III Lietuvos Urantijos Knygos skaitytojų sambūrio dalyvių mintys 2005 m.
Algimanto įspūdžiai
Penktadienio vėlyva popietė. Urantijos grupės paskutinysis užsiėmimas šiais mokslo metais. Tai daugiau pasišnekėjimas prie bendro stalo, o ne įprastas penktadieninis užsiėmimas. Rytoj važiuojame į visos Lietuvos urantijiečių sambūrį Molėtų rajone prie Bebrusų ežero. Bet šįkart nusprendėme vėl sugrįžti prie mūsų ankstesnės tradicijos ir užbaigti mokslo metus dar ir savojoje Vilniaus urantijiečių grupėje. Pasikalbėti, pabendrauti laisviau negu per įprastus mūsų susitikimus, kada viskas skirta Urantijos Knygos studijoms ir savojo patyrimo pasidalinimui, savojo požiūrio į dvasinius ir materialius dalykus pasidalinimui.
Į mūsų grupę ateiti pakviečiau ir Jurą, kuris jau yra pensininkas, bet dar tebedirba skardininku. Jura man paskambino prieš porą dienų ir pasakė, kad Urantijos Knygą rusų kalba perskaitė tris kartus. Ir vis mąstė, kad ir Vilniuje turi būti kas nors daugiau skaitęs šitą nuostabią knygą. Bet neturėjo supratimo, kaip surasti tuos žmones. O naujame Urantijos Knygos rusų kalba leidime pamatė Urantijos Fondo skyriaus Helsinkyje telefono numerį. Paskambino į Helsinkį. Ten jam davė telefono numerį Taline. Paskambino į Estijos sostinę ir ten jam pasakė mano telefono numerį. Štai taip, norintis ir ieškantis, žmogus suranda ryšio pradžią Helsinkyje, nors ieško ryšio… savajame mieste.
Būtent noras yra ta varomoji jėga. Jeigu yra noras pažinti Jėzų, pažinti Tėvą, tuomet tas mirtingasis Juos ir pažins. Jeigu tokio noro neturės, žvelgs ten, kur tas noras jį ir pasuks. Noras kyla iš pojūčio. Jeigu didesne dalimi jauti trauką materijai, tai jausmus ir valdys materija. Jeigu noras linksta į dvasinius siekius, tai dvasiniai dalykai ir viešpataus širdyje… O visi dvasiniai norai yra iš Tėvo dvasios, Minties Derintojo, vedimo iš vidaus, ką žmogus dažnai, dėl nežinojimo, pavadina kažkokia intuicija, kažkokiu aiškiai nenusakomu noru pasąmonėje, ar dar kuo nors.
Ir Jura į mūsų grupės susitikimą atėjo. O kitą dieną išvažiavo ir į mūsų sambūrį Molėtuose.
O kiek buvo kviestų į grupės užsiėmimus, kiek buvo žadėjusių pasirodyti… Ir nepasirodė...
Net ir iš Urantijos grupių į mūsų sambūrį atvažiavo tiktai nedidelė dalis. Buvo nedidelis noras… Gal kai kas ir nežinojo, gal kai kas negalėjo. Gal kai kas neturėjo ir pakankamai lėšų. Dabar viskas brangu… Bet daug kas dar nepajuto ir didelio noro…
Tai jau mūsų trečiasis sambūris. Iki to, nors grupė Vilniuje yra susibūrusi prieš dešimt metų, savo mokslo metus atšvęsdavome tik prie bendro stalo tiesiog grupėje. Kada prieš septynetą metų bendras paskaitas apie Urantijos Knygą, apie Jėzų, Dievą pradėjau skaityti ir Kaune, tada jos nebuvo reguliarios. Kada susitardavau kokioje nors vietoje paskaityti paskaitą, tada ir važiuodavau į Kauną. Tą patį ėmiau daryti ir kituose Lietuvos miestuose: Utenoje, Molėtuose, Radviliškyje, Pasvalyje, Biržų rajone Likėnuose, Panevėžyje, Marijampolėje. Iš tų atsitiktinių paskaitų, galbūt prieš kokius ketverius-penkerius metus, tiksliai jau ir neprisimenu, išsivystė reguliarios paskaitos Kaune, “Žinijoje,” kartą per mėnesį. Maždaug tuo pačiu laiku ėmiau važiuoti ir į Pasvalį. Tik daug rečiau, gal porą kartų per metus. Būdavo ir taip, kad tik kartą per metus. Bet Pasvalio grupė yra tikrai išskirtinė Lietuvoje, nes joje vien jaunimas. Ir labai šviesus ir muzikalus jaunimas. Pats kuria dainas, muziką, pats ir dainuoja… Daugiausia vyresniųjų klasių moksleiviai.
Šiek tiek vėliau į savo maršrutą įtraukiau ir Marijampolę. Kadangi jokių pajamų negaudamas, gyvendamas tik iš paaukojimų, neturiu galimybių pasiekti tolimesnių nuo Vilniaus miestų, tai Marijampolę prijungiau prie išvykos į Kauną. Taip pigiau. Kiekvieną paskutinį mėnesio antradienį paskaita būdavo Kaune. Tai pirmadienį išvažiuodavau į Marijampolę ir vakare su žmonėmis susitikdavau ten. Tada pernakvojęs tame pačiame name, kur vykdavo ir mūsų bendravimas, kitą dieną vykdavau į Kauną. Kadangi Kaune paskaitos tik kartą per mėnesį, tai jokių vasaros atostogų nedarydavau. Man buvo svarbu, kad žmonės vis tiek turėtų galimybę, nors kartą per mėnesį pasiklausyti mano paskaitų apie Urantijos Knygą, apie Jėzų, toli pranokstančių tą informaciją, kurią žmogus žinojo iki Urantijos Knygos pasirodymo 1955 metais anglų kalba.
Prieš trejus metus nusprendėme į paskutinį Vilniaus Urantijos grupės užsiėmimą pasikviesti ir kauniečių. O tada kilo mintis, kodėl nesukviesti visų apie Urantijos Knygą besiklausančių paskaitų ir Pasvalyje, ir Marijampolėje, ir kituose miestuose.
Taip ir buvo surengtas pirmasis visos Lietuvos urantijiečių sambūris Molėtuose prie Bebrusų ežero. Nuostabioje gamtoje. Ten maži mediniai dviaukščiai poilsio nameliai. Jų daug, apie septyniasdešimt. Tiesa su dušu ir tualetu yra gal apie trisdešimt. Kiti senesni ir mažesni. Bet tai ne kliūtis. Svarbu ne patogumai, bet bendravimas. Galima atsivežti savo palapinę ir visą laiką kvėpuoti pušyno oru. Nuostabiu oru. Šiais metais tą ir padariau. Nusipirkau dvivietę palapinę ir joje praleidau nuostabią naktį lietuje… O pernai iš viso miegojau ant žemės šalia mašinos po nuostabaus grožio žvaigždėtu dangumi. Jeigu ne uodų “meilė,” tai būtų buvęs pats nuostabiausias laikas, kurį man teko patirti šitoje planetoje, Urantijoje, po atviru dangumi…
Kad galėtumėte susidaryti įspūdį, ką mes ten veikėme per savo sambūrius, siūlau pasiskaityti jų programas.
Lietuvos URANTIJOS KNYGOS bičiulių I-asis sambūris
Lietuvos URANTIJOS KNYGOS bičiulių II-asis sambūris
Net ir iš dvejų metų mūsų sambūrio programų matyti, kad aktyvus jų dalyvis buvo mūsų sielos brolis Aleksandras. Ir jis buvo nuostabios širdies Dievo vaikas. Tikintis gyvuoju Jėzumi. Ir visada ginantis Jo Tiesą paprastais ir nuoširdžiais žodžiais ir darbais… Tik praėjus vos penkiems mėnesiams po antrojo mūsų sambūrio iškeliavo į morontinius pasaulius. Į tuos pasaulius, kuriuose po savo mirties, trečiąją dieną, mirtingieji būna pažadinami iš vadinamojo mirties miego, sielos pavidalu, kad toliau tęstų savąją kelionę vis labiau vystydamiesi dvasiškai, kad dar vėliau, jau susilieję su Tėvo dvasia, Minties Derintoju, taptų amžinąja dvasia. Ir žengtų dar toliau, pas Tėvą į Rojų. Taip mes sugrįžtam į savuosius namus, Rojuje. O dabar tik trumpai svečiuojamės šitoje planetoje, Urantijoje; ir žengiam pirmąjį žingsnį į Meilę ir Tiesą.
O šįkart per mūsų trečiąjį sambūrį Svetlana ir Deividas, kurie atvažiavo iš Jungtinių Valstijų, parodė pernai nufilmuotą mūsų sambūrio medžiagą. Ir mes vėl pamatėme Aleksandrą, kalbantį ir žvelgiantį iš kompiuterio ekrano… Bet net ir nematydami jo, visą laiką žinojome, ir žinome, kad mūsų išsiskyrimas yra labai laikinas. Būtent išsiskyrimas, o ne mirtis… Aleksandras yra tokioje pačioje formoje, kokioje formoje buvo Jėzus po prisikėlimo, prieš pakildamas pas Tėvą ir sugrįždamas į savąją visatos tarnystę. Bet ir dabar yra lygiai tas pats Aleksandras, su visomis savo savybėmis, kurias turėjo prieš palikdamas Urantiją. Mūsų laukia lygiai toks pat perėjimo iš materijos į morontiją, į sielos etapą, patyrimas. Tad žiūrint filmuotą medžiagą nė vienam nekilo liūdesys… Priešingai. Buvo malonus ir netikėtas susitikimas… Ir visa tai dėka tos informacijos iš Urantijos Knygos, dėka to žinojimo, kad materiali mirtis yra tik formos pakeitimas, bet ne išnykimas kažkur nebūtyje.
Lietuvos-urantijiečių sambūris irgi skirtas gilesniam dvasinio patyrimo pasidalijimui su savo sielos broliais ir seserimis. Ir šiais metais sambūrio organizavimo rūpesčių naštą ant savo pečių nešė kauniečiai-urantijiečiai. Ir tikrai buvo nuostabi jų tarnystė, kuria negalėjai nesigėrėti. Sauliaus organizaciniu talentu. Visur viskas parengta, sudėliota, patikrinta, kad niekam nieko netrūktų, pradedant kortelėmis su vardais ir atvažiavusiųjų apgyvendinimu, programos organizavimu, ir net prizų sugalvojimu ir įteikimu, jau nekalbant apie įvairių žaidimų sugalvojimą ir vedimą mūsų laisvalaikiu iki mažiausių vynučių ir smeigtukų Rojaus Trejybės simbolinės vėliavos pritvirtinimui mūsų sambūrio užsiėmimų vietoje lauke; Jūratės ir Rūtos maisto paruošimo lauko sąlygomis ant laužo verdant dangiškojo-morontinio skonio sriubą iš nuostabiausių dieviškosios meilės komponentų, išspinduliuotų iš jų širdies virpesių, paruošiant bendrą stalą tiek pusryčiams, tiek pietums. O Rimo atsakomybės jausmas pasirūpinti laužu pranoksta bet kokį apibūdinimą. Jo dėka urantijiečiai galėjo ragauti karšto maisto, ir džiaugtis šiltu tarpusavio bendravimu prie karštos ugnies, kol… liūtis visus įvijo vidun. Ten diskusijos ir tęsėsi. Žvaigždės slėpėsi už verkiančių debesų… Buvo ir pusiaunakčio eitynės prie ežero, bet vėl iš naujo prasidėjusi liūtis mūsų eitynes apsuko atgal į namukus. Tik ryžtingas Laimos žodis, “negi ištirpsim, negi nebeinam prie ežero,” privertė vėl visus apsisukti… Sunkiausia buvo Tomui. Jam reikėjo per nuobodžiai merkiantį lietų sugundyti visus po gilių naktinių diskusijų pakilti iš lovos į…rytinę mankštą. Kiekvienas esam tik savosios valios šeimininkas. Tomas savąją valią panaudojo, kad rodytų pavyzdį ir pats buvo atėjęs vesti mankštos, nors nemačiau, nes tuo metu dar nebuvau išlindęs į lietų iš savosios palapinės, bet turiu du liudininkus, kurie šitą man patvirtino, tik nė vienas nesusigundė prie jo prisijungti. Migdantis ir merkiantis lietus buvo stipresnis už gerus Tomo ketinimus, skirtus…kitų labui… O Aidos programos režisūra, nors ji pati neatvažiavo, bet, anot Sauliaus, kada viskas išdėliota juodu ant balto, tai ir atlikti natūroje jiems buvo paprasta. O štai kas buvo išdėliota juodu ant balto:
III LIETUVOS UK SKAITYTOJŲ SAMBŪRIO PROGRAMA
MOLĖTAI, 2005m. birželio 4-5 d.d.
Pirmoji diena
LAIKAS KAS VYKSTA ATSAKINGI PASTABOS
10.00-11.00 Atvykimas
11.00-12.00 Įsikūrimas Saulius
12.00-12.45 Sveikinimo žodis
Bendra malda Algimantas
13.00-14.00 Pietūs (sudėtiniai) Jūratė ir Rūta Pietausime prie bendro “stalo”ant žolės, val- gysime tai, ką atsivešime.
14.00-18.00 Laisvalaikis Saulius ir Giedrė Bus galimažaisti sportinius ir kitokius žaidimus
18.00-19.00 Pranešimas aktualia
tema Loreta
19.00-19.30 Pertrauka
19.30-20.30 Vakarienė Jūratė ir Rūta Merginos išvirs sūrio sriubos, plius sudėtiniai
užkandžiai, kas liks nuo pietų.
20.30-21.0 Pertrauka
21.00-24.00 Vakaras prie laužo Už laužą:
Rimantas
Teminiai seminarai: Už seminarus:
21.00-21.45 UK skaitytojų veikla Saulius Pokalbis apieplanus
21.45-22.30 Kelias pas Dievą arba Kaip skaityti UK Rūta Su praktiniu demonstravimu
22.30-23.15 Ant ko laikosi pasaulis Aida Kalbėsime apie Meilę.
23.15-24.0 Kaip savyje pajusti
Minties Derintoją, Sielą Jūratė Dalinsimės patirtimi.
24.00 Eitynės prie ežero.
Apie 24.00 Vakaro malda Nomeda ir Kristina
Po to - poilsis
Antroji diena
7.30-8.00 Rytinė mankšta,maudynės Tomas
8.00-9.00 Pertrauka
9.00-10.00 Pusryčiai ant žolės Jūratė ir Merginos išvirs
Rūta košės ir arbatos
10.00-10.30 Pranešimas aktualia
tema Algimantas
10.30-11.00 Pranešimas aktualia
tema Deividas
11.00-12.00 Diskusijos
12.00-13.00 Pertrauka
13.00-14.00 Pietūs Visi Galima valgyti šiltus pietus kavinėje ar pasiga-
minti namelių virtuvėse
14.00 Atsisveikinimo žodis Algimantas
Pastabos:
1. Ši programa neprivaloma, kiekvienas renkasi, kur jam dalyvauti :).
2. Pageidautina atsivežti: UK, dubenėlį, puodelį, šaukštą, sportinio inventoriaus, priemonių nuo uodų ir erkių, šiek tiek maisto.
3. Būtina atsivežti: gerą nuotaiką, meilę visai kūrinijai :))))
* * *
O kaip gi visa tai buvo įgyvendinta?
Pirmiausia kaip atrodo vieta, kurioje mes visi susirinkome.
Nuostabus pušynas. Jame, kaip grybų po lietaus, nedidelių iš lentų pastatytų vasaros namelių. Senesni iš jų jau solidaus amžiaus. Gal jau arti keturiasdešimties, ar net ir daugiau sulaukė. Kažkada buvo nauji-jauni ir gražūs rusvi ar saulės spindulių spalvos. Dabar jiems jau reikia didesnės priežiūros. O ir tualetų juose ko gero nėra. Reikia naudotis bendrais lauko tualetais. O naujesni, bet irgi nebe pirmos jaunystės, jau per trisdešimt persiritę, yra pilkai-melsvi. Jiems irgi reikia dažų ir pudros. Kaip tą mėgsta moterys ir merginos, kad gražiau atrodytų. Tik bėda su moterimis ir merginomis ta, kad jos nesuvokia, jeigu chemijos nenaudotų nei savo išorėje, nei viduje, o maitintųsi žaliu gyvu vaisių ir daržovių maistu, tai jos kasmet vis gražiau žydėtų. Veidas atsigautų. Ir jokios kosmetikos. Pinigų nebereikėtų išmesti, ir savijauta būtų nuostabi, ir kūno oda imtų atsigauti nuo jos nuolatinio prievartavimo… Deja, mediniai nameliai tuo pasigirti negali. Jiems pudros-dažų neužtepus, nuo drėgmės, taip smarkiai nyksta, kad net gaila žiūrėti... O juos prižiūrėti, pinigų stinga… Viskas kaip kasdieniame gyvenime…
Atvažiavom, mano mašina, keturiese: Svetlana, Deividas, Jura ir aš.
Būtent Svetlana man davė anglišką Urantijos Knygą. Dabar ji gyvena Jungtinėse Valstijose. Laimėjo žalią kortą. O šiuo metu ji yra JAV pilietė. Gaila, bet Lietuvos įstatymai automatiškai iš jos atėmė Lietuvos pilietybę, vos tik ji įgijo Amerikos pilietybę. Keista, kad šitaip pasielgiama su žmogaus orumu. Tiesiog nieko neklausiant jo paties. Tarsi jis kažkoks nusikaltėlis, kurį būtina nubausti už nusikaltimą – atimti pilietybę…
Deividas iš Amerikos į Lietuvą atvažioja jau nebe pirmus metus. O pastaruosius dvejus metus čia praleidžia po porą-trejetą mėnesių. Nuvažiuojam drauge į Kauną, Pasvalį ir pabendraujam su urantijiečiais ir ten. Jis daug prisidėjo prie to, kad paspartintų Urantijos Knygos vertimo į lietuvių kalbą spausdinimą. Tai pastangos, kurių neįmanoma pasverti, nes jos niekur nefiksuojamos. Ir apie jas žino tik Dievas, jis pats, ir tie, kurie su Deividu bendravo šiuo reikalu. Deividas sumanus kompiuterinių programų kūrėjas, išmintingas teologas, patikimas draugas, ir mylintis sielos brolis…
Jura mūsų grupės pats naujausias narys, vieną vienintelį kartą atėjęs į Urantijos grupę, bet nepaprastai ištikimai ir nuosekliai siekiantis gilesnio Dievo pažinimo ir bendravimo su savo naujaisiais sielos broliais. Mat, ankstesnieji jo sielos broliai iš įvairių naujųjų bažnyčių šio jo polėkio taip ir nesuprato… O gaila, tikrai atstūmė nuoširdžią sielą…
Kauniečiai, vadovaujami Sauliaus, jau buvo pasistatę stalelį lauke, prisegę lapą popieriaus su užrašu “Sambūrio dalyvių registravimas” ir saviškiams jau buvo paskirstę namelius, atidavę prisegamas korteles su vardu ir miesto pavadinimu. Jautėmės lyg būtume atvykę į tikrai solidžią konferenciją.
Man Saulius padavė kortelę su mano vardu ir užrašu “Lietuva” ir pridūrė, kadangi aš lankausi įvairiose grupėse keliuose miestuose, tai nusprendė atskiro miesto man nerašyti, o vietoje šito užrašyti “Lietuva.” Tegu bus taip. Bet namelio atsisakiau, atsivežiau naują tik ką nusipirktą palapinę. Būti miške ir vėl lįsti į namelį man atrodo tikrai neverta. Ir labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šitokį sprendimą…
Svetlanai ir Deividui užrašė “JAV.” Jurai – “Vilnius.”
Mūsų susirinko apie keturiasdešimt. Daugiausia kauniečių; vilniečių mažiau, o pasvaliečiai – šįkart tik du jauni vyrai mūrai: Juris ir Gintas. Marijampoliečių šiais metais nebuvo iš viso.
Pusiaudienis. Su Saulium pakabinom baltą vėliavą su trimis mėlynais koncentriniais žiedais, Rojaus Trejybės simboliu mūsų, Nebadono, vietinėje visatoje. Ateis greitai toks laikas, kada šis simbolis vis plačiau plis visoje Urantijoje.
Pradedu mūsų bendrą maldą. Iš pradžių Tėvo garbinimo maldą, po jos prašymų arba egoistinę maldą, kada prašome išminties, vedimo, ryžto, drąsos, santarvės, patyrimo, tarnavimo ir t.t. Kadangi tai prašymai, dėl to šitoji malda ir vadinama egoistine, nes yra norai. Tuo tarpu Tėvo garbinimo maldoje jokių norų NĖRA. Yra tik meilės kupinas garbinimas vieno vienintelio asmens visoje kūrinijoje - Visuotinio Tėvo.
Kad galėtumėte šiek tiek pajusti, parašysiu šios maldos pradžią:
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi ir, kad sukūrei kūriniją.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi mumyse ir kad mes esam Tavyje.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi manyje , o aš esu Tavyje.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi Meilė, Tiesa, Gailestingumas, Gėris, ir Grožis.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus ragini būti net ir tokiais tobulais, koks tobulas esi Tu pats.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus mokai Meilės, Tiesos, Gailestingumo, Gėrio, ir Grožio.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave…
Po maldos kalbėjau apie mūsų dvasinius siekius, kurių neįmanoma įgyvendinti nepajutus Tėvo vedimo iš vidaus. Kad ir kaip protu mėgintum išmąstyti, jog reikia tarnauti Dievui, vienas kitam iš meilės Tėvui ir Jo kūrinijai, vis vien šito tarnavimo nebus įmanoma įgyvendinti. Jis kyla iš dvasios, ne iš intelekto apmąstymų. Jis rodo žmogaus norą vis daugiau susilieti su gyvuoju Jėzumi ir vadovautis Jo mokymais taip, kad jie taptų savastimi.
Mes turime būti kaip kviečiai javų lauke, kurie nei laistomi, nei ravimi, bet vis tiek išauga nuostabiai tiesūs. Jie skirti duonai. O duona būna įvairaus skonio. Ir tą skonį suteikia į tešlą dedami prieskoniai. Mūsų prieskonis yra gyvasis ryšys su Jėzumi, su gyvuoju Dievu. Ir kuo šis ryšys yra artimesnis, gilesnis, ir dažnesnis, tuo ir prieskonis sodresnis. Tuo ir duona bus skanesnė, kurios paragaus prašalietis, bendraudamas su mumis…
Kadangi visi metai nesu buvęs Utenoje, savojoje gimtinėje, tai per pertrauką nulėkiau tą likusį kelio galiuko iki Utenos. Nuvežiau Urantijos Knygą savo vaikystės draugui.
Kada dar ją verčiau iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, tai jis vis man kalbėjo, ką aš čia dabar užsiimu kažkokiu neaiškia veikla, kuri pragyvenimui nesuteikia jokių lėšų. Vis įtikinėdavo, kad tapčiau “normaliu” žmogumi. Mano aiškinimai jam mažai tepadėdavo, nes kitą kartą vėl imdavo mane įtikinėti sugrįžti į realų gyvenimą. Tą patį man kalbėjo ir mano namiškiai… Ir taip kelerius metus… Aš vis jiems mėgindavau aiškinti šitos knygos nepaprastą svarbą VISAI LIETUVAI, VISAI ŽMONIJAI, bet jiems tą suprasti buvo perdaug sunku.
Ir vis tik Tėvo dvasios, Minties Derintojo, veikimas vyksta nepailstamai, ir ko nesugeba paaiškinti žmogus, tą veiksmingiau padaro Derintojas… Po kelerių metų tokių nevaisingų mūsų pokalbių, netikėtai ėmė atsirasti supratimo spindulėlis. Mano draugas ėmė užduoti įvairių klausimų, kurie jam neduoda ramybės: kodėl žmonės eina į bažnyčią, kartoja Dievo vardą maldose, o vėliau vėl daro blogus darbus; kodėl kalba vienaip, o elgiasi kitaip; kodėl net sveikinimų koncertų per radiją metu linkėdami, kai kurie, dar prideda ir linkėjimą Dievo palaimos, ar tai nėra mėginimas pasidemonstruoti, kad tai tikintis žmogus sveikina; ar yra pragaras ir Šėtonas; kas yra mirtis; ko atėjo Jėzus žmogaus pavidalu ir daugybę daugybę kitų klausimų. Man tai buvo nuostabus pojūtis, kad po truputį ledas jo širdyje ėmė tirpti. Ir tirpo stipriai. Kada atvažiuodavau į Uteną su paskaitomis, jis ateidavo jų pasiklausyti, nors ir nelabai tikėdavo tuo, ką išgirsdavo.
Bet vieną dieną jis mane tikrai nustebino. Aš kaip tik buvau ką tik su juo susitikęs ir mes dviese sėdėjome mano mašinoje ir kalbėjomės. Netikėtai jis pamatė praeinančią pažįstamą ir išlipęs iš mašinos priėjo prie jos, o netrukus sugrįžęs paaiškino. “Jeigu gali, tai po poros valandų paskaityk paskaitą šitos moters bute. Ji domisi tokiais dalykais, ir pasikvies pas save savo draugų.” Tai buvo daugiau negu galėjau prieš akimirką pasvajoti, kad draugas pats ims organizuoti man galimybę pabendrauti su žmonėmis ir pasakoti jiems apie Urantijos Knygą, apie Dievą.
Kada nuvažiavome į tos moters butą, buvo susirinkę aštuoni žmonės. Ir bendravome keletą valandų. Negalėjau atsidžiaugti tokia mano draugo pasikeitusią į gerą nuostata – nuo neigiančio per klausantį ir klausiantį į aktyviai padedantį man skleisti šitą žinią. Ir nuo tol jis visada mane prašydavo paaiškinti, kokia tai knyga, kuri turės neparastos įtakos žmonijai, tiems, su kuriais mane supažindindavo. Tad nebuvo nieko nuostabaus, kad jis ėmė jau laukti Urantijos Knygos pasirodymo lietuvių kalba.
Ir sulaukė…
Lygiai taip pat ir mano pusbrolis bei jo šeima. Klausydavosi mano pasakojimų, ateidavo į mano paskaitas, bet vis juokėsi: “Aik, dykųjų čia šneki…” atseit, “Na, niekus čia kalbi…”
Bet kai šįkart susitikom, tai šiek tiek jau pasikalbėjus, ir iš manęs neišgirdus jokios užuominos apie Urantijos Knygą, kad ją čia atsivežiau, tai jis pats manęs paklausė: “Tai gal ir mums padovanosi Urantijos Knygą lietuviškai?” Tikrai tuo labai apsidžiaugiau, nes toks pasikeitimas buvo milžiniškas, palyginus su tuo, ką iš jo girdėdavau per daugybę metų… Dėl to buvo labai malonu jam ir visai šeimynai suteikti džiaugsmo ir padovanoti lietuvišką Urantijos Knygą. Jis tokios knygos nusipirkti neįstengtų, nes gyvena iš invalidumo pensijos, beveik nepaeina… Labai noriu, kad ją skaitytų, tad jo sunki fizinė negalia palengvėtų susipažįstant su Dievo veikla ir Jo Meile mums, su Jėzumi ir Jo mokymais.
Ta pačia proga pasinaudojau ir parodžiau Urantijos Knygą kaimynams. Paaiškinau apie Urantijos Knygą, apie Jėzų, kuo jis skiriasi nuo to Jėzaus, kurį aprašinėja Naujasis Testamentas, kuo ši knyga išplečia mūsų požiūrį į Dievą Tėvą ir daug kitų dalykų. Pasakiau, kur ją gali nusipirkti. Ar nusipirks, jau ne mano valioje, bet paaiškinti ar nepaaiškinti yra MANO valioje. Todėl ir aiškinu…
Jau vakaras. Reikia jau grįžti į mūsų sambūrį, nes prasidės vakariniai seminarai prie laužo. Į vakarienę jau pavėlavau, tad nusprendžiau dar sustoti ir užkąsti tiesiog mašinoje. Tuo labiau, kad mano racionas visada po ranka – vaisiai ir daržovės: obuolys, apelsinas, saldieji pipirai, avokada, svogūnai-laiškai…
Tik įsukęs į Vilniaus kelią, vedantį per Molėtus, matau stovintį iškelta ranka vyrą. Sustoju. Jis klausia, ar pavežčiau jį trylika kilometrų, buvo turguje ir dabar mėgina grįžti namo… Sakau, jog galiu iki pat Molėtų ir trisdešimt kilometrų nuvežti. O jis man: “Yra dar gerų žmonių, kurie sustoja.”- “Geras yra Dievas, nes būtent Jis sustabdo tas mašinas, kurios sustoja.” O jis man įlipęs ir sako: “Taip, taip, aš žinau, kad Dievas sustabdo.” Susipažįstam, sakau “Algimantas mano vardas,” ištiesiu ranką, o jis ištaria “Algis.” Aš dar jo paklausiu pilno vardo, bet jis paaiškina, kad toks jo pilnas vardas. Sakau, kad ir mane Algiu vadina. Pradėję važiuoti labai greitai surandam bendrą kalbą apie Dievą. Pats jis sako, kad dabar skaito Bhagavatgitą. Bet labai jau sunkiai sekasi ją suprasti. O jo draugas dabar papasakojo apie dar vieną knygą, kuri labai brangi, kainuoja 99 litus. Bet irgi apie Dievą. Sako: “Sutaupysiu iš invalidumo pensijos. Man senatvės pensija dar toli, bet daktarai uždraudė dirbti. Davė invalidumą. Bet tiek sutaupyti iš pensijos prireiks gal pusės metų. Gal ir pirksiu.” Aš jam sakau, kad su tąja knyga palaukėtų, bet pasižiūrėtų į šitokią knygą ir parodau Urantijos Knygą, kuri jį tiek sudomina, kad į jo klausimus matau nebeužteks kelio atsakyti. Tad sustoju šalikelėje ir imu aiškinti. Jis man irgi pasakoja apie savo patyrimus su Dievu, su klebonu. O tada priduria, kad jo motinai labai patiktų pasiklausyti šito pasakojimo apie Dievą. Ir netikėtai paklausia, ar nenorėčiau pamatyti prie jo namo pastatyto aukšto kryžiaus. Ir prideda, kad ir šventą paveikslą parodys. Sakau jam, kad mielai pasižiūrėsiu. O jis: “Reikia kryžių dar pašventinti, naujas visiškai.”
Suskamba mano mobilus telefonas. Saulius jau ieško klausdamas, kur esu, gal kas atsitiko, kad taip ilgai nepasirodau. Aš jam sakau, kad esu pakeliui, bet stoviu kelyje ir kalbuosi su vienu pakeleiviu, kurį paėmiau pavežti. Ir prašau, kad jie dirbtų pagal numatytą programą, o aš dirbsiu pagal savo programą, tarnaudamas kelyje… Taip ir sutariam.
Algio dar kartą paklaustas, ar nenorėčiau pasižiūrėti kryžiaus, sakau “Gerai. Tada važiuojam, nes temsta.”
Danguje tiršti, juodi kaip derva ir sunkūs nuo prikaupto vandens debesys… Išsuku iš plataus kelio į siaurą keliuką ir netrukus privažiuojam Algio sodybą vienkiemyje. Kryžius aukštas, bus kokių penkių-šešių metrų, nuostabiai išskaptuotas, išdrožinėti grakštūs ornamentai. Tikra gulbė grakštumu ir grožiu.
Mus lipančius pamato senyva moteris, kuri eina per kiemą, gal iš tvarto, o gal iš daržo, ir su nuostaba žiūri į mane klausdama, bet tik mintyse, kas gi čia atvažiavo, ar nepadarys ko pikto.. Jos akyse nerimas. Ir klausiantis žvilgsnis… Algis man paaiškina, kad tai jo motina, o ją pačią apramina, sakydamas, kad šis žmogus pavėžėjo jį nuo Utenos, o jis pats nori parodyti man kryžių, kurį dar reikia pašventinti.
Prieinu prie moters, apkabinu ją ir sakau, nebijokit, aš atvažiavau Dievo meilės vedamas. O Algis ima aiškinti, kad šitas geras žmogus paėmė jį stovintį ir mašinas bestabdantį ant kelio. Ir jis turi tokią šventą knygą. Ir prašo mane atnešti knygą iš mašinos ir paaiškinti motinai taip, kaip ir jam. Paimu Urantijos Knygą, ir sugrįžęs prie Algio motinos, imu paprastais, jai kuo suprantamesniais, žodžiais pasakoti apie Jėzų. Ji labai susidomi. Ir man pačiam netikėta kyla mintis. Imu ir tariu: “Šitą knygą jums Jėzus siunčia dovanų.” Ir paduodu Algiui knygą. Jis negali patikėti. Atvirai pasakius aš ir pats nelabai galiu patikėti, kad ištariau tuos žodžius. Juos sakė manoji siela, o stebėjosi mano paties protas, tarsi klausydamasis iš šalies.
Ir vėl pats nustebdamas labiausiai, pakviečiu ją ir Algį prieiti arčiau kryžiaus. Paimu abu už rankos ir imu garsiai melstis: “Jėzau, Visatos Motina Dvasia, Dieve Tėve, ačiū tau, kad atvedei mane pas šituos kupinus Tavosios Meilės žmones, mano brolį ir seserį. Mes visi esam Tavo vaikai, kada pajuntam Tavąją Meilę ir imam ją dalinti ir kitiems. Jėzau, Vietinės Visatos Motina Dvasia, Dieve Tėve…” Algio motina kartoja žodžius balsiai. Tik ji užkliūna už Vietinės Visatos Motinos Dvasios. Jai šitas vardas negirdėtas. Tada jį pakeičiu Šventosios Dvasios vardu. Šitas vardas jai yra ir suprantamas ir savas. “…Jėzau, Šventoji Dvasia, Dieve Tėve, šitie namai, kurie iš meilės Tau pastatė šitą nuostabų kryžių, yra pilni Tavosios Meilės ir šilumos. Teneišblėsta ji niekada, bet dar daugiau suliepsnoja tyra meile, dar didesniu noru gyventi joje ir Tiesoje, tebūna Tavoji galingiausia apsauga šitiems Tavųjų vaikų namams, kad jie visą laiką jaustų Tavąją ramybę iš vidaus, nes tik Tu gali nuraminti taip švelniai ir taip tvirtai, kaip joks žmogus negali šito paties padaryti iš išorės. Tegu ir šitas kryžius teikia jiems apsaugą ir šviesą jų širdims. Ir visiems tiems, kuriems pasitaikys aplankyti šituos namus, kad jų išeitų tarsi iš šventovės, prisipildę Tavosios Meilės ir Ramybės…” liejosi maldos žodžiai iš manosios sielos. Ir kiekvieną žodį atkartodavo Algio motina. Po maldos, ji pravirko, man tariant, kad kryžius, šita malda, buvo pašventintas Tėvo ir Jėzaus ir Šventosios Dvasios Meile ir veikimu. Ji vis kūkčiodama kartojo, “Dieve, Dieve, kokia malda, kaip ji mane sujaudino…” O Algis kvietė užeiti pasižiūrėti į šventą paveikslą…
Mūsų sambūryje jau prasidėjo ir seminarai-diskusijos, bet iš šitų namų negalėjau pajudėti. Abu, ir motina, ir sūnus, kvietė nors trumpam užeiti į vidų. Jiems abiems buvo labai svarbus šitas mūsų tarpusavio užsimezgęs dvasinis ryšys. Atrodė, kad esame artimi ir seniai vienas kitą pažįstantys ir mylintys broliai ir sesuo…
Įėjus vidun, Algis parodė su tokia meile į ant sienos kabantį Popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslą. Didelį, apie metrą ilgio… Sako: “Pašventinau aš jį bažnyčioje. Dabar jis yra šventas.”
Motina man ėmė siūlyti atsigerti šviežio pieno, kumpio, ir kitokių gardėsių, kurių jau seniai nebevartoju. Aš jai nuoširdžiai padėkojau ir paaiškinau, kad jokio gyvulinio maisto nebevalgau jau aštuonerius metus. “Tai gal arbatos kokios,” ji vis siūlė. Sakau jai: “Geriau pasikalbėkim, kaip jūs gyvenat.” Ji ėmė sakyti, kad labai daug aplinkui skausmo, tiek maža gerumo. Aš guodžiau ją ir raminau, kad tai laikina, palengva viskas ims taisytis, linkti į šviesą. Jau taisosi…” Bet ji tik atsiduso, “Aš šito jau nesulauksiu…” Aš jai sakau, kad mūsų kelio čia tik pradžia. O pats nuostabiausias gyvenimas tik prasidės po prisikėlimo. Su nauju patyrimu. Su prisikėlimo patyrimu. Ir tada patvirtinsim tai, apie ką šiandien tik šnekam iš įtikėjimo į Jėzų…”
Algis kalbėjo apie tai, kaip jam skauda rankas, kurių pirštai sutino, suskeldėjo, kad nieko suimti nebegali. Stuburo išvarža kamuoja. Nervai pakrikę, nebegali užmigti be raminamųjų nė nakties, dėl to ir dirbti uždraudė, invalidumą davė… Bet jie nieko negali pasakyti, kas man yra…”
Aš klausiu Algio, “Ar norėtum, kad tau Dievas suteiktų palengvinimą; tokiam sunkiai judančiam ir skausmą kenčiančiam kūnui?”- “Taip, labai norėčiau.” Pakviečiu jį atsisėsti. Paimu už rankų. Jos visos sutinusios, pirštai sutrūkinėję, surambėję, nieko suimti nebegali… Kraujo apytaka visai sutrikusi. Aišku, kad jį prie tokios būsenos privedė įtampa ir netinkama gyvuliniu maistu mityba. Bet aišku ir tai, kad apie mitybos pakeitimą jam ką nors sakyti dabar – tuščias reikalas. Dėl to jam vienintelė išeitis palengvinti savo padėtį – Šventosios Dvasios gydymas. Bet kad jį imčiau taikyti, turėjau atsiklausti jo sutikimo.
Laikydamas Algio abi rankas imu melstis: “Jėzau, Tėve, Šventoji Dvasia aš esu Tavo sūnus, tarnaujantis Tau. Tavo atvestas esu šituose namuose ir dalinuosi Tavo meile su čia gyvenančiais Tavaisiais vaikais, mano broliu ir seserimi. Tu matai, kokia yra apverktina Tavojo sūnaus Algio kūno padėtis, kurios negali palengvinti dabartiniai mokslo pasiekimai. Ir tik Tu esi ta visagalybė, kuri yra pajėgi padaryti bet ką ir viską, kas suteikia Tavo vaikams palengvėjimą – fizinį ir dvasinį. Tik tu esi toji Šviesa ir Ramybė pasiekianti kiekvieną kūno ląstelę iš vidaus ir nuraminanti ją, paglostanti ir atstatanti gyvybingumą pažeistosios, o normaliai veikiančią dar labiau sustiprinanti. Tavo sūnus Algis negali jaustis ramybėje be vaistų, negali miegoti be raminančių, bet Tu suteiki tokią ramybę, kuri pranoksta bet kokių raminančių vaistų netikrą ramybę. Jo rankos nelanksčios, stuburas kankinamas skausmo. Tai verčia jį kentėti, o kenčiantis Tavo vaikas negali susikaupti tarnystei Tavosios kūrinijos labui. Aš, Tavo sūnus Algimantas, meldžiu Tave, Šventoji Dvasia, pasiek kiekvieną Algio ląstelę ir atstatyk joje savo šviesą ir ramybę, kad jo kūnas pajustų palengvėjimą. Tėve, kokia bebūtų Tavoji valia, ją priimu kaip palaimą, nes manoji valia, kad būtų Tavoji valia.”
Po šitos maldos paklausiau Algio, ką jis jaučia. Jo atsakymas: “Kaip naujai gimęs. Jaučiu ramybę ir lengvumą. Nieko neskauda.” Paprašiau jo pavaikščioti po kambarį, palankstyti pirštus. Jokio skausmo. Aš jam ir sakau, jog tai Šventosios Dvasios ir Jėzaus Tiesos Dvasios gydymas. Ir iškart paprašiau, kad šį vakarą nevartotų jokių raminančių vaistų, nes miegos ir be jų…
Jau buvo po dešimtos vakaro. Reikėjo važiuoti. Daugiau šitiems žmonėms nieko nebegalėjau padėti. Atsisveikinom apsikabindami, pasibučiuodami. Tikri šeimos nariai. Suvienyti Tėvo Meilės. Pakvietė būtinai užsukti, kada vėl važiuosiu į Uteną.
Lauke kaip iš kibiro pliaupė lietus, griaudėjo griaustinis, juodas dangus nuo žaibų vis net nubaldavo… Bet širdyje buvo gera ir nuostabiai ramu… Gera, kad yra Tėvas, kuris mus veda, po vieną, visus, vienus prie kitų. Tik eikim…
Kada sugrįžau į mūsų sambūrį, diskusijos liepsnojo vietoje laužo. Laužas buvo, bet liūtis priveikė ir jį… Dėl to diskusijos persikėlė į namelio vidų. Visas kambarys, pats didžiausias namelyje, vos galėjo mus sutalpinti susėdusius perimetru per visą kambarį. Veidai jau buvo įraudę nuo reiškiamų minčių ir įtempto klausymosi. Dvasinis švietimas tikrai reikalauja įtempti protą, kad nepamestum minties, ir toliau galėtum sekti pasisakantįjį. Ypač sunku man būna tada, kada reikia versti Deivido ar kurio nors iš mūsų Urantijos grupių pasisakymus, nes atsipalaiduoti negaliu nė akimirkai; kitaip neišversiu nei Deivido pasisakymo iš anglų kalbos, nei mūsiškių – į anglų kalbą. Po tokių vertimų jaučiuosi išsekintas… Atrodytų, kad dirbau didžiulį fizinį darbą. Ypač sunku būna kitą dieną, jeigu vertimas išvakarėse būna ilgas ir intensyvus… Atsigauti prireikia poros dienų… Dėl to dabar vis prašau, kad verstų Jėzus, o aš tik tarčiau žodžius, pagarsindamas mintis… Ir padeda. Labai padeda.
Kada aš atvažiavau diskusija vystėsi apie Minties Derintojo poveikį žmogui, kaip ateina mintys iš jo, kaip malda padeda susijungti su Minties Derintoju.
Jūratė domėjosi, kaip Deividui vyksta šitas bendravimas, koks yra jo patyrimas pajuntant ryšį su savo Minties Derintoju. Deividas aiškino, kad jis meldžiasi individualiai. Ir maldoje atsiranda viršsąmonės pojūtis ryšio su Minties Derintoju. Tai labai intymus ir individualus ryšys, dėl to jis negali melstis grupėje. Jam šis ryšys turi būti privatus.
Diskusijoje negali kitam paaiškinti tiksliai, ką tu patiri. Dėl to paaiškinimas yra labai apytikslis, tik kad leistų kitiems bičiuliams žvelgti šita pačia kryptimi, kad jie patys neatsisakytų šito kelio, o mėgintų užmegzti individualų ryšį patys. Dalinimasis patyrimu – tai skatinimas kitų, kad jie irgi patirs tokį nenusakomą ryšį.
Labiausiai mane žavėjo mūsų didžiulis noras dalintis patyrimu. O juk buvo laikas, kada nebuvo įmanoma ištraukti ir žodžio dvasine tema. Tai rodo, koks milžiniškas šuolis, augimas įvyko mūsų viduje. Kiek mes išsivadavom iš susikaustymo ir baimės, kad laisvai pasakytume dvasinį žodį. Ir ne tik sakome žodį, bet diskutuojame, pradedame vesti užsiėmimus... Tai naujas patyrimas mokytojo vaidmenyje. Nes būtent mokytojas dalinasi patyrimu.
Pasiekus pusiaunaktį, diskusijos buvo užbaigtos. Laukė eitynės prie ežero. Ežeras nuo mūsų namelių, kurie, palyginus su senesniais nameliais, yra toliausia, gal už trijų šimtų metrų. Bet eiti reikia per pušyną pro senesnius namelius ir leistis žemyn statoką nuokalne. Lauke lijo, bet vis tiek žingsniavome pirmyn visiškoje tamsoje, po kojom pasišviesdami trejų prožektorių. Greitai lietus ėmė vėl panašėti į liūtį. Jau ir lietsargiai vargu ar bepagelbės, jeigu ir toliau lietus smarkės… Kažkas apsisuko, mestelėjęs pastabą “Per smarkus lietus. Grįžtam.” Apsigręžėm ir patraukėm atgal. Staiga Laima ir sako, "Tai, ką grįžtam. Kas mums atsitiks, jei ir sušlapsim. Einam prie ežero!” Ir mes vėl pasukom link ežero. Lietus lijo smarkiai, bet dabar jau visi į jį nebekreipėm jokio dėmesio. Tegu sau lyja…
Prie ežero Nomeda atsinešė daugybę žemų žvakučių aliuminiuose indeliuose, kuriuos galima paleisti plūduriuoti inde su vandeniu. Violeta dalino lenteles, kad ant jų būtų galima pastatyti po vieną, ar net ir tris žvakutes. Jūratė, įbridusi į ežerą, atsargiai plukdė lentytes su žvakutėmis tolyn nuo kranto. Prie ežero vėjo nejutome, todėl žvakutės degė lengvai ir lygiai, o vandens paviršiuje vėjo srovė jau lankstė liepsneles į visas puses ir atrodė tuoj tuoj visiškai užpūs. Dėl to reikėjo plukdyti jas labai atsargiai, tarsi su priedanga nuo vėjo…savo dideliu noru jas apsaugoti, kad neužgestų. Ir ėmė lėtai lėtai plaukti žiburėlis. Iš pradžių vienas du, netrukus dar keli, o greitai jų buvo keliolika. Juodame vandens paviršiuje šitos geltonos liepsnelės žėrėjo kaip naktiniame danguje žvaigždės. Kitoje ežero pusėje matėsi šviesų žiburiai atsispindintys lygiame ežero vandenyje. Bet mūsų liepsnelės buvo gyvos. Jos buvo pripildytos mūsų ir Kūrėjo meilės, nes mes, susikibę rankomis, meldėmės Kūrėjui.
Netikėtai aplinkui vyravusią tylą ir liepsnelių keliamą šviesos virpėjimą perskrodė galingi šūviai. Į dangų ėmė skrieti fejerverkai. Įvairių spalvų… Įgėrusios kompanijos susižavėję balsai rodė, kad jie džiaugiasi irgi… Mes džiaugėmės ramybe ir jutome palaimą iš Kūrėjo Ir labai norėjome, kad liepsnelės sušildytų ir kitus, kurie jas pamatys plaukiančias pro šalį… Atėjusi kompanija jaunimo džiaugėsi, kad gerai leidžia laiką tarpusavyje, kad, gamtos virpančioj tyloj, triukšmingai aukštyn kyla įvairūs spalvingi fejerverkai juos dar labiau verčiantys kaip mažylius iš džiaugsmo šaukti…
Dievo vaikų džiaugsmas yra panašus, tik šio džiugesio priežastys skirtingos.
Nuo ežero sugrįžom jau prieš pirmą. Bet lyg ir besiruošiant eiti poilsio dar kažkas pasiūlė atsigerti arbatos. O begeriant arbatą vėl užsimezgė dvasinės diskusijos. Tai amžinos temos, kurios ima virsti labai artimomis ir prasmingomis, kada imi sąmoningai žengti dvasiniu keliu. Dėl to tikrai nepastebėjome, kad jau ir po dviejų…
Taip, kad savo mažytėje palapinėje atsiguliau poilsio jau apie pusę trijų. Pusę šešių lietaus pliaupimas į palapinės viršų prikėlė iš miego. Bet jaučiau nuostabų pojūtį – lietus pliaupia tiesiog virš galvos, per langelį matau mišką, oras kvėpuoti tikrai nuostabus, nes pamiegojęs vos tris valandas jaučiausi visiškai pailsėjęs. Tarsi kambaryje būčiau miegojęs visas aštuonias. Gulėdamas ėmiau bendrauti su Tėvu, su Jėzumi. Nuostabi aplinka, nuostabus ryšys, nuostabus pojūtis. Man visą laiką labai patinka būti su Jais. Šnekėtis su Jais. Tai tokia palaima, toks gaivinantis pamokymas, kad dažnai nesulaikau ašarų, jausdamas Jų tokią neapsakomą meilę…
Prieš septynias suskambo telefonas. Nustebau, kad taip anksti. Skambino Algis. Labai dėkojo už mūsų pabendravimą, už Urantijos Knygą. Sakė, kad miegojo kaip užmuštas. Paklausiau, ar prieš miegą išgėrė vaistų. Sakė, kad nieko negėrė. Ir jaučiasi puikiai, nieko neskauda. Aš jam ir sakau, “Matai, kaip Dievas veikia, tik kad būtų lengviau Jo vaikams. Tik mes patys prisidarome sau bėdų, pažeisdami Jo valią…” – “Taip taip,” sutiko Algis, ir pridūrė, kad labai norėtų atvažiuoti į Molėtus pas mus...
Už palapinės, lietuje, pasigirdo balsai. Girdėjau Sauliaus balsą, dar vieną vyrišką, ir moters balsą… Bet laukan nelindau… Šlapia, lyja, ir dar taip anksti…
Pusryčiai, kaip ir numatyta, buvo suruošti karališki. Paragavau dar ir vakarykštės sūrio sriubos, kurią išvirė Jūratė ir Rūta. Puikios virėjos. Pasakiško skonio sriuba. Kada ėmiau valgyti tik daržoves ir vaisius, ir tik žalius, tai virtos sriubos nebevalgau taip pat. Tad valgydamas sūrio sriubą tyrinėjau ir savo skonio receptorius, kaip jie pasikeitė. Dar skonio sriubai neprarado. Dėl to ir sakau – nuostabi sriuba. Pagalvojau, kodėl man į galvą nešovė tokia mintis, kai dar virdavau sriubą, išsivirti ir sūrio sriubos. Visada tampi išmintingas po laiko…
Sekmadienio pranešimai buvo numatyti du – Deivido ir mano. Abu be konkrečios temos. Tiesiog aktualia tema. Gaila, kad nedalyvavau išvakarėse Loretos pasisakymo metu aktualia tema. Tad neturėjau su kuo palyginti, kokia to pasisakymo aktualia tema kryptis.
Aš kalbėjau apie pačią didžiausią svarbą atsigręžti į save, atrasti savyje gyvąjį Dievą, gyvąjį Jėzų ir užmegzti su Jais gyvą ryšį. Tik toks patyrimas leidžia, kiekvienam iš mūsų pasijusti Dievo vaiku. Kito kelio nėra. Skaitytos knygos to negali padaryti už mus. Kiekvieną iš mūsų. Knygos mums suteikia tvirtesnio pažinimo apie Dievo Tikrovę ir mūsų vietą joje. Ir mes turime eiti šituo keliu, nes ir Jėzus, ir Tėvas mus veda šituo keliu, kad geriau būtų tiek mums, kiekvienam, tiek visai kūrinijai. Ir Jie mūsų kelią apšviečia iš vidaus, kad nepasimestume ir nebijotume. Dėl to ir reikalingas gyvas ryšys. Tik taip sužydės Lietuva, visa Urantija.
Po pasisakymo įsiliepsnojo gyvos diskusijos. Diskusijos dėl patyrimo šeimoje, kur vienas eina šituo keliu, o kitas nesupranta šito kelio ir jį atstumia. Ir jos truko daug ilgiau negu buvo numatyta. Tad Deividui reikėjo daug ilgiau laukti savo eilės. Gal net apie valandą.
Deividas kalbėjo apie tai, kodėl reikia skaityti Urantijos Knygą ir kaip ją reikia skaityti, ką reikėtų urantijiečiams daryti, kad palengvintų jos skaitymą naujiems skaitytojams, ruošiant įvairias mokymo priemones. Pavyzdžiui, parengiant įvairias diagramas, žemėlapius, ir pan. Bet kokia vaizdinė priemonė padeda geriau įsivaizduoti giluminį Urantijos Knygos mokymą.
Čia aš pateiksiu Deivido parinktas citatas iš Urantijos Knygos, kurias jis panaudojo savo pasisakyme.
Koks Urantijos Knygos tikslas?
“Nepaprastai sunku pateikti išplėstas sąvokas ir išvystytą tiesą, mmums stengiantis išplėsti kosminę sąmonę ir padidinti dvasinį suvokimą, kad amus varžo šios sferos ribotas kalbos vartojimas.” (0001-02)
“Neįmanoma suformuluoti didžiosios visatos asmenybių išsamių ir visiškai nuoseklių klasifikacijų, nes nėra atskleistos ištisos grupės. Reikėtų daugybės papildomų dokumentų, kurie sudarytų tolimesnį apreiškimą, kuris būtų reikalingas tam, kad visos grupės suklasifikuotos susistemintai. Toks koncepcinis išplėtimas vargu ar būtų pageidautinas, nes jis per kitą tūkstantį metų iš mąstančių mirtingųjų atimtų kūrybinio mąstymo tą stimulą, kurį suteikia šitos dalies atskleistos koncepcijos. Geriausia, kad žmogui nebūtų atskleista per daug; tai pažaboja vaizduotę.” (0330-02)
“Šitas ištisas pasakojimas suteikia tiktai trumpą žvilgsnį į milžinišką kūrinį, kurio dalimi yra jūsų pasaulis ir vietinė sistema.” (0182-03)
“Žmonija turėtų suprasti, jog mus tuos, kurie dalyvauja tiesos apreiškime, labai griežtai suvaržo mūsų vyresnybės pamokymai. Mes nesame laisvi, kad galėtume anksčiau laiko pasakyti, kokie bus padaryti moksliniai atradimai per tūkstantį metų. Apreiškėjai turi veikti sutinkamai su tais nurodymais, kurie sudaro apreiškimo mandato dalį. Mes nematome galimybės, kaip šitą sunkumą galėtume įveikti, nei dabar, nei bet kuriuo metu ateityje. Mes visiškai gerai suvokiame, jog nors šitos serijos apreiškiami istoriniai faktai ir religinės tiesos išliks užregistruoti per ateities amžius, bet po kelerių trumpų metų daugelį mūsų teiginių, susijusių su fiziniais mokslais, reikės peržiūrėti dėl to, kad mokslas vystysis toliau ir bus pasiekti nauji atradimai. Šituos naujus įvykius mes net ir dabar numatome, bet mums yra uždrausta į apreiškiamus dokumentus įtraukti tokius žmogaus neatrastus faktus. Tebūnie aišku, jog apreiškimai nebūtinai yra įkvėpti. Šitų apreiškimų kosmologija nėra įkvėpta. Ji apsiriboja mums suteiktu leidimu dabartines žinias suderinti ir susisteminti. Nors dieviškoji arba dvasinė įžvalga yra dovana, bet žmogiškoji išmintis turi vystytis.” (1109-03)
“Mokslas, žinios, veda į fakto sąmonę; religija, patyrimas, veda į vertybės sąmonę; filosofija, išmintis, veda į suderintą sąmonę; apreiškimas (morontinės motos pakaitalas) veda į tikrosios tikrovės sąmonę; tuo tarpu fakto, vertybės, ir tikrosios tikrovės sąmonės suderinimas sudaro asmenybės tikrovės suvokimą, būtybės maksimumą, drauge su tikėjimu į tos pačios asmenybės išlikimo galimybę.” (1122-01)
“Tiesą – kosmoso ryšių, visatos faktų, ir dvasinių vertybių supratimą – galima geriausiai pasiekti Tiesos Dvasios tarnavimo dėka ir ją geriausiai gali kritikuoti apreiškimas. Bet apreiškimas nesukuria nei mokslo, nei religijos; jo funkcija yra tiek mokslą, tiek religiją suderinti su tikrovės tiesa. Visada, kada nebuvo apreiškimo arba kada nepasisekdavo jam pritarti arba jo suvokti, mirtingasis žmogus griebdavosi tuščių pastangų metafizikos srityje, kuri yra vienintelis žmogiškasis pakaitalas tiesos apreiškimui ar morontinės asmenybės motai.” (1138-06)
“Žmogaus žemiškąją orientaciją, jo kosminę įžvalgą, ir jo dvasinį kryptingumą padidina visatos realybių ir jų tarpusavio susivienijimo, integracijos, ir suvienijimo metodų geresnis suvokimas.” (1162-01)
Tiesa tiktai santykinai gali būti įkvėpta, nors apreiškimas būtinai yra dvasinis reiškinys. Nors teiginiai, susiję su kosmologija, niekada nebūna įkvėpti, bet tokie apreiškimai turi milžiniškos vertės dėl to, kad bent jau laikinai žinias paaiškina šitaip:
1. Sumažindami supainiojimą, autoritetingai pašalindami suklydimus.
2. Suderindami žinomus arba netrukus tapsiančius žinomais faktus ir stebėjimus.
3. Atstatydami prarastas žinias apie tolimojoje praeityje epochinių įvykių svarbius fragmentus.
4. Suteikdami informaciją, kuri užpildys gyvybiškai svarbias trūkstamas grandis šiaip jau užsitarnautose žiniose.
5. Kosminius duomenis pateikdami tokiu būdu, kad nušviestų tuos dvasinius mokymus, kurie yra lydinčiame apreiškime.” (1109-06)
2. Kodėl svarbu studijuoti Urantijos Knygą?
“Kiekvienam besivystančiam vaikui suteikite galimybę augti su savo paties religiniu patyrimu; neužkraukite jam parengto suaugusiojo patyrimo. Prisiminkite, metai iš metų žengimas į priekį nustatytos švietimo tvarkos dėka nebūtinai reiškia intelektualų vystymąsi, tuo labiau dvasinį augimą. Žodžių atsargos išplėtimas nerodo charakterio vystymosi. Tikrąjį augimą rodo ne rezultatai, o žengimas į priekį. Tikrąjį švietimo augimą pažymi aukštesni idealai, gilesnis vertybių suvokimas, naujos vertybių prasmės, ir padidinta ištikimybė aukščiausiosioms vertybėms.” (1094-05)
“Realybės ir potencialo susivienijimas prilygsta augimui, patirtiniam vertybių realizavimui. Bet augimas nėra tiesiog žengimas pirmyn. Žengimas į priekį visada yra prasmingas, bet santykinai jis yra bevertis be augimo. Žmogiškojo gyvenimo aukščiausiąją vertybę sudaro vertybių augimas, prasmių vystymas, ir šitų abiejų patyrimų kosminio tarpusavio ryšio įgyvendinimas. Ir toks patyrimas yra Dievo-sąmonės ekvivalentas. Toks mirtingasis, nors ir nėra viršgamtinis, iš tikrųjų tampa viršžmogišku; atsiranda nemirtinga siela.” (1097-03)
“Dieviškoji dvasia ryšį su mirtinguoju žmogumi užmezga ne jausmų ar emocijų dėka, bet aukščiausio ir labiausiai sudvasinto mąstymo sferoje. Būtent jūsų mintys, o ne jausmai jus veda link Dievo. Dieviškąją prigimtį galima suvokti tiktai vaizduote. Bet tas protas, kuris iš tikrųjų suvokia Dievą, girdi viduje gyvenantį Derintoją, yra tyras protas. "Be šventumo nė vienas žmogus negali pamatyti Viešpaties." Visa tokia vidinė ir dvasinė komunija yra vadinama dvasine įžvalga. Tokie religiniai patyrimai atsiranda dėl to poveikio žmogaus protui, kurį daro Derintojo ir Tiesos Dvasios bendri veiksmai, kada jie veikia tarp besivystančių Dievo sūnų idėjų, idealų, įžvalgų, ir dvasinių siekių ir visam šitam turi įtakos.” (1104-06)
“Iš šitų septynių ypatingų sferų Pagrindinės Dvasios veikia tam, kad išlygintų ir stabilizuotų didžiosios visatos kosminio proto grandines. Jos taip pat turi reikalo su dvasinio požiūrio skirtumais ir Dievybės buvimu visoje didžiojoje visatoje. Fizinės reakcijos yra vienodos, nesiskiriančios, ir visada nedelsiant pasireiškiančios ir automatinės. Bet patirtinis dvasinis buvimas atitinka fundamentalias sąlygas arba dvasinio imlumo, neatskiriamo nuo sferų individualaus proto, būseną. “ (0150-03)
“Fizinė valdžia, buvimas, ir funkcija nesikeičia visose visatose, mažose ar didelėse. Dvasinio buvimo, arba reagavimo, skiriamasis faktorius yra tas besikeičiantis laipsnis, kaip valios tvariniai jį pripažįsta ir priima. Nors absoliučios ir egzistencialios Dievybės dvasinio buvimo jokiu būdu neveikia sukurtų būtybių ištikimybės ar neištikimybės požiūriai, bet tuo pačiu metu tai yra tiesa, jog ikiabsoliučios ir patirtinės Dievybės veikiantį buvimą aiškiai ir tiesiogiai įtakoja tokių ribinių tvarinių būtybių sprendimai, pasirinkimai, ir valios požiūriai – atskiros būtybės, planetos, sistemos, žvaigždyno, ar visatos ištikimybė ir atsidavimas. Bet šitas dvasinis dieviškumo buvimas nėra nei kaprizingas, nei savavališkas; jo patirtinis keitimasis yra neatskiriamas nuo laisvos valios dovanos asmeniams tvariniams.” (0150-04)
“Bet kuriame egzistencijos lygyje Dievas negali viršyti tų būtybių, kurios gyvena tokiame lygyje, suvokimo potencialo.” (0641-04)
“Žmogaus didžiausią dvasinį pavojų sudaro vystymasis iš dalies, neužbaigto vystymosi kėbli situacija: kada apleidžiamos evoliucinės baimės religijos, bet tuoj pat neatsisukama į apreikštą meilės religiją. Šiuolaikinis mokslas, ypač psichologija, susilpnino tiktai tas religijas, kurios tokia didele dalimi priklauso nuo baimės, prietarų, ir emocijų.” (1090-04)
“Perėjimą visada lydi netvarka, ir mažai bus ramybės religiniame pasaulyje tol, kol didžiąją kovą užbaigs trys besivaržančios religinės filosofijos:
1. Daugelio religijų spiritistinis tikėjimas (į apvaizdinę Dievybę).
2. Daugelio filosofijų humanistinis ir idealistinis tikėjimas.
3. Daugelio mokslų mechanistinės ir natūralistinės koncepcijos.
Ir šituos tris dalinius požiūrius į kosmoso tikrovę galiausiai turės suderinti religijos, filosofijos, ir kosmologijos apreiškiamas pateikimas, kuris pavaizduoja dvasios, proto, ir energijos, pasklindančių iš Rojaus Trejybės ir pasiekiančių laiko-erdvės suvienijimą Aukščiausiosios Būtybės Dievybėje, trivienį egzistavimą.” (1090-05)
Lengvai suvokiama visumos sandara
“Tiek, kiek žmogaus aukščiausiai įmanoma samprata apie Dievą apima žmogiškąją idėją ir žmogiškąjį idealą apie pirminę ir begalinę asmenybę, tiek yra leistina, ir gali pasirodyti naudinga, studijuoti dieviškosios prigimties tam tikrus bruožus, kurie sudaro Dievybės charakterį. Dievo prigimtį galima geriausiai suprasti per Tėvo apreiškimą, kurį Nebadono Mykolas pateikė savo daugiapusiais mokymais ir savo nuostabiu mirtingojo gyvenimu materialiame kūne. Tą dieviškąją prigimtį žmogus taip pat gali suprasti geriau, jeigu jis save laiko Dievo vaiku ir į Rojaus Kūrėją žvelgia kaip į tikrą dvasinį Tėvą.” (0033-01)
“Dievo prigimtį galima studijuoti aukščiausiųjų idėjų apreiškimo dėka, dieviškąjį charakterį galima įsivaizduoti kaip dieviškųjų idealų pavaizdavimą, bet iš visų dieviškosios prigimties apreiškimų labiausiai apšviečiančiu ir dvasiškai sustiprinančiu turi būti Jėzaus iš Nazareto religinio gyvenimo suvokimas, tiek iki to meto, tiek ir po to, kada jis pasiekė visišką dieviškumo sąmonę. Jeigu Mykolo įsikūnijimo gyvenimas yra imamas Dievo apreiškimo žmogui fonu, tada mes galime pamėginti išreikšti žmogiškųjų žodžių simboliais kai kurias idėjas ir idealus, susijusius su dieviškąja prigimtimi, kurie gali tikriausiai prisidėti prie žmogiškosios sampratos apie Visuotinio Tėvo asmenybės prigimtį ir charakterį tolimesnio apšvietimo ir suvienijimo.” (0033-02)
“Visose mūsų pastangose praplėsti ir sudvasinti žmogiškąją sampratą apie Dievą, mus nepaprastai varžo mirtingojo proto riboti sugebėjimai. Mus, vykdant savo užduotį, taip pat labai rimtai suvaržo kalbos ribotumas ir skurdumas tos medžiagos, kurią būtų galima panaudoti iliustravimui arba palyginimui tam, jog galėtume pavaizduoti dieviškąsias vertybes ir pateikti dvasines prasmes žmogaus ribiniam, mirtingam protui. Visos mūsų pastangos išplėsti žmogiškąją sampratą apie Dievą būtų beveik bergždžios, jeigu ne tas faktas, kad žmogiškojo proto viduje gyvena padovanotas Visuotinio Tėvo Derintojas ir kad mirtingojo protą persmelkia Sūnaus Kūrėjo Tiesos Dvasia. Todėl, pasitikėdamas šitų dieviškųjų dvasių buvimu žmogaus širdyje tam, kad padėtų išplėsti sampratą apie Dievą, aš su džiaugsmu imuosi vykdyti savo mandatą, kad pamėginčiau toliau pavaizduoti Dievo prigimtį žmogaus protui.” (0033-03)
Pietus valgome lauke. Vėl ima giedrytis. Netgi saulutė šypteli. Pabaigoje Svetlana ištiesia didžiulę staltiesę, kurioje daug daug įvairių mažų ornamentų. Vienas iš jų primena tris koncentrinius žiedus – Rojaus Trejybės simbolį mūsų vietinėje visatoje, Nebadone. Ji išdėlioja daugybę užverstų plačiaformačių nuotraukų su įvairiais pasakiškais vaizdais iš įvairių šalių. Svetlana niekada nesiskiria su kamera ir fotoaparatu. Kur beeitų, visada juos nešasi. Sustojame ratu, kiekvienas pasiimame po nuotrauką. Atsivertę pamatome, kokie nuostabūs vaizdai. Svetlana kiekvienam paaiškina, iš kur tie vaizdai…
Mano atsisveikinimo žodis trumpas. Pašvęskim savo valią Tėvo valios vykdymui. Ir nieko nebijokim. Tėvas mūsų viduje. Ir Jėzus visada su mumis.
Trumpas Tėvo pagarbinimas maldoje, ir mes jau imame atsisveikinti. Kas paspaudžia ranką, kas apsikabina. Bet veiduose giedra, nors jau ima lietus vėl kapsėti… Baigėsi tik akimirka… Kad prasidėtų nauja… Su iki šiol papildytu mūsų patyrimu geriau pažįstant vieni kitus… kaip šeimą. Milžiniškos kūrinijos šeimos mažytę dalelę. Bet turinčią visos dieviškosios šeimos teises – pažinti Tėvą, Kūriniją, ir tarnauti Jam ir Kūrinijai…
Kada susėdam į mašiną, lietus vėl siautėja…
Algimantas
Kitų sambūrio dalyvių nuomonės
Kas nors visada prasideda nuo tavęs arba nuo manęs. Arba pasaulis kokį tu matei yra visai kitoks, kokį aš matau. Ir galbūt vienintelis būdas pamatyti visą jo pilnatvę yra sudėti mozaikos gabaliukus kartu. Ar prisimeni , kaip vaikystėje žiūrėjai kaip keičiasi stikliukų gabaliukai kaleidoskope? Ar prisimeni kaip Molėtuose:
suvažiavome, susitikome, pietavome, kalbėjome, žaidėme, diskutavome, vakarieniavome, meldėmės, garbinome? Ar prisimeni tą akimirką, kada kartu sukūrėme tikrovę? Ar prisimeni ką girdėjai, pajutai, ką nori pasakyti man ir sau?
Rūta
Pats didžiausias Turtas, kurį gavau ir stengiausi nepasilikti sau, tai – meilė žmonių su kuriais praleidau šias gražias vasaros dienas. Džiaugiausi, kad žmones, kuriuos sutikau sieja pati stipriausia šviesa. Žodžiai bejėgiai nusakyti tai. Kažkas išliko iš pokalbių, pasisakymų. Kiekvienas manau rado tai, kas jam buvo svarbu.
Naktį, 12 valandą ėjome prie ežero. Simboliu tapo žvakutės, kurias plukdėme ežere. Šalia esantys žmonės(ne iš mūsų kompanijos) šventė šaudydami fejerverkus. Tyla triukšme pasidarė dar tylesnė. Dėkoju visiems, kurie praturtino mano sielą.
Jūratė
Pieva. Gėlės. Puokštė... per dieną surinktų žmonių... atkaklių, drąsių, linksmų, nuolankių, padykusių, stiprių, ieškančių, radusių, duodančių, imančių, tyrų, liūdnų, išmintingų, meluojančių, jautrių, atvirų, mažų ir didelių, senų ir jaunų, saulei leidžiantis ji gavosi tokia gyva, ryški ir margaspalvė. Taip gražu ir gera... Ir čia tik kelio pradžia... :)
Nomeda
Aš sudaužiau ta puodą. Aš nežinau kaip. Tik ėjau ir žinojau, kad būtent ten jis yra…..
Anna
Labai retai kada gyvenime jaučiausi toks pilnas ramybės, meilės ir džiugesio. Šiame sambūryje tai buvo nuolatinė būsena. Neįtikėtina J. Neliko jokių amžiaus, buities, gyvenamosios vietos skirtumų. Visi kaip broliai ir seserys. Pasitikėjimas, geranoriškumas, pagalba vieni kitiems tikrai daro stebuklus. Sekmadienį išvažiuojant atrodė, kad esi pilnas kažko gero… net sunku apsakyti ko. Ir norisi tai dalinti visiems aplinkui.
Ačiū laaabai visiems dalyviams.
Visus negalėjusius atvykti ar suabejojusius kviečiu kitais metais prisijungti prie mūsų J
Saulius
Atėjo laikas nuspręsti kiekvienam kurio kalno viršūnę tu turi įveikti. Aukščiausią-savo sielos, žemesnį - prie pat žemės, susijusį su materija. Taigi, nuspręsk. Tik tada tu pasieksi savo pasąmonės pačias tamsiausias iki šiol neišnagrinėtas, tau dar visai nežinomas vieteles. Ten, ant kalno pajusi vėją, kuris apgaubdamas tave suteiks savo galią, tuo sustiprindamas tavo pasirinkto tikslo siekimą. Matydamas nuo kalno žemę, ją jausdamas, užuosdamas jos kvapą, neatitolsi nuo tikrovės, bet būdamas savo pasąmonės aukščiausiame kalne, jausies stiprus ir pajėgus daryti stebuklus ne tik sau, bet VISAM, kas yra aplinkui......
2005 06 04 Vakarop
Prie Bebruso ežero, Alvida