Mano patyrimai kelionės į Kauną, Klaipėdą, ir Telšius metu, o taip pat sugrįžus į Vilnių (2010 metų rugsėjo 26-27 d.d. pati kelionė; ir patyrimai gyvenant be vandens nuo rugsėjo 21-osios iki spalio 7-osios)

Šituos savosios kelionės į KAUNĄ-KLAIPĖDĄ-TELŠIUS patyrimus aš pasakojau Rojaus Trejybės šventovėje. Savo pasakojimą įrašiau į diktofoną. Jau praėjus nemažai dienų šį įrašą įvairiose vietose papildžiau tais kelionės patyrimais, kurie nebuvo paminėti, o taip pat ir tais patyrimais, kurie vyko jau vėlesnėmis dienomis. Kadangi pasakojant žodžiu Rojaus Trejybės šventovėje sakiniai formavosi paties pasakojimo metu, tuo labiau, kad dar ne iki galo buvau atstatęs savo energiją – apie tai kaip tik ir sužinosite susipažinę su mano visu patyrimų aprašymu – tai ir ieškojau lengvesnių žodžių ištarti, todėl nevisada jie yra tinkami rašytiniam tekstui, nes čia nėra mano intonacijos, garsinio pabrėžimo, kuris suteikia taip pat papildomą informaciją pasakojimo supratimui jo klausantis. Tad skaitydami pajausite sakinių konstrukcijos skirtumą, nes labai mažai kur pataisiau savo pasakojimą, kad būtų aiškiau. Tuo tarpu PAPILDYMŲ ĮDĖJAU DAUG.   

--------------------------------------------

Prasideda naujas etapas; iš tikrųjų visiškai naujas. Mes nė vienas nežinome, į ką jisai atves.

 

Jūs jau žinote, kad aš daug laiko nevartoju materialaus maisto, išskyrus, PERIODIŠKAI, sausainius arba pyragus, bet ne dėl energijos atstatymo, o kad patirčiau jų skonį, kuris man pasąmonėje yra išlikęs dar nuo vaikystės.

Kaip vieną kartą sakė Povilas, vieniems – alkoholizmas, Algimantui – sausainizmas. Tai šita prasme būdavo taip, jeigu suvalgai sausainių, tai paskiau būna bloga, negali normaliai nei kvėpuoti, nei vaikščioti, nei dirbti; būna taip, kad praguli ant fotelio su ištiestomis kojomis ant kėdės, tiesiogine prasme pakibęs, penkiolika, aštuoniolika, dvidešimt keturias valandas, ir tik tada iš dalies išsivalo tie nuodai.

Reiškia, vardan malonaus skonio patyrimo tu vartoji tai, kas nuodija organizmą; negyvą maistą – sausainį arba pyragą – ir žinai, kad tai yra blogai, ir vis tiek vartoji.

Tai štai paskutinį kartą aš tą ir pavartojau, ir patyriau milžinišką stresą; praleidau dvidešimt keturias valandas tokioje būsenoje; ir meldžiausi – kad jau viskas, daugiau nebevalgysiu jokių sausainių ar pyragų. Buvo viduje toks galingas patiriamas tikrumas – viskas, tai jau galutinis žodis, nes buvo iki tol pasakyta ne vieną kartą, “Na, lyg gal jau ir reikėtų baigti šitą žaidimą, nes labai kankina tas apsinuodijimas sausainiais arba pyragais, bandelėmis.” Ir vis dar nedrįsdavau, galvodavau, “niekada nesakyk niekada, nes vėl gali sugrįžti.”

Ir paskutinį kartą, kada tai įvyko prieš trylika dienų, aš iš vidaus pajutau, sakau, “GANA, GALUTINAI apsisprendžiau, ir NET VANDENS NENAUDOTI, JOKIO SKYSČIO nenaudoti –  jokios arbatos – nieko, absoliučiai, tiktai atsiduoti Rojaus Trejybės gyvajam vedimui, gyvajam maistui, gyvajam vandeniui, niekam daugiau.”

Ir kadangi prieš tai buvo ta krizė – dvidešimt keturias valandas – natūralu, meldžiau, kad aš nors kaip atsigaučiau, kad ateičiau į praėjusios savaitės, ne vakar dienos, bet praėjusios savaitės užsiėmimą, penktadienį Urantijos grupėje, kad aš turėčiau nors kiek jėgų vesti tą užsiėmimą, nes jėgų man nebuvo, nes aš jau nebevartojau vandens. Buvo ne tik sunki dvidešimt keturių valandų krizė, po kurios ir taip atsigaunant, kai vartoji vandenį – aš gerdavau kakavą, gerdavau žolelių arbatą – prireikdavo kokių trijų-keturių dienų.

O čia be jokio skysčio, be jokio vandens. Nieko nežinai, eini į nežinią, į visišką nežinią. Ir žinai, kad žmogus miršta be vandens. Miršta. Be maisto jis dar gali tęsti kažkiek, keliasdešimt dienų, be vandens jis negali tiek tęsti ir likti gyvas.

Aišku, mano jau buvo sukauptas patyrimas, kad aš be maisto tai gyvenau; jau dveji metai, lapkričio mėnesį dveji metai, kai aš nejaučiu jokio alkio jausmo. Energijos visą laiką pilna. Man tai buvo sustiprinimas – štai be maisto gali tu gyventi. Galbūt tiksliau pasakius be tvirto materialaus maisto, nes aš gėriau kakavą, vaisių ar uogų arbatą, ir periodiškai valgiau sausainius ar pyragus, bet šie tik apnuodydavo mano kūną. Jis ištindavo, apsunkdavo, sąnariai tapdavo ne tokie lankstūs. Ir tiktai tada, kada nustodavau ir juos valgęs, po kelių dienų ištinimas praeidavo ir aš vėl pajausdavau ankstesnį sąnarių lankstumą, kūno elastingumą, žingsnio lengvumą, ir paties ėjimo teikiamą malonumą. Šitaip man pasireikšdavo priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimas. Ir aš jau žinodavau prieš valgant sausainius, kad taip bus.

 

Kadangi šitokiame Tėvo-Rojaus Trejybės tiesioginio energetinio maitinimo kelyje aš dar nesu toks tvirtas, tai apie jį daug jums Forume ir nepasakoju, nes dar pats turiu labai mažą patyrimą. Juo – kartas nuo karto – šiek tiek pasidalinu tik Urantijos grupėje ir Rojaus Trejybės šventovėje su tais savo dvasiniais broliais ir sesėmis, su kuriais nuolat bendrauju, ir jie mato šį mano kelią patys savo materialiomis akimis, todėl su jais ir pasidalinu savuoju žengimu ant šito laiptelio – su vienais daugiau, su kitais mažiau.

 

Kadangi ši mano kelionė yra labai susieta su tiesioginiu gyvybinės energijos įsisavinimu iš Rojaus Trejybės, todėl negaliu išvengti ir šios savo, pradinės, patirties atskleidimo jums mūsų Forume.

 

Mano net ir labai trumpas, labai neryškus, gal tiksliau ne iki galo išreikštas maitinimosi iš Rojaus Trejybės tiesiogiai įsisavinant jos energiją, nes dar pavartodavau sausainių ir pyragų, vis tiek leido apmąstyti savo mitybą. Juk aš anksčiau perėjau per įvairią mitybą – vegetariškai maitintis pradėjau maždaug prieš keturiolika metų, studijavau įvairių šaltinių pateikiamą informaciją, todėl buvau ir makrobiotinio maitinimosi kelyje; ir šviežiai spaudžiamų morkų sulčių dietos kelyje, kai per mėnesį man reikėdavo daugiau kaip dvidešimties kilogramų morkų, kurias nuolat pirkdavau turguje iš to paties ūkininko; ir burokėlių šviežiai spaudžiamų sulčių, sumaišytų su kitomis sultimis – agurkų, obuolių petražolių, salierų, bulvių – dietos kelyje; ir želmenų sulčių vartojimo kelyje; ir IN ir JAN energijos derinimo kelyje; ir rūgštinio ir šarminio maisto derinimo kelyje; ir vandens su jūros druska vartojimo kelyje; ir ne virto, bet žalio, brinkyto maisto kelyje, ir satvinio – šviesaus – maisto kelyje, vis daugiau atsisakant radžasinio maisto, kuris teikia energiją, bet turi savyje ir ligų potencialą, kai jau prieš tai buvau atsisakęs tumasinio maisto, kuris ne tik veda į ligas, bet ir menkina mąstymo kokybę. Todėl po tokių įvairiapusių patyrimų savo mityboje aš jau buvau pajėgus ir kitiems paaiškinti kaip ir ką reikia derinti vartojant maistą – baltymų ir angliavandenių maistą, o dabar pats jaučiau, kad pavartojus negyvo maisto, kurį ir sudaro visi kepiniai, sausainiai ar pyragai, kelias dienas iš eilės, man būna blogiau, o kitų produktų jokių nevartojau. Tai rodo, kad sausainis tik nuramina pasąmonę, kaip narkotikas, bet jokios energijos nesuteikia, priešingai, jis intoksikuoja organizmą. Tuo tarpu jokie kiti SVEIKO MAISTO produktai manęs jau nei traukė, nei domino.

 

Visą laiką savo savijautą aš tyrinėjau, ir tyrinėju, ir pamačiau, kad organizmui sausainių nereikia, nes jie kenkia, nes yra NEGYVAS MAISTAS, tuo labiau man, jau iki tol patyrus tiek įvairių mitybos variacijų, bet trauka JIEMS eina iš mano pasąmonės, dar iš vaikystėje užfiksuotų impulsų. O pasąmonės galia yra milžiniška. Ir ją įveikti galima tik su Rojaus Trejybės pagalba, jai atsiveriant DAR GILIAU IR ATSIDUODANT JOS VEDIMUI IŠ VIDAUS DAR STIPRIAU. Tačiau gyvulinis protas nėra mechaninis automatas, jis net ir GERAI suprasdamas, KAS JO LAUKIA, vis tiek lenda į kilpą. Taip ir man, sausainio SKONIO impulso trauka iš pasąmonės nustelbdavo impulsą TUO METU PAGARBINTI ROJAUS TREJYBĘ IR ATSIDUOTI JOS VEDIMUI. 

 

Tad dabar buvo naujo patyrimo kaupimas – be vandens. Todėl turiu PATIKĖTI, kad ir be vandens galiu gyventi, SU ROJAUS TREJYBE. O kad patikėčiau TVIRČIAU, vėl kelias tas pats – daugiau bendrauti su Rojaus Trejybe.

 

Bet vis tiek yra sukaupta pasąmonėje informacija, kuri neleidžia išsilaisvinti per akimirką. Ir ji veikia. Ji veikia labai stipriai. Net stipriau negu žmogus gali pamanyti, kol jis nepatenka į tą realią padėtį, kada pasąmonė jau pradeda savo gaivališką šokį.

 

Aš stiprinausi vien tiktai ryšiu su Rojaus Trejybe, bet visą laiką tyrinėjau savo kūno pojūčius. Ir kuo daugiau tu tyrinėji, tuo daugiau pamatai, gal pasąmonės įtakoje, tu daugiau pamatai, kad “štai – simptomas, tu jau silpsti, silpsti, viskas, silpsti. Jau artėja išėjimas iš čia. Maža ką ten sako Rojaus Trejybės Visi Trys Asmenys – VISKAS YRA GERAI, GERAI – bet gi štai aš jau jaučiu, jau tirtu, jau silpstu, burna džiūsta, viskas, tiesiog neapsakomai.”

 

Ir aš kreipiuosi į Rojaus Trejybės bet kurį iš Asmenų, ir man suteikia sustiprinimą – “Nebijok, nusiramink, Mes tave saugome, globojame, ir tavimi rūpinamės. Ne tavo reikalas rūpintis tavo sveikata, MES RŪPINAMĖS, O TU RŪPINKIS MŪSŲ DVASINIU REIKALU. Dėl to nusiramink. Tu dabar jauti didelį nepasitikėjimą Mūsų vedimu, dėl to silpsta organizmas, valosi šlakai, tai yra pačios galingiausios dalelės, kurios užteršia organizmą. Dar nėra toksinai jie. Toksinai po to eina. Iš pradžių šlakai eina per visą odą, per visą kūną, gleivės, tiesiog eina be perstojo kaip sloga. Eina, eina, eina, siaubingai. Kvapas nelabai toks malonus. Ir mane mokė, iš vidaus, ne tai, kad pasakytų tekstą, bet priveda prie krano, ir aš nieko nežinodamas jį atsisuku ir plaunu vandeniu veidą, ir skalauju burną. Nežinodamas KODĖL. Niekur nesu skaitęs to. Bet palengvėja. Reiškia šlakai iš pradžių eina per veidą, tu jį nuprausi, ir tada gali jis kvėpuoti per tą vietą. Ir vėl varyti šlakus. Išskalauji burnoje šlakus, viską, kas susikaupę, vėl lengviau naujam sluoksniui išvalyti, kad nebūtų užteršta. Valymas turi būti per švarų paviršių, nes jeigu jis nebus švarus, tai jis neišleis tų nuodų iš kūno, ir jie liks, ir jie tada nužudys kūną. Tai veidą tiktai nuprausus palengvėja. Natūralu, kad negeriant, tai bet koks mažytis vandens teliuškavimas jau maloniai veikia pasąmonę, o tada mintis – taigi reikia į vonią įlipti ir visą kūną nuprausti. Įlipu į vonią, ryte nusiprausiu, palengvėja. Vakare tą patį darau. O ta procedūra buvo kartojama kasdien. Štai taip nežymiai, taip švelniai patyrimu išmokė mane to, ką aš jums dabar galiu pasakyti, kada jūs eisite šituo keliu, kad reikės praustis kasdien po kelis kartus. Taip jūs valysite šlakus, o vėliau – toksinus.

 

Dabar jau toksinai išvalyti iš mano kūno, dabar eina bakterijų valymas, vėliau bus virusų valymas, kad mano kūnas būtų toks kaip dezinfekuojantis. Jeigu įdėsi ranką į bet kokį vandenį, tai to vandens išvalys visas bakterijas, tas vanduo taps visiškai be bakterijų. Bent tai yra tai, ką man sako mokymuose. Aš to dar nepatyriau. Ir man sunku tuo patikėti, kaip ir tuo, ką man daug – dėl kitų dalykų – sakė, bet kai kas ir pasitvirtino, net ir šitos kelionės metu.

 

Taigi kelionė. Patyrimai tokioje būsenoje, kai tu išvažiuoji neatsistatęs į normalią būseną – tiek fizine, tiek dvasine prasme – išvažiuoji kaip į pasaulio kraštą. Man iš Vilniaus galo į Vilniaus kitą kraštą pervažiuoti reikia susiruošti. Paprastai vaikštau pėsčias. Na, kiek gali apeiti pėsčias, tai tiek ir apeini. O čia dabar važiuoti į Kauną, iš Kauno į Klaipėdą, į Telšius iš Klaipėdos. Ir dar tokioje būsenoje, kai nežinai, kas ten tavęs laukia. Tu eini tarsi ant kojokų negalėdamas išlaikyti pusiausvyros.

 

Atvažiuoju iki Elektrėnų, paimu Vytautą. Važiuojame į Kauną. Kalbamės, kalbamės, kalbamės...

 

Kada ką nors aiškinu ir matau, kaip nuoširdžiai klausomasi mano aiškinimo, tada aiškinti lengva, ir daug mažiau eikvoju energijos. Tačiau, kada matau, jog išgirsti net nenorima, kada tuoj pat, net neišklausius iki galo paaiškinimo, nesuvokus aiškinimo gelmės, imama neigti tai, ką GIRDI, bet NEIŠGIRSTA – girdi ausimis, bet nesuvokia to, ką girdi, giluminės prasmės – tada energija tekėte teka iš manęs upeliu, nes reikia kartoti ne vieną kartą tą patį, o tuo pačiu matyti, jog IŠGIRSTI NĖRA NORO. Savos nuostatos yra taip giliai įsišaknijusios, kad jas pakeisti tikrai nepaprastai sunku.

Būtent tokia vaga kai kuriais asmeniniais klausimais pakrypo mūsų pokalbis pakeliui į Kauną. Toks pokalbis iš esmės netenka prasmės.

 

Tačiau tą suvokiau tik grįžęs po visos kelionės, po man suteiktų Rojaus Trejybės mokymų.

 

Atvažiuojame į Kauną. Ten pamaldos Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje.

 

Kaune yra tikrai kitokia aplinka negu Vilniuje, tiek pačiame mieste, tiek ji buvo kitokia ir per mano paskaitas apie Urantijos Knygos epochinį apreiškimą, ir tą jaučiau visus tuos daugelį metų reguliariai važinėdamas į Kauną, ir tą esu ne kartą sakęs ir Vilniaus Urantijos grupėje. Ir tą dabar jaučiu net ir mūsų gyvojoje šventovėje. Apibūdinti šį skirtumą nėra taip lengva, nes tai VIDINIS PATYRIMAS, kurio į žodžius negali labai tiksliai įvilkti kaip į matomą materialų drabužį, kuris būtų visiems matomas. Kaune aš jaučiu nuoširdumą, kuris yra paprastas, tuo tarpu Vilniuje taip pat jaučiu nuoširdumą, tik jis jau turi intelektualumo atspalvį, kuris ir užkloja tą paprastumą. Tai panašu į pradinuko nuoširdumą ir į studento nuoširdumą – ir vienas ir kitas yra nuoširdus, tačiau jų žinios, pažinimas, ir patyrimas yra skirtingi, ir bendravimas su jais yra skirtingas, kaip ir virpesiai iš jų skinda skirtingi. Todėl KAUNE man visada būdavo labai malonu ir lengva skaityti paskaitas, aš mačiau – ir jaučiau – žmonių nuoširdų siekimą dvasinės gyvos šviesos, todėl ten jaučiau didesnę šilumą ir galėjau daug laisviau ir pats bendrauti su žmonėmis. Vilniuje buvo didesnis siekimas žinių, informacijos, ir intelekto pagrindu, o ne dvasios. Todėl Kauną ir Vilnių aš galėjau palyginti kaip dvi saules – viena siekia šilumos, ir pati šildo, o kita siekia šviesos, ir ja šviečia. Ir per duos daugelį metų man Kaunas ir Vilnius buvo – ir tebėra – du visiškai skirtingi patyrimų kaupimo aruodai.         

 

Per Rojaus Trejybės garbinimą mes pasikrauname, nes visa savo gelme atveriame Jai savo dvasią, nieko neprašydami, tik Ją šlovindami ir garbindami per viršsąmonę. Ir tada mes per tokį gyvą ir giluminį atsivėrimą ir gauname paties aukščiausio dažnio energetinių virpesių, kurie mus ir pakylėja, pripildo meilės vienas kitam, visiems, ir pačiai Rojaus Trejybei, priklausomai nuo kiekvieno asmeninio įtikėjimo gilumo.

 

Garbinimo metu energija iš Rojaus Trejybės eina TOKIA GALINGA, kad ją atsivėrusiai dvasiai paversti materialiais simboliais – mintimis – o tuo labiau dar ir garsiai ištariamais žodžiais, kad juos girdėtų visi, yra ištisas procesas, kuriame liežuvis nevisada suspėja su tariamais žodžiais, o čia dabar man dar taip trukdo džiūstanti burna, kad tas pats liežuvis tampa nebe toks lankstus, todėl ir vėluoja tarti žodžius, kai garbinimo TOS AKIMIRKOS mintis VIRSĄMONĖJE JAU YRA SUFORMUOTA, bet dar neištarta.

 

Tokia būsena iš pradžių mane net gerokai išgąsdina – o tai dar labiau džiovina burną, ir tuo pačiu liežuvį daro dar nerangesnį – ir manyje akimirkai atsiranda abejonė – AR GALĖSIU TOLIAU GARSIAI GARBINTI IŠ VISO? Tačiau Rojaus Trejybės garbinimo nenutraukiu, ir vis labiau atsiduodamas garbinimo būsenai, pajuntu ramybę ir palaimą savyje, ir šitie trukdantys materialūs kliuviniai burnoje pradeda vis labiau silpti, ir toliau garbinu visa savosios dvasios atsivėrimo Rojaus Trejybei gelme, kiek TĄ AKIMIRKĄ JI YRA PAJĖGI ATSIVERTI.

 

Sakydamas savo pamokomąjį žodį, galėjau šiek tiek lengviau atsikvėpti, nes pats galėjau reguliuoti ištariamų žodžių tempą, ritmą. Ir čia pajutau NAUJĄ vidinę būseną, kuri buvo diktuojama man per pasąmonę. Patyręs tokį fizinį LIEŽUVIO NEPATOGUMĄ per garbinimą, aš tarsi automatiškai surasdavau – net neieškodamas – tokius žodžius, kurie būtų lengviau ištariami, trumpesni sinonimai, kad kuo mažiau liežuviui tektų lankstytis tariant sunkius žodžius, dažniau panaudodavau šalutinius sakinius, vietoje sunkiai ištariamo žodžio ar sunkios žodžių pozicijos sakinyje. Būsena buvo nauja man dėl to, kad tarsi kažkas man parūpindavo palengvintą – fizine prasme – minties FIZINĮ DĖSTYMĄ. Štai taip man čia PADĖJO MINTIES DERINTOJAS.      

 

Prašymų maldos metu dvasinės energijos galia jau yra daug silpnesnė, todėl man taip pat buvo lengviau, nes šios maldos metu esi, vaizdžiai tariant, “arčiau žemės,“ nors bendravimas – komunija – su Rojaus Trejybe vis tiek vyksta per viršsąmonę, kaip ir Ją garbinant.

 

Po prašymų maldos toliau mes bendravome. Šitų mokymų metu, kuo giliau pasineriu į mokymą, tuo daugiau atiduodu savo energiją kitiems. Taip pat priklauso dar ir nuo klausimo – kuo klausimas savo vidumi turi daugiau žemų virpesių, tuo daugiau reikia energijos į jį atsakyti, kuo klausiantysis yra pats toliau nuo GYVOSIOS ROJAUS TREJYBĖS dvasinės šviesos ir ją suvokia tik paviršutiniškai-intelektualiai, tuo daugiau eikvoji energijos atsakinėdamas tokiam dvasios broliui ar sesei, taip pat ir kuo sudėtingesnis klausimas, tuo daugiau eikvoji energijos suteikdamas atsakymą, kaip ir nuo mokymo trukmės priklauso energijos išeikvojimas. Todėl TIK SU ROJAUS TREJYBE  įmanoma suteikti atsakymus net ir į tokius klausimus, į kuriuos šiaip jau neišmąstytum intelektualaus atsakymo. Tad Rojaus Trejybė padeda tausoti energiją, pati parūpindama ir tinkamus atsakymus, svarbu tik juos pajausti, išgirsti, patirti – visiškai atsidavus JAI..  

 

Ir kada aš gyvenau visą laiką toje Rojaus Trejybės galingoje energijoje, atsidavęs JAI, ir nemokėdamas naudoti energijos TINKAMAI, aš ją taškydavau, kaip mažas vaikas taško per balas bėgdamas. Taškydavau energiją į kairę, į dešinę, nesuvokdamas, kokia yra BRANGI energija.

 

Šiandien Jėzaus pasakymą: “Neduokite šunims to, kas yra šventa, taip pat savo perlų nemėtykite ir prieš kiaules, kad jos savo kojomis nesutryptų jūsų brangakmenių ir neatsisuktų draskyti jūsų.” (1571-05) suvokiu dar giliau, taikydamas tai ne tik nenorinčių didesnės šviesos, ir dėl to jos neprisileidžiančių, ir net agresyviai reaguojančių, mūsų DVASIŠKAI AKLŲ IR KURČIŲ atžvilgiu, bet ir savo atžvilgiu, kad TAUSOČIAU savo paties GYVYBINĘ energiją jos nešvaistydamas.

 

Ir aš jus dabar, visą laiką, jau nuo šios dienos, mokysiu, kaip reikia branginti energiją. Ne tik vandenį, bet ir energiją, nes šita kelionė mane mokė to, o Rojaus Trejybės mokymai man buvo suteikti jau po kelionės.

 

Kaune Loreta parodė paveikslą. Nuostabų jos nutapytą Kristaus paveikslą. Su meile nutapytą. Be prieš tai ji man pasakė, “Aš nunešiau jį pas kunigą pašventinti.” Toks pasakymas mane sužeidė VIDUJE. Sužeidė tiek giliai, kad nesupratau JOS NUOSTATOS – nutapė paveikslą, Kristaus, ir jai to NEUŽTEKO, ji dar nunešė JĮ pašventinti.

 

Ką tai rodo? Įtikėjimo labai seklų lygį. Kam reikia šventinti paveikslą, jeigu tu jau jį tapei iš meilės? Jau BUVO ŠVENTAS tas paveikslas. Darbai jau buvo šventi, nes buvo ranka šventa, kuri laikė teptuką, šventa širdis liejo spalvas, nes dvasia buvo atsivėrusi Rojaus Trejybei. Dėl to ir kilo noras Jėzaus paveikslą nutapyti. Bet kaip toji energija yra ŠVAISTOMA? Nunešti paveikslą dar pašventinti. O kodėl neatsiverti Rojaus Trejybei ir nepapasakoti JAI? – “Štai aš nutapiau Kristaus paveikslą, nutapiau su meile…” Ir ji pati būtų pajutusi, kad šitas paveikslas jau yra šventas, jos supratimu, kad ji atsivertų, ir įsileistų į savo vidų Tiesos Dvasią iš Kristaus, Sūnaus Kūrėjo, paskleistą, ir ji pajaustų tą GYVĄ ryšį, ir nebereikėtų nieko šventinti. Nereikėtų eikvoti energijos, dvasinės energijos, nes pašventinimas iš karto yra nužeminimas tų aukštų virpesių energijos, energetinių virpesių, kurie buvo tapant paveikslą, o nutapius – nunešė jį pas kunigą pašventinti ir tuo nusėdo į daug žemesnių energetinių virpesių lygį.

Ir tai jau yra asmenybės SLENKSTIS jai atsiskleidžiant. Mes esame kaip upė, kurioje yra daug slenksčių. Ir vienus slenksčius mes įveikiame lengvai, kitiems įveikti mums reikia daugiau pastangų, išminties. Ir čia aš pateikiu kaip pavyzdį, KOKS yra slenkstis. O fiziškai įveikti slenksčius, plaukiant upe valtimi, reikalingos fizinės pastangos. Dvasiniame gyvenime, gyvajame kelyje eikvojama dvasinė energija. Ir tai yra taškymas energijos be reikalo, dėl seklaus įtikėjimo, ir dėl menkų žinių apie KŪRINIJĄ, apie KŪRĖJĄ, tada, pasąmonei veikiant, kyla noras prašyti kunigo pašventinimo, pašlakstymo. Prasimuša iš pasąmonės mintis į sąmonės lygį, ir tada priimamas sprendimas, ir jis vykdomas.

 

Iš Kauno drauge su Loreta važiavau į Klaipėdą, nes Laimos taip buvo pageidauta, kad aš ją nuvežčiau. Aš tada dar nežinojau to, kas yra energijos švaistymas, ir nežinojau to, ko neturiu daryti. Aš paėmiau Loretą, ir visą kelią, beveik tris valandas, jai suteikinėjau mokymą. Ji vis klausė, klausė, ji pasimetusi. Ir aš ją mokiau.  Jos klausimai buvo labai svarbūs jai asmeniškai, todėl atsakymai buvo jai reikalingi, nors man kalbėti buvo taip pat sunku, nes burna vis džiuvo, tuo labiau, kad Kaune taip pat daug aiškinau, ir man buvo reikalingas poilsis ir ramus pabendravimas su Rojaus Trejybe. Tačiau tada dar šito aš nesuvokiau, todėl ir toliau atidavinėjau savo energiją suteikdamas paaiškinimus.

 

Atvažiavome į Klaipėdą; Klaipėdoje pasiklydome. Nesurandame mums reikalingos gatvės, nors ji yra centre. Aiškina žmonės, važiuojame pagal jų nurodymą, bet kadangi jie nesiorientuoja pagal atstumą, tai sako ji yra arti, bet tas arti yra gal už kelių kilometrų. Tada jau galvoji, kad pravažiavai, tad vėl klausi. Ir vienoje benzino kolonėlėje paklausiau, ar yra dujų mašinai, dujų nėra, tada paklausiau kelio, ir vėl toji panelė pradėjo aiškinti, o aš vis tikslinuosi, vis dar daugiau klausiu, nes aiškinančiajam viskas aišku, nes jis turi visą aplinkos kontekstą savyje, tai jam atrodo, kad ir klausiantis jį turi turėti. Tačiau šitaip NĖRA, todėl aiškinantysis – šiuo atveju jis yra MOKYTOJAS – visada turi pateikti kuo išsamesnį KONTEKSTĄ. Netikėtai vienas vaikinas, šalia vaikščiojęs, išgirdęs mūsų pokalbį, pats pasisiūlė padėti: “Aš žinau, aš jus palydėsiu, važiuokite paskui mane.” Jis važiavo su draugu. Ir kada mes sustojome aikštelėje, netoli to namo, kur turėjo vykti Rojaus Trejybės šventovės mūsų gyvosios pamaldos, aš jam pasiūliau Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimą. Sakau, “Tu man parodei kelią realioje Klaipėdoje, aš tau noriu parodyti kelią dvasioje. Tau šita knyga labai padės.” Jis taip apsidžiaugė. Aš paklausiau: “O koks tavo vardas?” – “Įliją.” Sakau, “Gal tau rusiškai lengviau skaityti?” – ”Ne,” sako, “man tas pats lietuviškai ar rusiškai.” Draugui parodė, draugas su tokiu susidomėjimu ėmė vartyti šitą knygą.

 

Apsidžiaugiau šituo patyrimu, kad vaikinas PATS PASISIŪLĖ PADĖTI, IR PADĖJO, O TADA LABAI NUOŠIRDŽIAI PRIĖMĖ JAM SKIRTĄ DOVANĄ NUO JĖZAUS. Taip Rojaus Trejybė mus suvedė šitame gyvajame kelyje, kad šis apreiškimas patektų dar į vieno jauno žmogaus rankas, nors apie tokį susitikimą ir minties nebuvo, net ir toje pačioje benzino kolonėlėje.  

 

Aš buvau FIZIŠKAI toks išsekęs. Dar buvo likusios keturiasdešimt penkios minutės iki mūsų gyvųjų pamaldų pradžios. Aš paprašiau Loretos, kad ji jau eitų, “O aš turiu pabendrauti su Rojaus Trejybe, turiu atsigauti, pabūti vienas.” Ir atsilošiau ant sėdynės mašinoje, be jausmų.

Paskalauju burną vandeniu, didžiulių pastangų dėka išspjaunu vandenį per atviras mašinos duris, ir guliu ant atloštos sėdynės, ir galvoju: “Ką man daryti? Dėl ko atvažiavau į Klaipėdą, dėl ko susirinko žmonės, ir dabar laukia, aš net nepradėjau daryti, o štai guliu paslikas be jėgų. Ir kaip man tiems žmonėms į akis žiūrėti? Kaip nors kiek atsigauti, pajausti nors kiek energijos viduje?” Man reikalingas namas – šalia, įvažiavimas į kiemą visai netoli, o man atrodo, kad aš nebenueisiu ir nepajėgsiu net kuprinės užsidėti ant pečių, o dar Kazimieras iš Telšių paprašė poros dėžučių Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL. Kaip dar jas paimti?” Tokios mintys dar labiau atima ir taip menkas fizines jėgas.

 

Ir vėl garbinau Rojaus Trejybę, meldžiausi, ir prašiau, kad aš nors kiek daugiau Jų energiją įsisavinčiau, kad ją pajausčiau savyje.

 

Vėl Rojaus Trejybės Asmenys mane ramino, stiprino, sakė: “TIK NEPASITIKĖJIMAS MUMIS ATIMA TAU JĖGAS. Tau energija suteikta. Taip, tu dabar eini per lūžio, fizinio lūžio organizmui slenkstį. Valosi organizmas. Natūralu, tai yra diskomfortas. Bet energijos tau užtenka. Tiktai pajausk nusiraminimą. Pajausk iš Mūsų vedimą ir tu pamatysi, kaip atsistatys ta energija.”

 

Pajausk. O kaip pajausti, kai nesijaučia?

 

Kad nors kiek sau palengvinčiau, mašina iš aikštelės privažiuoju visai netoli vartų. Kazimierui dėžučių Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, o vienoje dėžėje yra dešimt egzempliorių, neimu, nes dabar jų pasiimti iš mašinos bagažinės ir nusinešti nebepajėgiu, tad palieku jas mašinoje.

 

Dar kartą pagarbinu Rojaus Trejybę ir visiškai atsiduodu į JOS RANKAS.

 

Iš karto koridoriuje pamatau surikiuotus batus. Reiškia visi nusiavė, kad viduje būtų ir švara ir tyla. Keli žmonės stovi prie įėjimo į salę. Aš dar neinu iš karto į salę, bet užsuku į tualetą, kad išskalaučiau burną ir nusiprausčiau veidą. Man atrodo, kad tai suteiks man daugiau jėgų ir energijos. Akys net ir tokiomis aplinkybėmis pastebi, kad visur tvarkinga ir švaru, panašu, kad visiškai neseniai patalpos buvo suremontuotos, nes viskas atrodo, kaip nauja.  

Ta aplinka, kur Laima gavo patalpas galbūt yra koks pora šimtų kvadratinių metrų, gal dar didesnė. Žodžiu, labai gražiai sutvarkyta. Ir buvo sumanyta, kad aš ten pernakvosiu. Pasiėmiau miegmaišį.

 

Susirinko virš trisdešimt žmonių. Vienu metu suskaičiavau trisdešimt penkis. Buvo jaunų žmonių. Labai nuteikia jauni veidai. Buvo ir pagyvenusių. Atvažiavo iš Telšių grupė, gal šeši ar septyni, su savo instrumentu – elektriniais vargonais. Kaip tik Kazimieras iš Telšių priėjo ir klausia: “Ar mes galime pradėti giesmėmis?” Tą pačią akimirką aš kategoriškai atsakiau “Ne, negalite.” Ir paaiškinau, jog mes garbinsime Rojaus Trejybę, ir muzika čia nebereikalinga. Reikalingas atsivėrimas DVASIOJE. Tuo tarpu jau po gyvųjų pamaldų jie galės ir savo giesmėmis mus džiuginti.

  

Prasidėjo garbinimas, ir ta energija, galinga energija liejosi taip, kad mano liežuvis tapo kaip malka, kliuvinys viduje išreikšti tą energetiškai einantį virpesį žodiniu simboliu. Aš nebesuspėjau su tais virpesiais, kokia galia jie ėjo. Kažkiek laiko, kaip ir Kaune, mane tai neramino, ar toliau pajėgsiu garbinti, nes liežuvis darėsi vis neklusnesnis.

 

Tiek Kaune, tiek Klaipėdoje aš dar prieš pamaldas paaiškinau visiems, jog nustojau vartoti vandenį prieš šešias dienas, todėl jie neturėtų kreipti dėmesio į mano džiūstančią burną, kada aš negaliu kaip įprasta ištarti taip lengvai žodžių. Tačiau Kaune tikrai energijos turėjau daug daugiau. Tad dabar nepasitikėjimas šoktelėjo į viršų tiek, kad aš mintyse – garbindamas balsu -  tepamaniau tik akimirką “Rojaus Trejybe, padėk, atsiduodu tau, liežuvis vis mažiau beklauso.” Ir po truputį jis tapo lankstesnis, vis darniau galėjau tarti žodžius.

Kada sakiau savo pamokomąjį žodį, aišku, energija jau buvo nusilpusi į žemesnį dažnį. Ir aš galėjau jau lengviau formuluoti mintis, neskubėdamas, ko negali padaryti garbinimo maldoje, kada eina energija ir tu tiktai turi tuos energetinius virpesius suspėti paversti žodine išraiška, ji nelaukia. O čia aš galėjau pats modeliuoti žodžius, teiginius, prisiderindamas prie savo fizinio pojūčio. Prisiminiau, kaip Kaune pajutau sakydamas pamokomąjį žodį, tarsi kažkas parinktų lengviau ištariamus sinonimiškus žodžius, ar net atskiras minčių konstrukcijas ir tą pačią akimirką man pasiūlytų ištarti garsu. Bet vis tiek burna džiuvo, o aš nebuvau dar išmokytas, ką daryti, nežinojau, ką daryti.

Lūpos sukrešėjo. Ir kada aš kalbėjau – kai jos yra sveikos, tai nejauti, kaip lūpos atsiveria ir vėl susispaudžia, susičiaupia – kiekvienas toks lūpų atsivėrimas – žaizdos plėšymas, nes atsivėrė kraujuojančios žaizdos. Suskeldėjo lūpos. Ir kiekvienas žodis kainavo fizinę kančią. Aš nežinau, kodėl, bet energija ėmė GRĮŽTI. Ir aš, pranokdamas tą skausmą, pajutau, kad aš plėšau, pajutau, kad kažkas yra ant lūpų; aš pradėjau plėšyti, kad būtų švarios lūpos. Pasižiūriu – raudona. Krešuliai kraujo.

 

Ir kada pasakiau pamokomąjį žodį, toliau buvo malda; malda, kuri truko gana ilgai, ir vėl man buvo tarsi pamokymas – malda neturi trukti ilgai kartojant tą patį, kas jau buvo maldoje išreikšta.

 

Kada vyksta atsivėrimas, tada per tą įtikėjimo gelmę, žmogus pajunta, pajunta iš vidaus, kad nereikia penkis kartus melstis už tą patį, jeigu vieną kartą pasimeldė, tai kitiems nebereikia kartoti, kadangi vis tiek malda yra skirta MUMS, JI NEKEIČIA KŪRĖJO. Kūrėjas mus myli NEAPSAKOMAI, mes Jo meilės nesustiprinsime. Jis tiek myli, kad mes Jo meilės negalime VISOS aprėpti ir įsisavinti. Bet Jis mus maldoje nuramina. Gerai, kada mes meldžiamės, ypač dabar, kada mes dar nemokame iki galo melstis, tai nesvarbu ir tie pasikartojimai, bet aš vedu prie to, kad aš mokysiu jus ateityje tausoti energiją. Ir maldų metu turi būti tausojama energija. Jeigu vienas už ką nors jau pasimeldė, kad antram jau nebereikia to vėl kartoti. Pavyzdžiui, jeigu meldžiamės už žmonijos narius, kurie kažkur badauja, kenčia nuo sausros, nuo žemės drebėjimų ar kažko panašaus – nuo stichinių nelaimių – kad kitas jau nebesimelstų už tą patį. Jau yra pasimelsta. Nebijokit. Už konkretų asmenį galite daugybę kartų melstis, nes tada tas spindulys pasieka tą asmenį, jis pasklinda nauja banga, vėl, ir vėl, ir vėl. Tai yra labai gerai. Bet abstrakčiai meldžiantis už kažką, ypač Klaipėdoje tą pastebėjau, malda pasikartoja. Tarp kitko pastebėjau ir čia – Vilniuje – jog suplakamas garbinimas su malda. Garbinimas yra garbinimas. Jis turi būti prie garbinimo. Jeigu norite garbinti, kada aš pagarbinu, tada garbinkite. Tam yra GARBINIMO MALDA. Ji yra atskiriama mano pamokomuoju žodžiu. O jūs vėl suplakate garbinimą su savo malda – garbinu, garbinu, garbinu, ir paskui meldžiu, meldžiu, meldžiu. Tai jeigu viduje yra tas poreikis garbinti, tai tada garbinkite po mano garbinimo maldos, kad atskirtumėte garbinimo maldą, ne dėl to, kad čia blogai, ne, kad pradėtumėte savyje atskirti, kad čia yra skirtingas lygis, skirtingas energetinis dažnis, daug aukštesnis, tai jis ir turi būti prie to aukštesnio. Jūs tada semsitės gyvybinės energijos. O kada jūs suliejate prašymo maldą su garbinimu, tada jūs jau ir garbinimą išreiškiate žemesniu energetiniu dažniu, ir patys ne tiek pasisemiate energijos.

 

Tai štai dėl to ir Klaipėdoje buvo daug dėl to paties meldžiamasi skirtingų žmonių. Tai natūralu, nes mes iš viso einame šituo gyvuoju keliu pirmieji, mes neturime patyrimo. Mes turėsime šitą aprašinėti, mokydami kitus, kaip tą maldą reguliuoti. Juk jūs prisimenate, mes esame Urantijos Knygoje skaitę, apie Rojuje vykstantį garbinimą, kur yra Garbinimo Vadovai, kurie moko garbinimo, jau pasiekus Rojų, nuėjus visą kelią, moko KAIP garbinti. Atrodo, na, ką ten mokytus mokyti?. O štai reikia mokyti. Tai čia tas pats – mūsų pradžia, reikia mokyti, kad vis tik išsikristalizuotų GARBINIMAS ir PRAŠYMŲ MALDA.

 

Po maldos buvo mano mokymai.

 

Ir čia aš turiu padaryti tokį intarpą.

 

Rojaus Trejybė prieš kelionę mane visą laiką stiprino, stiprino, kad aš vis tiktai neatsisakyčiau kelionės, nes kai tokia fizinė padėtis, o iš pasąmonės eina milžiniškas baimės antplūdis, kas ten gali įvykti, kai tu esi nuvažiavęs toli. Čia – Vilniuje – tai dar vis tiek įprasta aplinka. Galų gale kambaryje nugriuvai, kur horizontaliai turi plotelį išsitiesti ant grindų, ar ant fotelio, pakabintom kojom, vis tiek tu gali uždaręs kambario duris, nekreipiant į nieką, suteikti kūnui patogią padėtį. O ten kur? Ir kad stiprintų mane, Tėvas man pasakė: “Aš tau paruošiau siurprizą. Bus tau siurprizas.”

 

O man Jis ne vieną kartą yra pateikęs tokių pasakymų, kurie visada išsipildydavo. Na, aišku, aš kaip mažiukas galvojau, koks ten Klaipėdoje bus siurprizas, kas jau ten gali būti? Tiek jau siurprizų, ir vėl dar siurprizas.

 

Ir kada atėjo toji mūsų bendravimo dalis, kai man pateikdavo klausimus, man suteikiant atsakymus-mokymus, vienas jaunas vyras, Audrius, gal dvidešimties metų, klausia, tiksliau jis apsakė tokią padėtį: jis su žmona Giedre, kuri priiminėja mokymus iš Tėvo, iš Melkizedeko, naudojasi kompiuteriu kuris jau ilgą laiką tai įsijungia, tai išsijungia, PATS, NORS TAI YRA TARPINIŲ BŪTYBIŲ ŽAIDIMAS, NORINT ATKREIPTI JŲ DĖMESĮ. Ir kada neseniai šitaIp tris kartus išsijungė ir vėl įsijungė, tai jis ir paprašė Giedrės kreiptis į Tėvą paaiškinimo. Giedrė gavo atsakymą, kada atvažiuos Algimantas, jis pasakys. Tai dabar ir klausia manęs šis jaunas vyras: “Algimantai, ką tu turi mums pasakyti?” Mane šokas ištiko: “Ką aš turiu jums pasakyti? Neturiu jokio supratimo, bet jeigu jums tą sakė Tėvas, tai aš ir paklausiu paties Tėvo; imkim jautį už ragų iš karto.”

Pagarbinau Rojaus Trejybę ir kreipiausi į Tėvą: “Ką Tu nori pasakyti mano lūpomis? Aš neturiu jokio supratimo, ką aš jiems turiu atsakyti.”

 

Ir buvo puikus mokymas. Bet dėl to netikėtumo šoko pamiršau įjungti diktofoną. Neįrašiau mokymo. Aš prisiminiau tiktai vieną teiginį – “TAPKITE ALGIMANTUI PAGALBININKAIS.” Vienas teiginys. Vėliau, atėjus jau kitą dieną, Vaidas pasakė kitą teiginį: “MELSKITE ALGIMANTUI NE SVEIKATOS, BET DIDESNIO ĮTIKĖJIMO IR PASITIKĖJIMO MANIMI, ROJAUS TREJYBE.” Kada nuvažiavau tą pačią dieną jau į Telšius, ten viena moteris prisiminė dar vieną teiginį iš mokymo: “NEGARBINKITE ALGIMANTO, NEAUKŠTINKITE JO.” Paskiau, kai grįžęs į Vilnių parašiau žinutę Laimai, ir ji man paskambino, aš jai pasakiau, kad man nevisai aišku toji istorija su tuo kompiuteriu, tai ji pridėjo dar vieną fragmentą iš Tėvo mokymo – “NESTATYKITE ALGIMANTO ANT PJEDESTALO IR NEPAVERSKITE JO IKONA, NEGARBINKITE JO, O GARBINKITE MUS – ROJAUS TREJYBĘ. MELSKITĖS UŽ ALGIMANTA, BET MELSKITE JAM NE SVEIKATOS, BET DIDESNIO PASITIKĖJIMO MUMIS IR DIDESNIO ATSIDAVIMO MUMS.”

 

Žodžiu, yra fragmentai, skirtingi, žmonėms įstrigę iš vieno mokymo. Aš Laimos paprašiau, kad ji paklaustų ir kitų žmonių, kurie girdėjo Tėvo mokymą, ką jie prisimena, kad iš atskirų fragmentų sudėliotume kaip mozaiką visą mokymą. Tą aš sakau dėl to, nes tai man buvo tikrai didžiausias siurprizas – tai, kad šitaip buvo man pateiktas klausimas, šitaip buvo mane nustebinęs pats klausimas, kad aš net nesuvokiau įjungti diktofoną, ir pats mokymas, kada iš fragmentų, kuriuos – po vieną – prisiminė skirtingi žmonės, jį kažkiek atgaminau, aš matau jo gelmę, labai reikšmingus dalykus.

 

Baigėsi mūsų susitikimas apie vienuoliktą valandą vakaro – nuo šeštos iki vienuoliktos. Ir aš jau norėjau išsitiesti, vienintelis tikslas buvo išsitiesti ant grindų pasidėjus miegmaišį, ir nors kiek pailsėti. Ir man viena moteris sako, “Ne, Algimantas važiuoja su manimi, man reikia šviesos.” Akys mano iššoko. “Aš noriu išsitiesti,” sakau, o ji savo tvirtina, kodėl čia miegoti, kai jos namai dideli, vietos daug. “Ne, ne, man čia gerai, aš puikiai čia išsiteksiu,” vis aiškinu savo. Loreta irgi turėjo miegmaišį, nes mes buvome vieninteliai, kurie turėjome čia pernakvoti; kiti buvo klaipėdiškiai, nes telšiškiai išvažiavo namo, kaip ir plungiečiai, kaip ir iš Platelių atvažiavę.

 

O toji moteris – “Ne, man reikia šviesos.” – “Na, gerai.” Ir Loreta labai prašo, jog sudarysime nepatogumų. Sakau Loretai, “Žinai ką, jeigu šviesti, tai šviesti, važiuojam.”

 

Ir nuvažiavome tenai. Namas didžiulis – trijų aukštų. Ji su vyru verslininkai. Dabar sunki padėtis, kreditų daug paimta, verslas braška, buksuoja. Ji platina Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL knygas. Aš tiktai vėliau jos paklausiau: “Tai tu toji pati Daiva?” “Taip,” sako, “ta pati.” Aš jai buvau perdavęs, per jos vairuotoją, apie du šimtus knygų, gal prieš pusantrų metų.

 

Ir vėl vyko mūsų pokalbiai. Man vėl lūpos skeldėjo, aižėjo, bet energijos buvo, energijos jaučiau daug. Grįžo jos vyras iš pirties. Jo tradicija sekmadienį eiti į pirtį, kur ten pirtis užtrunka po penkias-šešias valandas su vanojimusi.

 

Ir mes diskutavome. Apie pirmą valandą nuėjome miegoti. Gal prieš pirmą kažkiek. Davė man vieną kambarį. Aš jau miegmaišį norėjau pasitiesti, bet Daiva sako “Ne, klojam patalynę.” Sakau nereikia, bet vis tiek priprašė į patalynę atsigulti, nors ir ant grindų, nes aš niekada neguliu lovoje, tik ant grindų, nes taip patogiausia kūnui, ir sveikiausia jam. Ant grindų aš atsiguliau, ten kilimas, kiliminė danga.

Loretai lova su “dukrom,” ant pūkų, kitame kambaryje.

 

Aš pamėginau suskaičiuoti, kiek gi valandų per šitą visą dieną, pradedant Vytauto paėmimu Elektrėnuose, toliau jau Kaune, taip pat pakeliui į Klaipėdą, ir jau Klaipėdoje, ir baigiant jau naktimi, aš suteikinėjau mokymus. Suskaičiavau apytiksliai apie dvylika valandų. Tokio intensyvaus ir ilgalaikio mokymo per vieną dieną aš niekada nebuvau suteikęs.   

 

Tačiau viduje jaučiau milžinišką dvasinį pakilimą, milžinišką dvasinę šviesą. Atrodė, kad pats bendravimas Klaipėdoje pakėlė ant sparnų visus, buvo jaučiamas milžiniškas dvasinis polėkis, dvasinis artumas tarpusavyje. Tai buvo KITA ENERGETINIŲ VIRPESIŲ GAMA negu pačiame mieste. Ir tą taip akivaizdžiai jaučiau, patyriau.

 

Per visą naktį aš iš esmės nesumerkiau akių, nes veikė pasąmoninė baimė. Kadangi buvau išsekęs, ir dėl išsekimo aš negalėjau net ir užmigti, energija buvo išeikvota iki paskutinio lašelio. Tamsu, trečias aukštas. Turiu butelį vandens, bet negaliu skalauti burnos, nes nėra kur išspjauti. Nueiti į tualetą, reikia lipti į antrą aukštą, patamsyje, tokioje padėtyje, nėra jėgų. Ir štai tada man vėl pasufleravo mintį – sudrėkinti servetėles ir vilgyti lūpas. Taip aš visą naktį ir praleidau vilgydamas lūpas. Šiek tiek palengvėdavo, ir aš kažkiek nusnausdavau, vėl gi, pasižiūriu į telefono laikrodį, o tepraėjo dešimt minučių. Ir eina gleivės per nosį, vėl servetėlėmis valau nosį, ir vilgau lūpas.

 

Praėjo ta naktis per kančias, ir tik bendraujant su Rojaus Trejybe, tik į ją atsiremiant, kitaip niekaip neįmanoma. Ir, aišku, ta pasąmoninė baimė, skaičiuojant tas dienas, kiek be vandens gyvenu, ar senka tos jėgos, ir ta mintis, senka, jinai duoda milžinišką smūgį. Ir iškart daug mažiau turi jėgų, energijos. Ta pasąmonės baimė yra didžiausias peilis žmogui.

 

Ryte buvo liūtis. Man reikėjo užsipildyti dujų mašinai, nes niekur nepildžiau nuo pat Vilniaus. O kai vienoje kolonėlėje, kur klausėme kelio, dujų nebuvo, tai aš norėjau užsipildyti iš karto, atvažiavus, kad nereikėtų kitą dieną ieškoti. Todėl ryte mano pirmas rūpestis buvo pripildyti, “pagirdyti” mašiną, kad būtų paskiau rami galva; kur ten išvažiuoti į Telšius dar nežinau krypties, kaip surasti kelią, o ne tai, kad dar ieškoti kolonėlės. Tad mane nustebino paslaugumas, Daivos paslaugumas, jos vyro paslaugumas. Jis surado kolonėlę, paskambino jai, kuri nevairuoja mašinos, tai ji nenusimano apie tuos dalykus. Laima atėjo, ir mes trise važiavome per lietų, suradome tą kolonėlę, dujų pripildėme. Labai paslaugus buvo ir tas žmogus iš kolonėlės, nors aš pildžiausi pats dujas, paskiau jis pats atėjo per lietų, jau kai buvo viskas padaryta. Bet jo buvo toks nuoširdumas, kad mane sudomino, ar jis domisi dvasiniais dalykais. Ir aš jam palikau Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL. Jis knygą taip prispaudė prie krūtinės, su tokiu pasitenkinimu.

 

Tada mes nuvažiavome iki tos vietos, kur turime būti per susitikimą. Į tą pačią vietą, kaip ir vakar. Visur mokamos aikštelės. Pilna mašinų. Laima sako, “Žiūrėkit, viena vieta palikta, kur nereikia mokėti.”Iš tikrųjų kitoje pusėje gatvės – aikštelė, nemokama, pilna mašinų, ir viena vieta palikta. Aš įvairavau į tą vietą. Ji buvo ne šiaip sau, ji buvo palikta šitai mašinai. Mūsų susitikimas užtrunka. Trumpam gali palikti, o ilgam mašiną palikti kainuoja brangiai. Čia buvo nemokama palikta vieta.

Tada aš Daivos ir Laimos paprašiau, kad jos eitų į salę, o aš norėjau dar pabūti vienas, pavaikščioti. Tada aš jaučiau laisvę. Kokia prasme laisvę? Yra gatvė, aš ten jau galėjau gerti vandenį, ne gerti, o skalauti burną. Aš tą skalavimą jau vadinu gėrimu. Taigi, galėjau skalauti ir išspjauti vandenį laisvai. Lietus manęs nebaugino, aš vaikščiojau vienplaukis ir džiaugiausi tuo lietumi. Žodžiu, ploviau veidą, ir džiaugiausi tuo. Ir prisiminiau žmogų-amfibiją, jūs prisimenate filmą, jog žmogui-žuviai reikia vandens, reikia jam pulti į vandenyną. Tai man irgi reikia pavilgyti lūpas, burną, apšlakstyti veidą.

 

Užėjau į vieną kavinukę. Pažiūrėjau. Tarp kitko, Klaipėdoje yra tokios kavinės, kokių nėra Vilniuje – savo jaukumu, savo DVASIA – jos yra skirtingos. Jos yra daug daug nuoširdesnės negu Vilniaus kavinės. Ir patiekalai kokie. Grožybė. Pasižiūrėjau kaip į muliažą. Tiesiog pajutau, kad netraukia, netraukia net tie pyragai. Išėjau į lauką, stovėjau, lietus lyja, ir gana stipriai. Stovėjau po vienu balkonu, ten pagrindinė gatvė. Stovėjau, ir garbinau Rojaus Trejybę. Prašiau sustiprinimo, kad atlaikyčiau dabar ir pamaldas, ir mūsų bendravimą. O dar važiuoti į Telšius, penktą valandą turiu būti tenai. Prieš pat susitikimą, likus kelioms minutėms, aš ryžausi jau eiti. Ir mane patraukė užrašas MĖMELIO BANDELĖS. Galvoju reikia užeiti pažiūrėti, kas čia. Pavadinimas toks gražus. Užėjau, o ten kvapai tokie nuostabūs, kokios bandelės, kokie sausainiai. Tokie, kokie man patikdavo, naminiai sausainiai. Ir dar tokie ilgi. Galvoju, kaip būtų skanu. Ir staiga tą pačią akimirką dingo tas noras. Pajutau viduje kramtomo suglamžyto popieriaus pojūtį. Visiškai dingo potraukis bet kokiam sausainiui.

 

Štai iš šitos kavinukės nuėjau į tą salę.

 

Vėl iš pradžių buvo Rojaus Trejybės garbinimas. Kada sakiau savo mokymą po garbinimo, galėjau jau atsikvėpti ir šlapia servetėle vilgyti lūpas, kad jos nebūtų tokios sausos ir nekeltų tokio didelio skausmo lūpoms judant. Kada jos drėgnos, tada nesulimpa ir galiu be didelio skausmo kalbėti. Maldos metu jau šito padaryti nebegalėjau, nes kada pasineri į komuniją su Rojaus Trejybe per viršsąmonę, tada nebegali lūpų vilgyti, nes nebe tie virpesiai.

Tačiau aš džiaugiausi, kad mano vidus energija ėmė prisipildyti vis stipriau, nors liežuvis ir džiuvo, burna – taip pat. O man dar naktį Tėvas pasakė – kaip sustiprinimą – “Aš tau perengiau netikėtumą rytdienai.” Aš galvojau, gal jis susijęs su tuo, jog kaip nors iš ankstaus ryto atsistatytų energija. O Jis man iš karto pasakė, galbūt dėl to, kad nepuoselėčiau tokios vilties, jog tai bus antroje dienos pusėje, ne iš pat ryto. Galvoju, koks tai gali būti netikėtumas? Vakar vienas siurprizas jau buvo.

 

Kada prasidėjo mano mokymai po gyvųjų pamaldų, man jau buvo lengviau, kadangi aš jau galėjau tikrai jausti energijos atstatymą, o taip pat šlapia servetėle vilgyti lūpas. Aš jau turėjau šalia ne tik instrumentą – butelį su vandeniu servetėlės suvilgymui – bet buvo mano naudai dar ir pauzės, kada man pateikdavo klausimus, ir aš galėjau iš naujo suvilgyti ne tik lūpas, bet dar daugiau sušlapinti ir pačias servetėles.

 

Ten buvo atvažiavusi viena moteris, Regina, anksčiau buvusi klaipėdietė, kuri turėjo butą, pardavė jį ir įsigijo sodybą netoli Plungės, gal dvidešimt kilometrų nuo Plungės. Ir ji labai kvietė pačioje mūsų kolektyvinėje maldoje, ir vėliau kvietė, kad ten būtų atvažiuojančių žmonių, kad ten sklistų šviesa, kad ten eitų toji šviesos dvasia ir padėtų žmonėms. Ir ji man pasakė: “Aš, Algimantai, kviečiu jus nors kiek pailsėti pakeliui į Telšius, užvažiavus į mano sodybą.” O man tuoj mintis: “Reikia man susirasti dar kelią iš Klaipėdos į Telšius, iš miesto išvažiuoti, kiek ten kelionė truks aš nežinau, o penktą valandą turiu būti Telšiuose, kur ten man atsigauti sodyboje, kai ten važiuoti, man atrodė, nepriimtina.” Bet vėliau, kada mes jau užbaigėme mūsų sambūrį, aš nuėjau į tualetą, vėl apšlakščiau veidą, išskalavau gausiai burną, ir ten man buvo perduota – ČIA TAS NETIKĖTUMAS. Aš atėjau ir jai sakau: “Žinai ką, važiuoju aš tenai, kur tu kvieti.”

 

Jinai žino kelią iš Klaipėdos. Bet vėl, kai žmogus aiškina kelią, tai jo aiškinimas, jog tai yra PAKELIUI, neatitinka mano sampratos PAKELIUI. Bet jeigu žmogus pasakytų, KOKS atstumas, bet žmonės perdaug neskaičiuoja tų atstumų, tai tada sunku susikalbėti. Tą vėliau paliudijo ir patyrimas su Regina, o taip pat ir patyrimas, kai aš važiavau jau vienas iš Reginos sodybos ir ieškojau kelio pasiklydęs, net nežinojau, kad jau patekau į Plungę. Pasiklydau Plungėje ir ieškojau kelio į Telšius, į Palangos-Šiaulių kelią išvažiuoti, nes jokių rodyklių nėra. Klausiu žmonių, tai man pasako, “ten važiuosi iki pabaigos, pasuksi į kairę, paskui pavažiuosi, į dešinę pasuksi, ten bus žiedas.” Sakau – “Tai, kaip iki pabaigos, iki miesto pabaigos važiuoti?” “Ne, čia gatvė baigsis. “ Vienas pasako gatvė baigsis, kitas nepasako, vienas pasako bus žiedas, bet nepasako kur, klausi už kiek metrų ar kilometrų, tai sako už kilometro. Nuvažiavau gal kelis kilometrus, o žiedo nėra, ir kada jau žinai, kad vėluoji į susitikimą, tai tau kiekvienas metras yra labai svarbus, ir galvoji, o gal ne čia reikia važiuoti, jeigu žiedo vis nėra, gal reikės grįžti, ir vėl nuo ten pradėti. Aš klausiau gal septynis-aštuonis žmones, kaip išvažiuoti iš Plungės. Kai nėra tikslaus apibūdinimo kaip išvažiuoti nurodant maždaug ir atstumą, tada labai sunku orientuotis, susikalbėti tarp žmonių. Tarp kitko aš net sukdavausi sankryžoje, ir stabdydavau žmones ne gatvėje, bet kelyje, kad pasakytų kelią, mirksiu šviesomis, duris atidarau, NESUPRANTA, KAD REIKALINGA PAGALBA. NESUSTOJA. Tiesiog atrodo, kad važiuoja AKLI.

 

Tai štai, grįžtant dabar prie tos sodybos: kai mes atvažiavome, pamačiau nedidele tvora aptvertą teritoriją. Namas vienoje jos pusėje. O Regina paaiškina,kad jos teritorija yra trijų hektarų ir parodo tą visą plotą perimetru apsodintą, nežinau net kokiais augalais, jie būtų kaip smilgos, bet su žaliais lapais, ir lapai būtų panašūs į žilvyčio, tokie ilgi ir siauri. Aš paklausiau jos, man pasakė, koks tai augalas, bet dabar neprisimenu.

Ir visa trijų hektarų teritorija perimetru apsodinta. Labai gražiai atrodo. Ir ūgis jau yra virš žmogaus. Ir taip po vieną stiebą, ir iš jo lapeliai eina. Ir tiek daug stiebų. Aš nežinau, kiek ten tūkstančių prisodinta. Tai yra nuostabu.

Du šuniukai. Ir baisiausiai vienas piktas loja. Dar važiuojant Regina man pasakojo, kad jie laikė triušius, ji su vyru išsiskyrusi, turi vaikų, tris vaikus suaugusius, sūnūs ir dukra taip pat domisi ta sodyba.

Klaipėdoje Regina irgi buvo atėjusi į susitikimą su vaikais, dviem.

Taigi jie turėjo triušių, bet nenorėjo naudoti jų mėsai. Ir nenorėjo kitiems atiduoti, nes jie papjaus juos. Ir laikė šitaip nežinodami, ką daryti. Ir šitas šuo papjovė visus triušius. Vieną kartą ryte išeina, visi triušiai papjauti. O tas šuniukas nedidelis, jis nuo žemės gal dvidešimt centimetrų, o gal ir mažesnis. Ir piktas piktas.

Jau atvažiavus prie sodybos Regina man sako: “Palauk, aš jį įvesiu į gardą, ten yra jiems padarytas toks gardas.” Sakau, “nebijok, jis man nieko neįkąs.” Sako ji man – “Jis kanda iš karto.”

Atidarė vartelius, šuo – per vartelius, ir tuoj pat griebė mane už kojos. Aš jam bandau sugriebti už kaklo, kad nors kiek paimti už galvos ir paglostyti jį, šitaip apraminti. Jis nesileidžia, loja ir puolė man kąsti į mano ranką. Bet aš taip ištiesiau plaštaką, ir jis negalėjo apžioti šios vietos. Jis truputį dantimis kąstelėjo, bet negalėjo suleisti savo dantų į ištemptą delną. Ir loja be perstojo, loja, loja, ir vis puola griebti man už kojos, rankos, tad aš vis turiu suktis taip, kaip jis sukasi, ir jį dar aplenkti, ir vis stengiuosi sugriebti jį už kaklo, kad nors kiek galėčiau kita ranka pamėginti jį paglostyti.

Tai –  šuo, turintis milžinišką baimę. Jis iš baimės tą daro. Ir neprisileidžia; vieną kartą čiuptelėjau už sprando, sugriebiau, tai jis pradėjo taip cypti, ir išsprūdo iš manęs. Ir vėl loja ir bėga  O kitas šuo šokinėja labai meiliai. Galų gale Regina pastvėrė lojantį šunį ir įvedė į gardelį.

 

Ten tikrai graži teritorija. Ir namas yra. Jis geras, tik jį reikia dar kai kur pataisyti, paremontuoti, kai kur jau kirvarpų medinė siena sugraužta. Stogą reikia perdengti, jau atvežė medžio, tokių balkių, dar kažkokių medžiagų. Yra du tvenkiniai – vienas dvylikos arų, kitas šešių arų. Skirtingose vietose. Yra šiek tiek vaismedžių. Jauni vaismedžiai. Kelerių tik metų. Bet tik keli. Gal kokie keturi, penki. Visa teritorija vien pieva. Pieva, pieva, pieva. Ir šulinys iškastas netoli sodybos.

 

Ir kada aš priėjau prie šulinio, ten buvo dubuo pilnas vandens. Aš pradėjau praustis, pradėjau tuo vandeniu skalauti burną. Sako Regina: “Čia nešvarus vanduo, aš prileisiu naujo.” Įjungė motoriuką, ir ten nereikia traukti kibiro iš šulinio. Sakau, “Švarus, man nieko neatsitiks.”

 

Žodžiu, buvo toks nuostabus vandens pojūtis.

 

Priėjome prie vieno tvenkinio, priėjome paskui prie kito tvenkinio, ir aš pajutau, pajutau meilę vandeniui, bet išorinei vandens struktūrai, tai – ne gyvasis vidinis vanduo, kuris yra iš Rojaus Trejybės, bet tam išoriniam vandeniui, ne kurį geri, bet kuriame gali nusiprausti, kuriame gali nusimaudyti.

 

Anksčiau aš niekada, niekada nenorėdavau maudytis. Kas mane bevadintų maudytis aš labai retai kada sutikdavau važiuoti maudytis. Man nepatikdavo tas procesas. O dabar atsirado toks potraukis nusimaudyti. Aš norėjau į tą tvenkinį šokti ir nusimaudyti. Aš norėjau susilieti su tuo vandeniu. Bet, viena, buvo gana žvarbu, nors būčiau gal ir šokęs į tvenkinį, jeigu būtų buvę daugiau laiko.

Vėjas buvo labai didžiulis. Aš puoliau įrašinėti tą vėją į diktofoną, lapelių šnarėjimą. Pradėjau pats teliuškuoti vandenį, kelti bangas, ir įrašyti tas bangas į diktofoną. Aš pajutau didžiulę didžiulę meilę vandeniui, tai visai teritorijai. Aš mačiau, kad iš tikrųjų tai gali būti dvasinis centras.

Kai važiavome, ir kalbėjau apie tai, Regina man sako, “Taip, noriu, kad tai būtų tas dvasinis kraštelis.” Aš mačiau, kad tai NE TAS ŽMOGUS. VISIŠKAI NE TAS. Kai pamačiau vietą, vieta –  TA, žmogus – NE TAS. Tai nėra DVASIOS žmogus ŠITAI idėjai įprasminti, kurios aš dar neturėjau, ir kurią man padiktavo, jau sugrįžus į Vilnių – . Dvasinio centro idėją. Padiktavo ją Rojaus Trejybė.

 

Ir aš nepaprastai dėkingas už visą tą NETIKĖTUMĄ, kuris man pačiam buvo nuostaba, kad aš pamilau vandenį, ir pradėjau galvoti, “Įdomu, ar vasarą norėsiu maudytis? Kaip ten bus?” Ir svarbiausia, kad man perteikė DVASINIO CENTRO POBŪDĮ, kas ten turi būti.

Kaip ir lygiai taip pat, kada Klaipėdoje atvažiavome nakvoti, ir Daiva taip pat kalbėjo apie savo verslą, ir klausė, ką jai daryti? Ji turi porą parduotuvių, kurios turi skolų, turi kontraktų, kurie jai neša tiktai nuostolį, parduotuvės neveikia, nėra lėšų. Įsteigė leidyklą, bet šiais laikais leisti knygas labai rizikinga. Ir aš nežinojau, ką jai patarti. O kada parvažiavau, man suteIkė ir idėją, ką reIkia daryti ir jai. Aš tą idėją jai aiškinau smulkiai, kaip ir dvasinio centro idėją aiškinau Reginai – bet jau grįžęs į Vilnių.

 

Kada nuvažiavau į Telšius, ten susirinko apie šešis-septynis žmones. Atėjo viena moteris visiškai nežinanti, kur pateko. Tiesiog pakvietė ją pažįstamas, tad atėjo pirmą kartą iš viso. Aš įsivaizduoju, kad jai buvo nuostabu, kas čia vyksta. Ji nebuvo girdėjusi nei apie Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, nei apie Urantijos Knygą, nei apie šitą grupę, nei apie pamaldas, nieko. Aš jai pasakiau, “Tu mano tetos, kurios jau nebėra šitame pasaulyje, kuri jau iškeliavo į aukštesnius, morontinius pasaulius, tiksli kopija. Kopija.” Tai štai tas žmogus buvo mano tetos kopija išorine prasme, ne asmenybės prasme. Asmenybė visada yra vienintelė ir unikali, niekada neturi jokios kopijos ir turėti negali. Visoje kūrinijoje nėra dviejų identiškų asmenybių.

 

Aš žvelgiau į šitą moterį ir mačiau labai panašią reakciją, kokia būdavo mano tetos. Panaši reakcija. Tokia rezervuota. Bet kada jau po mūsų susitikimo, kitą dieną, man paskambino Kazimieras, tai jis pasakė, kad ta moteris susidomėjo, kas čia yra, ir nori skaityti ir KALBU JUMS VĖL apreiškimą, ir labai dėkoja, kad ją pakvietė į šitą grupę. Žodžiu, nebuvo atstūmimo reakcijos. Reiškia žmogus ieško. Ieško, nepasitenkina tuo, kas yra aplinkoje jau suteikta ir įprasta. NORI DAUGIAU.

 

Man buvo nuostabu garbinti Rojaus Trejybę ir melstis su savo dvasios broliais ir sesėmis Telšiuose. Gal prieš metus Kazimieras man parašė, jog Urantijos grupės nariai norėtų atvažiuoti į Vilnių į mūsų gyvąsias pamaldas. Aš jam atsakiau, kad važiuoti į Vilnių jiems nėra būtinybės, tiesiog jie grupėje gali pradėti garbinti Rojaus Trejybę ir melstis šventovėje pasinaudodami mano rašomomis ir svetainėje patalpinamomis maldomis mūsų kolektyvinei pirmadienio komunijai. Štai taip po truputį ir prasidėjo Rojaus Trejybės garbinimas Telšiuose. Todėl labai nustebau, ir tuo pačiu apsidžiaugiau, kada Kazimieras man pasakė, jog kai kas iš Urantijos grupės atvažiuos ir į Klaipėdą. O man labai norėjosi atvažiuoti ir į Telšius, susitikti su jų grupe, ir ten garbinti Rojaus Trejybę, kad mūsų gyvojo garbinimo ir maldos virpesiai jiems giliai užsifiksuotų pasąmonėje, kad ir jie, po truputį, ir savo grupėje PRADĖTŲ melstis už visą kūrinijos dvasinę šeimą, už kūrinijos atskirus segmentus ir jų vadovus, ir net už KŪRĖJO GEROVĘ, kuris pats yra gerovės ŠALTINIS IR CENTRAS VISAI KŪRINIJAI, kaip šitokios maldos aš nuolat mokau Vilniuje, o dabar ir Kaune. Šitaip melstis mokiau, ir meldžiausi, ir Klaipėdoje, ir Telšiuose. 

 

Kada baigėsi mūsų GYVOSIOS pamaldos, tada prasidėjo man klausimai, o mano atsakymai-mokymai. Ir aš jau buvau dar labiau pamokytas, ką daryti su lūpų vilgymu, kai mažytė servetėlė greitai ima džiūti. Tad aš jau turėjau patobulinimą – šlapią nosinę. Jau aš vilgiau lūpas su nosine, buvau su didesnėmis vandens atsargomis, negu servetėlė iš popieriaus. Taigi, vilgiau lūpas ir šnekėjau, aiškinau. Kada tiktai būdavo kažkokia kalba atsakinėjant į tos pirmą kartą atėjusios moters klausimus, kur iš tikrųjų žmogui atėjusiam pirmą kartą viskas nesuprantama, ir jis nori pradėti, ir pradeda, aiškintis nuo abc, tai aš ją stabdau ir sakau: “Palaukit, mielieji, dabar jūs klauskite manęs to, kas neaišku jums, o kas neaišku jai, jūs jau galėsite paaiškinti patys ir be manęs. Dabar naudokitės proga, kad patys sužinotumėte, ko jūs nežinote, ir ką norėtumėte išgirsti “

 

Kaip nuostabu matyti, ir jausti, gyvą, dvasinį ryšį, ir patirti, kad Rojaus Trejybės meilės virpesių banga užlieja vis daugiau ir daugiau mūsų dvasiškai išalkusių brolių ir sesių skirtingose vietose. Dar neseniai jų net nepažinojau, ir neturėjau supratimo, kad jie yra mūsų pasaulyje, ir net Lietuvoje. Jie trokšta ŠVIESOS ir GYVO RYŠIO SU ROJAUS TREJYBE; jie nori gyvojo kelio, kuriame patys augtų, kurdami gėrį su Rojaus Trejybe visų šviesos labui. Ir dabar aš susitinku su TOKIAIS savo dvasiniais broliais ir sesėmis čia, Telšiuose.

 

Taip mes bendravome beveik iki aštuntos valandos, nes aš jaučiau, kad nebegaliu ilgiau bendrauti, nes pirmiausia man buvo prieš tai paaiškinta, kad aš turiu tausoti energiją. Tai buvo ypač akcentuota man sugrįžus į Vilnių. Tada aš save prisižiūrėjau, kad aš nebūčiau likęs be lašo energijos. O taip pat aš dar ketinau tą pačią naktį sugrįžti į Vilnių. Ir apie aštuntą valandą, mes atsisveikinome.

Šioje grupėje buvo vienas vyras, Vytautas, galingas vyras. Jis man gal prieš metus paskambino, sako “Skaitau aš Urantijos Knygą, anksčiau ją perskaičiau rusų kalba, kai nebuvo lietuviškai.” Gyvena jis prie Telšių. Jam parūpo pabendrauti. Tai jam mano telefono numerį perdavė jo brolis, o šiam lapelį, galbūt, su Urantijos Knygos anotacija, mūsų svetainės adresu, ir mano telefono numeriu aš daviau kažkur sutikęs gatvėje, aš net neprisimenu, kur aš jį sutikau. Tikriausiai tuo metu, kada stoviu gatvėje su Urantijos Knyga ir su Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL. Aš sakiau Vytautui kreiptis į Telšiuose jau esančią Urantijos grupę, kur jie mėgina studijuoti Urantijos Knygą, jau yra gyvoji šventovė, garbina Rojaus Trejybę. Ir kaip džiugu, kad Vytautas surado tą grupę, joje jau dalyvauja. Jau nebėra vienišas. O gyvena vienkiemyje. Dabar atvažiuoja į Telšius. Jie yra jau vienminčiai. Atvažiavo ir į Klaipėdą. Savo mašina atvežė tuos žmones, ir tą elektrinį vargonėlį. Ir man tikrai tapo labai džiugu, kad taip netikėtai tas žmogus, gyvenęs vienkiemyje, neturintis su kuo pabendrauti, pasišnekėti apie tuos šviesos dalykus, štai jau turi išėjimą į giluminius vandenis. Atvažiavo į Klaipėdą, jau mato daugiau žmonių.

 

Ir man važiuojant iš Telšių į Vilnių, jis mane palydėjo iki pat išvažiavimo, kad neklaidžiočiau, palydėjo į kolonėlę, kad dujų užsipildyčiau, per lietų naktį, nors dar ne pati naktis, bet aštuntą valandą jau tamsu.

 

Ir dabar ateina toji vieta, kur aš turiu vėl sugrįžti į kelią nuo Kauno iki Klaipėdos. Kaip ir vėliau aš pereisiu prie kelio iš Telšių į Vilnių.

 

Važiuojant iš Kauno aš Loretai suteikinėjau mokymus atsakydamas į klausimus, jai gyvybiškai svarbius klausimus, šios akimirkos prasme vertinant.

 

Aš viską darau nuoširdžiai, visada nuoširdžiai. Ir tas atsidavimas, savęs dalinimas, jisai tą energiją atiduoda, atiduoda viską sau nepaliekant nieko, kad tik būtų ramiau, geriau kitam. Ir aš nepajutau, kaip per visą šitą daugiau negu dviejų šimtų kilometrų atstumą nuvažiavau šitą kelią. Visada prieš važiuojant pasimeldžiu, kad vairuotų TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ. Mano rankos tik ant vairo, vairuoja JIS. Ne aš esu vairuotojas. Aš – jo instrumentas, gyvas, gyvose JO rankose. Aš nepamačiau kaip praėjo beveik trys valandos kelionės. Nepamačiau. Atvažiavome į Klaipėdą, aš galvoju, “O tai kada mes važiavome? Koks buvo kelias?” Pažiūrėjau į laiką. “O kur tos valandos? Kur jos dingo? Nėra laiko. Tarsi buvo akimirka ir aš atsidūriau Klaipėdoje. Visiškai buvo ištrinta laiko samprata ir atstumo ir kelio suvokimas. Jeigu reikėtų apibūdinti, kas buvo kelyje, nieko negalėčiau pasakyti. Kokia mašina mane aplenkė ar aš kokią mašiną aplenkiau nieko negalėčiau pasakyti. Visiškai neegzistavo kelias ir laikas. Bet egzistavo energijos atidavimas. Ir labai skausmingas. Fiziniam pavidalui. Sekinantis.

 

O dabar važiuojant iš Telšių į Vilnių, manęs nenorėjo išleisti. Sako, “Paruošėme tau vietą nakvynei.” Reikia važiuoti virš trijų šimtų kilometrų. Visi važiuoja į autostradą, per Kauną, o aš važiavau per Panevėžį, per Šiaulius, nes mane tiesiog traukė važiuoti tuo keliu. Ir nežinau kodėl. Prasidėjo tokia liūtis, tokia liūtis. Kelyje treilerių yra padaromos tokios rievės, įdubos, vagos, kad susidaro upeliai. Minkštas asfaltas, kai saulė įkaitina, kai sunkusis transportas važiuoja viena mašina po kitos, tai jos padaro kaip vagas kelyje. Kai važiuoji keliu, kol jis dar sausas, tai dar nieko, bet kada lyja, per šlapią asfaltą jau pradeda nešioti mašiną, kadangi pilna vagose vandens, nebėra ratų sankabos su kelio paviršiumi. Ir mane pradėjo nešioti, mašiną, o treileriai važiuoja priešais, užpila langą, tai nieko nebematai. Ir viduje pereina tokia sustingimo akimirka – “Kad tik per tą užpilto lango trukmę tu nepadarytum to, kad vairą sukteltum į kurią nors pusę, nes eina mašinos viena po kitos. Dvi juostos – viena į vieną pusę, kitą į kitą pusę – ne autostrada. Ir treilerių ne tiek mažai važiuoja. Ir tokiu metu. O liūtis vis stiprėja, stiprėja, ir stiprėja. Ir vėl galvoju, “Kaip man parsigauti iki Vilniaus?” Aš jau jaučiu tam tikrą nuovargį ir galvoju, “Aš negaliu atsipalaiduoti, reikia prašyti Rojaus Trejybės sustiprinimo, ir negalvoti, kad čia laukia trijų šimtų kilometrų kelias naktį, per lietų, man tokiam pavargusiam. Aš niekada nemėgdavau važiuoti per lietų, ir dar naktį, kai matomumas taip smarkiai susilpnėja, ir nežinai, ant ko gali užvažiuoti. Ir nepamatysi, žvėries nepastebėsi, arba žmogaus nepastebėsi. Visiškai nepastebėsi. Tu nebūsi kaltas, nes paprasčiausiai tokios sąlygos. Tai kad neatsitiktų nieko, aš, kiek įmanoma, vengdavau važinėti tokiomis sąlygomis. O štai čia važiuoju, ir toks tolimas kelias, na, sakykim, santykinai tolimas, kiti važinėja tūkstančius kilometrų, o man, kaip minėjau, pervažiuoti per Vilnių jau yra atstumas, o čia tris šimtus kilometrų ir dar naktį ir per lietų, per liūtį, ne lietų, tai sąlygos ekstremalios. Ir kada tie vilkikai užpila langus. Ir vėl kreipiuosi į Rojaus Trejybę sustiprinimo, nuraminimo, kad aš pajausčiau tą energiją.

 

Ir atėjo tokia akimirka, kai vieną kartą užpylė treileris langus, o aš matau per tą užpiltą visą dangą, matau, bet aš tikrai matau ne fiziniu žvilgsniu, morontinis kažkoks matymas, kuris pranoksta materiją. Matau tarsi būtų neužpiltas langas, tiktai fiziškai matau, kad langas buvo užtėkštas treilerio bangos. Bet matymas visiškai toks pat, nė akimirkai nesusilpnėja. Aš išsižiojau: “Kas čia darosi?” Galvoju, “Pasirodė? O gal mažiau užpylė?” Paskiau buvo kitas treileris, vėl eina, vėl šliūkšt banga, ir vėl matymas skvarbus. Ir toks pasitikėjimas – iš vidaus – tuo atsidavimu, ir vedimu. O prieš tai man buvo pasakyta Rojaus Trejybės, kai aš kreipiausi sustiprinimo, apraminimo, kad pajausčiau nusiraminimą, sako “Nebijo, važiuok, nieko tau neatsitiks, jokia avarija tavęs neištiks. Tik važiuok pagal eismo taisykles.” Bet šituo keliu važiuojant net ir pagal eismo taisykles tokiomis sąlygomis 90 kilometrų per valandą greičiu yra perdaug pavojinga. Todėl tas pasakymas mane apramino ir taip pat parodė, MATYMU, kad tau yra apsauga TOKIA, kad IŠ TIKRŲJŲ nieko neatsitiks. Dar po kurio laiko aš pajutau, kaip mašina, savo visu svoriu, prigludo, kaip prieš šuolį prie žemės prisispaudžia leopardas, ar tigras. Prieš šuolį, kai jis prisispaudžia prie žemės. Mašina buvo prispausta. Ir ji važiavo ne per šlapią asfaltą, bet per sausą asfaltą. Toks patyrimas man buvo ANTRĄ kartą. Bet aš nežinau, kodėl taip yra. Pirmą kartą buvo, kada aš važiavau į Panevėžį, kada važiavau tvarkyti mano gimdytojos, iškeliavusios į anuos pasaulius, lavono pasiėmimo iš ligoninės, visų formalumų, parvežimo į Uteną. Tai štai tada važiuojant į Panevėžį buvo greitis šimtas trisdešimt, o per liūtį mašina buvo tiesiog prilipusi prie asfalto. Ir tokiu greičiu niekas nevažiavo, ir į mane tikriausiai žiūrėjo, kaip į važiuojantį beprotį tokiomis sąlygomis. Aš važiavau ir galvojau, “Kaip jaučiu mašiną, prilipusią prie asfalto.” Nežinojau KODĖL. O dabar jau žinau. Bet šis mokymas man buvo suteiktas ne tuo metu, kai važiavau, bet kai parvažiavau. Bet kad neužmirščiau, aš jį pasakysiu dabar.

 

Kada yra atsidavimas Rojaus Trejybei – VISIŠKAS ATSIDAVIMAS – ne žodžiu ar mintimi, bet VIDUMI, tada dvasia, dvasinė energija, kontroliuoja materiją. Man Tėvas jau prieš daug metų sakydavo: “Tu gali mintimi-žvilgsniu pakelti mašiną, namą gali iškelti.” Negalėdavau patikėti tokiais mokymais. Mėgindavau pakelti mašiną. Mane mokė, kaip tą reikia daryti. Mokė, bet man neišeidavo. Ir mesdavau aš tą užsiėmimą, kadangi kai neišeina daug kartų, tai pagalvoji, kad reikia užsiimti tuo, kas išeina. Bet jeigu nesimokysi ir to, kas neišeina, tai ir niekada neišeis.

 

Bet dabar buvo paaiškinta: “Kada iš tavęs ėjo ta dvasinių energetinių virpesių galia, mašinos svoris, tas metalas, sureagavo taip, kad jis buvo prispaustas; prispaustas daugiau, negu važiuojant spaudžia prie asfalto pačios mašinos masės svoris. Mašina gali šokinėti, atitrūkti nuo kelio dangos, o čia ne, tarsi būtų taip, jeigu koks nors nelygumas, tai tuo nelygumu ir praeina ne šokinėdama, ratai važiuoja tarsi ne atšokdami nuo žemės paviršiaus; jeigu yra vanduo, tai vandenį ratas išspaudžia prieš patekdamas į tą vandenį ir nėra jam vandens. Visa tai padaro visiškai kitokią sankabą su žemės paviršiumi ir kuris atrodo tarsi būtų sausas. Net sausu keliu kada važiuoji, tu jauti tą sankabą su keliu, kad ratai neslidinėja, mašina neslidinėja. O čia irgi jauti, kad ji neslidinėja, bet tas pojūtis dar labiau sustiprėja, kada yra liūtis, kai tu žinai, kad ji turi slidinėti, o ji neslidinėja. Tada dar labiau jauti, kad yra kažkas nerealu. Bet tada važiuoji, ir pasąmonėje kirba mintis, “O galbūt man tik rodosi taip? Gal čia kažkas ne taip sukelia tokį klaidingą pojūtį?” Bet kelyje yra epizodai, kurie patvirtina. Ir tu važiuoji vis ramiau ir ramiau ir reaguodamas į tai, kaip į TIKROVĘ IŠ ROJAUS TREJYBĖS, IR DĖKOJI ROJAUS TREJYBEI už naują patyrimą, ir už naują tą realiai pajaustą APSAUGĄ, kuri yra suteikiama kiekvienam einančiam tuo gyvuoju keliu.

Ir tokią apsaugą suteikia mašinai, tam metalui ne savaime pats mašinos svoris, kad jis prisispaustų geriau prie kelio dangos, bet būtent Fiziniai Kontrolieriai ir Tarpinės Būtybės taip veikia tiek mašinos fizinį materialų svorį, tiek kelio dangą, jos struktūrą, kad mašina net cyptelti negali, kaip gerai išmokytas šuniukas lekia ten ir taip, kur ir kaip reikia lėkti.

 

Tai ir aš parlėkiau namo kaip ant sparnų, pakylėtas, kupinas energijos, PALAIMOS BŪSENOJE, ir su TOKIU vidiniu pojūčiu tarsi buvau ką tik visai kitame pasaulyje, kuriame viešpatauja ŠVIESA, MEILĖ, IR HARMONIJA.   

 

Buvo pusiaunaktis. Išėjau į mūsų šventovę melstis, garbinti Rojaus Trejybės. Tie, kurie nežino, jiems paaiškinsiu, jog MŪSŲ GYVOJI šventovė yra skvere prie senojo Žvėryno tilto, nes mes neturėjome patalpų ir pradėjome pamaldas šitame skverelyje – ėjome per lietų, šaltį. Ten yra mūsų šventovė, šitoje planetoje įgavusi pradžią. Tai dėl to vadinu tą vietą MŪSŲ ŠVENTOVĖ, tas lopinėlis. Dabar ten yra Balsio skveras, kompozitoriaus Eduardo Balsio skveras. Yra paminklinis akmuo, o dabar pastatė viduryje skvero paminklą. Bet tas paminklas man visiškai nesuprantamas. Jis atrodo tarsi kažkoks ateivis – aukštas, aukštas ateivis su galva tarsi būtų gaublys, ir dar su kažkokiu šalmo elementu ant pakaušio, lyg kažkokios rankos ar kažkokios išsikišusios apvalios nukirstų, ar nupjautų ritinių, simbolinės rankos, lyg ir akys iš vieno šono yra apačioje, bet ne galvoje, o žemiau, jau korpuse, ar kūne. Žodžiu, man nebuvo suprantama šitos figūros-paminklo reikšmė.

 

Garbinau Rojaus Trejybę, buvo vidurnaktis. Nuostabu. Dėkojau už šitą kelionę, už patyrimus.

 

Ketvirtą valandą ryte mane pažadino. Pažadino ir išvedė į lauką. Išėjau, nežinodamas, kodėl išėjau, ir kur aš einu. Mane pasuko ir atvedė prie karaimų kinesės, Krymo totorių kinesės. Aš pradėjau garbinti ALACHĄ – ROJAUS TREJYBĖS TRIJUOSE ASMENYSE. Garbinau Alachą, ir IŠPLĖČIAU JĮ IKI ROJAUS TREJYBĖS TRIJŲ ASMENŲ.

Ir man prabilo Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis. Tuo metu privažiavo mašina. Aš gi užsimerkęs buvau. Mašina stovėjo, nežinau, kur ji stovėjo, bet visą laiką veikė jos variklis. Tada man prabilo Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis ir pasakė:

 

“Dabar tu atstovauji visiems musulmonams, visiems musulmonams visame pasaulyje. Niekas kitas jiems neatstovauja prieš MUS, tik tu, nuoširdiems, ne tiems, kurie tarpusavyje kovoja, bet tiems, kurie siekia ir sieks šviesos. Tu esi KAIP MOHAMEDAS; šių laikų Mohamedas; ne ta prasme, kad tu esi Mohamedas, bet esi KAIP Mohamedas šios kartos ir šių laikų žmonijai.”

 

Aš dėkojau už tą suteiktą įpareigojimą. Užbaigiau maldą, o tada pasižiūrėjau, kas ten burzgia. Sankryžoje – viduryje gatvės, pačioje sankryžoje  – stovi policijos mašina. Policininkai žiūrėjo į mane, o aš stovėjau ir garbinau Rojaus Trejybę, stovėjau prieš mečetę, kinesę ketvirtą valandą. Tada aš pasisukau ir pradėjau eiti. Jie nuvažiavo. Aš ėjau link jų.

Mane atvedė į šventovę. Aš vėl garbinau Rojaus Trejybę. Garbinau, bet atviromis akimis, žvelgdamas į cerkvę. Ir po to man pasakė Begalinė Motina-Sesė: “Tu atstovauji visiems provoslavams, kur jie bebūtų – Rusijoje, Ukrainoje, bet kokioje pasaulio valstybėje – visiems krikščionims, kokie bebūtų jie susiskaldę į sektas – katalikų, protestantų, ar anglikonų, evangelikų – prieš Mus – Rojaus Trejybę – jiems atstovauji tu – nuoširdiems, kurie sieks šviesos, kad iš tavęs jie gautų tą šviesą.”

 

Ir mane veda toliau – į Gedimino prospektą.

 

Aš ėjau prospektu, ir negalėjau suprasti, kodėl uždegtos visos lempos taip ryškiai, kaip per kokią proginę šventę.

Eini prospektu vakare, tai vos matai, kas yra aplinkui, matai tik ant kas antro stulpo uždegtą lempą. Toks jau blausus apšvietimas, aš net galvodavau, “Tai juk čia sostinė, vienintelis toks miestas, atvažiuoja žmonės iš kitų šalių, ir kokį jie tamsų įspūdį išsiveža iš Vilniaus, net ir iš centrinės gatvės – tai yra tamsos gatvė.”

Einu pro parlamentą, ir dabar yra uždegtos visos lempos, visu skaistumu. Aš negalėjau patikėti. Ėjau, ir galvojau, gal man rodos, kad taip ryškiai šviečia. Nuėjau į šoną, link parlamento. Galvoju, kaip man ten anksčiau atrodydavo toje vietoje, ar ten dabar irgi bus taip tamsu, ar ne? Aš matau, kad tiesiog šviesa spindi.

 

Ir tada mane išvedė į prospekto vidurį. Į patį vidurį. Aš ėjau prospekto važiuojamąja dalimi, per patį vidurį ir žvelgiau į tą subėgančių skaisčių ugnių, žiburių horizontą, sueinantį į vieną tašką tolumoje. Ėjau vienas, nebuvo nė vieno žmogaus, nė vienos mašinos. Vienoje pusėje parlamentas, kitoje pusėje, toliau priekyje, parlamentarų viešbutis, ir man pasakė: “Šitie žiburiai uždegti tavo garbei. Tu eini liudyti šviesą, nešti šviesą. Ir eik šviesoje. Tu – šviesa. Nebijok šviesos.”

 

Aš pamačiau prie parlamento viešbučio benamį besirausiantį šiukšlių dėžėje. Aš priėjau, dar tuo mokymu nepatikėjęs, ir paklausiau: “Kodėl taip šviesiai uždegti visi žiburiai?” Tai sako: “Čia gi prospektas.” Sakau, “Bet būna visą laiką blausi šviesa.” – “Ah, tai gal lempas numazgojo...” Pamačiau, kad jis neatkreipė dėmesio į tai, ką aš turėjau mintyje. O iš kur jis gali žinoti?

 

Toliau mane apsuko, ir aš pradėjau eiti atgal, jau šaligatviu, nuo tos vietos, kur valkata rausėsi šiukšlių dėžėje.

Ir staiga iš parlamentarų viešbučio kiemo išbėga ar pelė ar žiurkė. Ji pamato mane, išsigąsta, ir vėl šmurkšt atgal į tamsų kiemą. Tas įvyko labai greitai, aš nespėjau ir sureaguoti, kad pasišnekėčiau.

Ir aš pasukau į kiemą. Į tamsų kiemą, pro arką to parlamentarų viešbučio. Einu, o mintis sukasi: “Aha, čia gi kameros, čia mašinų pilna pristatyta, ir dar žiūrėk iš kažkokios mašinos kažkas kažką pavogs, kameros užfiksuos, “a-a štai kas buvo čia.” Galvoju, “Štai ką daro tos kameros, žmogų padaro iš dalies ir įkaitu, tu nežinai, kur tu esi, tarsi kalėjime, visur stebėjimas, stebėjimas, stebėjimas, postai, postai, postai. Tu nebeturi galimybės būti LAISVU ŽMOGUMI – parduotuvėje, banke, prie bankomato gatvėje, kieno nors kieme, prie kokio nors namo, prie diplomatinių ambasadų, gatvių sankryžose, prie perėjimo per gatvę, o pas prezidentą, premjerą, ar parlamentarus iš viso nepateksi – jie visi užsibarikadavę. Tad visi šitie postai, visos vaizdo kameros atspindi žmonių žemą dvasinį sąmonės lygį, nes šitaip mėginama saugotis nuo piktų ir blogų mūsų dvasios brolių ir sesių, kurie kito materialų turtą gali pavogti, ar padaryti kokios nors žalos asmeniui.  ŽEMO DAŽNIO ENERGETINIAI VIRPESIAI, KURIE TAIP PAT LIUDIJA IR VIDINĮ NERIMĄ, DAŽNAI NET BAIMĘ, LAIKO ĮKAITAIS VISUS – IR TUOS, KURIE GINASI, IR TUOS, NUO KURIŲ GINAMASI. Jie visi yra našlaičiai be TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS gyvų meilės virpesių savo viduje, nes jie PATYS YRA UŽSIVĖRĘ TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI, todėl ir gyvi meilės virpesiai – aukšto dažnio TIKRI energetiniai virpesiai į juos neįteka, nes jų vožtuvas nėra atvertas.  

 

Ėjau toliau, išėjau į gatvę, išilgai Liubarto tilto, Pamėnkalnio gatvę. Aš ėjau į Neries pusę. Ir man einant, pasukus Goštauto gatve, aš galvoju: “Dabar praėjau pro parlamentarų viešbutį, Seimas buvo likęs iš kairės, iš dešinės parlamentarų viešbutis, perėjau per tą parlamentarų kiemą, ir dabar man reikėtų, galbūt, apeiti parlamentą iš kitos pusės. Bet toks žvarbokas oras, jau aš juk ir vaikščiojau daugiau kaip valandą. “Žvarboka,” galvoju, “Na, ką aš ten eisiu.” Ir tą pačią akimirką man sako: “Parlamentas yra PASMERKTAS. Kaip institucija ji – neveikli ir neveiksni. Tai nereiškia, kad nerinks žmonės parlamento, rinks, be jis valstybei jau duoti NIEKO NEBEGALI. Jūs turite dabar sukviesti, kaip jūs pavadintumėte, kas yra Rytuose panašaus, bet ne tai, Senolių Tarybą, Išminčių Kongresą, Susirinkimą, Šviesuolių, kurie būtų deleguoti PASITIKĖJIMO pagrindu, ne balsų pagrindu, kad balsų yra daugiau, tai dėl to jis ir yra išrinktas, kaip jūs renkate, ir dar partijų pagrindu, o PASITIKĖJIMO pagrindu. Iš kaimų ir kaimelių, iš miestų ir miestelių, iš kolektyvų, kur žmonės pasitiki savo vidumi tais žmonėmis, kurie savo darbais jau yra įrodę, PASITIKĖJIMĄ UŽSITARNAVĘ PER ILGĄ LAIKMETĮ. Tie šviesuoliai turi atvažiuoti čia už ačiū, ne už pinigus, ne vardan partinių interesų, bet VARDAN VISŲ ŠVIESOS. Ir jie turi pareikšti savo nuostatas parlamentui dėl įvairių įstatymų.

 

Trys institucijos – parlamentas, vyriausybė, ir prezidentas – visi turi būti renkami VISŲ ŽMONIŲ.

Kaip jūs norite galite rinkti dabar, ar partiniu, ar individualiu principu, čia jūsų valia, bet ir vyriausybė turi būti renkama, o ne parlamento skiriama. Kaip ir prezidentas. Trys institucijos. Teismai taip pat turi būti renkami visų balsavimu. Tai turi būti savarankiška institucija. Ir teisėjai taip pat turi dalyvauti aktyviai pateikdami įstatymų projektus, kurie yra susiję su teisėtvarka. Su savo sferos įgaliojimais, jie turi taip pat būti aktyvūs, o ne tai, kad jie yra teisėjai ir niekur aktyviai nedalyvauja politiniame gyvenime. Jie turi dalyvauti TEISĖSAUGOS STIPRINIME. Įstatymo projektus jie gali pateikti taip pat.

Štai šitos keturios institucijos – parlamentas, vyriausybe, prezidentas, ir teismai – pateikia įstatymų projektus. Teismai – tiktai teisėsaugos sferoje. Ir tiktai BENDRO SUTARIMO TARP JŲ, bendro sutarimo – jie įstatymų projektais pasikeičia vieni su kitais, nesvarbu, kas bepateiktų juos – ir svarsto, siūlo savo pataisas, ir BENDRĄ SAVO PROJEKTA PATEIKIA ŠTAI ŠITAI VISUOMENĖS ŠVIESUOLIŲ TARYBAI AR SUSIRINKIMUI. O Šviesuolių Susirinkimas pateikia savo nuostatas be jokių įsipareigojimų partijai, be jokių įsipareigojimų finansinei ar kokiai nors ekonominei grupei. Jis vadovaujasi VISUMOS POŽIŪRIU. Ir jeigu jis pritaria šitam įstatymo projektui, tada šis projektas yra tvirtinamas parlamente. Jeigu nepritaria, tada įneša SAVO PATAISAS, Ir pataisos vėl svarstomos, jas vėl svarsto visos šitos institucijos. Jeigu tai nėra susiję su teisėsauga, tai teismai neturi nieko bendro su tokių įstatymų projektų svarstymu, bet jeigu su teisėsauga susiję, tai tada ir teismai svarsto. O šiaip svarsto trys institucijos – parlamentas, vyriausybė, ir prezidentas. Ir tiktai bendro susitarimo pagrindu įstatymai yra priimami. Bet jų visų tvirtintojas yra šita Šviesuolių Susirinkimo galia.

Iš pradžių jums nesiseks taip, kad būtų kaip sviestu patepta, nes jūs nesuprasite, ką ir kaip čia reikia daryti, kai čia vyksta partinės varžytuvės, bet palaipsniui jūs mokysitės, MOKYSITĖS ir PRATINSITĖS atskirti, kur yra ESMĖ, o kur yra ANTRAEILIAI DALYKAI, be kurių galima ir apsieiti, nes būtent Šviesuolių Susirinkimas jiems ir išdėstys sampratas, kokia PRASME reikia žvelgti. Štai šita Išminčių Taryba bus kelrodė, kuri padės pažvelgti visai politinei sistemai į priekį. Jeigu jūs norite žengti į priekį.

 

Tai štai aš tada jau nebėjau link Seimo. Pasukau atgal per senąjį Žvėryno tiltą. Einant Žvėryno tiltu, mano dėmesį – periferiniu matymu – patraukė, kairėje pusėje einant į Žvėryną, baltas debesėlis. Baltas debesėlis. Galvoju, “Kaip čia jis atsirado? Dangus lyg ir žvaigždėtas, lyg ir aptrauktas vietomis debesimis, bet tamsiai pilkais. O čia toks debesėlis, lyg ir būtų apšviestas, bet apšviestas iš kosmoso, o ne iš žemės paviršiaus pusės.” Aš galvojau, kad man gal taip tik matosi. Gal yra kokia nors šviesa, kurios aš nematau. Apsidairiau aplink visą dangaus skliautą. Nieko panašaus nematau. Žvelgiu į tą debesėlį – matau jis tikrai baltas. Labai baltas, pasakytum kad jis būtų pūkuotas, toks purus, pūkuotas, švelnus. Tu jauti jį. Ir aš pradėjau į jį žiūrėti. Ir jis man pradėjo demonstruoti TOKĮ spektaklį danguje. Aš negalėjau atsigėrėti. Taip, kaip paprastai mažas vaikelis prieš tėvus nori pasirodyti, ką jis moka, tai jis ir pašoka, ir atsiklaupia, ir išsilenkia, išsiriečia, “Štai pažiūrėkit, ką aš galiu.” Tai prieš mane lankstėsi šitas debesėlis visokiom figūrom, taip elastingai iš vienų pozų pereidamas į kitas, pereidamas labai švelniai į kitokias figūras, užburdamas žvilgsnį, kad patrauktų mano dėmesį, kad aš sustočiau ir nenukeliaučiau toliau.

O aš vis dar einu, žvarbu vis tiktai, tuo labiau ant tilto, einu, einu. Ir paskui aš priėjau tokią vietą, jau tilto pabaigoje, kai šalia balto debesėlio buvę pilki debesėliai, tamsūs, jau buvo išnykę, ir liko tik tamsi žvaigždėta erdvė. Ir staiga toje erdvėje iš to debesėlio susiformavo NEBE ŠVIESI – VISIŠKAI BE ŠVIESOS – figūra – ŽUVIS. Ji ne iškart susiformavo. Ji įgavo kontūrą, kuris ėmė tik ilgėti, ilgėti ir įgavo žuvies formą. Tik ji nešvietė. Ji buvo apsiblaususi. Išnyko ji, tada visiškai susiformavo pusmėnulis. Tačiau kurį laiką buvo dar ir žuvis, o virš jos atsirado pusmėnulis. Irgi apsiblausęs. Tai krikščionių ir musulmonų ženklai. Dėl to, kas man prieš tai buvo pasakyta apie krikščionių ir musulmonų atstovavimą, dabar man buvo parodyta danguje ženklais. Lygiai taip pat man parodė, kad jie neturi ŠVIESOS. Jie turi simbolį, bet neturi šviesos – ROJAUS TREJYBĖS – NES PRIEŠ TAI TAS SIMBOLIS – BALTAS DEBESĖLIS – BUVO ŠVIEČIANTIS.

 

Vėliau rodė man danguje įvairias figūras, bet aš jų nesupratau. Paaiškinimo nebuvo. Ėmė atsirasti bendras toks centras, švytintis. Aplink jį ėmė susidaryti pošviesiai, bet pilki debesys. Ir aš ėjau tolyn. Jau link namų. Ten link šviesoforo yra toks kalnelis. Ir dar vienoje vietoje aš sustojau. Sustojau, galvoju pažiūrėsiu paskutinį kartą. Pažvelgiau į tą šviesulį. Jis buvo ryškus ryškus. Aplink jį, tie debesys, kurie buvo tie besuformuojantys maži pavieniai debesėliai, dabar buvo pilka pilka migla, tačiau vientisa. Ir jis švytintis viduryje, nuostabaus švytėjimo. Ir netikėtai mano žvilgsnį nukreipė nuo jo vertikalia plokštuma link žemės, ir paskiau vėl pakėlė link jo. Tai visa šita plokštuma perskėlė tą patį paminklą, kuris stovi Eduardo Balsio skvere, ir ėjo per MŪSŲ ŠVENTOVĘ – ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ. O aš stovėjau nugara į cerkvę, kai prieš tai šventovėje stovėjau akimis žvelgdamas į cerkvę. Aš dabar užbaigiau visą kelią vėl žvelgdamas į šitą nuostabią Rojaus Trejybės ŠVIESĄ, einančią plokštuma per mūsų Šventovę ir šitą paminklą.

 

Grįžau namo. Dėkojau Rojaus Trejybei už tą patyrimą. Ir man parodė tokį filmuką – Minties Derintojo man suteiktą vaizdo projekciją..

 

O kad tai būtų filmukas…

 

Jis buvo juodai-pilkas.

Anksčiau Minties Derintojo man suteiktų projekcijų vaizdiniai buvo spalvoti. O dabar jis buvo juodai pilkas. Aš nepasakosiu, kas man buvo parodyta, nes neturiu teisės jį atskleisti. Bet pasakysiu tiktai tiek, kad tai buvo siaubas. Siaubas, TIKRĄJA ŠIO ŽODŽIO PRASME, KĄ ŽMONĖS DARO, būdami akli, nesuvokdami. Parodė realiai, kas vyksta net menkiausią piktą žodį ištarus. Kas vyksta su žmogaus kūnu. Pikčiausią mintį, net neištarus, o laikant savyje, ir kas tuomet vyksta su žmogaus kūnu, kaip energija GYVAI VEIKIA.

 

Aš matydamas tai, verkiau, net akimirkomis raudojau su pasikūkčiojimu. Ir tada atsivėriau savo viduje tiek, kad numazgojau visiems kojas, visiems, kurie mane iki tol buvo užsipuolę, įžeidinėjo, niekino, tiek Forume, tiek gatvėje, tiek mano žemiškoje šeimoje, Urantijos grupėje. Ir šis kojų mazgojimas buvo toks realus vidinis pojūtis, tikra vidinė būsena, kad jeigu tie žmonės būtų buvę šalia, aš jiems realiai ir būčiau kojas numazgojęs. 

 

Mano būsimuose mokymuose jūs pamatysite, kaip jie bus pasikeitę, pasikeitę, kad jie nebūtų tokiu galingu šviesos pliūpsniu, kokiu jie buvo iki šiol, nes jie gąsdina žmones, o išgąsdinti žmonės tampa pavojingi. Baimėje žmogus tampa agresyvus. Mes turime mylėti vieni kitus. Mylėti. Mes turime galvoti vieni apie kitus tik meilės spalvomis. O tam reikia atsiduoti, atsiverti Rojaus Trejybei. Tik per šitą įmanoma išlikti.

 

Paskiau man buvo suteiktas mokymas, kitą dieną. Man buvo pasakyta:

 

“Tu patyrei Kristaus kančią ant kryžiaus. Per visą šitą kelionę. Kada buvo tavo suskeldėjusios lūpos, žaizdos, kraujas, tai buvo kaip Kristui. Jo buvo lygiai taip pat žaizdotos lūpos. Jis atsisakė vyno, pasiūlyto kareivių, kai jis prašydavo ištroškęs gerti, nes jam buvo priimtina tiktai pavilgymas lūpų, kada kareiviai ištiesdavo užmautą ant ietės galo plaušinį kamštį, suvilgytą rūgščiame vyne. Jis negėrė, jis nesistiprino alkoholiu. Jis stiprinosi tiktai atsirėmimu į Tėvą. Ir kartodamas psalmes. Ir tu stiprinaisi tiktai atsirėmęs į Mus. Tu nenurijai jokio lašo vandens. Tu vilgei lūpas, kaip kareiviai vilgė lūpas Kristui.”

Taip pat man buvo suteiktas dar vienas mokymas.

 

“Tu ėjai kaip Kristus ant kryžiaus. Jis ėjo žinodamas, kad atiduoda gyvybę. Tu ėjai taip pat atiduodamas gyvybę, nes tu žinai, kad be vandens žmogus gyventi negali. Ir tu priėmei sprendimą – atiduoti savo gyvybę, fizine prasme, ir atsiduoti tiktai Mums. Tu Mums ją atidavei, fizinę gyvybę, dėl to Mes ją tau suteikiame, suteikiame iš savęs, tavęs dabar neapriboja materialus pasaulis absoliučiai niekuo. Šitam sprendimui priimti buvo būtinas tavo įtikėjimas, kokį turėjo pademonstruoti ir Kristus. Kada jis meldėsi, kada jį apėmė baimė, prieš suėmimą, jis meldėsi, sustiprinimo prašė iš Tėvo, kad apramintų tą baimės pojūtį, sklindantį iš to žmogiškojo proto, iš pasąmonės, kas jo laukia, ir kada tiktai jis apramino savo žmogiškąjį protą, ir kai tiktai įsiviešpatavo dieviškasis protas, jis ramiai atsidavė; atsidavė, ir toliau nebuvo abejonių. Taip ir tu. Tu daug laiko abejojai, daug laiko; abejonės truko ne vieną mėnesį. Tu TIKĖJAI, kad taip gali būti, bet neturėjai ĮTIKĖJIMO, kad šitaip YRA. Ir kada priėmei sprendimą, tu ir suliejai savo valią su Mūsų valia REALYBĖJE, TIKROVĖJE, nes tu atidavei visa tai, kas yra brangiausia – GYVYBĘ - Mums. Ir tada taip pat pasireiškia tai, ką sakė Kristus: “Nebijokite tų, kurie gali nužudyti jūsų KŪNĄ, bijokite tų, kurie gali nužudyti jūsų DVASIĄ.” Jis sakė SIELĄ, bet tinka ir DVASIĄ, NES TAS, KAS GYVYBĘ PRARAS, TAS JĄ ATGAUS, KAS JĄ IŠSAUGOS, TAS JĄ PRARAS. Štai tau ir Tikrovės pasireiškimas. Tu savo fizinę gyvybę atidavei, o Mes ją tau padovanojome, kad dalintumeisi su visais šviesa ir aukštintum Mus, kad skambėtų Mūsų vardas visur, kad šlovintų jį visur.”

 

Kitą dieną man buvo iš tikrųjų sunku. Kelionė pareikalavo daug fizinių jėgų. Ir kaip tik prasidėjo skambučiai. Skambino vienas po kito. Kalbėti negalėjau. Bet gi aš negalėjau ir paaiškinti šitos istorijos, kad žmogus suprastų, kodėl tu nekalbi.

 

Ir vėl kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau. Plėšiau lūpas iki kraujo, vilgiau jas, skalavau burną. Man buvo lengviau, nes jau sėdėjau kambaryje, galėjau pasiėmęs kibirą išskalauti burną. Bet kaip tyčia skambino ir skambino vienas po kito. Ir vėliau man vėl pateikė mokymą:

 

“Į šitą kelionę Mes tave išvedėme ne šiaip sau, bet kad tu patirtum, per atsidavimą Mums, kad visur tu gali jaustis saugiai. Jeigu tu būtum likęs Vilniuje, tu būtum ir galvojęs, kad tu nieko negali padaryti. Bet dabAr, kada tu ATSIDAVEI NEŠDAMAS ŠVIESĄ VISIEMS, TU BUVAI ĮSITRAUKĘS Į ŠITĄ ŠVIESOS DALINIMĄ IR TAVO MINTYS NEBUVO SUTELKTOS Į SAVO FIZINĘ PADĖTĮ. Tai tave ugdė, o ne smukdė. Ir po šitos kelionės tu sugrįžai sutvirtėjęs; patyrimų naujų pasisėmęs, kurie paliudijo, kad Mūsų žodžiai yra Tikrovė ir Tiesa, kurie tau leidžia dar tvirčiau eiti šituo keliu. Todėl šitoji kelionė buvo reikalinga tavo augimui ir suvokimui, KAIP GI reikia dalintis.

TU TURI SAUGOTI ENERGIJĄ IŠ TIKRŲJŲ, TODĖL NIEKADA DAUGIAU NEVEŽK NIEKO SAVO MAŠINOJE, NEVEŽK. Kada tu veži, tu vėl atiduodi savo energiją mokymais. Tu dar kaip vaikas – neišmokai tausoti energijos. Tu eikvoji, taškai iš džiaugsmo tą balą, ištaškai, ir sakai, štai kaip gražu. O į balą iš viso nereikia lįsti. Reikia apeiti. O tu taškydamas eikvoji energiją. Todėl tu turi važiuoti vienas, nes tu važiuoji pas žmones. Tu turi bendrauti su Mumis važiuodamas, ir krautis energiją, kad ją turėtum dar didesnę negu kai įlipai į mašiną. Ir atiduoti ją žmonėms. O dabar tu važiuoji ir kitiems aiškini, o jie net ir nesupranta – tu eikvoji savo energiją. Ir atvažiuoji pas žmones net su mažesne energija negu tu įlipai į mašiną. Tu ją išdalinai. O tavęs laukia su ta energija, o ji jau išeikvota. Štai kodėl tu turi tą kelią važiuoti VIENAS. Ir tiktai tada tu imsi pakeleivį, kai MES TAU PARODYSIME, KAM REIKALINGA MŪSŲ ŠVIESA, KAD SKLISTŲ PER TAVO LŪPAS. Sustosi pakelėje, paimsi žmogų, paaiškinsi. Tu suteIki mokymus VISUMAI, VISIEMS ŽMONĖMS, KIEKVIENAS PASIIMS PAGAL SAVE.

 

Tu turi būti labai atsargus puoselėdamas savo energiją, ir mokydamas kitus puoselėti taip pat savo energiją. Tai labai svarbu jiems; kad būtumėte sveiki ir ilgai ir vaisingai šitame pasaulyje galėtumėte ŠVIESĄ SKLEISTI KITIEMS. Šito jūsų nemokė niekas. Šito mokysi tu.

 

Paskambino iš Klaipėdos Daiva, kurios namuose nakvojau. Ir aš persakiau jai idėją, kurią man perdavė Tėvas, idėją, kas turi būti su jos jau įkurta leidykla., su jos išplėsta veikla. Kadangi leidykla jau įkurta, ir pavadinimas jau užregistruotas, patentų biure užfiksuotas, Sfinkso akis, tai pavadinimo jau nebegalima pakeisti, pakeisti, aišku, galima, bet kai jau yra įkurta, tai įkurta. Turi būti leidykla, kuri ir platintų mūsų visus dvasinius šaltinius, esančius mūsų svetainėje: Rojaus Trejybės apreiškimus, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimą, ir tenai bus centras. Kokiu būdu? Jį sudarytų trys dalys: viena dalis užsiimtų leidyba, antrąją dalį sudarytų mažas knygynėlis, kuris platintų šią literatūrą. Literatūra – tai nebūtinai tik knygos, gali būti atskiri sąsiuviniai, tiktai 30-50 puslapių apimties, nedideli; tiražai gali būti irgi nedideli; ir tą galima daryti ir kompiuteriu, nebūtinai spaustuvėje spausdinti. Galima leisti mūsų Forumo atskiras dalis su klausimais, su atsakymais, aišku tiktai jau be keiksmažodžių, teks juos valyti. Juk nevisi skaito Forumą. O čia yra galimybė pigiai nusipirkti, jeigu kam įdomu. Jis atsiverčia tokį sąsiuvinį, ir mato mūsų Forumo diskusijas. Jis gal net ir nežinojo, kad tokie dalykai vyksta Lietuvoje, ir mūsų svetinėje. Citatos, įvairiausios citatos, gausybė citatų, jas galima išleisti atskiru sąsiuviniu ir jį pardavinėti. Šalia atspausdinti atskirų mokymų lapus ir sudėlioti ant lentynų ir juos ne pardavinėti, bet dalinti už ačiū, dalinti visiems, kas tiktai nori juos skaityti. O jeigu nori tokių mokymų vienoje vietoje turėti keliasdešimt, tada jau nusipirks tokių mokymų sąsiuvinį ar knygelę. O Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL ir toliau platinama už aukas. Atvirutes leisti, kiek kas ką gali nutapyti, nufotografuoti, ar kompiuterinės grafikos dizaino būdu atvirutę parengti, ir iš Urantijos Knygos ar iš Jėzaus Kristaus  KALBU JUMS VĖL, ar iš Rojaus Trejybės apreiškimų įrašytos citatos toje atvirutėje. Ten būtų gausybė atviručių, ir jų autoriais gali būti šimtai žmonių. Ir tai dar ne viskas. Šalia yra skaitykla-baras, kur prie staliuko ir gali ir pasižiūrėti tuos leidinukus ar ką pasiimi sau išsinešti, tuos apreiškimus. Ant sienos įvairios parodėlės – savo kūrybos: fotografijų, kompiuterinės grafikos, jeigu tai bus daroma iš širdies, tai bus padaryta taip, ko dar nebuvo iki tol, ar tapybos darbų, ar poezijos. O įdomiausia yra pati skaitykla-baras. Jame visi produktai – mišrainės, antrieji patiekalai, gėrimai, kisieliai, kompotai, iš braškių, aviečių, mėlynių, serbentų, bet kokių uogų, viskas padaryta namuose; atveža šimtai žmonių savo bandeles su varške, bandeles su žemuogėmis, su braškėmis, su obuoliais, kriaušėmis, atveža iš namų. Penkias bandeles atveža – nedaug? Nedaug. Sau kepė, ir iškepė šitai skaityklai. Penkiasdešimt žmonių atvežė, jau kupeta yra. Ir fermeriai, ūkininkai atveš savo daržovių, vaisių, jie įsitrauks į šitą idėjos įgyvendinimą.

 

Aš jau matau tiesiog akyse, kaip viskas vyksta, matau tą daugelio veikimą. Mišrainę padarė be jokių priedų, ji išsilaiko tiktai dvi tris dienas, bet ji bus kasdien pagaminama vis nauja, nėra pasikartojančios. Ir pavadinimai vis kitokie, sakykim, Melkizedeko skaitykla, ar Dienų Senųjų salotos, ar Sūnaus Kūrėjo kisielius, viskas, kad būtų iš Urantijos Knygos, kad žadintų smalsumą, o kodėl taip, o ką čia reiškia? O tada pasiima paaiškinimą, visur yra lapeliai su paaiškinimu.

Skelbiamos akcijos. Akcijų metų tos bandelės, sausainiai, salotos išnešamos į gatvę ir dalinamos už ačiū su lapeliais. Štai pasižiūrėkite – yra tokie šaltiniai, yra tokia svetainė, yra tokie dalykai. Nunešama į mokyklas, į kokią nors klasę, ir ją apdalina bandelėmis. Pasirenkama kokia nors proga, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus gimtadienis, rugpjūčio 21-oji, arba šiaip sugalvoja progą. Ir padaro tą akciją. Į ją įsitraukia jau daugelis žmonių. Taip, palaipsniui, šitas centras virs ne tiktai šiaip centru, bet jame su noru pradės dalyvauti daugybė žmonių, kadangi jie patys tą darys iš meilės, ir jie patirs poveikį, nes jame dalyvaus angelai, Tarpinės Būtybės. Patiekalai bus pagaminti ir su JŲ MEILĖS ENERGETIKA – TOKIO SKONIO NIEKADA NIEKAS NIEKUR NEBUS PATYRĘS.

 

Aš negaliu apsieiti ir be Povilo idėjos – ŠVIESOS televizijos. Pasakiau ir tai. Sakau, jog yra tokių žmonių, kurie siekia ŠVIESOS TELEVIZIJOS, kad ji būtų ne tokia, kokia yra dabar, o internetinė televizija, galinti žmonėms suteikti šviesą, nusiraminimą. Štai iš ten galima transliuoti – per internetą – ir diskusijas tenai vykstančias. Ten jau yra šviesa net ir tai, kas ten vyksta, ir kokiu būdu tai vyksta, ir tą galima jau paskleisti. Ir visur bus jungtis į VISUMĄ, į KŪRINIJOS BENDRĄ VISUMĄ.

 

Praėjo dar pora dienų, Laima man skambina ir sako, kad jau patalpas surado beveik pusantro šimto kvadratinių metrų ploto. Klaipėdiečiai taip aktyviai veikia. Aš net manau, kad per greitai, nes dar nėra to, ką mes galėtume pateikti, bet tai džiugina. Tikrai džiugina. Tai reiškia, kad pati idėja išjudino VIDŲ, nes tai yra Rojaus Trejybės idėja. Ji ir surado tą dirvą, kur sėkla prigijo. Ir ji plis po kitus miestus. Žmonės išgirs, atvažiavę iš kitų valstybių, ten lankysis. Ir štai toji Memelio bandelių kavinukė bus nukonkuruota, jeigu bus arti. Net jeigu ir ne arti bus, vis tiek žmonės eis į tą vietą. PARAGAUTI NAMINIO MAISTO, O DAR NE ŠIAIP SAU NAMINIO, O PAGAMINTO SU ROJAUS TREJYBE.

 

Na viena idėja jau vystosi.

 

Dabar kita idėja, kuri buvo suteikta dėl tos sodybos. Kada Regina man parašė žinutę kitą rytą ir pakvietė atvažiuoti atsigauti jos sodyboje, aš jai parašiau tą idėją, kurią man perteikė Rojaus Trejybė. Aš nesakau, kas konkrečiai, aš dabar tiksliai neprisimenu kuris iš Rojaus Trejybės Asmenų suteikė šitą SODO idėją.

 

Ten – viduryje – turi būti pastatyta ROJAUS TREJYBĖS šventykla. Tie DVASINIAI CETRAI – TAI ROJAUS TREJYBĖS SODAI. Rojaus Trejybės Sodai.

 

Rojaus Trejybės šventykla – centre. Žmonės veža patys sodinukus. Sodina aplink Rojaus Trejybės šventyklą. Apskritimais. Simbolis, kad tai yra Rojus. Toliau septyni žiedai, kurie simbolizuoja Septynias Supervisatas. Aplink Rojų, aplink tą šventyklą. Sodinukus, ar krūmus, žmonės sodina patys, ir pasodina ten pats net nežinodamas, kodėl būtent ten pasodino, kodėl tokį sodinuką, nes tai bus Rojaus Trejybės vedimas iš vidaus. JI sodins šitą ROJAUS TREJYBĖS SODĄ. Ir tą centrą JI formuos, ne žmogus, tik žmogaus rankomis, kuris bus nuoširdus ir darys tą darbą, fizinį darbą.

Atskirai turi būti Vietinės Visatos simboliai. Vėl sodinukais. Čia – mūsų pradžia, čia – mūsų Sūnaus Kūrėjo Vietinė Visata. Dar arčiau mūsų turi būti Vietinės Sistemos simboliai sodinukais. Ten, kur mes pradedame savo žingsnį PO PRISIKĖLIMO MORONTINIU PAVIDALU. Visur užrašai, aiškinantys, KAS TAI YRA, kad žmogus patekęs į šitą ROJAUS TREJYBĖS SODĄ, net ir neskaitęs Urantijos Knygos, jis iš tų užrašų turėtų tam tikrą sampratą, KOKS GI TAI YRA KELIAS, KUR JIS VEDA. Ir atėjęs į Rojaus Trejybės šventovę, jis pajaustų tą galingą dvasinį užtaisą energetiniu pavidalu.

Nevisi jį atlaikys. Kitiems reikės paprastesnio, kur yra Vietinė Visata. Ten taip pat Sodai bus. Žydintys Sodai. GYVI SODAI, SUFORMUOTI ŠIMTŲ ŽMONIŲ PAGAL ROJAUS TREJYBĖS SUMANYMĄ, PAGAL ROJAUS TREJYBĖS PLANĄ. Žmonės net nežinos, kad jie veiks kaip Rojaus Trejybės pasiuntiniai, atsivežę sodinuką su meile, ir jį pasodinę – VISŲ LABUI, ROJAUS TREJYBĖS LABUI.

Aš ŠLOVINU Rojaus Trejybę, aš GARBINU JĄ. Amen.

 

Šituo baigėsi mano pasakojimas Rojaus Trejybės šventovėje.

 

Dabar rašau tai, ko TUO METU nepasakojau.

 

Kada sugrįžau iš kelionės, viduje jutau vis stipriau pasireiškiančią energiją, suskeldėjusios lūpos ėmė vis labiau gyti. Burna nors ir džiuvo, bet jau nebe taip dažnai ir nebe taip stipriai, kaip anksčiau. Jaučiau didžiulį vidinį pakilimą. Bendravau su Rojaus Trejybe ir džiaugiausi JOS gyvybine energija, kad ji pamaitina tiesiogiai ir pagirdo tiesiogiai.

 

Visą laiką šlakai ir toksinai šalinosi per odą, per gleives iš nosies, tarsi būtų sloga, per šlapimą, per burnos skalavimą. Todėl dušas buvo reikalingas man iš pradžių vakarais, po poros dienų jau ir rytais, ir net dieną. Šitaip organizmas valėsi nuo nuodų. Šitaip KŪRĖJO yra sumanyta, kad jis apsivalytų ir nesusirgtų, kai jų perteklius pažeidžia energetinį balansą, o tai jau sukelia medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie atveda į įvairias ligas. Ir prie jų atsiradimo milžiniška dalimi prisideda – savo meškos paslauga – mūsų pasąmonė, kurios tik labai menką dalelę mes esame pajėgūs apvaldyti patys, savo valia, o visas ledkalnio nematomas milžiniškas masyvas, yra virš mūsų jėgų, kad su juo susitvarkytume be Rojaus Trejybės pagalbos.

 

Taigi, aš džiaugiausi savo naujais patyrimais su Rojaus Trejybe, kurie tik didino mano pasitikėjimą JA ir atsidavimą JAI.

 

Mintis apie mūsų Forumą mane tuoj pat traukė kažkur žemyn, kaip į duobę, palyginus su tuo, kokio aukšto dažnio virpesiai viešpatavo manyje kelionės metu, ir ką tik sugrįžus iš jos. O juk neseniai buvau tikras, kad mūsų Forume vis tik viešpatauja santykinai aukšti virpesiai. Aišku, kad jie palyginus su APLINKA, tikrai yra aukštesnio dažnio, jeigu tik kas nors neparašo asmeninių įžeidinėjimų, kuriuos būtina kuo greičiau išvalyti, kad neliktų tų žemų virpesių kitiems, skaitantiems Forumą.  Tuo tarpu dabar tiesiog jaučiau, kad iki tokių žemų Forumo virpesių negaliu nusileisti taip staiga, iš karto. Apie jį nenorėjau net galvoti. Todėl po kelionės net nejungiau kompiuterio iš viso, neskaičiau ne tik Forumo, bet ir savo pašto netikrinau. Aš mėgavausi gyvu bendravimu su Rojaus Trejybe.

 

Vieną dieną pajutau, kad noriu nuvažiuoti į Trakus. Sėdau į mašiną ir nuvažiavau.

 

Jau netoli Trakų, dešinėje kelio pusėje, yra aikštelė. Šalia ant nedidelės kalvos stovi Šv. Jurgio, nugalinčio slibiną, medinė liaudiško grubumo skulptūra. Aikštelėje jau stovėjo viena mašina. Aš taip pat užsukau į aikštelę. Nuėjau iki skulptūros. Nuo jos atsivėrė graži gamtos panorama.  Grožėjausi ja. Tokia paprasta ir tuo pačiu miela šios vietos gamta. O ko gi daugiau reikia? Krioklių, tigrų, dramblių, žirafų, kad kuo daugiau atvažiuotų šito pasižiūrėti? O kam? Reikia atsiverti Rojaus Trejybei ir pamatyti JOS GROŽĮ NET IR SMILTELĖJE, KAIP IR KŪRINIJOJE. O šį grožio REALŲ pojūtį suteikia tik gyvas ryšys su Rojaus Trejybe ir kūrinijos kuo geresnis pažinimas.

 

Aplinkui – daug šaltalankio krūmokšnių. Ant daugybės šakų tebėra geltonų šaltalankio uogų. Prisiskinu šakelių – ir su uogomis, ir be jų – bus man nuoviras burnos skalavimui. Žinau, kad netoli kelias, daug pravažiuoja mašinų, išmeta daug švino, tačiau tam yra MALDA, kad nuo visų kenksmingų medžiagų tos uogos ir šakelės būtų apvalytos, kada Energijos Reguliuotojai ir Fiziniai Kontrolieriai atstato pažeistą atomo-molekulės struktūrą, kad ji būtų tokia, kaip sumanyta Kūrėjo šitam evoliucijos tarpsniui. TODĖLVISADA PRIEŠ GERDAMI AR VALGYDAMI NUOŠIRDŽIAI PASIMELSKITE, NES BE JŪSŲ PRAŠYMO NIEKAS PAŽEISTOS STRUKTŪROS NEATSTATYS, KAD NEPAŽEISTŲ JŪSŲ LAISVOS VALIOS, PRIMESDAMI SAVO VALIĄ JUMS.

 

Sugrįžau prie mašinos. Matau anos mašinos vairuotojas atidaręs duris, valo jos vidų. Priėjau, pasisveikinau. Paklausiau, kaip sekasi kelionė. Paaiškino, kad nelabai kaip, nes benzino kolonėlėje vietoje dyzelino įpylė benzino, tad kai pradėjo ožiuotis mašina važiuojant, tą tik dabar suvokė. Tad laukia, kol draugai atveš reikalingą kurą, o šitą iš bako išleis. Kad kelionė vis tik nepaliktų jam vien tik kartaus patyrimo, padovanojau Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimą, kurį jis labai nuoširdžiai priėmė, ir net apsidžiaugė juo.

    

Trakuose, kada ėjau į pilies salą, išgirdau grojant akordeoną. Mane kaip peiliu suraižė iš vidaus – tokia nuostabi gamta, Galvės ežeras, stipriai banguojantis vanduo, ošiantys medžiai, paukščių balsai, ko dar gražiau bereikia, ir staiga KOMERCINĖ AKORDEONO MUZIKA, kuri tiktų kitur, tik ne čia. Priėjau prie grojančio, PASISVEIKINAU, Jis man į pasisveikinimą atsakė rusiškai. Tada aš jam, irgi rusiškai, sakau: “Tikrai gražiai groji. Tik šita muzika kertasi su gamtos muzika. Ar girdi kaip ošia medžiai, teliuškena ežero bangos, paukšteliai čiulba, o ši muzika prasilenkia su GAMTOS NATŪRALIA MUZIKA, KURI YRA DIEVIŠKA, NES NATŪRALI.” – “Man reikia užsidirbti pragyvenimui.” – “Bet juk groti gali ir kitoje tilto pusėje, kur jau nebėra šitų gražių ir natūralių gamtos garsų. Juk taip gera jų klausytis.” O tada jo klausiu: “Ar nori sužinoti, kaip tu galėtum net daugiau užsidirbti savo pragyvenimui?” – “Na, kaip?” “O gi turi groti NE DĖL PINIGŲ, O DIEVUI TĖVUI, ROJAUS TREJYBEI, štai tada tavo muzika liesis visiškai kitokiais tonais, bus pilna gyvybės, MEILĖS, ir tą pajaus tie, kurie jos klausysis. Tu tik pamėgink savo paties paprastais žodžiais kreiptis į Dievą Tėvą, kurio dvasia yra ir tavo, ir mano, ir visų viduje, ir dėl to Jis tave išgirs ir padės tau groti.” – “Aš, kai man reikia DIEVO, tai einu į cerkvę, ten Jis ir yra, o ne čia.” Jis jau akimis pastebėjo artėjančius japonų turistus ir užgrojo polką visu garsumu. Komercija – iš tikrųjų – BAIMĖ, KAD GALI PRALEISTI KOKIĄ TURISTŲ GRUPELĘ NEUŽGROJĘS JAI – nustelbė viską, ką jis galėjo sužinoti iš manęs šviesaus, ir kas tikrai būtų jam padėję net grojant KITAIP IR KITUR, BET DRAUGE SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE. Nuėjau tolyn, nes tas žmogus dar NENORI ŠVIESOS.  Todėl nereikia švaistyti tokios brangios energijos pokalbiui su juo, ir panašiais į jį. Tokius galima labai greitai atpažinti.

 

Ant kito tilto pakeliui į pilies salą sutikau vidutinio amžiaus amerikiečių moterų būrelį. Jas pažinau iš kalbos. Jau mums prasilenkiant, aš jas užkalbinau angliškai. Paklausiau, ar jos iš Jungtinių Valstijų. Jos energingai ėmė atsakinėti “TAIP, TAIP, IŠ JUNGTINIŲ VALSTIJŲ.” Ir eina tolyn – “Labai džiugu, kad atvažiavote net iki Lietuvos. Aš norėčiau jums padovanoti vieną knygą, ar sutiktumėte ją paimti? Labai norėčiau, kad ji pasiektų Jungtines Valstijas?” – Visos sustojo, apsigręžė ir priėjo prie manęs. “Kokią knygą?” Aš nusiėmiau savo kuprinę nuo pečių ir išėmiau Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL anglų kalba. Sakau čia yra APREEIKŠIMAS. Tik išgirdo šį žodį, tarsi kas jas nudegino, kai jos staiga ėmė taip pat energingai sakyti “NE, NE, NE.” Aš mėginau jas nuraminti: “Nebijokite, čia yra šviesa, ji jums padės.” – “Ne, ne, mums šito nereikia, mes skubame, neturime laiko, mūsų laukia autobusas.” – ”Aš jus palydėsiu iki autobuso, kad nepavėluotumėte. – “Ne, ne, ačiū, ne.”

 

Liūdesį man kėlė ne jų tariami žodžiai, bet iš jų einanti BAIMĖ. Baimė sutikto jų dvasios brolio. Jeigu joms būčiau pasiūlęs kokį nors albumą, būtų tikrai taip neišsigandusios, kaip išsigando dabar šios apreiškimo knygos ŠVIESOS.

 

Vaikščiojau po pilies salą. Mane mylavo aplinka, ir Rojaus Trejybė.

 

Paskambino vienas mano dvasios brolis. Tuo metu pajutau, kad vėl man sunku bus kalbėti telefonu, kai esu čia būtent tam, kad mėgaučiausi ryšiu su Rojaus Trejybe, gerčiau jos gyvą energijos nektarą. Tuo labiau, kad ir anie du pokalbiai iš manęs pareikalavo nemažai energijos, kurios neturiu dar tiek, kad garsiai kalbėčiau telefonu, kada yra vienpusis ryšys, kai kalbu iš esmės tik aš atsakinėdamas į klausimus ar išplėsdamas pašnekovo požiūrį ir į savo mintis. Paaiškinau jam, kad dabar esu Trakuose, trumpai apibūdinau savo būseną ir tolimesnio pokalbio su juo atsisakiau. 

 

Čia turiu stabtelėti ir sugrįžti šiek tiek atgal. savo pasakojime. Kadangi nuotaika po kelionės buvo nepaprastai pakili, nes kelionės patyrimai man paliudijo dar didesniu laipsniu, jog šis kelias geriant gyvąjį vandenį iš Rojaus Trejybės vietoje materialaus vandens yra įmanomas, ir man jau pagal pečius. Mano bendravimas su Rojaus Trejybės VISAIS TRIMIS Asmenimis mane dar labiau skatino, nes Jie mane ramino ir stiprino visą laiką, kad tik aš NEBIJJOČIAU IR NEATSISAKYČIAU ŠITO KELIO, KURIS REIKALINGAS TOLIMESNIEMS MANO MOKYMAMS KAIP REALI PAGALBINĖ PRIEMONĖ, KAD SU ROJAUS TREJYBE ĮMANOMA VISKAS. Ir mano įtikėjimo galia pasiekė apogėjų, kada Vienas iš Rojaus Trejybės Asmenų man pasakė, kad IR JIE MELDŽIASI UŽ MANE, KAD MANO RYŽTAS IR DRĄSA NESILPTŲ, O PASITIKĖJIMAS JAIS AUGTŲ. Ir pridūrė, kad AŠ NIEO NEBIJOČIAU, NES MANE SAUGO TAIP, KAIP IR PAGALVOTI NEGALIU, KAD ŠITAIP GALIMA SAUGOTI. Aš pradėjau verkti po tokio bendravimo. Viduje buvo tokia palaima, ramybė, ir šiluma. Ir energija.

Vieną dieną pamaniau pasiskaityti, ką rašo mokslininkai apie organizmo išgyvenimo be vandens trukmę. Viduje jaučiau tvirtumą, kad tokią informaciją galiu skaityti be kokios nors baimės. Susiradau lietuvišką informaciją, kuri sako, kad be vandens suglemba raumenys ir kūnas, pakyla temperatūra, padažnėja pulsas,  parausta oda, svaigsta ir skauda galva, trūkinėja oda, sutrinka regėjimas, prasideda traukuliai gerklėje, inkstai neišskiria šlapimo, silpsta protas, ir žmogus be vandens miršta aštuntą parą.

 

Kada skaičiau šiuos apibūdinimus man jie sukėlė šypseną, nes man viskas buvo priešingai – suskeldėjusios lūpos užgijo, raukšlės lyginosi, energijos jutau vis daugiau. O be vandens jau gyvenau VIENUOLIKTĄ dieną. TOKS skirtumas tarp to, ką skaičiau, ir ką patiriu mane taip pat stiprino, ir man liudijo, kad ne viską mokslas gali žinoti šiandien.

 

Tačiau viduje – pats to sąmoningai dar nesuvokdamas, tik pasąmonės lygiu – jau atvėriau abejonės duris: o kodėl šitaip rašoma, kad žmogus miršta aštuntą parą. O gal ne aštuntą, gal čia yra klaida, gal vėliau?

Rojaus Trejybė mane vis stiprino ir ramino, kad aš PASITIKĖČIAU TIK JA IR NIEKO NEBIJOČIAU, NES JIE MANIMI TIEK RŪPINASI, IR JEIGU ŠIS KELIAS MAN NEBŪTŲ SAUGUS, TAI JIE PATYS PIRMIEJI PASIRŪPINTŲ, KAD AŠ JUO NEIČIAU, O MANO BAIMĖ DAR LABIAU SUKELS ABEJONES IR NEPASITIKĖJIMĄ JA IR SAVIMI, IR ATIMS JĖGAS, o informacija, kurią perskaičiau man visiškai NETINKA.

 

Toks Rojaus Trejybės mokymas nuramina. Tačiau viduje kirba vis tik ir tokia mintis, stebėti tuos simptomus, kuriuos perskaičiau. Taip, pulsas padažnėjęs. Klausiu Rojaus Trejybės KODĖL?  Man paaiškina, jog visas organizmas patiria jam iki tol niekada nepažintą PERSITVARKYMĄ – FIZINĮ LŪŽĮ.

 

Panašus lūžis man jau vyko ir organizmui persitvarkant maitintis Tėvo-Rojaus Trejybės energija be materialaus TVIRTO maisto, bet vartojant vandenį, kakavą. Tai jau buvo mano antrasis žingsnis maitintis Tėvo-Rojaus Trejybės gyvybine energija tiesiogiai iš Šaltinio. Pirmas žingsnis man nepavyko, kadangi vis tik iškilo pasąmoninė baimė ir mane tiek sukaustė, kad jau trečia dieną be maisto, aš netekau energijos ir ėmiau vemti. Ketvirtą dieną tarsi palengvėjo, kad aš vėlai vakare, net per lietų, nutariau patikrinti, kiek turiu jėgų, ir nubėgau dviejų kilometrų krosą. Po bėgimo jaučiausi geriau, bet kitą dieną jėgos ėmė vėl silpti. O dar po dienos jėgos mane apleido visiškai, kad aš vėl visą dieną ir visą vakarą vėmiau tą vandenį ir arbatą, kurią gėriau, ir jau jokios minties nebepuoselėjau apie perėjimą prie mitybos tiesiai iš Tėvo energetinių grandinių. Mintis buvo viena, kaip nors sugrįžti į pradinę būseną.  

O pasąmoninė baimė turi tikrai dideles akis, kad mane jėgos apleido tiek, jog negalėjau net per kambarį pereiti nesiramstydamas ranka į sieną. Tarp savo knygų apie įvarius maitinimosi būdus mėginau susirasti Tambako knygą, bet buvo taip sunku stovėti prie knygų lentynos, kad paėmiau tą knygą, kuriai išsitraukti prireikė mažiau jėgų, Brego knygą. Mane baimė varė susirasti nors kokią informaciją, kuri padėtų man sugrįžti prie mano ankstesnės vegetariškos mitybos. Aš žinojau, kad savaitę nevalgius, negalima vėl staigiai pereiti prie įprasto maisto, reikia pereiti palaipsniui. Tad kaip pereiti ir norėjau pasiskaityti. Bregas rekomendavo po septynių parų nevalgymo pradėti nuo pomidorų dviejų-trijų vidutinio dydžio pomidorų verdančiame vandenyje palaikytų keliolika sekundžių, ir nulupus jų odelę suvalgyti. Tai ir buvo mano kitos dienos valgis. Pats nueiti į parduotuvę neturėjau jėgų, ir net pomidorus paruošti negalėjau. Šitą padaryti paprašiau sūnų. Ir jau suvalgius pirmą pomidorą pajutau, kaip jėgos sugrįžta. Tai ir buvo PASĄMONINĖS BAIMĖS NURAMINIMAS, nes pačių suvalgytų pomidorų organizmas dar net NESPĖJO ĮSISAVINTI, tam reikia bent jau gero pusvalandžio. O man jėgos ėmė grįžti iš karto. Tai tik paliudija, kad apraminta pasąmonės BAIMĖ nebetrukdo gyvybinės energijos pulsavimui, kuri yra iš TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS.  Tuo metu šitų dalykų aš dar nežinojau. Būtent dėl to netekau ir jėgų, ir man dar reikėjo Brego knygutės, kad išlipčiau iš šitos duobės. Šiandien man kelia šypseną mano aprašytas epizodas. O tada buvo kartus patyrimas – dėl menko išmanymo ir menko pasitikėjimo Tėvu-Rojaus Trejybe.

 

Tačiau šis patyrimas, žmogiškai vertinant, nesėkmingas žingsnis, mane vis tik vedė pirmyn: pasąmonėje užsifiksavusi ir baimė, ir kančia mane stabdė, bet Tėvo kartas nuo karto paraginimas pereiti prie mitybos iš Jo energijos tiesiogiai, maždaug po metų ar pusantrų vis tik davė savo vaisių, kad aš ėmiau antrą kartą žengiau šitą patį žingsnį. Ir daug sėkmingiau, nes per tuos metus ar pusantrų taip pat įgijau dar daugiau ir žinių, ir patyrimo ir mityboje. Šitas kelias ir yra gyvas dėl to, kad juo turi eiti PATS, NIEKAS UŽ TAVE JUO EITI NEGALI. Todėl kiekvieno patyrimas jame yra nepakartojamas, ir unikalus. Ir kada jau žengiau antrą kartą šitokį žingsnį, vėl buvo nepasitikėjimas, ir baimė, tačiau jau žinojau, kad tik SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE įmanomas šitoks žingsnis, ir rėmiausi į Jį. Bet atramą jaučia juk DVASINĖ ASMENYBĖ, KURI MATERIALIU KŪNU NAUDOJASI TIK KAIP PRIEMONE TARPUSAVIO BENDRAVIMUI IR VEIKLAI , tuo tarpu MATERIALUS KŪNAS, visą laiką maitintas materialiu maistu turi BŪTI PERTVARKYTAS, KAD GAUTŲ ENERGIJĄ TIESIAI IŠ ROJAUS TREJYBĖS ENERGETINIŲ KANALŲ, KAD JĄ ĮSISAVINTŲ. Todėl jam tikrai yra materialus LŪŽIS, kuris ir pasireiškia fiziniais reiškiniais – svorio kritimu, medžiagų apykaitos perreguliavimu, kraujo apytakos persitvarkymu, išorės temperatūros pojūčio pasikeitimu.

 

Grįždamas iš Trakų į Vilnių dar trumpam sustojau miške. Vaikščiojai po jį ir mėgavausi ta ramybe, kuri viešpatavo aplinkui. Su savimi turėjau pasiėmęs butelį vandens su jūros druska, todėl kartas nuo karto paskalaudavau burną. Garbinau Rojaus Trejybę, bendravau su Ja, kad tik labiau pasitikėčiau Ja jausdamas Jos sustiprinimą iš vidaus. Ir vis mintis persmelkdavo, ar tie požymiai, kuriuos perskaičiau internete, man nepasireiškia.

 

Išvyka į Trakus man patiko, todėl pamaniau, kad kitą dieną vėl vertėtų ją pakartoti. Tačiau dienos metu vis kažkodėl atidėliojau važiavimą į Trakus, o antroje dienos pusėje jau ėmiau manyti, kad šiandien gal apsieisiu be tokios kelionės iš viso, geriau pasivaikščiosiu, tegu nors kiek kojos pasimankština, nes jau kuris laikas kai nebesportuoju, nenorėdamas perkrauti organizmą, kai jis ir taip patiria tokį lūžį. O vakarėjant netikėtai sėdau į mašiną, nes pajutau trauką nuvažiuoti už miesto, prie Šilo ežero.

Kol pervažiavau per miestą, ir kol pasiekiau Šilo ežerą, buvo jau visai prieblanda. Ežero vandens paviršius kaip stiklas. Aplink miškas. Ir jis atsispindi šitame vandens ramybės veidrodyje. Tokia ramybė rudenėjančių gamtos spalvų glėbyje. Stovėjau ant liepto, garbinau Rojaus Trejybę, ir meldžiau sau dar didesnio pasitikėjimo savo žingsniu ir Rojaus Trejybe.

 

Nuo ežero vis labiau ėmė kilti drėgnas, nematomas, bet juntamas šydas. Atpūtė ir vėjas. Darėsi žvarbu. Keliose skirtingose ežero pusėse užsidegė žiburiai. Išgirdau kažkur vandens teliuškenimą. Kažkas irklavo, palengva, bet vis arčiau manęs, teliuškenimas vis stiprėjo. Bet tamsa neleido nieko matyti, kas ir kur plaukia. Tik irklų garsas buvo vienintelis orientyras, jog kažkas atplaukia. Kada jau visiškai šalia savęs girdėjau teliuškenimą, tik tada pamačiau, kaip iš tamsos išplaukė guminė valtis, o joje sėdėjo stambus vyras. Pasisveikinau su juo. Jis man atsakė rusiškai. Tada ir aš pradėjau kalbėti rusiškai. Paklausiau, kiek tokia gumine valtimi patikima plaukti toli nuo kranto, galbtūt galima kur nors ją pradurti. Sako dėl to tai patikima, nes guma yra pastorinta, tačiau dabar, kada jau šaltesnis oras, tai guma pasidaro standi kaip plastmasė, todėl tokia jau nebepatikima, nes ją jau tikrai lengva ir pradurti, ji net gali sprogti nuo smūgio.

Jis išlipo iš valties. Priėjo prie manęs. Aš pamačiau jauną tvirtą, fizine prasme, vyrą. Atviro veido. Kalbėjome apie žvejybą, apie aplinką, apie gyvenimą Lietuvoje. Aš jo paklausiau, kuo jis verčiasi. Sako dabar bedarbis, o neseniai buvo vienuolyno sargas. Dabar labai pasimetęs, nes Dievo ieškojo ir pas katalikus, ir pas budistus, ir pas latvių protestantus, o dabar yra su rusų provoslavais. Jam dabar su provoslavais geriausia, palyginus su  ankstesnėmis bendruomenėmis, kur jis buvo, bet vis tiek nesijaučia atradęs Dievą, greičiau Juo yra nusivylęs.

Aš jam pradėjau aiškinti apie Tėvą ir Rojaus Trejybę, apie tai, kad TIK JIE YRA DIEVAS, tačiau JIS yra VISDA TIK ASMENISW, DĖL TO ATRANDAMAS SAVYJE, NES JIS PAISUNTĖ SAVO DVASIA KIEKIENAM IŠ MŪSŲ. Aš jam pasakojau apie Minties Derintojo veikimą, apie mūsų gyvą ryšį su juo, apie Jėzų, jo mokymus ir gyvenimą, apie TIKĖJIMĄ IR ĮTIKĖJIMĄ, apie Rojaus Trejybės gyvąją šventovę, ir kaip ir kodėl aš iš pradžių priešinausi jos įkūrimui, ir ką patiriu joje dabar, ką patiria kiti, kaip jie keičiasi į gėrio ir šviesos pusę, patys imdami vertinti Tėvo-Rojaus Trejybės žvilgsniu ir aplinką, ir kosminę brolystę visoje kūrinijoje. Aš jam kalbėjau apie visatas ir Sūnus Kūrėjus, apie mūsų JAU PRASIDĖJUSIĄ kelionę į Rojų, NAMO PAS SAVO TĖVUS – ROJAUS TREJYBĘ. Jis ėmė man pateikti vis daugiau ir daugiau klausimų. Aš jam atsakinėjau ir mačiau, kaip jis nuoširdžiai klausosi. Tada jis man pasakė, kad aš jam daug ką paaiškinau, ko niekas negalėjo jam paaiškinti net ir tada, kai jis klausdavo. Jis manęs paklausė, KAS AŠ ESU? Aš jam paaiškinau, jog atvažiavau čia, prie ežero, jau vakare, Rojaus Trejybės vedamas, ir dabar žinau KODĖL ATVAŽIAVAU, KAD TAU SUTEIKČIAU DIDESNĘ ŠVIESĄ IR PRODYČIAU GYVĄJĮ KELIĄ, KURIUO TURĖTUM IR TU ŽENGTI. AŠ NEPRIKAUSAU JOKIAI ŽMOGIŠKAI ORGANIZACIJAI IR ATSTOVAUJU TIK ROJAUS TREJYBEI IR JĖZUI, NEŠDAMAS JŲ GYVĄ ŠVIESĄ VISIEMS SU MEILE..

Jis man taip tvirtai patikino – TIKRAI ŠIS SUSITIKIMAS NE ATSITIKTINAI, MAN JO TAIP REIKĖJO. KAIP GALIMA BŪTŲ SU TAVIMI VĖL SUSITKTI, KAD DAUGIAU PASIKALBĖTUME? Aš jam paaiškinau, kad viskas yra Tėvo valioje, Rojaus Trejybės valioje, tereikia jai atsiduoti.

Išėmiau Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL rusų kalba ir pasakiau, jog šitoji šviesa yra skirta jam Jėzaus dovana, kad padėtų jam atrasti Tėvą savyje.

Jis taip nuoširdžiai nustebo, kad čia, prie ežero, tamsoje, gavo tokią dovaną. Paklausiau jo vardo. Jis sako: SLAVOMIR. – PUIKUS TAVO VARDAS, PRASMINGAS VARDAS – SLAVOMIR – ŠLOVINU RAMYBĘ-PASAULĮ. BŪK VERTAS SAVOJO VARDO.

Palinkėjau Slavomirui ramybės, ir mes išsiskyrėme. Kiekvienas su savo PATYRIMU ŠITO PATIES – NEATSITIKTINIO – SUSITIKIMO AKIMIRKĄ.

 

Štai kodėl aš nenuvažiavau į Trakus, o atvažiavau prie Šilo ežero, štai kodėl net ir visai sutemus, žvarbdamas nuo ežero drėgmės, vėsos, ir vėjo, aš vis dar stovėjau ant liepto, kažko dar laukiau. TO VIENIŠO PASIMETUSIO JAUNO ŽVEJO, KAD PARODYČIAU JAM SKIRTĄ IŠEITĮ IŠ DABARTINĖS JAM SUNKIOS PADĖTIES.

 

Taip Rojaus Trejybė – per mano bendrą su Ja gėrio kūrimą – SUTEIKĖ Slavomirui pagalbą ir sustiprinimą, kad jis PASIMETĘS IR SUSIPAINIOJĘS nebėginėtų iš vienos religinės bendruomenės į kitą, vis nusivildamas, nes ten tikrai Tėvo-Rojaus Trejybės nesuras, bet vietoje šito atrastų Jį SAVYJE, O TADA JAU SAVUOJU PATYRIMU DALINTŲSI IR SU KITAIS PASIMETUSIAIS, IR DŽIAUGTŲSI SU TAIS, KURIE JAU TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ ATRADO SAVYJE, IR GARBINTŲ ROJAUS TREJYBĘ IŠ MEILĖS, TIEK VIENAS, TIEK KOLEKTYVIAI..

 

Štai šitaip Slavomiras ir tapo PIRMUOJU PRAVOSLAVU KURĮ AŠ ATSTOVAVAU PRIEŠ ROJAUS TREJYBĘ, kaip Ji mane įgaliojo tą daryti aną ankstyvą rytą.                                  

 

Štai ir visa evoliucijos esmė mūsų planetai. Tačiau kaip sunkiai ji žengia pirmyn, tiesiog nepastebimai. Žmonės stengiasi daryti ne kaip GERIAU VISIEMS, bet kaip PATOGIAU SAU, IR DAR SAVE TAUSODAMI, KAD TIK NEPERSIDIRBTŲ.

 

Tuo tarpu dirbdami materialioje sferoje sau pastangų deda tikrai daug. Ir noro turi daug. Tą paliudija ir gauta žinutė iš Reginos, tos sodybos savininkės, su atsakymu į mano nusiųstą žinutę su Rojaus Trejybės idėja dėl Rojaus Trejybės Sodo jos sodybos sklype. Ji parašė, kad jai reikia dar pajausti širdimi, ar tai jos kelias. Žinojau, kad ji atsisakys ROJAUS TREJYBĖS SODO IDĖJOS ĮGYVENDINIMO, NES JIS JAI DAR PERDAUG AKINANTIS IR BAUGINANTIS. Tad visiškai nenustebau, kada netrukus gavau kitą žinutę, kuri man pranešė – “Sveikas Algimantai. Savo širdimi pajutau, kad Urantijos centro savo sodyboje nekursiu. Kuriu savo šeimos sodybą pagal Anastasiją. Toks mano sprendimas. Su pagarba. Regina.” Savi marškiniai arčiau kūno. Palinkėjau jai ramybės, ir atsisveikinau su broliška meile be jokios nuoskaudos. Ji kitaip atsakyti ir negalėjo. Tą jai padiktavo širdis, kuri tuo pačiu atspindėjo jos sąmonės dvasinį laiptelį.

 

Mano savijauta vis tik gerėjo. Ji nebuvo dar normali, tačiau po mano perskaitytos informacijos internete, kada žmogus be vandens palieka šį pasaulį, jau buvo praėję dar kelios dienos. Todėl jaučiausi pakankamai stiprus dar kartą pasižiūrėti internete, kada gi miršta žmogus be vandens, tik šįkart pasirinkau angliškus tekstus. Suradau kelis mokslinius aiškinimus, kurie tvirtino, jog žmogus be vandens miršta septintą-devintą parą. Anas lietuviškas tekstas tvirtino, jog žmogus be vandens miršta aštuntą parą. Tad skirtumas mažas – pridėta viena diena, devinta, bet taip pat pateiktas ir toks teiginys, jog gali mirtis ištikti ir diena anksčiau – septintą dieną. Aš gyvenau tryliktą parą, ir nesiruošiau palikti šio pasaulio. Tas keturių dienų skirtumas – santykinai – yra milžiniškas, nes iš esmės jis sudaro beveik penkiasdešimt procentų paklaidą, o tai jau tikrai per didelė paklaida. Reiškia Rojaus Trejybė TIKRAI SUTEIKIA IR GYVĄJĮ VANDENĮ, IR GYVĄJĮ MAISTĄ, IR GYVYBINĘ ENERGIJĄ, IR BE PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ, O TIESIOGIAI. 

 

Tačiau pasąmonėje abejonės ir baimės sėkla iš tų tekstų vis tik ima smelktis gilyn. Taip, kaip grąžtas gręžia skylę mano viduje. Aš dar labiau tyrinėju save. Iš tikrųjų širdis plaka šiek tiek dažniau, stipriau, tačiau pulsas nėra aukštas 72-74 tvinksniai per minutę. Ir nieko čia nėra keisto, juk vyksta organizmo TRANSFORMACIJA. O tai jam nepažinta riba ir aplinka. Bet gi jis VEIKIA ir DABAR, o pagal tuos VISUS MOKSLINIUS tekstus, jis jau turėtų būti praradęs gyvybinę energiją seniai. 

 

Kreipdamasis į Rojaus Trejybės Asmenis prašau paaiškinimo apie mano organizmo būklę, apie mano pojūčius. Mane ramina ir stiprina. Aiškina, kad mano organizmas yra puikioje būklėje, bet aš neturiu skaityti tokios informacijos, kuri tik kursto mano VIDINES ABEJONES IR NEPASITIKĖJIMĄ, NES TOKIA INFORMACIJA TUO TIK SLOPINA JŲ SUTEIKIAMOS ENERGIJOS ĮSISAVINIMĄ, NES PATI ENERGIJA JAU YRA SUTEIKTA, TAČIAU JĄ ĮSISAVINTI GALIU TIK RAMYBĖS IR PASITIKĖJIMO BŪSENOJE. O būtent tą būseną ir blokuoja panašios informacijos skaitymas.    

 

Noras dar kartą nuvažiuoti į Trakus man nedingo. Ir sekmadienį vėl išvažiavau. Tačiau tik įvažiavęs į Trakus pasukau vėl iš miesto, pamaniau pabūsiu kur nors gražiame miške, tik jau kitoje vietoje negu aną kartą. Važiuodamas pamačiau užrašą RŪDIŠKĖS, ir keliolika kilometrų nurodytą atstumą. Prisiminiau, studijų laikus Vilniaus universitete, kada mano grupės vienas iš draugų dažnai važiuodavo į sporto stovyklą Rūdiškėse. Aš niekada nesu jose buvęs. Nusprendžiau nuvažiuoti ir pasižiūrėti į Rūdiškes. Pats kelias labai malonus važiuoti, abiejose kelio pusėse miškas, gaivinantis akis, šiek tiek vingiuotas, todėl nenuobodus, sekmadienį nedaug važiuojančių mašinų. Tik įvažiavęs į Rudiškes išgirdau grojant gyvą muziką, grojo pučiamųjų orkestras. Dar kiek pavažiavęs, pamačiau aptvertą turgavietę, o joje daugybę žmonių, ir ant scenos grojantį orkestrą. Vyko kažkokia šventė. Nusprendžiau sustoti ir nueiti ten.

 

Įėjęs į turgavietės vidų, paklausiau vieno prekybininko, kokia čia šventė. Paaiškino, kad vyksta visų Lietuvos lenkų šventė. Kaip tik tuo metu iš didžiulė autobuso su Lenkijos numeriais išlipo tautiniais drabužiais pasipuošusios moterys ir vyrai, kažkoks ansamblis, ir atėjo į turgavietės vidų laukti savosios eilės pasirodymui ant scenos.

 

Daug žmonių sėdėjo ant suolų ir klausėsi koncerto, tačiau dar daugiau stoviniavo, šnekučiuodamiesi nedideliais būreliais, kiti gardžiavosi ką tik iškeptais kepsniais ir alumi, kurie buvo pardavinėjami čia pat. Prekybininkų stalelių buvo daug. Aš vaikščiojau palei juos ir žiūrėjau, ką gi jie parduoda. Prekės įvairios paskirties, bet daugiausia smulkios, būdingos mugei. Netikėtai pamačiau, ir nustėrau – moteris pardavinėjo įvairiausių žaislinių ginklų – pistoletų, automatų, kažkokių tarsi kosminių ginklų – tikriausiai iš įvairių vaikams skirtų kompiuterinių žaidimų. Aš jos paklausiau, kam ji pardavinėja ginklus. O ji taip nuoširdžiai, ir labai naiviai, man atsako, kad čia gi ne tikri ginklai, o žaisliniai, vaikiški. Paklausiau, iš kur atvažiavusi, nes ji kalbėjo lietuviškai. O gi – net iš Panevėžio. Tada jai ėmiau aiškinti, jog nesvarbu, kad tai netikri ginklai, bet vis tiek jie skirti žudymui, o ne glostymui, ir jie vaikus mokina taip pat šaudyti, o ne mylėti. Tai atsispindi virpesiais ir virpesiuose, kuriuos vaikas pats gauna iš ginklų, net ir vaikiškų, netikrų, ir kuriuos jis pats spinduliuoja kitiems. Ir ji pati KENKIA SAU, NES TAI NE TOJI PREKĖ, KURIĄ JI TURĖTŲ PARDAVINĖTI IŠ VISO, nes net ir tokius netikrus ginklus pardavinėdama ji greičiau susirgs įvairiomis ligomis, nes žemi virpesiai slopins jos organizmo atsparumą virusams, bakterijoms. Ji nuoširdžiai klausėsi ir pasakė, kad suprato ir nepardavinės. Aš jai padovanojau Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL lietuvių kalba, kad tikrai susimąstytų ir pajaustų, kokia kenksminga yra prekyba net ir vaikiškais ginklais, nes virpesiai yra VISIŠKAI NE VAIKIŠKI, O TIKRI. Ir jie sklinda NUOLAT, IR VISIEMS.

 

Panorau padovanoti Jėzaus Kristaus apreiškimą ir rusų kalba. Todėl vis dairiausi, kam galėčiau pasiūlyti, koks žmogus nepabijotų paimti. Mat lenkai yra tokie pat dogmatai katalikai, kaip ir lietuviai, tuoj pradeda neigti viską, kas tik yra gyva ir šviesu, bet neatitinka Naujojo Testamento, nes tai, jų supratimu, nuo Šėtono.

 

Žvelgiau į žmonių veidus, ir tyrinėjau jų VIDŲ. Pamačiau pusamžį vyrą, panašu, kad su žmona ir suaugusia dukra. Šviesaus veido, ne išorine odos spalva, bet vidaus atsispindėjimu. Pasisveikinau rusiškai. Jis irgi atsakė rusiškai. Aš pasakiau, kad noriu Jėzaus vardu jam padovanoti šitą Jėzaus apreiškimą. Jis nustebo po mano tokių žodžių. Aš jam parodžiau jau prieš tai iš kuprinės išimtą knygą. Ir čia pat pridūriau, kad ją padovanosiu, jeigu jis ją skaitys, nes ši knyga turi būti skaitoma, ji neturi gulėti ant lentynos neskaitoma, nes ji neša žmogui šviesą ir parodo kelią, kaip gi tą šviesą surasti savyje, todėl knyga ir turi būti kuo daugiau skaitoma, o ne šiaip laikoma be jokios naudos. Jis tikrai nuoširdžiai vartė knygą, ir dėkojo už tokią dovaną. 

 

Po stogu taip pat yra prekystaliai. Ant jų pilna pridėta maisto, labai įvairaus naminio maisto – mišrainių, silkių, keptos žuvies, mėsos, pyragų, sausainių, tortų. Viskas taip gražiai išdėliota didelėse lėkštėse. Ir kiekvienoje vietoje vis kitaip. Aš paklausiau, kokia proga tokia gausybė įvairių patiekalų, ir niekas jų neperka, jais nesivaišina? Valgančių moterų buvo, tik jos visos sėdėjo anoje prekystalio pusėje ir valgė iš savo nematomų atsargų, ne iš šitų gražių indų ir sudėliotų kompozicijų. Man net kelios moterys ėmė atsakinėti vienu metu, “Mes laukiame komisijos, kuri, po koncerto, ateis čia, ir įvertins maisto pateikimą ir skonį, nes vyksta konkursas.” Aš pagyriau jų pateiktų patiekalų gražumą ir pasakiau, kad dar skanesnis maistas yra dvasinis maistas, kuris maitina mūsų sielą, kai bendraujame su Tėvu, kuris maitino ir Jėzaus sielą. “Taip taip, mes irgi einame į bažnyčią.”  Aš joms pridūriau, kad ne bažnyčioje, bet savo viduje reikia atverti sielą, ir tada bažnyčia bus visur, kur bebūtum, nes visur bus jaučiamas ir patiriamas Tėvas SAVYJE. O tada vyraus šviesa ir meilė tarpusavyje visame pasaulyje. “O kad taip būtų.” – “Taip bus, tokia yra Tėvo-Rojaus Trejybės valia.”

 

Lietuvos lenkai švenčia savo šventę, suvažiavę iš įvairių Lietuvos vietų, ir iš Lenkijos, su Trakų rajono valdžia, su Lenkijos ambasados Lietuvoje atstovais, su orkestrų muzika, su kapelų ir ansamblių dainomis ir šokiais, su sveikinimų ir linkėjimų – lenkiškai ir lietuviškai – kalbomis, su namuose priruošta gausybe naminio maisto patiekalų, skirta vertinimo komisijai, o po jos – galbūt – jau ir kitiems dalyviams, su alumi ir kepsniais ant atviros ugnies, su mugės prekyba ir draugiškais pasikalbėjimais tarpusavyje. Aš ją taip pat paminėjau, pasidalindamas GYVĄJĄ ŠVIESA IR GYVAIS MEILĖS VIRPESIAIS, IR NET PADOVANODAMAS JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMĄ – KALBU JUMS VĖL.

 

Važiavau į Vilnių ir mąsčiau, koks vis tik Rojaus Trejybės vedimas yra išmintingas ir subtilus, kada planavau važiuoti, ir atvažiavau, į Trakus, o Rojaus Trejybė mane nuvedė dar toliau į Rudiškes, per studijų prisiminimą ir savo draugo pasakojimus apie Rūdiškes, ir sukeltą norą galų gale jas pamatyti. Ir dabar jas pamačiau. Ir dar kaip pamačiau. O juk šito neplanavau. Tikrai buvo verta čia atvažiuoti ir patirti šiuos patyrimus.

 

Grįžus namo manęs vis tik neapleido mintys – ar tik nemažėja manyje energijos? Ar nesilpstu? Ir toks jausmas, kad tikrai mažiau energijos. Aš vėl kreipiuosi į Rojaus Trejybę

nuraminimo, sustiprinimo, ir paaiškinimo, kokia yra mano fizinė būklė. Aš vėl gaunu nuraminimą, ir paaiškinimą, kad viskas yra gerai, nes dabar manyje sukyla daug pasąmoninės baimės, kuri jau pasiekia ir sąmonės lygį, o tai sekina, ir dėl to savaime atsiranda didesnė apkrova visam organizmui, tuo pačiu ir širdžiai, kai jai ir taip jau yra milžiniškas stresas, o pasąmoninė baimė jį dar daugiau sustiprina Todėl aš turiu daugiau bendrauti su Rojaus Trejybe, kad pasąmoninė baimė silptų, o ne stiprėtų, ir greitu laiku viskas susitvarkys taip, kad aš juoksiuosi iš savo tokių nuogąstavimų. Bet gi kai vidinis nerimas vėl ima skverbtis, tada pradedi jausti ne norą bendrauti su Rojaus Trejybe, bet kaip nors greičiau pabėgti iš tokios padėties, nors žinai, kad tik su JOS PAGALBA IR GALI IŠ ŠITOS PADĖTIES IŠEITI NUGALĖTOJAS.

 

Žinoti tai TEORIŠKAI yra VIENA, tačiau kada REALIAI ESI TOKIOJE PADĖTYJE PATS, NE TEORIŠKAI SKAITAI MOKSLINĮ STRAIPSNĮ, BET PATIRI PATS, JOG ESI TARSI PAKIBĘS TARP ŽEMĖS IR DANGAUS – BAIGIASI KETURIOLIKTA PARA BE VANDENS. DABARTINIS MOKSLAS TEIGIA, KAD ŽMOGUS BE VANDENS MIRŠTA JAU SEPTINTĄ-DEVINTĄ DIENĄ – REIŠKIA MANO BUVIMAS PRIEŠTARAUJA MOKSLINIAMS TEIGINIAMS, REIŠKIA AŠ JAU PERĖJAU TĄ KRITINĘ RIBĄ, KADA DAR GALIMA APSIGALVOTI IR SUGRĮŽTI PRIE VANDENS VARTOJIMO, NES MEDIKAI TEIGIA, KAD INKSTAI TURI BŪTI JAU NEGRĮŽTAMAI PAŽEISTI SENIAI, KĄ TEN INKSTAI, AŠ IR VISAS JAU SENIAI TURĖJAU NUSTOTI FIZIŠKAI BŪTI ŠITOJE PLANETOJE KAIP GYVAS FIZINIS ORGANIZMAS. O TAI  REIŠKIA AŠ EINU PRIEŠ VISĄ DABARTINĮ MOKSLĄ, VISUS JO AUKŠČIAUSIUS ŠIOS DIENOS PROTUS, PRIEŠ JŲ VISĄ LOGIKĄ DRAUGE PAIMTĄ, PRIEŠ JŲ VISUS MOKSLINIUS DARBUS, PRIRAŠYTAS KNYGAS,. DISERTACIJAS, STRAIPSNIUS, PRANEŠIMUS KONFERENCIJOSE, PRIEŠ JŲ VISUS TUO PAGRINDU PELNYTUS MOKSLINIUS LAIPSNIUS IR RANGUS, TITULUS IR POSTUS. Ir šitos apmąstymų mintys sukelia milžinišką įtampą, nes niekas man padėti negali, tik Rojaus Trejybė.

 

Išeinu į miestą. Vis juntu vidinį norą pasitikrinti, kaip gi mano organizmas reaguoja į fizinę apkrovą, ar jam sunku nueiti, tarkim 4-5 kilometrus, kaip jis jaučiasi lyginant su praėjusios dienos mano žingsniavimu. Mašina važiuojant to nejauti, nes visą laiką sėdi. Tačiau šmėkšteli mintis, jog mano proto įtarumas ir jautrumas bet kokiam, pačiam menkiausiam ir sunkesniam kvėptelėjimui tuoj pat užaštrėja, ir reaguoja – priešingai negu mane moko Rojaus Trejybė – o gal tai jau mano tikrasis silpimas, kuris ir toliau tęsis, ir kaip tik patvirtins dabartinių medikų teiginių teisingumą. Ir nesvarbu, kad jų teiginiai jau buvo paneigti, bet pasąmonės nerimo grąžtas savo gręžinį gręžia. Dienos metu dar gali išeiti į lauką, kad nors kiek mintys nebūtų apribotos nedidelio kambario erdve. Tačiau ypač sunku naktį, kada gulėdamas jaučiu širdies plakimą, ir ne tik krūtinėje, bet ir tvinksėjimą smilkiniuose, ko šiaip jau neturėčiau jausti. O tai savaime didina nerimą.

 

Eidamas mėginu stebėti ir analizuoti, kaitaliodamas žingsniavimo greitį, ką ir kiek jaučiu kojų, rankų raumenyse, ką jaučiu kaklo raumenyse, jį pasukdamas į įvairias puses, ką jaučiu sąnariuose, širdyje, galvoje, akyse. Pats žingsnis nėra sunkus, nors sulėtėjęs. Kvėpavimas taip pat nėra sunkus. Bet vis tik juntu nerimą, kad jaučiu širdies plakimą, ko neturėčiau jausti eidamas normaliu žingsniu. Ir dėl to norėdamas nors kiek šį nerimą sumažinti, ir net visai panaikinti, kreipiuosi į Rojaus Trejybę, nes puikiai suprantu, kad nepašalinęs nerimo niekaip neįsisavinsiu iš Trejybės suteikiamos energijos, kuri mane ir palaiko gyvą fiziniu pavidalu, todėl dar labiau neteksiu net ir dabar turimos energijos. Mano galva užimta tik tokiomis mintimis.

 

Netikėtai prie manęs prieina vienas bičiulis, Saulius, su kuriuo pabendraujame susitikę gatvėje. Mes susipažinome maždaug prieš penketą metų irgi gatvėje, man stovint su Urantijos Knyga Gedimino prospekte. Jis nė iš tolo nenori pažvelgti į dvasinius dalykus, viską matuoja tik materialiais matais, ir šitame gyvenime nori patirti viską, nes kito gyvenimo nebebus niekada, jokio prisikėlimo nėra ir būti negali. Tačiau jis turi puikų humoro jausmą, kuris mūsų susitikimus labai pašviesina ir leidžia mums – kiekvienam – pabendrauti vienas su kitu išsakant savo nuostatas. Kada mes pasisveikiname, Sauliaus būna vienas ir tas pats pirmasis tradicinis klausimas: “Algimantai, kaip jūsų verslas?” ir mano tradicinis atsakymas: “Mielas Sauliau, ne verslas, bet DVASINIS TARNAVIMAS TĖVUI visų labui.” O pastaraisiais metais tradicinis atsakymas jau tapo toks: “Mielas Sauliau, ne verslas, o bendras gėrio kūrimas drauge su Rojaus Trejybe visų labui.”

 

Šįkart Saulius po mūsų tradicinio pasisveikinimo klausia: “Algimantai, kodėl jūs toks nusiminęs?” – “Ne nusiminęs, bet rimtas, nes eidamas bendrauju su Rojaus Trejybe.” – “Ne ne ne, nusiminęs, aš net kitoje gatvės pusėje pastebėjau, ir perėjau paklausti jūsų, kodėl nusiminęs. Ir veidas pasikeitęs. Nesveikas. Kada matėmės ne perseninusiai paskutinį kartą visiškai kitaip atrodėte.” Tada aš jam paaiškinau savo padėtį labai atvirai ir nuoširdžiai. Jis iškart man ėmė tvirtinti: “Algimantai, taip negalima, numirsite. Žmogus negyvena ne be maisto, nei be vandens. Algimantai, aš jus sakau, atrodote nesveikai, būtinai parėjęs namo išgerkite šiltos arbatos ir pavalgykite, nes tikrai numirsite be maisto ir be vandens.” – “Mielas Sauliau, tu esi neteisus, nes aš nebadauju, kad ATSISAKYČIAU MAISTO IR VANDENS DĖL SAKYKIM SAVO SVEIKATOS AR SVORIO, AŠ GAUNU IR MAISTĄ, IR VANDENĮ IŠ ROJAUS TREJYBĖS. AŠ MAITINUOSI JOS ENERGIJA.” – “Algimantai, šitaip nebūna, kad kas nors be maisto ir be vandens galėtų maitintis iš Dievo, kurio nėra iš viso. Būtinai, tuoj pat sugrįžęs namo pasidarykite mišrainės ir pavalgykite, nes numirsite, ir būtinai išgerkite karštos arbatos, nes be vandens numirsite.”

 

Aš pamačiau jo veide nuoširdų susirūpinimą. Ir jis kalbėjo tikrai ne juokaudamas, bet visiškai tikėdamas tuo, ką sako.

 

Parėjęs namo nepuoliau gaminti mišrainės, kaip ir arbatos nepuoliau gerti, tik išskalavau burną. Tačiau pasiėmiau veidrodį ir ėmiau tyrinėti veidą, kuris Sauliui atrodė nesveikai. Man jis neatrodė TOKS. Sakyčiau net priešingai. Jis nebuvo toks, kaip būna, kai kelias dienas pavalgydavau sausainių ar pyragų, ir tada jausdavai, tarsi visą veidą gaubtų kažkokia NEMATOMA plėvelė, tarsi reikėtų ją nuvynioti. O dabar aš jaučiau priešingą pojūtį – veidas KVĖPUOJA, ODA, palietus ranka, yra ŠVELNI. Tačiau sutinku su Sauliaus išvada, kad savijauta nėra normali. Juk ir pats dėl to viduje jaučiau nerimą, dėl to ir ėjau į miestą, vis save patikrinti, ir nuraminti, gal jaučiuosi JAU stipriau, gal man tik atrodo, kad energijos kai kuriomis akimirkomis lyg ir pritrūksta.

Tuoj pat prisimenu, kad jau baigiasi keturiolikta diena be vandens. Ir dvigubas jausmas TUOJ PAT ĮSISMELKIA VIDUN – gerai, kad ir toliau laikas eina, o aš esu vis dar čia ŠIUO MATERIALIU PAVIDALU, ir dar vaikštau po miestą, o jeigu Saulius mato, kad jam veidas atrodo nesveikai, tai gal jau kokie nors organai tikrai nebedirba, ir pakenkti tiek, kad sugrįžti jau bus neįmanoma.      

Štai šitoji dalis mane ir neramina – jeigu organai pakenkti neatstatomai, ką aš ir skaičiau internete, tada aš pakimbu vadinamoje niekieno žemėje – nei pirmyn eiti begaliu, nei sugrįžti bus galima, net ir norint.

Tokios mintys ypač užplūdo naktį. Ir savijauta ėmė blogėti ne valandomis, bet minutėmis. Aš stengiuosi bendrauti su Rojaus Trejybe, kad nors kiek pajausčiau nuraminimą, kaip jį dar neseniai pajausdavau, puikiai suvokdamas, kad tik šitaip galiu sugrąžinti energiją, kurios AKIVAIZDŽIAI netenku. Tačiau kada energijos praradimas yra toks didelis ir greitas, tada pasąmoninė baimė tuoj pat pareiškia savo teises įsiviešpatauti visų kitų mano iki tol patirtų dvasinių pojūčių atžvilgiu, net ir jaučiant – DAR – pasitikėjimą Rojaus Trejybe.

Ir aš garbinu Rojaus Trejybę, vis meldžiu, kad tik giliau JAI ATSIVERČIAU, kad tuo atsivėrimu pasimaitinčiau ir atsigerčiau sugrąžindamas prarandamą – realiai prarandamą energiją. Prašau Rojaus Trejybės paaiškinimo, KODĖL VYKSTA TOKS STAIGUS MANO KRITIMAS, kada jaučiu kaip man sunku fizine prasme vis labiau, nors aš jokiu būdu nenoriu pažeisti Jos valios, o noriu eiti ten, kur veda Ji, ir maitintis tik Jos energija be jokio vandens, ir šitaip likti ištikimu Jai, Jos vedimui iš vidaus.

Mane Rojaus Trejybės Asmenys visaip ramina ir moko, kad manimi rūpinasi tiek, kiek nesirūpina niekuo kitu, kad tik nejausčiau jokios, nė menkiausios baimės, net baimės šešėlio, nes mano tokia energetinė mityba yra reikalinga ne tik man, bet ir visai planetai, mokant žmones, jog su Rojaus Trejybe įmanoma VISKAS – NET IR GYVENIMAS BE LAŠO VANDENS. Žmonėms, tokiame tamsos amžiuje, labai reikalingas materialus žmogaus pavidalas, kuriuo jie patikėtų, jog toks gyvenimas be vandens tikrai gyvenamas žmogaus, atsivėrusio Rojaus Trejybei ir pasitikint Rojaus Trejybe, kada vien tik pats teorinis teiginys – be materialaus pavidalo kaip pagalbinės, ir pagrindinės, vaizdinės priemonės – jų neįtikina. Todėl aš neturiu nieko bijoti, nes jeigu man nors kiek būtų kenksmingas šis kelias, tai Rojaus Trejybė mane PIRMIAUSIA nuo jo ir apsaugotų, kad juo aš nežengčiau nė žingsnio.

 

Toks mokymas mane šiek tiek nuramina, tačiau pasąmoninė baimė prasismelkia vis stipriau ir stipriau. Man atrodo, kad net gulėti ant grindų man jau per sunku, nes kada reikia atsikelti, tai turiu įdėti daug daugiau pastangų mėgindamas atsistoti, atsirėmęs viena ranka į grindis, ko anksčiau nebuvo, nes atsistodavau net lengvai pašokdamas, tarsi spyruoklė.

Pagal savo atsistojimą, po gulėjimo ant grindų, taip pat labai lengvai nustatydavau – dar papildomai prie tų pojūčių, kuriuos patirdavau savo viduje – ar tikrai organizmas turi daug teršalų, ar jie vis labiau valosi, nes valydamasis organizmas nuo teršalų kasryt lengvina atsistojimą nuo grindų tiek, kad skirtumo nepajausti neįmanoma, kai atsistojimas tampa vis lengvesnis ir elastingesnis. Ir tai teikia malonumo.

O dabar priešingai – stojuosi kaip su sunkiausiu svoriu ant pečių, kuris ir spaudžia atgal prie grindų. Reiškia energijos išteklius išseko. Tačiau nusprendžiu palaukti ryto, o tada pasitikrinti vėl.                  

 

Penkiolikta diena be vandens iš manęs sunkė pasitikėjimą Rojaus Trejybe labai intensyviai, nes tai, ką sakė man Rojaus Trejybė, aš savo fiziniu pavidalu negalėjau patvirtinti. Todėl tai ypač veikė mane iš vidaus.

Mano energetinis apvalkalas mane visiškai įsiurbė, kad vis aš silpniau ir silpniau jutau ryšį su Rojaus Trejybe, o savo menką energetinį resursą jutau vis galingiau ir galingiau užvaldantį mane. Aš visą savo dėmesį sutelkiau į savo fizinį pavidalą. Jutau, kad ir kambaryje man eiti darosi vis sunkiau, rūpi atsigulti. Tačiau gultis ant grindų, pasiklojus patalynę, nenoriu, tai išsitiesiu fotelyje ir pasidedu ištiestas kojas ant kedės, pristumtos arti fotelio. Šitaip lengviau kūnui.

Savo nešiojamą telefoną išjungiu, nes kalbėti nebenoriu, tam reikia atiduoti daug energijos, o dabar jos reikia man pačiam, tuo tarpu aiškinti, KODĖL nekalbu, reikės dar daugiau energijos.

Dienos laikas eina lėtai. Mintys irgi sunkios. Be Rojaus Trejybės niekas man padėti negali. Niekas visoje planetoje. Ir tai ne dėl to, kad nebūtų norinčių padėti, bet nėra nė vieno, kuris eitų šituo GYVUOJU ROJAUS TREJYBĖS KELIU TOKIU LAIPSNIU, KAD SAVO PATYRIMU PASIDALINTŲ IR TUO PADĖTŲ MAN LABIAU PASITIKĖTI ROJAUS TREJYBE BŪTENT ŠITOJE MAN KONKREČIOJE SITUACIJOJE, O NE APSKRITAI PASITIKĖTI ROJAUS TREJYBE. Tuo labiau, kad čia negali samprotauti apie didesnį atsidavimą, kantrybę, pasitikėjimą, kuris KADA NORS ATEITYJE ATVES Į TIKRAI TEIGIAMĄ REZULTATĄ, KADA REALIAI GYVYBINĖS VERTĖS TURI KIEKVIENA VALANDA, MINUTĖ, SEKUNDĖ, NES FIZINĖS GYVYBĖS KAINOS RIBA, MOKSLINE SAMPRATA, JAU SENIAI BUVO PERŽENGTA. O kas toliau? Rojaus Trejybė man kalba apie nuostabius ateities darbus, kuriais aš negaliu PATIKĖTI DABAR, nes mano mintys sukasi jau apie valandas ar minutes ir jų – TIESIOGINE PRASME GYVYBINĘ – svarbą mano materialiam pavidalui DABAR.

 

Aš išeinu į lauką, noriu nors kiek pabūti lauke. Tačiau jaučiu tokį įspūdį, tarsi tikrai nesu šitoje planetoje, tarsi visa aplinka nėra skirta man, tarsi esu apgaubtas permatomo gaubto ir į visą aplinką žvelgiu per jį, kaip į nerealią aplinką, nors joje ir vyksta kažkoks judėjimas, bet beprasmis skubėjimas, nesuvokiant šito šurmulio beprasmybės ir nematant kryptingo judėjimo prasmės.

 

Jūs patys jau – kai kurie – suvokiate puikiai, jog PATYRIMO aprašyti tiesiog neįmanoma, nes žodžiai yra tokie skurdūs, bet kokie jie bebūtų, vis tiek jie teišreiškia tik minčių apvalkalą, tuo tarpu TURINIO PILNATIS nėra įvardijama jokiu žodžiu, jokia mintimi. Todėl ir tai, ką jūs skaitote dabar, yra tik atskiri suskaidyti blyksniai, tuo tarpu laikas yra ne fragmentuota įvykių tėkmė, kaip ją suprantame mes, kaip supranta tvariniai, bet nepertraukiamas, nesuskaidomas į jokias laiko atkarpas – amžius, metus, mėnesius, dienas, valandas, minutes, sekundes ar jos dalis – visapusis tikrovės vandenyno pasireiškimas mūsų buvimo ir suvokimo konkrečioje vietoje. Todėl, kai mes džiaugiamės ir ęsame palaimoje atrodo laikas praeina greičiau, kai kenčiame, jis prailgsta, nutįsta. Tačiau laikas NESIKEIČIA, KEIČIAIS MŪSŲ SANTYKIS SU TIKROVE IR MŪSŲ POŽIŪRIS Į JĄ TUO KONKREČIU METU IR TOJE KONKREČIOJE VIETOJE.

 

Tad ir mano požiūris į Tikrovę susiaurėjo iki mano paties kūno energijos ribų. Man laikas tiek prailgo, kad atrodė niekada nebesulauksiu vakaro, kada galėsiu atsigulti, tarsi išlindės iš po sunkios naštos, kad kūnas pailsėtų. Ir ši našta slėgė mane ne tik fiziniu pavidalu, bet viduje ji dar labiau veržė kilpą, kad man nesinorėjo ir pagalvoti, o kas bus naktį, nes praėjusi naktis man buvo kankinanti ir skausminga, o dabar jau ir dieną imu jausti anos nakties patyrimo įtampą.

O pasąmonė, kaip begalinis besiplečiantis guminis maišas, priima visas mintis ir jų nuotrupas. Ir kiekviena nauja nuotrupa tik dar labiau sustiprina nerimą, ir atima energiją dar greičiau. Tačiau dvasinių jėgų išteklius, atrodytų iki tol buvęs taip pat toks begalinis, vis seklėja ir mano ryšys su Rojaus Trejybe trumpėja ir trūkinėja, tad nusiraminimo nebejaučiu tiek, kiek dar visai neseniai jaučiau.

 

Visa diena užimta tokiomis nerimą keliančiomis mintimis – energija ne atsistato, o byra kaip smiltys tarp pirštų, ir nepajėgiu jų sulaikyti. Ir protas užimtas vien tik stebėjimu – kaip nyksta energija. Visa diena, visos valandos, minutės, sekundės. Jos tokios ilgos, nesibaigiančios. Pasižiūriu į veidrodį ir matau jau nebe tą veidą, kuris atsispindėjo dar visai neseniai. Tada vėl prisiminiau mieste sutikto Sauliaus žodžius, kad jam atrodžiau nesveikai. Tą aš ir pats matau. JAU MATAU.

 

Aš vėl kreipiuosi į Rojaus Trejybę, kad ji man apibūdintų mano fizinę būklę. Ir gaunu sustiprinantį atsakymą, kad mano fizinė kūno būklė yra NORMALI šiam transformacijos etapui. Ir energija atsistatys, kai daugiau bendraudamas su Ja labiau PASITIKĖSIU JA, nes tik šitokiu keliu aš galiu nurimti iš vidaus ir sutramdyti įsisiautėjusią pasąmonę, o tada ramybės būsenoje aš ir galiu pasiimti Jos JAU SUTEIKTĄ MAN ENERGIJĄ.

 

Tačiau viena yra bendrauti su Rojaus Trejybe, ir ja tikėti ir pasitikėti, kada esi normalioje fizinėje būsenoje, ir visiškai kita, kada energija senka, ir tas energijos akivaizdus ir patiriamas sekimas veda ne šiaip į kokį nors negalavimą, bet iš viso į mirtį, kaip ją suvokia dabartinis mokslas, o jau mūsų suvokimu, į išėjimą iš šito pasaulio į morontinį prisikėlimą.

Per visą šitą laiką baimės, kad visa tai gali tikrai pavirsti vadinamąja fizinio kūno mirtimi, aš nejaučiu, viduje buvo kažkoks nepaaiškinamas pojūtis, kad viskas bus gerai. Bet baimė sukildavo dėl to, o kas gi bus toliau su mano kūnu, jeigu ne iš karto jis nustos veikti kaip save aptarnaujantis ir suvokiantis organizmas, jeigu bus komos būsena, o tada jį dar bandys, tokioje būsenoje surastą, vežti į ligoninę, reanimuoti fizine prasme ir tik taip, kaip moka dabartiniai daktarai. Tada prasidės įvairios istorijos, kurios visos bus išlaužtos iš piršto, kad tik suterštų dabartinius urantus, einančius ROJAUS TREJYBĖS GYVUOJU KELIU, kurie jau ir dabar patiria nemenką spaudimą kiekvienas asmeniškai savo aplinkoje. O jau tada bus trimituote ištrimituota, su piktdžiugišku pasigardžiavimu, gandų, apkalbų ir nebūtų istorijų pavidalu, kaip milžiniška banga visiems, “ŠTAI, ŽIŪRĖKITE, KOKIE TIE URANTAI BEPROČIAI, ŠITAI KOKIŲ NESĄMONIŲ JIE SIEKIA.”

Juk tie, kurie tokiu atveju kaltintų urantus nebūtais dalykais net nesuvoktų, kaip ir dabar nesuvokia, kad urantų kelias yra GYVAS, ir yra gyvas ne dėl to, kad šitoks žodis yra pavartojamas, bet dėl to, kad šis kelias yra ASMENINIS GYVENIMAS MEILĖJE, IR SU ROJAUS TREJYBE GYVENANT ŠĮ GYVENIMĄ. TODĖL KIEKVIENAM YRA SAVO ASMENINIS DVASINIS LAIPTELIS, KURIS IR ATSPINDI TO INDIVIDO GYVĄ SĄMONĖS LYGĮ IR TAS INDIVIDAS TAIP IR ELGIASI, NES JAUČIA SAVO VIDUJE TOKĮ ROJAUS TREJYBĖS GYVYBINGĄ PULSAVIMĄ. ŠITAIP JIS ELGIASI NE DĖL TO, KAD KOPIJUOTŲ KITĄ TAIP BESIELGIANTĮ, BET JIE ABUDU, ARBA VISI ELGIASI TAIP, NES JIE IR JAUČIA TOKĮ VEDIMĄ IŠ VIDAUS. O mūsų išorinis elgesys ir mūsų savijauta kitiems yra tik matoma išorinė pasekmė, kada atsiduodama Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus pagal SAVO sąmonės dvasinį lygį. Tačiau ar siekti tokių pasekmių vėl kiekvienas sprendžia asmeniškai, ir pastangas – realiai – deda asmeniškas, o ne kopijuoja matomo asmens elgesį, bet ATSIDUODA ROJAUS TREJYBEI IR PASITIKI JA DAR LABIAU NEGU PASITIKĖJO IKI TOL. Todėl urantų gyvajame kelyje kopijų nėra, ir kopijuoti nereikia nieko, net ir Jėzaus. Tačiau atsidavus Rojaus Trejybei ir gimsta DVASINIS MATERIALIŲ VEIKSMŲ PANAŠUMAS, NES MOTYVAI YRA MELĖ IR ŠVIESA VISŲ LABUI. O tai jau SAVAIME ir yra JĖZAUS kelias ir Jėzaus dvasinis lygis, kurį mes ir patiriame – JAU DABAR – patys eidami GYVUOJU KELIU.

 

Tačiau kompromituoti urantus tokiu atveju būtų panaudojamos visos nešvarios priemonės. O jie šiandien yra dar per silpni, kad atsilaikytų prieš tokį purvą vieni be manęs. Ir tada VĖL BŪTŲ JAU ŠIOS DIENOS IR ŠIOS KARTOS PADARYTŲ KOMPROMISŲ DVASINIAME KELYJE ATSIRAUKIMAS. TUO PAČIU IR EVOLIUCINIO VYSTYMOSI IŠKREIPIMAS IR UŽDELSIMAS VISOJE PLANETOJE, KAIP PRIEŠ DU TŪKSTANČIUS METŲ TĄ PATĮ PADADRĖ JĖZAUS APAŠTALAI IŠKRAIPĘ JĖZAUS MOKYMUS.

 

Būtent tai man ir kėlė nerimą, jeigu manoji energija išsektų TIEK, kad aš taip ir nesugebėčiau atsigauti. Aišku, NEŽINOMYBĖ taip pat kėlė kažkokį nerimą, o tada momentais išjudindavo ir pasąmoninę baimę.      

 

Vakare televizijos programos nebenorėjau žiūrėti nė vienos. Lietuvos programų nežiūriu jau daug metų, nes jose yra demonstruojamas toks minčių lėkštumas, kad liūdna žiūrėti. Labai sumenko ir CNN, Animal Channnel, Travel Channel, tad pasižiūriu daugiausia Rusijos kelis kanalus, kurie parodo senus, ir tikrai gerus dvasios atsigavimui, tarybinius filmus, ar RTVi diskusines laidas, o taip pat kai kurias laidas Baltarusijos TV, nes šiaip jau dvasios atgaivai tikrai nėra iš ko rinktis. Ir tas laidas, filmus, ar koncertus aš pamatau tik perjungdamas kanalus, išskyrus laidą - Zvanyj užin – Kviestinė vakarienė – kurios laiką žinau, nes ją žiūriu labai dažnai. Tačiau vis tiek įjungiu televizorių, kad patikrinčiau, koks bus vaizdo poveikis mano akims, ar jos mato taip pat, kaip prieš tai, ar jau blogiau. Ir tikrai akys mato daug blogiau. Vaizdas turi kontūrą, kiekviena figūra, kiekvienas objektas matomas ekrane yra neryškus ir apvestas kažkokiu kontūru, kurį rūpi nutrinti, kad būtų aiškesnis. Pats žiūrėjimas taip pat vargina, bet koks judėjimas ekrane atrodo veikia akis taip stipriai, kad rūpi užsimerkti, kad aš televizorių išjungiu, gavęs dar vieną karčią piliulę, jog mano popieriai nėra geri iš viso.

 

Vėl išsilankstau ant fotelio ir pristumtos kėdės, kad šitaip sulaukčiau vėlesnės valandos, tam, kad atsigulčiau jau ant grindų nakčiai. Tačiau laikas slenka taip lėtai. O mintys ir pojūčiai tokie sunkūs, kad aš šitaip belaukdamas momentais užsnūstu. Tai irgi nėra geras ženklas, nes organizmas be energijos stengiasi ją gauti bent iš miego. Tačiau kada pabundu, matau, jog tepraėjo dešimt minučių.         

 

Dabar, kai aprašau šituos patyrimus, jau į juos žvelgiu kaip į savo praeitį, todėl jie jau nebėra tokie varginantys, kokie buvo jų patyrimo akimirką. Dalį patyrimų jau visai užmiršau, nors tuo metu gyvenau ana skausminga fiziniam kūnui kiekviena akimirka, kuri taip pat tikrino ir mano pasitikėjimą Rojaus Trejybe. O šis savo aktualu – ne noru pasitikėti, bet realiu pasitikėjimu – TOKIOMIS APLINKYBĖMIS – vis menko ir seko. Miegoti nuėjau daug anksčiau negu paprastai einu. Tačiau ir miegodamas nejaučiau kūno ATSIPALAIDAVIMO, nes širdis daužėsi taip stipriai, kad tai net trukdė miegoti, o pasąmonė darė savo, nes net verčiantis ant kito šono, tą pačią akimirką kaip kompiuteris mano protas mėgindavo lyginti ir vertinti ar energijos dar daugiau netekau, ar nors kiek jos pasipildžiau, ar širdis nors keik aprimo, ar dar daugiau ima mušti būgnus krūtinėje ir galvoje. Ir tada kilo mintis, gal vis tik ATSIGERTI. Tačiau tuoj pat ją nuvijau, nes tikrai nenorėjau trauktis iš šito kelio, kada jau prasidėjo šešiolikta para be jokio vandens, be jokio skysčio.

Naktį taip pabudęs aš tuoj pat kreipdavausi į Rojaus Trejybę paaiškinimo dėl mano fizinio kūno tokio nusilpimo. Ir visada Ji mane stiprino ir ramino, jog tikrai viskas yra gerai su mano kūnu. Aš negaliu įsisavinti Jos suteikiamos energijos dėl to, kad savo pasąmonėje išjudinau milžinišką baimę, kuri ir blokuoja gyvą energijos pritekėjimą į mano vidų. Aš nepasitikiu Ja taip, kad nustočiau galvoti apie kokias nors įmanomas tragiškas pasekmes mano kūnui. Vietoje to, kad nusiraminčiau ir džiaugčiausi tuo, kiek su Rojaus Trejybe nuėjau pirmyn, jau dabar pranokdamas materialaus mokslo teiginius, aš vis tiek vis daugiau ir giliau įsileidžiu abejones, o jos mano viduje vis gilesnę ir gilesnę išgręžia skylę, kurią ima pildyti BAIME, KURI LABAI REALIAI MAN IR BLOKUOJA ENERGIJOS ĮSISAVINIMĄ. Tai tas pats, jeigu aš būčiau su parašiutu nešamas, ir dar keliamas į viršų, su pilnu kupolu pripildytu Jos meilės gyvų oro srovių, ir kai tik aš nustoju pasitikėti šitų oro meilės srovių galia, parašiutas ima bliūkšti, ir kuo tikriausiai smigti žemyn, ir kuo labiau ir greičiau sminga parašiutas, tuo didesnė kyla baimė, kuri dar labiau naikina oro gyvas meilės sroves, todėl parašiutas nebetenka savosios paskirties, kad parašiutininką nuleistų ant žemės SAUGIAI.

 

Šešioliktoji diena be vandens prasidėjo ne taip, kaip tikėjausi.

 

Kada ryte pabudau ir kėliausi, pajutau, kad net vakarykštė energija, kuri vakar man atrodė tokia menkutė, dabar atrodė kaip nebepasiekiamas energijos fontanas. O dabar jis visas ištekėjęs iš manęs, likau be nieko. Net apsirengti per sunku, tuo labiau eiti per kambarį į tualetą ar vonią. Ką ten eiti, net galvą iškelti sunku stovint, kaip ir stovėti. Tad nusprendžiu vėl atsigulti. Taip lengviau.

 

Girdžiu savo širdies plakimą, girdžiu žingsnius lipančiųjų laiptais į antrą aukštą, girdžiu varstomas ir trankomas duris, girdžiu žingsnius vaikštančiųjų po butą, girdžiu pravažiuojančias mašinas, ir ypač sustojančias, kada jos neišjungia variklio, o stovi su dirbančiu varikliu. Šitie visi triukšmai labai vargina, ir dar labiau čiulpia mano menką energiją. Labai akivaizdžiai patyriu, KIEK DAUG ŽMOGUS KENKIA SAU GARSIAI UŽDARINĖDAMAS DURIS, DAR NET PASTUMDAMAS JAS, KAD JOS UŽSIDARYTŲ SU TRENKSMU, ŠAUKDAMAS, BE REIKALO VAIKŠČIODAMAS PIRMYN ATGAL, KADA PRIEŠ TAI JIS TURĖTŲ APMĄSTYTI, KĄ JAM REIKIA PASIIMTI IR KO NEREIKIA, KAD NETEKTŲ KELIS KARTUS VAIKŠTINĖTI KO NORS DAR PASIIMTI, AR KĄ NORS PALIKTI, nes šitaip jis tik eikvoja energiją, ir ne tik savo, bet ir kitų, šiuo atveju mano energiją, ir aš tą pajutau realiai.

Jau vėliau man buvo Rojaus Trejybės suteiktas ir mokymas, kuris ir paaiškino, kodėl šalia sergančiojo prašoma laikyti tylos. O gi todėl, kad jo energetinės atsargos ir taip išeikvotos, todėl nereikia dar papildomai iš jo atimti esančios energijos likučius – atimti triukšmu, ar pokalbiais su juo. Kada žmogus yra sveikas, jis tokių dalykų tiesiog dar nejaučia, nes jo energijos atsargos yra didelės, tačiau nepaisant didelių atsargų jos vis tiek senka, o ne pasipildo, nuo triukšmo, ar ilgų, ir ypač nuo triukšmingų ir dar piktų, pokalbių.                  

 

Visą dieną pramiegu.Tačiau ne ištisai, bet užmigdamas maždaug porai valandų, o pabudęs vėl mėginu keltis, tačiau tam jėgų neužtenka, todėl guliu toliau, ir vėl savo mintimis mėginu suvesti organizmo fizinės negalios balansą – kaip ir ką darau, ir kodėl man nepavyksta pasiekti norimo rezultato.

 

Rojaus Trejybė mane vis moko TO PATIES – Mano PASITIKĖJIMAS JA – ŠITOJE SITUACIJOJE – LABAI SUMENKO, TODĖL PASĄMONINĖ BAIMĖ IMA VIRŠŲ IR ENERGIJA NYKSTA VIS GREIČIAU, DĖL TO TURIU DAUGIAU BENDRAUTI SU ROJAUS TREJYBE. Bet dabar ir pats bendravimas su Rojaus Trejybe man per sunkus, negaliu sutelkti dėmesio, ir tuoj vėl imu grimzti į mieguistą būseną. Užmiegu vėl porai valandų. Kada atsibundu, vėl viskas kartojasi iš pradžių. Tad tos valandos, kurias miegu, praeina ne taip skausmingai, nors miegas irgi nėra normalus, gilus. Tačiau bent jau jis perkelia mane per kankinančių minčių ir pojūčių slenkstį. Tačiau minties ATSISAKYTI savojo kelio ŠITOS atkarpos, ir pradėti gerti vandenį, dar nekyla. Vis dar noriu žengti pirmyn, nes man atrodo, jog tai būtų Rojaus Trejybės išdavystė, jeigu pradėčiau gerti vandenį, juk toks buvo mano didžiulis pasiryžimas žengti šituo keliu iki galo. Ir energijos buvo daug. Ir lūpos, dar Klaipėdoje suskeldėjusios ir žaizdotos, užgijo. O tai juk ir rodo, kad energija pulsuoja, teka, ir girdo mane iš Rojaus Trejybės. Priešingu atveju tos žaizdos būtų tik gilėjusios, ir kėlusios man dar didesnį fizinį skausmą. O dabar šito kaip tik ir nebebuvo.

Apskritai, kūnas buvo būtent toks, koks ir turi būti, koks visada buvo man dar mokantis mokykloje, o vėliau studijuojant universitete – tiek savo svoriu, tiek lankstumu. Ir šituo aš jaučiau patvirtinimą, jog kelias yra teisingas. Trūko vieno – kūną pripildyti Rojaus Trejybės energija, kaip gerą mašiną geru kuru. Žinojau, kaip tą padaryti, kaip atsukti tą kuro bako dangtelį, tik nebeturėjau jėgų jį PASUKTI. Visa tai suvokiu, tik niekaip man nepavyksta energijos sugrąžinti iš Rojaus Trejybės per PASITIKĖJIMĄ JA IR JOS MAN SAKOMAIS ŽODŽIAIS.

Ir būtent šitos kelios dienos, o ypač paskutinės dvi dienos, man šito nenorint, per pasąmonę, mane veikė tiek, kad ENERGIJA IŠ MANĘS IŠTEKĖJO, kai man ji turėjo ĮTEKĖTI, nes jau baigėsi šešiolikta para be vandens, jau dvigubai ilgiau negu tvirtina dabartiniai medikai mano organizmas gyveno be vandens, tad fizinio kūno mirties riba seniai peržengta, todėl jau toji nerimo būsena turėjo pasikeisti į DIDESNIO pasitikėjimo Rojaus Trejybe būseną ir tuo pačiu energijos papildymo iš Jos PATYRIMĄ. O man išeina kaip tik priešingai pastarosiomis dienomis. Aš visiškai pilnai suvokiu ŠITOKIOS BŪSENOS PRIEŽASTĮ, tik nesugebu tokiomis aplinkybėmis JĄ PAŠALINTI, BENT JAU TIEK, KAD PATIRČIAU PRISIPILDANČIOS ENERGIJOS NORS KIEK PADIDĖJUSIAS ATSARGAS ORGANIZMO VIDUJE.

 

TEORINIS SUVOKIMAS DAR NĖRA PRAKTINIS ŠITŲ PAČIŲ ŽINIŲ ĮSISAVINIMAS, TUO TARPU ENERGIJA YRA REALI IR NEPAPILDOMA SENKA REALIAI, NE TEORIŠKAI.

 

Naktį dar daugiau mane užplūdo mintys, jog mano energijos atsargos gali visiškai pasibaigti, jeigu visą praėjusią dieną net neatsikėliau. Tačiau tuoj pat kita mintis nustelbia šitą – JAU PRASIDĖJO SEPTYNIOLKTA PARA BE VANDENS, O JUK TU ESI GYVAS, TU GALI ATSIKELTI, GALI EITI, GALI VEIKTI, GALI MĄSTYTI, GALI GARBINTI ROJAUS TREJYBĘ, GALI VISKĄ, NORS MOKSLININKAI, MEDIKAI SAKO, KAD ŠITAIP BŪTI NEGALI, PAGAL JUOS TU NIEKAIP NEGALĖJAI SULAUKTI SEPTYNIOLIKTOS PAROS BE VANDENS. NEJAUGI TU DABAR NESI GYVAS? ESI GYVAS. TAI KODĖL NEPASITIKI GYVYBĖS ENERGIJOS TEIKIMU IŠ ROJAUS TREJYBĖS, O IEŠKAI VIS PAPILDOMŲ PATVIRTINIMŲ TAM, KAD TU ESI GYVAS TARSI NETIKĖDAMAS PAČIU SAVO GYVU BUVIMU?

 

Visomis šviesos mintimis aš tikrai TIKĖJAU, bet nebuvau jomis ĮITIKĖJĘS, kad jos būtų tapusios mano savastimi, jog aš net nebūčiau ir dėmesio kreipęs, kuri para, kai aš esu gyvas be vandens. Tiesiog būčiau gyvenęs taip, kaip gyvenu kvėpuodamas NEPASTEBĖDAMAS PATIES KVĖPAVIMO.

Tačiau kada jau daug dienų ir naktų be perstojo širdis daužosi kaip nesutramdytas mustangas, ir nė kiek nerodydama polinkio nors kiek rimti, kada galvoje tarsi kūju kas trankytų, suprantu, kad smegenys nepakankamai aprūpinamos deguonimi, o tai jau menka paguoda mano protui, kad ir kaip mane stiprintų ir ramintų Rojaus Trejybė, jog viskas yra tvarkoje ir dėl to aš neturiu jaudintis. Man stigo nedidelio energetinio impulso, kad tokiomis nepaprastomis sąlygomis, būčiau pajutęs nors mažytį energijos papildymą, nors kuriam lakui. Tai būtų buvęs man atramos taškas – štai tikrai patyriau pagerėjimą, o dabar vėl patiriu smukimą, bet tada tikrai realiai jaučiau energijos pritekėjimą. Man stigo būtent šito realaus PATIRIAMO energijos pritekėjimo, nors ir nedidelio, kad aš būčiau ėmęs visiškai PASITIKĖTI ROJAUS TREJYBĖS ŽODŽIAIS, SKIRTAIS MANE SUSTIPRINTI TOKIOJE PADĖTYJE.

 

Visą naktį aš taip pat, kaip ir prieš tai dieną, miegojau atskirais periodais, gal po porą valandų, tada pabusdavau ir prasidėdavo mano stebėjimai ir analizė.

 

Kada nubudau prieš penktą valandą, mano širdies dūžiai ir tvinksniai smilkiniuose buvo tokie stiprūs, jog man atrodė šitų garsų prisipildė visas nedidelis kambarys. Pagerėjimo jokio nejaučiu, o širdis daužosi taip, kaip niekada nesidaužė, todėl ko gero viskas eina dar blogyn. Vis tik reikia apsispręsti, ką daryti TOLIAU – eiti, net jeigu ir tektų palikti šį pasaulį, ar vėl sugrįžti prie vandens ir kitų skysčių gėrimo. Pirmoji mintis buvo vėl apie Rojaus Trejybės išdavystę, jeigu neisiu toliau pirmyn. Tačiau kita mintis vėl buvo apie urantus. Kas bus tada su jais, kada iš jų tyčiosis ir šmeiš ir visaip mėgins išmušti pagrindą jiems iš po kojų, ir tam prieš juos panaudos ir tokį mano išėjimą iš Urantijos, kad tik sukompromituotų gyvąjį kelią ir Rojaus Trejybės gyvąją religiją.          

 

Galvoje vyko susidūrimas šitų dviejų pozicijų. Trečiojo varianto jau nebesvarsčiau. Ir tai man kėlė didelį vidinį skausmą. Aš žinojau vieną dalyką jau tvirtai, iš Rojaus Trejybės energijos taip lengvai pasiimti dar negaliu, todėl paties geriausio varianto jau ir nebesvarsčiau – likti šitame pasaulyje ir gerti gyvąjį Rojaus Trejybės vandenį, ir tuo pačiu urantus ne tik mokyti toliau, jog Rojaus Trejybė tikrai pamaitina ir pagirdo tiesiai iš savęs, bet savo patyrimu ir paliudyti šito teiginio TIKROVĘ. Dabar mane jaudino tik šitos dvi galimybės, ir kurią pasirinkti man. Aš apsvarsčiau visokius variantus, kaip kas galės panaudoti prieš mus mano patyrimus, kuriais aš pasidalinsiu, likęs čia, kuo bus galima mane apkaltinti, net ir neištikimybe Rojaus Trejybei – šitoje situacijoje. Ir vis tik nusprendžiau likti čia – su urantais. Nepraėjo ir kelios minutės, kai ėmiau vėl mąstyti, o gal vis tik tęsti toliau šį savo kelio etapą? Ir vėl dėliojau už ir prieš argumentus ir vėl sugrįžau prie sprendimo likti čia – su urantais ir toliau vartoti vandenį ir kitus skysčius.        

Galutinai apsisprendęs nusiraminau, bet tuo pačiu pajutau jėgų visišką praradimą.

Dabar norėjau atgauti jėgas SAVO pastangomis. Tačiau aš negalėjau net per kambarį lengvai pereiti, tad jokios kalbos negalėjo būti, kad galėčiau nueiti į parduotuvę. Prisiminiau, kaip kažkada man padėjo po septynių parų badavimo jėgas atstatyti nuplikyti ir be odelės suvalgyti pomidorai. Ši, prieš kelerius metus, patyrimu patvirtinta informacija tiek užsifiksavo mano pasąmonėje, kad aš nieko kito nebenorėjau, kaip tik nuplikytų pomidorų be odelės, supjaustytų ir sumaigytų tame pačiame vandenyje. Taip pat panorau supjaustytų ir išvirtų obuolių kompoto ir išvirtų datulių kompoto. Tačiau kaip visa tai pasiekti parduotuvėje? Vėl įjungiau telefoną, kuris kelias dienas buvo išjungtas, kad niekas netrikdytų, ir parašiau žinutę Violetai. Buvo dar toks ankstyvas rytas, kad ir parduotuvės dar nedirbo. Aš jutau, kad laikas visiškai man sustojo, atrodė, kad niekada nebus tos valandos, kada pradės dirbti parduotuvės, o jėgos taip seko dar labiau. Man net pranešimą buvo nepaprastai sunku parašyti, nes jame aprašiau ko ir kiek noriu, ir kaip turėtų būti paruošta. Kada Violeta viską atvežė, aš vos galėjau prieiti prie lango, kad per jį pasiimčiau maišelį su dviem termosais ir stiklainiu.

 

Valgiau gulėdamas, nes taip buvo lengviau. Po poros palengva suvalgytų pomidorų, ėmė sugrįžti jėgos. Tai taip pat liudijo tą faktą, kad pasąmonė pajuto NUSIRAMINIMĄ, ir tada Tėvo-Rojaus Trejybės suteikiama energija ėmė atsistatyti. Šiaip jau tik suvalgius bet kokį produktą, tuoj pat jėgos nespėja sugrįžti, nes turi praeiti dar laiko, kol tas produktas būna suvirškintas ir įsisavintas, o jau tada ateina jėgos. Tačiau vidinis nusiraminimas ateina anksčiau už maisto suvirškinimą ir įsisavinimą, todėl ir jėgos ėmė palengva atsistatyti labai greitai. Po poros valandų aš jau atsikėliau ir nuėjau į vonią nusiprausti ir nusiskusti, ko prieš dieną padaryti jėgų neturėjau. O po pietų jau pats sėdau į mašiną ir nuvažiavau į parduotuvę nusipirkti dar pomidorų.

 

Viduje jutau kažkokią dviprasmišką būseną – buvo šiek tiek liūdna, kad vis tik nežengiau pirmyn su VISIŠKU PASITIKĖJIMU ROJAUS TREYBE, tačiau tuo pačiu patyriau, jog tai, ką medikai rašo, kad žmogus be vandens miršta septintą-devintą dieną negalima taikyti visiems be išimties, nes su ROJAUS TREJYBE aš sulaukiau septynioliktos paros be vandens, ir BŪTENT MEDIKŲ ŠITOKIŲ TEIGINIŲ PERSKAITYMAS INTERNETE MANO PASĄMONĘ TIEK IŠJUDINO, KAD ĖMĖ ŠLUBUOTI ŠITOJE PADĖTYJE MANO PASITIKĖJIMAS ROJAUS TREJYBE, IR TADA NEBEGALĖJAU ĮSISAVINTI JOS MAN SUTEIKIAMOS ENERGIJOS. Energija įsisavinama ramybės būsenoje, o nepasitikėjimo būsenoje jos net dar daugiau prarandama. Tai man buvo pamokantis patyrimas. Tuo labiau kad ir Rojaus Trejybė man suteikė mokymą, kuriame ji paaiškino, jog aš neturiu siekti tikslo – maitintis tik Jos energija ir gerti taip pat tik Jos energiją – o vietoje šito aš turiu vis giliau bendrauti su Ja ir atsiduoti Jos vedimui iš vidaus, ir tada vis dvasingėjanti mano sąmonė pati savaime maitinsis Jos jau man suteikiama energija ir gers Jos vandenį nebereikalaudama maisto ir vandens materialu pavidalu, ir net nebekreips jokio dėmesio kelinta diena ji šitaip maitinasi Jos energija. Tai bus tokia natūrali sąmonės būsena. Todėl ne sąmonė turi derintis prie maisto ir vandens, bet sąmonė turi apspręsti mitybos ir vandens poreikį per gyvą ryšį su Rojaus Trejybe.

 

Ir patyriau tokią Rojaus Trejybės meilės virpesių bangą savo viduje, kad tas kartėlis buvo visiškai ištirpintas.

 

Patyrimas sukauptas, ir jis jau tapo praeities akimirka.

 

Jis JAU NEBEPAKARTOJAMAS.

 

Aš esu ŠIOJE akimirkoje ir rengiu pagrindą ATEITIES akimirkai, bet jau kitokiai akimirkai; ir kitokiomis sąlygomis; ir su kitokiu savo sąmonės dvasiniu lygiu.  

            

2010 12 02