Vienuoliktasis aprašymas (Susitikimas kalėjime) 2007 02 05
Vasaris. Atrodytų, turėtų būti pūgų metas. O brendu per balas. Visur pažliugęs sniegas. Tikras pavasaris.
Priėjęs prie kalėjimo, perskaitau oficialų pavadinimą – Pataisos namai. Skamba gražiai, tačiau, koks tas pataisymas. Ir griežto režimo. Pataisymo iš viso be Tėvo būti negali niekaip. Kad ir kaip kas šito norėtų, prikurtų daugybę programų, kaip pataisyti nusikaltėlius, kaip užkirsti kelią nusikalstamumui, tačiau nusikaltęs gali pasitaisyti tik tada, kada šito nori pats nuoširdžiai. O nuoširdumas ateina iš Tėvo. Dėl to ir žmogus, pajutęs savo viduje nuoširdumą, jau yra pajautęs vidinį Tėvo postūmį. Nesvarbu, kad jis šito nežino pats, tačiau tam ir yra Tėvo suteikiama pagalba, per Jo sūnus, kurie eina Jo vedami, eina pas tokius Tėvo vaikus, kurie patys yra suklupę, nusikaltę, ir netekę laisvės judėti už kalėjimo kiemo vartų.
Į šituos Pataisos namus einu jau kelerius metus. Susitikimai su kaliniais anksčiau vykdavo cerkvėje. Jau daug anksčiau turėjau ateiti pas kalinius eilinį kartą, tačiau vyko “tautų kraustymasis“ – kaliniai kraustėsi į suremontuotas patalpas. Ir tas procesas vis tempėsi, keltą mėnesių. Dėl to vietoje vasaros, atėjo jau ir žiema, kada vėl buvau su kaliniais. Šįkart su jais susitikau klubo salėje. Kada ateidavau anksčiau, tai cerkvės-bažnyčios patalpos ir buvo tos klubo salės patalpos. Dabar buvo suremontuotas visas kitas korpusas. Nors aplinka ir gražesnė, tačiau pati salė šalta. Nežinau kodėl, tačiau radiatoriai buvo šalti. Galbūt ir teisūs kaliniai, man paaiškinę, kad iki penkto aukšto vanduo sunkiai pakyla, ir daug yra oro visoje šildymo sistemoje. Jeigu tik tiek, tai vis tik šitokia problema, mano suvokimu, lengvai išsprendžiama, tik reikia kantrybės visą orą išleisti iš visų viršutinių aukštų radiatorių. Tai nėra taip lengva, kai jų skaičius didžiulis. Tačiau šalti, ir nuolat, mano galva, dar sunkiau. Kada dar lauke pliusinė temperatūra, tai su striukėmis galima pasėdėti tokioje šaltoje salėje, tačiau jeigu būtų 20-25 laipsniai šaltuko, manau, kad tokios nuostabios patalpos nebeatrodytų tokios patrauklios.
Salė didžiulė, sutilptų gal ir trys-keturi šimtai žmonių, tačiau susitikime dalyvauja gal septyni, o gal devyni kaliniai. Neskaičiavau jų. Tačiau aš juks ateinu ne pas tuos, kurie susitikti ir kalbėtis apie Dievą nenori, o pas tuos, kurie šito nori. Net jeigu ir vienas ateis, aš ir dėl jo labai džiaugsiuosi. Ir jam pasakosiu lygiai taip pat visas atsidėjęs, kaip ir pilnai salei. Juk būtent dėl to jis ir atėjo, kai būtent Tėvo dvasia jį ir atvedė iš vidaus, net jam šito ir nejaučiant, ir nesuvokiant. Tam, kuris atėjo, svarbu išgirsti kiek tik įmanoma daugiau, kad jam pačiam būtų lengviau viduje. Ir jam nesvarbu, kiek šalia yra dabartinių jo dalia besidalijančiųjų, daug ar mažai, jis nori klausytis žodžio apie Dievą. Čia tik man gali būti skirtumas, kad tiek mažai atėjo, dėl to gali ir mintis kilto, ar verta tik dėl kelių taip stengtis? Taip, verta, net ir dėl vieno.
Savo striukę nusirengiau ir pasidėjau šalia. Visi kiti sėdi su striukėmis. Jaučiau, kaip Šventoji Dvasia šildo mano kūną iš vidaus. Dėl to tikrai nejaučiau to žvarbumo, kuris buvo persmelkęs tuščią salę. To nepatyrusiems, gali atrodyti, kad šitaip būti begali, kaip čia gali dvasia šildyti. Gali. Būtent taip ir yra.
Kada žmonių mažiau, tada daug lengviau atėjusiems, kol jie dar nėra patyrę savo pačių sielos atsivėrimo, užmegztų kamerinį tarpusavio ryšį. Didelėje auditorijoje tą padaryti yra daug sunkiau. Bet tas visiškai negalioja tarp atsivėrusių Tėvui sielų. Tačiau kalėjime tokių dar nėra. Visi yra baikštūs, viduje nešioja nenusakomą sunkumą, kuris labai pastebimas mano žvilgsniui. Bijo prižiūrėtojų, bijo kitų kalinių, bijo aplinkos, net ir Dievo ima bijoti. Tik tokių yra vienetai. Štai jiems ir noriu padėti savo baimės Dievui jausmą pakeisti į meilės Tėvui jausmą, į gyvą bendravimą su Juo kasdien. Tik šitaip jie patys sau palengvins kasdienę save dalią.
Man visada būdavo keista, kada ateidavau į šitą kalėjimą, arba oficialiai vadinant į Pataisos namus, ir matydavau daugybę kalinių, tačiau į susitikimą teateidavo saujelė. Tuo tarpu susitikimo pabaigoje ne vienas vis paklausdavo, „O kodėl tiek mažai atėjo, gal nebuvo skelbimo?“ O prieš išsiskiriant prašydavo ateiti dar kartą, tada jau jie patys pakvies ir daugiau kalinių, kad tikrai pasiklausytų tokių įdomių dalykų, kokių iki šiol nebuvo girdėję. Tačiau skelbimai visada būdavo iškabinti, visada, galėdavo visi norintys juos perskaityti, tačiau pats skelbimas jų neįtikindavo, kad tai tikrai jiems naudingas susitikimas.
Kalėjimo įnamiai niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių žmonių, kurie pro mane praeina net nesustodami, nors aš gatvėje jau stoviu su pačia Urantijos Knyga, kurią gali patys pavartyti, gali patys skaityti mūsų svetainėje, tačiau prieš tai jie turi sustoti ir bent pasiklausti manęs, kas čia yra. Tačiau praeina tūkstančiai net nesustodami, nors ir kviečiami pažvelgti į tokią šviesą. Jų mintys yra nukreiptos visiškai kitur. Ir dėl to jiems atrodo, kad tai, kuo jie tą akimirką užėmę savo protą ir yra tas svarbiausias dalykas jiems. Apie tai, kad kas nors gali būti dar svarbiau, jie ir pagalvoti negali.
Štai dėl to ir į šitą susitikimą teatėjo vos keli kaliniai iš beveik tūkstančio. O tema kvietė pasikalbėti apie žmogaus gyvenimą, apie tikėjimą, apie jo pavirtimą į įtikėjimą, kada pasikeičia žmogaus požiūris į visą aplinką, apie sielos išlaisvinimą nuo blogio, per tą patį įtikėjimą. Žodžiu, kvietimas buvo skirtas jų pačių sustiprinimui. Tačiau žmogaus įprotis į viską žvelgti vien tik paviršutiniu žvilgsniu, visiškai nesusimąstant apie giluminius savo paties ryšius su Dievu, apie tokių ryšių realumą, gyvybingumą, ir priverčia žmogų skaityti skelbimą automatiškai, be jokio supratimo, kad čia gali būti jam ištiesta pagalbos ranka.
Tačiau ir tie, kurie neatėjo, ir tie, kurie atėjo, šitaip apsisprendė savo laisva valia patys. Ir labai džiaugiuosi dėl tų, kurie atėjo, nes būtent jų susidomėjimas buvo nuoširdus, kad beveik dvi valandas jie išsėdėjo tokioje šaltoje salėje. Ir ne tik išsėdėjo, bet labai atidžiai klausėsi, o tada klausinėjo.
Dar prieš eidamas į kalėjimą, pasimeldžiau, pagarbinau Tėvą, ir paprašiau Jo, kad mane vestų per visą susitikimą ir kalbėtų mano lūpomis, ką nori pasakyti tiems savo vaikams, kurie nusikaltę ir netekę laisvės. Ir mane nustebino Tėvo pasakymas, kad Jis man parengė siurprizą. Tačiau nepasakė, kokį.
Dar prieš kelias dienas nusprendžiau kalinius pamokyti maldos, kad jie galėtų per savo sielos atsivėrimą, pajausti, realiai patirti, maldos teikiamą palaimą. Aiškinsiu jiems apie tikėjimo ir įtikėjimo skirtumą, kad visada jie siektų ne tikėjimo, o gyvojo įtikėjimo.
Pradėjau mūsų susitikimą nuo prisistatymo, ir paaiškinau, kad pas juos ateinu neprašomas jokio žmogaus, jokiai žmogiškajai organizacijai nepriklausydamas. Ateinu vedamas tik Tėvo dvasios iš vidaus. Ir būtent Tėvo dvasia ir jiems, visiems, irgi suteikia tą norą tapti geresniems. Tik nevisi tokį norą ima jausti savo viduje. Tai ne Tėvo blogas veikimas, bet žmogaus dvasinių polinkių nuslopinimas materialiais siekiais, kada jie užvaldo žmogaus visą vidų. Ir būtent dėl atsidavimo tokiems troškimams ir jie, visi iki vieno, pateko į tokią uždarą erdvę, kur judėjimas fiziniam kūnui yra suvaržytas, griežtai apribotas. Tačiau net ir tokioje apribotoje erdvėje, Tėvui atsivėrusi siela, per nuolatinį ryšį, nustoja jausti fizinio kūno judėjimo laivės suvaržymą, nes ji sugeba pranokti tas materialias sienas, kurių negali įveikti materialus kūnas. Dėl ir svarbus žmogui įtikėjimas, kad jo siela galėtų pakilti virš materialių tvorų ir pačių aukščiausių statinių, kada kūnas palikti tos vietos neturi jokių galimybių. Ir tai būtent yra žmogaus laisvė, o ne kūno judėjimas be jokių apribojimų. Yra žmonių, kurie kasdien gali sau leisti keliauti po visą pasaulį, bet vis tiek jie yra kalėjime. Jų sielos yra įkalintos ir negali jausti laisvės, nors kūnas skraido iš vieno pasaulio krašto į kitą. O siela kenčia. Ir tas žmogus nežino, kaip išsivaduoti iš tos kančios, to nerimo, to neaiškumo dėl savo rytojaus. Jis net nežino, kad yra toks raktas nuo sielos kalėjimo – įtikėjimas.
Matau, kad visi klausosi susidomėję. Jie tikriausiai lygina savo padėtį su tais, kurie gali keliauti po pasaulį, o vis tiek aš sakau, kad jie yra kaip kalėjime. Tačiau negali suprasti, kaip taip gali būti, laisvas, kur nori gali eiti, važiuoti, o vis tiek jį sulyginu su kaliniu.
Pradedu aiškinti, kad tarp turtingų žmonių yra daug didesnė dalis negu tarp neturtingųjų, patiriančių infarktus ar savižudybių sindromą, kada net turtuose skendintys griebiasi savižudybės, kaip vienintelės jiems atrodančios realios išeities iš sunkios padėties. Kada kūnas ir jame esantis žmogaus vidinis aš, kurį vadiname ego, kelia sau vis didesnius troškimus materialiame gyvenime, o kada jų įgyvendinti nepasiseka, tada jis nusivilia. O turtingam žmogui visada nusivilti yra daug daugiau situacijų, nes jie visi sau yra susigalvoję savo žaidimo taisykles, jeigu jau kur pralaimi, prarandi turtą, tai tu niekam tikęs, tavęs jau nebepažins ankstesni turtingi draugai, kurie dar laikosi viršūnėje. Ir baimė, kad gali atsitikti taip, labai veikia žmogaus smegenis. Ir bet kokia krizinė situacija gali pavirsti nebeišsprendžiama jo galvai problema. Tuo tarpu vargšai visą laiką gyvena sunkiomis fiziniam kūnui sąlygomis. Jie visą laiką susiduria su panašiais sunkumais, nes neturėdami turto jie nepatiria papildomos įtampos, kuri juos atvestų iki savižudybės. Aš pažįstu vieną jauną vyrą, kuris yra benamis. Ir miega visą laiką ant suolo. Ir dabar. Ir turi šviesią ir giedrą nuotaiką, kada tik jį besutikčiau.
Žmogų taip pat slegia ir apgaulės našta. Šito žmogus gali sau nedrįsti prisipažinti, tačiau jis turi savo pasąmonėje tokią naštą, kuri kartas nuo karto išplaukia ir į sąmonės lygį. Ir tada jam atrodo, kad jo paties viduje kyla sunkumas. Jis net negali paaiškinti iš kur tas sunkumas, slogi nuotaika.
Kad šito žmogus neigiamo poveikio nepatirtų, tam Dievas Tėvas atsiunčia savo dalelę, savo dvasią, kiekvienam vaikui nuo šešerių metų amžiaus. Ir šitoji Tėvo dvasia vadinasi Minties Derintojas, nes ji derina žmogaus mintis viena vienintele kryptimi – meilės ir gėrio kryptimi. Dėl to net ir tie iš jūsų, kurie susimąstote, ir pajuntate kokią nors gražią, šiltą mintį, kokį nors gražų, kilnų norą, tai ir yra Tėvo dvasios perduota mintis.
Matau, kad kaliniams salėje šalta. Jie kartas nuo karto sujuda, tačiau vis tiek klauso atidžiai. Aš jiems sakau, kad jie pradėtų savais žodžiais, savomis mintimis bendrauti su Tėvu. Patys, asmeniškai, be jokių kunigų, be jokių tarpininkų, nes Tėvui tarpininkai nereikalingi jokie. Kaip ir jums. Kiekviename yra pats Tėvas, per savo dvasią, Minties Derintoją. Dėl to jūs visi, galite su Juo kalbėtis. Aš jus pamokysiu, kaip kalbėti su Tėvu, kad galėtumėte Jį išgirsti jūs.
Jiems tikrai netikėta, kad galima su Tėvu taip paprastai kalbėti, kad galima Jį išgirsti, kad galima bendrauti savais žodžiais, ne parašytomis maldomis, be kunigo. Dėl to jie taip rimtai ir įdėmiai klausosi.
Aš jiems toliau aiškinu, kad Tėvo negalima įrodyti jokiais išvedžiojimais, Jis nėra kokia nors formulė, nėra tai, ką galima būtų paliesti, pamatyti. Tačiau jį galima patirti. Patirti, ir tas pojūtis bus toks subtilus, bet visada raminantis, visada kilninantis, visada sustiprinantis, o ne priešingai, prislegiantis, suvaržantis, gniuždantis. Ir tą žmogus realiai patiria savo viduje. Iš šitoks patyrimas palaipsniui veda į įtikėjimą.
Tikėjimas yra tada, kada žmogus laikosi bažnyčios nuostatų – švenčia religines šventes, eina sekmadienį į bažnyčia, atlieka išpažintį, paremia bažnyčią aukomis. Tačiau tą daro vien tik dėl to, kad taip daro kiti, kad šitaip buvo pratinamas tėvų ar senelių. Tačiau įtikėjimui šitų išorinių ritualų laikymosi visiškai nereikia. Įtikėjimas yra žmogaus būsena, kada jis pajunta ryšį su Tėvu. Jis pajunta Tėvo meilės patyrimą savo viduje ir jam atkrenta visos anksčiau išvardintos išorinės priemonės, kurių ir laikosi bažnyčia, o Jėzų, ir net kunigą, laiko tarpininku tarp Dievo ir tikinčiojo. Būtent įtikėjimas ir panaikina šitą kunigo tarpininko ryšį, ir Jėzaus, kaip tarpininko ryšį, nes įtikėjęs pats pajaučia Tėvą, esantį savo viduje per sielos giluminį atsivėrimą.
Ir tada nustoja vertės visi iki tol buvę tušti ritualai, dabar siela trokšta tik tokio giluminio ryšio su Tėvu. Ir nuolatinio ryšio. Ir per nuolatinį gyvos maldos ryšį, toks tikintysis po kurio laiko gimsta iš dvasios. Tas pat žmogaus kūnas, tačiau visiškai naujos charakterio savybės. Nebėra nei pykčio, nei keršto, nei noro daryti bloga kitiems. Yra tik meilė, gailestingumas, ir didžiulis noras susilieti su Tėvu ir daryti gera visiems, nes visi yra tapę sielos broliais ir sesėmis.
Kaliniai klausosi visi atidžiai. Aš jiems sakau. Pabandykime dabar patys pajausti Tėvo dvasios veikimą iš vidaus. Aš jums padėsiu. Atsisėskite patogiai, užsimerkite. Stenkitės savo viduje būti neįsitempę, o kiek įmanoma atsipalaidavę. Tėvui visiškai nesvarbu jūsų kūno padėtis per maldą. Jam svarbu, kad atsivertų jūsų širdis. Štai dėl to klaupimasis yra tik negyvas ritualas, jeigu tuo metu siela yra kieta kaip akmuo. Jeigu klauptis nori pati atsivėrusi siela, tada šitas pats klaupimasis tampa jau gyvas, nebe ritualinis, tai tam tikras sielos troškimas. Tačiau tą sako pati siela, bet ne pamaldų numatyta tvarka. Dėl to dabar jūs pasistenkite tiktai atsiverti savo širdimi, savo viduje. Jūs ne tiek klausykitės manosios maldos žodžių, kurie ateina iš mano sielos gelmės, bet atvėrę savo sielą, pradėsite jausti manosios atsivėrusios sielos virpesius ir Tėvo dvasios veikią iš vidaus.
Aš kaip stovėjau visą laiką, taip ir dabar stoviu. Tik per alkūnes sulenkiu rankas ir delnais į viršų laikau jas nukreipęs į kalinius. Užsimerkiu. Pradedu Tėvo garbinimo maldą:
“Tėve aš garbinu Tave, kad Tu eisi, kad eisi meilė ir tiesa, teisingumas ir šviesa. Tėve, aš garbinu Tave, kad mus visus, ir kiekvieną atskirai, apdovanojai savo dalele, savo dvasia, Minties Derintoju. Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus mokai vis labiau atsiduoti Tavo dvasios vedimui iš vidaus, vis daugiau pasitikėti Tavimi, ir žengti pirmyn be baimės, nes Tu esi mūsų viduje, ir tirpdai visokią baimę, tiek fizinio skausmo, tiek sielos kančios...“
Salėje išgirstu žingsnius. Kažkas eina per visą salę, tačiau aš ir toliau meldžiuosi, neatsimerkdamas ir nežiūrėdamas, kas ten eina. Žingsniai priartėja, atsidaro kitos durys, šalia manęs, ir žingsniai nutolsta. Dar po minutės, pasigirsta kiti žingsniai. Jau už durų, kurios yra šalia manęs. Kažkas įeina. Aš vis tiek meldžiuosi toliau. Žingsniai vėl eina per visą salę ir nutylą už kitame salės gale esančių durų. Girdisi balsai. Aš pereinu prie prašymų maldos:
“Dieve Tėve, Jėzau, Visatos Motina Dvasia, kurią dauguma vadina Šventąja Dvasia, ačiū tau už patyrimus, kuriuos mes, kiekvienas esame patyrę iki šitos akimirkos, ir nesvarbu, kokie jie bebuvo skausmingi mūsų kūnui ir sielai, aš su savo sielos broliais šitoje salėje dėkoju už visus patyrimus, nes tik Tu žinai geriausiai, kaip iš mūsų nuglūdinti spindinčius deimantus.
Aš meldžiu Tave, kad mano sielos broliai, dabar įkalinti ir negalintys laisvai judėti už šitų sienų fiziniu pavidalu, atsivertų savo siela, savo širdimi ir pajaustų Tave savo viduje, kad galėtų ir kitiems paliudyti savo patyrimą, jog Tu esi gyvas ir realus.
Jėzau tu sakei ir sakai, ten, kur du ir daugiau įtikėjusių į tave susirenka draugėn, tarp jų esi Tu per savo Tiesos Dvasią. Aš dabar prašau Tavęs, kad Tavoji Tiesos Dvasia, kuri nuolat beldžia į kiekvieno širdį, įeitų į šitoje salėje sėdinčių mano sielos brolių vidų, kad jie galėtų patirti šitą gyvą ryšį su Tavimi ir su Tėvu, kai ir su Šventąja Dvasia, kuri visą laiką yra apgaubusi mus iš išorės, ir visą laiką taip pat yra ir mūsų viduje.
Aš meldžiu Tave, kad mano sielos broliai, pradėtų su Tavimi bendrauti savo aplinkoje kasdien, savais ir labai nuoširdžiais žodžiais, kad šitas nuoširdumas ištirpintų dabar esantį ledą, kuris jų sušalusioms sielos neleidžia pajausti gyvų ir šiltų Tavosios meilės virpesių, kad jie patirtų, jos Tu juos myli net ir taip, kaip myli ir tuos, kurie tau tarnauja nuolat. Kad jie pajaustų, kad tu, kiekvieną iš jų, myli taip tarsi jis būtų vienas vienintelis tavo vaikas visoje kūrinijoje...“ Pasigirdo visiškai šalia už durų apsaugos sirenos kaukimas. Aš savo maldos nenutraukiau, tik garsiau meldžiausi toliau, nors pasigirdo daugiau žingsnių ateinančių į salę...
“...aš meldžiu Tave, kad mano sielos broliai, čia, įkalinti, patyrę Tave savo viduje, pajaustų tavo meilę ir patys imtų gyventi Tavąja meile ir tiesa. Kad ir jie pajaustų, jog ir tie, jų rankomis nuskriausti, irgi yra jų sielos broliai ir sesės. Aš meldžiu Tave, kad šitoji mano atsivėrusios sielos malda jiems taptų nauju patyrimu, kuris pagirdytų jų sielą Tavuoju gyvu vandeniu ir jie patys Tau imtų atsiverti vis daugiau ir daugiau, kad šitą naują patyrimą skelbtų ir kitiems aplinkui esantiems, bet čia neužsukusiems...“
Kada po maldos atsimerkiau, mačiau,kad jie jau seniai atsimerkę ir jau nekantriai dairosi. Du iš jų atsistojo ir pasakė, kad jiems reikia eiti taisyti elektros. Paklausiau, ką jie jautė maldos metu. Vienas iš jų tarė: “Kažkoks dilgčiojimas viduje?“ – “Ar jis skausmingas, nemalonus, erzinantis?“ – vėl paklausiau jo. “Ne, malonus.“ Aš jiems paaiškinau, kad tai ir yra dvasios poveikis per atisvėrusią žmogaus sielą. Kuo didesnis atsivėrimas, tuo didesnis pojūtis. O atsivėrimas yra tik per maldą Tėvui ir savais žodžiais. Bet tiktai nuoširdžiai. Tik nuoširdi siela ima patirti Tėvo veikimą – raminimą, sušildymą, sustiprinimą – savo viduje. Ir tai yra realaus patyrimas. Dėl to tai ir veda į gyvą bendravimą su Tėvu ir į gyvą įtikėjimą, kuriame svarbiausias dalykas yra šitas gyvas ryšys su Tėvu. Įtikėjimas ir yra sielos būsena. Ir kada įtikėjimo būsenoje, po maldos siela dar ir toliau lieka tokioje palaimos akimirkoje, nieko nesakydama, tada ji yra pasirengusi išgirsti, ką jai kalba Tėvas. Po tokio atsivėrimo maldoje, reikia tyliai pasėdėti bent penkias-dešimt minučių. Ir po kasdienių atkaklių pastangų pradėsite girdėti, ką jums sako Tėvas. Ir kuo daugiau šitaip bendrausite, tuo aiškiau girdėsite. Ir tada galėsite padėti kitiems. Žinokite, net ir tie, kurie sako, jog kada žmogus kalba Dievui, tai normalu, bet kai jau žmogus girdi Dievą, tai jau tokiam reikia susirūpinti, klysta. Žmogus turi girdėti Dievą, kaip jis kalba jam. Tam Tėvas suteikė savo dalelę, savo dvasią, kad žmogaus siela galėtų bendrauti su pačiu Tėvu,ir girdėti patį Tėvą. Ir Tėvas kalba visiems, ir nesustodamas, per visą amžinybę. Tik Jį gali išgirsti tas, kuris šito nuoširdžiai trokšta iš visos sielos, ir kuris nuoširdžiai po maldos klausosi tyliai. Dėl to, pradėkite, dar šiandien, kada atsigulsite miego labai nuoširdžiai atsiverti Tėvui. Pasakokite jam viską, kas pasisekė per visą dieną, kas nepasisekė. Viską. Tėvas ir taip žino jūsų visas mintis, nes Minties Derintojas registruoja visus jūsų minties virptelėjimus, ir nė vieno neišbarsto per jūsų visą gyvenimą. O nuoširdus pasipasakojimas Tėvui yra reikalingas jums paties, kad įgytumėte didesnį pasitikėjimą Tėvu, kad jis ne baudžia, ne baisus, o mylinti, ir išklausantis, ir gailestingas. Ir kuo daugiau su Juo bendrausite, tuo labiau ir patirsite didesnį pasitikėjimą Juo ir didesnį patyrimą su Juo. Tai reikalinga jums, ne Tėvui. Tėvas jau iš savo pusės nutiesė tiltą iki jūsų – padovanojo savo paties dalelę, savo dvasią, Minties Derintoją.
Tada parodžiau jiems Urantijos Knygą ir paaiškinau, kad tai toks Dievo apreiškimas, kokį perteikė labai aukšto rango dvasios. Ir kad šitą apreiškimą jos perteikė vien tik dėl to, kad mums palengvintų kasdienį gyvenimą, kad mes atrastume Tėvą savyje. Ne bažnyčioje, ne šventose vietose, ne knygose, bet vien tik savyje. Ir jau nuo viduramžių jos ruošėsi tokios nuostabios šviesos perteikimui. Ruošėsi dėl to, kad žmogaus pertiekiama gilesne tiesa neišgąsdintų ir neapakintų, bet kad paakintų jį vaduotis iš ritualinės tamsos ir negyvų dogmų į šviesą ir tiesą. Ir būtent šitas apreikšimas yra toks vienintelis per visą žmonijos istoriją, kuris taip išsamiai aiškina, kas gi yra Tėvas, kuo Jis skiriasi nuo kitų Rojaus Trejybės Asmenybių – Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios, ir būtent šitas dvi asmenybes krikščionybė supainiojo su Jėzumi ir su Šventąja Dvasia. Tačiau nei Jėzus, nei Šventoji Dvasia nėra iš Rojaus Trejybės. Aš jiems pasakojau apie Urantijos Knygą daug įvairių dalykų, kol vienas paklausė, gal galėčiau ją padovanoti. Sakau, kad neturiu čia, o kitas pasakė, kad laikau gi rankoje. Aš paaiškinau, kad ši mano knyga yra skirta mano mokymams, visa ji subraukyta, nes daug vietų esu tiesiog pačioje knygoje pasižymėjęs, ir jis jau plyšta, nors ir įvilkta į papildomą kietą viršelį, nes pati knyga yra išleista minkštu viršeliu. Tačiau praėjusiais metai aš vieną knygą atidaviau į jūsų biblioteką. Todėl tie, kurie norite, tikrai galite ją skaityti net ir dabar. Tiesa, nežinau, ar ji tikrai tebėra pačioje bibliotekoje būtent šiuo metu, gal kas nors skaito.
Į salę atėjo dar pora naujų žmonių. Atsisėdo. Aš visiems išdalinau padaugintų paveiksliukų su pagrindinės visatos simboliniu pavaizdavimu ir ėmiau aiškinti apie kūrinijos sandarą ir jos valdymą, norėdamas jiems nors kiek paaiškinti, kaip kūrinijoje veikia Dievas Tėvas, kuo gi skiriasi Amžinasis Sūnus iš Rojaus Trejybės nuo mūsų Jėzaus, kuris turi savo aukštą rangą kaip vienas iš 700 tūkstančių Sūnų Kūrėjų. Kiekvienas Sūnus Kūrėjas sukuria savo visatą, dėl to jo varde ir atsispindi jo, kaip kūrėjo rangas. Tačiau jis pats yra sukurtas Dievo Tėvo ir Dievo Amžinojo Sūnau, dėl to jo rangas turi ir Sūnaus vardą.
Tuo metu kažkas ėjo per salę ir vienas iš sėdėjusiųjų garsiai tarė: “Štai jis dirba mūsų bibliotekoje. Ar turi Urantijos Knygą bibliotekoje?“ – “Taip, yra. Urantijos Knyga. Tik ją skaityti galima vietoje. Išsinešti neduodame.“
“Štai, kaip veikia Dievas, jums buvo pateiktas atsakymas niekur neišeinant iš salės. Sužinojote tą, ką norėjote sužinoti. Ir žmogus atėjo jums reikalingas.“ Tik tas žmogus nesustojęs nužingsniavo per salę, ir iš salės. Bet mes jau sužinojome, kad knyga tikrai yra. Ir kad ją gali skaityti.
Vėl vienas, neseniai prisijungęs prie mūsų, paprašė manęs padovanoti Urantijos Knygą. Aš vėl pakartojau savo paaiškinimą. Tada jis sako vis tiek tik viena knyga, kaip ją tokią didelę skaityti keliems?
Aš papasakojau, kaip studijuodamas anglų kabą Vilniaus universitete mes skaitydavome vieną knygą vienu metu apsėdę keturi ar penki, nes kitos išeities tiesiog neturėjome. Kada yra noras, įmanoma viskas.
Pasiūliau klausti, ką tik kas nori tiek apie Dievą, tiek apie žmogų, tiek apie savo pačių gyvenimą.
Klausinėjo jie apie Urantijos Knygą, apie jos santykį su Biblija, apie jos atsiradimo būdą, apie jos tikslą žmonėms. Apie tokius dalykus, kuriuos mes jau esame nagrinėję mūsų Forume, todėl čia nebesiplėsiu.
Paminėsiu tik kelis dalykus. Vienas iš kalinių pasakė, kad jis buvo vienuolis. Tačiau tik dar nebuvo įšventintas. Tačiau savo gyvenime suklydo, dėl to dabar atsidūrė čia. Ir vis tik jis tebenori tapti vienuoliu, ir sakė įrodys tiems, kurie juo netiki, kurie jam sakė, kad jau nebetaps juo niekada, kad ir jis gali būti vienuolis. Ir manęs paklausė, ką aš manau, ar jis dar galėtų tapti vienuoliu po tokios klaidos?
“Vienuolis tai nuo žmonių atsiribojęs savojoje brolijoje gyvenantis mūsų sielos brolis. Tėvas mūsų visų yra vienas, ir jis nė vieno iš mūsų nenori atriboti vienų nuo kitų. Dėl to vienuoliai iš viso pasirenka savojo aš tenkinimo kelią – atsiduoti Tėvo keliui, kaip tą kelią numato ne tas vienuolis asmeniškai, bet kaip jį supranta vienuolių ordinas, jo vyresnybė. O kas trukdo Tėvui tarnauti liekant tikru Tėvo sūnumi, o ne save patį nuo žmonių izoliavusiu. Izoliacijos kelias yra lengvesnis, nes jau yra visuomenės suformuota nuostata, kad vienuolis tarnauja Dievui, į juos ir žvelgiama pagarbiau, labiau išskiriant, negu į eilinius visuomenės narius. Tai tarsi tam tikra išskirtinumo žymė ir jų apranga. O Tėvas nori, kad mes visi, ir kiekvienas, būtume su Juo savo kasdieniuose darbuose ir įprastinėse aplinkybėse, kur nėra jokio išskirtinumo. Bet čia ir sunkiau būti su Tėvu, kada aplinkui yra tiek daug pagundų. Tu jau tą ir patyrei. Tačiau galbūt tau Tėvas ir sako mano lūpomis, kad nereikia tau grįžti ten, kur tu nebeturėsi savo laisvos valios, nes ją apribos vienuolių ordino valia. O juk laisvos valios neapriboja net ir pats Tėvas. Dėl to tik būdamas laisvas Tėvo sūnus tu ir galėsi vadovautis sielos balsu, kurią veda Tėvas iš vidaus, o ne vienuolių ordino valdžia. Tarnauti Tėvui, tai nereiškia dėvėti vienuolio abitą. Tai reiškia bendrauti su Tėvu be ritualų, atsivėrusia siela, gyventi įtikėjus, ir tarnauti gerais darbais visiems, kas tik pasitaikys tavo kelyje. O tą pradėti daryti tu jau gali ir šiandien, būdamas čia, kur kasdien yra suteikiama galimybių padaryti gerų darbų. Bet kokioje aplinkoje. O kad tą galėtum daryti, tam ir būtinas gyvas bendravimas su Tėvu per kasdienę maldą, Tėvo garbinimas iš širdies.
Kada pasižiūrėjau į laikrodį, pamačiau, kad jau beveik dvi valandos praėjo. Leidimas buvo išrašytas dviems valandoms. Tad padėkojau atėjusiems ir palinkėjau ramybės ir ryšio su Tėvu. Manęs jie paklausė, kada vėl ateisiu. Pasakiau kada nors apie vasarą. Išsiskyrėme kaip bičiuliai.
Po mūsų susitikimo prie manęs priėjo dar vienas kalinys atskirai. Ir pasiūlė man apžiūrėti jų naują, dar nepašventintą koplyčią. Su mielu noru priėmiau jo pakvietimą. Jis atrakino duris. Užėjome į vidų. Šviesu, gražu. Paveikslai dar ant grindų, ne ant sienų. Man vaikinas paaiškino, kad jis padeda kunigui, net kaliniai ėmė vadinti “zakrastijonu.“ Valgykloje net be eilės užleidžia, sako “mūsų zakrastijonas.“ Skaito jis Naująjį Testamentą, stengiasi jį suprasti. O tada jis manęs paklausė, ar Dievas jam tikrai atleis. Aš jį nuraminau, ir pasakiau, kad Tėvas jau seniai jam yra atleidęs, kaip visiems kitiems. Tačiau tą Jo atleidimą tu pats pajausi savo viduje, kaip palengvėjimą, kada tu imsi su Juo nuoširdžiai bendrauti, kada tapsi prieš Jį nuoširdus, kada tavo siela atsivers Jam, iš visos gelmės. Aš jo paklausiau, ar jis nori patirti tėvo realumą, tikrumą savo paties viduje. Jis nelabai suprato. Paaiškinau, ar norėtų pajausti, Tėvo veikimą jo viduje. Tokį jausmą, kuris žodžiais sunkiai apibūdinamas, tai gali būti individualus jausmas, bet man jis yra keliantis visą kūną į viršų, pripildantis iš vidaus visa savo pilnatve, bet pats kūnas tarsi lengvėja. Yra palaimos neapsakoma būsena. Jis man sako, kad norėtų tą patirti.
Paėmiau jo į savo ir pradėjau melstis:
“Sūnau Kūrėjau, Visatos Motina Dvasia, Tėve, ačiū Tau už šitą patyrimą, ačiū už šitą susitikimą su savo sielos broliu, kuris jaučia viduje sunkią naštą, slegiančią jo sielą. Aš meldžiu Tave, kad jo siela atsivertų, ir jis pradėtų jausti Tavo suteikiamą meilę ir ramybę, kad jis pajaustų palengvėjimą savo viduje, kad jo siela pajaustų gimimą Tavyje, ir jis galėtų patirti Tavo jau suteikto jam atleidimo tikrumą...“ Aš meldžiausi, o jo rankos plaštaka visa virpėjo manojoje rankoje. Jo siela vėrėsi naujam patyrimui, kuriam ji dar iki šiol nebuvo pasirengusi.
Po maldos paklausiau, ką jis jautė. Sako, jaučiau, kad viduje, krūtinėje, kažkokį perštėjimą. Jis ranka perbraukė ratu per krūtinę. Aš jam ir sakau, jog tai ir yra tavosios sielos reagavimas į mano sielos virpesius, kuriuos tavo ausys girdi, o protas suvokia kaip žodžius, o siela pajunta virpesiais viduje. Tai yra Tėvo dvasios veikimas. Ir kol tavsasis materialus protas prie tokių virpesių neįpratęs, tol vietoje palaimos gali būti ir perštėjimas. Nes Tėvo virpesiai yra aukšti meilės virpesiai, o žmogaus ego virpesiai yra žemo dažnio. Tarp jų yra didžiulis neatitikimas. Gali būti net ir skausmingas sielos apsivalymas, net ir pykinimas. Tačiau po apsivalymo ateina lengvumas ir palaima.
Jis man sako, kad kartais pajunta panašų jausmą ir skaitydamas Naująjį Testamentą, kurį jam davė kunigas.
Aš jam paaiškinu, jog tai toji pati Tėvo dvasia, kuri veikia, kada tik siela atsiveria jai. O siela gali atsiverti ir per Naujojo Testamento skaitymą, ir per maldą. Jai apribojimų nėra, kada tik užmegsi nuoširdų ryšį su Tėvu, tada ir pradėsi jausti tokį patyrimą, kuris vis gilės ir plėsis. Neįpratusiems prie šito gali toks pojūtis net bauginti, tuo labiau, kad jis nežino. Dėl to nebijok, kada siela atsiveria tarp viešpataujančių žemų virpesių, ir tokie aukšti Tėvo virpesiai gali neįpratintą protą net draskyti. Bet vis tiek eik šituo Tėvo gyvuoju keliu drąsiai.
Tada jis vėl manęs paprašė Urantijos Knygos. Mačiau jo norą. Jo sielos norą. Protas dar susidurs su daugybe kliūčių, kurios jam sakys, kad neverta šituo keliu eiti, labiau apsimoka pasirinkti labiau žinomą. Ir jeigu jis apsiduos sielos balsui, kur klauso tik Tėvo dvasios, Minties Derintojo, vedimo, tai jis ir žengs šituo Tėvo gyvuoju keliu, kad galėtų nešti Tėvo šviesą visiems.
Aš jam pasakiau, kad padovanosiu Urantijos Knygą. Atvešiu ją rytoj ir perduosiu. Ji labai apsidžiaugė.
Namo ėjau pėsčias. Dėkojau Tėvui už dar vieną patyrimą. Ir ypač už šitą Jo parengtą siurprizą, už šito jauno vyro norą Urantijos Knygą skaityti jau dabar.
Knygą jam nuvežiau kitą rytą. Palikau ją sekretorei, kad perduotų pačių kalinių pavadintam „zakrastijonui...“
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas; 2007 02 17