Pirmoji kelionė per Lietuvą su Urantijos Knyga ir Jėzaus apsireiškimas prie Kretingos (2005-ųjų vasara)

    Man pačiam buvo netikėta mintis: važiuoti su Urantijos Knyga per Lietuvą, miegoti palapinėje, ir kiek tik įmanoma daugiau žmonių supažindinti su šituo dieviškuoju Apreiškimu. Ir toliau nuo Vilniaus. Tuose miestuose, kurie yra arčiau Vilniaus, galiu tą patį padaryti ir kitu metu, nes, pinigų atžvilgiu, tai yra pigesnis išvažiavimas. Bet ir tie žmonės, kurie gyvena toli nuo Vilniaus, turi tokią pačią teisę išgirsti apie Urantijos Knygą, kaip ir vilniečiai ar kauniečiai. 

     Tad šitoji mintis, prieš porą savaičių iki išvažiavimo, ėmė vis giliau ir giliau skverbtis į mano sąmonę ir pasąmonę. O vėliau, jau pasibaigus trečiajai kelionės dienai, pačiame vidurnaktyje, kada apsireiškė pats Jėzus, paaiškės, kad man Jis ir perdavė ją net per mano viršsąmonę. Bet apie viską iš eilės. 

     Išvakarėse, Vilniaus Urantijos grupė pasikvietė mane į lauko kavinę Vilniaus centre išlydėti mane į kelionę. Violeta dar ir apelsinų įdėjo, gal daugiau negu penkis kilogramus. Susirinkom septyniese: Loreta su vyru Juozu, Violeta, Svetlana ir Deividas iš Jungtinių Valstijų, Ada, ir aš.     

     Savo bičiuliams parodžiau žemėlapį, kuriame buvau, pagal mastelį, apskaičiavęs atstumus tarp miestų, nubrėžęs maršruto kelią, ir nustatęs miestus, kuriuose turėčiau sustoti  kur nors centre, ar net ir keliose to paties miesto vietose, pristatyti Urantijos Knygą praeiviams; taip pat ir tuos miestus, prie kurių turėčiau ieškoti miškų nakvynei, pasistačius palapinę. Numačiau ir tai, kad nevisada surasiu tuos miškus iš karto, reikės kai kur jų dar ir paieškoti rimtai. Dėl to, prie viso maršruto, apskaičiuoto pagal mastelį, pridėjau dar papildomai kilometrų, kad bendras ilgis susidarytų 1300 kilometrų.     

     Ir kada sugrįžau po kelionės viso atstumo paklaida tesudarė 3 kilometrus, nes iš viso nuvažiavau 1303 kilometrus.    

     Po mūsų pasisėdėjimo lauko kavinėje Svetlana ir Violeta, ir Deividas ir aš neskubėdami žingsniavome Gedimino prospektu. Buvo malonus, nors ir ne toks šiltas vakaras. Svetlana ir Violeta ėjo atsilikusios apie dešimt-penkiolika žingsnių. Deividas ir aš vis tebetęsėme savo šneką apie dvasinius dalykus. Netikėtai prie mūsų prisiartino jaunas vyras, nemažai išgėręs, ir laužyta anglų kalba kažką nerišliai švebeldžiojo, nors atrodė, kad jis lietuvis, tik mėgina atkreipti mūsų dėmesį angliškai, nes mes šnekėjomės angliškai. Gal, po minutės nuolatinio pristojimo prie mūsų, aš kreipiausi į tą vyruką, lietuviškai, ir paprašiau, kad jis leistų mums ramiai eiti ir nekibtų prie mūsų. Jis man parodė delne varinę grandinėlę, kurią apibūdindamas vartojo vienintelį žodį “gold” – angliškai “auksas.” Aš jam sakau: “Gerai, mums nereikia nieko. O tu nesikabinėk prie praeivių. Esi girtas, eik namo ir išsimiegok.” Ir jis atstojo. O mes toliau ėjome lygiai taip pat po du. Bet nenuėjus nė šimto metrų, girdžiu, triukšmas užpakalyje. Matau, kad tas sportiškas vyrukas vėl prisivijo už mūsų ėjusias Svetlaną ir Violetą ir kažką joms energingai aiškina. Aš sugrįžau prie moterų, Deividas irgi priėjo. O tas vyrukas veržiasi, eidamas ratais tai į vieną pusę, tai į kitą, prie manęs ir vis burbėdamas kažką nerišliai, bet ne lietuviškai, o siaubingai darkyta anglų kalba. Ir jis prasmukęs prie manęs staiga net neužsimojęs, bet kietu kumščiu smogė man į veidą. Smūgis buvo profesionalus. Kadangi mano rankose buvo sunkus portfelis pilnas prikrautas apelsinų, Urantijos Knyga, lietsargis, kad jis jau nebeužsisegė, tai jį nešiau apglėbęs abiem rankom. Tad mano judesiai buvo suvaržyti. Ir vis tik spėjau kažkiek išsisukti nuo jo kietų krumplių. Bet ne tiek, kad visiškai neužkliudytų. Jeigu nebūčiau loštelėjęs atgal per liemenį, tai smūgis būtų buvęs tiesiai į akį ir tikrai labai stiprus. Profesionalo smūgis. Nors mačiau, kad jis spaudžia kumštį, bet vis tik norėjau klausti, ką jis čia sumanęs ir ko vėl kimba, bet jis nieko nelaukdamas ir net neužsimodamas smūgiavo kietai sugniaužtu kumščiu. Matyt, kad tai treniruotas veiksmas. Pasidėjęs portfelį ant žemės dar norėjau su juo pasikalbėti, kodėl gi jis šitaip elgiasi, bet jį moterys ir Deividas jau nuvijo tolyn… Tada Svetlana užėjo į centrinę vaistinę ir atnešė plastmasinėje nedidelėje dėžutėje užšaldyto ledo…     

     Štai tokia buvo išlėdytuvių pabaiga…    

     Ryte, Svetlana ir Deividas atvažiavo pas mane, kad nufilmuotų, kaip išvažiuoju iš namų. Svetlana niekada nesiskiria su filmavimo kamera. Ji Lietuvos Nacionalinėje televizijoje dirbo daug metų, prieš išvažiuodama gyventi į JAV, laimėjusi žalią kortą, gal prieš aštuonetą metų. Tad jos filmuotos medžiagos dėka mes galime daug ką prisiminti ir iš mūsų ankstesniųjų susitikimų Vilniaus Urantijos grupėje ar visos Lietuvos urantijiečių sambūriuose.    

     Rytas saulėtas ir šiltas. Gal net jau ir karštas. Mašina lengvai lekia Ukmergės link. Ten mano pirmasis sustojimas šitos, man dar nepatirtos, kelionės metu. Kas manęs laukia miestuose, miškuose, neturiu jokio supratimo. Dėl to važiuodamas šnekuosi su Tėvu, su Jėzumi. Dėkoju už pakvietimą tarnauti Jiems tarnaujant žmonėms. Kaip vis tiktai nuostabu atrasti Dievą savo širdyje. Tada į vidų ateina nuolatinė, ir giluminė, ramybė, meilė, ir noras daryti gera kitiems iš meilės Dievui ir žmonėms, o ne vardan išskaičiavimo. Ir visada, visada dėkoju ir Tėvui, ir Jėzui už suteiktą galimybę patirti Jų meilę ir tarnauti Jiems. Ir nesvarbu, kur beatsidurčiau, jaučiu Jų paramą ir globą. Ir dabar širdyje taip gera gera. Jaučiu tokį neapibūdinamos pilnatvės jausmą. Jaučiu, kad tai labai tikra ir svarbu – šitoji mano kelionė. Bet negaliu pasakyti, kuo. Kažkoks nenusakomas pojūtis.    

     Iš autostrados Vilnius-Panevėžys išsuku į senąjį Ukmergės kelią. Nors juo nedaug tevažiuoti, gal 6-7 kilometrai, bet malonumas nepalyginamai didesnis negu važiuojant ta plačia, ir nuobodžia magistrale. Man niekada nepatiko važinėti plačiais keliais. Tad dabar siela džiaugiasi vingiuojančiu tarp medžių keliu. Tai tikroviškesnis kelias. Artimesnis širdžiai plentas.    

     Ukmergės centras. Tikrai Dievo paruošta sustojimo vieta. Mašiną galima pastatyti pačiame miesto centre ir mokėti nereikia už jos stovėjimą. Kaip ir turėtų būti. Juk žemė bendra, tai kaip čia dabar išeina, kad neturtingas jau nebegali joje ir mašinos palikti, nes neturi kuo už jos stovėjimą susimokėti. O turtingam, išeitų, kad viskas galima, ir visur. Bet juk šitaip neteisinga, kada žmogaus lygios teisės apribojamos piniginės storumu. Tokia tvarka prieštarauja Dievo Tėvo valiai – visiems suteikti lygias galimybes vystytis nepažeidžiant laisvos valios.    

     Išsiimu iš mašinos savo nuolatinius daiktus: sudedamą staliuką, baltą su trimis mėlynais koncentriniais žiedais Jėzaus visatos vėliavą, simbolizuojančią Rojaus Trejybę, tris Urantijos Knygas, dvi lietuvių ir vieną anglų kalbomis, aplanką su citatomis iš knygos, ir didžiosios visatos kompiuterinės grafikos nuotrauką.     

     Žmonių prieina tikrai daug. Ukmergė nėra didelė. Ir tikrai nesitikėjau tokio didelio susidomėjimo visiškai nežinoma knyga. Tą man sufleravo neseniai patirtas panevėžiečių abejingumas ir net neigiamas nusistatymas bet kokiai siūlomai informacijai. Bet Ukmergės žmonės trykšte tryško susidomėjimu šitam didžiausiam Dievo apreiškimui per visą žmonijos istoriją.    

     Priėjo profesionalas fotografas, Albinas. Labai jam artimi buvo mano širdies virpesiai, sklindantys iš Tėvo ir Jėzaus, kad jis atsivėrė savo paties širdimi. Pasidalino savo karčiu asmeniniu patyrimu. Aš jam paaiškinau, kad tik atsirėmus, bet visiškai atsirėmus, į Jėzų, į Tėvą, galima pajusti bet kokio patyrimo saldybę. Ir kartūs patyrimai išgaruoja iš viso, lieka tik palaima, sklindanti iš Jėzaus. Ir jis man atsivėrė, sakydamas, kad jis jaučia Jėzaus paramą iš vidaus, jaučia suteikiamą pagalbą sunkiomis minutėmis. Ir jis dėkoja už tokią pagalbą ir sustiprinimą. Štai būtent dėl tokių, kaip Albinas, sustiprinimo ir buvo perteiktas Apreiškimas – Urantijos Knyga.    

     Priėjo pagyvenęs vyras, gal septyniasdešimties su kaupu, ir ėmė aiškinti, kad vandens temperatūra Baltijoje yra pakilusi 4 laipsniais ir visuotinio potvynio neišvengti. Mėginau jį nuraminti, bet nelabai jis kreipė dėmesį į mano raminimą. O savo nerimą vis labiau ir labiau kurstė – tikrai bus potvynis. Ir pasaulio pabaiga ateis, kaip tik dėl to potvynio.     

     Mano raminimas jam buvo nemotais…     

     Priėjo dvi merginos. Viena iš jų ir sako: “Dievas yra manyje. Ir visada.” Tai yra nuostabūs atviri ir vieninteliai teisingi žodžiai, nurodantys kiekvienam Dievo ieškojimo kryptį – savyje, ne danguje ar bažnyčioje. Tik savyje, nes Tėvas suteikė savo dvasią, Minties Derintoją, kiekvienam iš mūsų ir patalpino mūsų prote. Bet ne smegenyse, kurios yra konkretus materialus žmogaus organas, bet visame mūsų mąstymo procese, kad galėtų mūsų mąstymą sudvasinti, nepažeidžiant mūsų pačių laisvos valios, suteiktos irgi Tėvo.    

     Matau kaip privažiuoja policijos mašina. Jaučiu, kad policininkas atvažiavo pas mane. Bet toliau aiškinu Urantijos Knygos pasirodymą ir svarbą Lietuvai, visam pasauliui. Policininkas prieina prie manęs ir klausia, ką čia pardavinėju. “Nieko,” sakau jam. O jis: “O ką čia darote, jeigu knygos sukrautos ant stalo?” Imu ir jam pasakoti lygiai tą patį, ką ir kitiems. Ir lygiai taip pat sakau, jeigu norėtų ir jis pats nusipirkti Urantijos Knygą, tai jam mielai ją parduotų bet kuriame “Vagos” knygyne visoje Lietuvoje. Ir jis patikėjo mano žodžiais ir be jokių išvedžiojimų ir priekabių išvažiavo…    

     Kadangi žmonių kiekviename mieste, dideliame ir mažame, prie manęs prieidavo ne tik dešimtys, bet kai kur ir šimtai, natūralu, kad negaliu jų visų minčių sutalpinti. Tuo labiau, kad jos visos atsikartodavo kaip aidas pamiškėje… Dėl to parenku tik kai kurias žmonių išsakytas mintis. Tuo tarpu pats svarbiausias šitos kelionės įvykis atsitiko liepos 11 naktį tarp dvyliktos ir antros valandos naktį. Tad viskas, iš esmės ir sukosi per visą kelionę aplink tai.     

     Dar prieš kelionę, bendraujant su savo Minties Derintoju, Tėvo dvasia, esančia manyje, kaip ir kiekviename kitame nesutrikusio proto žmoguje, man buvo pasakyta, kad kelionės metu pasirengčiau netikėtam susitikimui. Ėmiau mąstyti, koks galėtų būti tas netikėtas susitikimas. Ar su žmogumi, ar su dvasinėmis asmenybėmis…    

     Mano kelionės maršrutas sudarytas taip, kad kiekviename mieste turiu pabūti nei mažiau nei daugiau negu numatyta programoje, kad galėčiau apvažiuoti visus parinktus miestus. Tad po intensyvaus darbo Ukmergėje ateina laikas išvažiuoti į Radviliškį, nes matau, kad jau imu atsilikti apie dešimt minučių nuo numatyto grafiko. Tad paskubomis susidedu visus daiktus atgal į mašina, iki kurios mane palydi fotografas Albinas. Ir tikrai džiaugiuosi jo nuoširdžiais dvasiniais ieškojimais, kurie tikrai duoda nuostabių vaisių, kada žmogus ima linkti į dvasinius dalykus iš širdies. Tai ir yra atsidavimas Dievo dvasios vedimui iš vidaus.    

     Reikia vėl išvažiuoti į autostradą Vilnius-Panevėžys. Prisimindamas senąjį kelią iš Vilniaus į Panevėžį, pasuku į tą gatvę, kuri ir išves į Panevėžio kelią, kuris už kelių kilometrų turėtų turėti išvažiavimą ir į autostradą. Dar sustojęs pasitikslinu, paklausdamas žmogaus, ar šitas kelias veda į Panevėžį. “Taip,” patvirtina vyras. Tad ramiai važiuoju toliau. Tik nuvažiavus apie dešimt kilometrų pamatau, kad autostrados kaip nėra taip nėra. Imu šiek tiek viduje juoktis: “Štai galima pasiklysti ir tarp dviejų kelių vidury baltos dienos. Ir net tarp žmonių.” Kartas nuo karto pažvelgiu į programą, ir netikėtai suvokiu, kad iš Ukmergės išvažiavau ne tik neatsilikdamas nuo numatyto grafiko, bet priešingai, net 50 minučių anksčiau negu buvo numatyta. Ir labai keista, kad važiuoju ne tuo keliu, kuriuo turėjau važiuoti, ne autostrada, bet senuoju Ukmergės-Panevėžio keliu. Ir vis mąstau, kodėl šitaip išėjo, kodėl mane išvedė į šį kelią, tikrai nuošalų, be jokio judėjimo, bet gražų, kelią. Ir dar anksčiau negu numatyta. Vis mintyse dėlioju, kad pati kelionės pradžia kažkokia nesklandi. Nuvažiavus gal kokį dvidešimt kilometrų pamatau priekyje važiuojančius du žmones ant dviračių. Bet jie važiuoja ne vienas paskui kitą, bet šalia. Mano greitis apie 90 km. per valandą. Jie dar mašinos variklio ūžimo negirdi, tad nesitraukia iš kelio. O signalizuoti nenoriu, kad negąsdinčiau jų be reikalo. Juk skubėti man nėra kur, paaiškėjo, kad dar turiu apie 50 minučių atsargoje. Tad imu lėtinti greitį. Matau, kad važiuoja vaikas ir suaugęs žmogus. Jie jau girdi mažinos ūžimą, bet vis tiek nesitraukia iš kelio. O aš jiems irgi vis tiek nesignalizuoju. Juk kelias, be mūsų, visiškai tuščias. Tad visai lėtai šiuos du dviratininkus taip ir aplenkiu jiems nesitraukiant iš mano kelio. Už šimto metrų netikėtai sustoju. Pasiimu Urantijos Knygą ir išlipu iš mašinos laukdamas, kol jie abu privažiuos prie manęs. O kada jie jau šalia manęs, pakeliu knygą ir klausiu: “Ar matėt tokią knygą?” “Ne,” sako jauna moteris ir abu sustoja prie pat manęs. Aš jiems rodau Urantijos Knygą, paprašau paliesti lapus, pasižiūrėti, koks plonas popierius, pažiūrėti, kiek daug joje puslapių. Vaikas gal dešimties metukų. Susipažįstam, mamos vardas – Aušra, o jos sūnelio – Martynas. Abu važiuoja į svečius. Šiek tiek paaiškinęs apie knygą ir savo kelionės po Lietuvą tikslą, išimu iš mašinos baltą vėliavą su trimis mėlynais koncentriniais žiedais ir paaiškinu, jog tai Rojaus Trejybės simbolis visoje Jėzaus sukurtoje visatoje. Sakau, jog šitas simbolis paplis po visą mūsų planetą, Urantiją. Paklausiu, gal norėtų citatų iš šios knygos. Jaunoji motina mielai sutinka paimti. Paklausiu, gal turi kompiuterį, kad ir visą knygą galėtų pasiskaityti mūsų svetainėje. Kompiuterį tuoj tuoj pirks, paaiškina moteris. O Martynui iš Urantijos Knygos paskaitau apie Jėzų, kada jis buvo jo amžiaus. Tai irgi padaro vaikui didžiulį įspūdį. Ir tuo pačiu jis galės geriau prisiminti ir pačią knygą, kad joje rašoma ir jam suprantamai apie jo metų Jėzų. O prieš išsiskiriant paprašau Aušros pasimelsti už mano kelionės sėkmę. Duodu jai vieną kelionės programą, kad žinotų kur kokią dieną būsiu, kada melsis už mane. Martynas irgi pažada pasimelsti už mane. Dar pasiūlau porą lapų su citatomis, gal padalins draugams. Aušra  labai apsidžiaugia, nes dabar kaip tik važiuoja ten, kur gyvena pamaldingos senutės. Tai joms labai patiks paskaityti apie Jėzų. Išsiskirdami apsikabinam vidury kelio kaip broliai ir sesuo. Širdyje nuostabi lengvuma ir skaidruma. Štai ir gavau atsakymą, kodėl turėjau iš Ukmergės išvažiuoti ir anksčiau ir pasiklysti kelyje: ogi šitiems dviem Dievo vaikams reikėjo suteikti atsakymų į juos kamuojančius klausimus, į kuriuos įtikinamų atsakymų dar negavo iki netikėto susitikimo vidury kelio…    

     Radviliškyje irgi daug besidominčių naujuoju Dievo Apreiškimu. Antanas, sulaukęs jau garbaus amžiaus, ką jam aiškinu apie Urantijos Knygą, tą puikiausiai supranta tarsi būtų ją skaitęs ir pats. Jis sako: “Visada prašau Viešpaties palaimos. Sakau „Viešpatie, padėk tu man. Ir visada gaunu palaiminimą. Nevisi tą supranta. Bet ir nesvarbu, juk kvailam neprirodysi, o protingas visada supras.” Tai rodo, kad šio vyro dvasiniai virpesiai sutampa su manaisiais, nes ir vieni ir kiti ateina iš Dievo. O kada širdys yra atvertos, tada mes ir imame suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, net turėdami ir visiškai skirtingą patyrimą ir tikrovės pažinimą…    

     Buvo ir tokių, bet vos vienas kitas, kurie tvirtino, kad esu sektantas, kad nusidedu prieš Dievą. Bet kaip tiems mūsų broliams ir seserims būtų pravartu iš pradžių iš savo akies išsitraukti rąstą, prieš pastebint kito akyje krislą.    

     Aldona, jau sulaukusi ir 70 metų, ėmė man tvirtinti, kad Dievo nėra, būtent “davatkos man Jį ir užmušė. Ir šeimos kančios. Kodėl gi Jis nepadeda? Auginau savo jaunesnį brolį kaip savo sūnų, nes jis yra 19 metų jaunesnis už mane. Jis išvažiavo į Vilnių, ir dabar užima labai aukštas pareigas. Ir jokio dėkingumo, nors jam paaukojau visą gyvenimą, kad tik jam būtų geriau, kad išsimokintų. O dabar jam nebereikalinga. Tai kaip gali Dievas leisti tokią neteisybę, kai tu atiduodi viską, kas gera, o tau atsilygina nedėkingumu…” O aš jai sakau, o kaip gi Jėzui atsilygino už Jo skleistą gėrį ir meilę visiems. Ir net ant kryžiaus kabėdamas Jis vis vien gailestingai prašė Tėvo užtarimo už tuos, kurie jį kankina ir pasmerkia mirčiai dėl savojo neišmanymo. Ir Jis Dievo neneigė. Dėl to, kad Jo širdis buvo atvira Tėvui…”      

     Radviliškyje gyvena mano dėdė ir teta ir pusbrolis. Tad baigęs savąją tarnystę gatvėje nuvažiavau pas juos. Pusbrolis buvo išvažiavęs į Šiaulius parsivežti iš ligoninės savo tėvo. O su teta pasišnekam apie mano kelionę, apie dvasinius reikalus. Ji mane nusiveda į daržą pabraškiauti. Gaila tik, kad ji Dievą suvokia savo protu, bet neatveria Jam širdies. Dėl to ir manoji veikla jai visiškai nesuprantama. Šalia dar aplankiau vieną seną moterį, kuri yra tikinti, bet irgi negalinti suprasti mano dvasinio atsidavimo Tėvui, Jėzui iki tokio laipsnio, kada materialūs dalykai išblėsta. Ir didžioji dauguma žmonių ima man priekaištauti, kad aš savo gyvenime nustelbiau materialią pusę dvasine puse. Kada mėginu jiems paaiškinti, kad nieko aš niekur nenustelbiau, tiesiog mane taip veda Tėvas ir Jėzus, jog vis daugiau ir daugiau pasineriu į Jų dvasinį meilės vandenyną ir matau, jog tik šituo keliu einant galima žmogų taip apšviesti, kad jo širdis prisipildytų meilės ir gailestingumo, tada lyg ir pradeda šiek tiek pritarti, bet tuoj pat ir vėl griebiasi priekaištavimo: “Bet šitaip negalima, gyvenam tarp žmonių, esam materialūs, dėl to ir turim gyventi taip, kaip gyvena visi…”     

     Ir nors šitas dvasinis žmonių šviesinimo kelias yra labai ilgas, sunkus, ir lėtas, bet tai yra vienintelis kelias, vedantis į Jėzaus karalystės įgyvendinimą žmogaus širdyje, į korupcijos ir nusikalstamumo pašalinimą per meilę, išnaudojimo ir skausmo panaikinimą per tarnavimą. Tad kažkas turi šitą žinią skleisti gyvai tarp žmonių, o ne iš aukštų tribūnų vilkint aukso rūbus…     

     Tarsi ir pradeda suprasti, bet žodis kitas ir vėl iš pradžių – bet reikia gyventi kaip  visiems, neišsiskirti iš kitų… O kaip, kaip visiems: prisitaikant prie melo, ritualų, tuštybės, savo vien tik biologinės šeimos interesų tenkinimo bet kokiom aplinkybėm, karjeros, pinigų siekimo, ir dar daug daug tokių visiems būdingų ir viena nuo kito neišsiskiriančių savybių puoselėjimo. Bet juk tai ne gyvo žmogaus gyvenimas, o kalėjimas jo sielai. Ir aš nepailstamai dėkoju Jėzui, dėkoju Jo partnerei Vietinės Visatos Motinai Dvasiai, kuri yra Šventosios Dvasios šaltinis mūsų visatoje, dėkoju Tėvui už manosios sielos išlaisvinimą iš tokio riboto vien tik materialių siekių įkalinimo…    

     Naktį palapinę pasistačiau miške Radviliškio pakraštyje. Uodų kaip iš gausybės rago. Vieną nuveji, jau trys įkando. Nubaidai tuos tris, dar keturi prilipo… Ir taip visą vakarą. Kol galų gale suvokiu pagalbos kreiptis į Jėzų. Atrodytų kvaila, kad dėl uodų turiu kreiptis į jį. Bet į ką daugiau, jeigu savo rankų nebeužtenka su jais susitvarkyti… O juk turiu ir valgyti pasidaryti, ir palapinę pasistatyti… Ir ką gi, tikrai uodai kaip burtininko lazdele mostelėjus, palieka mane ramybėje… Tik po kiek laiko topteli  mintis, o juk aš jau turiu išskirtines sąlygas. Šiaip gi tik prieš akimirką buvau uodų pjaunamas be pasigailėjimo, dar net su pasigardžiavimu. Nors per mūsų urantijiečių sambūrį Molėtuose Sauliui, mūsų svetainės nuostabiam ir nepailstamam administratoriui, aiškinau, kad uodams reikia ne vegetariško kraujo. Bet pasirodo tinka ir toks…    

     Pabundu   prieš šešias. Iššliuožiu iš savo žemos žemos palapinės ir džiaugiuosi nauja diena, kurią suteikia Tėvas ir Jėzus dar didesniam Jų pažinimui ir žmonių studijavimui. Aplinkui gražu, nors iki pat trečios valandos netoli kažkur esančioje kavinėje triukšmingai bumbsėjo muzika neleidusi užmigti. Bet aplinkui ir gražu ir pilna uogų, žemuogių, mėlynių. Ko gi daugiau gali norėti širdis ir liežuvis pusryčiams. Tiesiog vaikštinėji ir skainioji uogas tuoj pat dėdamas į burną. Kas gali būti nuostabiau už tokį dievišką papusryčiavimą. Gera širdyje, gražu aplinkui… Nors uodai jau vėl darbuojasi išsijuosę…    

     Susikraunu visą mantą atgal į mašiną, nusiprausiu. Vandenį vežuosi su savimi iš Vilniaus kanistre ir dar dviejuose litriniuose buteliuose. Dar lieka nusiskusti, bet miške prie medžio elektrinės skutimosi mašinėlės neprisijungsi. Tad užvažiuoju į benzino kolonėlę. Ir ten nusiskutęs iš pat ankstyvo ryto važiuoju į Radviliškį susitikti su pusbroliu. Mat vakar jis turėjo grįžti vėlai iš Šiaulių drauge su tėvu, kuriam buvo padaryta operacija. Pakeliui dar užsuku į knygyną, pasižiūrėti, ar čia irgi yra Urantijos Knyga. Susitinku su jo savininku. Jis man sako, kad tokios knygos neturi. Parodau jam pačią knygą. O jis vos tik metęs žvilgsnį į viršelį sako, kad tokios knygos jam ir nereikia. Tai fantazijos kokios. Aš jam aiškinu, kad čia nė žodžio iš žmogaus nėra, nes rankraštis buvo dalimis materialiu pavidalu dvasinių būtybių perduodamas žmonėms. Bet jis ir klausyti nenori. Klausiu, ar čia mieste yra koks nors “Vagos” knygynas, kuriame žmonės galėtų ją nusipirkti. Bet jo paaiškinimas trumpas ir piktokas: “Šitas yra vienintelis knygynas Radviliškyje, ir šitos knygos aš neimsiu, o “Vaga” pati tuoj bankrutuos.” Aš jam vėl: “Jeigu jums neįdomi ši knyga, tai nereiškia, kad ir kitam ji bus lygiai taip neįdomi, bet jūs užkertat jam ir tą vienintelę galimybę tokią knygą nusipirkti Radviliškyje.” Bet jo atsakymas buvo kaip kirviu nukirsta: tokios knygos jis niekada nepardavinės.       

     Pusbrolio tėvas jau atsikėlęs, o pusbrolis dar miega. Atvažiavęs dar yra ir kitas jo brolis, dvynukas, kuris gyvena Plateliuose. Aš jų neatskiriu. Jie man visiškai vienodi. Tėvas pažadina abu, nors prašau, kad dar leistų pamiegoti. “Nieko,” sako, “prisimiegos, ne kasdien pasirodai, tuo rečiau gali susitikti su jais abiem.” Ateina abu mūrai ąžuolai gal po du metrus išsitiesę. Apsikabinam. Jie manęs klausinėja apie mano kelionę. Rodau savo maršrutą nužymėtą žemėlapyje, aiškinu jiems apie Urantijos Knygos svarbą Lietuvai ir pasauliui. Ir vienas iš jų panoro irgi nusipirkti knygą. Tas, kuris iš Platelių. Jis prie meno. Dirba piešimo mokytoju mokykloje. Radviliškyje gyvenantis pusbrolis jau buvo iš manęs gavęs rusišką Urantijos Knygą, bet jam ji nepatiko, tad kažkam padovanojo. Tad pamatęs brolio susidomėjimą šita knyga, ir šis jau nebėra toks abejingas. O tas, kuris prašė Urantijos Knygos, nori ją paskaityti, kad bent sužinotų, kokia gi yra šita informacija, pateikiama joje, kad galėtų pasidaryti savo išvadas. Nors jis tiki tik Naujuoju Testamentu. Taigi jo požiūris yra visiškai logiškas. Išvadas apie Urantijos Knygą pasidarys tada, kada sužinos, kas gi joje yra pateikiama. Tuo tarpu daug, labai daug žmonių skuba su išvadomis net nežinodami to šaltinio turinio, tvirtindami, kad yra šventas Raštas, ir daugiau nieko prie jo pridurti nebegalima. Visiškai nesuvokdami, kad prie jo pridurti galima labai daug ką. Ir ne tik galima, bet ir būtina. Dėl to ir priduria Urantijos Knyga tą, ko šventasis raštas net ir neįsivaizduoja.     

     Atnešu iš mašinos dvi Urantijos Knygas ir vieną parduodu su nuolaida, nes ir aš ją nusipirkau su tokia pačia nuolaida, kada šimtą knygų ėmiau Urantijos grupių nariams Vilniuje ir Kaune, tam pusbroliui, kuris dirba mokytoju Plateliuose, o kitam padovanoju, nes šis yra bedarbis ir jokių pajamų negauna. Bet vis tik matau, kad ir jis skaitys ją lietuviškai. Tuo labiau, kad jis buvo aktyvus Tikėjimo žodžio bažnyčios narys. Netgi pats mokydavo kitus bažnyčios narius. Bet neišsiteko jos rėmuose, ir buvo pašalintas. Tad jam kaip niekad dabar reikia pastiprinimo, kokį ir gali surasti semdamasis Dievo ir Jo kūrinijos didesnio pažinimo iš Urantijos Knygos apreiškimo.     

     Išgeriam arbatos, man dar padeda braškių, nes nieko kito nevalgau, ką valgo jie. Atsisveikinam ir vėl į kelią. Į Šiaulius.    

     Šiauliai. Pėsčiųjų bulvaras. Prieinu prie knygyno. Užeinu vidun. Pasižiūrėti, ar turi Urantijos Knygą. Turi. Tik kaina kažkodėl aukštesnė negu buvo sutarta su knygos platintoju “Vaga.” Buvo sutarta, kad “Vaga” padarys tokią nuolaidą knygynams, kurie nepriklauso “Vagos” knygynų tinklui, kad šie pardavinėtų Urantijos Knygą ne aukštesne kaina, kaip 95 litai. O šitame knygyne ji kainuoja net daugiau kaip 98 litus. Aišku, ši kaina yra nedidelė, palyginus su rusiška Urantijos Knyga, kuri yra pardavinėjama kietu viršeliu po 250-280 litų. Bet vis tik žmogus nori, kad būtų dar pigesnė…    

     Pasistatau savo staliuką šalia knygyno ir nebeturiu jokio poilsio per visas tris valandas, praleistas šioje vietoje. Toks didžiulis noras žmonių sužinoti, kokia ši knyga. Didžiulis noras net ją nusipirkti, nežiūrint jos kainos. Dar kai pamato, kad joje daugiau 2150 puslapių, tai kaina nebeatrodo iš viso didelė. Daug kas sako, kad taupys ir tikrai pirks. Ir ėjo ir jauni ir seni, ir su mažais vaikais ir su paaugliais. Ir gaila buvo išvažiuoti. O dar daugiau buvo gaila, kad tiek daug žmonių net ir negalėjo žinoti ir prieiti prie mano staliuko, kad išgirstų apie Urantijos knygą ir apie gyvąjį Tėvą ir gyvąjį Jėzų. Bet ir jie lygiai taip, kaip ir tie, kurie atėjo, būtų mielai klausęsi šitų pasakojimų ir ėmę taupyti pinigus Urantijos Knygai. Bet vienam tiesiog fiziškai neįmanoma aprėpti tiek daug norinčių išgirsti tokias naujienas žmonių. Tad įsivaizduokit, kada mūsų šitame dvasinio tarnavimo kelyje pagausės, kada vis daugiau ir daugiau žmonių ims susipažinti su Urantijos Knyga labai nuodugniai, štai tada ir bus galima aprėpti daug daugiau žmonių ir pasibelsti į jų širdis…    

     Prieina pagyvenęs vyras ir besdamas pirštu į Urantijos Knygą anglų kalba sako, taip pat angliškai, kad jį ši knyga sudomino. Jo akcentas ryškus. Tad aš jam atsakau lietuviškai. Bet jis vis vien kalba angliškai, nors ir laužyta anglų kalba. Na, pamanau, galbūt emigrantas, kuriam jau lengviau kalbėti ta kalba, ne lietuviškai. Tad jam imu viską aiškinti irgi angliškai. Jis klausosi labai įdėmiai. Nepertraukdamas. Iki šito vyriškio pasirodymo, prie manęs buvo priėjusi Rozita, kuri jau yra nusipirkusi Urantijos Knygą ir pradėjusi skaityti. Su ja mes telefonu buvome bendravę jau kelis kartus per pastaruosius porą metų. Tad ji apie Urantijos Knygą jau žinojo iš anksčiau ir labai laukė jos pasirodymo lietuvių kalba. Prieš savo kelionę aš jai paskambinau ir pasakiau, kad būsiu ir Šiauliuose. Tad ji ir atėjo susitikti prie manojo kilnojamojo stendo su knyga ir išskleistu visos kelionės žemėlapiu. Ir dabar į Rozitą kreipėsi šitas vyras lietuviškai. Tuomet ir aš vėl sugrįžau prie bendravimo su juo lietuvių kalba. Jis paaiškino, kad yra Kazimieras, pensininkas, buvęs anglų kalbos mokytojas. Ėmė pasakoti savo gyvenimo istoriją. Mūsų bendravimas truko gal apie pusę valandos. Tad jau ėmiau žiūrėti, kad tai nepradėtų trukdyti pagrindinei mano misijai, teikti žinią apie Urantijos Knygą, o ne atsiduoti istorijų klausymuisi. Bet prisimindamas Jėzaus kantrų bendravimą su žmonėmis, bet kokiomis situacijomis, aš kartas nuo karto ir toliau bendravau su Kazimieru. Galų gale mes broliškai atsisveikinome ir jis nuėjo savais keliais. Jam pažadėjau atsiųsti kai kurių dokumentų iš Urantijos Knygos anglų kalba.     

     Kada savo tarnystę šitoje vietoje užbaigiau, sukroviau visus daiktus ant ratukų ir patraukiau prie mašinos, kurią pasistačiau tolokai nuo šitos vietos. Bet beeidamas prie mašinos, pamačiau senutę, pardavinėjančią žemuoges. Nusprendžiau nusipirkti žemuogių stiklinę ir suvalgyti. O bepirkdamas ėmiau su ją šnekėtis. Matau jos giedrą negilių raukšlių išvagotą veidą, žydras akis, ir pajuntu, kad su ja galiu pasišnekėti apie Jėzų, apie gyvą Jėzų. Ir neapsigaunu. Ji labai jautriai atsiliepia į mano žodžius. Tuomet jai paaiškinu apie Urantijos Knygą, apie savo kelionės po Lietuvą tikslą. Ir mes bendraujam kaip artimi giminės. Išsiskiriam palinkėdami vienas kitam likti Tėvo ir Jėzaus ramybėje.    

     Sugrįžtu prie mašinos, ir man šauna į galvą mintis dar pereiti per pėsčiųjų bulvarą ir padalinti lapelių su citatomis iš Urantijos Knygos. Nieko neaiškinant apie pačią knygą. O ten jau kas norės, galės pasiskaityti mūsų svetainėje, nes adresas nurodytas. Taip ir padarau. Ir bedalindamas lapus su citatomis vėl sutinku buvusį anglų kalbos mokytoją pensininką Kazimierą. Jis man ir sako, kad Šiauliuose galėčiau dar kai ką pasižiūrėti. Bet primygtinai siūlo nuvažiuoti į Kryžių kalną. Aš jam sakau, kad ten esu buvęs. Jis klausia, kada. Sakau, kada Lietuvoje lankėsi popiežius. O jis man toliau siūlo nuvažiuoti dar kartą šiandien. Sakau, kad man nepakeliui, ir jau vakarop, o man dar reikia susirasti vietą nakvynei pakeliui į Kuršėnus. O jis vis vien siūlo nuvažiuoti šiandien į Kryžių kalną, nes ten daug kas pasikeitę. Netrukus išsiskiriam. Aš dar nueinu į turgų, nusiperku medaus. Tada pakeliui prie mašinos dar užšnekinu kelis jaunus žmones ir užvedu kalbą apie dvasinius dalykus, bet taip, kad jie imtų klausti iš kur tai žinau, kad galėčiau jiems paaiškinti apie Urantijos Knygą. Ačiū Jėzui, kad Jis mane išmokė šito metodo, kaip bendraujant su iki tol nematytais žmonėmis leisti jiems jaustis nesuvaržytiems ir pateikti klausimų patiems. Pasiklausau nuostabaus smuiko griežimo ir padėkoju Giedrei už nuostabų švelnumą, išliejamą per smuiką visai aplinkai ir pasakau, kad yra tokios dvasios, kurios padeda kūryboje – muzikoje, literatūroje, dailėje ir kitose srityse, kad žmonių sukurti kūriniai tarnautų visumai, visuomenei. Tokios dvasios vadinasi Dangiškieji Meistrai. Būtent jie suteikia menininkui įkvėpimą ir siužetus, kada žmogus net negali pats paaiškinti, iš kur jam gimsta kūrybinė mintis… Giedrė apsidžiaugia, kad ji turi tokią pagalbą iš aukščiau...     

     Prie mašinos užvalgau, o mintyse Kazimiero žodžiai “Nuvažiuok šiandien į Kryžių kalną.” Ko man ten važiuoti? Ir iš viso ar važiuoti? Juk išsukti iš savo maršruto reikės apie 10-11 kilometrų. O galvoje sukasi, jog dar reikės susirasti mišką nakvynei. Ir nebus taip lengva padaryti šitose vietose, nes miškai visi toli nuo kelio. Bet savo nuostabai tiesiog rankos vairuoja į Kryžių kalną. Atvažiuoju. Kas gi čia pasikeitę? Aišku, atsirado prekyba nukryžiuotu Jėzumi, kryželiais, paveiksliukais ir kitais panašiais dalykais. Matosi ir centrinis takas, vedantis į kalno viršų, išklotas spalvotomis plytelėmis. Anksčiau viso šito nebuvo. Einu prie prekybininkų ir prie pirmo staliuko klausiu: “Gal turit gyvą Jėzų?” Vyras ir moteris pasimeta nuo mano jiems atrodo nesuprantamo klausimo. Matau jų pasimetimą ir paaiškinu: “Na, tokį Jėzų, kuris nebūtų pakabintas ant kryžiaus, be kančios ir skausmo žymių, o teikiantį paguodą, ramybę, ir džiaugsmą. Panašų į mano.” Parodau Jėzų, kurį nešiojuosi ant kaklo. Tai labai graži reljefinė Jėzaus galva. Matosi aiškiai iškarpytas Jo veido profilis: nosis, smakras, skruostai, plaukai. Tik gaila, jog ant galvos yra uždėtas erškėčių vainikas. Man šitas Jėzaus profilis labai patinka. Jis balto, greičiau sidabrinio atspalvio, įdubimuose tamsesnis, iškilimuose šviesesnis, taip išryškinamas Jo viso veido reljefiškumas. Tik nenoriu, kad Jis būtų net ir su erškėčių vainiku. Noriu Jo tikro, su džiugia išraiška. Juk Jis yra gyvas, o ne ant kryžiaus. Kaip gi gali Jėzus ant kryžiaus kelti mažam vaikučiui džiaugsmo mintį, kada jis mato iškankintą kūną. Vaikutis dar mažas, kad suvoktų, jog tik iš Meilės galima leistis nukryžiuojamam ir šituo nukryžiavimu demonstruoti Tėvo meilę. Vaikutis dar šito dalyko ne tik nesuvokia, bet jam geriau iš viso šito vaizdo nematyti, o džiaugtis paties Jėzaus džiaugsmu ir ramybe. Ir dėl to ir aš ieškojau panašaus Jėzaus atvaizdo jau ne vienerius metus… Deja, tokio atvaizdo nesuradau ir čia.    

     Kada šituos savo samprotavimus dėsčiau prekybininkams, prie jų prisijungė dar keli ir jau šitai grupelei aiškinau ir rodžiau Urantijos Knygos apreiškimą, kuris pakeis dabartinį iškankintą Jėzų į gyvąjį Jėzų. Jie susidomėjo Urantijos Knyga. Vienintelis, kuriam nereikia nei Dievo, nei Jėzaus, reikia tik pinigų, kad galėtų džiaugtis gyvenimu, buvo jaunas 20-22 metų vaikinas…                     

     Prieš išsiskirdamas su prekybininkais pasiklausiau jų patarimo, kur galėčiau greičiau susirasti vietą miške palapinei pasistatyti. Tai jie man vienbalsiai atsakė, kad galiu nors ir kalno papėdėje statyti palapinę, nes turistai taip ir daro. Arba pavažiuoti kelis šimtus metrų iki vienuolyno ir ten pasistatyti… Tai buvo tam tikra paguoda, nes nebereikėtų gaišti laiko, ir benzino, vietos ieškojimui. O ir vieta čia labai graži. Aplinkui visur žali laukai, tolumoje miškai… O dar maloniau būtų permiegoti vienuolyno celėje ant grindų. Mat ir namie aš miegu ne lovoje, bet ant grindų. Kūnui lova ne poreikis, bet nereikalingas pripratimas. Ant kieto pagrindo geriau pailsi. Juk ir sulaužytu stuburu žmogų guldo ant lentų net ir ligoninėje… O pasveiksta, ir vėl jis linkęs sau kenkti… Kaip ir su maistu…    

     Einu link Kalno. Bet pakeliui dar pamatau luošį, meldžiantį išmaldos. Be vienos kojos. Užšnekinu jį. Imu raminti ir guosti, kad nenusimintų, kad atsiremtų tik į Jėzų, tik į Tėvą, ir kada atras Jį savo paties viduje, tik tada galės pajusti gyvenimo grožį. Jis man ir atsako, kad visada meldžiasi savais žodžiais. Ir tikrai tiki, kad Dievas ir Jėzus yra ir bus širdyje. Išsiskiriam kaip broliai, apsikabindami…    

     Jau visiškai esu prie pagrindinio prabangaus raudonomis plytelėmis iškloto tako, vedančio į kalno viršų. Ir nespėjus pastatyti kojos ant paties tako, pajuntu galingą jėgą, mane pasukančią į kairę nuo tako ir pradedančią vesti šalutiniu taku tarp kryžių. Einu ir nesuprantu, kodėl einu būtent šituo taku, o ne patogiu, vedančiu tiesiausiu keliu į viršų. Tuo labiau, kad vaikštinėti ir dairinėtis neturiu ir laiko. Jau ima vakarėti…     

     Mane priveda, toji švelni, bet tuo pačiu labai tvirta ir nematoma, bet juntama jėga prie seno, visiškai surūdijusio iš metalinio vandentiekio vamzdžio padaryto kryžiaus. Jis daugiau kaip dviejų metrų aukščio. Mane užlieja nuostabi šiluma, giluminė meilė, ir ašaros pačios pradeda tvenktis akyse. Bučiuoju šitą surūdijusį kryžių, dėkoju Jėzui, Tėvui už suteiktą patyrimą, ir imu melstis. Po maldos pastebiu, jog ant kryžiaus yra užkabintas nedidelis Nukryžiuotasis, tik be vertikalaus skersinio. Jo rankos ištiestos į šonus, o delnuose skylutės. Aš nusiimu savo Jėzų nuo kaklo, nukabinu nuo sidabrinės grandinėlės ir paėmęs už mažyčio žieduko rūpestingai įneriu savo Jėzaus profilį į Nukryžiuotojo kairės rankos delne esančią skylutę. Kodėl taip darau, paaiškinti negaliu, kažkas iš vidaus taip siūlo, nors šitas Jėzaus profilis man labai patiko, jeigu ne tas jo kančią simbolizuojantis erškėčių vainikas. Tik užkabinęs Jėzaus profilį pastebiu šalia kryžiaus užrašą, visą surūdijusį, jog tik su dideliu vargu perskaitau, kas parašyta. Ir tai vieno žodžio neperskaitau niekaip:     

     “Viešpatie, suteik kantrybės ir Šventosios Dvasios išminties. 

     …tavimi labai pasitikiu.”    

     Ir pagalvoju, būtent tokius žodžius dažnai pavartoju savo madoje…    

     Nusiskinu kelis dilgėlių lapelius ir suvalgau. Jos maloniai pakutena gomurį… Nesistebėkit, tai mano įprastas maistas – dilgėlės, pienės, varnalėšos. Ir pigu, ir skanu, ir sveika…     

     Lipu vėl į kalną, kad pasiekęs centrinį taką jais nusileisčiau žemyn. Užkopiu ant kalno viršaus. Ir jau statysiu koją ant pagrindinio gražaus tako, ir vėl toji pati jėga, švelniai, bet tvirtai, apsuka mane ir veda tokiu šalutiniu, tokiu siauru takeliu, kad kryžiai remiasi į pečius iš abiejų pusių. Ir visas takas toks apžėlęs dilgėlėm, kad nematau, kur eiti. O jis toks status, be jokių turėklų. Ir laiptelių žingsnis yra tiek prailgintas, kad reikia man žengti didžiulį žingsnį, kad pasiekčiau šio laipto kraštą, kuris užbaigtas lentomis, o pats viršus - atviros žemės ir kad neišplautų jų lietus iš viso, tai jos aprėmintos lentomis. Einu ir vis sau kartoju mintyse, kad būčiau atsargus, nes tokiu stačiu ir po kojomis nejuntamu ir akims prastai matomu taku netruksi ir nuriedėti. O jau buvau ne kartą pamokytas, kad neišsklaidyčiau dėmesio nuo paties veiksmo. Bet eidamas klausiu Jėzaus: “Kodėl Tu mane atvedei čia.” Ir Jis man paaiškina: “Aš tave atvedžiau tam, kad Mano materialų simbolį paliktum čia, nes jis tau nebereikalingas. Tu atradai mane savo širdyje ir užmezgei gyvą ryšį su Manimi per Tėvo meilę, kurią irgi atradai savo paties viduje. Dėl to mes ir esame susieti Tėvo gyvąja meile. Dėl to ir pakviečiau tave, kad materialų Mano simbolį paliktum kitiems, kuriems to reikia. O kelias, kuriuo vedu tave, yra Manosios karalystės kelias, kuris, kaip matai, nėra pramintas tiek gerai, kad būtų matomas visiems ir kad juo žengtų visi. Aš tave vedu ir tu juo žengi…”     

     Dabar aš suvokiau pensininko anglų kalbos mokytojo Kazimiero primygtinį siūlymą nuvažiuoti į Kryžių kalną būtent šiandien. Per jį Jėzus kvietė mane atvažiuoti ir padaryti tai, ką Jis ir norėjo, kad aš padaryčiau. Ką aš ir padariau. Bet tuomet dar nežinojau, jog šitas apsilankymas buvo tik įžanga į mano susitikimą su pačiu Jėzumi… Jis įvyks dar po maždaug trisdešimties valandų…     

     Nusileidęs nuo kalno pasuku prie mašinos ir važiuoju į greta esantį vienuolyną. Padovanosiu jiems Urantijos Knygą. Juk tiek daug laiko jie skiria Jėzaus gyvenimo nagrinėjimui iš Naujojo Testamento, kuriame Jo gyvenimo ir nėra aprašyta… Kaip gi Jis bendravo su žmonėmis? O ką jis veikė dar vaikas būdamas? Kaip elgėsi namuose ir mokykloje, kokios slėgė jį problemos ir kaip jas sprendė? Juk tai pavyzdys ir mums šitaip gyventi kasdieniame gyvenime. Tai turėtų būti nuostabiausia dovana vienuolynui.    

     Vienuolynas visiškai naujas. Pastatytas šiuolaikinėmis sąlygomis ir panaudojant šiuolaikines statybines ir apdailos medžiagas, kad jokiu būdu neprimena senovinių vienuolynų statinių. Tai tiesiog motelis, kuriame leidžia laiką grupelė vienminčių. Viduje jokios dvasinės šilumos pėdsako. Tiesiog šaltas ofiso pastatas. Ne, tokioje aplinkoje vargu ar gali pajusti ryšį su gyvuoju Jėzumi. Stinga meilės išraiškos, kuri tokia būdinga senoviškų statinių architektūrai ir išpuošimui. Dabar visur, vienuolynai ne išimtis, viešpatauja kuo paprastesnės ir pigesnės konstrukcijos ir projektai. Sakytum vienadieniai projektai. Tikrai niekas jais nebesižavi ir nesižavės, kaip žavisi Vilniaus senamiestyje esančiomis bažnyčiomis. Nes jie statomi tik vardan pinigų ir tam tikrų funkcijų, be jokios ir minties, kad turėtų sujaudinti širdis. Ir kuo toliau nuo dabartinių kartų, tuo labiau.     

     Be Dievo meilės negalima sukurti to, kas jaudintų kartų kartas.      

     Atsidaro durys ir pasirodo pagyvenusi moteris. Aš jos klausiu, kur galėčiau surasti vienuolyno vyriausiąjį. Ji paprašo luktelėti ir nueina jo pakviesti.     

     Vienuolyno vyriausiasis brolis teturi, o gal ir jų neturi, trisdešimt metų. Aukštas, laibas. Švelnaus veido. Pasisakau savo vardą. Jis man irgi prisistato “brolis Linas.” Paaiškinu savojo apsilankymo tikslą. Parodau Urantijos Knygą. Bet į mano pasiūlyta dovaną jis žiūri labai neigiamai ir sako, kad jie studijuoja šventąjį Raštą ir kitokių knygų jiems nereikia. Mano paaiškinimas, kad ši knyga ir išplečia Jėzaus gyvenimo aprašymą tiek, kiek nėra parašyta nei šventajame Rašte, nei bet kokioje kitoje knygoje, jam atrodo kaip nerimtas svaičiojimas. Jis kategoriškai atsisako priimti Urantijos Knygą, kad su ja susipažintų bent jau tie vienuoliai, kurie norėtų sužinoti apie Jėzaus vaikystę, jaunystę, bendravimą su draugais, su sinagogos mokyklos mokytojais, su tėvais, kad galėtų suvokti, kaip gi jis bendravo su apaštalais, kaip juo mokino ir kodėl taip sunkiai jam sekėsi diegti dangaus karalystės evangeliją…     

     Klausiu Lino, ar jis atidžiai studijavo Naująjį Testamentą. Jis man patvirtina, kad labai atidžiai. Ir dabar tebestudijuoja. Tuomet jo klausiu, kiek, pagal Naująjį Testamentą, Marija pagimdė vaikų. Jis sako vienagimį Jėzų. Tuomet klausiu paaiškinimo, kaip jis supranta šią citatą iš Naujojo Testamento: “Baigęs sakyti tuos palyginimus Jėzus iškeliavo iš tenai. Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: ‚Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas – argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?‘ Ir jie ėmė piktintis juo. O Jėzus jiems atsakė: ‚Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose.’ Dėl jų netikėjimo jie ten nedarė tiek daug stebuklų. (Mt. 13, 53-58)     

     Lino atsakymas buvo pritrenkiantis. “Tai buvo jo pusbroliai ir tolimi giminės, bet ne Marijos vaikai.”     

     Štai šitaip ir prasideda iškraipymai net ir to, kas jau parašyta pačiame tame Naujajame Testamente. Dėl to nėra nieko nuostabaus, kad ir Naująjį Testamentą jau iškraipė perrašinėdami, versdami… Ir dabar tebekraipo net ir tie, kurie turėtų kaip tik laikytis tikslumo ir kitus iškreipiančius Naujojo Testamento mintis, pastatyti į tiesų kelią.     

     Aš Linui vėl sakau: “Tai jūs jau nuo savęs tą aiškinat. Tekste labai tiksliai pasakyta “broliai ir seserys, o ne pusbroliai ir ne pusseserės,  ir ne tolimi giminaičiai. Dėl to nepridėkit to, ko tekste nėra.”     

     Mane ne vienas kaltina, kad aš darau nuodėmę pridėdamas daug ką prie Naujojo Testamento teksto. O ką gi daro vienuolis Linas?! Ir argi jis toks vienintelis, mėginantis nematyti net ir to, kas akivaizdu, kas aišku, bet nemokantis žvelgti Tėvo Tiesai į akis ir nešti ją kitiems irgi Dievo Tiesos žodžiu.     

     Aš Linui tariu: “Urantijos Knygoje ir pasakojama, kaip gi gimė šitie Jėzaus broliai, seserys, kaip Jėzus, dar mažiukas būdamas, taip mėgdavo stebėti jų elgesį. Taip, jau tada, jis mokėsi pažinti žmogų.” Ir dar kartą Lino paklausiu, ar vis tik nenorėtų sužinoti apie Jėzaus vaikystę, kaip jis bendravo su savo draugais, tėvais, mokytojais iš sinagogos mokyklos, kaip keliavo po kraštus aplink Viduržemio jūrą dar iki apaštalų pasirinkimo, ko mokė savo apaštalus ir minias, ką veikė iki atėjimo į mūsų planetą, ką veikia dabar ir kur. Bet jis man kirviu nukirto: “Ne, man tai neįdomu. Mes turim šventą Raštą.” Linui tai neįdomu ir jis kalbą baigia. Padėkoju jam už man paskirtą laiką, o prieš atsisveikindamas paklausiu, kur galėčiau pasistatyti palapinę nakčiai. Ir tikiuosi jo pakvietimo, kad galiu ją statytis net ir vienuolyno kieme. Juk aptverta tokia didžiulė teritorija. Plačių laukė žolė tiesiog kvieste kviečia ja naudotis…  O dar viltis rusena, gal pakvies pernakvoti kokioje nors celėje. Bet Lino atsakymas labai nekrikščioniškas: “Važiuokit link Palangos ir ten surasit miškų.” Sakau, kad tegaliu nuvažiuoti iki Kuršėnų, nes rytoj iš pat ryto Urantijos Knygą pristatinėsiu Kuršėnų gatvėse. Tad ar bus kur iki to miesto apsistoti miške, nes visi miškai jau labai toli nuo kelio. Jis patvirtina, kad tikrai kur nors surasiu. Ką gi, padėkoju ir atsisveikinu. Išėjęs jaučiu kažkokį nemalonų kartėlį, juk žmogus jaunas, turėtų būti atviresnis gaiviam oro gurkšniui ir besiplečiančiai tiesai, kurią vis daugiau ir daugiau praskleidžia kiekviena nauja karta savo atradimais ir tyrinėjimais. Bet labiausiai gaila tų vienuolių, kuriems Linas, būdamas vienuolyne vyriausiasis, užkirto kelią, net jiems ir panorėjus, praskleisti didesnės tiesos uždangą…     

     Ką gi, tai tik patvirtina Jėzaus pasakymą: “Nevisi, kas taria Viešpaties vardą, pateks į dangaus karalystę.”    

     Važiuoju vėl link Šiaulių. Bet neprivažiavęs miesto, matau rodyklę į Palangą. Rizikuoju sukti, nors man reikia tik iki Kuršėnų. Bet tikiuosi, kad šis kelias neaplenks Kuršėnų. Mat važiuoju juo pirmą kartą. Iki Kuršėnų nepertoliausia, šiek tiek daugiau kaip dvidešimt kilometrų. Vis manau, kad surasiu dar artesnį privažiavimą į mišką, tad važiuoju tolyn. O miškai kaip tyčia tik tolsta nuo kelio. O ir kelias išplatėja. Imu manyti, kad taip ir nesurasiu jokio tinkamo miško iki Kuršėnų. Kada jau imu iš tolo matyti Kuršėnų, ar jau bent man atrodo, kad Kuršėnų kažkokį aukštą katilinės kaminą, suvokiu, kad miškai, visi, baigėsi. Tad vos tik pasitaiko kažkoks vieškelis į dešinę, suku į jį ir važiuoju keletą kilometrų juo. Privažiuoju sodybą, prie jos suku iš vieškelio į siaurą keliuką, iš abiejų pusių apaugusį aukštais ir tankiais krūmais. Tikiuosi, kad jis nuves mane į mišką. Taip dulkėse važiuoju kilometrą, du, atsiranda jau ir šlapokas miškelis, bet keliukas vis tiek siauras – nei apsigręžti, nei prasilenkti. Dar už kelių šimtų metrų pamatau supjautų rąstų rietuves. Štai čia jau ir apsigręžti galima. Bet kas iš to, vis vien nėra kur statyti palapinės. Važiuoju dar toliau. Dar už kelių šimtų metrų kita rąstų rietuvė. Čia irgi galiu apsigręžti. Matau dar ir vėžes nuvedančias į pasėlių lauką, už kurio matosi miškas. Dar pavažiuoju keliasdešimt metrų ir sustoju. Toliau važiuoti nėra prasmės – tas pats siauras keliukas, galbūt privažiuosiu dar vieną parengtų rąstų aikštelę… Įjungiu atbulinį bėgį ir privažiavęs ką tik pravažiuotą įvažiavimą į pasėlių lauką, suku į tas pačias vėžes ir, vis atbulomis, įvairuoju į pasėlių lauką ir aš. Dar truputėlį patraukiu mašiną nuo įvažiavimo ir išlipu pasisveikinti su aplinka. Mane su didžiuliu apetitu pasitinka spiečiai uodų ir gylių. Ir labai tiksliai žinančių, ką ir kaip jiems daryti… Laikas vėlokas, dėl to puolu statyti palapinę. Pastatęs, imu darytis vakarienę iš pomidorų, svogūnų-laiškų, agurkų, brokolių… Pridedu, gausiai, mano taip mėgstamų krapų, petražolių. Vietoj druskos, užberiu labai daug jūros kopūstų. Užpilu šalto spaudimo linų sėmenų aliejumi ir sojų padažo. Viską sumaišęs, pastatau ant stalo, papuošiu trimis nuskintomis varpomis, ant mašinos atvertos bagažinės užkabinu Jėzaus visatos Rojaus Trejybės simbolizuojančią baltą vėliavą su trimis koncentriniais žydrais žiedais, pasiimu fotoaparatą ir noriu nupaveiksluoti savo nuostabaus gamtos restorano, kuriame vakarieniauju, aplinką. Deja, juostelė jau buvo pasibaigusi… Tada pasimeldžiu ir su tokiu skanumu imu valgyti... Tikras malonumas toks maistas…    

     Apie antrą valandą pasigirsta trijų mašinų ūžimas. Pamanau, gal nuo kelio girdisi. Bet gi toloka nuo jo. Ir vis artėja. Privažiavę prie tos vietos, kur sukrauti rąstai, pasuka iš kelio ir privažiuoja prie mano mašinos. Iš palapinės nelendu. Tik laukiu, kas bus toliau. Sustoja mašinos. Išlipa vyrai iš jų ir keikdamiesi ima pasakoti apie šernų medžioklę. Pasakoja garsiai kvatodami. Manęs jie nežadina. Prie palapinės, kurią buvau pastatęs už mašinos, buvau palikęs kelis apelsinus ir obuolį su rašteliu. Parašiau, kad pasivaišintų pakeleivis. Jeigu turi vargo ar sunkumo ant širdies tegu mane pažadina, nes aš keliauju po Lietuvą su Dievo reikalais. Dėl to Jo padedamas suteiksiu paguodą bet kam, kam bus toks poreikis. Bet šie vyrai prie palapinės nebuvo ir priėję. Ir ko jie čia buvo atvažiavę, neturiu supratimo…    

     Rytas buvo nuostabus… Laukas didžiulis. Kaip ežeras. Kyla saulė, ir palengva ima gerti lengvą rūko skraistę. Bet net gali stebėti, kaip rūkas akyse tirpsta ir palengva kyla. Iš tiesų jis kyla. To nebuvau matęs.     

     Pusryčiams suvalgau keturis didelius apelsinus. Jie man vietoj sulčių, nes Vilniuje pusryčiams geriu, išsispaudęs prieš pat gėrimą, morkų, salierų, agurkų ar dar kokių sulčių. Kelionėje jas pakeičiau apelsinais. Tuo labiau, kad Violeta įdėjo apie penkis kilogramus. O ir pats buvau gal tiek pat nusipirkęs. Taigi apelsinų “sultimis” buvau apsirūpinęs ilgam.    

     Kuršėnuose susirandu turgų. Pasišneku su žmonėmis. Ir čia aš jiems parodau Urantijos Knygą. Vieni labai susidomi, kiti žiūri atsargiau. O viena labai aršiai mane puola, kad esu iš sektos. Bet toks jau žmogus. Jis puola tą, ko nepažįsta. Tai agresyvus gyvulinis polinkis gintis iš baimės. O baimę sukelia nežinia. Kaip ir šuo, dažniausiai,  puola iš baimės.  Ir gaila tokio nemokšos, bet pakeisti nieko negali. Tik mano misija ne juos atvesti į protą, bet aiškinti tiems, kurie tiesos yra išalkę ir gyvojo Dievo yra ištroškę.     

     Turguje praleidžiu apie valandą. Ir surandu tokių žmonių, kurie nori Urantijos Knygą patys skaityti. Tiems ir padalinu lapų su citatomis iš knygos. Kada šie ima lapus, tai net ir tie, kurie buvo kritiškai nusiteikę, ima prašyti, kad duočiau ir jiems. Ir duodu… Tegu geria ir valgo Dievo žodį, nors tik atskiromis mintimis pateiktą… Nusiperku svogūnų laiškų. Ir braškių. Ir sugrįžtu prie mašinos. Toliau suku į centrą. Ten prie maisto parduotuvės pasistatau staliuką, išskleidžiu ant ratukų kelionės žemėlapį ir imuosi savosios tarnystės…     

     Vienas brandaus amžiaus vyras ėmė porinti: “Dievo niekas nematė ir nereikia aiškinti, kad Jis yra. Kaip gali sakyti, kad yra, jeigu nematei. Ir vakar kunigas per televiziją sakė, kad netikėtų tais, kurie sako, kad Dievą matė… Niekas Jo nematė…” Aš jam ir sakau: “Tu gi vėjo irgi nematai, bet jauti. Taip ir Dievą pajausk. Širdimi…” Priėjo 31 metų Rima. Ji buvo pilna Dievo meilės ir pasakojo, su tokiu didžiuliu atsidavimu, kaip išaugusi be Dievo, bet sulaukusi 23 metų, atrado Jį savo viduje. Pajuto Jį gyvą. Ir nuo tol visą laiką Jį jaučianti. Tai ir yra gimimas iš dvasios. Ir su Rima mes vienas kitam jutom didžiulę dvasinę meilę, tekančią per mus iš Tėvo, ir iš mūsų išsiliejančią į visą kūriniją…    

     Du žmonės, du skirtingi požiūriai į Tikrovės Šaltinį ir Centrą – Tėvą.     

     Kuršėnai buvo vienintelė vieta, kur žmonės nerodė didelio noro domėtis Dievu. Man tai priminė Jėzaus atstūmimą Nazarete… Nors kituose miestuose Jėzaus pasekėjų buvo daug, bet tik ne Nazarete… O juk Jėzus visatos Sutvėrėjas ir Valdovas. Ir tai tvariniai Juo netikėjo. Netikėjo, nes jiems reikia materialioms akims matomų stebuklų… Šiandien lygiai tas pats…      

     Vienas priėjęs vyras man išpyškina: “Baik tas nesąmones, dar vienas jahovistas atsirado…” O pagyvenusi moteris, atsakydama į mano pasakymą, jog Urantijos Knyga pakeis Lietuvą, visą pasaulį: “Pakeis!? Susprogdins!” Aš jai: “Ne, nesusprogdins, bet padės atrasti Jo meilę…” 
     Priėjo čigonė su suaugusiu sūnumi, marčia ir trimis anūkėmis ir ėmė klausti, kaip melstis Dievui, kad Jis duotų jiems kokį gyvenamąjį būstą…    

     Štai tokie Kuršėnai, kurių dar turguje jutau didžiulį neigiamą nusistatymą net ir tikrajam, ne iškreiptam Dievo žodžiui… Bet medaus saldumą gali pajusti tik lyžtelėjęs…

     Iš Kuršėnų kelias veda į Telšius. Būtų netoli, bet tiesiai važiuoti jis užtvertas remontui. Darau kelių dešimčių kilometrų lankstą. Bevažiuodamas šituo lankstu, matau keturis pagyvenusius žmones, dvi moteris ir du vyrus, pakėlusius rankas ir stabdančius mane. Sustoju. Prašo mane, kad pavežčiau bent iki Telšių. Aiškinu, kad negalėsiu paimti jų, nes visa mašina prikrauta daiktų. Ir bagažinė pilna. Ir nuvažiuoju tolyn. Bet viduje nejaukus jausmas. Gal kaip nors sukrausiu visas tas dėžes su knygomis, stalą, kėdutę, sudėliosiu viską, ir susispaudusius juos visus nuvešiu iki Telšių. Apsisuku ir sugrįžtu prie jų. Paaiškinu, kad jeigu tokiomis sąlygomis sutinka važiuoti, tai tuomet mėginsiu daiktus dėlioti taip, kad bent jau į vidų įsėstų. O tada jau kaip nors… O man vienas iš jų paaiškina, kad važiuos tik du iš keturių. “Na, tai reikėjo iš karto taip ir sakyti, būčiau iš karto ir sutikęs paimti. O aš maniau, kur jus keturis padėsiu. Dabar kai tik du, tai važiuos kaip karalius su karaliene.”    

     Važiuodami pasikalbam apie gyvenimą, apie jų kasdienybę. Abu jau pensininkai.. Iš Klaipėdos. Dabar iš svečių grįžta namo. Kaip nors jiems reikia bent Telšius pasiekti, o iš ten parkeliaus autobusu. Aš po truputėlį imu kalbą sukti į dvasinius vandenis. Žiūriu, kad jie mielai priima šitokį posūkį. Imam kalbėti apie Jėzų, apie Dievą. Jie pasirodo yra tikintys katalikai. Tai aš po truputį imu aiškinti ir apie Jėzaus gyvenimą iš Urantijos Knygos. Ir jiems tai nėra kažkas, kas būtų nepriimtina ir šventvagiška. Ne taip, kaip vienuoliui Linui. Parodau ir pačią knygą. Paduodu lapą su citatom. Paaiškinu didžiosios visatos paveiksliuką. Jiems įdomu. Ir man džiugu, kad ir pensininkai gali žvelgti į Jėzų platesniu žvilgsniu negu Naujajame Testamente. Ir plačiau negu kunigai ir vienuoliai. Būtent tai ir yra Dievo vedimas iš vidaus, kada žmogus ima ieškoti vis daugiau, kada pajunta, kad iš kunigų ir vienuolių kažko negauna. O negauna pamokymo apie gyvąjį ryšį su gyvuoju Dievu, su gyvuoju Jėzumi, kad jį užmegzti galėtų kiekvienas. O ten kur nėra gyvojo Dievo, žmogus ir skleidžia sparnus, kad skristų į ten, kur vis tik galėtų Jį surasti tikrą ir gyvą. Taip jį veda Tėvo dvasia, Minties Derintojas. Iš vidaus. Ir visus. Nepriklausomai nuo amžiaus ir išsilavinimo. Kiekvieną iš mūsų. Ir visą gyvenimą. Veda į amžinybę, namo… pas Tėvą!    

     Telšiai. Puikus miestas. Labai gražus senamiestis. Nuvežu senukus į autobusų stotį. Atsisveikinam labai šiltai. Suku link bažnyčios. Užeinu vidun. Čia irgi labai gražu. Labai maloni vėsa... Lauke gal apie trisdešimt laipsnių. Nuvažiuoju prie ežero. Šalikelėje, vienišo medžio pavėsyje, pastatau mašiną, atsidarau bagažinę ir imu ruošti pietus. Turiu beveik valandą laiko papietauti. Matau besimaudančius, saulutėje besikaitinančius… Aš irgi iki pusės nusirengiu. Malonumas neišpasakytas. Mėgstu šilumą… Išsitrinu tris bananus, braškių geras porą saujų, kur nusipirkau Kuršėnuose, nusilupu ir smulkiai įpjaustau obuolį, dar supjaustau sunokusį persiką. Viską sumaišau ir gaunu dieviškas uogų-vaisių salotas, kurias pats ir sukūriau. Labai skanios, paragaukit. Vietoj braškių, galit ištrinti mėlynių, arba vyšnių, ar trešnių…    

     Staliuką pasistatau šalia Maksimos parduotuvės. Bet labai greitai prie manęs prieina vaikinas iš parduotuvės apsaugos ir liepia pasitraukti per penkiasdešimt metrų. Šiandien karšta, visi stengiasi privairuoti mašinas kuo arčiau durų, greitai įeiti į parduotuvę, ir ten jau atsigauti, kur veikia kondicionieriai. Už penkiasdešimt metrų – nė gyvos dvasios. Kas ten beeis prie manęs… Aš šio vaikino, gal dar ir dvidešimt penkerių nesulaukusio, klausiu, kodėl turiu pasitraukti. Juk esu ne parduotuvėje, o šalia jos. Jis paaiškina, kad šalia negalima nieko pardavinėti. Aš jam ir sakau, kad nieko nepardavinėju. Tik aiškinu apie dievišką apreiškimą – Urantijos Knygą, kuri pakeis visą žmonijos raidą. Bet jis sako, kad čia jų privati teritorija. Tuomet klausiu, kur tas pažymėta, kur ženklas, kad čia jų privati teritorija. Juk čia šaligatvis viešas, gatvės. Tada jis man paaiškina, kad turėčiau pats žinoti, jog tai yra privati teritorija. Juk į namo kiemą žmonės neina, nors ir ten nepažymėta jokiu ženklu. Į tai aš jam atsakau, jog čia yra kaip tik priešingai, nes jie būtent visus kviečia ateiti pas juos į parduotuvę, ateiti šituo gatvės šaligatviu visus ir nieko neapriboja draudžiamu ženklu. Tada jis pateikia kitą argumentą, paaiškindamas, kad jo direktorė yra griežta ir jis vykdo jos nurodymus. Suprasdamas, kad tikrai jam gali būti nemalonumų, o šito visiškai nenorėdamas jam sukelti, paklausiu jo vardo. “Tomas,” sako jis. “O koks puikus tavo vardas. Tomas buvo vienas iš Jėzaus apaštalų. Tomai, parodyk, kur man pasitraukti, ir ten aš pasitrauksiu.” Jis man mosteli ranka į parduotuvės galą ir sako “Atisistokit parduotuvės pabaigoje.” – “Gerai, Tomai, ten ir atsistosiu. O tau irgi rekomenduoju šitą knygą nusipirkti knygyne. Pamatysi daug platesnę tikrovę, kurios šiandien dar ne tik nematai, bet ir nepažįsti iš viso.” Jis grįžta į parduotuvę pasiekęs savo. Renkuosi savo daiktus ir mąstau, kaip vis tik privatus verslas neturi jokių gailestingumo ir atjautos savybių. Viskas tik jam, viskas tik tam, kad pasiimti kuo daugiau pinigų iš kitų. Susidėjau daiktus ant ratukų. Ir kaip tik tuo metu sugrįžta Tomas. “Galit stovėti ir čia, tik truputėlį pasitraukit į šalį, kad netrukdytumėt įeiti į parduotuvę. “Ačiū Tomai. Linkiu tau ramybės.” Pasitraukiu per dvidešimt žingsnių į priešingą pusę nuo durų ir vėl imuosi savo darbo išsidėlioti savo daiktus. Štai kaip Jėzus prisibeldė prie to jaunuolio širdies…    

     Ir ten, kur pasitraukiau, žmonių pasipylė kaip iš gausybės rago. Dirbau išsijuosęs visą laiką. Ir mane džiugino tai, kiek yra jaunimo, siekiančio šviesos ir meilės…    

     Suku į Plungės kelią. Plungėje bažnyčia užrakinta, nors pati gražiausia popietė. O gaila, juk aš ne vienintelis, norintis patekti į Dievo namus. Ar gali būti Dievo namai rakinami. Net ir naktį…. Tegu ten nebūna aukso, kurį galima būtų pavogti, tegu ten būna Tėvo Meilė, kurią tegu ima kas nori ir kiek nori…    

     Plungėje irgi buvo gražių susitikimų. Eina dvylikametis Šarūnas su trimis didžiulėmis ir nuostabaus purumo žiedų geltonomis rožėmis. Aš jo klausiu, “Kur neši tas rožes?” O jis labai oriai atsako: ‘Namo!” Sakau: “Pažiūrėk, kokią turiu didžiulę knygą.” Ją pakeliu, kad geriau pamatytų. Prieina. Klausiu: “Ar apie Jėzų, ką nors esi girdėjęs.” - ”Taip!” užtikrintai ištaria. Paklausiu, kiek jam metu ir pasiteirauju, ar norėtų pasiklausyti apie Jėzų, kada Jam irgi buvo tiek metų. Jis vėl tvirtai pasako: “Noriu.” Skaitau jam apie dvylikametį Jėzų:     

     “Jėzaus gyvenime šie metai buvo kupini įvykių. Jis toliau progresavo mokykloje ir nepailsdamas tyrinėjo gamtą, tuo pačiu metu jis vis daugiau studijavo tuos būdus, kurių dėka žmonės užsidirba pragyvenimui. Jis ėmė reguliariai dirbti staliaus dirbtuvėse ir jam buvo leista tvarkyti savo paties uždarbius, žydų šeimoje tą pasiekti buvo galima labai jau retai. Šitais metais jis taip pat suvokė išmintį to, jog tokius dalykus dera laikyti paslaptyje šeimoje. Jis ėmė vis sąmoningiau suvokti, kodėl gi dėl jo kaime buvo kilę nemalonumų, ir nuo tol jis vis rūpestingiau ėmė saugoti paslaptyje viską, dėl ko jį galėtų palaikyti kitokiu negu jo bičiuliai.” (1371-04)  

     Šarūnas labai įdėmiai klausėsi. Ir matėsi, kad stengia suvokti, ką girdi. Padaviau jam lapą su citatom ir parodžiau mūsų svetainės adresą. Paprašiau lapą parodyti ir tėvams... Nukeliavo Šarūnas su gėlėmis namo. Bet dabar jo rankose buvo ne tik gražios, bet vis tiek nuvysiančios rožės. Jo rankose dabar buvo ir raktas į nevystantį Tėvo meilės žydintį visą rožyną…    

     Priėjo viena iš savo mašinos braškes pardavinėjusi moteris. Klausėsi klausėsi manojo aiškinimo, kai jai rodžiau didžiosios visatos paveikslą, ir vos tik parodžiau jos centrą ir ištariau žodį “Rojus,” tuoj pat ji tik nusijuokė ir teištarė: “Pasakos…”     

     Šios dienos kelio pabaiga laukė Kretingoje. Buvau numatęs iš karto aplankyti vienuolyną, nes girdėjau, kad ten labai šviesi vienuolių bendruomenė. Kažkur prie bažnyčios. Tad vairuoju tiesiai prie jos. Įeinu į bažnyčią. Labai ji graži iš vidaus. Kiek pabuvęs joje, einu ieškoti vienuolyno. Matau šalia bažnyčios šventoriaus kiti varteliai. Ir jie veda į kiemą, kuriame stovi panašus į vienuolyną senoviškas pastatas. Einu per jo kiemą, bet jokios iškabos, jokio užrašo. Pamatau tik virš vienų durų parašyta “Labdaros vaistinė.” Ne tai… Greta didelis pastatas. Parašyta, kažkokia gimnazija. Durys užrakintos, pasiklausti nėra ko. Einu aplink pastatą, bet jokios gyvos dvasios aplink… Grįžtu atgal ir einu bažnyčios šventoriumi į priešingą pusę, gal ten kokį nors įėjimą surasiu. Ne, nėra jokio. Sėdu mašinon ir mąstau, ko čia pasiklausus… Teks pavažiuoti, kur yra žmonių. Bet netikėtai akys užkliūna už trijų vaikinų, kurie ilsisi ant žolės prie krepšinio aikštelės, kuri yra greta gimnazijos. Štai jų ir pasiklausiu. Tuo pačiu pasiimu dar ir Urantijos Knygą. Gali praversti… Prieinu, pasisveikinu, prisistatau. Klausiu, kur čia surasti vienuolyną. O vienas iš jų manęs paklausia: “Kokį?” Dabar nustembu pats: “O ką, čia dar ne vienas vienuolynas?” – “Ne, gal keturi, yra dar ir moterų vienuolynų… O dėl ko jūs ieškot vienuolyno?” – “Štai jūs man visi gal ir galėsit patarti, ir kokio vienuolyno man reikėtų, ir kur jį surasti. Noriu padovanoti šitokią Urantijos Knygą…” Paduodu jiems knyga, imu pasakoti apie ją, rodyti didžiosios visatos mažytį paveiksliuką. Tarp mūsų užsimezga gyva diskusija. Trukusi apie dvidešimt minučių. Prie mūsų prieina dar vienas jų draugas. Tad jau penkiese imame aptarinėti dvasinius Tėvo reikalus. Ir negaliu nesižavėti jų širdžių tyrumu ir noru nepasiduoti tokiai tamsos sistemai, kuri šiandien ima žlugdyti daug ką, įtraukdama į materialumo liūną…     

     Vienas iš jų, dvyliktokas Artūras, savo giliomis mintimis apie Dievą mane tiek sujaudino, kad nejučia pagalvojau. “O jeigu tik jis perskaitytų Urantijos Knygą. Kiek daug dalykų jo samprotavimuose atrastų tvirtą pagrindą. Ir tuomet jo samprotavimai tiesiog spinduliuotų visiems savo gaiva. Jau ir dabar jis tikrai, pats to nežinodamas, gauna giluminę informaciją iš Dievo. Dėl to ir tokie gilūs samprotavimai apie asmenybę, apie žmogų, apie Dievą…”    

     Ištiesiau jiems po lapą su citatomis. Bet paėmė tik du…  Artūras net su kažkokiu džiaugsmu paėmė… Atsisveikinom labai šiltai. Palinkėjau jiems ramybės ir kantrybės…     

     Grįžau į mašiną. Ir netikėta mintis nustelbė visas kitas mano mintis. “Padovanok Urantijos Knygą ne vienuolynui, o Artūrui. Tai gera dirva karalystės sėklai…”     

     Dar mėginau suvesti mintyse buhalteriją, kiek dar galiu sau šitaip išlaidauti, juk viskas iš mano paties kišenės. Viena knyga pusbroliui parduota su nuolaida, kita kitam pusbroliui padovanota, o čia dar vieną reikia padovanoti… Bet rankos pačios surado dėžę, išėmė knygą ir aš vėl einu prie vaikinų. Priėjęs, klausiu Artūro: “Ar tu knygas skaitai?” Atsakymas labai tvirtas: “Taip, aišku, skaitau.” Aš jam sakau: “Artūrai, ką tik man Dievo buvo perduota mintis, kad tau padovanočiau šitą Urantijos Knygą. Ir Jo valią su malonumu vykdau. Skaityk, kad galėtum pasisėmęs didesnės šviesos daugiau šviesti ir kitiems. Mūsų laukia didelis darbas. Mes dar susitiksime.” Artūras buvo nustebęs dar daugiau už mane. Atsikėlė nuo žolės, dėkojo man spausdamas mano ranką…      

     Važiuodamas jaučiau tokį nuostabų palaimos jausmą, kad padovanojau Urantijos Knygą Artūrui. Tikrai ji gerose jauno žmogaus rankose. Savo žodį Jėzaus vardu jis tikrai tars… Kada tam bus pasirengęs…    

     Dar pamėginu paieškoti kitų vienuolynų, raudonų plytų pastato, kurį man nurodė vaikinai. Bet nelabai pavyksta. Tvankuma ir karštis aplinkui visur. O mašinoj dar labiau. Sėdžiu prie nugaros limpančiais marškinėliais. Vėl klausiu žmonių. Viena moteris sako, kad ji iš viso nėra girdėjusi apie kokį nors kitą vienuolyną be to, kuris yra šalia bažnyčios. Tad vėl sugrįžtu prie bažnyčios ir einu dar kartą tais pačiais keliais, gal vis tik nepastebėjau, kokio nors įėjimo… Ir vėl nieko nepešu. Tada apvažiuoju visą kvartalą. Ir iš kitos pusės dairausi. Kaip nėra taip nėra jokių durų, kad patekčiau į tą pastatą, kuris panašus į vienuolyną, nes kitas pastatas – gimnazija. Kabo jos užrašas ant sienos.     

     Matau iš namo išeina moteris su laistytuvu. Privažiuoju prie jos. Paaiškinu ko ir kodėl ieškau. Ji man irgi paaiškina, kad vienuolynas ir yra tas pastatas, aplink kurį vis vaikščiojau negalėdamas surasti įėjimo. Pasirodo, kad į jį galima patekti tik per bažnyčios vidų. Kadangi jau vėlu, tai šiandien nebėra ko ten eiti. O moteris pati labai susidomi Urantijos Knyga. Tai aš jai imu vis daugiau ir daugiau pasakoti. Ir rodyti paveiksliuką, ir pasakoti apie mano kelionę po Lietuvą su Urantijos Knyga. Sakau, kad kitą rytą ją pristatinėsiu Kretingos centre. Ji taip apgailestauja, jog negalės ateiti ir pasiklausyti, nes iš pat ankstyvo ryto išvažiuoja į atlaidus. Bet knygą tikrai nusipirks. Paduodu jai lapą su citatomis. Tuomet aš jai vienai stengiuosi kuo daugiau papasakoti apie Urantijos Knygą, apie Jėzų, apie Dievą… Mes kalbėjomės daugiau kaip pusę valandos. Atrodė, kad esame brolis ir sesuo… Išsiskirdami apsikabinom…     

     Taip ir pasireiškia sielų giminingumas, kuris pranoksta biologinį žemiškosios šeimos ryšį. Sielas sujungia gyvuoju dvasiniu ryšiu Tėvas per Jėzų ir mūsų pačių atrastą Jų meilę savo viduje. Štai tuomet, net ir būdami skirtingi, turėdami skirtingą tikėjimą ir patyrimą, esame sujungti dvasioje. Tai ir yra vienovė dvasioje.    

     Jau link vakaro aštuonių, o aš dar vis Kretingoje. Reikia sukti link nakvynės vietos. Tik kur..? Važiuoju į Palangos kelią. O iš Palangos grįžtančių mašinų nenutrūkstamos vilkstinės... Sekmadienio vakaras... Po savaitgalio, praleisto prie Baltijos Lietuva skuba pargrįžti į savuosius būstus. Kas kur… O keliai – ne guminiai… Net eismą tvarkantis policininkas nebespėja suktis taip, kad nors kiek sumažintų tos vilkstinės ilgumą, nusidriekusį toli net už miesto… Gerai, kad man į priešingą pusę… Pavažiuoju Palangos keliu ir matau rodyklę į Skuodą. Suku į šitą pusę. Ir dairausi miško abiejose kelio pusėse. Bet ir čia panašiai kaip prie Kuršėnų – miškai toli nuo kelio ir užtverti buomais. Privati teritorija. Štai Dievas paskleidė energiją ir leido susidaryti planetoms, kad mums būtų kur pradėti žengimą į Rojų, o kažkas ėmė ir “nusipirko” Dievo sutvertą planetos dalelę kaip nuosavybę sau. Bet gi pirko ne iš Sutvėrėjo, kuriam ir priklauso visa planeta, bet iš kažko, kuriam ji ir negali priklausyti. Tai kaip gi tuomet tas, kuriam tai nepriklauso, gali parduoti, kas jam nepriklauso..? Štai ir nebegali nakties praleisti net ir po atviru Dievo skliautu… Net ir Dievo reikalu keliaudamas po Lietuvą…     

     Jau pusiaukelė iki Skuodo, o nieko ir panašaus nėra, kad įvažiuočiau į mišką. Visai vakarėja… Pamatau keliuką neužtvertą. Įsuku ir važiuoju į pamiškę. Gal už puskilometrio vis tik stovi buomas, nors ir neužtveriantis kelio. Pravažiuoju jį ir vairuoju tolyn. Iš vienos pusės miškas tankus tankus, iš kitos aukšti irgi tankūs tankūs krūmai. Niekur neįsukti su mašina. Ir apsigręžti nebegaliu. Dar kiek pavažiavęs pamatau tokį kaip kišenę įvažiavimą miško pusėje. Geriau nebus. Įsuku. Išlipu laukan. Bet tokia tankynė ir tokia gausybė uodų, gylių… Na, ką darysi, teks statytis palapinę ir tokiomis sąlygomis. Bet širdyje neramu, kad vis tik buomą pravažiavau. Nesvarbu, kad jis atkeltas. Reiškia, miškas privatus. O aš jame be leidimo. Ir toji mintis neduoda ramybės. Vis labiau temsta. Ir vis labiau skverbiasi mintis, kad negerai be leidimo statytis palapinę… Apsisprendžiu. Sėdu į mašina ir važiuoju atgal į kelią. Suku link Kretingos. Dairausi bent kokių krūmų priedangos nuo kelio. Pasitenkinčiau ir jais. Nuvažiavęs atgal link Kretingos, apie penketą-šešetą kilometrų, kairėje privažiuoju keliuką, vedantį į kavinę. Gaila, bet teks sukti čia, nes už kavinės matau einantį vieškelį. Važiuosiu juo. Ir į aną pusę važiuodamas mačiau šitą kelią, bet nenorėjau važiuoti ten, kur netoli gali būti kavinė. Už kavinės gražus vandens pramogų parkas. Pavažiuoju vieškeliu dar apie kilometrą ir surandu mažesnį keliuką. Suku į jį. Dar gal už puskilometrio pamatau visiškai atvirą lauką ir šalia jo pamiškę. Kitoj lauko pusėj – sodyba, už jos per puskilometrį – dar kita. O ir pats laukas didžiulis, bus gal apie dešimt hektarų… Bet jis visas plikas… Pavažiuoju lauko pakraščiu apie porą šimtų metrų ir stoju. Viskas. Nėra ko geriau norėti. Tegu bus ir sodybos, ir kelias netoli… Bet ir naktis netoli…    

     Čia, vakarinėje Lietuvos dalyje, temsta vėliau negu Vilniuje. O kadangi čia visai atviras laukas ir dar tuščias, tai atrodo, kad vakaras tarsi ima vėluoti, nors laikrodis rodo apie pusę dešimtos…    

     Pasistatau palapinę. Įmetu į ją, priedo prie miegamojo maišo, dar dvi antklodes, nes praėjusią naktį labai sušalau. Pagalvėlę naudoju tik grikių lukštų. Ir visiems ją rekomenduoju… Pasiruošęs patalą, imuosi vakarienės… Kada viskas parengta, pajuntu, kad tikrai esu pavargęs. Tad atsisėdu prie stalo, pasimeldžiu, ir palengva imu vakarieniauti, pasidžiaugdamas labai intensyvia, bet turininga diena… Ir tuo, kad rytoj bus vėl nauji patyrimai… Džiaugiuosi ir ramybe nuo uodų ir gylių… Po kiek laiko įsėdu į mašiną, kad pusiau gulomis pasiklausyčiau ramios muzikos ir pasimelsčiau. Bet iš nuovargio užsnūstu… Atsibundu pora minučių iki pusiaunakčio. Nors ir gera mėgautis ramia muzika, bet reikia vis tik eiti į palapinę nakčiai. Jau tamsu…    

     Išlipu iš mašinos ir einu link palapinės. Mano žvilgsnį patraukia ryški šviesa toli pamiškėje. Bet dar miegams neišgaravus pamanau, kad ten gal yra kokie nors sandėliai, o šviesa juos ir apšviečia. Visiškai užmiršdamas, kad čia gi pamiškė, ir jokių sandėlių joje nėra. Surenku visus daiktus, sukraunu atgal į mašiną. Per šitą laiką miegai šiek tiek išlaksto. Ir vėl pažiūriu į tą pačią šviesą. Ji daug ryškesnė ir didesnė. Kažkur šone tarp medžių blyksteli dar kita panaši šviesa, kurią aš palaikau pravažiuojančia mašina. Tik vėliau atėjo mintis, kad kita šviesa buvo vos ne medžių viršūnių aukštyje.     

     Imu atidžiai studijuoti šviesulį pamiškėje. Jis įgauna pailgą formą ir nusidriekia nuo žemės aukščiau miško medžių viršūnių silueto. Kada pro properšą pravažiavo traukinys, tai lokomotyvo viršuje šviečiantis prožektorius ir pats lokomotyvas atrodė kaip žaislinis, palyginus su šita šviesa. Ir šitoji šviesa nestovėjo ant žemės, bet sujudėdavo į šalis ir švelniai paspyruokliuodavo, tarsi ant vandens pagalvės, į viršų ir į apačią. Tuo metu man viduje kildavo kažkoks didingumo pojūtis. Aš prisiminiau, kad tokį pojūtį pajusdavau, kada matydavau sujudantį šviesulį, dažnai pasirodantį virš Vilniaus. Ne vienam esu sakęs, kad matau skraidančias lėkštes virš Vilniaus. Bet niekas tuo netikėjo. Bet aš matydavau tą šviesulį, kaip jis keičia spindėjimo ryškumą, net iki visiško išnykimo, kaip jis be garso skrenda ir pakeičia staiga skriejimo kryptį, kaip to padaryti negali nė vienas žmogaus sukurtas aparatas. Imdavo, kartais, jis keisti ir spalvas. Jis būdavo labai ryškus, kad atrodydavo nuo jo akyse matydavau į apačią nutįstantį pagrindinį spindulį, o nuo šio dar du mažesnius spindulius, einančius įstrižai žemyn, vieną aukščiau, kitą žemiau…

     Vilniuje aš rodydavau tą šviesulį ir kitiems. Net praeivių klausdavau, ką jie mano, ar čia žvaigždė, ar koks nors kitas šviečiantis kūnas. Sakydavo, nelabai tvirtai “Gal žvaigždė..?” O kai paklausdavau, ar neatrodo, kad ji daug arčiau negu visos žvaigždės, tai jie sutikdavo, kad tikrai daug arčiau…         

     Ir dabar netrukus pamačiau, kad šitas padidėjęs šviesulys įgauna tokią pačią formą, kokią matydavau virš Vilniaus. Aš pajutau norą su juo užmegzti ryšį. Susiradau prožektorių ir ėmiau signalizuoti, sukti ratus, jį uždegti ir vėl užgesinti, mosuoti žemyn aukštyn… Ir kada tik jis sujudėdavo man vėl krūtinėje kildavo pojūtis kažko didingo… Mėginau eiti link pamiškės, bet atstumas nemažas. Dėl to nusprendžiau, kad ateiviams, su jų išsivystymu, lengviau pasiekti mane negu man juos.     

     Ėmiau skambinti į Vilnių, į Kauną savo bičiuliams ir aiškinti, kad matau nusileidusią skraidančią lėkštę. Ir noriu su jais pabendrauti, paskraidyti. Jeigu rytoj, paskambinus, neatsiliepsiu, tai reiškia, kad su ateiviais esu kur nors kosmose ar net jų planetoje. Tik nežinau, kaip paaiškinti, kur palieku mašina, kad kas nors ja pasirūpintų…         

     Pamačiau, kad šviesulio apatiniai spinduliai ėmė keisti spalvas: raudona, žalia, geltona, balta, violetinė… Taip, kaip matydavau ir virš Vilniaus. Abejonių nebeturėjau, tikrai nusileidusi lėkštė. Bet kaip man ją prisikviesti..?    

     Neužilgo pamačiau ant to šviesulio viršaus tris – vieną šalia kito – gotikinės bažnyčios špilius, smailius bokštus. Kadangi žinojau, jog šviesulys gali keisti formą, ryškumą, judėjimo kryptį, tai šitie trys bokštai manęs nenustebino. Aš toliau sukau ratus su prožektoriumi ir visaip mėginau juos prisikviesti. Ir stebėjausi, kad tokie akli beesą…    

     Staiga pamačiau, kaip šviesulys ėmė tiek ryškėti ir artėti, kad mano viduje ėmė reaguoti kiekviena ląstelė. Apie kokias nors lėkštes pamiršau visiškai. Tiesiog kiekviena ląstelė jautė, kad toji šviesą yra tokia didinga ir tokia galinga, kad savaime išsprūdo klausimas: “Jėzau, čia Tu?!” – “Taip, Aš.” Atsakymas buvo greitas, trumpas, ir švelnus. Mane apėmė tokia meilė, šiluma, pradėjau verkti. O Jėzus man sako: “Įsižiūrėk geriau.” Aš nelabai suprantu, kur turiu įsižiūrėti geriau. Ir taip jau visas dėmesys sutelktas į šviesulį. O Jis man vėl: “Įsižiūrėk geriau.” Aš kiek įmanoma žiūriu į šviesą ir mėginu suprasti, kaip geriau galėčiau įsižiūrėti. Jis man trečią kartą: “Įsižiūrėk dar geriau.” Man atrodo, kad akys jau nebepajėgios, ką nors geriau pamatyti… Ir staiga matau, kaip tas šviesulys, toji “mano skraidanti lėkštė” ima keisti pavidalą ir įgauna tikslią kopiją to Jėzaus profilio, kurį užkabinau ant Nukryžiuotojo delno ir palikau Kryžių kalne… Tik vietoje erškėčių vainiko žėri nuostabi karūna. Iš tų trijų gotikinių bokštų… Ir matau visą reljefą, kur mano paliktame Jėzaus profilyje buvo tamsesnės vietos, ten ne tokia ryški šviesa, kur iškilimai, ten ryškesnė šviesa. Matau jo nosį, akis, plaukus, smakrą, lūpas, skruostus…    

     Ir kada visa tai aiškiai pamatau, tada savaime atsiklaupiu, nors ir su skaudančiu keliu, ir imu dėkoti Jėzui, ir Tėvui už tokį nuostabų apsireiškimą. Akyse ašaros, viduje tokia šiluma, tokia meilė, tokia ramybė…     

     Aš Jo klausiu, ar galiu apie Jo apsireiškimą papasakoti ir kitiems. Ir Jis sako: “Tu gali apie tai pasakoti visiems, kam manysi yra tinkama tai pasakoti. Aš tau apsireiškiau ne tam, kad būčiau slepiamas, bet kad tu liudytum Mane gyvą esantį.”    

     Aš ėmiau vėl skambinti į Vilnių ir į Kauną, o vėliau dar į Marijampolę, ir pasakoti, kad toji lėkštė visai ne lėkštė, bet pats Jėzus apsireiškęs. Aš jiems turėjau papasakoti ir visą epizodą su pensininku, buvusiu anglų kalbos mokytoju Kazimieru, man perdavusiu kvietimą vykti į Kryžių kalną, ir patį apsilankymą kalne. Tik taip jie galėtų geriau suprasti, kodėl man Jėzus apsireiškė būtent tokiu pavidalu.    

     Jėzus man paaiškino: “Aš tave pakviečiau į šitą kelionę po Lietuvą, kad geriau pažintum žmones, taip, kaip ir Aš pažinau žmones vienas keliaudamas per Viduržemio jūros kraštus. Toks žmonių pažinimas yra gilesnis ir tikresnis negu iš knygų, negu iš bendravimo su savo šeima, su draugais ar bendradarbiais, su kuriais yra nusistovėję santykiai. Keliaudamas tu ateini pas žmones į jų aplinką, dėl to, pajutę tavo nuoširdumą, jie geriau atsiveria savo įprastinėje aplinkoje. Ir jie tavęs su niekuo nesutapatina, ko reikėtų saugotis ar bijoti, kad dėl to neatsivertų iš širdies.     

     “Aš tave giriu už tavo drąsą einant Manosios evangelijos skleidimo keliu. Ir giriu tave už tai, kad Mano evangeliją net išplėtei, ir skelbi ne tik kaip Aš skelbiau Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę, bet ją išplėtei iki visos kūrinijos brolystės.”    

     Tik po šitų Jėzaus žodžių suvokiau, kad prieš kurį laiką, iš pradžių mūsų šventovėje – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje – o vėliau ir per savo paskaitas, o taip pat ir bendraudamas su žmonėmis gatvėse ėmiau pridurti prie Jėzaus evangelijos – Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės – ir visos kūrinijos brolystę; nesvarbu kokio aukšto rango būtų dvasia, vis tiek ji yra mūsų brolis ar sesuo, nes Tėvas tas pats yra absoliučiai visiems.     

     “Aš tave pasirinkau savo apaštalu ir Tėvo ambasadoriumi. Ir giriu ir už tai, kad tu laisva valia ir su dideliu noru ėmeisi Tėvo ambasadoriaus ir Manojo apaštalo naštos. Aš kiekvienam parengiu naštą pagal pečius. Ir kiekvieną ruošiu tam, kad tą naštą prisiimtų. Bet nė vienam tos naštos neprimetu, jeigu jos imtis nenori laisva valia ir su noru. Tave rengiu dar didesnei misijai, bet apie ją pasakyti dabar negaliu, nes tu  išsigąsi, kol nesi jai pasirengęs.    

     “Aš tave įgalioju gydyti žmones Mano vardu ir skelbti Mano evangeliją net ir taip, kaip tu ją išplėtei – Dievo Tėvystę, žmonių brolystę, ir visos kūrinijos brolystę.    

     “Pažink žmones keliaudamas. Ir nieko nebijok, tavęs nepalies niekas, net ir erkė neįkas. Tavo vienintelis rūpestis turi būti Tėvo valios vykdymas, o ne šalutiniai pergyvenimai. Juos palik pasirūpinti Man.”      

     Netikėtai pamačiau, gal už kažkokių trijų šimtų metrų nuo Jėzaus apsireiškimo, spalvotą stulpą: raudoną, geltoną, žalią, violetinį. Klausiu: “Jėzau, kas yra šitas spalvotas stulpas?”    

     “Tai Visatos Motina Dvasia, Nebadonija. Tu ją matei drauge su Manimi spindinčią ir keičiančią spalvas ir čia, ir virš Vilniaus. Mes abu veikiame tobulai ir harmoningai kaip viena Tėve.  Bet Aš tau dabar parodau, kad mes esame atskiri asmenys ir atskiros asmenybės, nors mūsų veikimas, visada, yra vieningas dvasioje.”    

     Po kiek laiko Nebadonija pakilo šiek tiek virš medžių viršūnių. O dar vėliau jau buvo aukštai aukštai virš galvos. Labai panašiai, kaip matydavau virš Vilniaus…    

     Kada buvo antra valanda nakties, Jėzus man tarė: “Tavo fizinis kūnas yra pavargęs. Jam reikalingas poilsis. Eik, dabar, ilsėtis. Rytoj laukia įtempta diena…”     

     Kada atsiguliau, dar paskambinau į Marijampolę. Tiesiog degte degiau noru pasidalinti tokiu nepaprastu, unikaliu, patyrimu… Atsiprašiau, kad taip vėlai, ar jau greičiau anksti, skambinu, bet ką tik patyriau tokios nepaprastos svarbos įvykį, kad manau, papasakojus, ji supras mano norą visu tuo pasidalinti. Ir ji tikrai iš širdies džiaugėsi dėl tokių mano patyrimų.    

     Miegojau nedaug, nepilnas penkias valandas. Bet poilsis buvo gilus ir gaivinantis… Kaip užmigau ant vieno šono, taip ir pabudau ant to paties šono.    

     Pirmasis mano apsilankymas ryte buvo vienuolyne. Dabar jau žinojau, kaip ten patekti.     

     Pereinu per bažnyčią ir prie pat altoriaus suku į dešinę. Patenku į platų koridorių. Šiek tiek paėjęs pamatau stiklinę sieną ir atviras šiuolaikines didžiules irgi stiklines duris. Matau toli nuo durų, didžiulėje patalpoje už didelio stalo, bet tokiame didžiuliame kambaryje, net ir didelis stalas atrodo mažytis, sėdi palinkęs žmogus su vienuolio abitu. Pereinu per visą didžiulę patalpą ir pasisveikinu ištiesdamas ranką, tardamas “Algimantas.” Girdžiu labai tylų: “ Brolis Bernardas.” Pasiteiravau, ar galėčiau susitikti su vienuolyno vyriausiuoju. Girdžiu atsakymą, kad dabar išvažiavęs į Vilnių. “Tokiu atveju,” sakau, “norėčiau pasikalbėti su kuo nors iš vienuolių.”  Vėl girdžiu tylų: “Vieną iš jų matot.” Sakau, kad norėčiau pasikalbėti ne su vienu, bent jau su keletu vienuolių. Bet jis apgailestauja, kad tai neįmanoma, nes visi dirba pagal savo individualų planą. Nebeliko nieko kito, kaip tik šitam vienam vienuoliui paaiškinti mano atvykimo tikslą.     

     Parodau Urantijos Knygą. Paduodu jam į rankas. Jis atidžiai varto nuo knygos pradžios… Matau, kad nuo to netampa jam aiškiau. Atverčia pirmą Įvado puslapį, bet perskaitęs tik nepilną sakinį taria: “Man viskas aišku.” – “Kas aišku?” “Tai – šou.” “Kodėl šou, juk čia nėra nieko tokio, kas būtų pridėta nuo žmogaus, kad paverstų visa šita šou?” klausiu jo. “Dėl to ir šou. Mes turim šventą Raštą.” – “Bet juk čia net beveik aštuoni šimtai puslapių apie Jėzų. Apie Jo vaikystę, paauglystę, kaip Jis bendravo su savo broliais, ir kaip juos auklėjo, kada Jo tėvas Juozapas žuvo statybose…” Brolis Bernardas neleido ir pabaigti aiškinimo: “Tai ir yra šou, kad kažkas perdavė per kažką.” – “Bet čia nebuvo perduota per kažką iš viso. Dvasios užmezgė ryšį su grupe žmonių ir pasiūlė klausti, o atsakymai, vėliau, būdavo pateikiami materializuoto rankraščio pavidalu.” – “Tai jau tikras šou,” atkakliai tą patį be jokių argumentų kartojo vienuolis. “O kad Marija turėjo daugiau vaikų, irgi šou?” klausiu jo. Ir pridedu: “Ar jūs atidžiai skaitėte Naująjį Testamentą?” – “Aš jį studijavau ir studijuoju. Ir Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą.” – “Bet juk ten irgi parašyta apie Jėzaus brolius ir seseris. Paduodu jam Naująjį Testamentą ir paprašau perskaityti mano pabrauktą žalia ir geltona spalvom pastraipą. Būtent tą pačią, kurią buvau pasiūlęs ir broliui Linui, vienuolyno prie Kryžių kalno vyriausiajam.    

     “Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai. Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: ‘Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas – argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?’ Ir jie ėmė piktintis juo. O Jėzus jiems atsakė: ‘Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose.’ Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų. (Mt. 13. 53-58)    

     Ir Bernardo paprašiau savais žodžiais paaiškinti, ką teigia šitoji Naujojo Testamento pastraipa. “Aišku, Jėzus sako, kad pranašu nebūsi savam krašte.” – “Bet, kas yra sakoma apie kitus Jėzaus brolius ir seseris?” – “Ne, tai šou…” Aš nustembu: “Negi Naujasis Testamentas irgi šou?” – “Ne, ne Naujasis Testamentas, bet toji knyga…”

     “Aš norėčiau padovanoti šitą knygą vienuolyno bibliotekai.” – “Ne, mums tokios knygos nereikia. Gerai, neturiu daugiau laiko. Sekantis…” Nesupratau, kam jis sako. O jis atsistojo ir nuėjo per visą didžiulę patalpą iki pat durų pasveikinti dviejų moterų už stiklinės sienos. Tada supratau, kad turbūt į vienuolyną ateina nemažai žmonių pasitarti, pasiguosti, pasikalbėti apie Dievą…    

     Grįžtantis brolis Bernardas jau nebebendravo su manimi. Aš jam pateikiau retorinį klausimą: “Ir jūs esat Dievo tarnas!? Jėzaus brolis!? Linkiu ramybės jūsų širdyje…”    

     Ištiesiau ranką atsisveikinti. Jis įdėjo man į delną savo šiltą, minkštą, inertišką ranką be jokio spūstelėjimo. Sakau: “Paspauskit, tvirčiau, energingiau. Linkiu ramybės.”    

     Ėjau širdyje jausdamas sunkumą, kad šviesos knygai nepavyksta jau antrajame vienuolyne. Kaip ir Radviliškio knygyne. Kaip ir Kauno kunigų seminarijoje… O būtent šitos vietos ir turi plačiausių galimybių šią šviesą paskleisti milžiniškam skaičiui savo brolių ir seserų… Bet dar ne šiandien. Bet taip bus. Ir tas rytas ne už kalnų. Nes tą šviesą nešim mes visi drauge. Vieni kitiems. Toks yra Tėvo planas. Ir jokiam vienuoliui jo nesustabdyti! Jo nesustabdyti nepavyks niekam.    

     Po Kretingos buvo Šventoji, Palanga, Klaipėda, Šilutė, Tauragė, Jurbarkas, Šakiai, Kybartai, Vilkaviškis, Marijampolė, Kalvarija, Lazdijai, Druskininkai, Varėna, Daugai, Alytus, Prienai, Birštonas, Kaišiadorys, Trakai, ir vėl Vilnius.    

     Kiekviename mieste buvo puikių pokalbių, nuostabių žmonių, ypač jaunimo. Bet visiems nėra kaip paskirti tiek daug vietos savo atpasakojime. Pasakysiu tik tiek, kad pamačiau Lietuvos šviesią ateitį. Ją ir anksčiau jaučiau, kada ne kartą sakiau, kad iš Lietuvos pasklis dvasinio atgimimo spindėjimas po visą pasaulį. Bet dabar bendraudamas su jaunimu, įvairiose vietose, įsitikinau kokia nuostabi yra Tėvo dvasios, Minties Derintojo, įtaka jų protui, kad jie ir be Urantijos Knygos taip šviesiai mąsto, ir jautriai jaučia virpesius, ateinančius iš Jėzaus, iš Tėvo. Ir juos atveriančius ir man, visiškai jiems nepažįstamam, bet artimam sielos broliui… Mūsų visų laukia nuostabūs darbai, vadovaujant Jėzui ir vedant Tėvui iš vidaus.     

     Ir pabaigai dar trejetas minčių.    

     Jau matau Šventąją. Virš visų namų aukštai iškilęs bažnyčios špilius. Privažiuoju miestą. Suku link bažnyčios. Ji visiškai nauja. Aplinkui dar vyksta darbai. Užeinu į vidų. Pasisveikinu su keturiais dirbančiais statybininkais. Visi jauni, linksmi. Klausiu, kada gi pradės veikti bažnyčia. Vienas sako, kad nežino kada pradės veikti. O kada jie baigs darbus vėl klausiu jų. Pasirodo, kad jau kitą dieną. Sunku patikėti, kad atvažiavau į Šventąją pirmą kartą gyvenime ir pataikiau, kai pati paskutinė naujos bažnyčios statybos diena. Bažnyčia tikrai jau labai aukšta. Nuostabi akustika. Tik liūdna matyti nuogas nutinkuotas ir dar tokias aukštas sienas. Aš vėl jų klausiu, kodėl tokios liūdnos sienos, niekuo neišpuoštos, niekuo nenuspalvintos. Vienodai visos baltos ir tiek. Ir vienas iš jų sako: “O kam puošti sienas, juk Dievas yra kiekvieno iš mūsų viduje. Dėl to ir reikia ne į sienas dairytis, o melstis širdimi.” Toks pasakymas mane labai nudžiugina. Ir jam visiškai pritariu. Bet tuo pačiu priduriu: “Juk į bažnyčią ateis ir vaikučiai. Būtent jiems ir reikia tokio grožio, kad parėję namo jų širdutės spurdėtų iš matyto grožio, kokio nemato niekur aplink, kokio nemato namuose, pas draugus, mokykloje, kad jie galėtų pasakyti ‘mama, tėti, o Tėvo namuose taip gražu, taip gražu, kad niekur tokios grožybės nemačiau. Tai juos jaudins ir Tėvo namus išskirs iš kitų namų. O dabar dažnas vaikas į Tėvo namus ateis iš savo gražesnių namų. Jam širdelė nebesuvirpės..”     

     Jau po Šventosios, mane nusmelkė mintis, kad būtent man apsireiškusio prie Kretingos Jėzaus karūnoje buvo būtent tokie trys špiliai, koks yra Šventosios bažnyčios bokštas. Jie buvo tokie aukšti ir tokios formos, kokia atitiko Šventosios bažnyčios nepaprastai didžiulį bokštą…     

     Palanga. Stoviu prie tilto į jūrą. Žmonių ateina daug ir visi labai domisi Urantijos Knyga. Mano aiškinimai užkliūna vienam fotografui, kuris prisirakinęs grandine papūgą ant peties šūkauja, “Kas nori nusifotografuoti su papūga su savo aparatu – penki litai, kas su mano aparatu … litai.” Greitai išgirstu, kad prie savo teksto jis ima pridėti papildomai: “O, atsirado teologas, kas jam davė teisę kalbėti apie Dievą. Kas tu esi?” Matau, kad aplinkui vaikščiodamas jis kreipiasi į mane. Sakau: “Esu žmogus.” – “Cha cha cha, žmogus jis. O kas tau davė teisę apie Dievą kalbėti. Gal akademiją ar seminariją baigei. Gal koks teologas esi.” – “Na, gerai, vadink mane teologu, jeigu tau taip patinka.” – “Cha, cha, cha, atsirado teologas. Žmonės, jis mus nori nuo mūsų Dievo nuvesti. Jis perša savo Dievą. Čia toks buvo vienas prieš porą dienų, tai policija greit jį išvijo. Kokį tu Dievą čia neši?” – “Dievas yra vienas. Nėra tavo ar mano Dievo. Jis yra vienas ir visiems. Kaip aš galiu nuvesti jus nuo jūsų Dievo pas savo Dievą, jeigu Jis yra vienas ir tas pats. Negi tu pasiimi pusę Dievo sau, o man palieki kitą pusę to paties Dievo. Jis yra visas, vienas, ir visiems. Tik atrasti turim Jį savo viduje. Kiekvienas.” _ “Bet kas tau davė teisę apie Jį kalbėti. Ar tu tokius mokslus baigei?” – “Jėzus man davė šitą teisę.” – “Cha, cha, netikėkit juo, žmonės. Kur jo leidimas?” – “O tu turi leidimą?” – “Taip, mes, fotografai, turim leidimą čia būti.” – “Aš ne apie tokį leidimą kalbu. Ar klausiu, ar tu turi iš gyvūnų apsaugos draugijos leidimą kankinti grandine prirakintą papūgą?” Ir mano vaikštinėjantis agresyvus kaimynas nutilo... Po kiek laiko apsižvalgau, o jo iš viso nebėra toje vietoje prie tilto…      

     Kalvarija. Visiškai baigia išsisunkti juodi debesys, kurie dar neseniai išvertė šniokščiančios liūties vandenis, kad net važiuoti buvo beveik nebeįmanoma. Net didžiausiu greičiu lakstantys tai į vieną, tai į kitą pusę valytuvai jau buvo bejėgiai nors kiek praplėšti akims vandens paklodę, kad jos matytų bent kokį kelio kraštelį… Maniau, kad teks Kalvariją aplenkti. Kas gi eis per tokią liūtį iš namų. O dar į gatvę. Ir kur aš knygas dėsiu..? Bet įvažiavus į Kalvariją lietus tapo romus, kaip avinėlis, palyginus su ką tik siautėjusiu koridos jaučiu… Dar lynoja, bet kentėti galima. Susirandu miestelio centrą. Kur ne kur tarpduryje nuo lietaus slepiasi žmogus…     

     Ir pačiame centre, kur stovi didžiausia maisto parduotuvė, žiūriu, kad tas namas turi tokį didžiulį, labai jau ilgą balkoną. Ir tai buvo vienintelis lietus per visą kelionę. Ir centre vienintelis namas su balkonu. Būtent toks kokio ir reikėjo ir kada reikėjo. Kam man būtų kitur reikėję balkono, kada kitur kepino saulė… O čia kaip tik jo prireikė… Ir jis buvo!    

     Pirmas priėjo apkūnus vyriškis. Apie šešiasdešimt sulaukęs. Maloniai klausosi aiškinimo. Nepertraukia. Labai mandagiai paklausia, kada knyga atspausdinta, kas ją parašė. Ir į atsakymus nereaguoja niekaip. Pasiūlytus lapus su citatom mielai pasiima. Kada jis nuėjo, netrukus priėjo kitas vyras. Jam irgi aiškinu. O jis man ir sako, kad ką tik susitiko su klebonu. Aš jam sakau, kad galėjo ir jį atsivesti. Jis man parodo, kur  tik prieš minutę susitiko su juo. Ir matau tą patį vyriškį, kuris ką tik buvo prie manęs… Ką gi pirmas kunigas, neišsigandęs Tėvo šviesos…    

     Gatve eina trijulė – dvi moterys ir vyras. Jų veidai rodo, kad alkoholis yra jų kasdienis bendras. Vyras agresyvus, eidamas užrinka visa gerkle... Jis ir ant reto praeivio kad užriks; grubus vibravimas nusirita per visą gatvę… Aš jam šūkteliu, kad prieitų prie manęs, parodysiu nuostabią knygą, kuri supažindina žmones su tokiu Dievu, kokio dar jie nepažinojo. Jis lėtai artinasi prie staliuko. Įkaušęs, grubių veido bruožų, stambus, tvirtų raumenų. Žodžiu, jėgos įsikūnijimas, jeigu nebūtų alinamas alkoholio. Priėjęs klausia: “Ar tu durnius, ar aš? Ką, tu manai, kad mane įtikinsi, kad yra Dievas. Nėra jo. Netikiu. Aš kietas. Aš esu kacapas. O tu – lochas.” – “O kas yra lochas?” – “Tu nežinai, kas yra lochas. Aš sėdėjau penkiolika metų kalėjime. Ten žino, kas lochas. Toks glušas kaip tu. Tu neužsigauk. Aiškinu. Gal ir aš toks. Bet aš kietas. Manęs nepaimsi. Aš kacapas.” – “Mano vardas Algimantas, o koks tavo?” – “Nesakysiu…” – “Bijai pasisakyti?” – “Nieko aš nebijau. Va šitos moterys, manai jos tiki Dievu. Ne. Jos padarys tą, ką aš joms liepsiu.” Moterys visą laiką klausėsi ir mano aiškinimo apie Urantijos Knygą ir apie Dievą tarp savo bičiulio protrūkių. Ir dabar viena ėmė jį raminti. O tas vėl atsisuko į mane ir ėmė riaumoti: “Aš tau kaip duosiu…” Sugniaužė kumštį ir sako: “Nežinau, kas yra, negaliu pakelti rankos, negaliu tau duoti.. taip niekad nebuvo anksčiau…” Aš dar irgi nesumojau, ką jis čia man aiškina. Bet kai antrą, trečia, ketvirtą kartą vis grasindavo man trenkti kumščiu į veidą, ir kaskart nusistebėdavo, kad nežinia kodėl negali suduoti ir kad šitaip jam dar nebuvo, tada tik prisiminiau apsireiškusio prie Kretingos Jėzaus žodžius: “Pažink žmones keliaudamas. Ir nieko nebijok, tavęs nepalies niekas…”    

     Telydi jus ramybė.
     Su broliška meile,

     Algimantas

Man pačiam buvo netikėta mintis: važiuoti su Urantijos Knyga per Lietuvą, miegoti palapinėje, ir kiek tik įmanoma daugiau žmonių supažindinti su šituo dieviškuoju Apreiškimu. Ir toliau nuo Vilniaus. Tuose miestuose, kurie yra arčiau Vilniaus, galiu tą patį padaryti ir kitu metu, nes, pinigų atžvilgiu, tai yra pigesnis išvažiavimas. Bet ir tie žmonės, kurie gyvena toli nuo Vilniaus, turi tokią pačią teisę išgirsti apie Urantijos Knygą, kaip ir vilniečiai ar kauniečiai. 

     Tad šitoji mintis, prieš porą savaičių iki išvažiavimo, ėmė vis giliau ir giliau skverbtis į mano sąmonę ir pasąmonę. O vėliau, jau pasibaigus trečiajai kelionės dienai, pačiame vidurnaktyje, kada apsireiškė pats Jėzus, paaiškės, kad man Jis ir perdavė ją net per mano viršsąmonę. Bet apie viską iš eilės. 

     Išvakarėse, Vilniaus Urantijos grupė pasikvietė mane į lauko kavinę Vilniaus centre išlydėti mane į kelionę. Violeta dar ir apelsinų įdėjo, gal daugiau negu penkis kilogramus. Susirinkom septyniese: Loreta su vyru Juozu, Violeta, Svetlana ir Deividas iš Jungtinių Valstijų, Ada, ir aš.     

     Savo bičiuliams parodžiau žemėlapį, kuriame buvau, pagal mastelį, apskaičiavęs atstumus tarp miestų, nubrėžęs maršruto kelią, ir nustatęs miestus, kuriuose turėčiau sustoti  kur nors centre, ar net ir keliose to paties miesto vietose, pristatyti Urantijos Knygą praeiviams; taip pat ir tuos miestus, prie kurių turėčiau ieškoti miškų nakvynei, pasistačius palapinę. Numačiau ir tai, kad nevisada surasiu tuos miškus iš karto, reikės kai kur jų dar ir paieškoti rimtai. Dėl to, prie viso maršruto, apskaičiuoto pagal mastelį, pridėjau dar papildomai kilometrų, kad bendras ilgis susidarytų 1300 kilometrų.     

     Ir kada sugrįžau po kelionės viso atstumo paklaida tesudarė 3 kilometrus, nes iš viso nuvažiavau 1303 kilometrus.    

     Po mūsų pasisėdėjimo lauko kavinėje Svetlana ir Violeta, ir Deividas ir aš neskubėdami žingsniavome Gedimino prospektu. Buvo malonus, nors ir ne toks šiltas vakaras. Svetlana ir Violeta ėjo atsilikusios apie dešimt-penkiolika žingsnių. Deividas ir aš vis tebetęsėme savo šneką apie dvasinius dalykus. Netikėtai prie mūsų prisiartino jaunas vyras, nemažai išgėręs, ir laužyta anglų kalba kažką nerišliai švebeldžiojo, nors atrodė, kad jis lietuvis, tik mėgina atkreipti mūsų dėmesį angliškai, nes mes šnekėjomės angliškai. Gal, po minutės nuolatinio pristojimo prie mūsų, aš kreipiausi į tą vyruką, lietuviškai, ir paprašiau, kad jis leistų mums ramiai eiti ir nekibtų prie mūsų. Jis man parodė delne varinę grandinėlę, kurią apibūdindamas vartojo vienintelį žodį “gold” – angliškai “auksas.” Aš jam sakau: “Gerai, mums nereikia nieko. O tu nesikabinėk prie praeivių. Esi girtas, eik namo ir išsimiegok.” Ir jis atstojo. O mes toliau ėjome lygiai taip pat po du. Bet nenuėjus nė šimto metrų, girdžiu, triukšmas užpakalyje. Matau, kad tas sportiškas vyrukas vėl prisivijo už mūsų ėjusias Svetlaną ir Violetą ir kažką joms energingai aiškina. Aš sugrįžau prie moterų, Deividas irgi priėjo. O tas vyrukas veržiasi, eidamas ratais tai į vieną pusę, tai į kitą, prie manęs ir vis burbėdamas kažką nerišliai, bet ne lietuviškai, o siaubingai darkyta anglų kalba. Ir jis prasmukęs prie manęs staiga net neužsimojęs, bet kietu kumščiu smogė man į veidą. Smūgis buvo profesionalus. Kadangi mano rankose buvo sunkus portfelis pilnas prikrautas apelsinų, Urantijos Knyga, lietsargis, kad jis jau nebeužsisegė, tai jį nešiau apglėbęs abiem rankom. Tad mano judesiai buvo suvaržyti. Ir vis tik spėjau kažkiek išsisukti nuo jo kietų krumplių. Bet ne tiek, kad visiškai neužkliudytų. Jeigu nebūčiau loštelėjęs atgal per liemenį, tai smūgis būtų buvęs tiesiai į akį ir tikrai labai stiprus. Profesionalo smūgis. Nors mačiau, kad jis spaudžia kumštį, bet vis tik norėjau klausti, ką jis čia sumanęs ir ko vėl kimba, bet jis nieko nelaukdamas ir net neužsimodamas smūgiavo kietai sugniaužtu kumščiu. Matyt, kad tai treniruotas veiksmas. Pasidėjęs portfelį ant žemės dar norėjau su juo pasikalbėti, kodėl gi jis šitaip elgiasi, bet jį moterys ir Deividas jau nuvijo tolyn… Tada Svetlana užėjo į centrinę vaistinę ir atnešė plastmasinėje nedidelėje dėžutėje užšaldyto ledo…     

     Štai tokia buvo išlėdytuvių pabaiga…    

     Ryte, Svetlana ir Deividas atvažiavo pas mane, kad nufilmuotų, kaip išvažiuoju iš namų. Svetlana niekada nesiskiria su filmavimo kamera. Ji Lietuvos Nacionalinėje televizijoje dirbo daug metų, prieš išvažiuodama gyventi į JAV, laimėjusi žalią kortą, gal prieš aštuonetą metų. Tad jos filmuotos medžiagos dėka mes galime daug ką prisiminti ir iš mūsų ankstesniųjų susitikimų Vilniaus Urantijos grupėje ar visos Lietuvos urantijiečių sambūriuose.    

     Rytas saulėtas ir šiltas. Gal net jau ir karštas. Mašina lengvai lekia Ukmergės link. Ten mano pirmasis sustojimas šitos, man dar nepatirtos, kelionės metu. Kas manęs laukia miestuose, miškuose, neturiu jokio supratimo. Dėl to važiuodamas šnekuosi su Tėvu, su Jėzumi. Dėkoju už pakvietimą tarnauti Jiems tarnaujant žmonėms. Kaip vis tiktai nuostabu atrasti Dievą savo širdyje. Tada į vidų ateina nuolatinė, ir giluminė, ramybė, meilė, ir noras daryti gera kitiems iš meilės Dievui ir žmonėms, o ne vardan išskaičiavimo. Ir visada, visada dėkoju ir Tėvui, ir Jėzui už suteiktą galimybę patirti Jų meilę ir tarnauti Jiems. Ir nesvarbu, kur beatsidurčiau, jaučiu Jų paramą ir globą. Ir dabar širdyje taip gera gera. Jaučiu tokį neapibūdinamos pilnatvės jausmą. Jaučiu, kad tai labai tikra ir svarbu – šitoji mano kelionė. Bet negaliu pasakyti, kuo. Kažkoks nenusakomas pojūtis.    

     Iš autostrados Vilnius-Panevėžys išsuku į senąjį Ukmergės kelią. Nors juo nedaug tevažiuoti, gal 6-7 kilometrai, bet malonumas nepalyginamai didesnis negu važiuojant ta plačia, ir nuobodžia magistrale. Man niekada nepatiko važinėti plačiais keliais. Tad dabar siela džiaugiasi vingiuojančiu tarp medžių keliu. Tai tikroviškesnis kelias. Artimesnis širdžiai plentas.    

     Ukmergės centras. Tikrai Dievo paruošta sustojimo vieta. Mašiną galima pastatyti pačiame miesto centre ir mokėti nereikia už jos stovėjimą. Kaip ir turėtų būti. Juk žemė bendra, tai kaip čia dabar išeina, kad neturtingas jau nebegali joje ir mašinos palikti, nes neturi kuo už jos stovėjimą susimokėti. O turtingam, išeitų, kad viskas galima, ir visur. Bet juk šitaip neteisinga, kada žmogaus lygios teisės apribojamos piniginės storumu. Tokia tvarka prieštarauja Dievo Tėvo valiai – visiems suteikti lygias galimybes vystytis nepažeidžiant laisvos valios.    

     Išsiimu iš mašinos savo nuolatinius daiktus: sudedamą staliuką, baltą su trimis mėlynais koncentriniais žiedais Jėzaus visatos vėliavą, simbolizuojančią Rojaus Trejybę, tris Urantijos Knygas, dvi lietuvių ir vieną anglų kalbomis, aplanką su citatomis iš knygos, ir didžiosios visatos kompiuterinės grafikos nuotrauką.     

     Žmonių prieina tikrai daug. Ukmergė nėra didelė. Ir tikrai nesitikėjau tokio didelio susidomėjimo visiškai nežinoma knyga. Tą man sufleravo neseniai patirtas panevėžiečių abejingumas ir net neigiamas nusistatymas bet kokiai siūlomai informacijai. Bet Ukmergės žmonės trykšte tryško susidomėjimu šitam didžiausiam Dievo apreiškimui per visą žmonijos istoriją.    

     Priėjo profesionalas fotografas, Albinas. Labai jam artimi buvo mano širdies virpesiai, sklindantys iš Tėvo ir Jėzaus, kad jis atsivėrė savo paties širdimi. Pasidalino savo karčiu asmeniniu patyrimu. Aš jam paaiškinau, kad tik atsirėmus, bet visiškai atsirėmus, į Jėzų, į Tėvą, galima pajusti bet kokio patyrimo saldybę. Ir kartūs patyrimai išgaruoja iš viso, lieka tik palaima, sklindanti iš Jėzaus. Ir jis man atsivėrė, sakydamas, kad jis jaučia Jėzaus paramą iš vidaus, jaučia suteikiamą pagalbą sunkiomis minutėmis. Ir jis dėkoja už tokią pagalbą ir sustiprinimą. Štai būtent dėl tokių, kaip Albinas, sustiprinimo ir buvo perteiktas Apreiškimas – Urantijos Knyga.    

     Priėjo pagyvenęs vyras, gal septyniasdešimties su kaupu, ir ėmė aiškinti, kad vandens temperatūra Baltijoje yra pakilusi 4 laipsniais ir visuotinio potvynio neišvengti. Mėginau jį nuraminti, bet nelabai jis kreipė dėmesį į mano raminimą. O savo nerimą vis labiau ir labiau kurstė – tikrai bus potvynis. Ir pasaulio pabaiga ateis, kaip tik dėl to potvynio.     

     Mano raminimas jam buvo nemotais…     

     Priėjo dvi merginos. Viena iš jų ir sako: “Dievas yra manyje. Ir visada.” Tai yra nuostabūs atviri ir vieninteliai teisingi žodžiai, nurodantys kiekvienam Dievo ieškojimo kryptį – savyje, ne danguje ar bažnyčioje. Tik savyje, nes Tėvas suteikė savo dvasią, Minties Derintoją, kiekvienam iš mūsų ir patalpino mūsų prote. Bet ne smegenyse, kurios yra konkretus materialus žmogaus organas, bet visame mūsų mąstymo procese, kad galėtų mūsų mąstymą sudvasinti, nepažeidžiant mūsų pačių laisvos valios, suteiktos irgi Tėvo.    

     Matau kaip privažiuoja policijos mašina. Jaučiu, kad policininkas atvažiavo pas mane. Bet toliau aiškinu Urantijos Knygos pasirodymą ir svarbą Lietuvai, visam pasauliui. Policininkas prieina prie manęs ir klausia, ką čia pardavinėju. “Nieko,” sakau jam. O jis: “O ką čia darote, jeigu knygos sukrautos ant stalo?” Imu ir jam pasakoti lygiai tą patį, ką ir kitiems. Ir lygiai taip pat sakau, jeigu norėtų ir jis pats nusipirkti Urantijos Knygą, tai jam mielai ją parduotų bet kuriame “Vagos” knygyne visoje Lietuvoje. Ir jis patikėjo mano žodžiais ir be jokių išvedžiojimų ir priekabių išvažiavo…    

     Kadangi žmonių kiekviename mieste, dideliame ir mažame, prie manęs prieidavo ne tik dešimtys, bet kai kur ir šimtai, natūralu, kad negaliu jų visų minčių sutalpinti. Tuo labiau, kad jos visos atsikartodavo kaip aidas pamiškėje… Dėl to parenku tik kai kurias žmonių išsakytas mintis. Tuo tarpu pats svarbiausias šitos kelionės įvykis atsitiko liepos 11 naktį tarp dvyliktos ir antros valandos naktį. Tad viskas, iš esmės ir sukosi per visą kelionę aplink tai.     

     Dar prieš kelionę, bendraujant su savo Minties Derintoju, Tėvo dvasia, esančia manyje, kaip ir kiekviename kitame nesutrikusio proto žmoguje, man buvo pasakyta, kad kelionės metu pasirengčiau netikėtam susitikimui. Ėmiau mąstyti, koks galėtų būti tas netikėtas susitikimas. Ar su žmogumi, ar su dvasinėmis asmenybėmis…    

     Mano kelionės maršrutas sudarytas taip, kad kiekviename mieste turiu pabūti nei mažiau nei daugiau negu numatyta programoje, kad galėčiau apvažiuoti visus parinktus miestus. Tad po intensyvaus darbo Ukmergėje ateina laikas išvažiuoti į Radviliškį, nes matau, kad jau imu atsilikti apie dešimt minučių nuo numatyto grafiko. Tad paskubomis susidedu visus daiktus atgal į mašina, iki kurios mane palydi fotografas Albinas. Ir tikrai džiaugiuosi jo nuoširdžiais dvasiniais ieškojimais, kurie tikrai duoda nuostabių vaisių, kada žmogus ima linkti į dvasinius dalykus iš širdies. Tai ir yra atsidavimas Dievo dvasios vedimui iš vidaus.    

     Reikia vėl išvažiuoti į autostradą Vilnius-Panevėžys. Prisimindamas senąjį kelią iš Vilniaus į Panevėžį, pasuku į tą gatvę, kuri ir išves į Panevėžio kelią, kuris už kelių kilometrų turėtų turėti išvažiavimą ir į autostradą. Dar sustojęs pasitikslinu, paklausdamas žmogaus, ar šitas kelias veda į Panevėžį. “Taip,” patvirtina vyras. Tad ramiai važiuoju toliau. Tik nuvažiavus apie dešimt kilometrų pamatau, kad autostrados kaip nėra taip nėra. Imu šiek tiek viduje juoktis: “Štai galima pasiklysti ir tarp dviejų kelių vidury baltos dienos. Ir net tarp žmonių.” Kartas nuo karto pažvelgiu į programą, ir netikėtai suvokiu, kad iš Ukmergės išvažiavau ne tik neatsilikdamas nuo numatyto grafiko, bet priešingai, net 50 minučių anksčiau negu buvo numatyta. Ir labai keista, kad važiuoju ne tuo keliu, kuriuo turėjau važiuoti, ne autostrada, bet senuoju Ukmergės-Panevėžio keliu. Ir vis mąstau, kodėl šitaip išėjo, kodėl mane išvedė į šį kelią, tikrai nuošalų, be jokio judėjimo, bet gražų, kelią. Ir dar anksčiau negu numatyta. Vis mintyse dėlioju, kad pati kelionės pradžia kažkokia nesklandi. Nuvažiavus gal kokį dvidešimt kilometrų pamatau priekyje važiuojančius du žmones ant dviračių. Bet jie važiuoja ne vienas paskui kitą, bet šalia. Mano greitis apie 90 km. per valandą. Jie dar mašinos variklio ūžimo negirdi, tad nesitraukia iš kelio. O signalizuoti nenoriu, kad negąsdinčiau jų be reikalo. Juk skubėti man nėra kur, paaiškėjo, kad dar turiu apie 50 minučių atsargoje. Tad imu lėtinti greitį. Matau, kad važiuoja vaikas ir suaugęs žmogus. Jie jau girdi mažinos ūžimą, bet vis tiek nesitraukia iš kelio. O aš jiems irgi vis tiek nesignalizuoju. Juk kelias, be mūsų, visiškai tuščias. Tad visai lėtai šiuos du dviratininkus taip ir aplenkiu jiems nesitraukiant iš mano kelio. Už šimto metrų netikėtai sustoju. Pasiimu Urantijos Knygą ir išlipu iš mašinos laukdamas, kol jie abu privažiuos prie manęs. O kada jie jau šalia manęs, pakeliu knygą ir klausiu: “Ar matėt tokią knygą?” “Ne,” sako jauna moteris ir abu sustoja prie pat manęs. Aš jiems rodau Urantijos Knygą, paprašau paliesti lapus, pasižiūrėti, koks plonas popierius, pažiūrėti, kiek daug joje puslapių. Vaikas gal dešimties metukų. Susipažįstam, mamos vardas – Aušra, o jos sūnelio – Martynas. Abu važiuoja į svečius. Šiek tiek paaiškinęs apie knygą ir savo kelionės po Lietuvą tikslą, išimu iš mašinos baltą vėliavą su trimis mėlynais koncentriniais žiedais ir paaiškinu, jog tai Rojaus Trejybės simbolis visoje Jėzaus sukurtoje visatoje. Sakau, jog šitas simbolis paplis po visą mūsų planetą, Urantiją. Paklausiu, gal norėtų citatų iš šios knygos. Jaunoji motina mielai sutinka paimti. Paklausiu, gal turi kompiuterį, kad ir visą knygą galėtų pasiskaityti mūsų svetainėje. Kompiuterį tuoj tuoj pirks, paaiškina moteris. O Martynui iš Urantijos Knygos paskaitau apie Jėzų, kada jis buvo jo amžiaus. Tai irgi padaro vaikui didžiulį įspūdį. Ir tuo pačiu jis galės geriau prisiminti ir pačią knygą, kad joje rašoma ir jam suprantamai apie jo metų Jėzų. O prieš išsiskiriant paprašau Aušros pasimelsti už mano kelionės sėkmę. Duodu jai vieną kelionės programą, kad žinotų kur kokią dieną būsiu, kada melsis už mane. Martynas irgi pažada pasimelsti už mane. Dar pasiūlau porą lapų su citatomis, gal padalins draugams. Aušra  labai apsidžiaugia, nes dabar kaip tik važiuoja ten, kur gyvena pamaldingos senutės. Tai joms labai patiks paskaityti apie Jėzų. Išsiskirdami apsikabinam vidury kelio kaip broliai ir sesuo. Širdyje nuostabi lengvuma ir skaidruma. Štai ir gavau atsakymą, kodėl turėjau iš Ukmergės išvažiuoti ir anksčiau ir pasiklysti kelyje: ogi šitiems dviem Dievo vaikams reikėjo suteikti atsakymų į juos kamuojančius klausimus, į kuriuos įtikinamų atsakymų dar negavo iki netikėto susitikimo vidury kelio…    

     Radviliškyje irgi daug besidominčių naujuoju Dievo Apreiškimu. Antanas, sulaukęs jau garbaus amžiaus, ką jam aiškinu apie Urantijos Knygą, tą puikiausiai supranta tarsi būtų ją skaitęs ir pats. Jis sako: “Visada prašau Viešpaties palaimos. Sakau „Viešpatie, padėk tu man. Ir visada gaunu palaiminimą. Nevisi tą supranta. Bet ir nesvarbu, juk kvailam neprirodysi, o protingas visada supras.” Tai rodo, kad šio vyro dvasiniai virpesiai sutampa su manaisiais, nes ir vieni ir kiti ateina iš Dievo. O kada širdys yra atvertos, tada mes ir imame suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, net turėdami ir visiškai skirtingą patyrimą ir tikrovės pažinimą…    

     Buvo ir tokių, bet vos vienas kitas, kurie tvirtino, kad esu sektantas, kad nusidedu prieš Dievą. Bet kaip tiems mūsų broliams ir seserims būtų pravartu iš pradžių iš savo akies išsitraukti rąstą, prieš pastebint kito akyje krislą.    

     Aldona, jau sulaukusi ir 70 metų, ėmė man tvirtinti, kad Dievo nėra, būtent “davatkos man Jį ir užmušė. Ir šeimos kančios. Kodėl gi Jis nepadeda? Auginau savo jaunesnį brolį kaip savo sūnų, nes jis yra 19 metų jaunesnis už mane. Jis išvažiavo į Vilnių, ir dabar užima labai aukštas pareigas. Ir jokio dėkingumo, nors jam paaukojau visą gyvenimą, kad tik jam būtų geriau, kad išsimokintų. O dabar jam nebereikalinga. Tai kaip gali Dievas leisti tokią neteisybę, kai tu atiduodi viską, kas gera, o tau atsilygina nedėkingumu…” O aš jai sakau, o kaip gi Jėzui atsilygino už Jo skleistą gėrį ir meilę visiems. Ir net ant kryžiaus kabėdamas Jis vis vien gailestingai prašė Tėvo užtarimo už tuos, kurie jį kankina ir pasmerkia mirčiai dėl savojo neišmanymo. Ir Jis Dievo neneigė. Dėl to, kad Jo širdis buvo atvira Tėvui…”      

     Radviliškyje gyvena mano dėdė ir teta ir pusbrolis. Tad baigęs savąją tarnystę gatvėje nuvažiavau pas juos. Pusbrolis buvo išvažiavęs į Šiaulius parsivežti iš ligoninės savo tėvo. O su teta pasišnekam apie mano kelionę, apie dvasinius reikalus. Ji mane nusiveda į daržą pabraškiauti. Gaila tik, kad ji Dievą suvokia savo protu, bet neatveria Jam širdies. Dėl to ir manoji veikla jai visiškai nesuprantama. Šalia dar aplankiau vieną seną moterį, kuri yra tikinti, bet irgi negalinti suprasti mano dvasinio atsidavimo Tėvui, Jėzui iki tokio laipsnio, kada materialūs dalykai išblėsta. Ir didžioji dauguma žmonių ima man priekaištauti, kad aš savo gyvenime nustelbiau materialią pusę dvasine puse. Kada mėginu jiems paaiškinti, kad nieko aš niekur nenustelbiau, tiesiog mane taip veda Tėvas ir Jėzus, jog vis daugiau ir daugiau pasineriu į Jų dvasinį meilės vandenyną ir matau, jog tik šituo keliu einant galima žmogų taip apšviesti, kad jo širdis prisipildytų meilės ir gailestingumo, tada lyg ir pradeda šiek tiek pritarti, bet tuoj pat ir vėl griebiasi priekaištavimo: “Bet šitaip negalima, gyvenam tarp žmonių, esam materialūs, dėl to ir turim gyventi taip, kaip gyvena visi…”     

     Ir nors šitas dvasinis žmonių šviesinimo kelias yra labai ilgas, sunkus, ir lėtas, bet tai yra vienintelis kelias, vedantis į Jėzaus karalystės įgyvendinimą žmogaus širdyje, į korupcijos ir nusikalstamumo pašalinimą per meilę, išnaudojimo ir skausmo panaikinimą per tarnavimą. Tad kažkas turi šitą žinią skleisti gyvai tarp žmonių, o ne iš aukštų tribūnų vilkint aukso rūbus…     

     Tarsi ir pradeda suprasti, bet žodis kitas ir vėl iš pradžių – bet reikia gyventi kaip  visiems, neišsiskirti iš kitų… O kaip, kaip visiems: prisitaikant prie melo, ritualų, tuštybės, savo vien tik biologinės šeimos interesų tenkinimo bet kokiom aplinkybėm, karjeros, pinigų siekimo, ir dar daug daug tokių visiems būdingų ir viena nuo kito neišsiskiriančių savybių puoselėjimo. Bet juk tai ne gyvo žmogaus gyvenimas, o kalėjimas jo sielai. Ir aš nepailstamai dėkoju Jėzui, dėkoju Jo partnerei Vietinės Visatos Motinai Dvasiai, kuri yra Šventosios Dvasios šaltinis mūsų visatoje, dėkoju Tėvui už manosios sielos išlaisvinimą iš tokio riboto vien tik materialių siekių įkalinimo…    

     Naktį palapinę pasistačiau miške Radviliškio pakraštyje. Uodų kaip iš gausybės rago. Vieną nuveji, jau trys įkando. Nubaidai tuos tris, dar keturi prilipo… Ir taip visą vakarą. Kol galų gale suvokiu pagalbos kreiptis į Jėzų. Atrodytų kvaila, kad dėl uodų turiu kreiptis į jį. Bet į ką daugiau, jeigu savo rankų nebeužtenka su jais susitvarkyti… O juk turiu ir valgyti pasidaryti, ir palapinę pasistatyti… Ir ką gi, tikrai uodai kaip burtininko lazdele mostelėjus, palieka mane ramybėje… Tik po kiek laiko topteli  mintis, o juk aš jau turiu išskirtines sąlygas. Šiaip gi tik prieš akimirką buvau uodų pjaunamas be pasigailėjimo, dar net su pasigardžiavimu. Nors per mūsų urantijiečių sambūrį Molėtuose Sauliui, mūsų svetainės nuostabiam ir nepailstamam administratoriui, aiškinau, kad uodams reikia ne vegetariško kraujo. Bet pasirodo tinka ir toks…    

     Pabundu   prieš šešias. Iššliuožiu iš savo žemos žemos palapinės ir džiaugiuosi nauja diena, kurią suteikia Tėvas ir Jėzus dar didesniam Jų pažinimui ir žmonių studijavimui. Aplinkui gražu, nors iki pat trečios valandos netoli kažkur esančioje kavinėje triukšmingai bumbsėjo muzika neleidusi užmigti. Bet aplinkui ir gražu ir pilna uogų, žemuogių, mėlynių. Ko gi daugiau gali norėti širdis ir liežuvis pusryčiams. Tiesiog vaikštinėji ir skainioji uogas tuoj pat dėdamas į burną. Kas gali būti nuostabiau už tokį dievišką papusryčiavimą. Gera širdyje, gražu aplinkui… Nors uodai jau vėl darbuojasi išsijuosę…    

     Susikraunu visą mantą atgal į mašiną, nusiprausiu. Vandenį vežuosi su savimi iš Vilniaus kanistre ir dar dviejuose litriniuose buteliuose. Dar lieka nusiskusti, bet miške prie medžio elektrinės skutimosi mašinėlės neprisijungsi. Tad užvažiuoju į benzino kolonėlę. Ir ten nusiskutęs iš pat ankstyvo ryto važiuoju į Radviliškį susitikti su pusbroliu. Mat vakar jis turėjo grįžti vėlai iš Šiaulių drauge su tėvu, kuriam buvo padaryta operacija. Pakeliui dar užsuku į knygyną, pasižiūrėti, ar čia irgi yra Urantijos Knyga. Susitinku su jo savininku. Jis man sako, kad tokios knygos neturi. Parodau jam pačią knygą. O jis vos tik metęs žvilgsnį į viršelį sako, kad tokios knygos jam ir nereikia. Tai fantazijos kokios. Aš jam aiškinu, kad čia nė žodžio iš žmogaus nėra, nes rankraštis buvo dalimis materialiu pavidalu dvasinių būtybių perduodamas žmonėms. Bet jis ir klausyti nenori. Klausiu, ar čia mieste yra koks nors “Vagos” knygynas, kuriame žmonės galėtų ją nusipirkti. Bet jo paaiškinimas trumpas ir piktokas: “Šitas yra vienintelis knygynas Radviliškyje, ir šitos knygos aš neimsiu, o “Vaga” pati tuoj bankrutuos.” Aš jam vėl: “Jeigu jums neįdomi ši knyga, tai nereiškia, kad ir kitam ji bus lygiai taip neįdomi, bet jūs užkertat jam ir tą vienintelę galimybę tokią knygą nusipirkti Radviliškyje.” Bet jo atsakymas buvo kaip kirviu nukirsta: tokios knygos jis niekada nepardavinės.       

     Pusbrolio tėvas jau atsikėlęs, o pusbrolis dar miega. Atvažiavęs dar yra ir kitas jo brolis, dvynukas, kuris gyvena Plateliuose. Aš jų neatskiriu. Jie man visiškai vienodi. Tėvas pažadina abu, nors prašau, kad dar leistų pamiegoti. “Nieko,” sako, “prisimiegos, ne kasdien pasirodai, tuo rečiau gali susitikti su jais abiem.” Ateina abu mūrai ąžuolai gal po du metrus išsitiesę. Apsikabinam. Jie manęs klausinėja apie mano kelionę. Rodau savo maršrutą nužymėtą žemėlapyje, aiškinu jiems apie Urantijos Knygos svarbą Lietuvai ir pasauliui. Ir vienas iš jų panoro irgi nusipirkti knygą. Tas, kuris iš Platelių. Jis prie meno. Dirba piešimo mokytoju mokykloje. Radviliškyje gyvenantis pusbrolis jau buvo iš manęs gavęs rusišką Urantijos Knygą, bet jam ji nepatiko, tad kažkam padovanojo. Tad pamatęs brolio susidomėjimą šita knyga, ir šis jau nebėra toks abejingas. O tas, kuris prašė Urantijos Knygos, nori ją paskaityti, kad bent sužinotų, kokia gi yra šita informacija, pateikiama joje, kad galėtų pasidaryti savo išvadas. Nors jis tiki tik Naujuoju Testamentu. Taigi jo požiūris yra visiškai logiškas. Išvadas apie Urantijos Knygą pasidarys tada, kada sužinos, kas gi joje yra pateikiama. Tuo tarpu daug, labai daug žmonių skuba su išvadomis net nežinodami to šaltinio turinio, tvirtindami, kad yra šventas Raštas, ir daugiau nieko prie jo pridurti nebegalima. Visiškai nesuvokdami, kad prie jo pridurti galima labai daug ką. Ir ne tik galima, bet ir būtina. Dėl to ir priduria Urantijos Knyga tą, ko šventasis raštas net ir neįsivaizduoja.     

     Atnešu iš mašinos dvi Urantijos Knygas ir vieną parduodu su nuolaida, nes ir aš ją nusipirkau su tokia pačia nuolaida, kada šimtą knygų ėmiau Urantijos grupių nariams Vilniuje ir Kaune, tam pusbroliui, kuris dirba mokytoju Plateliuose, o kitam padovanoju, nes šis yra bedarbis ir jokių pajamų negauna. Bet vis tik matau, kad ir jis skaitys ją lietuviškai. Tuo labiau, kad jis buvo aktyvus Tikėjimo žodžio bažnyčios narys. Netgi pats mokydavo kitus bažnyčios narius. Bet neišsiteko jos rėmuose, ir buvo pašalintas. Tad jam kaip niekad dabar reikia pastiprinimo, kokį ir gali surasti semdamasis Dievo ir Jo kūrinijos didesnio pažinimo iš Urantijos Knygos apreiškimo.     

     Išgeriam arbatos, man dar padeda braškių, nes nieko kito nevalgau, ką valgo jie. Atsisveikinam ir vėl į kelią. Į Šiaulius.    

     Šiauliai. Pėsčiųjų bulvaras. Prieinu prie knygyno. Užeinu vidun. Pasižiūrėti, ar turi Urantijos Knygą. Turi. Tik kaina kažkodėl aukštesnė negu buvo sutarta su knygos platintoju “Vaga.” Buvo sutarta, kad “Vaga” padarys tokią nuolaidą knygynams, kurie nepriklauso “Vagos” knygynų tinklui, kad šie pardavinėtų Urantijos Knygą ne aukštesne kaina, kaip 95 litai. O šitame knygyne ji kainuoja net daugiau kaip 98 litus. Aišku, ši kaina yra nedidelė, palyginus su rusiška Urantijos Knyga, kuri yra pardavinėjama kietu viršeliu po 250-280 litų. Bet vis tik žmogus nori, kad būtų dar pigesnė…    

     Pasistatau savo staliuką šalia knygyno ir nebeturiu jokio poilsio per visas tris valandas, praleistas šioje vietoje. Toks didžiulis noras žmonių sužinoti, kokia ši knyga. Didžiulis noras net ją nusipirkti, nežiūrint jos kainos. Dar kai pamato, kad joje daugiau 2150 puslapių, tai kaina nebeatrodo iš viso didelė. Daug kas sako, kad taupys ir tikrai pirks. Ir ėjo ir jauni ir seni, ir su mažais vaikais ir su paaugliais. Ir gaila buvo išvažiuoti. O dar daugiau buvo gaila, kad tiek daug žmonių net ir negalėjo žinoti ir prieiti prie mano staliuko, kad išgirstų apie Urantijos knygą ir apie gyvąjį Tėvą ir gyvąjį Jėzų. Bet ir jie lygiai taip, kaip ir tie, kurie atėjo, būtų mielai klausęsi šitų pasakojimų ir ėmę taupyti pinigus Urantijos Knygai. Bet vienam tiesiog fiziškai neįmanoma aprėpti tiek daug norinčių išgirsti tokias naujienas žmonių. Tad įsivaizduokit, kada mūsų šitame dvasinio tarnavimo kelyje pagausės, kada vis daugiau ir daugiau žmonių ims susipažinti su Urantijos Knyga labai nuodugniai, štai tada ir bus galima aprėpti daug daugiau žmonių ir pasibelsti į jų širdis…    

     Prieina pagyvenęs vyras ir besdamas pirštu į Urantijos Knygą anglų kalba sako, taip pat angliškai, kad jį ši knyga sudomino. Jo akcentas ryškus. Tad aš jam atsakau lietuviškai. Bet jis vis vien kalba angliškai, nors ir laužyta anglų kalba. Na, pamanau, galbūt emigrantas, kuriam jau lengviau kalbėti ta kalba, ne lietuviškai. Tad jam imu viską aiškinti irgi angliškai. Jis klausosi labai įdėmiai. Nepertraukdamas. Iki šito vyriškio pasirodymo, prie manęs buvo priėjusi Rozita, kuri jau yra nusipirkusi Urantijos Knygą ir pradėjusi skaityti. Su ja mes telefonu buvome bendravę jau kelis kartus per pastaruosius porą metų. Tad ji apie Urantijos Knygą jau žinojo iš anksčiau ir labai laukė jos pasirodymo lietuvių kalba. Prieš savo kelionę aš jai paskambinau ir pasakiau, kad būsiu ir Šiauliuose. Tad ji ir atėjo susitikti prie manojo kilnojamojo stendo su knyga ir išskleistu visos kelionės žemėlapiu. Ir dabar į Rozitą kreipėsi šitas vyras lietuviškai. Tuomet ir aš vėl sugrįžau prie bendravimo su juo lietuvių kalba. Jis paaiškino, kad yra Kazimieras, pensininkas, buvęs anglų kalbos mokytojas. Ėmė pasakoti savo gyvenimo istoriją. Mūsų bendravimas truko gal apie pusę valandos. Tad jau ėmiau žiūrėti, kad tai nepradėtų trukdyti pagrindinei mano misijai, teikti žinią apie Urantijos Knygą, o ne atsiduoti istorijų klausymuisi. Bet prisimindamas Jėzaus kantrų bendravimą su žmonėmis, bet kokiomis situacijomis, aš kartas nuo karto ir toliau bendravau su Kazimieru. Galų gale mes broliškai atsisveikinome ir jis nuėjo savais keliais. Jam pažadėjau atsiųsti kai kurių dokumentų iš Urantijos Knygos anglų kalba.     

     Kada savo tarnystę šitoje vietoje užbaigiau, sukroviau visus daiktus ant ratukų ir patraukiau prie mašinos, kurią pasistačiau tolokai nuo šitos vietos. Bet beeidamas prie mašinos, pamačiau senutę, pardavinėjančią žemuoges. Nusprendžiau nusipirkti žemuogių stiklinę ir suvalgyti. O bepirkdamas ėmiau su ją šnekėtis. Matau jos giedrą negilių raukšlių išvagotą veidą, žydras akis, ir pajuntu, kad su ja galiu pasišnekėti apie Jėzų, apie gyvą Jėzų. Ir neapsigaunu. Ji labai jautriai atsiliepia į mano žodžius. Tuomet jai paaiškinu apie Urantijos Knygą, apie savo kelionės po Lietuvą tikslą. Ir mes bendraujam kaip artimi giminės. Išsiskiriam palinkėdami vienas kitam likti Tėvo ir Jėzaus ramybėje.    

     Sugrįžtu prie mašinos, ir man šauna į galvą mintis dar pereiti per pėsčiųjų bulvarą ir padalinti lapelių su citatomis iš Urantijos Knygos. Nieko neaiškinant apie pačią knygą. O ten jau kas norės, galės pasiskaityti mūsų svetainėje, nes adresas nurodytas. Taip ir padarau. Ir bedalindamas lapus su citatomis vėl sutinku buvusį anglų kalbos mokytoją pensininką Kazimierą. Jis man ir sako, kad Šiauliuose galėčiau dar kai ką pasižiūrėti. Bet primygtinai siūlo nuvažiuoti į Kryžių kalną. Aš jam sakau, kad ten esu buvęs. Jis klausia, kada. Sakau, kada Lietuvoje lankėsi popiežius. O jis man toliau siūlo nuvažiuoti dar kartą šiandien. Sakau, kad man nepakeliui, ir jau vakarop, o man dar reikia susirasti vietą nakvynei pakeliui į Kuršėnus. O jis vis vien siūlo nuvažiuoti šiandien į Kryžių kalną, nes ten daug kas pasikeitę. Netrukus išsiskiriam. Aš dar nueinu į turgų, nusiperku medaus. Tada pakeliui prie mašinos dar užšnekinu kelis jaunus žmones ir užvedu kalbą apie dvasinius dalykus, bet taip, kad jie imtų klausti iš kur tai žinau, kad galėčiau jiems paaiškinti apie Urantijos Knygą. Ačiū Jėzui, kad Jis mane išmokė šito metodo, kaip bendraujant su iki tol nematytais žmonėmis leisti jiems jaustis nesuvaržytiems ir pateikti klausimų patiems. Pasiklausau nuostabaus smuiko griežimo ir padėkoju Giedrei už nuostabų švelnumą, išliejamą per smuiką visai aplinkai ir pasakau, kad yra tokios dvasios, kurios padeda kūryboje – muzikoje, literatūroje, dailėje ir kitose srityse, kad žmonių sukurti kūriniai tarnautų visumai, visuomenei. Tokios dvasios vadinasi Dangiškieji Meistrai. Būtent jie suteikia menininkui įkvėpimą ir siužetus, kada žmogus net negali pats paaiškinti, iš kur jam gimsta kūrybinė mintis… Giedrė apsidžiaugia, kad ji turi tokią pagalbą iš aukščiau...     

     Prie mašinos užvalgau, o mintyse Kazimiero žodžiai “Nuvažiuok šiandien į Kryžių kalną.” Ko man ten važiuoti? Ir iš viso ar važiuoti? Juk išsukti iš savo maršruto reikės apie 10-11 kilometrų. O galvoje sukasi, jog dar reikės susirasti mišką nakvynei. Ir nebus taip lengva padaryti šitose vietose, nes miškai visi toli nuo kelio. Bet savo nuostabai tiesiog rankos vairuoja į Kryžių kalną. Atvažiuoju. Kas gi čia pasikeitę? Aišku, atsirado prekyba nukryžiuotu Jėzumi, kryželiais, paveiksliukais ir kitais panašiais dalykais. Matosi ir centrinis takas, vedantis į kalno viršų, išklotas spalvotomis plytelėmis. Anksčiau viso šito nebuvo. Einu prie prekybininkų ir prie pirmo staliuko klausiu: “Gal turit gyvą Jėzų?” Vyras ir moteris pasimeta nuo mano jiems atrodo nesuprantamo klausimo. Matau jų pasimetimą ir paaiškinu: “Na, tokį Jėzų, kuris nebūtų pakabintas ant kryžiaus, be kančios ir skausmo žymių, o teikiantį paguodą, ramybę, ir džiaugsmą. Panašų į mano.” Parodau Jėzų, kurį nešiojuosi ant kaklo. Tai labai graži reljefinė Jėzaus galva. Matosi aiškiai iškarpytas Jo veido profilis: nosis, smakras, skruostai, plaukai. Tik gaila, jog ant galvos yra uždėtas erškėčių vainikas. Man šitas Jėzaus profilis labai patinka. Jis balto, greičiau sidabrinio atspalvio, įdubimuose tamsesnis, iškilimuose šviesesnis, taip išryškinamas Jo viso veido reljefiškumas. Tik nenoriu, kad Jis būtų net ir su erškėčių vainiku. Noriu Jo tikro, su džiugia išraiška. Juk Jis yra gyvas, o ne ant kryžiaus. Kaip gi gali Jėzus ant kryžiaus kelti mažam vaikučiui džiaugsmo mintį, kada jis mato iškankintą kūną. Vaikutis dar mažas, kad suvoktų, jog tik iš Meilės galima leistis nukryžiuojamam ir šituo nukryžiavimu demonstruoti Tėvo meilę. Vaikutis dar šito dalyko ne tik nesuvokia, bet jam geriau iš viso šito vaizdo nematyti, o džiaugtis paties Jėzaus džiaugsmu ir ramybe. Ir dėl to ir aš ieškojau panašaus Jėzaus atvaizdo jau ne vienerius metus… Deja, tokio atvaizdo nesuradau ir čia.    

     Kada šituos savo samprotavimus dėsčiau prekybininkams, prie jų prisijungė dar keli ir jau šitai grupelei aiškinau ir rodžiau Urantijos Knygos apreiškimą, kuris pakeis dabartinį iškankintą Jėzų į gyvąjį Jėzų. Jie susidomėjo Urantijos Knyga. Vienintelis, kuriam nereikia nei Dievo, nei Jėzaus, reikia tik pinigų, kad galėtų džiaugtis gyvenimu, buvo jaunas 20-22 metų vaikinas…                     

     Prieš išsiskirdamas su prekybininkais pasiklausiau jų patarimo, kur galėčiau greičiau susirasti vietą miške palapinei pasistatyti. Tai jie man vienbalsiai atsakė, kad galiu nors ir kalno papėdėje statyti palapinę, nes turistai taip ir daro. Arba pavažiuoti kelis šimtus metrų iki vienuolyno ir ten pasistatyti… Tai buvo tam tikra paguoda, nes nebereikėtų gaišti laiko, ir benzino, vietos ieškojimui. O ir vieta čia labai graži. Aplinkui visur žali laukai, tolumoje miškai… O dar maloniau būtų permiegoti vienuolyno celėje ant grindų. Mat ir namie aš miegu ne lovoje, bet ant grindų. Kūnui lova ne poreikis, bet nereikalingas pripratimas. Ant kieto pagrindo geriau pailsi. Juk ir sulaužytu stuburu žmogų guldo ant lentų net ir ligoninėje… O pasveiksta, ir vėl jis linkęs sau kenkti… Kaip ir su maistu…    

     Einu link Kalno. Bet pakeliui dar pamatau luošį, meldžiantį išmaldos. Be vienos kojos. Užšnekinu jį. Imu raminti ir guosti, kad nenusimintų, kad atsiremtų tik į Jėzų, tik į Tėvą, ir kada atras Jį savo paties viduje, tik tada galės pajusti gyvenimo grožį. Jis man ir atsako, kad visada meldžiasi savais žodžiais. Ir tikrai tiki, kad Dievas ir Jėzus yra ir bus širdyje. Išsiskiriam kaip broliai, apsikabindami…    

     Jau visiškai esu prie pagrindinio prabangaus raudonomis plytelėmis iškloto tako, vedančio į kalno viršų. Ir nespėjus pastatyti kojos ant paties tako, pajuntu galingą jėgą, mane pasukančią į kairę nuo tako ir pradedančią vesti šalutiniu taku tarp kryžių. Einu ir nesuprantu, kodėl einu būtent šituo taku, o ne patogiu, vedančiu tiesiausiu keliu į viršų. Tuo labiau, kad vaikštinėti ir dairinėtis neturiu ir laiko. Jau ima vakarėti…     

     Mane priveda, toji švelni, bet tuo pačiu labai tvirta ir nematoma, bet juntama jėga prie seno, visiškai surūdijusio iš metalinio vandentiekio vamzdžio padaryto kryžiaus. Jis daugiau kaip dviejų metrų aukščio. Mane užlieja nuostabi šiluma, giluminė meilė, ir ašaros pačios pradeda tvenktis akyse. Bučiuoju šitą surūdijusį kryžių, dėkoju Jėzui, Tėvui už suteiktą patyrimą, ir imu melstis. Po maldos pastebiu, jog ant kryžiaus yra užkabintas nedidelis Nukryžiuotasis, tik be vertikalaus skersinio. Jo rankos ištiestos į šonus, o delnuose skylutės. Aš nusiimu savo Jėzų nuo kaklo, nukabinu nuo sidabrinės grandinėlės ir paėmęs už mažyčio žieduko rūpestingai įneriu savo Jėzaus profilį į Nukryžiuotojo kairės rankos delne esančią skylutę. Kodėl taip darau, paaiškinti negaliu, kažkas iš vidaus taip siūlo, nors šitas Jėzaus profilis man labai patiko, jeigu ne tas jo kančią simbolizuojantis erškėčių vainikas. Tik užkabinęs Jėzaus profilį pastebiu šalia kryžiaus užrašą, visą surūdijusį, jog tik su dideliu vargu perskaitau, kas parašyta. Ir tai vieno žodžio neperskaitau niekaip:     

     “Viešpatie, suteik kantrybės ir Šventosios Dvasios išminties. 

     …tavimi labai pasitikiu.”    

     Ir pagalvoju, būtent tokius žodžius dažnai pavartoju savo madoje…    

     Nusiskinu kelis dilgėlių lapelius ir suvalgau. Jos maloniai pakutena gomurį… Nesistebėkit, tai mano įprastas maistas – dilgėlės, pienės, varnalėšos. Ir pigu, ir skanu, ir sveika…     

     Lipu vėl į kalną, kad pasiekęs centrinį taką jais nusileisčiau žemyn. Užkopiu ant kalno viršaus. Ir jau statysiu koją ant pagrindinio gražaus tako, ir vėl toji pati jėga, švelniai, bet tvirtai, apsuka mane ir veda tokiu šalutiniu, tokiu siauru takeliu, kad kryžiai remiasi į pečius iš abiejų pusių. Ir visas takas toks apžėlęs dilgėlėm, kad nematau, kur eiti. O jis toks status, be jokių turėklų. Ir laiptelių žingsnis yra tiek prailgintas, kad reikia man žengti didžiulį žingsnį, kad pasiekčiau šio laipto kraštą, kuris užbaigtas lentomis, o pats viršus - atviros žemės ir kad neišplautų jų lietus iš viso, tai jos aprėmintos lentomis. Einu ir vis sau kartoju mintyse, kad būčiau atsargus, nes tokiu stačiu ir po kojomis nejuntamu ir akims prastai matomu taku netruksi ir nuriedėti. O jau buvau ne kartą pamokytas, kad neišsklaidyčiau dėmesio nuo paties veiksmo. Bet eidamas klausiu Jėzaus: “Kodėl Tu mane atvedei čia.” Ir Jis man paaiškina: “Aš tave atvedžiau tam, kad Mano materialų simbolį paliktum čia, nes jis tau nebereikalingas. Tu atradai mane savo širdyje ir užmezgei gyvą ryšį su Manimi per Tėvo meilę, kurią irgi atradai savo paties viduje. Dėl to mes ir esame susieti Tėvo gyvąja meile. Dėl to ir pakviečiau tave, kad materialų Mano simbolį paliktum kitiems, kuriems to reikia. O kelias, kuriuo vedu tave, yra Manosios karalystės kelias, kuris, kaip matai, nėra pramintas tiek gerai, kad būtų matomas visiems ir kad juo žengtų visi. Aš tave vedu ir tu juo žengi…”     

     Dabar aš suvokiau pensininko anglų kalbos mokytojo Kazimiero primygtinį siūlymą nuvažiuoti į Kryžių kalną būtent šiandien. Per jį Jėzus kvietė mane atvažiuoti ir padaryti tai, ką Jis ir norėjo, kad aš padaryčiau. Ką aš ir padariau. Bet tuomet dar nežinojau, jog šitas apsilankymas buvo tik įžanga į mano susitikimą su pačiu Jėzumi… Jis įvyks dar po maždaug trisdešimties valandų…     

     Nusileidęs nuo kalno pasuku prie mašinos ir važiuoju į greta esantį vienuolyną. Padovanosiu jiems Urantijos Knygą. Juk tiek daug laiko jie skiria Jėzaus gyvenimo nagrinėjimui iš Naujojo Testamento, kuriame Jo gyvenimo ir nėra aprašyta… Kaip gi Jis bendravo su žmonėmis? O ką jis veikė dar vaikas būdamas? Kaip elgėsi namuose ir mokykloje, kokios slėgė jį problemos ir kaip jas sprendė? Juk tai pavyzdys ir mums šitaip gyventi kasdieniame gyvenime. Tai turėtų būti nuostabiausia dovana vienuolynui.    

     Vienuolynas visiškai naujas. Pastatytas šiuolaikinėmis sąlygomis ir panaudojant šiuolaikines statybines ir apdailos medžiagas, kad jokiu būdu neprimena senovinių vienuolynų statinių. Tai tiesiog motelis, kuriame leidžia laiką grupelė vienminčių. Viduje jokios dvasinės šilumos pėdsako. Tiesiog šaltas ofiso pastatas. Ne, tokioje aplinkoje vargu ar gali pajusti ryšį su gyvuoju Jėzumi. Stinga meilės išraiškos, kuri tokia būdinga senoviškų statinių architektūrai ir išpuošimui. Dabar visur, vienuolynai ne išimtis, viešpatauja kuo paprastesnės ir pigesnės konstrukcijos ir projektai. Sakytum vienadieniai projektai. Tikrai niekas jais nebesižavi ir nesižavės, kaip žavisi Vilniaus senamiestyje esančiomis bažnyčiomis. Nes jie statomi tik vardan pinigų ir tam tikrų funkcijų, be jokios ir minties, kad turėtų sujaudinti širdis. Ir kuo toliau nuo dabartinių kartų, tuo labiau.     

     Be Dievo meilės negalima sukurti to, kas jaudintų kartų kartas.      

     Atsidaro durys ir pasirodo pagyvenusi moteris. Aš jos klausiu, kur galėčiau surasti vienuolyno vyriausiąjį. Ji paprašo luktelėti ir nueina jo pakviesti.     

     Vienuolyno vyriausiasis brolis teturi, o gal ir jų neturi, trisdešimt metų. Aukštas, laibas. Švelnaus veido. Pasisakau savo vardą. Jis man irgi prisistato “brolis Linas.” Paaiškinu savojo apsilankymo tikslą. Parodau Urantijos Knygą. Bet į mano pasiūlyta dovaną jis žiūri labai neigiamai ir sako, kad jie studijuoja šventąjį Raštą ir kitokių knygų jiems nereikia. Mano paaiškinimas, kad ši knyga ir išplečia Jėzaus gyvenimo aprašymą tiek, kiek nėra parašyta nei šventajame Rašte, nei bet kokioje kitoje knygoje, jam atrodo kaip nerimtas svaičiojimas. Jis kategoriškai atsisako priimti Urantijos Knygą, kad su ja susipažintų bent jau tie vienuoliai, kurie norėtų sužinoti apie Jėzaus vaikystę, jaunystę, bendravimą su draugais, su sinagogos mokyklos mokytojais, su tėvais, kad galėtų suvokti, kaip gi jis bendravo su apaštalais, kaip juo mokino ir kodėl taip sunkiai jam sekėsi diegti dangaus karalystės evangeliją…     

     Klausiu Lino, ar jis atidžiai studijavo Naująjį Testamentą. Jis man patvirtina, kad labai atidžiai. Ir dabar tebestudijuoja. Tuomet jo klausiu, kiek, pagal Naująjį Testamentą, Marija pagimdė vaikų. Jis sako vienagimį Jėzų. Tuomet klausiu paaiškinimo, kaip jis supranta šią citatą iš Naujojo Testamento: “Baigęs sakyti tuos palyginimus Jėzus iškeliavo iš tenai. Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: ‚Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas – argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?‘ Ir jie ėmė piktintis juo. O Jėzus jiems atsakė: ‚Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose.’ Dėl jų netikėjimo jie ten nedarė tiek daug stebuklų. (Mt. 13, 53-58)     

     Lino atsakymas buvo pritrenkiantis. “Tai buvo jo pusbroliai ir tolimi giminės, bet ne Marijos vaikai.”     

     Štai šitaip ir prasideda iškraipymai net ir to, kas jau parašyta pačiame tame Naujajame Testamente. Dėl to nėra nieko nuostabaus, kad ir Naująjį Testamentą jau iškraipė perrašinėdami, versdami… Ir dabar tebekraipo net ir tie, kurie turėtų kaip tik laikytis tikslumo ir kitus iškreipiančius Naujojo Testamento mintis, pastatyti į tiesų kelią.     

     Aš Linui vėl sakau: “Tai jūs jau nuo savęs tą aiškinat. Tekste labai tiksliai pasakyta “broliai ir seserys, o ne pusbroliai ir ne pusseserės,  ir ne tolimi giminaičiai. Dėl to nepridėkit to, ko tekste nėra.”     

     Mane ne vienas kaltina, kad aš darau nuodėmę pridėdamas daug ką prie Naujojo Testamento teksto. O ką gi daro vienuolis Linas?! Ir argi jis toks vienintelis, mėginantis nematyti net ir to, kas akivaizdu, kas aišku, bet nemokantis žvelgti Tėvo Tiesai į akis ir nešti ją kitiems irgi Dievo Tiesos žodžiu.     

     Aš Linui tariu: “Urantijos Knygoje ir pasakojama, kaip gi gimė šitie Jėzaus broliai, seserys, kaip Jėzus, dar mažiukas būdamas, taip mėgdavo stebėti jų elgesį. Taip, jau tada, jis mokėsi pažinti žmogų.” Ir dar kartą Lino paklausiu, ar vis tik nenorėtų sužinoti apie Jėzaus vaikystę, kaip jis bendravo su savo draugais, tėvais, mokytojais iš sinagogos mokyklos, kaip keliavo po kraštus aplink Viduržemio jūrą dar iki apaštalų pasirinkimo, ko mokė savo apaštalus ir minias, ką veikė iki atėjimo į mūsų planetą, ką veikia dabar ir kur. Bet jis man kirviu nukirto: “Ne, man tai neįdomu. Mes turim šventą Raštą.” Linui tai neįdomu ir jis kalbą baigia. Padėkoju jam už man paskirtą laiką, o prieš atsisveikindamas paklausiu, kur galėčiau pasistatyti palapinę nakčiai. Ir tikiuosi jo pakvietimo, kad galiu ją statytis net ir vienuolyno kieme. Juk aptverta tokia didžiulė teritorija. Plačių laukė žolė tiesiog kvieste kviečia ja naudotis…  O dar viltis rusena, gal pakvies pernakvoti kokioje nors celėje. Bet Lino atsakymas labai nekrikščioniškas: “Važiuokit link Palangos ir ten surasit miškų.” Sakau, kad tegaliu nuvažiuoti iki Kuršėnų, nes rytoj iš pat ryto Urantijos Knygą pristatinėsiu Kuršėnų gatvėse. Tad ar bus kur iki to miesto apsistoti miške, nes visi miškai jau labai toli nuo kelio. Jis patvirtina, kad tikrai kur nors surasiu. Ką gi, padėkoju ir atsisveikinu. Išėjęs jaučiu kažkokį nemalonų kartėlį, juk žmogus jaunas, turėtų būti atviresnis gaiviam oro gurkšniui ir besiplečiančiai tiesai, kurią vis daugiau ir daugiau praskleidžia kiekviena nauja karta savo atradimais ir tyrinėjimais. Bet labiausiai gaila tų vienuolių, kuriems Linas, būdamas vienuolyne vyriausiasis, užkirto kelią, net jiems ir panorėjus, praskleisti didesnės tiesos uždangą…     

     Ką gi, tai tik patvirtina Jėzaus pasakymą: “Nevisi, kas taria Viešpaties vardą, pateks į dangaus karalystę.”    

     Važiuoju vėl link Šiaulių. Bet neprivažiavęs miesto, matau rodyklę į Palangą. Rizikuoju sukti, nors man reikia tik iki Kuršėnų. Bet tikiuosi, kad šis kelias neaplenks Kuršėnų. Mat važiuoju juo pirmą kartą. Iki Kuršėnų nepertoliausia, šiek tiek daugiau kaip dvidešimt kilometrų. Vis manau, kad surasiu dar artesnį privažiavimą į mišką, tad važiuoju tolyn. O miškai kaip tyčia tik tolsta nuo kelio. O ir kelias išplatėja. Imu manyti, kad taip ir nesurasiu jokio tinkamo miško iki Kuršėnų. Kada jau imu iš tolo matyti Kuršėnų, ar jau bent man atrodo, kad Kuršėnų kažkokį aukštą katilinės kaminą, suvokiu, kad miškai, visi, baigėsi. Tad vos tik pasitaiko kažkoks vieškelis į dešinę, suku į jį ir važiuoju keletą kilometrų juo. Privažiuoju sodybą, prie jos suku iš vieškelio į siaurą keliuką, iš abiejų pusių apaugusį aukštais ir tankiais krūmais. Tikiuosi, kad jis nuves mane į mišką. Taip dulkėse važiuoju kilometrą, du, atsiranda jau ir šlapokas miškelis, bet keliukas vis tiek siauras – nei apsigręžti, nei prasilenkti. Dar už kelių šimtų metrų pamatau supjautų rąstų rietuves. Štai čia jau ir apsigręžti galima. Bet kas iš to, vis vien nėra kur statyti palapinės. Važiuoju dar toliau. Dar už kelių šimtų metrų kita rąstų rietuvė. Čia irgi galiu apsigręžti. Matau dar ir vėžes nuvedančias į pasėlių lauką, už kurio matosi miškas. Dar pavažiuoju keliasdešimt metrų ir sustoju. Toliau važiuoti nėra prasmės – tas pats siauras keliukas, galbūt privažiuosiu dar vieną parengtų rąstų aikštelę… Įjungiu atbulinį bėgį ir privažiavęs ką tik pravažiuotą įvažiavimą į pasėlių lauką, suku į tas pačias vėžes ir, vis atbulomis, įvairuoju į pasėlių lauką ir aš. Dar truputėlį patraukiu mašiną nuo įvažiavimo ir išlipu pasisveikinti su aplinka. Mane su didžiuliu apetitu pasitinka spiečiai uodų ir gylių. Ir labai tiksliai žinančių, ką ir kaip jiems daryti… Laikas vėlokas, dėl to puolu statyti palapinę. Pastatęs, imu darytis vakarienę iš pomidorų, svogūnų-laiškų, agurkų, brokolių… Pridedu, gausiai, mano taip mėgstamų krapų, petražolių. Vietoj druskos, užberiu labai daug jūros kopūstų. Užpilu šalto spaudimo linų sėmenų aliejumi ir sojų padažo. Viską sumaišęs, pastatau ant stalo, papuošiu trimis nuskintomis varpomis, ant mašinos atvertos bagažinės užkabinu Jėzaus visatos Rojaus Trejybės simbolizuojančią baltą vėliavą su trimis koncentriniais žydrais žiedais, pasiimu fotoaparatą ir noriu nupaveiksluoti savo nuostabaus gamtos restorano, kuriame vakarieniauju, aplinką. Deja, juostelė jau buvo pasibaigusi… Tada pasimeldžiu ir su tokiu skanumu imu valgyti... Tikras malonumas toks maistas…    

     Apie antrą valandą pasigirsta trijų mašinų ūžimas. Pamanau, gal nuo kelio girdisi. Bet gi toloka nuo jo. Ir vis artėja. Privažiavę prie tos vietos, kur sukrauti rąstai, pasuka iš kelio ir privažiuoja prie mano mašinos. Iš palapinės nelendu. Tik laukiu, kas bus toliau. Sustoja mašinos. Išlipa vyrai iš jų ir keikdamiesi ima pasakoti apie šernų medžioklę. Pasakoja garsiai kvatodami. Manęs jie nežadina. Prie palapinės, kurią buvau pastatęs už mašinos, buvau palikęs kelis apelsinus ir obuolį su rašteliu. Parašiau, kad pasivaišintų pakeleivis. Jeigu turi vargo ar sunkumo ant širdies tegu mane pažadina, nes aš keliauju po Lietuvą su Dievo reikalais. Dėl to Jo padedamas suteiksiu paguodą bet kam, kam bus toks poreikis. Bet šie vyrai prie palapinės nebuvo ir priėję. Ir ko jie čia buvo atvažiavę, neturiu supratimo…    

     Rytas buvo nuostabus… Laukas didžiulis. Kaip ežeras. Kyla saulė, ir palengva ima gerti lengvą rūko skraistę. Bet net gali stebėti, kaip rūkas akyse tirpsta ir palengva kyla. Iš tiesų jis kyla. To nebuvau matęs.     

     Pusryčiams suvalgau keturis didelius apelsinus. Jie man vietoj sulčių, nes Vilniuje pusryčiams geriu, išsispaudęs prieš pat gėrimą, morkų, salierų, agurkų ar dar kokių sulčių. Kelionėje jas pakeičiau apelsinais. Tuo labiau, kad Violeta įdėjo apie penkis kilogramus. O ir pats buvau gal tiek pat nusipirkęs. Taigi apelsinų “sultimis” buvau apsirūpinęs ilgam.    

     Kuršėnuose susirandu turgų. Pasišneku su žmonėmis. Ir čia aš jiems parodau Urantijos Knygą. Vieni labai susidomi, kiti žiūri atsargiau. O viena labai aršiai mane puola, kad esu iš sektos. Bet toks jau žmogus. Jis puola tą, ko nepažįsta. Tai agresyvus gyvulinis polinkis gintis iš baimės. O baimę sukelia nežinia. Kaip ir šuo, dažniausiai,  puola iš baimės.  Ir gaila tokio nemokšos, bet pakeisti nieko negali. Tik mano misija ne juos atvesti į protą, bet aiškinti tiems, kurie tiesos yra išalkę ir gyvojo Dievo yra ištroškę.     

     Turguje praleidžiu apie valandą. Ir surandu tokių žmonių, kurie nori Urantijos Knygą patys skaityti. Tiems ir padalinu lapų su citatomis iš knygos. Kada šie ima lapus, tai net ir tie, kurie buvo kritiškai nusiteikę, ima prašyti, kad duočiau ir jiems. Ir duodu… Tegu geria ir valgo Dievo žodį, nors tik atskiromis mintimis pateiktą… Nusiperku svogūnų laiškų. Ir braškių. Ir sugrįžtu prie mašinos. Toliau suku į centrą. Ten prie maisto parduotuvės pasistatau staliuką, išskleidžiu ant ratukų kelionės žemėlapį ir imuosi savosios tarnystės…     

     Vienas brandaus amžiaus vyras ėmė porinti: “Dievo niekas nematė ir nereikia aiškinti, kad Jis yra. Kaip gali sakyti, kad yra, jeigu nematei. Ir vakar kunigas per televiziją sakė, kad netikėtų tais, kurie sako, kad Dievą matė… Niekas Jo nematė…” Aš jam ir sakau: “Tu gi vėjo irgi nematai, bet jauti. Taip ir Dievą pajausk. Širdimi…” Priėjo 31 metų Rima. Ji buvo pilna Dievo meilės ir pasakojo, su tokiu didžiuliu atsidavimu, kaip išaugusi be Dievo, bet sulaukusi 23 metų, atrado Jį savo viduje. Pajuto Jį gyvą. Ir nuo tol visą laiką Jį jaučianti. Tai ir yra gimimas iš dvasios. Ir su Rima mes vienas kitam jutom didžiulę dvasinę meilę, tekančią per mus iš Tėvo, ir iš mūsų išsiliejančią į visą kūriniją…    

     Du žmonės, du skirtingi požiūriai į Tikrovės Šaltinį ir Centrą – Tėvą.     

     Kuršėnai buvo vienintelė vieta, kur žmonės nerodė didelio noro domėtis Dievu. Man tai priminė Jėzaus atstūmimą Nazarete… Nors kituose miestuose Jėzaus pasekėjų buvo daug, bet tik ne Nazarete… O juk Jėzus visatos Sutvėrėjas ir Valdovas. Ir tai tvariniai Juo netikėjo. Netikėjo, nes jiems reikia materialioms akims matomų stebuklų… Šiandien lygiai tas pats…      

     Vienas priėjęs vyras man išpyškina: “Baik tas nesąmones, dar vienas jahovistas atsirado…” O pagyvenusi moteris, atsakydama į mano pasakymą, jog Urantijos Knyga pakeis Lietuvą, visą pasaulį: “Pakeis!? Susprogdins!” Aš jai: “Ne, nesusprogdins, bet padės atrasti Jo meilę…” 
     Priėjo čigonė su suaugusiu sūnumi, marčia ir trimis anūkėmis ir ėmė klausti, kaip melstis Dievui, kad Jis duotų jiems kokį gyvenamąjį būstą…    

     Štai tokie Kuršėnai, kurių dar turguje jutau didžiulį neigiamą nusistatymą net ir tikrajam, ne iškreiptam Dievo žodžiui… Bet medaus saldumą gali pajusti tik lyžtelėjęs…

     Iš Kuršėnų kelias veda į Telšius. Būtų netoli, bet tiesiai važiuoti jis užtvertas remontui. Darau kelių dešimčių kilometrų lankstą. Bevažiuodamas šituo lankstu, matau keturis pagyvenusius žmones, dvi moteris ir du vyrus, pakėlusius rankas ir stabdančius mane. Sustoju. Prašo mane, kad pavežčiau bent iki Telšių. Aiškinu, kad negalėsiu paimti jų, nes visa mašina prikrauta daiktų. Ir bagažinė pilna. Ir nuvažiuoju tolyn. Bet viduje nejaukus jausmas. Gal kaip nors sukrausiu visas tas dėžes su knygomis, stalą, kėdutę, sudėliosiu viską, ir susispaudusius juos visus nuvešiu iki Telšių. Apsisuku ir sugrįžtu prie jų. Paaiškinu, kad jeigu tokiomis sąlygomis sutinka važiuoti, tai tuomet mėginsiu daiktus dėlioti taip, kad bent jau į vidų įsėstų. O tada jau kaip nors… O man vienas iš jų paaiškina, kad važiuos tik du iš keturių. “Na, tai reikėjo iš karto taip ir sakyti, būčiau iš karto ir sutikęs paimti. O aš maniau, kur jus keturis padėsiu. Dabar kai tik du, tai važiuos kaip karalius su karaliene.”    

     Važiuodami pasikalbam apie gyvenimą, apie jų kasdienybę. Abu jau pensininkai.. Iš Klaipėdos. Dabar iš svečių grįžta namo. Kaip nors jiems reikia bent Telšius pasiekti, o iš ten parkeliaus autobusu. Aš po truputėlį imu kalbą sukti į dvasinius vandenis. Žiūriu, kad jie mielai priima šitokį posūkį. Imam kalbėti apie Jėzų, apie Dievą. Jie pasirodo yra tikintys katalikai. Tai aš po truputį imu aiškinti ir apie Jėzaus gyvenimą iš Urantijos Knygos. Ir jiems tai nėra kažkas, kas būtų nepriimtina ir šventvagiška. Ne taip, kaip vienuoliui Linui. Parodau ir pačią knygą. Paduodu lapą su citatom. Paaiškinu didžiosios visatos paveiksliuką. Jiems įdomu. Ir man džiugu, kad ir pensininkai gali žvelgti į Jėzų platesniu žvilgsniu negu Naujajame Testamente. Ir plačiau negu kunigai ir vienuoliai. Būtent tai ir yra Dievo vedimas iš vidaus, kada žmogus ima ieškoti vis daugiau, kada pajunta, kad iš kunigų ir vienuolių kažko negauna. O negauna pamokymo apie gyvąjį ryšį su gyvuoju Dievu, su gyvuoju Jėzumi, kad jį užmegzti galėtų kiekvienas. O ten kur nėra gyvojo Dievo, žmogus ir skleidžia sparnus, kad skristų į ten, kur vis tik galėtų Jį surasti tikrą ir gyvą. Taip jį veda Tėvo dvasia, Minties Derintojas. Iš vidaus. Ir visus. Nepriklausomai nuo amžiaus ir išsilavinimo. Kiekvieną iš mūsų. Ir visą gyvenimą. Veda į amžinybę, namo… pas Tėvą!    

     Telšiai. Puikus miestas. Labai gražus senamiestis. Nuvežu senukus į autobusų stotį. Atsisveikinam labai šiltai. Suku link bažnyčios. Užeinu vidun. Čia irgi labai gražu. Labai maloni vėsa... Lauke gal apie trisdešimt laipsnių. Nuvažiuoju prie ežero. Šalikelėje, vienišo medžio pavėsyje, pastatau mašiną, atsidarau bagažinę ir imu ruošti pietus. Turiu beveik valandą laiko papietauti. Matau besimaudančius, saulutėje besikaitinančius… Aš irgi iki pusės nusirengiu. Malonumas neišpasakytas. Mėgstu šilumą… Išsitrinu tris bananus, braškių geras porą saujų, kur nusipirkau Kuršėnuose, nusilupu ir smulkiai įpjaustau obuolį, dar supjaustau sunokusį persiką. Viską sumaišau ir gaunu dieviškas uogų-vaisių salotas, kurias pats ir sukūriau. Labai skanios, paragaukit. Vietoj braškių, galit ištrinti mėlynių, arba vyšnių, ar trešnių…    

     Staliuką pasistatau šalia Maksimos parduotuvės. Bet labai greitai prie manęs prieina vaikinas iš parduotuvės apsaugos ir liepia pasitraukti per penkiasdešimt metrų. Šiandien karšta, visi stengiasi privairuoti mašinas kuo arčiau durų, greitai įeiti į parduotuvę, ir ten jau atsigauti, kur veikia kondicionieriai. Už penkiasdešimt metrų – nė gyvos dvasios. Kas ten beeis prie manęs… Aš šio vaikino, gal dar ir dvidešimt penkerių nesulaukusio, klausiu, kodėl turiu pasitraukti. Juk esu ne parduotuvėje, o šalia jos. Jis paaiškina, kad šalia negalima nieko pardavinėti. Aš jam ir sakau, kad nieko nepardavinėju. Tik aiškinu apie dievišką apreiškimą – Urantijos Knygą, kuri pakeis visą žmonijos raidą. Bet jis sako, kad čia jų privati teritorija. Tuomet klausiu, kur tas pažymėta, kur ženklas, kad čia jų privati teritorija. Juk čia šaligatvis viešas, gatvės. Tada jis man paaiškina, kad turėčiau pats žinoti, jog tai yra privati teritorija. Juk į namo kiemą žmonės neina, nors ir ten nepažymėta jokiu ženklu. Į tai aš jam atsakau, jog čia yra kaip tik priešingai, nes jie būtent visus kviečia ateiti pas juos į parduotuvę, ateiti šituo gatvės šaligatviu visus ir nieko neapriboja draudžiamu ženklu. Tada jis pateikia kitą argumentą, paaiškindamas, kad jo direktorė yra griežta ir jis vykdo jos nurodymus. Suprasdamas, kad tikrai jam gali būti nemalonumų, o šito visiškai nenorėdamas jam sukelti, paklausiu jo vardo. “Tomas,” sako jis. “O koks puikus tavo vardas. Tomas buvo vienas iš Jėzaus apaštalų. Tomai, parodyk, kur man pasitraukti, ir ten aš pasitrauksiu.” Jis man mosteli ranka į parduotuvės galą ir sako “Atisistokit parduotuvės pabaigoje.” – “Gerai, Tomai, ten ir atsistosiu. O tau irgi rekomenduoju šitą knygą nusipirkti knygyne. Pamatysi daug platesnę tikrovę, kurios šiandien dar ne tik nematai, bet ir nepažįsti iš viso.” Jis grįžta į parduotuvę pasiekęs savo. Renkuosi savo daiktus ir mąstau, kaip vis tik privatus verslas neturi jokių gailestingumo ir atjautos savybių. Viskas tik jam, viskas tik tam, kad pasiimti kuo daugiau pinigų iš kitų. Susidėjau daiktus ant ratukų. Ir kaip tik tuo metu sugrįžta Tomas. “Galit stovėti ir čia, tik truputėlį pasitraukit į šalį, kad netrukdytumėt įeiti į parduotuvę. “Ačiū Tomai. Linkiu tau ramybės.” Pasitraukiu per dvidešimt žingsnių į priešingą pusę nuo durų ir vėl imuosi savo darbo išsidėlioti savo daiktus. Štai kaip Jėzus prisibeldė prie to jaunuolio širdies…    

     Ir ten, kur pasitraukiau, žmonių pasipylė kaip iš gausybės rago. Dirbau išsijuosęs visą laiką. Ir mane džiugino tai, kiek yra jaunimo, siekiančio šviesos ir meilės…    

     Suku į Plungės kelią. Plungėje bažnyčia užrakinta, nors pati gražiausia popietė. O gaila, juk aš ne vienintelis, norintis patekti į Dievo namus. Ar gali būti Dievo namai rakinami. Net ir naktį…. Tegu ten nebūna aukso, kurį galima būtų pavogti, tegu ten būna Tėvo Meilė, kurią tegu ima kas nori ir kiek nori…    

     Plungėje irgi buvo gražių susitikimų. Eina dvylikametis Šarūnas su trimis didžiulėmis ir nuostabaus purumo žiedų geltonomis rožėmis. Aš jo klausiu, “Kur neši tas rožes?” O jis labai oriai atsako: ‘Namo!” Sakau: “Pažiūrėk, kokią turiu didžiulę knygą.” Ją pakeliu, kad geriau pamatytų. Prieina. Klausiu: “Ar apie Jėzų, ką nors esi girdėjęs.” - ”Taip!” užtikrintai ištaria. Paklausiu, kiek jam metu ir pasiteirauju, ar norėtų pasiklausyti apie Jėzų, kada Jam irgi buvo tiek metų. Jis vėl tvirtai pasako: “Noriu.” Skaitau jam apie dvylikametį Jėzų:     

     “Jėzaus gyvenime šie metai buvo kupini įvykių. Jis toliau progresavo mokykloje ir nepailsdamas tyrinėjo gamtą, tuo pačiu metu jis vis daugiau studijavo tuos būdus, kurių dėka žmonės užsidirba pragyvenimui. Jis ėmė reguliariai dirbti staliaus dirbtuvėse ir jam buvo leista tvarkyti savo paties uždarbius, žydų šeimoje tą pasiekti buvo galima labai jau retai. Šitais metais jis taip pat suvokė išmintį to, jog tokius dalykus dera laikyti paslaptyje šeimoje. Jis ėmė vis sąmoningiau suvokti, kodėl gi dėl jo kaime buvo kilę nemalonumų, ir nuo tol jis vis rūpestingiau ėmė saugoti paslaptyje viską, dėl ko jį galėtų palaikyti kitokiu negu jo bičiuliai.” (1371-04)  

     Šarūnas labai įdėmiai klausėsi. Ir matėsi, kad stengia suvokti, ką girdi. Padaviau jam lapą su citatom ir parodžiau mūsų svetainės adresą. Paprašiau lapą parodyti ir tėvams... Nukeliavo Šarūnas su gėlėmis namo. Bet dabar jo rankose buvo ne tik gražios, bet vis tiek nuvysiančios rožės. Jo rankose dabar buvo ir raktas į nevystantį Tėvo meilės žydintį visą rožyną…    

     Priėjo viena iš savo mašinos braškes pardavinėjusi moteris. Klausėsi klausėsi manojo aiškinimo, kai jai rodžiau didžiosios visatos paveikslą, ir vos tik parodžiau jos centrą ir ištariau žodį “Rojus,” tuoj pat ji tik nusijuokė ir teištarė: “Pasakos…”     

     Šios dienos kelio pabaiga laukė Kretingoje. Buvau numatęs iš karto aplankyti vienuolyną, nes girdėjau, kad ten labai šviesi vienuolių bendruomenė. Kažkur prie bažnyčios. Tad vairuoju tiesiai prie jos. Įeinu į bažnyčią. Labai ji graži iš vidaus. Kiek pabuvęs joje, einu ieškoti vienuolyno. Matau šalia bažnyčios šventoriaus kiti varteliai. Ir jie veda į kiemą, kuriame stovi panašus į vienuolyną senoviškas pastatas. Einu per jo kiemą, bet jokios iškabos, jokio užrašo. Pamatau tik virš vienų durų parašyta “Labdaros vaistinė.” Ne tai… Greta didelis pastatas. Parašyta, kažkokia gimnazija. Durys užrakintos, pasiklausti nėra ko. Einu aplink pastatą, bet jokios gyvos dvasios aplink… Grįžtu atgal ir einu bažnyčios šventoriumi į priešingą pusę, gal ten kokį nors įėjimą surasiu. Ne, nėra jokio. Sėdu mašinon ir mąstau, ko čia pasiklausus… Teks pavažiuoti, kur yra žmonių. Bet netikėtai akys užkliūna už trijų vaikinų, kurie ilsisi ant žolės prie krepšinio aikštelės, kuri yra greta gimnazijos. Štai jų ir pasiklausiu. Tuo pačiu pasiimu dar ir Urantijos Knygą. Gali praversti… Prieinu, pasisveikinu, prisistatau. Klausiu, kur čia surasti vienuolyną. O vienas iš jų manęs paklausia: “Kokį?” Dabar nustembu pats: “O ką, čia dar ne vienas vienuolynas?” – “Ne, gal keturi, yra dar ir moterų vienuolynų… O dėl ko jūs ieškot vienuolyno?” – “Štai jūs man visi gal ir galėsit patarti, ir kokio vienuolyno man reikėtų, ir kur jį surasti. Noriu padovanoti šitokią Urantijos Knygą…” Paduodu jiems knyga, imu pasakoti apie ją, rodyti didžiosios visatos mažytį paveiksliuką. Tarp mūsų užsimezga gyva diskusija. Trukusi apie dvidešimt minučių. Prie mūsų prieina dar vienas jų draugas. Tad jau penkiese imame aptarinėti dvasinius Tėvo reikalus. Ir negaliu nesižavėti jų širdžių tyrumu ir noru nepasiduoti tokiai tamsos sistemai, kuri šiandien ima žlugdyti daug ką, įtraukdama į materialumo liūną…     

     Vienas iš jų, dvyliktokas Artūras, savo giliomis mintimis apie Dievą mane tiek sujaudino, kad nejučia pagalvojau. “O jeigu tik jis perskaitytų Urantijos Knygą. Kiek daug dalykų jo samprotavimuose atrastų tvirtą pagrindą. Ir tuomet jo samprotavimai tiesiog spinduliuotų visiems savo gaiva. Jau ir dabar jis tikrai, pats to nežinodamas, gauna giluminę informaciją iš Dievo. Dėl to ir tokie gilūs samprotavimai apie asmenybę, apie žmogų, apie Dievą…”    

     Ištiesiau jiems po lapą su citatomis. Bet paėmė tik du…  Artūras net su kažkokiu džiaugsmu paėmė… Atsisveikinom labai šiltai. Palinkėjau jiems ramybės ir kantrybės…     

     Grįžau į mašiną. Ir netikėta mintis nustelbė visas kitas mano mintis. “Padovanok Urantijos Knygą ne vienuolynui, o Artūrui. Tai gera dirva karalystės sėklai…”     

     Dar mėginau suvesti mintyse buhalteriją, kiek dar galiu sau šitaip išlaidauti, juk viskas iš mano paties kišenės. Viena knyga pusbroliui parduota su nuolaida, kita kitam pusbroliui padovanota, o čia dar vieną reikia padovanoti… Bet rankos pačios surado dėžę, išėmė knygą ir aš vėl einu prie vaikinų. Priėjęs, klausiu Artūro: “Ar tu knygas skaitai?” Atsakymas labai tvirtas: “Taip, aišku, skaitau.” Aš jam sakau: “Artūrai, ką tik man Dievo buvo perduota mintis, kad tau padovanočiau šitą Urantijos Knygą. Ir Jo valią su malonumu vykdau. Skaityk, kad galėtum pasisėmęs didesnės šviesos daugiau šviesti ir kitiems. Mūsų laukia didelis darbas. Mes dar susitiksime.” Artūras buvo nustebęs dar daugiau už mane. Atsikėlė nuo žolės, dėkojo man spausdamas mano ranką…      

     Važiuodamas jaučiau tokį nuostabų palaimos jausmą, kad padovanojau Urantijos Knygą Artūrui. Tikrai ji gerose jauno žmogaus rankose. Savo žodį Jėzaus vardu jis tikrai tars… Kada tam bus pasirengęs…    

     Dar pamėginu paieškoti kitų vienuolynų, raudonų plytų pastato, kurį man nurodė vaikinai. Bet nelabai pavyksta. Tvankuma ir karštis aplinkui visur. O mašinoj dar labiau. Sėdžiu prie nugaros limpančiais marškinėliais. Vėl klausiu žmonių. Viena moteris sako, kad ji iš viso nėra girdėjusi apie kokį nors kitą vienuolyną be to, kuris yra šalia bažnyčios. Tad vėl sugrįžtu prie bažnyčios ir einu dar kartą tais pačiais keliais, gal vis tik nepastebėjau, kokio nors įėjimo… Ir vėl nieko nepešu. Tada apvažiuoju visą kvartalą. Ir iš kitos pusės dairausi. Kaip nėra taip nėra jokių durų, kad patekčiau į tą pastatą, kuris panašus į vienuolyną, nes kitas pastatas – gimnazija. Kabo jos užrašas ant sienos.     

     Matau iš namo išeina moteris su laistytuvu. Privažiuoju prie jos. Paaiškinu ko ir kodėl ieškau. Ji man irgi paaiškina, kad vienuolynas ir yra tas pastatas, aplink kurį vis vaikščiojau negalėdamas surasti įėjimo. Pasirodo, kad į jį galima patekti tik per bažnyčios vidų. Kadangi jau vėlu, tai šiandien nebėra ko ten eiti. O moteris pati labai susidomi Urantijos Knyga. Tai aš jai imu vis daugiau ir daugiau pasakoti. Ir rodyti paveiksliuką, ir pasakoti apie mano kelionę po Lietuvą su Urantijos Knyga. Sakau, kad kitą rytą ją pristatinėsiu Kretingos centre. Ji taip apgailestauja, jog negalės ateiti ir pasiklausyti, nes iš pat ankstyvo ryto išvažiuoja į atlaidus. Bet knygą tikrai nusipirks. Paduodu jai lapą su citatomis. Tuomet aš jai vienai stengiuosi kuo daugiau papasakoti apie Urantijos Knygą, apie Jėzų, apie Dievą… Mes kalbėjomės daugiau kaip pusę valandos. Atrodė, kad esame brolis ir sesuo… Išsiskirdami apsikabinom…     

     Taip ir pasireiškia sielų giminingumas, kuris pranoksta biologinį žemiškosios šeimos ryšį. Sielas sujungia gyvuoju dvasiniu ryšiu Tėvas per Jėzų ir mūsų pačių atrastą Jų meilę savo viduje. Štai tuomet, net ir būdami skirtingi, turėdami skirtingą tikėjimą ir patyrimą, esame sujungti dvasioje. Tai ir yra vienovė dvasioje.    

     Jau link vakaro aštuonių, o aš dar vis Kretingoje. Reikia sukti link nakvynės vietos. Tik kur..? Važiuoju į Palangos kelią. O iš Palangos grįžtančių mašinų nenutrūkstamos vilkstinės... Sekmadienio vakaras... Po savaitgalio, praleisto prie Baltijos Lietuva skuba pargrįžti į savuosius būstus. Kas kur… O keliai – ne guminiai… Net eismą tvarkantis policininkas nebespėja suktis taip, kad nors kiek sumažintų tos vilkstinės ilgumą, nusidriekusį toli net už miesto… Gerai, kad man į priešingą pusę… Pavažiuoju Palangos keliu ir matau rodyklę į Skuodą. Suku į šitą pusę. Ir dairausi miško abiejose kelio pusėse. Bet ir čia panašiai kaip prie Kuršėnų – miškai toli nuo kelio ir užtverti buomais. Privati teritorija. Štai Dievas paskleidė energiją ir leido susidaryti planetoms, kad mums būtų kur pradėti žengimą į Rojų, o kažkas ėmė ir “nusipirko” Dievo sutvertą planetos dalelę kaip nuosavybę sau. Bet gi pirko ne iš Sutvėrėjo, kuriam ir priklauso visa planeta, bet iš kažko, kuriam ji ir negali priklausyti. Tai kaip gi tuomet tas, kuriam tai nepriklauso, gali parduoti, kas jam nepriklauso..? Štai ir nebegali nakties praleisti net ir po atviru Dievo skliautu… Net ir Dievo reikalu keliaudamas po Lietuvą…     

     Jau pusiaukelė iki Skuodo, o nieko ir panašaus nėra, kad įvažiuočiau į mišką. Visai vakarėja… Pamatau keliuką neužtvertą. Įsuku ir važiuoju į pamiškę. Gal už puskilometrio vis tik stovi buomas, nors ir neužtveriantis kelio. Pravažiuoju jį ir vairuoju tolyn. Iš vienos pusės miškas tankus tankus, iš kitos aukšti irgi tankūs tankūs krūmai. Niekur neįsukti su mašina. Ir apsigręžti nebegaliu. Dar kiek pavažiavęs pamatau tokį kaip kišenę įvažiavimą miško pusėje. Geriau nebus. Įsuku. Išlipu laukan. Bet tokia tankynė ir tokia gausybė uodų, gylių… Na, ką darysi, teks statytis palapinę ir tokiomis sąlygomis. Bet širdyje neramu, kad vis tik buomą pravažiavau. Nesvarbu, kad jis atkeltas. Reiškia, miškas privatus. O aš jame be leidimo. Ir toji mintis neduoda ramybės. Vis labiau temsta. Ir vis labiau skverbiasi mintis, kad negerai be leidimo statytis palapinę… Apsisprendžiu. Sėdu į mašina ir važiuoju atgal į kelią. Suku link Kretingos. Dairausi bent kokių krūmų priedangos nuo kelio. Pasitenkinčiau ir jais. Nuvažiavęs atgal link Kretingos, apie penketą-šešetą kilometrų, kairėje privažiuoju keliuką, vedantį į kavinę. Gaila, bet teks sukti čia, nes už kavinės matau einantį vieškelį. Važiuosiu juo. Ir į aną pusę važiuodamas mačiau šitą kelią, bet nenorėjau važiuoti ten, kur netoli gali būti kavinė. Už kavinės gražus vandens pramogų parkas. Pavažiuoju vieškeliu dar apie kilometrą ir surandu mažesnį keliuką. Suku į jį. Dar gal už puskilometrio pamatau visiškai atvirą lauką ir šalia jo pamiškę. Kitoj lauko pusėj – sodyba, už jos per puskilometrį – dar kita. O ir pats laukas didžiulis, bus gal apie dešimt hektarų… Bet jis visas plikas… Pavažiuoju lauko pakraščiu apie porą šimtų metrų ir stoju. Viskas. Nėra ko geriau norėti. Tegu bus ir sodybos, ir kelias netoli… Bet ir naktis netoli…    

     Čia, vakarinėje Lietuvos dalyje, temsta vėliau negu Vilniuje. O kadangi čia visai atviras laukas ir dar tuščias, tai atrodo, kad vakaras tarsi ima vėluoti, nors laikrodis rodo apie pusę dešimtos…    

     Pasistatau palapinę. Įmetu į ją, priedo prie miegamojo maišo, dar dvi antklodes, nes praėjusią naktį labai sušalau. Pagalvėlę naudoju tik grikių lukštų. Ir visiems ją rekomenduoju… Pasiruošęs patalą, imuosi vakarienės… Kada viskas parengta, pajuntu, kad tikrai esu pavargęs. Tad atsisėdu prie stalo, pasimeldžiu, ir palengva imu vakarieniauti, pasidžiaugdamas labai intensyvia, bet turininga diena… Ir tuo, kad rytoj bus vėl nauji patyrimai… Džiaugiuosi ir ramybe nuo uodų ir gylių… Po kiek laiko įsėdu į mašiną, kad pusiau gulomis pasiklausyčiau ramios muzikos ir pasimelsčiau. Bet iš nuovargio užsnūstu… Atsibundu pora minučių iki pusiaunakčio. Nors ir gera mėgautis ramia muzika, bet reikia vis tik eiti į palapinę nakčiai. Jau tamsu…    

     Išlipu iš mašinos ir einu link palapinės. Mano žvilgsnį patraukia ryški šviesa toli pamiškėje. Bet dar miegams neišgaravus pamanau, kad ten gal yra kokie nors sandėliai, o šviesa juos ir apšviečia. Visiškai užmiršdamas, kad čia gi pamiškė, ir jokių sandėlių joje nėra. Surenku visus daiktus, sukraunu atgal į mašiną. Per šitą laiką miegai šiek tiek išlaksto. Ir vėl pažiūriu į tą pačią šviesą. Ji daug ryškesnė ir didesnė. Kažkur šone tarp medžių blyksteli dar kita panaši šviesa, kurią aš palaikau pravažiuojančia mašina. Tik vėliau atėjo mintis, kad kita šviesa buvo vos ne medžių viršūnių aukštyje.     

     Imu atidžiai studijuoti šviesulį pamiškėje. Jis įgauna pailgą formą ir nusidriekia nuo žemės aukščiau miško medžių viršūnių silueto. Kada pro properšą pravažiavo traukinys, tai lokomotyvo viršuje šviečiantis prožektorius ir pats lokomotyvas atrodė kaip žaislinis, palyginus su šita šviesa. Ir šitoji šviesa nestovėjo ant žemės, bet sujudėdavo į šalis ir švelniai paspyruokliuodavo, tarsi ant vandens pagalvės, į viršų ir į apačią. Tuo metu man viduje kildavo kažkoks didingumo pojūtis. Aš prisiminiau, kad tokį pojūtį pajusdavau, kada matydavau sujudantį šviesulį, dažnai pasirodantį virš Vilniaus. Ne vienam esu sakęs, kad matau skraidančias lėkštes virš Vilniaus. Bet niekas tuo netikėjo. Bet aš matydavau tą šviesulį, kaip jis keičia spindėjimo ryškumą, net iki visiško išnykimo, kaip jis be garso skrenda ir pakeičia staiga skriejimo kryptį, kaip to padaryti negali nė vienas žmogaus sukurtas aparatas. Imdavo, kartais, jis keisti ir spalvas. Jis būdavo labai ryškus, kad atrodydavo nuo jo akyse matydavau į apačią nutįstantį pagrindinį spindulį, o nuo šio dar du mažesnius spindulius, einančius įstrižai žemyn, vieną aukščiau, kitą žemiau…

     Vilniuje aš rodydavau tą šviesulį ir kitiems. Net praeivių klausdavau, ką jie mano, ar čia žvaigždė, ar koks nors kitas šviečiantis kūnas. Sakydavo, nelabai tvirtai “Gal žvaigždė..?” O kai paklausdavau, ar neatrodo, kad ji daug arčiau negu visos žvaigždės, tai jie sutikdavo, kad tikrai daug arčiau…         

     Ir dabar netrukus pamačiau, kad šitas padidėjęs šviesulys įgauna tokią pačią formą, kokią matydavau virš Vilniaus. Aš pajutau norą su juo užmegzti ryšį. Susiradau prožektorių ir ėmiau signalizuoti, sukti ratus, jį uždegti ir vėl užgesinti, mosuoti žemyn aukštyn… Ir kada tik jis sujudėdavo man vėl krūtinėje kildavo pojūtis kažko didingo… Mėginau eiti link pamiškės, bet atstumas nemažas. Dėl to nusprendžiau, kad ateiviams, su jų išsivystymu, lengviau pasiekti mane negu man juos.     

     Ėmiau skambinti į Vilnių, į Kauną savo bičiuliams ir aiškinti, kad matau nusileidusią skraidančią lėkštę. Ir noriu su jais pabendrauti, paskraidyti. Jeigu rytoj, paskambinus, neatsiliepsiu, tai reiškia, kad su ateiviais esu kur nors kosmose ar net jų planetoje. Tik nežinau, kaip paaiškinti, kur palieku mašina, kad kas nors ja pasirūpintų…         

     Pamačiau, kad šviesulio apatiniai spinduliai ėmė keisti spalvas: raudona, žalia, geltona, balta, violetinė… Taip, kaip matydavau ir virš Vilniaus. Abejonių nebeturėjau, tikrai nusileidusi lėkštė. Bet kaip man ją prisikviesti..?    

     Neužilgo pamačiau ant to šviesulio viršaus tris – vieną šalia kito – gotikinės bažnyčios špilius, smailius bokštus. Kadangi žinojau, jog šviesulys gali keisti formą, ryškumą, judėjimo kryptį, tai šitie trys bokštai manęs nenustebino. Aš toliau sukau ratus su prožektoriumi ir visaip mėginau juos prisikviesti. Ir stebėjausi, kad tokie akli beesą…    

     Staiga pamačiau, kaip šviesulys ėmė tiek ryškėti ir artėti, kad mano viduje ėmė reaguoti kiekviena ląstelė. Apie kokias nors lėkštes pamiršau visiškai. Tiesiog kiekviena ląstelė jautė, kad toji šviesą yra tokia didinga ir tokia galinga, kad savaime išsprūdo klausimas: “Jėzau, čia Tu?!” – “Taip, Aš.” Atsakymas buvo greitas, trumpas, ir švelnus. Mane apėmė tokia meilė, šiluma, pradėjau verkti. O Jėzus man sako: “Įsižiūrėk geriau.” Aš nelabai suprantu, kur turiu įsižiūrėti geriau. Ir taip jau visas dėmesys sutelktas į šviesulį. O Jis man vėl: “Įsižiūrėk geriau.” Aš kiek įmanoma žiūriu į šviesą ir mėginu suprasti, kaip geriau galėčiau įsižiūrėti. Jis man trečią kartą: “Įsižiūrėk dar geriau.” Man atrodo, kad akys jau nebepajėgios, ką nors geriau pamatyti… Ir staiga matau, kaip tas šviesulys, toji “mano skraidanti lėkštė” ima keisti pavidalą ir įgauna tikslią kopiją to Jėzaus profilio, kurį užkabinau ant Nukryžiuotojo delno ir palikau Kryžių kalne… Tik vietoje erškėčių vainiko žėri nuostabi karūna. Iš tų trijų gotikinių bokštų… Ir matau visą reljefą, kur mano paliktame Jėzaus profilyje buvo tamsesnės vietos, ten ne tokia ryški šviesa, kur iškilimai, ten ryškesnė šviesa. Matau jo nosį, akis, plaukus, smakrą, lūpas, skruostus…    

     Ir kada visa tai aiškiai pamatau, tada savaime atsiklaupiu, nors ir su skaudančiu keliu, ir imu dėkoti Jėzui, ir Tėvui už tokį nuostabų apsireiškimą. Akyse ašaros, viduje tokia šiluma, tokia meilė, tokia ramybė…     

     Aš Jo klausiu, ar galiu apie Jo apsireiškimą papasakoti ir kitiems. Ir Jis sako: “Tu gali apie tai pasakoti visiems, kam manysi yra tinkama tai pasakoti. Aš tau apsireiškiau ne tam, kad būčiau slepiamas, bet kad tu liudytum Mane gyvą esantį.”    

     Aš ėmiau vėl skambinti į Vilnių ir į Kauną, o vėliau dar į Marijampolę, ir pasakoti, kad toji lėkštė visai ne lėkštė, bet pats Jėzus apsireiškęs. Aš jiems turėjau papasakoti ir visą epizodą su pensininku, buvusiu anglų kalbos mokytoju Kazimieru, man perdavusiu kvietimą vykti į Kryžių kalną, ir patį apsilankymą kalne. Tik taip jie galėtų geriau suprasti, kodėl man Jėzus apsireiškė būtent tokiu pavidalu.    

     Jėzus man paaiškino: “Aš tave pakviečiau į šitą kelionę po Lietuvą, kad geriau pažintum žmones, taip, kaip ir Aš pažinau žmones vienas keliaudamas per Viduržemio jūros kraštus. Toks žmonių pažinimas yra gilesnis ir tikresnis negu iš knygų, negu iš bendravimo su savo šeima, su draugais ar bendradarbiais, su kuriais yra nusistovėję santykiai. Keliaudamas tu ateini pas žmones į jų aplinką, dėl to, pajutę tavo nuoširdumą, jie geriau atsiveria savo įprastinėje aplinkoje. Ir jie tavęs su niekuo nesutapatina, ko reikėtų saugotis ar bijoti, kad dėl to neatsivertų iš širdies.     

     “Aš tave giriu už tavo drąsą einant Manosios evangelijos skleidimo keliu. Ir giriu tave už tai, kad Mano evangeliją net išplėtei, ir skelbi ne tik kaip Aš skelbiau Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę, bet ją išplėtei iki visos kūrinijos brolystės.”    

     Tik po šitų Jėzaus žodžių suvokiau, kad prieš kurį laiką, iš pradžių mūsų šventovėje – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje – o vėliau ir per savo paskaitas, o taip pat ir bendraudamas su žmonėmis gatvėse ėmiau pridurti prie Jėzaus evangelijos – Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės – ir visos kūrinijos brolystę; nesvarbu kokio aukšto rango būtų dvasia, vis tiek ji yra mūsų brolis ar sesuo, nes Tėvas tas pats yra absoliučiai visiems.     

     “Aš tave pasirinkau savo apaštalu ir Tėvo ambasadoriumi. Ir giriu ir už tai, kad tu laisva valia ir su dideliu noru ėmeisi Tėvo ambasadoriaus ir Manojo apaštalo naštos. Aš kiekvienam parengiu naštą pagal pečius. Ir kiekvieną ruošiu tam, kad tą naštą prisiimtų. Bet nė vienam tos naštos neprimetu, jeigu jos imtis nenori laisva valia ir su noru. Tave rengiu dar didesnei misijai, bet apie ją pasakyti dabar negaliu, nes tu  išsigąsi, kol nesi jai pasirengęs.    

     “Aš tave įgalioju gydyti žmones Mano vardu ir skelbti Mano evangeliją net ir taip, kaip tu ją išplėtei – Dievo Tėvystę, žmonių brolystę, ir visos kūrinijos brolystę.    

     “Pažink žmones keliaudamas. Ir nieko nebijok, tavęs nepalies niekas, net ir erkė neįkas. Tavo vienintelis rūpestis turi būti Tėvo valios vykdymas, o ne šalutiniai pergyvenimai. Juos palik pasirūpinti Man.”      

     Netikėtai pamačiau, gal už kažkokių trijų šimtų metrų nuo Jėzaus apsireiškimo, spalvotą stulpą: raudoną, geltoną, žalią, violetinį. Klausiu: “Jėzau, kas yra šitas spalvotas stulpas?”    

     “Tai Visatos Motina Dvasia, Nebadonija. Tu ją matei drauge su Manimi spindinčią ir keičiančią spalvas ir čia, ir virš Vilniaus. Mes abu veikiame tobulai ir harmoningai kaip viena Tėve.  Bet Aš tau dabar parodau, kad mes esame atskiri asmenys ir atskiros asmenybės, nors mūsų veikimas, visada, yra vieningas dvasioje.”    

     Po kiek laiko Nebadonija pakilo šiek tiek virš medžių viršūnių. O dar vėliau jau buvo aukštai aukštai virš galvos. Labai panašiai, kaip matydavau virš Vilniaus…    

     Kada buvo antra valanda nakties, Jėzus man tarė: “Tavo fizinis kūnas yra pavargęs. Jam reikalingas poilsis. Eik, dabar, ilsėtis. Rytoj laukia įtempta diena…”     

     Kada atsiguliau, dar paskambinau į Marijampolę. Tiesiog degte degiau noru pasidalinti tokiu nepaprastu, unikaliu, patyrimu… Atsiprašiau, kad taip vėlai, ar jau greičiau anksti, skambinu, bet ką tik patyriau tokios nepaprastos svarbos įvykį, kad manau, papasakojus, ji supras mano norą visu tuo pasidalinti. Ir ji tikrai iš širdies džiaugėsi dėl tokių mano patyrimų.    

     Miegojau nedaug, nepilnas penkias valandas. Bet poilsis buvo gilus ir gaivinantis… Kaip užmigau ant vieno šono, taip ir pabudau ant to paties šono.    

     Pirmasis mano apsilankymas ryte buvo vienuolyne. Dabar jau žinojau, kaip ten patekti.     

     Pereinu per bažnyčią ir prie pat altoriaus suku į dešinę. Patenku į platų koridorių. Šiek tiek paėjęs pamatau stiklinę sieną ir atviras šiuolaikines didžiules irgi stiklines duris. Matau toli nuo durų, didžiulėje patalpoje už didelio stalo, bet tokiame didžiuliame kambaryje, net ir didelis stalas atrodo mažytis, sėdi palinkęs žmogus su vienuolio abitu. Pereinu per visą didžiulę patalpą ir pasisveikinu ištiesdamas ranką, tardamas “Algimantas.” Girdžiu labai tylų: “ Brolis Bernardas.” Pasiteiravau, ar galėčiau susitikti su vienuolyno vyriausiuoju. Girdžiu atsakymą, kad dabar išvažiavęs į Vilnių. “Tokiu atveju,” sakau, “norėčiau pasikalbėti su kuo nors iš vienuolių.”  Vėl girdžiu tylų: “Vieną iš jų matot.” Sakau, kad norėčiau pasikalbėti ne su vienu, bent jau su keletu vienuolių. Bet jis apgailestauja, kad tai neįmanoma, nes visi dirba pagal savo individualų planą. Nebeliko nieko kito, kaip tik šitam vienam vienuoliui paaiškinti mano atvykimo tikslą.     

     Parodau Urantijos Knygą. Paduodu jam į rankas. Jis atidžiai varto nuo knygos pradžios… Matau, kad nuo to netampa jam aiškiau. Atverčia pirmą Įvado puslapį, bet perskaitęs tik nepilną sakinį taria: “Man viskas aišku.” – “Kas aišku?” “Tai – šou.” “Kodėl šou, juk čia nėra nieko tokio, kas būtų pridėta nuo žmogaus, kad paverstų visa šita šou?” klausiu jo. “Dėl to ir šou. Mes turim šventą Raštą.” – “Bet juk čia net beveik aštuoni šimtai puslapių apie Jėzų. Apie Jo vaikystę, paauglystę, kaip Jis bendravo su savo broliais, ir kaip juos auklėjo, kada Jo tėvas Juozapas žuvo statybose…” Brolis Bernardas neleido ir pabaigti aiškinimo: “Tai ir yra šou, kad kažkas perdavė per kažką.” – “Bet čia nebuvo perduota per kažką iš viso. Dvasios užmezgė ryšį su grupe žmonių ir pasiūlė klausti, o atsakymai, vėliau, būdavo pateikiami materializuoto rankraščio pavidalu.” – “Tai jau tikras šou,” atkakliai tą patį be jokių argumentų kartojo vienuolis. “O kad Marija turėjo daugiau vaikų, irgi šou?” klausiu jo. Ir pridedu: “Ar jūs atidžiai skaitėte Naująjį Testamentą?” – “Aš jį studijavau ir studijuoju. Ir Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą.” – “Bet juk ten irgi parašyta apie Jėzaus brolius ir seseris. Paduodu jam Naująjį Testamentą ir paprašau perskaityti mano pabrauktą žalia ir geltona spalvom pastraipą. Būtent tą pačią, kurią buvau pasiūlęs ir broliui Linui, vienuolyno prie Kryžių kalno vyriausiajam.    

     “Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai. Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: ‘Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas – argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?’ Ir jie ėmė piktintis juo. O Jėzus jiems atsakė: ‘Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose.’ Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų. (Mt. 13. 53-58)    

     Ir Bernardo paprašiau savais žodžiais paaiškinti, ką teigia šitoji Naujojo Testamento pastraipa. “Aišku, Jėzus sako, kad pranašu nebūsi savam krašte.” – “Bet, kas yra sakoma apie kitus Jėzaus brolius ir seseris?” – “Ne, tai šou…” Aš nustembu: “Negi Naujasis Testamentas irgi šou?” – “Ne, ne Naujasis Testamentas, bet toji knyga…”

     “Aš norėčiau padovanoti šitą knygą vienuolyno bibliotekai.” – “Ne, mums tokios knygos nereikia. Gerai, neturiu daugiau laiko. Sekantis…” Nesupratau, kam jis sako. O jis atsistojo ir nuėjo per visą didžiulę patalpą iki pat durų pasveikinti dviejų moterų už stiklinės sienos. Tada supratau, kad turbūt į vienuolyną ateina nemažai žmonių pasitarti, pasiguosti, pasikalbėti apie Dievą…    

     Grįžtantis brolis Bernardas jau nebebendravo su manimi. Aš jam pateikiau retorinį klausimą: “Ir jūs esat Dievo tarnas!? Jėzaus brolis!? Linkiu ramybės jūsų širdyje…”    

     Ištiesiau ranką atsisveikinti. Jis įdėjo man į delną savo šiltą, minkštą, inertišką ranką be jokio spūstelėjimo. Sakau: “Paspauskit, tvirčiau, energingiau. Linkiu ramybės.”    

     Ėjau širdyje jausdamas sunkumą, kad šviesos knygai nepavyksta jau antrajame vienuolyne. Kaip ir Radviliškio knygyne. Kaip ir Kauno kunigų seminarijoje… O būtent šitos vietos ir turi plačiausių galimybių šią šviesą paskleisti milžiniškam skaičiui savo brolių ir seserų… Bet dar ne šiandien. Bet taip bus. Ir tas rytas ne už kalnų. Nes tą šviesą nešim mes visi drauge. Vieni kitiems. Toks yra Tėvo planas. Ir jokiam vienuoliui jo nesustabdyti! Jo nesustabdyti nepavyks niekam.    

     Po Kretingos buvo Šventoji, Palanga, Klaipėda, Šilutė, Tauragė, Jurbarkas, Šakiai, Kybartai, Vilkaviškis, Marijampolė, Kalvarija, Lazdijai, Druskininkai, Varėna, Daugai, Alytus, Prienai, Birštonas, Kaišiadorys, Trakai, ir vėl Vilnius.    

     Kiekviename mieste buvo puikių pokalbių, nuostabių žmonių, ypač jaunimo. Bet visiems nėra kaip paskirti tiek daug vietos savo atpasakojime. Pasakysiu tik tiek, kad pamačiau Lietuvos šviesią ateitį. Ją ir anksčiau jaučiau, kada ne kartą sakiau, kad iš Lietuvos pasklis dvasinio atgimimo spindėjimas po visą pasaulį. Bet dabar bendraudamas su jaunimu, įvairiose vietose, įsitikinau kokia nuostabi yra Tėvo dvasios, Minties Derintojo, įtaka jų protui, kad jie ir be Urantijos Knygos taip šviesiai mąsto, ir jautriai jaučia virpesius, ateinančius iš Jėzaus, iš Tėvo. Ir juos atveriančius ir man, visiškai jiems nepažįstamam, bet artimam sielos broliui… Mūsų visų laukia nuostabūs darbai, vadovaujant Jėzui ir vedant Tėvui iš vidaus.     

     Ir pabaigai dar trejetas minčių.    

     Jau matau Šventąją. Virš visų namų aukštai iškilęs bažnyčios špilius. Privažiuoju miestą. Suku link bažnyčios. Ji visiškai nauja. Aplinkui dar vyksta darbai. Užeinu į vidų. Pasisveikinu su keturiais dirbančiais statybininkais. Visi jauni, linksmi. Klausiu, kada gi pradės veikti bažnyčia. Vienas sako, kad nežino kada pradės veikti. O kada jie baigs darbus vėl klausiu jų. Pasirodo, kad jau kitą dieną. Sunku patikėti, kad atvažiavau į Šventąją pirmą kartą gyvenime ir pataikiau, kai pati paskutinė naujos bažnyčios statybos diena. Bažnyčia tikrai jau labai aukšta. Nuostabi akustika. Tik liūdna matyti nuogas nutinkuotas ir dar tokias aukštas sienas. Aš vėl jų klausiu, kodėl tokios liūdnos sienos, niekuo neišpuoštos, niekuo nenuspalvintos. Vienodai visos baltos ir tiek. Ir vienas iš jų sako: “O kam puošti sienas, juk Dievas yra kiekvieno iš mūsų viduje. Dėl to ir reikia ne į sienas dairytis, o melstis širdimi.” Toks pasakymas mane labai nudžiugina. Ir jam visiškai pritariu. Bet tuo pačiu priduriu: “Juk į bažnyčią ateis ir vaikučiai. Būtent jiems ir reikia tokio grožio, kad parėję namo jų širdutės spurdėtų iš matyto grožio, kokio nemato niekur aplink, kokio nemato namuose, pas draugus, mokykloje, kad jie galėtų pasakyti ‘mama, tėti, o Tėvo namuose taip gražu, taip gražu, kad niekur tokios grožybės nemačiau. Tai juos jaudins ir Tėvo namus išskirs iš kitų namų. O dabar dažnas vaikas į Tėvo namus ateis iš savo gražesnių namų. Jam širdelė nebesuvirpės..”     

     Jau po Šventosios, mane nusmelkė mintis, kad būtent man apsireiškusio prie Kretingos Jėzaus karūnoje buvo būtent tokie trys špiliai, koks yra Šventosios bažnyčios bokštas. Jie buvo tokie aukšti ir tokios formos, kokia atitiko Šventosios bažnyčios nepaprastai didžiulį bokštą…     

     Palanga. Stoviu prie tilto į jūrą. Žmonių ateina daug ir visi labai domisi Urantijos Knyga. Mano aiškinimai užkliūna vienam fotografui, kuris prisirakinęs grandine papūgą ant peties šūkauja, “Kas nori nusifotografuoti su papūga su savo aparatu – penki litai, kas su mano aparatu … litai.” Greitai išgirstu, kad prie savo teksto jis ima pridėti papildomai: “O, atsirado teologas, kas jam davė teisę kalbėti apie Dievą. Kas tu esi?” Matau, kad aplinkui vaikščiodamas jis kreipiasi į mane. Sakau: “Esu žmogus.” – “Cha cha cha, žmogus jis. O kas tau davė teisę apie Dievą kalbėti. Gal akademiją ar seminariją baigei. Gal koks teologas esi.” – “Na, gerai, vadink mane teologu, jeigu tau taip patinka.” – “Cha, cha, cha, atsirado teologas. Žmonės, jis mus nori nuo mūsų Dievo nuvesti. Jis perša savo Dievą. Čia toks buvo vienas prieš porą dienų, tai policija greit jį išvijo. Kokį tu Dievą čia neši?” – “Dievas yra vienas. Nėra tavo ar mano Dievo. Jis yra vienas ir visiems. Kaip aš galiu nuvesti jus nuo jūsų Dievo pas savo Dievą, jeigu Jis yra vienas ir tas pats. Negi tu pasiimi pusę Dievo sau, o man palieki kitą pusę to paties Dievo. Jis yra visas, vienas, ir visiems. Tik atrasti turim Jį savo viduje. Kiekvienas.” _ “Bet kas tau davė teisę apie Jį kalbėti. Ar tu tokius mokslus baigei?” – “Jėzus man davė šitą teisę.” – “Cha, cha, netikėkit juo, žmonės. Kur jo leidimas?” – “O tu turi leidimą?” – “Taip, mes, fotografai, turim leidimą čia būti.” – “Aš ne apie tokį leidimą kalbu. Ar klausiu, ar tu turi iš gyvūnų apsaugos draugijos leidimą kankinti grandine prirakintą papūgą?” Ir mano vaikštinėjantis agresyvus kaimynas nutilo... Po kiek laiko apsižvalgau, o jo iš viso nebėra toje vietoje prie tilto…      

     Kalvarija. Visiškai baigia išsisunkti juodi debesys, kurie dar neseniai išvertė šniokščiančios liūties vandenis, kad net važiuoti buvo beveik nebeįmanoma. Net didžiausiu greičiu lakstantys tai į vieną, tai į kitą pusę valytuvai jau buvo bejėgiai nors kiek praplėšti akims vandens paklodę, kad jos matytų bent kokį kelio kraštelį… Maniau, kad teks Kalvariją aplenkti. Kas gi eis per tokią liūtį iš namų. O dar į gatvę. Ir kur aš knygas dėsiu..? Bet įvažiavus į Kalvariją lietus tapo romus, kaip avinėlis, palyginus su ką tik siautėjusiu koridos jaučiu… Dar lynoja, bet kentėti galima. Susirandu miestelio centrą. Kur ne kur tarpduryje nuo lietaus slepiasi žmogus…     

     Ir pačiame centre, kur stovi didžiausia maisto parduotuvė, žiūriu, kad tas namas turi tokį didžiulį, labai jau ilgą balkoną. Ir tai buvo vienintelis lietus per visą kelionę. Ir centre vienintelis namas su balkonu. Būtent toks kokio ir reikėjo ir kada reikėjo. Kam man būtų kitur reikėję balkono, kada kitur kepino saulė… O čia kaip tik jo prireikė… Ir jis buvo!    

     Pirmas priėjo apkūnus vyriškis. Apie šešiasdešimt sulaukęs. Maloniai klausosi aiškinimo. Nepertraukia. Labai mandagiai paklausia, kada knyga atspausdinta, kas ją parašė. Ir į atsakymus nereaguoja niekaip. Pasiūlytus lapus su citatom mielai pasiima. Kada jis nuėjo, netrukus priėjo kitas vyras. Jam irgi aiškinu. O jis man ir sako, kad ką tik susitiko su klebonu. Aš jam sakau, kad galėjo ir jį atsivesti. Jis man parodo, kur  tik prieš minutę susitiko su juo. Ir matau tą patį vyriškį, kuris ką tik buvo prie manęs… Ką gi pirmas kunigas, neišsigandęs Tėvo šviesos…    

     Gatve eina trijulė – dvi moterys ir vyras. Jų veidai rodo, kad alkoholis yra jų kasdienis bendras. Vyras agresyvus, eidamas užrinka visa gerkle... Jis ir ant reto praeivio kad užriks; grubus vibravimas nusirita per visą gatvę… Aš jam šūkteliu, kad prieitų prie manęs, parodysiu nuostabią knygą, kuri supažindina žmones su tokiu Dievu, kokio dar jie nepažinojo. Jis lėtai artinasi prie staliuko. Įkaušęs, grubių veido bruožų, stambus, tvirtų raumenų. Žodžiu, jėgos įsikūnijimas, jeigu nebūtų alinamas alkoholio. Priėjęs klausia: “Ar tu durnius, ar aš? Ką, tu manai, kad mane įtikinsi, kad yra Dievas. Nėra jo. Netikiu. Aš kietas. Aš esu kacapas. O tu – lochas.” – “O kas yra lochas?” – “Tu nežinai, kas yra lochas. Aš sėdėjau penkiolika metų kalėjime. Ten žino, kas lochas. Toks glušas kaip tu. Tu neužsigauk. Aiškinu. Gal ir aš toks. Bet aš kietas. Manęs nepaimsi. Aš kacapas.” – “Mano vardas Algimantas, o koks tavo?” – “Nesakysiu…” – “Bijai pasisakyti?” – “Nieko aš nebijau. Va šitos moterys, manai jos tiki Dievu. Ne. Jos padarys tą, ką aš joms liepsiu.” Moterys visą laiką klausėsi ir mano aiškinimo apie Urantijos Knygą ir apie Dievą tarp savo bičiulio protrūkių. Ir dabar viena ėmė jį raminti. O tas vėl atsisuko į mane ir ėmė riaumoti: “Aš tau kaip duosiu…” Sugniaužė kumštį ir sako: “Nežinau, kas yra, negaliu pakelti rankos, negaliu tau duoti.. taip niekad nebuvo anksčiau…” Aš dar irgi nesumojau, ką jis čia man aiškina. Bet kai antrą, trečia, ketvirtą kartą vis grasindavo man trenkti kumščiu į veidą, ir kaskart nusistebėdavo, kad nežinia kodėl negali suduoti ir kad šitaip jam dar nebuvo, tada tik prisiminiau apsireiškusio prie Kretingos Jėzaus žodžius: “Pažink žmones keliaudamas. Ir nieko nebijok, tavęs nepalies niekas…”    

     Telydi jus ramybė.
     Su broliška meile,

     Algimantas