Klasės susitikimas ir Dievo Tėvo apsireiškimas grįžtant naktį iš susitikimo, 2006 metų rugsėjo 16-ąją

Buvo ketvirtadienio, rugsėjo 14-osios, vėlyva popietė, kai man paskambino klasiokė Rūta ir pasakė, kad po poros dienų, šeštadienį, 12 valandą, bus klasės susitikimas Utenoje. Mes baigėme šio miesto I-ąją vidurinę mokyklą prieš trisdešimt penkerius metus. Susitinkame kas penkeri metai.

      Aš laukiau šio susitikimo dar vasarą, nes visada jie vykdavo vasarą. Šiais metais vasarą nesulaukiau jokios žinios. Maniau, kad jau nebebus jo. Aišku, mane nustebino tai, kad taip vėlai sužinojau apie rengiamą susitikimą. Rūta man paaiškino, kad ji susitikimus pradėdavo organizuoti prieš porą mėnesių iki susitikimo, o šįkart organizavimo ėmėsi pora klasiokų. Rūta ir dabar gyvena Utenoje. Yra gydytoja. Dėl to ji daugiausia ir imdavosi žingsnių organizuoti susitikimus. Labai pareiginga miela Rūtelė. Kada Urantijos Knygoje skaičiau, ir skaitau, Jėzaus gyvenimo ir mokymų dalį, ir kada skaičiau, ir skaitau, apie tai, kad iš visų jo brolių ir seserų tik jo mažiausioji sesutė, Rūtelė, niekada nesuabejojo Jėzaus misija, visuomet man prieš akis iškildavo, ir dabar iškyla, būtent mūsų klasės Rūtelės vaizdinys – mielos, žavios, švelnios, pareigingos, ir mylinčios Rūtelės.

     

     Štai ir šį kartą ji ėmė klausinėti klasiokų, kurie ėmėsi susitikimo organizatoriaus vaidmens, ar jie tam paskambino, ar tą Vilniuje aplankė, ar pranešė. Ir kada išsiaiškino, kad tie du organizatoriai niekam neskambino, tai ėmėsi darbo pati, mūsų Rūtelė. Ir nuostabu, kad ji turi puikų vyrą, kuris irgi baigė tą pačią mokyklą, tik metais anksčiau už mus, ir kuris taip nuoširdžiai jai padeda organizuoti šiuos mūsų klasės susitikimus. Tad ir šįkart jie surado visus mus, susisiekė ir su mūsų auklėtoja, kuriai jau aštuoniasdešimt vieneri ir kuri yra vis dar energinga ir veikli, užsakė ir puikius poilsio namelius Siudeikiuose prie Alaušo ežero, kad galėtume ten ir pernakvoti. Man nakvynė nėra aktualus dalykas, nes per mūsų, urantijiečių, sambūrius Molėtuose, o ypač važiuodamas per Lietuvą su Urantijos Knyga, nakvodavau miškuose, palapinėje, ir pajutau tą nuostabų pojūtį praleisti naktį ne namo viduje, bet lauke.

     Tad ir dabar į susitikimą pasiėmiau palapinę, miegmaišį, šiltų drabužių, jeigu prireiktų. Žodžiu, buvau pasirengęs praleisti naktį palapinėje, jeigu būtų tekę nors kiek pamiegoti. Bent jau per praėjusį susitikimą, tai gal trys ar keturi iš mūsų taip visą naktį ir praleidome prie laužo besikalbėdami. Tad miegoti ir neteko.

     

     Tuomet, prieš penkerius metus, klasiokams parodžiau Urantijos Knygą anglų kalba. Truputį jiems papasakojau apie ją. Bet jų, beveik visų, požiūris buvo labai skeptiškas. O kada dar prie stalo prieš valgį pasiūliau ir pasimelsti, padėkoti Dievui už tą nuostabų valgį, tai jie net niurzgėti pradėjo. Mat vis skubėjo kuo greičiau išgerti, užkąsti. Žodžiu, kuo greičiau patenkinti materialų pilvo poreikį. Nieko nuostabaus, juk tarp klasiokų yra gydytojų, architektų, verslininkų, dabar ir seimo narys. O jų savasis ego yra labai stiprus. Todėl nors menkiausias veiksmas jiems nepatinkančia kryptimi, tuoj pat ir prasiveržia tas ego su savo reakcija. Dėl to dabar mintyse vis regėjau tą jų neigiamą požiūrį į Urantijos Knygą ir svarsčiau, kaip šįkart reikėtų su jais kalbėti apie Dievą, kad jie neišsigąstų ir nesišiauštų.

     

     

     Tačiau vien tik savo jėgomis galiu ir persistengti. Dėl to paklausiau Tėvo, kaip man pasielgti su klasės draugais, ar kalbėti apie Urantijos Knygą, ar visiškai apie tai net neužsiminti, kol manęs patys nepaklaus. Jis man paaiškino, kad atsiduočiau Jo vedimui iš vidaus ir Jis pats pasirūpins, kad jų neapakinčiau ir neišgąsdinčiau. Viską parengs JIS. Ir taip pat pasakė, kad ir man yra parengęs siurprizą.

     Toks Tėvo pasakymas mane labai nustebino, apie kokį čia siurprizą man užsiminė, ką Jis norėjo man tuo pasakyti neturėjau nė mažiausio supratimo. Galų gale ir ne tai buvo svarbu. Jeigu parengė kažką ir man, tai tas kažkas ir bus, o aš turiu tiesiog gal kiek pamąstyti, kaip geriau ir išmintingiau galėčiau vykdyti Tėvo valią.

     

     Vakare dar kartą susiskambinau su Rūta. Ji man pasakė, kad neranda vienos mūsų klasės draugės, Gražinos, kuri gyvena ir dirba Vilniuje. Ir niekas neturi nei jos telefono, nei žino kur dirba. O būtent prieš dvi dienas aš ją visiškai atsitiktinai buvau sutikęs besileidžiančią laiptais nuo Tauro kalno. Nebuvau jos matęs nuo praėjusio mūsų klasiokų susitikimo. Tačiau gaila, kad prieš dvi dienas nieko nežinojau apie šį susitikimą. Būčiau tuoj pat pasakęs ir jai. Gražina tiek skubėjo, kad man tespėjo pasakyti, jog iš ministerijos lekia į seimą, kad net negali nė minutei sustoti ir pasikalbėti. Tad ir jos telefono nespėjau paprašyti. Bet savo lapelį su informacija apie Urantijos Knygą ir mūsų svetainės adresu bei mano telefonu aš jai padaviau. Tačiau, kad man ji paskambintų būtent dabar, aišku, jokių šansų. Tačiau Rūtai tvirtai ir aiškiai pasakiau, kad rytoj ją surasiu darbe, nors nežinojau nei kur ji dirba, nei kuo, nei kokia jos pavardė, juk ištekėjusi savo pavardę pakeitė į vyro.

     Rūtą perspėjau, kad šeštadienį iš ryto vedu pamaldas mūsų šventovėje – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje. Ji labai nustebo. Aš jai paaiškinau, kad prieš ketverius metus įkūriau šią šventovę ir jos pavadinimą man perdavė Tėvo dvasia, kuri gyvena kiekviename iš mūsų. Ir štai jau penkti metai, kai kiekvieną šeštadienį vedu pamaldas. Ir malda liejasi iš atsivėrusios sielos. Todėl jokių maldaknygių nereikia iš viso. Ir malda keičiasi kiekvieną kartą, priklausomai nuo sielos atsivėrimo Tėvui tą akimirką. O po pamaldų mes dar pasidaliname mūsų bendru maistu ir toliau dvasiškai pabendraujame. Tad iki pusiaudienio galėsiu nespėti atvažiuoti iki mūsų mokyklos Utenoje.

     

     Penktadienį iš pat ryto išėjau į Gražinos ministeriją. Kadangi ji leidosi laiptais nuo Tauro kalno, tai žinojau, kad ant jo užlipus, dar šiek tiek paėjus, kažkada buvo Socialinių reikalų ar panašiu pavadinimu ministerija. Jeigu Gražina taip skubėjo į seimą iš ministerijos, tai ir bus toji ministerija, nes daugiau jokių ministerijų ten neturėtų būti. Eidamas pasimeldžiau ir paprašiau Tėvo, Jėzaus, ir Visatos Motinos Dvasios, kad man padėtų surasti Gražiną, nes savo jėgomis to padaryti nepajėgsiu, kai turiu ieškoti žmogaus žinodamas tik jo vardą. Tam man reikėjo Tėvo pagalbos, kuri yra visada reali ir tikra.

     

     Ministerijoje mane nustebino, kad negalėjau į ją įeiti. Prie įėjimo sėdi sargas, jaunas vyras, ir nepraleidžia. Nežinau nuo ko jis tą namą saugo ir kodėl. Sėdi už stiklo sienelės ir spaudo mygtuką, kam duris atidaryti, o kam ne. Tikrai ne kaip ministerijoje, kur turi būti visiems žmonėms durys atviros.

     

     Pasisveikinęs su jaunuoliu, pasakiau, kad noriu iš jo pagalbos. Sakau: “Rytoj Utenoje bus mūsų klasiokų susitikimas. Tačiau dabar atėjau surasti vienos moters, vardu Gražina. Pavardės nežinau, kuo dirba irgi nežinau.” Pasakiau amžių ir kaip atrodo, o taip pat, kad prieš porą dienų su ja atsitiktinai susitikau belekiančią į seimą. Per tą jos skubėjimą net ir telefono nespėjau paprašyti. Tai sakau, gal prie kokių viršininkų yra, jeigu jau lekia į seimą. Paklausiau, gal turi kokią telefonų knygą, kur yra visi skyriai ir visi darbuotojai, kurioje yra jų ne tik pavardės, bet ir vardai. Arba blogiausia, gal galima paskambinti į personalo skyrių ir pasiklausti ten.

     Vaikinas atsivertė telefonų knygą ir ėmė rinkti Gražinas. Surado kelias. Tada apsitarėme pagal jų darbo skyrius, nuo kurios pradėti. Jis paskambino ir pasakė pirmajai Gražinai, kad jos ieško klasiokas, laukia čia. Tada man jis pasakė, kad ji tuo ateis, ir pasiūlė užeiti į ministerijos vidų. Taip prieš mane pagaliau atsivėrė “Sezamo”  durys, ir aš atsidūriau ministerijos koridoriuje.

     Kada pamačiau ateinančią Gražiną, tą patį akimirksnį padėkojau Tėvui, Jėzui, ir Visatos Motinai Dvasiai už tokią neapsakomą pagalbą. Tai buvo mano klasiokė.

     

     Šitą epizodą papasakojau ne šiaip, o kad parodyčiau, kad su Tėvu įmanoma viskas, kas atitinka Tėvo valią.

     

     Susirinkome prie mokyklos. Atvažiavome iš skirtingų vietų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Lazdijų, Zarasų, iš pačios Utenos. Atėjo ir auklėtoja, kuri mus mokė algebros ir geometrijos ir kuri buvo mūsų klasės auklėtoja nuo penktos iki pat paskutinės, vienuoliktos, klasės. Ji prisiminė, kaip šią vasarą irgi organizavo savo klasės draugų susitikimą. Tiksliau ne vien tik jų klasės, bet ir kitų klasių, kurios mokyklą baigė prieš šešiasdešimt metų. Ir savo susitikimą pradėjo pamaldomis bažnyčioje.

     

     Kada visi nusifotografavome ant mokyklos laiptų, kada suėjome į savo klasę, kurioje užbaigėme mokyklą, tada pajutau Tėvo vedimą iš vidaus ir paraginau visus būreliais sustojusius ir besišnekučiuojančius atsisėsti už stalų, kad pradėtume mūsų susitikimą.  Susėdome nebe į tuometinius mokyklos suolus, bet už šiuolaikinių stalų.

     

     Ir štai kaip nuostabiai Tėvas man buvo parengęs kelią, kad neapakinčiau savo klasiokų ir neišgąsdinčiau jų, kada aš prieš tai išgirdau auklėtojos prisiminą apie jų susitikimo pradžią pamaldomis bažnyčioje. Aš buvau vienas gal iš keturių, kurie girdėjo jos pasakojimą. Ir man jis buvo kaip atsispyrimo lenta prieš šuolį pasiūlant pagarbinti Tėvą. Dėl to į savo klasiokus ir kreipiausi:

     

     “Mielieji, ką tik auklėtoja pasakojo, kaip ji organizavo savo draugų susitikimą, jau prieš šešiasdešimt metų baigusių mokyklą. Kokia tai nuostabi akimirka. Ir jie tą susitikimą pradėjo pamaldomis bažnyčioje. Mes savo susitikimo nepradėsime pamaldomis bažnyčioje, tačiau jas galime pradėti Tėvo pagarbinimu tiesiog čia, mūsų klasėje, jeigu šito norite, ir aš jus pamokysiu, kaip Tėvą galėtume pagarbinti.” Kaip tik Gražina, sėdinti pirmame suole, garsiai atsiliepė, kad nori šito.

     

     Paprašiau, kad visi atsisėstų patogiai, atsipalaiduotų, ir geriausia, kad užsimerktų, kad dėmesio neblaškytų jokie matomi vaizdai ar daiktai. Pasakiau, kad atvertų savo širdis, šitaip leisdami tekėti Tėvo garbinimo virpesiams, kuriuos jų sielos gers iš mano sielos garsiai sklindančių Tėvo garbinimo maldos žodžių. Ir pradėjau garsiai garbinti Tėvą:

     

     “Tėve, aš garbinu tave, kad tu paskleidi savo meilę, kurią pajunta kiekvienas Tavo vaikas, kada tik nuoširdžiai atsiveria Tau visa savo siela.

     Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus, kiekvieną, vedi meilės ir gėrio keliu, ir vedi taip, kad kiekvienam tas kelias tampa nuostabiu patyrimu.

     Tėve, aš garbinu Tave, kad tu mus subūri į savo milžinišką šeimą, kurioje vyrauja Tavoji meilė.

     Tėve, aš garbinu Tave, kad Tavosios meilės virpesiai mus atvedė ir šį mūsų susitikimą, kuriame mes galime vieni kitiems daugiau atverti savo vidų.

     Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi meilė, tiesa, gailestingumas, gėris, ir grožis, ir mus viso šito mokai.

     Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu visus myli vienodai, nė vieno neišskirdamas ir nenuskriausdamas, ir Tavo meilę pajunta kiekvienas, kuris tik atsiveria Tau savo širdimi.

     Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu apjungdamas visą kūriniją į vieną savo šeimą, kiekvienam palieki laisvą valią ir sprendimų galimybę.

     Tėve, aš garbinu Tave…” toliau liejosi Tėvo garbinimo malda…           

     

     Kada užbaigiau Tėvo garbinimą, vis dar jaučiau nuostabius virpesius, pripildžiusius visą klasę. Ir mano klasiokai, visi, sėdėjo apimti tos garbinimo maldos virpesių būsenos. Sėdėjo tylėdami. Bet tokios palaimos, ne įtampos tyloje. Nors Tėvo garbinimą maldą jie girdėjo primą kartą savo gyvenime. Bet nors akimirkai atsivėrus savo širdimi, Tėvo dvasia ima vis giliau skverbtis į sielos vidų. Ir tas žmogus realiai pajunta ramybės būseną. O ramybės būsenoje širdis dar daugiau atsiveria. Ir dar didesniame atsivėrime Tėvo dvasia dar daugiau skverbiasi į sielos gelmę. Tai kaip gyvas vanduo, kuriam net menkiausias plyšelis yra toji vieta, kur jis pratekės. O tekėdamas tą patį plyšelį irgi didins. O didindamas patį plyšelį, dar daugiau pratekės. Ir taip visą laiką, kuo daugiau vanduo teka, tuo didėja plyšys, kuo didėja plyšys, tuo daugiau teka tas pats vanduo. Su Tėvo dvasia irgi panašiai. Tik nuo širdies atsivėrimo ne tik Tėvo dvasios poveikis didėja, bet ir pati žmogaus siela ima jausti savo viduje neapsakomą ramumą ir malonų jausmą. O tai jau Tėvo patyrimo pradžia kiekvienai sielai.

     

     Tada visiems pasakiau trumpą pamokantį žodį, kad mes visi visada išliktume ne tik klasės draugai, bet pradėtume vienas į kitą žvelgti kaip į sielos brolius ir seseris, nes turime visi vieną Tėvą. Ir ateina laikas, kada mes irgi turėtume pajausti, kad mus jungia irgi giminingų sielų ryšys, net tik buvusių klasės draugų ryšys. Ir šitas ryšys mus veda į milžiniškos dvasinės Tėvo šeimos ryšį. O šitą ryšį pajutus, jis mums leidžia visą laiką likti Tėvo meilėje ir tiesoje, visą laiką išlikti dorais ir mylinčiais. Ir nesvarbu kokius darbus dirbtume, kokius postus užimtume šitame gyvenime. O mūsų laukia ir kiti pasauliai, kurie yra lygiai taip tikri ir realūs, kaip iš šitas.

     Paėmęs anglišką Urantijos Knygą priminiau, kaip prieš penkerius metus jiems pirmą kartą ją parodžiau. O tada pridūriau, jog dabar jau turime ir jos vertimą į lietuvių kalbą. Išsiėmiau iš krepšio lietuvišką Urantijos Knygą ir parodęs ją visiems, padovanojau mūsų klasės auklėtojai, kuri dar prieš septynerius ar aštuonerius metus buvo mano paskaitoje, kada ją skaičiau Utenoje. Tada ją irgi buvau asmeniškai pakvietęs į paskaitą. Tiesiog užvažiavau pas ją į namus ir pakviečiau ateiti drauge su dukra, mano klasioke, kurios vardas irgi Gražina. Tad ir dabar padovanojau Urantijos Knygą mūsų klasės auklėtojai, tikėdamasis, kad ją skaitys ne tik ji, bet ir jos vyras,  dukra, bei dukros vyras, o taip pat ir anūkai.

     

     Po poros valandų mūsų laukė vaišių stalas už dešimties-dvylikos kilometrų nuo Utenos, gražiame Siudeikių kampelyje prie vaizdingo Alaušo ežero. Ten nauji iš rąstų pastatyti keli namukai, dar keli didesni statomi. Tad viename iš jų ir buvo jau paruoštas stalas. Kadangi aš jokio gyvulinio maisto nevalgau, tai savo virtuvę atsivežiau drauge su savimi. Klasiokai dar laukė ir karšto patiekalo, kurį turėjo iš kažkur atvežti. Iki tol šnekučiavomės nedidelėmis grupelėmis. Kada karštas patiekalas buvo atvežtas, susėdome už stalo. Aišku, kad vyrai greitai pasirūpino, jog būtų pripiltos taurelės ir jau siekė jų siūlydami tostą už mūsų susitikimą, kai aš vėl juos pristabdžiau paprašydamas prieš valgį padėkoti Tėvui. Taigi, vėl, pradėjau padėkos maldą už šitokį nuostabų stalą Tėvui, Jėzui, Visatos Motinai Dvasiai. Ir priešingai negu prieš penkerius metus, jau nebebuvo niurzgančių dėl tokios maldos. Dėl to mano siela nepaprastai džiaugėsi. Aišku, tai nereiškia, kad jie įtikėjo. Ne. Bet jau nebebuvo net ir nežymaus priešinimosi. O tai reiškia, kad ir juose atsiranda ramybės jausmas, kai tariamas Tėvo vardas. Ne susierzinimo, bet ramybės. Tegu ne giluminės palaimos, bet vis tik didesnio nusiraminimo, o ne susierzinimo jausmas. O tai irgi iš Tėvo, toks nuraminimas.         

     

     Vienas mano klasiokas, kuris prieš penkerius metus mane paprašė už jį melstis, nes jis daug važinėja ir važinėja verslo reikalais ir į Rusiją, ir į Europos kraštus, aš jam pažadėjau. Ir visus šituos penkerius metus kasdien meldžiausi ir už jį asmeniškai, ir už kitus klasiokus, kaip ir už visus žmones, kaip ir už visas dvasias ir sielas. Ir dabar, kada mes vėl šnekėjomės dviese, jam pasakiau, kad šitaip už jį meldžiausi. Visus tuos penkerius metus. Kasdien. Ir jo atsakymas buvo nuostabus: “Aš šitą jaučiau. Aš tiek daug važinėjau, ir niekur nieko su manimi neatsitiko, nors galėjo. O Ispanijoje, nors esu visiškai netikintis, penkias valandas išstovėjau prie Marijos paveikslo. Ar tu gali tuo patikėti, penkias valandas, aš, netikintis?” 

     

     Buvo visokių diskusijų. Ir tik trys iš visų susirinkusiųjų paprašė manęs informacijos apie Urantijos Knygą. Tik trys. Kitiems ji nereikalinga. Kol kas. Tačiau aš nuoširdžiai džiaugiuosi dėl šitų trijų. Džiaugiuosi dėl to, kokią jų laukia nuostabi kelionė po Urantijos Knygos apreiškimo perteikiamą tikrovės panoramą. Kokia jų laukia Tėvo atradimo savyje perspektyva, kuri pakeis juos pačius iš vidaus. Ir dar po penkerių metų jie jau ir patys galės daug ką man papasakoti apie savo realius patyrimus, apie kuriuos šiandien neįsivaizduoja nieko.

      

     Kada mūsų susitikimas jau buvo vakare gana smarkiai įsibėgėjęs, o aš pats mintyse kartkartėmis pasvarstydavau, gal man geriau miegoti ne palapinėje, o tiesiog mašinoje, jeigu vis tik tektų kiek nors šiąnakt numigti, visiškai netikėtai sau pačiam, ne tik mano klasiokams, ėmiau prieiti prie jų atskirų besišnekučiuojančių grupelių, ir tardavau: “Labai jums ačiū. Aš jau turiu važiuoti.” Visi nustebdavo, kodėl. Aš irgi negalėdavau pats aiškiai atsakyti, tiesiog atsakydavau: “Turiu sugrįžti į Vilnių. O prieš tai dar užsukti pas pusbrolį, kuris gyvena Utenoje, ir kuriam turėjo būti padaryta riešo sąnario operacija, net įtariant, kad tai vėžys.”  Galiausiai keli pasisiūlė mane palydėti iki mašinos. Mane tai irgi nustebino. O vienas iš lydinčiųjų buvo tas, kuris prie Marijos paveikslo išstovėjo penkias valandas, nors ir netikintis. Ir jis manęs paklausė: “Algi, ar tu gali važiuoti naktį?” – “Taip, bet kokiu laiku.” - ”Bet, ar tu tuo esi įsitikinės, kad gali važiuoti?” – “Ne tik įsitikinęs, aš tą žinau. Tėvas mane saugo ir tikrai nieko man neatsitiks.”

     

     Kai atvažiavau į Uteną buvo devinta valanda vakaro. Pusbrolio namų languose nedegė jokia šviesa. Aplinkui tamsu. Antrame aukšte viename lange buvo lyg ir panašu į televizoriaus skleidžiamą pulsuojančią neryškią šviesą. Tačiau belstis tokiu metu nenorėjau. Provincijoje iš viso labiau įprasta anksčiau eiti gulti. Sukelsiu daugiau išgąsčio negu malonumo, nes jie tikrai nieko nelaukia. Kadangi jo telefono neturiu, tai nusprendžiau geriau važiuoti tolyn į Vilnių.  

     

     Kelias geras, sausas, tiesus, mašinų nelabai daug. Tad važiuoju ir dėkoju Tėvui už tokį nuostabų vedimą per visą susitikimą. Taip niekas nesipriešino, kada pasiūliau pagarbinti Jį, kada pasiūliau padėkoti Jam prieš pradedant valgyti. O ir pokalbių metu, net ir tada, kai mane net kaltino nebūtais dalykais, kad aš mokau visus mylėti vienas kitą, o pats nemyliu savo šeimos, kad toks visų mylėjimas yra neįmanomas ir tai ne kas kita, kaip nerealumas, ir dėl to manimi netiki, nes pagal mano gyvenimą nemato sektino pavyzdžio, aš nė mažiausią akimirką nejaučiau jokio susierzinimo, jokio nepasitenkinimo dėl tų kaltinančiųjų nesuvokimo ir net nenoro klausyti kokio nors mano paaiškinimo, atsakant į jų pačių man metamus visiškai nepagrįstus kaltinimus.

     

     Dėkojau Tėvui, kad Jis taip giliai ir tvirtai laiko mane iš vidaus ir išlaiko mane ramybės būsenoje net ir tada, kada kaltinimai yra pateikiami, bet paaiškinimui kaltintojai nesuteikia galimybės. Dėkojau Tėvui už tuos tris, kurie nuoširdžiai susidomėjo mano žodžiais ir apie Dievą, ir apie Urantijos Knygą. Vienas iš jų net ėmė klausti apie mūsų šventovę – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovę. Dėkojau Tėvui už tą apsaugą, kurią Jis teikė mano klasės draugui verslo kelionių metu, ir už tai, kad jis, net save laikydamas netikinčiu, buvo tiek paveiktas Marijos paveikslo.

     

     Taip mintyse sugrįždamas prie mūsų susitikimo, kartkartėmis tuos prisiminimus nutraukdamas malda, vis labiau artėjau prie Vilniaus. Vienu metu pasirodė, kad žvaigždėtame nakties danguje kažkas blykstelėjo. Bet kitą akimirką vėl nieko nemačiau. Po kurio laiko vėl toks pojūtis, tarsi kažkoks blykstelėjimas, bet labai neryškus. Ir vėl nieko nematau. Kada dar kartą po kažkiek laiko taip pasirodė, tai sustojau ir išlipau iš mašinos. Kada pakėliau akis į ryškų žvaigždėtą dangų, iš tos grožybės, net aiktelėjau. Tokia kūrinijos erdvė ir galybė, toks grožis akims ir palaima sielai, kad jos laukia reali kelionė po visą šitą kūrinijos dalį, matomą materialioms akims, ir net ten už jos ribų, kur akys dabar negali matyti nieko. Iki pat visos kūrinijos centro – Rojaus. Pas Tėvą. Namo…

     

     Pasidžiaugęs tokia grožybe, vėl žvalgausi kokio blyksėjimo. Sakau, gal koks skraidantis dangaus objektas ten blyksėjo. Tokių esu matęs ne kartą virš Vilniaus, kada skrenda švytėdamas be jokio garso, keičia skriejimo trajektoriją stačiais kampais, ko nepajėgus padaryti joks žemiškasis skraidantis aparatas. Ir savo švytėjimą keičia nuo akinančio iki visiško išnykimo ir vėl atsiradimo, ir vėl akinančio ryškumo.

     

     Tačiau danguje nematau jokio judėjimo, kurį pastebėtų manoji akis. Važiuoju toliau. Už kelių kilometrų vėl pamatau priekyje blykstelėjimą. Ir vėl tamsu. Po kurio laiko vėl blykst. Ir vėl nieko nesimato kelias minutes. Vėl sustoju, kai tik blyksteli. Išlipu iš mašinos. Vėl žvelgiu į tą pusę, kur ką tik mačiau blyksnį. Netrukus blyksteli. Ir vėl tamsu. Po kažkiek laiko vėl blyksteli. Ir vėl nesimato nieko. Taip gal porą trejetą minučių pastovėjęs ir pasižiūrėjęs į tą blyksėjimą, ėmiau vėl važiuoti. Kas ten blyksėjo neturiu supratimo. Jeigu lėktuvas, tai per ilgos pauzės tarp blyksnių. O gal yra ir tokių lėktuvų, kur blyksi labai retais intervalais. Galbūt. Sėdau vėl į mašiną ir važiuoju toliau. Likus gal porai kilometrų iki Europos centro, tai šiek tiek daugiau negu trisdešimt kilometrų iki Vilniaus, mano žvilgsnį patraukė ryški šviesa man iš kairės. Ji buvo žemės paviršiaus lygyje. Bet švietė perdaug ryškiai, kad tai būtų kokio nors vienkiemio lango šviesa. Aš vis į ją pasižiūriu, ir ji tikrai perdaug ryškiai šviečia. Sustoju. Priekyje manęs, gal už trisdešimt metrų stovi autobusas, kurį dar važiuodamas į priešingą pusę pastebėjau stovintį šitoje pačioje vietoje. Tiesiog tuščiame kelkraštyje. Išlipu iš mašinos, o čia visas tepalo upelis besivejantis autobusą. Tai štai dėl ko jis stovi. Nebėra kas jam teptų jo metalinę širdį – variklį. Ir tuoj pat pagalvoju: “Na, štai dabar sustojau, kad pamatyčiau kažkokią šviesą, įlipsiu patamsyje dar į tepalą, prinešiu jo vidun, ir pats dar išsitepsiu. O čia tik kokia nors halogeninio prožektoriaus šviesa.” Žiūriu į tą šviesą, ir toks įspūdis, kad ji dar stipriau paryškėjo. Prieš porą šimtų metrų buvo rodyklės į šalutinius keliukus. Vienas iš jų veda link tos šviesos. Nusprendžiu apsigręžti ir pavažiuoti tuo keliuku arčiau. Gal koks nusileidęs aparatas matysis ir nuo to keliuko, pavažiavus šiek tiek arčiau. Deja, vos už keliasdešimt metrų asfaltuotas keliukas pavirto į visiškai siaurutį žvirkelį su stačiais šlaitais. Ir apsigręžti su mano mašina, dar naktį, ant tokio siauro kelio tikrai beveik neįmanoma. Dėl to nusprendžiu atbuliniu bėgiu sugrįžti link platesnės vietos, kad galėčiau apsisukti, o tada pasižiūrėsiu išlipęs, gal ir pamatysiu ką nors aiškiau. Kada vėl išlipau, pastebėjau greitai judančią ryškią šviesą. Ir greitai suvokiau, jog tai mašinos šviesos. Ką gi, dabar aišku, kad ten buvo mašina. Palaukiau, kol ji pravažiavo, ir jau sėsdamas į mašiną vėl mestelėjau žvilgsnį į tą pusę. O ten ryški šviesa tebeplieskė. Vėl ėmiau ją tyrinėti. “Vis tik ko gero tai bus prožektorius.” Padariau galutinę išvadą, užvedžiau variklį ir grįžau į Vilniaus kelią. Ir jau buvau bepasiekiąs normalų greitį, kai dar kartelį žvilgtelėjau į tą šviesą. Ji buvo dar labiau tiek paryškėjusi, kad atrodė sprogs. Tikrai ji buvo per stipri, kad būtų net ir hologeninio prožektoriaus skleidžiama šviesa. Vėl sustojau prieš tą autobusą tepalo upelyje. O ką daryti? Vėl išlipau ir ėmiau atidžiai žvelgti į šviesą. Ji išsitempė, pailgėdama į viršų ir į apačią. Dar po kiek laiko susiformavo ornamentas: viršuje atsirado du spinduliai į vieną pusę, o apačioje – irgi du – į kitą pusę. Priedo viršutiniame trečdalyje buvo spindulys į priešingą pusę negu du viršutiniai spinduliai, o apatiniame trečdalyje irgi kitas spindulys į priešingą pusė negu apatiniai du spinduliai. Šitas piešinys man ėmė priminti mano praėjusių metų kelionę po vakarinę Lietuvos dalį su Urantijos Knyga, kada vidurnaktį miške prie Kretingos apsireiškė Jėzus ir kada su juo bendravau iki antros valandos nakties. Tada irgi pradžia buvo neryškios šviesos, kuri tik patraukė mano žvilgsnį, būtent dėl šviesos ryškumo. Po kiek laiko ji ėmė ilgėti ir dar po kiek laiko irgi atsirado tokie nesimetriški spinduliai.

     

     Turėdamas šitokį patyrimą aš netikėtai paklausiau: “Tėve, ar tai Tu?” Atsakymas buvo labai švelnus ir pilnas meilės: “Taip, mano mylimas sūnau, esu Aš. Žvelk atidžiau, į vidurį.” Vėl tai buvo labai panašus patyrimas iš praėjusių metų, kada man paklausus, “Jėzaus, ar tai tu,” sekė atsakymas “Taip, tai aš, įsižiūrėk geriau…”

     

     Ir dabar ėmiau žvelgti atidžiau. Ir pradėjau matyti ryškėjantį pilnavidurį apvalų spindėjimą ženklo pačiame viduryje. O visą ženklą per nedidelį atstumą apgaubė trumpi ir labai tankūs aukso spinduliai. Ir tas vaizdinys sujudėdavo į šalis.

     

     Savo viduje pajutau didžiulės meilės jausmą ir pravirkau. Siela pati, tarsi savaime, be kokių nors mano valios pastangų, ėmė garbinti Tėvą. Stovėjau gale mašinos su įjungtomis avarinėmis šviesomis, garbinau Tėvą ir verkiau, o mašinos retkarčiais pravažiuodavo į vieną ir į kitą pusę, o Tėvas mane mokė.

     

     Iš to, ką Jis man pasakė, aš gavau iš Jo leidimą kitiems papasakoti tik apie patį epizodą, o taip pat pasidalinti ir tokiu Jo mokymu:

     

     “Mano mylimas sūnau, aš tave giriu, kad taip drąsiai neši Mano žodį savo sielos broliams, kad šiandien taip atsidavei Manajam vedimui ir drąsiai pagarbinai Mane su savo sielos broliais, kad jiems švelniai praskleidei Mano skraistę, kad ir jie galėtų pajausti Mano meilę ir artumą.

     

     Tą, ką tu dabar matai, kaip tau apsireiškiu Aš, tą mato ne tavo materialios akys, bet sielos, morontinės, akys. Aš tave rengiau šitam susitikimui, kad tavo regėjimas būtų plečiamas. Ne materialus regėjimas, bet sielos regėjimas. Ir tam, ką aš parengiu tokiam sielos regėjimui, toks vaizdinys yra matomas, tuo tarpu kitas mirtingasis, kuris šitam nėra parengtas, pamatyti negali nieko daugiau, kaip tik konkretų fizinį objektą, kurį ir mato jo materialios akys. Ir tik bendravimas su Manimi plečia kiekvienos sielos matymą. Ir tuo pačiu plečia sielos klausą. Tas, kas tokiam vaizdiniui ir girdėjimui nėra pasirengęs, tas ir negali pamatyti ir išgirsti to, ką mato sielos akys ir ką girdi sielos ausys. Ne materialios akys, ir ne materialios ausys, bet sielos, turinčios savo matymą ir savo klausą. Štai dėl ko tu ir gali dabar matyti tokį reginį, kokio negali matyti joks žmogus, kuris nebendrauja su Manimi.”

     

     Kada pajudėjau link Vilniaus, jaučiau neapsakomą palaimą sielos viduje.

     

     Tik dabar vėl prisiminiau Tėvo pasakymą, dar prieš kelionę į Uteną, išvakarėse, kad Jis ir man parengė siurprizą. Jis man buvo sakęs ir prieš kelionę po Lietuvą su Urantijos Knyga praėjusiais metais, kad manęs laukia netikėtas susitikimas. Tačiau, kada praėjusiais metais man apsireiškė Jėzus, tada toks Tėvo parengtas susitikimas pranoko visus mano lūkesčius. Dabar gi Jo pasakymas apie siurprizo parengimą ir pats siurprizas dar daugiau pranoko net pačius drąsiausius mano lūkesčius. Apie tai net ir minties neturėjau.

     Ir tik dabar suvokiau, kodėl aš turėjau taip netikėtai atsisveikinti su savo klasiokais, kad galėčiau Vilnių pasiekti naktį, bet ne per daug vėlai. O Tėvui būtent ir buvo reikalinga nakties priedanga, kad panaudotų mano praėjusių metų patyrimą. Dienos metu jam apsireikšti mano sielos akims sunkiau, nes kol kas aš neturėjau jokio patyrimo, kuriuo Jis galėtų pasinaudoti norėdamas patraukti mano žvilgsnį ir tuo pačiu manęs neišgąsdinti. O kadangi su klasiokais viską, kas man Tėvo buvo numatyta įvykdžiau, tai man nebebuvo jokios prasmės ten likti ilgiau.                

     

     Kokia vis tik yra nuostabi Tėvo meilė savo tvariniams, kuriems Jis suranda raktą į jų sielas. Ir tas raktas atrakina tokias nuostabias patyrimų duris. Net ir dar daugiau. Jis kviečia ir ragina atsiverti Jam, atrasti Jį savyje, ir tuo pačiu per šitokį bendravimo su Juo patyrimą plėsti savo morontinį, sielos, regėjimą, kad jo dėka galėtume ir mes, net ir būdami žmogaus pavidalu, išvysti tokius dalykus, kurių – žmogiškosios materialios akys matyti negali. Tai nuostabus patyrimas, kuris leidžia dar ir dar kartą įsitikinti, kad Tėvas yra gyvas, realus, ir tikras. Tėvas yra mylintis ir vedantis mus visus ir kiekvieną pas save, kad tik mes šitam vedimui nesipriešintume.

     

     Dėl to ir aš jums linkiu tokių nuostabių patyrimų su Tėvu, kurie žodžiais neišreiškiami. Žmogiškajam materialiam protui juos perteikti žodžiais yra neįmanoma. Juos jaučia tik pati siela. Auganti siela.

     Bendraukite su Tėvu. Atsiduokite Jo vedimui iš vidaus. Ir  jūsų gyvenimas nušvis tokiomis nuostabiomis spalvomis, apie kokias net nepagalvojate.

     Telydi jus ramybė.

     Su broliška meile,
     Algimantas