Antrasis aprašymas (Vilnius) 2005 04 14
Pirmadienis. Šiandien labai gūsingas vėjas. Vis mintyse svarsčiau, kur čia pasirinkus Urantijos Knygos pristatymą gatvėje, nes didelis vėjas varto knygos lapus, o jie tokie plonyčiai, kad greit susilamdo.
Susikroviau knygas į portfelį, pasiėmiau sulankstomomis kojomis staliuką, ir vis negalėjau apsispręsti, kur važiuoti. Sėdau į troleibusą, vežantį į stotį per centrą ir arti senamiesčio, ir jau troleibuse šovė mintis pasiklausti Dievo Tėvo dvasios, kur šiandien eiti. Kada išgirdau jo atsakymą, jis buvo toks: “Tol, kol tarnauji Man iš visos širdies, vieta, kur tarnauji, visiškai neturi reikšmės. Visada kreipk dėmesį į nuoširdų tarnavimą, o ne į jo vietą. Man tarnauti gali visur, kur tik tau geidžia širdis.” Tai buvo palaimingas atsakymas. Ir toks paprastas, kad net ėmiau juoktis, kodėl man anksčiau nekilo tokia mintis pačiam. Bet visada taip būna: kada jau išgirsti mintį, tik tada imi klausti, o kodėl gi pats to nesugalvojau, juk taip paprasta. Dėl to ir nesugalvojau, kad per daug mintį buvau sutelkęs į vietą, o ne į patį tarnavimą. Ir kai pats nebepajėgiau surasti atsakymo, tai ir kreipiausi pagalbos į Tėvą. Ir Jam už šitą pamokymą, kuris tinka ne tik man, bet visiems ir visais atvejais, ir visada, esu labai dėkingas. Tuoj pat išlipau iš troleibuso, kam važiuoti dar toliau, galiu ir čia pat tą daryti, kaip ir bet kur kitur. Vieta ties sankryža prie Petro Cvirkos paminklo, šalia Dailės salono.
Pasistačiau staliuką, užtiesiau jį su vėliava, pažymėta Rojaus Trejybės simboliu Jėzaus vietinėje visatoje, Nebadono vietinėje visatoje – trimis koncentriniais mėlynais žiedais baltame fone, išdėliojau tris Urantijos Knygas – rusų, anglų, ir lietuvių kalbomis, pasidėjau didžiosios visatos paveikslą, ir pluoštą lapų su citatomis iš Urantijos Knygos, skirtų dalinimui.
Tuoj priėjo vidutinio amžiaus vyras ir paklausė, ar Bačkis apie mano veiklą žino? Aš atsakiau klausimu: o kam jam žinoti? Tuomet jis vėl – ar suderinta visa tai su vyskupais? Aš irgi jo klausiu – o dėl ko aš turiu derinti su vyskupais? Jis nelabai suprato mano atsakymus klausimais, dėl to aš jį nuraminau, kad Dievo Apreiškimo nereikia derinti nė su vienu žmogumi. Urantijos Knyga kaip tik toks Dievo Apreiškimas ir yra. Ir ateis laikas, kai juo remsis ir kunigai. VISI gimusieji iš dvasios! Jam buvo sunku suprasti, bet jis tapo mažiau baikštus ir prabilo taip nuoširdžiai, kad vos galėjau suprasti, jog tai tas pats žmogus. Jis ir sako: “Dabar buvau aplankyti brolio Žemaitijoje. Nuėjau ten į kaimo bažnytėlę. Mažytę visiškai. Iš akmenų. Bet joje pajutau Dievo dvasią. Atrodo nieko joje nėra, nei turtų, vos keli žmonės, o taip gera ir ramu viduje. Savo viduje. O čia Katedra, tokia didelė didelė. Visa šalta; o kiek turto pridėta. Ne, man joje trūksta dvasios, kurią pajaučiau anoj kaimo bažnytėlėj.” Aš jam ir paaiškinau – dvasią pajutai dėl to, kad tuo metu atsivėrei Dievui. Nuoširdus buvai šitame ryšyje su Juo. Dėl to ir pajutai šitą ramumą. O jį Dievas suteikia visiems, ir kiekvienam, ir visada. Tik jo nesugebam pasiimti patys: tai vis kažkur bėgam, tai vis dėl kažko sunerimę, tai vargai dideli užgriuvo, tai vėl kas nors atitraukia dėmesį nuo Jo ir nuoširdų norą pabūti, pasikalbėti su Juo visiškai užgožia. Ir užgožia tiek, kad net užmirštam, jog Jis yra gyvas, ir gyvas mūsų viduje. Štai tam ir skirta Urantijos Knyga, kad suvoktume, kaip Dievas bendrauja su kiekvienu iš mūsų. Ir kad ir patys, kiekvienas, imtume bendrauti su Juo. Mes turime atrasti Dievą, savo viduje. O tada jau, kur beeitume, visada Jis bus drauge.
Vyriškis buvo patenkintas, kad surado bendrą kalbą. Ko gero jam trūksta pašnekovo, kuris jį išklausytų, ir suprastų jo aiškinimus apie nuoširdžius patyrimus kaimo akmeninėje bažnytėlėje. Tas, kas šitokio patyrimo nepraėjo, negalės jo žodžių suprasti, nes tam šie žodžiai bus tik simbolinis išorinis apvalkalas, be vidinio užpildo, be turinio, be asmeninio patyrimo. Dievas būtent ir yra patiriamas asmeniškai.
Žilagalvė senyva moteris, labai inteligentiškos išvaizdos, savo nenoru pasižiūrėti į Urantijos Knygą labai nustebino: “Tai rimtesnei publikai skirta knyga. Aš jos vis tiek nesuprasiu. Ir labai jau didelė.” Pasakiau, kad parengiau ir beveik triskart trumpesnį variantą, tik neturiu lėšų jį atspausdinti. Tai ji tuomet ir sako: “O manęs tai visai nedomina.” Aš dar paklausiau: “Jums neįdomu sužinoti apie Jėzų?” – “Man tai visiškai neįdomu,” ir nuėjo. O gaila… Nes ji tiesiog nesuvokia, ko atsisako… Bet tokia jos laisva valia…
Priėjo vaikinas. Pradėjau jam aiškinti, kokia tai knyga. Jis su rusišku akcentu man sako: “Ar žinot, kuo skiriasi ši knyga nuo Biblijos?” Sakau, kad žinau. O jis toliau sau tęsia: “Biblija yra iš Dievo. O šita knyga nėra iš Dievo, nes apie ją niekas nieko nežino.” Aš jam tariu: “Tai tik pradžių pradžia. Turėkit kantrybės.” O jis man štai taip: “Aš galiu palaukti dešimt minučių, bet ne daugiau. Jeigu Urantijos Knyga būtų Dievo žodis, tai apie ją vis vien Dievas būtų pranešęs visiems. Per televiziją, per radiją, per internetą. Ir visi jau žinotų apie ją.” Aš jam paaiškinau, kad nuo mūsų ir priklausys, kiek mes prisidėsime prie jos skleidimo. Bet jis laikosi savo: “Ne, Dievas būtų padaręs taip, kad visi apie ją jau žinotų.” Ir lapo su citatom iš Urantijos Knygos paimti neišdrįso…
Keletas pagyvenusių vyrų, maždaug septyniasdešimtmečių, lyg susitarę, atsakinėjo visiškai vienodai, nors buvo priėję skirtingu metu: “Aš skaitau tik Šventą Raštą. Jame pasakyta viskas. Ir man daugiau nereikia nieko.” O kada tik išgirsdavo mano paaiškinimą, kad tiesa negali būti sustabarėjusi ir įkalinta kokiuose nors raštuose; kas tiko prieš du tūkstančius metų, dabar atrodo kitaip, nes žmogaus patyrimas išaugo ir jis daug ką supranta plačiau ir ne vien tik dogmatiškai. Dėl to ir buvo perteiktas Urantijos Knygos Apreiškimas, kad galėtume pažinti gyvąjį Jėzų ir Jo mokymus ir Tėvą bei Jo tikrovę plačiau ir giliau; kada įsisavinsime šį, bus perteiktas dar platesnis, dar gilesnis; ir taip visą laiką – vis platesnis apreiškimas. Vienintelis reagavimas - sektantai. Ir tolyn nuo šitos vietos!
O viena moteris tiesiai išdrožė: “Aš jus pažįstu. Ir žinau, rašot naują evangeliją. Nepavyks jums!” Aš jai sakau, kad jokios evangelijos nerašau, o ji man vėl tą patį atkartojo, tarsi ir negirdėtų mano paaiškinimo. Ir pridūrė: “Nepasiseks!” Aš jai rodau į knygą ir sakau: “Štai ši knyga jau lietuviškai atspausdinta!” O ji piktai metusi “neišdegs!” nulingavo link troleibusų stotelės.
Vėjas nešiojo dulkes aplinkui, vis mėgino iš aplanko išplėšti lapus su citatomis iš Urantijos Knygos. Sušalau, nes visą laiką stovėjau lyg skersvėjyje. Pusantros valandos patyrimą galiu apibūdinti vienu sakiniu – persigandę ir negyvi lietuviai, net ir patys nesuvokia, kokoje dvasinėje vidinėje vergovėje jie gyvena, dėl to ir nežino, kas yra Dievo LAISVĖ!
Jau rengiausi eiti namo. Susikroviau visas knygas, susilanksčiau vėliavą, kai prie manęs priėjo šlubuojanti vidutinio amžiaus moteris ir tarė: “Aš jus žinau. Norėjau paklausti, ar jau yra Urantijos Knyga?” Aš jai parodžiau knygą. Ji tiek apsidžiaugė, kad jau galės skaityti. Paaiškinau, jog pardavinėja VAGOS knygynai. Ji sakė būtinai tuoj ten nueis ir nusipirks. Tai buvo tyras rasos lašelis dulkes nešančiame vėjo gūsyje…
Ketvirtadienis. Balandžio vidurys. Galų gale, saulė pažėrė tiek spindulių, kad galiu gatvėje nusirengti ir striukę. Nuostabi šiluma. Neveltui liaudies išmintis sako, jog šiluma kaulų nelaužo. Neperlenkit lazdos, ne karštis, o šiluma.
Šiandien vėl atvažiavau į Gedimino prospektą, prieš vyriausybės pastatą. Jeigu tik tie švarkuoti vyrai vyriausybėje žinotų, kokia šalia jų yra šviesa, sudėta į Urantijos Knygos Apreiškimą, tai pirmiausia pultų klausinėti apie jį, nes būtent tik jo pagalba bus galima išspręsti Lietuvos ekonomikos problemas... Jeigu tik jie žinotų… Bet jie šito, kol kas, nežino. Dėl to ir niekada savo problemų neišspręs, kol neatsigręš į Dievą, savo širdyje. Kiekvienas ministras. Kiekvienas parlamento narys. O tada nustos tenkinti tik savo savanaudiškus interesus, o pradės tarnauti visuomenei, Lietuvai, žmonijai, Dievui.
Dėl to ir einu į gatves, kad jaunos motinos atrastų Urantijos Knygą, kad atrastų Dievą savo viduje, kad imtų gimdyti vaikus Dievo meilę atradusios savyje ir apgaubusios ja savo vaikučius, drauge su vaikučių tėvais, savo vyrais, kad gimusius vaikučius tėvai apgaubtų Dievo meile nuo lopšio ir ugdytų juos Dievo vaikais, kurie suaugę taptų tokiais politikais, kurie savo politika dvasintų Lietuvą ir pasaulį. Lietuvos laukia tokia nuostabi ateitis. Ji paskleis pasauliui dvasinę šviesą. Nors ir negreit. Bet jau dabar mes žengiame pirmąjį žingsnį į dvasinį prisikėlimą. Būtent mes kelsime žmones iš dvasinio letargo miego. Tai sunkesnis kelias negu iškovoti politinę Lietuvos nepriklausomybę. Šitame kelyje nėra priešų. Mes reikalo turėsime su… savimi. Su savo paties ar pačios keitimu. Ne kito ar kitos keitimu. Tik savęs keitimu. Nes laisvą valią mes turime tik savojo aš atžvilgiu. Tokia yra Dievo Tėvo valia. Bet užtat ir vaisiai saldesni, nes jie yra mums suteikiami paties Dievo. Ir mes panašėjam į Jį pamildami visus ir visa, ir kiekvieną. Ateis naujos kartos ir keis Lietuvą į dvasingą valstybę dar giliau. Lietuva nebebus ekonomiškai pavergta dvasinių vergų šalis, o laisvų Dievo sūnų kraštas, tarnaujantis visai kūrinijai.
Prospektu ėjo daug ir nuostabių jaunų žmonių – vyrų ir moterų. Ir labai domėjosi Urantijos Knyga. Visi noriai ėmė lapus su citatom iš knygos. Vienas jaunas vyras labai intensyviai klausinėjo ir vis tvirtino, kad jis atrado Dievą ir dėl to labai džiaugiasi dėl šito patyrimo. Lygiai tokius pačius žodžius man sakė ir mergina. Ir ji viską, ką jai aiškinau apie Dievo buvimą kiekvieno iš mūsų viduje, suprato ir jautė širdimi, nes vis tvirtino “Aš jus suprantu, aš jus suprantu”. Tuo tarpu vidutinis lietuvis, kol kas, iš viso negali suprasti, kaip atrasti Dievą savo viduje.
Šalia manęs ant suoliuko prisėdo valkata-benamis jaunas vyras. Su juo mes pažįstami jau keleri metai. Ir jis labai norėjo Urantijos Knygą paskaityti. Tik mąstė, kaip ją būtų galima jam išsaugoti, nes vis tiek pavogs… O gal ir ne, jeigu jam tokia Tėvo skirta misija – šviesti žmones net ir kitų akimis laikomus nevykėliais. Būtų gerai jam padovanoti ir Urantijos Knygą. Viskas Tėvo valioje… Kaip tik tuo metu aš buvau atsikandęs obuolio, bet vėl kažkas priėjo ir jo viso suvalgyti nespėjau. O pasišnekėjęs su vienu jaunuoliu, vėl siekiau obuolio, o gi šalia – dar vienas obuolys. Bičiulis valkata pavaišino. Aš tuomet išsiėmiau visus savo pietus: apelsiną, datulių, daigintų žirnių, migdolų, saldžiųjų pipirų. Mat jokio gyvulinio maisto aš nevalgau. Pasidalinau su juo savo pietumis. Jis paprašė įpilti iš maišiuko jam į saują, nes nenori savo nešvarių rankų kišti į maišelį. Aš jam sakau, “nebijok, imk iš maišelio,” bet jis vis tiek laikosi savo. Pripyliau jam pilnas abi saujas. Valgom ir šnekamės. Jis man aiškina, kad nevisi žmonės supranta Dievą. Kiti tik vaidina, kad tiki. Ritualai ir daugiau nieko. Jis manęs klausia, kokiais kvepalais nustelbti jo kūno nemalonų kvapą. Kuo bepasikvėpintų, vis tiek prasimuša tas kvapas. Aš jam sakau, kad pats geriausias kvapas yra švaros kvapas. Reikia savo kūną prižiūrėti, nes jis yra Dievo Tėvo materiali šventovė. O jos negalima teršti blogomis mintimis, blogu maistu, tabaku, alkoholiu… Ir bet kokiomis sąlygomis reikia surasti būdą nusiprausti. O jis man ir sako: “Bijau, kad išsimaudęs Neryje ir išlipęs į krantą, drabužių nebesurasiu…” Aš jam atgal: “Ir vis tiek reikia surasti galimybę nusiprausti, nes tai tavo požiūris į patį Tėvą.” Netikėtai jis paklausė, ar aš turiu Kamiu knygelę “Nuopuolis?” Sakau, jog turiu. Tuomet jis paprašė įsidėti ir kai susitiksim, parduoti jam. Sakau, jei surasiu, atnešiu. Padovanosiu, o ne parduosiu. Ir štai dabar ką tik patikrinau, ar surasiu ją. Suradau. Ir dar daugiau – pasirodo jų turiu net dvi. Galbūt Dievo taip ir buvo parengta, kad mėgstamiausią valkatos knygelę padovanočiau jam ir vis tiek dar vieną egzempliorių turėčiau.sau Staiga nei iš šio nei iš to šalia atsiranda policininkas ir klausia, ką čia pardavinėju. Aš jam sakau, “Nieko.” – “Bet čia gi pardavinėjat knygas.” Ir rodo į ant staliuko išdėliotas Urantijos Knygas anglų, rusų, ir lietuvių kalbomis. Aš jam aiškinu, kad šių knygų nepardavinėju. Jis negali tuo patikėti. Ir vėl rodydamas į knygas klausia: “Kaip gi nepardavinėjate, jeigu knygos čia yra.” Tik tada suvokiau, kad niekas taip nesielgia, kad išdėliotų knygas ir jų neparduotų. Tik tada supratau, kad jam toks žmogus pasitaikė pirmą kartą, kuris nepardavinėja net jeigu ir turi atsinešęs ir išdėliojęs knygas ant staliuko. Tada ir jam ėmiau aiškinti, jog Urantijos Knyga yra Dievo Apreiškimas, perduotas žmonijai, kad ji galėtų atsigręžti į Jį patį ir palengvinti savo gyvenimą, kad žmogus pažintų Tiesą, Meilę, Gailestingumą. Aš jam toliau dėstau, kad aš žmones supažindinu su šita knyga, kad jie žinotų apie ką ji. Ir jeigu jie panorės nusipirkti, kad eitų į VAGOS knygyną, kur ji ir pardavinėjama. Ir to policininkui užteko, kad jis pasitrauktų, o nueidamas su savo viršininku susisiekė per raciją ir pasakė: “Jis nepardavinėja. Jis reklamuoja knygą…” Miestas turi ausis ir akis… Bet ne tam, kam reikia. Ne gėriui ir grožiui iš Dievo, bet gandams. Juk kažkas nunešė kažkam gandą… Ir policininkas išdygo kaip grybas po lietaus…
Prospektu ėjo ir daug kostiumuotu vyrų. Ėjo jų daug, bet retas, kuris išdrįsdavo prieiti. Net ir man pakvietus pažvelgti į knygą. Ėjo tvirtu žingsniu, kuris nustelbdavo mano prašymą pažvelgti į Urantijos Knygą. Ta pati vergystė. Vergystė baimei. Būtent dėl to, kad žmonės nusimestų šituos dvasią pavergiančius pančius, Jėzus ir atėjo pas mus. O dabar drauge su Tėvo dvasia veikia ir Jėzaus Tiesos Dvasia, padeda mums įveikti šitą baimės vergovę. Dėl to ir reikia skleisti Urantijos Knygą visomis išgalėmis. Vieno knygyno vedėja man sakė, kad mažai perka Urantijos Knygą, nes jos nežino niekas. Reikia, kad apie ją nuolat kalbėtų per radiją, televiziją, spaudą, kad eitų Urantijiečių laikraštukas… Tada žmonės apie ją sužinos ir ims pirkti. Taip ir bus. Bet kol ateis toks metas, mes nešime šitą žodį iš lūpų į lūpas… Kiekvienas, pagal Dievo raginimą ir savo pečius…
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
P.S. Visus, kurie domėjosi Urantijos Knyga, kviečiau ateiti ir į VAGOS knygyną, buvusį “Draugystės” knygyną, Vilniuje, Gedimino prospekto pradžioje prieš Mokslų Akademiją balandžio 19 dieną 12 val., kur pristatysiu Urantijos Knygą išsamiau negu tą galiu padaryti gatvėje, kai vieni žmonės keičia kitus. Galbūt kas nors ir iš skaitančiųjų šį puslapį tuo susidomės. Mielai ir jus kviečiu ateiti.