Algimanto pamokomasis žodis – Žmonės dabar tokie yra sukvailėję, kad jie mano, jog demokratija iki šiol turi kokią nors reikšmę – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 10 18

Esu Algimantas. Sakau jums, žiūrintiems mano mokymus tik tavo televizijos kanale (youtube), nepažįstantiems manęs. Dabar vyksta pamaldos mano įkurtoje Gyvojoje Šventovėje, kurią ir įkūriau Kūrėjo paprašytas, įkūriau Apreikštąją religiją, tai yra – Gyvąją religiją, kurioje nėra nė vieno ritualo, yra dvasinės asmenybės, to tikrojo gyventojo šitame materialiame kūne, atvėrimas Pačiam Kūrėjui, Pačiam Šaltiniui ir Centrui, ką žmogus supranta kaip Dievo idėją. Štai mes esame urantai, atradę Kūrėją savo viduje, Keturias Asmenybes, Rojaus Trejybės Tris Šaltinius ir Centrus ir Visuminį Šaltinį ir Centrą AŠ ESU, visada užrašomas didžiosiomis raidėmis. Tai štai, dabar vyksta gyvosios pamaldos. Ką tik pagarbinome Kūrėją. Dabar sakau savo dvasinį mokymą. Rengiu Dvasinius Mokytojus, o vienas iš rengimo etapų, tai mokyti sakyti savo dvasinį mokymą. Kadangi aš rengiu Dvasinius Mokytojus, tai ir sakau savo dvasinį mokymą per gyvąsias pamaldas lietuviškai, o angliškai bet kur – mieste, gamtoje, savo kieme, ir patalpoje.
Štai dabar aš noriu jums šiek tiek pateikti skaičių, pamiklinti jūsų protą. Kada mes žvelgiame į šitą šaltinį, vadinamą Biblija, ir krikščionys ją laiko Šventuoju Raštu, Dievo žodžiu, noriu nuvilti juos. Tai nėra Dievo žodis. Šventas? Na, kiekvienas šventumą supranta asmeniškai. Tegu bus jiems šventas, bet tai jokiu būdu nėra Dievo žodis. Tai yra žmonių sampratos ir apie Dievą, ir iš esmės tai – žydų – žydų – istorija. Naujasis Testamentas tai yra jau skirta Jėzui – Jėzui – tačiau ne Jėzaus mokymams, bet daugiau apie Jėzų, ir Jėzaus mokymų interpretavimui taip, kaip interpretavo apaštalai, Jėzaus visiškai nesupratę, nors beveik ketverius metus gyvenę drauge su Jėzumi – visi – kaip dvylika asmenybių. Ir iškraipė, įsivaizduokite, Jėzų iškraipė! Ypač prie to vėliau prisijungė Paulius, kuris ir sukūrė krikščionybę – Paulius, kuris persekiojo Jėzaus pasekėjus dar turėdamas Sauliaus vardą. Vėliau atsivertė po epizodo Damasko kelyje, kada jis nukrito nuo arklio, išsigando, ir jį apramino balsas – apramino tas balsas, kai jis paklausė – Kas tu esi? – Atsakymas buvo – Aš, kurį tu persekioji. – Tai buvo Jėzus, pasireikšdamas balsu. Jis nuramino Paulių – Nebijok, keliauk toliau į Damaską, tu atgausi regėjimą. – Ir štai šitas epizodas pakeitė Saulių tiek iš vidaus, tiesiog atvertė tą tikrąją asmenybę, atvėrė ją, atvėrė Šviesai. Taip, atverti Šviesai Kūrėjas gali kiekvieną, bet kiekvienam yra laisva valia, kaip tą savo vidų – dvasinę asmenybę – toliau pripildyti Šviesa, Šviesa iš Kūrėjo. Iš kur Pauliui imti tos Šviesos iš Kūrėjo? Na, ima iš žydų raštų, ima iš graikų filosofo Filono samprotavimų apie Dievą, iš savo paties patyrimo, iš Petro klaidingų samprotavimų, perteikiančių Jėzaus mokymus. Štai iš to susideda Naujasis Testamentas, ir daug parašytų Pauliaus laiškų. Kada jis rašė, net minties neturėjo, kad vėlesnės kartos jo laiškus laikys Dievo žodžiu, kuriuos įtrauks į Naująjį Testamentą. Tai – kvailystė! Žmonių kvailystė! Bet ką padarysi. Maištas Liuciferio ir Šėtono sukeltas Satanijos Sistemoje, o mūsų planeta yra šitoje Sistemoje, ir mūsų dvasinis vadovas, buvęs vadovas, Kaligastija, buvo prisijungęs prie šito maišto prieš du šimtus tūkstančių metų, štai ir turime tokią padėtį, kad Jėzaus mokymai iškraipyti – iškraipyti – kol neatsirado tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktais metais šitas Apreiškimas – Urantijos Knyga. Jis atsirado anglų kalba. Taigi Biblija, kaip ir Koranas, tai nėra Dievo knygos. Tai nėra ta Tikrovė, kuri perteikiama taip, kaip perteiktų ją Pats Kūrėjas.
Urantijos Knyga būtent ištaiso tas klaidas, kokios yra žydų tariamai šventuose raštuose, Senajame Testamente, o dar daugiau arba tiksliau, tai Mozės Penkiaknygėje, nes ir žydai ne visi pripažįsta Senąjį Testamentą. Kiti laikosi nuostatos, kad tiktai penkios Mozės knygos, perteiktos Mozei iš Jahvės ant Sinajaus kalno, yra būtent tas Šventasis Raštas, o visi pranašai ir daugybė kitų knygų, kurios yra įtrauktos štai į šitą Bibliją, jie nelaiko, kad tai yra Šventasis Raštas. Ir šitame šaltinyje, imant ir Mozės apreiškimų knygas, Pradžios Knyga, kalba eina apie planetos sukūrimą per šešias dienas, ir Adomo, kaip pirmojo žmogaus buvimą, po išvarymo iš Rojaus. Edenas – Edenas – yra minimas, bet Edenas tai nėra Rojus. Edenas buvo Adomo ir Ievos veiklos būstinė šitame pasaulyje. Ir Adomas nebuvo pirmasis žmogus, iš kurio šonkaulio paskiau buvo sukurta Ieva. Nieko panašaus! Pirmieji žmonės, kurie jau buvo panaudoję savo laisvą valią Šviesos kryptimi, ir gavo Minties Derintojus. Tai buvo Andonas ir Fonta. Įsivaizduokite, jie buvo prieš devynis šimtus devyniasdešimt tris tūkstančius penkis šimtus dešimt metų, skaičiuojant šiuos metus. Adomas su Ieva buvo atgabenti į šitą pasaulį – atgabenti – tiktai prieš trisdešimt septynis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt devynerius metus. Kitais metais jau bus jubiliejiniai metai. Skirtumas yra? Beveik milijonas metų, kada žmonės jau gyveno šitame pasaulyje, ir kada buvo Adomas, galima sakyti, tai jau šie laikai – šie laikai – na, aišku, praeitis nepilnų trisdešimt aštuonių tūkstančių metų. Tai apie kokį pirmąjį žmogų Adomą, ir iš jo šonkaulio sukurtą Ievą galima šnekėti. Tai yra legenda. Žmonės linkę viską pagražinti. Aš gi jums nuolat pabrėžiu – istorijos niekas neužrašinėjo. Visuomet užrašydavo tai, kas reikalinga to valdovo ideologijai. Kitaip pasakius – interpretavimai, klaidingi aiškinimai bet kokio įvykio. Deja, taip. Ir kada mes imame šitą šaltinį (Urantijos Knygą), kurio autoriai nėra žmonės, yra dvasinės asmenybės įvairaus statuso, įvairaus rango, ir jie imdavo įvairių istorinių įvykių, net ir mūsų planetos sukūrimo iš saulės energijos evoliuciniu būdu, įvairias epochas iš dangiškųjų archyvų, kaip vystėsi ta planeta. Archeologai niekada nesužinos kaip ji vystėsi, kadangi jie krapšto tiktai plutos paviršių, o klodai, kurie atskleistų planetos vystymosi istoriją yra per daug giliai, ir niekas negali prisikapstyti. Ir niekada negalės! Todėl istoriją mes sužinosime po prisikėlimo, kada jau būsime sielos tapatybe, morontiniu pavidalu, bet būdami ta pati dvasia, tas pats gyventojas – aš – kuris dabar turi materialų pavidalą.
Ir kas mane ypač jaudina, kad žmonės dabar tokie yra sukvailėję, kad jie mano, jog demokratija iki šiol turi kokią nors reikšmę. Demokratija turėjo reikšmės vergovei – vergovei. Tada žmones laikė tiesiog vergijoj, fizinėj vergijoj. Ką norėjo, su jais galėjo daryti. Dabar dvidešimt pirmasis amžius. Jau reikia žiūrėti į išmintį, o ne skaičiuoti balsus, kas ką laimi. Negali žmogus turėti vienodo proto. Tai, jeigu protas ne vienodas, tai kaip gali turėti kiekvienas po vieną balsą, kuris būtų lygus. Įsivaizduokite, tas, kuris išsilavinęs ir tas, kuris visiškai neišsilavinęs – aš laikau išsilavinimą – pasaulėžiūrą – pasaulėžiūrą, kur turi būti supratimas, kokia yra visuomenė, kokia visuomenės vystymosi kryptis, koks visuomenės idealas, koks yra visuomenės siekis, švietimas, koks yra gyvas ryšys su Kūrėju, su Šaltiniu ir Centru, visos Evoliucijos Autoriumi ir Režisieriumi – visa tai formuoja pasaulėžiūrą. Ir jeigu yra suformuota plati pasaulėžiūra, natūralu, tokio mirtingojo balsas yra svarbesnis negu to, kuris neturi tokios pasaulėžiūros – gilaus mąstymo, filosofinio įžvalgos supratimo – jam užtenka vieno balso.
Ir štai iš Epochinio Apreiškimo, Urantijos Knygos, aš skaitau ir žaviuosi, kada mes būsime jau pažadinti aukštesniu sielos tapatybės lygiu, aišku, ne pradiniame pasaulyje, bet kada būsime pažengę toliau, mus lavins gi, plės mūsų pasaulėžiūrą. Jau čia turėtų būti plečiamas ir tas terminas, nebe pasaulėžiūra, o kūrinijėžiūra, kadangi reikia apimti kūrinijos didesnę dalį, ne vien pasaulio. Kitaip tariant, akiratį plės mūsų, kosminį mąstymą, garbinimą Kūrėjo. Tai štai, ten yra ne vienas institutas, kuriame renkami to instituto nariai – renkami – ir juos renka jų kategorijos asmenybės. Tai yra Materialieji Sūnūs ir Dukros, ką planetoje, kur yra žmonės, paprastai išreiškia Adomai ir Ievos, jie turi bendrą įvardijimą Materialieji Sūnūs ir Dukros, nes jie yra materialūs, tiktai aukštesnio energinio dažnio išraiška, negu mūsų materialus pavidalas, ir tuo pačiu jie dauginasi taip pat lytiniu būdu. Vieninteliai! Ir planetoje yra tarpininkai tarp Planetos Princo, kuris yra dvasinis, bet jis turi savo pavidalą, kurį Adomai ir Ievos mato – mirtingieji to Planetos Princo nemato, ir jo personalo nemato – tai štai, Adomai ir Ievos kiekvienoje planetoje yra tarpininkai tarp to aukštesnio statuso dvasinių asmenybių ir tos planetos mirtingųjų. Bet Adomai ir Ievos taip pat turi patirti milžinišką mokymosi procesą kol tampa Vietinės Sistemos, kurioje daugiausia ir veikia, piliečiais. Tai štai, šita grupė Materialiųjų Sūnų ir Dukrų, taip pat kitoji grupė – Serafimai kartu su savo pagalbininkais, įskaitant ir Tarpines Būtybes, ir Kylantieji Mirtingieji, jau pasiekę atitinkamą statusą – jie siūlo kandidatus į tuos renkamus institutus. Bet kaip siūlomi? Štai atsižvelgiant, kokia yra Mota – Mota. Būtent, ką mes dabar laikome filosofija šitame pasaulyje, pačios aukščiausios sampratos filosofų išreikštos – koks yra visuomenės tikslas, koks yra visuomenės susiformavimas ir kryptis, kokia yra visuomenės ateitis, filosofų išmąstymai, kad tai visuomenei būtų kuo sklandesnis veikimas, gyvenimas, tarpusavio bendravimas – tai štai, kokia yra aukščiausia filosofinė išmintis žmonijoje. Dabar jos apskritai nėra. Tai nuo to laiptelio atsispiria – jau po prisikėlimo – motos mokymas, bet vis einant jau aukščiau ir aukščiau, tai mota yra ta išraiška pagal kurią ir galima nustatyti, kiek tas mirtingasis supranta Gėrį, Grožį, tarpusavio supratimą bendraujant, pakantumą kito nuostatom, kas yra ydų šalinimas, kodėl reikalinga ydas šalinti, ir kaip prisipildyti Kūrėjo Dvasinio Charakterio savo viduje. Visa tai – laipteliai, siekiant aukštesnio Motos įsisavinimo. Tai štai, kuo aukštesnis Motos įsisavinimas, tuo daugiau turi balsų tas, kuris turi teisę balsuoti, ir gradavimas tų balsų yra nuo vieno iki vieno tūkstančio. Reiškia, jeigu Motos yra milžiniška Šviesa jau viduje, toks mirtingasis gali turėti – vienas – tūkstantį balsų, o kitas neturės tokios Šviesos, vidinės Šviesos, jam bus tik gal dešimt balsų, o gal tik vienas balsas. Natūralu, tu ką pripildai per švietimą, per praktines užduotis, per bendradarbiavimą ir bendravimą, visa tai paskiau pateikiama egzaminuojant. Tai reiškia, tu turi įrodyti, kad tu jau pasiekei tą laiptelį. Ir yra Melkizedekų, sakykime, egzaminavimas – tai yra Vietinės Visatos aukšto statuso dvasinės asmenybės – jos žiūri tavo morontinę Motos Išmintį, kiek tu jos esi prisipildęs. Tada nauja yra egzaminų pakopa. Tai Vakaro Spindinčiosios Žvaigždės turi savo komisiją arba jų įgaliotus asmenis, kurie sprendžia, koks yra supratimas bendravimo, bendradarbiavimo, tos Išminties pritaikymo, ir yra tolimesnis perėjimas prie Keturių ir Dvidešimties Patarėjų egzaminavimo – koks yra suvisuomeninimo lygis, kiek jis pasireiškia visumos Gerovei, visumos labui. Štai tokia gradacija paskiau perteikiama jau atstovaujamai vyriausybei, į tuos registrus įtraukiama, koks pasirodymas yra, ir pagal tuos parametrus suteikiamas balsų skaičius kiekvienai asmenybei. Štai – labai nuostabu! Ir aš tikiuosi, kad taip bus ateityje ir Urantijoje, kada balsavimas į atitinkamas struktūras bus nevienodai suteikiamas balsas, o pagal išsilavinimą, pagal ryšį su Kūrėju, pagal Vaisius visumos labui. Vaisiai – tai yra Gėris, Grožis, Meilė, Brolystė, tarpusavio bendradarbiavimas, ne konkuravimas. Visa tai atsiskleis. Bet tai jau galėjo būti ši akimirka dabar, jeigu ne Adomo ir Ievos pražanga. Deja, įvyko – Adomo ir Ievos planetoje nebėra.
Ir štai tie metai, juk jie nestovėjo vietoje – žmonės toliau gyveno, kartos keitėsi, bet jos Šviesos negavo. Juk net, sakykime, Melkizedekas, kada buvo įsikūnijęs kaip Išminčius iš Salemo prieš du tūkstančius metų iki Jėzaus pasirodymo šitame pasaulyje, tai jis siekė palaikyti tą tirpstančią tarp degraduojančių kartų vieno Dievo sampratą. Daugybė dievų, stabų, žmonės garbino, bijojo jų! Jis mėgino išsaugoti tą vieno Dievo sampratą, bet negalėjo atskleisti per daug toli iki Rojaus Trejybės, tai jis apsiribojo Žvaigždyno Trim Aukštaisiais, Trim Žvaigždyno Vadovais, kaip Trejybe. O Žvaigždynas tai yra aukštesnė grandis negu Vietinė Sistema. Viename Žvaigždyne, mūsų, Norlatiadiko, yra šimtas Vietinių Sistemų tokių kaip mūsų – Satanijos Vietinė Sitema. O jau Vietinėje Sistemoje yra taip plius-minus tūkstantis Saulės Sistemų, ir tose Saulės Sistemose yra planetos su mirtingaisiais. Planetos su mirtingaisiais, tai yra visos planetos kilusios iš saulės evoliuciniu būdu. Po prisikėlimo mes jau būsime architektūrinėse sferose-pasauliuose, kurie yra specialiai sumodeliuoti, iš energijos pastatyti, surinkti, ir didesni negu mūsų planeta. Pavyzdžiui, Jerusemas, tai yra sostinė, Vietinės Sistemos būstinė, šimtą kartų didesnis už mūsų pasaulį. Tarp kitko, ir Adomo, ir Ievos, kada buvo šitame pasaulyje, ūgis buvo, taip grubiai skaičiuojant, apie du su puse metro aukščio. Galinga pora! Ir jeigu ji būtų prisigėrusi tiek Šviesos ir gyvo atsivėrimo Kūrėjui, įtikėjimo gelmės, jie būtų nesužlugdę savosios misijos. Deja, yra taip, kaip yra.
Mes turime tą aplinką, kurioje turime šviesinti, šviesinti mūsų dvasinius brolius ir seses, gyvenančius iliuzijoje. Tą daryti išmintingai. Ir Vaisius palikti Kūrėjui. O patys – panirti į Kūrėją kuo giliau, kad turėtume Energijos, Išminties, Kosminės Įžvalgos, Kūrėjo Žvilgsnį, ir visą tai panaudotume savo gyvenime, ir ne bet kaip, būtent, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Ir dar daugiau – Meilės motyvu, reiškia, patiriant tą Meilę – patiriant visiems, bet vertinant veiksmus pagal tai, kokie yra tų veiksmų motyvai, ir ką jie daro – tie motyvai – kiekvienam mirtingajam ir visuomenei.
Taigi, mes turime nuostabią planetą mūsų patyrimams, Šviesos patyrimams, tamsoje skendinčioje ir degraduojančioje žmonijoje – kariaujančioje, žudančioje, niekinančioje, neapkenčiančioje, nesutariančioje, konfliktuojančioje įvairiausiuose epizoduose, kurie vienas kitą keičia. O Šviesa yra iš Kūrėjo visiems pateikiama! Ir jų viduje yra pateikiama! Bet jie šito nesuvokia.
Štai urantų yra priedermė – skleisti Šviesą ryžtingai, drąsiai, nieko nebijant, nes Kūrėjas yra kiekviename.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas