2. Pirmieji Jėzaus pasekėjai iki krikščionybės atsiradimo

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

2. Pirmieji Jėzaus pasekėjai iki krikščionybės atsiradimo

 

Kada Jėzaus pasekėjai dalyvaudavo pamaldose, jie melsdavosi ŽYDŲ SINAGOGOSE. Ir jie laikėsi visų žydų papročių. Vienintelis skirtumas buvo tik pasikrikštijimas jau suaugusiojo žmogaus.

Žydai, pagal savo tradicijas, krikštydavo ir apipjaustydavo gimusius berniukus aštuntąją dieną po gimimo. Tuo tarpu savo misiją vykdant Jonui Krikštytojui, rengusiam kelią Jėzui, patekimą į dangiškąją karalystę simbolizavo suaugusiojo pasikrikštijimas. Tai ir buvo vienintelis skiriamasis ženklas tarp senojo žydų tikėjimo ir patekusio į dangiškąją karalystę. Visos maldos, visi ritualai buvo tie patys, nes net ir save laikantys Jėzaus pasekėjais dalyvaudavo bendrose pamaldose sinagogose su visais kitais tikinčiaisiais. Net ir Jėzaus pasekėjų niekas nevadino tuo metu krikščionimis.  Pirmą kartą jie buvo pavadinti krikščionimis Antioko mieste praėjus jau daug laiko po Jėzaus sugrįžimo į savo Sūnaus Kūrėjo dvasinį rangą, jau kaip pasiekusį Vietinės Visatos Šeimininko Sūnaus Kūrėjo statusą. Ir juos šitaip pavadino kiti, o ne save patys Jėzaus pasekėjai.

 

Jėzus savo apaštalus, KETVERIUS METUS drauge su jais gyvenęs, mokė, kad Tėvui reikia sielos atvėrimo, o ne išorinių matomų ritualų.

Tačiau Jono Krikštytojo apaštalai buvo Jono Krikštytojo mokomi krikštyti vandeniu, nes tokios buvo jo sampratos, kaip gi jis galėtų atskirti įėjusį į dangaus karalystę, nes jo mokymas buvo labai paprastas: “Atgailaukite ir krikštykitės, nes dangaus karalystė yra šalia.“ Ir šito jis mokė savo mokinius. Suaugusiojo pasikrikštijimas nebuvo įprastas dalykas žydui. Tik pagonis, priėmęs žydų tikėjimą, būdavo krikštijamas jau suaugęs. Todėl visi dabartiniai žmonės mano, kad pakrikštydami savo mažus vaikus, jie laikosi SAVO TĖVŲ TRADICIJŲ. Nieko panašaus, tai žydų – judaizmo – religijos ritualas. Ir katalikai šitaip elgdamiesi tik patvirtina, kad jie yra pasiėmę daugybę ritualų iš žydų RITUALINĖS religijos, o ne iš Jėzaus GYVŲ mokymų.

Jėzus savo apaštalams jau buvo seniai išaiškinęs, kad krikštas iš viso nėra reikalingas nei žydams, nei pagonims. Reikalingas tik sielos atsivėrimas Tėvui savo viduje.

Tačiau atsisakyti krikšto apaštalai taip ir nesugebėjo po Jėzaus nukryžiavimo ir jo pakilimo pas Tėvą.

Ritualai labai gajūs, kada jie keliauja per kartų kartas.

Ypač tada, kada nebelieka šalia DVASINIO MOKYTOJO, KURIS JUOS SULAIKYTŲ NUO VERGAVIMO NEGYVIEMS RITUALAMS.

Kada Jėzus buvo šalia apaštalų, jis ir užkirto kelią daugybės ritualui plitimui, bet kai iš Urantijos jis išvyko, tada jie ėmė vis labiau ir labiau pasiduoti aplinkai ir jos reikalavimams.

Dvasinėje sferoje KOMPROMISŲ BŪTI NEGALI, NES VIENI KOMPROMISAI GIMDO KITUS, O ŠIE DAR KITUS, IR PRADINIO MOKYMO NEBELIEKA IŠ VISO.

Taip atsitiko ir su Jėzaus mokymais, kada apaštalai pradėjo mokyti to, kas atrodė tinkama JIEMS, o ne to, ko juos mokė Jėzus.

 

Būtent dėl to, kad jus išvaduočiau iš RITUALŲ TAMSOS IR DOGMŲ VERGIJOS ir rašau šį mokymą jūsų GYVAI SIELAI.

 

Jėzaus pirmųjų pasekėjų niekas nevadino krikščionimis. O Jėzus savo apaštalams draudė užrašinėti ką nors iš jo gyvenimo, kol jis bus su jais. Tą jis darė sąmoningai, kad nebūtų tokie užrašymai SUDIEVINAMI, kad netaptų jie pakaitalu sielos atsivėrimui Tėvui be jokių išorinių stabų.

Anksčiau egzistavusios vieningos krikščionybės evangelijos buvo parašytos tada, kada Jėzus jau buvo pakilęs pas Tėvą, ir jau praėjus net daug dešimtmečių po jo pakilimo.

Jos iš esmės neturi nieko bendro nei su Jėzaus mokymais, nei su jo gyvenimu, nei su Dievo žodžiu.

Jos buvo užrašomos net ne pačių evangelijų autorių, bet jų mokinių, nes tuo metu buvo įprasta, kad dvasiniai mokytojai turėtų savo mokinių, o šie užrašytų jų prisiminimus, pasakojimus, ir užrašę suteiktų autorystę savo dvasiniam mokytojui. Pirmasis Jėzaus gyvenimo epizodus ir mokymus ėmė užrašinėti apaštalas Andriejus, apaštalo Petro brolis. Būtent Andriejus buvo pats įžvalgiausias ir labiausiai subalansuoto charakterio iš visų apaštalų. Dėl to Jėzus jį buvo paskyręs savo apaštalų vadovu. O jam apaštalai davė pravardę, kuri atitiko sampratą “Šefas.“ Ir po Jėzaus prisikėlimo, kai tik Jėzus pakilo pas Tėvą, Andriejus pirmasis ėmėsi užrašų. Ir jo evangelija ilgą laiką buvo vienintelė. Tačiau vėliau ją buvo imta perrašinėti, redaguoti, papildyti, ir galiausiai net ir tokia ji sudegė Aleksandrijos bibliotekos gaisro metu.

 


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal