Urantijos Knygos skaitytojų IV sambūris prie Molėtų, 2006m. birželio 3-4 d.d.
Tie, mano sielos broliai ir seserys, kurie skaitys šį sambūrio aprašymą po daugybės metų, galbūt karštomis ir saulėtomis dienomis, net ir dėmesio nekreips, koks gi galėjo būti oras mūsų, urantijiečių, sambūrio metu prie Bebrusų ežero, Molėtų rajone. Bet net ir pats oras buvo susijęs ir su sambūriu.
Iki sambūrio buvo ištisos savaitės šalto ir net lietingo pavasario. Net ir pačiose išvakarėse pražliaugė per Lietuvą liūtis. Drėgmė ir šaltis, vasarą!, stingdė fizinį kūną. Ypač namie, kur jau ir šildymas seniai išjungtas, ir neateina vidun šiluma, kaip turėtų ateiti iš vasaros lauko ir saulės.
Vis maldose kreipdavausi į Tėvą, kad nors kiek per sambūrį būtų šilčiau ir sausiau. Mintyse, nuolat, ateidavo vaizdas, kada prieš daugelį metų Sai Baba, kuris yra Indijoje, prieš vieną susitikimą sustabdė liūtį, kad ji nesutrukdytų susitikimui. Jeigu tai neprieštarauja Tėvo valiai, kodėl gi ir mums negalėtų Tėvas suteikti šilumos ir šviesos taip pat ir fizine, gero oro, išraiška, kaip Jis nuolat tą daro dvasine, savo meile.
Kada iš Urantijos Knygos apreiškimo mes puikiai žinome, jog veikia įvairios dvasinės būtybės mūsų labui, mūsų sustiprinimui, tokios, kaip Energijos Reguliuotojai, Fiziniai Kontrolieriai, bei Tarpinės Būtybės, padedančios žmonėms įvairiomis aplinkybėmis, tai net ir šitos pačios, mums nematomos, būtybės, lygiai taip ateina į pagalbą ir dabar, kada mes nuoširdžiai prašome nesavanaudišku tikslu, ir kada mūsų prašymas neprieštarauja Tėvo valiai. Tai, ko nori sūnus, ir kas atitinka Tėvo valią, tas YRA. Su Tėvu įmanoma viskas.
Širdies gilumoje, retsykiais vis ateidavo stiprėjant mintis, kad Tėvas padarys lygiai taip, kaip ir Sai Babai, kad sambūrio metu būtų gražus oras. Aišku, tik mano nepasitikėjimas Tėvu, neleido šito jausti tvirtai, jog Tėvas nori, kad Jo vardu susirinkę sambūrio dalyviai patirtų ir malonią fizinę aplinką.
Tačiau, kada atsikėliau šeštadienio rytą ir pamačiau, jog nelyja, tikėjimas ėmė augti, kad nušvis ir saulė. Po tiek dienų šalimo! O kada drauge su Svetlana ir Deividu atvažiavome į mūsų nuostabią vietą pušyne prie Bebrusų ežero, tai dangus ėmė taip sparčiai giedrėti, kad nejučia viduje ėmiau šypsotis, kaip nuostabiai Tėvas pasirūpino mumis, kad sušildytų ir fizinius mūsų pavidalus.
Ir manęs tai nebenustebino. Aš šituo bent jau šiek tiek didesne dalimi tikėjau negu abejojau. Kūnas troško maudytis saulės spinduliuose. Dėl to tiesiogine prasme ieškojo vietos ne šešėlyje, bet po atvirais saulės spinduliais. Kol visas atšilo su vis karštėjančia saulės energija, glostančia kiekvieną. O tada jau ir šiltesnis drabužis atrodė per daug izoliuojantis nuo aplinkos, kad atėjo metas ieškotis lengvesnio rūbo. Saulė šypsojosi visiškai atvirai. Tai buvo Tėvo fizinė šypsena mūsų fiziniam pavidalui – mūsų kūnui, jo šventovei materialiu pavidalu.
Šiais metais prie mūsų, urantijiečių, prisijungė ir grupė iš Vilniaus Subudo dvasinio judėjimo. Jie atvažiavo pas mus kauniečių urantijiečių dėka. Nors patys kauniečiai šiek tiek jau nukrypo nuo Urantijos Knygos apreiškimo siūlomo visaapimančio, tiesiausio, ir plačiausio kelio, Tėvo kelio, į siauresnį kelią. Į tokį kelią, kuriame yra Dievas, bet nuasmenintas, ne kaip mylimas ir mylintis asmenis Tėvas, o tiesiog kaip Dievas ir tiek.
Vilniaus Subudo grupės kai kurie nariai pradėjo skaityti Urantijos Knygą rusų kalba. Ir šis apreiškimas juos labai sudomino, ir domina ir toliau. Ir būtent jis ir padės jiems giliau pamatyti Tėvo kūrinijos visą veikimą ir paties Tėvo vaidmenį kūrinijoje. Lygiai taip ir paties žmogaus vietą ir prasmę ne tik planetoje, bet visoje kūrinijoje. Taip, kad jie panoro atvykti ir į mūsų sambūrį. Ir manęs tai nė kiek nestebina, nes Tėvo Dvasia, Minties Derintojas, veda ir juos lygiai taip, kaip ir mus, urantijiečius, į vieną tikslą – į Tėvo, asmenio Tėvo, atradimą savyje ir tarnavimą Jam ir visai kūrinijai per tarnavimą kasdieniame gyvenime savo sielos broliams. Dėl šitokio vedimo iš vidaus subudiečiai ir ėmė skaityti Urantijos Knygą, nes Minties Derintojas juos veda ten, kur jie gali pasisemti žinių apie Dievą, kur negalės tokių giluminių ir susistemintų žinių pasisemti nė viename dvasiniame ar religiniame judėjime, kuris nesiremia Urantijos Knygos apreiškimu.
Šių metų urantijiečių sambūris buvo skirtas bendrai temai, kuri gali būti aptarinėjama net ir neskaičius pačios Urantijos Knygos: Ramybė – gyvenimo harmonija – kur ji? Tiesa, abi dienos turėjo savo siauresnes, konkretesnes temas. Pirmąją dieną paskyrėme svarstymui tema Pažink save, pažinsi Dievą – Ramybė savyje. Antrosios dienos diskusijų tema buvo tokia: Kodėl žmogus yra laimingas, suradęs Dievą?
Sambūris man paliko dvejopą įspūdį. Kodėl liko įspūdis dvejopas? Širdį džiugino tai, kad vyravo labai šilta ir dvasinga atmosfera. Buvo juntama dvasinė vienybė. Ir ji buvo labai akivaizdi. Nebuvo tokių aštrių kampų, ginčų, kurie kartas nuo karto įsiliepsnodavo anksčiau. Pernai jau irgi vyravo vieninga dvasia, bet šiais metais ji buvo net dar stipresnė, nors nemaža susirinkusiųjų dalis, Subudo grupės iš Vilniaus nariai, Urantijos Knygos nebuvo dar skaitę iš viso. Bet Tėvo dvasia, kada mirtingojo siela atsiveria, suvienija žmones dvasinėje vienybėje, palikdama individualias nuostatas intelektualiais ir dvasiniais klausimais nuošalyje, nors jų ir nepanaikindama.
Ir, savaime suprantama, dėl to, kad mūsų sambūrio temos nebuvo konkrečios ir apribotos Urantijos Knyga, tai nekilo ir prieštaringų diskusijų. Tiesiog buvo dalinamasi savuoju patyrimu, savo samprata, kaip kiekvienas supranta abiejų dienų temas.
Tuo tarpu širdį liūdino kai kurių kauniečių urantijiečių kito, tik jiems priimtino ir daug siauresnio už Urantijos Knygos siūlomą asmenio ir mylinčio Tėvo kelią, Subudo dvasinio judėjimo kelio pasirinkimas. Labai norėčiau, kad toks lankstas, jų daromas šiandien, truks neilgai. Ir jie ims suvokti, kad vis tik neverta mesti kelio dėl takelio. Tikiu, jog tai laikinas lankstas.
Apylanka būna ten, kur dar nėra nutiestas kelias. Dėl to ir kauniečiams, kurie jau yra perskaitę Urantijos Knygą ir vis tiek susiaurino savo kelią nuo Tėvo asmens iki nuasmeninto Dievo Visagalio, dabartinė apylanka yra tik naujas iššūkis, kada jie įveikę šios apylankos atkarpą, vėl sugrįš į plačiausią kelią, kurį ir sudaro ne tik Visagalis Dievas, bet svarbiau už visagalį Dievą yra Visamylintis TĖVAS, Visaapimantis TĖVAS, Visagailestingas TĖVAS, Visatarnaujantis TĖVAS, Visaatleidžiantis TĖVAS. Nėra kito Dievo, nėra ir visagalio DIEVO kokiu nors kitokiu pavidalu ar forma, kaip tik Asmenis TĖVAS. Štai dėl to nei Subudo dvasinio judėjimo nariai, nei bet kokios kitos bažnyčios ar religijos tikintieji nepatirs tos palaimos, kad jie YRA TĖVO sūnūs ir dukros. Jie niekada neišdrįs save vadinti Dievo sūnumis ir dukromis, kol savyje neatras TĖVO. O šiandien pasaulyje šitokią sūnystę siūlo vienintelis Apreiškimas Urantijos Knyga ir Jėzaus evangelija – Dievo Tėvystė ir žmonių sūnystė ir brolystė. Net ir visos kūrinijos brolystė. Ir visi kiti keliai, ne tik šiandien, bet ir per visą amžinybę yra apylankos nuo tiesiausio ir plačiausio kelio pas Tėvą. Ir jokia apylanka nėra laikoma tuo tikruoju keliu. Tai tik laikinas lankstas, kad pasiektum tikrąjį kelią, kuriuo yra Jėzus ir Tėvas, nes tik į Tėvą sutelpa kūrinija, nes tik Jis yra Pirmasis Šaltinis ir Centras. Bet Jis yra visada ir mylintis Tėvas. Bet kokia kitokia Dievo samprata, neapimanti mylinčio ir mylimo, gailestingo ir atleidžiančio, nebaudžiančio ir nebauginančio kūrinijos šeimos Tėvo sampratos yra dalinė ir nepilna.
Sambūris vis tik suteikė ir daug džiugių akimirkų. Iš jų ir noriu paminėti pačias esmines. Šįkart neaprašinėsiu sambūrio įvykių chronologijos, o dalinsiuosi savo patyrimais, kurie džiugino mano širdį. Dėl to tai bus daugiau mano sielos brolių ir seserų suteikto džiaugsmo apibūdinimas.
Jeigu man reikėtų apibendrinti visų praėjusių metų vilniškės Urantijos grupės užsiėmimų veiklą, tai galėčiau neabejodamas išskirti, kad mano siela visa patiria palaimą ir džiaugsmą dėl mūsų Dainos dvasinio budimo. Jos aštrumo ir griežtumo tirpimas, ir besiskleidžiantis noras tarnauti – tai pati nuostabiausia Tėvo dovana mano sielai. Ir šito aš laukiau ne vienerius metus ir tikėjau, kad anksčiau ar vėliau šis dvasinis pavasaris aplankys ir Dainą. Ir jis ateina. Ir tą liudija jos vis augantis palaipsnis atsivėrimas ir pasidalinimas savuoju patyrimu. Man jos dvasinis šiltėjimas yra pats didžiausias visų metų džiaugsmas. O kada Dainą, čia, mūsų sambūryje, pamačiau laužui per žemę velkančią nulaužtus, galbūt vėjo, ir jos kažkur surastus nemažus berželius, pajutau viduje nuostabų šilumos jausmą. Juk jos niekas nei prašė, nei įpareigojo pasirūpinti malkomis laužui, bet viduje esantis Tėvo fragmentas, Minties Derintojas, jai pakuždėjo tokį žingsnį žengti niekieno neraginamai. Lygiai taip, kaip ji pasirūpino ir židiniui prakuromis.
Šiais metais mane džiugino ir naujo mūsų urantijiečio, Rimo, nuoširdus įsijungimas į mūsų grupę Vilniuje. Ir visada taktiškas ir pakantus kitiems ir Molėtuose Rimas labai tyliai, tarsi nepastebimai, bet labai tikslingai ėmėsi malkų parengimo irgi laužui ir židiniui. Jis iš namų atsivežė net pjūklą, kad galėtų jau vėjo nulaužtus ar išverstus nedidelius medžius suradęs dar ir supjauti. Jaučiau čia ir visada nuoširdaus ir geranoriško Jurijaus pagalbą šitame malkų ruošime.
Džiugino Laimos iš Klaipėdos didžiulis ryžtas. Ji atvažiavo viena be draugų iki Kauno. Nuo Kauno ją paėmė jau kauniečiai ir drauge su jais pasiekė Molėtus. Grįžo namo lygiai tokiu pačiu būdu. Tik nuo Kauno jau stovėjo autostradoje ir laukė per liūtį, kol kas nors sustos ir sutiks pavežti ją iki Klaipėdos. O išvažiuojant jau merkė mišką liūtis. Galbūt ir autostradoje jai teko stovėti per pliaupiančią liūtį. Argi ne jos ryžtas ir didžiulis noras augti, skatinamas Tėvo dvasios iš vidaus ir jos pačios pajaustas, atvedė ją į urantijiečių sambūrį tokiomis keliavimo sąlygomis? Kada yra nuoširdus noras, tada su Tėvu įveikiamos visos kliūtys. O kada noras nedidelis, tai net ir turint po ranką mašiną atsiras daugybė pasiteisinančių priežasčių nevažiuoti. Kaip, beje, taip pasielgė ne vienas ir urantijietis ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų miestų. Ten, kur bus širdis, ten vyks ir žmogus.
Džiugino ir Arnoldas, atvykęs su žmona ir ant rankų mažyliu, iš Kauno ir visą laiką taip giliai ir labai visapusiškai besidomėjęs dvasiniu žengimu su Tėvu. Jis asmeniškai labai giliai svarstė įvairius žmogaus dvasinio žengimo aspektus ir po bendrų diskusijų. Jis tiesiog išalkęs dvasinio pažinimo. Ir giluminio pažinimo, ne paviršutiniško. Dėl to mane žavėjo jo gilios mintys ir darbai, kada jis man pasakojo, kaip stengiasi padėti draugui išvysti didesnę šviesą prie jo prisiderindamas, kad tik jo neapakintų. Ir būtent Arnoldas man padėjo surasti nemažai dar likusių Urantijos Knygos korektūros klaidų. Pasisiūlė padėti pats, niekieno neprašomas. Ir padėjo.
O, latvės, Rūtos tapusi garsi sūrio sriuba ir šį kartą jos dėka malonino visų liežuvį. Tik Laimio meninio ir geranoriško proto patobulinimo dėka puodas su visa sriuba buvo gerai gerai užkaitintas ant dujinės viryklės, o tada jau perneštas ant laužo baigti virti. Taip buvo sutaupyta daug laiko, kad greičiau visi galėtų pavakarieniauti. Praėjusių metų patyrimas Laimiui ir padiktavo šitokią mintį. Ir ji tikrai pasiteisino.
Džiugino ir Laimio žmona, Loreta, visą laiką nuoširdi, visą laiką geranoriška. Kaip ir Kristina, ir Nomeda. Nors buvo ir vienos, ir kitos ašarų. Tik ne kančios ar skausmo. Tai savojo vidinio aš baimės, nerimo, ir pergyvenimų, neužtikrintumo ir abejonių, savojo aš nesupratimo ašaros, kurios išdžiūsta tiktai atradus Tėvą savyje. Bet ir su Tėvu būna ašarų. Bet jos yra kitokios. Tai gėrio ir liūdesio ašaros dėl kitų dvasinės trumparegystės ir tamsos, ne dėl savojo nerimo ar skausmo. Tėvo ašaros yra dėl to, kad kiti nemato Jo ir dėl šito aklumo kenčia patys. O Tėvas yra tokia ryški šviesa, bet aklas, dvasiškai aklas, jo vaikas vis vien nesugeba Jo pamatyti. Jo pamatyti, pajausti savo paties viduje. Ir dėl to būna Tėvo ašaros, net dvasinės palaimos būsenoje.
Džiugino ir tie kauniečiai-urantijiečiai, kurie nuklydo į Subudo dvasinį judėjimą be Tėvo, kad vis tik jie yra su savo sampratos Dievu ir nori sėti gėrio sėklą ne tik vieni kitiems, bet net ir mėgindami transformuoti verslą, kad jis atitiktų Dievo valią tarnauti visiems, o ne vien tik siekti savanaudiško pelno. Džiugino, kad šitokį kelią renkasi drąsiai ir ryžtingai.
Džiugino tokie tylūs ir nuoširdūs iš kauniečio Tomo sklindantys gėrio ir meilės virpesiai. Ir jo didžiulis noras remtis didesne tiesa.
Šiais metais vis drąsiau ėmė skleistis giluminiai Tėvo meilės ir tiesos virpesiai per Rimantą, kuris į sambūrį atvyko su sūneliu iš Kauno. Jo dvasinė transformacija ir ištikimybė Tėvui ne tik džiugino, bet ir giliai jaudino. Tokius giluminius jo pasvarstymus jau gali pastebėti ir mūsų svetainės Forumo dalyviai, kada skaito Rimanto mintis. O sambūryje jis atvėrė savo šeimyninės dramos skausmą, kuris negali nejaudinti. Tačiau dar daugiau jaudina Rimanto nuoširdus noras šituo skausmingu patyrimu dalintis su kitais, kad ir jie pamąstytų, kokie iškyla prieštaravimai šeimoje, kada vienas iš šeimos narių eina dvasiniu keliu ir auga, o kitas nusisuka. Ir toks nuoširdus sielos atsivėrimas yra įmanomas tiktai tada ir tiktai tada, kada mirtingasis atranda Tėvą savyje. Būtent tada žmogų nustoja jaudinti kitų žmonių nuomonės, o ką apie jį pagalvos kiti, kaip jis taip gali atvirai pasakoti apie savo skausmą. O būtent tik tada ir gali. Ne anksčiau. Kol dar nepajausta Tėvo meilė savyje, tol ir nedrįsta žmogus būti atviras, bijodamas, kad tik kas nors jo atvirumo nepanaudotų prieš jį patį ir nesukeltų dar daugiau skausmo. Su Tėvu tokios baimės nustoja kankinti. Ir dalinamasis tokiu karčiu patyrimu yra skirtas kitų augimui sustiprinti.
Ir Juozo, iš Vilniaus Urantijos grupės, atsivėrimai apie savojo gyvenimo iššūkių dramą sujaudino visus. Ne, džiugino ne patys iššūkiai, kurie yra tokie neapsakomai skausmingi, bet kaip jie drąsiai atsiremia į Tėvą, grumdamiesi su šiais iššūkiais. Juozo asmeninė drama yra nepakartojama ir nepaprastai skausminga. Jam diagnozuotas taip daug ką gąsdinantis vėžys. Skrandžio Juozas nebeturi, jis visiškai pašalintas. Tuo tarpu liga vis tiek nenori trauktis. Ieško kitų jai prieinamų kelių, kad Juozas visiems mums demonstruotų tvirtą atsidavimą Tėvui ir net mus stiprintų ir aiškintų, kad Tėvo valia yra aukščiausią visada, ir tik Jis pajėgus padėti, bet ne šiaip paprasti vaistai ir gydytojai, nors ir jie veikia kaip Dievo instrumentai. Juozo pasakojimas sujaudino visus. Ir manau, kad ne vienas susimąstė, koks vis tik laikinas žmogaus materialus kūnas, dėl to ir taip neapsakomai svarbu, kad savo žvilgsnį kiekvienas nukreiptume į giluminius klodus, kuriuose ir yra mūsų vidinis aš ir jo visi geri norai, pasiekiantys jį iš Tėvo ir pasireiškiantys gerais žodžiais, darbais, ir mintimis. Gėrio virpesiais.
Nepaprastai šildo širdį vis drąsėjantis Ados spindesio pasireiškimas išsakoma mintimi. Mintimi, kuri pasakoma labai tyliai, ramiai, bet turint tiek vidinės galios ir energijos. Lygiai taip giluminiam džiaugsmui nuteikia ir Loretos vis didesnis pasitikėjimas Tėvu ir gilesnis atsidavimas Jo vedimui iš vidaus ir vis drąsesnis atsiskleidimas kaip dvasinės mokytojos. Loreta vis labiau ir labiau ima atkreipti ir mūsų dėmesį į patį giliausią siekį – vykdyti Tėvo valią, pajausti gyvą ryšį su Juo ir tada patirti dvasinę transformaciją viduje. Tokia vidinė transformacija vyksta ir pačios Loretos viduje, nes kas vyksta žmogaus viduje, tas ima atsispindėti ir jo išoriniuose veiksmuose. Ada ir Loreta iš Vilniaus. Kaip ir Violeta.
Buvo nuostabu matyti, kaip vis labiau, ryškiau, ir drąsiau atsiskleidžia Violetos tikrasis aš. Violeta savo pasisakymą pradėjo iš savo pasirašyto rašto. O kada baigė skaityti tai, ką buvo pasirašiusi namuose, ir pati nepastebėdama ėmė vis drąsiau dalintis savo patyrimu, savo mintimis jau be jokių raštų, be jokio teksto. Ir dalintis taip nuoširdžiai, kad tai jaudino ir kitus. Tą nuoširdų susidomėjimą Violetos mintimis ir patyrimais atspindėjo ir besiklausančiųjų veidų išraiška. Šiais metais Violeta ėmė vis drąsiau reikšti gilumines mintis, kurios ir veda į tai, kad ji greitu laiku taptų dvasine mokytoja. Toks Tėvo vedimas iš vidaus ir žmogaus noras jam atsiduoti ir pagimdo vidinę šviesą, kurią jis ir gali perteikti kitiems kaip dvasinis mokytojas. O tada Urantijos Knyga tampa jau tik priemone, papildanti žinias apie visatą, apie Dievo Tėvo dvasinę milžinišką šeimą, bet pats dvasinis mokymas ima lietis iš paties Tėvo tiesiog per patį tą dvasinį mokytoją.
Ir, šiandien, tai kilniai ir šviesiai misijai yra pasirengę ir Rimantas iš Kauno, ir Violeta bei Loreta iš Vilniaus. Reikia tik kad jie labiau pasitikėtų savimi ir Tėvo vedimu iš vidaus. Ir tada susikurs trys naujos Urantijos grupės.
Ir nepaprastai džiugino vilniečių, Subudo dvasinio judėjimo narių, noras ir ryžtas pažinti Urantijos Knygos apreiškimą, kuris jiems visiems yra naujas ir visiškai nepažintas. Tai jaučiau iš asmeninių pokalbių su jais. Ir jeigu jie nuosekliai skaitys Urantijos Knygą nuolat, juos pakerės jis tiek, kad jie išskleis, kaip išskleidžia paukščiai, savo sparnus skrydžiui, kuriuos skrydžio erdvėje laikys Tėvo meilės srovės, kada jie atras Tėvą savyje. Bet iš Urantijos Knygos apreiškimo jie žinos tikrąją skrydžio kryptį ne tik Urantijoje, bet ir visoje kūrinijoje. O jų dvasinė energija tikrai yra galinga.
Svetlana ir Deividas atvažiavo į Lietuvą iš JAV. Svetlana gyveno Lietuvoje, dirbo režisiere televizijoje, bet prieš dešimtį metų laimėjo žalią kortą ir išvažiavo gyventi į JAV. Dabar yra ir JAV pilietė. Tuo tarpu jos Lietuva-Motina žemelė Lietuvos pilietybę atėmė. Koks paradoksas, Svetlana, gimusi Bulgarijoje, tos šalies pilietybės irgi neturi. Jos sūnus, Klaipėdos dramos teatro aktorius, yra Lietuvos pilietis, dukra taip pat, nors šiuo metu ji irgi gyvena JAV. O štai pati Svetlana, kuri tiek prisidėjo propaguodama dvasinius šviesos reikalus Lietuvoje, tapusi JAV piliete, prarado Lietuvos pilietybę vien tik dėl to, kad jos tėvai nėra gimę Lietuvoje.
Tik įsivaizduokite, kada mes kalbame apie visą kūriniją, apie Tėvo kūrinijos milžinišką dvasinę šeimą, kuriai ir mes priklausome, kada vilniečių Urantijos grupėje aš kalbu, kad turime savo žvilgsnį kreipti į visatos pilietybę, visatos, kurioje nėra tautybių ir valstybių, nes yra čia viena Tėvo šeima, tai net ir vienoje šitos planetos, Urantijos, valstybėje, Lietuvoje, sugalvojama, kad iš vienų galima net ir atimti tos valstybės piliečio statusą tam piliečiui nepadarius nieko blogo prieš tą pačią valstybę. Ir užtektų vien tik paties fakto, kad Svetlanos tėvai būtų gimę Lietuvoje, tai ir ji pilietybės nebūtų praradusi. Ir visiškai nekreipiant dėmesio į paties žmogaus nugyventą gyvenimą ir jo šviesos ir gėrio skleidimą pačiai tai valstybei.
Ar tai nėra diskriminacija, kada vieni žmonės laikomi patikimi, o kiti ne, priklausomai vien tik nuo to, kur yra gimę jų tėvai.
Toks Lietuvos savanaudiškas elgesys pažeidžia Tėvo, kaip visus ir vienodai mylinčio Tėvo, valią.
Ir dėl to, kad tokių žmogaus pažeminimo veiksmų neliktų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, ir buvo apreikšta Urantijos Knygos informacija. Ir tam aš paskyriau savo dabartinį gyvenimą versdamas Urantijos Knygą į lietuvių kalbą ir toliau tarnaudamas Tėvui nešdamas Jo gyvą žodį visiems sutiktiems žmonėms. Tokį paties Tėvo ir Jėzaus įpareigojimą ir vykdysiu per visą savo gyvenimą.
Deividui labai sunku suprasti Lietuvos realybę, kai tiek maisto, tiek buitinės prekės, yra labai brangios palyginus su jų kaina Jungtinėse Valstijose, o žmonės visiškai neturi pinigų, nes jais nesirūpina niekas. Tik atvirai išnaudoja.
Deividas norėjo nusipirkti kelis laidus kompiuterio papildomiems priedams. Kada jį nuvežiau į parduotuvę ir kada jis pamatė jų kainą, neteko amo. Laidai kainavo 95 litus, o JAV jie kainuoja 12 dolerių. Doleris dabar yra parduodamas už 2 litus 65 centus. Taigi, laidų kaina JAV – 31 litas. O tai reiškia, kad Lietuvoje laidų kaina išauga ne keliolika, ne keliasdešimt procentų, bet tris šimtus procentų. O jeigu atsižvelgus dar į mūsų keliolika kartų mažesnes pajamas, tai įsivaizduokite, kiek dar daugiau šimtų procentų kainuoja laidai. Tai ir yra žmogaus paniekinimas ir išnaudojimas Tėvo akimis žvelgiant.
Deividas negali, lygiai taip pat ir aš negaliu, suprasti, kaip Lietuvoje pardavinėjami niekam tinkami instrumentai, kuriais negalima naudotis iš viso. Atsuktuvai iš tokio minkšto metalo, kad jais neįmanoma atsukti varžtų. Ir daugybę kitokių nesuvokiamų dalykų vyksta Lietuvoje. Nesuvokiamų ne tik Deividui, bet ir man.
Ir dėl to, kad šito nebebūtų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, ir perteiktas Urantijos Knygos apreiškimas. Ir būtent dėl to mes studijuojame Urantijos Knygą, kad vis geriau suvoktume, kaip į tokį žmogaus gyvenimą žvelgia Tėvas, kaip Jis mus stiprina ir veda, kad nustotume gyventi savanaudiškai, tik savo labui, ar savo fizinės, biologinės giminės labui. Tai egoistinis kelias. Dėl to mes ir pasirinkome tarnavimo, o ne išnaudojimo ir paniekinimo kelią. Dėl to ir vykstame į savo sambūrį, kad galėtume pasidalinti savojo gyvenimo ir sampratomis ir patyrimu su Tėvu. Renkamės tam, kad taptume geresni ir vis tvirčiau žengtume Tėvo meilės ir šviesos keliu, tą pačią meilę ir šviesą mėgindami skleisti savo kasdieniais darbais.
Abi dienas vyko nuoširdus bendravimas ir savosios patirties perteikimas vienų kitiems tiek asmeninio bendravimo metu, tiek ir atvirų pasisakymų visiems metu.
Sambūrį pradėjau malda, prieš ją šiek tiek paaiškinęs tiems, kurie tarp mūsų atsidūrė pirmą kartą, kada ir kodėl mes ėmėme rinktis į tokius sambūrius.
Pradėjau sambūrį Tėvo garbinimu. Po Tėvo garbinimo ėjo prašymų malda. Malda, kaip visada liejosi iš dvasios, kur žodžiai nebuvo tiek svarbūs, kiek svarbūs iš sielos sklindantys meilės virpesiai, kurie suvirpina ir kitų, kolektyviniame Tėvo garbinime dalyvaujančiųjų sielas. Tai Tėvo meilės virpesiai. Ir jie mus visus apjungė į vieną bendrą Tėvo šeimą.
Po Tėvo garbinimo ir maldos Svetlana ir Deividas kiekvienam sambūrio dalyviui padovanojo po skarelę ir urantijiečių ženklelius su trimis koncentriniais žiedais, Rojaus Trejybės simboliu Jėzaus visatoje. Tai labai prasminga dovana, kurią norėtų gauti visi urantijiečiai. Dėl to šio sambūrio dalyviams labai pasisekė, nes net ir Urantijos grupių nevisi nariai turi tokius ženklelius. O čia juos gavo dovanų net ir tie, kurie nepriklauso jokioms Urantijos grupėms.
Po šitokios malonios kiekvienam dovanos buvo mūsų bendras stalas. Ir bendravimas, susipažinimas betarpiškoje aplinkoje. Ne tokioje oficialioje aplinkoje daug lengviau pradėti bendrauti tiems, kurie varžosi kalbėti prieš daugelio nepažįstamų žmonių auditoriją. Dėl to, kada per pietus ėmė megztis bendravimas, tada buvo lengviau ir tiems, kurie vėliau dalyvavo diskusijose, pateikinėjo klausimus. Betarpiška atmosfera daugumai padeda užmiršti vidinę įtampa, ypač, kada reikia pasisakyti.
Po pietų prasidėjo mūsų diskusijos. Aš kviečiau visus ir kiekvieną atsiverti Tėvui, pajusti ryšį su Juo. Ir Urantijos Knyga tam labai padeda, nes pateikia labai gilų Tėvo veikimo kūrinijoje apreiškimą. Tie, kurie dalyvavo diskusijoje, kurie dalinosi savuoju patyrimu, savo sampratomis pateikė nuostabių minčių mums visiems. Ir Loretos pasisakymas apie jos pačios pajaustą Dievo vedimą iš vidaus, kuris leido pajusti tikrąją ramybę, ir ypač dirbant su tėvų paliktais kūdikiais. Ir Violetos mintys apie Tėvo dvasios veikimą mūsų viduje, kada įvyksta transformacija mūsų pačioje sielos gelmėje, ir Sauliaus nuostabūs perteikti iš Urantijos Knygos pamokymai ir apie altruizmą, ir apie drąsą, ir apie meilę, kad čia tikrai norėčiau jums iš Urantijos Knygos pateikti tuos mokymus.
“Morontinės motos žemesnysis lygis tiesiogiai siejasi su žmogiškosios filosofijos aukščiausiais lygiais. Pirmajame gyvenamajame pasaulyje yra praktikuojama mokyti mažiau pažengusius į priekį studentus, naudojantis lygiagrečiu metodu, t.y. vienoje skiltyje yra pateikiamos motos prasmių paprastesnės sąvokos, o priešingoje skiltyje yra cituojami analogiški mirtingojo filosofijos teiginiai.
Ne taip seniai, kada užduotį vykdžiau Satanijos pirmajame gyvenamajame pasaulyje, tada turėjau progos šitą mokymo metodą stebėti; ir, nors aš negaliu imtis užduoties, kad perteikčiau motos pamokos turinį, bet man yra leidžiama užrašyti žmogiškosios filosofijos tuos dvidešimt aštuonis teiginius, kuriuos šitas morontijos mokytojas panaudojo kaip vaizdinę medžiagą, numatytą tam, jog padėtų šitiems naujiesiems gyvenamųjų pasaulių gyventojams savo pirmosiose pastangose suvokti motos reikšmę ir prasmę. Šitos žmogiškosios filosofijos iliustracijos buvo tokios:
1. Specifinių gabumų demonstravimas neliudija, jog yra dvasiniai sugebėjimai. Protingumas nėra tikrojo charakterio pakaitalas.
2. Nedaug žmonių gyvena pagal įtikėjimą, kurį jie iš tiesų turi. Baimė be priežasties yra tikroji intelektuali apgaulė, į kurią pakliūna besivystanti mirtingojo siela.
3. Įgimtų sugebėjimų negalima viršyti; į pintą niekada negalima įpilti kvortos. Dvasinės sampratos negalima mechaniškai įgrūsti į materialią atminties formą.
4. Nedaug mirtingųjų kada nors išdrįsta sukurti kažką panašaus į teigiamų asmenybės savybių visumą, kuri yra sukuriama charakterio ir gailestingumo sujungto tarnavimo dėka. Didžioji dauguma nuskurdintų sielų iš tiesų yra turtingos, bet jos atsisako tuo patikėti.
5. Sunkumai gali tapti didžiuliu išbandymu vidutinybei ir palaužti išsigandusius, bet jie tiktai stimuliuoja tikruosius Pačių Aukštųjų vaikus.
6. Naudotis teisėmis be piktnaudžiavimo, turėti laisvę be savivalės, turėti valdžią ir ja visiškai nesinaudoti savojo aš išaukštinimui – tai yra aukštai išsivysčiusios civilizacijos požymiai.
7. Kosmose aklų ir nenumatytų atsitikimų nebūna. Ir dangiškosios būtybės iš tiesų nepadeda tokiai žemesniajai būtybei, kuri atsisako elgtis pagal savosios tiesos šviesą.
8. Pastangos nevisada sukelia džiaugsmą, bet be išmintingų pastangų laimės nebūna.
9. Veiksmas suteikia jėgą; nuosaikumas sukelia žavesį.
10.Teisumas paliečia tiesos harmonijos stygas, ir ši melodija vibruoja per visą kosmosą, pasiekdama net Begalinįjį.
11.Silpnieji mėgaujasi rezoliucijomis, bet stiprieji veikia. Gyvenimas yra ne kas kita, kaip kasdienis darbas – padarykite jį gerai. Veiksmas yra mūsų; rezultatai yra Dievo.
12.Didžiausia kosmoso kančia yra tai, kad jis niekada nepatyrė kančios. Tiktai mirtingieji mokosi išminties patirdami sukrėtimus.
13.Žvaigždės ryškiausiai yra matomos iš empirinių gelmių vienišos izoliacijos, o ne nuo apšviestų ir ekstazę keliančių kalnų viršūnių.
14.Savo partneriams sužadinkite apetitą tiesai; patarkite tiktai tada, kada patarimo yra prašoma.
15.Apsimetinėjimas yra neišmanėlio juokingos pastangos atrodyti išmintingu, bandymas tuščiai sielai atrodyti turtinga.
16.Jūs negalite dvasinės tiesos suvokti tol, kol jos nepatiriate jausminiu požiūriu, o didelė dalis tiesų, išskyrus nelaimės atvejus, tikrai nėra patiriama jausminiu požiūriu.
17.Ambicija yra pavojinga tol, kol nėra iki galo suvisuomeninta. Jūs iš tiesų nesate įgavęs nė vienos dorybės tol, kol jūsų veiksmai nepadarys jūsų tokiu, kad būtumėte jos verti.
18.Nekantrumas yra dvasinis nuodas; pyktis yra kaip akmuo stipriai sviestas į širšių lizdą.
19.Nerimo reikia atsisakyti. Sunkiausia yra ištverti tokius nusivylimus, kurie niekada neateina.
20.Tiktai poetas sugeba įžvelgti poeziją kasdienės egzistencijos įprastinėje prozoje.
21.Bet kokio meno aukštoji misija yra, savo iliuzijomis, pranašauti aukštesnę visatos tikrovę, laiko emocijas kristalizuoti į amžinybės mintį.
22.Besivystanti siela nepaverčiama dieviška tuo, ką ji daro, bet tuo, ką ji stengiasi daryti.
23.Mirtis nieko nepridėjo prie intelektualios nuosavybės ar prie dvasinio apdovanojimo, bet prie patirtinio statuso ji tikrai pridėjo išlikimo sąmonę.
24.Amžinybės likimą akimirka po akimirkos nulemia gyvenimo laimėjimai, kurių yra siekiama dienos iš dienos. Šiandienos veiksmai yra rytdienos lemtis.
25.Didingumas yra ne tiek jėgos turėjimas, kiek tos jėgos išmintingas ir dieviškas panaudojimas.
26.Žinias galima turėti tiktai jomis dalinantis su kitais; jas saugo išmintis, o suvisuomenina meilė.
27.Pažanga reikalauja individualybės vystymosi; vidutinybė stengiasi įsisprausti į standartą.
28.Bet kokio teiginio argumentuotas gynimas yra atvirkščiai proporcingas jame esančiai tiesai.
Toks yra pradedančiųjų pirmajame gyvenamajame pasaulyje darbas, tuo tarpu labiau į priekį pažengę mokiniai vėlesniuose pasauliuose pradeda įsisavinti kosminės įžvalgos ir morontinės motos aukščiausius lygius.”
Buvo ir nuostabūs Violetos bei Deivido pasisakymai. Buvo ir Rimanto tyras atsivėrimas. Rimanto atsivėrimo neįmanoma perpasakoti, jį būtina ir išgirsti, ir mėginti pajusti savo siela, nors patirti taip, kaip patiria jis ir neįmanoma.
Diskusijos tikrai neprailgo. Bet ir jos turėjo baigtis, nes buvome sumanę sutiekti ir laisvalaikio. Tuo labiau, kad saulė jau visiškai vasariškai įkaitino visą aplinką. Tad daug kas išsirengė prie ežero.
Vakarienei valgėme labai skanią ant laužo išvirtą sūrio sriubą. Visiems jos užteko per akis. Liko dar ir kitai dienai. O kada vėl visi buvome sotūs, tuomet Violetos sukviesti ėmėme rolėmis skaityti jos parinktą tekstą iš Urantijos Knygos, kur Jėzus, jau po prisikėlimo apsireiškęs apaštalams bendrauja su jais po du. Net ir Deividas perskaitė sakinį lietuviškai. Čia irgi pridedu tą tekstą:
“Kada jie baigė pusryčiauti ir tuo metu, kai kiti sėdėjo prie laužo, Jėzus linktelėjo Petrui ir Jonui, kad jie eitų su juo pasivaikščioti pakrante. Jiems einant, Jėzus tarė Jonui, "Jonai, ar tu myli mane?" Ir kada Jonas atsakė, "Taip, Mokytojau, iš visos širdies," tada Mokytojas tarė: "Tuomet, Jonai, atsisakyk savo nepakantumo ir išmok mylėti žmones taip, kaip jus mylėjau aš. Savąjį gyvenimą pašvęsk tam, kad įrodytum, jog pasaulyje didžiausias dalykas yra meilė. Būtent Dievo meilė žmogų verčia siekti išgelbėjimo. Meilė yra viso dvasinio gėrio protėvis, viso to, kas yra teisinga ir kas yra gražu, pagrindas."
Tada Jėzus atsisuko į Petrą ir paklausė, "Petrai, ar tu myli mane?" Petras atsakė, "Viešpatie, tu gi žinai, kad aš myliu tave visa savo siela." Tuomet tarė Jėzus: "Jeigu, Petrai, tu mane myli, tai ganyk manuosius avinėlius. Neignoruok patarnauti silpniems, vargšams, ir jauniems. Skelbk evangeliją be baimės ar šališkumo; visada prisimink, jog Dievas nėra asmenų gerbėjas. Tarnauk savo bičiuliams žmonėms net ir taip, kaip jums tarnavau aš; atleisk savo bičiuliams mirtingiesiems, net ir taip, kaip tau atleidau aš. Tegul patyrimas tave moko meditavimo vertybės ir išmintingo apmąstymo galios."
Po to, kada jie drauge nuėjo šiek tiek toliau, tada Mokytojas pasisuko į Petrą ir paklausė, "Petrai, ar tu tikrai myli mane?" Ir tuomet tarė Simonas, "Taip, Viespatie, tu gi žinai, kad aš myliu tave." Ir vėl tarė Jėzus: "Tuomet pasirūpink mano avelėmis. Būk bandai geras ir teisingas piemuo. Neišduok jų pasitikėjimo tavimi. Tegul tavęs neužklumpa netikėtai priešo ranka. Visą laiką būk budrus – stebėk ir melskis."
Kada jie nuėjo keletą žingsnių toliau, tada Jėzus pasisuko į Petrą ir, trečią kartą, paklausė, "Petrai, ar tu tikrai myli mane?" Ir tuomet Petras, šiek tiek nuliūdęs dėl to, kad jam pasirodė, jog Mokytojas juo nepasitiki, tarė su ryškiai išreikštu jausmu, "Viešpatie, tu žinai viską, ir dėl to tu iš tiesų žinai, jog aš realiai ir tikrai myliu tave." Tada tarė Jėzus: "Ganyk manąsias avis. Neapleisk bandos. Būk pavyzdys ir įkvėpimas visiems savo bičiuliams piemenims. Mylėk šią bandą taip, kaip jus mylėjau aš, ir pasišvęsk jų gerovei net ir taip, kaip savo gyvenimą jūsų gerovei pašvenčiau aš. Ir eik paskui mane net ir iki pačios pabaigos."
Petras šitą paskutinį teiginį – kad jis turėtų ir toliau eiti paskui jį – suprato tiesiogine prasme, ir pasisukęs į Jėzų, jis parodė į Joną, klausdamas, "Jeigu aš toliau eisiu paskui tave, tai ką iš tiesų darys šitas vyras?" Ir tuomet, suvokęs, jog Petras klaidingai suprato jo žodžius, Jėzus tarė: "Petrai, nesirūpink dėl to, ką iš tikrųjų darys tavo sielos broliai. Jeigu aš noriu, kad Jonas palauktų, kai tavęs nebebus, net ir tol, kol aš sugrįšiu atgal, ką tai reiškia tau? Tu tiktai žiūrėk, jog paskui mane eitum pats."
Šitoji pastaba pasklido tarp sielos brolių ir buvo suprasta, kaip Jėzaus teigimas, kad Jonas nemirs tol, kol sugrįš Mokytojas tam, kaip daugelis manė ir tikėjosi, jog sukurtų šitą karalystę valdžioje ir šlovėje. Būtent šitoks aiškinimas to, ką sakė Jėzus, didele dalimi prisidėjo prie to, kad Simonas Uolusis sugrįžo atgal į tarnystę, ir dirbo toliau.
Kada jie sugrįžo pas kitus, tada Jėzus išėjo pasivaikščioti ir pasišnekėti su Andriejumi ir Jokūbu. Jiems nuėjus nedidelį atstumą, Jėzus tarė Andriejui: "Andriejau, ar tu manimi pasitiki?" Ir kada buvęs apaštalų vadovas išgirdo Jėzų, klausiantį tokį klausimą, tada jis sustojo ir atsakė: "Taip, Mokytojau, tikrai aš tavimi pasitikiu, ir tu žinai, kad tavimi aš pasitikiu." Tuomet tarė Jėzus: "Andriejau, jeigu tu manimi pasitiki, tuomet daugiau pasitikėk ir savo sielos broliais – net ir Petru. Aš kažkada tau patikėjau vadovavimą tavo sielos broliams. Dabar pasitikėti kitais turi tu, kadangi aš jus palieku, kad vykčiau pas Tėvą. Kada tavo sielos broliai pradės pasklisti po kitas šalis dėl aršių persekiojimų, tada būk rūpestingas ir išmintingas patarėjas Jokūbui, manajam broliui materialiame kūne, kada jie užkraus jam sunkią naštą, kurios nešti savo patyrimu jis nėra pasirengęs. Ir tada toliau pasitikėk, nes aš tikrai tavęs nepaliksiu. Kada tu užbaigsi reikalus žemėje, tada tu tikrai ateisi pas mane."
Tuomet Jėzus atsigręžė į Jokūbą, klausdamas, "Jokūbai, ar tu pasitiki manimi?" Ir, žinoma, Jokūbas atsakė, "Taip, Mokytojau, aš pasitikiu tavimi iš visos širdies." Tada tarė Jėzus: "Jokūbai, jeigu tu pasitikėsi manimi dar daugiau, tai su savo sielos broliais nebūsi toks nekantrus. Jeigu tu tikrai pasitikėsi manimi, tai šitai tau padės būti geram tikinčiųjų brolijai. Mokykis įvertinti savo pasisakymų ir savo poelgių pasekmes. Prisimink, kokia sėja, tokia ir pjūtis. Melsk dvasios ramybės ir puoselėk kantrybę. Šitos dovanos, drauge su gyvuoju įtikėjimu, tikrai tave parems, kada ateis toji valanda išgerti pasiaukojimo taurę. Bet niekada nenusimink; kada užbaigsi reikalus žemėje, tu taip pat tikrai ateisi, kad būtum su manimi."
Po šito Jėzus kalbėjosi su Tomu ir Natanieliumi. Tarė jis Tomui, "Tomai, ar tu man tarnauji?" Tomas atsakė, "Taip, Viešpatie, aš tau tarnauju dabar ir visada." Tada tarė Jėzus: "Jeigu tu nori tarnauti man, tai tarnauk ir mano sielos broliams materialiame kūne net ir taip, kaip jums tarnavau aš. Ir nepavark darydamas tai, kas yra gera, bet būk atkaklus, kaip tas, kurį į šitą meilės tarnystę įšventino Dievas. Kada tu būsi užbaigęs savo tarnystę su manimi žemėje, tada tu tikrai tarnausi su manimi šlovėje. Tomai, tu turi nustoti abejojęs; tavo įtikėjimas ir tavo žinios apie tiesą turi augti. Tikėk į Dievą kaip vaikas, bet nustok elgtis taip vaikiškai. Būk drąsus; būk stiprus įtikėjimu ir galingas Dievo karalystėje."
Tada Mokytojas tarė Natanieliui, "Natanieli, ar tu tarnauji man?" Ir šitas apaštalas atsakė, "Taip, Mokytojau, ir jausdamas didžiulę meilę." Tuomet tarė Jėzus: "Todėl, jeigu tu man tarnauji iš visos širdies, tai, žiūrėk, kad būtum atsidavęs mano sielos brolių žemėje gerovei jausdamas nepailstančią meilę. Į savo filosofiją įmaišyk draugystę su savo patarimu ir pridėk meilės. Tarnauk savo bičiuliams žmonėms net ir taip, kaip jums tarnavau aš. Būk ištikimas žmonėms taip, kaip jumis rūpinausi aš. Būk ne toks kritiškas; iš kai kurių žmonių tikėkis mažiau, ir šituo sumažink savojo nusivylimo laipsnį. Ir kada šis žemiškasis darbas bus užbaigtas, tada tu tikrai tarnausi su manimi danguje."
Po šito Mokytojas šnekėjosi su Motiejumi ir Pilypu. Pilypui jis tarė, "Pilypai, ar tu paklūsti man?" Pilypas atsakė, "Taip, Viešpatie, aš tikrai paklusiu tau net ir savąja gyvybe." Tada sakė Jėzus: "Jeigu tu tikrai man paklūsti, tai tuomet eik į pagonių kraštus ir skelbk šitą evangeliją. Pranašai tau pasakė, jog paklusti yra geriau negu pasiaukoti. Įtikėjimo dėka tu tapai Dievą-pažįstančiu karalystės sūnumi. Reikia paklusti tiktai vieninteliam įstatymui – tai yra, tokiam įsakymui, eik į pasaulį skelbdamas karalystės evangeliją. Nustok bijoti žmonių; nebijok skelbti gerųjų naujienų apie amžinąjį gyvenimą savo bičiuliams, kurie skęsta tamsybėje ir kurie jaučia alkį tiesos šviesai. Pilypai, tu tikrai daugiau nebesirūpinsi pinigais ir prekėmis. Tu dabar esi laisvas, kad skelbtum gerąją naujieną lygiai taip, kaip ir tavo sielos broliai. Ir aš tikrai eisiu pirma tavęs ir būsiu su tavimi net ir iki pačios pabaigos."
Ir tuomet, kreipdamasis į Motiejų, Mokytojas paklausė, "Motiejau, ar tu jauti širdyje, kad paklustum man?" Motiejus atsakė, "Taip, Viešpatie, aš esu iki galo atsidavęs tam, kad vykdyčiau tavąją valią." Tada tarė Mokytojas: "Motiejau, jeigu tu esi pasirengęs paklusti man, tai eik į pasaulį, kad šitos karalystės evangelijos mokytum visas tautas. Daugiau tu tikrai nebetarnausi savo sielos broliams taip, kad aprūpintum juos gyvenimo materialiais daiktais; nuo šiol tu taip pat turi skelbti dvasinio išgelbėjimo gerąją naujieną. Nuo šiol rūpinkis vien tiktai tuo, kad paklustum savo pavedimui skelbti šitą Tėvo karalystės evangeliją. Taip, kaip aš vykdžiau Tėvo valią žemėje, taip ir tu tikrai vykdysi šį dieviškąjį pavedimą. Prisimink, tiek žydas, tiek pagonis yra tavo sielos broliai. Nebijok nė vieno žmogaus, kada tu skelbsi dangaus karalystės evangelijos išgelbstinčias tiesas. Ir ten, kur aš einu, tu tikrai netrukus irgi ateisi."
Tada jis vaikštinėjo ir šnekėjosi su Alfiejaus dvyniais, Jokūbu ir Judu, ir kreipdamasis į juos abu, jis paklausė, "Jokūbai ir Judai, ar jūs tikite į mane?" Ir kada jie abu atsakė, "Taip, Mokytojau, mes tikrai tikime," tuomet jis tarė: "Aš iš tiesų greitai jus paliksiu. Jūs dabar matote, kad aš jus jau palikau materialiame kūne. Aš tiktai neilgai pabūsiu šitokiu pavidalu prieš vykdamas pas savąjį Tėvą. Jūs tikite į mane – jūs esate mano apaštalai, ir visada jais būsite. Toliau tikėkite ir prisiminkite savo bendravimą su manimi, kada manęs nebebus, ir kada jūs, galbūt, būsite sugrįžę prie to darbo, kurį dirbote iki to meto, kai atėjote gyventi su manimi. Niekada neleiskite, kad pasikeitimas jūsų išoriniame darbe turėtų įtakos jūsų ištikimybei. Išlaikykite įtikėjimą į Dievą iki savo paskutiniųjų dienų žemėje. Niekada neužmirškite, jog kada esi įtikėjęs Dievo sūnus, tada bet koks doras šios sferos darbas yra šventas. Ką daro Dievo sūnus, tas negali būti kasdieniška. Dėl to, nuo šiol dirbkite savo darbą taip, kaip dirbtumėte Dievui. Ir kai savo darbus pabaigsite šitame pasaulyje, tai aš turiu kitų ir geresnių pasaulių, kuriuose jūs lygiai taip iš tiesų dirbsite man. Ir jums dirbant visus šiuos darbus, šitame pasaulyje ir kituose pasauliuose, aš tikrai dirbsiu su jumis, o manoji dvasia iš tikrųjų gyvens jūsų viduje."
Buvo beveik dešimta valanda, kada Jėzus sugrįžo po savo pabendravimo su Alfiejaus dvyniais, ir palikdamas apaštalus, tarė: "Iki pasimatymo, kada aš susitiksiu su jumis visais ant jūsų įšventinimo kalno rytoj vidurdienį." Kada jis šitą pasakė, tada iš jų akiračio išnyko.”
Po šito skaitymo vaidmenimis, aš padėkojau ir Tėvui, ir Jėzui, ir Violetai už tokį nuostabų dvasinį pabendravimą. Buvo tokia dvasinga vidinė būsena, kuri mus vienijo visus. Vienijo dvasioje tarpusavyje, ir su Jėzumi, ir su Tėvu, ir su apaštalais. Tai tikrai buvo kulminacinė dienos akimirka.
Po šito buvo užkurtas didysis nakties laužas ir diskusijos tęsėsi iki trečios valandos nakties-ryto. Būsena buvo palaiminga.
Antroji diena nebuvo tokia intensyvi diskusijomis, nes ji visa buvo palikta neparengtiems pasisakymas. Šios dienos tema buvo “Kodėl žmogus yra laimingas, atradęs Dievą?”
Deividas, kaip visada, pateikė savo giliamintį pranešimą. Jo pasisakymas buvo pagrindinis. Jis pateikė gilesnis požiūrį į dangaus karalystę, pasiremdamas Jėzaus mokymu. Ir po jo pasisakiusi Aida-Rosanna savo patyrimu mėgino uždegti visus, kad jie imtų kurti verslą, atsidavę Dievo vedimui, kad jie skirtų savo veiklą irgi Dievui. Tada tik išnyks savanaudiškas verslas.
Mūsų sambūris artėjo į pabaigą. Debesys irgi ėmė atsiverti lietaus ašaromis. Jos mus ir suginė į vidų. Viduje toliau tęsėsi diskusijos. Kaunietė latvė Rūta ragino visus nepasiduoti šabloniškam gyvenimui, nemanyti, kad standartai veda į priekį. Tik nestandartiniai ir drąsūs sprendimai veda visus pirmyn. Ir buvo giluminis, visus sujaudinęs, Juozo pasisakymas apie savo skausmingą patyrimą kovojant su fatališka liga – vėžiu. Nors kai kuriems pasirodė, kad Juozo tikėjimas išgijimu nėra pakankamai didelis, kaip jie to norėtų. Bet įtikėjimo gelmę žino tik Tėvas ir pats Juozas, o ne kiti, kurie klausydamiesi Juozo patyrimo, norėtų, kad jis tikėtų labiau.
Ir kaip tik po Juozo pasisakymo Deividas pademonstravo atsivežtą filmą apie žmogaus kūną po mirties. Tokia po mirties paaukotų žmonių kūnų paroda buvo pasiekusi ir Denverį, kur ir gyvena Svetlana ir Deividas. Filme labai puikiai pavaizduota, koks yra žmogaus kūnas, kada jis baigia savo energetinį gyvenimo resursą ir kada jo vidinis gyventojas, tas vidinis aš jau seniai yra iškeliavęs į morontinius gyvenamuosius pasaulius, kuriuose jis toliau tęsia savo gyvenimą jau sielos pavidalu, turėdamas daug geresnį kūną, nebeturintį jokių ligų.
Šitas filmas buvo puikus akcentas, kad savojo dėmesio nesutektume tik materijai. Mes turėtume pasirūpinti būtent to kūno vidiniu aš, kad jis galėtų dvasiškai augti, kad būtų kuo geresnis startas jau sielos gyvenime. Turint tą patį savąjį aš.
Po šito filmo buvo bendri pietūs. Tai buvo baigiamieji sambūrio pietūs. Už lango lietus jau pylė smarkus.
Tuo tarpu Saulius dar papildomai pamalonino kai kuriuos iš mūsų dovanėlėmis.
Saulius yra tas nuostabus Tėvo kūrinijos darbininkas-sūnus žmogiškuoju pavidalu. Jis pats imasi praktinių veiksmų, kol dar kiti svarsto, spėlioja, kaip ir ką čia būtų galima padaryti. Tai nuostabus veiksmo žmogus, mūsų visų sielos brolis. Būtent jo dėka mes ir turime šitą nuostabią svetainę, kurioje galite skaityti ir pačią Urantijos Knygą.
IV Lietuvos urantijiečių sambūris baigėsi. Kitais metais gal jis bus daugiau susietas su pačios Urantijos Knygos kai kurių aptariamų temų nagrinėjimu. Bet kiekvieneri metai siūlys savo specifiką ir savo diskusijas.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas