Ketvirtasis aprašymas (Vilnius-Kaunas) 2005 04 19

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Balandžio 19-oji, antradienis, vienas Vilniaus knygynas pačiame miesto centre. Jau beveik savaitę ant stiklo durų priklijuotas trumputis skelbimėlis kvietė norinčius dalyvauti Urantijos Knygos pristatyme. Šįkart knygyno ir mano interesai sutapo. Jiems rūpi pelnas, man rūpi, kad kuo daugiau žmonių prisiliestų prie šito nuostabios gelmės Šaltinio, kad susipažintų su Tėvu ir Jėzumi, kaip jie dirba savo kūrinijoje, kurioje mes esame dar kūdikystės etape. Bet sielos virpesiais galime pajusti ir Tėvą, ir Jėzų, ir Visatos Motiną Dvasią, Nebadoniją, taip, kaip ir žemiškieji kūdikiai pajunta savo motinos ir tėvo meilės virpesius. Tad kuo daugiau žmonių išgirs informaciją, tuo didesnės tikimybė, kad kažkuris iš jų nusipirks Urantijos Knygą. Arba atsivers mūsų svetainę ir iš pradžių pamėgins su ja susipažinti dar pačios knygos nenusipirkęs. O šitaip siekiančių pažinimo, kas yra Urantijos Knyga, yra tikrai daug.

     Prieinu prie padėtų Urantijos Knygų. Kadangi jos aptrauktos polietileno plėvele, tai išsitraukiu savo egzempliorių ir nieko nelaukdamas imu garsiai kreiptis į skaitytojus vaikštinėjančius po knygyną savo brolius ir seseris, beieškančius ramybės eleksyro, turtų pagausinimo vadovėlių, šeimos ar kūno negalios išgydymo patarėjų, ar šiaip maloniai praleidžiančių pietų metą jau pasisotinus ar dar ryjančių seiles ir gal dar laukiančių šitą nuostabaus kūną atstatančio eleksyro, dieviškojo kąsnio, nurijimo akimirkos tuoj po apsižiūrėjimo knygyne.

     Minių nesitikėjau, bet keliolikos žmonių draugija tikrai būtų visiškai priimtina. Tuo labiau, kad labai maloniai nustebino skambutis iš pat ryto. Jaunas vyras tikslinosi, kada bus pristatymas, mat supainiojo laiką. O apie knygos pristatymą jis iš manęs išgirdo, kada apie Urantijos Knygą pasakojau žmonėms gatvėje. Jis labai susidomėjo, bet vis tiek nesiryžo jos nusipirkti. Dėl to panoro išgirsti ir smulkesnį pristatymą.

     Kada priėjau prie viena ant kitos sudėtų kelių Urantijos Knygų, tuo pat pamačiau ir tą jauną vyrą. O kaip prisikviesti kitus. Skelbimėlis nesudomino nieko. O gal iš viso mažai kas jį ir matė. Dabar žmogui reikia, kad kas nors stovėtų jo kelyje, tai jeigu užklius už to kažko, galbūt ir atkreips dėmesį, “čia dabar kas? …kas čia man dar po kojų painiojasi?” Ir tai, paspirs ir nueis. O jei paklausi, kas tau ten pasipainiojo, tai atsakys, “aaa, kažkas buvo, net pats gerai nepastebėjau, kas ten buvo.” O juk pamatyti skelbimą, dar reikia žingsnį žengti į šalį nuo įėjimo.

     Bet knygyne žmonių yra. Keliolika tikrai. Aišku, kad neprieis. Reikia kviestis pačiam. “Mielieji, ar galėčiau atkreipti jūsų dėmesį į šitą nuostabią knygą – URANTIJOS KNYGĄ!?”   

     Visų akys ne į knygą, bet į mane, “kas čia vyksta, kas jis?” Bet jau ir tuo džiaugiuosi ir prašau prieiti arčiau, kad nereikėtų taip šaukti. Bet priėjo trys ar keturi žmonės. Tas jaunas vyras jau stovėjo šalia. Prieš tai mes ir trumpai pasišnekėjome. O dabar priėjo dar dvi-trys moterys. Nepasakysiu tikslaus skaičiaus, nes viena priėjo visai šalia, kita sustojo prie kitų knygų, dar kita šiek tiek arčiau, bet taip pat prie kitų išdėstytų knygų. Tad negali būti tikras, kad jos atsiliepė į kvietimą, o ne šiaip sustojo artėliau. Bet man Dievas nepagailėjo balso, kuris yra labai stiprus. Man sunkiau kalbėti tyliai, o ne garsiai. Dažnai salėje, kur yra mikrofonas, aš šneku be mikrofono ir puikiai girdi visa salė. Tad ir čia panaudojau savo balso stiprumą ir ėmiau aiškinti apie Urantijos Knygą, kaip ir kodėl ji atsirado, kas joje rašoma ir visa tai, ką jūs galite sužinoti lankydami mūsų svetainę. Viena pagyvenusi moteris sako, kad ji nusipirko ją. Tai man buvo džiugi naujiena. Dėl to tapo aišku, kodėl ji išdrįso prieiti visiškai šalia. Bet ir kiti, vartinėdama juos dominančias knygas kartas nuo karto pažvelgdavo į mane, tikriausiai kokiai nors mano minčiai užkliudžius ir jų protą. Bet apskritai buvo toks pojūtis tarsi žmonės susigūžę, bijo laisvai prieiti ir pasikalbėti, paklausti, pabendrauti… Tikriausiai nejaukumą kėlė, kad aš kalbėjau apie tai, kaip Urantijos Knyga smulkiai aprašo Jėzaus gyvenimą. Net ir tuos metus, kurių aprašymo nėra jokiame žmogiškajame šaltinyje. Juk Urantijos Knyga yra dieviškasis apreiškimas žmonijai, tad ir faktai, nežinomi žmonėms, dvasinėms asmenybėms yra prieinami savuosiuose archyvuose. Žmonėms, man taip atrodė, buvo baugu, kad juos gali kažkas pamatyti – draugai, bendradarbiai, pažįstami, ar visai nepažįstami – stovinčius šalia žmogaus ir pasakojančio apie Dievą, apie Jėzų, apie tokią knygą, kokios žmonija niekada per visą savo istoriją dar neturėjo ir kuri pakeis visą žmonijos gyvenseną Meilės ir Tiesos link, tai juos gali palaikyti kaip besidominčius kažkokios sektos veikla. Ir toji baimė neleido prieiti net minutei. Ateidavo naujų žmonių, bet prieiti išdrįsdavo vėl vienas kitas. Ir tai tik trumpam. Tuo tarpu man tuos pačius dalykus aiškinant gatvėje buvo didžiulis dėmesys. Pateikdavo daug klausimų. Žodžiu vyko bendravimas. O čia, uždaroje erdvėje, jie ėmė jaustis suvaržyti, nebelygiomis teisėmis – už lango einantys praeiviai yra laisvi, o čia besiklausantys knygyne, tarsi sąmoningai atėję klausytis mano pasakojimo apie Dievą. Jie bijo paties savęs. Bijo, kad to savęs, kas nors nesusietų ir “gink, Dieve” nepaskleistų paskalų kokių. Tai vergo būseną, kurią ir panaikins Urantijos Knygoje perteikta Jėzaus evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių brolystė.         

     Bet viena moteris, kuri labai atidžiai klausėsi mano pasakojimo, kurį siejau ir su šios dienos gyvensena: mūsų skubėjimu vietoje, įtampa ir stresu, šeimų karais, ligų kalnu, prievarta, kas ir bus išgydyta su Dievo Meile ir Šviesa, tarė: “Urantijos Knygą  jūs turite pristatyti Seime, kad jie ten pamatytų šitokią šviesą!” Aš jai atsakiau Jėzaus žodžiais Ganidui, septyniolikmečiui indui. Jėzus pusantrų metų buvo nusamdytas šito jaunuolio tėvo, Gonodo, dirbti jam vertėju, o jo sūnui repetitoriumi jiems keliaujant po Viduržemio jūros kraštus. Kada jie atplaukė į Aleksandriją, Jėzus su Ganidu daug laiko praleido muziejuje, kuris tuo metu buvo pasaulinis mokslo ir minties centras, kuriame kasdien vykdavo įvairios paskaitos ir diskusijos. Ir kai Jėzus visą savaitę Ganidui vertė tas įvairių profesorių paskaitas, tai Ganidas sušuko Jėzui: “Mokytojau, Jošua, tu žinai daugiau už šituos profesorius, tu turėtum atsistoti ir papasakoti tuos didžius dalykus, apie kuriuos tu pasakojai man; jie susipainiojo dėl savo per didelio mąstymo.” Jėzus nusišypsojo jam tardamas: “Tu esi susižavėjęs mokinys, bet šitie mokytojai nemąsto taip, kad tu ir aš mokytume juos. Nesudvasinto mokytumo puikavimasis žmogaus patyrime yra klastingas dalykas. Tikrasis mokytojas savo intelektualų vientisumą išlaiko tuo, kad visą laiką jis lieka mokinys.”

     Ir toji moteris pratarė: “Tikrai taip. Seime ten niekas ir neklausys.”     

 

***

 

     Šiandien neklausys, bet rytojaus politikai ne tik paklausys, bet ir ims veikti remdamiesi Urantijos Knygoje išdėstytais Dievo Tėvo Meilės ir Tarnavimo principais. Tuomet ateis į nuostabią Lietuvą ir žmogiškoji gerovė.  Tuo tarpu tie, kurie suprantame ir jau pajutome šitą Šviesą, neškime ir kitiems savo kasdieniais veiksmais, savo kasdieniu gyvenimu.

 

***

 

     Kiekvieną šeštadienį, atvažiavęs į Kauną vesti pamaldų Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Šventovėje, užeinu dar į knygyną, kad pasiklausčiau, kaip sekasi pardavinėti Urantijos Knygą. Užėjęs į vieną knygyną, paklausiau, ar jau turi tokią knygą. Atsakė, kad dar negavo. Tai mane labai nustebino, nes visur, kur buvau, mačiau, kad pardavinėja. Paprašiau patikrinti informaciją kompiuteryje, ar iš tikrųjų nėra knygos jų knygyne. Kai pasitikslino, pasirodė, kad knygyne yra Urantijos Knyga. Ir ne vienas egzempliorius. Tuomet paprašiau parodyti, kur ji padėta. Kai ji man mostelėjo ranka prie religinės literatūros, nelabai supratau, kur vis tik eiti ir pasižiūrėti. Tik tada nuvedė mane per visą knygyną į patį jo galą ir parodė. Pamačiau, kad ji užkelta ant pačios viršutinės lentynos ir atsukta į pirkėja nugarėle, ne viršeliu. Kas ją ten pastebės? O kas ją ten ir pasieks? Paprašiau pardavėjos, kad padėtų, kur nors žemiau ir atsuktų viršeliu į pirkėją. Man ji paaiškino, kad negali visų knygų atsukti viršeliu. Tuomet jai pasakiau, jog šitoji knyga yra knygų knyga. Knygų karalienė, nes ji parašyta ne žmogaus. Dvasinės būtybės visą informaciją, vėliau sudėtą į Urantijos Knygą, dalimis perdavė žmonėms materializuotais rankraščiais. Kad žmonėms būtų lengviau gyventi. Dėl to šitai knygai turi būti tokia vieta, kad ir silpniausias žmogus pajėgtų pasiekti. O pirmiausia, kad ją galėtų pamatyti. Pardavėjos reakcija mane tikrai nustebino, “tie, kurie ateina pirkti, jau žino apie šią knygą. Ir jiems ir ieškoti nebereikia.” O tie, kurie nežino nieko apie ją, galbūt ir sužinotų, ją pamatę matomiausioje vietoje, kur dabar puikuojasi tokia gausybė įvairiausių knygų... Rekomendavau ir jai nusipirkti ir paskaityti, kad žinotų, kaip žmonėms ją pasiūlyti. Bet pardavėja buvo kategoriška, “Man nereikia.” Tarsi šita knyga jai nebūtų skirta… Kažkam kitam, tik ne jai… Tam, kas iš kito molio…

     Bet visi esam iš Tėvo molio ir ji skirta visiems ir kiekvienam. Tik mūsų norai skirtingi. Štai čia ir yra mūsų bėda: aimanuojam, kad sunku gyventi, vaikai neklauso, darbo neturiu, sveikatos neturiu, daug šeimos problemų, o kai pasiūlai raktą nuo šitokios “rūpesčių spynos,” sako “Ne!” ir toliau aimanuoja…

     Užeinu į kitą knygyną… Darausi Urantijos Knygos… Nematau... Dėl to neturėdamas didelės vilties sulaukti kitokios negu anos pardavėjos reakcijos klausiu, ar neturi Urantijos Knygos. Ir greitas ir malonus atsakymas, “Turėjom dvi, bet jau pardavėm. Dabar norim dar penkias užsakyti. Ateina žmonės ir paklausia apie šitą knygą. Tik nežinom, kaip jiems paaiškinti.” Tad kiek įmanoma trumpiau ir suprantamiau ėmiau jai aiškinti apie Urantijos Knygą. O pabaigai pridūriau, kad gali mūsų svetainėje smulkiau pasiskaityti. Net ir visą lietuvišką Urantijos Knygos tekstą. Ji taip apsidžiaugė, kad galės sužinoti ir kitiems paaiškinti apie šitą naują Urantijos Knygą, kurios jau ieško…

     Dvi pardavėjos, du skirtingi požiūriai į vieną ir tą patį dalyką – į savo pačios darbą su knyga ir pirkėju…

     Su vienu Kauno knygynu sutariau su Urantijos Knyga supažindinti į knygyną užsukusius pirkėjus – potencialius jos skaitytojus.

     Atvažiavau į knygyną prieš pat pusę dviejų po pietų. Skelbimas jau visą savaitę kabėjo matomoje vietoje. Tad maniau, jau šeštadienį, poilsio dieną, visiems po savaitės darbų išsimiegojus ir šiek tiek užkandus, minios suplūs į knygyną sužinoti naujo Apreiškimo Tiesos. Kažin ar pats prasispausiu pro minią vidun. Ateinu, o ten nė vieno žmogaus. Tiesa, dvi pardavėjos stovi prie kasos. Na, nėra nė vieno, palauksiu, kol pasirodys pirmasis ar pirmoji. O kol kas pasirengiu “darbo vietą:” uždengiu Jėzaus vietinės visatos balta vėliava su trimis koncentriniais žiedais, simbolizuojančiais Rojaus Trejybę, dalį pakylos su ant jos išdėstytomis knygomis, pasidedu lietuvišką Urantijos Knygą, šūsnį lapų su citatomis iš Urantijos Knygos, ir pasidairęs matau, kad knygyne kaip pabertos kelios uogos skirtingose vietose gal penki šeši vartantys knygas galimi būsimieji Urantijos Knygos skaitytojai, jeigu, ką nors sužinos apie ją iš viso, nes nė vienas nestovi prie religinių knygų lentynų, esančių toli knygyno gale. Tuo tarpu aš stoviu prie naujų knygų stendo, prie pat įėjimo.

 

     Nėra ko jų dėmesio laukti. Nė vienas net nesupras, kad būtų gerai prieiti prie manęs ir pasiklausti, kokia čia knygą. Tad nebedelsdamas maždaug savo stipraus balso “nureguliuotu vidutinio dydžio salei” stiprumu sakau: “Mielieji, leiskite man atkreipti jūsų dėmesį į šitą nuostabią knygą, kuri vadinasi Urantijos Knyga, ir kuri pakeis visą planetos, žmonijos vystymąsi. Tiesa taps tiesa, Meilė bus meilė. Žmogus nebeskriaus žmogaus, ir dirbs ne savanaudiškus interesus tenkindamas, bet visų labui. Tai nuostabiausia knyga, kuria vadovausis politikai, ekonomistai, mokslininkai, studentai, policininkai, daktarai, kunigai, šeimos, tautos, ir visa žmonija, nes joje nėra nė vieno žmogaus žodžio…”

     Tik man prakalbus visi atsigręžė, bet labai greitai vėl grįžo prie savo skaitymo, nė vienas nė per žingsnį nepriėjo link manęs, kad man nereikėtų taip garsiai kalbėti… Aš kalbėjimo metu, vis tarsi būtų stereo smegenų veikimas mąsčiau, šitie neprieis, bet vis tiek reikia berti grūdą, galbūt sudygs po metų kitų… Dėl to ir tęsiau, klausdamas jų: “Mielieji, ar jums priimtina, kada melas sukeistas vietomis su tiesa, kada meilė yra užspausta, o prievarta skatinama per televiziją, kompiuterinius žaidimus, laikraščius? Ar jūs patenkinti, kad dirbat dirbat, o vis tiek negaunat tiek, kiek jums priklauso jūsų uždirbto uždarbio, nes jums visų pinigų nesumoka? Ar jums patinka jūsų tokia padėtis, kai negalit jaustis saugūs ir laisvi nuo baimės, kad bet kada galit netekti darbo, kad sveikata gali subliūkšti kaip muilo burbulas...?” Jau ėmė po truputį daugiau įsiklausyti, ką aš čia kalbu. “Jeigu jūs norit sužinoti savo pačių, kaip žmonių, gyvenimo prasmę, tai šitoji knyga jums leis ne tik sužinoti ją, bet ir suprasti visą Dievo Tikrovę. Kaip jis veikia toje savo sukurtoje Tikrovėje, kaip Jėzus užmezga ryšį  su žmogumi… Ką Jis su mumis daro, kada prikelia iš mirties miego, ko Jis mus moko ir kokia gi buvo Jo misija mūsų planetoje, Urantijoje?”

     Viena moksleiviško amžiaus mergina ėmė artintis arčiau, bet vis dar su baime, ir neišdrįsusi prieiti arti manęs, paklausė, “o kam reikia šitos knygos, jeigu yra Naujasis Testamentas? Aš iš ten galiu sužinoti viską.” – “Nejaugi? O ką Jėzus veikė iki pasirinko apaštalus?” –  “Bet man šito nereikia žinoti…” – “Kodėl nereikia, jeigu Jo vaikystė yra susijusi su Jo charakterio formavimu, su Jo tikrovės pažinimu, kurį Jis pritaikė ir savo vėlesniuose mokymuose. O dėl ko tu mokaisi mokykloje? Gali nesimokyti…” – “Noriu gauti darbą.” – “Tai šitoji knyga padės tau darbą atlikti dorai ir iki galo.” Prie manęs naujas knygas ėmė vartyti dar viena moteris ir klausytis užsimezgusio dialogo. Mergina toliau mėgino tvirtinti, kad šitą galinti išmokti ir iš Naujojo Testamento. O aš jai aiškinu, kad šitoji knyga parodo visą kūriniją kaip sistemą, kaip gyvą dieviškąją šeimą, kurioje yra tarpusavio ryšiai ir tarnavimas kasdieniu gyvenimu, kuris yra amžinas. Tai išplečia tikrovės pažinimą.” Tuomet įsiterpė naujas knygas bevartanti moteris tardama: “Man viską Dievas duoda, kiek man reikia. Kam man dar kažkokia nauja knyga?” – “Aš manu, kad jūs klystat šitaip tvirtindama.” – “Ne, kiek man reikia, tiek Jis ir duoda man.” – “Leiskit man jus patikslinti: Dievas jums, kaip ir visiems, duoda net ir daugiau negu galit pasiimti. Bet pasiimat tiek, kiek turit noro pasiimti. Ne Dievas jus apriboja jūsų pasiėmimą iš Jo, bet vien tik jūsų pačios, kaip ir kiekvieno, asmeninis noras. Urantijos Knyga ir yra skirta tiems, kurie savo norą pažinti išplečia, o ne tiems, kurie net ir plečiamą norą yra linkę sutraukti, susiaurinti.” Po akimirkos pauzės, ji pripažino: “Taip, sutinku, pasiimam iš Dievo tiek, kiek norim patys.”

     Iš knygyno išeinantys pirkėjai praeidavo pro mane ir jau stabteldavo. Paklusdavo ir klausimų, kas parašė šitą knygą, kaip ji atsirado, kas ją leidžia, kas ją vertė, kas įrodys, kad čia yra tiesa.

 

     Su mažyliu vežimuke įvažiavo jauna mama. Aš jos paklausiau, ar mėgstanti skaityti knygas apskritai. “Labai,” atsake ji. – “Štai tuomet šitoji knyga suteiks jums džiaugsmo, nes pamokys kaip auklėti jūsų vaikutį. Jūs pasisemsit patyrimo iš Jėzaus, kaip jis auklėjo savo jaunesnius broliukus ir sesutes. O Marija pagimdė devynis vaikus. Jėzui sukakus keturiolika metų, prie statybų žuvo jo žemiškasis tėvas Juozapas. Tad nuo keturiolikos metų jis buvo jiems ir tėvas ir vyresnysis brolis. Lygiai taip pat Adomo ir Ievos savo vaikų auklėjimas Edeno Sode dar nepranoktas mūsų planetoje iki šitų dienų. Jai pasiūliau lapą su  citatomis iš Urantijos Knygos. Ji mielai sutiko pasiimti jį. Aš dar užrašiau mūsų svetainės adresą ir palinkėjau jai ramybės ir sėkmės ugdant savo kūdikėlį.

     Palaipsniui vis daugiau prieidavo žmonių. Priėjo vienas vyras, panašus į verslininką. Pasiklausė apie knygą. Paaiškinau. Bet pirkti nepanoro. Tuomet paklausiau, gal norėtų citatų iš Urantijos Knygos, o tuo pačiu ant lapo užrašyčiau ir svetainės adresą. Bet jis nepanoro paimti lapo su citatomis, bet svetainės adresą sakė prisimins ir pasižiūrės. Aš jam dar užsiminiau, kad žodis neįprastas “Urantija”, lengva pamiršti. O jis man: “Kodėl neįprastas, medikams įprastas.” Aš nusistebėjau: “O koks gi yra panašus žodis?” – “Yra panašus ‘urologija’.” – “Na, ką gi, linkiu prisiminti ir pasižiūrėti...” Ateis laikas, kai ir medikai savo darbe vadovausis tais pačiais gyvojo Jėzaus principais – meilės ir tarnavimo visiems vienodai ne dėl atlygio, o iš meilės Jėzui ir žmonėms…

     Pastebėjau į knygyną įeinančius du jaunus vyrus. Šnekėjosi man nesuprantama kalba. Kažką apsitarę priėjo prie pardavėjos, o tada po minutėlės nuėjo ir paėmė lietuvišką knygą. Pamaniau, gal kam nors dovanų. O kodėl gi nepasiūlius dovanų ir Urantijos Knygos. Priėjau prie jų, kada jie pasitraukė nuo prekystalio ir parodžiau lietuvišką Urantijos Knygą klausdamas lietuviškai, ar teko ką nors girdėti apie Urantijos Knygą. Jie, aišku, manęs nesuprato. Mėgino sakyti rusiškai, bet aš jiems pagelbėjau paklausdamas, gal jie šneka angliškai. Jie abu puikiai moka angliškai. Pasirodo abu atvažiavo iš Izraelio. Ir tarp mūsų užsimezgė nuostabus pokalbis. Jie vis daugiau ir daugiau domėjosi, kokia ši knyga. Kuo ji skiriasi nuo krikščionybės. O žinodamas, kad žydai labai skausmingai reaguoja į bet kokius mokymus, kuriuos pateikia žmonės Jėzaus vardu. Ėmiau jiems aiškinti, kad krikščionybę, islamą, judaizmą žmonės sugalvojo. Dievas visiems yra vienas. Štai, pakėlę į dangų akis matom tokį skliautą, kuris nusidriekia iki pat vadinamojo Paukščių Tako. Ir tokių skliautų yra septyni, skriejantys aplink Rojų, visos kūrinijos centrą. Štai ten ir yra Dievo gyvenamoji vieta ir mūsų likimas patekti pas Jį. Ir kuo arčiau Rojaus, tuo Dievas vadinamas ne Dievas Tėvas, bet Pirmasis Šaltinis ir Centras. O čia, Urantijoje, žmogus, dėl savojo neišmanymo, sugalvojo Vienam Dievui daug pavadinimų, daug dogmų, daug ritualų ir tuo pačiu vieni nuo kitų atsiskyrė. O Dievas yra avienas ir visus mus vienija Meilėje ir per Meilę.” Jie suprato. Mūsų pokalbis tęsėsi daugiau kaip dvidešimt minučių, ir būtų dar toliau tęsęsis, bet jau čia man reikėjo skubėti į pamaldas mūsų Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Šventovėje. Prieš išsiskiriant, jie manęs paklausė: “O kaip, tavo manymu, išspręsti Izraelio konfliktą su arabais?” Aš jiems paaiškinau: “Karas būtent ir kyla dėl skirtumų tarp žmonių nuomonių, dogmų, ritualų, mėginant primesti juos kitiems. Ir kol žmogus neatras Dievo savo viduje, kol neatvers savo širdies virpesių Jam ir vieni kitiems, tol dogmos ir ritualai vers ir toliau kariauti. Ir jokie kiti sprendimai veiksmingi nebus. Tokia Dievo valia, kad žmogus nustoja kariauti tik tada, kada pamilsta kitą žmogų, pamilęs iš visos širdies Dievą.” Jie ėmė nuoširdžiai dėkoti už tokius paaiškinimus. Suradau dar kelis lapus su citatomis iš Urantijos Knygos anglų kalba, užrašiau mūsų svetainės adresą, iš kurios jie galės patekti ir į kitas svetaines, kur yra ir angliškas Urantijos Knygos tekstas. Išsiskyrėme bičiuliais. Nors prieš akimirką nežinojau, kad tokie du vyrukai iš Izraelio tikrai ieškantys Meilės ir Tiesos Gyvojo Dievo suras šito kelio kryptį čia, Lietuvoje, viename iš Kauno knygynų… Buvo nuostabus pojūtis… Širdyje gera… Ačiū Tėve, ačiū Jėzau už vedimą ir paramą kiekvieną akimirką…

Sėkim grūdą visada ir visur. Derlius priklauso Tėvui, ne mums.  

Po šito, nuėjau dar į vieną knygyną.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal