Mūsų, Nebadono, Vietinės Visatos Sūnaus Kūrėjo, MYKOLO, daugumai žinomo tik Jėzaus iš Nazareto vardu, atsakymas-mokymas-parabolė, suteiktas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, 2010 06 26

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Nebadono Vietinės Visatos Kūrėjo, Mykolo, daugumai žinomo Jėzaus iš Nazareto vardu, atsakymas-mokymas-parabolė, perteiktas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, 2010 06 26.
Violetos klausimas:
Mylimas Nebadono Mykolai, dabar, kai mūsų dvasios yra atsivėrusios Rojaus Trejybei, tai tuo pačiu mūsų dvasios yra atviros ir tau.
Mylimas Mykolai, Urantijos Knygoje yra nemažai parabolių, bet jos yra pritaikytos to laikotarpio žmonių sampratai, o kokia būtų parabolė šių dienų žmonėms?
Algimantas:
Nebadono Vietinės Visatos Kūrėjau, Mykolai, daugumai žinomas Jėzaus iš Nazareto vardu, aš esu pasiruošęs perteikti tavo mokymą, kad galėtų jį išgirsti tavo sielos broliai ir sesės.
Nebadono Mykolas:
Mano mylimieji, žemiškieji vaikai, broliai ir sesės dvasioje, jūs esate patys mylimiausi, kadangi jūs siekiate eiti gyvuoju keliu; eiti, atsivėrus man, net ir taip, kaip aš mokiau savo apaštalus – eiti nebijant, atsidavus TAM, KURIS YRA JŲ VIDUJE.
Jūs einate ir patiriate, šituo keliu eidami, šito kelio teisingumą, tikroviškumą, realumą, ir tuo pačiu tvirtėjate jame LIUDYDAMI, kad šitas kelias yra TIKROVĖS kelias, ir jame jūs sutelpate VISI, turėdami savo – kiekvieno - asmeninio patyrimo takelį.
Tačiau jūs esate šitame GYVAJAME kelyje. Dėl to jūs ir tvirtinate, kad šitas kelias yra gyvasis kelias – tikrovės kelias – o jūsų patyrimai suplaukia asmeniniais takeliais į milžinišką kelią taip, kaip ir milžiniškos Rojaus Trejybės neaprėpiamos upės vandenys sutalpina visus jūsų mažus upelius ir intakus.
Eikite šituo keliu DRĄSIAI, ATSIDAVĘ SAVO Tėvams ir MANO Tėvams, ir šituo ėjimu jūs tvirtėsite ir tapsite vis daugiau pasitikintys savo jėgomis, ir sieksite gilesnio atsivėrimo savo Tėvams ir mano Tėvams, ir šituo mes būsime VIENA DVASIOJE VISI.
Kada aš buvau, prieš du tūkstančius metų, materialiu pavidalu, žmogiškuoju pavidalu, ir siekiau savo sielos brolius ir seses mokyti didesnės šviesos, man buvo sunku jiems perteikti tą šviesą, kad jie galėtų suprasti – suprasti jiems priimtinu būdu.
Tuo metu žmonės buvo daug aršesni. Jie buvo ritualų ir dogmų nelaisvėje. Jų gyvenimas buvo sutalpintas į labai griežtus žydų religijos rėmus, iš kurios išsiveržti – reiškia tapti raupsuotuoju, atstumtuoju, nebe tos visuomenės nariu.
Todėl mano mokymų jie negalėjo priimti tokių, kokius aš TROŠKAU skleisti. Aš jiems negalėjau aiškinti, ką galite dabar aiškinti JŪS apie visos kūrinijos šeimą, apie savoTėvus – Rojaus Trejybę. Tuomet jų buvo samprata, kad Izraelio Tėvas yra Izraelio. Jie nežinojo, kad jų Tėvas yra ir kiekvieno žydo – asmeniškai - tas pats Tėvas. Jiems buvo per ryški šviesa priimti nuostatą, kad Tėvas taip pat yra ir pagonių.
Mano mokymai jiems buvo per daug revoliucingi. Aš privalėjau derintis prie jų, paiimant iš jų Raštų geresnę teiginių pusę, o menkesnę paliekant nepagarsintą, bet praplečiant ją.
Tačiau, kada aš kalbėdavau minioms, jose buvo įvairių mano vaikų, brolių ir sesių dvasioje. Jų supratimas buvo labai įvairus. Todėl aš jiems pradėjau perteikti paraboles, mokyti įvairia samprata suprasti tą pačią parabolę.
Kiekvienas – pagal savo supratimą – galėjo išsiaiškinti girdėtą parabolę.
Tuo pačiu parabolė galėjo jiems suteikti ir DIDESNĘ ŠVIESĄ, kad jie galėtų SUSIMĄSTYTI, jog aš paraboles perteikiau NE ŠIAIP SAU, kad jie išgirstų ir pasitenkintų tos parabolės išklausymu ir ją užmirštų.
Mano siekis buvo APRAMINTI juos, suteikti jiems DIDESNĘ ŠVIESĄ, ir šitoje didesnėje šviesoje, kad jie galėtų taip pat tapti GERESNI, atsigręžę į Tėvą, atsigręžę į visų Kūrėją, kiek kiekvienas buvo pajėgus atsigręžti savo vidumi, ir savo viduje.
Dabartinė žmonija yra LABAI SUSISKALDŽIUSI. Ji turi pilna tikėjimų, įvairių neapibrėžtų vadinamųjų sektantiškų judėjimų. Tarpusavy jie lenktyniauja, kad pritrauktų daugiau į savo gretas, sukelia daug skausmo savo kitiems nariams, kurie nepaklūsta, stengiasi išsiveržti.
Toks lenktyniavimas nėra numatytas Tėvo. Toks lenktyniavimas yra nukreiptas prieš Jo valią.
Dabartinei visuomenei įveikti tokį susiskaldymą yra DAR SUNKIAU negu mano laikais mano apaštalams – įveikti tas griežtas dogmas ir ritualus, tuos nustatytus labai grubius rėmus, tarp kurių jie galėjo gyventi apimti baimės. Dabar jūs turite tarsi ir kitonišką gyvenimą - daug laisvių. Tarp tų laisvių jūs neberandate tų pačių rėmų. Todėl ir dabartinei žmonijai, suteikiant kokį nors mokymą – parabolę – o parabolė – tai yra pateikimas įvairių prasmių vienu ir tuo pačiu epizodu – arba alegorija – kada panaudojami kokie nors gamtos reiškiniai taip pat perkeltine prasme, bet iš to galima pasimokyti. Alegorijų pilna pasakose, pasakėčiose.
Ką aš jums galėčiau pasakyti DABAR? KOKIĄ parabolę?
Išplaukė žvejys į vandenyną valtele. Iriasi. Mato plaukia didelis laivas. Laive – milžiniška šviesa, gražiai apsirengę vaikšto žmonės, aukšti deniai, skambi muzika.
O jis irkluoja. Irkluoja.
Kada pamatė nuo denio žmonės valtelę, pradėjo šaukti: “Žmogus plaukia! Vandenyne! Vienas! Išmeskit gelbėjimosi plaustą, kad jis galėtų ant jo persėsti, kurį galėtume užkelti į šitą didelį laivą, kad galėtume jį išgelbėti.”
Išmetė plaustą, o irkluojantis – tolyn irkluoja – savo maršrutu. Jis nesėdo į šitą plaustą. Jis sušuko: “Aš turiu SAVO kelią! Aš plaukiu TĖVO vandenynu. Jame galima skęsti ir gauti AMŽINYBĘ. Jūsų laivas yra prabangus, prašmatnus – ne toks, kaip mano valtelė. Jums atrodo, kad jūs turite tvirtą laivą, bet jis yra laikinas, ir nevisas bangas jis gali atlaikyti.“
Kada jūs mąstysite tiesiogiai apie šitą parabolę, jūs galvosite, kad šitas, vienišas, irkluojantis valtelę vandenyne, žmogus – praradęs protą. Jam siūlo išsigelbėjimą, bet jisai plaukia savo maršrutu. Tiesiogiai mąstydami, logiškai mąstydami, jūs neįžvelgsite parabolės gelmės.
Atsidavimas TAM, kuris veda, atsidavimas tam, KURIS YRA VIDUJE ir PASITIKĖJIMAS šituo, kuris yra viduje, IR VEDA, SAUGO.
Tai yra MILŽINIŠKAS IŠBANDYMAS; išbandymas, pranokstantis loginį mąstymą.
Koks gi plaukiantis vandenyne valtele nepasinaudos suteikta pagalba, kad pakiltų ant tvirto denio, materialioms kojoms tvirto denio.
Tačiau, turintis SAVO maršrutą, turintis TVIRTYBĘ, turintis GYVĄ RYŠĮ SU TUO, KURIS YRA JO VIDUJE, IR KURIS YRA NUTIESĘS JAM MARŠRUTĄ, kuris nesutampa su šito šviesaus lainerio deniu, ir visos komandos, visos atmosferos, visos aplinkos siūloma pagalba, materialia pagalba, liudija to plaukiančiojo ATSIDAVIMĄ IR TIKĖJIMĄ.
Denyje esančių, nors ir tvirtai jaučiančių materialų pagrindą po materialiomis kojomis, ramybė yra TARIAMA; tariama ramybė, kol nėra aplinkui siaučiančių uraganų. Kol vandenynas ramus, tol jie jaučia tvirtą atramą po kojomis, tol jie mėgaujasi teikiamais materialiais malonumais jų materialiam kūnui. Tačiau vos tiktai ištinka milžiniškos audros sukeltų bangų galingas pasipriešinimas šitam pačiam laineriui, vos tik atsiveria milžiniška vandenyno gelmė tarp bangų, tų pačių, prieš akimirką pasitikinčių, žmonių viduje atsiranda NERIMAS IR BAIMĖ. Ta pati muzika jų nebedomina. Siūlomi visi malonumai nustoja prasmės. Jie pradeda žvelgti daugiau Į SAVO VIDŲ. Jie prisimena, kaip jie gyveno iki šios akimirkos, kas liko namuose. Galbūt - tai paskutinės akimirkos materialiu pavidalu šitame pasaulyje?
Todėl jų tas nuoširdus atsivėrimas savo viduje pranoksta tai, kas yra tame pačiame denyje – ta pati šviesa, ta pati muzika, tas pats vanduo baseine, bet JŲ POŽIŪRIS PASIKEIČIA, ir jie tada pradeda mąstyti, kad tas, praplaukęs vienišas žmogus - nes jo maršrutas buvo kitas – jis plaukė vedinas vidinio locmano, kuris yra viduje, ir kuris diktavo jo asmeninio kelio maršrutą.
Jie pradeda mąstyti, kad tas žmogus turėjo kažkokią mintį. Kodėl jis nepakilo? Reiškia - nepakilo, nepasinaudojo jų materialia siūloma pagalba, nes turėjo kažkokią giluminę mintį, kurios jie NEĮŽVELGĖ tada, palaikydami jį BEPROČIU.
Visuomet žiūrėkite į GELMĘ – kiekvieno teiginio gelmę.
Žvelkite į teiginį iš įvairių pusių ir panirkite į jo gelmę, kuri leistų patirti jums to teiginio prasmingumą VISUMOS atžvilgiu, ne tik jūsų asmens, VISUMOS atžvilgiu.
Algimantas:
Ačiū tau, mylimas Sūnau Kūrėjau – Mykolai, daugumai žinomas kaip Jėzus iš Nazareto vardu, už šitą mokymą. Manoji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.
-------------------
Ačiū Violetai už šio mokymo įrašą ir išrašymą.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas

Algimantas
2010-07-07 17:41:54


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal