Pirmasis aprašymas (Vilnius) 2005 04 11
Patyrimas – amžinojo gyvenimo vertingiausioji dalis.
Tėvo evoliucinis planas numato mus – kiekvieną – ištobulinti kaip ribinį, t.y. tokį tvarinį, kuris turi pradžią, bet gali neturėti egzistavimo pabaigos, jeigu savąją valią sulieja su Tėvo valia, kada pasieksime Rojų, visos kūrinijos geografinį centrą ir Tėvo gyvenamąją buveinę. Ir kada mes patys stovėsime Tėvo akivaizdoje. Ir šitas mūsų tobulinimas vyksta per mūsų pačių patyrimą. Patyrimo dėka mes įsisaviname tai, kas suvokta protu. Bet patyrimas suteikia daug daugiau negu protas gali suvokti. Juk meilę suvokti protu neįmanoma. Tik ją patyrus, protas ima suvokti, koks tai yra skausmingas-palaimingas jausmas, kurio neįmanoma perteikti jokiomis žmonijos sukauptomis sąvokomis.
Taigi, mes, kiekvienas, turime savo, unikalų, patyrimą su Dievu kasdieniame gyvenime. Ir negalime patirti to, ką patiria kitas, nes kito patyrimas yra lygiai taip pat išskirtinis ir nepakartojamas. Mus sujungia tiktai Tėvo dvasia, Minties Derintojas, nes šitoji dvasia yra iš to paties Šaltinio. Iš Tėvo. Mus taip pat sujungia ir Jėzaus dvasia – Tiesos Dvasia. O taip pat ir Jėzaus partnerės, Visatos Motinos Dvasios, Nebadonijos, dvasia – Šventoji Dvasia. Bet šitas jungiamasis ryšys užsimezga tiktai tada, kada du žmonės, ar daugiau žmonių, bendrauja atvira širdimi, be savanaudiškų išskaičiavimų, be baimės, be noro pasirodyti vienas prieš kitą kuo gražiau, o tiesiog su Dievo Meile. Tai natūrali būsena, kurios nereikia suvaidinti. Tada iš vieno žmogaus širdies pasklindantys virpesiai atitinka kito žmogaus atvertos širdies virpesius ir tuomet šie žmonės gali vienas kitą suprasti daug daugiau, negu tą gali paaiškinti jų protas. Tai dvasinis ryšys. Bet jeigu žmogus, nors ir vienas visoje grupėje, neatsiveria savo širdimi, tai toks dvasinis ryšys neužsimezga iki pilnatvės ir su kitais tos grupės nariais, nes šitame ryšyje trūksta vienovės, trūksta vienos jungties. Ir vos tik tas žmogus, kuris nebuvo atvėręs širdies, pasišalina, dvasinė grandinė įgauna visą pilnatvę ir toji grupė gali nuveikti daug daugiau negu anksčiau, nors vienu žmogumi yra ir sumažėjusi. Tad dvasinė pilnatvė grupėje yra ne kokia nors prasimanyta kategorija ar reiškinys, o realiai egzistuojanti dvasinio ryšio grandinė, kuri nusidriekia iš Rojaus Trejybės Antrojo Asmens, Amžinojo Sūnaus, iki pat mūsų ir apima mus pačius. Bet šitą grandinę panaudoti aktyviai galime tiktai tada, kada esame nuoširdūs ir atviri, kada esame tyri ir skaistūs savo motyvais ir ketinimais. Ir tokį dvasini ryšį galime užmegzti tarpusavyje bet kur, kada tik atsiveriame savo širdimi. Kai kuriuos savo patyrimus čia ir aprašinėsiu, truputį pakomentuodamas, kad jums būtų labiau suprantami tie dalykai, kurie nėra matomi akivaizdžiai, bet vis vien jie egzistuoja.
Šiame puslapyje noriu jus supažindinti su mano patyrimais pristatant URANTIJOS KNYGĄ miestų gatvėse. Tai naujas patyrimas ir man, nors jau keletą metų aš kalbindavau žmones, man visiškai nepažįstamus, gatvėse, parduotuvėse, ar kitose viešose vietose ir pokalbio metu pateikdamas jiems įvairiausių klausimų vis kreipdavau juos į tai, kad jie patys imtų mane klausinėti, nes į mano klausimus nesurasdavo tinkamų atsakymų. O tada jiems pateikdavau daug platesnį požiūrį į įvairiausius dalykus iš Urantijos Knygos. Jėzus, kada norėdavo ką nors apšviesti, paaiškinti, pamokyti imdavo pats žmogų klausti, o tada pats sulaukdavo klausimų. Tiesmukiškam pamokymui žmogus dažniausiai priešinasi, “kaip čia jį kas nors dar gali pamokyti. Jis ir pats viską gerai žino.” Tad geriausias būdas, ir tą būdą pasiėmiau iš Jėzaus mokymų, perteiktų URANTIJOS KNYGOJE, pradėti pačiam klausinėti žmogų, tarsi tu prašai jo paaiškinimo, o vėliau pateikti tokius klausimus, į kuriuos, be Urantijos Knygos, jis nepajėgus atsakyti. Bet tie klausimai jam pačiam labai įdomūs ir svarbūs. Sakykim, kodėl su vienu žmogumi gera bendrauti, o su kitu nori kuo greičiau išsiskirti, kodėl žmogus įsimyli, ar gali žmogus reguliuoti meilės pojūtį, kaip vyksta prisikėlimas po mirties, kodėl vieni tiki į Dievą, o kiti Jį neigia, kodėl žmogus siekia materialių turtų, nors išmintingi žmonės sako, kad jie sukelia daug vargų, kodėl toks nudvasėjimas politikų, mokslininkų, žurnalistų, kuo visa tai pasibaigs ir šimtus kitokių klausimų. Bet dabar išėjau į gatves sąmoningai supažindinti žmones su dieviškuoju Epochiniu Apreiškimu – URANTIJOS KNYGA. Tai labai svarbus darbas. Žmonės labai domisi, kokia tai knyga, iš kur ji atsirado, kas ją parašė, kodėl, ar neužtenka Biblijos. Ir labai daug žmonių nieko nebuvo girdėję apie šį apreiškimą. Bet lygiai taip pat daug žmonių norėtų tokią knygą paskaityti, jeigu tik ji būtų pigesnė. Bet santykinai ji yra pati pigiausia knyga Lietuvoje. Raskite kitą knygą, turinčią 2160 puslapių už 95 litus. O informacija joje iš viso neįkainojama.
Mano pirmoji diena pristatant Urantijos Knygą buvo praleista Gedimino prospekte. Pasistačiau nedidelį sulankstomą staliuką, užtiesiau jį balta vėliava su trimis mėlynais koncentriniais žiedais, Jėzaus visatoje Rojaus Trejybės simboliu, išdėliojau URANTIJOS KNYGĄ keturiomis kalbomis: anglų, lietuvių, rusų, ir korėjiečių. Pastarąjį vertimą pasiėmiau kaip iliustraciją, kad net ir su Jėzumi nieko bendro neturinti Korėja jau išvertė Urantijos Knygą, kurioje apie aštuonis šimtus puslapių yra skirta Jėzaus gyvenimui ir mokymams. Tai rodo korėjiečių giluminį įžvalgumą ir šio apreiškimo svarbos savo šaliai ir visam pasauliui supratimą. Dar iš vakaro pasidariau vieną didelę nuotrauką, kurioje kompiuterine grafika pateikiamas dabartinės kūrinijos vaizdas su Rojumi centre. Šis vaizdas padeda žmogui lengviau suprasti pasakojimą.apie Dievo kūriniją, apie mūsų kelionę į Rojų, apie Jėzaus, kaip visatos Sutvėrėjo, dvasinį rangą ir daugybę kitų dalykų. Nespėjau iki galo visko pasirengti, o jau pirmasis besidomintis, kas gi čia demonstruojama, priėjo prie staliuko. Labai domėjosi Urantijos Knyga, bet vis linko į tai, kad tai nėra mokslo įrodyta. Ir jokie paaiškinimai, kad mokslas gali atskleisti tiktai nedidelį tikrovės užuolaidos lopinėlį, jo niekaip neveikė. Tam vyrui mokslas – svarbiausias argumentas. O tai, kad absoliučiai didžiausia tikrovės dalis, apie kurią joks mokslas ir supratimo ne tik kad neturi, bet niekada ir neturės, mums bus atskleista tik po prisikėlimo, didelei daliai žmonių visiškai nesuvokiamas teiginys. To vyro ir mano širdies virpesiai buvo labai skirtingi. Dėl to mes galėjome tik nedidele dalimi surasti bendrą jungtį – Dievas yra. Problema buvo ta, ir ne tik su juo vienu, kad net ir jo paties užduotiems klausimams jis man neleisdavo atsakyti į juos. Nutraukdavo ir pats imdavo aiškinti savo sukurtų sampratų modelius. Aišku, kada klausiausi jo samprotavimų, suvokiau, kad tokiam žmogui tikrai per sunki Urantijos Knyga. Nevisi juk gali ją įveikti. Bet ji skirta tiems, kurie ją skaityti nori. Bet pradžiai ir tai ne taip mažai. Tuo labiau, kad šis vyras pirmą kartą pamatė Urantijos Knygą. Pirmą kartą išgirdo apie tokį naują Dievo Apreiškimą, nors jo, tikriausiai, niekada neskaitys.
Tuo metu jau buvo priėjęs ir dar vienas žmogus, kuris nugirdęs pasakytą žodį “prisikėlimas” tuoj pat metė repliką, sektantai mulkina žmones. Ir nuėjo tolyn. Labai dažnai žmogus puola iš vienos frazės, ištrauktos iš konteksto, daryti apibendrinančią išvadą. “Sektantai...” O kas čia yra blogo? Juk Lietuvoje vyraujanti krikščioniškosios religijos sekta yra katalikai. Bet savęs jie nemato, kad yra sekta. O kitus pastebi. Jėzus ir mokė, kad kito akyje mato krislą, o savojoje nepastebi rąsto...
Žmonių grupelės prieidavo ištisai. Viena moteris priėjo ir pasakė, kad ji jau nusipirko Urantijos Knygą ir dabar su malonumu ims skaityti. Netrukus priėjo du aukšti jaunuoliai. Gal studentai. Tikriausiai juos sudomino kai kurios frazės kurias jie nugirdo. Tik priešingai tam vyrui, kuris mane išvadino sektantu ir tuoj movė tolyn, šie jaunuoliai ėmė gyvai klausinėti, kas toji knyga, kaip ji atsirado. Į mano nuoširdžius atsakymus jie žvelgė su ironija, su pašaipėlėm. Kadangi tokių dalykų jie nebuvo studijavę, tai visiškai natūralu, kad jiems net pats pasakymas, jog Urantija – tai mūsų planetos pavadinimas, kokiu ji yra registruota dangiškuosiuose archyvuose, kėlė juoką. Kokie čia gali būti archyvai danguje ar dar kur nors. Jie turi būti tik čia, žemėje. Jie dar kartą paklausė, ar tie archyvai tik toks žodis, simbolis, ar tikri. Jiems paaiškinau, kad šie archyvai yra realūs, o ne įsivaizduojami. Tai jiems vėl sukėlė tik juoką. Ėmė klausinėti, kur gi yra tie archyvai. Sakau jiems, kad jie vis vien to nesuvoks, jeigu imsiu vardinti. Kadangi jiems tai nebuvo įtikinamas pasakymas ir mačiau, kad jie tyrinėja mane, ar aš ką nors galiu sukonkretinti, nurodydamas tų archyvų vietą, tai aš jiems paaiškinau: “Jie yra ir mūsų Satanijos centre, Jeruseme, ir mūsų Norlatiadeko Žvaigždyno būstinėje, Edentijoje, ir mūsų Vietinės Visatos, Nebadono visatos, sostinėje, Salvingtone, ir Supervisatos centre, Uversoje, ir pačiame Rojuje.” Akivaizdu, kad nuo šito jiems aiškiau netapo, kad archyvai yra realūs ir tikri. Bet palaipsniui su jais užsimezgė draugiškas pokalbis. Pašaipos aptirpo. Tada jie paklausė, ar tuo aš pats tikiu. Atsakiau: “Taip, nes daug ką patyriau savo gyvenime, kas patvirtina teiginius, pateikiamus Urantijos Knygoje.” Jie paprašė pateikti kokių nors pavyzdžių. Aš jiems papasakojau, kaip skrendant iš Paryžiaus iš Urantijos Knygos vertėjų konferencijos atgal į Vilnių man buvo parodyti trys koncentriniai žiedai, Rojaus Trejybės simbolis Jėzaus vietinėje visatoje. Lėktuvas jau buvo ore apie penkiolika-dvidešimt minučių. Staiga mano žvilgsnį patraukė kažkoks geltonas taškas virš baltų debesų, bet daug žemiau negu pats lėktuvas. Kadangi lėktuvu skristi man netenka dažnai, tai pamaniau, kad šiaip kas nors gali būti virš tų debesų. Po kelių minučių kažkaip vėl akys susirado tą vietą. O ten jau spindėte spindėjo didokas geltonas taškas. Jau kaip reikiant susidomėjau šiuo vaizdiniu. Po kurio laiko pamačiau violetinį apvadą iš išorės. Dar šiek tiek vėliau pasižiūrėjęs per lėktuvo langą, pamačiau, kad viršuje formuojasi lyg išlinkusi geltona karūna su violetiniu išoriniu apvadu. Dar nesuprasdamas, kas ten yra, ėmiau piešti ką matau. Vėliau palaipsniu ėmė atsirasti antras žiedas. O dar vėliau pasirodė ir trečio žiedo viršus. Bet man neužteko popieriaus lapelio, ant kurio piešiau tas figūras, tad išsiėmiau aplankėlę, kurią išdalino vertėjams per konferenciją ir norėjau iš jos išsiimti tuščią popieriaus lapą, bet tarsi netyčia pirštas užkliuvo už to aplanko krašto ir jis iškrito iš rankos ant staliuko su ant viršelio užklijuotu trijų koncentrinių žiedų lipduku. Kada pažvelgiau į lipduką, o tada į neužbaigtą piešinį, pamačiau panašumą. Pažvelgiau per langą, o ten – trys didžiuliai ryškiai geltoni su violetiniais išoriniais apvadais žiedai. Mane visą užliejo tokia nuostabi šiluma, apėmė neišpasakyta meilė ir pradėjau... verkti. Tai buvo palaimos būsena, kuri lydėjo visą kelią. Ir tie žiedai lydėjo lėktuvą daugiau kaip valandą. Taip buvo duota žinia man, kad jos, dvasios, stebėjo mūsų vertėjų konferenciją, džiaugėsi mūsų pastangomis, stiprino mus, ir skatino mus eiti šituo teisingu keliu ir toliau be nuogąstavimų, ryžtingai, pačios likdamos mūsų akiai nematomos. Bet kai reikėjo man perteikti šitą žinią, tai pasinaudojo Energijos Reguliuotojų ir Fizinių Kontrolierių veikimu, kad mano žvilgsniui padarytų matomą Dievo pasireiškimą ir man suprantamiausia ir priimtiniausia forma. Štai tą ir padarė. Ir toji žinia mane tiek paveikė, kad aš skridau kaip ant sparnų, savo širdyje, ir net greičiau už lėktuvą. Būtent tokiu būdu Jėzus savo trims apaštalams kalnuose pademonstravo savo bendravimą su dvasiomis – Gabrieliu ir Melkizedeku, kada juos galėjo matyti mirtingojo akys.
Netikėtai priėjo vienas solidus baltu atsilapojusiu lietpalčiu kresnas vyriškis ir ėmė klausinėti, apie ką gi ši knyga. Ir man pradėjus aiškinti, šie jaunuoliai ir patys ėmė įterpti nugirstus paaiškinimus. Tai reiškia, kad sėkla pasisėjo. Ar sudygs, priklausys nuo jų pačių. Nes jie, kol kas, nenori skaityti Urantijos Knygos. Sako užtenka ir Naujojo Testamento. Užtenka, tai užtenka, bet kai kam norisi ir daugiau. Norisi sužinoti, o kaip gi Jėzus gyveno, kaip bendravo su savo draugais vaikas būdamas, paauglys būdamas. Kaip pasirinko apaštalus. Ko juos mokė ir ko neišmokė ir kodėl? Kaip atsitiko, kad apaštalai ėmė Jėzaus mokymus iškraipyti? Kaip Paulius sukūrė krikščionybę, kuri toli nuo Jėzaus evangelijos – Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės. O Pauliškoji krikščionybė yra ta, kad Jėzus yra Viešpats. Jis prisikėlė. Jis įkūrė bažnyčią ir tik bažnyčios bendruomenės nariai yra broliai ir seserys. O pats Tėvas iš viso yra labai neryškus, labai miglotas. Jėzus jokios bažnyčios ne tik neįkūrė, bet jam dar prieš įsikūnijimą buvo uždrausta kurti kokią nors religinę organizaciją, ir buvo nurodyta savo religinio gyvenimo skaistumu demonstruoti Tėvą ir jį apreikšti žmonėms savo meile. Apreikšti Tėvą, o ne save patį. Ir tą jis nuostabiai darė. Bet jo nesuprato ne tik jo apaštalai, bet ir tie, kurie vėliau jo vardu prisidengė kurdami bažnyčią.
Vyriškis su atlapotu lietpalčiu vartė Urantijos Knygą, kraipė galvą, klausė, kaip ji atsirado ir vis mintijo, kad yra Biblija, Naujasis Testamentas. Ir galiausiai manęs paklausė, ar Biblija, mano nuomone, yra Dievo žodis. Aš jam pasakiau, kad ji nėra Dievo žodis. Ją parašė žmonės ir labai iškraipė tikrovės atspindį net ir mūsų planetoje. Jis toliau mano aiškinimo nebenorėjo iš viso klausyti, tik tarė: “Na, jeigu jau Biblija nėra Dievo žodis, tai viskas aišku. Sekta, nėra ko čia ir kalbėtis” ir nuėjo... Tam žmogui perdaug akinančią tiesą pasakiau. Jį apakino pasakymas, kad Biblija nėra Dievo žodis. Jam tai tragedija. Bet tikrovė yra tokia, kad Dievas yra MEILĖ ir Jis nereikalauja nužudyti ir Jam aukoti gyvūnų, nei pasirenka kokią nors vieną išrinktąją tautą, o kitas gentis išguja iš “išrinktajai” tautai paskirtų žemių, kaip tą aprašinėja Senasis Testamentas, pilnas kraujo, Dievo “keršto”, Jo pykčio ir bausmių Jo neklausantiems. Jėzus atnešė mylinčio kiekvieną ir visus be išskaičiavimo Tėvo sampratą. Naujasis Testamentas, pateikiantis menkas nuotrupas apie Jėzų, nieko nepaaiškina apie Jėzaus misiją šitame pasaulyje, apie Jėzaus gyvenimą, paskirtą žmogiškojo patyrimo kaupimui, dėl ko jis ir atėjo tarp mūsų žmogiškuoju pavidalu, iš esmės nieko nekalba apie jo Tėvo valios vykdymą kasdienėje aplinkoje. Dėl to ir buvo reikalingas Dieviškasis Apreiškimas – Urantijos Knyga, kad ištaisytų tas klaidas, kurias žmonija patyrė dėl Naujojo Testamento nukrypimų nuo Jėzaus mokymų dvasios. Neveltui dangiškosios būtybės šito Apreiškimo perteikimui rengėsi nuo viduramžių, keturis šimtus metų.
Iš tų trijų valandų, praleistų Gedimino prospekte aiškinant žmonėms apie Urantijos Knygą, galiu pasakyti, kad absoliuti dauguma priėjusiųjų buvo geranoriški ir norintys pažinti Dievą savo širdyje. Ir jiems paaiškinimai, kaip gi atrasti Dievą savo širdyje, labai buvo reikalingi. Ir ne vienas nuoširdžiai dėkojo už šitą darbą gatvėje... Bet buvo daug ir tokių, kurie bijodavo prieiti. Jų žvilgsniai buvo trumpi, lakstantys, tarsi išsigandusių. Vaizdas juos domindavo, keistas vyras prie uždengto kažkokiu nesuprantamu simboliu staliuko su keliomis knygomis kažką aiškina, bet baimė įveikdavo juos pačius... Net ir mano pakvietimas prieiti ir pažvelgti į nuostabią knygą, kuri pakeis pasaulio raidą, jiems atrodė per drąsus iššūkis jų baimei, jų vidiniam aš. Kai kurie net susigūždavo viduje, kad ir žingsnį paspartindavo...
Kitą dieną pasirinkau kitą vietą. Senamiestį. Šitoji diena nustebino dideliu skaičiumi jaunimo, kuris taip nuoširdžiai domėjosi Urantijos Knyga. Jaunimas daugiau linkęs atsiverti. Net jeigu ir kam nors nepritaria, vis tiek didesne dalimi linkęs ieškoti ir atrasti tai, ko dar nepatyrė. Mažiau susigūžęs. Štai būtent jam ir trūksta tokių burių, kaip Urantijos Knyga, kad pradėtų laivą nešti per bangas pirmyn. Vėjas yra – tai pats Dievas, kurio nematom, bet kada išskleistos burės, tai laivas skrodžia bangas nesulaikomai. Urantijos Knyga ir yra tos burės, kurias galime pačiupinėti, pavartyti, bet norint jas iškelti, reikia ją perskaityti. Tik šitokiu būdu mes galėsime plaukti savuoju laivu, atsidavę Dievo vėjo nešimui. Bet šitas nešimas yra pats saugiausias. Tai toks vėjas, kuris leidžia skrosti bangų keteras nejuntant laivo mėtymo. Tik su tokiu vėju galima nuraminti visas audras, kylančias išorėje ir viduje. Ir šitas vėjas niekada nesudaužys laivo, nes Jis neša ir laivą ir to laivo kapitoną namo, pas Save...
Prie manęs priėjo jauna moteris su poros metukų vaikučiu. Ėmė domėtis, kokia čia knyga. Ir kada išgirdo paaiškinimą, tiek susidomėjo, kad norėjo jau pirkti ją. Bet pasakiau, kad aš Urantijos Knygos neparduodu, o tik aiškinu žmonėms, jog iš viso yra tokia knyga. Ir tos knygos ant staliuko yra tik tam, kad žmogus galėtų pamatyti ir žinoti, ko jam ieškoti knygyne. Neužilgo priėjo kita jauna moteris. Irgi su šiek tiek didesniu vaikučiu. Ir vėl mes nuoširdžiai kalbėjomės ir apie Urantijos Knygos apreiškimą, ir apie Dievo ryšį su žmogumi, ir apie Jo meilę mums visiems ir mūsų meilę visiems, ir tuo pačiu savo vaikams. Būtent vaikams, kad jie dar įsčiose pajaustų palaimą persunktą tėvų meile. O gimus, kad visą laiką jaustų motinos ir tėvo ne tik meilę jam, bet ir Dievui. Ir kad kūdikis nuo pat lopšio būtų mokomas pamilti ir Jėzų, ir Tėvą, ir visą Kūriniją. Grožį, Gėrį, Tiesą, Teisingumą, Gailestingumą. Tik taip gali vaikutis išaugti į Dievo sūnų arba dukrą, kuriais būtų galima pasitikėti ir mažuose, ir dideliuose dalykuose. Jėzus sakė, kas yra patikimas mažame reikale, tas yra patikimas ir dideliame reikale. Ir tai sudaro tėvų pareigą auklėti vaiką. Tik taip galės skleistis dvasinga Lietuva, kada tėvai nuo lopšio ugdys gyvojo Dievo meilę kūdikėlio širdutėje. Ir toks vaikas, jau suaugęs taps dvasingu politiku, verslininku,, žemdirbiu, mokytoju, daktaru. Ir tarnaus...VISOS DIEVO KŪRINIJOS LABUI. Tuo pačiu ir savo gerbūviui.
Pro mane buvo bepraeinanti sena moteris. Aš ją užkalbinau. Pasiūliau pasižiūrėti į šią nuostabią knygą. Jai atrodė nelabai priimtinas toks būdas. O gal knyga neatrodė verta jos dėmesio, kad ji buvo benueinanti. Tuomet Tėvo man buvo perteikta žaibiška mintis, kad ir suvokti nespėjau, tik išpyškinau greitai “Tai apreiškimas apie Jėzų.” Moteris kaip įbesta sustojo. Apsigręžė ir sugrįžo. Pažvelgė į Urantijos Knygą. Palietė ją. O aš jai ėmiau sakyti, kad šitoji knyga, aišku ne pati, bet Dievas, ir su šitos knygos pagalba, jos perteiktos informacijos pagalba, pakeis ne tik Lietuvą, be ir visą pasaulį. Sugrąžins į mūsų gyvenimą Meilę, Tiesą, atstatys teisingumą, gailestingumą, tarnavimą vienų kitiems ir tuo pačiu Jam. Ji tiek klausėsi klausėsi. Ir vis prašė, kad tik greičiau tai įvyktų, nes dabar nebegalinti matyti, kaip viskas rytasi blogyn ir blogyn, kaip žmonės žiaurėja ir žiaurėja. Aš ją guodžiau, kad laukti reikės nebeilgai. Dvasiniai pasikeitimai jau vyksta. Ir tai, kad Urantijos Knyga yra čia gatvėje, ir dar lietuviškai, irgi yra įrodymas tokių prasidėjusių pokyčių. Po kelerių metų žmogaus pavidalų įsikūnys Jėzaus Rojaus brolis, Mondžoronsonas, kuris ateina į mūsų planetą žmogaus pavidalu atstatyti teisingumą visose srityse – politikoje, ekonomikoje, moksle, švietime, šeimoje, tarpusavio santykiuose. Ir jį lydės dvylika įsikūnijusių Melkizedekų. Tai nuostabiausia Jėzaus ir Tėvo dovana žmonijai tūkstančiui metų, nes tiek laiko truks Mondžoronsono misija mūsų planetoje. O šitos misijos pasekmės bus jaučiamos per visą žmonijos istoriją. Bet prie šitos misijos įgyvendinimo turime prisidėti ir mes, pamildami vieni kitus, tapdami nuoširdūs ir padėdami vieni kitiems. Ir toji moteris ėmė dėkoti už tokius žodžius. Jai reikėjo tokio nuraminimo. Ir Dievas ją pasiuntė šiuo keliu ir šią valandą, kad gautų Jo nuraminimą, kurį ji ir išgirdo per mano paaiškinimą. Ji klausėsi širdimi. Aš jai kalbėjau irgi širdimi. Dėl to ji buvo paguosta, o aš galėjau jai suteikti tą reikalingą paguodą per atvirų širdžių veikimą. Mūsų širdžių virpesiai buvo tokie artimi,, kad mes jutome nuoširdų dvasinį ryšį. Taip Dievas veikia per žmones... Kasdien... Visur... Jam nėra apribojimų ką ir kaip panaudoti, išskyrus paties žmogaus laisvą valią, kurią Jis jam ir yra suteikęs. Nes Jis yra Valios Šaltinis.
Prie manęs priėjo vidutinio amžiaus kresnas vyras. Pavartė lietuvišką Urantijos Knygą.. Ir ištarė: “Žinau aš ją.” “Žinot?,” nustebau aš. “Taip, žinau, ir skaičiau.” “Skaitėt?” dar labiau stebėjausi. “Ne Lietuvoje skaičiau. Dešimti metų kaip nebuvau Lietuvoje. Buvau daug kur, gyvenau Europoj, Izraelyje, Amerikoj. Prieš trejetą metų man ji pateko į rankas Amerikoj. Ir tai nuostabiausia knyga.” Pro šalį ėjo dvi moterys, kurios pasirodo jau buvo prie manęs priėjusios ir net tiek susidomėjusios, kad užsirašė mūsų svetainės adresą ir sakė tikrai susipažins su Urantijos Knygos tekstu, skelbiamu mūsų svetainėje. Aš jų nebuvau tiek įsidėmėjęs, kad atpažinčiau, tai ir jas ėmiau kviest prie staliuko, o jos man sako, “mes jau buvome priėję, žinom dabar apie ją.” Ir tuomet mano naujasis bičiulis taip pat joms sako “Tai fantastinė knyga. Ne ta prasme, kad joje yra fantastika, bet kad tai, kas joje rašoma yra fantastiškai nuostabu.” Ir moterims nuėjus, jis paklausė, ar yra koks nors mūsų klubas. Pasakiau, kad kiekvieną penktadienį jau dešimti metų kaip mūsų Urantijos grupė renkasi Mokytojų namuose. Pasakė, kad ir jis norėtų ateiti... Lauksiu...
Gatvėje ryšys kitoks negu salėje. Gatvėje daug įvairesnė aplinka. Visi lygūs. Gatvė nepriklauso niekam. Aišku, formaliai priklauso miesto bendruomenei, bet realiai joje visi jaučiasi lygūs. Gal šiek tiek ne taip užtikrintai jaučiasi atvykusieji iš kito miesto, iš kitos šalies. Bet apskritai gatvė visus sulygina. Ir ministrą ir vargdienį. Ir tik pasistatęs mažytį staliuką, užtiesęs jį su Rojaus Trejybės simboliu vėliava ir išdėliojęs Urantijos Knygą keliomis kalbomis, pajutau, kad tarsi užbrėžiau nematomą liniją – už staliuko mano teritorija, o prieš staliuką gatvė visų, bet aš jau tarsi nebesu toje visų gatvėje. Ir prieinantys žmonės jaučiasi nebevisiškai lygūs su manimi. Tarsi jie jaustų tą nematomą ribą. Ir tą ribą įveikti yra vienas vienintelis kelias. Nutiesti dvasinį ryšį per nuoširdžiai atvertą širdį. Ir toks ryšys įmanomas tiktai tokiam žmogui, kuris yra įtikėjęs į Dievą savo širdyje. Jeigu jis laikosi tik ritualų ir išpažįsta dogmas, tai tokiam tikinčiajam, bet dar neįtikėjusiajam toks dvasinis ryšys nebus visapusis. Jis bus tik toks, kiek sutaps jo samprata apie Dievą su manąja.. Ir ten, kur manoji samprata jam bus nebepriimtina, ten jis tą dvasinį ryšį nutrauks. Net to ir nenorėdamas. Bet jis pradės erzintis, net pykti, kad manoji samprata ne tokia, kaip jo. Gali atsitikti ir taip, kad jis visiškai nutrauks net ir jau kažkiek užsimezgusį ryšį...
Visi mes turim laisvą valią ir tiktai savo valiai esam šeimininkai. Ne kito. Tik SAVO. Net ir pats Tėvas, Valios Šaltinis ir Padovanotojas, nesikiša į mūsų laisvos valios pasireikšimus. Kiekvienas savo nekantriu veiksmu nuskriaudžiame tik patys save. Ne kitą. Tik save. Nenutraukim tokio gležno dvasinio ryšio, kuris jau užsimezga vienų su kitais vien tik dėl to, kad kažko nesuprantam kitame žmoguje. Ugdykim kantrumą ir pakantumą.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas