32. Jono šmeižtas

Naujojo Testamento vienas iš autorių, Jonas, save išaukštinęs visą laiką savo evangelijoje vadindamas “tuo mokiniu, kurį Jėzaus mylėjo,” tarsi kitų būtų ir nemylėjęs, net griebėsi to, kad APŠMEIŽĖ Judą Iskarijotą, pasauliui pateikdamas netiesą apie jį. Ir ne bet kur, o savo evangelijoje:

“Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: ‘Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!’ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad PATS buvo VAGIS ir, TURĖDAMAS rankose KASĄ, GROBSTĖ ĮPLAUKAS. O Jėzus tarė: ‘Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.’“ (Jono, 12, 1-8)

Toks “dievo” žodis ir tevertas jo autorių sampratų, kurios neturi nieko bendro su tikrove. Judas Iskarijotas išdavė Jėzų. Tačiau ir Petras Jėzaus suėmimo naktį taip pat Jėzų IŠDAVĖ, ir net ne vieną kartą dar gaidžiams nepragydus. Tačiau Petras po savosios išdavystės sugebėjo iš jos pakilti, o Judas Iskarijotas grimzdo į ją gilyn ir visai pakriko, savo gyvenimą baigė savižudybe. Tačiau nepaisant savo išdavystės Judas Iskarijotas buvo SĄŽININGAS IR LABAI SKRUPULINGAI KETVERIUS METUS TVARKĖ JĖZAUS IR APAŠTALŲ IŽDĄ. O tokio idealisto, koks buvo Jėzus, tvarkyti pinigus reikėjo būti ne tik sumaniam, bet ir SĄŽININGAM. Ir Judo Iskarijoto IŠDAVYSTĖ visiškai nebuvo dėl PINIGŲ. Jis tiesiog troško, ir nuoširdžiai troško Dievo karalystės su galingu karvedžiu priešakyje. Ir jam buvo sunku priimti Jėzaus MEILĖS karalystę savo širdyje visiems, ir ypač pagonims. Jis siekė garbingos vietos naujoje karalystėje, bet tokia karalystė, iš kurios šaipėsi jo giminaičiai ir bičiuliai-draugai iš Judėjos, tvirtinę, kad nieko doro iš Galilėjos išeiti negali, kad Jėzus nieko vertas žmonių protų drumstėjas, net pamišėlis, kuris ir jam sudrumstė protą, ir jis susideda su tokiu juokdarių. Toks požiūris jam buvo per didelis smūgis, nes jo gyvulinis ego viešpatavo jo dieviškojo ego atžvilgiu. Jis ėmė vis labiau vertinti Jėzaus sprendimus ir veiksmus savo iškreiptu mąstymu, kurį dar labiau kurstė savimeilė ir nekantrumas. Todėl kiekvienas Jėzaus naujas sprendimas, kuris Judui atrodė turėtų būti ne toks, tik dar daugiau įpūsdavo vėjo į jo viduje jau užsidegantį susierzinimo ir jam atrodančio menko jo įvertinimo laužą. Štai tokia Judo Iskarijoto vidinė būsena vertė jį atsiteisti su kuo nors dėl tokios padėties, atsiskaityti su kuo nors. Ir taip aplinkybės susiklostė, kad būtent tas, kuriam krito Judo Iskarijoto šitokio atsiteisimo tragiški ir beprotiški veiksmai buvo Jėzus. Judo Iskarijoto viduje vyko didžiulė kova. Ir ją laimėjo gyvulinis protas, kuris nebuvo atsivėręs Tėvui, kaip ir Jėzui, tiek, kiek kitų apaštalų. Būtent dėl to jis apsisprendė geriau jau likti senojoje karalystėje, o už Jėzaus išdavimą gauti ne pinigų, ne tuos trisdešimtį sidabrinių, bet įtakingą postą, kokio jis, savo supratimu, buvo vertas. Tik jau ne trisdešimt sidabrinių. Būtent dėl tokių Naujojo Testamento iškraipymų žmonės dabar dar tebemano, kad Judui kaip tik gyvenime tetrūko TŲ trisdešimties sidabrinių, dėl kurių jis ir išdavė Jėzų. Šie pinigai buvo fariziejų toks atlygis už išdavystę, nes kad ir kokie jie buvo niekingi Jėzaus atžvilgiu, kad ir kaip jie elgėsi neteisingai, kad ir kiek jie pažeidinėjo Tėvo valią, tačiau net ir jie NIEKINO IŠDAVIKĄ, nors ir pasinaudojo juo. O kadangi Judo Iskarijoto išdavystė įvyko, tai argi TOKS IŠDAVIKAS gali būti sąžiningas? Būtent DĖL ŠITOS IŠDAVYSTĖS Jonui jis buvo JAU IR VAGIS, nors pats gerai žinojo, kad Judas Iskarijotas iš bendro iždo niekada nepaėmė sau nė denaro. Ir net tada, kada jis jau priėmė galutinį sprendimą Jėzų išduoti, visą iždą sąžiningai perdavė apaštalui Andriejui, kuris vadovavo apaštalams. Todėl Dievo žodis niekada nieko nešmeižia. Tuo tarpu žmogiškųjų minčių rinkinys – Naujasis Testamentas – gali toli prasižengti su tokiu Dievo žodžiu, ką ir patvirtino Jonas savo žmogiškuoju šmeižtu, nukreiptu prieš Judą Iskarijotą. Net ir ant išdaviko nevalia karti visų šunų.