Penktasis aprašymas (Vilnius) 2005 05 01
Gegužės pirmąją, tarptautinio darbo žmonių solidarumo dieną irgi nusprendžiau praleisti gatvėje, aiškindamas tarptautiniam darbo žmonių sluoksniui Urantijos Knygos neapsakomai šviesią, kupiną meilės, ir giluminę žinią – Dievo kūrinija Jo valdoma tobulai. Ir prie šito valdymo mes, kiekvienas, taip pat galime prisidėti, vykdydami Jo valią kasdieniame gyvenime.
Tam pasirinkau Vilniaus senamiestį. Buvo jau po pietų, kada apsisprendžiau, kokioje konkrečioje vietoje stovėsiu. Pasirinkau vietą šalia VAGOS knygynėlio durų. Užėjau į jį, pasiklausiau, ar turi Urantijos Knygą. Pasakė, kad turi. Tada paprašiau, kad ją padėtų į vitriną. Paaiškinau, kad atsinešiau savo Urantijos Knygą anglų ir lietuvių kalbomis, staliuką, citatų iš knygos, ir praeiviams aiškinsiu, kokia yra ši knyga, kviesiu juos pirkti šitą knygą, kad susipažintų su šiuo dieviškuoju Apreiškimu.
Vos susitvarkiau savo darbo vietą, priėjo grupelė vaikinų. Jau po alaus bokalo. Jų buvo gal šeši. Pora iš jų dar tebelaikė po atkimštą butelį alaus. Susidomėjo, kas čia išdėliota ant staliuko. Didžiosios visatos kompiuterinės grafikos paveikslu. Bet vos tik išgirdo, jog ši knyga yra Apreiškimas iš Dievo, ėmė vienas kitą tempti tolyn, “Ne, ne, čia ne mums...” Bet vienas iš jų, Juozas, liko. Ir tiek susidomėjo, kad kalbėjomės apie penkiolika minučių. Jis labai domisi energetiniais dalykais. Man jis ėmė piešti taškus, juos jungti į trikampį ir žvaigždę, ir aiškinti, kaip pasklinda energija ir kaip dėl to materialioje tikrovėje atsiranda iliuzija. Daviau jam lapą su citatomis iš Urantijos Knygos ir mūsų svetainės adresu. Išsiskyrėme kaip geri draugai. Greitai pastebėjau, kad Juozo dėmesys dvasiniams dalykams pradeda nustelbti polinkį į alų. Dėl to ir atsiliko nuo savo draugų… nes suprato tai, ko jo draugai, kol kas, nesugeba suvokti. Jie klausėsi mano žodžių, bet jų prasmės neišgirdo. Tuo tarpu Juozui tie žodžiai, nors ir nevisai suprantami, bet jau atrodė bent jau artimi. Jo troškulys jau buvo didesnis už tą, kurį galėtų numalšinti alus… Jam jau yra kilęs tiesos ir jos prasmės troškulys…
Nespėjau atsisveikinti su Juozu, jau priėjo pora pagyvenusių moterų, dar vyras. Žodžiu, sekmadienio senamiestis pulsavo žmonių judėjimu. Ir jų akis patraukdavo neįprasta balta vėliava su jos centre trimis koncentriniais mėlynais žiedais uždengtas staliukas. O ant jo irgi patrauklių spalvų gamos – nuo baltos iki melsvos, violetinės ir tamsiai mėlynos – viršeliais išdėtos knygos. O čia dar didžiosios visatos nemaža nuotrauka. Net vaikai pastebi ir tempia tėvus prieiti. Ir vaikams pirmiausia aiškinu paėmęs paveikslą, paprašau, kad pasižiūrėtų į dangų, o tada vėl į paveikslą, kad suprastų, ką jis vaizduoja. Ir sakau, kad šitas dangaus skliautas, kurį mato akys, yra šitoje paveikslo vietoje. O šita knyga taip pat pasakoja ir apie Jėzų, ir apie Jo visatą. O Jėzaus visata yra maždaug šitoje paveikslo dalyje. O mūsų planeta, Urantija, yra štai čia, už dviejų šimtų tūkstančių šviesmečių nuo Paukščių Tako galaktikos centro. Bent mažyte mažyte dalele ir vaikai gali kažką įsivaizduoti… Bent jau bando…
Priėjo vaikinas. Susipažinom. Vygintas. Atvažiavo beveik iš paties pajūrio. Iš Šilutės. Apie Urantijos Knygą jis žino, tik vis dar negali apsispręsti, pirkti ją ar ne. Aš jam tiesiai sakau: “Būtinai pirk. Toji knyga reikalinga kiekvienam, ieškančiam prasmės. Kiekvienam norinčiam suvokti Dievo veikimą kūrinijoje ir Jo ryšį su mumis. Norinčiam pažinti Jėzų ir Jo gyvenimo mūsų planetoje tikslą. Nėra gilesnio Šaltinio mūsų planetoje ir dar ne vieną šimtą metų nebus. Ji verta milijonų, o ne tų 95 litų, kurių prašo VAGOS knygynai. Santykinai, tai pati pigiausia knyga Lietuvoje. Juk jos apimtis – 2097 puslapiai, ir dar 60 puslapių turinio.” – “Na, jeigu jūs taip sakote, tai einu ir nusipirksiu.” Ir nusipirko. Išėjo patenkintas, kad tokia nuostabi knyga jau jo rankose. Ir visam laikui. Ir aš džiaugiuosi, kad šis vaikinas dabar turi nuostabų išorinį Tiesos šaltinį šalia vidinio Tiesos Vedlio, Minties Derintojo, padovanoto Tėvo.
Ir su Vygintu mes dar susitiksime, kada imsimės Tėvo reikalų drauge. Visi drauge…
Dabar, ėmiau ir paskaičiavau Urantijos Knygos vieno puslapio kainą. Išėjo 4,4 CENTO. O vien tik padauginti vieną puslapį, kiek man teko matyti Vilniuje pačia pigiausia kaina – 7 centai. Tad pačios knygos puslapio kaina yra vos ne dvigubai pigiau negu tą puslapį nukopijuoti. O jau apie kitas knygas ir nekalbu. Paimkit bet kurią kitą knygą: vos trys šimtai puslapių, o žiūrėk, kaina jau arti trijų dešimčių litų. Ir dar tokių skystų puslapių. Tad jeigu tokia augančia linkme tuos puslapius padidintume iki Urantijos Knygos apimties, tai ta kaina siektų daugiau kaip du šimtus litų. Ir tai būtų visiškai reali tokios didelės apimties knygos kaina. Tiesiog tokia kaina atitiktų vidutinę dabartinių knygų kainą. Štai dėl to Urantijos Knyga iš tiesų, santykinai, yra pigiausia knyga visoje Lietuvoje.
O jos dvasinė vertė, šiandien, jokiais pinigais neįvertinama.
Prie manęs priėjo grupė moksleivių. Viena iš jų tarė: “Urantijos Knyga lietuvių kalba... Įdomu.” – “O ką, girdėjai apie šitą knygą?” –“Taip. Mano tėtis turėjo rusišką. Ir visą laiką man ką nors iš jos pacituodavo. Dabar man padovanojo lietuvišką. Labai džiaugiuosi ir ją skaitau pati. Jau apie pusę perskaičiau.” – “Nuostabu. Kiek tau metu?” “Keturiolika.” – “Iš kur tu atvažiavai? Koks tavo vardas?” – “Atvažiavom su klase iš Šiaulių. Mano vardas – Lina.” Tuomet ir jos klasės draugai ėmė klausti, kokia čia knyga. Ir pati Lina jiems drąsiai paaiškino: “Tai ateities knyga.” Ir ji buvo teisi!
O Linai pasiekti tokią dvasinę išmintį visas sąlygas sudarė jos žemiškasis tėvas, skaitydamas ir cituodamas rusišką Urantijos Knygą. Jis sėjo grūdą… Bet vien šito neužtenka. Dar reikėjo ir pačios Linos pastangų, kad šitam tėvo veiksmui nesipriešintų, kad šitoji sėkla patektų į išpurentą dirvą ir imtų dygti derliui. O tai liudija, kad Lina nesipriešina ir Minties Derintojo vedimui iš vidaus. Dėl to sulaukusi vos keturiolikos metų jau domisi tokiais dieviškais dalykais, kurie išgąsdina net ir visko mačiusius fiziškai perbrendusius mirtinguosius…
Prie staliuko priėjo vidutinio amžiaus moteris. Paklausė, kokia tai knyga, o išgirdusi, jog tai yra knyga ir apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą, atsakė, kad ji skaito Šventąjį raštą. Ir jokių kitų knygų apie Jėzų jai nebereikia…
Taip žmogus pats apriboja tikrovės, o tuo pačiu ir Dievo pažinimą. Bet toks apribojimas atsisuks tik prieš tą patį siaurai į Dievą žvelgiantį žmogų, nes jis nežinos Tėvo ir Jėzaus veikimo visatoje sąveikos. Nežinos, kas gi yra toji kūrinija ir kokie yra joje darbai. Kokie darbai laukia mūsų po mirties, po prisikėlimo… O be šito supratimo neįmanoma suvokti ir to, kas gi yra Jėzus ir koks jo vaidmuo kūrinijoje…
Gyventi žmogus gali ir neraštingas būdamas. Bet ar daug kas norėtų gyventi tokiomis sąlygomis, kad nebemokėtų nei skaityti, nei rašyti, nei skaičiuoti? O Urantijos Knygos apreiškimas yra dvasinis raštingumas. Ir be šito dvasinio raštingumo yra lygiai taip sunku, kaip ir be materialaus raštingumo.
Po kurio laiko priėjo vienas vyras. Aš jaučiau, kad jis užsienietis. Bet vis tiek kreipiausi į jį tarsi į lietuvį. Ir kada jis prakalbo angliškai, parodžiau jam Urantijos Knygą anglų kalba. Pasirodė, kad jis suomis, atvažiavęs paviešėti pas mus. Paaiškinau jam, kokia ši knyga ir pasakiau, jog ji yra išversta ir į suomių kalbą. Dėl to gimtąja kalba jam bus lengviau skaityti negu angliškai. Bet jis paaiškino, kad laisvai skaito ir anglų kalba. Tad viena ar kita kalba jis sakė skaitys šitą Apreiškimą, apie kurį sužinojo čia, Lietuvoje, Vilniaus senamiestyje. Tiesiog gatvėje. Ar tikėjosi jis šito prieš atvykdamas į Vilnių? Vargu, ar galėjo tikėtis konkrečiai šito, bet tai, kad jis ieškojo daug ir visi tie ieškojimai jo nepatenkindavo, tai akivaizdu. Dėl to jam Tėvas ir pasiūlė naują ieškojimų ir atradimų…
Tai ir yra Jėzaus žodžių patvirtinimas, kad mes turime berti grūdą į dirvą, o kur ji nukris, ir ar sudygs iš viso, jau nebe mūsų valioje. Bet sėdamas, visada žinai, kad dalis, ir didelė dalis, sėklų, derlių duos. Iš šiuo atveju, vertimas į suomių kalbą jau yra keliolika metų, o suomis sužinojo apie Urantijos Knygą tik tada, kada pasirodė vertimas į lietuvių kalbą ir kada aš išėjau su knyga į miestų gatves.
O juk galiu ir neiti, nes turiu laisvą valią pasielgti priešingai. Bet Jėzaus apreikštas Tėvas nėra pasyvus. Panaudodamas savo įvairių kategorijų sūnus Jis išeina pats ieškoti pasiklydusių avių, kaip ėjo ir Jėzus į žmones. Ir aš einu Jo pasiūlytu keliu. Ir matau, kad daug žmonių ir sužino apie šitą Apreiškimą sustodami prie manęs gatvėje. Į paskaitas dauguma tų žmonių nevaikšto. Kompiuterio dažnas iš viso neturi. Tad mūsų svetainės jis tikrai neaplankys. O toks netikėtas, jiems, susitikimas gatvėje yra nauja jiems suteikta informacija. Informacija, kuria didelė dalis iš jų ketina pasinaudoti, pirkdami Urantijos Knygą. O kaip tik šito aš ir siekiu pirmajame knygos platinimo etape…
Ir su kiekvienu išėjimu į gatvę vis labiau įsitikinu, kaip svarbu žmonėms nešti šitą žinią apie naująjį Apreiškimą. Ir ne tik Vilniuje…Kitose Lietuvos vietose taip pat. Deja, tam neturiu pinigų. Juk jokių pajamų negaunu jau ne vienerius metus… Mano tarnavimas yra nemokamas. Ir kelių gerų žmonių paaukojimų man neužtenka sumokėti net ir už butą… Bet aš tikiu, kad atsiras tokių žmonių, kurie suvoks mano tarnavimo prasmę ir mane daugiau parems pinigais, kad galėčiau gyventi ir tuo pačiu daryti tai ne tik Vilniuje bet ir visoje Lietuvoje…
Taip, kaip reikalingas fizinio kūno daktaras, taip reikalingas ir sielos gydytojas. Ir sielos gydytoju aš esu Dievo valia. Dėl to ir pasitikiu Juo. Ir tikiu, kad vis daugiau žmonių gims iš dvasios ir prisijungs prie manęs iš Meilės Jėzui, Tėvui…
Ir tie, kurie nori mano tarnavimą jau dabar paremti, nes tiki mano taurumu, pasišventimu Jėzui, Tėvui, ir žmonėms, tie galite reguliariai remti mane tiek, kiek jūs manote, kad galėtumėte asmeniškai prisidėti prie mūsų žmonių šviesinimo ir dvasinimo, pervesdami pinigus į
ALGIMANTO JOKUBĖNO
sąskaitą Nr. LT607300010080104680
HANSA banke.
Nuoširdžiai dėkoju visiems ir kiekvienam, prisidedančiam prie mano paramos, kad turėčiau didesnę galimybę supažindinti daugiau žmonių su Urantijos Knygos apreiškimu, kaip savo bendraamžiams paaiškino keturiolikmetė Lina iš Šiaulių su “Ateities knyga.”
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas