Devintasis aprašymas (Spalio pirmojo savaigalio patyrimai su Urantijos Knyga) 2005 10 02
Per pastarąjį mėnesį, kada kartu su Sauliumi grįžau iš Jungtinių Amerikos Valstijų, iš konferencijos, skirtos Urantijos Knygos 50-sioms metinėms, Vilniuje ėmiau Urantijos Knygą aiškinti gatvėse beveik kasdien. Dėl to nebeturiu laiko nei aprašyti savo įspūdžių iš Jungtinių Valstijų ir angliškos Urantijos Knygos pristatinėjimų Amerikos miestų gatvėse, nei kitiems su Urantijos Knyga susijusiems darbams. Aišku, jie bus aprašyti, tik dabar mano dėmesys sutelktas kitam tarnavimo aspektui…
Urantijos Knygos aiškinimas ir Jėzaus evangelijos skelbimas gatvėse ima mane vis labiau ir labiau užvaldyti. Bet užvaldyti taip, kad imu justi neapsakomą palaimą ir milžinišką paramą iš Dievo, kada tą darau gatvėse. Ir šitas pojūtis skverbiasi vis giliau ir giliau, į mano vidų. Ir žodis ima sklisti vis garsiau ir garsiau… Ir su didesne jėga. Kartais net pats pagalvoju, kaip nuostabu jaustį tokį keitimąsi net gatvėje…
Dabar pamėginsiu aprašyti savo patyrimą su Urantijos Knyga gatvėje pirmąjį spalio savaigalį.
Šeštadienis. Nuostabus saulėtas rytas. Šiandien prasidėjo spalis. Vsiškai nepanašu į antrą rudens mėnesį. Visiškai kaip rugpjūtis. Dieną iš viso šilta šilta…
Iš Žvėryno žingsniuoju į pamaldas, kurios mūsų šventovėje – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje – vyks šįryt nebe lauke, o tolokai nuo Žvėryno, net Žalgirio gatvėje esančiame name. Einu pesčias ir mąstau, kad tokio gražaus šeštadienio popietę turėtų būti daug žmonių senamiestyje. Dėl to būtinai turiu pasinaudoti tokia galimybe aiškinti Urantijos Knygą žmonėms, išėjusiems pasigrožėti senamiesčiu…
Po nuostabių patyrimų per mūsų pamaldas išvažiavau su dviračiu. Kadangi mokykloje užsiiminėjau dviračių sportu, tai ir dabar dar treniruojuosi. Tik dabar ne dėl rezultatų, bet dėl geros fizinio kūno sveikatos. Jį reikia ypač prižiūrėti. Juk tai Dievo Tėvo šventovė. Joje gyvena Tėvo dvasia, Minties Derintojas. Tad jis turi būti sveikas ir tarnaujantis Tėvui ir Jo kūrinijai. Todėl, kasdien, jeigu nelyja, stengiuosi nuvažiuoti trisdešimt-keturiasdešimt kilometrų...
Važiuodamas niekada savęs neprievartauju, kad turėčiau važiuoti būtent iš pačių paskutinių jėgų. Jokiu būdu ne. Važiuoju dėl to, kad jaučiu malonumą iš viso važiavimo proceso… Ir visada klausausi širdies plakimo. Kaip ji reaguoja į apkrovimą… Niekada jos nepervarginu. Bet visada apkraunu, kad padirbėtų, kad jaustų krūvį. Tad mano vidutinis greitis siekia trisdešimt vieną-trisdešimt tris kilometrus per valandą…Tik toks važiavimas reikalingas, mano, kūno grūdinimui. Tai ne turistinis pasivažinėjimas. Tai lygiai tas pats, kaip rytinis nusiprausimas, kaip dantų valymas. Tai irgi tarnavimas Tėvui… Ir važiuodamas visada bendrauju su Tėvu, su savo Minties Derintoju. Tai nuostabus patyrimas. Visada paprašau Jo apsaugos ir vedimo kol manasis kūnas, Tėvo materiali šventovė, bus grūdinama…
Kitam gali tikti kitoks kūno apkrovimas. Bet jis būtinas kiekvienam iš mūsų. Neužmirškit. Ir nesistenkit išsisukinėti nuo tokio fizinio aktyvumo, kad nereikėtų, vėliau, brangiai mokėti už kūno poreikių ignoravimą.
Kūnas nebus ilgai sveikas, ir negalės ilgai, žmogišku masteliu matuojant, tarnauti, jeigu bus suglebęs ir tingus. Žmogus to nesupranta. Man dažnai sako, aš nesportuoju, ir išgeriu ir rūkau, bet esu visiškai sveikas… Tik užmiršta pridėti – kol kas…
Pietums susitryniau į tyrę penkis nedidelius bananus, supjausčiau vieną persiką, ir burokine tarka sutarkavau vieną obuolį. Gerai sumaišiau, ir išėjo nuostabios vaisių salotos. Tai ir buvo mano pietūs. Sveiki ir skanūs…
Po pietų, pasiėmiau tris Urantijos Knygas – dvi lietuviškas ir vieną anglišką – trumpą knygos pristatymą, kurį ką tik buvau parengęs ir paprašęs Sauliaus sumaketuoti ir padauginti, Jėzaus visatos baltą vėliavą su trimis mėlynais koncentriniais apskritimais, pagrindinės visatos paveiksliukų, dar porą obuolių, viską susidėjau į krepšį, o į polietileno maišą įsidėjau sulankstomą staliuką, perjuosiau specialiu diržu ir už to paties diržo užkabinau ant dviračio rankenos. Krepšį persimečiau per nugarą ir išvažiavau į miestą...
Nuostabus važiavimas dviračiu. Nieko rankoje nelaikau, o viską, kas man reikalinga tarnaujant Tėvui gatvėje, vežuosi su savimi. Vis tik tas, kas sumeistravo dviratį, padarė nuostabų transportą važinėti po miestą. Nei orą teršia, nei triukšmą kelia, ir vietos neužima, ir važiuoja ten, kur jokia mašina neįvažiuos, bet svarbiausia, kad leidžia padirbėti kūnui, kuriam šiais laikais taip stinga judėjimo…
Atvažiuoju į senamiestį, prie Rotušės. Tiesiog prie knygyno. Vakar perėjau per knygynus ir pasiklausiau, kaip perka Urantijos Knygą. Tikrai gerai perka. Vis daugiau ir daugiau žmonių ją ima į rankas. Kai kuriuose knygynuose Urantijos Knygų jau nebėra. Reikės laukti, kol vėl bus atsiųsta kita partija knygų. Knygyne prie Rotušės jų dar yra. Užėjęs vidun paduodu vakar pažadėtą trumpą Urantijos Knygos pristatymą, mat pardavėjų klausia, kokia čia knyga, o jos pačios Urantijos Knygos, kol kas, neskaito, tad ir paaiškinti negali. Dėl to buvau pažadėjęs ir joms užvešti trumpą knygos apibūdinimą ir paaiškinimą, kaip ji atsirado.
Pardavėjos paprašau, kad vieną knygą padėtų į vitriną, kad galėčiau žmonėms parodyti, kur ją galima nusipirkti…
Pasirengiu savo tarnavimo vietą. Ir pirmyn… Kreipiuosi į praeivius pažvegti į šitą nuostabią knygą, kuri pakeis visos žmonijos vystymąsi gėrio linkme. Ir kiekvieną pakeis asmeniškai. Net ir tą, kuris nenorės keistis, nes juos įtakos pasikeitęs gyvenimas tų, kurie norės keistis. Ir kurie keisis, atradę Dievą Tėvą savo viduje.
Prie manęs priena lyg kokiomis bangomis. Būna taip, kad keliasdešimt žmonių praspūdina, kai kurie net rankomis mosteldami, atseit nesikabink prie manęs… Bet kita banga atneša porą jaunuolių. Ir jiems pradėjęs aiškinti, pamatau, kaip prieina dar keli, prie jų dar keli. Jau žiūrėk ir daugiau kaip dešimt besiklausančiųjų. Ir nuostabu žvelgti į jų akis, veido išraišką, kaip reaguoja. Tuoj pat pamatau, kuris atveria širdį-sielą, ne protą-intelektą girdimai informacijai. O kitas ar kita, priešingai, mesteli pašaipą: “mulkina žmones.” Arba: “mes nenorim keistis, mums ir taip gerai.” Arba: “jokia knyga žmogaus pakeisti negali, tik žmonės gali keisti pasaulį.”
Visiems juk vienu metu nesutalpinsi informacijos apie Urantijos Knygą ir apie tai, kad ne knyga, iš tikrųjų, keičia žmogų, bet Dievas Tėvas, per gyvą ryšį su tuo žmogumi, kurio viduje gyvena Jo dvasia, Minties Derintojas. Bet Urantijos Knyga padeda suvokti Dievo kūrybos ir veikimo kūrinijoje sistemą, o tuo pačiu palengvina šito paties ryšio užmezgimą.
Jeigu tik pradedi ką nors sakyti apie Urantijos Knygą, jog tai yra Dievo apreiškimas, tuoj pat atsiranda koks nors atšaunantis, “kam dar vienas apreiškimas, jau yra Biblija. Ir tik ji yra teisinga.”
Tad ir aš įgaunu patyrimo, kaip gi kalbėti apie Dievą, apie Jėzų gatvėje su daugybe įvairiausių žmonių, kurie įsibaiminę, kad neįkliūtų į dar kokios nors naujos sektos pinkles, kurie nenori nieko girdėti, kas Bibliją išplėstų, kurie ieško nusiraminimo, bet nesuranda ir netiki, kad Jėzus yra gyvas ir yra su kiekvienu norinčiu su juo bendrauti, kad Tėvas net yra arčiau negu tas žmogus mano – yra žmogaus viduje per savo fragmentą, Minties Derintoją, arba įprasčiau sakant, savo dvasią. O yra tokių, kurie sako “aš netikiu ir man apie Dievą nereikia nieko.” Tada jiems ir pradedu ne nuo Dievo, bet nuo materialaus mokslo faktų fizikos, astronomijos, branduolinės fizikos, medicinos, filosofijos, anatomijos, bilogijos, antropologijos, ir kitose srityse. Ir kalbu apie tuos dalykus, kurių dar jie iki šiol nežino.
Ir visą laiką stebiu žmogaus reakciją – jo akis, veido raumenis, kūno judesius, akių vokus, lūpas, stebiu išorinius žmogaus požymis, kurie, jam šito nesuvokiant, išduoda jo būseną. Bet labiausiai jaučiu žmonių sielos virpesius – vienų, kupini meilės; kitų, neapykantos; trečių, smalsumo, bet ir baimės; ketvirtų, neryžtingumo; dar kitų, abejingumo, o dar kitų, noro viešpatauti su savąja samprata… Kiekvienų virpesiai yra pajuntami. Ir tai labai padeda bendraujant.
Bet nevisada kantrybės turi kitoji pusė, kad išklausytų atsakymus net ir į savo pateiktus klausimus. Ima klausti vėl naujus klausimus iš to, ką girdi man atsakinėjant. Retsykiais mėginu nuraminti ir prašau leisti man atsakyti į ankstesnį klausimą, nes priešingu atveju nebesupras ir ano asakymio, jeigu teišklausys tik pusę ar net mažiau atsakymo.
Vienas vaikinas, pasiklausęs ir sako: “Įdomūs dalykai, bet reikia gilintis. Čia ir specialistai negali iš karto nieko pasakyti…” Tik klausimas, kokie čia gali būti specialistai, jeigu tai yra dvasių apreiškimas žmonijai. Visai žmonijai. Įskaitant ir tuos specialistus. Visus – astronomus, biologus, anatomus, medikus, politikus, mokytojus, teologus, kunigus, pastorius, popus, imamus, dvasinius guru, psichologus, žemdirbius, verslininkus, mamas, tėčius, ir visus kitus specialistus. Kad jie atsikvošėtų ir atsigręžtų į tyrą širdį. Savo širdį. O tada pajustų Tėvą savo viduje ir imtų visą savo veiklą derinti su Tėvo dvasios vedimu iš vidaus. Štai tada tie specialistai iš tiesų taps Specialistais-Tėvo vaikais, tarnaujančiais Jam ir visą savo veiklą derinančiais prie Pirmojo Šaltinio ir Centro pasireiškimo visoje kūrinijoje…
Viena moteris klausia: “Kieno čia religija?” – “Dievo.” “Bet koks jos pavadinimas?” – “Dievo.” “Bet kieno tai kultas, kodėl jūs slapstotės ir nesakot pavadinimo? Kas jį įkūrė, kur...?” Tik mano paaiškinimų klausyti ji nenori… Kad niekas jokio kulto neįkūrė, kad niekas manęs į gatvę neverčia eiti, kad su jokia organizacija nesu susijęs, kad nešu šitą šviesą tik Tėvo vedamas iš vidaus, kad šitoji religija yra DIEVO, be PAVADINIMO… Ji nueina šito net nesiteikusi išklausyti… Tai jos valia…
O štai kita moteris, matydama, kad neturiu ant ko parašyti mūsų svetainės adreso, davė popieriaus, daug lapų, ir pasakė, kad ir kitiems užtektų užrašyti, nes tai labai svarbu.
Du skirtingi žmonės, du skirtingi požiūriai į tą patį dalyką… Dėl to ir įdomu skleisti šviesą, nes patiri daugybę įvairiausių susitikimų, kurie būtent ir brandina charakterį, kad jis panašėtų į Jėzaus, į Tėvo…
Juk parašyti vos vieną mintį šito teksto, būtina išeiti į gatvę su Urantijos knyga ir patirti tai, ką išreiški ta viena mintimi. Ir tą padaryti gali tik atsiremdamas į Jėzų, į Tėvą visa savo esatimi, visa savastimi, visu savo aš. Nė į vieną kitą atsiremti negali, nes toji atrama gali pasitraukti, pasikeitus aplinkybėms. O ir pasitarti dėl Tėvo reikalų irgi gali tik su Tėvu, su Jėzumi, kurie nors ir yra du atskiri asmenys ir dvi atskiros asmenybės, bet dvasioje yra viena.
Prieina ir tokių skausmo prispaustų, kuriems reikia sustiprinimo, paguodos, netekus sūnaus, palaidojus žmoną, praradus anūkę… Ir jiems šitas susitikimas yra ne šiaip sau. Juos šitas pašnekesys paguodžia. Nuramina. Tai jų nuoširdi padėka ir yra tas atlygis už visą šitokį ėjimą į gatvę… Ir tai tik patvirtina, kad šitas ėjimas taip reikalingas, nes nežinai, ką pas tave atves Tėvas, Jėzus, kad išgirstų Jų sakomą žodį žmogaus lūpomis… Ir visa vidinė būsena yra kupina palaimos, kada matai ir savastimi pajunti ryšį su Tėvu bendraudamas su daugybe iki tol nematytų žmonių…
Jauna šeima atvažiavo į sostinę iš Anykščių. Susidomi knyga. Paima lapą su mūsų svetainės adresu, su paaiškinimu apie Urantijos Knygą. Gabūt skaitys. Bet svarbiausia, kad perskaitę, tą šviesą imtų nešti ir Anykščiuose. Vyras ima kalbinti mane duoti interviu laikraščiui. Bet aš jam mėginu paaiškinti, kad interviu atsiranda iškraipymai, kada žurnalistai, net ir įrašę į diktofoną interviu tekstą, nepajėgia jo sutrumpinti. Ir kada ima savais žodžiais atpasakoti tas vietas, kurios nėra cituojamos, įvyksta didžiuliai prasilenkimai su tikrove. Tą jau patyriau kiekvieną kartą, kada tik duodavau interviu. Dėl to aš jam siūlau pačiam susipažinti su knyga, perskaityti, o tada pats įsitikins, kokia tai sudėtinga užduotis, mėginti ką nors paaiškinti apie Urantijos Knygą straipsnyje, ar per radiją… Kviečia mane atvažiuoti į Anykščius paskaityti paskaitą apie Urantijos Knygą. Tai jau geriau negu interviu. Paskaitų tikrai nuvažiuosiu skaityti į Anykščius…
Besidominčių Urantijos Knyga iš tiesų yra labai daug. Ir jeigu būtų mūsų daug, taip stovinčių gatvėse, įvairiuose miestuose, kiek būtų galima daug daugiau pasiekti žmonių širdžių, kurios dabar yra pilnos nerimo ir nežinios dėl rytdienos… O jas irgi reikia surasti, nuraminti, ir paguosti…
Priėjo vaikinas. Ėmė stebėtis, kad Urantijos Knyga yra jau ir lietuviškai. Aš jo paklausiau, ar jis jau anksčiau buvo girdėjęs apie šią knygą. O jis man sako, kad turi ir skaito ją rusiškai. Tai buvo nuostabus susitikimas. Ir Sigitas labai apsidžiaugė, perskaitęs jam paduotame lape ne tik mūsų svetainės adresą, bet ir Urantijos grupės užsiėmimus kiekvieną penktadienį. Jis paaiškino, kad draugų klausiamas, ką jis skaito, atsako, jog skaito Urantijos Knygą. O kai mėgina jiems paaiškinti, kokia šį knyga, tai jie nebesupranta ir nebetiki jo aiškinimu. Ir jam vis kildavo klausimas, ar yra kur nors Lietuvoje daugiau šitokia knyga besidominčių. Turėtų būti… Ir štai toks susitikimas, atsakantis į jo klausimus. Beje tai buvo paskutinis šio išėjimo į gatvę su Urantijos Knyga pokalbis… Bet koks reikalingas tam, vienatvėje, draugų nesuprastam, ieškančiam vienminčių…
Susidėjau visus daiktus ir pasukau atgal į Žvėryną…
Sekmadienis, spalio antroji. Irgi puiki saulėta ir šilta diena. Stoviu Gedimino prospekte, pačioje pradžioje… Kitoje prospekto pusėje liejasi indėniškų melodijų garsai. Čia groja, dainuoja, ir šoka spalvingomis plunksnomis pasipuošę, pasidažę ryškiomis spalvomis veidus, tradiciniais, kaip man atrodo, indėniškais drabužiais apsirengę nuolatiniai Vilniuje viešintys ir savo muzikos kompaktines plokšteles pardavinėjantys indėnai kažkur iš Pietų Amerikos… Jų melodijos ir dainos tikrai virpina sielą iš pačios gelmės. Dažnai pajuntu – akys jau pilnos ašarų… Nuostabūs indėnai… Labai džiaugiuosi, kad jie atveža savo dainas į Lietuvą.
Deja, nėra kada klausytis indėniškų ritmų. Reikia užsiimti Tėvo reikalais, dėl kurių čia ir atvažiavau… Kaip tyčia visus kaip masalas traukia indėniška muzika. Ir visi žvelgia tik į juos. Aplink jau stovi daugiau kaip pusšimtis besiklausančiųjų. Ir vos kitoje gatvės pusėje yra tokia nuostabi dvasinė muzika, kuri milijardus kartų pranoksta tą, kurią jau girdi tų, o ir kitų, klausytojų ausys… Bet dvasinė muzika negirdima materialiomis ausimis. Tik sielos, tik širdies atsivėrimu gali išgirsti tokią harmoningą muziką… Jos neįmanoma paversti materialiu garso virpesiu, kurį galėtų užregistruoti bet koks materialus prietaisas…
Ėjo žmonės. Daug žmonių. Nesustojo nė vienas. Aš sau pagalvojau, kad sekmadienis gal iš tiesų tikras poilsio metas. Ir niekas sau nenori kvaršinti galvos nei knygų vartymu, nei klausymusi apie Dievą ir Jo kūriniją.
Pasirodo ne. Priėjo vaikinas ir labai įdėmiai ėmė vartyti Urantijos Knygą. Klausėsi manojo aiškinimo. Žvelgė į pagrindinės visatos paveikslėlį, ir tada paklausė: “O kas tai nustatė? Astronomai?” O nueidamas tarė, “Na, kada nors gal pasimatysim..?” Jis dar net nežino, kad ne tik pasimatysime, bet ir drauge tarnausime Tėvui ir Jo kūrinijos labui.
Priėjo viena buvusi mano bendradarbė iš televizijos laikų, kaip aš vadinu tą metą, kai dar dirbau televizijoje iki jos užgrobimo per sausio įvykius… Ji labai susidomėjo Urantijos Knyga. Ir labai dėkojo už tokį žmonių švietimą…
Bet didžiausią susidomėjimą rodė vaikai, 6-11 metukų. Ir liūdniausia buvo žvelgti į jų nieko nesuprantančias akutes, kada tėvai, daugiausia motinos, tempdavo juos tolyn, kai šie mėgindavo sustoti prie manęs…
Pasiramstydama lazdele sunkiai kojas vilko senutė… Kada ji susilygino su manimi, parodžiau jai Urantijos Knygą. Pasiūliau lapų su trumpu paaiškinimu ir keliomis citatomis iš Urantijos Knygos. Ji paėmė lapus. Perlenkė pusiau ir įsidėjo į seną rankinuką. Vis drąsiau ėmė liestis prie knygos, klausydamasi manojo aiškinimo. O tada kreipėsi į mane: “Sakykite, prašau, kaip suprasti, kad bažnyčioje pajuntu ramumą. Ir kapinėse, kada nuvažiuoju, irgi pajuntu ramybę. Kada galiu, o aš sveikatos nebeturiu, į bažnyčią nueinu. Bet žiemą, negaliu eiti, nes sergu astma. Tai kai ateinu į bažnyčią, ramybę jaučiu. Ir kapinėse jaučiu… Kas čia yra?” Ėmiau jai aiškinti, kad ji, ir ne tik ji, pajunta ramybę ir Dievą tik bažnyčioje arba kapinėse. Ji mane pertraukė tardama, “ne, ne, aš žinau, kad Dievas yra visur, ir su manimi. Ne tik bažnyčioje…” Aš jai toliau aiškinau: “Taip, tu žinai, kad Dievas yra visur ir visada. Bet bažnyčioje ar kapinėsi tu tiek atsipalaiduoji, kad pajuti Jo veikimą, nors šito nesuvoki, kad būtent Jis veikia ramindamas. Atrodo, kad čia nusiramini pati. Būtent bažnyčioje ir kapinėse, iš tradicijos, yra tikima, kad tai yra Dievo namai ir kad čia Jis veikia. Ir tai leidžia tokų tradicijų užaugintam žmogui šitose vietose atsipalaiduoti. O kada atsipalaiduoji, tada ir gali pajusti ramybę, kurią suteikia Jis.
Kada eini pavargusi namo, tada vis mąstai, kaip nors pasiekti namus, kaip nors ištverti skausmus, kurie neduoda ramybės kūnui. Ir kada namus pasieki, tada atsipalaiduoji, nes jau tikslas pasiektas. Ir tik tada pajunti, kaip išsekai, kaip pavargo kūnas, kuris kol ėjo, buvo įsitempęs ir mintys buvo sutelktos į tai, kad kaip nors pasiekti namus. Ir atrodo, kad dar tas nuovargis ir skausmas nebuvo toks didelis, kokiu jis pavirto pasiekus namus. Atsipalaidavus. Lygiai taip ir su Dievo veikimu. Kada žmogus įpranta, kad jis ramybę pajunta bažnyčioje ar kapinės, tada jis atsipalaiduoja, kaip savo namuose po ilgo ėjimo gatvėje, ir tik tada pajunta Tėvo ramybę. Išėjus iš bažnyčios ar kapinių, vėl sugrįžta kasdienė įtampa, ir Dievo ramybės pasireiškimas tavo viduje dingsta, nes įsitempimas jį nustelbia. Ir tik tas, kuris pats atranda Dievą savo viduje, niekada šitos ramybės nepraranda…”
Ji manojo aiškinimo klausėsi taip atidžiai. Iš širdies, kad net akyse pasirodė ašaros… Tada jos paklausiau, ar norinti ji pajusti Dievą savo viduje ir čia gatvėje, ne bažnyčioje. Jos buvo toks tvirtas ir greitas: “Taip, noriu.” Jos tvirtumas balse pranoko ją pačią. Iki tol ji kalbėjo prislopintu ir lėtai sklindančiu balsu. O čia buvo visiškai kitas balsas. Ryžtingas balsas, kupinas noro balsas. Aš paklausiau senutės: “Koks tavo vardas?” – “Filomena.” “Filomena, duok savo rankas.” Ji ištiesė abi rankas man. Paėmiau į savo rankas ir ėmiau melstis:
“Dieve Tėve, Jėzau, Visatos Motina Dvasia, aš, Tavo sūnus Algimantas ir Tavo dukra Filomena esame čia gatvėje, vidury miesto. Tu atvedei mus vieną prie kito. Tai Tavo valia esame čia abu Tavo vaikai.
Jėzau, Tu sakei ir sakai, ten kur du ir daugiau įtikėjusiųjų į Tave, ten esi Tu per savo Tiesos Dvasią. Aš meldžiu Tave, teįeina Tavoji Tiesos Dvasia į kiekvieną iš mūsų, kad Tavo dukra ir sesuo, Filomena, imtų justi, jog Tu, Jėzau, esi gyvas, esi realus, ir esi jos viduje dabar. Tegu, Tėve, Filomena pajunta Tavąjį vedima per Tavąją dvasią, esančią kiekvieno iš mūsų viduje. Tegu Filomena šitą ramybės ir šilumos jausmą ima patirti ne tik bažnyčioje bet ir visur, kur ji beitų ir beisikreiptų nuoširdžiai į Tave. Jėzau, Tėve, tegu jai šitas patyrimas sustiprina jos įtikėjimą, kurio jai taip stinga, kad Tave pajustų visur…” liejosi maldos žodžiai. O Filomena visa virpėjo… Virpėjo iš palaimos, užplūdusios jos visą kūną ir palietusios jos sielą ir prasiveržusios ašaromis…
Filomena negalėjo patikėti tuo, ką patyrė. Ji tik dėkojo man, o aš vis prašiau, kad ji dėkotų Dievui, nes visa tai patyrė ne iš manęs, bet iš Jo. O ji dėkojo ir Jam ir man, sakydama: “Dievo veikimą patyriau per jus…”
Ir visą laiką jaučiau jos palaimingus sielos virpesius. Ir vis sakiau jai, kad Tėvas yra su ja ir joje, kur ji bebūtų, ką ji beveiktų, tik tegu laikosi šio ryšio, ir tuomet ramybė, iš Jo, bus su ja ir joje… O ji vis dėkojo ir dėkojo…
Taip Jėzus ir Tėvas atsakė į jos klausimą…
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas