Septintasis aprašymas (Vilnius-Katedros aikštė) 2005 06 14
Antradienis. Birželio 14-oji. Gedulo ir vilties diena. Lietuvoje įprasta, kad minimos liūdnos datos. Manau, verta šiandien žmonėms parodyti Urantijos Knygą gatvėje. Bet kurioje vietoje. Senamiesty, centre, ar dar kur nors?
Šauna mintis atsistoti priešais Katedrą. Ką gi, nuspręsta, važiuoju prie Katedros.
Jeigu kaip sugalvočiau visą savo įrangą taip supakuoti, kad būtų tvirtai už ko nors suimti ir laikyti rankoje, žinant, kad niekas neiškris, tai važiuočiau su dviračiu. O tada važiuodamas pasižiūrėčiau, kur tuo metu daugiausia žmonių. Jeigu jų nedaug vienoj vietoj, pavažiuočiau iki kitos… O dabar reikia eiti pėsčiam… Jeigu kur nors atėjus pamatau, kad šiandien čia nelabai koks dėmesys, tai juk troleibuso neprisišauksi... O nešti visą nešulį ne tiek sunku, kiek nepatogu, nėra už ko jį tvirtai paimti. Ir nėra garantijos, kad ir benešant jis neišsibarstys…
Atvažiavau iki Karaliaus Mindaugo tilto sustojimo, išlipau, ir einu mąstydamas, kurioje vietoje prie Katedros sustoti. Prie Gedimino paminklo? Ten būna daug jaunimo, aplipusio paminklo pjedestalą… Gal prie paminklinio akmens, pastatyto Vilniaus įkūrimui paminėti? Ten ir šešėlis bus. Šiandien labai šilta… O gal pačiame aikštės viduryje...? Ateinu ir dairausi. Dabar trys valandos po pietų. Darbo diena. Žmonių nedaug. Aš dar tikėjausi turistų. O jų išvis nematau nė vienos grupės. Ir autobusų nematau. Tikriausiai dar visi į Vilnių tik važiuoja… Teks apsieti ir be jų. Nors tų lietuvių būtų… Nedaug, tikrai nedaug… Nepanašu, kad būčiau sostinėje, o ne bažnytkaimio centre… Jokio skirtumo… Tik vienas kitas praeina, o aš vis dairausi ratu. Bokšto laikrodis aptvertas. Remontui ruošiamasi…
Atrodo toks paprastas dalykas, tik sustoti ir baigta. Bet ne, dairausi kuo patogesnės vietos. Dairausi kaip strategas, kad mano staliuką žmonės galėtų pastebėti dar iš toli. Aišku viena, kad balta vėliava su iš dalies knygomis uždengtais trimis koncentriniais mėlynais žiedais labai traukia akį. Tiesiog kontrastuoja su įprastine žmogaus akiai aplinka. Tad bet kur atsistoti tikrai neišeina. Taip, atsistosiu šalia bokšto laikrodžio tvoros. Atsistoju tarsi matuodamas atstumus visomis kryptimis, kaip žmonės eis, kur kryps jų žvilgsnis, kiek jis bus maloningas žengti kelis žingsnius į šoną, prie manęs… Dar pasitraukiu šiek tiek arčiau tvoros, ir tuo pačiu link pagrindinio įėjimo į Katedrą. Taip, čia bus geriausia! Keli metrai nuo bokšto laikrodžio prie pat vielinės tvoros ir apie dešimt metrų nuo pagrindinio tako į Katedrą…
Priėjo, tuo pat, vidutinio amžiaus vyras. Labai susidomėjo, kokia čia knyga. Klausydamasis manojo aiškinimo, ir kada ėmiau pasakoti apie tai, kad joje rašoma, kaip Tėvas dalina savo meilę visiems vienodai, be išskaičiavimo, be jokios skriaudos vienam daugiau kitam mažiau, tuomet jis pakomentavo: “Taip, taip, mirtis visus sulygins…” Tuomet aš jam ir sakau, kad mirtis nieko nesulygins, ji yra tik mažytis patyrimas – mirimo ir prisikėlimo, o po jo mes vėl būsime prikelti, tik jau sielos pavidalu, be materialaus kūno, be su sielos kūnu. Ir prikelti būsime tokio paties išsivystymo, kokį buvome pasiekę čia, Urantijoje, mirties akimirką. Taip, kad sulyginti nebūsime. Bet užtat gausime naują – sielos – kūną. Tas kūnas vadinasi morontinis kūnas, o sielos gyvenimas vadinasi morontinis gyvenimas. Tai nauji žodžiai visai žmonijai. Ir tas žodis vienodai skambės visomis žmonijos kalbomis. Kad net ir nežinodami kitų kalbų, mes galėsime vienas kitą suprasti kai kokiais bendrais mums, ir dabar dar naujais, žodžiais. O siela tai tarpinė grandis tarp materialaus kūno ir dvasios kūno. Siela dar maitinasi. Ir maitinasi taip pat morontiniu maistu, kurį visą, be atliekų, paverčia energija. O dvasia jokiu maistu nebesimaitina. Bet ir ji išeikvoja energiją atlikdama įvairiausias užduotis Tėvo ir visos kūrinijos labui. Dėl to ji turi prarastą energiją atstatyti iš dvasinių energetinių grandinių. Ir morontinis kūnas yra daug gražesnis už materialų. Ir nesergantis. O dvasios kūnas dar gražesnis ir už morontinį kūną. Bet ir morontiniame, ir dvasiniame pavidale būsime tie patys aš, kurie šiandien esame materialiame kūne. Su sąlyga, jeigu įtikėsime į Dievą savo širdimi… Jis įdėmiai klausėsi klausėsi, kol paklausė už kiek parduodu Urantijos Knygą. Sakau, kad nepardavinėju, tik pasakoju žmonėms, kad toks Dievo apreiškimas yra išverstas iš anglų kalbos ir jau išleistas ir lietuvių kalba. Sakau, kad gali nusipirkti už 95 litus VAGOS knygynuose. Gali ji būti ir kituose knygynuose, bet VAGA yra platintojas ir savo tinklo knygynus aprūpins pirmiausia…
Maždaug 70-75 metų vyras priėjo ir atidžiai žvelgia į Urantijos Knygą… Paklausiu jo, gal teko ką nors apie ją girdėti. “Ne,” tarsteli kaip kirviu nukirsdamas. Priduria: “Dėl to ir priėjau.” Aš jam sakau, jog tai knyga, kuri padės žmonijai pakeisti savo raidą link gėrio ir Dievo… Stebiu jo reagavimą į manuosius žodžius “link gėrio ir Dievo,” ar neišgąsdino… Ne, nieko nepamatau, kad “pasišiauštų.”– “Tai ne žmogaus parašytas tekstas,” išplečiu. “Ir apie 800 puslapių yra paskirta Jėzaus gyvenimui ir mokymams.” Netikėtai išgirstu: “O kaip į tai žiūri bažnyčia?” – “Bažnyčia..?”- pasitikslinu aš. “Taip, bažnyčia.” – “Nežinau, reikia jos ir klausti.” Išgirstu kapotą “Ačiū.” Ir nueina neatsigręždamas…
Priėjo dar vienas vyras, ir tiesiai paklausė, “Kokia čia sekta?” Aš jam sakau, kad tai Dievo apreikšimas, skirtas visoms religijoms. Korėjiečiai jau irgi išsivertė Urantijos Knygą, o juk jiems Jėzus yra tolimas, palyginus su krikščioniškomis šalimis. Bet jo komentaras buvo kategoriškas: “Rašo dabar kompiuteriais bet ką!” Ir nė iš tolo nepanoro paimti knygos į rankas. Bent jau kad pavartytų… Nieko nepadarysi, sunkiausia žmogui keisti savo nuostatas taip, kad jos būtų neįkalintos kažkokios akimirkos kalėjime, bet laisvėje žvelgtų į Jėzų, į Tėvą atvira širdimi.
Netikėtai už nugaros išgirstu klausimą, “Kas čia padėta?” Jaunas vyrukas rodo pirštu į mano susuktą polietileninį maišelį, kuriame nešioju savo staliuką ir knygas bei lapus su citatomis ir Jėzaus Visatos vėliavą, simbolizuojančią Rojaus Trejybę trimis koncentriniais mėlynais žiedais baltame fone. Sakau, “Susuktas maišelis.” – “Kas yra jame?” – tuoj pat greitakalbe išpyškina jis man. Tuomet pažvelgiu į jį atidžiai tarsi klausdamas, ko jis čia taip domisi. Apsirengęs kaip gatvės jaunuolis – šviesi striukė, džinsai. Pastebėjęs mano tiriantį žvilgsnį, jis trukteli kraštelį savo pažymėjimo iš striukės viršutinės kišenės ir mesteli: “Prezidento apsauga. Kieno maišelis, kas jame?” Sakau, kad mano, tuščias jis.” Mandagiai padėkoja ir greitai nueina. Toks įspūdis tarsi jaunuolis būtų pasimėgavęs savo vaidmeniu gatvėje... Ir likau mintyse svarstydamas, ar tokia iš tiesų prezidento apsaugos maniera – nei labas, nei sudieu – bėgo prabėgo kaip viesulas ir galvok, ar tai buvo rimtai, ar koks nors pokštininkas pademonstravo savo mandrumą…
Žmonių šitoje vietoje ėjo tikrai labai daug. Per keturias valandas, kurias praleidau prie Katedros, galima sakyti visą laiką dirbau be atokvėpio. Buvo ir labai malonių akimirkų. Viena moteris priėjo ir ėmė labai dėkoti už vertimą į lietuvių kalbą. Aš jai ir sakau, kad dėkotų Dievui, o aš Jo rankose buvau tik rašantis instrumentas. Ji prisiminė mano paskaitas apie Urantijos Knygą, kada jas prieš keletą metų skaičiau Parapsichologijos akademijoje. Dabar ji pati knygą jau nusipirkusi ir labai atidžiai skaito. O tai reiškia, kad tai moteriai anos mano paskaitos turėjo įtakos. Kaip ir kai kuriems kitiems jų besiklausiusiems, kurie pajuto jų svarbą ir išsivadavo iš toje akademijoje skleidžiamų astrologijos, numerologijos, ir kitų pseudo mokslų nelaisvės…
Jėzaus dangiškojoje karalystėje šitoms sferoms vietos nėra. Ir ačiū Dievui, kad nėra vietos, o tai žmogus iš viso nustotų bendrauti su Jėzumi ir Tėvu ir tik lauktų, kad jų ateitį nulemtų astrologų ir visokių kitokių būrėjų pranašavimai iš žvaigždžių išsidėstymo, iš delno linijų, iš kortų, iš skaičių, ar dar iš kokių nors kitokių absurdiškų prasimanymų, paralyžiuojančių žmogaus norą siekti Dievo Meilės ir Patirti Dievą laisvos valios pasireiškimu ir savęs ugdymu asmeninių sprendimų priėmimo ir patyrimo dėka.
Mane labai nustebino priėjusi čigonų šeima su mažyte dukrele. Mes apsikabinome kaip brolis ir sesuo ir kaip brolis su broliu. Jie negalėjo atsidžiaugti, kad jų dukrelė po mano jos krikšto nusiramino ir iki šiol puikiai jaučiasi. Jie patys mane iš tolo atpažino ir priėjo. Ir džiaugėsi tuo, kad aš skleidžiu “savo knygą” net ir miesto gatvėse.
Praėjusią vasarą dažnai lankydavausi čigonų tabore pačiame Vilniaus pakraštyje už aerouosto Kirtimuose. Kas porą savaičių vesdavau pamaldas mūsų šventovėje: Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje. Tai buvo nuostabus bendravimas su čigonais. Lankiausi ne vienoje jų šeimoje, su kai kuriais iš jų susibičiuliavau kaip su savo broliais ir seserimis. Vienoje šeimoje, po ilgų bendravimo valandų, pamačiau, kad jie savo patyrimais bendraudami su Jėzumi tiek yra nušvitę, kad jiems visiškai būtų pravartu pradėti skaityti ir tokį šaltinį, kaip Urantijos Knyga. Dėl to jiems ir padovanojau knygos vertimą į rusų kalbą.
Tabore ėmiau pažinti jo gyvenimą iš vidaus: narkomanus, kuriems be Jėzaus pagalbos nebeišsiveržti; mačiau ir nuostabių vaikinų, kurie trokšte troško išsiveržti iš taboro narkomanijos gniaužtų. Ir aš jiems siūliau Jėzaus ir jo partnerės, Vietinės Visatos Motinos Dvasios, Šventosios Dvasios, pagalbą. Ir su noru jie šitą pagalbą priėmė. Ir mes meldėmės ir Šventoji Dvasia juos gydė, kad nebūtų giluminio ir neigiamo poveikio nustojus vartoti narkotikus, o Jėzaus Tiesos Dvasia ramino jų sunerimusias ir tokias gležnas sielas. Malda visada juos stipriai sujaudindavo. Jie maldoje dalyvaudavo su didžiuliu atsidavimu iš širdies Dievui. Tą buvo galima pamatyti, ir ne tik pamatyti, bet ir pajusti, po maldos. Po pamaldų jie būdavo tarsi romūs avinėliai. Bet likę patys vieni, jie užmiršdavo vėl kreiptis į Jėzų paramos. Ir vėl pasinerdavo į liūną, o ne į šviesą.
Vienas iš jaunuolių paprašė parodyti, kada į taborą atvažiuosiu kitą kartą, kokią nors bažnyčią. Niekada jis nebuvo bažnyčios viduje. Nors ir narkomanas, bet panoro pamatyti Dievo namus. O tai reiškia, kad viduje Tėvo dvasia, Minties Derintojas, jam virpino tokias gilumines bangas, kad net ir narkotikai negalėjo nustelbti tokio noro. Aš jo paklausiau, ar norėtų nuvažiuoti kartu su manimi į bažnyčia tuoj pat, nelaukiant kito mano atvažiavimo. Aš tikrinau, ar tikrai jis šito nori. Jis nedvejodamas atsakė: “Labai noriu. Kuo greičiau.”
Lietus tvindė taboro tik iš lentelių sukaltų namelių kiemus. Gatvelės, kurių ir gatvelėmis nepavadinsi, tiesiog besilankstantys kaip gyvatės kūnas, negrįsti, pilni purvo, be jokio drenažo, gūdaus užkampio keliukai. Stipresnis vanduo paverčia gatveles upeliais… Duobės tokios, kad vanduo apsemia vos ne pusę mašinos rato. Kada matai balą kaip ežerą, galvoji, ar išvažiuosi… Lėtai lėtai abu išvažiuojam iš taboro… Pravažiuojam aerouostą, Naujininkus. Mašinų daugybė, ir visos užkimšo gatves. Lietus trikdo mašinų srautą ir pačiame Vilniuje. Man net parankiau, kad eismas surikdytas, nes niekaip nesugalvoju, kur gi vis tik važiuoti. Vis svarstau, kur nuvežti mano čigoną bičiulį sielos brolį, kad Dievo namai jam paliktų tikrai neišdildomą įspūdį. Juk pirmą kartą įžengs į jų vidų. Noriu, kad išliktų patyrimo pojūtis visam gyvenimui. Apsisprendžiu, kad šita proga geriausias kelias nuvažiuoti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Kada įėjome į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, jaunuolis, pakėlęs akis į bažnyčios skliautus, neslėpė susižavėjimo, nors dar vyko remontas, dar buvo neišardyti pastoliai, bet vaizdas tikrai buvo kvapą gniaužiantis. Pustrečio tūkstančio skulptūrų, vaizduojančių žmogaus gyvenimą nuo jo gimimo iki mirties. Ir nė viena skulptūra neturi kopijos. Kiekviena, kažkuo, vis tik skiriasi nuo visų kitų. Neskubėdami apeiname bažnyčią… Stebiu jo reakciją. Tikrai nepamanytum, kad šitas puikiai nuaugęs, gražių veido bruožų jaunuolis, įklimpęs į tokią nematomą pelkę. Dar blogiau negu pelkę…
Pakviečiu savo bičiulį atsisėsti prie centrinio tako, kad galėtų ramiai apsidairyti geriau… Po kiek laiko paimu jį už rankos ir pradedu garsiai, kad jis irgi girdėtų, melstis Jėzui, Tėvui…rusiškai. Lietuviškai jis nesupranta. Bet ir rusiškai, malda liejasi iš dvasios… Jis ima kūkčioti… Mano širdis džiaugiasi, o akyse – irgi ašaros… Tikrai šitas pirmas apsilankymas Tėvo namuose jam suteikė neapsakomą pojūtį jo paties širdyje. Jis sugebėjo pajusti Tėvą savo paties viduje…
O su viena suome, Tiina, mes parsivežėme naujagimį čigoniuką su motina iš gimdymo namų. Ir jį po poros mėnesių pakrikštijome Jėzaus vardu, nes toks buvo Jėzaus prašymas. Kada jį man perteikė Tėvo dvasia, Minties Derintojas, dar negalėjau patikėti. Kai susitikau su Tiina, tuomet jai pasakiau, kokią žinią gavau iš Tėvo dvasios. O ji man irgi sako, kad ryte buvo Šv.Teresės bažnyčioje melstis, ir jai taip pat buvo perteiktas toks pat prašymas – pakrikštyti čigoniuką naujagimį šiuo Šviesos ir Gyvenimo vardu. Tad, kuomet abu buvom gavę vienodą prašymą, abejonių neliko, kad tam naujagimiui reikia suteikti Jėzaus vardą. Labai įpareigojantį vardą. Kiekvienam mirtingajam. Tuo labiau čigoniukui…
Kada Tiina, kaip ir buvome susitarę, atvažiavo po poros mėnesių su savo kita drauge ir Robertu iš Australijos, naujagimis buvo apsirgęs ir gulėjo ligoninėje. Mat jau buvo ruduo, o motina su trimis vaikais gyveno palapinėje. Ir kūdikis peršalo… Važiavome į vaikų ligoninę Antakalnyje. Ir su kūdikio motina ir juo pačiu įėjome į mums suteiktą atskirą kambarį. Ir čigoniukas gavo Jėzaus vardą. Jo gyvenimas turės didžiulės įtakos daugeliui…
Vėlai rudenį atvažiavau į čigonų taborą specialiai tam, kad pakrikštyčiau vienos čigonų šeimos kūdikėlę-dukrelę… Kada aplankiau šitą šeimą savaite anksčiau, tada ir paprašė jie manęs pakrikštyti jų dukrelę, nes jie su ja negali susitvarkyti: visą laiką naktimis verkia, nemiega. Jie irgi negali nė minutės nusnūsti. Bet kaip gi gali būti kitaip, kada jie savo lentelių namelį dar tik statosi, o patys gyvena palapinėje. Pamėginkit nepamaitintą kūdikį apgyvendinti palapinėje žvarbų rudenį, vargu ar jis iš viso išgyvens. Bet jie buvo įsitikinę, jeigu jų dukrelę pakrikštysiu, tai viskas susitvarkys. Jų valią išpildžiau. Po savaitės atvažiavau specialiai pas juos…
Krikštijau jų dukrelę dar tebestatomame jų namelyje. Stogo lentelės jau buvo sudėtos. Sienos, nors ir nevisos, taip pat buvo beveik sudėtos dviem sluoksniais plonyčių lentelių. Į tuščią kiaurymę tarp abiejų lentų sluoksnių bus pilamos pjuvenos. Trūko langų ir durų. Dėl to skersvėjai švilpavo savo melodijas. Jų palapinė irgi stovėjo greta…
Šita miela šeima mane vėl pakvietė atvažiuoti į taborą, kuriame nebebuvau nuo pat praėjusio rudens…
Netikėtai pamačiau balta sutana apsirengusį kunigą, išėjusį iš Katedros ir kažko laukiantį. Ne jis tai jau nesiruošia prieiti prie mano staliuko su Jėzaus gyvenimo ir mokymų apreiškimu, su kiekvieno ateities kunigo kasdiene Apreiškimo knyga. Jis įdėmiai žvelgė tolyn į priekį. Pažvelgiau ten ir aš. Neskubėdama artėjo grupelė žmonių. Jos viduryje – prezidentas ir jo žmona, aplink juos jų fizinio kūno sargai. Kaip būtų buvę nuostabu, jeigu jie būtų žengtelėje bent dvi dešimtis žingsnių į dešinę, tuomet jie būtų pamatę ir jų dvasinę apsaugą aprašančią knygą. Deja…
Beje, jau antras kartas, kada prezidentienė praeina tik vos per akimirką nuo Urantijos Knygos. Kada vieną kartą senamiestyje buvau susikrovęs visą savo mantą, kaip tik ji ir praėjo pro mane. Bet jeigu būtų ėjusi bent minutę anksčiau, tikrai būčiau užkalbinęs. Lygiai taip ir šį kartą, būčiau užkalbinęs ir prezidentą ir jo žmoną, jeigu būtų ėję nors kiek arčiau manęs… Galbūt trečias kartas nemeluos…
O kaip stinga mūsų aukštas pareigas užimantiems dangiškosios išminties, kurios galėtų pasisemti iš Urantijos Knygos ir tada, be apgaulės ir savanaudiškų siekių, imtų Lietuvai tarnauti, vedami Tėvo dvasios iš vidaus, nes tokia yra Lietuvos ateitis ir Tėvo valia…
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
P.S. Mano tarnavimas yra nemokamas. Taip, kaip reikalingas fizinio kūno daktaras, taip reikalingas ir sielos gydytojas. Ir sielos gydytoju aš esu Dievo valia. Dėl to ir pasitikiu Juo. Ir tikiu, kad vis daugiau žmonių gims iš dvasios ir prisijungs prie manęs iš Meilės Jėzui, Tėvui…
Ir tie, kurie norite mano tarnavimą paremti, nes tikite mano taurumu, pasišventimu Jėzui, Tėvui, ir žmonėms, tie galite reguliariai remti mane tiek, kiek jūs manote, kad galėtumėte asmeniškai prisidėti prie mūsų žmonių šviesinimo ir dvasinimo, pervesdami pinigus į
ALGIMANTO JOKUBĖNO
sąskaitą Nr. LT607300010080104680
HANSA banke.