Algimanto pamokomasis žodis – Jėzaus dvasinis statusas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiai-Kaunas, 2025 03 29

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite mano dvasinius mokymus Tavo Televizijos kanale (Yuo Tube). Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Mes prisijungę per Skaipą – aš esu namuose, kiti taip pat galbūt savo namuose, o gal kažkur kitur. Ryšys mūsų yra iš esmės tik, kad mes išgirstume vienas kitą techninių priemonių dėka, bet iš tikrųjų dvasiniai virpesiai mus apjungia tiek per Kūrėjo Dvasinės Asmenybės grandinę, tiek per mūsų viduje esantį Minties Derintoją – kiekviename iš mūsų yra Kūrėjo dvasia – Minties Derintojas. Tai dieviškumo Kokybė, ir tai gyvastis, kurią suteikia mums Kūrėjas – ikiasmenę Savosios Dvasios, Savojo Minties Derintojo – gyvą būtybę – esybę – mums, ir patalpino į mūsų protą, kad ji šviesintų, dvasintų. O kada mes pasieksime tokį dvasingumo laiptelį, kada mes trokšime iš Širdies susilieti su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – ateis toji akimirka, kai mes susiliesime su Minties Derintoju – su Kūrėjo dvasia – ir mes savąją asmenybę suteiksime Minties Derintojui, kad jis taptų taip pat asmenybe – nes jis yra ikiasmenis. Štai, kodėl mes turėsime nebeatsiejamą nuo mūsų asmenybės dieviškumą – patį dieviškumą – Minties Derintoją – savo asmenybės dalimi!
Nuostabus net ir dabar šitas faktas, kurį atskleidžia mums tas unikalus Epochinis Apreiškimas – Urantijos Knyga – atskleidžia tam, kad mes plėstume savo Įžvalgą, supratimą, na, aišku, ir mūsų akiratį apie Kūrėją, apie kūriniją, apie Jėzų, kas jis yra, kas jis buvo iki pasirodė šitame pasaulyje Jėzaus iš Nazareto tapatybe. Štai tokia informacija suteikiama – Urantijos Knygos – Epochiniame Apreiškime – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto! Nuostabus Kūrinys, kuriame nėra – nėra – panaudotas žmogaus protas tiesiogine prasme, nes Dokumentų autoriai – šimto devyniasdešimt šešių Dokumentų autoriai yra įvairių kategorijų dvasios. Žemiausias statusas yra Tarpinių Būtybių, kurios pateikė Jėzaus gyvenimo ir mokymų, na, sakykim, daugiau negu trečdalį sudarančią dalį šito – Epochinio Apreiškimo – beveik aštuonis šimtus puslapių apimties teksto. Tai Tarpinės Būtybės yra tarp žemiausios kategorijos – angelų-serafimų ir mūsų – materialaus mirtingojo, dar turinčio materialų pavidalą – bet viduje jau esame mes dvasinės asmenybės šitame pavidale. Šitas pavidalas – laikina priemonė, veikti Gėrio darbais aplinką, ir aplinkai.
Kada aš studijuoju Urantijos Knygą ir vis atrandu naujų klodų, ir pasineriu į tuos klodus apmąstydamas, tai dabar man kilo mintis priminti jums Jėzaus tą dvasinį statusą, kada jis dar buvo Sūnus Kūrėjas.
Sūnus Kūrėjas gauna kosminėje erdvėje sklypą sukurti Vietinę Visatą. Kaip kokio nors sklypo savininkas ar nuomotojas gali turėti projektą pastatyti namą ir jame apsigyventi, štai, Sūnus Kūrėjas gauna tokį sklypą, tiktai kosminėje erdvėje – Vietinę Visatą – ir drauge su savo Partnere – Dukra Kūrėja – imasi šito sklypo apgyvendinimo. Tai tam, kad būtų apgyvendintas šitas kosminis sklypas, pirmiausia, jį reikia pažymėti. Jeigu sklypą pažymi atitinkamai, sakykim, kuoliukais sukaldami keturiuose kampuose, tas kraštines pažymėdami taip – tai Sūnaus Kūrėjo – Partnerė – šitą Vietinę jų Visatą pažymi Šventosios Dvasios grandine. Dukra Kūrėja paskleidžia savo Šventosios Dvasios grandinę. Tuo pačiu šita grandinė parodo kitiems Dvasinių Asmenybių Veikėjams – kitose Vietinėse Visatose – kurių taip pat yra Vietinės Visatos pažymėtos jau kitos Šventosios Dvasios grandine. Ir štai, šitoje kosminėje erdvėje vyksta formavimas ir atitinkamų planetų, ir gyvasties – gyvasties. Ji sukuriama. Pradžioje, kol nėra dar tos gyvybės sukurtos, net ir dvasinės gyvybės, tai suteikia paramą kitos kaimyninės Visatos, pavyzdžiui, atitinkamą kvotą angelų, kad darbuotųsi. Bet kūryba vyksta energine išraiška ir proto galia tarp Sūnaus Kūrėjo ir Kuriančiosios Dvasios arba Dukros Kūrėjos – Nebadonijos. Jie sukuria dvasines asmenybes įvairių kategorijų, sukuria ir angelus serafimus, sukuria Melkizedekus – tai Vietinės Visatos aukštesnio statuso dvasinės asmenybės. Bet, pirmiausia, sukuria vienintelę Vietinėje Visatoje – aukščiausią asmenybę – kuri visose Visatose turi tą patį bendrą vardą – Ryškioji ir Ryto Žvaigždė! Tai štai, mūsų tokia – Ryškioji ir Ryto Žvaigždė – svarbiausia Vietinės Visatos asmenybė po abiejų Visatos Sukūrėjų-Vadovų – Sūnaus Kūrėjo ir Dukros Kūrėjos – Nebadonijos, yra Gabrielius – Gabrielius. Jis nėra archangelas Gabrielius, kaip yra kalbama arba rašoma. Ne. Gabrielius yra Ryškioji ir Ryto Žvaigždė! Šito statuso žmonija iki Urantijos Knygos iš vis nežinojo, kad toks egzistuoja. Tai štai, pati pagrindinė asmenybė sukuriama tokia viena, o Kūrėjai šitos asmenybės yra Sūnus Kūrėjas ir Dukra Kūrėja. Tada eina kitos kategorijos – Melkizedekai. Apie Melkizedeką yra užsimenama jau ir vadinamuosiuose Šventuosiuose Raštuose mūsų pasaulyje, taip pat Lanonandekai, Vorondadekai, Materialieji Sūnūs ir Dukros – tokios asmenybės kategorijos. Jų sukuriama milijonai – milijonai – nes poreikis yra Vietinei Visatai. Jeigu mes paimsim visą šitą dangaus skliautą, koks yra virš mūsų galvos, tai Vietinė Visata užimtų vieną šimtą tūkstantąją dalį šito skliauto, o šito skliauto skersmuo yra penki šimtai tūkstančių šviesmečių atstumas. Reiškia, pusę milijono metų skriejant šviesos greičiu – tai yra trys šimtai tūkstančių kilometrų per sekundę – mes galėsime perskrieti šitą dangaus skliautą iš vieno krašto į kitą. Tai štai, šita viena šimtatūkstantoji šito skliauto dalis sudaro – Sūnaus Kūrėjo ir Dukros Kūrėjos – sukurtą Vietinę Visatą. Ir būtent, šita Vietinė Visata Nebadonijos vardo yra pavadinimu – Nebadono Vietinė Visata – ir ji yra mums gimtoji. Mes pradedame savo žengimą pas mūsų – vienintelius – Rojaus Tėvus – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – dar materialiu pavidalu šitame Urantijos pasaulyje, kuris ir priklauso šitai Vietinei Visatai. Tačiau Vietinė Visata turi ir žemesnių darinių – Žvaigždynai. Šimtas Žvaigždynų yra Vietinėje Visatoje, kiekviename Žvaigždyne yra po šimtą Vietinių Sistemų – dar smulkesnių darinių. Tai visoje Visatoje yra dešimt tūkstančių Vietinių Sistemų. Žvaigždynams vadovauja Vorondadekai, tuo tarpu Vietinėms Sistemoms vadovauja Lanonandekai. Dar žemesnės kategorijos yra angelai-serafimai, dar žemiau einant, yra materialieji sūnūs ir dukros. Tai yra vieninteliai tvariniai, kurie turi materialų apvalkalą, bet yra aukštesni negu mirtingieji, tai būtent – Adomai ir Ievos. Jų yra irgi milijonai. Štai, žemiausia kategorija yra turintys materialų pavidalą mirtingieji. Ir Evoliucinis Procesas numatytas mirtingųjų šviesinimui, dvasinimui, lavinimui, kadangi jie yra patys žemiausios kategorijos tvariniai, dar nepatyrę iškeliavimo iš šito pasaulio, turintys paties žemiausio energinio dažnio išorinį pavidalą – matomą žmogaus kūną, kuris pilnas įvairių kančių, ligų, skausmų – ir dėl to veikia žmogaus mąstymą, sąmonę. Kad Sūnus Kūrėjas pažintų geriau savo tvarinius, kuriems jisai pašventęs visą savo egzistenciją, kaip ir jo Partnerė – Dukra Kūrėja – tai Sūnus Kūrėjas save padovanoja septynis kartus pasirinkdamas to tvarinio įsikūnijimo pavidalą – kokiu tvariniu jisai įsikūnys – kitaip tariant, jis turi pagyventi tame pavidale, pabendrauti su to paties pavidalo tvariniais, jų pačių lygiu apšviesti tuos tvarinius – kas yra Kūrėjas, kas yra aukštesnė, ir pati Aukščiausia Galia, visoje kūrinijoje, kodėl ji būtent tokia, ir kaip galima būnat to tvarinio pavidalu Kūrėjo Valią įgyvendint. Tai štai, Sūnus Kūrėjas turi priedermę atlikti septynis savęs padovanojimus. Save padovanoti – tai reiškia atiduoti save to tvarinio pavidalu dalinantis ta Šviesa, kokią tu atsineši – kaip Sūnaus Kūrėjo – aukščiausias statusas nusileidęs į žemesnį statusą, įgydamas žemesnių energinių dažnių pavidalą, bet neatskleidžiant, kas esi iš tikrųjų – kad tu esi aukštesnio statuso dvasinė asmenybė, net šitos Vietinės Visatos – vienas iš dviejų – Sukūrėjų ir Vadovų.
Sūnaus Kūrėjo Partnerė – Dukra Kūrėja – kadangi ji paskleidžia Šventosios Dvasios grandinę įrėmindama visą Vietinę Visatą, iš Sostinės – Salvingtono – niekur negali pajudėti. Ji turi būti visą laiką centre savosios Vietinės Visatos – ir iš jos turi pasklisti Šventosios Dvasios energinė grandinė kaip iš Vietinės Visatos centro. Tuo tarpu Sūnus Kūrėjas, jisai gali keliauti. Jisai lankosi ir Supervisatos lygiu vykstančiuose pasitarimuose kitų Sūnų Kūrėjų, vyksta į Sūnų Kūrėjų konklavą – Rojuje – pačioje Kūrėjo gyvenamojoje Buveinėje – ir tuo pačiu atlieka tuos savęs padovanojimus – septynis – palikdamas atitinkamam laikmečiui savo būstinę – Salvingtoną. Jisai nėra susietas su konkrečia vieta, kad jisai turėtų būti būtent toje vietoje. Čia yra Partnerystė, kada Dukra Kūrėja išsaugo tą dvasinę aplinką, kokią turi išsaugoti užtikrindama visą dvasinę grandinę Vietinei Visatai, kad ji nebūtų sutrikdyta. Tuo tarpu Sūnus Kūrėjas, turintis savo funkciją, ir misiją, norintis geriau pažinti savąją Vietinę Visatą – tuos sukurtus jų tvarinius – jis nori patyrinėti ir pasidalinti ta Šviesa – samprata iš aukštesnio statuso asmens su tų tvarinių aplinka, būtent tų tvarinių pavidalu ir įsikūnydamas, kad surastų artimesnę sutartį su tais tvariniais – nes jis lankosi tuose pasauliuose ir iki savęs padovanojimo kaip Sūnus Kūrėjas, ir tariasi. Tai, natūralu, požiūris į Sūnų Kūrėją, kaip Vietinės Visatos Vadovą, atvykusį su tam tikra Šviesos užduotimi, kad patartų, kad padėtų – tai yra vienoks požiūris. Ir kada yra nušvitęs, sakykim, Melkizedekas, bendravimas su juo yra betarpiškas kaip su savo bendradarbiu, tai santykis yra vis tiktai kitoks – jis artimesnis, betarpiškesnis, mažiau oficialus. Ir visiems šitiems septyniems įsikūnijimams, save padovanojant tų tvarinių pavidalu, reikia atitinkamai ir pasiruošti. Ir visas šitas laikmetis, ir ruošimosi, ir įsikūnijimų apima nei daug, nei mažai – milijardą metų! Įsivaizduokit, milijardas metų mūsų laiku skaičiuojant! Milžiniška atkarpa! Tai lavinama ir kantrybė! Tarp vieno savęs padovanojimo, ir kito, praeina apie pusantro šimto milijonų metų! Nėra lėkimo kaip pamišimo – štai, aš noriu kuo greičiau užbaigti šituos savęs padovanojimus – nes tada bus suteikta, pelnytai užtarnauta patyrimu, aukščiausioji valdžia Vietinėje Visatoje – būtent Sūnui Kūrėjui, kuris tuo metu jau taps Šeimininku Sūnumi Kūrėju. Tai štai, nėra to, kad reikia kuo greičiau tą padaryti. Reikia nuosekliai, kantriai, ir tuo pačiu atliekant savo tiesiogines pareigas – kuo geriau atliekant jas – ruoštis atitinkamam įsikūnijimui, kurį pats pasirenka Sūnus Kūrėjas. Tiktai paskutinysis įsikūnijimas eina visuomet mirtingojo pavidalu, gimstant iš moters įsčių bejėgiu kūdikiu ir augant kaip toje kartoje įprasta augti tam vaikui. Tai pats rizikingiausias savęs padovanojimas. Daug kas priklauso nuo aplinkos, nuo tėvų, kaip jie lavina savo vaiką, ar atkreipia tą mažylį į Kūrėją – žvilgsnį, ar priešingai, keikia tą Kūrėją, kuriuo netiki. Dėl to tokiam įsikūnijimui šeimos labai kruopščiai Apvaizdos yra parenkamos. Ir ne tik parenkamos. Galutinę šeimą patvirtina Gabrielius, ta Ryškioji ir Ryto Žvaigždė, ir paskiau pateikia Sūnui Kūrėjui – štai yra atrinktos tokios dvi-trys šeimos, dabar tau pasirinkti pačiam. Pateikiama visa tų šeimų genealoginė medžio istorija, aplinkos istorija, dabartinė padėtis, ir kokia gali būti padėtis po keliasdešimt tūkstančių metų, kada įvyks tas įsikūnijimas – nes, kaip sakiau, iš anksto ruošiamasi tokiam įsikūnijimui. Jau apie šį įsikūnijimą dvasinės būtybės Vietinėje Visatoje žinojo po to, kada Adomo ir Ievos misija mūsų planetoje žlugo – tai yra nuo, mūsų laiku skaičiuojant, prieš daugiau negu prieš trisdešimt aštuonis tūkstančius metų, o nuo Jėzaus pasirodymo pasaulyje, tai prieš trisdešimt šešis tūkstančius metų. Tai štai, po šitos misijos žlugimo jau buvo kalbos tarp dvasinių asmenybių įvairių kategorijų, kad Sūnus Kūrėjas pasirodys Urantijoje mirtinguoju kūdikiu. Tokio patyrimo nebuvo patyrę iki tol visame Nebadono Vietinės Visatos tame skliaute, kosminėje erdvėje.
Tai štai, Kūrėjas – Sūnus Kūrėjas – perėjo per Melkizedeko patyrimo įsikūnijimą, perėjo per Lanonandeko įsikūnijimą, perėjo per Materialaus Sūnaus įsikūnijimą, per morontinio tvarinio įsikūnijimą, per mirtingojo užbaigtą visą morontinę ir dvasinę beveik karjerą, kada jis baigiamąjį tašką uždėjo Uversoje, mūsų Supervisatoje – tai yra šito viso dangaus skliauto Sostinėje – Uversoje – Paukščių Tako galaktikos centre, perėjo per morontinį tvarinio įsikūnijimą sielos tapatybe, ir tas – mirtingasis kūdikis gimstantis Betliejuje. Po kiekvieno įsikūnijimo visą laiką Jėzui suteikiama vis aukštesnis suverenumo laipsnis Vietinei Visatai, atsiranda vis didesnis savųjų tvarinių supratimas, ir tuo pačiu pasireiškimas šituo supratimu bendraujant su šitais tvariniais – įvairių dvasinių kategorijų tvariniais. Dėl to kiekvienas įsikūnijimas yra nepaprastai svarbus – Sūnui Kūrėjui – kaip ir toms būtybėms, kurių pavidalu jisai įsikūnija – nes visuomet palieka, net ir neatskleidus, kas yra tas tikrasis ar Melkizedekas, ar Lanonandekas, ar Materialusis Sūnus, kuris atlieka misiją – visada apibūdinimas po misijos yra toks, kad jisai demonstravo Meilę – išskirtinę Meilę – visoms tos kategorijos būtybėms, ir pasireiškė kaip pats nuostabiausias tos kategorijos atstovas. Jisai atvyko nežinia iš kur, ir neatskleidė savosios tapatybės, bet taip nuoširdžiai vykdė šitos kategorijos funkcijas, pareigas, ir paliko nuostabiausią prisiminimą, kad visuomet jam išvykstant būdavo liūdima, kad netenka tokio nuostabaus draugo. Tai yra apibūdinimas visose tose misijose dalyvavusio Sūnaus Kūrėjo, ir tuo pačiu parodančio, kaip jisai suranda priėjimą net ir sunkiose aplinkybėse, kaip galima padėti, sustiprinti tos kategorijos būtybes, kad jos nušvistų stipriau ir savimi, ir savuoju pasireiškimu. Tai stiprina tuos, kurie bendradarbiauja su juo, ir mato, koks nuostabus yra ir pareigų atlikimas, ir požiūris – požiūris į tą dvasinę kategoriją, kuriai jis tuo metu atstovauja. O tie įsikūnijimai trukdavo, na, skirtingai – tai du šimtus metų, tai apie šimtą metų. Žodžiu, tiktai mirtinguoju pavidalu jis praleido trečdalį mirtingojo amžiaus materialiu pavidalu, kitur tie įsikūnijimai būdavo keliskart ilgesni.
Štai demonstruoti tai, kas esi iš tikrųjų neįmanoma be atsidavimo – visiško atsidavimo – tai kategorijai ir tai misijai, kurią atlieki. Tu negali suvaidinti, kad tu esi geresnis negu tu esi. O jeigu tu iš tikrųjų toks esi – tu esi savimi. Tada tu gali sustiprinti kitą, apšviesti kitą. Ir dėl to iš netiesioginių šaltinių buvo sprendžiama, kad štai išlydėjo – Sūnų Kūrėją – jis pats išvyksta, jis pats išskrenda, pranyksta pats – jam nereikalingas serafimas – ir paskiau programose transliuojama, kad štai į tokį pasaulį atvyko neatskleistas toks ir toks, sakykim, Melkizedekas. Jis turi įgaliojamuosius raštus iš Uversos Dienų Senųjų, kuriuos patvirtina Dienų Sąjunga. Tai Rojaus Trejybės sukurta dvasinė asmenybė – Emanuelis – patvirtina tuos raštus, kad jisai turi būti paskirtas būtent, sakykim, tokiu ypatingų misijų Melkizedeku. O Emanuelis patvirtina tai dėl to, kad jisai Sūnaus Kūrėjo buvo paliktas vadovauti Vietinei Visatai drauge su Gabrieliumi ir Dukra Kūrėja – Nebadonija – kol pats Sūnus Kūrėjas vykdo šitą savęs padovanojimo misiją. Tai štai, tokie netiesioginiai faktai pateikiami programose neatskleidžiant, koks yra tas specialiųjų misijų Melkizedekas atvykęs. Jau yra galimybė tiems, kurie arčiau bendrauja su Sūnumi Kūrėju Vietinėje Visatoje, jau suvokti, kad tai yra būtent jų Vietinės Visatos Vadovas. Paskiau pranešimas ateina, kad jau paliko šitą misiją, ir pasirodo tada greitu laiku Salvingtone, ir imasi vykdyt savo tiesiogines pareigas. Štai tokie netiesioginiai atskleidžiami faktai leidžia daryti išvadas, kad būtent, tai yra savęs padovanojimo misiją atliekantis Mykolas – Sūnus Kūrėjas. Mykolas yra – Sūnų Kūrėjų – bendras vardas visiems. Tokie Dokumentai iš tikrųjų yra prieinami tiktai patiems Sūnums Kūrėjams, kurie vykdo šitas misijas – kadangi jie sukaupia tokį patyrimą – kitiems jie nėra prieinami. Nieko nepadarysi – kiekvienam yra sava misija. Jinai skirta tam, kad kiekvienas galėtų ir labiau plėsti savo protą, gilinti jį, mąstyti, ir tuo pačiu nesiekti smalsumo patenkinimo. Iš atitinkamų epizodų, pateikiamų programose, gali padaryti atitinkamas išvadas.
Mes pasaulyje irgi dabar turime tokių epizodų, kad turime gilintis, kokia yra mūsų priedermė. Kaip mes galime pašviesinti savo aplinką, kokiu būdu mes galime prisidėti prie Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimo atsidavę to vis labiau nušvintančio mirtingojo – Kūrėjo sūnaus ar dukros – priedermei – dar giliau atsiverti, dar stipriau susilieti su Kūrėju dvasioje, ir atsiduoti Jo vedimui iš vidaus – net ir taip kaip tą darė savęs padovanojimais Sūnus Kūrėjas. O mūsų pasaulyje jis atėjęs buvo prieš du tūkstančius metų Jėzaus iš Nazareto tapatybe.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas