Dešimtasis aprašymas (Sielos brolio Juozo laidotuvėse) 2006 07 09

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Prieš šitai rašydamas, aš kreipiausi patarimo į savo Tėvo Dvasią, Minties Derintojų, ar vertėtų tai pateikti visiems Forumo skaitytojams. Ir Jo atsakymas buvo toks: "Nebijok šviesti Mano šviesą. Jūsų Forumas yra skirtas tiems, kurie nuoširdžiai ieško šviesos. Tie, kuriuos ji akina ir kurie išsigąsta, nedalyvaus Forume, dėl to, kad jie dar nėra pasirengę šitokią šviesą priimti. O ieškantys yra pasirengę tokiai šviesai, ir skaitydami Forume, jie jausis stipresni pasirengti dar didesnei šviesai. Dėl to drąsiai dalinkis šitąja šviesa, nes ji skirta visiems, bet ja šviesis tik jai pasirengę. O jeigu tokios šviesos nebus Forume, tai ir tie, kurie jai yra pasirengę, negalės jos gauti, nes Forumas vis derinsis tik prie tų, kurie yra išsigandę. "

     Vakar vyko mūsų sielos brolio, Juozo, laidotuvės. Loreta, dar tą patį vakarą, kada paskambinus pasakė apie Juozo išėjimą, manęs prašė, kad tarčiau žodį Laidojimo namuose ir kapinėse. Panašiai, kaip tą darau ir per pamaldas mūsų šventovėje, Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje. Aš sutikau.

     Ir vis mąsčiau, kaip tą turėčiau daryti, nes mūsų šventėje, kada žmonės atveria savo širdis, tada ima jausti dvasinius-energetinius virpesius iš Tėvo savo viduje. O čia bus kitokie žmonės, kurie nėra tam pasirengę.

     Vakar, prieš eidamas į Laidojimo namus, pagarbinau Tėvą ir kreipiausi į Jį, kaip vis tik reikėtų vesti šitas neilgas pamaldas, kad žmonės pajustų Jį savyje, tie, kurie atsivers savo vidumi. Aš paprašiau, kaip ir visada, kad Jis panaudotų, kaip savo instrumentą ir kalbėtų tai, ką nori pasakyti per mane, kad žmonės galėtų išgirsti Jo žodžius. Tą JIS daro nuolat, ir dažnai net aš pats jaučiu, kaip imu iš šalies klausytis JO žodžių, sakomų mano lūpomis. Bet besiklausantieji to nepastebi, jie tik jaučia tų žodžių gelmę, ir juos priskiria man. Aišku, tie žodžiai būna jau tarp mano paties minčių. Dėl tik aš pats viduje pajuntu, kad šitoji mintis tikrai ne iš manęs. Ir mane labai nustebino, kada Jis man pasakė, kad kalbės JIS. Aš dar pasitikslinau, ar taip, kaip visada, kai aš kalbu, neišskirdamas Jo minčių nuo savo. Ir tada atsakymas, kurį gavau buvo pritrenkiantis: "Aš tave giriu, kad tu taip drąsiai vykdai Mano valią ir su didžiuliu noru. Dėl to ir dabar sakau, kad tu pasakysi Mano vardą ir Aš kalbėsiu per tave, kad visi žinotų, jog su Manimi gali bendrauti kiekvienas. Atėjo laikas, kad žmonės pajustų, kad aš esu visų viduje, kiekvieno, viduje. Ne vien tik tų, kurie taria Mano vardą ar Mano vardu kalba."

     Tai buvo naujas nebe laiptelis, bet MILŽINIŠKAS LAIPTAS man pačiam, mano patyrime. Juk tai bus ne šiaip mūsų šventovę lankančiųjų pamaldos, kuriose esame vienas kitą pažįstantis visa savo širdimi, visa siela. Tai bus REVOLIUCINIS žingsnis Lietuvoje. Tuo labiau per laidotuves.

     Tačiau Tėvas veikė ne tik mane, bet ir Juozo žmoną, Loretą, kuri mane buvo paprašiusi tarti žodį, kaip jį tradiciškai taria kunigas.
Loreta žengė MILŽINIŠKĄ ŽINGSNĮ PASIRENGDAMA BET KOKIAM UŽSIPUOLIMUI TŲ, KURIEMS DOGMA IR RITUALAI YRA NEPAJUDINAMI ĮSTATYMAI. Ji sąmoningai atsisakė kryžiaus, kuris visur, KOL KAS, užima svarbiausią vietą. Ne GYVASIS Jėzus, bet kryžiaus SIMBOLIS. O juk šitas kryžius yra NE MŪSŲ, O JĖZAUS. Jis ir atėjo į Urantiją, kad mūsų naštą PRISIIMTŲ SAU, KAD TIK MUMS LENGVIAU BŪTŲ SEKTI JUO. O dabar, ne savo, O JĖZAUS KRYŽIŲ, KRAUNAMĖS MES SAU.
Jėzus jau yra pasakęs ir ne kartą, ir ne tik man, bendraujant su juo, kad Dievas yra ne kančia, ne skausmas, bet meilė ir džiaugsmas, palaima ir ramybė. Jis prisikėlė. Jis yra gyvas. Ir valdo visatą, o mums suteikia savo pasiuntinį Tiesos Dvasią. Ir Tėvas, tik po Jėzaus visos aukščiausios valdžios mūsų visatai prisiėmimo, pasiuntė savo dvasią, Minties Derintoją, visiems žmonėms. Ir dėl to Jėzus prašo, kad žmonės nuimtų jį nuo kryžiaus, nes JIS YRA GYVAS SU MUMIS IR NE PER SIMBOLĮ, BET PER SAVO DVASIĄ - TIESOS DVASIĄ - O TĖVAS NET YRA MŪSŲ VIDUJE.
Ir Loreta žengė šitą didžiulį dvasinį ir materialų žingsnį Lietuvos visuomenės tradicijų ŠVIESINIME. Tai daug apmąstymų ir ryžto reikalaujantis žingsnis. Tai įtikėjimo į Tėvą pasireiškimo žingsnis. Ir drąsaus sprendimo reikalaujantis žingsnis.
Iš Žvėryno iki Laidojimo namų Olandų gatvėje apie ketvertą kilometrų.. Visą kelią ėjau pėsčias. Negaliu net sakyti, kad ėjau pėsčias. Tiesiog žengiau žingsnius nejausdamas tų žingsnių, nejutau net tokio karščio, nors jau buvo po dešimtos valandos ir temperatūra artėjo prie trisdešimties laipsnių. Ir keista buvo jausti, kad fiziškai negalėjau to žingsnio neis paspartinti, nei sulėtinti, tiesiog metodišku ir ritmingu žingsniu ėjau ir vis kalbėjausi su Jėzumi, su Tėvu. Mane visą laiką stiprino ir ramino. Dar nepriėjęs prie Mindaugo paminklo, atsisėdau pavėsyje ir penkias minutes meldžiausi, visą laiką prašydamas stiprinimo ir vedimo.
Kada atėjau į Laidojimo namus, pamačiau, kad žmonių ne tiek ir mažai. Maniau, kad bus mažiau, juk toks karštis, o čia dar keturios dienos poilsio sugretinus Mindaugo karūnavimo dieną su savaitgalio poilsio dienomis.
Kada įėjau į salę, drauge su viena iš mūsų Urantijos grupės, pamačiau Juozo nuotrauką, kurioje jis buvo dar visai sveikas ir pilno veido. Liga jo kūną labai pakeitė.

     Priėjau prie artimųjų, prie Loretos, palinkėjau ramybės. Su Loreta sutarėme, kad be penkiolikos dvyliktą pradėsiu atsisveikinimo žodį. Dar buvo likę apie pusvalandį. Man rūpėjo pabūti vienam, dar pabendrauti su Tėvu. Išėjau į koridorių. Lauke labai karšta ir tvanku, net šešėlyje. Bet norėjau ir gerti. Kaip tik išėjo iš salės Violeta.

     Paklausė, ar pasiruošiau, ar žinau ką kalbėsiu, pasakiau, kad pasiruošiau, kalbėjausi su Minties Derintoju. Ji nusišypsojo, tardama: "Gerai tau, kada turi tokį patarėją." Tada aš jai pasakiau, kad Jis ne tik patarė, bet taip pat pasakė, kad kalbės būtent JIS. Loretai dar išvakarėse sakiau, kad būtų gerai ne tik žodį tarti, bet ir pagarbinti Tėvą. Ji su šituo sutiko. Violeta nuvedė į poilsio kambarį, kur buvo vandens.

     Sutartu laiku, sugrįžau į salę ir atsistojau šalia karsto. Kreipiausi į žmones ir pasiūliau pagarbinti Tėvą. Buvo širdyje taip gera, ramu, ir pilna meilės. Jutau nuostabų jausmą. Žmonės atsistojo. Aš jiems paaiškinau, kad Tėvui svarbu garbinant Jį ne žmogaus kūno padėtis, stovi jis ar sėdi, bet garbinančiojo atverta širdis. Dėl tie, kuriems patogiau sėdėti, galite sėdėti, o svarbu, kad atsivertų siela.

     Pradėjau Tėvo garbinimo maldą:

     Dieve Tėve, aš garbinu Tave.

     Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi, ir kad sukūrei kūriniją.

     Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi mumyse, o mes esame Tavyje.

     Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi manyje, o aš esu Tavyje.

     Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi Meilė, Tiesa, Gailestingumas, Gėris, ir Grožis.

     Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus ragini būti net ir tokiais tobulais, koks tobulas esi pats.

     Dieve Tėvą, aš garbinu Tave, kad Tu mus mokai Meilės, Tiesos, Gailestingumo, Gėrio, ir Grožio.

     Dieve Tėve, aš garbinu Tave, nes tai viena nuostabiausių akimirkų tvarinio gyvenime garbinti Tave.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, ir garbinsiu Tave per visą amžinybę.

     Dieve Tėve, aš garbinu Tave, nes TROKŠTU garbinti Tave.

     Dieve Tėve, aš garbinu tave iš meilės Tau ir kūrinijai, savo laisva valia, kurią Tu suteiki kiekvienam iš mūsų.

     Manoji valia, kad būtų TAVOJI valia.

     Amen.

     Tai - maldos, garbinant Tėvą mūsų šventovėje, pradžia. Ją aš vartoju kiekvieną kartą, kad šituos pačius svarbiausius žodžius, į kuriuos sutelpa visa kūrinija ir jos veikimas, galėtų geriau įsidėmėti visi. O toliau malda liejasi vis kitokiais žodžiais. Bet šita proga, kada žmonės nebuvo pratinti prie tokio Tėvo garbinimo, būtent šitoji maldos pradžia sutalpina visą ESMĘ.

     Po Tėvo pagarbinimo trumpai tariau žodį apie tai, kad tai, ką mes įpratę vadinti žmogumi, nemiršta. Miršta tik kūnas, kada savo visą energetinį resursą išeikvoja. Todėl mes turime nebijoti tokio pasikeitimo. O baimę kelia tik tokių dalykų nežinojimas. Ir Tėvas suteikia amžinąjį gyvenimą, o kad mums būtų lengviau žengti, padovanoja net savo paties dalelę, kiekvienam iš mūsų. Ir tada pasakiau, kad mes, kiekvienas, galime bendrauti su Tėvu jam atsiverdami. Ir dabar per mane kalbės Tėvas, kuris pasiunčia savo dalelę, savo dvasią, vadinamą Minties Derintoju, nes būtent ji ir derina mūsų mintis miego metu. Ir kalbės būtent ji. Dėl to nenustebkite, kad mano balsas gali pasikeisti. Ir aš atsidaviau, nugrimzdau į ten, kur panardina mano sąmonės Tėvas, kada Jis prakalbo per mano VIRŠSĄMONĘ.

     Jis ramino ir stiprino, aiškino, kad mes klaidingai manome, jog su materialaus kūno vadinamąja mirtimi yra pabaiga, Pabaigos nėra, nes Jis yra amžinybė ir kas Jį suranda, patenka į Jo amžinybę. Jis ragino atsigręžti į Jį ir atrasti Jį savo viduje, ir tada atsiverti vis daugiau ir daugiau, kad patirtume Jo sutiekiamą ir meilę ir norą tą meilę dalinti visiems, nes patys pajusime nenugalimą ir galingo meilės spaudimą iš vidaus, ir tai diktuos meilės pripildytus mūsų veiksmus. Jis kalbėjo, kad mes esame sunerimę Jo vaikai, o būtent Jis suteikia ramybę, tik reikia atsiverti Jam savo vidumi. Ir tai, kad mes, kai kurie, dabar su nerimu atsisveikiname su savo sielos broliu Juozu, Jo mylimu sūnumi, rodo, kad mes turime pajausti savo viduje Jo meilę ir pasitikėti Jo vedimu į amžinybę, kuri yra reali, ne išgalvota, yra tikra, ne mistinė. Ir mūsų sielos brolis Juozas šią dieną bus prikeltas aukštesniame lygyje, ir jam bus pranešta apie atsisveikinimą su juo, vykusį visiškai kitaip. Ir net šiuo metu, tie, atsivėrę Tėvui, patiria šią nuostabią palaimingą būseną, kuri nėra liūdesio ir skausmo būsena. Jis vis primindavo, kad mums yra parengęs nuostabų kelią per daugybę pasaulių, ir kad mes vis labiau patikėtume tais dabar girdimais žodžiais ir atsikratytume baimės, kad kūno pakeitimas yra pabaiga, išnykimas.

     Aš dabar negaliu visko prisiminti, ką sakė Tėvas. Tik jutau, kad mano balsas pasikeitė, momentais ėmė darytis stipresnis. Ištariamų žodžių tempas pagreitėdavo. Porą kartų net teko kartoti kažkokią frazę, nes liežuvis nesuspėjo sudėlioti balsu iš Tėvo ateinančio mokymo.

     Kada Tėvo mokymą užbaigiau, buvo kažkoks vidinis impulsas baigti DABAR, nes Tėvas kalba be perstojo, sugrįžau vėl į kitokį balso tembrą. Jis buvo santykinai tylus. Bet po visko nebeturėjau, ką besakyti. Tik visiems palinkėjau RAMYBĖS ir išėjau iš salės.

     --------------------------

     Kada važiavome į Karveliškių kapines, Svetlana, Violeta, ir aš važiavome su Loretos vyresniuoju sūnumi. Visi nuvažiavo, o Vaidas pamatė, kad iš jo galinio vaizdo veidrodėlio dingo jo senelio iš Utenos vairuojamos mašinos atvaizdas. O senelis nežino kelio į kapines. Priedo, gal kas atsitiko. Jis paskambino mobiliu telefonu kažkam senelio mašinoje ir sužinojo, kad tik privažiavus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, sugedo mašina. Tiesiog nebeišsijungia signalas ar signalizacija. O mes jau buvome nuvažiavę apie pusantro kilometro nuo šito žiedo. O kiti važiavo dar toliau priekyje. Loretos sūnus nusprendė sugrįžti prie senelio, gal reikia kokios pagalbos. Kada sugrįžome iki senelio senutėlės mašinos, vyrai jau pasiraitoję rankoves kepinančios saulės spinduliuose buvo sulindę iki pusės po variklio dangčiu. Sumanūs tie provincijos žmonės. Jie sugebėjo atjungti signalą ir mašina vėl galėjo pajudėti. Skambinau Loretai, kad pranešti, jog užstrigome, bet ji telefono nekėlė, o gal net negirdėjo. Nes tik išėjus iš Laidojimo namų, kada jau dalinomės kas kokia mašina važiuosime, Loreta pasiūlė važiuoti su ja. Ir jau ėjome prie jos mašinos. Bet čia atsirado netikėtai jos vyresnysis sūnus, ir pasakė, kad su juo niekas nebevažiuoja, o jo mašina didesnė. Taip netikėtai pakeitėme mašiną - Svetlana, Violeta, ir aš. O kapinėse, prie karsto, aš dar buvau numatęs ir maldą ir trumpą pasisakymą, tuo tarpu Violeta pasiėmė kompaktinių plokštelių grotuvą, ir vieną giesmę-dainą, pavadintą Malda, dainuojamą Deivio ir Kaniavos, kurią mes naudojame ir per mūsų pamaldas, jas užbaigdami, ir buvo numačiusi paleisti, kada pasigirs pirmieji užkasamo karsto krentančių žemių duslūs garsai, kurie labai kraupūs didžiajai daugumai neįtikėjusių žmonių. Būtent šitoji giesmė yra apie Aukščiausiąjį, apie Tą, kuris aukštai, kurio prašoma PALAIMINIMO, ATLEIDIMO, SUVIENIJIMO.

     Kada mes atvažiavome į kapines, duobkasiai jau buvo beveik visiškai užbaigę savo darbą, prieš pat vainikų ir gėlių padėjimą. Aš paklausiau Loretos, ar prieš tai buvo malda. Ji pasakė, kad nebuvo. Paklausiau, ar norėtų, kad būtų dabar. Ji atsakė tvirtai "TAIP."

     Kada kapas buvo papuoštas vainikais ir gėlėmis, aš pradėjau maldą. "Jėzau, Visatos Motina Dvasia, kurią dauguma žino kaip Šventąją Dvasią, Dieve Tėve, ačiū tau už mūsų patyrimus, per kuriuos mes pereiname šitame pasaulyje. Kada susirenka tikintieji į tave, Jėzau, tarp jų esi tu pe rsavo Tiesos Dvasią. Tad tegu dabar čia susirinkę pajuntą jos veikimą savo viduje, kaip ir Tėvo buvimą viduje.

     Tik Tu žinai, ką mes galime patirti, ir kas mums vertingiausia patirti. Ir tik Tu žinai, kada kiekvienas iš mūsų turi užbaigti savo augimą šitame pasaulyje, kad būtume vėl prikelti aukštesniu pavidalu sielos pavidalu. Ir mes meldžiame Tave, kad galėtume labiau atsiverti Tau, patirti Tave, kad nebijotume, tų akimirkų, kurios yra skaudžios mūsų kūnui ir protui..." Malda liejosi toliau...

     Po maldos sakiau tai, ką tradiciškai galima būtų pavadinti pamokslu. Aš mačiau, kaip įdėmiai klausėsi toliau nuo kapo stovėje medžių šešėlyje vaikai. Mačiau jų akis, kurios visos buvo sutelkto savo žvilgsnyje į mane, niekur nelakstė, kaip būna nekantraujančio vaiko. O juk saulė kaitino jau vidurdienio karščiu. Daugiau kaip trisdešimt. Ir jiems, sakiau, pirmiausia jiems, kad šitos laidotuvės pirmosios tokios laidotuvės visoje Lietuvoje, kur nėra tokio skausmo ir verksmo, tokios baimės, tokio verksmo. Ir mes po truputį pažinsime ir patirsime Tėvą, ir imsime suvokti, kad kūno laidojimas tai nėra to, kurio gedimo išėjimas. Jis yra prižadinamas trečiąją dieną po mirties. O kūnas - tai laikinas apvalkalas geriems darbams daryti ir ieškoti Tėvo ir atrasti Jį savyje. Ir Juozas nuoširdžiai Jo ieškojo. Stengėsi jį surasti. O tai jau pirmasis žingsnis į amžinąjį gyvenimą..." Paprašiau, kad ir kiti galėtų tarti žodį. Paraginau Urantijos grupės narius pasidalinti savo mintimis.

     Į mano kvietimą atsiliepė Violeta. Ji prisiminė ir Juozo stengimąsi vis daugiau pažinti Dievą, Tėvą, ji pasakojo, kaip Juozas buvo visur pasibraukęs tiek Naująjį testamentą, tiek Urantijos Knygą. Ji dalinosi savo mintimis ir apie šitokį palydėjimą atsiverdama, kad ji džiaugiasi, kad Juozas išėjo, nes jis yra dabar prikeliamas aukštesniu pavidalu, sielos, pavidalu, kad tęstų savo dvasinį vystymąsi.

     Ir žvelgiau į žmonių veidus ir mačiau, tikrai juose yra ramumas, net ir dukra, kurios akys buvo nuo ašarų paraudusios, kada ją pamačiau Laidojimo namuose, dabar nebeatrodė tokia nusiminusi

     Pas Loretą buvo tai, ką tradiciškai galėtume vadinti gedulingais pietumis. Bet jie nebuvo visiškai gedulingi. Svatlana, Violeta, Loreta, ir dar kitos jos draugės parengė puikų vadinamąjį švedišką stalą, ant kito nedidelio staliuko buvo gaivinantys gėrimai, sultys, vanduo, sausas vynas. Kas ko pageidavo, tas tą valgė ir gėrė. O prieš valgį, paprašiau, kad visi patogiai atsisėstų ir atvertų savo širdį Tėvo pagarbinimui. Dabar buvo truputėlį kitokia malda:

     "Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi Meilės Šaltinis.

     Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus visus suvieniji į savo dievišką milžinišką šeimą.

     Tėve aš garbinu Tave, kad Tu mus, kiekvieną, kaip mažą vaikelį vedi paėmęs už rankos, kaip ir žemiškasis tėvas veda savo vaikelį tvirtai laikydamas, bet nesuspausdamas vaikelio rankutės, kad net skaudėtų.

     Tėve aš garbinu Tave, kad Tu nė vieno neskubini žengti link Tavęs, bet prisitaikai prie kiekvieno iš mūsų žingsnio.

     "Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus, tokius įvairius, suvieniji dvasioje, kada atrandame Tave savyje, ir imame vis daugiau panašėti į Tave dalindami gėrį kitiems, kaip ir Tu dalini visiems be išskaičiavimo.

     Tėve, aš garbinu Tave savo laisva valia, kurią Tu suteiki kiekvienam iš mūsų.

     Manoji valia, kad būtų TAVOJI valia.

     Amen."

     Ir iškart tęsiau padėkos už maistą maldą:

     "Jėzau, Visatos Motina Dvasia, Tėve, ačiū tau už tą meilę, ramybę, ačiū už patyrimus. Būtent Tu leidi mums per patyrimą augti ir pajausti Tave. Ir šios dienos patyrimai mūsų materialų kūną, Tavo Tėve šventovę materialiu pavidalu, nuvargino, ir jam reikalinga atstatyti energiją. Ir maistas ją padeda atstatyti.

     Jėzaus, Visatos Motina Dvasia, Tėve, palaimink visą šitą su meilę paruoštą gausų stalą. kad kiekviena kūno ląstelė gautų tavosios meilės energiją per šitokį materialų maistą. Tegu visi kenksmingi produktai Tavosios meilės dėka būna pašalinti, kad mūsų kūnas atstatęs energiją galėtų tarnauti tau dar geriau dalindamas gėrį visiems. Laisva valia, gauta iš Tavęs, Tėve. Manoji valia, kad būtų TAVOJI valia. Amen."

     Žmonės stiprinosi. Kas augaliniu, kas ir gyvuliniu maistu. Visiems visko buvo per akis. Bet nuostabiausia buvo tai, kad niekas nejautė LAIDOTUVIŲ slegiančios nuotaikos.

     Svetlanos žodis buvo šviesus ir kviečiantis, kad ir Juozo gausi šeimyna, nes gyvenimas taip sudėliojo jam patyrimą, kad buvo net trys santuokos, ir visi čia susirinkę žmonės pajaustų, kad yra tikrai broliai ir seserys, kad yra VIENA ŠEIMA.

     Ir buvo šypsenų, nors nedrąsių. Buvo Tėvas, Jėzus, ir Visatos Motina Dvasia TAPR MŪSŲ IR MUMYSE, O MES JUOSE. Bet NEBUVO GEDULO.

     Štai šituo ir buvo visiškai naujas žingsnis Lietuvos ISTORIJOJE.

     Buvo gyvybės ir vystymosi proceso naujas KOKYBINIS

     laiptelis.

     Kiek jis tvirtės, kiek baimės šešėliai atsitrauks iš mūsų, tai priklauso ir nuo jūsų, KIEKVIENO. KIEK jūs, kiekvienas, pajusite, jog tai ką perskaitėte yra TIKRA, Kiek tai yra gyvo gyvenimo su TĖVU išraiška per konkretų žingsnį.

     Ir tai yra TARNAVIMAS TĖVUI, ŽMOGUI, ŽMONIJAI, KŪRINIJAI.

     Skirstantis, prieidavo prie manęs ir nuoširdžiai dėkojo už tokį patyrimą. Aš jiems sakiau visiems vieną ir tą patį: "Dėkokite ne man, o Tėvui. Ramybės jums."

     ----------------------------

     Daug kam tai, ką perskaitė, gali pasirodyti per daug akinanti šviesa. Bet kaip man sakė Tėvas, tie, kurie nuoširdžiai ieško, pasisems iš šito daugiau negu tikėjosi.

     O tie, kurie dar nežino, kad yra platesnis kelias negu tas, ant kurio stovi dabar, neskubėkite su apibendrinimais. Palaukite dieną kitą, savaitę, mėnesį. Ir visą laiką klauskite Tėvą, esantį viduje, ar tikrai yra tas kelias, kokį čia perskaičiau.

     Ir atsakymą išgirsi, tave sustiprinantį ir padrąsinantį, nuraminantį ir kviečiantį tapti laisvu Tėvo sūnumi ar dukra, kad augtum tik Jo meilėje, ne baimėje, gyvoje paramoje, ne sustingusiuose prietaruose ir ritualuose.
Telydi jus visus ramybė.

     Su broliška meile.

     Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal