193. Algimanto mokymas-atsakymas į Evaldo klausimą – Kaip žmogų veikia pasąmonė? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Šviesos mokymų dalyje, Romainiuose, 2025 08 30

Evaldas – Šiomis dienomis mąstau tokia tema, kuria labai daug išmąstyt vėlgi negaliu savo jėgomis, tai apie sąmonę ir pasąmonę aš galvoju. Kažkaip man anksčiau atrodydavo, tiek iš mokymų teko girdėti, na, kad sąmonė, tai yra toks didžiulis tarsi prisiminimų informacinis aruodas. Bet kažkaip niekuomet gal gilumine prasme nesusimąsčiau – o kaip veikia tą žmogų ta pasąmonė?
Tarkim, iš neurologijos sakoma, kad, na, nesąmoningai kontroliuojamos organizmų funkcijos tokios, kaip ten širdies ritmas, ten kažkokia medžiagų apykaita, nervinės sistemos, ir pan. Aš galvoju, tai jeigu va ta tokia nesąmoningoji dalis, nežinau, galbūt aš painioju, bet kaip suprantu, tai pasąmoniniai visi tie dalykai, kurie veikia mus, kaip kontrolės mechanizmas, kuris iš esmės yra tarsi toks, na, kaip sakykim, kompiuterio sudedamosios dalys, kur žmogus ateina, tiktais naudojasi jau tokia išorine išvestine ir gali padaryti tiktai tam tikrus, na, nedidelius sąlyginai darbus, bet pavyzdžiui, jau to inžinerinio sprendimo negali pakeisti. Tai štai mąsčiau iš tos pusės, kaip tarkim vaikai geria elgesio modelius vaikystėje – teigiamus, neigiamus galbūt, ir tai, kad pasąmonė iš savęs nėra nei blogas, nei geras dalykas, štai tiesiog, tai yra, na, sakykim, mūsų būties svarbus aspektas, dalykas, kuris padeda mums veikti. Tai aš kažkaip tai priėjau tokių minčių, kad na, tarsi sąmonės lygiu mes negalime daryti tokios labai stiprios įtakos pasąmonei. Tarkim, aš atsisėdęs negaliu paimti ir panorėti, kad išsivalytų mano neigiamas įsitikinimas kažkoks. Aš po truputį tarsi turiu prieiti, kreiptis, dėti nuolatines pastangas, į tai galbūt bus atsižvelgta. Bet kartais būna tokie stiprūs perimti modeliai, kur žmonės niekuomet neįveikia. Ir iš čia tarkim, aš atseku dėsnius, kodėl vienokiais dėsniais įveikiami modeliai, tarkim, priklausomybės, ir kokiais ne. Na, tarkim, iš čia štai žmogus gali atsekti ir pajausti tikėjimo kryptį, kodėl tikėjimas iškelia virš tos kasdienės būsenos, kuri veda į geresnį jausmą. Tarkime, jeigu aš sąmonės lygiu gebu pasimeldęs geriau jaustis, tačiau mane valdo dar kažkokia programa priklausomybės, tarkim, ten santykių modelio ar galbūt kažkokio elgesio modelio, tai aš tą akimirką savo valios pastangomis pranokstu. Bet tarkim, mane gniuždo tai, kad tas kartojasi diena iš dienos. Ir žmogaus protui labai sunku yra stengtis, na, daugybę dienų iš eilės nežinant ar pasibaigs kada nors šitas dalykas. Bet kartu yra didžiulė baimė ir keistis, kai nežinomybė. Iš čia atsiranda štai ramybės pojūtis per tikėjimą ir Įtikėjimą. Ir tarsi tas paviršutinis dėsnis štai kuomet Įtikėjimas nuima tą kasdienį sunkumą – yra vienas dalykas, bet Įžvalga – yra kas kita. Na, tarkim, štai Algimantas mus moko, kad valykit pasąmonę atsiverdami Kūrėjui. Ir iš tiesų štai dedami pastangas kolektyvinei maldai, asmeninei maldai, studijuodami šaltinius, aš jaučiu, kaip per metus mano šitos reakcijos keičiasi, kad manęs nebevaldo tam tikri modeliai, kurie anksčiau valdė, kur aš, sakykim, jaučiau nepasitenkinimą ten dėl auklėjimo. Aš dabar suprantu, kad negalėjo žmonės daugiau duoti man nei davė, nes tiesiog jų įžvalga buvo tokia – jie galėjo tą duoti. Tai rodo ne tiktais štai tuometinį problemos sprendimą, bet ir kryptį. Tačiau vienintelio dalyko, ko aš nesugebėjau galbūt išmąstyti tai, na, kiek iš tiesų tas žmogus savo sąmonės lygiu yra pajėgus įtakoti pasąmoninius srautus? Ir aš pagal pojūtį ir pagal tai, ką aš esu asmeniškai atradęs, suprantu, kad kuo gilesnis Įtikėjimas ir glaudesnis ryšys, tuo žmogus geba panaudoti daugiau savo, sakykim, to resurso, na, tai tarkim, kaip intuicija, gal vidinio balso išgirdimas, tikriausiai ir gilesnis ryšys su Kūrėju, štai, aiškesnis girdėjimas. Tai štai, aš priėjau tokių įžvalgų, kad ten gilesniu atsivėrimu mes gebam panaudoti daugiau tų, sakykim, subtilesnių resursų. Tai darau tokią išvadą, kad žmogus, kuo jisai arčiau Kūrėjo, kuo jisai sąmonės lygiu yra labiau nušvitęs, tuo jisai geba labiau įtakoti ir savo sveikatą gerąja prasme, ir jauseną. Tai ne tik įžvalgą formuoja, bet ir toks, atrodo, faktinis ir fizinis patyrimas. Tai va tokios mano mintys, nežinau, gal laukčiau, Algimantai, tu gali praplėsti, pagilinti žinojimą, nes čia mano įžvalga baigėsi kažkaip.

Algimantas – Ačiū tau, Evaldai. Iš tikrųjų visa tai jau yra sudėliota į gyvybės plazmą. Ne veltui juk daroma, prieš įterpiant gyvybės plazmą, pusę milijono eksperimentų su ja, kaip ji vystysis. Ir tas mechanizmas yra jau užprogramuotas. Programuotojai yra, būtent, Gyvybės Nešėjai, Materialieji Sūnūs, Dukros, kurie modeliuoja tą gyvybės plazmą, kurią galiausiai patvirtina Sūnus Kūrėjas. Visa tai per cheminę reakciją atsispindi mūsų centrinėje nervų sistemoje. Bet gyvybės plazmą tai mechaniškai sukurti gali Gyvybės Nešėjai, tuo tarpu pulsavimą arba gyvybės kibirkštį paleidžia Begalinė Motina per Savąją Dukrą – Dukrą Kūrėją – Sūnaus Kūrėjo Partnerę Vietinėje Visatoje, ir nukreipia šitą gyvasties kibirkštį gyvybės plazmai į Gyvybės Nešėjus, kurie tą gyvybės plazmą įterpia. Tai dabar, tai nėra kompiuteris žmogaus sumąstytas, kaip programa, kad ji gali savo, reiškia, visą tą programą įdiegti, o žmogus jau vartoja tą gatavą produktą. Tai yra gyvybės kibirkšties pasireiškimas per visą tą Evoliucinį Procesą per kokybinius šuolius be jungiamųjų grandžių iki pasiekia žmogų. Ir to dar neužtenka. Juk duoda Kūrėjas Septynias Pagalbines Proto Dvasias. Penkios iš jų yra ir aukštesnio statuso žinduolių prote. Iš tos pačios gyvybės plazmos gi atsirado ir tie žinduoliai, ir žvėrys. Reiškia, tai Kūrėjo, vėl, suteikiama vidinė pulsacija energinių virpesių, kad ir žvėris galėtų suprasti savo aplinką savu lygiu. Jis gi negalvoja, kas yra jo ten viduje, jisai gyvena taip, kaip aplinka diktuoja. Jis neatsisėda ir nemąsto – kas gera, kas bloga – ima vilkas ėriuką ir pasisotina, apie moralę jis neturi supratimo, ir neturės. Bet žmogui suteikia, ne iš karto, bet kada jis pradeda kelti žvilgsnį aukščiau, iš pradžių iš baimės jisai pakelia žvilgsnį ten į kokius nors, sakykim, stipresnius gyvūnus, mato, kad jų negali įveikti, kol neturi atitinkamo instrumento, įrankio, ginklo, tada jis jį iškelia kaip aukštesnę jėgą, kuri jam nepavaldi, ir pripažįsta tą jėgą, kadangi mato. Tada jį pasiima, kaip apsaugos ženklą genčiai – tegu tas bus, bus, reiškia, gyvūnas, kuris mus saugos, nes jis stipresnis už mus – jį paima kaip totemą ir jo negalima – negalima liesti ir t.t. Tai kada ateina jau aukštesnių reiškinių – ten žaibų ir kokių nors ten griaustinių ne tik baimė, bet ir garbinimas, išaukštinimas, mėginimas, na, įsiteikti jiems, štai tada prasideda jau palaipsniui Šeštosios ir Septintosios Pagalbinės Proto Dvasios veikimas tame pačiame mirtingojo prote. Ir kada jis pakelia jau žvilgsnį į ten vėles, jau visokius, visokius kažkokius elementus, kurie iškyla virš stichinių jėgų, natūralu, ir tos Garbinimo ir Išminties Pagalbinės Proto Dvasios savo impulsus gali išreikšti daug stipresniu poveikiu – kadangi protas jau pajėgus vėl pereiti nuo vėlės lygio iki tam tikro aspekto kokio nors jau dvasinės apraiškos supratimo, bet dar to proto lygiu.
Moralė, kaip tokia atsiranda labai, labai pamažu. Ir visa tai taip pat mirtingasis nefiksuoja gi sąmoningai visko iš praeities. Bet tai nusėda – nusėda į tą jau gyvybės plazmoje numatytą milžinišką įvairių emocijų apraiškų, nuotrupų, garsų, visos aplinkos įsiurbimą, kaip į tam tikrą aruodą, kuris ir pripildytas ir tų baimių, ir tų patyrimų, kurie buvo skausmingi tam protui ir kūnui. Ir jisai gi gyvena sąmonės lygiu tiktai tą akimirką, kurioje jisai pasireiškia, o visos jo iki to gyvenimo akimirkos gludi šitame pasąmoniniame aruode. Jisai nieko nežino apie šitą aruodą, bet kada iškyla panaši aplinkybė susidūrus, pavyzdžiui, su stipresniu kokiu nors kitos, priešingos genties nariu, jisai prisimena, kad tai ana gentis yra daug galingesnė. Ir jam jau iš tos pasąmonės ateina mintis. Šitas susitikimas jam nėra tokia baimė, kadangi tai yra tiktai vienas kažkoks narys, o jis fiziškai už jį net stipresnis, bet jis mato totemą ir iškart diktuoja jam jau tai, ką jis žino apie tą gentį, kuriai priklauso šitas turintis šitą anos genties totemą. Ir jam sukyla jau iš to pasąmoninio informacinio, milžiniško aruodo srauto didžiuliai, didžiuliai, vėl, žemų virpesių tam tikri apraiškos klodai. Jis jų sąmoningai neišmąsto, bet akimirksniu tai ateina, nes prieš akimirką jis nematė to priešingos genties atstovo, o dabar staiga jisai štai išėjo iš kažkokio tai tankumyno ir mato netikėtai išlindusį prieš. Kaip sureaguot, kaip, ką daryt? Ir iškart iš tos pasąmonės ateina tas milžiniškas informacinis srautas ir apdoroja smegenys taip, kad ten per akimirką visokios kombinacijos, ką, kaip daryt! Ir nereiškia, kad sprendimas bus teisingas, gali būti jis ir klaidingas. Bet vis tiek tai labai žaibiškas, milžiniškas, informacinis laukas atsiranda sąmonės lygiu, savaime diktuoja aplinkybes.
Ir kada – kada mirtingasis štai per kartų kartas eina ir jisai tų Pagalbinių Proto Dvasių vedamas vis daugiau jisai į Šviesą ir į dvasinį aukštį kelia savo – savo gyvenseną, štai tada ateina, kaip ir Andono ir Fontos atveju – priima sprendimą pabėgti iš tos genties – savo gimtosios tėvų genties pabėgt – štai, tas moralinis apsisprendimas, jis nėra sąmoningas, jis yra išmąstytas, kad jų čia niekas nesupranta, jiems reikia bėgti, nes jie tiktai du vienas kitą supranta ir bendrauja jau sąvokomis, o aplinka tiktai atskirais garsais, dar žodžiais, bet nesusieja į sąvokas jų. Net ir tėvai nesupranta jų. Jie pranoksta būdami vaikai – maži vaikai savo tėvus. Tai čia yra Pagalbinių Proto Dvasių veikimas iš vidaus. Bet kada jie priima moralinį sprendimą, tai tada jie gauna Minties Derintojus. Moralinis sprendimas yra pirminis veiksmas, o paskiau, to veiksmo atlikimas. Bet jis jau atliekamas su Minties Derintojo vedimu. Jie nemąsto, kadangi jie dar vaikai, laukiniai, jie nemąsto apie tai, kad jų viduje egzistuoja tas aruodas informacinis, kuris kaupia ir tam tikrą na, milžinišką jau jų genties sukauptą per vieną kartą baimę. Bet kada jiems irgi yra baimė – žvėrys gali juos sudraskyti – šitas jau patyrimas yra jiems ne tiktai – ne tiktai, sakykim, įdiegtas iš tėvų, bet jie ir savo matytu – matytu tam tikru vaizdu galėjo paliudyt, kad tokie dalykai nereti iš jų genties žūčių nuo žvėrių. Dėl to jie kelia savo būstus į medžius, ir jie patys taip pat medžiuose – medžiuose įsitaiso. Bet jie nešasi ir titnagą, kadangi jie žino – titnagas įskelia – įskelia ugnį. Ne, dar ugnies jie nežino, bet žaibas, reiškia, uždega ką nors ir jie, jeigu uždegta žaibo, jie išsaugo tą ugnį, perkelia, sakykim, nuodėgulius į kitą vietą, kad taip galėtų tą išlaikyti kuo ilgiau ugnį, nes jie ugnį taip pat iškelia, kaip garbinimo objektą ir apsaugą nuo žvėrių, nes žvėrys ugnies bijo ir naktį. Bet būti nepriklausomam, kad ugnį gali pats įsiskelti, tai jie šito dar nepajėgia padaryti. Bet paskiau iškrenta ten iš medžio lizdas, sakykim, iškrenta, na, buvo kažkoks vėjo pūstelėjimas ir iškrito, ir suranda tuos lizdo šapelius, kad jie nuo titnago kibirkšties užsidega, nes jie išdžiūvę labai ir labai ploni, paukščių sunešti. Štai, čia yra pasireiškimas jau ir Apvaizdos – padėti jiems tapti savarankiškiems, kad jie pamatytų, kad galima įskelti ugnį ir titnagu nepriklausomai nuo vietos. Štai tiktai surask tokias šakeles, šakeles, reiškia, plonytę kažkokią tai išraišką šalia ir išdžiūvusią. Bet visa tai, kai jie įskelia ugnį su lizdo šapeliais, visa tai gi kitą kartą jie prisimena, kad jie gali įskelti, nes ta informacija išsisaugojo jų pasąmonės lygiu.
Ir va kada mes einame vis tolyn ir artyn iki šių dienų, visa tai išsisaugo mūsų pasąmonėje – visa informacija – per kartų kartas. Mes net nežinome, kokia milžiniška yra ta pasąmonės Galia. Mes tiktai pačią viršūnėlę ir tos pasąmonės, na, mėginame įsivaizduoti, o ten – klodai. Ir jie visi – ir karai sukimšti, ir kryžiuočių žygiai – viskas yra atspindėta iš mūsų protėvių protėvių – jie glūdi. Ir jie glūdi ne Šviesos ir Kūrėjo atrastu ir vis labiau ryškėjančiu patyrimu, bet ne – tuo, kas yra neigiama, kas yra sukeliantis skausmą ir ligas, ir epidemijas, marus, ten šiltines ir t.t. Visa tai užfiksuota knygose skaitant, studijuojant ten mediciną ar kokius nors kitus mokslus, visa tai pereina – pereina – į tautos pasąmonę. Ir visa tai tada diktuoja tam tikrą kultūrą, kurioje ir pasireiškia toji galia. Kas yra ryškesnis vedlys toje tautoje, jis daugiau turi ir žinių, tuo pačiu jis turi ir daugiau šviesos – nes jis pranoksta tą aplinką, dėl to jis tampa lyderis. Jis daugybę žinių paima iš tų skaitytų knygų, iš savo išmąstymų, ir panašiai, bet jis irgi nežino, kas yra jo paties išmąstyta, o kas pliūptelėjo iš pasąmonės staiga – nes pasąmonė yra nevaldoma. Mes ją tiktai galim kaip švarų indą pripildyti Šviesa, aukštais dažniais, Energija, arba priešingai, kokiu nors purvinu vandeniu ar skysčiu ir žemais virpesiais. Tai tada bus baimė – ligos, susipriešinimas, nepakantumas, karai, išnaudojimas, puikybė! Visos ydos išvešėjusios kaip vėžinės ląstelės – arba – su Kūrėju bendravimas. Ir ne mūsų galioje pasąmonę valyti. Viską užkloja aukštesnio energinio dažnio virpesių srautas, kurį mes geriame nuoširdžioje komunijoje su Kūrėju – iš Paties Kūrėjo per viršsąmonę. Dėl to aukštesnio dažnio virpesiai ir pereina per sąmonę, kurios atvėrimo akimirką mes geriame tuos aukštesnio energinio dažnio virpesius, negu patiriame sąmonės lygiu – bet jie pereina per mūsų sąmonę ir nusėda į pasąmonę tuo pačiu. Kuo aukštesnio dažnio virpesiai, jie išstumia žemesnio dažnio virpesius – užima jų vietą. Ir kuo gausiau mes geriame šitą srautą, tas pats, jeigu, pavyzdžiui, per užterštą vandenį. Iš šaltinio mes leisime tyrą vandenį, po kiek laiko tas indas purvinas vandens, jis pradės skaidrėt, skaidrėt, skaidrėt, ir išsivalys. Nereikia galvoti ar tas kranas yra, reiškia, mechanizmas – siauras, platus, gilus ar seklus – mes gi esame ne mechanizmai – mes esame gyvos asmenybės, tai mes ir turime tada kreiptis į Šviesos Šaltinį, kad gerume tą Šviesą iš Jo. Tik šitaip valosi mūsų pasąmonė! Nes mes kuo daugiau skaitysime knygų, kurios aiškina apie pasąmonę pačios neišmanydamos, na, ir jų autoriai neišmanydami tos pasąmonės, nors remiasi moksliniais tyrimais neišmanėlių tų tyrėjų – pasąmonės išstudijuoti neįmanoma – prie jos niekas negali prieiti! Todėl nereikia sukti galvos apie tai ar aš čia gerai išmąstau ar ne, čia ne mūsų reikalas. Tai jau sumodeliuota mūsų gyvybės plazmoje – ne mums ją koreguot. Bet tą indą priterštą – mums davė visas priemones, kad valytume – kad jame būtų tiktai Kūrėjo Šviesa ir virpesiai aukščiausio energinio dažnio. Tada aš jums ir sakiau, kad jis neturi aukštėjimo ir šviesėjimo apribojimo, jį visada galima pašviesinti ir paaukštinti. Bet ne savo pastangomis – o imant iš Šaltinio – o asmeninės pastangos yra tiktai Kūrėjui atverta dvasinė asmenybė.
Tai jeigu dabar yra – yra, sakykim, tas šaltinis iš kurio teka tyras vanduo ir dabar tu žinai, kad iš šaltinio tu gausi tyrą vandenį, kurį gali perpilt į šitą užterštą indą. Tu matai – tame inde yra purvas. Indas – stiklinis, peršviečiamas, bet nepersišviečia – pilnas purvo. Tai tavo pastangos, na, sujungti šlangą su iš šaltinio tekančiu vandeniu ir jį įkišti į to indo kaklelį. Štai tavo pastangos yra nukreiptos šaltinio vandeniui nukreipti į šitą purviną indą. Mechaniškai taip yra. O dvasioje taip pat dvasinis asmuo priima savo valia sprendimą. Jisai jaučia nerimą, jaučia baimę, apmąstymų tam tikrą tėkmę, gyvensenos tam tikrą ritmą, aplinkybių poveikį, artimų žmonių tam tikras nuostatas, ir jam baugu, kadangi neatitinka jo sampratų, kurios pranoksta tą aplinką. Ką daryti? Tai štai, tada reikia tą šlangą nukreipti į šaltinį, o ta šlanga mechaniškai sujungia šaltinį su indu – o dvasine prasme, tai asmenybė pati panyra į Kūrėją atsiverdama Jam dar giliau negu vakar ir tuo pačiu pasinaudodama proga, kadangi žino iš Dvasinių Mokytojų, kad kolektyviai dar stipresnė galia eina iš To Paties Šaltinio ir kiekvienam, kuris atvyksta į šventovę – fiziškai – ne per tą tarptautinį ryšį – fiziškai kad jis jaustų kito petį ir virpesius betarpiškai šalia. Tai šitos pastangos yra tiktai visą laiką vieninteliu vektoriumi į Patį Kūrėją panirt, ir ypač kolektyvinėje komunijoje Šventovėje. Tada Galia stiprina ir tada valosi pasąmonė nuo tų teršalų stipriau, nes ją išvalo būtent tas srautas iš Kūrėjo tokių aukštų energinių virpesių, kur joks mąstytojas neišmąstys nors ir patarinės, kaip ten reikia iš pasąmonės ką nors ten išvalyt arba pasiimti informaciją, ir panašiai. Viską atiduokit Kūrėjui, kad Kūrėjas jums viską diktuotų ir informuotų, Tam – Gyvasties ir Kūrinijos Energijos Šaltiniui ir Centrui! Ir kuo daugiau jūs šitą nuoširdžiai darysit, tuo šviesės jūsų asmenybės pasąmonė ir tuo bus stipresnis poveikis aplinkai. Bet svarbiausia, jūs turit pajausti būseną – pasitenkinimą tomis pastangomis, kurias jūs dedate – pasitenkinimą! Bet ne pasipuikavimą jomis, bet pasitenkinimą! Kitaip pasakius, pamaloninimą jūsų – kad tai yra tikra, kad aš patiriu, kad aš veikiu. Dėl to aš ir išaukštinu Kūrėją ir garbinu Jį! Koks Jis nuostabus yra! Ir tada iš jūsų poveikis yra virpesių daug daug stipresnis aplinkai, net ir betarpiškai aplinkai, jums nesakant nė žodžio, ir tuo pačiu ir ateities kartai, kad ji turėtų švaresnę pasąmonę!
Todėl aš ir sakau, mažiau intelekto, daugiau dvasios. Intelektas jus klaidina. Jūs panyrat išleisdami iš akiračio esmę, kuri yra jūsų viduje ryšys su Šaltiniu. Bet čia jau priklauso nuo jūsų pačių nuoširdumo. Ir dažnai protas nustelbia nuoširdumą ir dėl to tada atsiranda tam tikras susierzinimas – va, tiek dariau, nieko, jokių pokyčių nėra, niekas nepagerėjo, o dar pablogėjo. Hm, kada jaučiate gyvą komuniją su Kūrėju, pasitenkinimas yra dėl to, kad jūs esate gyvoje komunijoje su Kūrėju, o ne dėl to, kad jūs pajaučiat intelektualiai tą pagerėjimą. Dvasinis Palaimos pojūtis – jisai pranoksta tą intelektualų pasitenkinimą. Kuo daugiau, kuo jūs panyrat į Kūrėją, tuo nustelbiamas jūsų intelekto pasitenkinimo impulsas. Tada atsiranda palaimingumas ir noras jums dalintis – dalintis – savimi, savąja Šviesa su aplinka. Jeigu artimiausi žmonės to nesupranta, yra aplinka platesnė ir ją reikia neišleisti iš akiračio – o Apvaizda atveda jums žmones, tik pastebėkit. Čia priklauso nuo jūsų Kosminės Įžvalgos. O viską jūs geriate iš Kūrėjo. Jeigu jūs nepastebite, reiškia, jūsų Įžvalga yra dar ne tokia gili. Na, tai vėl, atsakymas vienas, ką daryt – panirk į Kūrėją giliau.
Žodžiu, veikianti asmenybė yra šviesėjanti asmenybė ir jaučianti Palaimą, pasitenkinimą Kūrėju – Kūrėju! O visa kita yra pasekmės jau iš Kūrėjo arba iš tos tamsos aplinkos ir tuo pačiu daug dar teršalų laikančios pasąmonės. Antro būdo, kaip valyti pasąmonę nenumatė Kūrėjas, nes valytojas yra Pats Kūrėjas, skleidžiantis pačius aukščiausius energinius virpesius. Ir jie tiktai valo, nustelbia žemus virpesius jau prikauptus per kartų kartas tautoje, rasėje, žmonijoje. O ypač šiais laikais prikaupę, kadangi yra ryšys per kurį daug išpilama purvo. Tai yra iš žemo energinio dažnio virpesių tiesiog potvynis.

Algimantas