Aštuntasis aprašymas (Kaunas-Panevėžys-Biržai) 2005 06 18
Šeštadienis, birželio 18-oji. Šiandien, kaip buvo sutarta dar anksčiau, važiuoju skaityti paskaitos apie Urantijos Knygą, apie Dievą į Kauną. Bet ne į Urantijos grupę, o pas tokius, kurie apie šitą knygą nėra nieko girdėję. Tai bus jiems pirmoji proga išgirsti apie šitą nuostabiausią Dievo Apreiškimą žmogui. Svarbu, kad jų nepervarginčiau paskaitos intensyvumu, nes neįpratusiems prie tokios informacijos žmonėms, gali susidaryti neigiamas įspūdis, jeigu gaus perdaug sudėtingą informaciją, kurios paskaitos nepajėgs suvokti. Tai galėtų juos atbaidyti nuo Urantijos knygos savarankiškų studijų. O mano siekis yra būtent priešingas – šitąja knyga juos tiek sudominti, kad jie lėkte lėktų pirkti Urantijos Knygos ir tuoj pat pradėtų ją reguliariai skaityti.
Šiek tiek padėtį lengvino tai, kad vis tik šitie žmonės dvasiniais dalykais domisi. Ir jiems taip pat buvo skaitoma ir daugiau paskaitų dvasinėmis temomis. Nors pagrindinį dėmesį jie skiria sveikai mitybai ir gydomųjų žolių poveikiui. Dėl to važiuodamas į Kauną meldžiuosi ir prašau Jėzaus, jo partnerės Vietinės Visatos Motinos Dvasios, Nebadonijos, prašau Tėvo, kad mane Jie vestų taip galingai, kad negalėčiau jų vedimo nepajusti paskaitos metu, ir kad Jų perteikiamos mintys mano lūpomis būtų tik pagarsinamos. Pagarbinu Tėvą ir visai ramus atvažiuoju į miestą. Viską atidaviau į Dievo rankas. Dabar man liko tik Tėvo valios atlikėjo vaidmuo. Tad visa atsakomybė tenka jau Jam, ne man, nes aš atliksiu tarpininko vaidmenį. Todėl ir nebesuku sau galvos dėl to, ką ir kaip pasakysiu.
Atvažiavau visa valanda anksčiau, nes buvau sutaręs susitikti su savo kitu sielos broliu Rimu, kuris gyvena Jungtinėse Valstijose. Dabar jis atvažiavo, kartu su užsieniete žmona, paviešėti gimtinėje, Kaune. Kada jis man paskambino, tai ir jam pasakiau apie savo paskaitą. Prieš keletą metų jis jau klausėsi mano paskaitos, irgi Kaune. Ir labai susidomėjo Urantijos Knyga. Labai laukė lietuviškos knygos vertimo. Vis skambindavo ir teiraudavosi, kokioje padėtyje vertimo leidimas. Dar praėjusiais metais, kada kartą žiemos pradžioje, jis paskambino vėl, jam pasakiau, kad jau gali Urantijos Knygą lietuvių kalba nusipirkti Jungtinėse Valstijose, tuo tarpu mes čia, Lietuvoje, dar turėsime pakentėti, kol ji perplauks laivu Atlantą. Tad Rimas buvo vienas iš pačių pirmųjų, atsivertusių lietuvišką Urantijos Knygą. O mūsų Urantijos grupių nariai tos akimirkos dar kantriai laukė…
Kada įėjau į jaukų viešbutį “Kaunas”, iš karto patekau į restorano salę. Kažkaip neįprasta iš gatvės patekti tiesiai į restoraną, o ne į foje. Galbūt yra dar ir kitos durys. Bet man dar reikėjo surasti konferencijų salę. Paklausiau barmeno. Man parodė laiptus į antrą aukštą. Užlipęs, pamačiau Rimą. Jis atėjo drauge su žmona. Ji ne amerikietė ir amerikietiškai šneka su akcentu. Bet žaviausia buvo tai, kad ši pagyvenusi moteris Jėzų buvo atradusi savo…širdyje. Tai pats nuostabiausias žmogaus patyrimas šitame pasaulyje. Jam tegali prilygti Tėvo valios vykdymas ir tiesioginis bendravimas su Tėvu… Rimas man jau anksčiau buvo sakęs, kad žmonai taip pat nupirko Urantijos Knygą, tik angliškai… Bet bijau, kad jai angliškai bus perdaug sunku skaityti, nes vis tik tekstas yra gana sudėtingas.
Džiaugiausi matydamas Rimą ir jo žmoną, nes suradome tą mus jungusią grandį – Jėzų. Ir kalbėjomės ne apie įspūdžius, bet apie Jį, apie mūsų didesnį norą tarnauti Jam gerais darbais žmonėms… Rimas, atvažiavęs į Kauną, pajuto rimtų sveikatos sutrikimų. Tai buvo vienintelė kliūtis, kuri neleido iki galo jam pajusti viešnagės tėviškėje malonumo… Bet jo noras tarnauti Jėzui, tarnauti žmogui gerais darbais yra didžiulis. Ir būtent Urantijos Knyga jam leis pajusti visos kūrinijos nuostabų Protą ir jos tobulą valdymo modelį. Tiek, kiek tobulumą gali aprėpti, net ir labai menka dalimi, mirtingojo protas dar šitame žemame, materialiame, lygyje.
Rimo žmona yra nuostabiai jautri moteris. Ji taip nuoširdžiai man papasakojo, kaip pajuto gyvą ryšį su Jėzumi. Ir po šitos akimirkos nebeabejojo Jo realumu, Jo tikrumu, Jo gyvybingumu ir pagalba tiek jai pačiai, tiek ir kitiems žmonėms. Ir mes buvome susitikę pirmą kartą, o atrodė esame labai artimi, tikri brolis ir sesuo.
Kada sielos yra atviros, tada dvasinė giminystė yra daug tvirtesnė ir tikresnė už bet kokią kraujo giminystę, kurioje nedažnas ir to paties kraujo praliejimas. Neveltui Urantijos Knygoje yra pareikšta mintis, kad giminingos sielos traukia vieną prie kitos. Ir šitoji trauka yra daug stipresnė už materialių interesų trauką. Šitoji trauka yra iš Tėvo dvasios ir ji remiasi į dvasinę vienovę su Tėvu širdyje. Taip Tėvas užtikrina visos kūrinijos vienovę, palikdamas joje įvairovę pasireiškimų. Dėl to ir mes savo tapatumo neprarandame, netampame vienodi, bet patiriame vienoje dvasioje.
Paskaita vyko puikiomis sąlygomis. Nuostabiai šviesi salė, daug žmonių, gal daugiau kaip šimtas, visos sąlygos demonstruoti atsivežtus plakatus – galima juos ant stovo magnetais prispausti… Žodžiu, tik džiaukis tokiomis sąlygomis. Ir kada prisimenu “Žinijos” draugijos Kaune nekūrenamas patalpas žiemą, kada elektrinis šildytuvas keldavo tokį triukšmą, kad reikėdavo jį išjungti, o tada šaltis, labai greitai, čiupdavo kiekvieną už pakarpos, tikrai suspaudžia širdį, kokiomis varganomis sąlygomis žmonės klausydavosi paskaitų. Bet net ir tokiomis sąlygomis jie sutikdavo ateiti. Ir ateidavo… Ir vis tik gaila, kad “Žinija” nebeteko net ir tų patalpų. Magiškas dalykas “Patalpų privatizavimas” buldozeriu nušlavė “Žinijos” suteiktą galimybę skleisti šviesą tiems, kurie jos nori… Bet ji vis tiek skverbsis įvairiausiais Dievo suteikiamais keliais keleliais, takais takeliais, kol visas Kaunas nušvis kaip švyturys nakties jūroje… Ir jokia privatizacija tam nesutrukdys; jokie barjerai nėra pajėgūs sustabdyti Tėvo šviesos sklidimą visoje kūrinijoje…
Kadangi vos keli salėje sėdėję žmonės buvo skaitę ar girdėję apie Urantijos Knygą, tai paskaitą reikėjo nukreipti tokia vaga, kad jie pajustų šito dieviškojo Apreiškimo gelmę ir didingumą. Tad apriboti tai dviejų valandų paskaita yra nepaprastai sunku. Dėl to ir prašiau Jėzaus ir Tėvo kalbėti mano lūpomis tą, ką norėtų pasakyti apie šitą Apreiškimą tiems jų vaikams, kurie apie jį negirdėjo nieko. Ir Jie mane panaudojo, kaip ir per visas kitas paskaitas, mane kaip instrumentą, kad šitą milžinišką šviesą perteikčiau suprantama kalba besiklausantiems. Ir sprendžiant iš veidų, jiems toji šviesa buvo ne tik priimtina, bet ir viliojanti. Ir, manau, ne vienas klausęsis šios paskaitas nusipirks Urantijos Knygą, kad galėtų pats panirti į visą jos gelmę…
Iš Kauno suku link Kėdainių pusės. Važiuoju į Biržus. Nuvešiu Urantijos Knygą pusbroliui. O pakeliui dar užsuksiu ir į Kėdainius. Pasižiūrėsiu, kaip ten žmonės sureaguos į Urantijos Knygą. Vis tik miestas nedidelis, o mažesniuose miestuose žmonės jaučiasi labiau suspausti, suvaržyti net ir minties atžvilgiu… Tik kai privažiuoju posūkį į Kėdainius, pamatau, kad nuo šios vietos iki miesto dar važiuoti dar net vienuolika kilometrų. O paskiau vėl dar grįžti. Tai nepigus lankstas ir aš jo atsisakau. Pasirenku kitą sprendimą: užsuksiu į Panevėžį, nes vis tiek važiuosiu per patį miestą, tad ir sukti niekur nebereikės. Taigi finansai diktuoja savo sąlygas… Galų gale pasižiūrėsiu, kaip Panevėžio žmonės reaguos į mane gatvėje.
Panevėžyje esu skaitęs kelias paskaitas apie Urantijos Knygą ir Dievą. Kada buvau atvažiavęs į šį miestą skaityti paskaitos pirmą kartą, tai “Garso” kinoteatre susirinko pilna salė. Bet tai jau kelerių metų praeitis. Dar buvau gal tris ar keturis kartus atvažiavęs, ir kaskart žmonių ateidavo vis mažiau ir mažiau. O prieš porą metų iš viso neatėjo nė vienas žmogus, nors skelbimas kabėjo tame pačiame “Garso” kinoteatre. Tad įdomu, kaip bus gatvėje…
Pakeliui dar sustoju papietauti. Mano pietūs – tik žalias augalinis maistas. Suvalgau porą apelsinų, kelis persikus... Valgydamas obuolį, pamatau dilgėlių ir pienių. Jos irgi mano maistas. Tad nusiskynęs, tikrai gražių dilgėlių ir pienių – ne visos ir dilgėlės ar pienės tokios gražios, kokias pamačiau šįkart – kartu atsikąsdamas obuolio iš dilgėlių su pienėmis, burnoje, pasidarau dieviškas salotas. Truputėlį nudilgina, bet nieko… Užtat koks skonis, koks maistas, tik ką nuskintas, laukinis, nesukultūrintas. Vilniuje irgi skinu dilgėles ir pienes ir darausi iš jų žalias salotas. Tad po jų nebegaliu žiūrėti į daržo salotas. Dabar man jų skonis toks, tarsi būtų popierinės, visiškai netikros…
Puikiai papietavęs, traukiu tolyn. Negaliu atsigėrėti gamtos grožiu. O kokie debesys: toliau į kairį šoną, kaip tik per mano pusės langą, matosi juodi juodi. Bet sluoksniniai, tiršti: vienas sluoksnis ne tokių juodų juodų, kitas jau juodas kaip smala. Tai liūčių ir žaibų debesys. Tuo labiau, kad diena ne tik karšta, bet ir tvanki. Bus griaustinis… Būtų gerai, kad Panevėžyje nelytų, nes nebus kaip gatvėje išsikelti savo staliuką su Urantijos Knyga. Vis tik koks nuostabus Dievo paveikslas: žali žali miškai, grėsmingas dangus nuklotas juodų primirkusių vandens debesų, kylančių tiesiog laiptais, ir properšos matosi, tarsi atidengti šuliniai, bet lipti į viršų. Ir viskas juda kaip gyva, kinta, nestovi vietoję sustingę, tarsi kvėpuoja. Koks dailininkas galėtų tą nukopijuoti. Gyvojo Dievo gyvos kūrinijos atkartoti neįmanoma. O kam ją ir atkartoti, kada gali visą laiką gali gėrėtis originalu.
Netikėtai dangus praplyšta. Ir pasipila vanduo taip, kad nuo lango jo nuvalyti nebepajėgia ir šiuolaikinė technika. Tik atrodė, kad tie juodi juodi debesys kažkur toli šone, bet kelias nuvingiavo taip, o ir vėjas juos pūtė tikriausiai link manęs, kad atsidūriau kaip vandens naktyje. Važiuoju apgraibomis. Visiškai neskubėdamas. Gėrėdamasis visa kuo, kas vyksta už lango. Kokia nuostabi kaita. Ir viskas vyksta maždaug iki dešimties kilometrų aukščio atstumu nuo planetos paviršiaus. Visos oro srovės ten ir formuojasi ir turi įtakos tam, kas vyksta jau betarpiškai virš mūsų galvos. O juk oro srovių nematom. Bet gi jos yra. Kaip ir Dievo nematom, bet galim pajusti Jo pasireiškimus per įvairiausius reiškinius, žmonių veiksmus ar žodžius, ir savo pojūčius. Tad ir šių srovių judėjimai būtent ir sukelia vėjus, audras, viesulus, o išgaravęs nuo planetos vandenų ir sausumos paviršiaus vanduo suformuoja debesis, kuriuos šios oro srovės ir gainioja aplinkui, tai ką nors užliedamas, tai ką nors užpustydamas, tai smėlio audras sukeldamos, ar sausrą įtvirtindamos. O ateis laikas, kai planeta subręs, jos materija, nusistovės, ir nebekils jokių viesulų, nebebus audrų ir potvynių… Bet iki to dar turės nužingsniuoti daug daug šimtmečių, per kuriuos keisis į šviesą ir žmonija… Ir prie šito galim prisidėti, kiekvienas, jau šiandien ir savo kasdieniu gyvenimu, atverdami savo širdį meilei, tiesai, gailestingumui, gėriui, grožiui…
Panevėžys maudosi…saulės spinduliuose ir tvankumoje. Nė lašelio nelyta… Puiku. Pasiimu savo sulankstomą staliuką, Rojaus Trejybės vėliavą, Urantijos Knygą, aplanką su citatomis iš knygos, didžiosios visatos kompiuterinės grafikos nuotrauką ir einu į centrą… Ateinu į Laisvės aikštę, patį miesto centrą. Žmonių nedaug, pereina per aikštę vienas kitas. Keli suoliukai nusėsti ir pagyvenusių, ir jaunimo. Tik jie mėgaujasi vakarėjančiais spinduliais ir tikrai greitai nepajudės niekur. Oras geras, visi savaitgaliui tikriausiai patraukė kur nors arčiau gamtos, aplinkui ramybė. Bet yra taip, kaip yra. Išsirenku vietą taip, kad būčiau pastebimas iš įvairių pusių. Pasirengiu savo darbo vietą ir imu žvalgytis, iš kur pasirodys pirmasis mano siūloma knyga susidomėjęs žmogus. “Aha, ateina dvi moterys, gal šešiasdešimties metų. Pasiūlysiu joms pirmosioms pasižiūrėti į Urantijos Knygą.” Eina visai neskubėdamos. Kada susilygina su manimi, paimu knygą ir pasiūlau pasižiūrėti į tokią knygą, kokios dar Lietuva nematė. Tai naujojo tūkstantmečio knyga. Bet jos abi taip ir praėjo tarsi pilna burna vandens neištarusios nė garso… Netrukus eina pora vyrų. Bet ir jie ignoruoja mano kvietimą. Eina dar viena moteris. Bet išgirdusi mano kvietimą paimti knygą ir pavartyti, tik paspartina žingsnį ir nulekia tolyn. Dar eina dvi moterys, bet ir jos visiškai nesidomi Urantijos Knygos šviesa. Priėjusiems naujiems žmonėms imu sakyti, kad šitoji knyga pakeis žmonijos raidą, ir Panevėžio gyvenimą pakeis, ir jų asmeninį gyvenimą pakeis. Bet man piktai burbteli, kad jų tai visiškai nedomina. Aš puikiai suprantu, kad daugelis žmonių nenori brukamos prekės, nes gatvėse siūlančių prekes, bent jau anksčiau buvo tiek daug ir tokių įkyrių, kad žmonės ir dabar tebesipurto nuo panašaus kokio nors siūlomo, net ir gero daikto. Dėl to ir nepradėdavau siūlyti Urantijos Knygos tol, kol pamatydavau, kad jau žmogus taip ir praeis nepažvelgęs. Taigi, griebdavausi kaip skęstantis šiaudo pats pasiūlyti, o gal išgirdęs žodį kitą ir susidomės. Bet bendras vaizdas buvo toks nykus, jog atrodė, kad esu zombių-žmonių mieste, kur visi paniurę, pikti tik neprisiliesk, iškart pratrūks žaibais. Stoviu jau apie dvidešimt minučių, o nė vienas taip ir nesusidomėjo Urantijos Knyga. Štai tau ir žmogaus noras ir pastangos surasti ramybę, išsivaduoti iš sunkumų ir vargų, kurie juos suka į ožio ragą kasdien. O į pasiūlytą sprendimą nekreipia jokio dėmesio. Ir dar tą pačią dieną jaus nerimą ir baimę dėl kitos dienos gyvenimo…
Netikėtai šauna mintis pasikviesti lauko kavinėje gurkšnojančius alų du jaunuolius. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš ranka jam parodžiau, kad ateitų prie manęs. Jis sureagavo ir pats pamojo, kad prieičiau prie jų aš. Ką gi, paėmiau staliuką ir su visa manta patraukiau prie jų. Priėjau ir sakau: “Jeigu Mahometas neina prie kalno, tai kalnas prieina prie Mahometo.” Jis nusijuokė, supratęs mano pasakymą. Ir šituo pačiu užsimezgė mūsų pokalbis. Kada jam trumpai paaiškinau, kokia yra šitoji knyga, jo susidomėjimas iškart padvigubėjo. Jis tuoj pat ėmė klausinėti, kas gali įrodyti jos pateikiamų tiesų tikroviškumą, kaip ji buvo parašyta, kas yra jos autoriai, kodėl būtent ji dabar yra reikalinga, kai yra daug ir kitokių šaltinių, koks žmogaus pomirtinis gyvenimas, ir daugybę daugybę kitų klausimų. Mūsų pokalbis truko apie valandą. Jo draugas per šį laiką nepratarė nė žodžio, bet klausėsi manojo aiškinimo irgi dėmesingai. Nors mačiau iš jo veido išraiškos, kad šitie dvasiniai reikalai jį domina dar labai paviršutiniškai. Į kai kuriuos mano aiškinimus apie dvasias ir jų veiklą mūsų visų labui savo akių, lūpų judesiais jis išdavė gana ironišką požiūrį. Bet vis tiek kantriai sėdėjo ir netrukdė savo draugui pateikinėti jį dominančių, ir tuo pačiu, trikdančių klausimų. O šis ir toliau būtų mane klausinėjęs, bet jau aš turėjau vykti tolyn į Biržus. Ir kai tik jis paklausė, ar Urantijos Knygą galima būtų kaip nors nusipirkti Klaipėdoje, mat jis atvažiavęs iš ten, aš jam padaviau lapą su citatomis iš Urantijos Knygos ir parodžiau mūsų svetainės užrašytą adresą. Paaiškinau, kad ten jis galės susipažinti ir su visu knygos tekstu lietuviškai. O pačią knygą irgi galės nusipirkti bet kuriame “Vagos” knygyne bet kurioje Lietuvos vietovėje… Atsisveikindamas jam pasakiau: “Į Panevėžį aš užsukau vien tik dėl tavęs. Mane čia atvedė Tėvo dvasia, gyvenanti kiekvieno iš mūsų prote. Išvažiuodamas iš Vilniaus nė minties neturėjau, kad sustosiu Panevėžyje. Reiškia Tėvas žinojo, kad čia sutiksiu tave, nes tavo dabartinėje būsenoje, kada niekas nesugeba tau atsakyti į tavo daugelį klausimų, tau būtent ir reikalinga šitoji knyga, kad rastum atsakymus į tau ramybės neduodančius klausimus. Ir labai džiaugiuosi tuo, kad sutikau tave. Išsiskiriam laikinai. Greitai susitiksim, nes laukia didžiuliai darbai visų einančiųjų Tėvo keliu.” Aš pasisakiau savo vardą, Linas, savąjį. Ir jau kaip bičiuliai atsisveikinome…
Ir tikrai, net važiuodamas iš Kauno, jau nekalbant apie mintis iš pat ryto, nė nemaniau, kad užsuksiu į Panevėžį. Ketinau tą padaryti Kėdainiuose. Bet Tėvo valia buvo kitokia. Ir kada Panevėžyje nė vienas žmogus nepriėjo, kad paimtų į rankas Urantijos Knygą bent jau žvilgtelėti atidžiau, pamaniau, ko gi aš čia iš viso atvažiavau ir taip jau šiek tiek užtrukęs ilgiau nei planavau kelionėje. Ir minties neturėjau, kad galiu sudominti šia knygą jaunuolį, atvažiavusį iš kito Lietuvos krašto ir šito pavakario laiką leidžiantį… lauko kavinėje. Iki šiol to dar niekada nebuvo. Bet Tėvas žino kam ir ko kada reikia, ir tada pasiunčia savo pasiuntinius, kad šie perteiktų tai, ko kiekvienam stinga… Ir šitas vaikinas savo viduje jau ilgą laiką kankinosi nesurasdamas argumentais pagrįstų atsakymų, kurie nuramintų ne tik širdį, bet įtikintų ir protą. Ir štai šitos išvykos metu, jis gavo tai, ko seniai ieškojo. O ieškodamas toliau jau su Urantijos Knyga, jis atsigręš į…savo paties vidų, kad savyje surastų Tėvą… Argi ne nuostabu?!
Saulutę virš Panevėžio užslėpė juodi debesys. Pradeda ir čia lietus savo šokį. Aš jau vėl kelyje. Lašai pavirto upeliais, kuriuos valytuvai mėgina nustumti šalin nuo mano akių, įdėmiai žvelgiančių per langą pirmyn…
Kaip greitai pasikeičia aplinkos spalvos. Tik neseniai aplinkui viskas spindėte spindėjo, dabar pratrūko lietumi ir verkia šlapias pajuodęs kelias… Ir toks pasikeitimas didžiąja dalimi neigiamai veikia žmogaus pojūčius. Vietoj džiugesio ir pakilumo, vietoj šviesos gaivos ir beribio žvilgsnio į bekraštę kūriniją danguje, suspausta ir suveržta krūtinė, žvilgsnis nudelbtas į greta esantį medį ar pastogę, trykštančius upelius ir jokio noro žvelgti į dangų, nebent ieškant švininiuose debesyse kokios nors properšos, galinčios tokią nykumą išsklaidyti… Bet tokia nuotaika apima tik tuos, kurie žvelgia vien tik materialiu žvilgsniu, kurie save yra sutapatinę tik su šituo materialiu kūnu, kuriam ir sunku dėl tokių pokyčių. Ir kai tik pajunti Dievo šilumą viduje, savo paties viduje, netikėtai išnyksta slegianti nuotaika, nesvarbu, koks bebūtų oras. Junti tokią palaimą ir ramybę, kad negali atsidžiaugti būtent tokiomis permainomis. O kada pasipila žaibai ir sudunda griaustinis, kada tai vyksta visiškai šalia ir su tokiu trenksmu, tada pagalvoji, kokia tai tik mažytė Dievo energijos pasireiškimo išraiška, o žmogus jau jaučiasi bejėgis ir prieš potvynį, ir prieš gaisrus, ir prieš viesulus. Bejėgis prieš patį menkiausią energijos pasireiškimą, o dedasi, žinąs, kad Dievo nėra, nes mokslas nepateikė Jo gyvavimo įrodymų… O ar tai ne įrodymas, kad oro srovės debesis vaiko metai iš metų, o žmogus jų sugauti negali. Viską jis gali, o debesų pagauti – ne. Tai koks gi jis proto centras, neigiantis vadinamuoju moksliniu požiūriu Dievo egzistavimą..?
Kuo arčiau Biržai, tuo kelias sausesnis. O pačiuose Biržuose saulutė jau vėl šaiposi, kaip niekur nieko…
Pusbrolis su žmona abu medikai. Ir man nuostabiausia yra tai, kad jie į žmogų žvelgia ne kaip į atskirą ir izoliuotą vienetą, o kaip į sistemos sudėtinę ir gyvą dalį, kuri gali užmegzti ryšį su Kūrėju ir tuo pačiu padėti sau pagyti. Tai labai platus ir gilus požiūris, kurio mūsų krašte prisilaiko dar labai mažai medikų. Dėl tokio jų požiūrio ir Urantijos Knyga jiems nėra svetima ar iššūkis, kuris turės apversti jų pasaulėžiūrą aukštyn kojom. Tiesiog Urantijos Knygos dėka jie pamatys dar didesnę sistemą, Kūriniją, apie kurios egzistavimą ir gyvastį jie girdėdavo iš mano pasakojimų per mūsų retus susitikimus. Jų abiejų meilė ir žmogui, ir gamtai yra toji Tėvo kibirkštėlės, Minties Derintojo, veikimo pasekmė, kuria gėrėjausi viešėdamas jų sode šiek tiek už miesto. Jų sodas nuostabaus grožio – tai tarsi sukultūrintas miškas arba pusiau laukinis sodas. Bet visa tai jų darbo vaisius. Kada jie pasiėmė sodo sklypą, tai kiti sakė, kad pasikeistų į geresnę vietą, nes tai pati žemiausia vieta, aplinkui lyg ir kokia pelkė… Bet pusbrolis jau tada matė savo mintyse, ką jis čia sukurs. Ir sukūrė savo darbu tikrą pasaką. Namas beveik visiškai paslėptas po augančiais vijokliniais augalais; net ir stogas. Tad atrodo, kad stovi kažkoks žalias kalnas. Vienoj namo pusėje graži žalia veja, daug šviesos, nedidelės daržo lysvės: braškių, svogūnų, ridikėlių, vaiskrūmiai… Kitoje pusėje, tik nusileidus laiptais, atsiduri prie nedidelio apvalaus baseino, išmūryto laukų akmenimis. O jame įvairiaspalvės žuvytės, kurias ir pamaitini. Ir matai, kaip jos pasiima paskleistą maistą vandens paviršiuje. Ir čia matai, kaip jos elgiasi tarpusavyje, siekdamos maisto. Šiek tiek atokiau – paukštidė, o ant jos viršaus – karvelidės pašto balandžiams, kuriuos jis laikė visą laiką nuo pat vaikystės. Už jų gražus sodas su keliasdešimčia vaismedžių.
Einant už baseino tiesiai tolyn, pereini per veją įrėmintą tankia gyvatvore, pereini per keliuką ir patenki į visiškai kitokią atmosferą, kurioje karaliauja savo rankomis pasodintos eglės, pušys, kedrai, lazdynai, beržai, ir daugybė kitokių medžių medelių, kurių aš nė nepažįstu. Bet apie juos pusbrolis pasakoja su tokia meile ir atsidavimu, kaip apie žmogų… Mylimą žmogų… Čia pat – sumūryta iš lauko akmenų laužavietė, panaši į pagonių aukurą. Ir nemaža kaimo troba iš tikrų rąstų. Viduje visi baldai, rakandai, pintinės kaip kokiame aštuoniolikto amžiaus kaime. Per visą pirkios galą ilgas stalas, ir du suolai abiejose stalo pusėse. Pečius. Ant atitrauktos pečiaus sklendės, arba liaudiškai sakant juškos, patupdytas raudonas paukščiukas, kaip mažytis akcentas. Stačiais laiptais nusileidus rūsin, atrodo kad dar porą amžių sugrįžti į gilesnė praeitį. Visa asla išgrįsta ir sienos išmūrytos tašytais bet netaisyklingų formų lauko akmenimis. Pastatyti keli staliukai su kėdėmis, tarsi būtum senoviškame traktieriuje.
Einame tarp jo paties sodintų eglių, beržų, prieiname didžiulę akmeninę tvorą. Pereiname per vartus, padarytus iš apvalių nedidelių rąstelių, patenkame ant liepto į tvenkinį. Tvenkinys didelis, net ir salelę turi. O tos salelės pakraštyje prie pat vandens padarytas namelis. Jame gyvena antis su penkiais ančiukais. Kita antis su trimis ančiukais pasirinko savo būstu natūralų krantą. Ir kada jos abi išplaukia į ieškoti maisto, nuostabus reginys – dešimt ančiukų-pūkuotukų ir dvi motinos antys. Būna ir taip, kad ančiukai lieka pas vieną antį. Jos abi sutaria. Ir netikėtai pasirodo…gulbė. Balta gulbė. Laukinė. Kai mes einame lieptu gilyn į tvenkinį, gulbė visiškai šalia. Ji pradeda šnypšti, pasišiaušia. Taip ji gina savo teritoriją… Kitoj pusėj tvenkinio jau natūralus miškas ir natūralios pievos… Atsisėdam ant suolo, padaryto ant liepto. Visas lieptas aptvertas iš abiejų pusių turėklais irgi iš rąstelių, kaip ir vartai, tad gali nebijodamas atsiremti nugara į turėklus ir ramybėje gėrėtis tokiu nuostabiu kampeliu. O juk viskas buvo nuoga nuoga, ir dar žemiau už kitus sklypus… Kiek reikėjo privežti žemių, kad susilygintų su kitais sklypais… Dabar tai gražu pažiūrėti: ir akiai miela, ir širdžiai džiugu…
Grįžtam atgal. Pakeliui matau – dar dviaukštė palėpė, o ant jos viršaus lyg būtų uždėtas mažytis gal poros metrų ilgio namelis… Pusbrolis paaiškina, jog tai pavėsinė su namu varnėnams. Dabar matau, kad jo sienoje padarytos skylutės varnėnams įlįsti. Ir skylutės tokio dydžio, kad didesni paukščiai negalėtų įsibrauti, o tuo labiau – katinai… Nuo pavėsinės antrojo aukšto matyti ir tolimesni vaizdai. Pusbrolis juokauja, kad priiminėdamas draugus, sako lengvesnį ir skanesnį maistą patiekiam antrame pavėsinės aukšte, kad norintieji paragauti turėtų nors kiek pamiklinti kūną ir pasportuoti bent jau laiptais užlipdami į viršų… Pavėsinėje didžiuliai mediniai suolai ir stalai.
Tai čia būtų bokštinė pavėsine. O šalia rąstų trobos, “eglyne” yra ir didžioji pavėsinė, kurios visas stogas dengtas storu nendrių sluoksniu. Nendrės tiesiog iš šalia esančio ežero. Bet uždengti reikia mokėti ir turėti specialius instrumentus nendrėms suspausti…
Taigi viename sode visiškai skirtingi kampeliai ir visiškai skirtingi pojūčiai. Bet viskas susilieja į harmoningą darną. Kada iš pradžių šalia namo buvo pastatyta aukšta išskaptuota iš medžio moters skulptūra, kada aplinkui medeliai buvo tokie maži maži, tai šitoji kelių metrų skulptūra atrodė išdygusi visiškai ne vietoje. Ji tiesiog atrodė kaip kaliausė lauko gale. Dabar, kada šalia jos medžiai užaugo, ji tapo tokia mažytė, tokia gležna, kad atrodo medžiai ja rūpinasi ir ją globoja kaip mažytį vaikutį. Ir kas atrodė, kažkada, kaip visus nustelbianti jėga, nors ir sustingdyta, bet vis vien stipresnė už medelio styrančia vytelę, dabar prieš tą patį gyvą medį, kuris ir toliau tebeauga, šitoji sustabdyta akimirka pati yra sumažėjusi, susmulkėjusi, kad jai reikalinga ir globa, ir rūpestis iš šalies.
Taip ir Tėvo kūrinijoje: viskas auga ir juda. Kas tik nustoja vystytis dvasiškai, tas iškart ima ristis atgal, nes stovėjimo vietoje nėra. Tą turime įsisąmoninti kiekvienas. Mes turime augti gėriu ir gėryje per gyvąjį ryšį su gyvuoju Dievu. Pamąstykim apie medelio augimą į galingą medį ir medinės skulptūros sustabdytą akimirką…
Dar kartą užsukam į kaimo trobą. Pusbrolis vėl man rodo, jau kitame kampe jo pastatytą kitokį negu anksčiau parodytą raudoną paukštelį. Aš į jį žvelgiu iš toliau. Sakau, kad matau. O jis mane kviečia prieiti pasižiūrėti visai iš arti, kur jis pats stovi. Ir aš einu. Dar žengiu žingsnį, o ten praraja, ir koja netekusi grindų į ką atsiremti prasmenga žemyn tuo pačiu nusitempdama ir visą mano kūną. Krentu, kaip metamas maišas, visas ant į rūsį vedančių laiptų… Netikėtumo momentas neleido nei pakeisti kūno padėties, nei susigrupuoti taip, kad galėčiau palengvinti, kūnui, kritimo pasekmes. Akimirka, ir tu jau jautiesi visiškai kitaip negu iki jos. Tiksliau, kūnas jaučiasi kitaip. Pajuntu skausmą kairiajame kelyje, kuris buvo operuotas dar studijų laikais; alkūnės sąnarį nudiegia taip, kad nebejaučiu rankos dalies nuo pirštų iki alkūnės sąnario… Pusbrolis su žmona sunerimo, kad buvo paliktas neuždengtas nusileidimas į rūsį, ir klausia, ar nereikia medicininės pagalbos… Aš jiems sakau, kad čia kaltas aš pats, nepastebėjau neuždengtos duobės, ir vis raminu, kad viskas bus gerai.
Atsisėdu ant lovos krašto ir imu melstis Jėzui, Jo partnerei Visatos Motinai Dvasiai, Nebadonijai, ir Tėvui, dėkoju Jiems už šitą patyrimą, kuris leidžia man patirti tai, ko dar nepatyriau, ir prašau, kad sustiprintų mano kūną, kad galėčiau atsistoti ir apsieiti be medikų pagalbos, net tik jie vieninteliai gali padaryti tai, ko negali padaryti joks medikas, joks mokslas. Mano malda truko keletą minučių, bet visą laiką ji liejosi be sustojimo ir taip intensyviai, kad atrodė man pačiam tuoj tuoj imsiu jausti skausmo palengvinimą. Ir tikrai. Skausmas ėmė rimti. Galėjau šlubčiodamas paeiti, alkūnę gėlė, bet ranką pradėjau jausti… Kelis, žemiau girnelės tik nudrėkata oda, ir sumušta pati girnelė. O šitas kelis man jau daug metų yra labai jautrus, prie jo beveik negaliu prisiliesti… Taip pasidarė po menisko operacijos… Ir kokią jutau palaimą maldoje, žodžiais negaliu išreikšti… Kokį dėkingumą už visą patyrimą, už visą Jo meilę, gyvą meilę, juntamą meilę, Tėvo meilę vaikui.
Tik vėliau ėmiau sąmoningai suvokti, kas galėjo atsitikti, kai kritau visiškai netikėtai. Akimirka ir stuburas ar keliai galėjo lūžti, ranka bet kurioje vietoje ar per sąnarį, galėjau nuriedėti visais stačiais laiptais žemyn, susižaloti stuburo nervus… Žmogus lygioje vietoje susilaužo, o čia prasmegdamas kaip maišas, ir be giliai skaudžių kūnui pasekmių. Be dieviškosios apsaugos taip gravitacijos veikimo sumodeliuoti tiesiog neįmanoma.
Tokią apsaugą esu patyręs, labai ryškiai, jau ne kartą per pastaruosius keletą metų. Dėl to, visada, pasimeldžiu išvažiuodamas mašina ar dviračiu. O dviračiu važinėju tikrai daug, po trisdešimt-keturiasdešimt kilometrų kasdien, jeigu geras oras. Ir važinėju labai greitai su sportiniu dviračiu, mat jaunystėje užsiiminėjau dviračių sportu. Tad ir dabar savo kūną, Tėvo materialią šventovę, kurioje apsigyvenę esame dviese – Jo dvasia ir manasis aš, turintis Tėvo padovanotą ir asmenybės dovaną, treniruoju ir fiziškai apkraunu. Kad kūnas būtų sveikas ir padėtų man tarnauti Kūrėjui ir Jo kūrinijai tarnaujant žmonėms. Neįdėjus savo pastangų, kūnas sveikas būti negali. Toks Tėvo dėsnis – sveikata yra natūralus atlygis už visapusiškas pastangas – sveiką mitybą, geras mintis, ir fizinį judėjimą. Ir tas galioja mums visiems. Ir visa tai pasiekti galima tik Dievo dėka. Be Jo pagalbos kažkuri grandis sutriks, nes vien tik asmenybės valios pastangomis suderinti šias tris sritis neįmanoma.
Pusbrolis ir aš vakarą praleidome dviese: jo žmona išvažiavo namo ruoštis rytdienos budėjimui. Likę dviese pasinėrėme į dvasinius pokalbius. Aš jam atidaviau atvežtą Urantijos Knygą, ko gero vieną pačių pirmųjų knygų visame Biržų krašte. Ir tikrai ji prisidės prie dar didesnio jo pasinėrimo į dvasinius klodus. O tai neliks nepastebėta ir neįvertinta ir jo pacientų. O beveik pusiaunaktį dar kartą išėjome pasigrožėti jo sugalvotu apšvietimu. Ir jis tikrai nustebino. Lempos patalpintos tarp medžių juos apšviečia taip, kad rodos esi nerealioje aplinkoje, o sapne. Taip matai išryškintą beržų grupę, o čia eglių šakų tankūs ir didžiuliai vainikai tampa tokie paslaptingi ir viliojantys juos paglostyti, nes atrodo lyg purūs kilimai… Lazdynų galingas rausvas krūmas dar labiau patamsėjęs, dar labiau nuraudęs rengia riešutų atsargas voveraitėms, kurios tuoj ims lankytis ir nurinks visą didžiausią kelių metrų krūmą… Prie vartų link tvenkinio nuo lempų šviesa paryškina ir medžių grupę ir pačią akmeninę sieną. Čia – ežio karalija, o už tvoros jau savo valdas pasižymėjęs bebras… Nors sunkiai paeidamas, dėl kelio skausmo, negaliu nesižavėti naktiniu patyrimu savo akims ir širdžiai. O kada prieiname prie namo, pusbrolis man parodo juodąją pušį. Ir ji atrodo tokia grakšti, dar jauna ir maža šios gyvos augmenijos šeimos gyventoja, apšviesta uždegtų nakties šviesų.
Miniatiūrinė kūrinija pulsuoja savąja gyvastimi didesniosios kūrinijos-gamtos viduje. Bet šitą miniatiūrinę kūriniją kuria žmogus, vedamas dieviškosios meilės iš Jo dvasios žmogaus viduje. Ir šitokių nuostabių vaisių mes, kiekvienas, galime duoti bet kurioje srityje, kur tik leisime laisvai pasireikšti mūsų veiksmuose Tėvo dvasios vedimui.
Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Iš karto nuėjau prie tvenkinio. O jame baltos dvi gulbės, galbūt gulbė ir gulbinas. Pusbrolis sakė, kad yra ir trys gulbiukai. Savame namelyje visi dešimt ančiukų su viena antimi. Kita antis tupi krante, tiesiog tarp aukštų aukštų žolių… Aplinkui tokia ramybė… Ir žaluma žaluma… Imu nugrimzti į maldą… Širdy taip gera gera… Atrodo tirpsti iš realybės pojūčių…
Važiuodamas atgal į Vilnių vis mąstau, kaip vis tik nevienodai mes suprantame savąjį gyvenimą ir pašaukimą jame. Vieni nieko nenori daryti ir skundžiasi, kad gyventi sunku, o kiti net ir tuščiame lauke sukuria pilnatvę, kad ir tiems nieko nenorintiems daryti grožis akivaizdus… O tuščiame lauke tą būsimą pilnatvės grožį mato retas… Tai irgi Dievo dovana… Tėvas ir mus, kiekvieną, jau mato tuo metu, kada mes stovėsime Jo akivaizdoje Rojuje ištobulinti. Mums belieka šitame procese dalyvauti sąmoningai pasirenkant Jo valios vykdymą ir šituo kuriant Jo kūrinijos būsimą pilnatvės grožį.
Pakeliui užsuku į Pasvalį. Praėjusiais metais, irgi vasarą, drauge su Deividu iš Amerikos ir Svetlana, dabar jau irgi kelinti metai gyvenančia Jungtinėse Valstijose, buvome susitikę su grupe jaunimo, besidominčio gyvuoju Tėvu, gyvuoju Jėzumi, ir Urantijos Knyga. Su kai kuriais iš jų bendrauju jau keleri metai. Ir ne vienas klausėsi mano paskaitų tame pačiame Pasvalyje. Ir jų susidomėjimas tikrai nuoširdus. Ir gyvas, pulsuojantis, ieškantis tikrojo ir gyvojo ryšio su Dievu. Dabar nutariu užsukti į tuos namus, prie kurių, tiesiog natūralios gamtos kieme, pernai ir vyko mūsų bendravimas. Bendravome ilgai, nuo popiečio iki vėlyvos nakties, nes kada pasukome į Vilnių buvo jau prieš vienuolika. Dėl to panorau tiems žmonėms, kurių kieme vyko šitas bendravimas parodyti jau atspausdintą Urantijos Knygos vertimą į lietuvių kalbą. Tuomet jos dar nebuvo.
Sukdamas į kiemą, pamatau, kad šeimininkė su savo vyru ir vienu jaunuoliu stovi šalia namo. Pataikiau laiku, visi namie. Ką gi, pabendrausim…
Bet apie tai parašysiu kitame pasakojime, kur savo įspūdžiais pasidalinsiu po mano apsilankymo Kauno kunigų seminarijoje, nes patyrimai tiek Pasvalyje, tiek Kaune labai susiję ir panašūs…
Vakare aš jau Vilniuje. Čia būta net audros, nors šią visą dieną mane lydėjo nesislepianti ir karšta saulė. O Viliuje net didžiulių medžių storos šakos nulaužytos, užtvėrusios ir gatvę…
Išeinu pasivaikščioti ramiomis Žvėryno gatvelėmis. Eidamas meldžiuosi. Pagarbinu Tėvą. O tada susitelkiu ties dialogu su savo Minties Derintoju, Tėvo dvasia, gyvenančia kiekviename iš mūsų. Tai bendravimas su Tėvu. Aš Jo klausiu, kodėl vakar, viešėdamas pas pusbrolį, žengiau per grindis tvirtai ir palaikęs žiojėjančią kiaurymę, vedančią į rūsį, grindis dengiančiu tamsiu kilimėliu, prasmegau duobėn? Kodėl toks patyrimas? Einu lėtai, dėmesys sutelktas, bet ne įtemptas, ties netrukus ateisiančiu atsakymu. Pajuntu lengvą virpuliuką ir atsakymas liejasi: “Tu visą savo dėmesį buvai sutelkęs ties pusbrolio rodomu paukščiuku trobos kampe, dėl to tavo periferinis matymo laukas buvo tiek susiaurintas, kad tos juodos kiaurymės tavo sąmonė nebelaikė kiauryme. Visada tu, kaip ir kiekvienas kitas, turi dėmesį sutelkti į veiksmo atlikimo akimirką, o ne į patį tikslą. Tu žvelgei visu dėmesingumu į tikslą, į kurį ir ėjai, į tą paukštelį namo kampe. Tuo tarpu viskas turi būti atvirkščiai, dėmesys turi būti sutelkiamas į veiksmą, kurį atlieki, o ne į tikslą, ne į siekinį. Dėmesys sutelktas turi būti į akimirką, o tikslas turi būti matomas panašiai kaip periferiniu matymu, kaip fonas, ir ne daugiau.
Dabar tu eini ir bendrauji su manimi. Tavo sąmonė nėra atjungta. Tu suvoki, kad eini, kad nemiegi. Bet tavo periferinis matymas yra pakankamai sutelktas tik tokiu laipsniu, kad už ko nors neužkliūtum. Tu jo nesi tiek visiškai susiaurinęs, kaip tai atsitiko vakar. Ir to pakanka, kad girdėtum mane ir galėtum palengva eiti.”
Pasukęs už namo kampo ir paėjęs keliasdešimt žingsnių savo tokiu neryškiu periferiniu matymu pastebiu kažkokį tamsų perlenktą popierėlį. Kad galėčiau įdėmiau pažvelgti, turiu sustoti ir jau perjungti dėmesį nuo bendravimo su Tėvu prie šito popieriuko. Iškart, tuomet, pamatau, kad guli perlenkti dešimt litų. Apsidairau, aplinkui nė vieno žmogaus, pasilenkiu ir paimu banknotą. Tikrai dešimt litų. Gal kas pametė, bet nėra ko ir paklausti. Įsidedu piniginėn ir toliau atnaujinu bendravimą su Tėvu, kuris man sako: “Tau aš įteikiau mažą dovanėlę. Aš tau parodžiau, kaip tu turi bendraudamas su Manimi likti sąmoningoj būsenoj, su Manimi bendrauja tavoji viršsąmonė, o tavo periferinis regėjimas gali pakankamai matyti kas yra betarpiškai prieš tave. Tu tą ir padarei, nes pastebėjai šį nedidelį sulenktą popierėlį. Kad galėtum suvokti, kas tai yra iš tikrųjų, turėjai savo visą dėmesį perjungti ties šituo popierėliu. Tik tada supratai, kas tai. Dėl to visada dėmesį koncentruok ties veiksmu, o ne ties tikslu…”
Tėvas man jau antrą kartą padovanoja lietuvišką banknotą. Pirmą kartą buvo prieš trejetą metų, per kūčias, smarkiai vėjuotą ir šaltą tik ką po pustymo vakarą Vilniaus senamiestyje, kada man buvo padovanota penkiasdešimt litų banknotas, sakytum, stebuklingomis sąlygomis. Apie tai manau, verta taip pat parašyti, nes tai irgi buvo pamoka. Tada dar nemokėjau pasiklausti Tėvo, kad paaiškintų, ką tai reiškia, ir savaip mėginau išsiaiškinti…
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
P.S. Kadangi gyvenu tik iš jūsų paaukojimų, dėl to kreipiuosi į jus paramos. Jeigu tikite mano tarnystės šviesa ir norite, kad ji būtų skleidžiama, galite reguliariai remti mane, pervesdami savo paramą į
Algimanto Jokubėno sąskaitą
Nr. LT607300010080104680
HANSA BANKE
Liepos 8-19 dienomis ketinu apvažiuoti Lietuvą ir supažindinti žmones su Urantijos Knyga įvairiuose miestuose – Ukmergėje, Radviliškyje, Šiauliuose, Telšiuose, Plungėje, Kretingoje, Klaipėdoje, Palangoje, Šilutėje, Tauragėje, Jurbarke, Šakiuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Alytuje, ir Druskininkuose. Tai tik ketinimas, kiek miestų pasieksiu, ir priklausys nuo jūsų paramos.
Šeštadienis, birželio 18-oji. Šiandien, kaip buvo sutarta dar anksčiau, važiuoju skaityti paskaitos apie Urantijos Knygą, apie Dievą į Kauną. Bet ne į Urantijos grupę, o pas tokius, kurie apie šitą knygą nėra nieko girdėję. Tai bus jiems pirmoji proga išgirsti apie šitą nuostabiausią Dievo Apreiškimą žmogui. Svarbu, kad jų nepervarginčiau paskaitos intensyvumu, nes neįpratusiems prie tokios informacijos žmonėms, gali susidaryti neigiamas įspūdis, jeigu gaus perdaug sudėtingą informaciją, kurios paskaitos nepajėgs suvokti. Tai galėtų juos atbaidyti nuo Urantijos knygos savarankiškų studijų. O mano siekis yra būtent priešingas – šitąja knyga juos tiek sudominti, kad jie lėkte lėktų pirkti Urantijos Knygos ir tuoj pat pradėtų ją reguliariai skaityti.
Šiek tiek padėtį lengvino tai, kad vis tik šitie žmonės dvasiniais dalykais domisi. Ir jiems taip pat buvo skaitoma ir daugiau paskaitų dvasinėmis temomis. Nors pagrindinį dėmesį jie skiria sveikai mitybai ir gydomųjų žolių poveikiui. Dėl to važiuodamas į Kauną meldžiuosi ir prašau Jėzaus, jo partnerės Vietinės Visatos Motinos Dvasios, Nebadonijos, prašau Tėvo, kad mane Jie vestų taip galingai, kad negalėčiau jų vedimo nepajusti paskaitos metu, ir kad Jų perteikiamos mintys mano lūpomis būtų tik pagarsinamos. Pagarbinu Tėvą ir visai ramus atvažiuoju į miestą. Viską atidaviau į Dievo rankas. Dabar man liko tik Tėvo valios atlikėjo vaidmuo. Tad visa atsakomybė tenka jau Jam, ne man, nes aš atliksiu tarpininko vaidmenį. Todėl ir nebesuku sau galvos dėl to, ką ir kaip pasakysiu.
Atvažiavau visa valanda anksčiau, nes buvau sutaręs susitikti su savo kitu sielos broliu Rimu, kuris gyvena Jungtinėse Valstijose. Dabar jis atvažiavo, kartu su užsieniete žmona, paviešėti gimtinėje, Kaune. Kada jis man paskambino, tai ir jam pasakiau apie savo paskaitą. Prieš keletą metų jis jau klausėsi mano paskaitos, irgi Kaune. Ir labai susidomėjo Urantijos Knyga. Labai laukė lietuviškos knygos vertimo. Vis skambindavo ir teiraudavosi, kokioje padėtyje vertimo leidimas. Dar praėjusiais metais, kada kartą žiemos pradžioje, jis paskambino vėl, jam pasakiau, kad jau gali Urantijos Knygą lietuvių kalba nusipirkti Jungtinėse Valstijose, tuo tarpu mes čia, Lietuvoje, dar turėsime pakentėti, kol ji perplauks laivu Atlantą. Tad Rimas buvo vienas iš pačių pirmųjų, atsivertusių lietuvišką Urantijos Knygą. O mūsų Urantijos grupių nariai tos akimirkos dar kantriai laukė…
Kada įėjau į jaukų viešbutį “Kaunas”, iš karto patekau į restorano salę. Kažkaip neįprasta iš gatvės patekti tiesiai į restoraną, o ne į foje. Galbūt yra dar ir kitos durys. Bet man dar reikėjo surasti konferencijų salę. Paklausiau barmeno. Man parodė laiptus į antrą aukštą. Užlipęs, pamačiau Rimą. Jis atėjo drauge su žmona. Ji ne amerikietė ir amerikietiškai šneka su akcentu. Bet žaviausia buvo tai, kad ši pagyvenusi moteris Jėzų buvo atradusi savo…širdyje. Tai pats nuostabiausias žmogaus patyrimas šitame pasaulyje. Jam tegali prilygti Tėvo valios vykdymas ir tiesioginis bendravimas su Tėvu… Rimas man jau anksčiau buvo sakęs, kad žmonai taip pat nupirko Urantijos Knygą, tik angliškai… Bet bijau, kad jai angliškai bus perdaug sunku skaityti, nes vis tik tekstas yra gana sudėtingas.
Džiaugiausi matydamas Rimą ir jo žmoną, nes suradome tą mus jungusią grandį – Jėzų. Ir kalbėjomės ne apie įspūdžius, bet apie Jį, apie mūsų didesnį norą tarnauti Jam gerais darbais žmonėms… Rimas, atvažiavęs į Kauną, pajuto rimtų sveikatos sutrikimų. Tai buvo vienintelė kliūtis, kuri neleido iki galo jam pajusti viešnagės tėviškėje malonumo… Bet jo noras tarnauti Jėzui, tarnauti žmogui gerais darbais yra didžiulis. Ir būtent Urantijos Knyga jam leis pajusti visos kūrinijos nuostabų Protą ir jos tobulą valdymo modelį. Tiek, kiek tobulumą gali aprėpti, net ir labai menka dalimi, mirtingojo protas dar šitame žemame, materialiame, lygyje.
Rimo žmona yra nuostabiai jautri moteris. Ji taip nuoširdžiai man papasakojo, kaip pajuto gyvą ryšį su Jėzumi. Ir po šitos akimirkos nebeabejojo Jo realumu, Jo tikrumu, Jo gyvybingumu ir pagalba tiek jai pačiai, tiek ir kitiems žmonėms. Ir mes buvome susitikę pirmą kartą, o atrodė esame labai artimi, tikri brolis ir sesuo.
Kada sielos yra atviros, tada dvasinė giminystė yra daug tvirtesnė ir tikresnė už bet kokią kraujo giminystę, kurioje nedažnas ir to paties kraujo praliejimas. Neveltui Urantijos Knygoje yra pareikšta mintis, kad giminingos sielos traukia vieną prie kitos. Ir šitoji trauka yra daug stipresnė už materialių interesų trauką. Šitoji trauka yra iš Tėvo dvasios ir ji remiasi į dvasinę vienovę su Tėvu širdyje. Taip Tėvas užtikrina visos kūrinijos vienovę, palikdamas joje įvairovę pasireiškimų. Dėl to ir mes savo tapatumo neprarandame, netampame vienodi, bet patiriame vienoje dvasioje.
Paskaita vyko puikiomis sąlygomis. Nuostabiai šviesi salė, daug žmonių, gal daugiau kaip šimtas, visos sąlygos demonstruoti atsivežtus plakatus – galima juos ant stovo magnetais prispausti… Žodžiu, tik džiaukis tokiomis sąlygomis. Ir kada prisimenu “Žinijos” draugijos Kaune nekūrenamas patalpas žiemą, kada elektrinis šildytuvas keldavo tokį triukšmą, kad reikėdavo jį išjungti, o tada šaltis, labai greitai, čiupdavo kiekvieną už pakarpos, tikrai suspaudžia širdį, kokiomis varganomis sąlygomis žmonės klausydavosi paskaitų. Bet net ir tokiomis sąlygomis jie sutikdavo ateiti. Ir ateidavo… Ir vis tik gaila, kad “Žinija” nebeteko net ir tų patalpų. Magiškas dalykas “Patalpų privatizavimas” buldozeriu nušlavė “Žinijos” suteiktą galimybę skleisti šviesą tiems, kurie jos nori… Bet ji vis tiek skverbsis įvairiausiais Dievo suteikiamais keliais keleliais, takais takeliais, kol visas Kaunas nušvis kaip švyturys nakties jūroje… Ir jokia privatizacija tam nesutrukdys; jokie barjerai nėra pajėgūs sustabdyti Tėvo šviesos sklidimą visoje kūrinijoje…
Kadangi vos keli salėje sėdėję žmonės buvo skaitę ar girdėję apie Urantijos Knygą, tai paskaitą reikėjo nukreipti tokia vaga, kad jie pajustų šito dieviškojo Apreiškimo gelmę ir didingumą. Tad apriboti tai dviejų valandų paskaita yra nepaprastai sunku. Dėl to ir prašiau Jėzaus ir Tėvo kalbėti mano lūpomis tą, ką norėtų pasakyti apie šitą Apreiškimą tiems jų vaikams, kurie apie jį negirdėjo nieko. Ir Jie mane panaudojo, kaip ir per visas kitas paskaitas, mane kaip instrumentą, kad šitą milžinišką šviesą perteikčiau suprantama kalba besiklausantiems. Ir sprendžiant iš veidų, jiems toji šviesa buvo ne tik priimtina, bet ir viliojanti. Ir, manau, ne vienas klausęsis šios paskaitas nusipirks Urantijos Knygą, kad galėtų pats panirti į visą jos gelmę…
Iš Kauno suku link Kėdainių pusės. Važiuoju į Biržus. Nuvešiu Urantijos Knygą pusbroliui. O pakeliui dar užsuksiu ir į Kėdainius. Pasižiūrėsiu, kaip ten žmonės sureaguos į Urantijos Knygą. Vis tik miestas nedidelis, o mažesniuose miestuose žmonės jaučiasi labiau suspausti, suvaržyti net ir minties atžvilgiu… Tik kai privažiuoju posūkį į Kėdainius, pamatau, kad nuo šios vietos iki miesto dar važiuoti dar net vienuolika kilometrų. O paskiau vėl dar grįžti. Tai nepigus lankstas ir aš jo atsisakau. Pasirenku kitą sprendimą: užsuksiu į Panevėžį, nes vis tiek važiuosiu per patį miestą, tad ir sukti niekur nebereikės. Taigi finansai diktuoja savo sąlygas… Galų gale pasižiūrėsiu, kaip Panevėžio žmonės reaguos į mane gatvėje.
Panevėžyje esu skaitęs kelias paskaitas apie Urantijos Knygą ir Dievą. Kada buvau atvažiavęs į šį miestą skaityti paskaitos pirmą kartą, tai “Garso” kinoteatre susirinko pilna salė. Bet tai jau kelerių metų praeitis. Dar buvau gal tris ar keturis kartus atvažiavęs, ir kaskart žmonių ateidavo vis mažiau ir mažiau. O prieš porą metų iš viso neatėjo nė vienas žmogus, nors skelbimas kabėjo tame pačiame “Garso” kinoteatre. Tad įdomu, kaip bus gatvėje…
Pakeliui dar sustoju papietauti. Mano pietūs – tik žalias augalinis maistas. Suvalgau porą apelsinų, kelis persikus... Valgydamas obuolį, pamatau dilgėlių ir pienių. Jos irgi mano maistas. Tad nusiskynęs, tikrai gražių dilgėlių ir pienių – ne visos ir dilgėlės ar pienės tokios gražios, kokias pamačiau šįkart – kartu atsikąsdamas obuolio iš dilgėlių su pienėmis, burnoje, pasidarau dieviškas salotas. Truputėlį nudilgina, bet nieko… Užtat koks skonis, koks maistas, tik ką nuskintas, laukinis, nesukultūrintas. Vilniuje irgi skinu dilgėles ir pienes ir darausi iš jų žalias salotas. Tad po jų nebegaliu žiūrėti į daržo salotas. Dabar man jų skonis toks, tarsi būtų popierinės, visiškai netikros…
Puikiai papietavęs, traukiu tolyn. Negaliu atsigėrėti gamtos grožiu. O kokie debesys: toliau į kairį šoną, kaip tik per mano pusės langą, matosi juodi juodi. Bet sluoksniniai, tiršti: vienas sluoksnis ne tokių juodų juodų, kitas jau juodas kaip smala. Tai liūčių ir žaibų debesys. Tuo labiau, kad diena ne tik karšta, bet ir tvanki. Bus griaustinis… Būtų gerai, kad Panevėžyje nelytų, nes nebus kaip gatvėje išsikelti savo staliuką su Urantijos Knyga. Vis tik koks nuostabus Dievo paveikslas: žali žali miškai, grėsmingas dangus nuklotas juodų primirkusių vandens debesų, kylančių tiesiog laiptais, ir properšos matosi, tarsi atidengti šuliniai, bet lipti į viršų. Ir viskas juda kaip gyva, kinta, nestovi vietoję sustingę, tarsi kvėpuoja. Koks dailininkas galėtų tą nukopijuoti. Gyvojo Dievo gyvos kūrinijos atkartoti neįmanoma. O kam ją ir atkartoti, kada gali visą laiką gali gėrėtis originalu.
Netikėtai dangus praplyšta. Ir pasipila vanduo taip, kad nuo lango jo nuvalyti nebepajėgia ir šiuolaikinė technika. Tik atrodė, kad tie juodi juodi debesys kažkur toli šone, bet kelias nuvingiavo taip, o ir vėjas juos pūtė tikriausiai link manęs, kad atsidūriau kaip vandens naktyje. Važiuoju apgraibomis. Visiškai neskubėdamas. Gėrėdamasis visa kuo, kas vyksta už lango. Kokia nuostabi kaita. Ir viskas vyksta maždaug iki dešimties kilometrų aukščio atstumu nuo planetos paviršiaus. Visos oro srovės ten ir formuojasi ir turi įtakos tam, kas vyksta jau betarpiškai virš mūsų galvos. O juk oro srovių nematom. Bet gi jos yra. Kaip ir Dievo nematom, bet galim pajusti Jo pasireiškimus per įvairiausius reiškinius, žmonių veiksmus ar žodžius, ir savo pojūčius. Tad ir šių srovių judėjimai būtent ir sukelia vėjus, audras, viesulus, o išgaravęs nuo planetos vandenų ir sausumos paviršiaus vanduo suformuoja debesis, kuriuos šios oro srovės ir gainioja aplinkui, tai ką nors užliedamas, tai ką nors užpustydamas, tai smėlio audras sukeldamos, ar sausrą įtvirtindamos. O ateis laikas, kai planeta subręs, jos materija, nusistovės, ir nebekils jokių viesulų, nebebus audrų ir potvynių… Bet iki to dar turės nužingsniuoti daug daug šimtmečių, per kuriuos keisis į šviesą ir žmonija… Ir prie šito galim prisidėti, kiekvienas, jau šiandien ir savo kasdieniu gyvenimu, atverdami savo širdį meilei, tiesai, gailestingumui, gėriui, grožiui…
Panevėžys maudosi…saulės spinduliuose ir tvankumoje. Nė lašelio nelyta… Puiku. Pasiimu savo sulankstomą staliuką, Rojaus Trejybės vėliavą, Urantijos Knygą, aplanką su citatomis iš knygos, didžiosios visatos kompiuterinės grafikos nuotrauką ir einu į centrą… Ateinu į Laisvės aikštę, patį miesto centrą. Žmonių nedaug, pereina per aikštę vienas kitas. Keli suoliukai nusėsti ir pagyvenusių, ir jaunimo. Tik jie mėgaujasi vakarėjančiais spinduliais ir tikrai greitai nepajudės niekur. Oras geras, visi savaitgaliui tikriausiai patraukė kur nors arčiau gamtos, aplinkui ramybė. Bet yra taip, kaip yra. Išsirenku vietą taip, kad būčiau pastebimas iš įvairių pusių. Pasirengiu savo darbo vietą ir imu žvalgytis, iš kur pasirodys pirmasis mano siūloma knyga susidomėjęs žmogus. “Aha, ateina dvi moterys, gal šešiasdešimties metų. Pasiūlysiu joms pirmosioms pasižiūrėti į Urantijos Knygą.” Eina visai neskubėdamos. Kada susilygina su manimi, paimu knygą ir pasiūlau pasižiūrėti į tokią knygą, kokios dar Lietuva nematė. Tai naujojo tūkstantmečio knyga. Bet jos abi taip ir praėjo tarsi pilna burna vandens neištarusios nė garso… Netrukus eina pora vyrų. Bet ir jie ignoruoja mano kvietimą. Eina dar viena moteris. Bet išgirdusi mano kvietimą paimti knygą ir pavartyti, tik paspartina žingsnį ir nulekia tolyn. Dar eina dvi moterys, bet ir jos visiškai nesidomi Urantijos Knygos šviesa. Priėjusiems naujiems žmonėms imu sakyti, kad šitoji knyga pakeis žmonijos raidą, ir Panevėžio gyvenimą pakeis, ir jų asmeninį gyvenimą pakeis. Bet man piktai burbteli, kad jų tai visiškai nedomina. Aš puikiai suprantu, kad daugelis žmonių nenori brukamos prekės, nes gatvėse siūlančių prekes, bent jau anksčiau buvo tiek daug ir tokių įkyrių, kad žmonės ir dabar tebesipurto nuo panašaus kokio nors siūlomo, net ir gero daikto. Dėl to ir nepradėdavau siūlyti Urantijos Knygos tol, kol pamatydavau, kad jau žmogus taip ir praeis nepažvelgęs. Taigi, griebdavausi kaip skęstantis šiaudo pats pasiūlyti, o gal išgirdęs žodį kitą ir susidomės. Bet bendras vaizdas buvo toks nykus, jog atrodė, kad esu zombių-žmonių mieste, kur visi paniurę, pikti tik neprisiliesk, iškart pratrūks žaibais. Stoviu jau apie dvidešimt minučių, o nė vienas taip ir nesusidomėjo Urantijos Knyga. Štai tau ir žmogaus noras ir pastangos surasti ramybę, išsivaduoti iš sunkumų ir vargų, kurie juos suka į ožio ragą kasdien. O į pasiūlytą sprendimą nekreipia jokio dėmesio. Ir dar tą pačią dieną jaus nerimą ir baimę dėl kitos dienos gyvenimo…
Netikėtai šauna mintis pasikviesti lauko kavinėje gurkšnojančius alų du jaunuolius. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš ranka jam parodžiau, kad ateitų prie manęs. Jis sureagavo ir pats pamojo, kad prieičiau prie jų aš. Ką gi, paėmiau staliuką ir su visa manta patraukiau prie jų. Priėjau ir sakau: “Jeigu Mahometas neina prie kalno, tai kalnas prieina prie Mahometo.” Jis nusijuokė, supratęs mano pasakymą. Ir šituo pačiu užsimezgė mūsų pokalbis. Kada jam trumpai paaiškinau, kokia yra šitoji knyga, jo susidomėjimas iškart padvigubėjo. Jis tuoj pat ėmė klausinėti, kas gali įrodyti jos pateikiamų tiesų tikroviškumą, kaip ji buvo parašyta, kas yra jos autoriai, kodėl būtent ji dabar yra reikalinga, kai yra daug ir kitokių šaltinių, koks žmogaus pomirtinis gyvenimas, ir daugybę daugybę kitų klausimų. Mūsų pokalbis truko apie valandą. Jo draugas per šį laiką nepratarė nė žodžio, bet klausėsi manojo aiškinimo irgi dėmesingai. Nors mačiau iš jo veido išraiškos, kad šitie dvasiniai reikalai jį domina dar labai paviršutiniškai. Į kai kuriuos mano aiškinimus apie dvasias ir jų veiklą mūsų visų labui savo akių, lūpų judesiais jis išdavė gana ironišką požiūrį. Bet vis tiek kantriai sėdėjo ir netrukdė savo draugui pateikinėti jį dominančių, ir tuo pačiu, trikdančių klausimų. O šis ir toliau būtų mane klausinėjęs, bet jau aš turėjau vykti tolyn į Biržus. Ir kai tik jis paklausė, ar Urantijos Knygą galima būtų kaip nors nusipirkti Klaipėdoje, mat jis atvažiavęs iš ten, aš jam padaviau lapą su citatomis iš Urantijos Knygos ir parodžiau mūsų svetainės užrašytą adresą. Paaiškinau, kad ten jis galės susipažinti ir su visu knygos tekstu lietuviškai. O pačią knygą irgi galės nusipirkti bet kuriame “Vagos” knygyne bet kurioje Lietuvos vietovėje… Atsisveikindamas jam pasakiau: “Į Panevėžį aš užsukau vien tik dėl tavęs. Mane čia atvedė Tėvo dvasia, gyvenanti kiekvieno iš mūsų prote. Išvažiuodamas iš Vilniaus nė minties neturėjau, kad sustosiu Panevėžyje. Reiškia Tėvas žinojo, kad čia sutiksiu tave, nes tavo dabartinėje būsenoje, kada niekas nesugeba tau atsakyti į tavo daugelį klausimų, tau būtent ir reikalinga šitoji knyga, kad rastum atsakymus į tau ramybės neduodančius klausimus. Ir labai džiaugiuosi tuo, kad sutikau tave. Išsiskiriam laikinai. Greitai susitiksim, nes laukia didžiuliai darbai visų einančiųjų Tėvo keliu.” Aš pasisakiau savo vardą, Linas, savąjį. Ir jau kaip bičiuliai atsisveikinome…
Ir tikrai, net važiuodamas iš Kauno, jau nekalbant apie mintis iš pat ryto, nė nemaniau, kad užsuksiu į Panevėžį. Ketinau tą padaryti Kėdainiuose. Bet Tėvo valia buvo kitokia. Ir kada Panevėžyje nė vienas žmogus nepriėjo, kad paimtų į rankas Urantijos Knygą bent jau žvilgtelėti atidžiau, pamaniau, ko gi aš čia iš viso atvažiavau ir taip jau šiek tiek užtrukęs ilgiau nei planavau kelionėje. Ir minties neturėjau, kad galiu sudominti šia knygą jaunuolį, atvažiavusį iš kito Lietuvos krašto ir šito pavakario laiką leidžiantį… lauko kavinėje. Iki šiol to dar niekada nebuvo. Bet Tėvas žino kam ir ko kada reikia, ir tada pasiunčia savo pasiuntinius, kad šie perteiktų tai, ko kiekvienam stinga… Ir šitas vaikinas savo viduje jau ilgą laiką kankinosi nesurasdamas argumentais pagrįstų atsakymų, kurie nuramintų ne tik širdį, bet įtikintų ir protą. Ir štai šitos išvykos metu, jis gavo tai, ko seniai ieškojo. O ieškodamas toliau jau su Urantijos Knyga, jis atsigręš į…savo paties vidų, kad savyje surastų Tėvą… Argi ne nuostabu?!
Saulutę virš Panevėžio užslėpė juodi debesys. Pradeda ir čia lietus savo šokį. Aš jau vėl kelyje. Lašai pavirto upeliais, kuriuos valytuvai mėgina nustumti šalin nuo mano akių, įdėmiai žvelgiančių per langą pirmyn…
Kaip greitai pasikeičia aplinkos spalvos. Tik neseniai aplinkui viskas spindėte spindėjo, dabar pratrūko lietumi ir verkia šlapias pajuodęs kelias… Ir toks pasikeitimas didžiąja dalimi neigiamai veikia žmogaus pojūčius. Vietoj džiugesio ir pakilumo, vietoj šviesos gaivos ir beribio žvilgsnio į bekraštę kūriniją danguje, suspausta ir suveržta krūtinė, žvilgsnis nudelbtas į greta esantį medį ar pastogę, trykštančius upelius ir jokio noro žvelgti į dangų, nebent ieškant švininiuose debesyse kokios nors properšos, galinčios tokią nykumą išsklaidyti… Bet tokia nuotaika apima tik tuos, kurie žvelgia vien tik materialiu žvilgsniu, kurie save yra sutapatinę tik su šituo materialiu kūnu, kuriam ir sunku dėl tokių pokyčių. Ir kai tik pajunti Dievo šilumą viduje, savo paties viduje, netikėtai išnyksta slegianti nuotaika, nesvarbu, koks bebūtų oras. Junti tokią palaimą ir ramybę, kad negali atsidžiaugti būtent tokiomis permainomis. O kada pasipila žaibai ir sudunda griaustinis, kada tai vyksta visiškai šalia ir su tokiu trenksmu, tada pagalvoji, kokia tai tik mažytė Dievo energijos pasireiškimo išraiška, o žmogus jau jaučiasi bejėgis ir prieš potvynį, ir prieš gaisrus, ir prieš viesulus. Bejėgis prieš patį menkiausią energijos pasireiškimą, o dedasi, žinąs, kad Dievo nėra, nes mokslas nepateikė Jo gyvavimo įrodymų… O ar tai ne įrodymas, kad oro srovės debesis vaiko metai iš metų, o žmogus jų sugauti negali. Viską jis gali, o debesų pagauti – ne. Tai koks gi jis proto centras, neigiantis vadinamuoju moksliniu požiūriu Dievo egzistavimą..?
Kuo arčiau Biržai, tuo kelias sausesnis. O pačiuose Biržuose saulutė jau vėl šaiposi, kaip niekur nieko…
Pusbrolis su žmona abu medikai. Ir man nuostabiausia yra tai, kad jie į žmogų žvelgia ne kaip į atskirą ir izoliuotą vienetą, o kaip į sistemos sudėtinę ir gyvą dalį, kuri gali užmegzti ryšį su Kūrėju ir tuo pačiu padėti sau pagyti. Tai labai platus ir gilus požiūris, kurio mūsų krašte prisilaiko dar labai mažai medikų. Dėl tokio jų požiūrio ir Urantijos Knyga jiems nėra svetima ar iššūkis, kuris turės apversti jų pasaulėžiūrą aukštyn kojom. Tiesiog Urantijos Knygos dėka jie pamatys dar didesnę sistemą, Kūriniją, apie kurios egzistavimą ir gyvastį jie girdėdavo iš mano pasakojimų per mūsų retus susitikimus. Jų abiejų meilė ir žmogui, ir gamtai yra toji Tėvo kibirkštėlės, Minties Derintojo, veikimo pasekmė, kuria gėrėjausi viešėdamas jų sode šiek tiek už miesto. Jų sodas nuostabaus grožio – tai tarsi sukultūrintas miškas arba pusiau laukinis sodas. Bet visa tai jų darbo vaisius. Kada jie pasiėmė sodo sklypą, tai kiti sakė, kad pasikeistų į geresnę vietą, nes tai pati žemiausia vieta, aplinkui lyg ir kokia pelkė… Bet pusbrolis jau tada matė savo mintyse, ką jis čia sukurs. Ir sukūrė savo darbu tikrą pasaką. Namas beveik visiškai paslėptas po augančiais vijokliniais augalais; net ir stogas. Tad atrodo, kad stovi kažkoks žalias kalnas. Vienoj namo pusėje graži žalia veja, daug šviesos, nedidelės daržo lysvės: braškių, svogūnų, ridikėlių, vaiskrūmiai… Kitoje pusėje, tik nusileidus laiptais, atsiduri prie nedidelio apvalaus baseino, išmūryto laukų akmenimis. O jame įvairiaspalvės žuvytės, kurias ir pamaitini. Ir matai, kaip jos pasiima paskleistą maistą vandens paviršiuje. Ir čia matai, kaip jos elgiasi tarpusavyje, siekdamos maisto. Šiek tiek atokiau – paukštidė, o ant jos viršaus – karvelidės pašto balandžiams, kuriuos jis laikė visą laiką nuo pat vaikystės. Už jų gražus sodas su keliasdešimčia vaismedžių.
Einant už baseino tiesiai tolyn, pereini per veją įrėmintą tankia gyvatvore, pereini per keliuką ir patenki į visiškai kitokią atmosferą, kurioje karaliauja savo rankomis pasodintos eglės, pušys, kedrai, lazdynai, beržai, ir daugybė kitokių medžių medelių, kurių aš nė nepažįstu. Bet apie juos pusbrolis pasakoja su tokia meile ir atsidavimu, kaip apie žmogų… Mylimą žmogų… Čia pat – sumūryta iš lauko akmenų laužavietė, panaši į pagonių aukurą. Ir nemaža kaimo troba iš tikrų rąstų. Viduje visi baldai, rakandai, pintinės kaip kokiame aštuoniolikto amžiaus kaime. Per visą pirkios galą ilgas stalas, ir du suolai abiejose stalo pusėse. Pečius. Ant atitrauktos pečiaus sklendės, arba liaudiškai sakant juškos, patupdytas raudonas paukščiukas, kaip mažytis akcentas. Stačiais laiptais nusileidus rūsin, atrodo kad dar porą amžių sugrįžti į gilesnė praeitį. Visa asla išgrįsta ir sienos išmūrytos tašytais bet netaisyklingų formų lauko akmenimis. Pastatyti keli staliukai su kėdėmis, tarsi būtum senoviškame traktieriuje.
Einame tarp jo paties sodintų eglių, beržų, prieiname didžiulę akmeninę tvorą. Pereiname per vartus, padarytus iš apvalių nedidelių rąstelių, patenkame ant liepto į tvenkinį. Tvenkinys didelis, net ir salelę turi. O tos salelės pakraštyje prie pat vandens padarytas namelis. Jame gyvena antis su penkiais ančiukais. Kita antis su trimis ančiukais pasirinko savo būstu natūralų krantą. Ir kada jos abi išplaukia į ieškoti maisto, nuostabus reginys – dešimt ančiukų-pūkuotukų ir dvi motinos antys. Būna ir taip, kad ančiukai lieka pas vieną antį. Jos abi sutaria. Ir netikėtai pasirodo…gulbė. Balta gulbė. Laukinė. Kai mes einame lieptu gilyn į tvenkinį, gulbė visiškai šalia. Ji pradeda šnypšti, pasišiaušia. Taip ji gina savo teritoriją… Kitoj pusėj tvenkinio jau natūralus miškas ir natūralios pievos… Atsisėdam ant suolo, padaryto ant liepto. Visas lieptas aptvertas iš abiejų pusių turėklais irgi iš rąstelių, kaip ir vartai, tad gali nebijodamas atsiremti nugara į turėklus ir ramybėje gėrėtis tokiu nuostabiu kampeliu. O juk viskas buvo nuoga nuoga, ir dar žemiau už kitus sklypus… Kiek reikėjo privežti žemių, kad susilygintų su kitais sklypais… Dabar tai gražu pažiūrėti: ir akiai miela, ir širdžiai džiugu…
Grįžtam atgal. Pakeliui matau – dar dviaukštė palėpė, o ant jos viršaus lyg būtų uždėtas mažytis gal poros metrų ilgio namelis… Pusbrolis paaiškina, jog tai pavėsinė su namu varnėnams. Dabar matau, kad jo sienoje padarytos skylutės varnėnams įlįsti. Ir skylutės tokio dydžio, kad didesni paukščiai negalėtų įsibrauti, o tuo labiau – katinai… Nuo pavėsinės antrojo aukšto matyti ir tolimesni vaizdai. Pusbrolis juokauja, kad priiminėdamas draugus, sako lengvesnį ir skanesnį maistą patiekiam antrame pavėsinės aukšte, kad norintieji paragauti turėtų nors kiek pamiklinti kūną ir pasportuoti bent jau laiptais užlipdami į viršų… Pavėsinėje didžiuliai mediniai suolai ir stalai.
Tai čia būtų bokštinė pavėsine. O šalia rąstų trobos, “eglyne” yra ir didžioji pavėsinė, kurios visas stogas dengtas storu nendrių sluoksniu. Nendrės tiesiog iš šalia esančio ežero. Bet uždengti reikia mokėti ir turėti specialius instrumentus nendrėms suspausti…
Taigi viename sode visiškai skirtingi kampeliai ir visiškai skirtingi pojūčiai. Bet viskas susilieja į harmoningą darną. Kada iš pradžių šalia namo buvo pastatyta aukšta išskaptuota iš medžio moters skulptūra, kada aplinkui medeliai buvo tokie maži maži, tai šitoji kelių metrų skulptūra atrodė išdygusi visiškai ne vietoje. Ji tiesiog atrodė kaip kaliausė lauko gale. Dabar, kada šalia jos medžiai užaugo, ji tapo tokia mažytė, tokia gležna, kad atrodo medžiai ja rūpinasi ir ją globoja kaip mažytį vaikutį. Ir kas atrodė, kažkada, kaip visus nustelbianti jėga, nors ir sustingdyta, bet vis vien stipresnė už medelio styrančia vytelę, dabar prieš tą patį gyvą medį, kuris ir toliau tebeauga, šitoji sustabdyta akimirka pati yra sumažėjusi, susmulkėjusi, kad jai reikalinga ir globa, ir rūpestis iš šalies.
Taip ir Tėvo kūrinijoje: viskas auga ir juda. Kas tik nustoja vystytis dvasiškai, tas iškart ima ristis atgal, nes stovėjimo vietoje nėra. Tą turime įsisąmoninti kiekvienas. Mes turime augti gėriu ir gėryje per gyvąjį ryšį su gyvuoju Dievu. Pamąstykim apie medelio augimą į galingą medį ir medinės skulptūros sustabdytą akimirką…
Dar kartą užsukam į kaimo trobą. Pusbrolis vėl man rodo, jau kitame kampe jo pastatytą kitokį negu anksčiau parodytą raudoną paukštelį. Aš į jį žvelgiu iš toliau. Sakau, kad matau. O jis mane kviečia prieiti pasižiūrėti visai iš arti, kur jis pats stovi. Ir aš einu. Dar žengiu žingsnį, o ten praraja, ir koja netekusi grindų į ką atsiremti prasmenga žemyn tuo pačiu nusitempdama ir visą mano kūną. Krentu, kaip metamas maišas, visas ant į rūsį vedančių laiptų… Netikėtumo momentas neleido nei pakeisti kūno padėties, nei susigrupuoti taip, kad galėčiau palengvinti, kūnui, kritimo pasekmes. Akimirka, ir tu jau jautiesi visiškai kitaip negu iki jos. Tiksliau, kūnas jaučiasi kitaip. Pajuntu skausmą kairiajame kelyje, kuris buvo operuotas dar studijų laikais; alkūnės sąnarį nudiegia taip, kad nebejaučiu rankos dalies nuo pirštų iki alkūnės sąnario… Pusbrolis su žmona sunerimo, kad buvo paliktas neuždengtas nusileidimas į rūsį, ir klausia, ar nereikia medicininės pagalbos… Aš jiems sakau, kad čia kaltas aš pats, nepastebėjau neuždengtos duobės, ir vis raminu, kad viskas bus gerai.
Atsisėdu ant lovos krašto ir imu melstis Jėzui, Jo partnerei Visatos Motinai Dvasiai, Nebadonijai, ir Tėvui, dėkoju Jiems už šitą patyrimą, kuris leidžia man patirti tai, ko dar nepatyriau, ir prašau, kad sustiprintų mano kūną, kad galėčiau atsistoti ir apsieiti be medikų pagalbos, net tik jie vieninteliai gali padaryti tai, ko negali padaryti joks medikas, joks mokslas. Mano malda truko keletą minučių, bet visą laiką ji liejosi be sustojimo ir taip intensyviai, kad atrodė man pačiam tuoj tuoj imsiu jausti skausmo palengvinimą. Ir tikrai. Skausmas ėmė rimti. Galėjau šlubčiodamas paeiti, alkūnę gėlė, bet ranką pradėjau jausti… Kelis, žemiau girnelės tik nudrėkata oda, ir sumušta pati girnelė. O šitas kelis man jau daug metų yra labai jautrus, prie jo beveik negaliu prisiliesti… Taip pasidarė po menisko operacijos… Ir kokią jutau palaimą maldoje, žodžiais negaliu išreikšti… Kokį dėkingumą už visą patyrimą, už visą Jo meilę, gyvą meilę, juntamą meilę, Tėvo meilę vaikui.
Tik vėliau ėmiau sąmoningai suvokti, kas galėjo atsitikti, kai kritau visiškai netikėtai. Akimirka ir stuburas ar keliai galėjo lūžti, ranka bet kurioje vietoje ar per sąnarį, galėjau nuriedėti visais stačiais laiptais žemyn, susižaloti stuburo nervus… Žmogus lygioje vietoje susilaužo, o čia prasmegdamas kaip maišas, ir be giliai skaudžių kūnui pasekmių. Be dieviškosios apsaugos taip gravitacijos veikimo sumodeliuoti tiesiog neįmanoma.
Tokią apsaugą esu patyręs, labai ryškiai, jau ne kartą per pastaruosius keletą metų. Dėl to, visada, pasimeldžiu išvažiuodamas mašina ar dviračiu. O dviračiu važinėju tikrai daug, po trisdešimt-keturiasdešimt kilometrų kasdien, jeigu geras oras. Ir važinėju labai greitai su sportiniu dviračiu, mat jaunystėje užsiiminėjau dviračių sportu. Tad ir dabar savo kūną, Tėvo materialią šventovę, kurioje apsigyvenę esame dviese – Jo dvasia ir manasis aš, turintis Tėvo padovanotą ir asmenybės dovaną, treniruoju ir fiziškai apkraunu. Kad kūnas būtų sveikas ir padėtų man tarnauti Kūrėjui ir Jo kūrinijai tarnaujant žmonėms. Neįdėjus savo pastangų, kūnas sveikas būti negali. Toks Tėvo dėsnis – sveikata yra natūralus atlygis už visapusiškas pastangas – sveiką mitybą, geras mintis, ir fizinį judėjimą. Ir tas galioja mums visiems. Ir visa tai pasiekti galima tik Dievo dėka. Be Jo pagalbos kažkuri grandis sutriks, nes vien tik asmenybės valios pastangomis suderinti šias tris sritis neįmanoma.
Pusbrolis ir aš vakarą praleidome dviese: jo žmona išvažiavo namo ruoštis rytdienos budėjimui. Likę dviese pasinėrėme į dvasinius pokalbius. Aš jam atidaviau atvežtą Urantijos Knygą, ko gero vieną pačių pirmųjų knygų visame Biržų krašte. Ir tikrai ji prisidės prie dar didesnio jo pasinėrimo į dvasinius klodus. O tai neliks nepastebėta ir neįvertinta ir jo pacientų. O beveik pusiaunaktį dar kartą išėjome pasigrožėti jo sugalvotu apšvietimu. Ir jis tikrai nustebino. Lempos patalpintos tarp medžių juos apšviečia taip, kad rodos esi nerealioje aplinkoje, o sapne. Taip matai išryškintą beržų grupę, o čia eglių šakų tankūs ir didžiuliai vainikai tampa tokie paslaptingi ir viliojantys juos paglostyti, nes atrodo lyg purūs kilimai… Lazdynų galingas rausvas krūmas dar labiau patamsėjęs, dar labiau nuraudęs rengia riešutų atsargas voveraitėms, kurios tuoj ims lankytis ir nurinks visą didžiausią kelių metrų krūmą… Prie vartų link tvenkinio nuo lempų šviesa paryškina ir medžių grupę ir pačią akmeninę sieną. Čia – ežio karalija, o už tvoros jau savo valdas pasižymėjęs bebras… Nors sunkiai paeidamas, dėl kelio skausmo, negaliu nesižavėti naktiniu patyrimu savo akims ir širdžiai. O kada prieiname prie namo, pusbrolis man parodo juodąją pušį. Ir ji atrodo tokia grakšti, dar jauna ir maža šios gyvos augmenijos šeimos gyventoja, apšviesta uždegtų nakties šviesų.
Miniatiūrinė kūrinija pulsuoja savąja gyvastimi didesniosios kūrinijos-gamtos viduje. Bet šitą miniatiūrinę kūriniją kuria žmogus, vedamas dieviškosios meilės iš Jo dvasios žmogaus viduje. Ir šitokių nuostabių vaisių mes, kiekvienas, galime duoti bet kurioje srityje, kur tik leisime laisvai pasireikšti mūsų veiksmuose Tėvo dvasios vedimui.
Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Iš karto nuėjau prie tvenkinio. O jame baltos dvi gulbės, galbūt gulbė ir gulbinas. Pusbrolis sakė, kad yra ir trys gulbiukai. Savame namelyje visi dešimt ančiukų su viena antimi. Kita antis tupi krante, tiesiog tarp aukštų aukštų žolių… Aplinkui tokia ramybė… Ir žaluma žaluma… Imu nugrimzti į maldą… Širdy taip gera gera… Atrodo tirpsti iš realybės pojūčių…
Važiuodamas atgal į Vilnių vis mąstau, kaip vis tik nevienodai mes suprantame savąjį gyvenimą ir pašaukimą jame. Vieni nieko nenori daryti ir skundžiasi, kad gyventi sunku, o kiti net ir tuščiame lauke sukuria pilnatvę, kad ir tiems nieko nenorintiems daryti grožis akivaizdus… O tuščiame lauke tą būsimą pilnatvės grožį mato retas… Tai irgi Dievo dovana… Tėvas ir mus, kiekvieną, jau mato tuo metu, kada mes stovėsime Jo akivaizdoje Rojuje ištobulinti. Mums belieka šitame procese dalyvauti sąmoningai pasirenkant Jo valios vykdymą ir šituo kuriant Jo kūrinijos būsimą pilnatvės grožį.
Pakeliui užsuku į Pasvalį. Praėjusiais metais, irgi vasarą, drauge su Deividu iš Amerikos ir Svetlana, dabar jau irgi kelinti metai gyvenančia Jungtinėse Valstijose, buvome susitikę su grupe jaunimo, besidominčio gyvuoju Tėvu, gyvuoju Jėzumi, ir Urantijos Knyga. Su kai kuriais iš jų bendrauju jau keleri metai. Ir ne vienas klausėsi mano paskaitų tame pačiame Pasvalyje. Ir jų susidomėjimas tikrai nuoširdus. Ir gyvas, pulsuojantis, ieškantis tikrojo ir gyvojo ryšio su Dievu. Dabar nutariu užsukti į tuos namus, prie kurių, tiesiog natūralios gamtos kieme, pernai ir vyko mūsų bendravimas. Bendravome ilgai, nuo popiečio iki vėlyvos nakties, nes kada pasukome į Vilnių buvo jau prieš vienuolika. Dėl to panorau tiems žmonėms, kurių kieme vyko šitas bendravimas parodyti jau atspausdintą Urantijos Knygos vertimą į lietuvių kalbą. Tuomet jos dar nebuvo.
Sukdamas į kiemą, pamatau, kad šeimininkė su savo vyru ir vienu jaunuoliu stovi šalia namo. Pataikiau laiku, visi namie. Ką gi, pabendrausim…
Bet apie tai parašysiu kitame pasakojime, kur savo įspūdžiais pasidalinsiu po mano apsilankymo Kauno kunigų seminarijoje, nes patyrimai tiek Pasvalyje, tiek Kaune labai susiję ir panašūs…
Vakare aš jau Vilniuje. Čia būta net audros, nors šią visą dieną mane lydėjo nesislepianti ir karšta saulė. O Viliuje net didžiulių medžių storos šakos nulaužytos, užtvėrusios ir gatvę…
Išeinu pasivaikščioti ramiomis Žvėryno gatvelėmis. Eidamas meldžiuosi. Pagarbinu Tėvą. O tada susitelkiu ties dialogu su savo Minties Derintoju, Tėvo dvasia, gyvenančia kiekviename iš mūsų. Tai bendravimas su Tėvu. Aš Jo klausiu, kodėl vakar, viešėdamas pas pusbrolį, žengiau per grindis tvirtai ir palaikęs žiojėjančią kiaurymę, vedančią į rūsį, grindis dengiančiu tamsiu kilimėliu, prasmegau duobėn? Kodėl toks patyrimas? Einu lėtai, dėmesys sutelktas, bet ne įtemptas, ties netrukus ateisiančiu atsakymu. Pajuntu lengvą virpuliuką ir atsakymas liejasi: “Tu visą savo dėmesį buvai sutelkęs ties pusbrolio rodomu paukščiuku trobos kampe, dėl to tavo periferinis matymo laukas buvo tiek susiaurintas, kad tos juodos kiaurymės tavo sąmonė nebelaikė kiauryme. Visada tu, kaip ir kiekvienas kitas, turi dėmesį sutelkti į veiksmo atlikimo akimirką, o ne į patį tikslą. Tu žvelgei visu dėmesingumu į tikslą, į kurį ir ėjai, į tą paukštelį namo kampe. Tuo tarpu viskas turi būti atvirkščiai, dėmesys turi būti sutelkiamas į veiksmą, kurį atlieki, o ne į tikslą, ne į siekinį. Dėmesys sutelktas turi būti į akimirką, o tikslas turi būti matomas panašiai kaip periferiniu matymu, kaip fonas, ir ne daugiau.
Dabar tu eini ir bendrauji su manimi. Tavo sąmonė nėra atjungta. Tu suvoki, kad eini, kad nemiegi. Bet tavo periferinis matymas yra pakankamai sutelktas tik tokiu laipsniu, kad už ko nors neužkliūtum. Tu jo nesi tiek visiškai susiaurinęs, kaip tai atsitiko vakar. Ir to pakanka, kad girdėtum mane ir galėtum palengva eiti.”
Pasukęs už namo kampo ir paėjęs keliasdešimt žingsnių savo tokiu neryškiu periferiniu matymu pastebiu kažkokį tamsų perlenktą popierėlį. Kad galėčiau įdėmiau pažvelgti, turiu sustoti ir jau perjungti dėmesį nuo bendravimo su Tėvu prie šito popieriuko. Iškart, tuomet, pamatau, kad guli perlenkti dešimt litų. Apsidairau, aplinkui nė vieno žmogaus, pasilenkiu ir paimu banknotą. Tikrai dešimt litų. Gal kas pametė, bet nėra ko ir paklausti. Įsidedu piniginėn ir toliau atnaujinu bendravimą su Tėvu, kuris man sako: “Tau aš įteikiau mažą dovanėlę. Aš tau parodžiau, kaip tu turi bendraudamas su Manimi likti sąmoningoj būsenoj, su Manimi bendrauja tavoji viršsąmonė, o tavo periferinis regėjimas gali pakankamai matyti kas yra betarpiškai prieš tave. Tu tą ir padarei, nes pastebėjai šį nedidelį sulenktą popierėlį. Kad galėtum suvokti, kas tai yra iš tikrųjų, turėjai savo visą dėmesį perjungti ties šituo popierėliu. Tik tada supratai, kas tai. Dėl to visada dėmesį koncentruok ties veiksmu, o ne ties tikslu…”
Tėvas man jau antrą kartą padovanoja lietuvišką banknotą. Pirmą kartą buvo prieš trejetą metų, per kūčias, smarkiai vėjuotą ir šaltą tik ką po pustymo vakarą Vilniaus senamiestyje, kada man buvo padovanota penkiasdešimt litų banknotas, sakytum, stebuklingomis sąlygomis. Apie tai manau, verta taip pat parašyti, nes tai irgi buvo pamoka. Tada dar nemokėjau pasiklausti Tėvo, kad paaiškintų, ką tai reiškia, ir savaip mėginau išsiaiškinti…
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
P.S. Kadangi gyvenu tik iš jūsų paaukojimų, dėl to kreipiuosi į jus paramos. Jeigu tikite mano tarnystės šviesa ir norite, kad ji būtų skleidžiama, galite reguliariai remti mane, pervesdami savo paramą į
Algimanto Jokubėno sąskaitą
Nr. LT607300010080104680
HANSA BANKE
Liepos 8-19 dienomis ketinu apvažiuoti Lietuvą ir supažindinti žmones su Urantijos Knyga įvairiuose miestuose – Ukmergėje, Radviliškyje, Šiauliuose, Telšiuose, Plungėje, Kretingoje, Klaipėdoje, Palangoje, Šilutėje, Tauragėje, Jurbarke, Šakiuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Alytuje, ir Druskininkuose. Tai tik ketinimas, kiek miestų pasieksiu, ir priklausys nuo jūsų paramos.