Su Urantijos Knyga Jungtinėse Amerikos Valstijose 2005-ųjų vasarą…

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

   Saulius ir aš sugrįžome iš Jungtinių Valstijų. Kokie įspūdžiai iš kelionės? Kadangi Jungtinėse Valstijose viešėjau jau septintą kartą, tai ir vėl įsitikinau tuo, ką jau buvau pajutęs ir per ankstesniuosius savo viešėjimus: šitoje aplinkoje visą laiką gyventi nenorėčiau. Tarnauti Tėvui Jungtinėse Valstijose – taip, norėčiau, bet gyventi amerikietiška gyvensena – jokiu būdu ne.

     Saulius, kuris Jungtinių Valstijų gyvenimą tikrai pamatė, ir jį pamatė labai įvairų –  vargu ar yra kitas žmogus pasaulyje, kuris per savo pirmąją viešnagę šitoje šalyje, būtų ją pervažiavęs nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno – irgi nuolat kartojo, kad šitoje aplinkoje gyventi nuolat jokiu būdu nenorėtų…

     Saulius, nuostabus sielos brolis ir puikus mūsų svetainės organizatorius ir tvarkytojas, ir aš skrendame į Filadelfiją. Joje liepos pačioje pabaigoje prasideda Urantijos Knygos išleidimo anglų kalba penkiasdešimtmečiui skirta tarptautinė konferencija. Kelionė ilga, vien tik per Atlanto vandenyną reikia skristi kelias valandas. Tad valgyti norisi, o ką daryti man, jeigu tų produktų, kokius siūlo lėktuve, nevalgau. Kadangi mano dietą sudaro tik žali vaisiai ir žalios daržovės, tai turėdamas karčios patirties iš ankstesniųjų skraidymų į Ameriką, kada dar valgiau vegetarišką ir virtą, ir keptą maistą, bet jau ir tada buvau patyręs vegetariškos virtuvės ignoravimą įvairių kompanijų lėktuvuose, tai dėl to sau pasiruošiau maisto namuose. Bet kaip visada pritrūko bent jau dar vienos valandos, kad viską pasirengčiau taip, kad vėliau būtų ir užtektinai, ir įvairu, ir patogu valgyti. Vis tik savo virtuve buvau labai patenkintas, kada pamačiau man lėktuve pasiūlytą menkavertį maistą. Tad valgiau savąjį, lietuvišką, virš Atlanto vandenyno… Ir vis taupydamas, nes galvojau jog dar gali prireikti maitintis ir Filadelfijoje… Aišku, pinigų turėjau įsidėjęs, bet žinodamas kainas ir savo piniginės storumą, turėjau pasitenkinti tuo, ką pasiruošiu pats, kol prasidės konferencija ir bus suteikiamas normalus maitinimas, už kurį jau sumokėjo konferencijos rengėjai…

     Filadelfija buvo pačiame vasaros karštyje. Temperatūra daugiau negu trisdešimt laipsnių. O mums dar reikia susirasti Vilanovos universiteto miestelį, kuris yra už Filadelfijos. Tuo tarpu pirma reikia nusigauti iki pačios Filadelfijos, o iš ten, jau persėdus į kitą traukinį, dar pusvalandis kelio iki Vilanovos universiteto miestelio… Prieš išvažiuojant gavau iš savo bičiulių iš JAV smulkų paaiškinimą, kaip iš aerouosto traukiniu nuvažiuoti iki Filadelfijos, o ten persėsti į kitą traukinį ir pasiekti Vilanovą. Dabar tai atrodo taip turėjo būti aišku ir paprasta, bet protingesni būname tada, kada ką nors patiriame savo kailiu. Ir tai dar nevisada…

     Tėvo planas ir yra toks – mus ugdyti per patyrimą…

     Saulius dar iš interneto buvo pasirengęs net ir žemėlapį, kur iš tiesų yra tas Vilanovos universitetas. Bet žemėlapis viena, o realus pasaulis – kita. Nors Saulius nuostabiai demonstravo savo išskirtinius sugebėjimus skaityti žemėlapį ir rasti tas mums reikalingas vietas, kur mes beatsidurdavome. Aš negalėjau nesižavėti jo puikia orientacija. Jam tikrai bus daug lengviau negu man orientuotis kosmose, kada sugebėsime skraidyti ir patys, kaip dvasios, ateityje… Ką Saulius pamatydavo miesto plane ar žemėlapyje, aš dar pasitikrindavau liežuviu – kur būdavo galimybė, dar pasiklausdavau, ar tikrai taip ten patekti… Bet nevisur ir nevisada būdavo ko ir paklausti…

     Aerouoste keletą kartų pasiklausiau, iš kur ir kaip nuvažiuoti į Filadelfiją, kol pagal paaiškinimus ir priėjome traukinių stotį.

     Pagaliau mes traukinyje. Baltus marškinius, juodas kelnes dėvintys stambūs konduktoriai, daugiausia juodaodžiai, kiekvienam perkančiam atplėšia po bilietą, kurį įkiši į specialų narelį ant sėdynės atlošo, kad konduktorius matytų, ar šis keleivis turi bilietą, ar ne. Patogu, ir laiko ir energijos sutaupo, nes pačiam keleiviui, nebereikia kaskart po sustojimo rodyti bilieto, o konduktoriui klausinėti, ar jis jį turi. Pats bilietas gal penkiolikos-dvidešimties centimetrų ilgio ir apie septynių-aštuonių centimetrų pločio. Amerikiečiai praktiški, tad ir tokie didžiuliai bilietai ne šiaip popierių švaistyti, bet pateikia visą informaciją: koks maršrutas, kokioje stotelėje išlipti, kokiu laiku važiuota, kokią dieną. Bilietų kaina skiriasi nuo kelionės ilgio, nuo važiavimo laiko, ir net nuo to, kada važiuojama, darbo dieną ar savaitgalį. Piko metu bilietai brangesni, labai anksti ryte ir vakare pigesni, švenčių dienomis ir savaitgaliais irgi pigesni. Lygiai taip ir dienos metu, kada mažiau važiuojančių, bilietai irgi pigesni. Tad visą šitą informaciją ir pažymi konduktorius. Jis turi savo asmeniniu žymekliu išmušantį spaustuką, kuriuo atitinkamose bilieto vietose ir pramuša skylutes. Tą kontrolierius irgi gali patikrinti, kokiu metu ir į kokią stotį važiuoji. Tikrai patogu. Bet patogiausia yra tai, kad dirba patys konduktoriai. Ir tai yra toje valstybėje, kur tikrai labai daug kas automatizuota, net ir tų pačių bilietų pirkimas stotyje. Bet keleivių patogumui dirba ir gyvi konduktoriai. Jeigu turi mėnesinį bilietą, tai kelionės metu jį irgi įspraudi į tą patį narelį ant sėdynės atlošo.

     Bet pati konduktorių maniera verta atskiro aprašymo. Visų, ypač juodukų, eisena ir stovėsena, visa elgsena demonstruoja, kad visatos centras ir šeimininkas čia yra jis; ne tu, ne aplinka, ne Dievas, bet jis. Nors jis paaiškins mandagiai, bet judesiai, toji kūno kalba, kurią matai, pati kalbėjimo maniera ir mimika liudija, kad čia valdžia yra jo, ne kieno nors kito. Net ne šalies prezidento. Tarp visų pirštų į tūteles susukti dolerių banknotai, po vieną tarp vis skirtingų dviejų pirštų, paruošti grąžai. Tačiau kokie jų rankų mostai, kokie plaštakų judesiai, nuplėšiant bilietą nuo visos bilietų knygelės, tai ne šiaip sau mostai, tai rankų ir plaštakų šokis. Tą sunku perduoti žodžiais, jeigu to pats nematei savo akimis… Matėm ir baltukų konduktorių. Tik jie nė iš tolo negali susilyginti su savo juodaisiais bičiuliais. Bet dar nuostabesnė jų žodžių kalba skelbiant sustojimus. Kiekvieną sustojimą jie paskelbia balsu, atsistoję, prieš pajudant, tarp dviejų vagonų, kurių durys atidarytos, o prieš sustojant, skelbia pereidami per porą vagonų, nes, ko gero, vienas konduktorius prižiūri du vagonus. Tačiau jų ištariamų garsų artikuliacija yra tokia, kad, ir norėdama, ausis panašių garsų nesugaus. Jeigu pats neperimsi jų kalbėsenos, jų manieros…

     Saulius  nuostabiai atkartoja tiek jų, ir ne tik jų, judesius ir garsus. Nežinau kaip jums paaiškinti, kad nors kiek tas būtų arčiau to, ką girdėjo mūsų ausys, ir ko iš pradžių visiškai nesuprato, bet, kada pradėjome analizuoti jų mąstymą, vis daugiau ėmėme nugirsti, tiksliau girdėti ir tai, ko jie nesako, bet ką turėtų sakyti. Tik jiems tą pasakyti neišeina, nes kalbos padargai neišvystyti.

     Sakykim mums reikia išlipti Vilanovoje. Kokį sustojimą paskelbiant turime tikėtis, jeigu būtume Lietuvoje. Aišku, “Vilan’ova.” Kirtį uždėjau ant “-o-“, kad ji būtų akcentuojama raiškiai ištariant. Bet mes neišgirdome nieko panašaus. Ne tik nieko panašaus, bet tai buvo garsai, kurie netgi ir labai iš tolo nepriminė to, ko tikėjomės išgirsti. Maždaug taip: “Yaoooaa.” Jokių priebalsių… Ir šitas užrašymas yra dar perdaug arti to, ką vis tik galėtum palyginti su “Vilanova.” Iš to, ką pasako konduktorius, taip neaiškiai, nors garsiai, jokiais ženklais šito atitikmens raštu negali išreikšti, kad tuo pačiu išliktų toks pat neaiškumas… 

     Vėliau, kada susidūrėme su juodaodžiais tiek gatvėje, tiek parduotuvėje, ar kitose vietose, su Sauliumi ėmėme analizuoti, kodėl jie žodžius taria taip neišbaigtai, taip neaiškiai, ir priėjome išvados, kad jų visi kalbos padargai, tie organai, kurie dalyvauja ištariant garsus, yra neišvystyti. Jų niekas nemokė taisyklingai tarti namuose, mokykloje, nemoko ir darbe. Tuo labiau tokie patys, kaip ir jie, yra gatvėje. Jie nebemoka tos protėvių kalbos, kuri ima iš viso nykti tokio masinio nemokšiškumo įtakoje. Ir tam pasiduoda ir baltaodžiai, kurie taip pat nebesivargina tarti visų garsų taip, kaip to reikalauja anglų kalbos fonetika. Tad palaipsniui visa anglų kalba išsigimsta, ne vystosi, bet išsigimsta. Tai dar viena problema, su kuria susidurs pasaulio inteligentija, kuri laikosi giluminės kultūros tradicijų.

     Lygiai tokia pati problema pakibo ir virš lietuvių kalbos, nes ji tampa vis didesniu savartynu, kurį papildo kalbos negerbiantis ir ją visiškai ignoruojantis jaunimas, o senesniosios kartos kalbos mohikanai jau nebepajėgūs atsispirti komercijos įtakai lietuvių kalboje. Kol kas, bet tik kol kas, plinta kultūrinio, o tuo labiau dvasinio, nemokšiškumo virusas, skleidžiamas materializmo komercijos… Bet tam ir esam mes, kad šitą laviną stabdytume…

     Išlipam iš traukinio ir ieškom nors kokios gyvos dvasios pasiklausti, kur gi eiti į Vilanovos universitetą. Aplinkui tuščia. Karštis gena ieškotis pavėsio, o ne kelio... O čia dar krepšiai… Nusprendžiam pereiti į kitą geležinkelio pusę. Einam per mažytį tuneliuką [Camera 3], pasakytume dar nuo caro laikų, bet kad čia caro nebūta, tad šitas palyginimas tinka tik tiek, jog jis tikrai senoviškas. Tunelyje daug vėsiau… Bet vėl lipam laiptais į viršų. Vėl patenkam į karštį... Pamatom ir žmogų, kurio pasiklausiu, kur gi toliau žingsniuoti. Pasirodo veltui perėjome į kitą geležinkelio pusę… Ir iš viso, klaidžiojome būdami visiškai šalia Vilanovos universiteto miestelio tos dalies, kuri mums ir buvo reikalinga… 

     Vėl atgal į tunelį, laiptais žemyn, laiptais aukštyn, ir vėl į karštį… Einam per didžiulę aikštę, ar greičiau kiemą, link triaukščių iš tamsaus akmens blokelių statytų pastatų. Ausyse visą laiką kažkoks nuolatinis svirpimas tarsi be perstojo dirbtų koks oro kompresorius… Taip, pasirodo, dirba, tik ne oro kompresorius, o cikados. Ir visas dvidešimt keturias valandas per parą. Aišku pakaitomis, kad ir pailsėtų. Bet mūsų ausims atokvėpio jos neduoda nė akimirkai… 

     Prie durų jau pamatau ir pažįstamų. Pasisveikinam, apsikabinam kaip seni bičiuliai…

     Po registracijos gauname konferencijos programą, kur nurodytas laikas, vieta, ir tema visų paskaitų, seminarų, ir įvairių kitokių renginių. Nuo pat ryto iki vėlyvos nakties. Gauname ir specialiai konferencijai parengtų marškinėlių. Šįkart juodos spalvos su konferencijos pagrindine tema ant krūtinės: “Make the spirit matter!” – “Paversk dvasią svarbia!”

     Kambarys, kuriame apsigyvenome, nemažas, bus apie 25 kvadratinius metrus, o gal ir daugiau. Jame per mokslo metus Vilanovos universitete, gyvena du studentai. Stovi dvi didelės ir labai ilgos medinės lovos, du rašomieji stalai drauge su sumontuotomis lentynomis, sienose įmontuotos drabužių spintos, per visą sieną. Greta yra dar vienas kambarys, kuriame gyvena kiti du studentai. Tad šitas ketvertukas naudojasi bendra virtuve, kurioje yra didžiulė elektrinė plytelė, mikrobanginė plytelė, didžiulis šaldytuvas, spintelės su stalčiais virtuvės įrankiams. Virtuvė nuo salono pusiau atskirta labai plačia pertvara, kuri studentams ir jų svečiams taip pat gali pasitarnauti ir kaip baras. O salone stovi didelis apvalus stalas, netoli dar vienas mažesnis stalelis, foteliai, sofa… Per visą sieną langas, per kurį matosi didžiulis atviras kiemas… 

     Du tualetai. Vienas iš jų vonios kambaryje. Didžiulis koridorius, o jame sumontuotas gal pusantro metro ilgio ir aukštas veidrodis, ir dvi kriauklės su dviem atskirais šilto ir šalto vandens kranais.

     Su Saulium gėrimės tokia visiškai nestudentiško bendrabučio aplinka. Kaip būtų puiku, kad tokias sąlygas turėtų Lietuvos studentai… O jeigu dar pridėsiu, kad visi bendrabučiai yra vos trijų aukštų ir visuose yra liftai. Didžiuliai liftai. Visur išklota kiliminė danga, tiek koridoriuose, tiek kambariuose, tik vonioje ir virtuvėje plytelių grindys… Tiesa, lovų minkštumo neišbandžiau, nes kiekvieną vakarą savąją miego vietą klodavausi ant grindų šalia lovos…

     Konferencija kitą dieną dar neprasidės, tad valgyti negausime dar ir visą kitą dieną…  Saulius pasiūlo važiuoti traukiniu tolyn iki galutinės stotelės ir pasižiūrėti, koks ten miestas, pavadintas Paoli, bei nusipirkti maisto…

     Miestas už pusvalandžio kelio. Neatrodo, kad būtų didelis... Bet mums iškyla nenumatyta problema. Visi kažkur važiuoja mašinomis, o mes vieninteliai žingsniuojame gatve, dairydamiesi maisto parduotuvės. Namai vieno-dviejų aukštų, gatvė plati, ir niekur nė ištolo nekvepia maisto parduotuve… Vakarėja… Parduotuvės jau užrakintos ir paklausti nėra ko… Gatvėje žmonių – nė vieno. O juk šalyje beveik trys šimtai milijonai gyventojų. Legalų, o kiek dar nelegalų. O pasiklausti nėra ko. Galų gale, pamatom kažką panašaus į kavinukę… Saulius pasiūlo pasirinkti, ko norėčiau atsigerti… Paklausiu pardavėjo, indo-imigranto, koks ten gėrimas, kurį ką tik pardavė pirkusiems prieš mus. Pasakė, jog tai braškių sultys. Tokį karštą metą tikrai būtų nuostabus gėrimas… Tuo labiau tikrų sulčių. Kada jau ragavau jį, pasirodė, kad ten tų braškių gal ne tiek jau daug, bet ledo, kaip ašigalyje…

     Amerikiečiai, iš viso, kraunasi į kiekvieną stiklinę didžiulį kaupą ledo, o gėrimo – tik kvapas ir pavadinimas. Tai biznis. Netinka čia žodis verslas, tik biznis. Dėl to ir girdo amerikonus, ir ne tik juos, ledais. Šaldo gerkles ir gerklas, kad, jau kiti, galėtų vėl iš jų čiulpti pinigus už… gydymą. Juk ledas pigiau kainuoja negu koks nors kitas gėrimas. Tad lėktuve, kavinėje, restorane vien tik ledas, jeigu nespėsi perspėti, kad ledo nereikia…

     Į vidų įeina pora jaunuolių, kurių ir paklausiu, kur galėtume surasti maisto prekių parduotuvę, kuo arčiau šios vietos. Pasakau, kad atvažiavome iš Lietuvos į konferenciją, skirtą Urantijos Knygos 50 metų jubiliejui. Jie labai šiltai reaguoja į mano pasakymą, kad esame iš Lietuvos. Pasirodo vienas iš jų turi draugą iš Lietuvos, studijuojantį universitete ir žaidžiantį krepšinį. Jie mums ir paaiškina, kad parduotuvė yra visiškai greta, vos per aikštę…

     Kitą dieną dar konferencija neprasidės. Ji dar skirta dalyvių atvykimui. Tad Saulius siūlo važiuoti ir susipažinti su Filadelfija. Tuo labiau, kad maitinimo vis tiek nebus per visą dieną. Iš ankstyvaus ryto susiruošiam į šį miestą. Iš tiesų turintį labai reikšmingą pavadinimą. Pirmiausia tuo, kad toks miestas jau buvo ir Jėzaus laikais graikiškojoje Romos imperijos dalyje. Ir būtent į tą miestą pabėgo Lozorius po prisikėlimo. Ir būtent tame mieste Jėzaus evangeliją skelbė jo ištikimiausias mokinys, Jono Krikštytojo apaštalų vadovas, Abneris, nors jo vardo, dėl savo ambicijų, nesuminėjo nė vienas evangelijos autorių. Kita vertus, šis žodis graikų kalba reiškia brolišką meilę. 

     Vagone – vos  ne vieninteliai. Dar pora galvų matosi. Ankstyvas šeštadienio rytas. Visi dar miega. Ir prie stotelės matėm, kad mašinų stovėjimo aikštelė tuščia. Darbo dieną ji visa būna pilna mašinų. Mat iš tolimesnių vietų iki čia atvažiuojama mašinomis, toliau jau keliaujama traukiniu. Taip greičiau, patogiau, ir pigiau.

     Mums bilietai šįryt irgi pigesni, šeštadienis. Bet konduktoriai savo stichijoje – rankų mostai platūs, maniera prezidentiška… Bet kelias iš Vilanovos į Filadelfiją visiškai ne toks, kaip iš Filadelfijos į Vilanovą. Traukinys šokinėja tiek, kad atrodo nuvers nuo sėdynės. Ėhe, štai tau ir Amerika su savo gerove ir pinigais. Nebeužtenka pinigėlių geram geležinkeliui nutiesti. O juk čia Pensilvanija, ne koks nors Aliaskos užkampis… Tad, kada anksčiau manydavau, kad Lietuvos geležinkeliai galėtų būti geresni, dabar matau, kad ir Amerikos geležinkeliai galėtų būti geresni… Aišku, viena atkarpėlė, dar nieko nereiškia, bet simptomėlis yra, oi kaip yra… Su Sauliumi pasijuokiame, jog važiuojam ne ant apvalių, bet kvadratinių ratų…

     Filadelfijos geležinkelio stotis didžiulė didžiulė. Joje milžiniška Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava. Kai tokia didžiulė stotis, tai net ir esant daugybei žmonių, grūsties vis vien nesusidaro. Pasižiūrim, kada yra traukinys atgal, pasižvalgom po stotį, ir keliaujam susipažinti su Pensilvanijos valstijos sostine, kaip mes sakytume, arba su jos administraciniu centru, kaip vadina amerikiečiai. Čia yra valstijos gubernatorius ir vietinės valdžios institucijos.

     Tik išėjus laukan, pamatom aplinkui pilna didžiulių taksi. Gal už kokio kilometro matosi dangoraižiai. Tai ir bus centras. Finansų ir verslo centras. Amerikoje kiekvienas save “gerbiantis” miestas būtinai turi turėti bent kelis dangoraižius. O kaip gi kitaip..? Juk gėda prieš tuos, kurie jau turi, o ką, čia valdžia prastesnė..? Aišku, žemė brangi, tad ir dėl to juos vis kelia ir kelia į viršų. Tačiau pseudoprestižas toli gražu ne butaforinis… Ar ne tai yra Vilniuje..?

     Subtiliam miesto grožiui pasiekti neužtenka pristatyti dėžučių, nesvarbu, kokio aukščio... Bet tam žmonija dar nepribrendusi dvasiškai – nei valdžia, nei architektai. Dabar, kol kas, šeimininkauja bejausmiai pinigų valdovai…Visur: tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek ir mūsų Lietuvoje.

     Vienas dangoraižis, bet jis ne miesto centre, bet priešingoje nuo geležinkelio stoties pusėje [Camera 3], pastatytas iš tokio pilko stiklo, kad su ryto dar apsiniaukusiu pilku dangaus fonu beveik susilieja ir yra beveik nepastebimas kaip realus pastatas. Tarsi išplaukiantis miražas… Tai vienintelis įdomus statinys iš visų Filadelfijos dangoraižių. Ne grožio prasme, bet pačios minties polėkiu… Vis tiek tai yra dėžutė, nors ne keturių kampų, o daugiau, nes iš mūsų stebėjimo padėties matome keturis kampus statinio viršuje, pradedant nuo stogo, o einant žemyn, viduriniai du kampai sujungiantys vieną sieną, dėl to, kad pati siena, eidama žemyn, siaurėja, kol apačioje sueina į bendrą tašką ir tie du kampai pavirsta vienu. Dėl to kitoje namo pusėje gali būti kas nors panašaus… Ir visur aplinkui pilna Jungtinių Valstijų vėliavų: gatvėje, ant namų: aukštai, žemai, per vidurį, vos ne per langus iškeltų, ant lengvųjų automobilių net po dvi – vienoje pusėjo mašinos stogo ir kitoje… Jeigu tai ir yra patriotizmo protrūkis po tos akimirkos, kada buvo sugriauti du pastatai dvyniai Niujorke, tai išoriniu žvilgsniu žvelgdamas tikrai matai, kad čia patriotizmo jūra, kuri arba dar labiau išsilies į vandenyną kokiu nors veiksmu, arba subliūkš dėl per didelės pompastiškos išorės neturėdama jokio dvasinio turinio… Greičiau tai bus antrasis kelias…

     Tuo tarpu tikrasis dangoraižių centras vis labiau ir labiau ima artintis ir ryškėti, mums žingsniuojant į Filadelfijos centrą. Jis visiškai tuščias. Tiesiog žengiame, beveik, vieninteliai gyvi padarai tarp stiklo ir betono pabaisų [Camera 3]. Akimirkomis tikrai nieko nematome, kas būtų gyva be mūsų. Keistas reginys – tokia gausybė namų, o nė gyvos dvasios. Štai kuo pavirsta finansų ir verslo centrai, kada baigiasi darbas arba poilsio dienomis iš pat ryto… Negyvas miestas. Tai iliuzinės materialios gerovės neharmoninga išraiška…

     Tarp dangoraižių užeiname ir mažiuką su kupolu išlikusį statinį [Camera 3]. Jis panašus į baravyką po egle. Ir jau apjuostas tvora. Ir jam gresia tokia pati dalia, kaip ir iki jo buvusiems, ko gero, irgi tokiems pat, kaip ir jis, išraiškingiems statiniams. Statybų tvora, tai kaip grybautojo peilis tikram baravykui. Tik gamta sutvarkyta taip, kad kitais metais baravykas vėl išaugs, tuo tarpu gražus statinys sugriautas, daugiau nebeiškils niekada…

     Su Saulium vaikštom ir vis vienas kitam antrinam, kad tokiame mieste gyventi visą laiką jokiu būdu nenorėtume…

     Kuo arčiau vidudienio, tuo daugiau žmonių…

     Ir tas pats miestas ima neatpažįstamai keistis. Ten, kur atsiranda gyvybė, ten  visiškai kitaip atrodo ir aplinka. Ji ir toliau gali likti nepriimtina, bet įgauna visiškai kitokių atspalvių. Gatvėje ima virti gyvenimas. Harmonijos miestui tai nesuteikia nė kiek, bet jį patį paverčia gyvu.

     Gatvės metaliniai kioskai ant ratų jau sulaukia savo pirkėjų – kam atsigerti, kam užkąsti tokį kenkalą, kaip mėsainį ar dešrainį…

     Einame su Sauliumi jau tolyn nuo dangoraižių. Einame link prekybos centro. Ten, kur ir turi vis daugiau ateiti žmonių, kad nusipirktų produktų, kad pavalgytų kavinėje, kad pabendrautų su bičiuliais… Ir miesto gatvės nebe tokios atstumiančios, nes pastatai ne tokie aukšti. Vos kelių aukštų. Ir parduotuvių pilna, tad ir veiksmas čia būdingas prekybai – judėjimas, triukšmas, ir santykiai tarp pirkėjų ir pardavėjų.

     Susirandame mums tinkamą parduotuvę, kad nusipirktume vaisių, daržovių. Tai didžiuliame prekybos centre nedidelis skyrius, kuriame šeimininkauja japonės. Labai paslaugios ir besišypsančios [Camera 3].

     Pasirenkam įvairių vaisių ir daržovių. Mums kiekvieną produktą sudeda į maišelius. Kai paklausiu, ar būtų galima nuplauti kur nors vynuoges, tai parodo, kur yra kranas. Kada prieinu jas nuplauti, kad galėtume kur nors atsisėdę ant suoliuko papietauti, tai kita japonė labai paslaugiai paprašo perduoti vynuoges jai ir pati nuplauna neišimdama iš maišelio. Mat jame yra skylutės, per kurias išteka visas vanduo ir žemės. Ir labai patogu ir paprasta. Ko vis tik stinga mums? Paprasto patogumo žmogui… Ir šitos parduotuvės tokia nuostabi dvasinė energija mus paveikia tiek, kad su pardavėja nusifotografuojame… O vėliau, kada vėl buvome Filadelfijoje, dar kelis kartus ėjome būtent pas šitas japones nusipirkti vaisių ir daržovių.

     Filadelfijoje atkreipėme dėmesį į naujai atsirandančią juodaodžių jaunų žmonių madą – užsivilkti trikotažinius baltus marškinėlius, kurie būtų daug žemiau kelių, juos dėvėti virš džinsų, kurie turėtų būti bent jau keturiais-penkiais dydžiais didesni, kad vilktųsi žeme, o sportiniai batai turėtų būti irgi keliais numeriai didesni… Eina toks modernas ir visa savo banguojančia eisena demonstruoja “esu pasaulio, na ne pasaulio, tai Filadelfijos, o jei ir ne Filadelfijos, tai kvartalo centras, žiūrėkit…”

     Su Saulium, jau kitą kartą atvažiavę į Filadelfiją, kaip Filadelfijos “senbūviai gyventojai,” vis daugiau laiko paskyrėme žmonių stebėjimui. Dėl to, kada vėl užsukome pas japones, tai prisėdome prekybos centro milžiniškame hole ir stebėjome žmones, jų eisenas, aprangą, elgesį… Dėl to ir priėjome išvados, kad tokia nauja mada plinta tarp Filadelfijos juodųjų jaunų žmonių. Ypač tarp jų, nes ir baltieji retsykiais šmėsteli panašia apranga. Bet pavieniui. Kada nors, žiūrėk, koks nors lietuviukas irgi parveš tokį “stilių” į savo gimtinę…

     Karštis jau veja į pavėsį. Man jis labai patinka, bet Sauliui jo per daug. Iš japonių einame į nedidelį skverą. Čia ir papietausime. Atsisėdame prie didžiulio fontano tame nedideliame skvere, kuris yra tarsi oazė tarp mūrų, pasimeldžiame ir valgome vynuoges, bananus, ir samprotaujame apie vietinių žmonių gyvenseną: susirūpinę, pilni siekių materialiame gyvenime, nusivylimų, pykčio, noro išsiskirti iš visų kitų… Stato dangoraižius, paleidžia fontanus, bet kaip jiems stinga Urantijos Knygos šviesos, kad susivoktų kas jie yra, kur jie yra, ir kur jie eina… Jiems stinga jų dar neatrastos gyvenimo prasmės  - atrasti Tėvą savo viduje ir tarnauti Kūrėjui ir Jo visai kūrinijai, pradedant žmonėmis.

     Papietavę sukame kitu keliu, bet link geležinkelio stoties. Einame nebe tarp dangoraižių, bet tarp senesnių ir daug gyvybingesnių pastatų. Matome vėl kitokią Filadelfiją. Ji tikresnė. Arčiau žmogaus ir gamtos. Prieiname gražią bažnyčią. Jėzaus bažnyčią. Už tvoros, šventoriuje, stovi ir graži Jėzaus skulptūra. Ne ant kryžiaus, bet visu ūgiu gražaus jauno vyro išvaizda, kuri kelia pasigėrėjimą ir norą dar atidžiau žvelgti į ją [Camera 3]. Iš jo tarsi sklinda meilė ir ramybė. Būtent to ir trūksta dabar vaizduojant Jėzų.

     Viduje bažnyčios irgi nuostabi ramybė. Bažnyčia irgi labai graži. Atsisėdam ir imame melstis. Meilė apima visą vidų, ramybė, kuri gaivina…

     Išeidami pamatom pagyvenusią moterį. Aš jai pasakau, kad labai graži bažnyčia. Imame kalbėtis. Sakau, kad atvažiavome iš Lietuvos. Į konferenciją, skirtą Urantijos Knygos, kuri yra dieviškas apreikšimas apie Jėzų ir Tėvą, apie kūriniją, penkiasdešimtosioms metinėms. Paaiškinu truputį apie Urantijos Knygą. Aišku, ji negali patikėti, iki galo, ką aš jai sakau, bet tai, kad girdi sakant apie Dievą, apie Jėzų, ją padrąsina. Ji nusišypso. Ir mes išsiskiriame artimesni ir labiau pasitikintys negu tuomet, kai vienas kitą tik pastebėjome…

     Išėjus iš bažnyčios karštis apsisuka aplink mūsų kūnus ir mus įvynioja tarsi į karštą antklodę, kad niekaip negali jos nusikloti. Ir netikėtai išgirstam muziką. Man pasigirsta, kad kažkas dainuoja lyg ir apie Jėzų. Prieš bažnyčią matom skverą. Ten kelios grupelės juodųjų jaunų žmonių [Camera 3]. “Einame prie jų,” sakau Sauliui. Priėjęs jiems sakau, kad nuostabi muzika ir klausiu, ar tai apie Jėzų. “Ne ne, ne apie Jėzų,” atsako vienas iš jų. Bet į mano prašymą paklausyti, mielai sutinka leisti tą padaryti. Ima net dar sukinėti savo didžiulio muzikinio centro rankenėlę, kad geriau nustatytų radijo stotį. Sakau jiems, kad vis tik tai graži muzika. O tada klausiu, iš kur kyla grožis. Imame, po truputėlį, bendrauti. Kada aš jiems sakau, kad tai kyla iš Dievo, jie ima juoktis. Net mesteli pašaipą “Ar tu koks pamokslininkas.” Į tai aš jiems atsakau, kad esu įtikėjęs Dievo sūnus, skelbiantis Jėzaus gyvąją evangeliją. Pradedu vis daugiau ir daugiau jiems aiškinti apie Dievo veikimą per meilę tarp žmonių. Rodau į dangų ir pasakoju apie visatą, kurią sutvėrė Jėzus, ir kuri sudaro tik dalį Paukščių Tako galaktikos. Jie su pašaipa žvelgia į mane. Tada imu keisti taktiką. Per Jėzų jų nepasieksiu. Imu aiškinti apie gyvybės plazmos įterpimą sūriame vandenyne, kad tuo metu tas sūrus vanduo skalavo visą gyvybės plazmą, ir lygiai tokios pačios druskos koncentracijos tirpalas dabar skalauja kiekvieną mūsų kūno ląstelę. Tegu perpjauna bet kurioje vietoje savo ranką, koją, ir palaižo. Pajus sūrumą. Dėl to, kad mūsų gyvybės pagrindą sudaro druskos tirpalas. Bet materija išeikvoja savo energiją ir turi keisti būvį. Mes turime tokį kūną, kuris miršta. Kol kas. Bet mes nesame tas kūnas, kuris miršta…. Kas jaučia meilę, gailestį, pyktį, pavydą, kas jaučia padėką ir palaimą, ar koks kūnas, ar jo kuri nors dalis… Būtent tas vidinis aš ir lieka po materialaus kūno mirties, prisikelia ir toliau gyvena kaip siela, o dar toliau – kaip amžinoji dvasia. Ji vis labiau ima pažinti visą iš Dievo kylančią tikrovę ir Jį patį, kuris yra Rojuje, visos kūrinijos centre, iš kurio Jis negali pajudėti niekur, nes visa kūrinija sugriūtų…

     “Iš kur tu visa tai žinai? Kas tą gali patvirtinti?” jau be pašaipos ima klausti manęs. Pasakau keletą žodžių apie Urantijos Knygą. Tada vienas iš grupės, kuris daugiausia šaipėsi, paprašo užrašyti tos knygos pavadinimą ir dar paklausia, ar ji gali būti bibliotekoje. Paduoda man lapelį ir tušinuką. Kol rašau ant lapelio Urantijos Knygos pavadinimą, prieina dar kitas, ištiesia laikraštį ir paprašo ant jo irgi užrašyti knygos pavadinimą…

     Taip Tėvas ir veda – nuo išgirstos muzikos, kuri man skambėjo, kaip giesmė apie Jėzų, nuo užkalbintų juodaodžių, nuo jų pašaipų iki susidomėjimo Urantijos Knyga… Sėkla pasėta, ar ji duos derlių, tai jau nebe mano reikalas… Išsiskiriame kaip bičiuliai paspausdami rankas…   

     Vien dėl šito susitikimo buvo verta važiuoti į Filadelfiją… O gal dėl jo ir atvažiavau..?

     Konferencijoje apie penkis-šešis šimtus dalyvių [Camera 3]. Aišku, kad labai daug įvairių temų nagrinėjama daugybėje seminarų, kuriuos aplankyti visus niekaip neįmanoma, nes vienu metu skirtingose studentų miestelio vietose vyksta keli seminarai. Ką gi svarstė susirinkę urantijiečiai į šitą konferenciją, skirtą penkiasdešimtosioms Urantijos Knygos išleidimo metinėms? Kad galėtum susidaryti nors menką vaizdą tų temų, kurios buvo nagrinėjamos seminarų metu, išvardinsiu kai kurias: “Asmenybė ir žmogus.” “Moralės religija: sprendimai, nuoširdumas, ir objektyvumas.” “Santuokos ryšiai ir šeimos gyvenimas: Antagonistinis bendradarbiavimas.” “Dvasia ir menas.” “Asmenybė, žmogiškieji šaltiniai ir Urantijos Knyga.” “Kaip Dievas veikia mūsų viduje?” “Kuo gi yra tokia ypatinga Urantijos Knyga?” “Aukščiausioji Būtybė.” “Dvasios vaisiai.” “Antrosios mylios iššūkis.” “Auksinė taisyklė – pranokstanti dorą ir moralę.” “Visatos Motinos Dvasios realumas.” “Angelai, Likimo Sargai.” “Dvasios vienybė ir bendruomenė.” “Gilioji politika ir gilusis dvasingumas.” “Turtinant jūsų supratimą apie Urantijos Knygą.” “Nuo žvaigždžių iki ankstyvosios civilizacijos.” “Tampant Visatos piliečiais: Kitų penkiasdešimties metų iššūkis.” “Dieviškoji kultūra.” “Kur visatoje esame mes?” “Psichologinė ir dvasinė sveikata pagal Urantijos Knygos principus.””Dvasinis užkariavimas – nuo materijos iki dvasios.” “Sielos pasireiškimas per kūrybinę išraišką.” “Statant tiltus tarp Biblijos ir Urantijos Knygos.” “Įtikėjimas, viltis, ir pasitikėjimas.” “Mokslas Urantijos Knygoje: Probleminis ar pranašiškas.” “Mokantis Jėzaus religinės praktikos.” “Kosminiai piliečiai kaip Dievo vaikai.” “Gyvoji Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Šventovė.”

     Temas siūlė tie, kurie ir norėjo jas pristatyti ir nagrinėti drauge su kitais norinčiais dalyvauti diskusijose.

     Aš pasiūliau temą “Gyvoji Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Šventovė.” Norėjau, kad Urantijos judėjime, jau dešimtmečius dalyvaujantys žmonės, galų gale, nustotų neigiamai žvelgę į gyvąją bažnyčią, kad patys imtų ne tik joje dalyvauti, bet ir steigti tokias šventoves visur. Joje nebūtina, kad susirinktų šimtai. Užtenka vos kelių nuoširdžių įtikėjusiųjų. Ir jie ima patirti gyvąjį ryšį su Dievu ir tarpusavyje. Taip ir ima pasireikšti gyvoji Jėzaus evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių brolystė. Su sąlyga, jeigu žmogus nuoširdžiai atsiveria pamaldų metu. Bet Urantijos judėjime dabar viešpataujantis intelektualus, ne dvasinis, požiūris neleido žmonėms patirti tokio nuostabaus bendravimo šventovėje, nes paprasčiausiai į mano seminarą teatėjo aštuoni žmonės…

     Lauksiu kitos Dievo suteiktos progos, bet šito patyrimo perteikimo niekada nebeatsisakysiu, nes jį laikau net svarbesniu už vien tik intelektualias Urantijos Knygos studijas, kurios nieko daugiau neduoda tik informaciją... O mums reikia pirmiausia gyvojo ryšio su Dievu ir tarpusavyje. O tai kaip tik ir galima patirti tokių neritualinių pamaldų metu.

     Man kai kurie ir urantijiečiai pasako, kad tokį ryšį jie užmezga ir tradicinėje bažnyčioje. Nieko nuostabaus, juk Dievas yra ne patalpose, o tavo viduje. Ir jeigu atsiveri Jam nuoširdžiai, tuomet ir patiri tą realų ir gyvą ryšį. Bet nuo to tradicinė bažnyčia netampa iš ritualinės gyvąja. Joje vis tiek vyrauja dogma ir ritualas, o ne laisvai dvasios sparnus išsklendusi ir iš tos pačios dvasios besiliejanti Tėvą garbinanti sielos malda…

     Dogmos išpažinimas ir ritualų viešpatavimas man primena susikūprinusį žmogų, kuris, sunkiai kvėpuodamas, niekaip negali atsitiesti, kad įtrauktų pilnus plaučius oro. O ką čia bekalbėti, kad jis pajustų laisvę ir norą ir sugebėjimą pakilti ir sklęsti per visą visatą kaip Dievo sūnus, kad pajustų tokią meilę Tėvui, kad Jį apkabintų taip, kaip žemiškas mylintis sūnus apkabina savo mylimą žemišką tėvą… Taip atsiveria siela Tėvui. Ir tuomet kūno padėtis visiškai nesvarbi, ar jis klūpo ar guli…

     Būtent tokį išsilaisvinimo pojūtį patiria kiekvienas, kuris gali atsiverti Tėvui iki pat paskutinės savo sielos kertelės per mūsų šventovės, Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovės, pamaldas. Ir patiria nuostabų tarpusavio brolystės jausmą, kuris yra dar labai gležnus, net ir trapus, bet jau skleidžiasi... Ir jis pavirs į nuostabų žiedą, apėmusį visą planetą… 

     Dėl to ir norėjau šituo patyrimu pasidalinti ir per konferenciją, kad jį pajustų ir visi atėjusieji į mano seminarą, nes maždaug du trečdalius seminaro laiko paskyriau pamaldoms.  

     Tuose seminaruose, kuriuose Saulius ir aš dalyvavome, temos buvo nuostabios. Ir pasisakymai nuostabūs. Tik man stigo esminės šerdies – atsivėrimo visa savo siela Tėvui ir pasitikėjimo Jo vedimu. Kada šitą mintį vis pareikšdavau, labai daug kas tą priimdavo ne kaip jų minčių išplėtimą, bet kaip jų minčių nuvertinimą, o savęs iškėlimą. Ir mano argumentai jų, daugumos, neįtikindavo, kad Urantijos Knyga yra tik priemonė ryšiui su Tėvu, bet ne pats tas ryšys. O ryšiui užmegzti būtinas nuoširdus atsivėrimas Dievui, o ne įvairios pratybos, pradedant joga ir baigiant meditacija, kurias ir kvietė kai kurie iš pasisakančiųjų praktikuoti. Jiems sunku suvokti, to patiems nepatyrus, kad nei joga, nei meditacija žmogaus širdies neatvers gyvajam Dievui. Tą gali padaryti tik nuoširdus, savais žodžiais, savomis mintimis, bendravimas su mylinčiu Tėvu, bendravimas su Juo kaip su asmeniu…

     Ir tas kartojasi konferencija po konferencijos. Dėl to jose ir nėra gyvybės, nes vyrauja loginiai išmąstymai, intelektualios diskusijos. Jose stinga praktikos, kaip gi užmegzti gyvą ryšį su Tėvu, su Jėzumi. Kaip patirti, kad Tėvas, Jėzus yra realūs, gyvi…

     O juk tai ir yra svarbiausia kiekvienam pajusti, kad jis yra mylimas, ir kad jis taip pat gali mylėti realų asmenį – Dievą Tėvą. 

     Bet konferencijų, visų, esminė dalis yra asmeninis bendravimas su įvairių kultūrų žmonėmis [Camera 3]. Ir tai, ką svarstant intelektualiai, gali ir nepatirti vienovės dvasioje, tai šnekantis ne tokiomis giliomis temomis, ir po vieną, bet kokie barjerai išnyksta. Ir tada pamatai, kad tas pats žmogus ima labiau atsiverti, ką padaryti jis bijojo grupėje. Ir ryšys ima užsimegzti daug nuoširdesnis…

     Štai tokiomis akimirkomis ir naudojausi visą laiką. Tai ir buvo mano asmeninis tarnavimas, aiškinant, kad Urantijos Knyga yra nuostabu, bet šito maža. Dar turime užmegzti gyvą ryšį su Tėvu, ir garbinti Jį ne tik individualiai, bet ir kolektyviai, kad imtume patirti Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę realiai. Ir jau dabar…

     Vilanovos universiteto miestelis yra didžiulis. Bet šitame miestelyje matai, su kokia meile jis buvo suplanuotas, su kokia nuostaba žvelgi į tai, kas iškyla prieš tavo akis, kada pasuki už namo kampo. Medžiai tokie įvairūs, kad žvelgi į jų lapus, kamienus, visą jų lapiją ar spyglius, ir negali patikėti, kad jie tikri. Tokie purūs, tokie gyvybingi, tokie vešlūs. Tiesiog prieini ir lieti, lieti ir glostai, uostai…  Ir matai, kad ir eglės, ir pušys, nors ir tokios įvairios, ir nors jų spygliai tokie nepanašūs, bet viskas yra tikra. Ir ne tik tikra, bet labai skirtinga nuo to, ką matai Lietuvoje. Ir augmenijos taip gausu. Tai – tokia atgaiva karštyje. O vakare, dėl atskirų medžių grupių apšvietimo, vaizdas visiškai kitoks, nes tokia vešli lapija ir purūs spygliai atrodo dar labiau nerealūs, kaip iš pasakos…

     Kartą prisėdus vakare ant suoliuko po tokiais nuostabiais medžiais, Saulius man parodo ore pasklindančius blykstelėjimus. Jie skraido. Saulius sako, kad skriedami vabzdžiai paskleidžia šitas liepsneles tiesiog už savęs. Ir netikėtai suvoki, kad ne tik liejasi nenuilstantis cikadų svirpimas, bet skraidančios įvairiomis kryptimis mažytės liepsnelės sukuria žodžiais sunkiai perteikiamą kūrinijos gyvybingumo pasireiškimą naktį… Ir visa ta grožybė atsiskleidžia pagal Kūrėjo evoliucinio vystymosi sumanymą, skirtą ne tik mūsų planetai, Urantijai, bet ir visai kūrinijai. Kiekvienas toks nesuskaičiuojamas liepsnelės blykstelėjimas, kiekvienas spyglys, kiekviena mintis tampa patirtinės Dievybės – Aukščiausios Būtybės – patirtimi. Ir mes, būdami čia, žemai, jau dabar, prisidedame prie šios patirtinės Dievybės augimo link gyvenimo ir šviesos epochos, kad Ji pradėtų greičiau veikti pati. Dabar ji tik kaupia patyrimą, tik vystosi, bet dar neveikia kūrinijoje. Išskyrus vienintelį savo kūrybinį veiksmą – Atspindinčiųjų Dvasių vadovo, Medžestono, sukūrimą…

     Konferencija – tai ne tik gausybė seminarų, bet ir talentų pasirodymas. Vieni suvaidina mini spektaklius, kokių nors epizodų iš žmonijos praeities, ateities, ir dabarties, pasiremdami Urantijos Knygos informacija, perteikiamomis nuostatomis, kiti pašlovina Tėvą savo sukurtomis dainomis, dar kiti savo eilėmis, o dar kiti su humoru pažvelgia į šiandieninę žmogaus padėtį, kada jis gyvena be Dievo, ir kada atranda Jį.

     Konferencijos knygyne buvo pardavinėjama Urantijos Knyga tiek anglų kalba, tiek ir jos vertimai į užsienio kalbas. Tarp jų ir Urantijos Knyga lietuvių kalba. Viduje jutau keistą, bet malonų, pojūtį, matydamas lietuvišką knygą Jungtinėse Valstijose tarp angliškos literatūros. Tame pačiame knygyne – daug literatūros, susietos su Urantijos Knyga. Tai jau Dievo Tėvo dvasios poveikis žmogui iš vidaus, kada jis perskaito Urantijos Knygą ir pats ima kurti įvairaus žanro kūrinius. Nieko stebinančio čia nėra, nes Urantijos Knyga jau penkiasdešimt metų, kaip yra prieinama Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dėl to jau yra ir nemažai įvairių plakatų, pačios knygos atpasakojimų, Jėzaus gyvenimo aprašymų, skirtų vaikams, pagalbinių vaizdinių priemonių, padedančių suprasti Urantijos Knygos perteiktą informaciją.

     Lietuvoje šitas etapas dar ateityje. Nors tam pradžią jau padariau ir šiandien.

     Skaitydamas paskaitas įvairiose Lietuvos vietose, pamačiau bendrą vaizdą – didelį skaičių žmonių visa Urantijos Knygos apimtis gąsdina. Tą patiriu ir dabar gatvėse su Urantijos Knyga. Ir kaina yra, mūsų sąlygomis, daugeliui per aukšta. Priedo, daug yra sunkaus teksto, pasakojančio apie Absoliutus – Dievybės, Begalinį, ir Visuotinį. Tad ir gimė man mintis, kaip nors pamėginti visą tekstą sutrumpinti, bet jį ne atpasakojant, o kaip su chirurgo skalpeliu padaryti daugybę pjūvių ir sutrumpinti taip, kad vis tik liktų ir pati Urantijos Knygos žinia, idėja, ir išmintis jos nesumažinant. Man prireikė beveik dvejų metų tokį darbą atlikti. Ir dabar turiu parengęs sutrumpintą Urantijos Knygos variantą, kurio apimtis apie aštuonis šimtus puslapių vietoje dviejų tūkstančių ir vieno šimto. Bet neturiu lėšų tą paversti fizine knyga, kurią galėtų nusipirkti tie, kurie šiandien neturi tokių pinigų, kad įpirktų pačią Urantijos Knygą. Priedo, ne tokia didelė knyga, ne taip baugins tuos, kurie man vis kartoja, kad tokios storos knygos ir per visą savo gyvenimą neperskaitys… O perskaitę sutrumpintą variantą, galbūt norės paskaityti ir pačią Urantijos Knygą, nes turinyje pateikiu net ir tuos dokumentus, kurie yra praleisti…

     Viskas Tėvo valioje… Jeigu bus tokia Jo valia, atsiras ir lėšos…

     Dabar svarbu, kad žodį apie Urantijos Knygą išgirstų vis daugiau mūsų sielos brolių ir seserų, nesvarbu kokios religinės bendruomenės nariais jie save laikytų… Vis tiek jie save laikytų Dievo vaikais. O Urantijos Knyga būtent ir skirta tam, kad mus apjungtų į vieną Tėvo šeimą daugiau niekada nebesiskirstant į skirtingas religines grupuotes su savomis dogmomis ir negyvais ritualais…       

     Po konferencijos Saulius ir aš pasidžiaugėme dar viena poilsio diena, nes Deividas, pas jį ir Svetlaną turėjome nuskristi į Kolorado valstijos centrą, Denverį, ir pralesti savo viešnagės Amerikoje dar trejetą savaičių, tą dieną dalyvavo konferencijos organizatorių, Fellowship’o, tarybos posėdyje. Kad nesėdėti vietoje, Saulius pasiūlė traukiniu nuvažiuoti į Niujorką. Kadangi prieš tai dar kartą aplankę Filadelfiją, pasiklausėme geležinkelio stotyje, kaip geriau nuvykti į Niujorką, kokia bilieto kaina, kada išvažiuoja traukinys. Išsiaiškinome, kad yra kelių tipų traukiniai. Greitieji, patys brangiausi. Ir kainos skirtumas didžiulis, dvigubai brangesni. Pasirinkome pigiausią variantą vietinius traukinius su persėdimu. Nors šiek tiek lėčiau, bet dar daugiau patyrimo, nes važiuoji su pačiais paprasčiausiais keleiviais, ne verslininkais, bet eiliniais amerikiečiais, kurie nevažiuoja į Niujorką, bet važiuoja gal į darbą, gal į svečius, kur nors netoli.

     Niujorke esu buvęs ne kartą. Tai – pasaulio miestas. Daugybę žmonių iš visų planetos pakraščių. Daugybė kultūrų, skonių, kur nieko nėra niujorkiško, nes pats miestas ir išsiskiria tuo, kad jame susimaišo viskas, ką galima pamatyti kituose pasaulio miestuose. Bet tai ir brangus miestas. Tiksliau statinių džiunglės. Jų aukštos sienos kai kuriose gatvėse Manhetene niekada neleidžia tiesioginiams saulės spinduliams paglostyti gatvės paviršiaus, nes vis būna šešėlis.

     Kada mūsų traukinys atvažiavo į Pensilvanijos stotį, iš karto pajutome skirtumą tarp Filadelfijos ir Niujorko mastelių tiek dangoraižių, tiek mašinų, tiek žmonių gausa. Filadelfija yra kelis milijonus gyventojų turintis miestas, penktas dydžiu Jungtinėse Valstijose. Bet Niujorkas nesulyginamas su Filadelfija. Tai tarsi miesto ir provincijos miestelio palyginimas tiek pačiu ritmu gatvėje, tiek ir savo aplinka. Gyvenimas verda nesustodamas nei dieną nei naktį. Tai tarsi miestas be atokvėpio, visą laiką judantis nelėtėjančiu žingsniu. Gal tiksliau būtų, lekiantis nežinia kur…

     Ir norinčių jame “gyventi” iš viso pasaulio nemažėja. Ir jis vis pučiasi ir pučiasi…

     Sauliui noriu aprodyti dalį Manheteno, nes jo viso pėsčiomis taip neapeisi. Vien tik jo pagrindinės gatvės-avenju išsitempia per kelioliką kilometrų… Bet pasižiūrėti į SNO pastatą, vieną pirmųjų ir ko gero iki šiol įžymiausią Empire State Building dangoraižį, prieplauką ir nuo jos matomą Laisvės statulą, pasitinkančią laivus iš Atlanto vandenyno, garsiąją akcijomis prekiaujančią biržą garsiojoje Wall Street gatvėje, sugriautų dangoraižių dvynių vietą, tikrai sugebėsime apeiti per dieną…

     Išėjom iš geležinkelio stoties ir dairomės, kur čia sukti. Pamatau policininką, tad jo ir klausiu, kaip nueiti iki SNO pastato. Jis ima aiškinti, kaip ten nuvažiuoti. Aš jam sakau, kaip eiti pėsčiomis. Negali patikėti, kad ketiname eiti pėsčiomis. Juk labai toli… amerikiečio policininko supratimu. Jis dar nežino, kad tai tik mūsų “pasivaikščiojimo” pirmasis taškas, kurį pasieksime, o toliau lauks dar daug daug kilometrų prieš mūsų…kojas… Su Sauliumi vis kartas nuo karto pajuokaudavome, ką tas policininkas pasakytų, jeigu būtų mus sekęs visą kelią. Tikrai pamanytų, nenormalūs kažkokie, tokiame karštyje, o pavėsyje temperatūra siekė apie trisdešimt laipsnių, ir tokius atstumus kinkuoti pėstute…

     Aplinkui tiek mašinų, tiek žmonių, tiek triukšmo [Camera 3], šurmulio, kad nejučia pamąstai, koks ramybės įsikūnijimas Vilinius, Kaunas, ar Klaipėda, kuriuos jau laikome triukšmingais mūsų miestais…

     SNO pastatas visas sustiprintai saugomas policijos. Prie pat vartų, kurie veda dar tik į didžiulį kiemą, apsauga tikrina įeinančiųjų leidimus. Viduje dar kitas patikrinimas. Bet įspūdis toks, kad čia viena valstybė, o ten kita, ir tave turi taip išpurtyti, kaip tarybiniais laikais purtydavo visus daiktus tarybiniai pasieniečiai ir muitininkai…

     Šiaip jau SNO pastatas yra nuobodus ir neįdomus, aukštos dėžutės formos. Grožio linijų nepamatysi. Geometrinė figūra – stačiakampis – ir tiek, kylantis į viršų.

     Nuo SNO mūsų kelias veda link Empire State Building. Empire State – Imperinė valstija - taip dar buvo pravardžiuojama Niujorko valstija. Ir tas dangoraižis savo laiku buvo didžiausias ne tik imperinėje valstijoje, bet ir visoje Amerikoje. Dėl to ir jo reikšmingumas iki šiol tebelikęs. Ant jo stogo įrengta aikštelė, kur gali pažvelgti į Niujorką iš viršaus.

     Prie pastato eilutė laukiančiųjų patekti į vidų. Jų nedaug, gal pora dešimčių. Saulius siūlo pasikelti ant stogo. Prieš keliolika metų nuo šito paties stogo žvalgiausi ir į Niujorką, ir į Atlanto vandenyną… Bet jeigu Saulius irgi nori pasidairyti į Niujorką po kojomis, tai galim tam paskirti pusvalandį. Tuo labiau, kad nežinia, kada vėl bus tokia proga atsidurti Niujorke net aukščiau už įprastą paukščio skrydžio aukštį... [Camera 3]

     Per dešimt-penkiolika minučių, praleistų prie šio dangoraižio, stebime du policininkus, aukštus, tvirtus, ir visus juodus – tiek visa jų apranga juoda, tiek ir oda juoda, nes abu juodaodžiai, kurie maloniai fotografuojasi su turistais [Camera 3]. Anksčiau policininkų čia nebūdavo.. Dabar gi jie tikras valdžios nerimo atvaizdas tikrovės veidrodyje…  

     Patekę į vidų, liftu pakylame į kažkelintą aukštą, kur turime nusipirkti bilietus. O ten – žmonių gausybė. Eilutė eina gana greitai. Per kitas dešimt-penkiolika minučių pasiekiame kasą ir atrodo, kad barjerai, žmonių gausos barjerai, įveikti. Žengiame už pastatytų kilnojamų stulpelių su specialiomis juostomis, kurios neleidžia gyvai eilutei išsilieti į gausią minią, kaip paprastai atsitinka, kada susitelkia daugiau žmonių. Turi judėti palei tas juostas, kurios eilutę išlanksto kaip gyvatę, nes žmonės turi eiti nuo vienos sienos prie kitos, nuo vieno stulpelio prie kito, ir taip vingiuoja per visą patalpos ilgį. Tik tada imi suvokti, kad čia irgi mėginimas kovoti su terorizmu tokiu būdu, kad nebūtų suformuota žmonių minia, o reikalui iškilus, visada būtų galima be vargo patekti į bet kurią patalpos vietą, nes laisvos vietos praeiti yra užtektinai, kadangi eilutė vingiuoja einant vienam žmogui paskui kitą… Kada čia buvau prieš keliolika metų tokių dalykų nebuvo. Tiesa, ir žmonių tiek nebuvo. Gal diena tokia pasitaikė...? Galų gale palengva, po žingsnelį pasiekiame kitą liftą. Šitas jau greitaeigis liftas, užkelia gal į septyniasdešimt penktą aukštą. Ir ką gi pamatom čia? O gi tokią minią žmonių, kuri nors ir išskirstyta į eilutę, bet iš toliau susilieja į didžiulę minią. Akyse aptemsta. Kas gi čia dar bus?  Nieko naujo, ką jau buvome matę ir Vašingtone prie Baltųjų rūmų, prie SNO pastato, ir šito paties pastato… Apsauga tikrina kiekvieną patekusį iki šios vietos. Tikrina viską – rankinukus, kišenes, visus drabužius, tikrina su metalo detektoriumi. Niekuo nesiskiria nuo oro uosto patikrinimo, nors čia vidurys miesto ir pastato vidus. Aš buvau įsidėjęs nedidelį peiliuką, atsipjauti daržovių ar vaisių, kada kur nusipirksime valgyti. Suranda jį ir paima. Ir paaiškina, kad galėsiu jį pasiimti grįždamas. Na, grįždamas tai grįždamas, jeigu tokia tvarka, tai ką aš padarysiu. Sutinku. Bet netrukus, nenuėjus ir poros žingsnių, pasiveja mane tas pats apsaugininkas ir sako, “O key, tikiu tavimi, gali pasiimti jį.” Ir paduoda man paimtą peiliuką. Mane tai nustebina, nors prieš tai pasimeldžiau, kad tik mes greičiau praeitume patikrinimą ir patektume ant to stogo. Bet tai buvo dar einant toje pirmoje eilutėje…

     Žmonės juda labai pamažu. O jų tiek daug. Su Sauliumi svarstome, ar būtume čia lindę, jeigu būtų kokia nors informacija lauke, kiek čia reikės laukti dar viduje iki pateksi ant to stogo… Ir vieningai sakom, kad tikrai nebūtume gaišę tiek laiko eilutėje. Iš kitos pusės tai irgi patyrimas, o ne gaišatis. Juk stovėdami vis dairomės į žmones, stebime jų elgseną, kiek daug sunerimusių, kažko siekiančių žmonių, ir kiek reta ramių, atsipalaidavusių… Tai žmonijos studijavimas įvairiose sąlygose… Kas gerai Amerikoje, tai, kad visur po ranka tualetai. Net ir laukdamas eilėje, pakilęs tiek į viršų, ir tai šalia matai tualetus. Tai nuostabu. Juk tarp tokios gausybės žmonių būna įvairiausių situacijų… Dar išsivingiavę kitas penkiolika ar dvidešimt minučių pamatom… dar vieną liftą. Aišku, to jau mums tikrai per daug… Netikėtai budinti pasiūlo, kas nenori laukti, kol pateks į liftą, gali lipti pėsčiomis gal septynis ar aštuonis aukštus… Keli žmonės pasinaudoja pasiūlymu. Paskui juos nueiname ir mes. Bent jau žingsnis spartus. Laiptai veda į…dangų… Galų gale patenkame į… parduotuvę. Ten suvenyrai, ten biznis. Ir tik per biznį galima patekti į atvirą apžvalgos aikštelę ant stogo. Ji visa aptverta metalinių virbų tvora, kad negalėtum persisverti ar sąmoningai nušokti…

     Niujorkas po kojomis… [Camera 3] Viskas atrodo sumažintu masteliu: namai, mašinos. Gal už penkių-septynių kilometrų dunkso Manheteno dangoraižiai toje jo dalyje, kurią dažnai gali pamatyti per televiziją ar nuotraukose, kada mėginama parodyti Niujorkui būdingą dangoraižių vaizdą [Camera 3]. Bet tai tik nedidelė dalis Niujorko Manheteno… Būtent ten yra Manheteno prieplauka. Ir iš ten gali matyti ir Laisvės statulą. Ten ir mes eisime nusileidę ant žemės…  O dabar žiūriu į namus-dėžutes ir visą laiką lyginu su Urantijos Knygoje aprašytu urviniu žmogumi, kada jis gyveno natūralioje aplinkoje, natūraliuose urvuose. Kuo gi mes skiriamės nuo to žmogaus. Tikrai labai mažai kuo skiriamės nuo urvinių, nes vis stengiamės, kad į mūsų urvą, tik jau nebe natūralioje aplinkoje, o dirbtinėje, kada jis visas pastatytas dirbtinai, atkreiptų dėmesį kiti, kada mūsų urvo, o jame dar ir guolio didumas turi daryti įspūdį kitiems, tai dar urvinio epocha… O kad būtume suradę Tėvą savo viduje, kad būtume užmezgę su Juo gyvą ryšį ir pradėję Jo patirtą meilę dalinti visiems be išimčių ir visiems vienodai, tai šito dar nepadarėme, nes vis esame užsiėmę urvo paieška, urvo statyba, urvo įsirengimu, urvo gerinimu, urvo nuoma, didesnio skaičiaus urvų statyba… Tik vis nepakyla akys…į savo paties vidų, kad suradę Tėvą savo paties viduje atsikvošėtume, ko gi mes gaištame tokį brangų laiką ir nesuteikiame savo gyvenimui prasmės tarnaudami, darydami gerus darbus žmonijai, kūrinijai, o ne sau. Tik žvelgdamas Niujorką iš viršaus dar giliau suvoki, kaip toli nukrypome nuo Šviesos kelio, kad net daug kur savo urvais imame užstoti savo artimui ir paprastą saulės šviesą, kad galėtume jos pasiimti sau daugiau, bet… artimo sąskaita…

     Ir nesvarbu, kur taip elgiamės, Amerikoje ar Lietuvoje, vis tiek tai toji pati urvinio mąstysena, nors ir padabinta skvarbiu, bet beširdžiu, intelektu… Ir vienintelis vaistas nuo šitos urvinio mąstysenos, žvilgsnis į savo paties vidų, kuriame ir turime, kiekvienas, atrasti Tėvo Šviesos kibirkštį – Jo dvasią, Minties Derintoją, ir atsiduoti Jo vedimui. Taip šaltą ir kietą ledkalnį ne tik ištirpdysime, bet šitame Meilės vandenyne nuskendę išliksime amžinai gyvi ir darbingi su Tėvu ir Jo kūrinija.

     Pasirinkimas kiekvieno asmeninis. Aš negaliu pasirinkti už tave, kaip ir tu – už mane. Aš jau pasirinkau. Ir džiaugiuosi palaima ir meile, kurią patiriu kaskart vis stipriau ir stipriau. Dėl to ir Niujorko didumas, ir jo dangoraižiai, manęs nebeslegia.. Jie man atrodo kaip mažų vaikų žaisliukai. Ir visas gyvenimas jame, kaip vaikiškas žaidimas…

     Jau gal pusvalandis, kaip pasiekėme Brovėjų ir žingsniuojame juo. Koks jis mums ilgas, kada aplinkui viskas taip įkaitinta… O dar jeigu pravažiuoja galingas autobusas, tvoksdamas į veidą dar karštesnio oro gūsį arba žengi šaligatviu per groteles, uždengiančias duobę, iš kurios irgi pliūpteli kondicionierių karšto oro srovė, tai viskas susimaišo, ir viduje dar labiau įkaista. Bet vis tik koks tai yra nuostabus patyrimas – tiesiog žingsniu tyrinėti Niujorko gyvenimą. Kokia kita judėjimo priemonė gali suteikti tokį gyvą ir betarpišką patyrimą..? Net ir nuovargio patyrimą… O kada stebi tūkstančius veidų, matai jų susirūpinimą, skubėjimą, stresą, kurio negali paslėpti jokia kosmetinė kaukė, kada nerimas apėmęs kiekvieną kūno ląstelę viduje, tada suvoki, kiek laukia paguodos ir nuraminimo žodžio tavo sielos brolių. Tada Urantijos Knyga įgauna dar didesnę svarbą, ir ypač Jėzaus gyvenimas ir jo atnešti mokymai prieš du tūkstančius metų. Ir kurie per tuos pačius du tūkstančius metų buvo perteikiami iškraipytu pavidalu. Tad tiesinimo darbas, remiantis Urantijos Knygos apreiškimu, laukia mūsų. Kiekvieno, kas susipažins su Jėzaus gyvenimu ir jo mokymais iš Urantijos Knygos.

     Pagaliau priėjome garsiąją Wall Street’ą, arba lietuviškai sakant Sienos gatvę. Bet visame pasaulyje ji žinoma kaip Jungtinių Valstijų, ir net tik jų, finansų centras. Aplink Vertybinių popierių biržą stovi automatais ginkluoti policininkai, visi juodai apsirengę, su juoda medžiaga aptrauktais šalmais, visur išilgai gatvės blokai, visur nuo žemės paviršiaus pakeltos ištisinio plieno lakšto juostos, galbūt pusės metro pločio, užtveriančios kelią mašinoms. Kada mašinas įleidžia, tai prieš mašinai įvažiuojant, visas metalo lakštas lėtai ne pasikelia, kaip šlagbaumas, bet tiesiog prieš mašinos ratus nusileidžia išilgai gatvės taip, kad netrukus jis jau būna paguldytas ant jos paviršiaus. Ir taip apsuptas visas…kvartalas. Dar kvailiau atrodo tariama lauko kavinė, kurioje už keliolikos staliukų sėdi žmonės. Tik jie sėdi prie tuščių staliukų ir nebendrauja. Jauti, kad tai butaforija, nes žmonės nežino apie ką šnekėti, nes atėję ne pabendrauti, o laukti pasirodančių… teroristų…

     Dar liūdnesnis vaizdas prie lėktuvais numuštų buvusių dangoraižių-dvynių. Ten visa teritorija aptverta didžiule metalinių virbų aukšta tvora. Ir kaip zoologijos sode, per tą virbų tvorą gali pamatyti buvusių dangoraižių vietą. Bet norint prieiti prie tvoros reikia pereiti per visą koloną policijos mašinų, gal dvidešimties, išrikiuotų viena šalia kitos, ir gausybės policininkų. Šalia nė vienos normalios mašinos, tik policijos. Jautiesi tarsi nusikaltėlis tarp tave tykančių policininkų. Nė vieno normalaus geraširdiško žvilgsnio, visi tarsi beprotnamio įnamiai, tyrinėjantys vienas kitą… Terorizmo paranoja akivaizdžiai vis giliau įleidžia savo šaknis… Ir brangias šaknis, nes visas šitas tragikomiškas spektaklis kainuoja milijardus dolerių… Politikai savęs nenuskriaudžia ne tik Lietuvoje, ir saujomis žarsto ne savo doru triūsu uždirbtus pinigus…

     Štai ir dėl to, kad nebūtų šitokių tragikomedijų, ir buvo apreikšta Urantijos Knyga. Kad ir kaip kas mėgintų įtikinėti, jog terorizmą įmanoma nugalėti stipria fizine jėga, tai klaidinga ir ydinga nuostata. Nėra galingesnės jėgos už Jėzaus meilę. Už Tėvo meilę, kurią ir turi Jėzus.

     Tuo labiau, kad aš studijavau ir Koraną, ir Mohamedo gyvenimą, ir galiu drąsiai pasakyti, kad musulmonai niekada nepritrūks savižudžių sprogdintojų, kol bus nors vienas tradicinis musulmonas, nes jų mąstymą formuoja kai kurios labai galingos Korano vietos, kurios teigia, kad bet kas, žuvęs vardan Alacho, iš karto patenka į Rojų. Tai absurdas, kadangi norint pasiekti Rojų, reikės milijardus metų siekti vis gilesnio Dievo Tėvo tikrovės pažinimo ir Jo paties patyrimo. Ir kita labai svarbi Korano vieta įspėja musulmonus niekada neturėti draugų tarp judėjų ir krikščionių. Toji mintis irgi neturi nieko bendro su Dievo mokymu žmogui, nes Dievas vienodai myli visus ir kiekvieną ir neskirsto jų pagal tikėjimus, kaip patys žmonės save susiskirstė. Bet musulmonams tokie Korano teiginiai yra šventi, o diegti ir tebediegiami nuo lopšio, ir yra tapę savastimi. Dėl to jie niekada nedrįs jiems nusižengti, kad neišduotų Alacho ir Mohamedo. Štai dėl ko reikalinga Urantijos Knygos šviesa, kad žmonės savo viduje, kiekvienas, atrastų Dievą, nesvarbu, kokiu vardu pavadinamą, bet būtinai savo viduje, o tada imtų justi, kad tokia pati Dievo dvasia yra kiekviename. Ir jeigu pakeli ranką prieš bet kokį žmogų, ranką pakeli prieš Dievą. O dar vėliau, atradęs Dievą savo viduje, žmogus pamils ir kitus žmones. Štai šitoji Dievo meilės jėga ir nugalės, suvienydama visus žmones dvasioje taip, kad niekada nebekils ir minties skriausti kitą žmogų…

     Ir tik tada šitie patys milijardai bus panaudoti žmogaus reikmėms tenkinti, o ne demagogų politikų savanaudiškiems interesams tenkinti. Tik tada šitie milijardai, nors ir prisidengus kova prieš terorizmą, tikrovėje nieko nekeičiančiomis, bet skambiomis frazėmis ir vis didėjančiu skaičiumi aukų, dorai uždirbtų pinigų bus sugrąžinti tikriesiems jų savininkams – paprastiems žmonėms, iš kurių jie ir buvo paimti ir vis imami ir imami, kad būtų parvežami nauji karstai...

     Bet mūsų laukia dar daug sunkesnių išmėginimų negu iki šiol. Dėl to, kad juos atlaikytume neprarasdami ramybės ir su didžiule meile Tėvui ir Jėzui ir žmogui, mes ir turime ypač atidžiai studijuoti Urantijos Knygą. Tik jos dėka mes sužinosime, kad dvasios ir tarpinės būtybės ateina mums nuolat į pagalbą. Tada mes ir patys galėsime su jomis pradėti bendradarbiavimą ir padėti tiems, kuriems bus ypač sunku tų išmėginimų metu. Su Dievu įmanoma absoliučiai viskas.

     Stovime keltų prieplaukoje ir žvelgiame į Niujorko įlanką. Už jos Atlantas. Matome Laisvės statulą. Ji gana tolokai, todėl, negali jos matyti aiškiai, kaip praplaukdamas pro šalį, bet visą Laisvės statulą matom. Kitoje pusėje Atlanto – Lietuva... Ten ir sužibės dvasinis žiburėlis, kad pasklistų po visą pasaulį… Štai tuomet Lietuva ir bus laisva. Kol kas ji yra korupcijos, pavydo, prievartos, valdžios jėgos, materializmo, savanaudiškumo, pykčio, kvaišalų, keršto, apgaulės, iliuzijos vergovėje…  

     Po konferencijos nuskridome į Kolorado valstijos sostinę, Denverį. Čia apsistojome pas Svetlaną ir Deividą.

     Dar prieš važiuodamas į Jungtines Valstijas buvau numatęs nusipirkti sportinį dviratį. Prieš trejus metus, kada irgi viešėjau Denveryje, taip pat nusipirkau sportinį dviratį. Bet jo galimybės nebepatenkina mano dabartinių poreikių. O Lietuvoje tokių dviračių iš viso nepardavinėja. Tad teks ir antrą dviratį vėl skraidintis per Atlantą…

     Iš telefonų knygos susirandu daugiau negu dvidešimt dviračių parduotuvių. Susirašau jas visas ir su Svetlana aptariame, kurias būtų aplankyti geriausia, nes ne visas ji žino, kaip pasiekti, kai kurios yra labai toli. Tad lieka gal aštuonios ar dešimt. Deividas duoda savo mašiną. Tad esam nepriklausomi nuo maršrutinių autobusų paslaugų. Už vairo sėdu aš, Svetlana, kaip šturmanas, sėda greta su parduotuvių sąrašu, Saulius ant galinės sėdynės. Ir pirmyn, ieškoti sportinio plento dviračio…

     Aplankom porą parduotuvių, bet tokio dviračio, kuris atitiktų mano poreikius ir finansines galimybes, jose nesurandam. Tada paklausiu vienos pardavėjos, rodydamas jai parduotuvių sąrašą, kur ji patartų mums nuvažiuoti. Ir ji nusako, kaip pasiekti vieną parduotuvę. Ir mano nuostabai, tai yra toji pati parduotuvė, kurioje nusipirkau ir aną dviratį. Ir darbuotojai likę tie patys. Ir lygiai taip, kaip ir prieš trejus metus, vos įėjęs vidun, pamatau vieną, kaip tik tą dviratį, ir suvokiu, kad štai dėl ko čia važiavau. Paprašau vieno iš savininkų-pardavėjų, kad leistų pavažiuoti šiuo dviračiu gatve, nes turiu įsitikinti, ar tikrai jis vertas, kad pirkčiau. Leido. Važiuoju gatve. Tikrai puikus dviratis. Malonu važiuoti. O Lietuvoje bus dar maloniau. Tad įvažiavęs į parduotuvę pasakau, kad jį perku, tik paprašau nuolaidos. Bet jie nesutinka nusileisti nė kiek. Pasirinkimo neturiu, tik paprašau, kad supakuotų į dėžę, kaip ir prieš trejus metus, kad galėčiau pasiimti į lėktuvą. Jie man pasako, kad už supakavimą bus papildomas mokestis. Ir čia prašau nuolaidos. Šįkart jie sutinka beveik dvigubai sumažinti supakavimo mokestį. Mat dviračiams yra specialios dėžės, dėl to reikia jį išardyti. Iš parduotuvės dirbtuvių ateina kitas vaikinas, kurio nebuvau matęs. Būtent jis ir pakuos mano dviratį. Aš pradėjau su juo kalbėtis apie tai, kad perku dviratį tam, kad treniruočiau savo kūną, kuris yra Tėvo šventovė, dėl to jį reikia prižiūrėti ir neteršti blogomis mintimis, blogu maistu, ir blogais darbais. Ir reikia jį fiziškai grūdinti apkraunant tiek, kad pulsas bent jau dvidešimt minučių per dieną padvigubėtų. Ir stebiu jo reakciją. Jis labai įdėmiai klausosi ir sutinka su tuo. Sako ir pats važinėja dviračiu. Po truputį surandame bendrą jungtį – dviračius. Ir labai greitai, nes nėra kada daug kalbėti, parduotuvės savininkai jau šnairuoja į mus besišnekančius, aš jam dar pasakau apie Dievo Tėvo dvasios, Minties Derintojo, veikimą kiekvieno iš mūsų viduje, ir priduriu, jog yra tokia knyga, pavadinta Urantijos Knyga, kuri labai daug ką atskleidžia žmogui apie Dievo veikimą ir Jo visą kūriniją. Aš jam paaiškinu, kad būtent į šitos knygos penkiasdešimtmečio paminėjimo konferenciją Saulius ir aš ir atskridome iš Lietuvos. Tai jį dar labiau nustebina. Ir paklausiu jo, jeigu tokie dalykai jį domina, tai galėsiu šią knygą anglų kalba parodyti ir jam, kada po poros dienų ateisiu pasiimti supakuoto dviračio. Jis tikrai nuoširdžiai ištaria, kad būtų labai įdomu ją pamatyti. Nuoširdus, nors ir tramdomas, noras prasiveržia pro jo paties oficialumą, savo darbdavių akivaizdoje… Išsiskirdamas ištiesiu ranką ir pasisakau savo vardą. Pristatau jam ir Svetlaną su Sauliumi. Jis pasisako savo vardą, Robertas.

     Sau mąstau, tikrai neatsitiktinai jis, Robertas, išėjo iš dirbtuvių, kad pakeltų man važiuoti dviračio balnelį, nes vienas iš pardavėjų tą padaryti nesugebėjo. Tikrai neatsitiktinai turėjau po trejų metų užvažiuoti būtent į tą pačią parduotuvę, kada buvau išsirinkęs daugiau kaip dvidešimt parduotuvių... O mintyse vis svarsčiau, dar rinkdamas parduotuves, kad tik netektų važiuoti į aną parduotuvę, nes ten buvo nedidelis dviračių pasirinkimas. Nors ir buvo tas, kurį pasirinkau. Iš tikrųjų tai buvo vienintelis, kuris man patiko, ir kuris atitiko mano galimybes… Ir dabar, iki šitos parduotuvės, aplankytos pora parduotuvių mano poreikius ir mano galimybes atitinkančio dviračio neturėjo… Kodėl nepasukome į kokią nors kitą parduotuvę, o būtent į tą, į kurią patekti tikrai nesirengiau...? Tokia buvo Dievo valia, kad būtų suteikta pagalba jos laukiančiam Dievo vaikui…

     Saulius ir aš išsiruošėme į Denverio centrą. Jame irgi yra keli dangoraižiai. Ne tokie aukšti, kaip Niujorke, bet vis tiek dangoraižiai, mūsų akimis žvelgiant. Tarp jų eina ir centrinė gatvė, skirta pėstiesiems. Labai panaši į Kauno laisvės alėją. Per jos vidurį auga gražūs medžiai, trykšta fontanai, pastatyti suoliukai, atsipūsti ir pasigrožėti aplinka, net didžiuliai didžiuliai šachmatai, kuriais žaidžia miestiečiai, įvairūs individualių prekybininkų kioskeliai ant ratų… Ir per visą centrinę gatvę, kuri vadinasi 16-oji gatvė, kursuoja autobusai, varomi ne tik dizelinu, bet ir akumuliatoriais, kad mažiau terštų miestą. Jie yra vienintelis leistinas transportas toje gatvėje. Net ir jų pločiui padaryta ir važiuojamoji dalis, kuri yra šiek tiek pagilinta. Kada pravažioja autobusas, šitąja gatvės dalimi taip pat vaikšto ir žmonės. Bet nuostabiausia yra tai, kad važiavimas šita pėsčiųjų gatve yra nemokamas. Viską finansuoja miesto savivaldybė. Beje, Niujorko keltai iš Manheteno į salas irgi perkelia nemokamai. Bent jau taip buvo prieš trejus metus, kada ten savaitę gyvenau Wagner College studentų miestelyje, kur vyko Urantijos Knygos skaitytojų tarptautinė konferencija. Tuo metu labai stebėjausi Niujorko valdžios tokiu dosnumu. Dėl to, šįkart tokios nuostabos jau nebebuvo, nes turėjau su kuo palyginti… Bet Lietuvos žmonėms tai tikrai turėtų kelti nuostabą…

     Ant vieno iš suoliukų iš kuprinės išsikraunu Urantijos Knygas, po vieną, anglų, ispanų, ir rusų kalbomis, didžiosios visatos nuotraukų, lankstinukų su trumpuoju knygos turiniu anglų kalba, ir imuosi savo įprasto darbo… Denveryje gyvena nemaža rusų išeivių kolonija, dėl to, gali pasitaikyti gera proga ir jiems parodyti Urantijos Knygą. Na, o ispaniškai kalbančiųjų skaičius Jungtinėse Valstijose auga kaip ant mielių ir jau skaičiuojamas dešimtimis milijonų. Gal ne tiek šitoje pusėje, kur yra Denveris, bet apskritai paėmus… Tad prie angliškos knygos pridėjau dar dvi kitas…

     Ant to paties suoliuko sėdi baltus, bet labai ryškaus baltumo, marškinius vilkintis pagyvenęs smulkaus sudėjimo vyriškis. Kelnės tamsios, batai blizga. Aš jam, savo apranga, tikras kontrastas. Lietpaltinės chaki spalvos kelnės iki kelių, jokių batų, basutės tik su dviem odiniais dirželiais, blausiai geltoni laisvai krentantys trikotažiniai sportinukai…

     Rodau jam knygą ir klausiu, ar teko, ką nors girdėti apie ją. Jis atsako, kad ne. Sakau, kad tai yra Dievo apreiškimas, dabar pats giliausias ir plačiausias mūsų planetoje. Jis sako, kad Dievą reikia pajusti, o ne knygose apie Jį skaityti. Aš nustembu, ir iš karto jam pritariu. Tikrai nesitikėjau, kad jis taip greitai ir taip giliai užgriebs. Bet jis dar daugiau gilina savo atsakymus: “Dabar dauguma tų, kurie moko apie Dievą, patys Jo nepažįsta ir nepatyrė, dauguma bažnyčių atlieka tik ritualą, bet neišpažįsta Dievo. Jie mano, kad Dievas yra bažnyčioje. Dievas yra meilė viduje, kiekvieno iš mūsų. Jį ir reikia atrasti savo viduje…”

     Tai buvo Urantijos Knygos žinia, pasakyta žmogaus apie ją nieko nežinančio lūpomis. Pasiūlau pasižiūrėti į pačią knygą. Bet jis atsisakė, sakydamas, kad jam knyga nereikalinga. Ėmiau aiškinti, kad tai, ką jis sako yra tikra tiesa. Ir ji yra dėl to, kad jis gauna tokius mokymus iš paties Dievo per Tėvo dvasią, Minties Derintoją, jo paties prote, miego metu, kada jis nesapnuoja. Tada po truputėlį jis ėmė atidžiau įsiklausyti į manuosius žodžius. Ėmiau jam aiškinti apie pomirtinį prisikėlimą ir sielos, arba morontinį, gyvenimą, paaiškinau skirtumą tarp sielos ir dvasios. Dar daugiau jis ėmė rodyti dėmesio maniesiems žodžiams. Parodau jam paveiksliuką ir imu jį aiškinti, kad nors kiek jis imtų suvokti, kur kosmose esame mes, kur yra Tėvas… Tuoj pat jis man paprieštaravo, kad Dievas yra visur, ir jame Jis yra. Ir jis tą skelbia žmonėms visada, nes yra pastorius. Imamės dalintis savo patyrimu. Jis sako, kad žmonija yra labai tamsi, Dievo neatradusi savyje. Dėl to turi tiek daug nerimo ir skausmo. Aš jam pritariu, ir priduriu, kad tas skausmas ir nerimas būtų  pašalintas, tam ir ši knyga buvo apreikšta, kad žmogus imtų suvokti, jog kūrinija nesibaigia mūsų pasauliu, kad ji yra gyva, kad joje yra nuostabus Dievo valdymas per nesuskaičiuojamą gausybę Dievo sūnų, kurie ir yra Dievo pasireiškimas kūrinijoje…

     Žmonės dažnai painioja Dievo buvimą su Jo pasireiškimu. Dievo pasireiškimas yra iš tikrųjų visur, bet pats Tėvo asmuo yra tik Rojuje, visos kūrinijos centre. Tą skirtumą žmogui suvokti labai sunku, nes jis yra toks subtilus. Galų gale tai nėra ir tiek svarbu. Tėvo dvasia, Minties Derintojas, yra Tėvo dalinis, bet ne visuminis buvimas ir pasireiškimas mums, mirtingiesiems, bet gyvuliai tokio Tėvo net ir dalinio buvimo neturi, nors Dievo buvimą turi, tik kitokį. Savo proto viduje jie turi pagalbinių proto dvasių – drąsos, intuicijos, žinojimo, supratimo, ir patarimo – buvimą. Bet jos yra jau ne Tėvo, bet jo lygiaverčio Rojaus Trejybės Trečiojo Asmens, Begalinės Dvasios, pasireiškimas. Kokį mes irgi turime, net ir didesnį, nes mes dar turime papildomas dvi pagalbines proto dvasias, garbinimo ir išminties. Tad visa tai yra Dievo, kuris yra viena pasireiškimas, bet ne kaip asmens, Tėvo, buvimas čia, Urantijoje. Tėvas, kaip asmuo pajudėti iš Rojaus negali niekur. Iš Jo prasideda visa kūrinija, Jame laikosi visa kūrinija, ir dėl to Jis visada, kiekvieną akimirką, turi būti jos centre.

     Dabar jau pastorius paima pavartyti Urantijos Knygą. Bet ką ten per minutę kitą suprasi, kada jos apimtis viršija du tūkstančius puslapių… Tik sėkla pasėta… Netrukus jis knygą sugrąžina, nieko nekomentuodamas…

     Diena karšta. Saulius buvo nuėjęs nupirkti vandens iš netoli gatvėje stovinčio prekybininko. Sugrįžęs sako, kad tas pardavėjas – rusas. Dejuoja dėl vis brangstančio ir sunkėjančio gyvenimo. Gyveno Los Anžele, bet ten perdaug maži uždarbiai, o išlaidos daug didesnės. Persikėlė į Denverį. Čia nors šiek tiek lengviau. Ir čia viskas brangsta, kainos kyla, o uždarbis ne... Sakau Sauliui, kad paimtų ir nuneštų jam parodyti rusišką Urantijos Knygą… Gal susidomės..?

     O aš žvalgausi aplinkui, kam galėčiau pasiūlyti pasižiūrėti į Urantijos Knygą. Ant gretimo suoliuko prisėdo ir užkandžiauja gal keturi ar penki statybininkai. Panašu, kad ne amerikiečiai, gal meksikiečiai, nes kalba tyliai, bet lyg ir ne angliškai. Imu jiems rodyti Urantijos Knygą tiek anglų, tiek ispanų kalbomis, bet jie ryžtingai papurto galvas, kad net ir nemėginčiau su jais bendrauti… Ne, tai ne, jų valia…

     Matau dar vienas vyras su kandamu mėsainiu artinasi. Diena ir karšta, ir tvanki. Pietų metas. Vyras šluostosi nuo veido prakaitą. O čia dar aš jam imu siūlyti kažkokią nematytą ir negirdėtą knygą. Tik mosteli ranka, ir greitai praeina pro mane nueidamas savais keliais su savo nerimu širdyje, pilnas klausimų, bet pro ištiestus mano rankoje atsakymus praėjęs kuo greičiau…

     Privažiuoja su ratukais juodaodė invalidė, gal turi penkiasdešimt metų, o gal liga ją verčia atrodyti net ir vyresne… Parodau jai Urantijos Knygą ir imu aiškinti. Ji įdėmiai klausosi. Paklausia kaip ši knyga atsirado. Kas ją parašė? Bet klausosi manųjų aiškinimų labai atidžiai. Aš jai ypač pabrėžiu, kad mūsų dabartinis gyvenimas yra tik pati pati pradžia, prieš prisikėlimą į gyvenimą, realų gyvenimą, be ligų. Bet mus dabar tikrina, kaip elgsimės savo padėtyje, net jeigu kūnas ir kenčia; ar Dievą mylėsime ir Jam dėkosime už tokį patyrimą, ar priekaištausime ir burnosime… Tą sakau jai sąmoningai, kad ji pajustų, jog tokia padėtis, kada ji sėdi invalido vežimėlyje yra labai laikina ir ne šiaip sau duota. Ji paklausia, kur galėtų Urantijos Knygą nusipirkti. Sakau, kad ir Denverio knygyne, bent jau centriniame ji yra. O jeigu jos nebūtų, tai tikrai galės palikti užsakymą, ir po kiek laiko ji bus knygyne. Ji man tvirtai pasako, kad labai norinti turėti tokią knygą… Nuostabu, kad šitoji siela atsivėrusi… Atsivėrusi, nes ieško, nes kūnas kenčia… Sveiki, fizinio kūno prasme, bet ne dvasine prasme, žmonės eina pro šalį, bet nė vienas nestoja, kad pažvelgtų į mano rankoje ištiestą šviesos ir meilės žmogui knygą...

     Matau, kad daugiau žmonių eina ne gatvės viduriu, bet jos šonais. Tad susirenku savo knygas ir pasitraukiu į vieną gatvės pakraštį. Čia tikrai daug praeivių. Dar šalia yra autobuso stotelė. Aš be perstojo jiems garsiai tariu, “Pažvelkit į šią nuostabią knygą, kuri pakeis visą žmoniją, visus be išimties, ir jus, kiekvieną, asmeniškai. Keis jus net jums ir nenorint keistis, nes kada keisis tie, kurie ją skaitys, tai jų įtakoje turės keistis ir tie, kurie jos nebus skaitę…” Pro mane eina puikiai apsirengę tvirti, gerai įmitę, amerikonišku dirbtiniu maistu, jauni žmonės, vyrai ir moterys, tikriausiai verslininkai, o gal pradedantys karjerą bankininkai, bet jie į mane pažvelgia kaip į ateivį iš kitos planetos. O gal kaip iš rezervato atėjusį laukinį..? Bet paniekinančios grimasos išduoda, kad aš jiems negalintis nieko rimto pasiūlyti kažkoks keistuolis ir ne daugiau…

     Lygiai tas pats ir su iš autobuso išlipančiais. Visi purtosi, visi kratosi, “Ne ne, tik ne man, tik ne šito man reikia, tai visiški niekai. Skubu, neturiu laiko. Nesidomiu tais dalykais.” Bet visų veiduose nerimas. Mano mostai laisvi, elgsena laisva, jaučiu didžiulį vedimą iš vidaus ir toliau kviečiu žmones nors akimirkai sustoti. Bet veltui, visi panarina galvas ir praspūdina pro šalį, mano sielos broliai ir seserys, tokie sukaustyti iš vidaus, pavergti baimės…

     Bet privažiuoja dviračiu vienas geltonveidis. Pavarto knygą. Pasiklauso mano aiškinimo. Pasisako, kad jis atvažiavo čia gyventi iš Filipinų. Aišku, kad čia jam nesaldu. Dėl to ir ieško didesnės tiesos. Dėl to ir privažiavo prie manęs. Dėl to ir klausosi ir stengiasi įsidėti į galvą, ką girdi iš manęs. Galiausiai sako, kad tikrai šią knygą pirks…

     Štai kaip Dievas pasireiškia, kad vienas turėjo atvažiuoti iš vieno Urantijos krašto, kitas iš kito, atvažiuoti ir susieiti šitoje Denverio 16-oje gatvėje, kad tas, kuris ieškojo išgirstų gyvą Dievo žodį iš to, kuris jį skelbė tiesiog gatvėje. Ir šitas išgirstas Dievo žodis tam filipiniečiui turės tolimesnį poveikį…

     Vėl pro šalį eina kurti amerikonai. Kurti ir savimi patenkinti, kad patys šitaip nestovi gatvėje, o turi solidų požiūrį į gyvenimą…

     Netikėtai prie manęs prieina dar vienas vyras. Tvarkingai apsirengęs. Aš jam rodau knygą ir imu aiškinti, kaip ir kitiems. Jis mane nutraukia ir sako, kad šitą knygą jis žino. Aš nustembu. Ir ne tik žino, bet ir studijuoja. Tai mane dar labiau nustebina. Ir tuo pačiu nudžiugina. Tik jis nepritaria tokiam jos skelbimui, kaip ją skelbiu aš – tiesiog gatvėje. Jis tą daro tyliai bendraudamas su įvairiausiais žmonėmis. Bet šitaip atvirai gatvėje, sako, kad niekada nedrįstų. Nebūtina šaukti, kad tave išgirstų. Taip, su juo sutinku. Jo kelias yra toks, ir jis skelbia taip, kaip išmano. Mano kelias skelbti ją garsiai ir atvirai, kaip tą darė Jėzus. Ir aš einu Jo, o tuo pačiu ir savo keliu. Kiek  savo kelyje aš sutinku žmonių, kurių nebūčiau sutikęs, jeigu nebūčiau garsiai ir viešai skelbęs Urantijos Knygos. Kiek daug žmonių būtų neišgirdę to žodžio ir nebūtų suradę Urantijos Knygos. Net ir tas pats filipinietis…

     Kiekvienas atsiduodame Dievo vedimui iš vidaus pagal savo išmintį, kurios taip pat semiamės, kas suvokiame, taip pat iš Jo. Mane veda Dievo dvasia iš vidaus ir einu ten, kur ji veda nesipriešindamas. Aš nekuriu savo planų, nieko nemodeliuoju, kaip ir ką daryti, o darau tiktai tą, ką man ir siūlo daryti. Aš turiu laisvą valią šito ir nedaryti. Bet juntu tokį vedimą iš vidaus, ir tokį galingą, kad ir minties nekyla pasinaudoti savo laisva valia ir susilaikyti nuo šito kelio. Aš prašau maldose, kad galėčiau nešti dar daugiau šios šviesos ir meilės visiems ir visur, kur tik mane benuvestų šitoji misija. Buvo laikas, kada važinėjau po Lietuvą ir skaičiau paskaitas uždarose erdvėse. Tas ir dabar tebetrunka jau vienuolika metų. Tada buvo vedimas įsteigti Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovę. Ir pamaldos kas šeštadienį vyksta jau ketvirti metai. Atėjo dabar naujas etapas, papildomai prie tų dviejų, skelbti Dievo apreiškimą gatvėse ir garsiai. Ir tą darau jau nuo ankstyvo pavasario… Iš pradžių Vilniuje, vėliau Kaune, o vasarą vienas, tik su Tėvu ir Jėzumi, pervažiavau per 27 Lietuvos miestus, nakvodamas palapinėje miškuose. Dabar štai tą patį darau ir Jungtinėse Valstijose… Bet visada turėjau ir turiu Tėvo suteiktą laisvą valią, ir galiu kiekvieną akimirką, pasakyti šitam žingsniui ne. Bet jo nepasakysiu niekada, nes tai prieštarauja mano sielos virpesiams… Lygiai taip pat žinau, jog po šitų žingsnių gatvėje bus dar didesni ir stebinantys kiti žingsniai. Ir juos žengsiu vedamas Tėvo dvasios iš vidaus. Žengsiu į tai, kas dar nepatirta. Kaip ir iki šiol žengiau į tai, ko dar nebuvau patyręs, nes kiekvienas naujas žingsnis buvo į naują nežinomybę… Toks kelias į amžinybę per nežinomybę su visišku atsidavimu Tėvui ir visišku pasitikėjimu Juo. Ir tik tada gali žengti į tą nežinomybę tvirtai ir užtikrintai. Tą aš ir darau… O kam kaip atrodo, tai jau ne mano reikalas, ir manęs tai visiškai nedomina, nes aš žinau, kur ir ką ir kaip daryti, o kada iškyla klausimų, tada ir kreipiuosi į Tėvą, į Jėzų patarimo… Ir gaunu juos visada, bet sprendimus priimu pats, remdamasis Jų pamokymais ir patarimais… Ir tie sprendimai vis labiau ir labiau mane įtraukia į Tėvo valios vykdymą kuo platesniam žmonių ratui. O kur gi jis gali būti platesnis, jeigu ne gatvėje, kur eina ir tie, kurie Dievo ieško, ir tie, kurie Dievą neigia, ir tie, kurie Dievą yra suradę savo viduje…

     Vyriškis pasisako, kad lanko Urantijos grupę Boulderio mieste, kuris yra maždaug už penkiasdešimties kilometrų nuo Denverio. Boulderio Urantijos grupė yra viena stipriausių visoje šalyje. Jis pasiteirauja, ar važiuosiu į Baulderio grupę švęsti Jėzaus gimtadienio ateinantį šeštadienį. Pasakau, kad tikrai važiuosiu. Išsiskiriame ne vien tik kaip pažįstami, bet kaip broliai. Nors prieš akimirką net ir minties nebuvo, kad sutiksiu savo sielos brolį čia, Denveryje, kur taip visi šalinasi Urantijos Knygos…

     Keli nuostabūs ir nuoširdūs susitikimai nepalyginamai nusvėrė tų gausaus skaičiaus abejingųjų nenorą sustoti ir paimti Urantijos Knygą į savo rankas… Dėkojau Dievui, kad patyriau tokias akimirkas.

     O ir Sauliui buvo tikras patyrimas pirmą kartą prieiti prie nepažįstamo ruso, ir dar Amerikoje, ir parodyti Urantijos Knygą rusų kalba, ir su juo pasikalbėti apie šį Dievo apreiškimą. Tik ir tas rusas pergyveno, kad tokiai knygai neturi tiek dabar laiko, kad ją imtų skaityti… Bent jau sužinojo, kad yra tokia Dievo šviesa, kuria, galbūt, kada nors ir pasišvies sau, o tada jau ir kitiems pašvies… Galbūt…

     Kitą dieną pasiimu supakuotą dviratį. Supakuotas nuostabiai. Visas rėmas apvyniotas juosta, kad niekur niekas negalėtų jo subraižyti… Prieš trejus metus niekas taip nesirūpino, toje pačioje parduotuvėje, kad taip rūpestingai apsaugotų dviračio rėmą, nors supakavo į tokią pačią dėžę. Tai Roberto nuoširdus požiūris į darbą… Tai dieviškas požiūris į darbą: viską padaryti dorai ir rūpestingai, kad tik būtų geriau…visiems – pirkėjui, parduotuvei, ir jam pačiam. Arba plačiau žvelgiant, Dievui, kūrinijai, ir tam pačiam tvariniui.

     Prieš važiuojant į parduotuvę, pasikalbėjau su Deividu ir pasiūliau jam mintį, kad vertėtų Robertui padovanoti Urantijos Knygą, nes jis tikrai ją skaitys, nes dvasiniam vedimui yra pasirengęs, tik blaškosi, pats nežinodamas, ko nori, ir kaip tą pasiekti... Deividas tam pritarė ir iš savo fondų davė vieną knygą Robertui.

     Prieš išsiskirdamas su Robertu, padaviau Urantijos Knygą ir pasakiau, kad tai jam dovana, kad galėtų surasti visus atsakymus į dabar kankinančius klausimus ir į kuriuos niekas nepajėgus jam suteikti patenkinamą atsakymą. Jeigu skaitys ją nuosekliai, tai lengviau suras tą kelią pas Dievą, esantį jo paties viduje. Pasikeitėme telefono numeriais. Sutarėme, kad dar prieš išvažiuojant į Lietuvą susitiksime.

     Šeštadienis. Deividas mus veža į Boulderį. Ten bus daug atvykusių paminėti Jėzaus gimtadienį, kuris yra ne gruodžio 25 dieną, o rugpjūčio 21 dieną. Per Kalėdas Jo gimtadienis yra švenčiamas ne taip jau seniai, vos keli šimtai metų. Tiesiog tam buvo panaudota jau sena mitraistų saulėgrąžos šventė, kada diena vėl pradeda ilgėti, ir jos pagrindu buvo pradėta minėti Jėzaus gimimą. Jeigu jau ima ilgėti dienos šviesa, tai ir dvasinės šviesos įkūnytojas, Jėzus, turi irgi gimti su šviesos grįžimu… Bet šitai jau buvo žmonių sumanymai, kurie neturėjo ir neturi nieko bendro su tikrąją Jėzaus gimimo diena…

     Bet mes važiuojame irgi ne rugpjūčio 21 pirmąją, bet 13-ąją. Mat po Urantijos konferencijos Filadelfijoje kai kurie jos dalyviai iš užsienio išsiskirstė po įvairius Amerikos miestus. Vienas iš dalyvių, Musa iš Afrikos, iš Senegalo valstybės, aplankė kelis miestus, kuriuose skaitė paskaitas, kaip surasti Dievą savo viduje. Ir kaip tik šituo metu jis viešėjo Boulderyje. Tad ta proga ir buvo grupėje sutarta, kad visi susirinks, kada lankysis Musa, o tuo pačiu pažymės ir Jėzaus gimtadienį. Nors tie dalykai visiškai nesusiję, bet amerikiečiams atrodė, jog taip bus praktiškiau.

     Taip ir atsiranda iškraipymai…

     Mane dar Filadelfijos konferencijos metu susirado pagyvenusi pora, vyras ir žmona iš Boulderio, su kuriais buvau susipažinęs dar prieš tejus metus praėjusios viešnagės Boulderyje metu, ir paprašė Jėzaus gimtadienio proga vesti pamaldas, nes jie žinojo, kad kiekvieną šeštadienį pamaldas vedu Lietuvoje Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje.

     Į Boulderį atvažiavome anksčiau, kad pasidairytume po patį miestą. Tai buvo pirmoji diena, kada oras atvėso. Dangų apgulė nepereinama juodų debesų siena. Saulės spinduliams prasiveržti jokių perspektyvų. Jau ir striukė ne pro šalį… Einame centrine gatve, kuri skirta pėstiesiems. Joje labai jauku. Daug žmonių. Bet ypač daug vaikų. Jiems įrengtos žaidimų aikštelės tiesiog pačiame gatvės viduryje. Pridaryta daug įvairių metalinių, natūralaus dydžio, žvėrių skulptūrų. Kur vilkas, kur meška, kur zuikis, kur dar koks žvėris, ant kurių vaikai gali ir užlipti, atsisėsti. Šalia ir smėlio dėžės. Greta lauko kavinės. Paėjus keliasdešimt metrų, tiesiog gatvėje, vyksta gatvės žonglierių spektaklis. Gatvės artistai vaidina ir vaikams, ir suaugusiems…Greta ir aukų dėžutė. Taip jie užsidirba… Atrodo, kad visoje gatvėje vyksta gyvybingas, bet tuo pačiu labai jaukus, spektaklis, kuriame dalyvauja visi praeiviai, nes parduotuvių, kavinių, galerijų vitrinos labai jaukiai apšviestos, kvieste kviečia vidun, žmonės juda neskubėdami, žvalgydamiesi, rodydami aplinką ir vaikams… Tikras spektaklis, kurį sustiprina apsiniaukęs oras ir prasidėjęs lietus, dėl to įvairiaspalvis apšvietimas dar labiau išryškėja ir primena sceną…

     Mūsų urantijiečių sambūryje susirinko gal koks šimtas, o gal ir daugiau… Iš pradžių pasirenkame nuo bendro stalo įvairių patiekalų, kuriuos visus atsivežė ir sudėjo ant vieno ilgo stalo sambūrio dalyviai. Yra visko – įvairių vaisių, daržovių, uogų, mėsiškų patiekalų, žuvies, mišrainių, žalumynų, kavos, sulčių, arbatos, vandens… Rinkis pagal skonį. Valgyti tiek, kad visko suvalgyti nepavyks vis tiek… Pasiėmęs nuo bendro stalo norimo maistą, atsinešu jį prie stalo, kur jau sėdi Saulius, Deividas ir Svetlana. Mat visi valgo patogiai susėdę prie atskirų nedidelių stalų…

     Bevalgant, Deividas manęs paprašo dar pasisakyti susirinkusiems apie Urantijos Knygos vertimą į lietuvių kalbą ir jos platinimą Lietuvoje. Sutinku. Iš pradžių vienas iš šio sambūrio organizatorių pasveikina visus susirinkusius ir primena, kokia gi proga yra šitas susibūrimas. Kada Deividas pristato mane, einu į kalbėtojui skirtą vietą. Ir pasakoju apie Urantijos Knygos kelio vingius Lietuvoje iki tos akimirkos, kada ji tapo prieinama mums visiems ir gimtąja, lietuvių, kalba. Pasakoju apie savo pojūtį Dievo vedimui iš vidaus, ir kaip to dar nežinodamas, kai dar tebesimokiau mokykloje Utenoje, svajojau tapti karininku ir ypač daug dėmesio skyriau rusų kalbai, o anglų kalbą ignoravau iš viso…Pasakoju, kaip nei iš šio nei iš to per vasaros atostogas pats savarankiškai ėmiau mokytis anglų kalbos kasdien. Ir turėjau visą sistemą, kaip tą daryti. Ir sakau, jog įsivaizduotų tokį paauglį, kuriam septyniolika metų ir kuris, būdamas anglų kalbos dvejetukininkas, nes trejetą gaudavo ne pagal savo parodomas žinias, bet iš mokytojos rodomo pasigailėjimo, staiga, ir dar per vasaros atostogas, susidomi labiausiai nemėgstamu dalyku. Ir dar tokiu, kurio negali niekur pritaikyti praktiškai, nes Lietuva tuo metu buvo izoliuota nuo bendravimo su pasauliu. Ir po trijų mėnesių kasdienio ir labai intensyvaus mokymosi pagal sistemą, pralenkiau geriausius klasės anglistus. Ir dar daugiau. Įstojau studijuoti ne į karo mokyklą, bet į anglų kalbos specialybės studijas Vilniaus universitete. Tai ir buvo Dievo ruošimas, kad susitikčiau su… Urantijos Knyga po daug daug metų… Ir šitas ruošimas tęsėsi ir po susitikimo su Urantijos Knyga, kad man net nesuvokiant vestų mane taip, kad imčiau ją versti. Ir dabar, tik Dievo nuostabaus ir neperšamo vedimo dėka, Urantijos Knygą galime skaityti ir lietuviškai. Ir knygą perka labai daug žmonių… Ir tie žmonės, perkaitę šitą šviesos ir meilės pilną Apreiškimą, ims keistis patys ir tuo pačiu keis savo įtaka visą aplinką. Ten, kur nušvinta tiesa ir įsigali meilė, ten negali būti tamsos ir skriaudos…

     Musa savo pasisakyme daugiausia dėkojo amerikiečiams už jų pakvietimą ir viešnagę. Jis kalbėjo prancūziškai ir kitas jo tėvynainis, studijuojantis Kanadoje, vertė į anglų kalbą. Bet išsamūs jo pasisakymai buvo numatyti per kitas porą dienų, kada jis susitiks su Urantijos grupe ir skaitys savo paskaitas. Aš jo paskaitos klausiausi Filadelfijos konferencijos metu. Musą esu sutikęs pirmą kartą prieš keletą metų irgi Urantijos konferencijos metu Našvilyje, Tenesio valstijoje. Jis, būdamas universiteto sociologijos profesorius, daug dirba, kad Urantijos Knyga ir jos žinia sušildytų iš vidaus net ir karštosios Afrikos Senegalo žmonių širdis… Jis organizuoja žmonių mokymus musulmoniškame krašte. Tai daug drąsos ir meilės reikalaujantis tarnavimas. Tikriau pasakius, pirmasis jo etapas, paskaitų etapas, žengiant link Dievo. Toliau bus labiau dvasinis, mažiau intelektualus etapas, kada kolektyvinės maldos, tikrųjų pamaldų, etapas eis greta Urantijos Knygos studijų etapo…

     Dėl to ypač esu dėkingas Tėvui už tokį vedimą, kad mes turime Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovę, kur per maldą, gimstančią iš dvasios pačios maldos metu, mes galime patirti gyvą ryšį su gyvuoju Dievu kiekvieno iš mūsų viduje. Tai tokia palaima ir toks nušvitimas, kuris nepalyginamas su jokiais intelektualiais pranešimais… Dėl to mes ir gyvename, kad užmegztume gyvą ryšį su Dievu, o ne tik klausytumės intelektualių paskaitų apie Jį ir Jo kūriniją. Būtent dėl to ir važiavau į konferenciją, kad šitą žinią paskleisčiau tarp konferencijos dalyvių…

     Bet šiandien šitai žiniai yra labai nedaug pribrendusių net ir tarp urantijiečių. Tad daugelio iš mūsų laukia labai intensyvus ir įtemptas tarnavimas, kad šitoji žinia suvirpintų vis daugiau ir daugiau sielų, ir kad tokia, kaip mūsų, Šventove taptų visa Urantija. Urantijos Knyga yra laikina, o Šventovė yra amžina… Dėl to jai ir skiriu ypatingą dėmesį. Dėl to ir čia, Boulderyje sutikau vesti maldą.

     Ir kada atėjo eilė maldai, kada vėl mane pakvietė prie kalbančiajam skirto stovo, tuomet iš pradžių dar paaiškinau, kad didžioji dalis Urantijos Knygos skaitytojų priešinasi bažnyčių steigimui dėl to, kad jie turi labai kartų ritualinių ir dogmatinių dabar egzistuojančių bažnyčių patyrimą. Bet mes turime kurti gyvojo ryšio, gyvosios komunijos su Tėvu bažnyčias-šventoves, kuriose malda gimsta iš dvasios, o ne iškalama mintinai ir atkartojama. Tai visiškai ne tokios atgyvenusios dabartinės bažnyčios, tai ateities Šventovės, kurios pakeis visas dabartines ritualines bažnyčias. Bet šventovės yra būtinos, nes žmonės pajus jose gyvą dvasinį Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės kolektyvinį ryšį, kurio neduoda ritualinės bažnyčios, nes jose vyrauja dogmos ir ritualai, o ne gyvas bendravimas su Tėvu, su Jėzumi. Atėjo laikas ir tokiam žingsniui. Ir pasakiau, jog tą gyvą ryšį jie galės patirti ir per šias pamaldas, jeigu atvers savo širdis. Ir pradėjau nuo Tėvo garbinimo maldos. O po jos ėjo prašymų malda. Ji liejosi iš dvasios, suvirpindama nuoširdžių įtikėjusiųjų širdis. Ji liejosi širdies virpesiais, ne tik žodžiais…

     Po pamaldų priėjo ne vienas ir dėkojo už tokią maldą. Sakė, kad ir jie norėtų tokių pamaldų, tokios Šventovės. Ir turės tokią Šventovę, nes tokia yra Tėvo valia, kad Jis būtų garbinamas iš meilės Jam per visą kūriniją. Urantija nėra išimtis…

     Grįžtam atgal į Denverį. Lynoja, nors ir ne taip smarkiai, kaip mums vaikščiojant pėsčiųjų gatve. Naktis, aplinkui matom tik žiburius žiburius. Jūrą žiburių, kad negali atskirti, ar jau važiuoji kur nors nebetoli miesto, ar dar labai toli…

     Rytoj Sauliaus ir manęs laukia naujas išmėginimas. Dar viena kelionė. Mat jis sugalvojo išsinuomoti mašiną ir pervažiuoti Vakarų pakrante palei Ramųjį vandenyną. Tai kelionė mums iš Lietuvos tikrai neįprastai sudėtinga. Čia tiek kelių, viadukų, išvažiavimų iš magistralių į kitus kelius, įvažiavimų į juos, o miestuose dar keliais aukštais. Mašinų srautai didžiuliai, kartais keturios ar penkios juostos viena kryptimi, tiek pat – kita, ir visos užkimštos, greičiai taip pat didžiuliai. Pramiegojai vieną išvažiavimą iš magistralės, tai, kad vėl galėtum sugrįžti ir pasukti reikiamu keliu, gali tekti nuvažiuoti kelias dešimtis kilometrų tokioje makalynėje. O tada dar pamėgink surasti maršrutą atgal. Be įpratimo, tai tikrai nelengva. Tą buvau patyręs Denveryje dar prieš trejus metus, kada vairavau mašiną, tiek po patį Denverį, tiek ir išvažiavus iš jo į magistralę. Tuomet be Svetlanos, kuri, laimėjusi žalią kortelę, jau čia gyvena keletą metų, pagalbos jokių prošvaisčių susirasti išvažiavimus ar įvažiavimus. Ir pačiame Denveryje tiek posūkių, tiek sankryžų, kurios atrodo visos tokios panašios. O dabar su Sauliumi turėsime važiuoti ir kapstytis patys vieni. Ir ne tik Denveryje ar magistralėje, bet ir tokiame siaubūne, kaip Los Anželas, kitame didmiestyje San Franciske… Deividas mus aprūpino puikiais žemėlapiais, kuriuos Saulius atidžiai studijavo visą savaitę. Matavo atstumus, rinko maršrutus, skaičiavo laiką, mylias, kiek per dieną turėtume nuvažiuoti vairuodami pakaitomis… Žodžiu teoriškai rengėsi labai stipriai. Aš visiškai pasiklioviau jo sugebėjimais. Kada savo pasiruošimo pabaigoje jis ėmė vos ne gatves vardinti Los Anžele, San Franciske, kur kada pasuksime, tada ir aš dirstelėjau ne tik į kelių žemėlapius, bet ir į miestų planus. O varge, kokia ten makalynė gatvių gatvelių, kurias Saulius jau mintinai mato… O kada dar Deividas puolė mus atkalbinėti, kad į tokį siaubūną, kaip Los Anželas, nė nebandytume kišti nosies, nes jis ten gyveno keletą metų ir žino kokie ten transporto srautai, kokie ten kamščiai, o kartą pamėginęs iš miesto išvažiuoti, negalėjo to padaryti per visą dieną, nes atstumai per miestą siekia apie 160 kilometrų, ir gatvės užkimštos mašinomis, tai juokai ėmė blėsti. Bet važiuoti pro Los Anželą ir neužsukti į patį miestą, nepamatyti įžymiojo Holivudo užrašo, tai irgi nei šis nei tas… Su Sauliumi nusprendžiam, kad vis tik reikia įlįsti ir į patį miesto centrą. Turim patirti viską, ką siūlo kelionė… Susirašiau viso maršruto legendą, kiek mylių nuo vieno iki kito miestelio, kelių sankryžas, kada ir kokiu keliu važiuojame, kada iš jo išsukame, į kokį įvažiuojame… Tai buvo papildomai prie nubrėžto geltona linija maršruto tiesiai ant atskirų valstijų žemėlapių... Deividas, kaip automobilininkų sąjungos narys, gali nemokamai iš jos pasiimti tiek kelių žemėlapių, tiek ir keliautojui skirtų informacinių žinynų apie visas valstijas. Tad mums jis parūpino ir žinynų…

     Nemažai laiko prireikė, kol Deividas, Svetlana, ir mes išsiaiškinome, ar galime vairuoti su lietuvišku vairuotojo pažymėjimu, ar išnuomos automobilį su lietuviškais vairuotojų pažymėjimais užsieniečiams, nes vienoje vietoje sako vienaip, kitoje kitaip. Teko skambinti net į Lietuvos Konsulatą Čikagoje, kur mums patvirtino, kad lietuviški, kaip ir bet kokie kiti užsienietiški vairuotojų pažymėjimai, čia galioja ir jais galima naudotis tris mėnesius nuo atvykimo į šalį. O po šito laiko vairuoti mašiną su lietuvišku vairuotojo pažymėjimu, kaip ir su bet kokios kitos valstybės pažymėjimu, nebegali.

     Maisto susidėjome tiek, kad jo užtektų kelioms dienoms. Tai buvo vaisiai, daržovės, riešutai, Saulius dar sau pasirūpino dešrytės įpakuotos į vakuumą. Deividas davė ir specialų konteinerį-termosą, į kurį išpylus maišelį ledų gabalėlių, gali laikyti atšaldytą maistą tol, kol ledai ištirps. O tokiame karštyje, tuo labiau, kad keliausime į ten, kur bus dar karščiau, toks šaldytuvas labai pravers.

     Taip pat Deividas mums parūpino ir du miegamus maišus, palapinę, ir tokį aparatą, kurio ir regėti neregėjome. Jame yra įmontuotas televizorius, radijas, kompaktinis grotuvas, išsiimantis prožektorius, dvi nedidelės dieninės šviesos lempos, įmontuotos atsilenkiančiuose ir įvairiose pozicijose užsifiksuojančiuose lizduose, garsinis pavojaus signalas, o taip pat ultragarsinis uodų baidymo signalas. Ir visas šitas agregatas yra nedidelis, gali veikti tiek nuo elektros tinklo srovės, tiek ir įdėjus baterijas. Aišku, kad gyvybiškai būtų jis mums reikalingas, tai nebuvo, bet duoda, imk, veja, bėk, muša, rėk. Tad pasiėmėme ir jį.

     Iš pat ankstyvo ryto drauge su Deividu nuvažiavome į automobilių nuomos kompaniją. Mums jau buvo parengtas Hyundai Santa Fe automobilis, kuris artėja prie visureigio, prie džipo klasės. Naujas, sidabro spalvos. Juo buvo nuvažiuota gal ne visi penki tūkstančiai kilometrų. Aišku niekas nevažiavo taip, kaip ketinome važiuoti mes…

     Mašina aukšta. Už vairo sėdi tarsi sunkvežimyje, nes kitas mašinas matai iš aukščiau. Vairuoju paskui Deividą atgal, pasikrauti mūsų daiktų. Ir vis mintyse šmėkšteli, kiek tų sankryžų, kaip jas reikės pervažiuoti. Deividas su Svetlana sutiko mus palydėti už Denverio. Tai didžiulė paspirtis, nes laikas bėga greitai, o mes dar net nepajudėjome iš vietos. Susidedam visus daiktus. Tokio dydžio mašina kaip tik mums. Jeigu būtų buvusi mažesnė, vargu ar būtume sutalpinę visus daiktus. Aišku, ir jų pasiėmėme per daug. Bet vis tas atsargumas, “o gal dar prireiks ir šito..?” Tuo labiau, kad Svetlana mumis ypač dėmesingai rūpinosi ir norėjo, kad kelionėje mums netrūktų nieko.

     Į mašiną įdėtas paskutinis daiktas... Saulius paima fotoaparatą ir nufotografuoja mane prie mašinos [Camera 3]. Aš jį. Žodžiu, taip prasideda mūsų kelionė…

     Važiuoju paskui Deividą su Svetlana. Deividas lekia tikrai greitai, net greičiau negu leidžia kelio ženklai mieste. Ir aš priverstas neatsilikti, juk be jo kaip be rankų… Net su Deividu, ir dar sekmadienio ryte, kada mašinų tikrai nedaug, mums prireikia gal keturiasdešimties-penkiasdešimties minučių išvažiuoti iš Denverio į mums reikalingą magistralę, vedančią į Didįjį kanjoną ir Las Vegasą. Nebesustodami pamojuojame padėkodami Deividui ir Svetlanai ir pradedame skaičiuoti pirmąsias savarankiškas mylias link Ramiojo vandenyno [Camera 3]. Prasidėjo kelių tūkstančių mylių savarankiška kelionė mašina į Amerikos Vakarus…

     Pasimeldžiame ir patikime save į Dievo ir Jo angelų bei tarpinių būtybių globą…

     Šitoji kelionė yra ne tik pažintinė, bet taip pat ir mūsų atsidavimo Dievui ir pasitikėjimo Juo patikrinimo kelionė, bendravimo su sutiktais iki tol nepažįstamais žmonėmis, kitais Dievo vaikais… Tai – patyrimų kelionė… Dėl to mūsų pagrindinis žvilgsnis bus nukreiptas ne į muziejus, bet į žmones, į jų realų gyvenimą, kurio šiaip jau miestuose nelabai ir gali pamatyti. Todėl ir pasirinkome tokį maršrutą, kad važiuotume ne tik magistraliniais keliais, bet ir šalutiniais, kur aplinkui tekantis gyvenimas neprimena miestietiškojo…

     Greitis magistralėje – tai septyniasdešimt mylių, mūsiškai apie 113 kilometrų, per valandą, tai šešiasdešimt mylių, devyniasdešimt šeši kilometrai, per valandą. Na, o daugiausia – septyniasdešimt penkios mylios, arba šimtas dvidešimt kilometrų, per valandą. Bet mašinų daug ir lekia jos keliomis juostomis. Yra dar ir pati kraštinė kairioji juosta, kuri labai praverčia, kada ties miestais susidaro mašinų spūstys. Bet tąja juosta galima važiuoti tik tuomet, kada vienoje mašinoje sėdi ne mažiau trijų žmonių. Toks yra skatinimas, kad daugiau žmonių kooperuotųsi ir nevažinėtų po vieną. Taip ir mašinų mažiau, mažesni kamščiai, ir aplinkos užterštumas mažesnis, ir nuvažiuoti gali greičiau ir pigiau, nes laukdamas kamščiuose ypač daug sudegini kuro. Tą patyrėme patys…

     Netikėtai besigrožėdami kalnų peizažu ir vingiuojančia kalnų pašlaitėmis mūsų magistrale, privažiavome koloną mašinų, kuri vos vos judėjo... Dažnai net ir visiškai sustodavo. Abi magistralės juostos buvo užkimštos. Judėjome lėčiau už palengva žingsniuojantį žmogų. Magistralė vingiuota. Manėme už posūkio pamatysime nors kokią properšą, kad mašinos jau išsilaksto greičiau… Bet pamatėme toli esantį… tunelį, o mašinų kamštis, kol jos pranyksta tunelyje, yra toks, kad jų net tiršta. Persirikiuoju į kairę juostą, nes dešiniąja važiuoja labai daug vilkikų su ilgomis ilgomis priekabomis. Ir tikrai, kairė juosta juda tarsi ir greičiau. Bet vis tiek labai lėtai. Jau ir pusvalandis praėjo, o mes nenuvažiavome nė mylios. O juk tai tik pati pati kelionės pradžia. Tai, kas bus Los Anžele, kur mus gąsdino siaubingais kamščiais? Ir ne tik Deividas… Į priešingą pusę mašinos lekia laisvai kvėpuodamos, su vėjeliu… Ir tada pagalvoji, kad net ir dešimt ar dvidešimt kilometrų greitis būtų neblogai, kai stovi visiškai vietoje. Ir kada nežinai, kiek gi kelio ir laiko teks šitaip stumtis. Tad viskas gyvenime yra reliatyvu, išskyrus žmogaus gyvą ryšį su gyvuoju Dievu jo paties viduje. Prieš tunelį mašinos subėga į vieną juostą, o už tunelio laukia dar vienas siurprizas, mašinos nukreipiamos iš viso į šoną iš magistralės… Judam per miestelį, kurio pagrindinė gatvė irgi remontuojama. Taigi linguojam per duobes  ir svarstom su Sauliumi, ar ilgai dar šitaip važiuosim ir kur būsime vakare. Pagal planą turime pasiekti Didįjį kanjoną. Bet dabar jau kelyje esame daugiau kaip dvi valandas, o nenuvažiavome nė šimto kilometrų… Pradžia, sakytum, labai girgždanti… Vienoje vietoje išsukame iš kolonos, kad nueitume į tualetą… Pamankštinam kojas ir vėl grįžtame į koloną. O tuoj už miestelio vėl sugrįžtame į magistralę. Nuo ten spūsties kaip nebūta… Tik parvažiavę į Denverį sužinojome, kad būtent ten buvo akmenų griūtis nuo kalnų ir užvertė visą kelią. Dėl to visas eismas sutriko. Dėl to ir tas apvažiavimas. Tai mums dar labai pasisekė, nes važiavome sekmadienį, kada eismas buvo daug mažesnis...   Dar pavažiavus porą valandų kelio, sustojame pietų.

     Puiki aikštelė: suolai, stalai, stogas virš galvos, tik dabar ne nuo lietaus, bet nuo kepinančios saulės… Kiekvienas stalas ir suolai atskirti sienomis, taip kad visai nematai, kas poilsio ir užkąsti sustoja ir susėda greta. Už keliasdešimties metrų yra ir kavinė. Gali užkąsti joje. Dar gal už šimto metrų – lauko tualetas. Su klozetu, su tualetiniu popieriumi vidury dykynės... Bet pastatytas tokios architektūros, kad derinasi su visa poilsio aikštele ir visu peizažu, kuris neįprastas mūsų akiai – tolumoje kalnai, aplinkui viskas išdeginta saulės, žolės jokios… Augmenija skurdi skurdi. Jokio medelio…

     Po pirmųjų pietų už vairo sėdasi Saulius. Ir vėl į kelią… Į Didįjį kanjoną… Koks jis? Kur jis? Gal už kokių šimto mylių išsukam iš magistralės į mažesnį kelią. Kaip amerikiečiai sako, pasukam iš federalinio kelio į valstijos kelią. Mašinų čia nedaug. Bet kelias geras. Tik jau viena juosta į vieną pusę, kita – į kitą [Camera 3]. Kelio danga puiki. Man net seilės nutįsta, kai pagalvoju, koks būtų malonumas tokiu keliu važiuoti dviračiu… Kad taip būtų Lietuvoje, kur dviračiu, kasdien, važinėju po trisdešimt-keturiasdešimt kilometrų… Apskritai visi keliai Amerikoje puikūs savo dangos kokybe. Mums aiškino, jog kas ketveri metai yra privaloma kelio dangą kloti naują… Tam juk ir renkami įvairūs mokesčiai. Vienus kelius remontuoja valstijos valdžia iš savo biudžeto, kitus iš federalinio, t.y. iš valstybės biudžeto.  Keliuose labai nedaug ženklų. Iš esmės tik vienas ženklas – maksimalaus greičio apribojimo ženklas – pilkame kvadrate juodi skaičiai 55, 60, 70, ar 75. Tai maksimalus leidžiamas greitis skaičiuojant myliomis. Na, o mes turėtume šį skaičių versdami į kilometrus padauginti iš 1,6.  55 mylios – tai greičio apribojimas atskirai vilkikų juostai. Beje, amerikiečiai labai ekonomiški ir praktiški, kas susiję su vilkikais. Visi jie yra didesni negu europietiški ir visų varikliai yra prieš kabiną, o ne po ja. Manau, jog tą jie daro sąmoningai, nes šitaip vairuotojas, ko gero, labiau apsaugomas nuo triukšmo ir mažiau reikia kuro aušinant tiek vairuotojo kabiną, tiek ir patį variklį, juk po kabina esantis variklis yra labiau izoliuotas nuo tiesioginio oro poveikio. Bet tai tik mano samprotavimas… Miestuose vilkikų nepamatysi. Jie važiuoja tik per juos vedančiomis magistralėmis, kurios nuo paties miesto gatvių yra izoliuotos. Ir jose greitis nemažinamas. Tuo tarpu pačiame mieste greitis labai įvairus – 20, 25, 30, 35, 40, ar 45 mylios per valandą, priklausomai nuo gatvės pločio, jos vietos mieste, ir pan. Kur nors nuošaliau nuo miesto centro, kai susikerta dvi vienodos gatvės, tai visose keturiose tos sankryžos vietose, t.y. iš visų pusių, pastatoma po ženklą “STOP.” Ir jokių šviesoforų. O kad sudrausminti ir net tokius, kurie gali ženklų reikalavimų nepaisyti, tokia sankryža prasideda nuo nedidelės įdubos. Tiesiog važiuojamoji danga, prieš pat sankryža, yra įgilinta. Taigi, nori nenori turi greitį sulėtinti. Tuomet, kas pirmas privažiuoja, visada sustoja, kaip to reikalauja ženklas. Kitoje vietoje privažiavęs, irgi sustoja, bet jau šiek tiek vėliau. Ir antrasis vairuotojas niekaip, net ir norėdamas, negalės pajudėti pirmiau už anksčiau sustojusį iš kitos pusės vairuotoją. Apskritai, Amerikoje eismo taisyklių laikomasi labai griežtai. Niekur nepamatysi pastatytų mašinų ten, kur joms stovėti draudžiama. Beje, tokių sustoti ar stovėti ženklų jie neturi. Tiesiog vietoje jų yra nedidelės pilkos lentelės su raudonu užrašu “Stovėti draudžiama.” Ir tuomet pamatai, koks didžiulis yra mąstymo skirtumas Amerikoje ir Lietuvoje. Mūsų krašte į tai nekreipia dėmesio niekas – nei vairuotojai, nei policija. Amerikoje ne taip. Net magistralėje, jeigu sustojai, tai po pusvalandžio privažiuos policija ir aiškinsis, kodėl sustojai, nes sukeli pavojų mašinų srautui. Turi pasirūpinti, kad iškviestum techninę pagalbą, kuri sugedusią mašiną nutemptų į taisyklą. Lietuvoje mašiną gali numesti autostradoje kokių nors eglės šakų sukrovęs prieš mašiną, kaip įspėjamąją kliūtį, ir dingti ne tik visai dienai, bet ir visai nakčiai… ir nieko… Nesvarbu, kad kas nors gali į tokią mašiną atsitrenkti ir susižaloti ar žūti. Atsakingų už tokį aplaidumą nėra. Kaip ir visose kitose Lietuvos laukinio gyvenimo sferose, kur vyksta blogi dalykai…Miestuose dauguma šviesoforų nudažyta ryškiai geltonai. Dėl to jie iš karto krenta į akis, nereikia dairytis, kur jie yra. O kada mašinų gausybė, tai norom nenorom esi dėkingas už tokį, nors ir labai menkutį, bet tiek daug palengvinantį vairuotojo gyvenimą, šviesoforų nuspalvinimą ryškia geltona spalva. 

     Važiuodami įvairių valstijų keliais pastebėjome užrašus, jog už šiukšlinimą pakelėse bauda įvairuoja nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių dolerių. Tavo reikalas, kaip tu pasielgsi, bet būk ramus, kad ją iš tavęs labai greitai išreikalaus, nors aplinkui atrodo nieko nėra, kas tave pastebėtų šiukšlinantį. Lygiai taip pat jie puikiai yra organizavę avarijos vietos sutvarkymą, kad tuoj pat atvažiuoja mašinos ir sušluoja visas primėtytas stiklų šukes ar mašinos kokių nors suplėšytų detalių išmėtytas skeveldras. Lietuvoje tuo nesirūpina niekas, ir pavojingos eismui detalių, stiklų skeveldros po avarijos kelyje voliojasi tol, kol jas išsvaido iš po ratų pravažiuojančios mašinos. O juk tai kelia didžiulį pavojų aplinkiniams. O važinėdamas su dviračiu tai matau, jog ir po kelių savaičių stiklų šukės tebesišildo saulutėje gatvės pakraštyje.

     Lygiai tas pats ir su vežama skalda, žvyru, smėliu. Iš mūsų mašinų visa tai byra tiesiai ant gatvės. Aš dar mėginu sugėdinti vairuotojus, kad nesielgtų šitaip nusikalstamai, nes nukritęs akmenukas iš po greitai pravažiuojančios mašinos ratų labai pavojingas visiems, einantiems ar važiuotiems. Vienas toks akmenukas, išsviestas  prasilenkiančios mašinos rato, suskaldė mano mašinos priekinį langą. Man tai kainavo beveik keturis šimtus litų. Jeigu kas nors mestų akmenį į langą ir jį sudaužytų, ar tai nebūtų laikoma nusikaltimu? O dabar akmenys byra vidury baltos dienos iš sunkvežimių, o policija tik rankomis skėsčioja… Aš jų  klausiu, ar jie, policininkai, irgi nereaguotų, jeigu kas nors mieste saujomis barstytų smėlį, skaldą ant šaligatvio, dar ir į veidą praeiviams, ar jie irgi būtų tokie abejingi. Ir visada jų prašau stabdyti neuždengtą byrantį krovinį vežančias mašinas, vairuotoją perspėti, ne bausti, bet jie į mane žiūri su nepasitikėjimu ir nesupratimu…  Tuo tarpu Amerikoje nepamatysi nė vieno atviro sunkvežimio – viskas, ką jie veža, yra uždengta. Ir tai daroma ne dėl grožio, bet dėl žmonų saugumo. Mes saugumą suprantame iškreiptai. Kaip ir meilę. Dėl to ir lipame vienas kitam ant galvos – kompanijos savininkas direktoriui, direktorius vairuotojui, vairuotojas mums…

     Magistralėse visur pilna švieslenčių, kuriose nuolat skaitai raginimus visiems, pastebėjus įtartinos veiklos požymių, informuoti artimiausią policijos postą. Tad visa šalis gaudo vieni kitus, pradedant vadinamaisiais teroristais ir baigiant šiukšlintojais.

     Yra ir priešingo pobūdžio kvietimas – prisidėti prie kelio tvarkymo. Aišku, turima omenyje prisidėti savo pinigine. Ypač didesnės kompanijos gali būti suinteresuotos, kad jų vardas būtų paminimas tarp gerų darbų atlikėjų ne tik savo, bet ir visos visuomenės labui. Tai joms būtų dalis reklaminės kampanijos…

     Mūsų kelias veda slėniu… Tolumoje matom kalnus. Virš jų kaupiasi debesys. Kai kur, toli kalnuose, tie juodi debesys jau yra pratrūkę ir liūtis liejasi ant jų. Labai įdomu stebėti atsivėrusį prieš akis tokį platų platų vaizdą. Lietuvoje tokių atvirų vietų nelabai ir pamatysi. Ir tada matai, kokia yra nuostabi gamtos dalis – išgaravęs nuo žemės paviršiaus vanduo ir prisikaupęs debesyse tiek, kad jo svorio nebeišlaiko ir ima jis lietis atgal ant žemės. Matom tokius žaibus, kurie akinančiai balta juosta sujungia dangų su žeme… Žiūrim į visa tai, kaip į scenoje vykstantį spektaklį. Tarsi mūsų tai neliestų visiškai. O juk važiuojame į tuos žaibus, į tuos debesis. Jau vakarėja. Reikėtų dairytis vietos, kur statytis palapinę. Tik vis aplinkui atviras slėnis. Jokios priedangos, jokio medelio. Ir važiuojam… Dar valandėlę… Temsta kaip reikiant… Vienoje vietoje stabtelim, pasukam iš kelio, sustojam… Išlipam ir žvalgomės, gal čia apsistoti. Tik labai jau arti kelias… Ir visur atvira vieta… Vėjas kyla vis stipresnis… Nusprendžiam dar kokia valandą pavažiuoti, o tada jau sustoti ten, kur ir būsime atsiradę… Jau sutemo… Važiuojam per žaibuojančią naktį. Ir džiaugiamės, kad ant mūsų dar nelyja… Buvo po dešimtos vakaro, kai privažiavome nedidelį miestuką. Saulius siūlo apsistoti motelyje, aš siūlau statytis kur nors palapinę. Galų gale sutariam, kad esame tiek pavargę po pirmosios dienos kelionės, kad tikrai verčiau pernakvoti motelyje. Tuo labiau, kad jau ir čia pradeda lyti. O vėjas tik stiprėja. Surandam pagal šviečiančius užrašus, šiaip jau labai blyškiai apšviestame miestelyje, motelį. Bet jame vietų nėra. Nieko sau. Vietų nėra… Klausiu, kur kitur galėtume pernakvoti. Ir motelio darbuotoja, tokia maloni, paskambina į porą kitų miestelyje esančių motelių ir paklausia, ar turi laisvų vietų. Viename suranda. Nupasakoja, kaip jį surasti. Ieškome važiuodami mašina. Bet gatvėse tamsu, sukame, kaip nurodė, bet nieko nerandame. Mėginame dar kitaip pasukti, kol, galų gale, pamatome tai, ko mums ir reikia. Čia vietų dar yra. Bet mums besikalbant su motelio darbuotoja, jau kažkas skambina ir užsako tris vietas, o už mūsų irgi atsistoja pora žmonių. Kas čia vyksta, kad tiek daug norinčių apsistoti. Galbūt ir kitus gąsdina naktinė liūtis kalnuose..?

     Motelio kambario kaina priklauso nuo žmonių, miegančių kambaryje, skaičiaus. Ir ne tik čia, bet ir kituose moteliuose. Jeigu imi kambarį vienas, tai ir moki už vieną žmogų, jeigu tame kambaryje nakvoja du žmonės, tai moki už du žmones, o ne už vieną, nors kambarys ir būtų vienvietis. Mat aš miegu ant grindų. Patalynės man nereikia, nes pasiėmėme miegmaišius. Bet vis vien mokestis yra už du žmones… Niekaip negalėdavau įtikinti, kad man reikalingas tik stogas ir grindys. Daugiau nieko…

     Kambarys didelis. Dvi didžiulės lovos. Amerikiečiai mėgsta plačias, labai plačias lovas. Jiems viskas turi būti didžiulių gabaritų. Lovos taip pat… [Camera 3]

     Tik susinešę kai kuriuos daiktus, ir pasidarę vakarienę, susėdę prie stalo, pajutom, kokie esame pavargę. Nieko nuostabaus, juk net ir pataikę, kelionės pradžioje, į mašinų spūstį ir sugaišę pusantros ar dvi valandas, ir išvažiavę daug vėliau negu planavome, vis vien nuvažiavome šešis šimtus mylių, arba beveik vieną tūkstantį kilometrų...

     Anksti ryte pajudame toliau į Didįjį kanjoną. Iki jo ne taip jau ir toli. Tuo labiau, kad pirmosios dienos nuovargis lyg ir praėjęs…

     Didysis kanjonas – tai milžiniškas slėnis tarp stačių raudonų uolų, kurios kelis šimtus metrų iškilusios virš slėnio, per kurį teka Kolorado upė. O mes į kanjoną žvelgiame iš viršaus [Camera 3]. Ir tada matai, kokia milžiniška energija turėjo atgabenti tokią galybę materijos, ir ne iš kokio nors karjero, o iš mūsų Saulės, iš kosmoso, kad susidarytų tokia kieta planeta, kaip mūsų Urantija.

     Stovi prie Didžiojo kanjono ir jautiesi toks mažytis mažytis. Ir vis tik nepaisant savo, kaip materialaus tvarinio, menkumo prieš tokią kalnų materijos milžinišką masę, jauti savo, kaip Dievo sūnaus, nepaprastą didybę, kuri pranoksta visą šitą kalnų materiją tuo, kad Dievo sūnus yra amžinas, o kalnų materija yra visada yranti ir keičianti savo formą ir turinį.

     Urantijos Knyga kaip tik ir aiškina apie Uolietųjų Kalnų, kurie ir yra Jungtinėse Valstijose, lūžinėjimą, grimzdimą, vėl iškilimą, kad vienų uolienų sluoksniai lipo ant kitų, rangėsi, raitėsi taip, kad ir dabar galima pamatyti tuos judėjimo pėdsakus, kai vieni uolienų sluoksniai yra susirangę ant kitų sluoksnių, kai augmenija, kai kuriose vietose, yra atsidūrusi kur nors aukštai kalnuose… Ir vis tik žmogus, įtikėjęs į Dievą, yra galingesnis net ir už tokią, atrodo nesuvokiamą kalnų didybę ir galybę… Jis turi paties Tėvo dvasią savo viduje. Ir tai yra garantija, kad jam bus suteikta amžinybė, jeigu tik jis atsigręš į Kūrėją, net ir tų pačių kalnų kūrėją, savo vidumi ir vykdys Jo valią iš meilės Jam ir Jo kūrinijai…

     Daug amerikiečių keliauja šeimomis. Keliauja tam, kad patys savo akimis pamatytų ir savo Ameriką… Ir mums besigėrint didingu kanjono vaizdu, matėme atvažiuojančių juo irgi pasigrožėti ir atskiromis šeimomis, ir turistinėmis grupėmis. Tai – tikrovės, fizinės tikrovės, materialios tikrovės, pažinimas… Bet jeigu paklausi šiaip jau sutikto bet kurio amerikiečio, ar jis matė Didįjį kanjoną, tai galbūt iš šimto vienas pasakys, kad jį matė savo akimis… Mat jis nėra prie pagrindinių magistralių. Reikia toli važiuoti į šoną. Ir nevisi tam pasiryžta.

     Toliau kelias veda į Las Vegasą, garsųjį azartinių lošimų miestą. Gal tiksliau būtų pasakyti liūdnai pagarsėjusį, nes ten, kur azartiniai lošimai, tokio miesto netinka vadinti tokiu žodžiu, kaip žymus ar garsus. Ten laužomi žmonių likimai, tad koks gi čia gali būti garsumas. Dėl to ir Las Vegaso garsas yra liūdnas. Jis žmogaus jokiu būdu neįkvepia kilniems darbams, tarnavimui žmonijai, tarnavimui Dievui. Tai vis dar kylanti votis ant žmonijos kūno. Ji vis tik turės pratrūkti, kada skausmo prisitvenks dar daugiau, kada žmonių likimų bus sudaužyta tiek daug, kad šito nepastebėti nebebus galima. Štai tuomet Las Vegasas pavirs apleistu miestu-šmėkla tarp kalnų esančiame nedideliame slėnyje… O dar vėliau jį reikės prikelti naujam gyvenimui…

     Važiuojame tokiu slėniu, kuriame pilna pristatyta pašiūrių. Bet jos stovi viena nuo kitos per kilometrą ir daugiau. Jose gyvena žmonės. Gyvena nuolat. Jeigu paimtum seną vadinamą statybininkų vagonėlį ir palygintum su šitomis iš lentelių sukaltomis pašiūrėmis, tai statybininko vagonėlis būtų kaip rūmai. Aplinkui jokio miesto ar miestelio, jokios gyvenvietės, žemė matosi netinkama žemdirbystei. Iš ko gyvena šie žmonės, niekaip negalėjome suprasti. Bet jeigu čia yra jų pašiūrės, vadinasi kažkaip jie išsilaiko. Bet gyvenimo sąlygos tikrai nepavydėtinos. Atvira vieta, žemės pilna, o ji visiškai netinka tam, kad maitintų. Gal kur nors yra kokios šachtos, tik tuomet, kodėl jie gyvena taip toli vieni nuo kitų..?

     Vienoje kelių sankirtoje pamatėme nedidelius iš lentų sukaltus prekystalius. Lentos nedažytos, nuo laiko ir oro poveikių jau visos patamsėjusios. Ir šalia užrašai “Auksas,” “Juvelyriniai dirbiniai.” Kodėl tokioje nykioje vietoje, laukymėje, tokie prekystaliai? Ir dar su tokiais užrašais..? Gal čia koks supirkimo punktas? Taip ir liko pakibęs be atsakymo klausimas…  

     Netoli Las Vegaso, tik kitame Boulderio miestelyje, gal prisimenate, jog prieš išvažiuodami į kelionę, lankėmės irgi Boulderyje, kuris yra netoli Denverio, gyvena vienas iš urantijiečių, Gardas. Jį pažįstu jau keletą metų. Buvau su juo susitikęs, ir ne kartą. Beje, Filadelfijos konferencijoje su juo irgi pabendravau. Labai doras ir ramus žmogus. Urantijos judėjimui suteikiantis daug inteligentiškos laikysenos. Tik nežinojau, kad jis gyvena visiškai šalia Las Vegaso. Deividas buvo sutaręs su juo, kad galėsime pas jį apsistoti nakčiai… Tad šįkart važiuojame tarsi jau ir užsitikrinę nakvynės vietą… Tik turėsime jam dar paskambinti atvažiavę į Las Vegasą. Mat ten jis turi dalyvauti įvairių religijų konferencijoje.

     Kada Las Vegase lankiausi pirmą kartą prieš trylika metų, tada jis buvo labai ramus miestelis. Mašinų nedaug. Dangoraižių irgi nedaug. Gyvenau prašmatniame Hiltono didžiuliame viešbutyje. Už kokių dviejų kilometrų nužingsniuodavau į senamiestį. Ten namai nedideli, bet labiau primenantys savitą miestelį. Tuo tarpu šalia Hiltono viešbučio buvo iškilę dar keli kiti, kurie jau priminė be jokio tarpusavio architektūrinio ryšio sustatytus aukštuminius statinius, kurie kontrastavo vienas su kitu savo architektūra. Tuo labiau, kad visas miestas yra lygioje vietoje. Dėl to aukšti statiniai nekelia jokio žavesio. Mat kiekvieno iš jų tikslas, kaip nors pritraukti, kad atvykę nauji azartinių žaidimų aistruoliai apsistotų būtent jų viešbutyje ir eitų į jų kazino, kurie iš esmės ir užėmė visus pirmuosius viešbučių aukštus. Tuo metu dar dirbau Lietuvos televizijoje ir kelionę į Las Vegasą organizavo Jungtinių Valstijų Nacionalinė televizijos transliuotojų asociacija.

     Eismas prie Las Vegaso suintensyvėja, jau ir trys, keturios juostos į vieną pusę ir visos pilnos greitai lekiančių mašinų… Pravažiuojame ir Boulderio miestelį. Bet Gardas Las Vegase. Galbūt teks čia sugrįžti vakare…

     Mieste gausybė mašinų. Visiškai nepanašu į mano matytą ankstesnį Las Vegasą… Sustojame prie parduotuvės, kad paskambintume Gardui. Jis atsiliepia, bet sako, jog negali kalbėti, kaip tik tuo metu vyksta tarpreliginės konferencijos vienas iš seminarų, kuriame dalyvauja ir jis. Susitariame, kad paskambinsiu po poros valandų. Taigi turime dvi valandas. Važiuojame į miestą…

     Kuo arčiau centras, tuo mažiau bepažįstu šį miestą. Visi pastatai, visos gatvės visiškai naujos, visiškai nematytos. Tokia gausybė viešbučių. Tai jau galima sakyti dydžiu prilygtų keliems tokiems keliolikos metų praeities las vegasams …

     O namų architektūra, tai toks siaubingas kičas, kokio ir košmariškame sapne joks architektas negalėtų susapnuoti. Aišku, kad pinigai ir tų pinigų savininko skonis buvo įsakymas architektui. Dėl to ir tokia banalybė, tokia butaforija [Camera 3].

     Viešbutis Cezario rūmai – tai milžiniškas betono statinys su kažkokiomis neproporcingomis ištemptomis kolonų imitacijomis. Jeigu tai būtų kokia nors parodija Romos laikų architektūros tema, tai būtų tikrai verta dėmesio… Šalia irgi panašūs viešbučiai. Gatvėje prikimšta keliomis eilėmis važiuojančių mašinų. Dėl to perėjimai tarp viešbučių sujungti virš mašinų stogų permestomis perėjomis, dengtomis peršviečiamu gaubtu. O žmones į tuos perėjimus užkelia eskalatoriai, kojų varginti nereikia niekam.

     Matosi garsiosios Laisvės statulos sumažinta kopija. Tik ji vargšelė neaišku kam čia iš viso pastatyta. Kai kurie statiniai labai ryškių spalvų. Net rėžiančių akį. Žodžiu iš karto matai, kad tai visiškai dirbtinis miestas, kuriame niekas nuolat negyvena. Atvažiavo, išlošė savo dalį, o daugiausia ne išlošė, bet pralošė, nes kitaip biznis neklestėtų ir tokie statiniai nedygtų, ir išvažiavo... Matosi, kaip statomi nauji dangoraižiai. Bus nauji kazino, bus daugiau suviliotų ir prasmegusių į bedugnę nelaimingųjų… Tragedijų ratas vis labiau ir labiau įsukamas…

     O tie, kurie prie šito biznio, prisideda, dirbdami kazino, tie gyvena už šito dirbtinio miesto ribų, iš presuotų drožlių plokščių pastatytuose namukuose. Kalbėdamas apie azartinius lošimus, negaliu pavartoti žodžio “verslas,” nes verslas turi nešti naudą ir gėrį visai visuomenei, o kazino neša sulaužytus charakterius. Tai – ne verslas… Tai siūlomas, užmaskuotas tarp gražių šviesų ir kvietimo praturtėti, azartinis narkotikas…

     Kada paskambinu Gardui dar kartą, jis sako, kad iš Las Vegaso negalės išvažiuoti iki vėlumos. O po valandos prasidės paskutinieji, kaip jie vadina, pietūs, nors valgoma tokiu metu, kai mes valgome  vakarienę. Žodžiu, viskas supainiota. Į vakarienę-pietus, Nevados universitete, pakviečia atvažiuoti ir mus. Paaiškina kelią nuo ten, kur esame. O Sauliaus sugebėjimai skaityti miesto planą yra fantastiški. Ir to užtenka, kad mes atvažiuotume tiesiai prie Nevados universiteto net daug anksčiau negu tikėjomės.

     Pastatome savo Santa Fe, kaip Saulius, pakrikštijo Motinėlę, dėstytojų stovėjimo aikštelėje. Prie mašinos persirengiame. Juk vis tik einame į kviestinius pietus, o ne šiaip sau kur…

     Viduje – nė gyvos dvasios. Nėra ko net paklausti, kur gi bus tie pietūs. Pereiname per visą pastatą ir išeiname į vidinį kiemą. Štai ir gyvas žmogus. Jis mums ir pasako, rodydamas, jog konferencija vyksta aname pastate.

     Apvalūs stalai apdengti baltomis staltiesėmis. Matosi scena, mikrofonai, instrumentai. Reiškia bus su muzika ir šokiais… Kol kas visa salė tuščia. Mes, kaip labiausiai išalkę ir daugiausia dirbę…konferencijoje jau laukiame pietų… O jų nėra… Galėtų ir greičiau suktis… Pirmieji valgytojai jau pasiruošę…

     Pamatom ir Gardą. Susitinkame, ir jis dar kartą pakartoja kvietimą pietų ir paaiškina, kad čia jam teks užtrukti iki pat vėlumos. Tad sutariame, jog dėl mūsų jis nesuktų sau galvos, o mes susirasime, kur pernakvoti. Galų gale turime palapinę.

     Pietų salėje atsisėdame prie pirmojo tik įėjus į ją esančio stalo. Vėliau paaiškėja, jog atsisėdome prie organizatorių stalo. Dėl to mane iš pradžių nustebino vienos damos kitai sakoma replika: “Visus sėdinčius prie stalo pažįstu, išskyrus tuos du vyrus. Kas jie?” Tai yra, kas esame mes – Saulius ir aš? Aš iškart paaiškinu, kad mes Urantijos judėjimo dalyviai, dalyvavome Filadelfijos konferencijoje, o dabar mašina iš Denverio keliaujame iki Vakarų pakrantės, ir Gardo buvome pakviesti į šiuos pietus. Gardas yra vienas iš šitos įvairių religijų konferencijos organizatorių. Čia ir daugiau yra iš Urantijos dvasinio judėjimo. Beje, jie šiandien pasirinko tarnavimo tokią formą, kad visus pietų dalyvius – o jų keli šimtai – sėdinčius už stalo, aptarnauti taip, kaip restorane aptarnauja padavėjai. Tik nežinau, ar jie ir patiekalus pagamino patys.

     Tuomet už stalo sėdintieji ėmė patys pasakoti, kad būtent šios konferencijos metu jie pirmą kartą ir išgirdo apie Urantijos judėjimą ir apie pačią Urantijos Knygą. Praėjus pusei amžiaus nuo knygos pasirodymo, šitose pačiose Jungtinėse Valstijose, šitie įvairių religijų konferencijoje dalyvaujantys amerikiečiai pirmą kartą išgirsta apie tokio unikalaus Apreiškimo egzistavimą…

     Dėl to Urantijos Knyga savo kelią ir skinasi, kaip per džiungles, labai lėtai... Kol kas…  Kaip Jėzus sakė, derlius gausus, tik mažai darbininkų jį sudoroti. Galbūt iš tų, kurie dabar išgirdo apie Urantijos Knygą pirmą kartą, paims ją į savo rankas ir pradės studijuoti, o tada, ir patys ims skleisti ją kitiems, kad ir tie kiti, iki tol nieko negirdėję, sužinotų apie tokią visaapimančią žmoniją šviesą..?

     Šalia manęs sėdintys nori daugiau išgirsti apie Urantijos Knygą. Aš jiems pasakoju jos atsiradimo istoriją, pasakoju apie Jėzų ir Jo vietą tarp Dievo kitų sūnų. Matau iš veidų, jog kai kuriems tai visiškai nepriimtina, griauna visą iki tol sulipdytą dogmą apie vienintelį Dievo Sūnų, atėjusį į žemę išpirkti žmonių nuodėmių… Aš jų klausiu, ar jie, būdami tėvai, norėtų pamatyti vieną iš savo vaikų nužudytą, kad parodytų gailestingumą kitiems vaikams..? Kai kurie iš jų negali suvokti tokių, jiems atrodančių, žiaurių ir šventvagiškų žodžių prasmės… O pakabinimą ant kryžiaus ir visos visatos Sutvėrėjo, įsikūnijusio žmogiškuoju pavidalu, nužudymą laiko normaliu ir suprantamu dalyku – tiesiog išpirko mūsų nuodėmes ir viskas aišku. Aišku tik tiek, kad viduramžių tamsa yra įsiviešpatavusi daugelio širdyse. Net ir save laikančių tikinčiaisiais į Jėzų širdyse… Urantijos Knyga ir padeda tokiems viduramžių tamsiems ir pasimetusiems akligatvyje protams pamatyti šviesą ir atrasti Tėvo dvasią savo viduje. Pajusti Jo meilę, o ne beširdiškumą, kad trokštų pamatyti savojo sūnaus, kabančio ant kryžiaus, kraują, kad Jam širdis atsileistų ir mus visus vėl imtų mylėti. Bet kai kuriems to dar neužtenka ir jie toliau tvirtina, jog kiekvienas, net ir tik gimęs kūdikis, jau turi kažkokią mistinę prigimtinę nuodėmę, kad jos net ir Jėzaus kraujas ir mirtis nepanaikino. Tai išeitų, kad jo mirtis buvo beprasmė, nes nuodėmė kaip buvo, taip ir liko…

     Žodžiu, krikščionybė tiek save įspraudė į savo pačios paspęstus spąstus, jog vienais teiginiais prieštarauja savo pačios kitiems teiginiams. Būtent dėl to, kad tokia painiava daugiau nebevargintų ir taip pasimetusių mirtingųjų sielų, ir buvo apreikšta Urantijos Knyga, kuri ir paaiškina tikrąją Jėzaus gyvenimo ir mokymų istoriją. Ne veltui ji užima beveik aštuonis šimtus puslapių iš dviejų tūkstančių šimto.

     Prie manęs priėjo vienas iš penkių Urantijos Fondo valdytojų, Ričardas, ir labai nustebęs paklausė, kaip aš čia atsidūriau šitoje konferencijoje. Paaiškinau, kad važiuojame mašina iš Denverio per Didįjį kanjoną iki Los Anželo, iš jo į San Franciską, o iš ten į Salt Lake City, ir atgal į Denverį… Kada jis išgirdo mūsų maršrutą, tai pasiūlė būtinai užsukti už San Francisko nacionaliniame parke esančią sekvojų girią. Tai bus gal apie trejetą valandų į šalį, bet už tai, kiek bus malonių akimirkų… Sauliau papasakojau apie Ričardo pasiūlymą ir pridūriau, jog iš susirašinėjimo su Mokymo Misijos dalyviais, kurie Urantijos Knygos pagrindu bendrauja su dvasiniais mokytojais ir kurie buvo užsiminę apie planetos dvasinį polių, kuris atrodo ir yra toje sekvojų girioje. Nusprendžiame šią vietą įtraukti į mūsų maršrutą… 

     Las Vegasas naktį – tai įvairiaspalvio neono, skystųjų kristalų milžiniškų ekranų šviesų jūrą. Pastatai apšviesti labai išmoningai. Kiekvienas vis savaip. Tai kontrastas to, ką matai dieną [Camera 3]. Reginys nepanašus į nieką iki tol matyta. Net Niujorko Time aikštė nublanksta… Ko gero visame pasaulyje nėra tokio kito miesto, kaip Las Vegasas, išsiliejančio visomis žėrinčiomis, mirgančiomis, judančiomis, milžiniško dydžio spalvomis… Žmonių gyvos upės, juda centrine gatve abiem kryptimis; blizgantys masyvūs amerikoniški automobiliai atspindi visą šitą spalvų žaismą be pertrūkio judančioje jų srovėje, visą reginį dar labiau išplėtodami ir sustiprindami; fontanai šaudo ugnimi, piratų laivai trenkia iš patrankų, paskleisdami dūmus po dirbtinai įrengtą “jūrą” prie viešbučio; muzika, įvairiausių stilių, sklinda iš atvirų restoranų… Įspūdis toks, kad artėja pasaulio pabaiga ir dabar kiekvienas, kaip tik išmano ir gali, siekia už viską atsigriebti ir viskuo pasisotinti. Ir kuo daugiau ir įvairiau, spalvingiau… Apie ramybę, centre, ir minties būti negali... Ieškom vietos, kur galėtume pastatyti mašiną. Išsukam iš centro. Už kelių kvartalų – tyla, ramybė, mašinų nedaug…

     Iš Las Vegaso kelias veda į Los Anželą. Tą mašinų perkimštą siaubūną… Kuo arčiau miestas, tuo vis labiau ir labiau jaučiame jo ritmo pulsavimą. Matome kažkokį rūkelį. Nors Los Anželas prie vandenyno, bet negi nuo jo bus rūkas šitokią kaitrią dieną, kada saulė kaip prilipusi kabo tiesiai virš galvos. Panašiau, kad čia smogas, vėjo genamas mūsų kryptimi nuo Los Anželo. Iki jo dar keliasdešimt mylių, o jau pojūtis, kad jis alsuoja, yra realus. Pasiekiam priemiesčius, kada mašinos lekia beveik prilipusios viena prie kitos visomis eilėmis. Vilkikai irgi neatsilieka, kai kada net savąja juosta pralenkdami ir mus. O juk greitis apie 120 kilometrų per valandą... Greitai patenkame ir į mašinų spūstį. Vos vos judame. Ir visomis eismo juostomis toks pat vėžlio žingsnis. Su Saulium ir sakom: “Štai ir privažiavome tai, apie ką mums taip tvirtino ne vienas prieš kelionę…” Toliau bus dar gražiau… Ką gi išbandysime ir kamščius… Bet už kelių šimtų metrų pamatome avarijon patekusius kelis automobilius. Policijos, greitosios pagalbos mašinos… Štai dėl ko spūstis… Tik pravažiuojame šią vietą, visas srautas kaip mat vėl įsibėgėja tarsi nieko nebūtų matęs. Vėl kiekvienas lekia su savomis mintimis. Kai kuriems tai kelias tiesiai į monsonijos, arba sielų pažadinimo pasaulius… Na mums tai negresia, nes mūsų misija šitoje planetoje dar toli nuo to, kad būtų įvykdyta. Čia viešėsime dar ilgai… Ir intensyviai tarnausime Tėvui nešdami Jo šviesą savo sielos broliams ir seserims…

     Toli matome dangoraižius [Camera 3]. Ten ir patrauksime. Eismas labai intensyvus. Greitis didžiulis. Juostos visos pilnos mašinų. Ir dar turime susirasti išvažiavimą, kad laiku išsuktume iš greitkelio. O tokiu tempu lekiant nėra taip paprasta tą padaryti. Tuo labiau, kad prie miesto jau yra ir trijų-keturių aukštų viadukų. Kartais tikrai gerai, kad amerikiečiai mėgsta didelius daiktus, tai čia praverčia ir jų didžiuliai skydai per visą magistralę su užrašais į kiekvieną išvažiavimą. Ir tie užrašai kartojami kas kelios mylios, kol galų gale būna paskutinis vos prieš kelis šimtus metrų. Kitaip nesuspėtum iš kairiosios juostos persirikiuoti per tris ar keturias juostas dešinėn, kad galų gale suspėtum iššokti iš tos beprotiškai tekančios metalo upės į užutekį, kuriame iškart pajunti ramybę…

     Dangoraižiai mums kaip orientyras, kur važiuoti link centro. Taip, kad išsukę iš magistralės, šiek tiek pasisukinėję nedidelėmis gatvelėmis, privažiavome viaduką, po kuriuo ir sustojome. Priešingai nuo Lietuvos kelių eismo taisyklių, čia po viadukais, tiesiog pačioje kraštinėje prie šaligatvio juostoje, yra leidžiama palikti mašinas. Net ir bilietų už stovėjimą automatai yra įrengti.

     Miesto centras čia pat. Dangoraižiai masyvūs ir sunkūs, daug betono sukrėsta į juos. Grožio – jokio. Tik slegiantis įspūdis. Ir beveik negyvas miestas. Gatvėje nepamatysi einančio žmogaus. Tuščia. Taip, mašinose matai žmones. Bet praeivių nėra. Tarsi zombių išmiręs miestas. Pėstiesiems perėjimai permesti per gatves. Irgi masyvaus betono koridoriai. Net liftai yra. Vienoje vietoje ėjom, ėjom, ir priėjome tvorą. Visur, kur bepasukam, tarp didžiulių namų, atsiremiam į tvorą. Už jos gatvė, bet niekaip negali į ją patekti. Galų gale, tiesiog kieme, pamatėm liftą. Įlipom ir nusileidom per porą aukštų žemyn. Atsidūrėm gatvėje. Manau, kad taip padaryta neatsitiktinai. Panašu, kad taip ginamasi nuo nepageidaujamų lankytojų, kurie iš bet kurios vietos negali patekti į šį kiemą, į kurį patekome visiškai atsitiktinai, manydami, kad tai perėjimai tarp namų į gatvę. Tik patekome į labirintą ir išeiti nebegalime… Aplinkui didžiausi namai… O juose gyvena…taip pat didžiausia baimė… Dėl to ir tveriamasi didžiausiomis tvoromis…nuo žmonių… 

     Jeigu dabar reikėtų apibūdinti Los Anželo centrą, tai pasakyčiau vienu žodžiu “beveidis.” Nei žmonių, nei pastatų išraiškos. Tiesa, matėme gal šešis, gal aštuonis juoduosius, miegančius ant gražiai nukirptos vejos. Tai galima sakyti ir visi centre sutikti normalūs žmonės… Bet ir tie niekur nėjo, bet ilsėjosi… O gal tai jų nuolatinis prieglobstis, neturintiems, kur gyventi šalia dangoraižių… Už kelių šimtų metrų ir miesto Rotušė. Miesto valdžia šalia, o prieš pat jos akis, toks gyvenimas…

     Toks gyvenimas prieš kiekvienos valdžios, kiekvienos valstybės, kiekvieno miesto valdžios akis. Tik jos užmerktos. Dvasinės akys. Jos nemato širdies žvilgsniu, antraip negalėtų su tuo susitaikstyti ir savęs raminti, o prieš visuomenę teisintis, “O ką mes galime padaryti, jeigu jie nori taip gyventi? Tai jų pasirinkimas?” Jie renkasi tokią gyvenseną ne dėl to, kad šito nori, bet dėl to, kad juos išspjauna visuomeninė masinio išnaudojimo mašina… Jie nebežino, kaip tam atsispirti ir nepalūžti… ir pasitraukia. Kas į nusikaltėlių gaujas, kas į benamių gretas, kas nusižudo… Lietuva ne išimtis…

     Štai dėl to, kad šitokį visuomenės išnaudojimą būtų galima panaikinti, atradus Tėvą savo širdyje, ir buvo sumanyta perduoti tokį Urantijos Knygos apreiškimą… Kad praregėtume visi. Iki vieno. Kad pajustume, jog visi, iki vieno, esame broliai ir seserys. Ir dar daugiau: kad yra daugybė pasaulių su gyvybe. Ir juose yra mūsų broliai ir seserys – ir materialūs mirtingieji, ir morontinės sielos, ir amžinos dvasios. Ir visi esame to paties Tėvo mylimi vienodai. Kada šitą pajusime savo širdimi ir savo širdyje, tada nustosime kiekvienas turtus krautis tik sau, tik savo šeimai, tik savo šaliai, o pradėsime elgtis kaip mylinčios šeimos nariai visų gerovei, visoje planetoje, ir net visoje kūrinijoje.

     Urantijos Knygoje yra aprašomas gyvenimas netoli mūsų esančioje planetoje, kurią ištiko panaši į mūsų planetos dalia: ji irgi, kaip ir Urantija, prisijungė prie Satanijos sistemos vadovų Liuciferio ir Šėtono sukelto maišto, buvo izoliuota, jų planetos Adomas ir Ieva, kaip ir mūsų Adomas ir Ieva, taip pat sužlugdė žmonijos biologinio pagerinimo misiją, dvasinė šviesa irgi labai sunkiai skinasi kelią žmonių širdyse… Ir vis tik, toje planetoje yra viena didžiulė šalis, savo geografine padėtimi panaši į mūsų Australiją, nuo visų kitų kraštų atskirta vandenyno. Dėl to ji galėjo santykinai toliau pažengti dvasinio vystymosi keliu, negu kitose vietose gyvenantys labiau atsilikę savo išsivystymu tos pačios planetos žmonės. Šitoji atskira šalis turi apie pusantro šimto milijono gyventojų. Jie, ekonomiškai, save aprūpina viskuo. Bet svarbiausia, kad jie daug toliau už savo brolius, kituose kraštuose, pažengė dvasinio vystymosi srityje. Ir mus jie toli pranoksta politinio, ekonominio, švietimo, vaikų auklėjimo, ir ypač socialinio gyvenimo srityse. Ten įstatymu numatyta, kad vaikai, sulaukę trisdešimties metų, privalo palikti tėvų namus. Jie aprūpinami butais daugiaaukščiuose namuose, o sukūrę šeimas, gyvena atskiruose namuose, su mažiausiai 5 hektarų žemės sklypu. Žemė, iki dešimties kartų didesnė už šį minimumą, kaip ir bet kokia kita nuosavybė, skirta šeimos tikslams, neapmokestinama…

     Panašūs politiniai sprendimai irgi bus priimami ir mūsų planetoje, kada mūsų žmonės bus susipažinę su Urantijos Knyga ir, jos įtakoje, nepalyginamai toliau bus pažengę dvasinio vystymosi srityje. O šiandien net ir turtingiausia pasaulio valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos – socialinį teisingumą ignoruoja lygiai taip, kaip ir atsilikusi, ekonomine prasme, Lietuva. Ir tokios neteisingumo politikos be Urantijos Knygos panaikinti neįmanoma.

     Dėl to Dievo ir buvo leista šį Apreiškimą perteikti žmonėms, kad jie galėtų žengti dvasiniu keliu ne klupinėdami tamsoje, bet tvirtu žingsniu šviesoje.

     Iš Los Anželo centro pasukame link Holivudo. Juk reikia pasižiūrėti ir kas yra ten. Surandame Holivudo bulvarą. Užėję į parduotuvę pasiklausiame pardavėjos, kur gi yra toji vieta, kur žinomiausi kino aktoriai įsiamžina šaligatvio plytelėse… Taip norima savo vardą pagarsinti kuo ilgesniam laikui. Žmogiškasis ego nori ne tik turto, pinigų, bet dar ir šlovės ne tik sau pačiam, bet ir savo vardui. Kad išliktų ilgam ir po to vardo šeimininko mirties. Kada pats šeimininkas bus toli toli tiek nuo Holivudo, tiek ir nuo pačios Urantijos planetos... Koks jam, tuomet, bus skirtumas, ar jo vardą kas dar beprisimena… Bet ne, vis tiek nori šito… žmogiškasis ego.

     Žingsniuojam Holivudo bulvaru. Eidami per sankryžą, netikėtai, pažvelgę į dešinę, pamatom didžiulį užrašą ant kalvos šlaito HOLLYWOOD [Camera 3]. Tai ir yra būtent tas matomas per televiziją ar nuotraukose simbolinis užrašas. Iš viso, šis užrašas yra tik simbolis, nes konkrečios kino studijos Holivudo pavadinimu nėra. Yra daug studijų, turinčių savo konkrečius pavadinimus. Ir jos visos save laiko Holivudu, nes tai yra Los Anželo miesto dalies pavadinimas, kuriame ir buvo įsikūrusios pirmosios kino studijos.  

     Šitoje Los Anželo dalyje gyvenimas tikrai primena normalų miesto ritmą. Yra žmonių, automobilių, yra judėjimas su gyvybe, ko taip pasigedau miesto finansų ir verslo dalyje tarp dangoraižių…

     Žingsniuojame karštu Holivudo bulvaru ir vis žvelgiame tolyn į priekį, kur dar daugiau judėjimo… Netikėtai, vėl, pastebime, kad jau mūsų kojos žengia per žvaigždes ant šaligatvio plytų… [Camera 3] Penkiakampės žvaigždės su pavardėmis ir simboliais, reiškiančiais, kaip mes supratome, to žmogaus profesiją. Filmavimo kamera, tikriausiai reiškia kino žvaigždę, o mikrofonas – galbūt, dainininką ar dar kokią nors profesiją… Bet tai tik mano samprotavimas… Ir tų šaligatvio plytelių su žvaigždėmis ne dešimtys, bet šimtai, jeigu ne tūkstančiai… Abiejose Holivudo bulvaro pusėse. Ir jį kertančiose gatvėse… Žodžiu, ir čia tikriausiai yra biznis…

     Priekyje mūsų laukia Ramusis, arba dar kitaip vadinamas Didysis, vandenynas. Rangomės iš Holivudo link vandenyno pakrantės. Gatvė raityte raitosi. Retsykiais atrodo tarsi ją pametame tarp tų pasisukimų, bet greitai vėl pamatome, kad važiuojame teisinga kryptimi. Tik neįprastai ilga šitoji gatvė. Namų numeriai jau per kelis tūkstančius perkopė, o dar vis tebesitęsia miesto ribos. Ką ten kelis tūkstančius, kada pamatome daugiau kaip tirsdešimttūkstantąjį namą… Pasirodo, kad Los Anželas ir nusidriekia kaip metropolija, pasivadinusi Long Beach, lietuviškai Ilgasis Paplūdimys, per tuos ilguosius daugiau kaip šimtą kilometrų. Ir jame gyvena aštuoni milijonai žmonių… Štai dėl ko taip buvo sunku Deividui per visą dieną išsiveržti iš Los Anželo gniaužtų, nes jis tęsiasi ir tęsiasi… Ir mašinų daugybė… Bet mus visą laiką lydėjo Dievo globojanti ranka, ir tų baisių mašinų kamščių, kuriomis mus taip gąsdino prieš kelionę, nepatyrėme…

     Taip, nardyte nardėme mašinų jūroje, bet nestovėjome valandomis užspausti taip, kaip pačioje kelionės pradžioje… Tikrai, mašinų srautas labai gausus. Ir kada keturios, penkios, o kartais ir šešios juostos į vieną pusę ir tiek pat į priešingą pusę lėkte lekia, tai norisi, kad nors šiek tiek būtų galima lengviau atsikvėpti matant ne tokia milžinišką metalo upę, putojančią abiem kryptimis… Tiesiog norisi ramybės akiai…ir širdžiai.

     Ir pagaliau išvystam vandens platybę… Ramusis vandenynas. Saulėtas pavakarys… Vandenynas ramus ramus… Vanduo atrodo net blizga. Mėginu įžvelgti skirtumą tarp Baltijos jūros. Bet kai jis toks ramus, tai ir skirtumo negali pastebėti.  Dar saulė taip gražiai nudažo vandenį mėlynai, kad vandenyno ramybė ima raminti ir mus… Tik problema, kad visa pakrantė, mums iš kairės pusės, yra aptverta, vietomis pastatyti seni pastatai visiškai užstoja vandenyno vaizdą. Tad žavimės juo važiuodami… Tuo labiau, kad saulė jau visai žemai, reikia dairytis vietos nakvynei… Vandenynu pasigrožėsime rytoj visą dieną, nes pasirinkome kelią į San Frasnciską pačia vandenyno pakrante, o ne magistrale. Tad per visą dieną prisižiūrėsime nuostabių vandenyno vaizdų tikrai užtektinai, nes kelias laukia ilgas, apie septynis šimtus kilometrų…

     Važiuojame tikrai gražiu keliu. Jis tai pakyla šlaitais į viršų, tai vėl nusileidžia visai netoli vandenyno. Ir besigrožėdami aplinka, nepajuntame, kad jau ir už Los Anželo nemažai nuvažiavome. Vienoje vietoje pasukame iš kelio ir nuvažiuojame į kempingą. Bet jame vietų nebėra…vienai palapinei pastatyti..? Galų gale, visiškai vakarop, užsukame į nedidelį miestą ir ten susirandame kempingą, kuriame atsirado vieta ir mums, mūsų palapinei… [Camera 3] Tiksliau palapinių miestelyje mes buvome vieninteliai, tuo tarpu kempinge visi buvo arba su didžiulėmis, kaip namai, priekabomis, arba su didžiuliais namais-autobusais. Kempinge jie visi būtinai prisijungia prie kanalizacijos ir vandentiekio. Dėl to kiekvienam yra griežtai numatytos vietos, kur gali stovėti. Ir tokių namų ant ratų visame kempinge gal daugiau kaip šimtas… Įvairiausių formų, įvairiausių markių… Šalia stovi ir palydovinės televizijos antenos, ir kai kur įrengti gėlių darželiai, ir net verandos [Camera 3]. Taip pat ir mažesni automobiliai, kuriuos iš vieno kempingo į kitą su standžia jungtimi tempiasi tas pats namas ant ratų, kad vėliau šeima galėtų po aplinkines vietoves važinėti nebe tuo dideliu automobiliu, bet normalia mašina, kokia ir važinėja kasdien... O jeigu tempiasi didžiulį namą-puspriekabę, tai pati mašina yra pusiau sunkvežimis, pusiau padidintas džipas. Tad atkabinus namą ant ratų, galima šita mašina normaliai važinėti visur kaip su lengvuoju automobiliu.

     Kempinge savo palapinę pasistatome toje vietoje, kuri skirta tik palapinėms. Tokių vietų, skirtų tik palapinėms, kempinge yra dvi ar trys. Kur apsistojome mes, buvome vieninteliai. Palapinėms skirtoje vejoje įrengti mediniai stalai, suolai. Gali pavalgyti labai patogiai. Greta buitinės patalpos: tualetai, dušai, kriauklės, prie jų veidrodžiai, elektros rozetės, jeigu reikia užsivirinti arbatos ar kavos, ar nusiskusti, oro kondicionieriai, kad būtų normali temperatūra… Žodžiu, buitinės sąlygos net ir palapinėje miegant yra puikios, kaip name…

     Jau sutemo visiškai, kada sėdome prie stalo vakarieniauti. Kaip tik dabar ir pravertė mums į kelionę įdėtas dieninės šviesos šviestuvas su nešiojamu televizoriumi, kompaktiniu plokštelių grotuvu, ir išsiimamu prožektoriumi. Kadangi jis veikia ir su baterijomis, tai galėjome jį pasistatyti tiesiog ant stato ir vakarieniauti tokioje šviesoje tarsi būtume kambaryje ar virtuvėje… Tikrai patogu…

     Vakarų pakrante kelią pasirinkome specialiai. Dar prieš kelionę tiek Denveryje, tiek Boulderyje mums visi sakė, kad pavydi tokios kelionės, nes važiuosime vienu gražiausių kelių Amerikoje: per kalnus ir dar vandenyno pakrante… Tie, kurie šituo keliu jau buvo važiavę, visi vienu balsu tvirtino, kad mūsų pasirinkimas išsukti iš trumpesnio ir tiesesnio magistralinio kelio ir pasukti gražesniu palei Ramųjį vandenyną vedančiu keliu į San Franciską, tikrai vertingas.

     Ryte, pirmą kartą per visą viešnagę Amerikoje, pamatėme…rūką. Ir būtent tą dieną, kada jo mums reikėjo mažiausiai. Kur gi vandenynas, net kur gi tas kelias, kuriuo važiuojame? Retsykiais atrodo, kad plaukiam kaip per pieną nieko nematydami. O dar važiuojami ir kalnų keliu, tai turime neužmiršti, kad, šalia netikėtai išlendančių iš rūko mašinų, vienoje kelio pusėje dar yra ir kalnų bedugnė… Patyrimas tikrai geras. Nors vandenyno ir nematome, bet mokomės, kaip gi važiuoti per rūką kalnuose, kada mašinos iš priekio išnyra visiškai prieš pat nosį…

     Kartais būna kokia properša rūko užklote, tuomet galime pamatyti ir vandenyno kraštelį, bet labai nedaug, nes tuo jis susilieja su rūku. Kada kelias nusuka šiek tiek į šoną nuo vandenyno, atrodo, kad rūkas silpsta, sklaidosi. Tada matome kalnus ryškiau [Camera 3]. Vėl priartėjame prie vandenyno, vėl jis sutirštėja. Taip mylios lenda po ratais, o vaizdų akims trūksta. Trūksta erdvės… Nors vietomis buvo ir rūko neapimtų vietų, o gal jau jis čia buvo šiek tiek pakilęs, kur galėdavome pamatyti ir vandenyną. Pravažiavome tokias vietas, kur galėjome matyti, ne visiškai aiškiai, kad vandenį yra užklojusi lyg kažkokia tamsi tamsi masė, nelabai toli nuo kranto. Niekaip negalėjome suprasti, kas tai. Nusprendėme, jog tai kažkokie dumbliai visoje pakrantėje. Vaizdas, akiai, nėra patrauklus.

     Galų gale, vienoje vietoje jau buvo matyti ir viso vandenyno vaizdas. O dar kiek pavažiavus, pamatėme ir privažiavimą prie jo. Nusprendėme sustoti ir įbristi. Juk vandenyno vanduo gal… šlapesnis..? Persirengėme šalia mašinos. Vandenyno pakrante vaikščiojo dar keli žmonės, bet maudytis nesimaudė nė vienas. Rūku aptraukta saulė nesiuntė jokių šilumos spindulių. Žmonės buvo apsirengę su lengvomis striukėmis. O mes du su glaudėmis. Ir dar vandenyje… Aišku, kad keistai atrodėme. Jiems. Juk norėjome pamėginti patirti tą vandenyno bangų pojūtį… Jos tikrai stipresnės ir didesnės už jūros. Bent man taip atrodė. Nors pats vandenynas nebuvo audringas. Tik maloniai tėviškai, bet tvirtai savo bangomis apkabindavo visą kūną… Sūrus. Atrodė, kad daug sūresnis už Baltiją…

     Taigi, stovime jau nebe Amerikos žemėje, bet nužengę nuo jos ir įbridę į Ramųjį vandenyną [Camera 3]. Toliau… Japonija…

     Važiuojame vingiuojančiu kalnų keliu. Graži ir vešli žaluma… Kažkoks vyras su šunimi pakelia ranką ir mus stabdo… Sustojame, juk žmogui reikia pagalbos, jeigu iškėlė ranką ir prašo sustoti. Tuo labiau, kad arti aplinkui – jokios gyvenvietės. Tai  kaip jis čia bus vienas su šunimi tarp kalnų… Padarome jiems vietos ant galinės sėdynės kiek įmanoma sukrovę daiktus tiesiog ant mašinos grindų, ant šaldytuvo, nes keliaujame tikrai apsikrovę daugeliu daiktų. Nors kelyje daug kas praverčia. Ypač… maistas… Paimu, kad po ranka turėčiau Urantijos Knygą anglų kalba. Mūsų keleiviai įsitaiso mašinos gale tiesiai už manęs. Dabar vairuoja Saulius. Tad aš galiu sau ramiai pasikalbėti su naujuoju pakeleiviu… Šunį, ir gana nemažą, pasisodino sau ant kelių. O šis taip klusniai visą kelią ir pragulėjo ant šeimininko kelių. Pasirodo, kad šis vyras, maždaug penkiasdešimties metų amžiaus, gyvena vienas. Tapo paveikslus. Kartais, kas nors juos nuperka, tai taip ir pragyvenimui užsidirba… Bet pamatė ir pasaulio. Gyveno ir dirbo ir Naujojoje Zelandijoje, ir Australijoje. Ir Amerikoje įvairiose vietose. Šiuo metu gyvena visiškai atsiskyręs tik su šunimi. Nebenori miesto… Dabar keliauja į miestuką. Apie penkiolika mylių… Sako, kad visada jam pasitaiko gerų žmonių. Priima ir paveža ir drauge su šunimi… Jis negali pritapti prie amerikoniško gyvenimo ritmo, nors ir pats yra amerikietis. Bet daugiau linksta į dvasinį gyvenimą. Skaito Bibliją ir iš jos semiasi stiprumo…

     Parodau jam Urantijos Knygą. Paaiškinu, kokia tai knyga, kaip ji atsirado tarp žmonių, koks jos pasirodymo tikslas, papasakoju apie dvasinio kelio galybę ir poveikį žmogui. Ir Dievo vedimą ir apsaugą žengiant šituo keliu… Jis labai susidomi knyga. Ir mūsų visas pokalbis sukasi vien tik apie Dievą, apie Urantijos Knygą. Ir jo susidomėjimas yra toks nuoširdus, kad jam sakau: “Šitą knygą Dievas tau siunčia kaip dovaną. Imk ją ir studijuok, ir užmegzk gyvą ryšį su gyvuoju Dievu savo paties žodžiais. Ir kur bebūtum, niekada nenusisuk nuo Jo, nes Jis nuo tavęs nenusisuka niekada.” Jis ėmė dėkoti už tokią jam nuostabią dovaną. Ir jo žodžiai buvo ne tik ištariami, bet jutau jo širdies virpesius, kurie pranoko girdimus žodžius. Kalbėjo jo širdis, ne protas…

     Kada nusileidome į žalią žalią slėnį, jame buvo pasislėpęs miestukas. Čia ir paprašė mūsų pakeleivis sustoti. Išlipome iš mašinos. Jis spaudė prie savęs Urantijos Knygą kaip brangenybę. Atsisveikindami apsikabinome kaip broliai. Šuo irgi puolė bučiuotis, priekinėmis kojomis atsiremdamas į mano rankas ir visu ūgiu atsistodamas ant užpakalinių kojų…Širdis džiaugėsi, kad net ir kitame pasaulio pakraštyje sutikome savo sielos brolį, kuris, perskaitęs Urantijos Knygą, ne tik pats sustiprės, pamatydamas visą Kūrinijos sistemą ir kaip joje veikia pats Kūrėjas, bet ir kitus stiprins… [Camera 3]  Nes dvasiškai savo širdį jis jau yra atvėręs… Dabar gaus ir sisteminių žinių.

     Su Sauliumi abu svarstėme, kaip vis tik gali pajusti dorą ir dvasingą žmogų, iki tol jo visai nematęs, kada jis atsiveria ne protu, o širdimi… Šituo nauju susitikimu džiaugėmės abu…ir važiavome tolyn į naujus patyrimus… Mūsų laukia San Franciskas, arba, lietuviškai sakant, Šventasis Pranciškus…

     Miestas didžiulis. Vos įvažiavus pajuntame kažkokį ispanišką ar meksikietišką architektūrinį stilių. Turiu omenyje nedidelius namukus [Camera 3]. Meksikoje nei Ispanijoje nebuvau, tik kiek iš nuotraukų ar filmų mačiau, tai atrodė, jog toje gatvėje, kuria važiavome, visiškai ne amerikoniškas stilius… Ir iš viso, San Franciskas mums pasirodė labai patrauklus miestas. Priešingai negu Los Anželas. Jis turėjo savo veidą, savo ritmą, savo žavesį, ir net kažkokį… jaukumą. Gatvės ne tokios plačios, senoviško stiliaus tramvajai, namai, net ir dangoraižiai tarsi ir lengvesni būtų, ne tokie slegiantys žvilgsnį… Jauti gatvėje kažkokį gyvybingumą ir guvumą. Tą sunku perteikti žodžiu, bet pojūtis kažko artimo. Nors oras ir ne saulėtas. Diena gana vėjuota… Kada atvažiavome prie vadinamojo Auksinių vartų tilto, tai apsiniaukė taip ir vėjas pakilo toks, kad atrodė tuoj tuoj prasidės audra ir liūtis… [Camera 3] San Franciske turėjome vietą, kur pernakvoti, nes Deividas buvo susitaręs dar prieš mums išvažiuojant į šitą kelionę. Net ir planą parūpino, kaip tą vietą pasiekti…

     Dar vakar porą kartų skambinome tiek į tos moters darbą, tiek namo, norėdami pasakyti, kad jau esame nebetoli San Francisko. Tik darbe mums pasakė, kad ji išvažiavusi ir darbe nebus net ir kitą dieną, o namo gal sugrįš vėlai vakare. Tad jau esame mieste, o ryšio taip dar ir neužmezgėme. Svarstome, ką daryti. Nusprendžiame važiuoti prie jos namų daugiau nebeskambinant. O tai reiškia, kad mūsų laukia važiavimas per visą miestą ir dar reikės persikelti ilgiausiu tiltu į pusiasalį… Taigi bus daug prakaitavimo, kaip surasti reikiamą namą. Tuo labiau, kad ir paklausti nebus ko, juk magistraliniuose keliuose, net ir per miestą einančiuose, nesustosi ir nepasiklausi. O reikės ir jais važiuoti. Ir čia mums labai pravertė Deivido įdėti vis smulkesni ir smulkesni San Francisko planai, paimti iš interneto. Kadangi Saulius yra miesto planų skaitymo asas, tai reikėjo tik spėti nepražiopsoti pasukti ten, kur jis sako. O kada greičiai dideli, kada eismo juostų daug, kada jos pilnos mašinų, tą padaryti nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio…

     Ir vis tik, neklausę nė vieno žmogaus, pervažiavome per visą San Franciską, per centrą, per daugiaaukščius viadukus, per maždaug aštuonių kilometrų ilgio tiltą, patekome į pusiasalį ir į naujus labirintus, kur, vėl sukinėdamiesi – tai išvažiuodami iš magistralinio kelio, einančio per miestą, tai įsiliedami jau į kitą magistralinį kelią, tai ir jį palikdami užpakalyje, tai dar vėl patekdami į naują magistralę, taip vis rangydamiesi dideliu greičiu, pasiekėme tylų tylų nedidelių privačių namų kvartalą, o tame kvartale suradome mums reikiamą gatvę, o joje ir namą… Tai jau nebe pats San Franciskas, bet vienas iš jo priemiesčių – Walnut Creek, arba mūsiškai Riešutmedžių įlanka.

     Ir tas buvo padaryta Sauliaus nuostabaus orientavimosi miesto plane ir realioje aplinkoje dėka… Jam susiorientuoti, kaip patekti į… Rojų bus daug paprasčiau…

     Kada sustojome prie reikiamo namo, tai jaučiau tarsi būtų toks pojūtis, jog meteoritas krito per visos planetos atmosferą ir pataikė, iš visos žemės platybės, būtent į tą vietą, kur aš stoviu. Ir mes buvome tarsi tas meteoritas, besiskinantis kelią per jį deginančią atmosferą, o mes lėkėme kelių kelelių labirintais, per mašinų gausybę, per gatvių painiavą, kad dabar kaip niekur nieko sėdėtume būtent prie to namo, kuris mums ir reikalingas… Kada dar buvome neišvažiavę iš Denverio, atrodė, kaip gi tą bus įmanoma pasiekti… O vis tik pasiekėme! Dievas ir čia padėjo…

     Skambinu į duris kartą, kitą, tik niekas neatidaro. Per didelį langą duryse matyti, kad viduje tuščia, niekas nesujuda. Paliekame raštelį, kad užsukę vis tik buvome, kad susisieksime vėliau…

     Traukiame ieškoti motelio, nes aplinkui vietos palapinei nėra. Visur miestas. O važiuoti iš jo nesiruošiame, nes rytoj patrauksime pasižvalgyti po San Franciską…

     Benzino kolonėlėje pasiklausiame, kur galėtų būti motelis. O jis tiesiog už tvoros. Įsikuriame jame karališkai…

     Rytas išaušo gana žvarbokas. Dar mums Denveryje sakė, kad San Franciske ne šiaip sau vėjai, bet tikri skersvėjai. Ir išėjus laukan pajutome, kad vėjo kryptis sukasi iš visų pusių ir vis atsisuka taip, kad pūstų ne į nugarą, bet į krūtinę. Mašiną paliekame prie motelio, o patys traukiniu, vėl atgal per tą ilgąjį tiltą, sugrįžtame į San Franciską. Mat to tilto vienas aukštas yra skirtas traukiniams.

     Traukinyje labai švaru, jauku [Camera 3]. Grindys išklotos kilimine danga. Matau porą vyrų, stovinčių ir prilaikančių savo dviračius. Labai žmogui patogu, traukiniu gali gabentis dviratį iki miesto centro, o pačiame centre važinėk, kur tik nori jau su dviračiu. Tai net patogiau negu mašina. Tik turėk grandinę dviračiui prirakinti. Ir melskis, kad vagys jos neatrakintų. Matėm tokių grandinių, kad jos svoris prilygsta viso dviračio svoriui. Tai rodo, kad ir čia dviračiai vagiami, kitaip kam gi vežiotis tokią sunkenybę..?

     San Franciskas gyvena... [Camera 3] Žmonių veidai, man pasirodė, daug giedresni, ar ne tokie įsitempę, kaip Los Anžele. Net ir finansų ir verslo dangoraižių dalyje atrodo, kad čia nėra tokios įtampos gatvėje ir tokio lėkimo tempo, kaip Niujorke… Vaikštom po kinų kvartalą. Čia pilnu tempu vyksta prekyba tiesiog gatvėje. Daug ryškių spalvų, daug spalvingų balionų tiesiog pakabintų aukštai skersai gatvės. Tai suteikia kažkokio jaukumo, guvumo, gyvybingumo visam kvartalui [Camera 3]. Vaikštom neskubėdami, pasidairydami ne tik į vitrinas, bet ir į žmones, kad pamatytume, kuo ir kaip gyvena jie…

     Iš kiniečių kvartalo pasukame į platesnę gatvę su aukštesniais namais. Tai  konservatyvaus miesto dalis. Čia man pasirodo ir bus tinkama vieta, tiesiog gatvėje, pamėginti skelbti Urantijos Knygos žinią, kaip tą dariau Denveryje. Kaip tą dariau, ir tebedarau, Lietuvoje. Išsiimu iš kuprinės anglišką Urantijos Knygą ir tiesiog gatvėje imu kreiptis į praeivius, kad stabteltų ir pažvelgtų į tokią knygą, kuri turės įtakos visos žmonijos raidai. Žmonės reaguoja labai baugščiai. O tie, kurie apsirengę prabangiau, arba tiksliau pasakius, vyrai, dėvintys kostiumą ir pasirišę kaklaraištį, nužvelgia mane paniekinančiai. Dar ko, iš kokio čia neaiškaus tipo, mūvinčio lietpaltinės medžiagos kelnes tik iki kelių, avinčio net ne basutėmis, o tik dviem odiniais dirželiais ant basų kojų palaikančius kažkokius padus, ir ant trikotažinių marškinėlių vilkintį kažkokią juodą striukę, kurią vėliau irgi nusirengiau, nes atšilo… Solidžių ir brangių drabužių šeimininkams aš pasitikėjimo, jų samprata, tikrai nekėliau.

     Ir šitoks bendras įspūdis susidaro ne tik San Franciske, bet ir kituose miestuose, net ir Lietuvoje – kuo prabangiau apsirengęs žmogus, tuo mažiau slepiama man rodoma panieka…

     Bet prie manęs priėjo nuskriausti keli žmonės. Nuskriausti materialia prasme, bet palaiminti tuo, kad jie yra atsisukę į Dievą savo širdimi. Tik jiems suskaičiuoti buvo per daug pirštų net ir ant vienos rankos. Bet būtent juos ir galėjau paguosti ir sustiprinti.

     Kada pamačiau ateinantį juodaodį, per petį persimetusį ant diržo pakabintą mažytę, neįprastai mažytę, gitarą, tai pamaniau, kad šis tikrai sustos. Jeigu jau gatvėje nešiojasi gitarą, reiškia tam atiduoda savo širdį. O tai jau atsidavimas Dievo vedimui iš vidaus. Kada priėjo arti manęs, parodžiau jam Urantijos Knygą ir tariau: “Štai pažiūrėk, koks nuostabus ir gilus Dievo apreiškimas. Jis pritaikytas prie dabartinio žmogaus išsivystymo, kad galėtų jį suprasti, bet praplečiantis dabartinį žmogaus supratimą apie Dievą ir Jo kūriniją, apie prisikėlimą po mirties ir gyvenimą po prisikėlimo, iš pradžių, sielos pavidalu, vėliau, dvasios pavidalu, apie Jėzų ir kitus Dievo Sūnus. Jis žmonijai suteiks daugiau šviesos ir pasitikėjimo, daugiau harmoningų melodijų, kurios ramins, o ne kokofonijos ir griaunančių ramybę ritmų, kurie kelia agresiją…” Ir jis pritariamai linkčiojo galvą. O kada pratarė, pamačiau, kad jo burna beveik bedantė. Bet jo mintys buvo tokios šviesios. Jis man sako, kad muziką jam kuria jo brolis. Jo brolis ir jis tiki į Dievą. Aš klausiu, kas jam parašo dainų žodžius. Jis man paaiškina, kad žodžius dainoms jis ima iš Švento Rašto. Ir tuoj pat išsiima sąsiuvinį, kuriame visi puslapiai ranka subraukyti penklinėmis eilutėmis užrašyti gaidoms. Ir pilnas sąsiuvinis prirašytas gaidų. O tarp gaidų užrašyti dainų žodžiai apie Jėzų… Jis man paaiškina, kad Urantijos Knygos nepirks ir neskaitys, nes Dievą turi savo viduje ir jam labai gera, kad Dievo dėka jis susitiko su manimi ir pasikalbėjo apie Dievą. Tai yra svarbiau už knygą. Ir nueidamas sako: “Aš Dievą suprantu ne taip, kaip sako Urantijos Knyga, aš Jį suprantu taip, kaip reikia man. Ir to man užtenka. Daugiau nenoriu nieko. Aš dainuoju Jam…”

     Ir jis buvo teisus, nes jis turi gyvą ryšį su gyvuoju Dievu, esančiu jo paties viduje. O Urantijos Knyga tik išplečia žmogaus supratimą apie Dievo veikimą kūrinijoje ir žmoguje, ir atskleidžia Jėzaus gyvenimą ir mokymus. Bet ji neatstoja to gyvojo ryšio, kuri užmegzti turi pats ir savarankiškai, nes už tave to padaryti negali niekas… Aišku, geriausia, kada ir gyvą ryšį užmezgi su gyvuoju Dievu, ir Urantijos Knygą studijuoji. Tada įgauni ir žinojimą, ir Dievo patyrimą savo gyvenime vienu ir tuo pačiu metu. Ir tai tave sustiprina dvigubai. Kada vieno iš šitų dviejų dalykų stinga, tada vis tiek žmogus nesijaučia iki galo tvirtai. Bet, aišku, kad svarbiau yra asmeninis gyvasis ryšys su gyvuoju Dievu, o ne Jo kūrinijos pažinimas. Jo kūriniją vis tiek, anksčiau ar vėliau turėsi pažinti. Ir ne tik šitame pasaulyje, bet per visą amžinybę. Bet dabar svarbu užmegzti gyvąjį ryšį, kad galėtum Dievą patirti… Tik šitas patyrimas suteikia pagrindą didesniam pasitikėjimui Juo ir tuo, ką darai Jo kūrinijos labui…

     Saulius sugrįžta iš kitoje gatvėje esančio knygyno, kur dairėsi kelių atlaso, nes Deivido paskolintą labai gerą Amerikos kelių ir miestų planų atlasą užmiršome pačiame pirmajame motelyje, kada ryte pakankamai atidžiai neapsižiūrėjome, jog kai ko nepasiėmėme atgal į mašiną…

     Iš San Francisko kelias veda jau atgal į Denverį. Tik grįžtame kitu keliu. Dabar laukia kalnai ir sekvojų giria Josemitės nacionaliniame parke.

     Išvažiavę už San Francisko pastebime, o tą buvome matę ir anksčiau, tik, tuomet, niekaip nesuvokėme, kas tai, kad ten, kur neseniai buvo dažytos juostos, žyminčios arba eismo juostas į vieną pusę, arba kelio priešpriešinę eismo juostą, ten yra padėtos tarsi mažytės trijų-keturių centimetrų aukščio geltonos kaladėlės. Visos ištisinės juostos tiek mieste, tiek užmiestyje Amerikoje yra geltonos spalvos. Tai labai praktiška, nes iškart atkreipi dėmesį, kad kitokia spalva. Dėl to greičiau suvoki, jog elgtis turi atidžiau negu esant pertrauktai, arba punktyrinei linijai, kuri, kaip ir pas mus, yra balta. Su Saulium mėginom suprasti, kaip tos kaladėlės nenupučiamos, kada mašinos pravažiuoja. Ir jų be galo daug. Bet vėliau pamatėm, kad jos visiškai ne kaladėlės, o tiesiog plastmasinės juostelės, įsmeigtos į asfaltą. Ir mašina, užvažiavusi ant jų, tą stačiu kampu stovinčią sienelę tiesiog nulenkia ir prispaudžia prie dangos, o mašinai nuvažiavus, ji, kaip spyruoklė, vėl išsitiesia. Ir pigu ir saugu, ir puikus perspėjimas, kad neseniai dažyta… Bent man taip atrodo. O gal jų paskirtis yra ir kitokia. Nes, kada užvažiuoji ant jų, tai girdi ir papildomą ūžesį. Gal tai irgi įspėjimas būti atsargiam. Šiaip jau kalnuose, ar magistralėse yra padaromi nedideli grioveliai, kurie ir įspėja, kad saugi juosta baigėsi, mašina pavojingai artėja arba į kelkraštį, arba į priešingos pusės eismo juostą…

     Kalnuose kelias toks vingiuotas, ir siauras, kad per daug greitį mėgstančiam tikrai nebus kur įsismarkauti, nes posūkis už posūkio… O įvažiavus į parko teritoriją, tai greitis dar labiau apribojamas. Nors tai ir pavadinta parku, bet tai yra natūralus miškas. Kuriame yra ir laukinių žvėrių, tokių, kaip meškų. Net ženklus gali pamatyti, nemėtyti maisto į šiukšlių dėžes, nes taip žvėrys yra pratinami maisto ieškoti būtent jose, o ne miške… Dėl to žvėrys nebetenka savo, kaip grobio medžiotojo, instinkto lavinimo  natūralios būsenos. Tad maistas, išmestas į šiukšlių konteinerius ar paliktas mašinose, net ir meškai yra tikra… meškos paslauga…     

     Privažiuojame Josemitės parką. Vėl mokestis 20 dolerių už mašiną. Jiems parodau prie Didžiojo kanjono duotą bilietą, kuris dar tebegalioja. Bet man paaiškina, jeigu už šį bilietą būtume mokėję ne dvidešimt dolerių, o dvigubai daugiau, tuomet jis galiotų ir čia. Dabar gi jis tegalioja aname parke prie Las Vegaso visą savaitę. Žodžiu, net ir parkai taiko biznierių savanaudiško žaidimo taisykles…

     Prieš įvažiuojant mus įspėja, kad nakvoti parke draudžiama, išskyrus kempingus. Pasiklausiu, kaip mums susirasti sekvojų giraitę. Pasirodo, kad iki ten dar gera valanda kelio. O jau dabar vakarėja, prieš pat šešias… 

     Vėl vingiuojame miško ir kalnų keliu. Posūkis po posūkio, greitis vos 35 mylios, arba 56 kilometrai per valandą. O juk tai ne miestas… Taip ir norisi paspausti greičiau. Ypač kai saulė miške krypsta žemyn, o mums dar nežinia kas laukia ir kur… Čia juk patamsį į šonus nepasišviesi, žiburių nėra, o mašinos lempos pašviečia tik į priekį, ir tai, kur eina kelias… Penkias mylias galima viršyti be baimės, kad policininkas sustabdys už greičio viršijimą ir išrašys, kaip jie sako “tiketą” – “baudos kvitą.” Tad visą kelionę taip ir važiuojame prie leistino greičio pridurdami dar penkias mylias… Aišku, daug mašinų mus vis tiek palieka toli už savęs. Užmiestyje, kada toks mašinų judėjimo intensyvumas, tai niekas tos upės nė nemėgina trikdyti, kad stabdytų greitį viršijantį ir daugiau negu penkiomis myliomis. Bet čia, parke, kur nėra mašinų iš viso daug, tai nežinia kas ir kur laukia… Netikėtai pamatau dar mažesnio greičio apribojimą – 25 mylios per valandą.

     Taip ir iriamės per mišką kalnų keliu… Ir valanda jau baigiasi, o tos sekvojų girios, to Urantijos dvasinio poliaus, kaip nėra, taip nėra...

     Galų gale pamatome mašinų stovėjimo aikštelę ir grupę žmonių. Ir rodyklę “The Giant Bear” – “Lokys gigantas.” Taip pavadinta milžiniška sekvoja. Ir jos pasižiūrėti atvažiuoja daugybė žmonių. Iki jos dar reikia nueiti pusantro kilometro. Matau tolėliau stovi keli autobusai. Galbūt ten nuveža, nes kelias ten veda, tik privačių mašinų neleidžia važiuoti. Bet mes atvažiavome per vėlai. Turistus autobusai veža tik iki 18 valandos. O mes jau daugiau kaip valandą pavėlavome. Mašiną paliekame stovėjimo aikštelėje ir einame ten, kur matome irgi einančius žmones. Įrengti takeliai. Jais eiti patogu. Dar vienas ženklas patvirtina, kad iki įžymiojo “Lokio giganto” dar reikės žingsniuoti pusantro kilometro. Žingsniuojame tvankiu vakaro mišku. Bet žingsniuojame greitai, nes žinome, jog esame miške, ir dar kalnuose. Čia tamsa ateina labai netikėtai. Sutinkame nemažai žmonių jau grįžtančių. O mes vis traukiame tolyn. Galų gale, priekyje matome besifotografuojančius prie milžiniško medžio [Camera 3]. Jis aptvertas žema tvorele. Lentelė pristato kiekvienam perskaičiusiam užrašą “The Giant Bear” – “Lokys gigantas.” Šitos milžinės sekvojos kamieną apkabinti pajėgtų gal dešimt ar net daugiau žmonių. Jis ir storas ir labai aukštas. Neveltui jo amžius gali pasiekti tris tūkstančius metų ir išaugti iki šimto metrų aukščio. Tai seniausi dabar tebeaugantys medžiai visoje Urantijoje. Tad įsivaizduokit mus, stovinčius šalia tokio medžio, kuris matė tiek vėjų, tiek audrų, tiek lietaus, tiek saulės, ir dar kiek stovės gyvas, kada mūsų vidutinis amžius tesiekia septyniasdešimt su trupučiu metų. Ir vis tik mes esame Dievo sūnūs, nors ir labai trumpalaikiai svečiai šitoje planetoje. Bet mūsų laukia kelionė į Rojų, ir amžinybė Tėvo kūrinijoje. Tol, kol savo valia, ir iš meilės Tėvui ir Jo kūrinijai, norėsime vykdyti Jo valią. O sekvojos mūsų amžių pralenkia toli toli, bet tik tol, kol esame šitame materialiame kūne savo pradiniame pasaulyje, Urantijoje pakeliui į namus… pas Tėvą. Tuo tarpu Urantijos nuolatiniai gyventojai yra ne žmonės, o Tarpinės Būtybės. Jos mūsų regėjimo diapazonui, dėl jų formos-kūno energetinio daug dažnesnio virpėjimo, yra, kol kas, nematomos. Bet Tarpinės Būtybės gali įgauti žmogiškojo kūno pavidalą, kada atlieka savo užduotis, ir kada joms leidžiama tapti matomomis žmogaus materialioms akims. Tad pirminės Tarpinės Būtybės, kurios liko ištikimos mūsų visatos Sutvėrėjui ir Tėvui per Liuciferio maištą, mūsų planetoje gyvena jau penkis šimtus tūkstančių metų. Tuo tarpu antrinės Tarpinės Būtybės yra dar visai jaunos, nes joms vos…trisdešimt aštuoni tūkstančiai metų iš Adomo ir Ievos pirmojo Edeno Sodo laikų…

     Bet šitos būtybės yra didžiuliai mūsų pagalbininkai vykdant Dievo valią. Tad prieš jas nublanksta net ir sekvojų amžius, kuris atrodo toks milžiniškas.

     Ir tik su Urantijos Knygos žinia imi suvokti, kad čia mes vis tiek laikini, ir esame tik pakeliui į amžinybę, į savo namus pas Tėvą Rojuje.

     Aplinkui daug išvartytų milžiniškų sekvojų. Kai kurios išrautos su šaknimis. Tikriausiai audrų darbas. Tik niekur nematau jokios atviros proskynos, kad per ją būtų galima pamatyti kalnų uolas. O tai reiškia, kad čia dar ne toji vieta, kurią aprašinėjo Mokymo Misijos dalyviai savo atsiliepimuose apie patirtus įspūdžius dvasiniame poliuje. Ten turėtų būti matoma kažkokia atvira erdvė ir kalnų uolos, ant kurių jie matė nuostabius švytėjimus… Netikėtai pamatome ir rodyklę, rodančią kryptį į Viršutinę sekvojų giraitę. Iki jos dar kitas pusantro kilometro. Prieblanda visai ant nosies kabo. Tariamės su Sauliumi, ką daryti. Tikrai nužingsniuoti dar ir kitą pusantro kilometro iki sutemos nebespėsime. O grįžti reikės jau net tris kilometrus. Tamsoje, miške, ir dar kokiame miške… Ir vis tik nusprendžiame eiti. Tiek atvažiavus, dabar pritrūkti pusantro kilometro, kaip tą galėtume logiškai paaiškinti vėliau...? Vėl einame tolyn. Bet dabar jau daug sunkiau žingsniuojasi… Ir miškas vis labiau atrodo kaip iš siaubo filmo. Milžiniški sekvojų medžiai nudžiuvę ir nuvirtę. Ir jų tūkstančiai. O šaknys taip plačiai išsikerojusios, kad reikėtų kelių sunkvežimių norint patalpinti medį nesukapojus jo šaknų dalimis. Einame ir kalbamės, jog panašu, kad būtume patekę į pasaką, o joje į kokio nors pabaisos negyvą mišką… Aplinkui – jokios gyvybės ženklo, jokio paukštelio, jokio garselio, nė vieno žalio lapelio ar spyglelio… Viskas nudžiuvę, išvirtę, kamienai ant kamienų, dar stovintys medžiai irgi nudžiuvę ir sausi, matosi net gaisro pėdsakų, gal nuo žaibo… Ir viskas milžiniško dydžio. Baigiasi toks miško siaubingo vaizdo ruožas ir vėl gyvas miškas. Prieiname tokią didžiulę sekvoją, kad jos kamieno pati apatinė dalis, prie pat žemės, ir nuo jos per kelis metrus į viršų, yra tarsi koridorius, kuriame tilptų pastatyti ir automobilį. Tiesiog gali pereiti ta sekvoja, kaip per koridorių. Štai kokie galingi ir įspūdingi yra tie medžiai, sekvojos…

     Išeiname į asfalto keliuką. Juo tikriausiai važinėja tie autobusai, veždami turistus iki viršutinės giraitės. Sutinkame grupelę žmonių, kurioje vienas iš jų mūsų klausia, kur gi mes tokiu metų dar tolyn einame, ir priduria: “žiūrėkit, kad sugrįžtumėte…” Vėl sukame iš to keliuko, kad būtų trumpiau.  Takas visai tapo siauras. Matau vieną moterį, kuri nešasi rankoje milžinišką kankorėžį. Neužilgo ir pats pamatau šalia kelio milžiniškų kankorėžių. Man pasirodė, kad toks kankorėžis būtų gera dovana anūkams. Dabar pasirenku vieną didesnį ir gražesnį. Tikrai bus gera dovana anūkei ir anūkui, nes jie irgi tokio dydžio kankorėžių nematė. Kad įsivaizduotumėte jo dydį, tai sudėkit pačių didžiausių kankorėžių, kokie tik užauga Lietuvoje, bent trisdešimtį ar net daugiau į vieną vietą ir turėsite tą milžiną kankorėžį. Jį net ir nešti rankoje sunku, tuo labiau, kad iš jo stiebelio dar teka sakai… Tik ką nukritęs… [Camera 3]

     Netikėtai pamatome visiškai šalia skabančią krūmelius stirną. Mes prie jos prisiartiname vos ne per ištiestos rankos atstumą. Nufotografuoju ją…

     Viršutinės giraitės dar nematyti, o aplinkui jau ir pačios medžių viršūnės nebesidžiaugia paskutiniais saulės spinduliais. Dar keliolika minučių ir aplinkui bus tamsu… Taip netrukus ir atsitinka. Pagaliau pamatome didžiulių medžių juoduojančius siluetus. Tamsa dar nevisiškai juos prarijo, bet jau išskiriame tik pačius kamienų siluetus. Ką gi, pasiekėme...

     Pasiūlau pasimelsti… Atsisėdame ant išversto medžio kamieno ir dėkojame Tėvui, Jėzui, Visatos Motinai Dvasiai už tuos patyrimus, kurie tampa mūsų asmenybių jau įsisavintu keliu… O savo Minties Derintojo paklausiau: “Tėve, kodėl Tu mus pakvietei ateiti čia, koks buvo mūsų tikslas aplankyti šitą mišką-parką?” Aplinkui visur karaliavo visiška tamsa ir vakuumo tyla... Minties Derintojo atsakymas buvo pilnas meilės ir ramybės. Štai tik nedidelė dalis iš jo atsakymo: “Mano mylimi vaikai, Aš jus giriu, kad vykdote Mano valią su dideliu noru. Jus pakviečiau tam, kad patys patirtumėte, jog su Manimi nėra baimės. Yra tik ramybė net ir tokiame nakties miške, į kurį įžengti naktį bijo net ir amerikiečiai. Tik su Manimi išnyksta baimė ir įsivyrauja meilė. Mano meilė pašalina bet kokią baimę. Ir kaip Mano ambasadoriai ir Jėzaus apaštalai nebijokite nieko, neškite Mano žinią, kad visi esate Mano vaikai. Dalinkite  Mano meilę visiems, kuriuos sutiksite ir šioje kelionėje, ir po jos. Visada ..”

     Viduje jaučiau tokį lengvumą, tokią palaimą, tokią ramybę… Buvo tiek gera gera, kad daugiau nenorėjau nieko… Norėjau, kad tokia būsena tęstųsi ir tęstųsi…

     Atsistojome ir kaip broliai apsikabinome. Giluminis dvasinis tarpusavio ryšys jungė Sauliaus ir mano širdis... 

     Kelias atgal link mašinos buvo lengvesnis, nes reikėjo žingsniuoti žemyn, bet eiti buvo sunkiau, nes tamsa tokia tiršta, jog po kojomis nematei nieko. Vietomis dar galėjai pamatyti mėnulį, bet ir tai tik žiūrėdamas į jį. O jo šviesa visiškai neprasiskverbė tarp medžių šakų. Takas buvo pilnas išsikerojusių medžių šakų, už kurių galėjai tuoj pat užkliūti… Saulius labai apdairiai buvo pasiėmęs išimamą iš mūsų to kilnojamo agregato prožektorių, tad jis mėgino pašviesti ir man po kojomis man žingsniuojant paskui jį. Bet kai turėjome kirsti asfaltuotą keliuką, tai vis tik nusprendėme, kad bus saugiau, nors ir toliau, jeigu toliau žingsniuosime šituo keliuku…

     Kada pasiekėme mašiną, ji savo sidabrine spalva, atspindėjo vienišo mėnulio šviesą… Ir pati atrodė tokia vieniša, bet mūsų laukianti kaip laukia svetingi namai… Tą naktį ji ir tapo mūsų namais… Mūsų kelionė pėsčiomis į abi puses užtruko keturias valandas…

     Kitą dieną jau pasiekiame Nevados dykumą. Vandenynas, miestai, kalnai, miškai liko už mūsų. Dabar esame Nevados dykumoje. Važiuojame ir matome toli esančius kalnus, ne tokius aukštus, bet važiuojame ir tokiomis atkarpomis, kada dykuma tiesiog susilieja su horizontu į abi kelio puses. Erdvės tiek, kad akims jos net per daug… O kelias pirmyn nusidriekia kaip tiesi styga mylių myliomis. Ir važiavimo monotoniškumas tiek migdo, kad reikia didžiulių pastangų, kad akys neužsimerktų sėdint už vairo. Tas, kuris nevairuoja, gali pasidžiaugti ir šiokiu tokiu snūstelėjimu važiuojant per… Nevados dykumą.  

     Pietų sustojame dykumoje… [Camera 3] Saulė virš galvos, nors malonus vėjelis puikiai vėsina. Išsukame iš kelio į šalutinį keliuką. Bet į šalį tegalime pavažiuoti vos keliasdešimt metrų, nes toliau kelią užtveria šlagbaumas. Mums susidarė toks įspūdis, kad vos ne visa dykuma yra aptverta vieline neaukšta tvorele, abipus kelio, kad niekas nevažinėtų po dykumą. Matomai ji yra karinių poligonų teritorija. Juk būtent Nevados dykumoje Jungtinės Valstijos sprogdindavo atomines bombas po žeme, kol tokie branduoliniai sprogdinimai buvo iš viso uždrausti. Tai, kad Nevada yra kariškių žinioje dar ir dabar, man abejonių nekyla… Kas gi veltui atiduos tokias teritorijas, kur galima bandyti ginklus, civiliniams poreikiams..?

     Kilometrai, mylios vyte vejasi aplink mūsų ratus, riedančius per dykumą… Mašinoje liejasi puikaus romansų meistro Malinino balsas. Jis man labai patinka. Kai pamačiau jo kompaktinę plokštelę Svetlanos bute, paprašiau įdėti į kelionę. Ypač patinka jo daina “Krantai” – “Berega.” Tad jos ir klausausi. Baigiasi vieną kartą, vėl kartoju iš naujo.. Ir keistas jausmas, važiuojame per Jungtines Valstijas ir klausomės rusų dainų. Ne amerikiečių, bet rusų. Nevados dykumoje. Tikrai keistas kontrastas…

     Nevados dykuma irgi lieka už mūsų. Dabar mūsų tikslas – mormonų miestas Salt Lake City – Druskingo ežero miestas - Jutos valstijos administracinis centras. Lietuvoje dažnas yra sutikęs jaunų mormonų, kurie vaikšto po du, po tris, ar net ir didesne grupele, ir neša Dievo žodį po mūsų miestus. Dėl to įdomu pamatyti ir tą miestą, kuris siunčia tiek daug savo pasiuntinių į Lietuvą…

     Iš abiejų kelio pusių matome kažkokius keistus, vietomis net sumirgančius, baltus milžiniškus plotus [Camera 3]. Manytum, kad tai ežeras, bet labai jau baltas, ir sustingęs, nejudantis, negyvas… Nedideliu pylimu pravažiuoja prekinis traukinys… Atrodo, kad važiuoja tąja baltuma… Vaizdas visiškai nematytas. Po kiek laiko visa balta, tik jau nebe tokia balta, bet giliai pilka masė visiškai priartėja prie pat kelio. Vietomis matosi ir vandens. Ir vėžes pamatom. Kažkas mėgino pasivažinėti su mašina… Tik tada suvokiame, kad čia yra druska. Tai ir yra Druskingas ežeras, nuo kurio kilo ir miesto pavadinimas – Salt Lake City – Druskingo ežero miestas… Važiuojam ir dairomės į abi kelio puses. Taigi, važiuojame per Druskingą ežerą… Įdomu, ar čia tikrai druska, juk nepalaižėme. Klausiu Sauliaus, ar nori, kad sustotume. Jis sako, kad ne, ir tuo pačiu klausia manęs, o aš ar noriu. Aš irgi sakau, kad ne. Jau vėl vakaras ant nosies kabo, o dar iki paties miesto neprivažiavome. Po kiek laiko vėl Sauliui sakau, gal sustokim ir patikrinkim, ar tikrai čia druska. Bus kvaila, tiek kelio važiavome tiesiog tarp druskos ir iš tikrųjų negalime patvirtinti, kad tai buvo druska. Sakysime tik, kad manome, jog tai buvo druska. Bet nepatyrėme šito patys, kad žinotume tikrai. Tad abu sutariame sustoti. Pasukame į kelkraštį, įjungiame avarinius žibintus ir einame…laižyti druskos… Iš tikrųjų vaikštome po druskos ežerą, kuris yra išdžiuvęs, dėl to druska ir matosi… Paviršius tikrai kietas [Camera 3]. Mūsų svoris nepalieka jokių kojų antspaudų… Pakrapštau tą paviršių ir gabaliuką palaižau. Sūrumas siaubingas, daug sūresnis už parduotuvėje esančios druskos… Ir tas gabaliukas neišvalytas, priemaišos matosi net plika akimi…

     Taigi patyrimu patikrinome, kad čia – druska…

     Dar kiek pavažiavę pamatome ir druskos fabriką…

     Kol surandame motelį Salt Lake City’je jau ir visiškai sutemsta. Jaučiamės fiziškai išvargę… Saulius pasiūlo nueiti į motelio baseiną ir atsigaivinti. Baseinas po atviru dangumi, o vakaras toks šiltas… Išsikrauname iš mašinos reikalingus daiktus ir iš mūsų kambario, antrame aukšte, nulipame į baseiną. Tikras malonumas po ilgos ilgos dienos kelionės dabar pajusti tokį gaivinantį atokvėpį…

        Ankstyvas šeštadienio rytas… Mes jau mieste. Mat aš pasiūliau nuvažiuoti prie kokios nors didelės mormonų bažnyčios, kur norėčiau atsistoti su Urantijos Knyga gatvėje ir skelbti ją einantiems į pamaldas mormonams. Mane domino jų reakcija…

     Iki aštuonių liko dar keliolika minučių. Bet į milžinišką bažnyčią renkasi labai gražiai apsirengę žmonės. Eina šeimomis. Ir visi apsirengę ne tik gražiai, bet sakyčiau prabangiai. Drabužių medžiagos ne šiaip sau nutrintos, o tarsi nuo adatos. Ir gali atskirti, jog tai brangūs drabužiai. Kai kurios merginos išlipa iš mašinų, išsiima baltas puošnias sukneles ir jas nešasi rankose… Berniukai dėvi baltus baltus marškinėlius, bet visi kaip susitarę su juodais kaklaraiščiais. Nors rytas šiltas, bet kaklaraištis jiems tikriausiai būtinas atributas, jau nuo tokio amžiaus… Dėl to ir Lietuvoje jaunus mormonus misionierius matome, dažniausiai, dėvinčius juodus kostiumus, baltus marškinius, ir pasirišusius juodus kaklaraiščius…

     Mormonai savo religiją grindžia 1830 metais Džozefo Smito įkurta bažnyčia. Jos oficialus pavadinimas yra Jėzaus Kristaus Pastarųjų dienų šventųjų bažnyčia. Tarp savo vadinamųjų šventųjų raštų ji remiasi ir Mormono Knyga, kurioje pasakojama apie senovės Amerikos tautų gyvenimą, kaip jį perteikė pranašas, tarp jų vadintas Mormonu.

     Tai labai turtinga bažnyčia, nes dešimtinę jai moka ne tik kiekvienas jos narys, bet dešimtadalį pelno perveda bažnyčiai ir tos kompanijos, kurių savininkai yra mormonai [Camera 3]. Dėl to ji ir gali finansuoti jaunų misionierių pasiuntimą į Lietuvą ir kitus kraštus, apmokėti jaunuolių studijas universitete. O tai, savo ruožtu, veikia to jauno žmogaus ir sąmonę ir pasąmonę atsidėkoti už tokį rūpestį ir globą, dar didesniu atsidavimu bažnyčiai.

     Lietuvoje aš ne vieną dieną esu praleidęs su mormonais misionieriais, kada ne jie man pasakodavo, iš pradžių apie Mormonų Knygą, bet, vėliau, aš jų imdavau klausti įvairių klausimų, į kuriuos jie negalėdavo atsakyti ir, savo ruožtu, jie norėdavo išgirsti mano paaiškinimus į tuos klausimus. Aš jiems pasakojau apie Urantijos Knygą, jų pačių galimybes praplėsti savo žinias apie Dievą, apie Jo veikimą kūrinijoje, apie Jėzų, apie pomirtinį gyvenimą, apie daugybę kitų jiems nesuprantamų dalykų. Aš jiems rodžiau ir Urantijos Knygą, nes mūsų susitikimai būdavo ne tik atsitiktiniai gatvėje, bet ir vėliau jau susitarus iš anksto. Tuomet visada pasiimdavau ir Urantijos Knygą... Tuo labiau, kad knyga anglų kalba, jų gimtąja kalba… Bet visų šitų bendravimų rezultatai būdavo visada vienodi – klausydavosi labai atidžiai, pateikdavo daug klausimų, ir iš trijų ar keturių mormonų grupelės visada būdavo vienas ar du, kuriems Urantijos Knygos perteikta informacija sukeldavo tokį didžiulį nepasitikėjimą, kad jų požiūris, bent jau pokalbio metu, veikdavo ir nuoširdžiai ieškančius ir besidominčius gyvuoju Dievu jų bičiulius. Savaime suprantama, kad tas prasiveržiantis nuoširdus žingeidumas, tuomet, būdavo tų jaunuolių tramdomas, kad vėliau nebūtų įskųsti savo vyresniesiems, jog iš tiesos kelio pasuko į klystkelius… Ir nesvarbu kiek valandų mes bendraudavome, bet visada būdavo panaši reakcija. Ir nors sutardavome, jog dar susitiksime, bet jų skambučio po šitų susitikimų nesulaukdavau niekada. Tuo tarpu, kada susitikdavome tik pirmą kartą ir kada sutardavome po pirmo labai trumpo susitikimo kur nors mieste vėliau susitikti išsamesniam pokalbiui, tai jie man skambindavo nuolat iki susitikdavome ir iki jie išgirsdavo išsamesnį Dievo ir Jo kūrinijos paaiškinimą…

     Aš apsirengęs kaip ir visada: trumpos kelnės, atviros basutės, ir trumpom rankovėm trikotažiniai marškinėliai… Kontrastas prabangiai mormonų aprangai… Stoviu ant šaligatvio tarp dviejų didžiulių bažnyčių. Ir prieš pat vartus, vedančius į šventorių, kreipiuosi į žmones, besiartinančius prie šių vartų. Kreipiuosi į juos, rodydamas ištiestoje rankoje Urantijos Knygą anglų kalba ir kviesdamas juos pažvelgti į šitą Dievo tikrovės apreiškimą, į tokį apreiškimą, kuris pakeis visą žmoniją, visus žmones iki vieno, ir juos visus ir asmeniškai… Dievas mus, kiekvieną, keičia per savo dvasią, o šis apreiškimas padės suprasti Jo poveikį visai kūrinijai ir kiekvienam jos tvariniui asmeniškai… Girdėdami mano žodžius ir pažvelgdami į knygą vieni nusišypso papurtydami galvą, kiti šypteli paniekinančiai, treti tarsteli “Ačiū, ne!” Dar kiti panarina galvą ir nedrįsta net pažvelgti į Urantijos Knygą, tarsi ji būtų kažkuo apkrėsta…

     Netikėtai pamatau, kaip prie manęs sparčiu ir ryžtingu žingsniu eina kostiumuotas vidutinio amžiaus vyras. Jis žengia žiūrėdamas tiesiai man į akis ir dar nepriėjęs ima grasinti, jog galiu būti suimtas už tai, kad mokau privačioje bažnyčios teritorijoje. Ir tokiu per filmus matytu profesionaliu rankos judesiu įkiša ranką po švarko skvernu tarsi siektų pateikti savo pažymėjimą, suteikiantį jam kažkokią teisę savo grasinimą paversti tikru veiksmu… Aš greitai ir labai ramiai sakau: “Atsiprašau, bet jokio ženklo nepastebėjau, kad šitas šaligatvis tarp dviejų bažnyčių yra privatus.?” Jis man pasiūlo drauge paeiti link gatvės ir parodo lentelę. Ten parašyta, kad šita teritorija priklauso bažnyčiai ir joje ji veikia. Bet pati bažnyčia yra už aukštos tvoros. O kita bažnyčia į šitą šaligatvį įsiremia iš viso aklina siena. Tad mano supratimu bažnyčiai priklausanti teritorija yra už vienos bažnyčios tvoros ir už kitos bažnyčios sienos, o šis šaligatvis sujungia dvi gatves, nes juo vaikšto visi miestiečiai, eidami iš vienos gatvės į kitą… Aš jam padėkoju ir paaiškinu savo supratimą. Jis man patikslina, kad ir šaligatvis yra jų bažnyčios privati teritorija ir kad aš negaliu joje nei mokyti, nei ką nors skelbti… Tada klausiu, kur galėčiau atsistoti ir nepažeisdamas bažnyčios privačios teritorijos statuso, aiškinti žmonėms apie Dievą. Jis man mosteli ranka pasitraukti per porą metrų nuo lentelės su užrašu link gatvės ir į žmones kreiptis ten. Aš nueinu į tą vietą ir tuoj pat kreipiuosi į jį patį, siūlydamas pažvelgti į šitą nuostabų Dievo apreiškimą, perteiktą žmonėms, kad jie galėtų geriau suprasti Dievo kūriniją ir savo vietą joje. Šioje knygoje nėra nė vieno žmogaus žodžio, nes dvasios sukūrė visus dokumentus, kurie ir sudaro apreiškimo tekstą… Jis priėjo. Paėmė knygą iš mano rankų. Ėmė vartyti. Aš jam aiškinau toliau, kaip toji informacija buvo perteikiama materialiu pavidalu Čikagoje, kaip žmonės mėgino išsiaiškinti patį materializavimo metodą ir kaip to padaryti nesugebėjo, ir daug kitų dalykų. Tada jis ėmė klausinėti, ar aš pats irgi iš Čikagos. Pasakiau, kad ne, ir pridūriau, kad mes esame iš Lietuvos. Jis labai nustebo, o tada paklausė, kodėl aš sakau “mes, ar esu ne vienas?” Paaiškinau, kas esame dviese, kad atvykome į Urantijos Knygos išleidimo penkiasdešimtmečiui skirtą konferenciją, vykusią Filadelfijoje, o dabar keliaujame iš Denverio su mašina po Amerikos Vakarų pakrantę. Jau grįžtame atgal į Denverį. Ir tuo pačiu kelionės metu aš skelbiu ir šio Urantijos Knygos apreiškimo žinią ir amerikiečiams, nes labai jau mažai, kas iš jų yra girdėjęs apie šią Dievo Meilės ir Šviesos knygą. Mano griežtas pašnekovas tapo net draugiškas. Jis ėmė domėtis pačia knyga, klausinėti, kiek ji atitinka dabar žinomus žmonijos šaltinius apie Dievą, ką galima iš jos sužinoti, ko nėra kitose knygose… Aš jam padaviau Urantijos Knygos trumpąjį turinį anglų kalba, kuri jis mielai paėmė. Paaiškinau, kur gali šitą knygą surasti internete ar kaip ją užsisakyti knygyne. Tuomet pasirodė ir Saulius, kuris vaikštinėjo aplinkui ir fotografavo. Jis buvo įėjęs į bažnyčios vidų…

     Atsisveikinome paspausdami vienas kito ranką. Jis man palinkėjo sėkmės mūsų misijos metu ir sugrįžo į bažnyčią. O tuo metu prie manęs priėjo kitas pusamžis vyras. Lieknas, elegantiškas. Prieš tai mačiau, kaip jis, tikriausiai, su žmona pražingsniavo pro mus, bet sulėtino žingsnį ir atsiskyręs nuo jos pamažėle ėmė artėti prie mūsų, tik laukė, kol aš liksiu vienas, kad prieitų prie manęs… Priėjęs paklausė, ar tikrai esame net iš Lietuvos. Aš jam tą patvirtinau. Jis buvo be galo nustebęs, nes žinojo, kaip toli ji yra nuo Amerikos. O tada pats paklausė, kokia čia knyga. Ir jam ėmiau aiškinti apie Urantijos Knygą. Jis irgi tiek susidomėjo knyga, jog mūsų pokalbis šiek tiek užtruko, kad net jo palydovė išėjo iš bažnyčios paraginti užbaigti pokalbį ir eiti į pamaldas… Aš jam padaviau lapelį su trumpuoju Urantijos Knygos turiniu ir paakinau, kad tikrai ją skaitytų, nes gaus tiek daug atsakymų, kurių, kol kas, negali surasti niekur. Ir negalės, kol nepaims šios knygos ir nepradės jos studijuoti… Išsiskyrėme labai bičiuliškai…

     Kada ėjo daugiau žmonių, o jų ėjo tikrai daug, tai tik viena moteris išdrįso stabtelti ir iš mano rankų paimti lapelį su Urantijos Knygos trumpuoju turiniu. Gal po penkiolikos minučių pirmasis vyriškis vėl pasirodė prie manęs. Jis dar kartą palinkėjo sėkmės vykdant šią misiją ir nuėjo tolyn savais keliais…

     Šitą rytą įgijau labai naudingo patyrimo dar geriau pažindamas žmones, mūsų brolius ir seseris, ir ypač mormonus. O tai, kad tik trys išdrįso paimti lapelius su Urantijos Knygos turiniu, tai rodo, kiek jų viduje yra baimės, kiek jiems stinga gyvos meilės, ir kokie laukia didžiuliai darbai kiekvieno iš mūsų nešant Dievo šviesą tiems, kurie jos ieško, bet bijo išsiveržti už tradicijos ir dogmos aptvarų…

     Lygiai tas pats taikytina ir lietuviams. Jie dar daugiau bijo pranokti negyvas ir juos pačius slegiančias tradicijas, kad kurtų naujas tradicijas su atrastu savo viduje gyvuoju, ne ritualiniu Dievu.

     Tą darysime drauge su tais, kurie gims iš dvasios ir nebesutilps į ritualų ir dogmų jiems siūlomus rėmus…

     Salt Lake City liko praeityje. Ir Jutos valstijos ribos baigėsi... Važiuojame pačia neturtingiausia Amerikos valstija – Vajomingo valstija. Matai kitokias mašinas, kitokią aplinką. Nebėra tokios prabangos, būdingos kitoms mūsų matytoms valstijoms. Vienoje benzino kolonėlėje mėginome prisipilti benzino. Pati kolonėle pastatyta iš rąstų, atrodo labai varganai. Prie pat durų keli indėnai, ar į juos panašūs, susėdę prie medinio staliuko, žaidžia kortomis. Kita indėnė guli lauke ant vos vos nuo asfalto paaukštinto betoninio grindinio. Miega…

     Sumoku pinigus kolonėlės viduje, kaip visada pasakau, kiek duodu pinigų ir grįžtu atgal prie mašinos. Bet Saulius negali suprasti, kodėl iki šiol neteka benzinas. Nesuprantu ir aš. Grįžtu atgal į vidų ir sakau, kad benzinas nebėga. Benzino kolonėlės karalienė išeina laukan, prieina prie mūsų kolonėlės ir užsimojusi trenkia ranka į kolonėlę. Ir stebuklas…benzinas ima tekėti į mūsų Hyundai-Motinėlės baką. O įpilto benzino kiekį rodo ne elektroninis skaitiklis, bet sukasi mechaninis… Toks įspūdis, kad esame tarybinių laikų Lietuvos benzokolonėlėje, nes tiek jos įranga, tiek elgesys priminė tuos laikus… Amerikos kontrastai…

     Vakarėja. Prasideda stiprus lietus... Mašinų daug... Artėja Denveris... Išvažiavome, patekome į mašinų kamštį, ir sugrįždami patenkame į mašinų spūstį…

     Kelionė buvo nuostabi. Patyrimai buvo kuo puikiausi. Amerika – tikrai nevienalytė. Ir ne vien tik spindinti iš atviruko… Labai įvairi, bet atsisukusi į materialų pagrindą. O reikia dvasinio pagrindo, be kurio ir materialus pagrindas nėra tvirtas ir ilgalaikis…

     Mums sugrįžus iš kelionės, paskambina mechanikas iš dviračių parduotuvės, Robertas. Jis jau pradėjo skaityti Urantijos Knygą ir labai nori su manimi susitikti dar kartą, ir ne parduotuvėje...

     Susitikome du kartus. Ir tarp mūsų užsimezgė labai draugiški ir nuoširdūs ryšiai. Dabar susirašinėjame elektroninio pašto laiškais, kada jis gali prieiti prie kompiuterio. Jis labai atidžiai skaito Urantijos Knygą, stengdamasis ją, kiek įmanoma geriau, suprasti. Jis dar tik ieško gyvo ryšio su gyvuoju Dievu. Bet jį tikrai atras. O pradžią sistemingam gyvojo Tėvo ieškojimui Dievo Tėvo Meilės vandenyne Robertas dabar gauna iš Urantijos Knygos, apie kurios egzistavimą nieko ir girdėti nebuvo girdėjęs iki mūsų pirmojo, nors ir labai trumpo, bet neatsitiktinio, susitikimo dviračių parduotuvėje Denveryje…

     O netoli Denverio Deividas su Svetlana mus nuvežė į kalnuose esantį naują miestą-kazino. Anksčiau ten buvo senos aukso kasyklos ir jose dirbusių darbininkų gyvenamosios lūšnos. Dabar ten specialiai pastatė visą miestą. Kai ką paliko iš senovinių laikų, kita pastatė dabar, su senoviško stiliaus imitacija, kur kiekvienas namas – tai kazino [Camera 3]. Nutiesė kalnuose automagistralę, kurios kiekvienas metras kainavo kalnus pinigų. Juk toks platus kelias eina per kalnus. Reikėjo kalnus sprogdinti, kad būtų ne įprastas vingiuojantis kalnų keliukas, bet plati ir saugi magistralė, kad koks azartinis lošikas atsitiktinai neužsimuštų bevažiuodamas namo… Taip Las Vegaso traukiamoji jėga ir gobšumas persimetė labiau į Rytus nuo paties Las Vegaso. Kad nereikėtų taip toli važinėti iš Denverio ir aplinkinių vietovių…

     Kada pinigai šitokia jėga verčia kalnus, tiesiogine prasme, tai dar didesnės jėgos reikia, kad tokias, kaip kalnų granitas kietas ir savanaudiškas, širdis suminkštintų ir atvertų…

     Ir būtent tam ir yra skirta Urantijos Knyga, kad mūsų užduotį – skleisti Tėvo meilę ir suminkštinti kietas kaip kalnų granitas širdis – padarytų įmanoma, atsirėmus į Tėvą, pasitikint tik Juo, ir studijuojant pačią Urantijos Knygą ir ją skleidžiant savo kelyje sutiktiems broliams ir seserims.

     Sėkim Dievo meilės sėklas visur, kur tik beatsidurtume. Būtent šituo mes šviesiname visą kūriniją ir esame panašūs į Tėvą, esame panašūs į Jėzų…

     Telydi jus ramybė. 
     Su broliška meile,

     Algimantas          

     Vilnius, 2005-11-06


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal