Algimanto pamokomais žodis – Kodėl siela yra dažniau minima negu dvasia? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 12 07

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite mano mokymus ju tubėje (yuotube), arba lietuviškai – tavo televizijoje. Vyksta gyvosios pamaldos mūsų gyvojoje – vienintelėje – pasaulyje šventovėje, kurioje nėra nė vieno ritualo materialia išraiška – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje.
Nuostabu, kada mes esame gyvojoje šventovėje. Mes pakylame į tokią aukštą energinių virpesių bangą, kuri mus supa iškėlusi virš materijos. Yra susiliejimas dvasioje – dvasioje – kaip dvasinės asmenybės su Dvasinės Asmenybės Šaltiniu – su Kūrėju. Ir kas nuostabu, kad šitą mes galime taip pat pasiekti savo nuoširdžiu atsivėrimu bet kokioje vietoje, mūsų buvimas konkrečios vietos buvimu nevaržo ir nesaisto. Mes galime būti bet kurioje pasaulio vietoje ir palaikyti ryšį su Kūrėju, kuris yra mūsų viduje – mūsų viduje! Įsivaizduokit! Tai yra nuostabu!
Kūrėjas mums suteikia Savo dvasią – Minties Derintoją – kuri veikia mus per pasąmonę, per sąmonę, per viršsąmonę, priklausomai nuo mūsų atsivėrimo gelmės ir nuoširdumo, ir natūralu, pastangų – kiek mes dedame tokių pastangų. Tada mūsų energinis pojūtis ir būsena mums leidžia patirti Kūrėjo ir atradimą savyje, ir tuo pačiu Jo vedimą iš vidaus, kad mes šitame gyvenime būtume Kūrėjo atvaizdas. Juk ir Biblija sako, kad Dievas sukūrė žmogų pagal Savo atvaizdą – pagal Savo atvaizdą sukūrė iš pradžių Adomą, paskiau iš jo šonkaulio – Ievą. Na čia, aišku, legenda, Jis ne taip kūrė.
Bet atvaizdas atspindi tą Tikrovę. Kūrėjo atvaizdas – tai yra mūsų charakterio savybės, kurios mums kaip dvasinei asmenybei suteiktos Paties Kūrėjo, ir jos būtent yra mūsų dvasinės asmenybės, gyvenančios dabar šitame materialiame kūne, potenciale. Kartais prasiveržia blyksnis Tiesos kažkokios suvokimo ir pajautimo Teisingumo, Šviesos, Gėrio, Grožio supratimo. Bet mes visa tai priimame kaip natūralų kažkokį vidinį – vidinį pojūtį arba mūsų išsilavinimo tam tikrą pasireiškimą, o iš tikrųjų, tai yra Kūrėjo Charakterio Savybių pasireiškimas. Bet kadangi Dvasinių Mokytojų iki šiol nebuvo, kokius dabar rengiu aš, natūralu, niekas nemokė vaikų nei šeimoje, nei mokykloje atrasti Kūrėją savyje – savo viduje – kadangi Kūrėjas padovanojo Savo dvasią – Minties Derintoją – jau mažyliui, kada jis priima pirmą moralinį sprendimą, vienas – ketverių metų būdamas, kitas – penkerių, šešerių, septynerių – pagal savo sampratą, moralinį sprendimą – ir tada jam padovanojama Kūrėjo dvasia – Minties Derintojas – kuri tą vaikelį ir veda iš vidaus.
Bet mes dažnai girdime, kada kalba eina apie sielą. Siela žmonėms tarsi artimesnis žodis, o ne dvasia – sielos broliai, mano sielos balsas. Dvasios balsas – kažkodėl nesako. Tai tarsi būtų ir atsitiktiniai dalykai, nors iš tikrųjų, tai yra galbūt ir Tikrovės atspindžiai. Kūrėjas mums suteikia dvasinę asmenybę – dvasinę – ne sielos asmenybę – dvasinę asmenybę. Ir tie visi potencialai yra dvasinėje asmenybėje – ne sielos asmenybėje. Sielos asmenybės nėra kaip tokios. O žmonija turi sampratą vis apie, na, iškreiptą, bet neteisingą sampratą apie dvasią, tai yra apie sielą. Kodėl taip yra? O gi todėl, kad žmonėms per daug atskleisti Tikrovės yra pavojinga. Dėl ko? Nesupras, jeigu tą Tikrovę atskleisti iš karto, ir dar nuosekliai, nes labai daug reikėtų įsisavinti informacijos. Ir žmogaus protas, štai, tas smegenų dėka veikiantis pilnas baimės, neelastingas, nelankstus, kupinas žvėriškų savybių – pavydo, keršto, pykčio, neapykantos, agresijos – jisai tokį mokymą atstums. Jeigu jam yra per daug informacijos, jis tingus yra, tas žvėries kilmės protas – gyvulinės kilmės protas – žmogaus materialus protas – tai, ko jis nesupranta, jis tiesiog nustumia į šalį, nesiekia įsigilinti. Jau siekimas įsigilinti, jau yra tam tikras dvasinio – dieviškojo proto daigelio pasireiškimas. Bet tai vyksta chaotiškai, nes nėra Dvasinių Mokytojų, kurie nuosekliai tą vyksmą-procesą galėtų paaiškinti. Štai dėl to aš ir mėginu atskleisti platesnį kontekstą, kad plačiame kontekste jūs galėtumėte ir patys geriau suprasti, ir kitiems lengviau paaiškinti, kodėl ta siela yra dažniau minima negu dvasia. O jeigu dar apskritai kalbant apie dvasią, tai dvasia, tas ir pats žodis, žmogų gąsdina. Tai štai, kadangi žmogaus protas turi gyvulinę kilmę – žvėries savybes, natūralu, apreiškimai, kurie buvo suteikiami ankstesniais laikais, negalėjo būti tokio plataus konteksto – kontekstas buvo siauras.
Kristus pateikė ryškiausią tuo metu egzistuojančią apreiškimo Tikrovę ir Tiesą – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė ir Dangiškosios Karalystės įkūrimas Širdyje. Žydams, tai buvo per daug sudėtinga tokią Tiesą suvokti, kadangi jie buvo per šimtmečius gyvenę iki tol savo Raštų sustabarėjusia ir iškraipyta Tikrovės apraiška, kuri ir net iškraipyta dar išsaugojo Jahvės – Izraelio Dievo, Izraelio Tėvo tam tikrą sampratą, galbūt, tai ne samprata, o tiesiog teiginys, kad Jahvė yra tiktai žydų – žydų Dievas – Izraelio Tėvas – o jau šalia esančių pagonių, jau nebe. Ir kada Kristus atneša tokią Šviesą, kad ir pagonys yra taip pat Tėvo ir mylimi, ir saugomi kaip ir žydai, žydams yra per daug sudėtinga – per daug sudėtinga, kad jie galėtų priimti tokią nuostatą. O iki Jėzaus dar prieš du tūkstančius metų įsikūnijęs Makiventa Melkizedekas žmogiškuoju pavidalu, o Melkizedekas – tai yra na, aukštos kategorijos Vietinės Visatos dvasia – dvasinė asmenybė – tai štai, jis aiškino, įsikūnijęs žmogiškuoju pavidalu – kaip Išminčius iš Salemo – kad yra Trejybė, bet jis tą Trejybę aiškino kaip Žvaigždyno Trijų Tėvų vadovavimą Žvaigždynui. O Žvaigždynas yra, na, šiek tiek vienu laipteliu aukščiau negu Vietinė Sistema, kurioje yra jau mūsų planeta. Saulės Sistemos, o tose Saulės Sistemose yra ir apgyvendintos žmonėmis planetos, tai Žvaigždynas yra vienu laipteliu aukščiau virš Vietinės Sistemos. Tačiau juk aukštesnis laiptelis yra Vietinės Visatos, tai yra Jėzaus ir jo Partnerės Nebadonijos sukurta kūrinija – Vietinė Visata. Štai šitas dangaus skliautas turi šimtą tūkstančių tokių kaip Jėzaus sukurtų Vietinių Visatų. Bet Jėzus yra Sūnus Kūrėjas, jo Partnerė – Dukra Kūrėja tiktai vienai tokiai Vietinei Visatai iš šimto tūkstančių! Reiškia, yra daugiau aukštesnių darinių negu Žvaigždynas! O už Vietinės Visatos ribų yra Supervisatos Mažieji Sektoriai, virš Mažųjų Sektorių yra Didieji Supervisatos Sektoriai, virš Didžiųjų Visatos Sektorių yra Supervisatos Centras – Būstinė – Uversa – Paukščių Tako viduryje. Tai čia viena Supervisata! Yra tokių Supervisatų septynios šiuo metu. Jos organizuotos. Jos turi savo gyvybę, ir veiklą dvasinę, ir dvasinę gyvybę. Ir dar aukščiau – Havona – milijardas Pasaulių Septyniuose Žieduose išdėstytų, sukurtų Architektūrinių Pasaulių. Ir pačiame viduryje yra dar Trys Grandinės Pasaulių – Rojaus Trejybės Šaltinių ir Centrų – Trys Grandinės su Savo Pasauliais – po septynis kiekvienoje Grandinėje. Ir tada jau pati Rojaus Trejybės Buveinė – Rojus!
Dabar vėl, jeigu neužmiršote, sugrįžkime į tą lygį, kurio mokė Melkizedekas – tik Žvaigždyno – Žvaigždyno Trys Tėvai sudaro Trejybę. Įsivaizduojat, reikia dar eiti per Vietinę Visatą, Supervisatos Mažuosius Sektorius, Didžiuosius, pačią Supervisatos Būstinę, Havonos milijardą Pasaulių. Apie tai nekalbėjo Melkizedekas, nes tai per didelė informacija ir Tikrovės apraiška žmogiškajam gyvulinės kilmės tingiam protui. Ir per du tūkstančius metų šitos sampratos nepavyko išsaugoti. Žydai išliko tuo metu vienintelė tauta, kuri turėjo daugmaž vieno Dievo sampratą. Aplinka turėjo daugybę stabų, įvairių dievybių, bet jos jau nebebuvo tos, kokios buvo žydų išsaugotos sampratos, ką reiškia nebebuvo mokymo, kurį suteikia Makiventa Melkizedekas per du tūkstančius metų išsaugoto. Melkizedekas parengė penkiolika maždaug tūkstančių Dvasinių Mokytojų, išsiuntė į įvairius kraštus, ir neišliko jo mokymų – tam tikros nuotrupos, tiktai nuotrupos kažkokios.
Ir apie Trejybę ir apie Melkizedeką patį yra gi – yra gi ir Biblijoje tas vartojamas žodis – Melkizedekas – Senajame Testamente. Reiškia kažkokia fragmentuota yra pateikiama nuostata – bet nuoseklaus sisteminio požiūrio neatskleidžia. Todėl ir mes dabartiniu metu, turėdami tokį Epochinį Apreiškimą, jis vadinasi ne paprastas, štai – Epochinis Apreiškimas – kolektyvinis! Mes turime nuoseklų paaiškinimą Tikrovės. Ir iš čia tiktai tampa aišku, koks yra skirtumas tarp sielos ir dvasios. Mes turėsime po prisikėlimo milžinišką laikotarpį eidami per įvairius pasaulius, pakeisdami savo išorinį pavidalą penkis šimtus septyniasdešimt kartų. Ir tai bus vis sielos tapatybės keitimo ir vis ryškesnio Kūrėjo aukštesnių energinių virpesių prisipildymo Evoliucinis Procesas tiek mūsų viduje per mąstymą, ir aišku, mokymų įsisavinimą, kuriuos suteiks įvairaus rango Dvasiniai Mokytojai ir tų įsisavinamų žinių pritaikymą praktikoje, ir būtinai Visumos Gerovei, ir būtinai jausdami Kūrėjo vedimą iš vidaus. Štai mes eisime per daugybę pasaulių būdami dvasia – dvasia – potencijoje dvasinė asmenybė, išreiškianti save kaip Kūrėjo atvaizdą, bet eidami sielos tapatybės vis ryškesnio ir aukštesnio energinio dažnio pasireiškimo vektoriumi, kryptimi – Evoliuciniu Gyvuoju Tikrovės Keliu, vis lipdami ant aukštesnio – aukštesnio laiptelio – reiškia, vektoriumi į viršų, ne į apačią, nes tai degradavimas. Ir ateisime iki Vietinės Visatos lygio – visų mokymų baigmės – kada mus, mūsų Šeimininkas Kūrėjas, kuris buvo Jėzaus iš Nazareto tapatybe įsikūnijęs mūsų pasaulyje prieš du tūkstančius metų, mums kiekvienam asmeniškai palinkės kaip tapusia jau dvasine, šitą išorinį pavidalą turinti išraiška, tapusį jau pilnateise dvasia – dvasine asmenybe – su dvasiniu išoriniu apvalkalu, ir tada palinkės mums tolimesnio kelio būtent žengiant į mūsų – mūsų – likimo įgyvendinimą, kuris yra padovanotas Kūrėjo – pasiekti Kūrėją pačiame Centre – Rojuje – mūsų gimtuosiuose Namuose – Tikruosiuose Namuose.
Štai mes dabar žinome iš šito Epochinio Apreiškimo – Urantijos Knygos – kad esame potencialios dvasios, kadangi dvasią padovanoja kaip asmenybę Kūrėjas, kuris yra Dvasios Šaltinis. Jis nedovanoja mums sielos. Sielos dovanoti nėra poreikio – Jis suteikia dvasią. Ir Savąją dvasią Jis suteikia kaip fragmentą – Savo Paties fragmentą – Minties Derintoją – mums kiekvienam, kad galėtume atrasti Kūrėją kaip Asmenį, atrasti. Ir štai sielos tas etapas, kurį mes patirsime iš pradžių po prisikėlimo, yra ta artimiausia vystymosi ateitis. Dėl to mes dabar ir kalbame apie dvasią kaip asmenybę turėdami jau pamatą – Urantijos Knygos Epochinį Apreiškimą. Be jo mes taip pat nekalbėtume apie dvasią, kalbėtume apie sielą, ir manytume, kad ir tos Rojaus Trejybės nėra – nes tik pirmą kartą yra atskleidžiama Rojaus Trejybės sąvoka!
Juk net Biblijoje arba Naujajame Testamente yra aiškinama apie Trejybę, kurią sudaro Tėvas, Jo vienatinis Sūnus – Jėzus – ir Šventoji Dvasia. Na, tokios Trejybės iš viso negali būti, nes, pirmiausia, tai Rojaus Trejybė – tai nėra Asmuo. O Trejybę sudaro – Asmenybės – Trys Šaltiniai ir Centrai! O Šventoji Dvasia – tai yra būtent Jėzaus, kaip Šeimininko Sūnaus Kūrėjo Partnerės – Dukros Kūrėjos Nebadonijos išlieta dvasia, išlieta dvasinė grandinė – Šventosios Dvasios grandinė. Tai yra Nebadonijos pasireiškimas! O Asmenybė yra Nebadonija – Dukra Kūrėja! Ir tai yra Vietinės Visatos lygio apribojimas, tiesiog Šventosios Dvasios grandine pažymi Nebadonija Vietinės Visatos ribas – nes šalia jau bus kita Vietinė Visata, kurios Šventoji Dvasia bus jau kitos Dukros Kūrėjos. Štai Šventoji Dvasia niekaip negali būti Trejybės Asmeniu! Kaip ir Jėzus negali būti vienintelis tas Sūnus! Yra Antrasis Šaltinis ir Centras – Rojaus Trejybės Antrasis Šaltinis ir Centras – kurį prisiderindami apreiškėjai prie žmogaus gyvulinio proto pavadino Amžinuoju Sūnumi – Amžinuoju Sūnumi. Bet tai nėra Jėzus! Tas Amžinasis Sūnus yra vienintelis, taip! O Jį mes dabar vadiname Amžinoji Motina, kadangi yra ta sąvoka – visų Tėvas – tebūnie ir visų Motina Amžinoji. O Trečiasis Šaltinis ir Centras – tebūnie Begalinė Motina. Begalinė Dvasia – Jis šitame apreiškime yra vadinamas. Žodžiu, tai simboliniai pavadinimai, nes iš tikrųjų Rojaus Trejybė yra Trys Šaltiniai ir Centrai. O mes dabar jau žinome – yra ir Visuminė Dievybė! Tai yra Visuminis Šaltinis ir Centras – AŠ ESU – kada užrašoma vien didžiosiomis raidėmis – abu žodžiai didžiosiomis raidėmis, ne iš didžiųjų raidžių, bet visos raidės yra didžiosios!
Tai štai, tie apreiškimai yra mokymai pagal žmogaus galimybę suvokti – nėra perduodami tokie, kad prispaustų ir žmogus atstumtų tokį Šaltinį. Bet jie yra perduodami tam, kad išplėstų mąstymą ir tuo pačiu atskleistų platesnę Tikrovę. Čia, kas yra parašyta, yra parašyta plačiausiame kontekste, kokia yra atskleista Tikrovė kūrinijoje. Dėl to aš jums ir galėjau papasakoti štai, koks yra skirtumas tarp Melkizedeko Trejybės ir žengiant dar toliau iki Rojaus Trejybės – ko nebuvo atskleista, ir ko Jėzus neatskleidė. Tai šita Apreiškimo Knyga – Urantijos Knyga – buvo perduota tiktai dvidešimto amžiaus pirmame trečdalyje, o atspausdinta anglų kalba pirmą kartą žmonijos istorijoje – Čikagoje – tiktai tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktais metais. Ir kodėl taip vėlai – perduota trisdešimt penktais metais – jau užbaigta perduoti viską? O gi todėl, kad buvo apreiškėjų perduota perspėjimas – žmonijos laukia karas, žmonija bus susirūpinusi kitais dalykais, ne dvasiniais. Ir dėl to buvo sulaikytas spausdinimas šitos Knygos, nes žmonės norėjo spausdinti tą Knygą Čikagoje. Rankraštis buvo juk, bet buvo sulaikyta. Ir tiktai penkiasdešimt penktais metais, reiškia, praėjus po antrojo pasaulinio karo dešimčiai metų, buvo duotas leidimas ją atspausdinti. Štai buvo laukiama, kad prisiderinti prie aprimusio proto.
Todėl mes irgi dabar jau tiek pažengę pirmyn dvasiniu požiūriu, samprata apie Kūrėją, apie save, apie žmoniją, apie planetos kilmę, apie kūriniją, apie Jėzų ir jo vaidmenį, mes galime daug ką paaiškinti. Ir dabar jūs tada suprasite, kodėl siela yra žmogui priimtinesnis žodis ir daugiau pavartojamas negu dvasia. Nors Tikrovėje net ir dabar mes esame dvasios, ne materija – dvasios – dvasinė asmenybė! Tai Kūrėjo dovana! Kūrėjas atskirai sielos dovanos nedovanoja. Tai yra tam tikras potencialų pavertimo aktualu etapas, vis toliau, toliau dvasinei asmenybei atsiskleidžiant Kūrėjo Charakterio Savybėmis, ir tas Savybes demonstruojant jau savuoju charakteriu. Kitaip tariant, jos tampa iš potencialo aktualais.
Žodžiu, esame dvasinės asmenybės – dvasia. Tai yra kūrinijos pamatas – dvasinis – ne sielos pamatas – dvasinis pamatas. Ir Kūrėjas yra Dvasia. Dvasinį pamatą suteikia visai kūrinijai, kuri yra materiali – ne sielos pavidalą. Siela tik tarpinė grandis mūsų tapatybės žengimui vis į aukštesnį vystymosi jau dvasinį pasireiškimą dar ryškesniu ir aukštesnio energinio dažnio virpesių poveikiu aplinkai – virpesiais poveikį. Štai todėl mes ir esame ne sielos, ne materija – o dvasios! Ir dėl to mes ir esame amžinos, nes Kūrėjas yra Amžinybės Šaltinis. Ir tą, ką Jisai suteikia, tai yra amžina. Mums suteikia dvasinę asmenybę – sunaikinti jos negali niekas – net Pats Kūrėjas, tačiau kita tema.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas