346. Visuotinio Tėvo atsakymas-mokymas apie artimuosius, iškeliavusius iš šito pasaulio, 2024 11 02

Algimantas – Mano Tėve, Begaline Motina, Amžinoji Motina, AŠ ESU, Tau buvo pateiktas pageidavimas tarti gyvąjį Tavo Žodį apie mūsų artimus žmones, iškeliavusius iš šito pasaulio – Kokia yra jų dabar padėtis? Aš esu pasirengęs Tavo atsakymą-mokymą pagarsinti savo lūpomis, kad jį išgirstų bet kas, kas klausysis šito mokymo ar skaitys atspausdintą, kad Tavo mokymai stiprintų kiekvieną, šviesintų iš vidaus, kad galima būtų jais pasidalinti, ir tuo pačiu pajausti savyje didesnį norą būti Gyvajame Kelyje, siekiant to laiptelio, kuris jau iškeliavusiems yra peržengtas slenkstis į tą anapusinį gyvenimą, kaip mūsų tautoje įprasta sakyti – anapilį.

Tėvas – Mano mylimas sūnau, esu Aš tavo Tėvas. Kaip ir prašė Manoji dukra paaiškinimo, kaip sekasi jūsų artimiesiems, palikusiems šitą pasaulį, pakilusiems pas Mane per žingsnelį, Aš esu su didžiuliu noru pasirengęs suteikti šitą atsakymą apšviečiant jus ir tuo pačiu sustiprinant jus, kad jūs taip pat dar giliau panirtumėte į Mane, stipriau pasitikėtumėte Manimi, kad jūsų dabartinis gyvenimas su Manimi, atrastu jūsų viduje, būtų šviesesnis, ryškesnis, stipriau pasireiškiantis visumos labui, pajautus vedimą, kurį teikiu Aš jums – kiekvienam – viduje, ir jam atsiduodant.
Kiekvienas iš jūsų esate tame pasaulyje, kokiame yra jūsų pribrandinta šitame pradiniame pasaulyje atsivėrusi Man dvasinė asmenybė. Jūs esate tie, dar neperžengę slenksčio į aukštesnį statusą į aukštesnio lygio pasaulį, aukštesnės, ryškesnės Šviesos pasaulį. Jūsų kai kurie artimieji, palikę pasaulį anksčiau, nebūtinai yra pirma jūsų žengiantys. Išeiti iš šito pasaulio pirma nereiškia būti aukštesniame lygyje jau dabar. Jūs puikiai suvokiate, kad Manasis jums duotas Gyvasis Raktas atrakinti duris į Manąjį kūrinijos Evoliucinį laiptelį, kuris jūsų laukia – kiekvieno – palikus jūsų pradinį pasaulį – Urantijos planetą – yra jūsų vidinis įtikėjimas – įtikėjimas ne ritualo atlikimo išvaizda arba pasireiškimu, bet jūsų vidinis asmenybės pojūtis. Todėl iš jūsų pasaulio patenkantys Mano sūnūs ir dukros tik mažyte dalele patiria pažadinimą jau iškart po jūsų planetos palikimo. Kada jūs turėsite savo žmoniją nušvitusią tokiu laipsniu, kokiu nušvitę esate jūs, save vadinantys urantų žodžiu, tuomet jūs patirsite didele dalimi materialios mirties reiškinio egzistenciją jūsų patyrime, kaip visiškai nereikšmingą slenksčio perkopimą, kuris nesuteikia jūsų dvasinei asmenybei jokio Šviesos impulso, išskyrus vien tiktai patį patyrimą. Tuo tarpu kiekvienas veiksmas, kiekviena jūsų vidinė, nuoširdi pastanga visumos Gerovei yra jūsų dvasinis augimas link Manęs, o tuo pačiu ir patyrimas, ugdantis jūsų pasitikėjimą Manimi ir savimi. Jūsų žmonija, gyvendama vien tiktai materialių interesų pasireiškimu jau nuo pat gimimo aplinkos iki vyriausiojo, paliekančio šitą pasaulį, yra apipinta materialių interesų voratinkliu. Tarp šitų materialių interesų bujoja vien tik savanaudiškumas, nes pats tas voratinklis, kaip visuomeninė valstybinė sistema, neleidžia pasireikšti Manosios Dvasinės Šviesos bet kokiam spinduliui. Todėl jūsų dvasiniai vedliai, kuriuos jūs laikote kunigais – pavadintais – nemoko Šviesos Manojo Žodžio savųjų ganomųjų avelių. Tai – akli, kurti piemenys, kurie neišgirdo Manojo Sūnaus Kūrėjo, Jėzaus tapatybe pasirodžiusio tarp jūsų prieš du tūkstančius metų, balso. Neišgirdo! Dėl to ir pati kaimenė – žmonija – liko be Piemens, liko nežinanti, kur sukti. O jūsų vadinamieji dvasiniai vedliai – kunigai – patys yra pasiklydę tamsoje, negali vidinės ramybės būsenoje atrasti Manęs savyje, nes jų taip pat niekas neišmokė žvelgti į Mane, kaip į jų – kiekvieno – ir visų Tėvą ir Motiną, esantį Gyvą, ir jų viduje, ir atrandamą. Todėl jie yra dar labiau suvaržyti negu jūs nebūdami kunigais, nes jų pati religinė, hierarchinė sistema uždeda milžinišką anstatą jų sąmonei ir pasąmonei baimės pasireiškimu. Laisvės mąstymui nebelieka! Tas anstatas ritualais ir įvairiomis sumanytomis šventėmis užkrauna milžinišką atsakomybę nenukrypti į šalį. Dėl to šitie vedliai arba turintys būti tikraisiais, gyvaisiais kaimenės piemenimis – vedliais – savųjų pareigų neatlieka, ir šitokiu būdu tas atsikartoja per kartų kartas vis ryškesniu degradavimu. Dėl to bažnyčios tuštėja, ir toliau tuštės, nes jaunoji karta apskritai praranda bet kokį įtikėjimą.
Todėl anksčiau iškeliavę jūsų artimieji, dar nežinoję to gyvo atsivėrimo, dėl to, kad nepatyrė dvasinių vedlių mokymų, bet būdami paprastesnio mąstymo, negu dabartinė, sudėtinga iš šalies sukurta dirbtinai be Manęs civilizacija, dar nebuvo apraizgiusi jų mąstymo. Todėl nuoširdumas, kuris prasiverždavo jų Širdimi ir Širdyje, net ir skaitant tas tradicines katalikiškas maldas, jau žadino jų dvasinę asmenybę – žadino tam, kad būtų nuoširdus ir gyvas komunijos nors mažytis spindulėlis, kuris, kaip Gyvasties Daigas, paimtų švelniai už Mano jai – tai asmenybei – padovanoto Fragmento, Manosios Dvasios – Minties Derintojo – ir leistų jam iškelti tokį Mano sūnų ar dukrą jų nuoširdžiu kreipimųsi į Mane, virš tos aplinkos iškelti, ir tuo pačiu užsitarnauti ir pelnyti prisikėlimą jau trečiąją dieną po viso šito gyvenimo, praleisto šitame pradiniame pasaulyje. Bet tokių Manųjų sūnų ir dukrų, palyginus su iškeliaujančių iš jūsų pasaulio sūnų ir dukrų visu skaičiumi, yra nepaprastai mažai. Kitoji milžiniška dalis laukia savo antro bandymo, kada bus kviečiami prisikėlimui pagal sarašą, o ne asmeniškai. Todėl tie iš jūsų artimieji, kurie yra jau pažadinti, pateko į Mano Globėjų, paskirtų jiems, rankas. Jūs savo pasaulyje mąstote tiktai savojo pasaulio dirbtinai civilizacijos primestomis mąstymo kategorijomis, mąstymo šablonais, kuriuos jūs galite pavadinti madomis, tam tikromis kryptimis, tam tikromis tendencijomis. Po prisikėlimo jūs patenkate į Mano paskirtų Globotojų rankas, į tokią aplinką, kurioje pati aplinka jiems sudaro laisvo mąstymo pasireiškimui pačias palankiausias sąlygas, nes yra skatinimas, ugdomas mąstymo laisvės pojūtis, ir visomis priemonėmis – tiek mokymų, tiek Dvasinių Mokytojų pavyzdžiu. Visa tai stiprinama, ir tuo pačiu taikoma praktinių užduočių atlikimu. Ir jūsų artimieji, kurie buvo pažadinti – jeigu jūs matuojate viską savuoju laiku – tai jie turės daug ryškesnį nušvitimą, palyginus su jumis šitoje pradinėje tamsos aplinkoje, kokį jūs jau esate pasiekę per daugybę jūsų metų, kada patyrimą jau kaupėte būdami Gyvajame Kelyje, tai jie pasieks per labai trumpą laikotarpį, nes aplinkos jiems teikiama sustiprinanti parama atlieka savo nepaprastai svarbų poveikį jų sąmonei ir jų mąstymo laisvėjimui, palyginus su jūsų aplinkos suvaržymu, kokį patiriate jūs, net ir būdami Gyvajame Kelyje, ir patys paliudydami savuoju patyrimu, kokia yra Mano jums suteikta Šviesa, kaip jūs savyje ją jaučiate, ir tuo pačiu mėginate šitoje Šviesoje pasireikšti kiekvienas – asmeniškai – savuoju dvasiniu brandumu, ir kiek jūs matote atoveiksmio iš aplinkos, kuri atstumia jūsų, suteiktą Mano, Šviesos spindulį, nes tas spindulys jiems yra per daug akinantis. Tuo tarpu jūsų artimieji – pažadinti – iš aplinkos jaučia priešingą poveikį, kai aplinka yra daug ryškesnio Manųjų Spindulių Šviesos pasireiškimas, ir šituo pačiu stiprinimas jų dvasinės asmenybės atsivėrimo ir pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, ir tuo pačiu Manimi, kaip To, Kurį derėtų jiems atrasti kaip Asmenybę savyje, patirti kaip Asmenį, su Kuriuo gali bendrauti. Todėl jų ir augimas yra daug greitesnis, jeigu tas charakteris ir šitame pasaulyje jau buvo gludinamas nuoširdumo veikimu jų pačių viduje ne intelekto plėtimu, ne pareigų aukštybe, ne populiarumo šviesa. Bet jų vidiniu nuoširdumu jie gyveno savo gyvenimą, nemąstydami dvasinėmis kategorijomis, kuriomis mąstote jūs, jau turėdami daug platesnį požiūrį į aplinką, į Mane. Jūsų akiratis nepalyginamai su jų akiračiu, kada jie buvo jūsų dabartiniame pasaulyje, yra išplėstas. Tai jiems dabar šitą akiratį išplėsti bus reikalingos tokios pat asmeninės pastangos, kokias dedate jūs šitame pasaulyje. Bet jos visuomet yra stiprinamos ir Mano Dvasios – Minties Derintojo – ir aplinkos, ir Mokytojų, ir tuo pačiu kiekviena užduotis, atlikta visumos labui, juos pripildo, kad jų asmenybės savastis realiai sukuria, kaip vidinę papildomą galią, kurią pajunta asmenybė savo vidumi – pajunta, kaip jinai žengia dar vieną žingsnį į tą patvirtinimo viduje – asmenybėje – gyvą patyrimą – patvirtinimo, kad šitas Kelias yra prasmingas, vertas žengimo juo, ir dėl to pastangos turi būti stiprinamos, nes ir visi mokymai, kuriuos pateikia Dvasiniai Mokytojai, jiems taip pat suteikia platesnį akiratį, kad jie žvelgtų į aplinką ir atsiremtų į savo patyrimą, kad patyrimas jiems diktuotų tą vidine asmenybės juntama galia, kad tai yra tikras Gyvasis Mano nutiestas Kelias, apie kurį jie girdėjo būdami šitame pasaulyje iš jūsų. Kadangi jie buvo nuoširdūs, jie nepuolė neigti jūsų teigiamų teiginių, nepuolė smerkti jūsų, kad jūs palaikote kažkokį jiems nesuprantamą kitokį tikėjimą, negu jie buvo gavę savąjį iš savųjų tėvų ir protėvių iš ankstesniųjų kartų. Tai šitas nuoširdumas jiems buvo tas vienintelis šiaudas gelbstint savąją sielą dabartiniame jūsų tiesiog akyse žūstančių Manųjų Vaikų sielų praradimu.
O tie, kurie galutinai atstumia jūsų žengimą tiek šitame pasaulyje, kada jūs mėginate jiems tarti Šviesos žodį – Manąjį Žodį – ir kada jie bus pažadinti, jie turės dar dėti didesnių pastangų negu tie nuoširdūs, pasiekę pažadinimo akimirką jau trečiąją dieną po šito pasaulio palikimo akimirkos ir sukaupto patyrimo, jų pastangos bus daug skausmingesnės – viduje jų bus daug aštresnių briaunų kampų, kurie pasireikš įvairiomis ydomis, kurios vešėjo būnant jiems šitame pradiniame pasaulyje – Urantijoje. Visi šitie aštrūs kampai mirties patyrimo kaupimu nėra gludinami, Šviesa viduje nesuspindi ryškiau, patyrus perkopimo per mirties slenkstį akimirką. Dėl to jų pastangos, kada veši viduje ydų pasireiškimas, yra daug sunkesnės, ir labai didelė dalis paliks šitą Kelią, kaip Tikrovę, atsisakys jo dėl to, kad nėra įpratusi dvasinė asmenybė, kuri pramiegojo gyvenimą pradiniame pasaulyje, kad net ir jausdama aplinkos teigiamą poveikį, stiprinantį jų žengimą Tikrovės Keliu ryškėjančioje Šviesoje, kad būtų tos pastangos pamaloninančios dvasinę asmenybę, kuri yra tokia nebrandi, tokia nejaučianti pakylėjimo, pasimetusi, ir ta pagalba, kuri teikiama Mano suteiktų kitų Vaikų, jų dvasinės asmenybės nepažadina iki tokios Šviesos ryškumo, kad jie savąsias ydas galėtų įveikti per gilesnį atsivėrimą Man, per gilesnį pasinėrimą į Mane. Šitos pastangos vargina jų protą, įtampa jų viduje visą laiką gimdo netinkamas mintis, kurios erzina iš vidaus dvasinę silpną asmenybę. Ir dėl to sprendimas yra priimamas atsisakyti tokio Evoliucijos Kelio. Ir tada jūs nieko nesužinosite apie šitų savo artimųjų visą tą patirtą skausmingą epizodą iki jiems atsisakant galutinai žengti Gyvuoju Keliu Evoliucijoje – tiesiog jūs negausite jokios informacijos, ir tokia dalia teks daugybei jūsų dvasinių brolių ir sesių, ir artimųjų.
Jūsų pasaulis, nuspalvintas maišto ir dar Manojo Sūnaus Kūrėjo nukryžiavimo, iš tikrųjų gyvena gūdžioje pelkėje, liūne – gyvena kaip šešėliai. Dėl to iš šešėlių pavirsti spindėjimu su gyvuoju įtikėjimu pavyksta labai nedaug kam. Bet Manoji Evoliucija sumanyta ne kokiai nors atskirai epochai. Jinai numatyta visai Amžinybei. Todėl tai, kas jūsų aplinkoje yra šiandien kaip sunki pelkė, Man ji neegzistuoja kaip pelkė, nes Aš matau, kokia yra Šviesos planeta Urantija, kokioje Šviesoje gyvena Mano sūnūs ir dukros, kurie Mane garbina ir išaukština savo Širdimi ir gyvenimu Šviesoje. Ir taip daro nuo mažiausių iki vyriausių, gyvenančių po kelis šimtus metų, ir veikiančių bendradarbiaujant Brolystėje, ir palaikančių gyvybingą ryšį su kitomis planetomis – gyvybingą, kad kuo ryškiau suspindėtų Manoji Gyvoji Šviesa kiekvieno viduje. Dėl to šitas evoliucinis pasaulis, sumanytas Mano ir parinktas Mano, kaip Manojo Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo pasaulis, yra pačios ryškiausios Šviesos pasaulis visoje Nebadono Visatoje, ir tuo ryškiau jisai spindi, nes perėjo per tą tamsos liūną, per piktybinę nuodėmę, atsižadėjimą Manęs, ir tuo pačiu Kūrėjo Sūnaus nužudymą, prisidengus Manuoju Vardu, kad tai yra Viešpaties labui ir jo valia. Tai – šventvagystė, kurią padarė Manieji mylimiausi Vaikai! Dėl to jūs turite galimybę panirti į Mane ir Gyventi Manojoje Šviesoje, kad tai, kas laukia ateityje šitos planetos, jau pradėtų reikštis jūsų viduje, kad jūs šita Šviesa, kuri yra jūsų viduje, pulsuotumėte savo aplinkoje jau šiandien – pulsuotumėte drąsiai, energingai, atsirėmę į Mano vedimą iš vidaus, ir tuo vedimu gyvendami. Visa tai yra Mano sumanyta visų labui ir jūsų kiekvieno labui. Jūs stiprėjate tiek gyvu ryšiu su Manimi, tiek – ir ypač – veikimu, kaip bendrakūrėjai, drauge su Manimi.
Štai jums svarbu žinoti ne tai, kas laukia jūsų dabar iškeliavusiųjų. Tai – tiesiog jūsų materialaus proto smalsumas. O tai yra yda! Geriau jūs paverskite žingeidumu, kad dvasinis protas suspindėtų tikrąja prasme, veikla. Jūs negalite užbėgti pirma laiko. Jūs dar esate šitame pasaulyje, dėl to ir susitelkite į savo vidų, panirdami į Mane, ir būkite šitame pasaulyje veiklūs visomis mintimis panirę į Mane, o ne į tai, kas yra kažkur, jau perkopus mirties slenkstį, ir kaip sekasi kažkam, kas jau yra patyręs šitą peržengimą. Tai yra – smalsumas! O kad jūs būtumėte šitame pasaulyje kuo ryškesnė Šviesa, tai jums reikalingas žingeidumas, kad jūs, kaupdami žinias ir tą patyrimą per gyvą panirimą į Mane, pradėtumėte dar aktyviau veikti drauge su Manimi ir būtent taip, kaip jus vedu Aš iš vidaus. O juk Aš apimu visą kūriniją! Ir Evoliucinis Planas yra sumanytas visai kūrinijai! Todėl Aš ir žinau, kaip jums reikia pasiekti tą Šviesos ir Gyvenimo epochą šitame pasaulyje, apie kurį Aš užsiminiau prieš akimirką, dedant jūsų asmenines pastangas jau šiandien – dabar – ir šitame pasaulyje – Kristaus pasaulyje – Mano Šeimininko Sūnaus Kūrėjo pasaulyje – Urantijoje!

Algimantas – Ačiū Tau, mano Tėve, už šitą atsakymą-mokymą. Manoji valia sulieta su Tavąja, ir su Amžinosios Motinos, Begalinės Motinos, ir su Visuminės Dievybės AŠ ESU Valia.