Šeštasis aprašymas (Vilnius-Sereikiškių parkas) 2005 05 15

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Jokių laikraščių neskaitau jau apie dešimt metų. Kaip nebežiūriu Lietuvos televizijų programų irgi jau bus apie penketą metų. Kartais dar mėginu įsijungti, bet kiekvieną kartą vis labiau ir labiau blanksta žmonių reiškiamos nuomonės nuo tų nuomonių, kurias išgirstu per Urantijos grupių užsiėmimus, ar bendraudamas su tais žmonėmis, kurie ieško giluminių prasmių. Dėl to ir nebegaištu laiko ties tuo, kas metų metais trypčioja vietoje. 
     Lietuvos televizijų programos, reiškiamų minčių požiūriu, tai tarsi sustabdytas laikas po nepriklausomybės atgavimo… Jokio minties augimo Dvasinio vandenyno gelmėse. Tiesos ir Meilės gelmėse. Tarnavimo gelmėse… Tiesiog murkdymasis purve ir nenoras pažvelgti į šviesą… 
     Dėl to man patinka žiūrėti Kelionių kanalą, Gyvūnų planetos kanalą, Rusijos kanalų rodomus senus tarybinius filmus… 

     Ir žiūrėdamas vieną rusišką filmą, per reklamos pertraukėlę perjungiau į kitą kanalą, ir pamačiau lietuvišką skelbimą, kad gegužės 15 dieną Sereikiškių parke vyks karinio orkestro koncertas. Tas skelbimas gal nusėdo kažkur į pasąmonę. Apie jį visiškai negalvojau. Bet kitą rytą atsikėlus, pirmoji mintis buvo labai ryški, “Juk šiandien eisiu į Sereikiškių parką, ten bus daug žmonių ateisiančių pasiklausyti karinio orkestro koncerto. Dėl to tai bus gera vieta ir Urantijos Knygą parodyti didesniam kiekiui žmonių.” Mintis buvo tokia aiški, ir dėl to labai apsidžiaugiau, kad šitaip sugalvojau. Ir svarbiausia iškart. Be ilgų svarstymų. Beliko tik apsispręsti, kaip ten nuvažiuoti. Aišku važiuoti geriausia būtų su dviračiu, bet kaip nusivežti staliuką… Portfelį su knygomis, aplanku su citatomis, persimesiu per petį ir be problemų nusivešiu, bet staliukas, nors jo kojos ir susilanksto, bet vis tik pati stalo plokštuma yra per didelė vežtis dviračiu… Su mašina nuvažiavus, vis tiek arti nebus vietos jai pastatyti, o ir mokėti už stovėjimą reikia. Teks su troleibusu važiuoti. Bet eiti reikės tolokai… O ką padarysi… Ėmiau krautis, ir tuomet kilo kita mintis: kam man tas portfelis, staliuką įdėjus į polietileninį maišą, į jį galima sukrauti ir knygas, ir tą aplanką su citatomis… O kad neiškristų, patį maišą apjuosti specialiu diržu, skirtu apjuosti dėl tvirtumo lagaminus kelionėj. Ir būtent tokį diržą kažkada buvau atsivežęs iš Jungtinių Valstijų. Ta mintis labai patiko… Nuėjau į rūsį ieškoti to diržo. Susiradau. Sudėjau staliuką, knygas, visatos vėliavą, suveržiau diržu. Viskas atrodė pakankamai kompaktiška ir patogu nešti. Jau buvau beišeinąs, kai prisiminiau, kad neįdėjau aplanko su citatomis. Bet atseginėti suveržto diržo nebenorėjau, tad aplanką užkišau tiesiai už diržo. Kada svarsčiau, kaip geriau nuvažiuoti, tai galvojau apie troleibusus važiuojančius per Žvėryną į stotį. Dėl to ir svarsčiau, kad tolokai teks eiti, apie porą kilometrų. Bet ką darysi. O kai pamačiau artėjantį troleibusą, net nustebau, tai buvo ne į stotį važiuojantis, o vos ne pro patį Sereikiškių parką pravažiuojantis. Apie jį prieš tai net ir mintyse nemintijau, nes tas maršrutas buvo pakeistas, kai remontavo Gedimino prospektą.

     Troleibuse žmonių visiškai nedaug. Atsistojau šalia sėdinčios, vienas už kito, pagyvenusių žmonių poros, padėjau savo nešulį ant grindų, atrėmiau į turėklą ir patogiai stovėdamas ėmiau žvelgti per langą. Kada privažiavome tą vietą, nuo kurios atsivėrė vaizdas į naujus Vilniaus “aukštaūgius” statinius kitoje Neries krantinėje, šitoji pora ėmė apgailestauti, kad visiškai dingo Rapolo bažnyčios bokštų grožis. Dabar juos nustelbė šitie dideli namai, pastatyti už jos. Pati Rapolo bažnyčia tari susitraukė. Dingo jos grakštumas… Aš įsitraukiau į pokalbį tardamas: “Pinigai daro, ką tik nori. Jiems grožis ir harmonija neegzistuoja. O žmogaus godumas tapo liga, kuri kelyje nušluoja viską, kas tik trukdo jį patenkinti.” Jie nustebę pažvelgė į mane. Ir pritarė mano minčiai. Aš jiems parodžiau ir kitą statinį kitoje upės pusėje, kuris taip pat pradingo. Buvo ekspresyvus su imitaciniais pilies bokštais Lietuvos architektų sąjungos pastatas, o dabar už jo iškilo milžiniško dydžio dėžės formos gyvenamas namas. Visas senojo namo siluetas dingo. Ir jiems paaiškinau: “Toliau pinigai dar labiau darkys mūsų gyvenimą. Tol, kol žmogus neatras Dievo savo širdyje. O kad galėtų Jį atrasti lengviau, žmonijai buvo perteiktas dieviškasis Apreiškimas – Urantijos Knyga.” Jie jau susiruošė išlipti. Čia ir man reikėjo išlipti. Tad kaip tik po ranka buvo aplankas su citatomis. Aš jiems išėmiau porą lapų ir paaiškinau, kad tai citatos iš tos knygos, o pačią knygą jie galės nusipirkti VAGOS knygyne. Jie mielai paėmė lapus, padėkojo labai nuoširdžiai ir mes išsiskyrėme, aš pasukau į Sereikiškių parką, o jie nuėjo savo keliu. O eidamas vis mąsčiau, kaip viskas, kas buvo tarsi atsitiktinių sutapimų grandys, susiliejo į ištisą sistemą: užmiršau įdėti aplanką su citatomis į maišą drauge su knygomis, dėl to, kaip vėliau paaiškėjo, kad galėčiau porą lapų atiduoti šitai porai. Jeigu būtų buvę jie įdėti į patį maišą, aišku, aš nebūčiau atseginėjęs diržo, kad viskas neiškristų troleibuse. Laukiau vieno troleibuso, o atvažiavo kitas, kuris buvo dar labiau tinkamesnis. O juk šiame troleibuse ir sėdėjo ši pora, kuriai reikėjo informacijos, kurią ir išgirdo iš manęs. Taip, kad Dievas suteikia visas galimybes tarnavimui, net ir parūpindamas žmones, kuriems reikia šį tarnavimą suteikti. Tik nepraeikim pro šalį, o pažvelkim į aplinką atidžiau…    

     Sereikiškių parke žmonių labai daug. Ir jų vis ateina ir ateina… Atsistojau nuo scenos gal per šimtą metrų. Pasistačiau staliuką, užtiesiau balta su trimis mėlynais koncentriniais žiedais vėliava, Rojaus Trejybės simboliu Jėzaus visatoje, pasidėjau knygas anglų ir lietuvių kalbomis, aplanką su citatomis, didžiosios visatos, skriejančios aplink Rojų, paveikslą,  ir tuoj pat, tuoj pat jau būrelis apstojo mane: “Kas čia? Kokia čia knyga? Kas autorius? Kiek kainuoja? Kodėl nepardavinėjat jos? Kur galima nusipirkti? Kaip patikrinti tai, ką sakot?” klausimai buvo nesibaigiantys. Ir visi, visi domėjosi labai nuoširdžiai. Viena vienintelė moteris apšaukė mane sektantu, o kita moteris pasakė, kad ji skaitanti Šventąjį Raštą ir to jai užtenka. Kai jai paaiškinau, kad šitoji knyga daug daug kartų plačiau rašo apie tai, kas yra parašyta Šventajame Rašte, tai ji atsakė, kad jos Šventasis Raštas yra irgi labai didelis ir labai platus. Bet visa kita gausybė tiek domėjosi Urantijos Knyga, kad per dvi valandas teturėjau apie 10-15 minučių poilsio. O taip visą laiką reikėjo aiškinti, aiškinti. Dalinau lapus su citatomis ir mūsų svetainės adresu. Išdalinau visus lapus, kiek buvau atsinešęs lietuvių kalba. Kadangi jų pristigau, tai ėmiau dalinti citatas, tas pačias citatas, tik jau anglų kalba. Bet ant lapų užrašydavau mūsų svetainės adresą ir paaiškindavau, kad visas lietuviškas Urantijos Knygos tekstas yra svetainėje. Ir ėjo seni ir jauni, net ir visai vaikai…     

     Priėjo jauna šeima su vaiku. Moteris gyvai domėjosi knyga, paprašė lapų su citatomis. Kada pridūriau, kad čia yra ir svetainės adresas, ji iškart tarstelėjo vyrui: “Pasižiūrėsi internete.” Buvo juntamas jų abiejų noras surasti kažką, ką jų širdys jautė, bet protas dar negalėjo suvokti, ko jie ieško. Bet širdis traukė ieškoti. Iš tikrųjų tai Dievo Tėvo dvasia, Minties Derintojas, juos vedė iš vidaus. Ir jie ieškojo. Net ir Sereikiškių parke ieškojo. Ir suras, paėmę Urantijos Knygą į rankas ir atvėrę širdis Tėvui. 
     Staiga pamačiau artėjančią porą iš troleibuso. Aš jiems nusišypsojau kaip geriems draugams, kurių seniai buvau nesutikęs, ir parodžiau Urantijos Knygą, tardamas: “Štai šitoji knyga, iš kurios citatas jums daviau. Ji tokia nuostabi, kad pakeis pasaulio gyvenimą, kuriame viešpataus Tėvo Meilė ir Tiesa, Gailestingumas ir Tarnavimas. Tik skaitykit ją. Ir prisidėkit prie šito Tėvo plano įgyvendinimo.” Štai tau ir dar viena tarsi atsitiktinė grandis…
     Retsykiais būdavo tiek žmonių, kad pradėjęs aiškinti vienam, pamatęs priėjusius dar kelis, imdavau kartoti tą, ką buvau ką tik paaiškinęs. Ir pamanydavau, o kaip būtų nuostabu, jeigu šitaip būtų galima dirbti drauge keliems, o dar nuostabiau keliolikai, o dar geriau keliams šimtams… Ir daugelyje miestų, miestelių, ir kaimų vienu metu…     

     Kol kas tą darau vienas. Bet tik kol kas. Įsijungs ir kiti, kada giliau išstudijuos Urantijos Knygą, kada pajus tokį nenumaldomą vedimą iš vidaus, tokį meilės spaudimą pašvęsti visą savo gyvenimą tam, kad tik būtų lengvesnis gyvenimas Tiesoje kitoms kartoms. Štai tada ir ims keistis mūsų visų aplinka, nes pajusime Dievą savo viduje, o iš Urantijos knygos suvoksime Jo veikimą išorėje. Visoje kūrinijoje…

     O juk prieš dešimt metų ir aš nemaniau, kad šitaip atsiduosiu tokiam tarnavimui. Jeigu kas būtų pasakęs, kad eisiu į gatves, įvairiuose miestuose, tikrai būčiau tokį žmogų mintyse pavadinęs pamišėliu, nesuvokiančiu, ką šneka. Beje, vienas buvęs mano kolega, iš manęs šaipydavosi, kada prieš dvylika metų savo tuometiniams kolegoms vis cituodavau Urantijos Knygą, “Palauk palauk, tuoj lipsi ant “bačkos” ir sakysi prakalbas liaudžiai, o ne tik mums.” Ir nuoširdžiai juokdavausi iš tų jo nesąmonių. Prisijuokiau…    

     Kada prie manęs jau buvo sunku visiems prieiti, gal kokiai dešimčiai ar net daugiau žmonių, tai paėmęs paveikslą imdavau aiškinti garsiai visiems. Tai suklusdavo net ir kiti ėję pro šalį. Kai kas iš praeinančių irgi sustodavo. Taip, kad besiklausančiųjų padidėdavo dar daugiau. Ir balsą reikėdavo dar labiau pastiprinti. Tai ko gero tikrai panašėjo į buvusio kolegos “pranašystę” – “lipsi ant “bačkos” ir sakysi prakalbas liaudžiai…”    

     Vienas vyras ėmė egzaminuoti mane, ar tikrai nesu sektantas ar koks  fundamentalistas. Klausinėjo, kaip aš žiūriu į dabar imtą propaguoti tarp katalikų kunigų “velnių išvarymą” – ekshorcizmą. Pasakiau, kad tai didžiausia nesąmonė. “Teisingai,” palaikė jis mane. O kaip žiūriu į mokslą, ar jį pripažįstu. Pasakiau, kad mokslas tik maža dalele patvirtina faktais neaprėpiamą Dievo tikrovę, o dvasinių dalykų ar vertybių jis iš viso nepajėgus įrodyti moksliniais argumentais. Kaip galima moksliniais faktais įrodyti meilę ar gailestingumą, grožį ar gėrį. Bet jie vis tik egzistuoja. Dėl to mokslas yra ribotas palyginus su Tikrove, kilusia iš Dievo. “Teisingai,” jis vėl palaikė mano aiškinimą… Bet mačiau, kad jis vis tik bijo, kad Urantijos Knyga gali jį įtraukti į kažkokį jam neaiškų tinklą. Aš jį nuramindamas aiškinau, kad jokiai organizacijai aš pats nepriklausau, ir manęs į gatvę išeiti su knyga neprašė niekas. Aš niekam nesu įsipareigojęs. Tik Tėvui ir Jėzui. Jie mane veda iš vidaus. Dėl to ir esu čia, kad padėčiau kitiems nusiraminti ir paimti Urantijos Knygą į rankas ir pamatytį visą Tėvo kūriniją. Tada jis man sako: “Tu esi gerai pasiruošęs. Įtikinamiau kalbi už kunigus. Aš daug esu skaitęs ir tokių dvasinių knygų. Gal man iš tikrųjų nusipirkti ir šitą knygą?” Sakau jam, “Būtinai. Tada bus nebebaisios jokios sektos ir jokie kunigai nebeatrodys išskirtiniai, o taps tiesiog paprasti mirtingieji. Ir visi lygūs, ar jis būtų benamis, ar Popiežius. Svarbu, kiek jis myli Tėvą ir žmones viduje, o ne kokius sako žodžius. Dievui yra tik dvi žmonių kategorijos – įtikėję į Jį širdyje ir neįtikėję.” Ir vėl jis sutiko su manimi. O nueidamas, dar pasitikslino, kuriame knygyne gali būti pardavinėjama Urantijos Knyga.     

     Vienas vyras vartydamas Urantijos Knygą klausė, ar ji prasilenkia su krikščionybe, su Naujuoju Testamentu. Jis skaito Testamentą, bet jam daug neaiškumų. Pasakiau, kad ši knyga kaip tik ir pašalina visus neaiškumus ir išplečia tai, kas yra Naujajame Testamente. Priedo ištaiso ir tai, kas Naujajame Testamente yra iškraipyta. Dėl to Urantijos Knyga ir suteikia tokį giluminį ir visaapimantį Jėzaus gyvenimo aprašymą, kokio žmonija niekada neturėjo. Ne iškraipytą, bet tokį Jėzaus gyvenimą, kuris patraukia visus nuoširdžius žmones sekti Juo. Dėl to, kad tai yra gyvas gyvenimas, o ne iškreipti prisiminimai. Tik iš šitos knygos mes sužinom, kokia yra Jėzaus religija, o ne religija apie Jėzų. Jeigu ji žmonijai būtų nereikalinga, tai dvasinės būtybės nebūtų daugiau kaip keturis šimtus metų ruošusios tam, kaip perduoti tokią dvasinę šviesą žmonijai ir nebūtų jos perdavusios dvidešimtajame amžiuje iš viso. Šviesą sudaro šviesos spindulių pluoštas, ir būtent Urantijos Knyga, šiuo metu, ir yra tas didžiausias spindulių pluoštas dabartinei kartai, ir dar ne vienai ateinančiai kartai mūsų planetoje. “Na, tai ar pirkti man ją?” – “Aišku, kad pirkit. Tikrai nepasigailėsit. Ji pagal savo apimtį, santykinai yra pigiausia knyga Lietuvoje, o joje esanti informacija iš viso neįkainojama.” – “Gerai, jeigu jau jūs sakote pirkti, tai pirksiu. Reikės iš pensijos atidėti šimtą litų.” Paspaudžiau jam ranką atsisveikindamas ir pagalvojau, “Jis tai tikrai ją nusipirks iš savo pensijos paskyręs 95 litus, nes tikrai nori didesnės Tiesos negu dabar mato aplinkui ir negu jam suteikia Naujasis Testamentas…”      

     O pabaigoje, kai jau rengiausi išeiti, atėjo grupelė paauglių, merginų ir vaikinų, gal septyni-aštuoni. Atsisėdo ant suoliuko greta manęs. Kada aiškinau kitiems priėjusiems, tai aiškinau pakankamai garsiai, kad ir šie jauni žmonės išgirstų, ką sakau. Ir stebėjau akies krašteliu, ar reaguoja. Pamačiau, kad nustojo tarpusavyje šnekėtis, ėmė klausytis atidžiau. Tuomet paėmiau paveikslą, kad būtų lengviau įsivaizduoti, ir jau tik jiems atskirai ėmiau aiškinti ir apie saules, ir apie planetas, ir apie gyvybės atsiradimą planetoje, ir apie jos vystymąsi iki žmogaus pavidalo, ir apie mirtį ir prisikėlimą, ir apie Dievo planą mus tobulinti iki pasieksime savuosius namus – Rojų. Ir jie tiek domėjosi, kad ėmė prašyti lapų su citatomis. O jie visi jau buvo likę tik angliški. Bet vis tiek daviau, užrašęs mūsų svetainės adresą… Nuo jų požiūrio, nuo jų ryžto eiti Tiesos, eiti Dievo keliu, ir priklausys Lietuvos ateitis… Žmonijos ateitis…          

     Tik parėjęs namo pajutau, koks esu išsekęs… Toks darbas labai sekina, bet ir palaimą suteikia neapsakomą…   


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal