Trečiasis aprašymas (Kaunas) 2005 04 16
Kaunas. Šeštadienio Laisvės alėja. Šiandien į Kauną atvažiavau specialiai daug anksčiau prieš pamaldas mūsų Šventovėje – Dievo Tėvo ir Sūnaus Jėzaus Šventovėje. Norėjau pajusti kauniečių reakciją į Urantijos Knygą. Kaip ir Vilniuje, ant staliuko išdėliojau Urantijos Knygą trimis kalbomis: anglų, rusų, ir lietuvių. Pasidėjau paveiksliuką su didžiosios visatos kompiuterinės grafikos atvaizdu, citatų iš knygos aplanką, ir ėmiau laukti pirmojo gyvo žvilgsnio Kaune. Pirmieji priartėjo krišnaitai, garbinantys Krišną savo eisena per Laisvės alėją. Aš irgi iškėliau abi rankas ir taip pat pašlovinau Dievą “Hare Krišna!” Viena krišnaitė, išgirdusi mane sakantį, kad Urantijos Knyga irgi apie Dievą, priėjo prie manęs ir padovanojo Krišnos kalendoriuką. O eisenai praėjus, priėjo dar vienas krišnaitas. Parodžiau jam knygą. Kadangi jis susidomėjo, tai šiek tiek jam paaiškinau. Tuomet priėjo ir dar vienas krišnaitas. Jiems jau reikėjo skubėti prisijungti prie procesijos, tad šnekėtis ilgiau su manimi nebegalėjo. Žadėjo pasižiūrėti Urantijos Knygą. O pasižiūrėjęs, tikrai pamatys, kiek plačiau šis Apreiškimas žvelgia į Dievą negu Vedos, negu Bhagavatgita… Tuomet ir pats įsilies į Urantijos dvasinį judėjimą, kaip šiandien yra įsiliejęs į Krišnos judėjimą.
Praeiviai vaikščiojo į abi puses neskubėdami. Nuostabi, saulėta, ankstyva popietė tarsi siūlyte siūlė trauktis šalin nuo rimtų kūrinių ir pasinerti į saulės pasiūlytus spindulius savojo kūno ir pavasarinės sielos malonumui. Visi tuo ir naudojosi. Net ir pačiam rodės daug maloniau atsisėsti ant šalia esančio suoliuko ir tyliai stebėti praeinančiuosius… Bet čia atėjau ne to! Tad ėmiau kai kuriuos praeivius raginti pažvelgti į knygą. Bet didžioji dauguma kratyte kratėsi tokio pasiūlymo.
Jauna šeima su vaikučiu, diriguojama galvos-vyro, artėjo prie manęs. Pasiūliau pasižiūrėti į knygą. Bet reagavimas buvo iškalbinga pašaipa lūpose ir rankos griežtas mostelėjimas žemyn, reiškiantis “atsikabink!”
Priėjo stambus, greičiau apkūnus, pusamžis vyras. Ėmiau jam aiškinti apie tai, kad Urantijos Knyga žmoniją supažindina su tikrove, kurios žmogus negali savo akimis pamatyti. Jis įdėmiai klausėsi, klausėsi, kol išgirdo žodį, kad tai yra Dievo apreiškimas apie Jėzų ir Jo mokymus. Ir lyg kas būtų jam įgnybęs, jis akimirksniu tarsi atgavo žadą ir tuoj tolyn nuo staliuko.
Priėjo kelios senos moterys. Tikriausiai po pamaldų Sobore. Joms tikrai patiko pasakymas, kad tai Dievo Apreiškimas apie Jėzų. Viena ėmė čiupinėti Urantijos Knygą. Susidomėjo. Klausė, kiek kainuoja. Pasakiau, kad nepardavinėju, tik aiškinu žmonėms, kad jie sužinotų apie tokį Dievo Apreiškimą. O pirkti ji galinti VAGOS knygyne už 95 litus. Kai tik išgirdo kainą, tai iš karto visas susidomėjimas ir dingo: “Man visą mėnesį bus negalima ir valgyti, kad ją nusipirkčiau.” Aš jai sakau, kad nebūtinai nereikės valgyti. Galėsite sutaupyti pinigų, atsisakiusi mėsos ir žuvies. Ir pigiau, ir sveikiau. Iš viso, valgykit tik augalinį maistą, jeigu nenorit susirgti ir pinigų švaistyti vaistams ir patirti kančių. Ji, aišku, tuo nepatikėjo. O jūs, ar tikit? Aišku, kad netikit! Bet mano pasakymas dėl maisto galioja ir jums. Visiems žmonėms! Jeigu į mano pasakymą nekreipsit dėmesio, ateis laikas, kada jūsų kūnas susirgs. O gaila… Jis skirtas tarnavimui, o ne kančiai. Na, jūs dar turite laiko… Bet susimąstykit jau šiandien!
Priėjo moteris, kuri lankė mano paskaitas. Ir labai apsidžiaugė, kad, galų gale, Urantijos Knyga prieinama ir lietuviškai. Dėl šito daugybė žmonių patirs daug džiaugsmo. Ir dar viena moteris išreiškė norą nusipirkti Urantijos Knygą ir klausė, kur tą ji galėtų padaryti. Viskas. Daugiau jokių pageidavimų ar pirkti Urantijos Knygą, ar domėtis ja…
Viena senutė man sako: “Aš apie Jėzų žinau viską.” Aš jai aiškinu, kad čia aprašinėja ir Jo vaikystę, ir Jo jaunystę, ir Jo gyvenimą iki apaštalų. To niekur nėra aprašyta.” O ji manęs klausia: “Ar rašo apie pasaulio pabaigą?” Sakau, kad jos nebus. O ji man: “Kaip tai nebus, o kaip gi visus prikels? Mus kunigai moko, kad bus pasaulio pabaiga ir tada visi išganytieji bus prikelti? O jeigu nėra čia pasaulio pabaigos, tai Jėzų neigia. Tai nebus ir prikėlimo. Nereikia man šito.”
Šalia ant suoliuko atsisėdo dvi poros. Joms tariau: “Štai, pažvelkit, ateities knyga. Ji atskleis jums visas paslaptis apie Dievą, apie Jėzų, apie jus, apie mokslą, apie ateitį…” Padaviau jiems knygą. Tingiai pervertė kaip vėduoklę ir tyliai grąžino nepratarę nė žodžio.
Pro šalį ėjo daug žmonių. Nė vienas net nesustojo. Bandė nežymiai tarsi žvelgti, bet pasiūlius knygą pavartyti, sustoti…neišdrįsdavo. Palyginti su jaunimo entuziazmu, kurį patyriau Vilniuje, čia, Kaune, atrodė tarsi būčiau kitame pasaulio krašte. Vienu žodžiu galiu apibūdinti – visiškas abejingumas tam, kas neblizga, kas nejuda, nemirga, nežaižaruoja, kad atvestų materialios akys. Kaip troškulys veda prie šaltinio. Ėjo pro šalį žmonės, kuriuos valdo baimė. Ėjo pro šalį ir nenorėjo bendrauti su žmogumi, kuris siūlo Dievo Apreiškimą. Tai rodo dvasinį susvetimėjimą. Bet tokia yra reali padėtis. Dėl to ir buvo apreikšti Urantijos Knygon sudėti dokumentai. Nes tai ir yra laiptelis atrasti Dievą savo širdyje ir ištirpdyti susvetimėjimą.
Bet džiaugiuosi vienu nuostabiu patyrimu. Netikėtai prie manęs priėjo dvi mergytės. Priėjo pačios ir sustojo prie staliuko. Mažesnė vos vos praaugusi mano staliuką. Didesniajai rodau į paveiksliuką ir sakau, “Štai šita vieta – tai visas dangaus skliautas. Pažiūrėkit į dangų.” Jos pakėlė galvytes į dangų. “Štai visas šitas dangus paveiksle yra čia.” Ir apvedu ranka tą vietą. “ O čia yra Rojus. Čia gyvena Dievas Tėvas.” Rodau į visos kūrinijos Centrą. Ir tuo pačiu didesnės klausiu: “Ar girdėjai apie Jėzų?” Ši: “Girdėjau.” “Tai, pažiūrėk, šita knyga rašo apie Jėzų. Didžiulė knyga. Ar moki skaičiuoti?” – “Moku.” “Tai pažiūrėk, kiek puslapių turi šita knyga?” Atverčiau paskutinįjį puslapį ir sakau: “Perskaityk, kiek puslapių…” “Duu-tūūūkstančiai-deeevyniasdeešimt-septyni.” Ir tuoj pat išsprūsta nuostaba “Ohoo!?” “Taip taip, du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai, ir dar turinio šešiasdešimt puslapių. Pačiupinėkit, kokie ploni popieriaus lapeliai.” Čiupinėja ir vis stebisi “Ohoo!?” Sakau ir sesutė tegu pačiupinėja. Didžioji mažajai: “Pačiupinėk, pačiupinėk, nebijok.” Ir toji čiupinėja. O vyresnioji ir klausia ir teigia vienu metu: “Matai, koks plonas popierius?” Jaunesnioji: “Mmhh.” Tada jų paklausiau, kiek joms metų. Vienai aštuoneri, o kitai ketveri. Iškart man šauna mintis paskaityti, koks buvo Jėzus aštuonerių metukų. Sakau: “Paskaitom apie Jėzų, kada jam buvo irgi aštuoneri metai.” Vyresnioji su džiaugsmu pritaria. Jaunesnioji visą laiką stovi nekrutėdama. Tyli. Nieko nesako sesutei, kad atsibodo, einam namo. Stovi, ir visą laiką rimtai ir atidžiai klausosi. Atverčiu Urantijos Knygoje tą vietą, kur aprašomi Jėzaus patyrimai aštuntaisiais metais ir joms skaitau neskubėdamas, sustodamas, ir dar paaiškindamas:
“Tai buvo įdomūs metai mokykloje. Nors Jėzus nebuvo nepaprastas mokinys, bet jis buvo stropus mokinys ir priklausė labiau išsivysčiusiam klasės trečdaliui, savo darbą atlikdavo taip gerai, kad jam buvo leista nelankyti mokyklos kiekvieno mėnesio vieną savaitę.” Tą išgirdusi, vyresnioji tuoj pat sureagavo: “Ohhoo! Nieko sau...” “Paprastai šitą savaitę jis praleisdavo arba su savo dėde žveju Galilėjos jūros pakrantėje netoli Magdalos, arba kito dėdės (savo motinos brolio) ūkyje…”
“Maždaug šituo laiku Jėzus sutiko matematikos mokytoją iš Damasko, ir sužinojęs kai kurių naujų metodų apie skaičius, per kelerių kitų metų laikotarpį jis didelę laiko dalį laiko skyrė matematikai. Jis ėmė labai gerai jausti skaičius, atstumus, ir proporcijas.” – “Kaip įdomu…” buvo jos reakcija.
“Šitais metais Jėzus susitarė taip, jog pieno produktais būtų atsiskaitoma už arfos pamokas." Ir čia pat jai paaiškinau, kad arfa labai didelis su daugybe stygų instrumentas. Didesnis ir už tave, ir už mane… “Jis nepaprastai mėgo viską, kas buvo muzikalu. Vėliau jis daug prisidėjo prie to, kad paskatintų savo jaunuosius padėjėjus susidomėti vokaline muzika.” Tik žodžius “vokaline muzika” pakeičiau jai suprantamesniu žodžiu “dainavimu.” Ir vis mano mažoji, nors ir didesnioji, klausytoja nuoširdžiai stebėjosi, ir žavėjosi tokiu Jėzumi.
“Nors Jėzus ir toliau rodė pavydėtinus pasiekimus mokykloje, bet neviskas klostėsi sklandžiai tiek tėvams, tiek mokytojams. Jis atkakliai klausinėjo daug… klausimų. Jis buvo ypatingai atkaklus norėdamas išsiaiškinti, kodėl… yra sausringas metų laikas ir lietingas metų laikas. Jis nuolat ieškojo paaiškinimo, kodėl yra didžiulis temperatūros skirtumas tarp Nazareto ir Jordano slėnio. Jis tiesiog niekada nenustojo klausinėjęs tokių protingų, bet gluminančių klausimų.” Ir mažoji klausytoja vis stebėjosi…
Baigęs skaityti paklausiau, ar tėvai turi kompiuterį. “Turi,” atsakė didesnioji. Taigi, paėmiau lapą su citatomis iš Urantijos Knygos, užrašiau ant jo mūsų svetainės adresą, savo vardą ir telefono numerį, ir pasakiau, kad nuneštų tėvams ir paduotų pasiskaityti. Pagalvojęs, pridėjau dar ir antrą lapą, jeigu vieną pamestų. Sulanksčiau į keturias dalis ir įdėjau jai į kišenėlę. Palinkėjau joms laimės ir džiaugsmo ir jos nuėjo… Jaučiau nuostabią palaimą širdyje... Tai Lietuvos ateities dvasingumas…
Vien tik dėl šito vienintelio susitikimo vertėjo ateiti į Laisvės alėją…
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas