651. Algimanto pamokomasis žodis – Mano mokymai yra skirti išplėsti jūsų mąstymą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2024 10 12
Mano vardas – Algimantas. Aš esu Kūrėjo atstovas šitoje planetoje, ambasadorius Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Jėzaus ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos Nebadonijos apaštalas šitai planetai. Ruošiu Dvasinius Mokytojus. Kūrėjo paprašytas įkūriau gyvąją šventovę ir religiją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją religiją, apreiškimų religiją. Joje nėra ritualų. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Šįkart mes prisijungę per Skype‘ą. Sakau aš savo mokymus. Mano mokymai tai Kūrėjo žodis irgi, kad šviesintų visus, kurie Jo klausosi nuoširdžiai – nuoširdžiai. Ką reiškia žodis – nuoširdžiai. Dvasine asmenybe, kuri yra šitame kūne, tai yra Kūrėjo mums suteikta dovana. Dvasinė asmenybė, kuri neturi jokio apribojimo savo potencialais yra amžina. Kūnas yra labai laikinas. Tai yra pradinėje veikimo mūsų planetoje forma, išraiška, tai dvasinei asmenybei gyventi ir pasireikšti Gėrio darbais Visumos Gerovei. Visumos, reiškia visos kūrinijos – visos kūrinijos.
Štai, mano mokymai ir skirti išplėsi jūsų mąstymą – išplėsti. Žmonės nežino žodžių – daugybės žodžių – reikšmių, painioja jas. Nežino skirtumo tarp reikšmės ir prasmės. O tai yra milžiniški dalykai. Juos privalu žinoti. Dabar mes pagarbinome Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Garbinimas tai yra toji aukščiausių dažnių, energinių dažnių išraiška, kada asmenybė atsivėrusi Kūrėjui – Asmenybės Šaltiniui – bendrauja su Juo, nieko neprašydama, nieko. Išreiškia save, savo tą vidinę būseną išliedama Kūrėjui, Šaltiniui ir Centrui, Visumos Energijos Asmenybės Šaltiniui ir Centrui. Ką žmonės vadina dėl savo nesupratimo, dėl neišmanymo, Dievu. Dievas tai yra idėja. Asmuo – tai ir yra Rojaus Trejybės Trys Šaltiniai ir Centrai, Trys Asmenys ir Visuminė Asmenybė AŠ ESU, kur rašoma vien didžiosiomis raidėmis, ir AŠ, ir ESU – AŠ ESU. Tai štai, manieji mokymai yra skirti šviesinti, išplėsti žmonių mąstymą, kad jie vis tiktai suprastų jog laimė ir palaima yra skirtingi dalykai. Kūrėjas nedalina laimės – Jis teikia Palaimą. Kūrėjas nesuteikia džiaugsmo – Jis suteikia Ramybę. Harmonija, per garbinimą buvo pasakyta – Kūrėjo Glėbyje harmonija vyrauja. Ne. Nėra čia harmonijos. Jeigu čia būtų harmonija, karo nebūtų niekur. Savanaudiškumo nebūtų niekur.
Kodėl mes taip nemąstom ir neatsakingai beriam žodžius, nesuvokdami jų reikšmių, prasmių. Dėl to, kad mes nesistengiam atverti savo dvasinės asmenybės Žinių Šaltiniui – Kūrėjui. Kodėl pavyzdžiui, mokykloje vaikai nenori mokytis? Neįdomu jiems. Kodėl jie išdykauja, kodėl jie – dabar jau gal nebėra to pasakymo – išdykauja, dabar jau yra patyčios mokyklose. Sargybiniai ten budi. Tai kokia čia mokykla? Čia panašu į kažkokią prievartos įstaigą, jeigu reikalingi sargybiniai. Reiškia vaikai nesuprasdami žodžių reikšmių-prasmių, nes tėvai jų neišaiškina patys šito nesuprasdami, tampa palaipsniui žvėrimis, ir tada gali nuskriausti kitą, silpnesnį, nes paprastai stipresnio bijo. Bijo. O mokykloje baimės neturi būti. Mokykloje turėtų būti spindėjimas alkiu žinioms, šviesai, didžiulis alkis mokymuisi, kad tu daugiau prisipildytum šviesos, žinių, supratimo, ir daugiau atiduotum visuomenei, savuoju gyvenimu. Kūrinijai, visai žmonijai, gėrio, šviesos minčių, teiginių, darbų.
Aš dabar skaitydamas Urantijos Knygos Epochinį Apreiškimą – ir kada skaitau ketvirtąją jo dalį – Jėzaus Mokymus ir Gyvenimo aprašymą – negaliu nesistebėti, kokie vis tiktai prieš du tūkstančius metų buvo nuostabūs laikai, Jėzaus Kristaus gyvenimo laikotarpiu. Nuostabūs laikai. Štai keliauja paauglys indas, Ganidas, su savo tėvu Gonodu, ir juos lydi Mokytojas Joshua ben Joseph, Jėzus. Jisai tėvo buvo paprašytas – Ganido tėvo, Gonodo – galų gale, įtikintas, kad jisai būtų Mokytoju jo sūnui, ir tuo pačiu vertėju dar kai kuriuose kraštuose, kur buvo reikalingas tam indui, vertėjas, mokančiam tų kraštų kalbą. Tai štai, Ganidas, paauglys, kada jie atplaukė į Aleksandrijos miestą, Egipte – tuo metu jis buvo antras pasaulio miestas, daugiau negu milijoną gyventojų turintis – tas paauglys ir Jėzus lankėsi Aleksandrijos ir bibliotekoje, ir universitete, muziejuje, kitose įžymiose vietose. Ir aš sulyginu su šių dienų paaugliais. Jis lankėsi, kad plėstų savo mąstymą, pasaulėžiūrą, Jėzaus patarimais ir tuo pačiu vadovaujant Jėzui. Jiedu lankydavosi, kada Ganido tėvas Gonodas tvarkydavo savo reikalus. Ir štai, epizodai labai tokie nedideli, bet jie labai imlūs savo reikšme ir tuo labiau prasme, atskleidžiantys klodus. Vadovaujant Jėzui, Ganidas, paauglys, kartoju – paauglys, sudarė pasaulio religijų, kurios pripažino Visuotinę Dievybę, nors jos galėjo daugiau mažiau pripažinti ir antraeiles Dievybes, mokymų rinkinį. Po daugybės diskusijų Jėzus ir Ganidas nusprendė, kad romėnai savo religijoje tikrojo Dievo neturi, kad jų religija vargu ar yra daugiau negu imperatoriaus garbinimas. Jie priėjo išvados jog graikai turi filosofiją, bet vargu ar turi religiją su asmeniu Dievu. Istoriniai kultai, kurių jie atsisakė dėl painiavos, kuri kildavo dėl jų didžiulio skaičiaus, ir dėl to, kad jų skirtingos sampratos apie Dievybę atrodo jog buvo atsiradusios iš kitų ir senesniųjų religijų. Nors Ganidas visa tai išvertė Aleksandrijoje, bet šiuos rinkinius iki galo suklasifikavo ir savo paties asmenines išvadas pridėjo tiktai tuomet, kada jie beveik baigė savo viešnagę Romoje. Jis labai nustebo, kai pamatė jog pasaulio bažnytinės literatūros visi geriausieji autoriai daigiau ar mažiau aiškiai pripažino amžinojo Dievo egzistavimą ir didele dalimi sutarė dėl Jo charakterio ir Jo ryšio su mirtinguoju žmogumi.
Štai, paauglys sudarinėja Jėzaus ir patarimu, ir tuo pačiu vadovavimu, tuo metu egzistavusių religijų tam tikrą lentelę. Analizuoja. Diskutuoja apie įvairias religijas. Ir paauglys padaro savo asmeninę išvadą. Norint padaryti išvadą, tai reikia giliau pažinti tuos dalykus. Ir kadangi jie žvelgia į įvairias tuometines religijas, reiškia tas paauglys domisi ne tik kas yra tarp indų – vedos jau tuo metu buvo – bet kas yra ir kituose kraštuose, kitose tautose. Kiek dabar yra paauglių, kurie domisi sakykim, krikščionybe. Aš neįsivaizduoju nė vieno paauglio. Nė vieno, kad jisai analizuotų kitas religijas, sudarinėtų sąrašą tų religijų. Ką tai rodo? Ganidas ne pats priėjo prie tokios minties. Jo Minties Derintojas vedė iš vidaus, kaip dabar veda kiekvieną. Bet didžiausią poveikį jam padarė Jėzus – Jėzus – tas Dvasinis Mokytojas. Bendravimas su juo. Ir kada jie lankėsi universitete, Aleksandrijoje – o universitetas tuo metu buvo ir kaip muziejus – ten vykdavo įvairios profesorių organizuojamos paskaitos įvairiais klausimais. Ir štai Jėzus su Ganidu per savo viešnagę eidavo klausytis šitų diskusijų. Jėzus neįsiterpė į šitų profesorių diskusijas. Ir Ganidas tiesiog spindėdamas – spindėdamas ta didžiule trauka ir prie Jėzaus, ir dėl to, kad norėjo jisai, kad ir tie profesoriai sužinotų ką Jėzus jam yra aiškinęs apie tuos pačius dalykus apie kuriuos jie diskutuoja. Jis ištarė Jėzui, sako, tu turi jiems pasakyti ką tu man aiškinai. Jie šito nežino. Tu daug daugiau žinai negu tie profesoriai. Ir Jėzus taip atlaidžiai nusišypsojęs, jis sako, kad na aišku, mokinio akyse jis įgijo pagarbą, autoritetą. Bet šitie profesoriai, nėra tokie, kad jie klausytų mūsų samprotavimų, mūsų minčių. Ir apibendrinantis teiginys, kad nenuoširdus, nesudvasintas protas, net ir profesoriaus intelektas yra paliestas puikybės – puikybės. Jis nenori nieko, jis nori tvirtinti tai, ką jisai žino. Ir tą tiesą nori kitiems įsprausti. Štai kodėl būtinas dvasinis atsivėrimas Dvasiniam Mokytojui ne intelekto lygiu – dvasios lygiu, asmenybės lygiu. Nes puikybė, ji prasiveržia, kai nenori žinių siekti, kad būtų padalinamos tos žinios visumos Gerovės kūrimui. Mokykloje tie vaikai, jie gi pilni tada puikybės yra. Dėl to nenori mokytis, jie nenori klausyti tėvų, nes yra pilni puikybės. Tai yra kaip kontrastas – ne kaip, o iš tikrųjų milžiniškas kontrastas – ko siekia Ganidas, paauglys būdamas, ir ko siekia dabartiniai paaugliai. Paauglys mąstė kaip šviesinti žmones.
Štai, dar nuostabi pastraipa – Aleksandrija yra Faroso švyturys, prie miesto uosto. Ir Farosas tai buvo tas švyturys, kuris buvo pirmasis švyturys šitoje planetoje. Nuo šito Faroso švyturio prasidėjo kiti švyturiai, kitose vietose statomi. Ir štai, šitas didžiulis švyturys buvo vienas iš septynių pasaulio stebuklų ir visų vėlesniųjų švyturių pirmtakas. Jėzus, Ganidas ir Gonodas atsikėlė anksti ryte, kad pamatytų šitą nuostabų gyvybę gelbstintį žmogaus įrenginį. Ir tarp Ganido susižavėjimo šūksnių Jėzus sakė – Ir tu mano sūnau būsi panašus į šitą švyturį, kada sugrįši į Indiją. Net ir po to, kai tavo tėvas ilsėsis ramybėje, tu tapsi panašiu į gyvenimo šviesą tiems, kurie sėdi aplink tave tamsoje, rodydamas visiems, kurie taip trokšta surasti tą kelią, kad saugiai pasiektų išsigelbėjimo uostą. Ir suspausdamas Jėzaus ranką, Ganidas tarė – aš tikrai juo būsiu. Vėl, paauglys – aš nuolat akcentuoju tą amžių, kai dar yra bręstantis protas, nesusiformavęs, bet kiek jis imlus tai Jėzaus teikiamai šviesai, kad jis tuos Jėzaus teiginius jau vidumi priima, kaip tą savastį. Ir jam tai atsakymas natūralus – aš būsiu tokiu švyturiu. Ir tuos žmones, kurie bus man sugrįžus į Indiją, tamsoje, aš apšviesiu šita Šviesa, kokią aš sužinojau iš tavęs. Ir beje, kada jisai sugrįžo į Indiją, taip jisai ir tapo tuo švyturiu. Ir kada jisai girdėjo apie Mokytoją, kuris jau ruošė vėliau, apaštalus, tai jisai niekada nesuprato, kad tai buvo tas pats Jėzus, kuris buvo jo asmeninis Mokytojas. Tas, kuris buvo nukryžiuotas ir kuris prisikėlė, ir kurį išaukštino apaštalai, ir kurį iškraipė. O Ganidas – ne. Jis tą šviesą dalino, kokią jisai buvo gavęs iš Jėzaus savo paauglystės laiku. Kiek yra mano mokymų dabar YouTube – aš nežinau nė vieno paauglio, kuris domėtųsi jais. Dvidešimt pirmas amžius – reiškia turėtų būti šviesesnis protas, trokštantis žinių, imlesnis dvasinei šviesai. Ne vien tiktai materija turi dominti ir paauglį. Bet čia jau yra ateities dalykas. Dvasiniai Mokytojai turi berti tą Šviesos sėklą, kad ji duotų taip pat derlių ir paauglių širdyje, ir subrendus, ir dvasingų asmenybėse.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas