Urantijos Knygos skaitytojų V sambūris prie Molėtų, 2007m. birželio 9-10 d.d.
Penktasis visos Lietuvos urantų sambūris Molėtuose 2007 06 09-10
Atrodo dar visiškai neseniai buvo tas metas, kada važiavome prie Bebrusų ežero pirmą kartą, kad vieni kitus pamatytume ir pasišnekėtume apie mus jungiantį dvasinį šaltinį – Urantijos Knygą. Tuo metu dar net ir pačios knygos nebuvo išleista lietuvių kalba. Nebuvo ir mūsų svetainės internete.
Vilniuje prieš keturiolika metų subūriau Urantijos grupę ir per pirmuosius kelerius metus skaičiau jai savo neredaguotą Urantijos Knygos vertimą iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Važinėjau po įvairius Lietuvos miestus su paskaitomis ir aiškinau žmonės apie Urantijos Knygą, apie Tėvą, apie Jėzų, apie mūsų gyvenimą po prisikėlimo, aiškinau tokius dalykus, kokių jie negalėjo perskaityti jokiuose kituose šaltiniuose, jokios kitose knygose. Jokiose kitose paskaitose negalėjo tiek sužinoti apie mūsų visų Tėvą, kiek mano paskaitose, paremtose Urantijos Knygos apreiškimu.
Ir žmonės ateidavo į paskaitas noriai, kad Kaune pradėjau rengti reguliarias paskaitas kas mėnesį, vėliau ir Marijamopolėje, ir ne tokias reguliarias paskaitas Pasvalio jaunimui. Tuo tarpu Vilniuje Urantijos grupė reguliariai rinkose į kassavaitinius užsiėmimus. Ir besidomintys Urantijos Knyga įvairiuose miestuose žinojo apie savo sielos brolius ir seses kituose miestuose taip pat mėginančius gvildenti tas gilumines tiesas, kokių negvildena taip nuosekliai ir svarbiausia aiškiai, kaip jas atskleidžia Urantijos Knyga. Dėl to ir kilo mūsų Urantijos grupėje mintis pasikviesti kauniečius į jau daugelį metų rengiamus mūsų mokslo metų sezono užbaigimą, kad ne tik iš manęs išgirstų apie kitų mūsų sielos brolių ir sesių egzistavimą, bet realiai su jais ir susipažintų visi kiti mūsų, vilniečių, grupės nariai. O kada toji mintis išsiplėtojo iki to, kad tada reikėtų pakviesti ir iš kitų miestų, ne tik iš Kauno, atvykti į mūsų sambūrį, atsirado ir vieta – prie Bebrusų ežero netoli Molėtų.
Ir visi keturi sambūriai vyko šitoje pačioje vietoje. Šįkart ir penktasis irgi buvo prie Bebrusų ežero. Vieta graži. Tik problema šįkart iškilo tiems, kurie atvažiavo ne iš Vilniaus ar Kauno, bet iš Klaipėdos ar Šakių. Mat tiesioginių reisų autobusu iš šitų miestų į Molėtus gal iš viso nėra, tad pasiekti mūsų sambūrį nebuvo taip paprasta. Bet vis tik noras atvažiuoti nugalėjo ir šitokią kliūtį.
Šiais metais vilniečių Urantijos grupėje paprašiau, kad kas nors pasisiūlytų savanoris, kuris būtų atsakingas už sambūrio programos parengimą. Kažkas metė repliką “Violeta.” Paprašiau dar kartą savanoriu pasisiūlyti tokiam sunkiam, bet tuo pačiu ir labai kilniam ir prasmingam, darbui – tarnavimui Tėvui. Visos dvasinės būtybės į visas užduotis, į kurias reikalingi savanoriai, pasisiūlo net didesniu skaičiumi negu reikia. Mūsų grupėje tokių neatsirado nė vieno. Tada paklausiau Violetos, ar ji sutinka imtis šitos užduoties ne dėl to, kad kitas ją pasiūlė, bet pati savo valia. Ji sutiko tapti mūsų grupės koordinatore rengiant penktąjį urantų sambūrį Molėtuose. Kauno grupėje tokia atrama tapo Saulius ir Rimantas.
Kaip penktasis urantų sambūris vyks jau priklausys didele dalimi nuo Violetos organizavimo. Ir ji iš karto ėmėsi veiklos. Pakvietė mus į papildomą susitikimą, kad jame apsvarstytume sambūrio temas ir mėgintume išrūtulioti sambūrio programą. Susitikome ne mums įprastą dieną, kada vyksta penktadieniais Urantijos grupės užsiėmimai ar šeštadieniais, kada vyksta mūsų šventovėje – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – pamaldos, bet trečiadienį.
Prieš tai Violetos paprašyti mūsų grupės nariai jai buvo atidavę savo siūlomas sambūrio temas. Tad dabar sėdėjome keturiese ir svarstėme, kokios gali būti tinkamos temos šių metų sambūriui. Apsistojome prie visiems artimesnių – bendros sambūrio temos TĖVAS IR MES.. Tuo tarpu šeštadienio diskusijoms parinkome vieną temą – TIK VEIKLI SIELA YRA KŪRYBINGA, o sekmadienio – kitą – MANO KELIAS PAS TĖVĄ.
Kada penktadienį Urantijos grupėje Violeta pagarsino mūsų parengtą programos projektą ir temas visiems, tai kilo didžiulis šurmulys, nes kai kurie prieštaravo, kad būtų tema TIK VEIKLI SIELA YRA KŪRYBINGA, teigdami, kad sielos kūrybingos yra visos, pridurdami, kad žmonės nesupras šitos temos ir neturės, ką kalbėti. Tuomet pasiūliau palikti bendrą sambūrio temą TĖVAS IR MES konkrečia diskusijų tema pirmajai mūsų sambūrio dienai. Ties šituo ir sutarėme. O kitam kartui grupėje pasiūliau pasirengti aptarti būtent šitą temą, kurią aptarinėti atsisakėme sambūryje.
Taip sutapo, kad Rimantas iš Kauno Urantijos grupės susisiekė su manimi ir pasakė, kad kauniečiai norėtų atvažiuoti į mūsų grupės užsiėmimą. Aš jam paaiškinau padėtį dėl sambūrio temos diskusijoms atmetimo ir pasiūliau taip pat pasirengti pasvarstymams atmesta tema, o savo grupėje pamąstyti, ar tiktų tokia tema sambūrio diskusijoms, ar ji būtų dar daug kam nesuprantama.
Grupėje diskusijos vyko labai aktyvios. Tačiau pirmą kartą, galbūt visiškai atsitiktinai, nors atsitiktinumų ir nebūna, nes viskas turi savo prasmę, į mūsų grupę užsuko Aleksandras, kuris visomis išgalėmis mėgino primesti vaikiškas krikščionybės ligas – žmogaus prigimtinę nuodėmę, pragarą, sielų patekimą į pragarą, Dievo bausmes už nusižengimus ir nuodėmes, painiojimą sielų su dvasiomis, piktąsias dvasias, Šėtono poveikį ir panašiai. Jis pareiškė, kad Jėzaus vardu išvarinėja piktąsias dvasias ir gydo žmones. Ir taip pat metė repliką, kad vienas iš čia sėdinčių serga vėžiu, todėl tegu po užsiėmimo prieina prie jo ir jis pagydys. Tačiau sergančio neatsirado ir niekas prie jo nepriėjo.
Mūsų diskusija niekaip negalėjo sklandžiai vykti, nes Aleksandras, vos tik išgirsta kieno nors reiškiamos minties pradžią, kuri neatitinka jo nuostatos, tuoj puola ir nutraukia kalbantįjį ir tuoj siūlo savo aiškinimus. O mano prašymą susilaikyti nuo komentarų tol, kol pasisakys visi norintys, o tada jau ir jo ateis eilė kalbėti vėl, nes būtent jis buvo pirmasis, kuriam buvo leista dėstyti savo sampratas apie sielos veiklumą ir kūrybiškumą, jis tuoj pat atremdavo, kad paskiau užmirš, ką norėjo pasakyti, kai jo mintį išprovokuoja kito pasakoma mintis. Paprašiau jo užsirašyti, kad neužmirštų ir nepažeistų ir kitų laisvos valios taip pat dėstyti savo nuomonę. Tačiau jam tai neturėjo jokio poveikio. Todėl teko ir dar energingiau sudrausminti savo emocijų nevaržantį Aleksandrą, kuris vis pabrėždavo Naujojo Testamento teisingumą, o pats demonstravo chaotišką elgesį, kuris ir parodė mums, ko vertas yra dogmatiškumas, kada Tėvo nėra atrasta savo viduje, tada ir “šventas” raštas nebepadeda būti išmintingu ir mylinčiu.
Ir vis tik Aleksandras mums buvo Tėvo atsiųstas, kad mes pamatytume, kiek gali būti suklydęs žmogus, kada vadovaujasi Naujuoju Testamentu ir kalba apie Jėzų, bet Tėvo taip ir nejaučia, ir dėl to yra agresyvus ir nekantrus. Ir tokius mūsų suklydusius, arba tiksliau dar nepabudusius sielos brolius mes turime mylėti, bet jų veiksmams nepritarti. Mes turime asmenį atskirti nuo jo atliekamo veiksmo. Asmenį mylėti, koks jis bebūtų, o jo veiksmus vertinti pagal dvasinių vaisų vedimą. Dėl to Aleksandras mums buvo kaip vaizdinė priemonė, kokie yra mūsų sielos broliai ir koks yra mūsų požiūris, sielos, ne proto, požiūris į tokius sielos brolius.
Savo vidiniu reagavimu mes galėjome akivaizdžiai pasitikrinti, kiek mes patys esame atsivėrę Tėvui, kiek toks Aleksandro elgesys mus erzino, žeidė, skaudino, kiek kėlė jam meilę, pakantumą, gailestingumą, ir panašiai.
Ir labai džiaugiuosi, kad tarp dabartinių mūsų grupės urantų nebėra tokių karštakošių, kaip Aleksandras. Tai ir liudija mūsų užsiėmimų poveikį, ir ypač mūsų maldų poveikį mūsų tikrajam aš, vis gilesnį ryšį su Tėvu, kurį užmezga studijuojantys Urantijos Knygą mūsų sielos broliai ir sesės.
Molėtuose penktasis Lietuvos urantų sambūris prasidėjo Tėvo pagarbinimu. Pagarbinimo maldą vedžiau taip, kaip ir mūsų – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – šventovėje per kassavaitines šeštadienio pamaldas. Kai kuriems iš urantų tai buvo pirmas kartas, kada jie girdėjo tokį Tėvo garbinimą, koks visiškai nesusijęs su užrašytomis maldomis, nes garbinimo malda mano sieloje gimsta paties garbinimo metu atsivėrus Tėvui. Būtent dėl to ir kiti tokio garbinimo metu turi ne mano lūpomis tariamų žodžių klausytis, bet lygiai taip pat atsiverti siela, kad irgi prisipildytų Tėvo meilės virpesių. Štai toks dvasinis ryšys mus ir apjungia į vieną dvasinę šeimą. Ne visus. Tik tuos, kurie atsiveria savo siela Tėvui.
Po Tėvo pagarbinimo ėjo prašymų malda Sūnui Kūrėjui, Visatos Motinai Dvasiai, ir Tėvui, kad mes šito sambūrio metu atsivertume savo sielomis tiek jiems, tiek vieni kitiems dalindamiesi savo patyrimais ir sampratomis apie Tėvą ir mus.
Tėvo garbinimas ir prašymų malda truko apie trisdešimt minučių, o tada tariau pradinį žodį apie mūsų šį sambūrį ir mano sampratą apie Tėvą ir mus. Aš aiškinau, kad šitas mūsų pabendravimas yra malonus laiko praleidimas gamtoje po kasmetinių devynių mėnesių įtemptų studijų. Dabar mes galime atsipalaiduoti ir tarpusavyje pabendrauti asmeniškai ar grupėmis iš įvairių miestų, pažinti tuos, kurių dar tiek nepažįstame, arba iš viso susipažinti pirmą kartą. Tai nėra intensyvių diskusijų sambūris, tai bendravimo sambūris, bendravimo su Tėvu ir tarpusavyje.
Tuo tarpu kalbėdamas apie Tėvą ir mus, aiškinau, kad Tėvas yra viskas. Be Jo nebūtų nieko – nei energijos, nei meilės, nei gyvybės, nei šito paties sambūrio. Tėvas yra visa ko Šaltinis ir Centras. Dėl to, mes, būdami Jo vaikai, jo pasireiškimas materialiu pavidalu, ir turime mums suteiktą galimybę su Juo bendrauti ir Jį net ir patį pasiekti Rojuje ir stovėti Jo paties akivaizdoje visos kūrinijos centre.
Kadangi mes, kiekvienas, turime Jo dvasią, Minties Derintoją, tai į kiekvieną iš mūsų mes turime žvelgti vien tik su meile, nes kiekviename iš mūsų gyvena Tėvas, per savo dvasią, Minties Derintoją. Būtent šituo mes ir esame Tėvo atvaizdas materialiu pavidalu. Būtent dėl to mes turime mylėti kiekvieną, net blogai besielgiantį, nes ir jame vis tiek yra Tėvas. Ir nekęsdami to, kuris daro blogai, mes tuo pačiu nekenčiame ir Tėvo. Tačiau mes neturime likti abejingi blogiui ir turime nepritarti jam. Mes turime visada išreikšti savo nuostatą visada įveikdami blogį gėriu. Ir jeigu kas nedrįsta, arba negali padaryti nieko, kad pasiektų blogai besielgiančiojo širdį, tai jis gali bent jau pasimelsti už tokį sielos brolį, kad šis dvasiškai pabustų ir praregėtų.
Po mano pasisakymo buvo bendras pietų stalas. Pilnas nukrautas mūsų meilė, kuri pasireiškė per patiektą maistą. Paprastą, bet skanų, nes jame tikrai buvo pilna mūsų meilės virpesių.
Prieš valgymą aš garsiai vedžiau maldą, kartu su visais dėkodamas Tėvui už tą gausų ir su meile paruoštą maistą, skirtą mūsų kūnui, kad jis atstatytų fizinę energiją, taip, kaip siela atstato dvasinę energiją atsiverdama Tėvui ir bendraudama su Juo.
Po pietų pirmasis kalbėjo Deividas iš Jungtinių Valstijų Kolorado valstijos administracinio centro Denverio. Jis aiškino, koks yra svarbus individo gyvas ryšys su Tėvu, kuris yra dvasia ir asmenybė. Ir mums suteikė asmenybės dovaną kiekvienam, kad ir galėtume su Juo užmegzti gyvą asmeninį ryšį. O šis ryšys brandina ir mus.
Iki šiol visų keturių sambūrių diskusijas teko vesti man, nes neatsirado nė vieno, kuris būtų pasisiūlęs imtis tokios sunkios užduoties. Tačiau, jeigu nesiimsi, tai ir nepatirsi ir neišmoksi, kaip gi tokius dvasinius renginius organizuoti ir vesti. Šiais metais pasiūliau imtis sambūrio vedimo Violetai, nes ji ir mūsų vilniečių grupėje, ir šeštadieninių pamaldų metu tiesiog spinduliavo savo sielos veržimąsi link Tėvo. O kur gi kitur gali leisti pasireikšti savo sielai, jeigu ne tokio vienintelio dvasinio renginio Lietuvoje metu. Nėra jokio panašaus renginio, kuriame visi atsiduotų Tėvui ir savo mintis pašvęstų Jam, kaip ir savo sielų atsivėrimą, kaip tik šitame sambūryje, laisvame nuo dogmų ir negyvų ritualų.
Ir Violeta sutiko sambūrį vesti. Jai tai buvo visiškai naujas patyrimas. Bet juk būtent nauji patyrimai mus ir augina dvasioje ir leidžia įgyti didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. O taip pat ir pačiu Tėvu.
Kada Violeta kalbėjo apie Tėvą ir mus, tada ji pasakė, kad anksčiau ji visada pasirašydavo, ką norėtų pasakyti. O dabar nusprendė labiau pasitikėti Tėvu ir atsiduoti Jo vedimui, tad ir jokio pasirašyto teksto nebeturi. Ir jos pasisakymas buvo ir sklandus, ir nuoširdus. Ji pasakojo apie Dievą, apie tai, kad Dievas gali būti vadinamas ir kitais vardais, priklausomai nuo kiekvieno sampratos apie Dievą, tačiau tik Tėvo samprata mums leidžia patirti tikrą ir kupiną meilės ir artimą ryšį, kaip tai būna ir žemiškoje šeimoje tarp mylinčio tėvo ir vaiko. Ji pasidalino savo patyrimu, kaip keitėsi jos samprata į Dievą, kol ji atrado Tėvą savyje ir pajuto šitą gyvą meilės ryšį su Visų Tėvu.
Būtent šitas pats pasitikėjimas Tėvu, ir atsidavimas Jam, ir leido jai taip nuostabiai vesti dvi dienas mūsų sambūrį.
Rimantui tokį didžiulį įspūdį padarė Urantijos Knyga, kad jis ėmė ieškoti ir daugiau informacijos apie ją. Ir surado Urantijos Knygos vertėjų iš anglų kalbos į rusų kalbą mintis apie ją. Ir jomis tiek susižavėjo, kad perskaitė jas ir mums… rusiškai. Iš pradžių aš maniau, kad tai bus tik citata, tačiau ėjo minutės, o Rimantas ir toliau skaitė rusiškai. Aš ėmiau svarstyti, ar visi supranta. Kada kalbėjo Deividas angliškai, tai jo pasisakymą aš verčiau į lietuvių kalbą. O dabar Rimantui skaitant rusišką tekstą, nebuvau tikras, kad jį supranta besiklausantieji. Buitinę kalbą dar daug kas supranta, bet kada kalba eina apie dvasinius dalykus, apie tikėjimą, apreiškimą, jau vien tik buitinių žinių gali nebeužtekti. Apie tai Rimantas nepagalvojo prieš pradėdamas skaitymą. Jo skaitymas truko gal 15-20 minučių. Tada aš mintyse kreipiausi į Tėvą, klausdamas, gal verta vis tik sustabdyti tokį skaitymą ir paprašyti Rimanto pasisakyti gal ir visiškai paprastai, bet savo žodžiais ir savas sampratas pateikti. Ir buvau nustebintas, kaip įžvalgiai Tėvas atkreipė mano dėmesį: “Mano mylimas sūnau, tavo sielos brolis ir mano mylimas sūnus atveria jums visiems savo sielą. Tu turi klausytis ne materialiomis ausimis jo skaitomų žodžių, bet jo atsivėrusios sielos virpesių savo atsivėrusia siela. Jo perskaitytos Urantijos Knygos vertėjų į rusų kalbą mintys atitiko jo atsivėrusios sielos virpesius, kad ji nesurado kito ir geresnio būdo pasidalinti jomis, kaip tik jums perskaityti jau parašytas mintis.” Ir man tapo visiškai aišku, kad tuos žodžius kalba jo siela, nors ir rusų kalba. Dėl to, kada jis pabaigė skaitymą paklausiau, kodėl jis skaitė viską rusiškai. Jo atsakymas buvo trumpas: “Nespėjau išversti.” Jis nieko neaiškino, kiek tos mintys atitinka jo sielos virpesius, ką man paaiškino Tėvas, bet man buvo aišku ir iš jo trumpo atsakymo, kad jis jaučia lygiai taip, kaip ir tie rusų vertėjai.
Daina tarsi iš anksto būtų žinojusi Rimanto būsimą skaitymą, irgi perskaitė straipsnį iš laikraščio Šiaurės Atėnai, kuriame buvo iš anglų kalbos išverstas straipsnis, pasakojantis, kaip mūsų planetoje pagerėjo gyvenimas. Daina iš pat pradžių padariusi įvadą, kad ji nesutinka, jog viskas pasaulyje keičiasi į blogąją pusę, nori ir mus supažindinti su šituo straipsniu, nes ji norinti kalbėti ne apie Tėvą ir mus, bet tik apie MUS. Ji tik pajuokavo, kad jos skaitomas straipsnis nebus toks ilgas, kaip Rimanto perskaitytas. Ji akcentavo, kad Urantijos Knyga aiškina, kad žmogus iš pradžių dalyvavo kovoje už savo išgyvenimą, o tada už gyvenimo lygį, o po šio – už gyvenimo ir mąstymo kokybę. Todėl ji ir norinti supažindinti mus su straipsniu apie mūsų siekimą, ir pasiekimą, geresnio gyvenimo lygio. Dabar gyvenimo trukmė, dėl geresnės medicinos, padidėjo visame pasaulyje ir nebėra labai didelio skirtumo tarp išsivysčiusių ir besivystančių kraštų. Neraštingumas taip pat labai sumažėjo. Badas dabar kankina vos kelis procentus žmonijos gyventojų.
Po Dainos perskaityto straipsnio kilo nepritarimas jo nuostatoms, nes jos nieko nekalbėjo apie dvasinius žmonijos reikalus, ir statistiškai nagrinėjo skaičius, kaip kas pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius. Kiek tai atitinka dvasinį žmonių vystymąsi, nei Daina, nei straipsnio autorius net neužsiminė. O juk dvasiniai dalykai sudaro pagrindą ir materialiam žmogaus gyvenimui, bet ne atvirkščiai.
Ramunės pasisakymas buvo skirtas mūsų santykiams ir su Tėvu, ir su mūsų vaikais. Ji ne tiek teigė, kiek pati pasimetusi klausė, kaip surasti raktą į paauglių širdis, kad jie atsivertų savo siela Tėvui. Ji pati turi tokio amžiaus sūnų, kuris ir kalbėti nenori apie Tėvą, o apie dvasingumą neturi jokio supratimo, nes visas dėmesys nukreiptas į tai, ką jiems diktuoja aplinka, kuri pati dvasiniu keliu neina. Ir vaikai neatsigręžia į Tėvą, nes neturi gyvo pavyzdžio iš suaugusiųjų. Tada jie ieško malonumų, kuriuos ir siūlo aplinka.
Ramunei patarimus siūlė visi, kas jų turėjo, ką daryti su vaikų auklėjimu, kad jie vis tik pasirinktų gėrio ir tiesos kelią.
Vaidas buvo jauniausias iš kalbėjusiųjų. Jam dvidešimt metų. Jis kalbėjo apie Dievą, kaip apie visaapimantį, kalbėjo apie savo ryšį su Juo, kada momentais išgirsta Tėvo dvasios, Minties Derintojo mokymus. Tačiau jam dar yra baimės, kad giliau pasinėrus į tokį ryšį, baugu, kad gali tarsi “nebegrįžti” į kasdienę aplinką. Jis aiškino, kad jaunimas dvasiniais dalykais nesidomi, dėl to jam nėra su kuo diskutuoti. O jis pats domisi viskuo, kas yra tiek sudėtinga, tiek ir paprasta, visokiomis naujovėmis internete ir jam patinka mėginti išsiaiškinti tokių naujų dalykų priežastis, veikimą.
Tačiau Vaidas nebuvo pats jauniausias mūsų sambūryje. Arnoldas atvažiavo su žmona ir sūnumi, kuriam ne dvidešimt, o tik dveji. Ir vis tik šis sambūrio pilnateisis dalyvis jau buvo beveik “senbūvis,” nes jame dalyvavo ir praėjusiais metais. Tad šitas jam jau buvo antrasis. Tuo tarpu Vaidas buvo naujokas, nes atvažiavo į jį pirmą kartą. Kaip ir dar gal dešimtis jo dalyvių.
Po visų pasisakymų atėjo trijų valandų laisvalaikis. Tačiau jo taip ir neteko patirti, nes prie manęs prieidavo tai vienas, tai kitas su klausimais, į kuriuos niekaip nerasdavo atsakymų. Priklausomai nuo klausimo sudėtingumo ir to, kuris klausdavo, sielos atsivėrimo, stengiausi jiems pateikti tokius atsakymus, kad mano sielos brolis ar sesė suvoktų, jog svarbių svarbiausias dalykas yra ne pati Urantijos Knyga, bet jos informacijos pritaikymas, užmezgant gyvą ryšį su Tėvu. Ir tik šitas gyvas ryšys su gyvu Tėvu, esančiu per Jo dvasią, Minties Derintoją, kiekviename iš mūsų, mūsų prote, tik paslėptame mūsų materialaus mąstymo rūko skraistės, dėl to mums ir nejuntamo, ir nesuprantamo, ir nepatiriamo, ir yra pats žmogaus gyvenimo prasmingumas.
Prie manęs priėjo šlubčiodamas ir šypsodamasis jaunas vyras, kuris nebuvo per iki tol vykusią mūsų sambūrio diskusinę dalį, ir man sako: “Štai Algimantai, atvažiavau pas tave. Arūnas. Prisimeni, iš Grigiškių mane pavežei į Kauną. Ir man daug ką pasakojai apie Dievą, apie Jėzų, apie angelus. Man niekaip iš galvos neišėjo angelų skriejimo greičiai.” Atvirai sakant, daug ką pavežu, ir į Kauną, ir iš Kauno. Bet jau dveji metai kaip į Kauną nebevažinėju, tad tas epizodas visiškai išgaravo. Tačiau Arūnui vis pasakojant, palaipsniui sugrįžo šalta žiemos pabaigos diena ir mūsų kelionė iš Grigiškių į Kauną. Arūnas tęsė, kad jis skaito mūsų svetainę, Forumą taip pat. Ir Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir Urantijos Knygą. O prieš porą dienų nusipirko ir pačią knygą Kaune. Klausiu, kas yra kojai, visa per pėdos sąnarį apibintuota. Arūnas sako, kad buvo susilaužęs, tad sustatė sulaužytą vietą ir buvo įdėję metalinę plokštelę, kad geriau suaugtų kaulai. Ir tik šį ketvirtadienį išėmė plokštelę. O šiandien jis jau Molėtuose. Ir iš pačių Molėtų pėsčias atėjo šlubuodamas gal 6 ar 7 kilometrus. Mane jo toks pasiryžimas pakerėjo. Koks didžiulis noras, kad jis ryžosi net ir su skaudančia koja pėsčiomis ir šlubuodamas pasiekti mūsų sambūrį. Ir vos dviems dienoms praėjus po kojos operacijos. Štai koks atsidavimas gyvam Tėvo vedimui iš vidaus. Aš negalėjau nesižavėti Arūnu.
Poilsio laiką dauguma leido prie Bebrusų ežero: maudėsi, deginosi saulėje, ir bendravo tarpusavyje betarpiškai.
Oras nuostabus. Saulėta, net ir karšta diena, kad po pirminės dalies vienoje gyvenamųjų poilsio namelių pusėje pietų valgyti persikraustėme į pušynėlio pavėsį kitoje namelių pusėje. Ten, pušų pavėsyje, ir dalinomės savo sampratomis apie Tėvą ir mus. O vakaro dalis nuo pusės devynių vėl mus perkėlė į pradinę, arba įprastinę, sambūrio vietą, kurioje sambūrį ir pradėjome Tėvo pagarbinimu.
Tačiau dar iki vakaro dalies pradžios aš pakviečiau tuos, kurie turi atsivežę Urantijos Knygą, susirinkti ir pasiskirstyti, ką kiekvienas perskaitys apie apaštalus, apie jų šeimyninę padėtį, o taip pat apie kai kurias jų charakterio savybes. Šitas skaitymas leis geriau pamatyti visiems, kad net ir apaštalai turėjo šeimas, turėjo vaikų, turėjo ir neigiamų charakterio savybių. Jie buvo lygiai tokie pat žmonės, kaip ir mes. Tik dabar jie yra padaryti šventieji, tarsi be ydų. O pirmasis Popiežius apaštalas Petras turėjo ir šeimą, ir tris vaikus. Tai kodėl dabar katalikams kunigams draudžiama kurti šeimas, kodėl jų laisvą valią suvaržo kažkokia sugalvota bažnyčia, kai Petro vadovaujama bažnyčia tokių suvaržymų kunigams netaikė iš viso?
Tai tik rodo dirbtinę bažnyčią, kuri visomis priemonėmis, net veidmainiavimu darė ir daro viską, kad tik išsaugotų turtą, sukauptą kunigų, kad tik jis nepatektų jų palikuonims. O veidmainiavimas yra toks, kad tik viengungis kunigas gali atsiduoti Dievui visiškai, nes jam nereikia rūpintis savo šeimos poreikiais. Tai netiesa. Rusų popai ar protestantų pastoriai turi šeimas, bet dvasine tarnyste rūpinasi ne mažiau.
O šeima padeda įgyti patyrimo, kaip auklėti vaikus, kad galėtum patarti savo sielos broliams ir sesėms. Ką gali patarti katalikams jų kunigai, visiškai neturėdami vaikų auklėjimo patyrimo?
Vakaro dalis buvo skirta eilėraščiams apie Dievą ir Tėvo pagarbinimui, ir net paties Tėvo perduotam per savo dvasią, mano Minties Derintoją per mano lūpas mokymui.
Violetai prieš kurį laiką buvau davęs eilėraščių knygutę, kurioje yra gausu eilėraščių apie Dievą, gamtą, asmeninius pergyvenimus, eilėraščių, skirtų vaikams. Šiuos eilėraščius per daugelį metų parašė Ligija, kuri kelerius metus lankė mano paskaitas apie Dievą dar pirmaisiais metais. Tačiau Ligija jau daug metų Urantijos grupės nebelanko, bet kartas nuo karto ją aplankau. Ji savo darbus vaistinėje jau baigė. Pensininkė. Rūpinasi savo anūku Luku. Lankėsi Indijoje pas Sai Babą. Parašė eilėraščių ir jam. Jos eilėraščiai pulsuote pulsuoja meile, tyrumu, gyvybe.
Ir Violetai atėjo mintis, atrinkus eilėraščius apie Dievą, padalinti juos sambūrio dalyviams, kad jie garsiai ir raiškiai juos paskaitytų. O po eilėraščių skaitymo eitų Tėvo pagarbinimas. Ji atrinko penkiolika eilėraščių. Padalino iš eilės. Ir kada prasidėjo skaitymas, juste jutau, kaip kiekvienas skaitydamas iš širdies stengėsi perskaityti kuo raiškingiau, su kuo didesne meile Tėvui. Tai buvo nuostabus patyrimas – klausytis tokio nuoširdaus skaitymo.
Po perskaitytų eilėraščių Violeta kiekvienam išdalino po nedidelę kortelę su trimis melsvais koncentriniais žiedais – Rojaus Trejybės simboliu Jėzaus, ir mūsų, vietinėje visatoje – ir užrašu Religijai tikrai reikia naujų lyderių, dvasingų vyrų ir moterų, kurie išdrįs pasikliauti vien tiktai Jėzumi.
Po šito pradėjau garbinti Tėvą. Ir garbinimo maldoje kreipiausi į Jį, kad prabiltų mano lūpomis į visus, kad ir visi galėtų pasiklausyti Jo paties mums skirto mokymo. Violeta buvo įjungusi videokamerą, kad įrašytų visą Tėvo mokymą, todėl ir dabar jums pateikiu Violetos man atsiųstą visą užrašytą šio mokymo tekstą:
“Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kada pajuntu, kad Tu esi mano viduje, kiekvieno iš mūsų viduje, ir apjungi per save, per savo dalelę, į milžinišką, tvirtą dvasinę bendriją. Ir šitoje bendrijoje mes pajuntame esantys Tavo sūnūs ir dukros, ir norintys tapti panašiais į Tave, meilės ir gėrio pasireiškimu kasdienybėje, nuolat, kiekvienas ir kiekvienam.
“Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus vesdamas, visą laiką šviesini ir taurini, ir keli parklupusį, niekada nespaudi, visada ramini ir guodi.
“Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kad tik Tavo valia yra nuostabiausia šviesa, ir mano siela, pilna meilės Tau, nori šitą meilę dalinti visiems ir sugrąžinti Tau laisva valia, taip pat gauta iš Tavęs. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia.
“Mylimas Tėve, mes atvažiavome čia pabendrauti su Tavimi ir tarpusavyje, ir aš trokštu, trokštu, kad ir tu pasakytum, mano lūpomis, savo žodį, kad Tavo vaikai, mano sielos broliai ir sesės, išgirstų tą, ką aš nuolat girdžiu – Tavo mokymus, kuriuos jie taip pat gali girdėti kiekvieną akimirką, kada jie, iš tikrųjų, nuoširdžiai ir atkakliai, išdrįs klausytis Tavęs kalbančio. Aš meldžiu Tave, prabilk garsu:
-----------------------------------------------------------
“Mano mylimi vaikai, jūs atvykote čia, kad galėtume augti savo dvasinėje šviesoje, tuo pačiu metu fizine branda, kuri yra kiekvienoje ląstelėje, atsitiesti.
Jūs jaučiate skausmą, jaučiate kaip jūsų kūnas su kiekvienais metais jaučia didesnę naštą, bet žinokite, manoji dvasinė energija pranoksta tą naštą, kurią patiria jūsų skaudantis kūnas, kada jūs savo sielą atkreipiate į mane; kaip ir kosmoso rodyklė visą laiką nukreipta į šiaurę, taip ir jūsų siela turi būti nukreipta į mane, esantį jūsų viduje.
Neieškokite geresnio kelio, kaip tiktai žvelgdami į save. Per save jūs patenkate pas mane, o per šitą tiltą, kuris yra jūsų viduje, jūsų sieloje, mano Dvasią, jūs galite bendrauti su manimi, kalbėti su manimi, pokštauti su manimi.
Aš nesu tas niūrus ir niurzgalis. Aš mėgstu humorą, mėgstu jūsų juokus ir noriu, kad jūs visuomet šypsotumėtės, kad jūs jaustumėte esantys tikrieji mano vaikai, kad jus kiti pamatę savo kasdieniais poelgiais kasdieniame gyvenime, pajaustų: “Štai tas žmogus, kuris šviečia iš vidaus. Aš noriu tapti panašiu į jį, noriu lygiuotis į jį.“
Aš vedu į šitą kelią kiekvieną iš jūsų. Aš noriu, kad jūs patirtumėte mane savo atsivėrimu, ir savo kasdieniu veiksmu pranoktumėte savo aplinką, kurią jūs labai dažnai pavadinate skausminga, kupina kančios, net niūria, vedančia jus į skausmą viduje, dvasines kančias, depresiją, o daugelis iš jūsų net neištveriate šitos aplinkos ir pakeliate savo ranką prieš save.
Tai – ne mano kelias. Aš vedu jus į laisvę, į dvasinį išlaisvinimą, kiekvieną jūsų sielą. Jums belieka pasitikėti tuo, ką dabar girdite, net šitą patį vakarą, kada jūs čia bendraujate. Aš jus visus giriu ir raginu. Esate mano nuostabiausi vaikai. Bet ir po šito vakaro, kada jūs pajusite ramybės valandėlę, tarkite žodį man nuoširdžiai: “Tėve aš noriu išgirsti Tave, noriu pajausti Tavo tariamą žodį, nuraminantį žodį man.“
Ir kada jūs išgirsite mane kalbantį jums, jūs sustiprėsite savo vidumi, sustiprėsite savo siela ir pajausite pasitikėjimą ne tiktai manimi, bet ir savo keliu, kuriuo einate. Jūs patirsite šitą kelią. Aš esu tas kelias, kuris, ištikrųjų, kaip vadino mano sūnus, kurį jūs žinote kaip Jėzų iš Nazareto, gyvuoju keliu.
Jis vadino mane ir gyvąja duona dėl to, kad aš maitinu jūsų sielą. Jūs negalite savo materialiu žvilgsniu pamatyti manęs, negalite paliesti materialiomis rankomis, savo materialia burna jūs negalite paliesti mano materialios duonos kąsnio, bet aš ir esu ta gyvoji duona, skirta jūsų sielai, jūsų ugdymui, jūsų auginimui, jūsų sielos ramybei ir palaimai. Jūs turite atsigręžti į tai, kas nėra suprantama jūsų materialiam protui. Tiktai siela, atsiverianti man, ir pažįstanti mane savo pačios viduje, gali patikėti šituo patyrimu. Kitam šitas patyrimas yra nieko nesakantis.
Tas mano vaikas, kuris eina su manimi, jis laimi mane, o tai yra palaima iš vidaus. Aš visiems suteikiu šitą palaimą, bet nevisi patiki, kad šitą palaimą jie gali patirti dar šitame, fiziniame, gyvenime. Dėl to šitas nepasitikėjimas nustelbia šį sielos troškimą patirti mane, gyvą duoną, gyvą vandenį, gerti jį, ir visą laiką malšinti troškulį tiktai per gyvą ryšį su manimi.
Mano mylimi vaikai, aš jus giriu už tai, kad jūs renkatės, buriatės į dvasines grupes. Šitos grupės turi daugybę pavadinimų. Jie atrodo jums, kaip išsisklaidę. Turi savas nuostatas, savas tiesas, bet, iš tikrųjų, jie atveria sielą.
Jūs turite taip pat žvelgt į savo brolių ir sesių sielą. Rasti sąsajos taškus, žiūrėti kas jus apjungia, o ne tai, kas jus skiria. Jus atskiria tiktai proto sugebėjimas tas tiesas, kurias jūs išskaitote iš savo šaltinių, (mano pastaba – praleistas žodis, galbūt “suprasti,“ “matyti,“ ar pan.) o tie šaltiniai – labai įvairūs. Tačiau, kada siela skaito net ir bet kokią poezijos knygą, kad ir ką tik, dabar, perskaityti eilėraščiai, jus apjungia per jūsų sielų atsivėrimą, dėl to jūs žvelgiate į savo sielos brolius ir seses, atsivėrusia siela.
Tada jūs pamatysite, kad visi šaltiniai, kurie yra parašyti per visą žmonijos istoriją, buvo skirti jūsų sielos tarnavimui, šviesinimui, ir jie atitiko savo laikmetį.
Ir dabar nesilaikykite įsikabinę net ir dabartinio Urantijos Knygos apreiškimo kaip nepajudinamo apreiškimo prie kurio negalima pridurti nė vieno žodžio, nė vienos frazės, nė vieno teiginio. Jūs atverkite sielą ir žvelkite į tą patį apreiškimą atvira siela, ir pamatysite, kad šitas apreiškimas jūsų pačių sielos patyrimais yra papildomas, ir nėra svarbu, kad šito nėra parašyta Urantijos Knygos apreiškime. Jūsų siela kalba daugiau, nes tai yra jūsų pačių patyrimas, patyrimas su manimi.
Aš jums pateikiu patyrimą, kuris yra jus ugdantis, kiekvienam savo, kiekvienam pagal išgales, ir kiekvienam aš visą laiką kartoju: “Mano mylimi vaikai, aš myliu jus, kad jūs galėtumėte pamilti vieni kitus.“ Tik per šitą kartojimą, nuolatinį kartojimą, jūsų siela išgirsta, ir trokšta atsiverti, ir pajausti, kad šitoji meilė yra begalinė, amžina. Niekada jai nėra pabaigos ir nebus.
Jūs turite patys pajausti, kad jūs, kiek bemylėtumėte savo aplinką, iš manęs gausite daugiau meilės, negu galite ją padalinti kitiems. Bet aš jus raginu, nebijokite dalinti savo meilę visiems kitiems, nes kiti lygiai taip pat laukia ištroškę šitos meilės, kaip ir jūs kažkada laukėte. Jūs taip ieškojote ne dėl to, kad buvote suradę mane, ne dėl to, kad buvote pajautę meilę, bet dėl to, kad šitos meilės jums stigo. Trūko meilės, dėl to ieškojote. Žinokite, dėl to ir kiti jūsų sielos broliai ieško šitos meilės. Dalinkite ją, kada prisipildote iš manęs, kada atsiveriate man. Tegu šitoji meilė, sklindanti iš manęs, jus suvienija per mano Dvasią, jus visus. Vadinkite mane bet kokiais žodžiais. Jeigu jūsų širdis bus atverta, jūs visada mane pajausite ir patirsite, kad aš esu Tas, kurio ieškojote ir atradote.“
------------
“Ačiū Tau mylimas Tėve. Aš garbinu Tave, garbinu. Ačiū Tau. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia.”
Kada siela yra atsivėrusi, tuomet ji trokšta daug kartų Tėvui nuoširdžiai dėkoti už jai suteiktą palaimą. Tuo tarpu tai skaitant, ir vertinant vien tik žmogaus intelektu, atrodys, kam čia tą patį sakyti kelis kartus.
Dėl to jūs šitą turėtumėte turėti omenyje, skaitydami mano padėkojimą Tėvui pačioje pabaigoje.
Tada ėjo mūsų skaitymas, po vieną paeiliui, apie apaštalų charakterį ir jų šeimyninę padėtį.
Po skaitymo Svetlana, kuri drauge su Deividu atskrido iš Denverio, surengė pagerbimą visų tų, kurie į sambūrį atvyko pirmą kartą. Pakvietė juos į rato vidurį. Ir kiekvienam padovanojo po ženkliuką su tais pačiais mėlynais trimis koncentriniais žiedais. O visiems sambūrio dalyviams pasiūlė nuo rato centre ant žolės patiestos spalvotos staltiesės pasiimti po tušinuką ir padavė po du nedidelius spalvotus popieriaus lapelius – vieną su geltonais raštais raudoname fone, o kitą su auksinės spalvos keturkampiu – ir ant jų paprašė kiekvieno užrašyti, ką savyje norėtų išsiugdyti, o ant kito lapelio užrašyti tai, kas šitokį siekį trukdo įgyvendinti. Ir tuomet, niekam kitam neperskaičius, kaip tą daro kiniečiai, kad jų siekiai išsipildytų, ji paprašė abu lapelius sudeginti. Užsidegė keliasdešimt liepsnelių ir sudegė “mūsų” paslaptys, kurios, anot Svetlanos, nukeliavo į amžinybę. Tai tiesiog buvo gražus žaidimas, ypač patikęs vaikams.
Mane sužavėjo Kristina, kuri pati išsiuvinėjo ir įrėmino kelis nemažus paveikslėlius ir padovanojo kai kuriems iš mūsų. Man ji padovanojo išsiuvinėtą skrendantį baltą geltonais plaukais mielą angeliuką, pučiantį trimitą. Ir jis trimituoja žinią, kuri taip pat išsiuvinėta – Dievo Tėvystė, žmonių brolystė. Tai – Jėzaus evangelija. Aš tikrai esu dėkingas už tokią nuostabią dovaną Kristinai, ir Tėvui, kuris Kristinos rankomis ir ją vesdamas iš vidaus ir pateikė mums tokias gėrio, meilės, ir tarnavimo dovanas. Ačiū tau, mano miela sielos sese Kristina. Kiek tu įdėjai darbo ir meilės. Ir tą aš jaučiu žvelgdamas į paveikslėlį. Tačiau be Tėvo pagalbos to tikrai nebūtum padariusi. Ačiū Tėve už Kristinos dovaną.
Tuo tarpu Kristina taip pat apdovanojo dar ir visus. Ji išvirė didžiulį puodą tradicinės sūrio sriubos. Kadangi aš valgau tik kartą, per pietus, tai šitos Kristinos dovanos neparagavau, bet spręsti galiu iš to, kad visi buvo patenkinti ir labai greitai milžiniškas puodas, į kurį tilptų ne vienas kibiras vandens, buvo tuščias. Kitai dienai nebeliko nieko.
Vakare suliepsnojo tradicinis laužas. Mūsų diskusijos dvasinėmis temomis tęsėsi. Tęsėsi iki vidurnakčio. Jos vyko ir po vidurnakčio. Bendravimas prie laužo turi savo ypatumų, nes aplinka ima trauktis nakties tamsoje. Mūsų dėmesio nebeblaško niekas. Laužas maloniai apšviečia. Nors vėsa jau ima kutenti kūną iš išorės, bet arčiau pasislinkus prie laužo, vėl maloniai šilta. Ir dūmų kvapas patinka. Dėl to bendravimui tiek visiems drauge, tiek ir nedidelėmis grupelėmis yra kuo puikiausios sąlygos.
Jau po pusiaunakčio dangaus skliaute pastebėjome ryškų šviesulį, kurie skrieja gana greitai, bet be jokio garso. Ir ne taip aukštai, kaip skrieja lėktuvai. Dar keisčiau buvo jo skidimo būdas – skrieja tiesiai, o tada truputėlį tarsi pabanguoja į viršų ir į apačią, tarsi pasisuptų ore, ir toliau vėl skrieja. Ir jo šviesos ryškumas pranoko Veneros spindėjimą. Tą šviesulį matėme daugiau negu dešimt žmonių. Nei lėktuvai, nei malunsparniai, nei palydovai taip neskrieja. Tuo labiau, kad matėme ir lėktuvų praskriejančių, kurių šviesos žybsėjo, ir buvo tokios blausios, vos matomos. O čia ryškaus spindėjimo. Koks tai šviesulys, mes paaiškinti negalėjome nė vienas. Tik buvo aišku, jog iš mums žinomų žemiškųjų skraidančių aparatų jis neatitiko nė vieno. Kada jis dingo už medžių viršūnių, mūsų diskusijos vėl tęsėsi. Tik už keliolikos minučių vėl pastebėjau neryškią šviesą. Vaidui parodžiau ir pasakiau, kad jis savo šviesa ima ryškėti. Ir labai greitai jis iš blausios gelsvos spalvos pasiekė beveik balto atspalvio ryškų spindėjimą. Ir tyliai, pabanguodamas, vėl praskrido pro mūsų akis. Vėl mūsų dėmesys buvo nukreiptas į skraidančią “lėkštę.” Tačiau nė vieno toks skraidantis objektas nenustebino. Tiesiog žvelgėme į jį kaip į savaime suprantamą ir mums įprastą.
Urantijos Knyga ir leidžia mums išplėsti sampratą apie kūriniją, kurioje yra gausybė planetų su žmonėmis, o tuo pačiu ir su skirtinga civilizacija, su geresniu energijos įsisavinimu ir valdymu ir gebėjimu atskristi į mūsų planetą, kaip mes galime atvažiuoti į… Molėtus į urantų sambūrį.
Dar daugiau, Urantijos Knyga moko žvelgti daug toliau negu skraidančios “lėkštės.” Žvelgti į tų skraidančių objektų pilotus, kaip į savo sielos brolius ir seses, taip, kaip turime žvelgti ir mūsų žmonijos visus narius – to paties Visuotinio Tėvo sūnus ir dukras.
Prie laužo likome keli vyrai ir toliau dar kalbėjomės. Tačiau jau akys merkėsi ir kūnas prašėsi poilsio. Į savo palapinę nuėjau miegoti jau šiek tiek po pusės trijų ryto.
Antroji sambūrio diena taip pat prasidėjo Tėvo pagarbinimu. Koks vis tik nuostabus yra pojūtis, kada siela, atsivėrusi Tėvui, maudosi Jo meilės virpesių vandenyne ir garbindama juos sugrąžina Tėvui. Tai su niekuo nepalyginamas pojūtis sielai. Neatsivėrusi siela dar negali patirti tokio giluminio ryšio su Tėvu. Dėl to kolektyvinis Tėvo garbinimas ir leidžia kiekvienai individualiai sielai lengviau šitokį pojūtį patirti, jeigu ji šito patirti trokšta pati, bet dar atskirai viena nepatiria.
Dabar mes dalinomės savo asmeniniu patyrimu su Tėvu, pasakojome apie kelią pas Tėvą. Kiekvienas turėjo, ką pasakyti, ir kiekvienas turėjo unikalių patyrimų, nes nėra nė vieno iš mūsų, kurių patyrimai būtų vertingesni už kitų patyrimus. Ar priešingai – menkesni už kitų. Mane džiugino ne patys patyrimai, kurių klausiausi, bet pasakojančių juos nuoširdumas ir troškimas atsiverti, dalintis jais. Būtent dėl didesnio atsivėrimo vienų kitiems, dėl gilesnio pažinimo ir renkamės į savo sambūrį. Kaip nuostabu klausytis tokių pasakojimų, kurie suvirpina sielą. O būtent toks buvo Irenos nuoširdus ir labai atviras savojo ryšio su Dievu Tėvu, su aplinka atskleidimas. Labai skausmingas jos savajam aš, kada ji pradėjo vis giliau panirti į Tėvo jai parengtą gyvą, ne ritualinį kelią, pilnas išbandymų, iššūkių, ir net pasityčiojimų iš aplinkinių, bet tuo pačiu ir suteikiantis Tėvo apsaugą, kad tik ji dar labiau pasitikėtų Jo vedimu iš vidaus ir jam atsiduotų.
Irenai pasakojant, kai kurių akyse buvo ašaros. Ašaros meilės ir gailestingumo.
Pietūs vėl buvo pušų teikiamame pavėsyje. Bet prieš valgymą padėkojome savo malda Tėvui, Sūnui Kūrėjui, ir Visatos Motinai Dvasiai už tokį nuostabų pietų stalą, kuriame visas maistas sunkte persunktas mūsų meile, gauta iš Tėvo.
Prie stalo mūsų jau mažiau, nes kai kas išvažiavo dar vakar, nesulaukę nei sriubos, nei laužo, kai kas išvažiavo dar vykstant mūsų asmeninio kelio pas Tėvą patyrimų pasidalinimui. Taip, kad prie stalo vietos daug laisviau. Tačiau valgis ne mažiau skanus, kaip ir vakar. Man ypač patiko Violetos užplikyti termose žirnių dribsniai su grybais.
Kadangi, dar net nebaigus visiems valgyti, kai kurie jau kilo irgi išvažiuoti, kiti jau ėjo prie ežero, nes saulė juos suviliojo, todėl taip, kaip buvau sumanęs sambūrį užbaigti Tėvo kolektyviniu pagarbinimu ir bendru sambūrio aptarimu, šito padaryti nepavyko, nes teliko vos keli prie stalo sėdintys.
Truputį buvo liūdna, kad mano sielos broliams ir sesėms tas pusvalandis buvo svarbiau paskirti kitiems reikalams.
Kiekvienas turime laisvą valią ir ją naudojame taip, kaip šito trokšta siela. Tai yra svarbiausia.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007 06 13