637. Algimanto pamokomasis žodis – Tyla – tai yra gyvastis. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje 2024 08 04

Esam šventovėje – gyvojoje šventovėje – bet ji nevaikšto, vaikštom mes, gyvai, su Kūrėju ir Kūrėjuje, atverdami save, kaip asmenybes. Štai kiek yra atsivėrusių asmenybių. Gyvosios pamaldos, Gyvojoje šventovėje. Visi esame pakylėti. Dabar ką tik pagarbinom Kūrėją. Jeigu tik jūs žinotumėte, kokia yra viduje dvasinė pakylėjanti Šviesa. Pasakysiu paslaptį – gydo ligas. Štai jums paslaptis – gydo ligas, kada atverta dvasinė asmenybė, juk Sveikatos Šaltinis yra Kūrėjas. Daktarai pripažįsta, kad optimistas sveiksta geriau, greičiau, patikimiau negu pesimistas. O kas yra optimistas? Tas kuris jaučia net ir beviltiškoj padėty, kad jis gali tą ligą nugalėti. Čia yra viena iš Kūrėjo teikiamų savybių – būti atkakliam, nepasiduoti, kada ištinka sunkumai. Pasakysiu antrą paslaptį – nebijokit mirti. Mirties nėra. Na ką, šitą pavidalą pakeis naujas. Nuostabus, be jokių raumenų, be kaulų, be sąnarių, be kraujo apytakos, bet gražus, atitinkantis mūsų dvasinį vidinį turinį. Štai kokia mums yra nuostabi ateityje Šviesa. Įsivaizduokit, ligų neturės tas pavidalas. Be ligų – laisvė. Kiek dabar mus užspaudžia ligos – dėl to, kad nėra Įtikėjimo. Kiek yra sergančių urantų? Yra. Trūksta Įtikėjimo, pasitikėjimo Kūrėju. Tada prisipildo Kūrėjo aukščiausio energinio dažnio virpesiai ir jie gydo iš vidaus. Kiekvieną ląstelę atgaivina, pažadina, kad ji veiktų taip, kaip sumanęs Kūrėjas. Juk šitas kūnas tai yra ne šiaip sau koks. Jis yra šventovė, nes joje yra patalpinta ir Kūrėjo mums suteikta, amžinoji dvasinė asmenybė ir tuo pačiu Kūrėjo dvasia – Kūrėjo, Minties Derintojas. Tai ar gali būti čia ne šventovė? Mes atėjom čia, sakom – gyvoji šventovė – susirinkom gyvojoje šventovėje. Bet mes patys esame gyvoji šventovė. Mes atėjom čia į kolektyvinę, akivaizdžią, gyvąją komuniją. Įsivaizduokit – gyvoji komunija. Tai ne tas simbolinis Kristaus kūnas, kurį uždeda ant liežuvio, kaip ostiją. Ne. Gyvoji komunija, gyvas atvėrimas asmenybės, dvasios, Gyvam Dvasios Asmenybės Šaltiniui, Kūrėjui, Tėvui ir Motinai. Visų Tėvui ir visų Motinai. Štai, ta komunija, ji gydo. Dėl to mes čia ir patiriame tą pakylėjimą, kuris mus pakrauna, pakrauna, kaip, na, bateriją, akumuliatorių, elektros energija. Bet tas Pakrovėjas yra Kūrėjas, mūsų. Ne kas nors kitas, ne malda. Čia mes susirinkę ir garbinam, ir tuo pačiu po mano pamokomojo žodžio – kas bažnyčioje vadinama, pamokslo – bus prašymų malda. Tai ne malda gyvo mus. Gydo, kada mes atveriam save nuoširdžiai, gydo tie virpesiai, kurie tą akimirką ir priplūsta į mūsų šitą materialų kūną, tą gyvąją šventovę. Kūrėjas sumanė, kad šitas kūnas būtų sveikas, stiprus ir kurtų Gėrį kartu su Kūrėju, Visumos labui. Nieko daugiau nereikia – kurti Gėrį Visumos labui. Paprasta. Juk Gėrį daryti geriau, negu pikta. Žvelgiant į pasaulį, atrodo, kad nėra taip, kad geriau kokias intrigas megzti, užsiiminėti apkalbomis, ir tuo pačiu kurstyti vienus prieš kitus. O tada trinti rankas. Ne, mano mylimieji. Kūrėjas sumanė šviesėjimo kelią. O jis vadinasi – Evoliucija. Evoliucija. O dabar Kūrėjo Valia yra pažeidžiama visame pasaulyje. Ir šitas pažeidimas brangiai kainuoja visai civilizacijai. Jūs patys, tie, kurie klausote ir mano mokymų, ir Kūrėjo suteikiamų mokymų, patys galite palyginti kokie yra tie mokymai, ko jie moko, ir kaip gyvena pasaulis. Bet pasaulio negalima parklupdyti baime, negalima priversti jį gyventi kitaip. Ir Kūrėjas negali priversti, kad jie nustotų vieni su kitais kariauti, naikinti vieni kitus, tyčiotis vieni iš kitų. Ne. Reikia atverti save, kad pajaustum tą Kūrėjo energijos įtekėjimą į save. Ir tada transformuojasi mąstymas, transformuojasi protas – pradeda veikti suteiktas Kūrėjo mums kiekvienam, kaip asmenybei, dieviškasis asmenybės protas, kuris yra dvasinis ir jis yra amžinas. Mūsų šitas materialios kilmės protas, po pažadinimo, jisai bus apvalytas, kad tų visokių intrigų nebūtų, apkalbų nebūtų. Nebūtų kokia nors sąmokslo teorija vystoma, ir taip toliau žmones dar daugiau baugina. Šito nebus. Dvasiniam mąstymui šito nereikia. Kad Evoliucinį Planą, kurį sumanė Kūrėjas, galėtų kiekvienas savuoju indėliu padėti Kūrėjui įgyvendinti, reikalingas Šviesos, Išminties, dvasinis mąstymas. Būtent tokio mąstymo Kūrėjas siekia ir iš kiekvieno iš mūsų. Dėl to jis ir suteikė Kristaus misijos, sėkmingos, užbaigtos mūsų pasaulyje, dėka, suteikti mums amžinąją dovaną, savo dalelę, savo dvasią Minties Derintoją. Mes jos nenusipelnėm pastangomis, kad eitume, irtumėmės į Šviesą. Štai kažkas tai tarpusavyje kariauja, ar šeimoje, ar darbe, ar gatvėje, ar viduje, tarp šviesos ir tamsos, tarp melo ir tiesos, kad tokioje kovoje tas pasireikštų Šviesos grūdas, ir veiksmai. Tai pasaulis, pats šito negali suvokti. Jis gyvena praeitimi, ir net ta neegzistuojančia istorija, kuri yra iškraipyta. Visose tautose istorija yra iškraipyta. Nėra tikros istorijos. Istorija tikra yra, bet jos niekas negali dabar niekur paskaityti, nes kiekvienas, kuris užrašinėjo kokius nors įvykius, juos atitinkamai pakreipė sau naudinga linkme, arba savų ponų naudinga linkme. Prisiminkit Lietuvos labai artimą praeitį – Sąjūdį. Ir kaip dabar tą Sąjūdį nušviečia? Viską, viską privatizavo. Ir Sąjūdį privatizavo tie, kurie turi piktų užmačių. Nors dabar dar kartos gyvena, kurios kūrė tą Sąjūdį, kai kurie jau iškeliavo, bet iškraipymų negali atstatyti. Dėl ko Sąjūdis kovojo – kad būtų šviesa, tiesa, be baimės skelbiama. Viskas dabar yra atvirkščiai. Ir istorijos vadovėliuose bus atspindėtas Sąjūdis taip, kaip naudinga šeimininkui. Bet šiuo atveju, tam netikram šeimininkui. O Tikrasis Šeimininkas yra Kūrėjas. Jisai sumanė Kūriniją ir Evoliucinį Šviesėjimo vystymąsi kiekvienam. Ir tuo pačiu iš kiekvieno suteka, kaip upeliai į Vandenyną, intakai, į visumos šviesėjimą, dvasinį ugdymą, augimą ir tuo pačiu gerovę visiems. Tai vienu žodžiu išreiškiama – brolystė. Brolystė – kur konkurencijos nėra, bet yra bendradarbiavimas, taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Todėl vienintelis yra Šeimininkas visoje kūrinijoje – Kūrėjas. Bet mes esame ne Jo tarnai. Esame Jo sūnūs ir dukros, nes tai yra viena Šeima. Dėl to mes ir vadiname tą Kūrinijos ir Energijos Šaltinį ir Centrą ir tuo pačiu Šeimininką, Jis yra Laisvas savąja Energija tvarkytis, kaip Jam, pagal Jo Dieviškąją Išmintį turi būti ta Energija skleidžiama. Ne chaotiškai, bet sumodeliuota taip paskleista tvarkinga procesija. Tam Jis turi atitinkamos kvalifikacijos savo sūnus, kurie šitą energiją nukreipia, kad iš jos atsirastų sukūriniai ūkai, iš ūkų atsirastų saulės, iš saulių atsirastų ir tokios planetos kaip mūsų. Ir turi kitus savuosius vaikus, kurie dar iš energijos tiesiogiai kūrė architektūrines sferas, dar didesnes planetas, negu mūsų planeta, bet su mokymo atitinkamais tikslais. Štai mes po prisikėlimo ir būsime jau architektūriniuose pasauliuose. Kitaip pasakius, specialiai mūsų mokymui sukurtuose pasauliuose. Pereisim per milijardus pasaulių. Visa tai Kūrėjo sumanyta, kaip Kūrinijos Šeimininko, kuris laiko visą kūriniją Savajame Glėbyje, visų Gerovei. Mums atrodo gerovė, kad čia turėti patogų gyvenimą šitam materialiam kūnui – Kūrėjui ne taip atrodo. Jis yra Dvasios Šaltinis. Pats yra Dvasia, be išorinio pavidalo. Bet Jis Asmuo, Gyvas Asmuo. Ir tuo pačiu Šaltinis visų Asmenybių. Tai štai Jo Dieviška Išmintimi, Gerovė yra ką geria kiekvienas Jo sūnus arba dukra savo atvertu vidumi, savo asmenybe, savo dvasia. Štai Gerovė. Bet ji patiriama viduje, ką mes ir patiriam per gyvąją komuniją su Kūrėju. Bet kiekvienas pasaulis turės mums, kaip asmenybei, dvasiai, aukštesnį ir vis aukštesnį laiptelį, kad mūsų pasitenkinimas, mūsų to vidinio turinio prisipildymas, mus visą laiką iškels aukščiau, stipriau, dvasia, kad mes galėtume aktyviau pasireikšti visumos gerovei brolystėje. Tai nėra paprasta, kaip ir dabar nėra paprasta skleisti Šviesą ir Tiesą. Bet čia yra susidūrimas to piktybinio blogio, pranokstančio nuodėmės lygį, piktybinis blogis tai yra jau maištas prieš Kūrėją. Šitoje sisteminėje aplinkoje einantiems Kūrėjo Keliu, Gyvuoju Tikrovės Keliu, sistema neleidžia pasireikšti. Bet nepaisant šito, jeigu mes save stipriau atveriam Kūrėjui, mes turime gilesnį Įtikėjimą šituo gilesniu Įtikėjimu, mes prisipildome daugiau aukštesnio energinio dažnio virpesių ir mes patys tampame tvirtesni šitoj šėtoniškoj sistemoj, kuri puoselėja kitų naikinimą, kiršinimą, kariavimą, ir visomis išgalėmis – baime. Visiems, baime. Tai mes būdami Kūrėjo Šviesoje, ir tuo pačiu patirdami šitą Šviesą, mes ir savo gyvenimą paverčiame Šviesa. Atrodo paprastas dalykas. Bet aš matau, kaip mano tujos skleidžiasi tiesiog – man rūpi jas glostyti, apkabinti. Tai yra iš tų virpesių, jos jaučia, tai gyvastis. Kaimyno tujos yra kaip stiebelis, laibi. Gyvasties nėra. Nėra tos gyvasties, nors jos buvo pasodintos daug daugiau paaugusios. Reiškia, pora metų suaugesnės, negu manosios tujos. Tai ir tie virpesiai eina šitame plote, labai nedideli. Ir darže, kur aš auginu savo daržoves, agurkus ir pomidorus, tai derlius toks, kad aš matau, jis dar žalias, bet kai kuriuos nuskinu pomidorus. Nu skanumas, tai yra dieviškas skanumas. Aš nesu valgęs tokių pomidorų, agurkų tokių nesu valgęs. Ir aš net juntu tą net ir salstelėjimą, ir pomidoro, ir agurko. Visa tai ateina iš virpesių. Be jokių trąšų, be nieko. Mano žemė yra skurdžiausia, kaip ubagas žemė, bet joje yra Gyvastis iš Kūrėjo, virpesiais patręšta. Ir tą aš matau, na, fiziniu žvilgsniu. O skonio receptoriais aš tą patvirtinu. Tai yra nuostabu, viską daryti su Kūrėju. Aš ir kaimynėms sakau, tai jūs neskabykit tos žolės, tegu auga, ir neberkit tų trąšų, pasitikėkit Kūrėju. – Nu, dar negalim mes taip. – Na ir beria tas trąšas, nu. Nu ką darysi. Tai štai, su Kūrėju, mes eidami turime tą ir sveiką maistą. Ir jo negalima niekaip pakeisti. Išskyrus, gerti iš Kūrėjo Energiją. Dabar mes per maistą apraminam skrandį, tas nuslopinamas mūsų alkio refleksas. Ir kada mes nusiraminam, tada mes ir paimame tą energiją iš Kūrėjo. Mes manom, kad iš burokėlio paimam tą energiją – iš Kūrėjo. Tik burokėlis mums duoda nusiraminimą, skrandyje atsirado maisto. Viskas yra, na, žaidimas Kūrėjo su mumis, kad mes stiprėtume ir nekenktume vieni kitiems siūlydami užkrėstą maistą trąšomis, neorganinėmis, sugalvotomis chemikų. Tas pats ir su vaistais. Vaistai irgi, apramina jus, ir tada, natūralu smegenys nefunkcionuoja normaliai, jūs nebejaučiat to skausmo, raminasi, tada atsiranda sveikimo procesas, bet tai yra cheminiu būdu. O tą viską galima tiesiogiai imti, nekenkiant organizmui. Juk kaip jie sugalvojo, visi tie farmaciniai fabrikai – paskaitykit instrukcijas vaistų, kiek šalutinių efektų prirašyta! Ką tai reiškia? Sukuria tą, kuris negydo, bet, kad nepaduotų į teismą, tada pasako, va, šalutiniai efektai. Ir pagal daktaro nuostatą turite laikytis tų visų dozių. Kaip gali daktaras pats nustatyti dozę? Jam dozę pasako tas fabrikas. O juk žmogus vienas vienokio paveldėjimo, kitas kitokio paveldėjimo. Jam individuali turi būti dozė. Bet kaip daktaras tą išdrįs peržengti ribą jeigu reikia. Tada jis bus patrauktas į baudžiamąją atsakomybę, jeigu pasiskųs kažkas dėl kokių tragiškų pasekmių. Taip ir gyvenimas vyksta be Kūrėjo. Didžiulėje konkurencijoje, kuri naikina ir tuos, kurie konkuruoja. Bet čia konkurencija yra visur, ne tiktai politikoj, ekonomikoj, visur. Ir šeimoj yra ta pati konkurencija. Siekimas viešpatauti kito atžvilgiu. Ir tuo pačiu tarp vaikų, mokykloje. Visa tai yra našlaitiškumo pasekmės – nėra Kūrėjo, nėra Dvasinių Mokytojų, kurie skelbtų Kūrėjo Gyvąjį Tikrovės Žodį. Yra guru visokių, bet jie patys Kūrėjo nėra atradę, ir nežino kas yra Kūrėjas ir kaip Jį atrasti, kur Jo ieškoti, į kokius kalnus išeiti ir kokių vienuolyno vartų užsirakinti. Tai va, mano mylimieji, turim raktą gyvojoje šventovėje, turite mane, kaip Dvasinį Vedlį, Mokytoją. Ir jums, kurie žiūrite YouTube – esu jūsų Vedlys, tik jūs šito nežinote. Bet tai čia laiko klausimas. Kada jūs bijodami mirties, vis tiek iškeliausite iš šito pasaulio, kada jus pažadins ir kada mano mokymus pateiks jau jums pažadintam, tada prisiminsit.
Tyla – gera būti joje. Aš būnu joje nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Savaitę, dvi. Ateinu į šventovę, tada išsikalbu, ir vėl panyru į tylą. Man tyla tai yra gyvastis. Todėl nemėgstu, kai tuščiai plepa. Patinka, kada jūs garbinat Kūrėją. Sklinda iš jūsų tokia Šviesa, tokia dvasia suvirpa aukštybėse, kosminėje aukštybėje. Bet, yra ir krislelis akyje. Ne rąstas – krislelis.
Kada jūs sakot – kad atsivertų manosios sielos potencialai aktualu. Arba – mano vidinis aš. Tai jūs atskiriat save nuo to aš, mano – mano vidinis aš. Taigi jūs ir esat tas aš! Tai kam jums tada dar atsiskirti nuo to aš, ir sakyt, mano vidinis aš. Arba, mano sielos potencialai, kad virstų aktualu. Kokios mano sielos – taigi tu ir esi ta siela. Mes gi nesakom, kad mano kūnas siektų paversti potencialus aktualu. Mano kūnas. Mes gi žinom, kad jisai mums priklauso. Tai yra priemonė. Bet sakom – kad paversčiau tuos potencialus aktualu. Aš, kaip asmuo, kaip asmenybė. Tai ne mano asmenybės vidinis aš – aš pats esu. Pats esu tas asmuo. Neatskirkit savęs – jau aš dabar nebegirdžiu, kad sakytų, mano kūnas ir pan., susitapatinu su kūnu. Jau tvirtai urantai žino, kad kūnas tai nėra tas urantas. Kūnas tai nėra žmogus, tai tiktai yra veikimo priemonė, kuri vertinama kaip žmogus. Bet iš tikrųjų, tai kas yra šitame vidiniame tame kūne, jo viduje. O dar jeigu aiškiau, tai konkrečiai jo proto tiek pasąmonėje, tiek sąmonėje. Tai ką, tiek. Eisim prie prašymų maldos. Tolimesnė komunijos, gyvosios komunijos dalis. Be ritualų, be jokių išorinių veiksmų. Tiktai dvasios, asmenybės atvėrimas pačiam Dvasios Šaltiniui – Kūrėjui.
Taigi, esate tie YouTube, kurie įsidėmėkit mano žodžius. Ir tiesiu taikymu į gyvąją šventovę – Rojaus Trejybės AŠ ESU gyvąją šventovę. Pamokinsiu, kaip jums reikia atrasti Kūrėją savo viduje ir tada nebebijosite mirti.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas