Antroji kelionė po Lietuvą su Urantijos Knyga (2006-ųjų vasara)

2006 m. birželio mėn. 8-17 d.d.

        Pasirengti antrajai kelionei po Lietuvą su Urantijos Knyga buvo daug lengviau negu pirmajai. Praėjusių metų patyrimas ne tik palengvino pasirengimą, bet man jau buvo akivaizdu, kas manęs laukia visos šitos kelionės metu. Tuo labiau, kad bendraudamas su Tėvo dvasia, Minties Derintoju, vis gaudavau užtikrinimą, ką ir kaip turėčiau daryti, į ką turėčiau kreipti dėmesį, o į ką ne. Ir natūralu, kad pasitikėjimas Tėvo žodžiu ir vedimu iš vidaus per visą šį laikotarpį, kada pirmą kartą į rankas paėmiau Urantijos Knygą, prieš trylika metų, tik stiprėjo ir gilėjo. O praėjusių metų kelionė šį pasitikėjimą dar labiau sustiprino. Kaip ir visi įsiterpę metai tarp pirmosios ir antrosios kelionės. Ir visa tai buvo vystoma dėka nuolatinio asmeninio ryšio su Minties Derintoju ir jo perduodamų mokymų, kurie ir papildė Urantijos Knygos apreiškimo teiginius.

     Šiais metais nusprendžiau pasukti į Rytų Lietuvą. Nors maršrutą pasirengiau iš anksto, bet pati kelionė kai ką pakoregavo. Dėl to kelionė buvo ilgėlesnė negu buvau suplanavęs. O pagal savo numatytą maršrutą turėjau Urantijos Knygą aiškinti ir Tėvo gyvą žodį skelbti 26 miestuose ir miesteliuose: Jonavoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Anykščiuose, Molėtuose, Švenčionyse, Švenčionėliuose, Ignalinoje, Dūkšte, Visagine, Zarasuose, Degučiuose, Dusetose, Obeliuose, Rokiškyje, Pandėlyje, Biržuose, Likėnų ligoninėje, Pasvalyje, Joniškėlyje, Pakruojyje, Radviliškyje, Panevėžyje, Kupiškyje, vėl Anykščiuose, ir Utenoje. Ir visas šias vietas aplankiau ir skelbiau Tėvo gyvą žodį ir Urantijos Knygos apreiškimą. Ir dar papildomai tą dariau pakeliui į Kėdainius, sustojęs prie sodybos, Svėdasuose, Linkmėnų benzino kolonėlėje, pakeliui iš Dūkšto į Visaginą Senojo Dūkšto vaikui ir žmonėms, Visagino benzino kolonėlėje, sustojęs kelyje iš Degučių į Dusetas vienam žmogui, Sadūnuose,  Saločiuose, Šeduvoje, Siudeikiuose, antrą kartą Ukmergėje, antrą kartą Molėtuose, Širvintose, Maišiagaloje.

     Šitos kelionės metu bendravau su daugiau kaip trimis tūkstančiais savo sielos brolių ir seserų. Bet daug daugiau susirūpinusių, neišdrįsusių prieiti prie manęs, ir dėl to visą laiką jaučiančių vidinę įtampą ir nelaimingų mano sielos brolių ir seserų pro mano siūlomą šviesos ir meilės Tėvo apreiškimą – Urantijos Knygą – praeidavo net nepažvelgdami. Nors jų apranga spindėte spindėjo. Bet vidus buvo pripildytas nerimo. Vienų jau prasiveržusio iš pasąmonės ir į sąmonę, kitų vis dar pasąmonėje, bet kuris netrukus, kaip potvynis, tikrai pasieks ir jų sąmonę.

     Visų patyrimų neaprašinėsiu, nes jų buvo tikrai labai daug. Ir pačių nuostabiausių. Pasidalinsiu tik tais patyrimais, kurie galės daugiau atskleisti Tėvo veikimą kasdieniuose epizoduose.

      Kada jau buvau visai šalia Jonavos, pasigirdo telefono skambutis. Telefonas buvo giliai kelnių kišenėje, o užsegtas saugos diržas neleido taip lengvai ir greitai jį pasiekti. Sustoti kelkraščio irgi nebuvo, labai jau siauras kelias. Už manęs važiuoja didžiulis vilkikas su puspriekabe. Iš priekio taip pat daug mašinų. Maniau, gal nepavyks suspėti išsiimti telefoną iki skambinantis padės savąjį. Bet vis tiek mintis iš vidaus diktavo “Atsiliepk.” Ir skambutis netilo. Kada galų gale išsiėmiau telefoną, pamačiau kad skambina sūnus. Jis man pasakė, kad palikau pagrindinius maisto produktus. Aišku, buvo gaila, kad tiek reikalingų produktų liko Vilniuje, kada jie buvo parengti kelioms dienoms. Dabar jau nebegrįšiu. Ir tada girdžiu sūnų sakant, kad jis atveš. Aš jam paaiškinu, kad esu visai nebetoli Jonavos. O tai šimtas kilometrų nuo Vilniaus. O jis man tikina, kad gali atvežti vis tiek. Man jo toks noras padėti tiek sugraudino, kad pradėjau verkti. Buvo tiek malonios ašaros, jog vis dėkojau Tėvui už tokią kelionės pradžią. Juk sūnus į Urantijos Knygą nė pažvelgti, kol kas, nenori. Net ir kalbėti apie ją nenori, nors jam padovanojau pirmajam, kai tik pasirodė lietuviška knyga. Apie dvasinius dalykus nenori nė žodžio girdėti, nes visą dėmesį sutelkęs tik į materiją. Dar kai mažas buvo, aš jam visą laiką pasakodavau, kad visada rinktųsi tik tiesos kelią, nors kitas kelias galėtų atrodyti ir naudingesnis, tuo metu. Tada aš ir pats dvasiniu keliu dar nebuvau pradėjęs eiti. Dėl to tiesos siekimas jame tvirtai įleido šaknis. Bet paties Tiesos Šaltinio tuo metu nebuvau nei pažinęs, nei apie jį kalbėjau. Ir tik su Sai Babos pažinimu ėmiau žvelgti į pasaulį dvasiniu žvilgsniu. O kada mane surado Urantijos Knyga, tada gavau ir sisteminį dvasinį pagrindą, kuris visą laiką gilėjo ir plėtėsi. Norėjau jį atskleisti ir sūnui, bet jis jau buvo paauglys, ir jam kiti buvo autoritetai. Ir dabar važiuodamas sulaukiau štai tokio jo skambučio. Pajutau jo tokį didžiulį norą padėti man, nors tai ir brangiai jam kainuotų tiek laiko, tiek pinigų išraiška. Aš buvau iki sielos gelmių sujaudintas. Aš jam padėkojau ir nuraminau, kad tikrai nevažiuotų, tik kad viską  padėtų į mano kambarį. Širdyje buvo gera, kad gėrio daigas prasiveržė per materialaus kiauto kietumą. Jo dar laukia labai daug nusivylimų ir kančios, bet mažytis žingsnelis į priekį buvo žengtas. Ačiū Tėvui už Jo dvasios poveikį mano sūnaus sielai.

     Šis atrodytų mažytis epizodas mane visą sušildė iš vidaus. Sušildė tiek, kad dar labiau pajutau, kaip reikalinga tokia kelionė, nes Lietuvoje absoliuti dauguma jaunų žmonių vertina tik materialią pasaulėžiūrą, nes bažnyčios negyvumas ir dogmos juos atstumia, o dvasinės šviesos nei namuose, nei mokykloje, nei gatvėje, nei darbe negauna. Tai iš kur gi jiems žinoti, kad yra gyvas Tėvas. 

     Jonavoje pasiklausiu, kur yra centras. Jis nėra didelis. Apvažiuoju mėgindamas pasirinkti tokią vietą, kur žmonių būtų daugiausia. Kada nusprendžiu, kur stovėsiu, sustoju ir išsikraunu savo “įrangą” – sulankstomą staliuką, dvi Urantijos Knygas, Jėzaus visatos vėliavą – Rojaus Trejybės simbolį vaizduojantį baltame fone tris koncentrinius mėlynus žiedus – šūsnį lapelių su informacija apie Urantijos Knygą ir Urantijos grupes Vilniuje ir Kaune, nedidelį paveiksliuką, pavaizduojantį dabartinę kūriniją, popieriaus, tušinuką, kad galėčiau užsirašyti kai kurių žmonių samprotavimus.

      Kiekviename mieste ar miestelyje visi su susidomėjimu žvelgė, kada statydavausi staliuką, užtiesdavau jį Nebadono visatos vėliava. Visi laukdavo kažkokios įdomybės. Kada pamatydavo knygas, susidomėjimas tuoj pat atslūgdavo. Taip yra ir dabar. Net ir Vilniuje. Visiems materialus reginys tuoj pat patraukia dėmesį. Bet vos tik toks aktyvus veiksmas baigdavosi Urantijos knygų išdėstymu ant staliuko, didžiosios daugumos dėmesys vėl sugrįždavo prie savosios varginančios ir alinančios kasdienybės rutinos. Tai, kad šitoji “stebuklinga” knyga juos galėtų išlaisvinti ir pakeisti, jie negalėdavo patikėti, kada išgirsdavo mano balsą šitaip jiems tariantį. Jiems tai buvo neįtikėtina. Daug kas sakė, kad jie keistis nenori, kad jų nepakeis niekas, kad visos žmonijos nepakeis niekas, kad žmonija eina į susinaikinimą, argi aš to nematąs, ir daugybė kitokių replikų.

     Priėjęs septyniasdešimtmetis vyras man ėmė aiškinti, kad katalikai yra plepiai, nes jų kryžius ne toks, kaip provoslavų. Jis man pradėjo aiškinti: “Pažiūrėkite, koks yra provoslavų kryžius, vertikalus pagaliukas rodo nosį, horizontalus – rodo akis, o po juo esantis įstrižas pagaliukus reiškia burną. Kadangi šito įstrižo pagaliuko nėra katalikų kryžiuje, tai jie ir nekreipia dėmesio, ką pliurpia.. Nebeturi jokio sargo prie burnos. Tik paklausykite, ką jie kalba per televiziją ir radiją. Kitiems jie neleidžia kalbėti iš viso.” Aš jam mėginu paaiškinti, kad tik perskaičius Urantijos Knygą ir atradus Tėvą savyje išnyksta bet koks noras kitų sąskaita tenkinti savo interesus. Bet jam tokia šviesa per ryški. Jos suvokti jis nepajėgus, nes Tėvo ne tik kad niekada nebuvo patyręs, bet Jo net ir nepažino. O tuomet ir mano žodžiai jam skamba kaip tuščias garsas.

       Kitas vyras man ėmė dėstyti garso OM visagalybę ir tai, kad viskas kyla iš proto. Aš jo paklausiau, o iš kur gi tas protas atsiranda. Jis man paaiškino, kad žmogus jau gimsta su protu. Kada mėginau jam rodyti paveiksliuką ir aiškinti, kad protą per proto grandinę visai kūrinijai paskleidžia Rojaus Trejybės Trečiasis Asmuo, Begalinė Dvasia, iš kūrinijos centro, Rojaus, jis tuo pat man metė repliką: “Ar pats buvai Rojuje, kad kalbi apie jį?” – “Ne, nebuvau, bet tą žinau iš Urantijos Knygos apreiškimo.” – “Tai iš kur žinai, kad tai, kas parašyta, yra tiesa?” – “Savuoju patyrimu gali patikrinti paprastesnius Urantijos Knygos teiginius.” –“Pamėgintum tokius dalykus papasakoti mokslininkams kur nors moksliniame institute, tuoj gautum atkirtį.” – “Taip, nes mokslininkų, gydytojų, ir teologų yra pats didžiausias ego. Dėl to jie daug kuo nepatikės, kas prasilenks su jų nuostatomis ar materialiais įrodymais. Bet Urantijos Knyga pakoreguos ir jų protą. Dievo Tėvo evoliucinis planas numato, kad visa evoliucija vystosi palaipsniui į priekį, kol prieina tokią ribą, kada įvyksta kokybiškas šuolis į aukštesnę pakopą, bet šie du evoliucijos lygiai neturi jokių jungčių, kurias ir mėgina mokslas surasti švaistydamas ir proto energiją, ir laiką, ir lėšas. Tų jungčių tiesiog nėra. Mokslas ir šiandien neigtų, kad iš vikšro išsirita puikiai skrendantis drugelis, jeigu tokios matamorfozės nematytų realiame gyvenime.”

     Viena pagyvenusi moteris priėjusi ir pasiklausiusi mano aiškinimų paklausė: “Kokiam tikėjimui priklausote?” Atsakiau, “Dievo tikėjimui.” – “Tai Tikėjimo žodis?” – “Ne, tai nepriklauso jokiai žemiškai organizacijai. Aš tiesiog atstovauju Tėvui ir Jėzui ir nepriklausau jokiai organizacijai, veikiančiai dabar žemėje.” – “O kas maitina?” toliau klausinėjo moteris. – “Tėvas, per gerus žmones, kurie mane paremia aukomis iš meilės tam pačia Tėvui ir Jo Tiesai.” “Bet čia katalikų tikėjimas?” – “Ne, tai ne katalikų tikėjimas. Tai Dievo Tėvo tikėjimas. Tai visos žmonijos ateities tikėjimas, prie kurio prisijungs visos bažnyčios ir katalikų, ir protestantų, ir musulmonų, ir visos kitos.” Aišku, tokiu teiginiu ji nepatikėjo, nes ji nemato toliau už savo gyvenimo metus. Ir neturi jokio supratimo, kad Dievas žmones veda iš vidaus į bendrą vieną tikėjimą ir šeimą.

     O besiartinanti juodaplaukė gražuolė mergina išdidžiai praplaukia pro mane, kai išgirsta mano kvietimą pažvelgti į šią nuostabią knygą. “O kas čia yra?” paklausia ji. “Tai knyga, kuri pakeis visus žmones, visą žmoniją!” – “Eikit, jūs juokaujate?!” – “Ne, tokia bus tikrovė.” Tada ji meta man frazę: “Savo laiką jūs švaistote!” Ir dar kartą, ryžtingai, kaip kirviu nukirsdama, pakartoja: “Švaistote!” Ir toliau išdidžiai nužingsniuoja. Vien tik šitoji frazė pasako daugybę dalykų apie šito jauno žmogaus gyvenimo pobūdį, charakterį, ir ateityje laukiančius stresus.

      Priėjusi moteris paprašė paaiškinimo, ką tai galėtų reikšti. Šiandien susapnavo prieš metus mirusį savo vyrą. Ji jautėsi sunerimusi. Aš ją paguodžiau, kad nusiramintų, nes vyras, jeigu širdyje tikėjo į Dievą, tai po kūno mirties trečią dieną buvo prikeltas tik aukštesniu, sielos, pavidalu. Bet jos visas savasis aš, koks buvo čia gyvenant, toks ir ten išliko. Tik kūną gavo naują, morontinį, arba sielos, be kaulų, kraujo, ir raumenų. Nebesergantį. Ir jos vyras neišnyko. Ir jai pridūriau: “Dievas tave ir atvedė prie manęs, čia stovinčio gatvėje, atvažiavusio iš Vilniaus, kad tau paaiškinčiau, jog ir tu su vyru susitiksi, jeigu tik šito susitikimo panorės ir tavo buvęs vyras.” Ji baimingai ir klausiančiai ištarė: “Bet tada reikės ir man numirti..?” – “Tik nebijok mirties. Tai tik akimirka. O tada tu būsi vėl prikelta, jeigu tiki į Dievą.” – “Taip, tikiu į Jėzų! Jis prisikėlė!” tvirtai atsakė man moteris. “Tuomet ir tave prikels. Tik tikėk dar tvirčiau į Jėzų ir į Tėvą, o tada mirties baimė išnyks, nes žinosi, kad prisikelsi aukštesniu pavidalu, bet su savuoju aš, kokį turi ir dabar. Ir su vyru susitiksi.” – “Ačiū, labai ačiū. Patikėsiu šituo. Ačiū jums.” Sakė jos lūpos, o mintyse ji jau ramino save, kad susitiks su prieš metus mirusiu vyru.

     Jonava tikrai turi nuostabių žmonių, ieškančių tiesos ir Dievo. Bet buvo labai daug ir tų, kuriems šito kelio visiškai nereikia. Kol kas.

     Pakeliui į Kėdainius pamačiau prie savo sodybų, šalikelėje, pardavinėjančius agurkus ir pomidorus. Sustojau. Matau moteris gal kokių penkiasdešimties. Pasideru, ar nenuleistų  kiek. Kaina ir taip daug pigesnė negu turguje, bet mane domina, ar žmogus yra gobšus ar ne. Tas, kuris gobšus, nenuleis nė cento, o kuris negobšus, tuoj sutinka parduoti pigiau. Aš jam sumoku net daugiau negu jis prašė iš pradžių. Sumoku, nes siela džiaugiasi, kad tas pardavėjas nėra pinigų vergas. O džiaugsmas, kurį patiria siela, savaime atsilygina ir kitai sielai tuo, ko šitoji ir norėjo gauti, tik dar ir daugiau. O kuri siela dar visa užsisklendusi ir jos protas tik pinigus skaičiuoja nė cento neatsisakydamas, iš to žmogaus iš viso neperku. Taigi jis negauna net ir to, ko norėjo. Taip elgiuosi derėdamasis ir turguje. Ir aiškinu žmonėms, kodėl šitaip darau, kad žmonės susimąstytų, kad imtų vaduotis iš godumo liūno, kuris juos pačius gramzdina, ir vis labiau, net ir patiems sąmoningai nejuntant, varo į neviltį ir ligas. 

     Moteris mielai sutinka nuleisti nuo prašytos kainos. Tada nusiperku porą kilogramų agurkų, pomidorų. Klausiu, gal ir svogūnų turi. Sako, kad čia nebeturi, reikia parauti. “Gerai, parauk, palauksiu.” Maniau, kad pati eis į daržą, o ji tik šūktelėjo “Mama, parauk svogūnų, žmogus pirks!”  Aš jai sakai: “Tai visa šeimyna padeda.” O ji man paaiškina, jog tai jos anyta. Anyta, jau pagyvenusi močiutė, atnešė svogūnų gerą maišelį. Viską susidedu, užsimoku, ir dar viršaus pridedu. Moteris man nori tą “viršaus” grąžinti, o aš jai sakau: “Esi geros širdies, tai tau ir atlyginama su kaupu.” Anyta sako marčiai: “Nors vienas žmogus viršaus davė.” – “Su laiku visi atsilygins.” Pradedu ir joms aiškinti, kaip gi bus, kad visi ims taip ir atsilygins nei iš šio, nei iš to. Jos nenori tuo tikėti. Pasiimu iš mašinos Urantijos Knygą ir rodau, kad štai kokia nuostabi dvasinių būtybių apreikšta šviesa. Ir kada žmonės su ja susipažins, tada patys daug ką atras savyje, pradės matyti Dievo veikimą aplinkui daug daugiau negu šitą pastebi dabar. Ir gyventi pradės visiškai kitaip, be baimės ir vargo. Man beaiškinant, prieina pardavėjos dukra, jauna panelė. Imu rodyti paveiksliuką ir aiškinti. Bet čia jau sustoja kita mašina. Nauji pirkėjai. Nebenoriu trukdyti jų prekybos. Paduodu lapelį su informacija apie Urantijos Knygą ir mūsų svetainę ir šiltai atsisveikinę išsiskiriame.

    Kėdainiai mane sužavėjo. Toks tvarkingas, švarus miestas. Tokios puikios gatvės be duobių, kokių nepamatysi Vilniuje. O senamiestis, tai kaip mažas perliukas. Pirmą kartą buvau Kėdainiuose, bet paliko labai nuostabų įspūdį. Pernai per pirmąją kelionę po Lietuvos vakarinę dalį nuostabų įspūdį paliko Telšiai. O štai dabar Kėdainiai. Bet čia turiu omenyje tik išorinį miesto vaizdą. Jo gyventojų vidus, deja, toli atsilieka nuo miesto išorinio blizgesio.

     Senamiestyje, nors ir labai gražu ir jauku, bet žmonių ne tiek daug, kaip prie prekybos centrų Rimi ir Maksima, kurie yra vienas šalia kito. Bet čia prispiria bėda, reikia susirasti tualetą. Bet jo nėra nei Rimi, ne Maksimoje. O turėtų būti, juk aš ne vienas toks ieškantis. Einu į Vilniaus banką, kuris stovi tarp abiejų prekybos centrų. Paklausiu dirbančių moterų, kur galėčiau surasti čia tualetą. Vienos iš jų reakcija: “Ar jūs klientas?” – “Ne, nesu klientas, esu žmogus.” O ji man taria: “Tai negalima?” Atsakymas mane nustebina, kad aš jos nuoširdžiai klausiu: “O ką daryti tam žmogui, ne klientui?” Tuomet ji nusileidžia: “Nueikit pas apsaugos darbuotojus, gal jie įleis?” Aišku. Situacija yra tikrai absurdiška, kad norint nueiti į tualetą, reikia kreiptis į apsaugos darbuotojus, kad teiktųsi atrakinti tualetą. Tačiau pasirinkimo neturiu. Prieinu prie nurodytų durų. O jos kaip tik ima atsidaryti. Aš juokais tariu garsiai: “Sezamai atsiverk, ir Sezamas atsivėrė.” Apsauginis stovi nustebęs, žvelgdamas į mane. Paaiškinu situaciją. Jis mielai atrakino tualetą, net ir šviesą uždegė, tik pridūrė, kad reikia eiti į savivaldybės tualetą. Sakau jam, kad nežinau nei kur savivaldybė, nei, kur jos tualetas, nes Kėdainiuose pirmą kartą.

     Vėliau, grąžindamas jam raktą paklausiau, kur geriau mieste pristatyti tokią knygą. Ir šiek tiek jam paaiškinau apie Urantijos Knygą. Jis mielai man patarė. Tad jo patarimu ir pasinaudojau.

        Ilgokai neišdrįsta prieiti nė vienas žmogus, nors į Maksima eina ir po vieną ir po kelis visą laiką. Eina ir į Vilniaus banką, ar šiaip pro šalį. Žodžiu žmonių daug. Tik niekas į mano kvietimą paimti lapelį ar prieiti pasiklausyti aiškinimo, kas gi čia vyksta, vis neatsiliepia. Gal po dešimties ar penkiolikos minučių prieina jaunas vyras. Kada suvokia, kad kalba eina ne tik apie energiją, materiją, bet ir apie Dievą, tai jis man ėmė pasakoti, kaip buvo susitikime su archivyskupu iš Lenkijos. Tas labai gražiais žodžiais kalbėjo, bet pasibaigus susitikimui, sėdo į savo naujitėlaitį Pežo automobilį ir nuvažiavo. O juk galėtų važinėti paprastesne mašina. Šis vyras man ir sako: “Gerai, kad Urantijos Knygos nepardavinėjate, nes tai jau būtų susiję su pinigais. O kam ta Uranijos Knyga, juk yra Šventas Raštas?” Ir tuoj pat vėl nukrypo: “Aš nuėjau į automobilių saloną ir pamačiau, kad ano archivyskupo mašina kainuoja daugiau kaip šimtą tūkstančių litų. Juk galėjo nusipirkti paprastą automobilį, kaip visų…” Aš jam mėginau aiškinti, kad norėdamas kitą teisti, turi žinoti jo elgesio motyvus. Galbūt jis tą automobilį laimėjo loterijoje, galbūt koks nors verslininkas padovanojo, galbūt palikimą paveldėjo, galbūt ir kitokių buvo galimybių jį įsigyti. Vis tik tu turi žvelgti į žmogaus vidų, o ne tik į išorę. Tai nėra geras siekis, kad tie, kurie tarnauja Dievui, turėtų gyventi skurde ar bent jau taip, kaip gyvena visi vargstantieji. Dievas ir padeda daugiau tam, kuris jam atsiveria siela. Galbūt šį automobilį Dievas ir parūpino, kad jis būtų naujas ir patikimas, kad negestų ir galėtų archivyskupas nuvažiuoti pas savo tikinčiuosius visada, o ne nuolat remontuoti seną mašiną ir nebūti tikram, kad iš viso pasieks tikinčiuosius. Blogai būtų, jeigu archivyskupas tą mašiną iškeltų virš žmogaus sielos. Net ir Jėzus nepasisakė prieš turtą. Jis tik buvo prieš tai, kad turtas taptų gyvenimo tikslu. Turtas turi tarnauti karalystės labui, visumos labui.” Bet šitas jaunas vyras jau nebegalėjo patikėti tuo, ką girdi iš manęs. Ir prieš tai pritaręs mano veiklai, dabar jau nebesugebėjo išgirsti gilesnio mokymo negu tą, kurį pats buvo man suteikęs. O gaila. Vyras tikrai nuoširdus. Bet jo širdis mato tik išorinį veiksmą, bet visiškai nesigilina į to veiksmo motyvus. Ir jeigu tik jis žinotų giluminius motyvus, tai jam pačiam palengvėtų kasdienis gyvenimas ir tiek daug nesikankintų dėl kiekvieno prabangos daikto, kurį jis gali išvysti kunigo ar draugo aplinkoje.

     Pakviečiau du pro šalį ėjusius berniukus. Parodžiau paveiksliuką ir pasiūliau jiems pasiklausyti mano aiškinimo, ką visa tai reiškia. Jie mielai sutiko. Abu tokie išsitepę, tarsi būtų išlindę iš šachtos. Pasisakė ir savo vardus Darius ir Artūras. Abu devynmečiai. Bet kaip atidžiai jie klausėsi. Man buvo nuostabu stebėti jų veidų išraišką, akių žaismą. Aš jiems aiškinau apie Tėvo dvasios, Minties Derintojo, atsiuntimą į vaikučio protą šeštaisiais jo gyvenimo metais, kad tik vaikutis augtų ramus ir mylintis. Bet kokios jų akys, koks dėmesys mano pasakojimui. Pasakojau jiems, o pačiam darėsi taip gera, kad yra tokių dėmesingų vaikų tokiam rimtam aiškinimui. Aiškinimui, kad savo širdutes atvertų gėriui, ne pykčiui, meilei, ne neapykantai. Aš jiems sakiau, kad meilė ateina iš Tėvo. Visi gražūs žodžiai ir mintys irgi ateina iš Jo. O piktumas, noras atkeršyti ateina iš mūsų gyvulinio genetinio paveldėjimo. Ateina ir paima viršų prieš mūsų gerąjį aš, jeigu namuose tėvai irgi nekalba meilių žodžių, jeigu jie gaili nuoširdaus ir pripildyto tarpusavio meilės bendravimo. Aš juos mokiau, kad jie niekada nebijotų. Jeigu tik kyla baimė ar pyktis, kad tuoj pat prašytų Tėvo ar Jėzaus nuraminimo sakydami jiems: “Tėve, Jėzau, išvaduok mane iš baimės. Padėk man.” Ir nuraminimas ir drąsa tuoj pat sugrįš. Tą pajausite savo širdelėse. O išsiskiriant jie man paaiškino, jog tokie murzini yra dėl to, kad labai daug dirbo, ir nebuvo kur nusiprausti. Dabar eina namo ir nusipraus. Jūs tik įsivaizduokite, kad devynmečiai taip smarkiai dirbo, kad atrodo kaip šachtininkai. Ar daug dabar pamatysite tokio amžiaus taip nuoširdžiai dirbančių vaikų?

     O žmonės ėjo prie mano staliuko ir klausėsi aiškinimo. Viena moteris tiek susidomėjo mano pasakojimu, kad nuėjusi nuo manęs po kurio laiko sugrįžo vėl. Ir mūsų pokalbis truko gal apie dvidešimt minučių. O tada manęs paprašė patarimo, kaip padėti jos pasiklydusiam suaugusiam sūnui, kuris į jos prašymus ir maldavimus nereaguoja. Aš jai pasakiau, kad reikėtų su juo labai nuoširdžiai pasikalbėti, bet ne tiesmukiškai, nes tiesmukišką pokalbį jis tuoj pat užbaigs. O taip pat melstis už jį nuoširdžiai ir atkakliai. Kasdien. Ir jam pasakyti, kad už jį yra meldžiamasi. Ir Tėvo dvasios, Minties Derintojo, prašyti, kad jis užmegztų ryšį su sūnaus Minties Derinotju ir didesnėmis pastangomis paveikti sūnų. Aš jai aiškinau, kad nesvarbu, jog Tėvo dvasia yra tobula, bet ji nieko negali daryti prieš to žmogaus, kurio prote gyveną, laisvą valią. Arba paprašyti kokio nors kito žmogaus, kuris bendrauja tiesiogiai su Tėvu, kad jis nuoširdžiai pasikalbėtų su jos sūnumi ir padėtų pajusti Dievą savo viduje. Kad jis pakviestų Jėzaus Tiesos Dvasią, jog ši realiai įeitų į sūnų ir šis pradėtų ją jausti. Tai būtų jam patyrimas, patvirtinantis, jog Tėvas veikia ir jo paties viduje. Aišku tam reikalingos pastangos ir sūnaus noras šitokią pagalbą gauti. Ji buvo nuraminta, kad gali sulaukti pagalbos dėl sūnaus paklydimo. Daug kas, labai daug kas priklauso nuo jos pačios nuoširdžių ir atkaklių pastangų.

    Pro mane praėjo senyva močiutė už rankos vesdamasi mažą vaikelį. Tikriausiai proanūkę. Aš jai rodžiau paveiksliuką ir kviečiau ateiti pasiklausyti, ką pasakysiu. Bet močiutė užbėgo jai už akių sakydama: “Bijau.” – “Nebijokit, abi ateikit, daug sužinosit naujo.” _ “Ne, šitų dalykų bijau!” ir nusivedė vaikelį, kuris vis dar atsigręžęs žvelgė į mane, nors ėjo pirmyn laikydamasis už senos moters rankos. Taip ji savo samprata neleido vaikui išgirsti šviesos žodžio, kuris galbūt būtų pakeitęs visą vaikučio gyvenimą. Baimė – blogas patarėjas.

     O maždaug pusamžis vyras man vis tvirtina, reaguodamas į mano pasakymas, kad Urantijos Knyga padės atstatyti Tiesą tarp žmonių ir juose: “Nebus taip, kad žmogus atrastų tiesą. Niekada nebus!” – “Bus, bet ne anksčiau, kai žmonės, kiekvienas savyje, atras Tėvą ir pajus Jo vedimą iš vidaus.” – “Ne, to niekada nebus. Man alkoholikas sako, kad Dievas jam nepadeda.” – “Dievas jam padeda, tik jis pats neatsiveria Tėvui, dėl to ir neturi savo galių priešintis ir alkoholiui, ir netikėjimui. Tačiau tu paimk lapelį, gal vėliau kada paskaitysi.” – “Ne, nebus teisybės, ne. Ir man nereikia Jo.” Ir nueina. – O aš jam pavymui garsiai sakau: “Štai tu ir atitolinai tą akimirką, kad įsiviešpatautų tiesa. Bet padarei pats savo valia.”

    “Mes, absoliuti dauguma, norime, kad tiesa ir meilė įsivyrautų tuoj pat, ir dar be mūsų, kiekvieno, asmeninio indėlio ir pastangų. Esame linkę, tuoj pat, viską, ko nesuprantame, neigti, patys net nemėgindami atrasti Dievą Tėvą savyje, o tada šviestis Juo, o ne savo sampratomis kasdienį kelią, kad šis iš monotonijos pavirstų į jaudinantį ir nepakartojamą vis naują ir gaivų patyrimą su Juo.”

     Taip man beaiškinant ir nugirdęs minint žodį Dievas, solidžios išvaizdos vyras praeidamas sviedė repliką-klausimą: “Po kiek liaudžiai opiumas?” – “Ne opiumas, o šviesa, ir nemokamai dalijama. Ir tu paimk lapelį.” – “Ne, ne!” numojo ranka ir nuėjo. Po kelių minučių pro mane jis pravairavo sidabro spalvos gražuolį naują amerikietišką limuziną Linkolnas.

     Priėjęs jaunas vyras, Romas, labai įdėmiai klausinėjo ir apie Urantijos Knygą, ir apie dvasinį žmogaus augimą, apie pomirtinį gyvenimą, apie Jėzų. Jis man pasisakė, jog yra perskaitęs daug knygų. Domisi ir astronomija. Tik nelabai tiki, kad kunigai gali dvasingumą žmogui įpūsti. “Žiūrėk, kiek daug eina žmonių, o tiek nedaug sustoja. Kodėl Kėdainiuose tiek mažai besidominčių tokiais dalykais?” – “Kėdainiai – ne išimtis iš visos Lietuvos. Visur mažai besidominčių. O ir visame pasaulyje tokių yra labai nedaug. Daugumą prispaudžia materialūs spąstai, o tada nebėra kada domėtis tuo, ko negali pamatyti savomis akimis ar paliesti pirštais. Bet nebus taip visą laiką. Tam ir Urantijos Knyga buvo apreikšta. Ir aš tam stoviu čia gatvėje Kėdainiuose, važiuoju per Lietuvą, tam ir savo visą savastį pašvenčiau, kad šviesčiau žmonėms didesnę šviesą negu jie pažino iki šiol.”

     Kol aiškinau keliems priėjusiems apie Dievą Tėvą ir Jėzų, kaip juos apreiškia Urantijos Knyga, prie manęs priėjo vaikinas, gal šiek tiek vyresnis negu dvidešimties. Pats pasiėmė lapelį nuo staliuko ir ėmė įdėmiai skaityti. Nesitraukė visą laiką, kol aiškinau kitiems. O kada likome tik mudu, paklausė, kiek aš turiu pasekėjų. Aš jam atsakiau: “Jie nėra mano pasekėjai, bet Dievo Tėvo ir Jėzaus. Buvo laikas, kada Urantijos grupes kūriau Vilniuje ir Kaune ir ateidavo po 400-500 žmonių. Ir ne vienerius metus. O dabar Vilniaus Urantijos grupės jau tryliktaisiais užsiėmimų metais urantijiečių skaičius nusmuko iki keliolikos. Tas pats ir Kaune, nors ten ir dvigubai jaunesnė Urantijos grupė, nes veikia apie šešerius metus. Jaunimo grupė yra Pasvalyje. Jų irgi yra tik keliolika. Bet tai tik laikinas reiškinys. Ateis laikas, kada visa žmonija eis šituo vieno gyvojo Tėvo meilės keliu.” Papasakojau jam, kaip Jėzaus paprašytas įsteigiau prieš ketverius metus šventovę – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – ir kaip joje vedu pamaldas kiekvieną šeštadienį ir kaip malda gimsta iš dvasios pačios maldos metu, o ne skaitoma iš užrašytų ir vienodų tekstų. Ir vaikinas taip susidomėjo šitomis pamaldomis ir mano aiškinimu, kad man tarė: “Man patinka, kaip jūs su tokiu giliu tikėjimu kalbate. Aš tikrai norėčiau atvažiuoti į Vilnių, į pamaldas. Aš labai noriu atrasti Dievą. Aš nežinau, kaip tą padaryti. Aš labai stengiuosi Jį surasti. Ir man labai patinka, kad jūsų pamaldos be ritualų, kad malda eina iš dvasios. Aš atvažiuosiu į pamaldas, kur jus surasti?” Aš jam paaiškinau, kad dabar iki pirmojo rugsėjo penktadienio Urantijos grupės užsiėmimai nevyks, o iki pirmojo rugsėjo šeštadienio nebus ir pamaldų, nes vasarą žmonės ir atostogauja, ir daugiau išvažiuoja, o mūsų yra dar labai nedaug. Jis dar kartą pasitikslino, kaip man paskambinti ir ar tikrai mane sutiks, jeigu atvažiuos į Vilnių. Aš jį užtikrinau, kad tikrai sutiks ir tikrai galės dalyvauti pamaldose, jeigu tik siela šito nori. Paklausiau jo vardo. Mano naujasis sutiktas sielos brolis yra Kęstas. Buvo tikrai nuostabu, kad toks jaunas vyras, o jau taip atkakliai ir nuoširdžiai ieško Pirmojo Šaltinio ir Centro, kad jam nebaisūs net iš kilometrai, skiriantys Kėdainius nuo Vilniaus. Ar kiekvienas, tokiame jauname amžiuje, buvome tokie ryžtingi ir atkaklūs, kaip Kęstutis? Aš tai tikrai toks nebuvau. Ir dėl to man buvo ir džiugu ir gera po šito susitikimo. Vien tik dėl jo buvo verta važiuoti į Kėdainius.

    Iš Kėdainių važiuoju link Ukmergės. Bet turiu susirasti kitą kelią, ne per Jonavą, kaip atvažiavau. Dėl to žvalgausi kokių nors kelio rodyklių, bet jų nėra. Ir pabandyk tu išvažiuoti, kada ir klausiant žmonių, niekas nepaaiškina tvirtai. Kadangi rodo kelią tik apytiksliai, o taksi ar policininko nesimato, tai ir važiuoju tuo keliu vis dar pasiklausdamas praeivių gatvėje. Jau ir miestas baigėsi, o rodyklės jokios. Šviesomis pamirksėjęs, sustabdau iš priekio važiuojančią mašiną. Pagyvenęs vyras man aiškina, kad turėčiau grįžti atgal ir važiuoti per Jonavą. Aš jam sakau, kad yra ir tiesesnis kelias. “A, tai per Šėtą.” - nutęsia jis ir priduria, “važiuokit šituo keliu, o tada sukit dešinėn.” Klausiu, kada reikės sukti. “Gal už aštuonių kilometrų.”

     Jau ir aštuoni kilometrai susivyniojo aplink raus, o rodyklės kaip nėr taip nėr. Ir kelio dešinėn jokio. Matau stovi policijos mašina. Ir policininkas visu svoriu atsirėmęs į ją. Klausiu jo kelio į Ukmergę. Jis nekeisdamas savosios kūno padėties mesteli “Sukit dešinėn!” mane stebina nemokėjimas suteikti išsamios informacijos. Ir net iš viso didelis nenoras aiškinti, kad pačiam tenka žodžius trukti traukti: “Kada sukti dešinėn, už kiek kilometrų.” – “Pirmoje sankryžoje.” Daugiau nebeištraukiu nieko konkrečiau, padėkoju ir atsisveikinęs nuvažiuoju. O sankryža mažiau kaip už kilometro. Ir galų gale pamatau pirmąją rodyklę į Ukmergę ir Šėtą. Taigi Kėdainių valdžia pati žino kaip nuvažiuoti į Ukmergę, o atvažiavusiems kaip tą sužinoti, tai jau jų pačių problema. Kada miesto valdžia bus patikėta Dievo sūnums, kurie rūpinsis ir kitų poreikiais, kad jie neklaidžiotų, tada ir mieste atsiras rodyklės. O čia viskas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų atsivėrimo savo viduje ir nuo Tėvo suradimo, taip pat savo viduje, ir patyrimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, broliai ir seserys. O be Urantijos Knygos kūrinijos šeimos iš viso neįmanoma net įsivaizduoti, kaip ji yra organizuota, kaip ji veikia, ir kokią vietą joje užimame kiekvienas iš mūsų, palaikydami ryšį ir su Tėvu, ir vienas su kitu, tarnaudami vieni kitiems. Taip išeina, kad važiuodamas po Lietuvą su Urantijos Knyga, aš netiesiogiai greitinu ir kelių rodyklių pastatymą, ir kelių suremontavimą, ir žmonių poreikių tenkinimą, ir tokios valdžios, kuri vien tik tarnautų žmonėms, sukūrimą. Ir tokia valdžia bus! Kada įtikės žmonės į Tėvą. Štai dėl to ir važiuoju, kad tas laikas ateitų kuo greičiau. Nors laukti teks dar ne vienai kartai. Bet mano pastangas parems vis daugiau ir daugiau įtikėjusių Tėvo sūnų ir dukrų. O tada ir darbas vyks sparčiau. Tad mielieji, imkit Urantijos Knygą ir skaitykit, ir ateikit man į pagalbą skleidžiant meilę ir šviesą. Ir gyvą Tėvo žodį. Tiesiog gatvėse.

     Tuoj pasukus į dešinę, matau kelkraštyje stovinčią mergaitę, gal trylikos-keturiolikos metų. Ji pakelė ranką stabdydama mane. Mašina pilna prikrauta įvairių daiktų, tiek ant užpakalinės sėdynės, tiek bagažinėje. Priekyje ant grindų 19 litrų talpos indas su vandeniu, užpakalyje dar beveik tiek pat vandens keliuose mažesniuose plastikiniuose induose. Ant sėdynės staliukas, ratukai, knygos, antklodės, miegamasis maišas, drabužiai. Pradėjus kelionę buvo gana šaltoka, o ypač naktį, dėl to net antrą miegmaišį nusipirkau, kuriame iš šaltyje neturėtum sušalti. Bagažinėje maistas, kurį nusipirkau važiuodamas į Kėdainius, dar geriamas vanduo, dar kitokie drabužiai, neperšlampamos lengvos striukės, storesnė šilta striukė, kilimėliai pasitiesti po miegmaišiais, indai, palapinė, instrumentai, ir dar visokių smulkmenų, kurios gali praversti kelionėje, net sugedus mašinai. Bet pravažiuoti negaliu. Reikia pavežti, nes jau vakarop. Sustoju. Išlipęs pasisveikinu ir tuoj paaiškinu, kodėl tiek daug daiktų vežuosi, kad ir pasodinti nėra kur žmogų. Imu dėlioti daiktus taip, kad jai atsirastų vietos. Ji važiuoja į Šėtą. Nuo čia dešimt kilometrų. Klausiu ar iš toli važiuoja. Sako iš Kėdainių. Tada klausiu, ar nuo Kėdainių irgi  kas iki čia pavežė. Pasirodo, kad jos niekas nepavežė. Nors stabdė mašinas, bet jos važiavo tolyn nesustodamos. Taip pėsčia ir atėjusi iki šitos vietos. Tam jai prireikė daugiau kaip dviejų valandų. O gaila, kad niekas net nemėgino sustoti ir paimti šitą puikų ir dorą Dievo vaikutį. Ji pati ėmė mane klausinėti apie Urantijos Knygą, man net nemėginus jai nieko daugiau apie ją sakyti po to, kai tik iš pat pradžių paaiškinau, kodėl taip prisikrovęs važiuoju. Aš ėmiau rodyti ir aiškinti paveiksliuką su pagrindine visata. Ji tiek įsitraukė į mano aiškinimą, kad retkarčiais ištardavo. “Kaip įdomu. Aš labai domiuosi dvasiomis.” Jau ir Šėtą privažiavome, o ji vis norėjo daugiau ir daugiau išgirsti. Sustojau ir toliau aiškinau jau pačioje Šėtoje. Daviau jai lapelį su informacija ir pasakiau, kad gali knygą skaityti mūsų svetainėje, nes yra patalpintas visas jos tekstas. Ji labai tvirtai man ištarė: “Būtinai skaitysiu.” Išsiskiriant paklausiau jos vardo. “Laima,” atsakė ji man.

     Buvo smagu, kad Tėvas pasirūpino, jog ir tokiame mažame miestelyje, kaip Šėta, atsirastų giliausiu apreiškimu apie Jį patį, apie Jėzų, ir apie visą kūriniją susidomėjęs, nuoširdžiai susidomėjęs, jaunas žmogus, kuris jau toliau šitą sėklą sėtų kitiems. Ir dėl to, kad šitos paauglės niekas nepavežė, tai Tėvas jai atsilygino ir už nužingsniuotus dešimt kilometrų, ir už drąsą vienai šitaip keliauti, ir už ryžtą eiti namo net ir visus dvidešimt kilometrų. Ir atsilygino su kaupu tokia nuostabia šviesa, kurią ji gers pati ir girdys kitus. O iki mūsų susitikimo ji net nežinojo, kad yra tokia Urantijos Knygos nuostabi šviesa. Dabar ji tikrai išsivaduos iš tamsos, kuri ją vis slėgė ir nedavė ramybės. Išvaduos ją Tėvas, kada pajus Jį savo viduje, o Urantijos Knyga suteiks jai giluminę informaciją, kaip Tėvas veikia visoje kūrinijoje, ir kaip jai yra atsidavęs padalindamas net ir save patį.

     Dėkojau Tėvui už tokį nuostabų susitikimą su tikru sielos vaiku – Laimute. Jos laukia didinga ateitis, kada Tėvo sėjama meilė ima virpinti paauglišką širdį. Ji nespės surambėti, iškrypti, prisipildyti to, kas dar labiau ją kankintų ir skaudintų. Ji greičiau atsivers Tėvo meilės tekėjimui. Dėl to ir pati galės suteikti daugiau dvasinės šviesos.

     Ir koks kontrastas yra nuostatos tų žmonių, kurie tuoj pat ima gatvėje, po manojo aiškinimo, tvirtinti, kad jiems Urantijos Knygą bus tikrai per sunku skaityti. Ir kada jiems aš sakau, kad ją skaito ir paaugliai ir šimtamečiai, tai jų noro nė kiek nepadidina. Jie gyvena baimėje, kad tokios didžiulės knygos neperskaitys per savo visą gyvenimą. Jie nenori šviesos. Per sunku tik tiems, kurie nenori. O jeigu yra toks noras, kokį man pademonstravo dar visai paauglė Laima, tai ir Urantijos Knyga, kad ir kokia didžiulė atrodo daugiau kaip du tūkstančius šimtą puslapių turinti knyga, ji tam norinčiam ir trokštančiam pažinti daugiau ir Dievą, ir kūriniją, ir save, taps tikru gaivos šaltiniu.

    

     Nepamirškite, viską lemia jūsų noras augti.

    

     Ukmergė. Atvažiavau gana anksti, šiek tiek po aštuonių ryte. Dar po nakties jaučiu šaltuką. Ir oras labai vėsus. Pasistatau tokį ankstyvą metą savo staliuką pačiame miesto centre. Toje pačioje vietoje, kur stovėjau ir pernai, kada važiavau į vakarinę Lietuvos dalį.

     Neužilgo ėmė eiti prie manęs žmonės. Viena moteris labai atidžiai klausėsi mano pasakojimo, o tada ėmė pati kviesti kitus, kad ir jie prieitų. Ir vis rekomenduodavo Urantijos Knygą kaip labai gerą knygą. Ji jau buvo girdėjusi apie ją ir anksčiau. Tik pati nei matė, nei skaitė. Štai kaip keistai atrodo žmogus elgiasi, neskaitė, bet jaučia, kad knyga yra gera, o kiti lygiai taip pat neskaitė, bet sako, kad ji bloga. Ir sakančiųjų, kad ji bloga yra daug daugiau, negu priešingai. Kol kas.

     Priėjo dar viena moteris ir ėmė vartyti Urantijos Knygą ir džiaugtis, kad aš važiuoju ir skelbiu Dievo žodį gatvėse, įvairių miestų gatvėse. Ji paaiškino. “Aš tikiu į vieną Dievą. Ir Jam reikalingi mūsų geri virpesiai. Be Dievo pasaulis eina į pražūtį.” O išsiskiriant tarė: “Jūs darot labai gerą darbą. Tarnaujat Dievui, ir tik su Juo galima išgelbėti pasaulį. Sėkmės jums.” Tai buvo tikrai nuoširdūs žodžiai, kurie ir liudijo, kad šitoji tarnystė taip reikalinga net ir tiems, kurie tiki į Dievą. Kad štai taip susitikus gatvėje, jie gautų pastiprinimą, jog yra lygiai taip pat ir manančių, ir veikiančių sielos brolių ir seserų. Ir tai juos palaikys ir stiprins, kad jie taip pat darys gerus darbus, nes jie prisimins ir mūsų susitikimo akimirkas ir išgirstus žodžius.

    Pagyvenęs vyras praeidamas man tarė: “Ne, aš tikiu Biblija.” – “Bet Urantijos Knyga Biblijos nepaneigia, tik ją labai smarkiai praplečia, daug ką paaiškina, kaip gyveno ir ko mokė Jėzus, ir ko nėra Biblijoje. Kaip ir iš kur veikia Tėvas.” Tada jau sugrįžo jis prie manęs ir ėmė klausytis manojo aiškinimo. Bet kai ėmiau rodyti paveiksliuką, numojo ranka: “Dievas – tai ne paveiksliukas.” – “O kaip be paveiksliuko aš tau paaiškinsiu, kad Dievas veikia kūrinijoje, kokia toji kūrinija, kur veikia Dievas. O kur veikia Jėzus ir kodėl tik toje kūrinijos dalyje. Dievas juk yra visur, ir šitame paveiksliuke, ir mano laikomuose lapeliuose, ir šaligatvio plytoje. Jis yra net ir šituose metaliniuose turėkluose. Tai Jo energijos įvairiapusis pasireiškimas.” – “Ė, ė, ne. Čia jau ne.” – “Ir tavo širdyje Jis yra.” – “O taip, širdyje, taip, yra…”

      Sustojo senyvas vyras su moterimi. Rodau ranka į Urantijos Knygą ir sakau: “Ji pakeis visą pasaulį, visą žmoniją. Tai Dievo apreikšimas visiems žmonėms, visoms rasėms ir visoms religijoms.” – “Nepakeis!” teištarė ir nuėjo abu.

     Tuo pat priėjo pusamžis vyras, dar kelios moterys ir manuoju pasakojimu tiek susidomėjo, kad ėmė prašyti papildomų lapelių. O vyras dar vėliau antrą kartą priėjo ir tarė: “Tai labai gera knyga.” Nors ir jis nebuvo jos girdėjęs, kaip ir anas, kuris nuėjo su moterimi. O koks skirtingas požiūris. Ir savaime suprantama, skirtingas laipsnis sielos atsivėrimo. Kieno siela atsiveria, tas ir pajunta tiesos mintį tuoj pat, o tas, kuris šito nepadaro, į bet kokius aiškinimus numoja ranka.

     Priėjusi moteris manęs paklausė, kodėl kunigai negali vesti ir tuoj pat pridūrė: “Aš norėčiau, kad ir jie turėtų šeimas.” Šalia stovėjęs vyras jai paaiškino, kad taip bažnyčia nori išlaikyti kunigų sukauptus turtus po jo mirties. Vaikų, žmonos nėra, tai jo turtą ir paveldi bažnyčia. O ji ir sako: “Jeigu būtų koks nors judėjimas už kunigų šeimas, tai aš balsuočiau už jį. Ir net paaukočiau tokiam judėjimui. Kunigai daug kalba gražių žodžių, o elgiasi ne pagal juos.” Aš jai ir pasakiau, jog Urantijos Knyga būtent ir yra toks apreiškimas, kuris išlaisvins kunigus iš tokio suvaržymo, kada jie suvoks, jog šeima yra pagrindas, o vaikų auklėjimas yra viena svarbiausių užduočių visiems, be jokių išimčių. Ir būtent jų auklėjimas, o ne nusišalinimas nuo auklėjimo, atsiperkant nuo bendravimo su vaiku materialiais pirkiniais. Auklėjimas – Dievo meilės skiepijimas vaikiškose ir tyrose sielose. O ją gali skiepyti tik tas, kuris pats pasiima jos gausiai iš Tėvo. Tačiau, kas vaikų auklėjimo užduoties nebus įvykdęs šitame gyvenime, tą turės padaryti po prisikėlimo sielos pavidalu, su tuo pačiu savuoju aš, koks yra ir šiandien kiekviename iš mūsų.”       

     Ji man ir sako: “Aš jumis tikiu.”

     Anykščiuose dar nespėjau visų savo daiktų išdėlioti ant staliuko, vyras tik išlipęs iš mašinos klausia, ką čia parduodu. Sakau, kad neparduodu nieko, o žmonėms aiškinu Dievo apreikšimą apie tikrovę, kuris pakeis visus žmones. Jis vis tiek man: “O kiek kainuoja.” Ir labai daug žmonių, kaip ir maži vaikai, net nesiklauso atsakymų į ką tik savo pačių pateiktus klausimus, o klausia vėl to paties. Aš vėl jam sakau, jog nieko neparduodu ir dabar Urantijos Knygos nusipirkti Lietuvoje negalima niekur. Bet ją galima skaityti mūsų svetainėje, kur yra patalpintas jos visas tekstas ir taip pat užsisakyti per internetą. O kaip tą padaryti irgi yra paaiškinta mūsų svetainėje.  Tuomet vyras pats paprašė lapelio su visa informacija ir pasakė, kad būtinai susipažins su mūsų svetaine ir Urantijos Knyga.

     Tuo tarpu pagyvenusi moteris ėjo pro mane su paaugle, gal anūke, gal proanūke, bet mano siūlomo lapelio mandagiai, bet kategoriškai atsisakė: “Ne. ačiū, ačiū…” Gaila, kad šitaip ji atėmė galimybę ir paauglei bent jau žvilgterėti, jeigu ne šiandien, tai po kažkiek laiko, į mūsų svetainėje patalpiną visą Urantijos Knygos tekstą, tiek į mūsų Forumą.

     Kita senyva moteris su nusivylimo gaidele nutęsė: “Aa, čia apie tikėjimą…” Ir kol dar ji tebebuvo greta, iškart ėmiau rodyti paveiksliuką ir aiškinti: “Tai knyga apie kūriniją, apie visatas, planetas su žmonėmis, sielomis, ir dvasiomis. Ji aiškina ir kaip Dievas veikia šitoje kūrinijoje. Ir net dabar žmogus gali tiesiogiai bendrauti su Tėvu, užmegzti betarpišką ryšį. Ir nebūtina eiti į bažnyčią. Jį gali pajausti per meilę, gėrį, grožį, o ne per ritualą. Jeigu nueini į bažnyčią, o iš jos išėjęs vėl darai blogus darbus, įžeidinėji kitus, niekini juos, tai jokio įtikėjimo toks žmogus neturi. Jis tik ritualą atliko ir tiek. Ir jam jokio palengvėjimo sieloje, jokio prašviesėjimo. O vien tik ritualo atlikimas be atvertos širdies, nieko vertas.” _ “Taip, teisingai. Ir aš si šituo sutinku.” – “Tai šitas apreiškimas apie tai ir labai plačiai aiškina, kaip surasti Tėvą savo viduje.” Ir koks pasikeitimas joje! Ši moteris ėmė kitiems siūlyti, kad šie pažvelgtų į Urantijos Knygą, nepraeitų pro šalį, kad paimtų lapelį!

    Mokytoja-žurnalistė-pensininkė man tarė: “Tai čia nauja tiesa…” – “Tiesa – nenauja. Tiesa yra viena ir amžina. Tik mes ją nauju atspalviu išvystame, kada įtikime savo viduje. Štai tada ir nustojam daryti blogus darbus, nes pamatome tą pačią tiesą iš giliau. Anksčiau jos nebuvome net pastebėję. Ir dabar darome gėrį iš meilės Tėvui.” “Na, pažiūrėsim, kas čia bus.” – “Ne, nereikia žiūrėti, kaip pro stiklą ir laukti, kaip čia bus. Reikia pačiam aktyviai dalyvauti darant, kuriant gėrį.” – “Tai aš šitą ir darau.” – “Labai gerai. O susipažinusi su Urantijos Knyga, pati pamatysi, koks laukia realus gyvenimas po prisikėlimo. Iš pradžių būsi prikelta sielos pavidalu, o po tūkstančius metų truksiančių mokymų tapsi amžina dvasia. Ir tavasis aš bus tas pats, kokį turi šiandien. Tik labai išplėstas savuoju kūrinijos pažinimu ir Dievo patyrimu.”

     Du abiturientai, po lietuvių kalbos egzamino, su tokia ironija klausėsi mano pasakojimo. Iš pradžių. Palaipsniui jų ironiškus šypsnius ir susižvalgymus tarpusavyje ėmė keisti smalsumas. Prasidėjo klausimai, kaip ši informacija pateko, kaip atsirado knyga, kas gali įrodyti jos patikimumą, kaip su Dievu bendrauti, kas laukia po mirties ir dar vėliau smalsumas pavirto į susidomėjimą, ar aš ne sektantas, ar ne satanistas. Aš jiems aiškinau ir apie Liuciferį ir Šėtoną, ir apie laisvą valią, kurią esame gavę iš Tėvo ir jos išmintingą panaudojimą, kad po 15-20 minučių mūsų pabendravimo jie mielai pasiėmė po lapelį prižadėdami pasižiūrėti knygą mūsų svetainėje.

    

     Iš Anykščių nuvažiavau į Svedasus. Miestukas nedidelis. Sustojau prie parduotuvės. Iškart mano staliukas patraukė dėmesį girto vyro, slampinėjančio apie parduotuvę. Jis nedrąsiai priėjo. Aš ji pakviečiau arčiau prieiti. Bet jis nedrįso prieiti, o klausėsi iš toliau. Vėl jį paraginau prieiti. Tada jau išdrįso. Ir klausėsi nieko nesakydamas. Ir lėtais žingsniais nuėjo taip nieko ir neištaręs. Bet vėliau, kada aiškinau kitiems, jog po prisikėlimo ir ilgo mokymo pateksime į Rojų, tai praeidamas iš toliau mane pataisė: “Ne į Rojų, į dangaus karalystę…” Ką jo žodžiai rodo? Jie liudija, kad ir jis pamąsto, vienas būdamas, kada pasikalba pats savo mintimis, jog Dievas yra, ir gal nesuvokia, kaip jis pasireiškia ir jam, bet tvirtai žino, kad eis į dangaus karalystę. Dėl to net išdrįso praeidamas mane pataisyti. Reiškia dangaus karalystės samprata jam nėra svetima. Tik dar jis nežino, kaip į ją patekti realiai net ir šitame, žmogiškajame, gyvenime. Dėl to ir geria, ir šlitinėja, net nesuvokdamas, kad dangaus karalystė prasideda jame pačiame. Kai priėjo jo draugas, jau kito lygio alkoholikas, vos tik išgirdo apie dangaus karalystę, iškart pakomentavo: “Girdėjai, Tėvo karalystė. Ne Tėvo karalystė, o sliekų karalystė. Po mirties nueisim į sliekų karalystę.” Aš jam mėginau dar paaiškinti: “Į sliekų karalystė nueis tik kūnas, bet ne tu, ne tikrasis tu, kurį prikels po mirties, jeigu įtikėsi į Dievą širdyje.” – “Nėra jokio Dievo!” ir nušlubavo sunkiai vilkdamas koją. Aš jam pavymui sakau: “Galėtum net pats sau nekenkti. Dabar nuo tavęs trenkia alkoholiu. O įtikėtum, tuoj pat nustotum gerti.” – “Vienas gyvenu, už savo geriu. Ką noriu, tą ir darau!” – “Taip, bet kenki net savo paties kūnui. Kaip rūdys nepastebimai suėda tvirčiausią metalą ir atsiranda skylė, taip ir alkoholis suėda kūną.”

        

     Iš parduotuvės smalsumo vedama išėjo pardavėja. Lapelį paėmė ir paaiškino: “Dukra domisi tokiais dalykais,”-  “Ne tik dukra, bet ir pati turi domėtis tokiais dalykais. Jie paliečia kiekvieną iš mūsų. Be išimties.” – “Kad aš neturi tam laiko. Vis darbai ir darbai.” Tuoj priėjo suaugusi, gal dvidešimtmetė, dukra. Žvelgė su susidomėjimu. Ėmiau jai aiškinti kūrinijos sandarą, rodydamas paveikslėlį. Aiškinau apie jos valdymą ir mūsų kelią pas Tėvą į Rojų. Ji iškart pasišiaušė: “Dabar daug kas naujas tiesas siūlo. Bet aš tikiu tuo, ko mane mokė močiutė, Ir tuo, ko moko kunigas. Aš negaliu patikėti naujovėmis.” - “Čia - ne naujovės. Čia – platesnis žvilgsnis į tikrovę, kuri ir anksčiau buvo tokia, tik mūsų niekas šito nemokė.” O ji: “Ne, aš tikiu tradiciškai. Bijau tų siūlomų tiesų.” – “Žmonės bijo labiausiai dviejų dalykų: nežinios ir keistis. Atėjo metas atrasti Tėvą savyje ir priimti didesnį tikrovės vaizdą, kokį ir siūlo Urantijos Knygos apreiškimas.” – “Ne, aš tuo netikiu!”- “Aš ir netikinu, tiesiog pasiskaityk mūsų svetainę ir bendrauk su Tėvu ne mintinai išmoktomis maldomis, bet savomis nuoširdžiomis mintimis. Kaip su pačiu geriausiu draugu.”

    

     Svedasus į savo maršrutą įtraukiau papildomai, nes norėjau aplankyti fotografę Onutę, kuri neseniai atšventė savo aštuoniasdešimtmetį. Ji kilusi nuo šių vietų, bet jau seniai gyvenanti Vilniuje. Dabar kaip tik irgi viešėjo savo tėviškėje, kurioje nebėra išlikusių trobesių. Tai ji apsistoja kaimyniniame name. Ir mane pakvietė paviešėti savo tėviškėje. Labai graži aplinka prie Šventosios upės netoli miško. Tiesiog ideali aplinka bendravimui su Tėvu. Malonesnės gausios žalumos, kada žolė siekia aukščiau kelių, nesu matęs. Mašina ne važiuoja, o tiesiog plaukia per žolę. Visiškai šalia dar viena upė – Jara. Visą šitą grožį gerte gėriau ir dėkojau Tėvui už tokią galimybę vešlioje žalumoje, miško visoje grožybėje, ir ant Šventosios kranto bendrauti su Juo, mėgautis Tėvo pasireiškimu per šitą grožį.

    

     Su Onute nuėjome į jos daržą, iš kur ji vežasi daržoves į Vilnių. Vežasi autobusu. Būdama jau aštuoniasdešimties. Ji nuostabi fotografė, kurios archyve dešimtys tūkstančių negatyvų, ir gausybė nuotraukų. Būtent ji, vienintelė Lietuvoje, turi tokią gausią Lietuvos rašytojų nuotraukų galeriją. Tai jos dėka mokyklos gali papildyti lietuvių literatūros pamokų vaizdines priemones, kuriose šalia jų literatūrinių kūrinių a r jų ištraukų yra ir autorių nuotraukos. Lietuvių literatūros mokytoja tapo ir profesionalia fotografe. Unikali moteris, savo gyvenimą pašventusi kitų švietimui.

    

     Onutė buvo ir tarp pirmųjų, kurie, daugiau kaip prieš dvylika metų, pradėjo lankyti mano paskaitas apie Urantijos Knygą ir Dievą. Vėliau paskaitas lankyti nustojo. Bet ėmė skaityti pačią knygą rusiškai. Dabar ji turi Urantijos Knygą lietuvių kalba. Ir mūsų diskusijos taip pat nenuėjo veltui, nes jos požiūris ir į Dievą ir į pomirtinį gyvenimą plėtėsi. Ir dar daugiau plėsis.

    

     Važiuodamas kitą rytą iš Onutės į labai statų ir duobėtą kalnelį, pamečiau kairės pusės veidrodėlį. Pastebėjau, kaip jis iškrito iš rėmelio, bet sustoti negalėjau, kad mašina nepradėtų slysti atgal. Dėl to tik užvažiavęs ant kalvos viršaus sustojau. Ir išėjau žemyn jo ieškoti. Onutė surado ir man atidavė. Tad toliau patraukiau savo keliu į Visaginą per Uteną, Švenčionėlius, Švenčionis, Ignaliną.

     Utena – mano miestas. Būtent jame užaugau, baigiau mokyklą. Iš Utenos išvažiavau studijuoti anglų kalbos Vilniaus universitete. Dėl to mintyse sukos, kaip nors čia susitvarkyti iškritusį veidrodėlį, nes be jo važiuoti labai nepatogu. Tuo labiau, kad Utenoje yra bent keli naudotų mašinų turgūs. Dėl to pagalvojau, kad čia bus lengviau pasitaisyti mašiną negu sugrįžus į Vilnių. Tuo labiau bus patogiau, ir saugiau, kelionę tęsti sutvarkyta mašina. Kaip tik pakeliui, beveik miesto centre, pamačiau detalių parduotuvę ir autoservisą. Užėjau į parduotuvę, o ten ir meistras sėdi su pardavėju. Parodžiau jam veidrodėlį. Tik meistras, vos pažvelgęs į jį, pasakė, kad jis nulūžo ir reikia visą, kartu su visu rėmu, keisti. Nors jokių lūžimo pėdsakų aš nemačiau, kad ir kiek jis man aiškino. Bet parduotuvėje tokio veidrodėlio nebuvo. Man nurodė kitą parduotuvę. Nuvažiavau ten. Pirkėjų gal penki-šeši. Mažesniuose miestuose žmonės dar neužmiršo bendrauti ir eilėje. Kada vienas iš pirkėjų išgirdo mane klausiantį pardavėjo, gal turi tokį veidrodėlį ir kai išgirdo neigiamą pardavėjo atsakymą, tai patarė nuvažiuoti į mašinų laužyną. Ir paaiškino, kaip nuvažiuoti. Nuvažiavau. Ten ištisi mašinų kalnai. Tarp jų nė žmogaus nesimato. Tarp mašinų vis tik pamačiau kažkokį judantį žmogų. Pasirodo, kad jis čia ir vyriausias vadas, Deja, jis man padėti negalėjo niekuo, nes tokio veidrodėlio tarp daugybės sulaužytų mašinų, kokio reikėjo man, nebuvo. Grįžtu prie savo mašinos, rankoje nešdamas veidrodėlį ir vis žiūriu, kad nors kur pamatyčiau nulaužtos vietos žymę. Jokios. Prie savo mašinos matau kombinezoną besivelkantį pojaunį vyrą. Aš jam sakau, kad mašinų kalnai, detalių tūkstančiai, šimtai tūkstančių, o reikiamos vienos – nėra. Jis man rusiškai sako, kad kalbėčiau rusiškai, nes lietuviškai nesupranta. Parodau veidrodėlį ir rusiškai aiškinu, kad nematau jokių lūžio žymių, nors serviso meistras tvirtai man pasakė, kad jis nulūžęs ir sutaisyti jo neįmanoma. Reikia keisti visą. Štai dėl to čia ir atvažiavau. Vyras paėmė veidrodėlį, apžiūrėjo ir tarė: “Jis nenulūžęs, tiesiog atsisukęs, gal nuo vibracijos.” – “O kaip jį vėl prisukti?” Jis paprašė kokio nors plono ir lenkto daikto. Bet tokio neturėjau. Tada jis savo mašinoje surado kietą neilgą vielą ir pats tvirtindamas veidrodėlį man aiškino ir rodė, kaip jį reikia pritvirtinti. Ir kaip ta viela jį užfiksuoti rėmelyje.

    

     Tą epizodą aš jums papasakojau, kad patys padarytumėte išvadą, kuris iš dviejų meistrų įvykdė Tėvo valią. Kiekvienas turime daugybę galimybių vykdyti ją kasdien savo kasdieniais veiksmais. Tėvo valios vykdymas – tai ne didvyriškų poelgių vykdymas, bet kasdienis meilės pasireiškimas suteikiant pagalbą kitiems. Kad ir kokia atrodytų toji pagalba nereikšminga žmogaus akiai, bet jeigu ji sutiekiama su meile, tada ji tampa šventa ir dieviška. Ir tai yra Tėvo valios vykdymas.

    

     Būtent dėl to ir keliauju po Lietuvą su Urantijos Knyga, kad vis daugiau ir daugiau žmonių pradėtų suvokti, kaip gi vykdyti Tėvo valią.

    

     Pakeliui į Švenčionėlius, sustojau Kaltanėnų benzino kolonėlėje. Prisipyliau benzino. O mokėdamas už benziną užšnekinau pardavėją apie gyvenimą, apie gilesnį požiūrį į jį, ne vien tik materialų žvilgsnį. Ir pardavėjas labai susidomėjo. Paaiškinau savo kelionės tikslą. Atsinešiau iš mašinos Urantijos Knygą ir parodžiau jam. Jis ėmė klausti, kur galėtų nusipirkti. Daviau jam lapelį su visa informacija ir palinkėjau ramybės. Jis užtikrino mane, kad tikrai skaitys knygą. Atrodė nuostabu, kad sustojau tokioje vietoje, kur net ir neplanavau sustoti, nes planavau benzino prisipilti Utenoje. Bet visi rūpesčiai su veidrodėliu pakeitė mano planą. Bet benzino kolonėlėje dirbo pardavėjas, kuriam mano perteikta informacija apie Tėvą buvo reikalinga, nes jis jos jau nuoširdžiai ieškojo. Ieškojo, dėl to ir sulaukė jos. Taip Tėvo ranka atvedė mane į šitą nuošalią benzino kolonėlę.

    

     Švenčionėliuose priėjęs stambus jaunas vyras paėmė lapelį ir šiek tiek pasiklausęs manojo aiškinimo, paklausė: “Ar Rojuje mergų bus?” - “Bus nepalyginamai didesni malonumai negu tu juos galėtum net ir norėdamas prisifantazuoti.” O išėjęs iš vaistinės, rodo man tuščias stiklines ir sako: “Štai čia bus Rojus…”

    

     Švenčionyse priėjo prie manęs vyras su žmona ir paaugle dukra. Žmona laukiasi kito vaikelio. “O Urantijos Knyga!?”- nustebo ji. Aš paklausiau, ar ką nors apie ją girdėjo. Ji man paaiškino, kad ne tik girdėjo, bet taip pat ruošiasi ir skaityti. Ir tuo pačiu paklausė už kiek aš pardavinėju. Sakau, kad nepardavinėju. “Tai ko čia tada klaidinate žmones, jei nepardavinėjate?” – “Ne klaidinu, o aiškinu, kad tokia Dievo šviesa jau prieinama ir lietuviams. Čia įsiterpė rusiškai kalbantis pusamžis vyras: “Aš nepripažįstu kito Dievo, aš turiu savo Dievą.” Jaunai šeimai padaviau lapelį ir paaiškinau, kad gali arba skaityti mūsų svetainėje visą knygą, arba užsisakyti per internetą ir knygą gaus. O rusas vis klausėsi klausėsi, ir pats paprašė lapelio. Po kiek laiko paprašė dar vieno ir nuėjo. Neužilgo sugrįžo ir pasiteiravo, ar Urantijos Knyga yra išleista rusų kalba ir kur ją galėtų nusipirkti. 

     Važiuodamas  iš Švenčionių, pamačiau dvi merginas, stabdančias mašinas. Sustojau. Dvi studentės – būsimoji chemikė ir filosofė – išsiruošė pakeliauti baidare. O pradžia – Ignalinos ežeruose, kur jie vieni su kitais susisiekia. O važiuojant klausinėjau apie dabartinių studentų pomėgius, apie ką jie kalbasi, kada susitinka, kas juos jaudina, ar daug turi tokių laisvalaikio praleidimo pasekėjų, kaip jų, keliautojų. Ir jų atsakymai tikrai verčia susimąstyti. Pagrindinis laisvalaikio leidimo būdas – alus. Pokalbiai – apie paviršutiniškus materialius dalykus. Apie Dievą iš viso nesišneka. Būsimoji chemikė labai susidomėjo mano aiškinimu apie cheminius elementus, kurie savo savybėmis kartojasi kas kiekvieną septynetą per visą periodinę cheminių elementų lentelę. Ir tai liudija giluminį dvasinį ir dievišką atgarsį net ir materialios visatos kilmėje, nes Dievas yra Septinkartis – Sūnūs Kūrėjai, Dienų Senieji, Pagrindinės Dvasios, Aukščiausioji Būtybė, Begalinė Dvasia, Amžinasis Sūnus, ir Visuotinis Tėvas. Ji vis labiau ir labiau susidomėjo mano aiškinimu. Būsimoji filosofė tam susidomėjimo nelabai rodė ir ant užpakalinės sėdynės ėmė snausti. O aš aiškinau, norėdamas, kad bent viena iš jų gautų didesnę šviesą negu žinojo iki šitos akimirkos. Ir džiaugiuosi, kad yra tokių studenčių, kurioms ne vien grožio salonai rūpi, kaip man apie šiandieninių studenčių pomėgius ką tik aiškino šita pati studentė. Jau pasiekus Ignaliną, manęs ji paklausė, ar aš eisiu po namus ir ten mėginsiu aiškinti šitą knygą. Paaiškinau, kad po namus nevaikštau, nebent būnu pakviestas. Tiesiog stoviu miestų gatvėse ir aiškinu praeiviams, kurie šito panori.

         

     Ignalinoje atsistojau prie parduotuvės, kur jau savo mantras giedojo krišnaitai. Viduje nusijuokiau - “Konkuruojanti firma.” Iš pradžių, dar prieš surasdamas šitą vietą, klausiau dviejų paauglių, kur yra centras. Kada jie paaiškino, tada jiems pasakiau, kad man reikia nebūtinai centro, bet tokios vietos, kur būtų daugiau žmonių. Ir paaiškinau kodėl. Jie sako, kad geriau tuomet sustoti prie Saulutės parduotuvės. Jiems parodžiau knygą, paaiškinau paveiksliuką, ir jie su mielu noru paėmė lapelį su informacija. Dar priėjo jų trečias draugas. Tas irgi įdėmiai klausėsi ir taip pat panorėjo gauti lapelį. Visi trys turi kompiuterius ir žadėjo užsukti ir į mūsų svetainę.

     Prie manęs ėjo ir jauni, ir pagyvenę, ir seni. Ir labai domėjosi manuoju aiškinimu. Ypač du vaikai, gal dešimties metų. Aš jiems rodžiau ir paveikslėlį, ir aiškinau jį. Priėjęs vyras ėmė vyti vaikus nuo manęs, kad neklaidinčiau jų, apšaukė sektantu, ir pagrasino iškviesiąs policiją. Aš jam sakau, “Kviesk” O vaikai neina tolyn, nori dar daugiau išgirsti. Taip jiems aiškinau apie dešimt minučių, kad tas grasintojas grįžo iš parduotuvės ir vėl ėmė šaukti, kad skambins policijai. Aš jam vėl sakau, jog gali skambinti kam nori, manęs jis niekuo neišgąsdins. Kažkam jis skambino sėdėdamas mašinoje, bet po kokių dešimties minučių nuvažiavo nieko nebesakęs.

     Priėjo vidutinio amžiaus moteris, ir šiek tiek pasiklausiusi mano aiškinimų, ji pritarė garsiai, kad kalbu teisingai. Tačiau, kada tik išgirdo, kad Urantijos Knyga išplečia net Bibliją, kada jai ėmiau rodyti paveikslėlį su visatomis, tai iškart ji ėmė mane užsipulti: “Jūs Šėtoną skelbiate. Šitokios knygos nereikalingos. Jėzus sakė: ‘Tikėkite į mane ir būsite išgelbėti,’ o nesakė, kad skaitykite šitokias knygas. Mokslai nereikalingi. Reikalingas tik Jėzus. Aš Ignalinoje buvau beveik paskutinė moteris, ir dabar per evangeliją buvau išgelbėta.” Aš jai pabandžiau paaiškinti: “Jėzus niekada nesakė, kad nereikia mokslo, kad nereikia mokytis.” Bet ji buvo tokia susierzinusi, kad tuoj pat man užkirto kelią: “Mokslai yra nuo Šėtono. Ir jie tik klaidina, veda šalin nuo tiesos. Reikalingas tik Jėzus ir Naujasis Testamentas. ” Tuomet aš jos paklausiau: “O kaip tu būtum perskaičiusi Naująjį Testamentą, jeigu be mokslo nebūtum išmokusi skaityti? O iš kur būtų atsiradusi pati knygą, jeigu nebūtų buvę mokslo?” Tačiau jai šie klausimai praslydo pro ausis ir ji tvirtino savo: “Mokslo nereikia. Reikia Jėzaus. Kas iš to mokslo. Argi Jėzus mokėsi ko nors apie Dievą?” Mėginau jai aiškinti, kad ir Jėzus mokėsi, kad reikia pažinti ir Kūriniją, o Tėvą patirti.” Deja, ji buvo sustingdžiusi save pačią akimirkoje, nors ir labai vertingoje – Dievo, Jėzaus, atradimo akimirkoje. Bet pats Tėvas mums, kiekvienam, nuolat sako: “Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš.” Ir kad įgyvendintume Jo priesaką, mums ir numatytas milžiniškas milijardus metų trunkantis vystymosi kelias, kol atsistosime Jo paties akivaizdoje, Rojuje. Ir tada mūsų žinios apie Kūriniją, sielą, dvasią, energiją, valdymą, bendradarbiavimą bus tokios ištobulintos, kad tik su šypsena prisiminsime šias dienas, kada taip atkakliai spyriojomės Tėvo raginimui tobulėti. Ir kratėmės gilesnio šaltinio – Urantijos Knygos.

    

     Bet, žinokite, tie, kurie šitaip spyriojasi, nubaudžia tik patys save.

         

     Dūkšte apvažiavau miestelį, bet be poros įgėrusių vyrukų, nemačiau jokio gyvybės ženklo. Sustojau prie parduotuvės. Čia vis tiek kas nors atvažiuos. Ir labai greitai ėmė važiuoti. Tuo labiau, kad tokio staliuko, pastatyto gatvėje, Dūkštas gal iš viso nebuvo matęs. Dėl to atėjo vienas girtas iš kitoje gatvės pusėje stovinčio namo. Ėmė keiktis, ėmė plūsti ir Dievą, ir mane…

     Su dviračiu atvažiavo vyras. Paklausė, kas vyksta. Trumpai paaiškinau, tai jis tuoj pat paklausė, ar gali jis manęs paprašyti pasaugoti jo dviratį. Pasakiau, kad tikrai mielai pasaugosiu jo dviratį, bet jam pačiam būtų saugiau, kad jis atrastų savo sielos puoselėtoją ir Tėvą. Ir jis mielai pasiėmė pasiūlytą lapelį. Priėjo čigonų šeimyna. Čigonė-motina ėmė meiliai klausti, ką čia dalinu. Sakau, kad Dievo šviesą ir meilę. “O, Dievas – tai labai labai gerai. Tai galiu šitą knygą pasiimti.” – “Ne, negali, nes jos aš atiduoti negaliu.” Bet ji vis tiek laikė savo rankoje knygą nenorėdama padėti ant staliuko. Tada aš jai paaiškinau: “Tėvas man ją patikėjo rodyti visiems. Tu ją paėmusi nusižengsi Jo valiai. Ar nori šito?” Ir ji pratrūko keiktis ir šaukti, kad čia atsiranda visokie važinėjantys ir apie kažkokį Dievą kalbantys. Ji ėjo su visa šeimyna gatvės viduriu ir vis garsiai keikdamasi šaukė... Susitikimas su šita šeimyna man priminė, kaip prieš pusantrų metų lankydavausi Vilniaus čigonų tabore ir vesdavau mūsų šventovės – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – pamaldas. Ir tabore absoliuti dauguma norėjo tik daiktų. O jeigu jų nebuvo, tai ir noras melstis dingdavo. Bet buvo pavienių čigonų, kurie atsiverdavo ir pajausdavo nuostabų Tėvo ramybės pojūtį savo viduje. Dūkšto čigonų šeimyna nebuvo toji reta išimtis. Negavusi materialaus daikto, motina ėmė pykti ir ant manęs, ir ant Dievo, net nesuvokdama, kad šituo ji kenkia sau. Niekam kitam, tik sau. O paklausyti meilės ir šviesos žodžių ji kategoriškai atsisakė.

     Jos elgesys man priminė mano reguliarius apsilankymus Vilniaus čigonų tabore, kada čigonus pratinau melstis ir dariau jiems pamaldas tokias pat, kaip mūsų Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje. Jeigu atvažiuoji su kokiais nors daiktais, kuriuos jiems atveži ir atiduoti, tai per akimirką sulekia ir seni ir jauno, ir vaikai visokio amžiaus. Ir tada jie dar gali ir pamaldose dalyvauti. Bet jeigu atvažiuoji be daiktų, tai į pamaldas ateina tik keli. Taip ir šitoji čigonė-motina, jeigu būtų gavusi Urantijos Knygą, tuomet ji nebūtų keikusi ir Dievo. Materialus daiktas apsprendžia ne tik čigonų, bet daugumos žmonių nuotaiką ir net būseną.

     Iš Dūkšto važiuoju į Visaginą. Kelias nebetolimas. Bet už kelių kilometrų nuo Dūkšto pamatau keliu einantį vaiką, gal kokių dešimties metų. Sustoju ir pasiūlau sėsti į mašina, pavėžėsi. Jis labai mandagiai padėkoja ir sako, kad jam netoli, į Senąjį Dūkštą. Klausiu, kur tas Senasis Dūkštas, mat apie tokį nebuvau net girdėjęs. Jis sako, kad sankryžoje į Visaginą reikia sukti į kairę. Tai sakau, kad iki sankryžos pavešiu, nors ir nebetoli ji. Įlipo noriai. Vis tiek gal kilometras ar pusantro bus važiuotas. Eina vyrutis iš svečių. Buvo pas draugą. Ir taip pėstute traukia namo. Tuoj mintis, o kaip miestuose tokio amžiaus vaikai, ar dar vaikšto pas draugus keletą kilometrų? Tikriausiai nebe, o gaila. Judėjimas laibai reikalingas tiek jaunam, tiek senam. Sankryžą privažiavom per minutę-kitą, tai ir klausiu jo, o kiek dar nuo sankryžos jam iki namų. Sako, gal pora kilometrų. Pasisiūlau jį parvežti į Senąjį Dūkštą. Jis apsidžiaugė. Suku į kitą pusę, ir toliau važiuoju man dar niekada nevažiuotu keliu. Klausiu, ką žada veikti per atostogas, kuo domisi, apie ką kalbasi su draugais. Pasiklausiu, ar kada nors susimąsto, kaip galima tapti geresniam. Ir palaipsniui imu pasakoti apie dangų, žvaigždes, mūsų planetą. Jis klausosi labai įdėmiai. Tik, kad kelias labai trumpas. Jam jau reikia išlipti. Vos sustoju, o jau kažkas atidarinėja duris. Dar tik spėju paklausti, gal norėtų paskaityti apie šituos dalykus smulkiau mūsų svetainėje. Bet jis kategoriškai pasako “Ne! ne!” Taip ir išsiskiriame. O tas smarkuolis, kuris nei iš šio nei iš to atidarė mašinos duris, jau prašosi priimamas į vidų ir pavėžėjamas iki žmonos, kuri jo laukia ant kelio netoli. Mat jis ką tik nupirko jai ir sau ledų, o jie gali ištirpti. Vyras su nubrozdinta kakta, nosimi, dar ir alkoholio kvapas trenkia. Aš jam sakau, kad važiuoju aš į Visaginą, dėl to  dabar turiu apsigręžti ir sugrįžti iki sankryžos, o jau ten sukti į Visaginą. Bet vyras toliau atkakliai man sako: “Aš sumokėsiu.” Aš jam sakau, kad aš už pinigus nevežioju. Kai vežu, tai norėdamas tam žmogui padėti. Jis toliau man aiškina, kad dirba vairuotoju, tolimųjų reisų. Bet prieš kelias dienas su dviračiu jis virto, nusibrozdino ne tik veidą, bet ir visą šoną. Ir dar akį susižeidė, kad dabar vienai akiai yra kažkas atsitikę. Dėl to iš viso negali eiti į darbą ir vairuoti. Ir vėl sako, kad man sumokės, kad tik pavežčiau, nes jo žmona jau užsilaukė tikriausia, ji turi būti miestelio pakraštyje, laukti ant kelio, prie namo. Mane jo atkaklumas ir stebina, ir žavi, vienu metu. O jis tada man dar kloja naujieną: “Paimsime mano žmoną, o tada gal dar iki namų mus abu pavešite..?” – Aš jo ir klausiu: “O tie namai, ar kur nors ne prie Ignalinos?" – “Ne, visai netoli.” “Gerai,” sakau, “sėsk.” Pradėjus važiuoti, ėmiau megzti kalbą apie dvasinius dalykus. Ir žiūriu, kad jis labai susidomėjo. Atrodė jo išvaizda visiškai nerodė, kad tokiais reikalais kvaršintų sau galvą. Net nepamatėme, kaip pralėkėme tą namą, prie kurio savo vyro laukė jo žmona. Teko net atbuliniu bėgiu sugrįžti. Kada įlipo ir žmona, tai pasirodė, kad ji irgi domisi aukštesniais už materialius dalykus. Aš jiems parodžiau Urantijos Knygą. Į ją žiūrėjo su nuostaba, kad tokia stora. Aiškinau jiems apie tai, kaip kiekvienas žmogus gali užmegzti ryšį su Tėvu, nes Jo dalelė yra kiekvieno iš mūsų viduje. Ir kada už kelių kilometrų privažiavome jų namus, tai prieš išlipant paklausiau jo, gal norėtų savo viduje dabar pajausti Tėvo buvimą. Jis padvejojęs sutiko. Sakau jam: “Duok savo ranką.” Paėmiau jo delną tarp savų delnų ir pradėjau garsiai melstis, kad girdėtų jie abu. Malda visa liejosi iš dvasios, ne iš mano proto. Kada ją užbaigiau, tai vyras man ir sako: “Mane net prakaitas išmušė, visas degu, bet tokia gera savijauta. Lengva tai. Ačiū jums.” Aš jam sakau: “Čia visas pojūtis yra iš Tėvo. Ir kada tik atsiveri savo širdimi, tada ir imi Jį jausti. O manęs nevadink “jūs,” nes visi esame sielos broliai. Juk net ir į patį Dievą kreipiesi ne “jūs,” bet “tu,” tai kodėl gi reikia tvariniui suteikti didesnę pagarbą net už Dievui rodomą?” Jis, drauge su žmona, tiek nuoširdžiai man dėkoja, kad aš jiems saku, jog dėkotų ne man, o Tėvui, nes viskas yra iš Jo. Ir pasiūlau lapelių su informacija apie Urantijos Knygą ir su mūsų svetainės adresu. Jis tiek noriai paima lapelį, kad net paprašo jų daugiau. Padalins kaimynams. Duodu gal net apie dešimtį. Ir tik dabar suvokiu, kodėl gi man reikėjo kelyje sutikti tą berniuką.

    

     Diena puiki. Saulėta. Šilta. Važiuoti tikras malonumas. Akys gerte geria aplinkui paskleistą grožį. O siela be perstojo trokšta kalbėti su Tėvu ir dėkoti jam už tą aplinką. Ir už patyrimą.

    

     Labai greitai prie Visagino atsirado juodi debesys. Ir kada uždengė saulę, netruko ir lietus prapliupti. Tie, kurie yra skaitę Urantijos Knygą, tik retas yra atkreipęs dėmesį, jog lietus iš debesų pilasi be jokio pertrūkio, ne lašais, bet visa galia. Ir tik atmosferos poveikiai, debesų aukštis, oro srovės, greitis, ir pan. neleidžia tam besiliejančiam vandeniui pasiekti planetos paviršiaus irgi nepertraukiama ištisine vandens danga. Tuo tarpu žiemą, tas pats vanduo sušąla ir pavirsta į snaiges, kurios visos yra vien tik šešiakampės, bet raštas kiekvienos yra skirtingas. Štai tokia Tėvo kūrybą…

    

     Visagine jau pasiėmiau ir rusišką Urantijos Knygos vertimą. Knyga už lietuvišką yra storesnė ir didesnė, mat atspausdinta ant šiek tiek storesnio popieriaus ir didesniu sriftu. Ir viršelis kietas. Dėl to knyga akivaizdžiai yra sunkesnė už lietuvišką. Bet visi puslapiai tiek vienos, tiek kitos atitinka originalą, anglų kalba. Visi vertimai yra tik iš originalo kalbos, ir visų puslapiai atitinka pirmąjį leidimą, kaip ir vėlesniuosius, anglų kalba. Tiesa, tos Urantijos Knygos, kurias išleido Fellowship organizacija, turi kitokį maketavimą, mažesnį šriftą, didesnį puslapį, dėl to ir bendras puslapių skaičius gali būti mažesnis. Nepaisant šito, tekstas yra lygiai toks pat.

    

     Visagine esu nebe pirmą kartą. Filmavau su užsienio televizijos kompanijų žurnalistais ne kartą ir atominėje elektrinėje. Dėl to mieste orientuotis buvo nesunku. Bet centre žmonių nedaug. Taksisto paklausiau, kur gali būti daugiau žmonių gatvėje. Paaiškinau, parodęs Urantijos Knygą, kodėl ieškau tokios vietos. Jis man patarė važiuoti prie Maksimos arba Iki parduotuvių ir paaiškino, kur jos yra.

    

     Atsistojau prie Iki parduotuvės. Žmonių ėjo daug, tačiau prie manęs niekas nesiruošė prieiti. Pradėjau kviesti. Kada priėjo moteris, ėmiau jai aiškinti rusiškai. Rodžiau ir pačią Knygą, ir paveiksliuką, bet ji nors ir klausėsi, vis tik noro imti lapelį nerodė. Už tai priėjęs jaunas vyras mano aiškinimo tai moteriai klausėsi labai įdėmiai. Paėmė lapelį, nors ir lietuvių kalba. Aš jam paaiškinau, kad svetainėje suras ir adresą kitos svetainės, kuri yra patalpinusi ir rusišką vertimą. O tada jis ėmė prašyti, kad jam duočiau ir pačią knygą. Paaiškinau, kad negaliu, turiu ją tik vieną ir nebebus ką kitiems parodyti.

    

     Iš parduotuvės išėjo net pardavėja. Ir klausėsi mano aiškinimo grupelei, o pati buvo atvesta gal smalsumo, o gal ir didžiulio noro įsiteikti savo valdžiai, pamačiusi per langą, jog kažkas čia vyksta, mat atėjo ji ne viena, o su apsaugos vyru. Šis manęs mandagiai, rusiškai, paklausė, ar turiu leidimą pardavinėti. Paaiškinau, irgi rusiškai, jog nieko nepardavinėju. Tas jį labai nustebino, kad jis negalėjo patikėti. “O tai ką čia darote?” - “Skelbiu Dievo gyvą žodį ir aiškinu Urantijos Knygos apreiškimą, kad žmonės sužinotų, jog toks giliausias apreiškimas yra prieinamas ir jiems.” Tada jis paklausė, kiek maždaug laiko aš numatęs čia stovėti. Pasakiau, gal dar pusvalandį. Jis man palinkėjo sėkmės ir nuėjo, drauge su pardavėja.

    

     Kada nuo Iki parduotuvės važiavau  į centrą, pakeliui užsukau į benzino kolonėlę. Prisipyliau benzino, o gana dar jauno pardavėjo paklausiau, kas Visagine linksmo, kaip čia gyvena žmonės. Jis man nuoširdžiai atsakė, kad labai daug jaunimo geria. Ypač tragiškai atrodo penktadienio naktis, kada jie visi suvažiuoja į kolonėlę pirkti alkoholio. Jis aiškino, kad daug žmonių patiria depresiją, iš kurios mėgina vaduotis alkoholiu. Rudenį pradės veikti baldų fabrikas, bet jame dirbs tik keli šimtai, o darbo netenka tūkstančiai, nes uždaro atominę elektrinę, o kur tie žmonės dėsis, kaip pramonės čia nėra, niekam nerūpi. O mieste gyvena apie trisdešimt tūkstančių žmonių. Aš jį pradėjau raminti, kad ne taip jau viskas blogai. Tereikia pamėginti įdėti pastangų ir atrasti Tėvą savyje. Pasakiau, kad aš ir keliauju po Lietuvą tam, kad tokios depresijos būtų mažiau, aiškinu žmonėms ir apie Dievą ir apie Urantijos Knygą, naują dieviškąjį apreiškimą. Jis taip nuoširdžiai nusistebėjo: “Tai labai įdomų darbą dirbate. O kas jūs esate.” – “Žmogus, Dievo sūnus, atradęs Jį savo viduje ir dabar šituo atradimu ir gyvenantis ir besidalinantis su visais, kurie nori. Ir miestų gatvėse kalbu apie Urantijos Knygą.” Ir jis pats panoro pamatyti ją. Atsinešiau iš mašinos. Parodžiau, šiek tiek paaiškinau apie ją, ir pasakiau, kad tai yra vienintelis kelias, kad nebebūtų nei naktį jaunimo eilių čia prie alkoholio, nei kad jis vartotų narkotikus, nei kad būtų nedarbas, nusikalstamumas, korupcija, kyšininkavimas. Dėl to ir einu pas žmones, kad jie šviestųsi ir vaduotųsi ir iš ydų, ir iš baimės, atradę Tėvą savyje.” Jis taip rimtai klausėsi, o tada paklausė, kaip būtų galima šitą knygą nusipirkti. Padaviau jam lapelį su informacija ir mūsų keliai išsiskyrė. Kol buvau kolonėlėje, pasirodo labai neblogai nulijo, tad oras buvo toks gaivus…

     Sustojau centre priešais savivaldybės pastatą, šalia parduotuvės Price Leader. Dažnai mane apima skausmas viduje, kada matau Vilniuje parduotuvių pavadinimus nebe lietuviškai, o angliškai užrašytus. Dar neseniai nuo tokios baisybės buvo apsaugota bent jau provincija. Bet šitos kelionės metu pastebėjau, kad ir mažuose miestuose atsirado maisto parduotuvių tinklas, Price Leader, kad žmogus ir supratimo neturi, ką jis reiškia. Ir paaiškinti nepajėgia, kokioje gi parduotuvėje pirko valgyti. Price Leader… Na, na… Price Leader Visagine, Zarasuose, Pasvalyje, Širvintose… Lietuvis greitas Šėtonui sielą parduoti, kad tik turėtų naudos sau… Dėl to kalba ir merdi. Bet labai greitai ji visiškai nunyks, kada paliks mūsų padangę paskutinieji tarybinių laikų kalbininkai, kurie taip puoselėjo lietuvių kalbos natūralumą, švarumą, kada jie pasisakydavo prieš rusicizmus. Dabar anglų kalbos poveikis daug kartų pranoksta kažkada buvusį rusų kalbos poveikį, nes pastarasis buvo primestas, o anglų kalbos, ir dar nešvarios, įtaka yra priimama net su noru. Ir visiškai negalvojant apie pasekmes. Och kaip reikėtų mokyklose į lietuvių kalbos programą įtraukti Vydūno samprotavimus apie lietuvių kalbos gyvybingumą ir dvasingumą. Ir kaip dar jis pergyveno, kad ją teršia valdininkai ir nemąstantys patys lietuviai…

    

     Taigi, stoviu prie šitos nelietuvišku pavadinimu maisto parduotuvės.  Eina trys jauni vyrai, nešdamiesi rankoje po butelį alaus. Pakviečiu juos prieiti. Ėmiau jiems aiškinti paveiksliuką. Ir kaip jie klausėsi įdėmiai. Tiesiog gera buvo širdyje. Ir jie prižadėjo, kad būtinai aplankys svetainę, nes tikrai labai susidomėjo tuo, ką išgirdo.

     Priėjo vienas vidutinio amžiaus išgėręs vyras kartu su draugu. Tuo metu aiškinau moteriai. Jis vis klausėsi klausėsi, o kai moteris nuėjo, tai manęs paklausė, ar aš turiu kryžių. Aš jam sakau, kad Jėzų turiu širdyje, ir man kryžius joks nebereikalingas. Jėzus yra gyvas. Ir dar paaiškinau, jog dar pernai nešiojau ant kaklo Jėzaus atvaizdą, bet irgi važiuodamas per Lietuvą, tik po jos vakarinę pusę, palikau užkabinęs ant kito kryžiaus Kryžių kalne prie Šiaulių. Jo draugas vis tempė jį tolyn, bet šis nesidavė tempiamas į parduotuvę, bet norėjo pasikalbėti  su manimi. O kai priėjo daugiau žmonių, tai šie du nuėjo į parduotuvę.

     Dvi pagyvenusios draugės priėjo, bet vos tik išgirdo žodį “apreikšimas,” iškart ėmė eiti šalin. Viena ryžtingai, kita tarsi abejodama mintyse. Aš jai tuo pat parodžiau paveiksliuką ir ėmiau aiškinti apie jai girdėtą Paukščių Tako galaktiką, apie saules, planetas, jų atsiradimą. Ji sustojo, vėl priėjo, kai draugė vis nekantraudama vis vaikštinėjo rateliu aplink, bet artyn nėjo. Tuo metu iš parduotuvės išėjo abu neseniai prie manęs jau buvę vyrai, iš kurių vienas noriai kalbėjosi su manimi, o kitas jį vis ragino eiti toliau. Ėmiau su juo bendrauti atviriau. Ir jis ėmė lieti savo skausmą. Gimė jis Buriatijoje, kuri yra Rusijoje. O nuo 18 metų jis jau gyvena Visagine. Dirbo atominėje elektrinėje visą savo gyvenimą. O dabar ją uždaro. Ir jis liko be darbo. Lietuva pilietybės jam nesuteikė. Lygiai taip pilietybės nedavė ir Rusija. Jo tėvai mirę, ir jo ten niekas nebelaukia. Čia jis turi teisę gyventi, bet be pilietybės. Jis mosteli į savivaldybės pastatą, kitoje gatvės pusėje, ir sako, kad šie ponai viską kraunasi tik sau, o paprasti žmonės yra atstumti. Ir ėmė manęs klausti, kodėl gi Dievas nepadeda, nors jis tiki į Dievą. Ėmiau aiškinti, kad jis vakare nuoširdžiai pasikalbėtų su Tėvu ir paprašytų Jo, kad suteiktų daugiau išminties, kokį gi priimti sprendimą šioje padėtyje, kai jo žmogiškas protas nebegali suvokti, kaip gi gyventi. Ir mūsų pokalbis vis darėsi atviresnis, Ir jis truko apie pusę valandos. Ir kada pro mus praėjo brangiais drabužiais apsirengę du jauni beveik plikai nusiskutę vyrai-atletai, su didžiulėmis aukso grandinėmis ant kaklo, mačiau, kaip jis net visas virptelėjo. Tų vyrų grubūs energetiniai virpesiai mano pašnekovą pervėrė, kad jis tuoj pat paklausė: “Kodėl policija blogai dirba?” Aš jam aiškinau, kad tik tada, kada ir policininkai atras Dievą savyje, širdyje, tik tada ir jie pradės dirbti nuoširdžiai. Dabar dar kai kurie stengiasi dirbti gerai, teisingai, nes juos veda ir Jėzaus Tiesos Dvasia. Dėl to jie ir siekia tiesos. Bet atradus Tėvą savyje, jie pamatys savojo darbo ne tik prasmę, bet ir matys kelią, kaip tą darbą dirbti. Ir su laiku, kada Dievą savyje bus atradę visi, tada ir pats nusikalstamumas dings. “Ne, šito nebus niekada!” paprieštaravo man jis labai ryžtingai. “Bus. Patikėk, aš žinau, ką sakau. Aš pats patyriau dvasines transformacijas, ir pyktis, kerštas, turto siekimas visiškai išnyko. Atsirado meilė iš Tėvo. Ir tik Tėvo meilė sunaikina blogį. “ – “To niekada nebus!” – “Bus, jeigu ir tu šviesėsi ir ieškosi Tėvo savyje. O jeigu ne, tai ir po tūkstančio metų žmonės kentės, meluos, apgaudinės, žudys. Ir tu dabar gali prisidėti prie šviesinimo visų žmonių. Pradėk nuo savęs. Tas pats bus su politika, kada gimę iš dvasios ir mylintys tėvai gimdys ir auklės savo vaikus su Tėvu širdyje. Tada tokie dvasingi suaugę žmonės ateis į politiką. Ir politika taps tyra. Ir tu gali prie to prisidėti. Jau dabar, pats šviesėdamas.” Jutau, kad jis negali iki galo atsiverti ir tas trukdo patikėti tuo, ką girdi…

    

     Zarasuose karštoje saulėje stoviu irgi prie maisto parduotuvės, kur daugiau žmonių. Jaunas vyras su alumi rankoje priėjęs prie savo džipo man šaukia: “Ką čia dalinat nemokamai? Gal kokius kuponus?” - “Nieko materialaus nedalinu, tik aiškinu.” – “O aš maniau, gausiu kažką.” – “Taip, gausi. Dar daugiau negu kuponą. Ateik, paaiškinsiu apie tikrovę, materialią ir didesnę, dvasinę, tikrovę. Tavo džipas subyrės ir nebeliks jo. Ir tavo kūnas neilgaamžis. Dievo dvasia yra amžina ir mes ja tapsime. Tavo aš išliks kaip siela, o po ilgų mokymų taps amžina dvasia, ir vis tiek turės tą patį tavo aš.” – “Ne, netikiu. Tikiu tik savimi” – “O tiki tiesa, gėriu?” – “Taip, tiesa, gėriu tikiu.” – “Bet tai ir yra iš Dievo.” – “Į Dievą aš netikiu.” Ir nuvažiavo…

     Ypač prisimenu Joną ir Oną, pensininkus, nuoširdžius tikinčiuosius, kurie taip gėrė mano žodžius apie Dievą, kad jų gilus noras pažinti Dievą, patirti Jį mane tiek sujaudino, jog aš paklausiau jų: “Ar norite dabar pajusti Tėvą savyje?” – “Taip. Taip.” Uždėjau savo rankas vienam ir kitam ant peties ir pradėjau basu melstis. Ir jutau, kaip Tėvo skleidžiama šiluma, bet ne tokia kaip saulės, deginanti, bet raminanti, sklinda į šiuos du zarasiškius. Kada baigiau maldą, paklausiau, ar pajuto Tėvo vedimą savo viduje. Jonas atsakė: “Taip, buvo labai gera.” Ona: “Norėjosi, kad šitai tęstųsi ir tęstųsi.” – “Taip veikia Tėvas kiekvieną, kada Jam tik atsiveri visa širdimi, visa siela.”

     

     Iš Zarasų  pasuku į Degučius. Ten gatvele link miestelio parduotuvės matau einančias tris paaugles. Aplenkęs jas sustoju. Rodau Urantijos Knygą ir siūlau pakilnoti. “O kam?” – klausia drąsiausia ir didžiausia, bent jau ūgiu išsitempusi iki tikros panelės. “Nebijokit, paimkit į rankas, pamatysite, kokia tai knyga.” Kita sako jau trečiajai: “Paimk.” Bet tuoj pat įsikiša ta aktyvioji: “Ne, mums nereikia!” –“Nebijokit, ko jūs tokios išsigandusios?” Tačiau išgirdau jos tą patį: “Ne, mums nereikia.” Ir nuėjo į parduotuvę.

     Štai taip, jau tokiame vaikiškame amžiuje, kada jaunas žmogus neturi jokio supratimo apie Tėvo suteiktą laisvą valią, ima nuspręsti už kitus. Gaila, kad tokie suaugę žmonės jau ima reguliuoti kitų valią. Taip žmonės įpranta prie iškreipto gyvenimo, kada aktyvesni žmonės nusprendžia už pasyvesnius. Taip ir šita paauglė atėmė galimybę net ir norinčioms jos dviems draugėms susipažinti su knyga. O tai galėjo pakeisti jų, net ir jos pačios, tolimesnį gyvenimą.            

     Iš Degučių suku į Dusetas. Atrodo, kad šitas kelias, nors jokios rodyklės nematau. Pavažiavęs kelis kilometrus matau pievoje netoli kelio jauną porą su vaikeliu kažką renkančius pievoje. Sustoju. Net pats nežinau, kodėl. Išlipęs paklausiu, ar tikrai šis kelias į Dusetas. Vyras man patvirtina. Aš jam paaiškinu, kodėl važiuoju į Dusetas. Paaiškinu, kad važiuoju po Lietuvą su Urantijos Knyga. Jis išeina iš pievos ant kelio ir prieina prie manęs. Parodau jam knygą, didžiosios visatos paveiksliuką. Tik jis man iškart sako, su lengvu rusišku akcentu, jog į jokį Dievą netiki, nes negali suprasti, kaip kunigai nesilaiko patys tų žodžių, kuriais moko kitus: ir geria, ir pas moteris eina, ir net su vaikais, su vyrais santykiauja. Aš jo paklausiu vardo. “Erikas,” atsako. “Erikai, tai tokie kunigai, kurie patys nėra atradę Dievo savyje. Kunigas nėra kitoks žmogus, kad turėtų išskirtinių teisių į Dievą. Ir kol kunigas atlieka tik bažnytinį ritualą, kol jis kalba viena, bet netiki tais pačiais savo sakomais žodžiais ir jais negyvena, tol ir jis pats kankinasi. Ir savo valios pastangų dėka negali atsispirti įvairioms pagundoms, silpnybėms. O kada ir jis atranda Dievą Tėvą savyje, tada jis nebeturi ne tik blogų savybių, bet ir gyvena Tėvo meilėje, tuo paliudydamas savuoju kasdieniu gyvenimu, kad jo žodžiai sutampa su veiksmais. Ir Dievas – tai ne bažnyčios ritualai ir jos skelbiamos negyvos dogmos. Dievas – tai Pirmasis Šaltinis ir Centras. Iš Jo prasideda energija, iš jos kuriamos visatos, atsiranda jose ūkai, iš jų kyla saulės, o iš saulių susidaro planetos. Ir planetose apgyvendinama gyvybės plazma, kuri evoliuciškai besivystydama, per kokybinius šuolius, panašius net ir į tokį, koks yra nedidelis kokybinis šuolis, kada iš vikšro išsivysto drugelis, pasiekia žmogaus lygį.” Aš jam pasakojau apie žmogaus dvasinį vystymąsi, apie pomirtinį gyvenimą po prisikėlimo, apie Jėzų ir jo tikrąjį Sūnaus Kūrėjo statusą, kurio iki šiol žmonija dar nežinojo, kol nepasirodė Urantijos Knygos apreiškimas. Pasakojau apie Tėvą ir daugybę, Jo Sūnų. Apie Rojaus Trejybę ir patį Rojų. Ir apie mūsų kelią pas Tėvą į Rojų, apie mūsų augimą ir tarnavimą, ir vis didesnį Dievo patyrimą. Ir jis įdėmiai klausėsi. Pateikė daug klausimų. Ir į visus gavo atsakymus. Ir išsiskiriant jis man pasakė: “Aš tikrai iki dabar buvau pasimetęs. Neturiu darbo, nežinau, kaip sutvarkyti šeimos santykius, kada reikalingi pinigai, kada žmona irgi nedirba, nes augina mažą vaikelį, kada tiek daug melo ir prievartos. Ir dabar, kada išgirdau iš jūsų tokius atsakymus, tikrai manau, kad pradedu tikėti, kad toks Dievas ir man reikalingas. Ir aš tikrai skaitysiu Urantijos Knygą. Neprižadu, kad patikėsiu, bet skaitysiu. Ir ačiū jums už tokius nuoširdžius žodžius.”

     Dabar supratau, kodėl Tėvas mane sustabdė pusvalandžiui ant šito kelio, prie šios jaunos šeimos. Erikui, kaip ir jo žmonai, buvo reikalingas Tėvo sustiprinimas, tik jo negali jie pajausti savo pačių viduje. Dėl to aš ir atlikau tarpininko-aiškintojo vaidmenį, kviesdamas Eriką savais žodžiais bendrauti su Tėvu, o ne bažnytinių pamaldų negyvais ritualais, kurie jį tiesiog atstūmė nuo Dievo. Prie to prisidėjo ir neįtikėję kunigai, savo gyvenimu paminantys ir Jėzų ir Tėvą. Dėl to Erikas ir buvo iki šiol vienui vienas nesusivokdamas, kaip ir kur surasti išėjimą iš labirinto, į kurį pateko dėl to, kad nesutiko gerų mokytojų… Dabar jis gavo nuorodą į Šviesos ir Meilės kelią. Tačiau žengti turės pats įdėdamas daug asmeninių pastangų. 

    

     Likus keliems kilometrams iki Dusetų, pamačiau rodyklę į Sadūnus. Man patinka kaimo kapela Sadūnai. Šaunūs muzikantai ir groja gražiai. Kaip gi nepasižiūrėti į pačius Sadūnus. Tuo labiau, kad ir sukti tik porą kilometrų į šoną. Ieškau miestelio centro, kur stovėtų bažnyčia. Tačiau jos nėra. Dėl to nėra ir centro. Grįžtu atgal. Prie sustojimo matau seną moterį ir vyrą laukiančius autobuso. Privažiuoju ir siūlau važiuoti drauge, jeigu link Dusetų. Kaip tik moteris važiuoja į kapines. Tik pradėjus  važiuoti pamačiau porą pulkelių žmonių, gal apie penkiolika. Sakau močiutei, jog aš važiuoju po Lietuvą ir kalbu žmonėms apie Dievą gatvėse. Dėl to norėčiau ir prie šitų žmonių sustoti. Privažiuoju. Ji kai kuriuos atpažįsta ir man sako, kad jie neklausys, jie iš Kauno. Aš jai sakau, kad man visai nesvarbu, tegu bus ir iš Kauno. Aš kalbu visiems. Iš Kauno taip pat. Prieinu prie vienos grupelės jaunesniųjų – pora moterų, jaunas vyras, keli vaikai. Imu šnekinti. Rodyti paveiksliuką, Urantijos Knygą, aiškinti, ko čia užsukau ir iš kur. Vyras tai iškart puolė purtyti galvą: “Ne, ne, nereikia.” Sakau: “Gal žmonai bus įdomu, paimk lapelį. Gal vėliau ir pats paskaitysi. Tuo labiau, kad Dievas, tai ne tik religija, bet ir energija, materija, tiesa, gėris, meilė.” Žmona priėjo ir paėmėm lapelį. Tada pasukau prie pagyvenusių vyrų kompanijos. Jų gal šeši-septyni. Kai kuriems jau apie aštuoniasdešimtį bus, kitiems apie šešiasdešimt, ar net mažiau. Vienas tuoj pat nusijuokė ir pasitraukė į šalį. Kiti klausėsi mano pasakojimo apie mūsų gyvenimą dabar, po mirties. Klausėsi apie Jėzų. Ir kai pasiūliau lapelių su informacija apie Urantijos Knygą, tai po vieną pasiėmė visi, išskyrus tą vienintelį, kuriam Dievo nereikia iš viso. O iš  paėmusiųjų vienas paprašė dar daugiau, sako padalinsiąs ir aplinkiniams. Padaviau gal apie dešimt ar daugiau lapelių. Štai tau ir Sadūnai.

     Dusetos, Obeliai, Rokiškis… Visur žmonės prieidavo prie manęs ir klausėsi. Daugelis nelabai tikėdami, bet vis tiek su susidomėjimu, nes nieko panašaus nebuvo girdėję.

    

     Prie Rokiškio centrinės aikštės yra maisto parduotuvė. Pati aikštė puikiai sutvarkyta. Senovinė. Labai graži bažnyčia. Tačiau daugiau žmonių eina į maisto parduotuvę. Tai aš netoli jos ir sustoju. Žmonių prie manęs prieidavo daug. Ir klausėsi mano aiškinimo labai įdėmiai. Ypač dvi merginos, studentiško amžiaus. Abi Neringos. Viena iš jų man vis uždavinėjo klausimus: kokia čia knyga, kaip ji buvo gauta, kodėl tiek daug blogio, kodėl tiek mažai žmonių daro tą, ką darau aš, ir iki šito susitikimo jai neteko sutikti nieko panašaus, kad taip su tokiu giliu įtikėjimu pasakotų apie Dievą Tėvą. Ji kol kas kompiuterio neturi, bet netrukus žada įsigyti, tai tikrai Urantijos Knygą skaitys. Tik aš jos prašiau, kad skaitytų Urantijos Knygą nuosekliai, iš eilės. O smalsumui patenkinti gali skaityti ir atskiras temas, kurios ją sudomins. Patariau, kad stengtųsi smalsumą pakeisti į žingeidumą. Ir pridūriau, jog tai ne vienas ir tas pats. “Tai aišku,” ji sutiko. Aš dar pasitikslinau, ar ji tikrai žino skirtumą tarp šių sąvokų. “Taip,” užtikrino ji. Paklausiau, kaip ji supranta smalsumą ir žingeidumą. Jos atsakymas buvo ir teisingas ir gilus: “Smalsumas, tai kuomet kas nors domina tuo momentu, o kitu momentu jau domina kas nors kita. Ir tai trumpalaikis domėjimasis. O žingeidumas, kad nori daugiau žinoti." Ir tai teisinga. Aš tik jai sustiprinu jos požiūrį sakydamas, kad žingeidumas – kai nori sužinoti daugiau dėl to, kad augtum tikrovės supratimu. O ateis laikas, kai prie šito pridursime ir Dievo patyrimu.

     Kada mes jau taip šnekėjomės apie dešimt minučių, prie mūsų priėjo tvirto sudėjimo ir šiek tiek išgėręs vaikinas. Jis ėmė trukdyti mūsų bendravimui. Tai atsitūpdavo prie merginų, kad jos žengdavo porą žingsnių į šalį, tai rateliu apink jas apeidavo ir vis kartojo, kad jis yra Artūras, ir būtent apie jį yra parašyta daina “Artūras – geras bachūras.” Bet manojo aiškinimo apie Urantijos Knygą nenorėjo klausytis ramiai ir atidžiai. Kada merginoms parodžiau paveiksliuką su didžiąja visata, ir mėginau paaiškinti, tai Artūras tarstelėjo, kad jam visa tai yra žinoma. Jis labai tiki į Dievą. Ir dėl to jis yra labai galingas ir gydo ligas jas prisiimdamas sau. Ir tuoj pat užsitraukė cigaretę. Aš jam sakau, kad jis gerdamas kenkia sau. Ir rūkydamas. Ir dabar, būdamas galingas vyras, jeigu atsisakytų alkoholio ir rūkymo, būtų dar stipresnis ir labiau pajaustų Dievą ir imtų daugiau duoti šviesos žmonėms. Jis man sako kad turi tiek jėgos, yra toks stiprus, kad nieko jam nereikia, nes Dievas duoda jam viską.

     Kada Artūras kažkur pasitraukė į šalį, Neringa vėl ėmė mane klausinėti: kaip aš užmezgu ryšį su Dievu, kaip aš Jį girdžiu, ji irgi labai norinti Jį išgirsti. Ji stengiasi, bet nieko negauna. Aš jai sakau, kad jau pats šis noras yra labai daug. Bet dar reikia ir nuolatinių pastangų. Atlyginama tik už įdėtas nuoširdžias ir atkaklias pastangas.

     Vėl sugrįžo Artūras ir ėmė įžūliai įsiterpti į mūsų pokalbį Abi Neringos jau nusprendė atsitraukti. Aš jas raminau, jos nebijotų, nes Artūras yra geras, tik dar neatradęs Dievo savyje. Dėl to ir elgiasi šitaip, ir geria, ir kenkia sau pačiam, ir kitiems. ėmiau ir Artūrui, ir Neringoms aiškinti, jog visa Tėvo kūrinija yra valdoma tik vieno įstatymo – meilės įstatymo. Ir joje veikia vienas principas – priežasties, veiksmo, ir pasekmės. Artūras su tuo sutiko. Todėl jam ir sakau: “Alkoholio pasekmė yra neigiama bet kuriam kūnui, jaunam ar senam, vyrui ar moteriai. Ir nesvarbu, koks jo kiekis.” Bet Artūras nenorėjo su tuo sutikti. Greitai jis vėl dingo. O Neringoms aiškinau, kaip Tėvas man perdavė net mūsų šventovės – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – pavadinimą. O ir pačią šventovę įkūriau prieš ketverius metus paprašytas Jėzaus. Ir kada ir jos atras Tėvą savyje, tik tada jų patyrimas patvirtins manųjų žodžių tikrumą. Dabar jie tik garsiniai simboliai. Dievas yra patiriamas. O patyrus tie patys girdėti žodžiai įgauna kitą skambėjimą. Jie prisipildo turinio ir prasmės.

     Vėl sugrįžo Artūras prie abiejų Neringų jas gąsdindamas, kada pradėjo imtis su savo atsivestu iš kažkur draugu. Ir imtynės vyko šalia mūsų taip, kad abu parkrito ties mūsų kojomis. Aš dar mėginau jas raminti, sakydamas, kad šitoji fizinė ir grubi jėgos demonstracija nėra tokia bauginanti, kaip gali atrodyti iš pradžių. Papasakojau, kaip einu į kalėjimą Vilniuje ir kalbuosi ir su žmogžudžiais. Ir kai kurie iš jų yra pradėję tokiomis sąlygomis skaityti Bibliją ir kalba tokius tyrus žodžius, kad žudymas ar prievarta jiems praeitas etapas. Jie atsivertė. Ir būtent Tėvas suteikė jiems šią malonę tokio priverstinio sustojimo nuo gyvenimo lenktynių metu, kada jie nebevykdo nusikaltimų, kada ėmė daugiau susimąstyti. Ir jie patyrė dvasinė transformaciją. Tėvas prieinamas visiems. Ir tokie gimę iš dvasios žmonės yra Dievo sūnūs ir dukros, kada tame pačiame kūne, yra gimusios naujos charakterio savybės. O šito aš pats nesupratau, kol pats nepatyriau tokios dvasinės transformacijos. Štai tada ir dingo manyje baimė, pyktis, pavydas, o juos pakeitė meilė, meilė visiems ir kiekvienam konkrečiai. Neringa negalėjo tuo patikėti, dėl to dar paklausė, ar aš myliu visus žmones. “Taip, visus! Ir vienodai.” Ir vėl Artūras ėmė suktis prie mūsų. Neringa tarė, kad labai dėkinga už šį jai labai įdomų pabendravimą, bet šis jaunas vyras trukdo bendravimui. Ji prižadėjo tikrai skaitysianti Urantijos Knygą.

     Mano siela tikrai džiaugėsi Neringos tvirtumu ir noru patirti Tėvą. Ir ji tikrai Jį patirs, jeigu dės pastangas. Dėl to jai paaiškinau, kaip jai reikia užmegzti ryšį su Tėvu, kaip Jį išgirsti kalbantį viduje: savais žodžiais tik nuoširdžiai pasimelsti, o tada tyliai sėdėti ir klausyti, ką sako Tėvas jai. Kada žmogus meldžiasi, tada jis kalba Tėvui. Ir Tėvas klausosi, o kada kalba Tėvas, tada vaikas turi tylėti ir klausytis, kas sakoma jam. Iš pradžių net dešimti minučių sėdėti tyliai, kada mintys puola prie bet kokio garso ar noro, neužbaigto dienos darbo ar dar nepradėto, yra tikrai sunku. Bet dėdama nuolatines ir kasdienes pastangas, tikrai ji išgirs Tėvą kalbantį jai. Tėvas kalba visiems ir kiekvienam be perstojo. Tereikia tiktai jam atverti visą savo sielą.

     Artūras vėl ėmė trukdyti bendravimui.

     Neringa tarė, kad ji jaučia, jog mes dar susitiksime, nes dar labai norėtų pabendrauti. Dabar šis vyras trukdo.

     Abi Neringos pasiėmė po lapelį ir dar kartą užtikrino mane, kad skaitys Urantijos Knygą, nes labai susidomėjo tuo, ką išgirdo. Išsiskyrėme, kaip brolis su seserimis, labai šiltai, tarsi būtume pažįstami seniai seniai…

     Likęs su Artūru, ėmiau pasakoti apie žmogaus ryšį su Tėvu. Jis su mano nuomone visiškai sutiko, ir sakė, kad pats jaučia Dievą. Aš jo paklausiau, ar jis nuoširdžiai nori padėti žmonėms. Jis atsakė, kad tą ir daro. Aš jam tariau: “Artūrai, tu turėtum geriau pažinti kūriniją, kad žmonėms galėtum padėti daugiau.” – “Aš viską žinau , Dievas man pasako. Mačiau, kad jis sako tikrai nuoširdžiai. “Ar paimtum nuo Tėvo šitokią dovaną – Urantijos Knygą?” – “Ne, man jos nereikia. Aš viską gaunu iš Dievo. Ir neturiu kada jos skaityti. Aš dirbu labai daug. Pažiūrėk į mano rankas.” Atvertė man savo delnus. Rankos tikrai tvirtos, delnų oda stora stora. Ir kieta kaip medžio žievė. Aš dar kartą paklausiau: “Ar priimtum Urantijos Knygą dovanų? Iš jos tu pamatysi daug platesnę kūriniją, visą aplinką. Ir pats būsi tvirtesnis, o tuo pačiu galėsi ir kitus nuraminti.” Artūras dovanos atsisakė ir vėl. O tada jis paprašė atversti ir paskaityti, kas parašyta 2000 puslapyje. Čia buvo aprašoma Jėzaus laikysena per vadinamąjį jo tesimą. Skaičiau garsiai:

    

     “Per visą šį kankinantį išmėginimą jo laikysena buvo natūraliai ori ir kukliai didinga. Jo atsakyme savo būsimiesiems žudikams, kada jie paklausė, ar jis yra “žydų karalius,” nebuvo nė menkiausio nenuoširdumo atspindžio. Tiktai su nedideliu patikslinančiu paaiškinimu jis priėmė šitokį pavadinimą, suvokdamas tai, jog, nors jie ir buvo nusprendę jį atstumti, bet jis yra visiškai ne tas, kuris leistųsi būti nacionalinis lyderis, net ir dvasine prasme. 

     Jėzus mažai kalbėjo šitų teismų metu, bet jis pasakė užtektinai, kad visiems mirtingiesiems parodytų, kokį žmogiškąjį charakterį gali žmogus ištobulinti bendradarbiaudamas su Dievu, ir kad visai visatai atskleistų tą būdą, kuriuo Dievas gali pasireikšti tvarinio gyvenime, kada toks tvarinys tikrai nusprendžia vykdyti Tėvo valią, šitokiu būdu tapdamas aktyviu gyvojo Dievo sūnumi.

     Jo meilę neišmanantiems mirtingiesiems iki galo atskleidžia jo kantrybė ir didžiulė savitvarda tuo metu, kada jis patyrė grubių kareivių ir nemąstančių tarnų patyčias, smūgius, ir daužymus. Jis ne tik (turi būti – net ir – mano pastaba) nepyko, kada jie užrišo jam akis ir pasityčiodami daužė per veidą, sušukdami: “Išpranašauk mums, kuris tau trenkė.”

     “Pilotas pasakė daugiau tiesos negu jis suvokė, kada po Jėzaus nuplakimo, jis parodė jį miniai, sušukdamas, “Štai šis žmogus!” Iš tikrųjų, baimės apimtas romėnų gubernatorius net ir neįsivaizdavo, jog kaip tik tuo metu visata savo dėmesį buvo nukreipusi stebėdama šitą sceną, kaip jų mylimą valdovą pasityčiodami ir daužydami šitaip žemina jo tamsūs ir degradavę mirtingieji pavaldiniai. Ir kada Pilotas ištarė, tada aidu nuskriejo per visą Nebadoną, “Štai Dievas ir žmogus!” Per visą visatą, nuo tos dienos visą laiką nesuskaičiuojami milijonai toliau stebėjo tą žmogų, tuo tarpu Havonos Dievas, visatų visatos aukščiausiasis valdovas, priima šį žmogų iš Nazareto, kaip šitos laiko ir erdvės vietinės visatos mirtingųjų tvarinių idealo įgyvendinimą. Gyvendamas savo neprilygstamą gyvenimą jis visą laiką žmogui apreiškė Dievą. Dabar, per savo mirtingosios karjeros paskutiniuosius epizodus ir savo vėlesne mirtimi, jis naujai ir jaudinančiai atskleidė Dievui žmogų.”

    

     Artūras klausėsi labai rimtai. Man baigus, nuoširdžiai padėkojo, ir paėmė lapelį. Paspaudėme rankas ir išsiskyrėme kaip sielos broliai.  Jis sėdo ant senutėlio moteriško dviračio ir numynė kažkur su savomis mintimis. Tuo tarpu aš užbaigęs savo tarnystę Rokiškyje nutariau užsirašyti šiuos patyrimus, kad vėliau galėčiau įdėti į mūsų svetainę. Mašinoje baisiai karšta, tai nusprendžiau nueiti į taip puikiai sutvarkytą aikštę. Tuo labiau, kad ten yra suoliukai. Kada atėjau į aikštę, pamačiau toliau sėdinčius du vyrus. Vienas man mojo ranka ir kvietė prieiti. Tai buvo Artūras. Abu gėrė alų iš dvilitrinio plastmasinio butelio. Kitas vyras buvo vyresnis, Irgi raumeningas ir agresyvus. Su juo Artūras ėjo imtynių, kada abu parvirto ant šaligatvio, kai aš aiškinau abiems Neringoms apie Dievą ir Urantijos Knygą.

     Antrasis vyras kalbėjo tik rusiškai. Buvęs boksininkas. Artūras pasisakė, kad jis buvęs imtynininkas, sambistas. Štai iš kur jam toji jėga ir agresyvumas. Jis buvo stipriausias ir jo bijodavo. Artūro bičiulis mane ėmė prašyti, kad jį įrašyčiau į sambo mokyklą. Jis irgi labai stiprus. Raumenys per visą krūtinę atlapotus marškinius matėsi, kad tikrai yra labai stangrūs. Jam galėjai duoti ir keturiasdešimt metų ir penkiasdešimt. Mat alkoholis daro savo poveikį veidui. Dėl to ir daug iš tikrųjų jaunesnis žmogus, gali atrodyti daug vyresnio veido. Aš jam kelis kartus paaiškinau, kad negaliu jo įrašyti į sambo mokyklą, nes rūpinuosi ne tiek žmogaus fiziniu kūnu, kiek jo siela. Tada jis paprašė, kad jam duočiau pažymą, patvirtinančią, kad jis tiki į Dievą, kad galėtų nunešti ir parodyti bažnyčioje. Ir mostelėjo ranka į šalia stovinčią labai gražią bažnyčią. “Aš negaliu tau duoti ir tokios pažymos. Ir jos iš viso niekam nereikia. Bet aš tau galiu parodyti kryptį, kur tau reikia žvelgti, kad tikėtum. Reikia atsiverti savo širdimi. Ir to užtenka ir Dievui. Ir Jam taip pat nereikia jokių pažymų. Jam reikia tavo nuoširdumo, tavo bendravimo su Juo, savais žodžiais, ir tavo noro tapti dar geresniu.” – “Teisingai.” – pritarė jis. Atsistojo ir nuėjo.

     Kada su Artūru likau vėl, jis ėmė man atsiverti. Pasakoti apie savo skaudulius, kaip sužlugo šeima, kaip žmona jį išvarė. Išėjo viską palikdamas jai. Jutau jo sielos virpesius – tai jaunas ir labai tvirtas vyras, bet viduje sunerimęs ir pilnas nežinios. Dėl to ir alkoholis, ir cigaretės. Ir tą pačią akimirką jis sako: “Nežinau, kaip man toliau gyventi.” – “Artūrai, tu esi nuostabiai tvirtas vyras. Fiziniu kūnu. Bet tu sau kenki gerdamas.” “Aš galingas, aš Artūras, kietas bachūras. Manęs bijodavo .” Jis suspaudžia savo kumščius, tvirtus ir didelius kaip kūjus, ir jam kyla didžiulis noras paleisti juos į darbą. “Artūrai, tu tikrai esi stiprus, bet tik kūnu. Po kiek laiko alkoholis priveiks ir jį. Ir nebebūsi stiprus.” Jis užsirūko. “Artūrai, cigaretė stiprumo tau irgi ne prideda, bet atima. Labai pamažu, nepastebimai. Bet kai jau imsi jausti, kūnui bus didelis skausmas. O jis yra Tėvo šventovė materialiu pavidalu. Neteik jam kančios. Kurios tu dar nejauti, bet jis jau jaučia. “O kaip tu man gali padėti?” – netikėtai paklausė.  Atvirai pasakius savo atsakymu aš nustebau ne mažiaus, kaip ir jis: “Aš už tave melsiuosi!” – “Ačiū tau,” buvo nuoširdi Artūro reakcija. “Nori, pasimelsiu už tave dabar, drauge būdamas su tavimi?” – “Noriu.” Atsisėdau šalia. Paėmiau už rankos. Plaštaka tokia didžiulė, kad nepaimti į savo ranką. Paėmiau tik už pirštų. Jie mano plonus pirštus suspaudė kaip replės. “Jėzau, Visatos Motina Dvasia, Tėve…” - pradėjau garsiai melstis, kad ir jis girdėtų – “aš tavo sūnus Algimantas keliauju vykdydamas Tavo valią po Lietuvą ir skelbiu Tavo žodį miestų gatvėse. Sutinku labai daug įvairiausių žmonių. Tavųjų vaikų, kurių širdys yra kupinos nerimo, pasimetimo. Aš juos, visus, kiek galiu, jausdamas Tavo vedimą iš vidaus, raminu ir stiprinu. Dabar, atvažiavęs į Rokiškį, sutikau Tavo kitą sūnų, savo sielos brolį, Artūrą. Jis pasimetęs savo viduje, kenkia sau nerimu, jo žmogiškas protas nori pajusti Tavąjį vedimą. Suteik jam atsivėrimą, kad jis bus dar nepalietęs alkoholio, kada galės tyrai mąstyti ir pajusti Tave. Jis yra nuoširdus Tavo vaikas, kuris nežino, kad tik pajautęs Tavo meilę ir pradėjęs dalinti ją kitiems jis ims šviesti ir švytėti ir kiti links prie jo, kad gautų paguodą ir nuraminimą, sustiprinimą ir meilę. Tegu jis dabar pajunta savyje Tavąją ramybę, šilumą, ir meilę, kad imtų Tave patirti, jog esi tikras ir gyvas, kad imtų vis labiau Tavimi pasitikėti, kad imtų atsiremti tik į Tave…” Artūro pirštai atsileido. Iš plieninių tapo minkšti tarsi vaškas. Jis kūkčiodamas verkė. Kada maldą baigiau jis vis dar verkė ir laikė galvą nuleidęs, nedrįsdamas pažvelgti į akis, ir per ašaras vis dėkojo už maldą. Aš jį raminau, kad jis nesigėdytų ašarų, tai dieviško tyrumo ašaros. Aš jam sakiau, kad jis patiria vidinį dvasinį lūžį. “Visada prašyk Tėvo paguodos, nesvarbu, kad ir kaip būtų sunku. Ir džiaugsme būk su Juo.” Jis atsiklaupė ant vieno kelio prieš mane ir persižegnojo. Ir visą laiką savo kairėje rankoje laikė nepaleisdamas mano dešinę ranką. Tada aš irgi atsiklaupiau ant vieno kelio prieš jį. Jis ėmė bučiuoti mano ranką. Prašiau, kad nebučiuotų rankos, bet tai buvo bergždžia. Tuomet kita ranka jį apkabinau ir pabučiavau į kaktą. Mes abu klūpėjome viena prieš kitą aikštėje, prie bažnyčios, ir niekas daugiau neegzistavo – buvome kartu - Dievas, Artūras, ar aš dvasioje viena. Abu atsistojome. Aš jam pasakiau, jog turiu važiuoti tolyn po Lietuvą. Jis labai nuoširdžiai dar dėkojo už šitas akimirkas. Išsiskyrėme kaip sielos mylintys broliai.

    

     Važiuodamas vis meldžiausi ir dėkojau  Tėvui už tokius nuostabius patyrimus ir tvirtus argumentus, kad manoji misija žmonėms reikalinga. Tikrai Tėvas žino geriau, ką ir kur reikia man daryti. Dėl to ir atsiduodu Jam. Dėl to ir sulaukiu tokios palaimos, kokia pasidalinu ir su jumis. Tuo labiau, kad pati pradžia Rokiškyje buvo labai agresyvi. Prie parduotuvės, kur aš stovėjau, privažiavo mašina. Joje du jaunuoliai buvo savo galingą garso aparatūrą paleidę taip, kad aplinkui šokinėjo visa gatvė. Mašinos langai visi nuleisti. Vairuojantis vaikinas nuėjo į parduotuvę, o draugas ir toliau tokiu nežmonišku garsu skleidžiamo bubsėjimo klausėsi sėdėdamas mašinoje. Po penketo minučių sugrįžo draugas. Aš jo paklausiau, ar jiems nekenkia toks garsas. “O koks tavo reikalas.” – “O gi toks, kad jis kenksmingas kitiems, esantiems šalia!” – “O man nusispjauti į kitus!” dar pridėdamas rusišką keiksmažodį. Aš jam pavymui tepasakiau: “O gaila, turėtum atsižvelgti į jų laisvą valią gyventi tyloje.” Jis numojo ranka ir nuvažiavo…

    

     Toliau buvo Pandėlys ir Biržai, Saločiai  ir Pasvalys, buvo ir kitos vietos su pačiais nuostabiausiais patyrimais, kurių visų negaliu sutalpinti, nes ir taip jau daug kuo pasidalinau. Tačiau vieną Kupiškio epizodą vis tik papasakosiu.

    

     Aš jau sėdėjau mašinoje ir studijavau žemėlapį, kaip man čia važiuoti iš Kupiškio į Molėtus: per Uteną ar Anykščius. Pasirinkau kelią per Anykščius. Dar antrą kartą aplankysiu anykštėnus. O Uteną pasieksiu kitą dieną, prieš tai dar kartą pabuvęs Molėtuose. Kaip tik tuo metu prie manęs priėjo pagyvenęs vyras. Apsirengęs tvarkingu tamsiai mėlynu švarku , nors jau nebe nauju, bet švariu. Švariais mėlynais, šviesiais, marškiniais. Jis tyliu balsu paprašė paaukoti jam kiek nors. Aš pasakiau, kad tikrai jam duosiu, tik kad tuos pinigus panaudotų maistui, ne alui. Jis man ėmė prisiekinėti, kad tikrai pirks valgyti. Aš jam tariau: “Tu neturi man prisiekinėti, kam tu išleisi tuos pinigus, nes juos aš tau duodu Tėvo vardu. O Jis žino daug daugiau negu žino žmogus pats apie save. Dėl to Jis ir žinos, ar tu tuos Jo duotus pinigus panaudojai pagal paskirtį ar ne. Ir tu žinosi. O elgtis tu turi laisvą valią. Jos nevaržo net ir Dievas. Tik jeigu tu tuo pinigus panaudosi ne tam, tai pažeisi Tėvo valią, nes Jo valia buvo tave pamaitinti.” – “Taip, taip, tikrai aš eisiu ir nusipirksiu valgyti. Aš grįžau iš Marijampolės kolonijos, aš – banditas. Aš sėdėdamas kolonijoje keturi kartus perskaičiau Testamentą. Aš žinau apie Dievą, bet Dievas manęs nemyli, nes esu banditas.” – “Koks tavo vardas?” klausiu jo. “Vytautas” – “Mano vardas Algimantas,” ir ištiesiu jam ranką. “Vytautai, žinok, Tėvas kiekvienam, dar vaikui, padovanoja savo paties dalelę, savo dvasią, kuri vadinasi Minties Derintojas. Štai ji ir derina mūsų mintis, kada miegame. Tik sapnai jai trukdo mūsų mintis labiau raminti. Tik neramus žmogus sapnuoja. O kadangi žmonės tvirtina, kad visi sapnuoja, tai reiškia, kad jie yra neramūs. Ir tik pajutęs Tėvą savyje žmogus tampa vis ramesnis ir ramesnis, ir ima vis rečiau sapnuoti, kol iš viso nustoja. O tu turi daug nerimo savyje. Kur tu šiąnakt miegosi?” – “ Nežinau. Žadėjo kambarį duoti Petrauskienė. Bandito niekas nenori priimti. Aš dar sergu atvira tuberkulioze, daktarai man pasakė, kad nebeilgai gyvensiu. Ant kojų žaizdos, ir niekaip negyja. O vaistams pinigų neturiu.” – “Vytautai, tu tikrai nenusimink, pasikalbėk nuoširdžiais žodžiais su Tėvu šiandien vakare, kada ruošiesi miegoti. Nesvarbu kur beatsigultum, kambaryje ar pašiūrėje, ar net lauke. Pasikalbėk su Juo ir paprašyk pagalbos, kad sustiprintų tave ir padėtų atsitiesti.” – “Ne, Dievas manęs nemyli, aš banditas…” – “Vytautai, Tėvas myli visus, gerus ir blogus, ir visus vienodai. Ir savo dvasią duoda visiems, kad padėtų žmogui atrasti Jį savyje. Ar norėtum, kad Tėvas tau padėtų pagyti ir kad kitiems galėtum paliudyti Tėvo meilę?” Vytautas tylėjo ir svarstė, o tada tyliai atsakė: “Kad aš banditas, Jis manęs nemyli. Ir man labai sunku gyventi. Mane kiti skriaudžia. Ir man liko nebeilgai gyventi. Ir nenoriu gyventi. Perdaug sunku.” - “O tu norėtum dabar pajausti Tėvą savo viduje?” – “Aš banditas, Dievas manęs nemyli…” – “Vytautai, aš kalbuosi kalėjime net ir su žmogžudžiais, kai kurie…” Vytautas iškart mane pertraukė: “Ne, aš ne žmogžudys, aš tik banditas, aš nenužudžiau nieko. Aš ir Testamentą skaičiau kolonijoje keturis kartus, bet nesupratau…” – “Aš tikiu, kad tu nežmogžudys. Bet žinok, net ir žmogžudys turi teisę tapti geresniu, ir gali tapti, jeigu šito nori, kai atsiduoda Tėvo vedimui iš vidaus. Ar nori dabar pajausti Tėvo veikią savo viduje?” – “Ne, Jis manęs nemyli…” – “Vytautai, tu vis neatsakai į mano klausimą. Aš negaliu prieš tavo valią daryti nieko, nes net ir Tėvas laisvos valios nepažeidžia, ir žmogus gali daryti ir gera ir bloga. Taigi, ar nori pajausti Tėvą dabar?” Vytauto buvo nedrąsus, labai nedrąsus atsakymas, tarsi pats būtų išsigandę net pačios tokios minties, kurią ištarė: “Norėčiau, norėčiau, tik nežinau, ar vertas…” – “Mielas Vytautai, nėra nevertų, kurie nori nuoširdžiai. Duok man savo ranką.” Jis ištiesė savo dešinę ranką. Aš ją paėmiau tarp savo delnų ir garsiai, kad girdėtų jis pradėjau melstis: “Jėzaus, Visatos Motina Dvasia, Tėve, aš Tavo Sūnus Algimantas sutikau čia Kupiškyje, Tavo sūnų Vytautą, kuris tiek prislėgtas ir sunerimęs, tiek bijantis savo siela atsigręžti į Tave, nes laiko save nevertu ir netinkamu, kad Tu jį mylėtum. Ir šitoji sielos tamsi našta neleidžia jam pajausti Tavosios meilės, Tavojo gailestingumo. Tėve, aš meldžiu Tave, kad jo siela, nuoširdžiai norinti išsivaduoti iš šito tamsaus labirinto, kuriame jam kelią painioja ir tuberkuliozė, ir praeitis, ir negyjančios žaizdos ant kojų, ir jo paties baimė, apėmusi jį visą iš vidaus, kad jis nuoširdžiai tik, kad į Tave nebeturi teisės kreiptis, aš meldžiu Tave, Tėve, kad Tu dar leistum jam pajausti jo paties viduje Tavąjį raminimą ir šilumą…” Netikėtai Vytautas ėmė sakyti: “Nebegaliu daugiau išlaikyti rankos, ji degte dega, galva svaigsta, nebegaliu stovėti, reikia kur atsisėsti…” Jis ištraukė savo ranką iš manųjų delnų ir ėmė dairytis aplinkui, o tada paklausė: “Jūs – magas? Jūs mane užbūrėte?” – “Vytautai, aš nesu magas. Ir tavęs tikrai neužbūriau.” Už kelių metrų buvo tašytų akmenų neaukšta tvorelė, ant kurios galima buvo tiesiog atsisėsti. Aš privedžiau Vytautą iki jos, ir mes atsisėdome. Aš ėmiau jam vėl aiškinti: “Tikrai aš nesu magas ir tavęs neužbūriau. Aš tik meldžiausi. Ir tu mano maldą girdėjai pats. Ir kada tu ėmei vis labiau nusiraminti, Tėvo poveikis ėmė vis stiprėti. Jis veikia visada, bet žmogus jį pajunta, kada pats ima atsiverti. Lygiai taip, kai vanduo per menkiausią plyšį ima skverbtis, ir tuo pačiu tą plyšį platinti, o dėl to ir vandens gali daugiau tekėti per tą plyšį ir jį dar labiau gali platinti. Taip ir Tėvo gyvasis vanduo veikia tavo sielą. kada tik ji nusiramino girdėdama mano maldą, tuoj tas gyvybės vanduo ir surado tą plyšį – tavo sielos nuoširdų norą pajausti Tėvo poveikį savo viduje. Ir ji ėmė jausti. Bet dėl to, kad tavo siela tiek pilna nerimo, skausmo, kančios, tai Tėvo meilės virpesiai ją ima svaiginti, tavo protui tai visiškai iki tol nepatirtas dalykas ir jam atrodo, kad kažkas jį užbūrė, jam tai neįprastas poveikis, ir karštis deginantis atrodo nebeištveriamas. Gali prasidėti net vėmimas. Nes tai dviejų skirtingų prigimčių susidūrimas – gyvulinės ir dieviškosios.” Jis po truputėlį, po truputėlį gėrė mano žodžius, vis žvilgteldamas man į akis. Burna jo buvo be dantų. Bet akyse toks geras ir gaivinantis mėlis. “Mielas Vytautai, tu tik nebijok, nes Tėvas daro tau viską, kad tave stiprintų ir vestų į ten, kur tau geriau, o ne blogiau. Vytautas nusimovė kojines ir parodė abi žaizdotas kojas. Aš jam sakau, kad dabar pasimelsiu už tavo išgijimą, kad Tėvas tave išgydytų, jeigu tas išgydymas nepažeistų JO valios. Žinok, Tėvas savo valios nekeičia. Bet bendraudamas su Juo, kasdien, savais žodžiais, ir nuoširdžiai tu net ir ligos kančią fiziniam kūnui sumažini, net jeigu ir nepagyji iki galo. O priedo, tu viduje pajunti nuraminimą. Tikrą, ne išsigalvotą. Tu pradedi vis lengviau ir lengviau žvelgti į gyvenimą, tavo mąstymas skaidrėja, tu pradedi mylėti kitus. Ir ateina tokia akimirka, kai tu gimsti iš dvasios, kada tavo aš nebeturi nerimo, nebeturi baimės, jis visas jaučia, realiai jaučia, tik meilę, visiems. Net ir tiems, kurie tau daro bloga. Nes tuomet tu panašus pasidarai į Tėvą, nes jauti Jo meilę savyje, atrandi ir Tėvą savyje, ir su Juo susilieji. Nors indai ir skirtingi, vienas begalinis, o kitas telpantis į jį, kaip ir visi kiti indai, bet turinys, vidus, dvasinis vidus, yra vienas – Tėvo meilė.

     Vytautas patylėjo, o tada pratarė: “Aš tikrai pradėsiu melstis. Aš pajaučiau.” – “Ramybės, tau, Vytautai. Sudie. Ir visada būk su Tėvu, kuris visą laiką yra pats tavo viduje.. Niekada nuo Jo nebenusigręžk, ir pamatysi, kaip tavo pasikeis gyvenimas. Jis taps šviesus, kad kiti stebėsis. O tu žinosi, kad tai tik Tėvo dėka tu tapai irgi šviesus ir mylintis. O Tėvas tave labai myli. Kaip ir visus.” – “Aš dar šiandien melsiuosi…”

     Panarino jis nulestą galvą tarp delnų, alkūnėmis atsirėmė į kelius, ir liko taip sėdėti. Uždėjau savo ranką jam ant peties, padrąsindamas paplekšnojau tardamas: “Pasikalbėk dabar su Tėvu. O aš turiu važiuoti toliau. Ramybės tau.” Jis nepakeitė pozos. Visą laiką buvo paskendęs savyje. Aš ėjau prie mašinos, porą kartų dar atsigręžiau. Jis tebesėdėjo tokioje pačioje pozoje. Įlipau į mašiną, pradėjau važiuoti, Vytautas sėdėjo ir vis mąstė sėdėdamas tokioje pačioje pozoje…

    

     Važiavau į Anykščius ir meldžiausi dėkodamas Tėvui už tokią nuostabią galimybę sustiprinti palūžusį, pasimetusį, ir viltį praradusį surastą dar vieną sielos brolį…

    

     O juk šios kelionės metu aš meldžiausi už savo surastus sielos brolius ir seseris  Ukmergėje ir Pasvalyje, Utenoje ir Molėtuose, Panevėžyje ir Šiauliuose, Rokiškyje ir Kupiškyje, Visagine ir Zarasuose, Saločiuose ir Biržuose, iš esmės beveik kiekviename mieste ar miestelyje prieidavo prie manęs tokie sunerimę sielos broliai ir seserys ir aš juos raminau ir stiprinau, ir padėjau pajausti Tėvą esantį jų viduje, ir esantį gyvą, kokį jie patys patyrė.

    

     Savo antrąją kelionę po Lietuvą su Urantijos Knyga galėčiau įvardinti ne tik kaip Urantijos Knygos aiškinimo ir Tėvo gyvo žodžio skelbimo kelionė, kokia buvo ir priėjusių metų kelionė, bent jau po Jėzaus apsireiškimo miške prie Kretingos, bet ir kaip gyvosios maldos už tuos palūžusius, kurie patys susirasdavo mane ir prieidavo prie manęs gatvėje. Tai buvo visiškai naujas patyrimas man pačiam. Bet jis buvo toks vertingas, kad pamačiau, kiek daug yra tokių nuoširdžių ir apimtų nerimo, bet nežinančių, ką daryti brolių ir seserų. Ir visiems, be išimties visiems, po maldos buvo palaimos būsena. Tai buvo nuramintų ir atsivėrusių Tėvui sielų pripildymas Tėvo meile. Dėl to jos ir jautė palaimą ir lengvumą.

    

     Kada jau po šitos kelionės išėjau į Vilniaus prospektą su Urantijos Knyga, prie manęs priėjo jaunas vyras. Juodi nuo saulės akiniai slėpė jo akis. Jis paprašė jam padėti. Nusiėmė akinius ir parodė, kad visi paakiai mėlyni, kaip tamsiausia prinokusi slyva. Jis buvo primuštas. Naktis dabar praleidžia Nakvynės namuose, nes išėjo iš kalėjimo ir niekur negauna darbo, neturi, kur gyventi. Aš jo paklausiau vardo. “Kazimieras,” atsakė. Sakau jam: “Kazimierai, aš tau galiu suteikti dvasinį sustiprinimą, kurio tu nenusipirksi už jokius pinigus. Ar nori pajausti Tėvą savyje?” – “Noriu.” Atsakymas buvo labai tvirtas. “Duok savo ranką.” Aš ją suėmiau tarp delnų, ir pradėjau garsiai melstis, kad ir Kazimieras girdėtų, kad suprastų, kaip ir jis gali melstis, ir pajausti Tėvą bet kur ir bet kada. Kada maldą užbaigiau, tada Kazimieras gyvai, be menkiausio tik ką buvusio nusiminimo ir nevilties atspalvio balse, ėmė aiškinti: “Aš negaliu patikėti, kad taip gali būti. Aš noriu dainuoti, noriu šokti.” Net ir porą žingsnelių padarė tarsi šoktų. “Tik ką ėjau taip nusiminęs. Prašiau ištiesęs ranką išmaldos, taip buvo sunku širdyje, kad ir eiti vos galėjau, o dabar nieko to nebeliko. Taip gera gera, lengva lengva. Aš dabar galiu eiti iškėlęs galvą. Negaliu tuo patikėti. Ačiū jums, Algimantai.” – “Dėkok Tėvui, ne man. Šis jausmas yra Tėvo tau suteiktas, kai tik atsivėrei Jam.” – “Ačiū Dieve, ačiū Tėve, ir tau ačiū, Algimantai, be tavęs šito nebūčiau nei patyręs, nei sužinojęs. Dabar aš jaučiuosi, kad esu žmogus.”

    

     Kitomis dienomis buvo ir daugiau tokių patyrimų. Labai įdomių patyrimų. Bet tai jau kiti įspūdžiai ir kiti patyrimai…

    

     Telydi jus ramybė.

     Su broliška meile,

     Algimantas

    

     Vilnius, 2006-07-14

2006 m. birželio mėn. 8-17 d.d.

         

     Pasirengti antrajai kelionei po Lietuvą su Urantijos Knyga buvo daug lengviau negu pirmajai. Praėjusių metų patyrimas ne tik palengvino pasirengimą, bet man jau buvo akivaizdu, kas manęs laukia visos šitos kelionės metu. Tuo labiau, kad bendraudamas su Tėvo dvasia, Minties Derintoju, vis gaudavau užtikrinimą, ką ir kaip turėčiau daryti, į ką turėčiau kreipti dėmesį, o į ką ne. Ir natūralu, kad pasitikėjimas Tėvo žodžiu ir vedimu iš vidaus per visą šį laikotarpį, kada pirmą kartą į rankas paėmiau Urantijos Knygą, prieš trylika metų, tik stiprėjo ir gilėjo. O praėjusių metų kelionė šį pasitikėjimą dar labiau sustiprino. Kaip ir visi įsiterpę metai tarp pirmosios ir antrosios kelionės. Ir visa tai buvo vystoma dėka nuolatinio asmeninio ryšio su Minties Derintoju ir jo perduodamų mokymų, kurie ir papildė Urantijos Knygos apreiškimo teiginius.

    

     Šiais metais nusprendžiau pasukti į Rytų Lietuvą. Nors maršrutą pasirengiau iš anksto, bet pati kelionė kai ką pakoregavo. Dėl to kelionė buvo ilgėlesnė negu buvau suplanavęs. O pagal savo numatytą maršrutą turėjau Urantijos Knygą aiškinti ir Tėvo gyvą žodį skelbti 26 miestuose ir miesteliuose: Jonavoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Anykščiuose, Molėtuose, Švenčionyse, Švenčionėliuose, Ignalinoje, Dūkšte, Visagine, Zarasuose, Degučiuose, Dusetose, Obeliuose, Rokiškyje, Pandėlyje, Biržuose, Likėnų ligoninėje, Pasvalyje, Joniškėlyje, Pakruojyje, Radviliškyje, Panevėžyje, Kupiškyje, vėl Anykščiuose, ir Utenoje. Ir visas šias vietas aplankiau ir skelbiau Tėvo gyvą žodį ir Urantijos Knygos apreiškimą. Ir dar papildomai tą dariau pakeliui į Kėdainius, sustojęs prie sodybos, Svėdasuose, Linkmėnų benzino kolonėlėje, pakeliui iš Dūkšto į Visaginą Senojo Dūkšto vaikui ir žmonėms, Visagino benzino kolonėlėje, sustojęs kelyje iš Degučių į Dusetas vienam žmogui, Sadūnuose,  Saločiuose, Šeduvoje, Siudeikiuose, antrą kartą Ukmergėje, antrą kartą Molėtuose, Širvintose, Maišiagaloje.

    

     Šitos kelionės metu bendravau su daugiau kaip trimis tūkstančiais savo sielos brolių ir seserų. Bet daug daugiau susirūpinusių, neišdrįsusių prieiti prie manęs, ir dėl to visą laiką jaučiančių vidinę įtampą ir nelaimingų mano sielos brolių ir seserų pro mano siūlomą šviesos ir meilės Tėvo apreiškimą – Urantijos Knygą – praeidavo net nepažvelgdami. Nors jų apranga spindėte spindėjo. Bet vidus buvo pripildytas nerimo. Vienų jau prasiveržusio iš pasąmonės ir į sąmonę, kitų vis dar pasąmonėje, bet kuris netrukus, kaip potvynis, tikrai pasieks ir jų sąmonę.

    

     Visų patyrimų neaprašinėsiu, nes jų buvo tikrai labai daug. Ir pačių nuostabiausių. Pasidalinsiu tik tais patyrimais, kurie galės daugiau atskleisti Tėvo veikimą kasdieniuose epizoduose.

    

     Kada jau buvau visai šalia Jonavos, pasigirdo telefono skambutis. Telefonas buvo giliai kelnių kišenėje, o užsegtas saugos diržas neleido taip lengvai ir greitai jį pasiekti. Sustoti kelkraščio irgi nebuvo, labai jau siauras kelias. Už manęs važiuoja didžiulis vilkikas su puspriekabe. Iš priekio taip pat daug mašinų. Maniau, gal nepavyks suspėti išsiimti telefoną iki skambinantis padės savąjį. Bet vis tiek mintis iš vidaus diktavo “Atsiliepk.” Ir skambutis netilo. Kada galų gale išsiėmiau telefoną, pamačiau kad skambina sūnus. Jis man pasakė, kad palikau pagrindinius maisto produktus. Aišku, buvo gaila, kad tiek reikalingų produktų liko Vilniuje, kada jie buvo parengti kelioms dienoms. Dabar jau nebegrįšiu. Ir tada girdžiu sūnų sakant, kad jis atveš. Aš jam paaiškinu, kad esu visai nebetoli Jonavos. O tai šimtas kilometrų nuo Vilniaus. O jis man tikina, kad gali atvežti vis tiek. Man jo toks noras padėti tiek sugraudino, kad pradėjau verkti. Buvo tiek malonios ašaros, jog vis dėkojau Tėvui už tokią kelionės pradžią. Juk sūnus į Urantijos Knygą nė pažvelgti, kol kas, nenori. Net ir kalbėti apie ją nenori, nors jam padovanojau pirmajam, kai tik pasirodė lietuviška knyga. Apie dvasinius dalykus nenori nė žodžio girdėti, nes visą dėmesį sutelkęs tik į materiją. Dar kai mažas buvo, aš jam visą laiką pasakodavau, kad visada rinktųsi tik tiesos kelią, nors kitas kelias galėtų atrodyti ir naudingesnis, tuo metu. Tada aš ir pats dvasiniu keliu dar nebuvau pradėjęs eiti. Dėl to tiesos siekimas jame tvirtai įleido šaknis. Bet paties Tiesos Šaltinio tuo metu nebuvau nei pažinęs, nei apie jį kalbėjau. Ir tik su Sai Babos pažinimu ėmiau žvelgti į pasaulį dvasiniu žvilgsniu. O kada mane surado Urantijos Knyga, tada gavau ir sisteminį dvasinį pagrindą, kuris visą laiką gilėjo ir plėtėsi. Norėjau jį atskleisti ir sūnui, bet jis jau buvo paauglys, ir jam kiti buvo autoritetai. Ir dabar važiuodamas sulaukiau štai tokio jo skambučio. Pajutau jo tokį didžiulį norą padėti man, nors tai ir brangiai jam kainuotų tiek laiko, tiek pinigų išraiška. Aš buvau iki sielos gelmių sujaudintas. Aš jam padėkojau ir nuraminau, kad tikrai nevažiuotų, tik kad viską  padėtų į mano kambarį. Širdyje buvo gera, kad gėrio daigas prasiveržė per materialaus kiauto kietumą. Jo dar laukia labai daug nusivylimų ir kančios, bet mažytis žingsnelis į priekį buvo žengtas. Ačiū Tėvui už Jo dvasios poveikį mano sūnaus sielai.

     Šis atrodytų mažytis epizodas mane visą sušildė iš vidaus. Sušildė tiek, kad dar labiau pajutau, kaip reikalinga tokia kelionė, nes Lietuvoje absoliuti dauguma jaunų žmonių vertina tik materialią pasaulėžiūrą, nes bažnyčios negyvumas ir dogmos juos atstumia, o dvasinės šviesos nei namuose, nei mokykloje, nei gatvėje, nei darbe negauna. Tai iš kur gi jiems žinoti, kad yra gyvas Tėvas. 

    

     Jonavoje pasiklausiu, kur yra centras. Jis nėra didelis. Apvažiuoju mėgindamas pasirinkti tokią vietą, kur žmonių būtų daugiausia. Kada nusprendžiu, kur stovėsiu, sustoju ir išsikraunu savo “įrangą” – sulankstomą staliuką, dvi Urantijos Knygas, Jėzaus visatos vėliavą – Rojaus Trejybės simbolį vaizduojantį baltame fone tris koncentrinius mėlynus žiedus – šūsnį lapelių su informacija apie Urantijos Knygą ir Urantijos grupes Vilniuje ir Kaune, nedidelį paveiksliuką, pavaizduojantį dabartinę kūriniją, popieriaus, tušinuką, kad galėčiau užsirašyti kai kurių žmonių samprotavimus.

    

     Kiekviename mieste ar miestelyje visi su susidomėjimu žvelgė, kada statydavausi staliuką, užtiesdavau jį Nebadono visatos vėliava. Visi laukdavo kažkokios įdomybės. Kada pamatydavo knygas, susidomėjimas tuoj pat atslūgdavo. Taip yra ir dabar. Net ir Vilniuje. Visiems materialus reginys tuoj pat patraukia dėmesį. Bet vos tik toks aktyvus veiksmas baigdavosi Urantijos knygų išdėstymu ant staliuko, didžiosios daugumos dėmesys vėl sugrįždavo prie savosios varginančios ir alinančios kasdienybės rutinos. Tai, kad šitoji “stebuklinga” knyga juos galėtų išlaisvinti ir pakeisti, jie negalėdavo patikėti, kada išgirsdavo mano balsą šitaip jiems tariantį. Jiems tai buvo neįtikėtina. Daug kas sakė, kad jie keistis nenori, kad jų nepakeis niekas, kad visos žmonijos nepakeis niekas, kad žmonija eina į susinaikinimą, argi aš to nematąs, ir daugybė kitokių replikų.

     Priėjęs septyniasdešimtmetis vyras man ėmė aiškinti, kad katalikai yra plepiai, nes jų kryžius ne toks, kaip provoslavų. Jis man pradėjo aiškinti: “Pažiūrėkite, koks yra provoslavų kryžius, vertikalus pagaliukas rodo nosį, horizontalus – rodo akis, o po juo esantis įstrižas pagaliukus reiškia burną. Kadangi šito įstrižo pagaliuko nėra katalikų kryžiuje, tai jie ir nekreipia dėmesio, ką pliurpia.. Nebeturi jokio sargo prie burnos. Tik paklausykite, ką jie kalba per televiziją ir radiją. Kitiems jie neleidžia kalbėti iš viso.” Aš jam mėginu paaiškinti, kad tik perskaičius Urantijos Knygą ir atradus Tėvą savyje išnyksta bet koks noras kitų sąskaita tenkinti savo interesus. Bet jam tokia šviesa per ryški. Jos suvokti jis nepajėgus, nes Tėvo ne tik kad niekada nebuvo patyręs, bet Jo net ir nepažino. O tuomet ir mano žodžiai jam skamba kaip tuščias garsas.

    

     Kitas vyras man ėmė dėstyti garso OM visagalybę ir tai, kad viskas kyla iš proto. Aš jo paklausiau, o iš kur gi tas protas atsiranda. Jis man paaiškino, kad žmogus jau gimsta su protu. Kada mėginau jam rodyti paveiksliuką ir aiškinti, kad protą per proto grandinę visai kūrinijai paskleidžia Rojaus Trejybės Trečiasis Asmuo, Begalinė Dvasia, iš kūrinijos centro, Rojaus, jis tuo pat man metė repliką: “Ar pats buvai Rojuje, kad kalbi apie jį?” – “Ne, nebuvau, bet tą žinau iš Urantijos Knygos apreiškimo.” – “Tai iš kur žinai, kad tai, kas parašyta, yra tiesa?” – “Savuoju patyrimu gali patikrinti paprastesnius Urantijos Knygos teiginius.” –“Pamėgintum tokius dalykus papasakoti mokslininkams kur nors moksliniame institute, tuoj gautum atkirtį.” – “Taip, nes mokslininkų, gydytojų, ir teologų yra pats didžiausias ego. Dėl to jie daug kuo nepatikės, kas prasilenks su jų nuostatomis ar materialiais įrodymais. Bet Urantijos Knyga pakoreguos ir jų protą. Dievo Tėvo evoliucinis planas numato, kad visa evoliucija vystosi palaipsniui į priekį, kol prieina tokią ribą, kada įvyksta kokybiškas šuolis į aukštesnę pakopą, bet šie du evoliucijos lygiai neturi jokių jungčių, kurias ir mėgina mokslas surasti švaistydamas ir proto energiją, ir laiką, ir lėšas. Tų jungčių tiesiog nėra. Mokslas ir šiandien neigtų, kad iš vikšro išsirita puikiai skrendantis drugelis, jeigu tokios matamorfozės nematytų realiame gyvenime.”

     Viena pagyvenusi moteris priėjusi ir pasiklausiusi mano aiškinimų paklausė: “Kokiam tikėjimui priklausote?” Atsakiau, “Dievo tikėjimui.” – “Tai Tikėjimo žodis?” – “Ne, tai nepriklauso jokiai žemiškai organizacijai. Aš tiesiog atstovauju Tėvui ir Jėzui ir nepriklausau jokiai organizacijai, veikiančiai dabar žemėje.” – “O kas maitina?” toliau klausinėjo moteris. – “Tėvas, per gerus žmones, kurie mane paremia aukomis iš meilės tam pačia Tėvui ir Jo Tiesai.” “Bet čia katalikų tikėjimas?” – “Ne, tai ne katalikų tikėjimas. Tai Dievo Tėvo tikėjimas. Tai visos žmonijos ateities tikėjimas, prie kurio prisijungs visos bažnyčios ir katalikų, ir protestantų, ir musulmonų, ir visos kitos.” Aišku, tokiu teiginiu ji nepatikėjo, nes ji nemato toliau už savo gyvenimo metus. Ir neturi jokio supratimo, kad Dievas žmones veda iš vidaus į bendrą vieną tikėjimą ir šeimą.

    

     O besiartinanti juodaplaukė gražuolė mergina išdidžiai praplaukia pro mane, kai išgirsta mano kvietimą pažvelgti į šią nuostabią knygą. “O kas čia yra?” paklausia ji. “Tai knyga, kuri pakeis visus žmones, visą žmoniją!” – “Eikit, jūs juokaujate?!” – “Ne, tokia bus tikrovė.” Tada ji meta man frazę: “Savo laiką jūs švaistote!” Ir dar kartą, ryžtingai, kaip kirviu nukirsdama, pakartoja: “Švaistote!” Ir toliau išdidžiai nužingsniuoja. Vien tik šitoji frazė pasako daugybę dalykų apie šito jauno žmogaus gyvenimo pobūdį, charakterį, ir ateityje laukiančius stresus.

    

     Priėjusi moteris paprašė paaiškinimo, ką tai galėtų reikšti. Šiandien susapnavo prieš metus mirusį savo vyrą. Ji jautėsi sunerimusi. Aš ją paguodžiau, kad nusiramintų, nes vyras, jeigu širdyje tikėjo į Dievą, tai po kūno mirties trečią dieną buvo prikeltas tik aukštesniu, sielos, pavidalu. Bet jos visas savasis aš, koks buvo čia gyvenant, toks ir ten išliko. Tik kūną gavo naują, morontinį, arba sielos, be kaulų, kraujo, ir raumenų. Nebesergantį. Ir jos vyras neišnyko. Ir jai pridūriau: “Dievas tave ir atvedė prie manęs, čia stovinčio gatvėje, atvažiavusio iš Vilniaus, kad tau paaiškinčiau, jog ir tu su vyru susitiksi, jeigu tik šito susitikimo panorės ir tavo buvęs vyras.” Ji baimingai ir klausiančiai ištarė: “Bet tada reikės ir man numirti..?” – “Tik nebijok mirties. Tai tik akimirka. O tada tu būsi vėl prikelta, jeigu tiki į Dievą.” – “Taip, tikiu į Jėzų! Jis prisikėlė!” tvirtai atsakė man moteris. “Tuomet ir tave prikels. Tik tikėk dar tvirčiau į Jėzų ir į Tėvą, o tada mirties baimė išnyks, nes žinosi, kad prisikelsi aukštesniu pavidalu, bet su savuoju aš, kokį turi ir dabar. Ir su vyru susitiksi.” – “Ačiū, labai ačiū. Patikėsiu šituo. Ačiū jums.” Sakė jos lūpos, o mintyse ji jau ramino save, kad susitiks su prieš metus mirusiu vyru.

    

     Jonava tikrai turi nuostabių žmonių, ieškančių tiesos ir Dievo. Bet buvo labai daug ir tų, kuriems šito kelio visiškai nereikia. Kol kas.

    

     Pakeliui į Kėdainius pamačiau prie savo sodybų, šalikelėje, pardavinėjančius agurkus ir pomidorus. Sustojau. Matau moteris gal kokių penkiasdešimties. Pasideru, ar nenuleistų  kiek. Kaina ir taip daug pigesnė negu turguje, bet mane domina, ar žmogus yra gobšus ar ne. Tas, kuris gobšus, nenuleis nė cento, o kuris negobšus, tuoj sutinka parduoti pigiau. Aš jam sumoku net daugiau negu jis prašė iš pradžių. Sumoku, nes siela džiaugiasi, kad tas pardavėjas nėra pinigų vergas. O džiaugsmas, kurį patiria siela, savaime atsilygina ir kitai sielai tuo, ko šitoji ir norėjo gauti, tik dar ir daugiau. O kuri siela dar visa užsisklendusi ir jos protas tik pinigus skaičiuoja nė cento neatsisakydamas, iš to žmogaus iš viso neperku. Taigi jis negauna net ir to, ko norėjo. Taip elgiuosi derėdamasis ir turguje. Ir aiškinu žmonėms, kodėl šitaip darau, kad žmonės susimąstytų, kad imtų vaduotis iš godumo liūno, kuris juos pačius gramzdina, ir vis labiau, net ir patiems sąmoningai nejuntant, varo į neviltį ir ligas. 

    

     Moteris mielai sutinka nuleisti nuo prašytos kainos. Tada nusiperku porą kilogramų agurkų, pomidorų. Klausiu, gal ir svogūnų turi. Sako, kad čia nebeturi, reikia parauti. “Gerai, parauk, palauksiu.” Maniau, kad pati eis į daržą, o ji tik šūktelėjo “Mama, parauk svogūnų, žmogus pirks!”  Aš jai sakai: “Tai visa šeimyna padeda.” O ji man paaiškina, jog tai jos anyta. Anyta, jau pagyvenusi močiutė, atnešė svogūnų gerą maišelį. Viską susidedu, užsimoku, ir dar viršaus pridedu. Moteris man nori tą “viršaus” grąžinti, o aš jai sakau: “Esi geros širdies, tai tau ir atlyginama su kaupu.” Anyta sako marčiai: “Nors vienas žmogus viršaus davė.” – “Su laiku visi atsilygins.” Pradedu ir joms aiškinti, kaip gi bus, kad visi ims taip ir atsilygins nei iš šio, nei iš to. Jos nenori tuo tikėti. Pasiimu iš mašinos Urantijos Knygą ir rodau, kad štai kokia nuostabi dvasinių būtybių apreikšta šviesa. Ir kada žmonės su ja susipažins, tada patys daug ką atras savyje, pradės matyti Dievo veikimą aplinkui daug daugiau negu šitą pastebi dabar. Ir gyventi pradės visiškai kitaip, be baimės ir vargo. Man beaiškinant, prieina pardavėjos dukra, jauna panelė. Imu rodyti paveiksliuką ir aiškinti. Bet čia jau sustoja kita mašina. Nauji pirkėjai. Nebenoriu trukdyti jų prekybos. Paduodu lapelį su informacija apie Urantijos Knygą ir mūsų svetainę ir šiltai atsisveikinę išsiskiriame.

    

     Kėdainiai mane sužavėjo. Toks tvarkingas, švarus miestas. Tokios puikios gatvės be duobių, kokių nepamatysi Vilniuje. O senamiestis, tai kaip mažas perliukas. Pirmą kartą buvau Kėdainiuose, bet paliko labai nuostabų įspūdį. Pernai per pirmąją kelionę po Lietuvos vakarinę dalį nuostabų įspūdį paliko Telšiai. O štai dabar Kėdainiai. Bet čia turiu omenyje tik išorinį miesto vaizdą. Jo gyventojų vidus, deja, toli atsilieka nuo miesto išorinio blizgesio.

     Senamiestyje, nors ir labai gražu ir jauku, bet žmonių ne tiek daug, kaip prie prekybos centrų Rimi ir Maksima, kurie yra vienas šalia kito. Bet čia prispiria bėda, reikia susirasti tualetą. Bet jo nėra nei Rimi, ne Maksimoje. O turėtų būti, juk aš ne vienas toks ieškantis. Einu į Vilniaus banką, kuris stovi tarp abiejų prekybos centrų. Paklausiu dirbančių moterų, kur galėčiau surasti čia tualetą. Vienos iš jų reakcija: “Ar jūs klientas?” – “Ne, nesu klientas, esu žmogus.” O ji man taria: “Tai negalima?” Atsakymas mane nustebina, kad aš jos nuoširdžiai klausiu: “O ką daryti tam žmogui, ne klientui?” Tuomet ji nusileidžia: “Nueikit pas apsaugos darbuotojus, gal jie įleis?” Aišku. Situacija yra tikrai absurdiška, kad norint nueiti į tualetą, reikia kreiptis į apsaugos darbuotojus, kad teiktųsi atrakinti tualetą. Tačiau pasirinkimo neturiu. Prieinu prie nurodytų durų. O jos kaip tik ima atsidaryti. Aš juokais tariu garsiai: “Sezamai atsiverk, ir Sezamas atsivėrė.” Apsauginis stovi nustebęs, žvelgdamas į mane. Paaiškinu situaciją. Jis mielai atrakino tualetą, net ir šviesą uždegė, tik pridūrė, kad reikia eiti į savivaldybės tualetą. Sakau jam, kad nežinau nei kur savivaldybė, nei, kur jos tualetas, nes Kėdainiuose pirmą kartą.

     Vėliau, grąžindamas jam raktą paklausiau, kur geriau mieste pristatyti tokią knygą. Ir šiek tiek jam paaiškinau apie Urantijos Knygą. Jis mielai man patarė. Tad jo patarimu ir pasinaudojau.

    

     Ilgokai neišdrįsta prieiti nė vienas žmogus, nors į Maksima eina ir po vieną ir po kelis visą laiką. Eina ir į Vilniaus banką, ar šiaip pro šalį. Žodžiu žmonių daug. Tik niekas į mano kvietimą paimti lapelį ar prieiti pasiklausyti aiškinimo, kas gi čia vyksta, vis neatsiliepia. Gal po dešimties ar penkiolikos minučių prieina jaunas vyras. Kada suvokia, kad kalba eina ne tik apie energiją, materiją, bet ir apie Dievą, tai jis man ėmė pasakoti, kaip buvo susitikime su archivyskupu iš Lenkijos. Tas labai gražiais žodžiais kalbėjo, bet pasibaigus susitikimui, sėdo į savo naujitėlaitį Pežo automobilį ir nuvažiavo. O juk galėtų važinėti paprastesne mašina. Šis vyras man ir sako: “Gerai, kad Urantijos Knygos nepardavinėjate, nes tai jau būtų susiję su pinigais. O kam ta Uranijos Knyga, juk yra Šventas Raštas?” Ir tuoj pat vėl nukrypo: “Aš nuėjau į automobilių saloną ir pamačiau, kad ano archivyskupo mašina kainuoja daugiau kaip šimtą tūkstančių litų. Juk galėjo nusipirkti paprastą automobilį, kaip visų…” Aš jam mėginau aiškinti, kad norėdamas kitą teisti, turi žinoti jo elgesio motyvus. Galbūt jis tą automobilį laimėjo loterijoje, galbūt koks nors verslininkas padovanojo, galbūt palikimą paveldėjo, galbūt ir kitokių buvo galimybių jį įsigyti. Vis tik tu turi žvelgti į žmogaus vidų, o ne tik į išorę. Tai nėra geras siekis, kad tie, kurie tarnauja Dievui, turėtų gyventi skurde ar bent jau taip, kaip gyvena visi vargstantieji. Dievas ir padeda daugiau tam, kuris jam atsiveria siela. Galbūt šį automobilį Dievas ir parūpino, kad jis būtų naujas ir patikimas, kad negestų ir galėtų archivyskupas nuvažiuoti pas savo tikinčiuosius visada, o ne nuolat remontuoti seną mašiną ir nebūti tikram, kad iš viso pasieks tikinčiuosius. Blogai būtų, jeigu archivyskupas tą mašiną iškeltų virš žmogaus sielos. Net ir Jėzus nepasisakė prieš turtą. Jis tik buvo prieš tai, kad turtas taptų gyvenimo tikslu. Turtas turi tarnauti karalystės labui, visumos labui.” Bet šitas jaunas vyras jau nebegalėjo patikėti tuo, ką girdi iš manęs. Ir prieš tai pritaręs mano veiklai, dabar jau nebesugebėjo išgirsti gilesnio mokymo negu tą, kurį pats buvo man suteikęs. O gaila. Vyras tikrai nuoširdus. Bet jo širdis mato tik išorinį veiksmą, bet visiškai nesigilina į to veiksmo motyvus. Ir jeigu tik jis žinotų giluminius motyvus, tai jam pačiam palengvėtų kasdienis gyvenimas ir tiek daug nesikankintų dėl kiekvieno prabangos daikto, kurį jis gali išvysti kunigo ar draugo aplinkoje.

     Pakviečiau du pro šalį ėjusius berniukus. Parodžiau paveiksliuką ir pasiūliau jiems pasiklausyti mano aiškinimo, ką visa tai reiškia. Jie mielai sutiko. Abu tokie išsitepę, tarsi būtų išlindę iš šachtos. Pasisakė ir savo vardus Darius ir Artūras. Abu devynmečiai. Bet kaip atidžiai jie klausėsi. Man buvo nuostabu stebėti jų veidų išraišką, akių žaismą. Aš jiems aiškinau apie Tėvo dvasios, Minties Derintojo, atsiuntimą į vaikučio protą šeštaisiais jo gyvenimo metais, kad tik vaikutis augtų ramus ir mylintis. Bet kokios jų akys, koks dėmesys mano pasakojimui. Pasakojau jiems, o pačiam darėsi taip gera, kad yra tokių dėmesingų vaikų tokiam rimtam aiškinimui. Aiškinimui, kad savo širdutes atvertų gėriui, ne pykčiui, meilei, ne neapykantai. Aš jiems sakiau, kad meilė ateina iš Tėvo. Visi gražūs žodžiai ir mintys irgi ateina iš Jo. O piktumas, noras atkeršyti ateina iš mūsų gyvulinio genetinio paveldėjimo. Ateina ir paima viršų prieš mūsų gerąjį aš, jeigu namuose tėvai irgi nekalba meilių žodžių, jeigu jie gaili nuoširdaus ir pripildyto tarpusavio meilės bendravimo. Aš juos mokiau, kad jie niekada nebijotų. Jeigu tik kyla baimė ar pyktis, kad tuoj pat prašytų Tėvo ar Jėzaus nuraminimo sakydami jiems: “Tėve, Jėzau, išvaduok mane iš baimės. Padėk man.” Ir nuraminimas ir drąsa tuoj pat sugrįš. Tą pajausite savo širdelėse. O išsiskiriant jie man paaiškino, jog tokie murzini yra dėl to, kad labai daug dirbo, ir nebuvo kur nusiprausti. Dabar eina namo ir nusipraus. Jūs tik įsivaizduokite, kad devynmečiai taip smarkiai dirbo, kad atrodo kaip šachtininkai. Ar daug dabar pamatysite tokio amžiaus taip nuoširdžiai dirbančių vaikų?

    

     O žmonės ėjo prie mano staliuko ir klausėsi aiškinimo. Viena moteris tiek susidomėjo mano pasakojimu, kad nuėjusi nuo manęs po kurio laiko sugrįžo vėl. Ir mūsų pokalbis truko gal apie dvidešimt minučių. O tada manęs paprašė patarimo, kaip padėti jos pasiklydusiam suaugusiam sūnui, kuris į jos prašymus ir maldavimus nereaguoja. Aš jai pasakiau, kad reikėtų su juo labai nuoširdžiai pasikalbėti, bet ne tiesmukiškai, nes tiesmukišką pokalbį jis tuoj pat užbaigs. O taip pat melstis už jį nuoširdžiai ir atkakliai. Kasdien. Ir jam pasakyti, kad už jį yra meldžiamasi. Ir Tėvo dvasios, Minties Derintojo, prašyti, kad jis užmegztų ryšį su sūnaus Minties Derinotju ir didesnėmis pastangomis paveikti sūnų. Aš jai aiškinau, kad nesvarbu, jog Tėvo dvasia yra tobula, bet ji nieko negali daryti prieš to žmogaus, kurio prote gyveną, laisvą valią. Arba paprašyti kokio nors kito žmogaus, kuris bendrauja tiesiogiai su Tėvu, kad jis nuoširdžiai pasikalbėtų su jos sūnumi ir padėtų pajusti Dievą savo viduje. Kad jis pakviestų Jėzaus Tiesos Dvasią, jog ši realiai įeitų į sūnų ir šis pradėtų ją jausti. Tai būtų jam patyrimas, patvirtinantis, jog Tėvas veikia ir jo paties viduje. Aišku tam reikalingos pastangos ir sūnaus noras šitokią pagalbą gauti. Ji buvo nuraminta, kad gali sulaukti pagalbos dėl sūnaus paklydimo. Daug kas, labai daug kas priklauso nuo jos pačios nuoširdžių ir atkaklių pastangų.

    

     Pro mane praėjo senyva močiutė už rankos vesdamasi mažą vaikelį. Tikriausiai proanūkę. Aš jai rodžiau paveiksliuką ir kviečiau ateiti pasiklausyti, ką pasakysiu. Bet močiutė užbėgo jai už akių sakydama: “Bijau.” – “Nebijokit, abi ateikit, daug sužinosit naujo.” _ “Ne, šitų dalykų bijau!” ir nusivedė vaikelį, kuris vis dar atsigręžęs žvelgė į mane, nors ėjo pirmyn laikydamasis už senos moters rankos. Taip ji savo samprata neleido vaikui išgirsti šviesos žodžio, kuris galbūt būtų pakeitęs visą vaikučio gyvenimą. Baimė – blogas patarėjas.

    

     O maždaug pusamžis vyras man vis tvirtina, reaguodamas į mano pasakymas, kad Urantijos Knyga padės atstatyti Tiesą tarp žmonių ir juose: “Nebus taip, kad žmogus atrastų tiesą. Niekada nebus!” – “Bus, bet ne anksčiau, kai žmonės, kiekvienas savyje, atras Tėvą ir pajus Jo vedimą iš vidaus.” – “Ne, to niekada nebus. Man alkoholikas sako, kad Dievas jam nepadeda.” – “Dievas jam padeda, tik jis pats neatsiveria Tėvui, dėl to ir neturi savo galių priešintis ir alkoholiui, ir netikėjimui. Tačiau tu paimk lapelį, gal vėliau kada paskaitysi.” – “Ne, nebus teisybės, ne. Ir man nereikia Jo.” Ir nueina. – O aš jam pavymui garsiai sakau: “Štai tu ir atitolinai tą akimirką, kad įsiviešpatautų tiesa. Bet padarei pats savo valia.”

    

     “Mes, absoliuti dauguma, norime, kad tiesa ir meilė įsivyrautų tuoj pat, ir dar be mūsų, kiekvieno, asmeninio indėlio ir pastangų. Esame linkę, tuoj pat, viską, ko nesuprantame, neigti, patys net nemėgindami atrasti Dievą Tėvą savyje, o tada šviestis Juo, o ne savo sampratomis kasdienį kelią, kad šis iš monotonijos pavirstų į jaudinantį ir nepakartojamą vis naują ir gaivų patyrimą su Juo.”

    

     Taip man beaiškinant ir nugirdęs minint žodį Dievas, solidžios išvaizdos vyras praeidamas sviedė repliką-klausimą: “Po kiek liaudžiai opiumas?” – “Ne opiumas, o šviesa, ir nemokamai dalijama. Ir tu paimk lapelį.” – “Ne, ne!” numojo ranka ir nuėjo. Po kelių minučių pro mane jis pravairavo sidabro spalvos gražuolį naują amerikietišką limuziną Linkolnas.

    

     Priėjęs jaunas vyras, Romas, labai įdėmiai klausinėjo ir apie Urantijos Knygą, ir apie dvasinį žmogaus augimą, apie pomirtinį gyvenimą, apie Jėzų. Jis man pasisakė, jog yra perskaitęs daug knygų. Domisi ir astronomija. Tik nelabai tiki, kad kunigai gali dvasingumą žmogui įpūsti. “Žiūrėk, kiek daug eina žmonių, o tiek nedaug sustoja. Kodėl Kėdainiuose tiek mažai besidominčių tokiais dalykais?” – “Kėdainiai – ne išimtis iš visos Lietuvos. Visur mažai besidominčių. O ir visame pasaulyje tokių yra labai nedaug. Daugumą prispaudžia materialūs spąstai, o tada nebėra kada domėtis tuo, ko negali pamatyti savomis akimis ar paliesti pirštais. Bet nebus taip visą laiką. Tam ir Urantijos Knyga buvo apreikšta. Ir aš tam stoviu čia gatvėje Kėdainiuose, važiuoju per Lietuvą, tam ir savo visą savastį pašvenčiau, kad šviesčiau žmonėms didesnę šviesą negu jie pažino iki šiol.”

     Kol aiškinau keliems priėjusiems apie Dievą Tėvą ir Jėzų, kaip juos apreiškia Urantijos Knyga, prie manęs priėjo vaikinas, gal šiek tiek vyresnis negu dvidešimties. Pats pasiėmė lapelį nuo staliuko ir ėmė įdėmiai skaityti. Nesitraukė visą laiką, kol aiškinau kitiems. O kada likome tik mudu, paklausė, kiek aš turiu pasekėjų. Aš jam atsakiau: “Jie nėra mano pasekėjai, bet Dievo Tėvo ir Jėzaus. Buvo laikas, kada Urantijos grupes kūriau Vilniuje ir Kaune ir ateidavo po 400-500 žmonių. Ir ne vienerius metus. O dabar Vilniaus Urantijos grupės jau tryliktaisiais užsiėmimų metais urantijiečių skaičius nusmuko iki keliolikos. Tas pats ir Kaune, nors ten ir dvigubai jaunesnė Urantijos grupė, nes veikia apie šešerius metus. Jaunimo grupė yra Pasvalyje. Jų irgi yra tik keliolika. Bet tai tik laikinas reiškinys. Ateis laikas, kada visa žmonija eis šituo vieno gyvojo Tėvo meilės keliu.” Papasakojau jam, kaip Jėzaus paprašytas įsteigiau prieš ketverius metus šventovę – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – ir kaip joje vedu pamaldas kiekvieną šeštadienį ir kaip malda gimsta iš dvasios pačios maldos metu, o ne skaitoma iš užrašytų ir vienodų tekstų. Ir vaikinas taip susidomėjo šitomis pamaldomis ir mano aiškinimu, kad man tarė: “Man patinka, kaip jūs su tokiu giliu tikėjimu kalbate. Aš tikrai norėčiau atvažiuoti į Vilnių, į pamaldas. Aš labai noriu atrasti Dievą. Aš nežinau, kaip tą padaryti. Aš labai stengiuosi Jį surasti. Ir man labai patinka, kad jūsų pamaldos be ritualų, kad malda eina iš dvasios. Aš atvažiuosiu į pamaldas, kur jus surasti?” Aš jam paaiškinau, kad dabar iki pirmojo rugsėjo penktadienio Urantijos grupės užsiėmimai nevyks, o iki pirmojo rugsėjo šeštadienio nebus ir pamaldų, nes vasarą žmonės ir atostogauja, ir daugiau išvažiuoja, o mūsų yra dar labai nedaug. Jis dar kartą pasitikslino, kaip man paskambinti ir ar tikrai mane sutiks, jeigu atvažiuos į Vilnių. Aš jį užtikrinau, kad tikrai sutiks ir tikrai galės dalyvauti pamaldose, jeigu tik siela šito nori. Paklausiau jo vardo. Mano naujasis sutiktas sielos brolis yra Kęstas. Buvo tikrai nuostabu, kad toks jaunas vyras, o jau taip atkakliai ir nuoširdžiai ieško Pirmojo Šaltinio ir Centro, kad jam nebaisūs net iš kilometrai, skiriantys Kėdainius nuo Vilniaus. Ar kiekvienas, tokiame jauname amžiuje, buvome tokie ryžtingi ir atkaklūs, kaip Kęstutis? Aš tai tikrai toks nebuvau. Ir dėl to man buvo ir džiugu ir gera po šito susitikimo. Vien tik dėl jo buvo verta važiuoti į Kėdainius.

    

     Iš Kėdainių važiuoju link Ukmergės. Bet turiu susirasti kitą kelią, ne per Jonavą, kaip atvažiavau. Dėl to žvalgausi kokių nors kelio rodyklių, bet jų nėra. Ir pabandyk tu išvažiuoti, kada ir klausiant žmonių, niekas nepaaiškina tvirtai. Kadangi rodo kelią tik apytiksliai, o taksi ar policininko nesimato, tai ir važiuoju tuo keliu vis dar pasiklausdamas praeivių gatvėje. Jau ir miestas baigėsi, o rodyklės jokios. Šviesomis pamirksėjęs, sustabdau iš priekio važiuojančią mašiną. Pagyvenęs vyras man aiškina, kad turėčiau grįžti atgal ir važiuoti per Jonavą. Aš jam sakau, kad yra ir tiesesnis kelias. “A, tai per Šėtą.” - nutęsia jis ir priduria, “važiuokit šituo keliu, o tada sukit dešinėn.” Klausiu, kada reikės sukti. “Gal už aštuonių kilometrų.”

     Jau ir aštuoni kilometrai susivyniojo aplink raus, o rodyklės kaip nėr taip nėr. Ir kelio dešinėn jokio. Matau stovi policijos mašina. Ir policininkas visu svoriu atsirėmęs į ją. Klausiu jo kelio į Ukmergę. Jis nekeisdamas savosios kūno padėties mesteli “Sukit dešinėn!” mane stebina nemokėjimas suteikti išsamios informacijos. Ir net iš viso didelis nenoras aiškinti, kad pačiam tenka žodžius trukti traukti: “Kada sukti dešinėn, už kiek kilometrų.” – “Pirmoje sankryžoje.” Daugiau nebeištraukiu nieko konkrečiau, padėkoju ir atsisveikinęs nuvažiuoju. O sankryža mažiau kaip už kilometro. Ir galų gale pamatau pirmąją rodyklę į Ukmergę ir Šėtą. Taigi Kėdainių valdžia pati žino kaip nuvažiuoti į Ukmergę, o atvažiavusiems kaip tą sužinoti, tai jau jų pačių problema. Kada miesto valdžia bus patikėta Dievo sūnums, kurie rūpinsis ir kitų poreikiais, kad jie neklaidžiotų, tada ir mieste atsiras rodyklės. O čia viskas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų atsivėrimo savo viduje ir nuo Tėvo suradimo, taip pat savo viduje, ir patyrimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, broliai ir seserys. O be Urantijos Knygos kūrinijos šeimos iš viso neįmanoma net įsivaizduoti, kaip ji yra organizuota, kaip ji veikia, ir kokią vietą joje užimame kiekvienas iš mūsų, palaikydami ryšį ir su Tėvu, ir vienas su kitu, tarnaudami vieni kitiems. Taip išeina, kad važiuodamas po Lietuvą su Urantijos Knyga, aš netiesiogiai greitinu ir kelių rodyklių pastatymą, ir kelių suremontavimą, ir žmonių poreikių tenkinimą, ir tokios valdžios, kuri vien tik tarnautų žmonėms, sukūrimą. Ir tokia valdžia bus! Kada įtikės žmonės į Tėvą. Štai dėl to ir važiuoju, kad tas laikas ateitų kuo greičiau. Nors laukti teks dar ne vienai kartai. Bet mano pastangas parems vis daugiau ir daugiau įtikėjusių Tėvo sūnų ir dukrų. O tada ir darbas vyks sparčiau. Tad mielieji, imkit Urantijos Knygą ir skaitykit, ir ateikit man į pagalbą skleidžiant meilę ir šviesą. Ir gyvą Tėvo žodį. Tiesiog gatvėse.

    

     Tuoj pasukus į dešinę, matau kelkraštyje stovinčią mergaitę, gal trylikos-keturiolikos metų. Ji pakelė ranką stabdydama mane. Mašina pilna prikrauta įvairių daiktų, tiek ant užpakalinės sėdynės, tiek bagažinėje. Priekyje ant grindų 19 litrų talpos indas su vandeniu, užpakalyje dar beveik tiek pat vandens keliuose mažesniuose plastikiniuose induose. Ant sėdynės staliukas, ratukai, knygos, antklodės, miegamasis maišas, drabužiai. Pradėjus kelionę buvo gana šaltoka, o ypač naktį, dėl to net antrą miegmaišį nusipirkau, kuriame iš šaltyje neturėtum sušalti. Bagažinėje maistas, kurį nusipirkau važiuodamas į Kėdainius, dar geriamas vanduo, dar kitokie drabužiai, neperšlampamos lengvos striukės, storesnė šilta striukė, kilimėliai pasitiesti po miegmaišiais, indai, palapinė, instrumentai, ir dar visokių smulkmenų, kurios gali praversti kelionėje, net sugedus mašinai. Bet pravažiuoti negaliu. Reikia pavežti, nes jau vakarop. Sustoju. Išlipęs pasisveikinu ir tuoj paaiškinu, kodėl tiek daug daiktų vežuosi, kad ir pasodinti nėra kur žmogų. Imu dėlioti daiktus taip, kad jai atsirastų vietos. Ji važiuoja į Šėtą. Nuo čia dešimt kilometrų. Klausiu ar iš toli važiuoja. Sako iš Kėdainių. Tada klausiu, ar nuo Kėdainių irgi  kas iki čia pavežė. Pasirodo, kad jos niekas nepavežė. Nors stabdė mašinas, bet jos važiavo tolyn nesustodamos. Taip pėsčia ir atėjusi iki šitos vietos. Tam jai prireikė daugiau kaip dviejų valandų. O gaila, kad niekas net nemėgino sustoti ir paimti šitą puikų ir dorą Dievo vaikutį. Ji pati ėmė mane klausinėti apie Urantijos Knygą, man net nemėginus jai nieko daugiau apie ją sakyti po to, kai tik iš pat pradžių paaiškinau, kodėl taip prisikrovęs važiuoju. Aš ėmiau rodyti ir aiškinti paveiksliuką su pagrindine visata. Ji tiek įsitraukė į mano aiškinimą, kad retkarčiais ištardavo. “Kaip įdomu. Aš labai domiuosi dvasiomis.” Jau ir Šėtą privažiavome, o ji vis norėjo daugiau ir daugiau išgirsti. Sustojau ir toliau aiškinau jau pačioje Šėtoje. Daviau jai lapelį su informacija ir pasakiau, kad gali knygą skaityti mūsų svetainėje, nes yra patalpintas visas jos tekstas. Ji labai tvirtai man ištarė: “Būtinai skaitysiu.” Išsiskiriant paklausiau jos vardo. “Laima,” atsakė ji man.

     Buvo smagu, kad Tėvas pasirūpino, jog ir tokiame mažame miestelyje, kaip Šėta, atsirastų giliausiu apreiškimu apie Jį patį, apie Jėzų, ir apie visą kūriniją susidomėjęs, nuoširdžiai susidomėjęs, jaunas žmogus, kuris jau toliau šitą sėklą sėtų kitiems. Ir dėl to, kad šitos paauglės niekas nepavežė, tai Tėvas jai atsilygino ir už nužingsniuotus dešimt kilometrų, ir už drąsą vienai šitaip keliauti, ir už ryžtą eiti namo net ir visus dvidešimt kilometrų. Ir atsilygino su kaupu tokia nuostabia šviesa, kurią ji gers pati ir girdys kitus. O iki mūsų susitikimo ji net nežinojo, kad yra tokia Urantijos Knygos nuostabi šviesa. Dabar ji tikrai išsivaduos iš tamsos, kuri ją vis slėgė ir nedavė ramybės. Išvaduos ją Tėvas, kada pajus Jį savo viduje, o Urantijos Knyga suteiks jai giluminę informaciją, kaip Tėvas veikia visoje kūrinijoje, ir kaip jai yra atsidavęs padalindamas net ir save patį.

     Dėkojau Tėvui už tokį nuostabų susitikimą su tikru sielos vaiku – Laimute. Jos laukia didinga ateitis, kada Tėvo sėjama meilė ima virpinti paauglišką širdį. Ji nespės surambėti, iškrypti, prisipildyti to, kas dar labiau ją kankintų ir skaudintų. Ji greičiau atsivers Tėvo meilės tekėjimui. Dėl to ir pati galės suteikti daugiau dvasinės šviesos.

     Ir koks kontrastas yra nuostatos tų žmonių, kurie tuoj pat ima gatvėje, po manojo aiškinimo, tvirtinti, kad jiems Urantijos Knygą bus tikrai per sunku skaityti. Ir kada jiems aš sakau, kad ją skaito ir paaugliai ir šimtamečiai, tai jų noro nė kiek nepadidina. Jie gyvena baimėje, kad tokios didžiulės knygos neperskaitys per savo visą gyvenimą. Jie nenori šviesos. Per sunku tik tiems, kurie nenori. O jeigu yra toks noras, kokį man pademonstravo dar visai paauglė Laima, tai ir Urantijos Knyga, kad ir kokia didžiulė atrodo daugiau kaip du tūkstančius šimtą puslapių turinti knyga, ji tam norinčiam ir trokštančiam pažinti daugiau ir Dievą, ir kūriniją, ir save, taps tikru gaivos šaltiniu.

    

     Nepamirškite, viską lemia jūsų noras augti.

    

     Ukmergė. Atvažiavau gana anksti, šiek tiek po aštuonių ryte. Dar po nakties jaučiu šaltuką. Ir oras labai vėsus. Pasistatau tokį ankstyvą metą savo staliuką pačiame miesto centre. Toje pačioje vietoje, kur stovėjau ir pernai, kada važiavau į vakarinę Lietuvos dalį.

     Neužilgo ėmė eiti prie manęs žmonės. Viena moteris labai atidžiai klausėsi mano pasakojimo, o tada ėmė pati kviesti kitus, kad ir jie prieitų. Ir vis rekomenduodavo Urantijos Knygą kaip labai gerą knygą. Ji jau buvo girdėjusi apie ją ir anksčiau. Tik pati nei matė, nei skaitė. Štai kaip keistai atrodo žmogus elgiasi, neskaitė, bet jaučia, kad knyga yra gera, o kiti lygiai taip pat neskaitė, bet sako, kad ji bloga. Ir sakančiųjų, kad ji bloga yra daug daugiau, negu priešingai. Kol kas.

     Priėjo dar viena moteris ir ėmė vartyti Urantijos Knygą ir džiaugtis, kad aš važiuoju ir skelbiu Dievo žodį gatvėse, įvairių miestų gatvėse. Ji paaiškino. “Aš tikiu į vieną Dievą. Ir Jam reikalingi mūsų geri virpesiai. Be Dievo pasaulis eina į pražūtį.” O išsiskiriant tarė: “Jūs darot labai gerą darbą. Tarnaujat Dievui, ir tik su Juo galima išgelbėti pasaulį. Sėkmės jums.” Tai buvo tikrai nuoširdūs žodžiai, kurie ir liudijo, kad šitoji tarnystė taip reikalinga net ir tiems, kurie tiki į Dievą. Kad štai taip susitikus gatvėje, jie gautų pastiprinimą, jog yra lygiai taip pat ir manančių, ir veikiančių sielos brolių ir seserų. Ir tai juos palaikys ir stiprins, kad jie taip pat darys gerus darbus, nes jie prisimins ir mūsų susitikimo akimirkas ir išgirstus žodžius.

    

     Pagyvenęs vyras praeidamas man tarė: “Ne, aš tikiu Biblija.” – “Bet Urantijos Knyga Biblijos nepaneigia, tik ją labai smarkiai praplečia, daug ką paaiškina, kaip gyveno ir ko mokė Jėzus, ir ko nėra Biblijoje. Kaip ir iš kur veikia Tėvas.” Tada jau sugrįžo jis prie manęs ir ėmė klausytis manojo aiškinimo. Bet kai ėmiau rodyti paveiksliuką, numojo ranka: “Dievas – tai ne paveiksliukas.” – “O kaip be paveiksliuko aš tau paaiškinsiu, kad Dievas veikia kūrinijoje, kokia toji kūrinija, kur veikia Dievas. O kur veikia Jėzus ir kodėl tik toje kūrinijos dalyje. Dievas juk yra visur, ir šitame paveiksliuke, ir mano laikomuose lapeliuose, ir šaligatvio plytoje. Jis yra net ir šituose metaliniuose turėkluose. Tai Jo energijos įvairiapusis pasireiškimas.” – “Ė, ė, ne. Čia jau ne.” – “Ir tavo širdyje Jis yra.” – “O taip, širdyje, taip, yra…”

    

     Sustojo senyvas vyras su moterimi. Rodau ranka į Urantijos Knygą ir sakau: “Ji pakeis visą pasaulį, visą žmoniją. Tai Dievo apreikšimas visiems žmonėms, visoms rasėms ir visoms religijoms.” – “Nepakeis!” teištarė ir nuėjo abu.

     Tuo pat priėjo pusamžis vyras, dar kelios moterys ir manuoju pasakojimu tiek susidomėjo, kad ėmė prašyti papildomų lapelių. O vyras dar vėliau antrą kartą priėjo ir tarė: “Tai labai gera knyga.” Nors ir jis nebuvo jos girdėjęs, kaip ir anas, kuris nuėjo su moterimi. O koks skirtingas požiūris. Ir savaime suprantama, skirtingas laipsnis sielos atsivėrimo. Kieno siela atsiveria, tas ir pajunta tiesos mintį tuoj pat, o tas, kuris šito nepadaro, į bet kokius aiškinimus numoja ranka.

     Priėjusi moteris manęs paklausė, kodėl kunigai negali vesti ir tuoj pat pridūrė: “Aš norėčiau, kad ir jie turėtų šeimas.” Šalia stovėjęs vyras jai paaiškino, kad taip bažnyčia nori išlaikyti kunigų sukauptus turtus po jo mirties. Vaikų, žmonos nėra, tai jo turtą ir paveldi bažnyčia. O ji ir sako: “Jeigu būtų koks nors judėjimas už kunigų šeimas, tai aš balsuočiau už jį. Ir net paaukočiau tokiam judėjimui. Kunigai daug kalba gražių žodžių, o elgiasi ne pagal juos.” Aš jai ir pasakiau, jog Urantijos Knyga būtent ir yra toks apreiškimas, kuris išlaisvins kunigus iš tokio suvaržymo, kada jie suvoks, jog šeima yra pagrindas, o vaikų auklėjimas yra viena svarbiausių užduočių visiems, be jokių išimčių. Ir būtent jų auklėjimas, o ne nusišalinimas nuo auklėjimo, atsiperkant nuo bendravimo su vaiku materialiais pirkiniais. Auklėjimas – Dievo meilės skiepijimas vaikiškose ir tyrose sielose. O ją gali skiepyti tik tas, kuris pats pasiima jos gausiai iš Tėvo. Tačiau, kas vaikų auklėjimo užduoties nebus įvykdęs šitame gyvenime, tą turės padaryti po prisikėlimo sielos pavidalu, su tuo pačiu savuoju aš, koks yra ir šiandien kiekviename iš mūsų.”       

     Ji man ir sako: “Aš jumis tikiu.”

     Anykščiuose dar nespėjau visų savo daiktų išdėlioti ant staliuko, vyras tik išlipęs iš mašinos klausia, ką čia parduodu. Sakau, kad neparduodu nieko, o žmonėms aiškinu Dievo apreikšimą apie tikrovę, kuris pakeis visus žmones. Jis vis tiek man: “O kiek kainuoja.” Ir labai daug žmonių, kaip ir maži vaikai, net nesiklauso atsakymų į ką tik savo pačių pateiktus klausimus, o klausia vėl to paties. Aš vėl jam sakau, jog nieko neparduodu ir dabar Urantijos Knygos nusipirkti Lietuvoje negalima niekur. Bet ją galima skaityti mūsų svetainėje, kur yra patalpintas jos visas tekstas ir taip pat užsisakyti per internetą. O kaip tą padaryti irgi yra paaiškinta mūsų svetainėje.  Tuomet vyras pats paprašė lapelio su visa informacija ir pasakė, kad būtinai susipažins su mūsų svetaine ir Urantijos Knyga.

     Tuo tarpu pagyvenusi moteris ėjo pro mane su paaugle, gal anūke, gal proanūke, bet mano siūlomo lapelio mandagiai, bet kategoriškai atsisakė: “Ne. ačiū, ačiū…” Gaila, kad šitaip ji atėmė galimybę ir paauglei bent jau žvilgterėti, jeigu ne šiandien, tai po kažkiek laiko, į mūsų svetainėje patalpiną visą Urantijos Knygos tekstą, tiek į mūsų Forumą.

     Kita senyva moteris su nusivylimo gaidele nutęsė: “Aa, čia apie tikėjimą…” Ir kol dar ji tebebuvo greta, iškart ėmiau rodyti paveiksliuką ir aiškinti: “Tai knyga apie kūriniją, apie visatas, planetas su žmonėmis, sielomis, ir dvasiomis. Ji aiškina ir kaip Dievas veikia šitoje kūrinijoje. Ir net dabar žmogus gali tiesiogiai bendrauti su Tėvu, užmegzti betarpišką ryšį. Ir nebūtina eiti į bažnyčią. Jį gali pajausti per meilę, gėrį, grožį, o ne per ritualą. Jeigu nueini į bažnyčią, o iš jos išėjęs vėl darai blogus darbus, įžeidinėji kitus, niekini juos, tai jokio įtikėjimo toks žmogus neturi. Jis tik ritualą atliko ir tiek. Ir jam jokio palengvėjimo sieloje, jokio prašviesėjimo. O vien tik ritualo atlikimas be atvertos širdies, nieko vertas.” _ “Taip, teisingai. Ir aš si šituo sutinku.” – “Tai šitas apreiškimas apie tai ir labai plačiai aiškina, kaip surasti Tėvą savo viduje.” Ir koks pasikeitimas joje! Ši moteris ėmė kitiems siūlyti, kad šie pažvelgtų į Urantijos Knygą, nepraeitų pro šalį, kad paimtų lapelį!

    

     Mokytoja-žurnalistė-pensininkė man tarė: “Tai čia nauja tiesa…” – “Tiesa – nenauja. Tiesa yra viena ir amžina. Tik mes ją nauju atspalviu išvystame, kada įtikime savo viduje. Štai tada ir nustojam daryti blogus darbus, nes pamatome tą pačią tiesą iš giliau. Anksčiau jos nebuvome net pastebėję. Ir dabar darome gėrį iš meilės Tėvui.” “Na, pažiūrėsim, kas čia bus.” – “Ne, nereikia žiūrėti, kaip pro stiklą ir laukti, kaip čia bus. Reikia pačiam aktyviai dalyvauti darant, kuriant gėrį.” – “Tai aš šitą ir darau.” – “Labai gerai. O susipažinusi su Urantijos Knyga, pati pamatysi, koks laukia realus gyvenimas po prisikėlimo. Iš pradžių būsi prikelta sielos pavidalu, o po tūkstančius metų truksiančių mokymų tapsi amžina dvasia. Ir tavasis aš bus tas pats, kokį turi šiandien. Tik labai išplėstas savuoju kūrinijos pažinimu ir Dievo patyrimu.”

     Du abiturientai, po lietuvių kalbos egzamino, su tokia ironija klausėsi mano pasakojimo. Iš pradžių. Palaipsniui jų ironiškus šypsnius ir susižvalgymus tarpusavyje ėmė keisti smalsumas. Prasidėjo klausimai, kaip ši informacija pateko, kaip atsirado knyga, kas gali įrodyti jos patikimumą, kaip su Dievu bendrauti, kas laukia po mirties ir dar vėliau smalsumas pavirto į susidomėjimą, ar aš ne sektantas, ar ne satanistas. Aš jiems aiškinau ir apie Liuciferį ir Šėtoną, ir apie laisvą valią, kurią esame gavę iš Tėvo ir jos išmintingą panaudojimą, kad po 15-20 minučių mūsų pabendravimo jie mielai pasiėmė po lapelį prižadėdami pasižiūrėti knygą mūsų svetainėje.

    

     Iš Anykščių nuvažiavau į Svedasus. Miestukas nedidelis. Sustojau prie parduotuvės. Iškart mano staliukas patraukė dėmesį girto vyro, slampinėjančio apie parduotuvę. Jis nedrąsiai priėjo. Aš ji pakviečiau arčiau prieiti. Bet jis nedrįso prieiti, o klausėsi iš toliau. Vėl jį paraginau prieiti. Tada jau išdrįso. Ir klausėsi nieko nesakydamas. Ir lėtais žingsniais nuėjo taip nieko ir neištaręs. Bet vėliau, kada aiškinau kitiems, jog po prisikėlimo ir ilgo mokymo pateksime į Rojų, tai praeidamas iš toliau mane pataisė: “Ne į Rojų, į dangaus karalystę…” Ką jo žodžiai rodo? Jie liudija, kad ir jis pamąsto, vienas būdamas, kada pasikalba pats savo mintimis, jog Dievas yra, ir gal nesuvokia, kaip jis pasireiškia ir jam, bet tvirtai žino, kad eis į dangaus karalystę. Dėl to net išdrįso praeidamas mane pataisyti. Reiškia dangaus karalystės samprata jam nėra svetima. Tik dar jis nežino, kaip į ją patekti realiai net ir šitame, žmogiškajame, gyvenime. Dėl to ir geria, ir šlitinėja, net nesuvokdamas, kad dangaus karalystė prasideda jame pačiame. Kai priėjo jo draugas, jau kito lygio alkoholikas, vos tik išgirdo apie dangaus karalystę, iškart pakomentavo: “Girdėjai, Tėvo karalystė. Ne Tėvo karalystė, o sliekų karalystė. Po mirties nueisim į sliekų karalystę.” Aš jam mėginau dar paaiškinti: “Į sliekų karalystė nueis tik kūnas, bet ne tu, ne tikrasis tu, kurį prikels po mirties, jeigu įtikėsi į Dievą širdyje.” – “Nėra jokio Dievo!” ir nušlubavo sunkiai vilkdamas koją. Aš jam pavymui sakau: “Galėtum net pats sau nekenkti. Dabar nuo tavęs trenkia alkoholiu. O įtikėtum, tuoj pat nustotum gerti.” – “Vienas gyvenu, už savo geriu. Ką noriu, tą ir darau!” – “Taip, bet kenki net savo paties kūnui. Kaip rūdys nepastebimai suėda tvirčiausią metalą ir atsiranda skylė, taip ir alkoholis suėda kūną.”

        

     Iš parduotuvės smalsumo vedama išėjo pardavėja. Lapelį paėmė ir paaiškino: “Dukra domisi tokiais dalykais,”-  “Ne tik dukra, bet ir pati turi domėtis tokiais dalykais. Jie paliečia kiekvieną iš mūsų. Be išimties.” – “Kad aš neturi tam laiko. Vis darbai ir darbai.” Tuoj priėjo suaugusi, gal dvidešimtmetė, dukra. Žvelgė su susidomėjimu. Ėmiau jai aiškinti kūrinijos sandarą, rodydamas paveikslėlį. Aiškinau apie jos valdymą ir mūsų kelią pas Tėvą į Rojų. Ji iškart pasišiaušė: “Dabar daug kas naujas tiesas siūlo. Bet aš tikiu tuo, ko mane mokė močiutė, Ir tuo, ko moko kunigas. Aš negaliu patikėti naujovėmis.” - “Čia - ne naujovės. Čia – platesnis žvilgsnis į tikrovę, kuri ir anksčiau buvo tokia, tik mūsų niekas šito nemokė.” O ji: “Ne, aš tikiu tradiciškai. Bijau tų siūlomų tiesų.” – “Žmonės bijo labiausiai dviejų dalykų: nežinios ir keistis. Atėjo metas atrasti Tėvą savyje ir priimti didesnį tikrovės vaizdą, kokį ir siūlo Urantijos Knygos apreiškimas.” – “Ne, aš tuo netikiu!”- “Aš ir netikinu, tiesiog pasiskaityk mūsų svetainę ir bendrauk su Tėvu ne mintinai išmoktomis maldomis, bet savomis nuoširdžiomis mintimis. Kaip su pačiu geriausiu draugu.”

    

     Svedasus į savo maršrutą įtraukiau papildomai, nes norėjau aplankyti fotografę Onutę, kuri neseniai atšventė savo aštuoniasdešimtmetį. Ji kilusi nuo šių vietų, bet jau seniai gyvenanti Vilniuje. Dabar kaip tik irgi viešėjo savo tėviškėje, kurioje nebėra išlikusių trobesių. Tai ji apsistoja kaimyniniame name. Ir mane pakvietė paviešėti savo tėviškėje. Labai graži aplinka prie Šventosios upės netoli miško. Tiesiog ideali aplinka bendravimui su Tėvu. Malonesnės gausios žalumos, kada žolė siekia aukščiau kelių, nesu matęs. Mašina ne važiuoja, o tiesiog plaukia per žolę. Visiškai šalia dar viena upė – Jara. Visą šitą grožį gerte gėriau ir dėkojau Tėvui už tokią galimybę vešlioje žalumoje, miško visoje grožybėje, ir ant Šventosios kranto bendrauti su Juo, mėgautis Tėvo pasireiškimu per šitą grožį.

    

     Su Onute nuėjome į jos daržą, iš kur ji vežasi daržoves į Vilnių. Vežasi autobusu. Būdama jau aštuoniasdešimties. Ji nuostabi fotografė, kurios archyve dešimtys tūkstančių negatyvų, ir gausybė nuotraukų. Būtent ji, vienintelė Lietuvoje, turi tokią gausią Lietuvos rašytojų nuotraukų galeriją. Tai jos dėka mokyklos gali papildyti lietuvių literatūros pamokų vaizdines priemones, kuriose šalia jų literatūrinių kūrinių a r jų ištraukų yra ir autorių nuotraukos. Lietuvių literatūros mokytoja tapo ir profesionalia fotografe. Unikali moteris, savo gyvenimą pašventusi kitų švietimui.

    

     Onutė buvo ir tarp pirmųjų, kurie, daugiau kaip prieš dvylika metų, pradėjo lankyti mano paskaitas apie Urantijos Knygą ir Dievą. Vėliau paskaitas lankyti nustojo. Bet ėmė skaityti pačią knygą rusiškai. Dabar ji turi Urantijos Knygą lietuvių kalba. Ir mūsų diskusijos taip pat nenuėjo veltui, nes jos požiūris ir į Dievą ir į pomirtinį gyvenimą plėtėsi. Ir dar daugiau plėsis.

    

     Važiuodamas kitą rytą iš Onutės į labai statų ir duobėtą kalnelį, pamečiau kairės pusės veidrodėlį. Pastebėjau, kaip jis iškrito iš rėmelio, bet sustoti negalėjau, kad mašina nepradėtų slysti atgal. Dėl to tik užvažiavęs ant kalvos viršaus sustojau. Ir išėjau žemyn jo ieškoti. Onutė surado ir man atidavė. Tad toliau patraukiau savo keliu į Visaginą per Uteną, Švenčionėlius, Švenčionis, Ignaliną.

     Utena – mano miestas. Būtent jame užaugau, baigiau mokyklą. Iš Utenos išvažiavau studijuoti anglų kalbos Vilniaus universitete. Dėl to mintyse sukos, kaip nors čia susitvarkyti iškritusį veidrodėlį, nes be jo važiuoti labai nepatogu. Tuo labiau, kad Utenoje yra bent keli naudotų mašinų turgūs. Dėl to pagalvojau, kad čia bus lengviau pasitaisyti mašiną negu sugrįžus į Vilnių. Tuo labiau bus patogiau, ir saugiau, kelionę tęsti sutvarkyta mašina. Kaip tik pakeliui, beveik miesto centre, pamačiau detalių parduotuvę ir autoservisą. Užėjau į parduotuvę, o ten ir meistras sėdi su pardavėju. Parodžiau jam veidrodėlį. Tik meistras, vos pažvelgęs į jį, pasakė, kad jis nulūžo ir reikia visą, kartu su visu rėmu, keisti. Nors jokių lūžimo pėdsakų aš nemačiau, kad ir kiek jis man aiškino. Bet parduotuvėje tokio veidrodėlio nebuvo. Man nurodė kitą parduotuvę. Nuvažiavau ten. Pirkėjų gal penki-šeši. Mažesniuose miestuose žmonės dar neužmiršo bendrauti ir eilėje. Kada vienas iš pirkėjų išgirdo mane klausiantį pardavėjo, gal turi tokį veidrodėlį ir kai išgirdo neigiamą pardavėjo atsakymą, tai patarė nuvažiuoti į mašinų laužyną. Ir paaiškino, kaip nuvažiuoti. Nuvažiavau. Ten ištisi mašinų kalnai. Tarp jų nė žmogaus nesimato. Tarp mašinų vis tik pamačiau kažkokį judantį žmogų. Pasirodo, kad jis čia ir vyriausias vadas, Deja, jis man padėti negalėjo niekuo, nes tokio veidrodėlio tarp daugybės sulaužytų mašinų, kokio reikėjo man, nebuvo. Grįžtu prie savo mašinos, rankoje nešdamas veidrodėlį ir vis žiūriu, kad nors kur pamatyčiau nulaužtos vietos žymę. Jokios. Prie savo mašinos matau kombinezoną besivelkantį pojaunį vyrą. Aš jam sakau, kad mašinų kalnai, detalių tūkstančiai, šimtai tūkstančių, o reikiamos vienos – nėra. Jis man rusiškai sako, kad kalbėčiau rusiškai, nes lietuviškai nesupranta. Parodau veidrodėlį ir rusiškai aiškinu, kad nematau jokių lūžio žymių, nors serviso meistras tvirtai man pasakė, kad jis nulūžęs ir sutaisyti jo neįmanoma. Reikia keisti visą. Štai dėl to čia ir atvažiavau. Vyras paėmė veidrodėlį, apžiūrėjo ir tarė: “Jis nenulūžęs, tiesiog atsisukęs, gal nuo vibracijos.” – “O kaip jį vėl prisukti?” Jis paprašė kokio nors plono ir lenkto daikto. Bet tokio neturėjau. Tada jis savo mašinoje surado kietą neilgą vielą ir pats tvirtindamas veidrodėlį man aiškino ir rodė, kaip jį reikia pritvirtinti. Ir kaip ta viela jį užfiksuoti rėmelyje.

    

     Tą epizodą aš jums papasakojau, kad patys padarytumėte išvadą, kuris iš dviejų meistrų įvykdė Tėvo valią. Kiekvienas turime daugybę galimybių vykdyti ją kasdien savo kasdieniais veiksmais. Tėvo valios vykdymas – tai ne didvyriškų poelgių vykdymas, bet kasdienis meilės pasireiškimas suteikiant pagalbą kitiems. Kad ir kokia atrodytų toji pagalba nereikšminga žmogaus akiai, bet jeigu ji sutiekiama su meile, tada ji tampa šventa ir dieviška. Ir tai yra Tėvo valios vykdymas.

    

     Būtent dėl to ir keliauju po Lietuvą su Urantijos Knyga, kad vis daugiau ir daugiau žmonių pradėtų suvokti, kaip gi vykdyti Tėvo valią.

    

     Pakeliui į Švenčionėlius, sustojau Kaltanėnų benzino kolonėlėje. Prisipyliau benzino. O mokėdamas už benziną užšnekinau pardavėją apie gyvenimą, apie gilesnį požiūrį į jį, ne vien tik materialų žvilgsnį. Ir pardavėjas labai susidomėjo. Paaiškinau savo kelionės tikslą. Atsinešiau iš mašinos Urantijos Knygą ir parodžiau jam. Jis ėmė klausti, kur galėtų nusipirkti. Daviau jam lapelį su visa informacija ir palinkėjau ramybės. Jis užtikrino mane, kad tikrai skaitys knygą. Atrodė nuostabu, kad sustojau tokioje vietoje, kur net ir neplanavau sustoti, nes planavau benzino prisipilti Utenoje. Bet visi rūpesčiai su veidrodėliu pakeitė mano planą. Bet benzino kolonėlėje dirbo pardavėjas, kuriam mano perteikta informacija apie Tėvą buvo reikalinga, nes jis jos jau nuoširdžiai ieškojo. Ieškojo, dėl to ir sulaukė jos. Taip Tėvo ranka atvedė mane į šitą nuošalią benzino kolonėlę.

    

     Švenčionėliuose priėjęs stambus jaunas vyras paėmė lapelį ir šiek tiek pasiklausęs manojo aiškinimo, paklausė: “Ar Rojuje mergų bus?” - “Bus nepalyginamai didesni malonumai negu tu juos galėtum net ir norėdamas prisifantazuoti.” O išėjęs iš vaistinės, rodo man tuščias stiklines ir sako: “Štai čia bus Rojus…”

    

     Švenčionyse priėjo prie manęs vyras su žmona ir paaugle dukra. Žmona laukiasi kito vaikelio. “O Urantijos Knyga!?”- nustebo ji. Aš paklausiau, ar ką nors apie ją girdėjo. Ji man paaiškino, kad ne tik girdėjo, bet taip pat ruošiasi ir skaityti. Ir tuo pačiu paklausė už kiek aš pardavinėju. Sakau, kad nepardavinėju. “Tai ko čia tada klaidinate žmones, jei nepardavinėjate?” – “Ne klaidinu, o aiškinu, kad tokia Dievo šviesa jau prieinama ir lietuviams. Čia įsiterpė rusiškai kalbantis pusamžis vyras: “Aš nepripažįstu kito Dievo, aš turiu savo Dievą.” Jaunai šeimai padaviau lapelį ir paaiškinau, kad gali arba skaityti mūsų svetainėje visą knygą, arba užsisakyti per internetą ir knygą gaus. O rusas vis klausėsi klausėsi, ir pats paprašė lapelio. Po kiek laiko paprašė dar vieno ir nuėjo. Neužilgo sugrįžo ir pasiteiravo, ar Urantijos Knyga yra išleista rusų kalba ir kur ją galėtų nusipirkti. 

     Važiuodamas  iš Švenčionių, pamačiau dvi merginas, stabdančias mašinas. Sustojau. Dvi studentės – būsimoji chemikė ir filosofė – išsiruošė pakeliauti baidare. O pradžia – Ignalinos ežeruose, kur jie vieni su kitais susisiekia. O važiuojant klausinėjau apie dabartinių studentų pomėgius, apie ką jie kalbasi, kada susitinka, kas juos jaudina, ar daug turi tokių laisvalaikio praleidimo pasekėjų, kaip jų, keliautojų. Ir jų atsakymai tikrai verčia susimąstyti. Pagrindinis laisvalaikio leidimo būdas – alus. Pokalbiai – apie paviršutiniškus materialius dalykus. Apie Dievą iš viso nesišneka. Būsimoji chemikė labai susidomėjo mano aiškinimu apie cheminius elementus, kurie savo savybėmis kartojasi kas kiekvieną septynetą per visą periodinę cheminių elementų lentelę. Ir tai liudija giluminį dvasinį ir dievišką atgarsį net ir materialios visatos kilmėje, nes Dievas yra Septinkartis – Sūnūs Kūrėjai, Dienų Senieji, Pagrindinės Dvasios, Aukščiausioji Būtybė, Begalinė Dvasia, Amžinasis Sūnus, ir Visuotinis Tėvas. Ji vis labiau ir labiau susidomėjo mano aiškinimu. Būsimoji filosofė tam susidomėjimo nelabai rodė ir ant užpakalinės sėdynės ėmė snausti. O aš aiškinau, norėdamas, kad bent viena iš jų gautų didesnę šviesą negu žinojo iki šitos akimirkos. Ir džiaugiuosi, kad yra tokių studenčių, kurioms ne vien grožio salonai rūpi, kaip man apie šiandieninių studenčių pomėgius ką tik aiškino šita pati studentė. Jau pasiekus Ignaliną, manęs ji paklausė, ar aš eisiu po namus ir ten mėginsiu aiškinti šitą knygą. Paaiškinau, kad po namus nevaikštau, nebent būnu pakviestas. Tiesiog stoviu miestų gatvėse ir aiškinu praeiviams, kurie šito panori.

         

     Ignalinoje atsistojau prie parduotuvės, kur jau savo mantras giedojo krišnaitai. Viduje nusijuokiau - “Konkuruojanti firma.” Iš pradžių, dar prieš surasdamas šitą vietą, klausiau dviejų paauglių, kur yra centras. Kada jie paaiškino, tada jiems pasakiau, kad man reikia nebūtinai centro, bet tokios vietos, kur būtų daugiau žmonių. Ir paaiškinau kodėl. Jie sako, kad geriau tuomet sustoti prie Saulutės parduotuvės. Jiems parodžiau knygą, paaiškinau paveiksliuką, ir jie su mielu noru paėmė lapelį su informacija. Dar priėjo jų trečias draugas. Tas irgi įdėmiai klausėsi ir taip pat panorėjo gauti lapelį. Visi trys turi kompiuterius ir žadėjo užsukti ir į mūsų svetainę.

     Prie manęs ėjo ir jauni, ir pagyvenę, ir seni. Ir labai domėjosi manuoju aiškinimu. Ypač du vaikai, gal dešimties metų. Aš jiems rodžiau ir paveikslėlį, ir aiškinau jį. Priėjęs vyras ėmė vyti vaikus nuo manęs, kad neklaidinčiau jų, apšaukė sektantu, ir pagrasino iškviesiąs policiją. Aš jam sakau, “Kviesk” O vaikai neina tolyn, nori dar daugiau išgirsti. Taip jiems aiškinau apie dešimt minučių, kad tas grasintojas grįžo iš parduotuvės ir vėl ėmė šaukti, kad skambins policijai. Aš jam vėl sakau, jog gali skambinti kam nori, manęs jis niekuo neišgąsdins. Kažkam jis skambino sėdėdamas mašinoje, bet po kokių dešimties minučių nuvažiavo nieko nebesakęs.

     Priėjo vidutinio amžiaus moteris, ir šiek tiek pasiklausiusi mano aiškinimų, ji pritarė garsiai, kad kalbu teisingai. Tačiau, kada tik išgirdo, kad Urantijos Knyga išplečia net Bibliją, kada jai ėmiau rodyti paveikslėlį su visatomis, tai iškart ji ėmė mane užsipulti: “Jūs Šėtoną skelbiate. Šitokios knygos nereikalingos. Jėzus sakė: ‘Tikėkite į mane ir būsite išgelbėti,’ o nesakė, kad skaitykite šitokias knygas. Mokslai nereikalingi. Reikalingas tik Jėzus. Aš Ignalinoje buvau beveik paskutinė moteris, ir dabar per evangeliją buvau išgelbėta.” Aš jai pabandžiau paaiškinti: “Jėzus niekada nesakė, kad nereikia mokslo, kad nereikia mokytis.” Bet ji buvo tokia susierzinusi, kad tuoj pat man užkirto kelią: “Mokslai yra nuo Šėtono. Ir jie tik klaidina, veda šalin nuo tiesos. Reikalingas tik Jėzus ir Naujasis Testamentas. ” Tuomet aš jos paklausiau: “O kaip tu būtum perskaičiusi Naująjį Testamentą, jeigu be mokslo nebūtum išmokusi skaityti? O iš kur būtų atsiradusi pati knygą, jeigu nebūtų buvę mokslo?” Tačiau jai šie klausimai praslydo pro ausis ir ji tvirtino savo: “Mokslo nereikia. Reikia Jėzaus. Kas iš to mokslo. Argi Jėzus mokėsi ko nors apie Dievą?” Mėginau jai aiškinti, kad ir Jėzus mokėsi, kad reikia pažinti ir Kūriniją, o Tėvą patirti.” Deja, ji buvo sustingdžiusi save pačią akimirkoje, nors ir labai vertingoje – Dievo, Jėzaus, atradimo akimirkoje. Bet pats Tėvas mums, kiekvienam, nuolat sako: “Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš.” Ir kad įgyvendintume Jo priesaką, mums ir numatytas milžiniškas milijardus metų trunkantis vystymosi kelias, kol atsistosime Jo paties akivaizdoje, Rojuje. Ir tada mūsų žinios apie Kūriniją, sielą, dvasią, energiją, valdymą, bendradarbiavimą bus tokios ištobulintos, kad tik su šypsena prisiminsime šias dienas, kada taip atkakliai spyriojomės Tėvo raginimui tobulėti. Ir kratėmės gilesnio šaltinio – Urantijos Knygos.

    

     Bet, žinokite, tie, kurie šitaip spyriojasi, nubaudžia tik patys save.

         

     Dūkšte apvažiavau miestelį, bet be poros įgėrusių vyrukų, nemačiau jokio gyvybės ženklo. Sustojau prie parduotuvės. Čia vis tiek kas nors atvažiuos. Ir labai greitai ėmė važiuoti. Tuo labiau, kad tokio staliuko, pastatyto gatvėje, Dūkštas gal iš viso nebuvo matęs. Dėl to atėjo vienas girtas iš kitoje gatvės pusėje stovinčio namo. Ėmė keiktis, ėmė plūsti ir Dievą, ir mane…

     Su dviračiu atvažiavo vyras. Paklausė, kas vyksta. Trumpai paaiškinau, tai jis tuoj pat paklausė, ar gali jis manęs paprašyti pasaugoti jo dviratį. Pasakiau, kad tikrai mielai pasaugosiu jo dviratį, bet jam pačiam būtų saugiau, kad jis atrastų savo sielos puoselėtoją ir Tėvą. Ir jis mielai pasiėmė pasiūlytą lapelį. Priėjo čigonų šeimyna. Čigonė-motina ėmė meiliai klausti, ką čia dalinu. Sakau, kad Dievo šviesą ir meilę. “O, Dievas – tai labai labai gerai. Tai galiu šitą knygą pasiimti.” – “Ne, negali, nes jos aš atiduoti negaliu.” Bet ji vis tiek laikė savo rankoje knygą nenorėdama padėti ant staliuko. Tada aš jai paaiškinau: “Tėvas man ją patikėjo rodyti visiems. Tu ją paėmusi nusižengsi Jo valiai. Ar nori šito?” Ir ji pratrūko keiktis ir šaukti, kad čia atsiranda visokie važinėjantys ir apie kažkokį Dievą kalbantys. Ji ėjo su visa šeimyna gatvės viduriu ir vis garsiai keikdamasi šaukė... Susitikimas su šita šeimyna man priminė, kaip prieš pusantrų metų lankydavausi Vilniaus čigonų tabore ir vesdavau mūsų šventovės – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – pamaldas. Ir tabore absoliuti dauguma norėjo tik daiktų. O jeigu jų nebuvo, tai ir noras melstis dingdavo. Bet buvo pavienių čigonų, kurie atsiverdavo ir pajausdavo nuostabų Tėvo ramybės pojūtį savo viduje. Dūkšto čigonų šeimyna nebuvo toji reta išimtis. Negavusi materialaus daikto, motina ėmė pykti ir ant manęs, ir ant Dievo, net nesuvokdama, kad šituo ji kenkia sau. Niekam kitam, tik sau. O paklausyti meilės ir šviesos žodžių ji kategoriškai atsisakė.

     Jos elgesys man priminė mano reguliarius apsilankymus Vilniaus čigonų tabore, kada čigonus pratinau melstis ir dariau jiems pamaldas tokias pat, kaip mūsų Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje. Jeigu atvažiuoji su kokiais nors daiktais, kuriuos jiems atveži ir atiduoti, tai per akimirką sulekia ir seni ir jauno, ir vaikai visokio amžiaus. Ir tada jie dar gali ir pamaldose dalyvauti. Bet jeigu atvažiuoji be daiktų, tai į pamaldas ateina tik keli. Taip ir šitoji čigonė-motina, jeigu būtų gavusi Urantijos Knygą, tuomet ji nebūtų keikusi ir Dievo. Materialus daiktas apsprendžia ne tik čigonų, bet daugumos žmonių nuotaiką ir net būseną.

     Iš Dūkšto važiuoju į Visaginą. Kelias nebetolimas. Bet už kelių kilometrų nuo Dūkšto pamatau keliu einantį vaiką, gal kokių dešimties metų. Sustoju ir pasiūlau sėsti į mašina, pavėžėsi. Jis labai mandagiai padėkoja ir sako, kad jam netoli, į Senąjį Dūkštą. Klausiu, kur tas Senasis Dūkštas, mat apie tokį nebuvau net girdėjęs. Jis sako, kad sankryžoje į Visaginą reikia sukti į kairę. Tai sakau, kad iki sankryžos pavešiu, nors ir nebetoli ji. Įlipo noriai. Vis tiek gal kilometras ar pusantro bus važiuotas. Eina vyrutis iš svečių. Buvo pas draugą. Ir taip pėstute traukia namo. Tuoj mintis, o kaip miestuose tokio amžiaus vaikai, ar dar vaikšto pas draugus keletą kilometrų? Tikriausiai nebe, o gaila. Judėjimas laibai reikalingas tiek jaunam, tiek senam. Sankryžą privažiavom per minutę-kitą, tai ir klausiu jo, o kiek dar nuo sankryžos jam iki namų. Sako, gal pora kilometrų. Pasisiūlau jį parvežti į Senąjį Dūkštą. Jis apsidžiaugė. Suku į kitą pusę, ir toliau važiuoju man dar niekada nevažiuotu keliu. Klausiu, ką žada veikti per atostogas, kuo domisi, apie ką kalbasi su draugais. Pasiklausiu, ar kada nors susimąsto, kaip galima tapti geresniam. Ir palaipsniui imu pasakoti apie dangų, žvaigždes, mūsų planetą. Jis klausosi labai įdėmiai. Tik, kad kelias labai trumpas. Jam jau reikia išlipti. Vos sustoju, o jau kažkas atidarinėja duris. Dar tik spėju paklausti, gal norėtų paskaityti apie šituos dalykus smulkiau mūsų svetainėje. Bet jis kategoriškai pasako “Ne! ne!” Taip ir išsiskiriame. O tas smarkuolis, kuris nei iš šio nei iš to atidarė mašinos duris, jau prašosi priimamas į vidų ir pavėžėjamas iki žmonos, kuri jo laukia ant kelio netoli. Mat jis ką tik nupirko jai ir sau ledų, o jie gali ištirpti. Vyras su nubrozdinta kakta, nosimi, dar ir alkoholio kvapas trenkia. Aš jam sakau, kad važiuoju aš į Visaginą, dėl to  dabar turiu apsigręžti ir sugrįžti iki sankryžos, o jau ten sukti į Visaginą. Bet vyras toliau atkakliai man sako: “Aš sumokėsiu.” Aš jam sakau, kad aš už pinigus nevežioju. Kai vežu, tai norėdamas tam žmogui padėti. Jis toliau man aiškina, kad dirba vairuotoju, tolimųjų reisų. Bet prieš kelias dienas su dviračiu jis virto, nusibrozdino ne tik veidą, bet ir visą šoną. Ir dar akį susižeidė, kad dabar vienai akiai yra kažkas atsitikę. Dėl to iš viso negali eiti į darbą ir vairuoti. Ir vėl sako, kad man sumokės, kad tik pavežčiau, nes jo žmona jau užsilaukė tikriausia, ji turi būti miestelio pakraštyje, laukti ant kelio, prie namo. Mane jo atkaklumas ir stebina, ir žavi, vienu metu. O jis tada man dar kloja naujieną: “Paimsime mano žmoną, o tada gal dar iki namų mus abu pavešite..?” – Aš jo ir klausiu: “O tie namai, ar kur nors ne prie Ignalinos?" – “Ne, visai netoli.” “Gerai,” sakau, “sėsk.” Pradėjus važiuoti, ėmiau megzti kalbą apie dvasinius dalykus. Ir žiūriu, kad jis labai susidomėjo. Atrodė jo išvaizda visiškai nerodė, kad tokiais reikalais kvaršintų sau galvą. Net nepamatėme, kaip pralėkėme tą namą, prie kurio savo vyro laukė jo žmona. Teko net atbuliniu bėgiu sugrįžti. Kada įlipo ir žmona, tai pasirodė, kad ji irgi domisi aukštesniais už materialius dalykus. Aš jiems parodžiau Urantijos Knygą. Į ją žiūrėjo su nuostaba, kad tokia stora. Aiškinau jiems apie tai, kaip kiekvienas žmogus gali užmegzti ryšį su Tėvu, nes Jo dalelė yra kiekvieno iš mūsų viduje. Ir kada už kelių kilometrų privažiavome jų namus, tai prieš išlipant paklausiau jo, gal norėtų savo viduje dabar pajausti Tėvo buvimą. Jis padvejojęs sutiko. Sakau jam: “Duok savo ranką.” Paėmiau jo delną tarp savų delnų ir pradėjau garsiai melstis, kad girdėtų jie abu. Malda visa liejosi iš dvasios, ne iš mano proto. Kada ją užbaigiau, tai vyras man ir sako: “Mane net prakaitas išmušė, visas degu, bet tokia gera savijauta. Lengva tai. Ačiū jums.” Aš jam sakau: “Čia visas pojūtis yra iš Tėvo. Ir kada tik atsiveri savo širdimi, tada ir imi Jį jausti. O manęs nevadink “jūs,” nes visi esame sielos broliai. Juk net ir į patį Dievą kreipiesi ne “jūs,” bet “tu,” tai kodėl gi reikia tvariniui suteikti didesnę pagarbą net už Dievui rodomą?” Jis, drauge su žmona, tiek nuoširdžiai man dėkoja, kad aš jiems saku, jog dėkotų ne man, o Tėvui, nes viskas yra iš Jo. Ir pasiūlau lapelių su informacija apie Urantijos Knygą ir su mūsų svetainės adresu. Jis tiek noriai paima lapelį, kad net paprašo jų daugiau. Padalins kaimynams. Duodu gal net apie dešimtį. Ir tik dabar suvokiu, kodėl gi man reikėjo kelyje sutikti tą berniuką.

    

     Diena puiki. Saulėta. Šilta. Važiuoti tikras malonumas. Akys gerte geria aplinkui paskleistą grožį. O siela be perstojo trokšta kalbėti su Tėvu ir dėkoti jam už tą aplinką. Ir už patyrimą.

    

     Labai greitai prie Visagino atsirado juodi debesys. Ir kada uždengė saulę, netruko ir lietus prapliupti. Tie, kurie yra skaitę Urantijos Knygą, tik retas yra atkreipęs dėmesį, jog lietus iš debesų pilasi be jokio pertrūkio, ne lašais, bet visa galia. Ir tik atmosferos poveikiai, debesų aukštis, oro srovės, greitis, ir pan. neleidžia tam besiliejančiam vandeniui pasiekti planetos paviršiaus irgi nepertraukiama ištisine vandens danga. Tuo tarpu žiemą, tas pats vanduo sušąla ir pavirsta į snaiges, kurios visos yra vien tik šešiakampės, bet raštas kiekvienos yra skirtingas. Štai tokia Tėvo kūrybą…

    

     Visagine jau pasiėmiau ir rusišką Urantijos Knygos vertimą. Knyga už lietuvišką yra storesnė ir didesnė, mat atspausdinta ant šiek tiek storesnio popieriaus ir didesniu sriftu. Ir viršelis kietas. Dėl to knyga akivaizdžiai yra sunkesnė už lietuvišką. Bet visi puslapiai tiek vienos, tiek kitos atitinka originalą, anglų kalba. Visi vertimai yra tik iš originalo kalbos, ir visų puslapiai atitinka pirmąjį leidimą, kaip ir vėlesniuosius, anglų kalba. Tiesa, tos Urantijos Knygos, kurias išleido Fellowship organizacija, turi kitokį maketavimą, mažesnį šriftą, didesnį puslapį, dėl to ir bendras puslapių skaičius gali būti mažesnis. Nepaisant šito, tekstas yra lygiai toks pat.

    

     Visagine esu nebe pirmą kartą. Filmavau su užsienio televizijos kompanijų žurnalistais ne kartą ir atominėje elektrinėje. Dėl to mieste orientuotis buvo nesunku. Bet centre žmonių nedaug. Taksisto paklausiau, kur gali būti daugiau žmonių gatvėje. Paaiškinau, parodęs Urantijos Knygą, kodėl ieškau tokios vietos. Jis man patarė važiuoti prie Maksimos arba Iki parduotuvių ir paaiškino, kur jos yra.

    

     Atsistojau prie Iki parduotuvės. Žmonių ėjo daug, tačiau prie manęs niekas nesiruošė prieiti. Pradėjau kviesti. Kada priėjo moteris, ėmiau jai aiškinti rusiškai. Rodžiau ir pačią Knygą, ir paveiksliuką, bet ji nors ir klausėsi, vis tik noro imti lapelį nerodė. Už tai priėjęs jaunas vyras mano aiškinimo tai moteriai klausėsi labai įdėmiai. Paėmė lapelį, nors ir lietuvių kalba. Aš jam paaiškinau, kad svetainėje suras ir adresą kitos svetainės, kuri yra patalpinusi ir rusišką vertimą. O tada jis ėmė prašyti, kad jam duočiau ir pačią knygą. Paaiškinau, kad negaliu, turiu ją tik vieną ir nebebus ką kitiems parodyti.

    

     Iš parduotuvės išėjo net pardavėja. Ir klausėsi mano aiškinimo grupelei, o pati buvo atvesta gal smalsumo, o gal ir didžiulio noro įsiteikti savo valdžiai, pamačiusi per langą, jog kažkas čia vyksta, mat atėjo ji ne viena, o su apsaugos vyru. Šis manęs mandagiai, rusiškai, paklausė, ar turiu leidimą pardavinėti. Paaiškinau, irgi rusiškai, jog nieko nepardavinėju. Tas jį labai nustebino, kad jis negalėjo patikėti. “O tai ką čia darote?” - “Skelbiu Dievo gyvą žodį ir aiškinu Urantijos Knygos apreiškimą, kad žmonės sužinotų, jog toks giliausias apreiškimas yra prieinamas ir jiems.” Tada jis paklausė, kiek maždaug laiko aš numatęs čia stovėti. Pasakiau, gal dar pusvalandį. Jis man palinkėjo sėkmės ir nuėjo, drauge su pardavėja.

    

     Kada nuo Iki parduotuvės važiavau  į centrą, pakeliui užsukau į benzino kolonėlę. Prisipyliau benzino, o gana dar jauno pardavėjo paklausiau, kas Visagine linksmo, kaip čia gyvena žmonės. Jis man nuoširdžiai atsakė, kad labai daug jaunimo geria. Ypač tragiškai atrodo penktadienio naktis, kada jie visi suvažiuoja į kolonėlę pirkti alkoholio. Jis aiškino, kad daug žmonių patiria depresiją, iš kurios mėgina vaduotis alkoholiu. Rudenį pradės veikti baldų fabrikas, bet jame dirbs tik keli šimtai, o darbo netenka tūkstančiai, nes uždaro atominę elektrinę, o kur tie žmonės dėsis, kaip pramonės čia nėra, niekam nerūpi. O mieste gyvena apie trisdešimt tūkstančių žmonių. Aš jį pradėjau raminti, kad ne taip jau viskas blogai. Tereikia pamėginti įdėti pastangų ir atrasti Tėvą savyje. Pasakiau, kad aš ir keliauju po Lietuvą tam, kad tokios depresijos būtų mažiau, aiškinu žmonėms ir apie Dievą ir apie Urantijos Knygą, naują dieviškąjį apreiškimą. Jis taip nuoširdžiai nusistebėjo: “Tai labai įdomų darbą dirbate. O kas jūs esate.” – “Žmogus, Dievo sūnus, atradęs Jį savo viduje ir dabar šituo atradimu ir gyvenantis ir besidalinantis su visais, kurie nori. Ir miestų gatvėse kalbu apie Urantijos Knygą.” Ir jis pats panoro pamatyti ją. Atsinešiau iš mašinos. Parodžiau, šiek tiek paaiškinau apie ją, ir pasakiau, kad tai yra vienintelis kelias, kad nebebūtų nei naktį jaunimo eilių čia prie alkoholio, nei kad jis vartotų narkotikus, nei kad būtų nedarbas, nusikalstamumas, korupcija, kyšininkavimas. Dėl to ir einu pas žmones, kad jie šviestųsi ir vaduotųsi ir iš ydų, ir iš baimės, atradę Tėvą savyje.” Jis taip rimtai klausėsi, o tada paklausė, kaip būtų galima šitą knygą nusipirkti. Padaviau jam lapelį su informacija ir mūsų keliai išsiskyrė. Kol buvau kolonėlėje, pasirodo labai neblogai nulijo, tad oras buvo toks gaivus…

     Sustojau centre priešais savivaldybės pastatą, šalia parduotuvės Price Leader. Dažnai mane apima skausmas viduje, kada matau Vilniuje parduotuvių pavadinimus nebe lietuviškai, o angliškai užrašytus. Dar neseniai nuo tokios baisybės buvo apsaugota bent jau provincija. Bet šitos kelionės metu pastebėjau, kad ir mažuose miestuose atsirado maisto parduotuvių tinklas, Price Leader, kad žmogus ir supratimo neturi, ką jis reiškia. Ir paaiškinti nepajėgia, kokioje gi parduotuvėje pirko valgyti. Price Leader… Na, na… Price Leader Visagine, Zarasuose, Pasvalyje, Širvintose… Lietuvis greitas Šėtonui sielą parduoti, kad tik turėtų naudos sau… Dėl to kalba ir merdi. Bet labai greitai ji visiškai nunyks, kada paliks mūsų padangę paskutinieji tarybinių laikų kalbininkai, kurie taip puoselėjo lietuvių kalbos natūralumą, švarumą, kada jie pasisakydavo prieš rusicizmus. Dabar anglų kalbos poveikis daug kartų pranoksta kažkada buvusį rusų kalbos poveikį, nes pastarasis buvo primestas, o anglų kalbos, ir dar nešvarios, įtaka yra priimama net su noru. Ir visiškai negalvojant apie pasekmes. Och kaip reikėtų mokyklose į lietuvių kalbos programą įtraukti Vydūno samprotavimus apie lietuvių kalbos gyvybingumą ir dvasingumą. Ir kaip dar jis pergyveno, kad ją teršia valdininkai ir nemąstantys patys lietuviai…

    

     Taigi, stoviu prie šitos nelietuvišku pavadinimu maisto parduotuvės.  Eina trys jauni vyrai, nešdamiesi rankoje po butelį alaus. Pakviečiu juos prieiti. Ėmiau jiems aiškinti paveiksliuką. Ir kaip jie klausėsi įdėmiai. Tiesiog gera buvo širdyje. Ir jie prižadėjo, kad būtinai aplankys svetainę, nes tikrai labai susidomėjo tuo, ką išgirdo.

     Priėjo vienas vidutinio amžiaus išgėręs vyras kartu su draugu. Tuo metu aiškinau moteriai. Jis vis klausėsi klausėsi, o kai moteris nuėjo, tai manęs paklausė, ar aš turiu kryžių. Aš jam sakau, kad Jėzų turiu širdyje, ir man kryžius joks nebereikalingas. Jėzus yra gyvas. Ir dar paaiškinau, jog dar pernai nešiojau ant kaklo Jėzaus atvaizdą, bet irgi važiuodamas per Lietuvą, tik po jos vakarinę pusę, palikau užkabinęs ant kito kryžiaus Kryžių kalne prie Šiaulių. Jo draugas vis tempė jį tolyn, bet šis nesidavė tempiamas į parduotuvę, bet norėjo pasikalbėti  su manimi. O kai priėjo daugiau žmonių, tai šie du nuėjo į parduotuvę.

     Dvi pagyvenusios draugės priėjo, bet vos tik išgirdo žodį “apreikšimas,” iškart ėmė eiti šalin. Viena ryžtingai, kita tarsi abejodama mintyse. Aš jai tuo pat parodžiau paveiksliuką ir ėmiau aiškinti apie jai girdėtą Paukščių Tako galaktiką, apie saules, planetas, jų atsiradimą. Ji sustojo, vėl priėjo, kai draugė vis nekantraudama vis vaikštinėjo rateliu aplink, bet artyn nėjo. Tuo metu iš parduotuvės išėjo abu neseniai prie manęs jau buvę vyrai, iš kurių vienas noriai kalbėjosi su manimi, o kitas jį vis ragino eiti toliau. Ėmiau su juo bendrauti atviriau. Ir jis ėmė lieti savo skausmą. Gimė jis Buriatijoje, kuri yra Rusijoje. O nuo 18 metų jis jau gyvena Visagine. Dirbo atominėje elektrinėje visą savo gyvenimą. O dabar ją uždaro. Ir jis liko be darbo. Lietuva pilietybės jam nesuteikė. Lygiai taip pilietybės nedavė ir Rusija. Jo tėvai mirę, ir jo ten niekas nebelaukia. Čia jis turi teisę gyventi, bet be pilietybės. Jis mosteli į savivaldybės pastatą, kitoje gatvės pusėje, ir sako, kad šie ponai viską kraunasi tik sau, o paprasti žmonės yra atstumti. Ir ėmė manęs klausti, kodėl gi Dievas nepadeda, nors jis tiki į Dievą. Ėmiau aiškinti, kad jis vakare nuoširdžiai pasikalbėtų su Tėvu ir paprašytų Jo, kad suteiktų daugiau išminties, kokį gi priimti sprendimą šioje padėtyje, kai jo žmogiškas protas nebegali suvokti, kaip gi gyventi. Ir mūsų pokalbis vis darėsi atviresnis, Ir jis truko apie pusę valandos. Ir kada pro mus praėjo brangiais drabužiais apsirengę du jauni beveik plikai nusiskutę vyrai-atletai, su didžiulėmis aukso grandinėmis ant kaklo, mačiau, kaip jis net visas virptelėjo. Tų vyrų grubūs energetiniai virpesiai mano pašnekovą pervėrė, kad jis tuoj pat paklausė: “Kodėl policija blogai dirba?” Aš jam aiškinau, kad tik tada, kada ir policininkai atras Dievą savyje, širdyje, tik tada ir jie pradės dirbti nuoširdžiai. Dabar dar kai kurie stengiasi dirbti gerai, teisingai, nes juos veda ir Jėzaus Tiesos Dvasia. Dėl to jie ir siekia tiesos. Bet atradus Tėvą savyje, jie pamatys savojo darbo ne tik prasmę, bet ir matys kelią, kaip tą darbą dirbti. Ir su laiku, kada Dievą savyje bus atradę visi, tada ir pats nusikalstamumas dings. “Ne, šito nebus niekada!” paprieštaravo man jis labai ryžtingai. “Bus. Patikėk, aš žinau, ką sakau. Aš pats patyriau dvasines transformacijas, ir pyktis, kerštas, turto siekimas visiškai išnyko. Atsirado meilė iš Tėvo. Ir tik Tėvo meilė sunaikina blogį. “ – “To niekada nebus!” – “Bus, jeigu ir tu šviesėsi ir ieškosi Tėvo savyje. O jeigu ne, tai ir po tūkstančio metų žmonės kentės, meluos, apgaudinės, žudys. Ir tu dabar gali prisidėti prie šviesinimo visų žmonių. Pradėk nuo savęs. Tas pats bus su politika, kada gimę iš dvasios ir mylintys tėvai gimdys ir auklės savo vaikus su Tėvu širdyje. Tada tokie dvasingi suaugę žmonės ateis į politiką. Ir politika taps tyra. Ir tu gali prie to prisidėti. Jau dabar, pats šviesėdamas.” Jutau, kad jis negali iki galo atsiverti ir tas trukdo patikėti tuo, ką girdi…

    

     Zarasuose karštoje saulėje stoviu irgi prie maisto parduotuvės, kur daugiau žmonių. Jaunas vyras su alumi rankoje priėjęs prie savo džipo man šaukia: “Ką čia dalinat nemokamai? Gal kokius kuponus?” - “Nieko materialaus nedalinu, tik aiškinu.” – “O aš maniau, gausiu kažką.” – “Taip, gausi. Dar daugiau negu kuponą. Ateik, paaiškinsiu apie tikrovę, materialią ir didesnę, dvasinę, tikrovę. Tavo džipas subyrės ir nebeliks jo. Ir tavo kūnas neilgaamžis. Dievo dvasia yra amžina ir mes ja tapsime. Tavo aš išliks kaip siela, o po ilgų mokymų taps amžina dvasia, ir vis tiek turės tą patį tavo aš.” – “Ne, netikiu. Tikiu tik savimi” – “O tiki tiesa, gėriu?” – “Taip, tiesa, gėriu tikiu.” – “Bet tai ir yra iš Dievo.” – “Į Dievą aš netikiu.” Ir nuvažiavo…

     Ypač prisimenu Joną ir Oną, pensininkus, nuoširdžius tikinčiuosius, kurie taip gėrė mano žodžius apie Dievą, kad jų gilus noras pažinti Dievą, patirti Jį mane tiek sujaudino, jog aš paklausiau jų: “Ar norite dabar pajusti Tėvą savyje?” – “Taip. Taip.” Uždėjau savo rankas vienam ir kitam ant peties ir pradėjau basu melstis. Ir jutau, kaip Tėvo skleidžiama šiluma, bet ne tokia kaip saulės, deginanti, bet raminanti, sklinda į šiuos du zarasiškius. Kada baigiau maldą, paklausiau, ar pajuto Tėvo vedimą savo viduje. Jonas atsakė: “Taip, buvo labai gera.” Ona: “Norėjosi, kad šitai tęstųsi ir tęstųsi.” – “Taip veikia Tėvas kiekvieną, kada Jam tik atsiveri visa širdimi, visa siela.”

     

     Iš Zarasų  pasuku į Degučius. Ten gatvele link miestelio parduotuvės matau einančias tris paaugles. Aplenkęs jas sustoju. Rodau Urantijos Knygą ir siūlau pakilnoti. “O kam?” – klausia drąsiausia ir didžiausia, bent jau ūgiu išsitempusi iki tikros panelės. “Nebijokit, paimkit į rankas, pamatysite, kokia tai knyga.” Kita sako jau trečiajai: “Paimk.” Bet tuoj pat įsikiša ta aktyvioji: “Ne, mums nereikia!” –“Nebijokit, ko jūs tokios išsigandusios?” Tačiau išgirdau jos tą patį: “Ne, mums nereikia.” Ir nuėjo į parduotuvę.

     Štai taip, jau tokiame vaikiškame amžiuje, kada jaunas žmogus neturi jokio supratimo apie Tėvo suteiktą laisvą valią, ima nuspręsti už kitus. Gaila, kad tokie suaugę žmonės jau ima reguliuoti kitų valią. Taip žmonės įpranta prie iškreipto gyvenimo, kada aktyvesni žmonės nusprendžia už pasyvesnius. Taip ir šita paauglė atėmė galimybę net ir norinčioms jos dviems draugėms susipažinti su knyga. O tai galėjo pakeisti jų, net ir jos pačios, tolimesnį gyvenimą.            

     Iš Degučių suku į Dusetas. Atrodo, kad šitas kelias, nors jokios rodyklės nematau. Pavažiavęs kelis kilometrus matau pievoje netoli kelio jauną porą su vaikeliu kažką renkančius pievoje. Sustoju. Net pats nežinau, kodėl. Išlipęs paklausiu, ar tikrai šis kelias į Dusetas. Vyras man patvirtina. Aš jam paaiškinu, kodėl važiuoju į Dusetas. Paaiškinu, kad važiuoju po Lietuvą su Urantijos Knyga. Jis išeina iš pievos ant kelio ir prieina prie manęs. Parodau jam knygą, didžiosios visatos paveiksliuką. Tik jis man iškart sako, su lengvu rusišku akcentu, jog į jokį Dievą netiki, nes negali suprasti, kaip kunigai nesilaiko patys tų žodžių, kuriais moko kitus: ir geria, ir pas moteris eina, ir net su vaikais, su vyrais santykiauja. Aš jo paklausiu vardo. “Erikas,” atsako. “Erikai, tai tokie kunigai, kurie patys nėra atradę Dievo savyje. Kunigas nėra kitoks žmogus, kad turėtų išskirtinių teisių į Dievą. Ir kol kunigas atlieka tik bažnytinį ritualą, kol jis kalba viena, bet netiki tais pačiais savo sakomais žodžiais ir jais negyvena, tol ir jis pats kankinasi. Ir savo valios pastangų dėka negali atsispirti įvairioms pagundoms, silpnybėms. O kada ir jis atranda Dievą Tėvą savyje, tada jis nebeturi ne tik blogų savybių, bet ir gyvena Tėvo meilėje, tuo paliudydamas savuoju kasdieniu gyvenimu, kad jo žodžiai sutampa su veiksmais. Ir Dievas – tai ne bažnyčios ritualai ir jos skelbiamos negyvos dogmos. Dievas – tai Pirmasis Šaltinis ir Centras. Iš Jo prasideda energija, iš jos kuriamos visatos, atsiranda jose ūkai, iš jų kyla saulės, o iš saulių susidaro planetos. Ir planetose apgyvendinama gyvybės plazma, kuri evoliuciškai besivystydama, per kokybinius šuolius, panašius net ir į tokį, koks yra nedidelis kokybinis šuolis, kada iš vikšro išsivysto drugelis, pasiekia žmogaus lygį.” Aš jam pasakojau apie žmogaus dvasinį vystymąsi, apie pomirtinį gyvenimą po prisikėlimo, apie Jėzų ir jo tikrąjį Sūnaus Kūrėjo statusą, kurio iki šiol žmonija dar nežinojo, kol nepasirodė Urantijos Knygos apreiškimas. Pasakojau apie Tėvą ir daugybę, Jo Sūnų. Apie Rojaus Trejybę ir patį Rojų. Ir apie mūsų kelią pas Tėvą į Rojų, apie mūsų augimą ir tarnavimą, ir vis didesnį Dievo patyrimą. Ir jis įdėmiai klausėsi. Pateikė daug klausimų. Ir į visus gavo atsakymus. Ir išsiskiriant jis man pasakė: “Aš tikrai iki dabar buvau pasimetęs. Neturiu darbo, nežinau, kaip sutvarkyti šeimos santykius, kada reikalingi pinigai, kada žmona irgi nedirba, nes augina mažą vaikelį, kada tiek daug melo ir prievartos. Ir dabar, kada išgirdau iš jūsų tokius atsakymus, tikrai manau, kad pradedu tikėti, kad toks Dievas ir man reikalingas. Ir aš tikrai skaitysiu Urantijos Knygą. Neprižadu, kad patikėsiu, bet skaitysiu. Ir ačiū jums už tokius nuoširdžius žodžius.”

     Dabar supratau, kodėl Tėvas mane sustabdė pusvalandžiui ant šito kelio, prie šios jaunos šeimos. Erikui, kaip ir jo žmonai, buvo reikalingas Tėvo sustiprinimas, tik jo negali jie pajausti savo pačių viduje. Dėl to aš ir atlikau tarpininko-aiškintojo vaidmenį, kviesdamas Eriką savais žodžiais bendrauti su Tėvu, o ne bažnytinių pamaldų negyvais ritualais, kurie jį tiesiog atstūmė nuo Dievo. Prie to prisidėjo ir neįtikėję kunigai, savo gyvenimu paminantys ir Jėzų ir Tėvą. Dėl to Erikas ir buvo iki šiol vienui vienas nesusivokdamas, kaip ir kur surasti išėjimą iš labirinto, į kurį pateko dėl to, kad nesutiko gerų mokytojų… Dabar jis gavo nuorodą į Šviesos ir Meilės kelią. Tačiau žengti turės pats įdėdamas daug asmeninių pastangų. 

    

     Likus keliems kilometrams iki Dusetų, pamačiau rodyklę į Sadūnus. Man patinka kaimo kapela Sadūnai. Šaunūs muzikantai ir groja gražiai. Kaip gi nepasižiūrėti į pačius Sadūnus. Tuo labiau, kad ir sukti tik porą kilometrų į šoną. Ieškau miestelio centro, kur stovėtų bažnyčia. Tačiau jos nėra. Dėl to nėra ir centro. Grįžtu atgal. Prie sustojimo matau seną moterį ir vyrą laukiančius autobuso. Privažiuoju ir siūlau važiuoti drauge, jeigu link Dusetų. Kaip tik moteris važiuoja į kapines. Tik pradėjus  važiuoti pamačiau porą pulkelių žmonių, gal apie penkiolika. Sakau močiutei, jog aš važiuoju po Lietuvą ir kalbu žmonėms apie Dievą gatvėse. Dėl to norėčiau ir prie šitų žmonių sustoti. Privažiuoju. Ji kai kuriuos atpažįsta ir man sako, kad jie neklausys, jie iš Kauno. Aš jai sakau, kad man visai nesvarbu, tegu bus ir iš Kauno. Aš kalbu visiems. Iš Kauno taip pat. Prieinu prie vienos grupelės jaunesniųjų – pora moterų, jaunas vyras, keli vaikai. Imu šnekinti. Rodyti paveiksliuką, Urantijos Knygą, aiškinti, ko čia užsukau ir iš kur. Vyras tai iškart puolė purtyti galvą: “Ne, ne, nereikia.” Sakau: “Gal žmonai bus įdomu, paimk lapelį. Gal vėliau ir pats paskaitysi. Tuo labiau, kad Dievas, tai ne tik religija, bet ir energija, materija, tiesa, gėris, meilė.” Žmona priėjo ir paėmėm lapelį. Tada pasukau prie pagyvenusių vyrų kompanijos. Jų gal šeši-septyni. Kai kuriems jau apie aštuoniasdešimtį bus, kitiems apie šešiasdešimt, ar net mažiau. Vienas tuoj pat nusijuokė ir pasitraukė į šalį. Kiti klausėsi mano pasakojimo apie mūsų gyvenimą dabar, po mirties. Klausėsi apie Jėzų. Ir kai pasiūliau lapelių su informacija apie Urantijos Knygą, tai po vieną pasiėmė visi, išskyrus tą vienintelį, kuriam Dievo nereikia iš viso. O iš  paėmusiųjų vienas paprašė dar daugiau, sako padalinsiąs ir aplinkiniams. Padaviau gal apie dešimt ar daugiau lapelių. Štai tau ir Sadūnai.

     Dusetos, Obeliai, Rokiškis… Visur žmonės prieidavo prie manęs ir klausėsi. Daugelis nelabai tikėdami, bet vis tiek su susidomėjimu, nes nieko panašaus nebuvo girdėję.

    

     Prie Rokiškio centrinės aikštės yra maisto parduotuvė. Pati aikštė puikiai sutvarkyta. Senovinė. Labai graži bažnyčia. Tačiau daugiau žmonių eina į maisto parduotuvę. Tai aš netoli jos ir sustoju. Žmonių prie manęs prieidavo daug. Ir klausėsi mano aiškinimo labai įdėmiai. Ypač dvi merginos, studentiško amžiaus. Abi Neringos. Viena iš jų man vis uždavinėjo klausimus: kokia čia knyga, kaip ji buvo gauta, kodėl tiek daug blogio, kodėl tiek mažai žmonių daro tą, ką darau aš, ir iki šito susitikimo jai neteko sutikti nieko panašaus, kad taip su tokiu giliu įtikėjimu pasakotų apie Dievą Tėvą. Ji kol kas kompiuterio neturi, bet netrukus žada įsigyti, tai tikrai Urantijos Knygą skaitys. Tik aš jos prašiau, kad skaitytų Urantijos Knygą nuosekliai, iš eilės. O smalsumui patenkinti gali skaityti ir atskiras temas, kurios ją sudomins. Patariau, kad stengtųsi smalsumą pakeisti į žingeidumą. Ir pridūriau, jog tai ne vienas ir tas pats. “Tai aišku,” ji sutiko. Aš dar pasitikslinau, ar ji tikrai žino skirtumą tarp šių sąvokų. “Taip,” užtikrino ji. Paklausiau, kaip ji supranta smalsumą ir žingeidumą. Jos atsakymas buvo ir teisingas ir gilus: “Smalsumas, tai kuomet kas nors domina tuo momentu, o kitu momentu jau domina kas nors kita. Ir tai trumpalaikis domėjimasis. O žingeidumas, kad nori daugiau žinoti." Ir tai teisinga. Aš tik jai sustiprinu jos požiūrį sakydamas, kad žingeidumas – kai nori sužinoti daugiau dėl to, kad augtum tikrovės supratimu. O ateis laikas, kai prie šito pridursime ir Dievo patyrimu.

     Kada mes jau taip šnekėjomės apie dešimt minučių, prie mūsų priėjo tvirto sudėjimo ir šiek tiek išgėręs vaikinas. Jis ėmė trukdyti mūsų bendravimui. Tai atsitūpdavo prie merginų, kad jos žengdavo porą žingsnių į šalį, tai rateliu apink jas apeidavo ir vis kartojo, kad jis yra Artūras, ir būtent apie jį yra parašyta daina “Artūras – geras bachūras.” Bet manojo aiškinimo apie Urantijos Knygą nenorėjo klausytis ramiai ir atidžiai. Kada merginoms parodžiau paveiksliuką su didžiąja visata, ir mėginau paaiškinti, tai Artūras tarstelėjo, kad jam visa tai yra žinoma. Jis labai tiki į Dievą. Ir dėl to jis yra labai galingas ir gydo ligas jas prisiimdamas sau. Ir tuoj pat užsitraukė cigaretę. Aš jam sakau, kad jis gerdamas kenkia sau. Ir rūkydamas. Ir dabar, būdamas galingas vyras, jeigu atsisakytų alkoholio ir rūkymo, būtų dar stipresnis ir labiau pajaustų Dievą ir imtų daugiau duoti šviesos žmonėms. Jis man sako kad turi tiek jėgos, yra toks stiprus, kad nieko jam nereikia, nes Dievas duoda jam viską.

     Kada Artūras kažkur pasitraukė į šalį, Neringa vėl ėmė mane klausinėti: kaip aš užmezgu ryšį su Dievu, kaip aš Jį girdžiu, ji irgi labai norinti Jį išgirsti. Ji stengiasi, bet nieko negauna. Aš jai sakau, kad jau pats šis noras yra labai daug. Bet dar reikia ir nuolatinių pastangų. Atlyginama tik už įdėtas nuoširdžias ir atkaklias pastangas.

     Vėl sugrįžo Artūras ir ėmė įžūliai įsiterpti į mūsų pokalbį Abi Neringos jau nusprendė atsitraukti. Aš jas raminau, jos nebijotų, nes Artūras yra geras, tik dar neatradęs Dievo savyje. Dėl to ir elgiasi šitaip, ir geria, ir kenkia sau pačiam, ir kitiems. ėmiau ir Artūrui, ir Neringoms aiškinti, jog visa Tėvo kūrinija yra valdoma tik vieno įstatymo – meilės įstatymo. Ir joje veikia vienas principas – priežasties, veiksmo, ir pasekmės. Artūras su tuo sutiko. Todėl jam ir sakau: “Alkoholio pasekmė yra neigiama bet kuriam kūnui, jaunam ar senam, vyrui ar moteriai. Ir nesvarbu, koks jo kiekis.” Bet Artūras nenorėjo su tuo sutikti. Greitai jis vėl dingo. O Neringoms aiškinau, kaip Tėvas man perdavė net mūsų šventovės – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – pavadinimą. O ir pačią šventovę įkūriau prieš ketverius metus paprašytas Jėzaus. Ir kada ir jos atras Tėvą savyje, tik tada jų patyrimas patvirtins manųjų žodžių tikrumą. Dabar jie tik garsiniai simboliai. Dievas yra patiriamas. O patyrus tie patys girdėti žodžiai įgauna kitą skambėjimą. Jie prisipildo turinio ir prasmės.

     Vėl sugrįžo Artūras prie abiejų Neringų jas gąsdindamas, kada pradėjo imtis su savo atsivestu iš kažkur draugu. Ir imtynės vyko šalia mūsų taip, kad abu parkrito ties mūsų kojomis. Aš dar mėginau jas raminti, sakydamas, kad šitoji fizinė ir grubi jėgos demonstracija nėra tokia bauginanti, kaip gali atrodyti iš pradžių. Papasakojau, kaip einu į kalėjimą Vilniuje ir kalbuosi ir su žmogžudžiais. Ir kai kurie iš jų yra pradėję tokiomis sąlygomis skaityti Bibliją ir kalba tokius tyrus žodžius, kad žudymas ar prievarta jiems praeitas etapas. Jie atsivertė. Ir būtent Tėvas suteikė jiems šią malonę tokio priverstinio sustojimo nuo gyvenimo lenktynių metu, kada jie nebevykdo nusikaltimų, kada ėmė daugiau susimąstyti. Ir jie patyrė dvasinė transformaciją. Tėvas prieinamas visiems. Ir tokie gimę iš dvasios žmonės yra Dievo sūnūs ir dukros, kada tame pačiame kūne, yra gimusios naujos charakterio savybės. O šito aš pats nesupratau, kol pats nepatyriau tokios dvasinės transformacijos. Štai tada ir dingo manyje baimė, pyktis, pavydas, o juos pakeitė meilė, meilė visiems ir kiekvienam konkrečiai. Neringa negalėjo tuo patikėti, dėl to dar paklausė, ar aš myliu visus žmones. “Taip, visus! Ir vienodai.” Ir vėl Artūras ėmė suktis prie mūsų. Neringa tarė, kad labai dėkinga už šį jai labai įdomų pabendravimą, bet šis jaunas vyras trukdo bendravimui. Ji prižadėjo tikrai skaitysianti Urantijos Knygą.

     Mano siela tikrai džiaugėsi Neringos tvirtumu ir noru patirti Tėvą. Ir ji tikrai Jį patirs, jeigu dės pastangas. Dėl to jai paaiškinau, kaip jai reikia užmegzti ryšį su Tėvu, kaip Jį išgirsti kalbantį viduje: savais žodžiais tik nuoširdžiai pasimelsti, o tada tyliai sėdėti ir klausyti, ką sako Tėvas jai. Kada žmogus meldžiasi, tada jis kalba Tėvui. Ir Tėvas klausosi, o kada kalba Tėvas, tada vaikas turi tylėti ir klausytis, kas sakoma jam. Iš pradžių net dešimti minučių sėdėti tyliai, kada mintys puola prie bet kokio garso ar noro, neužbaigto dienos darbo ar dar nepradėto, yra tikrai sunku. Bet dėdama nuolatines ir kasdienes pastangas, tikrai ji išgirs Tėvą kalbantį jai. Tėvas kalba visiems ir kiekvienam be perstojo. Tereikia tiktai jam atverti visą savo sielą.

     Artūras vėl ėmė trukdyti bendravimui.

     Neringa tarė, kad ji jaučia, jog mes dar susitiksime, nes dar labai norėtų pabendrauti. Dabar šis vyras trukdo.

     Abi Neringos pasiėmė po lapelį ir dar kartą užtikrino mane, kad skaitys Urantijos Knygą, nes labai susidomėjo tuo, ką išgirdo. Išsiskyrėme, kaip brolis su seserimis, labai šiltai, tarsi būtume pažįstami seniai seniai…

     Likęs su Artūru, ėmiau pasakoti apie žmogaus ryšį su Tėvu. Jis su mano nuomone visiškai sutiko, ir sakė, kad pats jaučia Dievą. Aš jo paklausiau, ar jis nuoširdžiai nori padėti žmonėms. Jis atsakė, kad tą ir daro. Aš jam tariau: “Artūrai, tu turėtum geriau pažinti kūriniją, kad žmonėms galėtum padėti daugiau.” – “Aš viską žinau , Dievas man pasako. Mačiau, kad jis sako tikrai nuoširdžiai. “Ar paimtum nuo Tėvo šitokią dovaną – Urantijos Knygą?” – “Ne, man jos nereikia. Aš viską gaunu iš Dievo. Ir neturiu kada jos skaityti. Aš dirbu labai daug. Pažiūrėk į mano rankas.” Atvertė man savo delnus. Rankos tikrai tvirtos, delnų oda stora stora. Ir kieta kaip medžio žievė. Aš dar kartą paklausiau: “Ar priimtum Urantijos Knygą dovanų? Iš jos tu pamatysi daug platesnę kūriniją, visą aplinką. Ir pats būsi tvirtesnis, o tuo pačiu galėsi ir kitus nuraminti.” Artūras dovanos atsisakė ir vėl. O tada jis paprašė atversti ir paskaityti, kas parašyta 2000 puslapyje. Čia buvo aprašoma Jėzaus laikysena per vadinamąjį jo tesimą. Skaičiau garsiai:

    

     “Per visą šį kankinantį išmėginimą jo laikysena buvo natūraliai ori ir kukliai didinga. Jo atsakyme savo būsimiesiems žudikams, kada jie paklausė, ar jis yra “žydų karalius,” nebuvo nė menkiausio nenuoširdumo atspindžio. Tiktai su nedideliu patikslinančiu paaiškinimu jis priėmė šitokį pavadinimą, suvokdamas tai, jog, nors jie ir buvo nusprendę jį atstumti, bet jis yra visiškai ne tas, kuris leistųsi būti nacionalinis lyderis, net ir dvasine prasme. 

     Jėzus mažai kalbėjo šitų teismų metu, bet jis pasakė užtektinai, kad visiems mirtingiesiems parodytų, kokį žmogiškąjį charakterį gali žmogus ištobulinti bendradarbiaudamas su Dievu, ir kad visai visatai atskleistų tą būdą, kuriuo Dievas gali pasireikšti tvarinio gyvenime, kada toks tvarinys tikrai nusprendžia vykdyti Tėvo valią, šitokiu būdu tapdamas aktyviu gyvojo Dievo sūnumi.

     Jo meilę neišmanantiems mirtingiesiems iki galo atskleidžia jo kantrybė ir didžiulė savitvarda tuo metu, kada jis patyrė grubių kareivių ir nemąstančių tarnų patyčias, smūgius, ir daužymus. Jis ne tik (turi būti – net ir – mano pastaba) nepyko, kada jie užrišo jam akis ir pasityčiodami daužė per veidą, sušukdami: “Išpranašauk mums, kuris tau trenkė.”

     “Pilotas pasakė daugiau tiesos negu jis suvokė, kada po Jėzaus nuplakimo, jis parodė jį miniai, sušukdamas, “Štai šis žmogus!” Iš tikrųjų, baimės apimtas romėnų gubernatorius net ir neįsivaizdavo, jog kaip tik tuo metu visata savo dėmesį buvo nukreipusi stebėdama šitą sceną, kaip jų mylimą valdovą pasityčiodami ir daužydami šitaip žemina jo tamsūs ir degradavę mirtingieji pavaldiniai. Ir kada Pilotas ištarė, tada aidu nuskriejo per visą Nebadoną, “Štai Dievas ir žmogus!” Per visą visatą, nuo tos dienos visą laiką nesuskaičiuojami milijonai toliau stebėjo tą žmogų, tuo tarpu Havonos Dievas, visatų visatos aukščiausiasis valdovas, priima šį žmogų iš Nazareto, kaip šitos laiko ir erdvės vietinės visatos mirtingųjų tvarinių idealo įgyvendinimą. Gyvendamas savo neprilygstamą gyvenimą jis visą laiką žmogui apreiškė Dievą. Dabar, per savo mirtingosios karjeros paskutiniuosius epizodus ir savo vėlesne mirtimi, jis naujai ir jaudinančiai atskleidė Dievui žmogų.”

    

     Artūras klausėsi labai rimtai. Man baigus, nuoširdžiai padėkojo, ir paėmė lapelį. Paspaudėme rankas ir išsiskyrėme kaip sielos broliai.  Jis sėdo ant senutėlio moteriško dviračio ir numynė kažkur su savomis mintimis. Tuo tarpu aš užbaigęs savo tarnystę Rokiškyje nutariau užsirašyti šiuos patyrimus, kad vėliau galėčiau įdėti į mūsų svetainę. Mašinoje baisiai karšta, tai nusprendžiau nueiti į taip puikiai sutvarkytą aikštę. Tuo labiau, kad ten yra suoliukai. Kada atėjau į aikštę, pamačiau toliau sėdinčius du vyrus. Vienas man mojo ranka ir kvietė prieiti. Tai buvo Artūras. Abu gėrė alų iš dvilitrinio plastmasinio butelio. Kitas vyras buvo vyresnis, Irgi raumeningas ir agresyvus. Su juo Artūras ėjo imtynių, kada abu parvirto ant šaligatvio, kai aš aiškinau abiems Neringoms apie Dievą ir Urantijos Knygą.

     Antrasis vyras kalbėjo tik rusiškai. Buvęs boksininkas. Artūras pasisakė, kad jis buvęs imtynininkas, sambistas. Štai iš kur jam toji jėga ir agresyvumas. Jis buvo stipriausias ir jo bijodavo. Artūro bičiulis mane ėmė prašyti, kad jį įrašyčiau į sambo mokyklą. Jis irgi labai stiprus. Raumenys per visą krūtinę atlapotus marškinius matėsi, kad tikrai yra labai stangrūs. Jam galėjai duoti ir keturiasdešimt metų ir penkiasdešimt. Mat alkoholis daro savo poveikį veidui. Dėl to ir daug iš tikrųjų jaunesnis žmogus, gali atrodyti daug vyresnio veido. Aš jam kelis kartus paaiškinau, kad negaliu jo įrašyti į sambo mokyklą, nes rūpinuosi ne tiek žmogaus fiziniu kūnu, kiek jo siela. Tada jis paprašė, kad jam duočiau pažymą, patvirtinančią, kad jis tiki į Dievą, kad galėtų nunešti ir parodyti bažnyčioje. Ir mostelėjo ranka į šalia stovinčią labai gražią bažnyčią. “Aš negaliu tau duoti ir tokios pažymos. Ir jos iš viso niekam nereikia. Bet aš tau galiu parodyti kryptį, kur tau reikia žvelgti, kad tikėtum. Reikia atsiverti savo širdimi. Ir to užtenka ir Dievui. Ir Jam taip pat nereikia jokių pažymų. Jam reikia tavo nuoširdumo, tavo bendravimo su Juo, savais žodžiais, ir tavo noro tapti dar geresniu.” – “Teisingai.” – pritarė jis. Atsistojo ir nuėjo.

     Kada su Artūru likau vėl, jis ėmė man atsiverti. Pasakoti apie savo skaudulius, kaip sužlugo šeima, kaip žmona jį išvarė. Išėjo viską palikdamas jai. Jutau jo sielos virpesius – tai jaunas ir labai tvirtas vyras, bet viduje sunerimęs ir pilnas nežinios. Dėl to ir alkoholis, ir cigaretės. Ir tą pačią akimirką jis sako: “Nežinau, kaip man toliau gyventi.” – “Artūrai, tu esi nuostabiai tvirtas vyras. Fiziniu kūnu. Bet tu sau kenki gerdamas.” “Aš galingas, aš Artūras, kietas bachūras. Manęs bijodavo .” Jis suspaudžia savo kumščius, tvirtus ir didelius kaip kūjus, ir jam kyla didžiulis noras paleisti juos į darbą. “Artūrai, tu tikrai esi stiprus, bet tik kūnu. Po kiek laiko alkoholis priveiks ir jį. Ir nebebūsi stiprus.” Jis užsirūko. “Artūrai, cigaretė stiprumo tau irgi ne prideda, bet atima. Labai pamažu, nepastebimai. Bet kai jau imsi jausti, kūnui bus didelis skausmas. O jis yra Tėvo šventovė materialiu pavidalu. Neteik jam kančios. Kurios tu dar nejauti, bet jis jau jaučia. “O kaip tu man gali padėti?” – netikėtai paklausė.  Atvirai pasakius savo atsakymu aš nustebau ne mažiaus, kaip ir jis: “Aš už tave melsiuosi!” – “Ačiū tau,” buvo nuoširdi Artūro reakcija. “Nori, pasimelsiu už tave dabar, drauge būdamas su tavimi?” – “Noriu.” Atsisėdau šalia. Paėmiau už rankos. Plaštaka tokia didžiulė, kad nepaimti į savo ranką. Paėmiau tik už pirštų. Jie mano plonus pirštus suspaudė kaip replės. “Jėzau, Visatos Motina Dvasia, Tėve…” - pradėjau garsiai melstis, kad ir jis girdėtų – “aš tavo sūnus Algimantas keliauju vykdydamas Tavo valią po Lietuvą ir skelbiu Tavo žodį miestų gatvėse. Sutinku labai daug įvairiausių žmonių. Tavųjų vaikų, kurių širdys yra kupinos nerimo, pasimetimo. Aš juos, visus, kiek galiu, jausdamas Tavo vedimą iš vidaus, raminu ir stiprinu. Dabar, atvažiavęs į Rokiškį, sutikau Tavo kitą sūnų, savo sielos brolį, Artūrą. Jis pasimetęs savo viduje, kenkia sau nerimu, jo žmogiškas protas nori pajusti Tavąjį vedimą. Suteik jam atsivėrimą, kad jis bus dar nepalietęs alkoholio, kada galės tyrai mąstyti ir pajusti Tave. Jis yra nuoširdus Tavo vaikas, kuris nežino, kad tik pajautęs Tavo meilę ir pradėjęs dalinti ją kitiems jis ims šviesti ir švytėti ir kiti links prie jo, kad gautų paguodą ir nuraminimą, sustiprinimą ir meilę. Tegu jis dabar pajunta savyje Tavąją ramybę, šilumą, ir meilę, kad imtų Tave patirti, jog esi tikras ir gyvas, kad imtų vis labiau Tavimi pasitikėti, kad imtų atsiremti tik į Tave…” Artūro pirštai atsileido. Iš plieninių tapo minkšti tarsi vaškas. Jis kūkčiodamas verkė. Kada maldą baigiau jis vis dar verkė ir laikė galvą nuleidęs, nedrįsdamas pažvelgti į akis, ir per ašaras vis dėkojo už maldą. Aš jį raminau, kad jis nesigėdytų ašarų, tai dieviško tyrumo ašaros. Aš jam sakiau, kad jis patiria vidinį dvasinį lūžį. “Visada prašyk Tėvo paguodos, nesvarbu, kad ir kaip būtų sunku. Ir džiaugsme būk su Juo.” Jis atsiklaupė ant vieno kelio prieš mane ir persižegnojo. Ir visą laiką savo kairėje rankoje laikė nepaleisdamas mano dešinę ranką. Tada aš irgi atsiklaupiau ant vieno kelio prieš jį. Jis ėmė bučiuoti mano ranką. Prašiau, kad nebučiuotų rankos, bet tai buvo bergždžia. Tuomet kita ranka jį apkabinau ir pabučiavau į kaktą. Mes abu klūpėjome viena prieš kitą aikštėje, prie bažnyčios, ir niekas daugiau neegzistavo – buvome kartu - Dievas, Artūras, ar aš dvasioje viena. Abu atsistojome. Aš jam pasakiau, jog turiu važiuoti tolyn po Lietuvą. Jis labai nuoširdžiai dar dėkojo už šitas akimirkas. Išsiskyrėme kaip sielos mylintys broliai.

    

     Važiuodamas vis meldžiausi ir dėkojau  Tėvui už tokius nuostabius patyrimus ir tvirtus argumentus, kad manoji misija žmonėms reikalinga. Tikrai Tėvas žino geriau, ką ir kur reikia man daryti. Dėl to ir atsiduodu Jam. Dėl to ir sulaukiu tokios palaimos, kokia pasidalinu ir su jumis. Tuo labiau, kad pati pradžia Rokiškyje buvo labai agresyvi. Prie parduotuvės, kur aš stovėjau, privažiavo mašina. Joje du jaunuoliai buvo savo galingą garso aparatūrą paleidę taip, kad aplinkui šokinėjo visa gatvė. Mašinos langai visi nuleisti. Vairuojantis vaikinas nuėjo į parduotuvę, o draugas ir toliau tokiu nežmonišku garsu skleidžiamo bubsėjimo klausėsi sėdėdamas mašinoje. Po penketo minučių sugrįžo draugas. Aš jo paklausiau, ar jiems nekenkia toks garsas. “O koks tavo reikalas.” – “O gi toks, kad jis kenksmingas kitiems, esantiems šalia!” – “O man nusispjauti į kitus!” dar pridėdamas rusišką keiksmažodį. Aš jam pavymui tepasakiau: “O gaila, turėtum atsižvelgti į jų laisvą valią gyventi tyloje.” Jis numojo ranka ir nuvažiavo…

    

     Toliau buvo Pandėlys ir Biržai, Saločiai  ir Pasvalys, buvo ir kitos vietos su pačiais nuostabiausiais patyrimais, kurių visų negaliu sutalpinti, nes ir taip jau daug kuo pasidalinau. Tačiau vieną Kupiškio epizodą vis tik papasakosiu.

    

     Aš jau sėdėjau mašinoje ir studijavau žemėlapį, kaip man čia važiuoti iš Kupiškio į Molėtus: per Uteną ar Anykščius. Pasirinkau kelią per Anykščius. Dar antrą kartą aplankysiu anykštėnus. O Uteną pasieksiu kitą dieną, prieš tai dar kartą pabuvęs Molėtuose. Kaip tik tuo metu prie manęs priėjo pagyvenęs vyras. Apsirengęs tvarkingu tamsiai mėlynu švarku , nors jau nebe nauju, bet švariu. Švariais mėlynais, šviesiais, marškiniais. Jis tyliu balsu paprašė paaukoti jam kiek nors. Aš pasakiau, kad tikrai jam duosiu, tik kad tuos pinigus panaudotų maistui, ne alui. Jis man ėmė prisiekinėti, kad tikrai pirks valgyti. Aš jam tariau: “Tu neturi man prisiekinėti, kam tu išleisi tuos pinigus, nes juos aš tau duodu Tėvo vardu. O Jis žino daug daugiau negu žino žmogus pats apie save. Dėl to Jis ir žinos, ar tu tuos Jo duotus pinigus panaudojai pagal paskirtį ar ne. Ir tu žinosi. O elgtis tu turi laisvą valią. Jos nevaržo net ir Dievas. Tik jeigu tu tuo pinigus panaudosi ne tam, tai pažeisi Tėvo valią, nes Jo valia buvo tave pamaitinti.” – “Taip, taip, tikrai aš eisiu ir nusipirksiu valgyti. Aš grįžau iš Marijampolės kolonijos, aš – banditas. Aš sėdėdamas kolonijoje keturi kartus perskaičiau Testamentą. Aš žinau apie Dievą, bet Dievas manęs nemyli, nes esu banditas.” – “Koks tavo vardas?” klausiu jo. “Vytautas” – “Mano vardas Algimantas,” ir ištiesiu jam ranką. “Vytautai, žinok, Tėvas kiekvienam, dar vaikui, padovanoja savo paties dalelę, savo dvasią, kuri vadinasi Minties Derintojas. Štai ji ir derina mūsų mintis, kada miegame. Tik sapnai jai trukdo mūsų mintis labiau raminti. Tik neramus žmogus sapnuoja. O kadangi žmonės tvirtina, kad visi sapnuoja, tai reiškia, kad jie yra neramūs. Ir tik pajutęs Tėvą savyje žmogus tampa vis ramesnis ir ramesnis, ir ima vis rečiau sapnuoti, kol iš viso nustoja. O tu turi daug nerimo savyje. Kur tu šiąnakt miegosi?” – “ Nežinau. Žadėjo kambarį duoti Petrauskienė. Bandito niekas nenori priimti. Aš dar sergu atvira tuberkulioze, daktarai man pasakė, kad nebeilgai gyvensiu. Ant kojų žaizdos, ir niekaip negyja. O vaistams pinigų neturiu.” – “Vytautai, tu tikrai nenusimink, pasikalbėk nuoširdžiais žodžiais su Tėvu šiandien vakare, kada ruošiesi miegoti. Nesvarbu kur beatsigultum, kambaryje ar pašiūrėje, ar net lauke. Pasikalbėk su Juo ir paprašyk pagalbos, kad sustiprintų tave ir padėtų atsitiesti.” – “Ne, Dievas manęs nemyli, aš banditas…” – “Vytautai, Tėvas myli visus, gerus ir blogus, ir visus vienodai. Ir savo dvasią duoda visiems, kad padėtų žmogui atrasti Jį savyje. Ar norėtum, kad Tėvas tau padėtų pagyti ir kad kitiems galėtum paliudyti Tėvo meilę?” Vytautas tylėjo ir svarstė, o tada tyliai atsakė: “Kad aš banditas, Jis manęs nemyli. Ir man labai sunku gyventi. Mane kiti skriaudžia. Ir man liko nebeilgai gyventi. Ir nenoriu gyventi. Perdaug sunku.” - “O tu norėtum dabar pajausti Tėvą savo viduje?” – “Aš banditas, Dievas manęs nemyli…” – “Vytautai, aš kalbuosi kalėjime net ir su žmogžudžiais, kai kurie…” Vytautas iškart mane pertraukė: “Ne, aš ne žmogžudys, aš tik banditas, aš nenužudžiau nieko. Aš ir Testamentą skaičiau kolonijoje keturis kartus, bet nesupratau…” – “Aš tikiu, kad tu nežmogžudys. Bet žinok, net ir žmogžudys turi teisę tapti geresniu, ir gali tapti, jeigu šito nori, kai atsiduoda Tėvo vedimui iš vidaus. Ar nori dabar pajausti Tėvo veikią savo viduje?” – “Ne, Jis manęs nemyli…” – “Vytautai, tu vis neatsakai į mano klausimą. Aš negaliu prieš tavo valią daryti nieko, nes net ir Tėvas laisvos valios nepažeidžia, ir žmogus gali daryti ir gera ir bloga. Taigi, ar nori pajausti Tėvą dabar?” Vytauto buvo nedrąsus, labai nedrąsus atsakymas, tarsi pats būtų išsigandę net pačios tokios minties, kurią ištarė: “Norėčiau, norėčiau, tik nežinau, ar vertas…” – “Mielas Vytautai, nėra nevertų, kurie nori nuoširdžiai. Duok man savo ranką.” Jis ištiesė savo dešinę ranką. Aš ją paėmiau tarp savo delnų ir garsiai, kad girdėtų jis pradėjau melstis: “Jėzaus, Visatos Motina Dvasia, Tėve, aš Tavo Sūnus Algimantas sutikau čia Kupiškyje, Tavo sūnų Vytautą, kuris tiek prislėgtas ir sunerimęs, tiek bijantis savo siela atsigręžti į Tave, nes laiko save nevertu ir netinkamu, kad Tu jį mylėtum. Ir šitoji sielos tamsi našta neleidžia jam pajausti Tavosios meilės, Tavojo gailestingumo. Tėve, aš meldžiu Tave, kad jo siela, nuoširdžiai norinti išsivaduoti iš šito tamsaus labirinto, kuriame jam kelią painioja ir tuberkuliozė, ir praeitis, ir negyjančios žaizdos ant kojų, ir jo paties baimė, apėmusi jį visą iš vidaus, kad jis nuoširdžiai tik, kad į Tave nebeturi teisės kreiptis, aš meldžiu Tave, Tėve, kad Tu dar leistum jam pajausti jo paties viduje Tavąjį raminimą ir šilumą…” Netikėtai Vytautas ėmė sakyti: “Nebegaliu daugiau išlaikyti rankos, ji degte dega, galva svaigsta, nebegaliu stovėti, reikia kur atsisėsti…” Jis ištraukė savo ranką iš manųjų delnų ir ėmė dairytis aplinkui, o tada paklausė: “Jūs – magas? Jūs mane užbūrėte?” – “Vytautai, aš nesu magas. Ir tavęs tikrai neužbūriau.” Už kelių metrų buvo tašytų akmenų neaukšta tvorelė, ant kurios galima buvo tiesiog atsisėsti. Aš privedžiau Vytautą iki jos, ir mes atsisėdome. Aš ėmiau jam vėl aiškinti: “Tikrai aš nesu magas ir tavęs neužbūriau. Aš tik meldžiausi. Ir tu mano maldą girdėjai pats. Ir kada tu ėmei vis labiau nusiraminti, Tėvo poveikis ėmė vis stiprėti. Jis veikia visada, bet žmogus jį pajunta, kada pats ima atsiverti. Lygiai taip, kai vanduo per menkiausią plyšį ima skverbtis, ir tuo pačiu tą plyšį platinti, o dėl to ir vandens gali daugiau tekėti per tą plyšį ir jį dar labiau gali platinti. Taip ir Tėvo gyvasis vanduo veikia tavo sielą. kada tik ji nusiramino girdėdama mano maldą, tuoj tas gyvybės vanduo ir surado tą plyšį – tavo sielos nuoširdų norą pajausti Tėvo poveikį savo viduje. Ir ji ėmė jausti. Bet dėl to, kad tavo siela tiek pilna nerimo, skausmo, kančios, tai Tėvo meilės virpesiai ją ima svaiginti, tavo protui tai visiškai iki tol nepatirtas dalykas ir jam atrodo, kad kažkas jį užbūrė, jam tai neįprastas poveikis, ir karštis deginantis atrodo nebeištveriamas. Gali prasidėti net vėmimas. Nes tai dviejų skirtingų prigimčių susidūrimas – gyvulinės ir dieviškosios.” Jis po truputėlį, po truputėlį gėrė mano žodžius, vis žvilgteldamas man į akis. Burna jo buvo be dantų. Bet akyse toks geras ir gaivinantis mėlis. “Mielas Vytautai, tu tik nebijok, nes Tėvas daro tau viską, kad tave stiprintų ir vestų į ten, kur tau geriau, o ne blogiau. Vytautas nusimovė kojines ir parodė abi žaizdotas kojas. Aš jam sakau, kad dabar pasimelsiu už tavo išgijimą, kad Tėvas tave išgydytų, jeigu tas išgydymas nepažeistų JO valios. Žinok, Tėvas savo valios nekeičia. Bet bendraudamas su Juo, kasdien, savais žodžiais, ir nuoširdžiai tu net ir ligos kančią fiziniam kūnui sumažini, net jeigu ir nepagyji iki galo. O priedo, tu viduje pajunti nuraminimą. Tikrą, ne išsigalvotą. Tu pradedi vis lengviau ir lengviau žvelgti į gyvenimą, tavo mąstymas skaidrėja, tu pradedi mylėti kitus. Ir ateina tokia akimirka, kai tu gimsti iš dvasios, kada tavo aš nebeturi nerimo, nebeturi baimės, jis visas jaučia, realiai jaučia, tik meilę, visiems. Net ir tiems, kurie tau daro bloga. Nes tuomet tu panašus pasidarai į Tėvą, nes jauti Jo meilę savyje, atrandi ir Tėvą savyje, ir su Juo susilieji. Nors indai ir skirtingi, vienas begalinis, o kitas telpantis į jį, kaip ir visi kiti indai, bet turinys, vidus, dvasinis vidus, yra vienas – Tėvo meilė.

     Vytautas patylėjo, o tada pratarė: “Aš tikrai pradėsiu melstis. Aš pajaučiau.” – “Ramybės, tau, Vytautai. Sudie. Ir visada būk su Tėvu, kuris visą laiką yra pats tavo viduje.. Niekada nuo Jo nebenusigręžk, ir pamatysi, kaip tavo pasikeis gyvenimas. Jis taps šviesus, kad kiti stebėsis. O tu žinosi, kad tai tik Tėvo dėka tu tapai irgi šviesus ir mylintis. O Tėvas tave labai myli. Kaip ir visus.” – “Aš dar šiandien melsiuosi…”

     Panarino jis nulestą galvą tarp delnų, alkūnėmis atsirėmė į kelius, ir liko taip sėdėti. Uždėjau savo ranką jam ant peties, padrąsindamas paplekšnojau tardamas: “Pasikalbėk dabar su Tėvu. O aš turiu važiuoti toliau. Ramybės tau.” Jis nepakeitė pozos. Visą laiką buvo paskendęs savyje. Aš ėjau prie mašinos, porą kartų dar atsigręžiau. Jis tebesėdėjo tokioje pačioje pozoje. Įlipau į mašiną, pradėjau važiuoti, Vytautas sėdėjo ir vis mąstė sėdėdamas tokioje pačioje pozoje…

    

     Važiavau į Anykščius ir meldžiausi dėkodamas Tėvui už tokią nuostabią galimybę sustiprinti palūžusį, pasimetusį, ir viltį praradusį surastą dar vieną sielos brolį…

    

     O juk šios kelionės metu aš meldžiausi už savo surastus sielos brolius ir seseris  Ukmergėje ir Pasvalyje, Utenoje ir Molėtuose, Panevėžyje ir Šiauliuose, Rokiškyje ir Kupiškyje, Visagine ir Zarasuose, Saločiuose ir Biržuose, iš esmės beveik kiekviename mieste ar miestelyje prieidavo prie manęs tokie sunerimę sielos broliai ir seserys ir aš juos raminau ir stiprinau, ir padėjau pajausti Tėvą esantį jų viduje, ir esantį gyvą, kokį jie patys patyrė.

    

     Savo antrąją kelionę po Lietuvą su Urantijos Knyga galėčiau įvardinti ne tik kaip Urantijos Knygos aiškinimo ir Tėvo gyvo žodžio skelbimo kelionė, kokia buvo ir priėjusių metų kelionė, bent jau po Jėzaus apsireiškimo miške prie Kretingos, bet ir kaip gyvosios maldos už tuos palūžusius, kurie patys susirasdavo mane ir prieidavo prie manęs gatvėje. Tai buvo visiškai naujas patyrimas man pačiam. Bet jis buvo toks vertingas, kad pamačiau, kiek daug yra tokių nuoširdžių ir apimtų nerimo, bet nežinančių, ką daryti brolių ir seserų. Ir visiems, be išimties visiems, po maldos buvo palaimos būsena. Tai buvo nuramintų ir atsivėrusių Tėvui sielų pripildymas Tėvo meile. Dėl to jos ir jautė palaimą ir lengvumą.

    

     Kada jau po šitos kelionės išėjau į Vilniaus prospektą su Urantijos Knyga, prie manęs priėjo jaunas vyras. Juodi nuo saulės akiniai slėpė jo akis. Jis paprašė jam padėti. Nusiėmė akinius ir parodė, kad visi paakiai mėlyni, kaip tamsiausia prinokusi slyva. Jis buvo primuštas. Naktis dabar praleidžia Nakvynės namuose, nes išėjo iš kalėjimo ir niekur negauna darbo, neturi, kur gyventi. Aš jo paklausiau vardo. “Kazimieras,” atsakė. Sakau jam: “Kazimierai, aš tau galiu suteikti dvasinį sustiprinimą, kurio tu nenusipirksi už jokius pinigus. Ar nori pajausti Tėvą savyje?” – “Noriu.” Atsakymas buvo labai tvirtas. “Duok savo ranką.” Aš ją suėmiau tarp delnų, ir pradėjau garsiai melstis, kad ir Kazimieras girdėtų, kad suprastų, kaip ir jis gali melstis, ir pajausti Tėvą bet kur ir bet kada. Kada maldą užbaigiau, tada Kazimieras gyvai, be menkiausio tik ką buvusio nusiminimo ir nevilties atspalvio balse, ėmė aiškinti: “Aš negaliu patikėti, kad taip gali būti. Aš noriu dainuoti, noriu šokti.” Net ir porą žingsnelių padarė tarsi šoktų. “Tik ką ėjau taip nusiminęs. Prašiau ištiesęs ranką išmaldos, taip buvo sunku širdyje, kad ir eiti vos galėjau, o dabar nieko to nebeliko. Taip gera gera, lengva lengva. Aš dabar galiu eiti iškėlęs galvą. Negaliu tuo patikėti. Ačiū jums, Algimantai.” – “Dėkok Tėvui, ne man. Šis jausmas yra Tėvo tau suteiktas, kai tik atsivėrei Jam.” – “Ačiū Dieve, ačiū Tėve, ir tau ačiū, Algimantai, be tavęs šito nebūčiau nei patyręs, nei sužinojęs. Dabar aš jaučiuosi, kad esu žmogus.”

    

     Kitomis dienomis buvo ir daugiau tokių patyrimų. Labai įdomių patyrimų. Bet tai jau kiti įspūdžiai ir kiti patyrimai…

    

     Telydi jus ramybė.

     Su broliška meile,

     Algimantas

    

Vilnius, 2006-07-14