Algimanto klasės susitikimas po keturiasdešimt metų, 2011 m. rugsėjo 24d.

Vėl atėjo naujas – kas penkerius metus – mūsų klasės susitikimas Utenoje.

Mūsų buvusi mokykla – tai buvusi Saulės gimanzija, vėliau – pirmoji vidurinė mokykla, dar vėliau poeto Teofilio Tilvyčio vardo vidurinė mokykla, dabar – vėl Saulės gimnazija. Vargšė mokykla, kada tiek daug kartų keitė savo pavadinimą, tai net ir tos pačios mokyklos mokiniai, baigę ją kitokiu pavadinimu, negali suprasti, jog jie mokėsi vienoje mokykloje. KUO GI BUVO BLOGAS JOS PIRMASIS – SAULĖS – VARDAS, KAD TIEK REIKĖJO JĮ KAITALIOTI? Tai vis žmonių BAIMĖ ŠVIESOS, verčia juos net ir SAULĖS pavadinime matyti pavojų sau, todėl ir lankstosi – kaip nendrė – pagal tuometinių politinių-ideologinių vėjų pūtimą. Kada nėra VIDUJE pagrindo – ATRASTOS SAVYJE ROJAUS TREJYBĖS – tada tikrai BAISU net ir šviesaus SAULĖS pavadinimo.

 

Tikrai pasisekė mums, kurie mokėmės šitoje mokykloje būtent tuo metu, nes pirmuosius dvejus pradinės mokyklos metus mes mokėmės senajame dviejų aukštų raudonų plytų pastate, kuriame nebuvo jokių patogumų – tualetas lauke, ir dar toli, reikėdavo žiemą nuo kalniuko nučiuožti, taip vaikų tas kalniukas buvo paverstas ledo čiuožykla, kad visas kelias nuo kalnelio buvo nublizgintas kaip stiklas. Vanduo gerti – iš didelio katilo, pastatyto koridoriuje šalia sargo. Sargas varpeliu skambindavo po kiekvienos pamokos pertraukai, o po pertraukos – vėl pamokai. Buvo vienas labai nuostabus ir geraširdis senukas – visas pražilęs, nedidukas, visada maloniai pašnekinantis, padrąsinantis vaikus, net ir vėluojančius į pamokas, o ne šaukiantis ant jų. Gėris traukia gėrį, kaip ir blogis – blogį. Todėl mes mažiukai, taip pat jo užšnekinti mielai jam atsakydavome, o ne bėgdavome tolyn.

 

Šalia buvo dideli vaikų namai, kurių vaikai mokėsi drauge su mumis vienoje klasėje, kol mes mokėmės senajame pastate, o jaująjį statė šalia, mūsų akyse. Buvo mūsų klasėje ir ATSILIEKANČIO MĄSTYMO vaikų iš tų vaikų namų. Tai irgi leido mums – nesąmoningai – pažinti KITOKIUS vaikus, kuriems net paprastus dalykus suprasti būdavo labai sunku. Tačiau aš neprisimenu, kad mes juos būtume pravardžiavę ar menkinę, kaip tą daryti vaikai labai greiti. Mūsų santykiai su jais buvo labai draugiški. Labiausiai iš jų atsliekantis buvo Simonas, daug mažiau Rokas, O Juozas buvo jau niekuo nesiskiriantis nuo mūsų. Buvo mūsų klasėje ir mergaičių iš vaikų namų. Vėliau, kada pradėjome mokytis naujojoje mokykloje – trečioje klasėje – vaikų namų aukėtiniai nebelankė mūsų mokyklos, nes jie liko senajame pastate, ir jame buvo jau vien tik jų mokykla. Tada pirmą kartą pajutau, ką reiškia IŠISKYRIMAS su draugais. Todėl per pertraukas aš dar nueidavau ir į aną – jau nuo mūsų atskirtą – mokyklą. O su Juozu ryšius palaikiau labai ilgai, net tada, kada jis išvažiavo, po aštuntos klasės, mokytis į Taliną, į taikomosios dailės technikumą, jam atvažiavus atostogų susitikdavome. Buvau su juo susitikęs jau ir po mokyklos baigimo, vėliau ryšiai nutruko, nes jis ir liko gyvneti Taline.

 

Tuo metu buvo paplitusi nuomonė, kad anų vaikų namų auklėtiniai nieko gero pasiekti negali, ir aš džiaugiausi, kada Juozas šitą nuostatą pranoko.  

 

Pradinėje mokykoje mes lankėme ir prailgintą grupę, kurioje ruošdavome užduotus namų darbus. Tai būtent prailginta grupė buvo jau kitame pastate – mažyčiame mediniame namleyje, vadinamoje ŠPOKINYČIOJE. Tas namelis tikrai buvo panašus į inkilą, toks mažytis. Buvo prailginta grupė, ir net retkarčiais ir pamokos, šalia bažnyčios esančioje KLEBONIJOJE, kuri tuo metu buvo atimta iš bažnyčios ir atiduota mokyklai.

 

Naujojoje mokykloje buvo man keista, kad nebereikia bėgti laukan į tualetą, ir vanduo buvo koridoriuje, iš tam skirto krano, ir visi sutilpome, nebeliko kraustymosi į ŠPOKINYČIĄ. Buvo patogu, šilta, ir jauku. Tačiau anie prisiminimai man buvo visą laiką labai malonūs.

 

Man taip patiko mokytis, kad per vasaros atostogas, kada jau perėjau į ketvirtą klasę, niekaip negalėjau sulaukti mokslo metų pradžios. Net kelis kartus ėjau į mokyklą, tikėdamasis, gal mokslo metai prasidėjo kaip nors anksčiau, gal nereikės laukti iki pačios rugsėjo pirmosios. Tačiau mokykla buvo užrakinta. Durys neatsidarė. Man buvo taip liūdna, kad klibinau užrakintas duris, dairiausi per langus, ir tikėjausi, kad tai netiesa, kad mokykla dar ATSOTOGAUJA, kad nebus mokslo metų ankstesnės pradžios. Ir tuo patikėti nenorėjau, todėl po kelių dienų vėl ėjau žiūrėti, gad šįkart jau pamokos prasidėjo. Ir vėl mokykla buvo užrakinta. O man taip patiko mokykloje. Ir šitą ryšį su mokykla išsaugojau visą laiką. Kada būdavo ilgosios vasaros atostogos, aš vis tiek ateidavau, ar su dviračiu atvažiuodavau prie užrakintos mokyklos, apeidavau aplink ją, nusileisdavau į mokyklos stadioną. Tą dariau ir per studijas Vilniaus universitete, ir jau dirbdamas Lietuvos Radijuje ir televizijoje, tą darau iki šiol, kai atvažiuoju į Uteną pas pusbrolį, su kuriuo ir užaugau viename kambaryje. Būna taip, kad pataikau atvažiuti ir tokiu metu, kada viduje būna būdintis, kuris mane įleidžia į mokyklą, kada aš jam paaiškinu, jog ją esu užbaigęs 1971 metais. Dabar mokykla labai pertvarkyta, naujai suremontuota, bet prieš metus dar suradau MŪSŲ LAIKŲ grindis vieno koridoriaus gale, pirmajame aukšte, ten kur buvo dirbtuvės, o jose – vaikinams – darbų pamokos – medžio, vyresnėse klasėse metalo, O Rimantas ir Romualdas turėjo net atskirą programą – mat jie sugalvojo pasidaryti motorinę valtį. Tai jau tikras projektas. Tuo tarpu merginos mokėsi valgius virti. Ir aš taip pat džiaugiuosi, kad buvo darbų pamokos, nes jos man labai pravertė mano kasdenybėje, nes aš pats pasidariau sau – kai prireikė – ir knygų spintą – pagal savo sugalvotą estkizą – ir įvairius metalo darbus, kai remontuodavau savo mašiną ar dviratį, ar namų durų spynas, ar net darydamas kelis kartus buto remontą, kurį dariau pats.

 

Klasėje visada būdavo budintieji, kad užtikrintų klasės švarą ir tvarką pertraukų metu. Mes patys plaudavome klasės grindis, valydavome suolus, klasės langus, jų rėmus, ir palanges. Nors TUO METU entuziazmo tokiems darbams nerodėme, tačiau darbus atlikdavome. Ir dabar matau iš tų, tokių smulkių pareigų, didžiulę naudą mano ASMENYBĖS LABUI. Ir kada man dabar sako, kad viską, karotoju, VISKĄ už pačius mokinius daro samdyti darbuotojai, nes mokinių TESĖS būtų pažeistos, jeigu jie patys tvarkytųsi, TAI AŠ SAKAU JUMS VISIEMS – TAI NETIESA. Priešingai, jų teisės kaip tik numato, kad jie semtųsi ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių. Tai Tėvo-Rojaus Trejybės valios pažeidimas, DRAUSTI VAIKAMS TVARKYTIS SAVO JĖGOMIS SAVO MOKYKLOJE. Tam ir yra mokykla, kur JOJE IR MOKO, KAIP LAIKYTIS IR PALAIKYTI TVARKĄ IR ŠVARĄ MOKYKLOJE. Jeigu šito nėra, tuomet MOKYKLA NEGALI BŪTI VADINAMA MOKYKLA, NET JEIGU JĄ KAS VADINTŲ GIMNAZIJA, IR NET SAULĖS. TOJE VIETOJE YRA TAMSA  Aišku, kad šitaip trumparegiškai Numoko Lietuvos VALDŽIA, pati būdama tamsi ir nesuvokianti, kaip turi veikti MOKYMO procesas MOKYKLOJE – TIK PER ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMĄ ĮVAIRIOSE SRITYSE, ĮSKAITANT IR TVARKOS IR ŠVAROS PALAIKYMĄ MOKYKLOJE PATIEMS. Šiuo metu mokykole yra DIDŽIAUSIA NETVARKA, kada mokiniai rūko, geria alkoholį, vartoja narkotines medžiagas, skriaudžia silpnesnius, ir ne šiaip pajuokaudami ir nekaltai, bet panaudodami fizinę jėgą ir net atlikdami nusiklastamus veiksmus, o už juos mokyklą valo suaugusieji. TAIP žlugdomas asmenybės ugdymo procesas, O BE ASMENYBĖS UGDYMO PROCESO NEIŠVENGIAMI TRAGIŠKI VAISIAI VISOSE VALSTYBĖS VALDYMO IR GYVENIMO SRITYSE. Šitų mano žodžių tiesą jūs patys paliudysite dar savo kartoje. Tačiau TUOMET neverkite, kad aš jūsų neįspėjau apie milžinišką pavojų ir neišvengiamą tragedija, kuri laukia JŪSŲ, NE MANĘS.

 

Mūsų mokykloje buvo labai daug nuostabių mokytojų. Ir man įstrigo įvairių dalykų mokytojų dažnai akcentuoti teiginiai, kad mes turime būti teisingi, siekti tiesos, žmogų vertinti ne pagal jo išoroę, bet pagal vidų. Ir tą mums sakė ir pradinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja, ir vėliau jau atskirų dalykų mokytojai – lietuvių kalbos, rusų kalbos, anglų kalbos, matematikos – algebros ir geometrijos, o būtent šiuos du dalykus mums dėstė mūsų auklėtoja, kuri mus mokė nuo penktos klasės iki pat mokyklos baigimo. Todėl man tokie teiginiai tiek įstrigo, kad juos išsaugojau iki šiol, kada jau atradęs savyje Tėvą-Rojaus Trejybę šitais teiginiais NE TIK GYVENU KASDIEN, BET JUOS GRINDŽIU MANO VIDUJE PULSUOJANČIA ROJAUS TREJYBĖS VIENODA MEILE VISIEMS.

 

Taigi po mūsų gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje išvažiavau į Uteną. Pusbrolio namuose nebuvo, tad turėjau dar laisvo laiko ir išėjau pasivaikščioti po miestą. Prie policijos link manęs artėjo moteris su jaunuoliu. Kada jau  buvome arti vienas kito, moteris ištarė garsiai mano pavardę ir pridūrė, kad turi mane sustabdyti ir pašnekinti. Mane tai labai nustebino, nes jos visai nepažinojau. Tai, kad ji ištarė garsiai mano pavardę, manęs nenustebino, nes dar kai kurie mane prisimena nuo mano darbo televizijoje laikų, kartais pasisveikina, nors aš tų žmonių nesu gyvenime matęs. Dabar gi ji pareiškė, kad ji turinti mane sustabdyti ir pašnekinti, ir iškart paklausė, ar aš ją atpažįstu. Pasakiau, kad nepažįstu. Tada ji sako, kad ji yra mano klasioko Rimo sesuo, ir tuoj pat klausia, ar ją dabar jau prisimenu. Čia būtina įterpti, kad Rimas prieš kurį laiką nusižudė. Aš vėl sakau, kad neprisimenu. O galvoje sukasi kaip kompiuterio programa, tikrindama mintis, stengdamasi man priminti, ir tuoj savęs mintyse klausiu, negi Rimas turėjo kokią seserį? O ši dar kartą pakartoja Rimo vardą ir prideda ir pavardę, ir vėl mane spiria, ar dabar jau atpažinau ją. Galvoje jokio vaizdinio, kad būtų realus Rimo sesers prisiminimas, nėra, todėl jai aiškinu, kad neatsimenu, gal labai jau maža ji dar buvo, kad neatkreipiau dėmesio. Tada ji rodo į jaunuolį ir sako, kad tai jos sūnus.

 

Matau jos veide kančios – gilios kančios – žymes. Ėmiau jai aiškinti, kad ji nusiramintų, jog Rimas niekur neišnyko, tik labai trumpam jie išsiskyrė. Ji tarsi ūgtelėjo savo vidine kažkokia nematoma energija, truputėlį atsipalaidavo nuo įtampos ir kančios jos veidas. Tačiau abejonės jai liko. Ji paklausė, ar aš tikrai taip manau. Pasakiau, kad tą aš žinau, tačiau viską nuosekliai paaiškinti, kad ji suprastų, reikėtų skirti daug laiko. Tačiau dabar svarbiausia noriu jai pasakyti, kad ji nusiramintų, ir TIKĖTŲ, jog yra tikri kiti pasauliai, kur vyksta prisikėlimas, tik aukštesniu energetiniu pavidalu-kūnu, bet su tuo pačiu asmeniniu aš, kuris ir buvo šitame pasaulyje ir tame kūne, kuris ir liko šioje planetoje.

Kada mes išsiskyrėme, ėjau palei mažą Utenėlės upelį ir mąsčiau, KOKS NETIKĖTAS SUSITIKIMAS.

 

RIMANTAS buvo labai gabus mokinys, ypač tiksliesiems mokslams, ir puikiai piešė. Įstojo į Dailės institutą, tapo architektu. Tačiau gyvenimo SPAUDIMO neištvėrė. Jam stigo DVASINIO PAGRINDO, ant kurio būtų stovėjęs TVIRTAI, todėl ir iš jo išsiverždavo ir pašaipų gaidėlės, besiribojančios su cinizmu mano DVASINĖS veiklos atžvilgiu. Ir prieš penkerius metus, kada buvome klasės susitikime, jis man taip pat vis replikuodavo dėl mano dvasinio kelio. Bet mano nuostabai, jis man atsisveikinant su visais paklausė manęs, ar gali mane palydėti iki mašinos. Aišku, kad aš tam neprieštaravau, nes tai buvo MINTIES DERINTOJO JĖGA IŠ VIDAUS, jam pačiam šito nežinant, kuri jam ir diktavo iš vidaus šitaip atsisveikinti su manimi, apsikabinant. Daugiau aš jo nebemačiau, BET TIKRAI PAMATYSIU.

 

Ir štai aš gatvėje sutinku Rimo seserį, kuri mane atpažįsta, sustabdo, ir užšnekina gatvėje. Aš jos nemačiau nuo mokyklos baigimo – keturiasdešimt metų. Tai kaip aš galiu ją atpažinti dabar, kada mano mintyse labai neryškiai ima išplaukti kažkokie vaizdiniai, ir pradedu prisiminti, kad Rimas turėjo seser, man net atrodo, kad turėjo dvi seseris, ir jos visada mokykloje būdavo su didžiuliais baltais kaspinais, įpintais į plaukų kasas, kas tuo metu buvo taip įprasta. O dabar ji, perkopusi penkiasdešimt metų, ir dar kančių apimta, nebuvo ta baltais kaspinais pasidabinusi mokinukė.

 

Ir vėl prisimenu, kai – dar likus kelioms savaitems iki klasės susitikimo – Tėvas man vėl pažadėjo siurprizą, ką Jis man paprastai pažadėdavo prieš mano kokias nors keliones ar susitikimus, ir tie siurprizai atsitikdavo. Ir tikrai šis susitikimas gatvėje man buvo tikras siurprizas – būtent RIMO sesuo, kai paties Rimo KLASĖS susitikime jau nebebus šitame pasaulyje niekada..    

 

Kaip buvo sutarta, 15 val. susrinkome prie mokyklos. Deja, mokykla buvo užrakinta, jokio budinčio nebuvo, tad mes būriavomės keliomis grupelėmis prie mokyklos. Aš priėjau prie kiekvieno ir apsikabinau su kiekvienu, tiesiog pats mano dvasinis aš – iš meilės – troško apkabinti visus. Ir tą aš dariau materialiu veiksmu, nors nė per vieną ankstesnį klasės susitikimą šitaip nesielgiau, manau, kad tuo nustebindamas visus. Tačiau toji MEILĖS BŪSENA BUVO TOKIA NATŪRALI, KAD IR PATS APKABINIMAS BUVO NATŪRALUS, NE DIRBTINIS IR KITIEMS, kada jie pajusdavo patį apkabinimo veiksmą. Nė vienas ne tik nesipriešino, neišsisukinėjo, ką akimirksniu pajuntu vidumi ir nenorinčiojo raumenų nesąmoningu įsitempimu, bet dar atsakydamas taip pat savo ruožtu spūsteldavo ir mane savo atsakomuoju glėbiu. Tik Aldonos reakcija buvo netikėta, ne tiek pašaipi – kaip anksčiau, kiek smalsi, kada ji manęs dar paklausė, ar tai tiesa, ką jai yra sakę, jog aš esu Rojaus ambasadorius.

 

Aldona visada buvo linkusi dėl mano dvasinio kelio abejoti, ir man nuolat pateikdavo kontrargumentus, jog aš turėčiau iš pradžių pasiekti, kad mano meilę pajaustų mano artimieji, o jau tada apie ją kalbėti visiems, kitaip tokia meilė tėra tik tušti žodžiai. Tai visų vien tik intelektualiai mąstančių žmonių klaida, nes jie nėra patyrę gyvo ryšio su Kūrėju, nėra atradę Jo savyje, todėl jų samprata neapima VISUMINĖS KŪRĖJO DVASINĖS MEILĖS PATYRIMO, kada tikrai MYLI VISUS. O šeimoje gali būti harmoningi santykiai irgi tik PER ATRASTĄ SAVYJE KŪRĖJĄ, o ne per kaprizų tenkinimą, kada vienas vis reikalauja, o kitas vis nuolaidžiauja, kad tik namuose būtų tariama, o ne tikra ramybė ir tvarka..Juk ir Jėzų SAVOJI biologinė šeima – ir jo motina, Marija - ne tik atstūmė, bet net ir laikė pamišusiu, ir net pasidavė įkalbama fariziejų, kad Jėzų įviliotų į farieziejų paspęstus spąstus. Todėl Jėzus, jeigu būtų siekęs sureguliuti savo santykius su namiškiais, tai būtų turėjęs nutraukti savo viešą veiklą, ir tuo pačiu būtų sužlugdęs savo misiją mūsų planetoje, bet skirtą visai visatai.  

 

Aldonai atsakiau ją pataisydamas, :“Ne Rojaus, bet Rojaus TREJYBĖS ambasadorius. Taip – tai TIESA.“

 

Aldona – gydytoja, o gydytojų ego apkritai yra labai didelis, KAIP IR MOKSLININKŲ, POLITIKŲ, IR KUNIGŲ. Todėl šitų sferų žmonės sunkiausiai gali pasukti DVASINIO PABUDIMO keliu. Todėl jie sukelia daug problemų ir kančių VALSTYBĖS VISUOMENEI. Būtent tokie EGOISTAI žmonės mokosi ir medicinos, nes jie nori kitus VALDYTI, GAUTI NAUDOS, IR SULAUKTI PRIPAŽINIMO. O ligonius BŪTINA NE VALDYTI, O MYLĖTI, KAD GREIČIAU PAGYTŲ. Daktarai turi pajausti MEILĘ savo viduje, patirti ją savo BŪSENA. O kaip gi ją patirsi neatradęs savyje MEILĖS ŠALTINIO – KŪRĖJO – TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS? Aišku, kad nepatirsi, todėl ir savo pacientų JOKIU BŪDU NEMYLĖSI, nors jie visi – kartoju, VISI – yra Tėvo-Rojaus Trejybės dukros ir sūnūs, vienodai Jo mylimi.

 

Aldona manęs paklausė, o ką gi aš darau kaip ambasadorius? Paaiškinau, kad jokių PRIVILEGIJŲ NETURIU. Aš bendrauju su Rojaus Trejybės Asmenimis, gaunu iš Jų mokymus, kuriuos skelbiu svetainėje, mokau žmones šviesos, platesnio ir gilesnio tikrovės supratimo, ir gyvo ryšio su Rojaus Trejybe ir Jos garbinimo, ir pats gyvenu Rojaus Trejybe kasdien.

 

Aš laukiau, kokios nors spygliuotos pašaipėlės, tačiau jos nebuvo. Aldonos reakcija buvo santūri ir, sakyčiau, net draugiška, nors nuo mano paaiškinimo jai nebuvo aiškiau. Galbūt ji tikėjosi, kad aš atsakysiu neigiamai, kad tai žmonių prasimanymai, o gal man atsakius teigiamai ji pajaus, kad mano mintys jau prasilenkia su sveiku mąstymu ir logika, tada aišku ir be paaiškinimo, kodėl jis yra ambasadorius. Manyčiau, kad jos Minties Derintojas – kaip ir visų kitų klasiokų – pasidarbavo taip, kad šįkart nepatyriau JOKIŲ PAŠAIPŲ. O Vytautas dar man prispažino, kad jis skaitė mano aną  - prieš penkerius metus – klasės susitikimo aprašymą. Tuo aš labai apsidžiaugiau, reiškia, kad tikrai jis pateisino savo elgesį ir ano susitikimo metu, nes jis buvo vienas iš nedaugelio man nedrąsiai pritarusiųjų; reiškia, kad jis ieško atsakymų NUOŠIRDŽIAI. Būtent apie jį aš pagalvodavau, kaip jam sekasi eiti pirmyn šituo laikmečiu, kai tada jis sakė, kad mano teiginių negali patvirtinti, bet jokiu būdu jų neatmeta. Tai natūralu, kad mano teiginių patvirtinti negalėjo, nes jis tokio DVASINIO PATYRIMO neturėjo, tačiau jo protas – MINTIES DERINTOJO YTAKOJE – nestojo piestu, kaip daugumos kitų, tuoj pulti prieštarauti.   

 

Aš fotografavau savo klasės bičiulius – brolius ir seses dvasioje, ir mintyse lyginau, kaip viskas yra kitaip negu tarp urantų, tarp kurių yra GYVAS DVASINIS RYŠYS IR ARTUMAS, per savo viduje atrastą Kūrėją. O čia buvo žmonės be GYVOS JUNGIAMOSIOS GRANDIES. Urantai – tai dirvoje jau sudygę grūdai, o kai kurie jau ir pasiekę želmenų – besistiebiančių į saulę – lygį, bet visi jau patiriantys, tam tikru laipsniu, savo šaknis dirvoje – KŪRĖJUJE – ROJAUS TREJYBĖJE – ir šituo jungiamuoju ryšiu su Kūrėju jau sudarantys gyvą sistemą. Tuo tarpu klasės bičiuliai – tai pabirę ir nesudygę grūdai ant kietos ir nesuartos dirvos, todėl juos lengva nupūsti į bet kurią pusę, nes nėra šaknų.

 

Štai kodėl urantai, lankantys Rojaus Trejybės gyvąją šventovę, jau gali savo patyrimu paliudyti – tegu dar ir labai nedideliu – dvasinę BROLYSTĘ, ir ne tik tarpusavyje, bet ir su Kūrinijos dvasine šeima. O mano klasės bičiuliams dar per sunku iš viso klausytis mokymų apie DVASINĘ BROLYSTĘ, kuri jiems – KOL KAS – neegzistuoja.

 

Mano bendravardis – Algimantas – didelis mėgėjas pafilosofuoti. Jo teiginiai – tai kitų autoritetų, kurie jam padaro įspūdį, teiginių atkartojimas, kol galų gale tie teiginiai jam priauga kaip oda, kurioje tada jis bijo net menkiausio įbrėžimo, kad nereikėtų pajausti skausmo jiems nepasiteisinus ir pamėginti savo gyvenimą koreguoti, ir net gal visai į priešingą pusę. Jis – verslininkas, besidžiaugiantis savo pasiektais rezultaiais, nors pasąmonėje visada bijo ir jaučia nerimą, kad tik kas nors neatsitiktų su jo verslu, nes be jo jis liks visiškas bejėgis.

 

Aš jam mėginau aiškinti apie verslą ATRADUS SAVYJE KŪRĖJĄ-TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ, ir tada rezultatai bus daug geresni. O kaip tą padaryti, tai jam labai padėtų viena knyga. Tačiau jis nieko nenorėjo girdėti apie knygą, tuoj pat paaiškindamas, kad jis nenori, jog knyga gulėtų neskaitoma, o jo paties nuostatas aš žinąs, TAD NET NEVERTA JAM SIŪLYTI. Siūlyti KO, kai aš net pavadinimo nepasakiau, kai net neparodžiau pačios knygos, tik sakiau, kad noriu jam parodyti, o jis iš karto atstūmė NEŽINODAMAS KĄ –.Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL. O po kurio laiko ims aimanuoti, KODĖL jam ėmė strigti verslas, nors dar taip neseniai viskas ėjosi visiškai gerai.

 

Kadangi mokykla buvo užrakinta, tai mes fotografavomės tik ant laiptų prie pagrindinio įėjimo. Mūsų Rūtos vyras Romas, ypač intensyviai darbavosi. Mat jis irgi baimė mūsų mokyklą, tik metais anksčiau, tad jis irgi visada dalyvauja mūsų susitikimuose, ir visada mes jam duodame savo fotoaparatus, kad jis padarytų bendrą nuotrauką su kiekvieno fotoaparatu. Ir šįkart vienu metu jis abiejose rankose laikė kelis aparatus, buvo net ir ant kaklo pasikabinęs iš viso gal šešis ar septynius fotoaparatus. Mano fotoaparatas galbūt jam buvo keisčiausias – ne skaitmeninis, o juostinis, ir dar mechaniškai reikia pervesti kiekvieną kadrą po nufotografavimo, todėl jam jis šiek tiek kėlė problemų. Dar ir kitas aparatas taip pat ėmė streikuoti, tad mes stovėjome visi – drauge su mūsų buvusia auklėtoja – ir vis pozavome, mūsų šypsenos išseko, o Romas mums vis kartojo ir kartojo, jog dar reikia plaukti, neišsiskirstyti. Rūta, man atrodo, pati nufotografavo jį šitaip apkabintą aparatais.

 

Aš planavau, kad taip, kaip ir prieš penkerius metus, klasėje, kada susėsime į savo vietas, pagarbinsiu Tėvą-Rojaus Trejybę ir tarsiu jiems pamokomąjį žodį nuo Rojaus Trejybės, o tada pasiūlysiu tiems, kurie norės, Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL. Ir tie, kurie mano teiginiams ir mokymams nepritaria, savo laisva valia ir atsisakys, o kurie nuoširdžiai norės didesnės šviesos, tie ir priims šitą nuostabų apreiškimą. Tik į klasę patekti negalime. Nutariau knygą pasiūlyti tiesiog čia, prie mokyklos. Ir vėl mane nustebino, kad niekas nuo knygos neatsisakė. Net ir Algimantas paprašė, kad jam irgi duočiau, nors prieš kelias akimirkas pats buvo atsisakęs mano pasiūlymo bent jau pasižiūrėti į jos turinį. Aldona dargi paprašė ką nors užrašyti. Po jos užrašyti ėmė prašyti VISI – ir filosofuojantis Algimantas. Buvo toks jausmas, tarsi kas – kažkokia vidine ir nematoma jėga – juos kaip srovę nukreipė viena ir ta pačia kryptimi – turėti šitą Jėzaus knygą ir dar su užrašytais mano palinkėjimais. Mane džiugino, kad jiems ši knyga tikrai bus ne eilinė, kada perskaitys visą. Su mumis buvo ne tik buvusi mūsų klasės auklėtoja, bet ir jos dukra, Gražina, kuri irgi mokėsi mūsų klasėje. Gražinai aš knygą įteikiau, o auklėtojai jau buvau ją padovanojęs dar vasarą, kada atvažiavęs į Uteną pamačiau ją einančią gatve, tai iškart kilo mintis jai padovanoti šitą knygą. Todėl net variklio neužgesinęs, tuoj už posūkio Utenio aikštėje, išlipau iš mašinos, pasisveikinau, apkabinau, ir padaviau šitą brangią knygą, pasakydamas, kad ją dovanoju Kristaus vardu. Per praėjusį klasės susitikimą – prieš penkerius metus – aš jai buvau padovanojęs Urantijops Knygą, tačiau ši knyga jai galėjo būti per sunki skaitymuii nuoseklai, iš eilės, tad Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL bus labai tinkama. O dabar aš jos klausiau, ar ji skaito šitą knygą. Ji man pasakė, kad skaito.

Tuo tarpu kita Gražina paėmė JĖZAUS APREIŠKIMĄ dar ir anglų kalba, nes norinti pagerinti savo anglų kalbos žinias ir tokioje srityje. Aš kalbėdamas su ja telefonu buvau sakęs, kad šį apreiškimą priėmiau lietuvių kalba, o vėliau jį išverčiau į anglų kalbą, o Izidorius iš Šiaulių jį išvertė į rusų kalbą, tad dabar šis Jėzaus Kristaus apreiškimas yra išleistas trimis kalbomis.

 

Kada aš ką nors užrašau ant knygos tuščio lapo, tada kiekvienam visada būna skiriamas individualus tekstas. Jis eina iš mano Minties Derintojo, todėl tekstas būna gana ilgas, per visą tuščią puslapį, kuris tarsi ir buvo tam paskirtas, mat maketuojant Arnoldas praleido titulinį puslapį, kur turėjo būti užrašytas knygos pavadinimas. Aš juo pasitikėjau, kad viską padarys iki galo, tad jis baigiamuosius techninius maketo dalykus aptarinėjo su spaustuve be mano dalyvavimo. O man ir minties nekilo, kad bus praleistas titulinis puslapis, kai kiekvienam akivaizdu, kad knygos pavadinimas paprastai būna ne tik ant viršelio, bet ir knygos pradžioje. Tačiau tokią klaidą padarė ne tik Arnoldas, bet ir spaustuvės vadybininkas, kuris juk yra savo srities profesionalas, bet jis net nepaklausė, o kur gi knygos titulinis puslapis? Man galutinio maketo neparodė. Todėl dabar toje vietoje liko tuščias lapas. Taigi, būna ir taip. Tačiau dabar toks tuščias lapas labai tinkamas Rojaus Trejybės perteikiamiems mokymams užrašyti, kas to pageidauja, prašydami mane, ką nors užrašyti.

 

Taip ir dabar, KĄ RAŠIAU, NEATSIMENU NIEKO, RAŠIAU TAI, KĄ MANO MINTIES DERINTOJAS LIEJO – KIEKVIENAM REIKALINGIAUSIUS ŽODŽIUS, KURIŲ GILUMINĘ PRASMĘ SUVOKS TIK PO KURIO LAIKO, O NE TĄ AKIMIRKĄ, KADA JUOS PERSKAITĖ..

 

Nuo tokio be pertraukos rašymo ir ranka pavargo, nes reikėjo užrašyti keliolika knygų, o rašyti pasidėjus ant vieno kelio knygą, kai alkūnė neturi jokios atramos labai varginantis dalykas, tačiau ką gi daryti, jeigu kitokių sąlygų nėra. Todėl ir mano rašysena išėjo ne tokia, kokia yra įprastomis rašymui aplinkybėmis Tačiau tikuosi, kad vis tik įskaitys, kas ten parašyta, visi skaitantys.

 

Nuo mokyklos mes nuvažiavome į kaimo turizmo sodybą šiek tiek už Utenos. Aplinka labai graži, daug žalumos, netoli didžiulis vandens telkinys, kuris buvo suformuotas prieš keliasdešimti metų, kitoje vandens telkinio pusėje miškas – gražu akims, o čia, šalia sodybos, daug erdvės.

 

Valentinas čia atvažiavo tiesiai, prie mokyklos nebuvo. Tad jo mūsų kolektyvinėje nuotraukoje ant laiptų nebus. Tiesiai čia atvažiavo ir Virginija. Tiesa, ji ne iš mūsų – “b“ – klasės, o iš “a,“ bet ji labai su daug kuo bendravo artimiau negu iš savo klasės, mat nemaža mūsų dalis gyveno vieni kitų kaimynystėje – aikštėje – ir ji ten gyvneo. Tad Virginija buvo tarsi puseserė, jeigu klasės mokinius pavadintume broliais ir sesėmis. Aš Virginijai ir Valentinui taip pat padovanojau Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL. Tai, kad Virginija paprašė užrašyti ką nors šioje knygoje, manęs nenustebino, tačiau Valentino prašymas man buvo netikėtas, nes jis mano veiklos kaip nors kitaip, kaip su šypsena nevertino. Žmonės keičiasi, ir tikrai malonu, kada keičiasi į gerą pusę – į platesnį mąstymą ir šviesą.

 

Aš žinau, kad Jėzaus Kristaus knyga KALBU JUMS VĖL padeda visiems, kurie ją skaito NUOŠIRDŽIAI. Padės ji ir mano klasės bičiuliams, jeigu tik jie šito norės PATYS. O tada jie žinos, kaip jiems elgtis gyvenime toliau – pasukti į šviesos ir meilės GYVĄJĮ kelią, atrandant Tėvą-Rojaus Trejybę savyje, ar likti ir toliau tame pačiame tamsos labirinte, su daugybe nerimo, skausmo, kančių, ir nusivylimų ILIUZIJOS LABIRINTE.

 

Kada įjėjau į sodybą, tai pirmas įspūdis – patekau į vestuves: du ilgi stalai, vienas kito atžvilgiu pastatyti statmenai, užtiesti balta staltiese, gausiai nukrauti valgiais ir alkoholiniais gėrimais su spalvingomis etiketėmis, kambaryje – šviesu, per langus – gražūs vaizdai – tikra šventė.

 

Kada susėdome už stalo, Aldona pasakė, kad ją įpareigojo pasakyti žodį, ir pradėjo nuo to, kad pasiūlė pagerbti tuos, kurių jau nebėra mūsų pasaulyje.

 

Urantui jau aišku, ką reiškia išėjimas iš šito pasaulio ir toji simbolinė-ritualinė pagarba išėjusiems.

 

Visi atsistojome, o aš mintyse prašiau visiems susirinkusimes ATSIVĖRIMO ŠVIESAI IR TIESAI, kad nereikėtų LIŪDESIO pagarbą reikšti niekur nepradingusiems, nors iš šitos planetos ir iškeliavusiems.

 

Kada Aldona toliau tęsė jau su alkoholio taurele rankoje, norėdama prisiminti kažką iš mokyklos laikų ir pasiūlyti pirmąjį tostą, aš ją sustabdžiau ir pasiūliau PRIEŠ TAI PASIMELSTI. Kadangi prieš penkerius metus AŠ JIEMS KLASĖJE JAU RODŽIAU, KAIP REIKIA GARBINTI TĖVĄ, o prie stalo pasimelsti, tai šįkart jie neparodė jokio pasipriešinimo ir be jokių pašaipų galėjau pradėti garsiai melstis, kad girdėtų visi. Tik Aldona tarstelėjo: “Na, jeigu šitaip, tai aš dar atsisėsiu.“

 

Malda liejosi iš DVASIOS. Meldžiausi už mūsų susibūrimą, už gėrį ir meilę, kad ją patirtume, kad maistas, mums taip pat patiektas su meile, pamaitintų mūsų fizinį kūną – Rojaus Trejybės šventovę MATERIALIU PAVIDALU, nes jame gyvena Tėvo-Rojaus Trejybės fragmentas-dvasia – kad mūsų kūnas visada būtų sveikas ir stiprus, ir pasirengęs kurti gėrio darbus visų šviesos labui, kaip bendrakūrėjas su Rojaus Trejybe, kada yra Kūrėjui atsivėrusi mūsų dvasinis aš.                

 

Po maldos Aldona vėl atsistojo, ir prisiminė mokyklos laikus. Ji džiaugėsi, kad mokėsi tokioje klasėje, kad mes ją taip palankiai priėmėme, mat ji atėjo į ją ne nuo pirmos klasės. Tad pirmas jos tostas ir buvo už tokią klasę, kurioje jai buvo gera mokytis. Valentinas, visada pasižymėjęs sąmoju, savo tostu irgi su humoru atsakė, kad mes gerai suprantame, kaip jums – atėjusiems – pasisekė, kad jūs patekote į mūsų klasę,.ir žinome, kad jums buvo gera mokytis su mumis.

 

Kada visų burnos buvo užimtos kramtymu – o kadangi aš nevalgau jokio gyvulinio maisto, o būna ir tokių laikotarpių, kai nevalgau ir jokio kito tvirto maisto – tai turėjau gerą progą tarti savo pamokomąjį žodį, užsigerdamas Zitos išspaustomis sultimis iš jos pačios užaugintų vynuogių. Tuo labiau, kad ir aplinkybės buvo tam labai tinkamos – sutikau Rimo seserį, Aldona ką tik pasiūlė pagerbti jau tarp mūsų nebesančius. Tad aš ir ėmiau aiškinti tai, kas buvo susieta su konkrečiais epizodais. Papasakojau apie tą dieną įvykusį susitikimą su Rimo seserimi, pasakydamas, kad tai nėra tik sutapimas, nes ji sužinojo tai, kas jai padės pergyventi šį išsiskyrimą, nes niekas niekur nepradingsta, jog visi iškeliavę iš mūsų planetos yra pažadinami, jeigu turėjo įtikėjimą savo viduje ir nemaištavo prieš Kūrėją. Aiškinau apie prisikėlimą realiame ir materialiame pasaulyje ir su tuo pačiu savo aš, koks šiandien dalyvauja čia klasės susitikime, tik visai kitokios formos viduje.

 

Aš sėdėjau stalo gale, ten, kur stalai yra sujungti vienas su kitu, tai gerai mačiau abiejose jo pusėse sėdinčius, kaip jie valgo. Ir kuo labiau alkis buvo numalšinamas, tuo pačioje nuo manęs toliausioje stalo pusėje ėmė jau kilti šurmulys. Palaipsniui jis artėjo link manęs, vis daugiau apimdamas ir kitus, nes jų poreikis naujam tostui ėmė stiprėti, tad man neliko nieko kito, kaip savo aiškinimus tuo ir užbaigti. Ne ta auditorija, kad klausytų mokymų apie ŠVIESĄ. Tačiau net ir tiek, kiek išklausė, jau yra didelis žingsnis į priekį palyginus su ankstesniais susitikimais. Tegu ir nesuprato, ką girdėjo, kas klausėsi – bet mano žodis nusėdo į jų PASĄMONĘ. Atėjus kokiai nors akimirkai, kažkas išplauks iš jos iki sąmonės paviršiaus, o tada kils ir mintis: “...o kažką vis tik jis apie tą prisikėlimą juk kalbėjo.“                 

 

Virginija mums atvežė straipsnį apie mūsų klasę, kada buvome dar dešimtoje klasėje, kai apie mus rašė Komjaunimo Tiesa. Ji saugojo straipsnį net keturiasdešimt vienerius metus, nors jis buvo ne apie jos pačios klasę, o apie 10“b.“ Panašu, jog tai buvo būtent tas straipsnis, kai aš atsisakiau duoti interviu korespondentei, kai ji norėjo su manimi pasikalbėti, sakydama, kad jai kažkas buvo parekomendavęs su manimi pasikalbėti kaip su TIESOS GYNĖJU. Aš tik prisimenu, jog savo atsisakymą argumentavau labai paprastai ir man taip suprantamai – APIE TIESĄ NĖRA KO ČIA KALBĖTI, REIKIA JOS SIEKTI. Mat Alfredas ir aš, sėdėdami viename suole – o tada suolai buvo tokie, kad sėdėdavome po du būtent JŲ VIDUJE, o ne taip, kaip dabar – prie stalų, TUOMET BUVO VISIŠKAI KITOKIA ATMOSFERA – visada juokaudavome vienas kito klausdami – KUR yra tiesa? Ir mūsų atsakymas būdavo toks – JOS NĖRA, JI YRA GILIAI JŪROS DUGNE, IR DAR PO AKMENIU. Tačiau savo veiksmais aš siekdavau tiesos labai atkakliai, net ir mokytojams mėgindavau savo supratimą aiškinti, ypač anglų kalbos mokytojai, kuri mane privertė lankyti dramos būrelį drauge su direktoriaus pavaduotoju pagrąsinę, kad man sumažins elgesio pažymį, jeigu vis tik dramos būrelį atsisakysiu lankyti. O tuo metu elgesio pažymys buvo nepaprastai svarbus. Ir aš paklusau, bet visą laiką žinojau, jog šitoks sprendimas buvo neteisingas, ir dėl to aš vis atsikirsdavau anglų kalbos mokytojai repeticijų metu nieko nebijodamas. Beje, su Alfredu mes buvome vieninteliai klasėje per pamokas nuolat piešę patys sau... paminklus su mūsų vardais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis. Ir tą darėme nuolat, ir ne vienerius metus, prikūrėme įvariausių formų paminklų. Iš pradžių tokie mūsų kūrybiniai polėkiai daug ką šokiravo, bet vėliau priprato. Priprato ir prie mano išėjimo atsakinėti užduotos pamokos ar kokio nors naujo klausimo prieš tai spėjant ištiestais delnais perbraukti per veidą, kaip tą daro musulmonai, ir sudėjus rankas – plaštaką prie plaštakos – paprašyti ALACHO pagalbos. O Vytautas mane vis stebėdavo, ar bus kokia nors situacija, kada aš nepaprašysiu pagalbos ir eisiu atsakinėti be Alacho palaiminimo – juk visa tai reikia slėpti nuo mokytojų. Tačiau visada aš sudėdavu, jeigu ne visus delnus, tai bent jau du pirštus simboliškai ir labai tyliai kreipdavausi pagalbos į ALACHĄ. Tada aš tai dariau nė pats nesuprasdamas, KODĖL, dabar gi jau galiu paaiškinti, jog šitaip mano Minties Derintojas žaidė su manimi, pasiūlęs tokį žaidimą, JO APVAIZDOS PAGALBA NAUDOTIS IR NEPAKLIŪTI MOKYTOJAMS Į AKIS KREIPIANTIS Į ALACHĄ PAGALBOS ATSAKINĖJANT PAMOKAS. Taip mane pratino prie DIEVO sampratos be katalikiškų ritualų ir dogmų. Juk aš dar pradinėje klasėje sukėliau namuose ne vieną sukilimą, kad į bažnyčią nebeisiu, kada mano bobutė mane vis vesdavosi ne tik į bažnyčią, bet dar ir į laidotuves, ir tų žmonių, kurių ji nepažįsta. Mes gyvenome netoli bažnyčios, ir vos tik varpai suskambo, tuoj ji ir ruošiasi eiti palydėti į vadinamąją paskutinę kelionę, nes dauguma laidotuvių procesijų eidavo pro mūsų langus. Tada buvo įprasta laidotuvių pocesijai eiti pėsčiomis per visą miestą. Mano bobutė buvo labai NUOŠIRDI tikinti, todėl ir mane norėjo paversti NUOŠIRDŽIU tikinčiu. O kai mokytoja pirmoje klasėje pasakė, kad Dievo nėra, tai aš savo bobutei pirmą kartą ir išpyškinau: “Tu esi davatka, ir dar nemokyta, tu nieko nežinai, aš daugiau į bažnyčią neisiu, nes Dievo nėra, mokytoja yra mokyta, o ji sakė, kad Dievo nėra, ir ji žino, ir Jurijus Gagarinas skrido kosmose, ir ten jokio Dievo jis nematė, todėl jo ir nėra.“ Tačiau šis mano PIRMASIS maištas nebuvo IKI GALO sėkmingas, nors šį tą ir pasiekiau – laimėjau tiek, kad manęs daugiau nebesivesdavo į laidotuves, kurių, kaip sako, su bažnyčia, buvo tikrai nemažai. Taigi laimėjau tam tikrą atokvėpį ir santykinę laisvę, nors ateityje manęs laukė Dievą paneigiantys didesni susirėmimai su bobute, kuri man buvo kaip mama – aš ją ir vadinau MAMA, o senelį – TĖTĖ – nes mane augino, auklėjo, ir ugdė ne mano gimdytojai, bet seneliai – MOTINOS TĖVAI – o mano žemiškieji tėvai gyveno kitame mieste ir atvažiuodavo tik per didžiąsias valstybines šventes, todėl man jie buvo kaip svetimi žmonės. Mano ugdytojai buvo seneliai ir jų vyrensioji dukra – mano motinos sesuo – tuo tarpu savo gimdytojų niekada nelaikiau savo tėvais, ir niekada nesu pavadinęs jų nei mama, nei tėčiu, ir meilės jausmo jiems neturėjau JOKIO, KOKĮ JAUČIAU IR SENELIUI, IR BOBUTEI, IR JŲ VYRIAUSIAJAI DUKRAI, IR JOS SŪNUI, MANO PUSBROLIUI, KURĮ LAIKIAU SAVO BROLIU. Taip Apvaizda pasirūpino, kad augčiau būtent šitaip – patirdamas didžiulę senelių ir tetos meilę, turėdamas suteiktą milžinišką laisvę, ir būdamas nepaprastai savarankiškas nuo pat ankstyvos vaikystės. Beje, tokios didžiulės laisvės man pavydėjo Vytautas, nes kartą jis man prisipažino: “Kaip tau gerai, kad tėvai negyvena kartu su tavimi, todėl gali daryti ką nori.“ Ir jis tikrai buvo TEISUS – aš augau kaip laisvas žmogus nuo pat vaikystės, išmintingo senelių ir tetos MEILĖS auklėjimo dėka. 

 

Virginija mums atvežė dar vieną malonų prisiminimą – anų laikų MOKSLEIVIO žurnalą su nuotraukomis ir straipsniu apie Rimantą ir Romualdą, kurie sukonstravo ir pagamino motorinę valtį varomą oro propeleriu, kurį suka motociklo Emka variklis. Jų abiejų – sėdinčių savo valtyje, ežere – didžiulė spalvota – tais laikais retenybė – nuotrauka buvo ant to žurnalo viršelio.

 

O štai dabar tik Romualdas buvo drauge su mumis, tuo tarpu Rimo jau nebėra, nes gyvenęs be įtikėjimo ir dar pakėlęs ranką prieš save jis – tas vidinis kūno gyventojas, jo tikrasis dvasinis aš, kurio kūnas baigė egzistenciją Urantijoje prieš laiką – LAUKIA savojo pažadinimo, laikomas serafimo sargo globoje ir atjungtos sąmonės būsenoje, laukia, kada mūsų planetoje bus skelbiama NAUJOJI DIEVIŠKOJI tvarka, ir tada bus žadinami visi patyrę išėjimą per visą laikmetį nuo vienos dieviškosios tvarkos pabaigos iki kitos dieviškosios tvarkos pradžios. Ir būtent visų miegančiųjų kolektyvinio pažadinimo kvietimą pagal sąrašą atlieka MYKOLO Archangelas, kurį žmonės dėl nežinojimo vadina MYKOLU Archangelu. MYKOLAS yra mūsų Vietinės Visatos pats Sūnus Kūrėjas, kuris buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu prieš du tūkstančius metų. Tai du SKIRTINGI ASMENYS – Mykolo Archangelas VISADA yra pavaldus MYKOLUI.        

 

Kada tarp tostų ir bendrų prisiminimų pokalbiai ėmė skaidytis į atskiras grupeles, tada jie rutuliojosi jau konkrečiai šalia sėdinčiųjų klausimų-atsakymų keliu. Aš parodžiau savo sūnaus ir jo draugės bei savo nuotraukų. Buvau atsivežęs labai daug – kelis šimtus – nuotraukų, tačiau nebuvo kaip jas rodo, nes vieni domėjosi vienais dalykais, kiti – kitais, todėl aš teparodžiau tik keliolika nuotraukų. Na, o vieną nuotrauką parodžiau su ypatingu užsidegimu, kad tie, kurie ją matė, atkreipetų dėmesį į du simbolinius ženklus.

 

Kada Saulius ir aš buvome Jungtinėse Valstijose 2005 metais, mes išsinuomota mašina važiavome iš Denverio, Kolorado valstijos administracinio centro, iki Ramiojo vandenyno – Los Andželo ir San Francisko. Tos kelionės metu mes grįžome į Denverį per Salt Lake City, Jutos valstijos administracinį centrą. Būtent tą dieną, kai pasiekėme Salt Lake City miestą jau buvo vakaras, o kol ieškojome, kur nakčiai apsistoti viešbutyje, ir visai sutemo. Ir kada galų gale apsistojojme, tai nutarėme nueiti į viešbučio atvirą baseiną – po nakties žvaigždėtu dangumi – kad po įtemptos dienos kelyje nors kiek atsigautume. Saulius buvo KAŽKODĖL tuo metu pasiėmęs fotoaparatą, ir mane nufotografavo, kaip plačiais laiptais aš leidžiuosi link vandens. Kada, jau sugrįžus į Lietuvą, Saulius padarė nuotraukas, aš buvau PRITRENKTAS dviejų – vieno didesnio, kito labai mažo – SIMBOLIŲ, kurie matėsi nuotraukoje, nors pačiame baseine, arba tiksliau virš baseino, jų nebuvo, kad mes juos būtume pastebėję. Tai trijų koncentrinių žiedų – ROJAUS TREJYBĖS simbolio – du aiškiai matomi atvaizdai.

 

Vytautas dabar taip įdėmiai juos studijavo, ir galų gale pripažino, kad tai niekaip nepaaiškinama, kaip jie galėjo atsirasti nuotraukoje.

 

Tada, kai tik buvo padarytos nuotraukos, aš irgi iki galo nežinojau, kaip tą paaiškinti. Aš tada žinojau, jog ŠIE DU Rojaus Trjeybės simbolių atvaizdai yra APVAIZDOS POVEIKIO DĖKA, kad tai nėra juostos koks nors brokas, nes fotoaparatas buvo skaitmeninis, o ne juostinis, tai nebuvo ir fotopopieriaus brokas, ar kažkas panašaus. Šiais perteiktais simbolio atvaizdais man buvo duotas ženklas – simbolis – apie mano būsimą Rojaus Trejybės ambasadoriaus misiją mūsų planetoje. Tačiau tuo metu šito aš žinoti dar negalėjau, nes dar nebuvau Tėvo paprašytas užmegsti bendravimą su Amžinuoju Sūnumi ir Begaline Dvasia, kas įvyko praėjus net keleriems metams. Būtent tada, kai Tėvo paprašytas užmezgiau ryšį su Amžinuoju Sūnumi, o tada ir su Begaline Dvasia, tai Begalinė Dvasia man ir pasiūlė duoti IŠTIKIMYBĖS PRIESAIKĄ ROJAUS TREJYBEI, kaip anksčiau buvau ją davęs TĖVUI. Štai po šios priesaikos davimo man ir buvo suteikta Rojaus Trejybės Ambasadoriaus misija. Tą patyrimą aš jau aprašiau atskiroje temoje, kaip Tėvo paprašytas aš užmezgiau ryšį su Amžinuoju Sūnumi, o tada ir su Begaline Dvasia.  

 

Aldona ilgai žiūrėjo į mano jai parodytus nuotraukoje šiuos trijų koncentrinių žiedų atvaizdus, tačiau jų buvimo nuneigti irgi nepajėgė. Tačiau savo sampratą vis tik išreiškė ir ŽMOGIŠKA abejone – JEIGU ČIA NĖRA FOTOMONTAŽAS. Šie jos žodžiai mane tiek nustebino, tiek prajuokino, kad šitaip dar galima mąstyti. Koks tikslas daryti fotomonažą?

 

Štai tokios nuostatos, kai mėginama ką nors aiškinti savo sampratomis, kurios yra grindžiamos kasdienybės savanaudiškais siekiais, kuriems tinka ir apgaulė, ir melas, ir kito nustūmimas į šalį, ir panieka, ir bet kas, kas leidžia tuos siekius įgyvendinti, kada prie tokių nuostatų priprantama kaip prie oro, kaip prie savo odos, tada bet koks nuoširdus teiginys būtinai bus atitinkamai transformuotas pagal savo mąstymui įprastas sampratas, net ir tiesos teiginys, bus būtinai iškreiptas, jį suteršiant savo savanaudiškomis nuostatomis.

 

Vytautas dar mėgino Aldonai paaiškinti, kad aš ir sakau, jog tai ne montažas, tačiau Aldonai tuo patikėti buvo sunku. Ji taip pat negalėjo patikėti, kad meldžiantis ir bendradarbiaujant su Apvaizda viesulų, audrų, ir žaibų debesis galima tiek išsklaidyti, kad tebus tik įprastas lietus, kuris nepridarys žalos ir nebus jokių žmonių aukų.

 

Štai kodėl dvasinis bendravimas tarp urantų tiek Urantijos grupėje, tiek ir Rojaus Trejybės gyvojoje šventvėje, ir ypač gyvi patyrimai su Rojaus Trejybe ir Apvaizda tiek pakylėja sąmonę į aukštesnį lygį, kad ir minties nebekyla daryti, kokį nors fotomontažą, kad mėgintum apgaulės būdu paveikti kitus. Kam to riekia? Aš visada mokau visus, jog TIK SAVO PATYRIMU JŪS PATVIRTINATE GYVĄ TIKROVĘ IR JOS KŪRĖJĄ. Todėl Aldonos mintis apie fotomontažą man buvo tokia netikėta, ir tokia NETIKRA, kad aš net pasižiūrėjau į ją atidžiau, kokį čia ŠPOSĄ JI KREČIA, kaip mes sakydavome Utenoje, ar šitaip ji juokauja? O ji ir toliau vis žiūri į nuotrauką ir vėl kartoja: “...jeigu tai ne fotomontažas...“

 

Iš tiesų vis labiau jaučiausi, tarsi būčiau ateivis iš kitos planetos, nes mano siekiai yra visiškai kiti negu mano dvasios brolių ir sesių, suvažiavusių į klasės susitikimą. Manęs praeities akimirkos jau seniai nejungia, kaip jos jungia juos. Todėl būti vien tik praeityje, mėgautis tomis akimirkomis, o dabarties akimirką save svaiginti ne Kūrėju, o alkoholiu – tai tik laiko – labai brangaus – švaistymas, kada negali daugiau paskleisti prasmingos dvasinės šviesos ir Kūrėjo DABARTIES, nes tai dar perdaug akinanti ir per sunki šviesa jiems. Todėl ilgiau likti man nebebuvo reikalo, tuo labiau, kad kitą dieną anksti ryte turėjau traukiniu važiuoti iš Vilniaus į Kauną, vesti mūsų gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, o ir mano užduotis jau buvo atlikta – Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL buvo visų rankose, net su įrašais, prie stalo buvo pasimelsta, pagarbinant šitaip Rojaus Trejybę, net ir apie prisikėlimą užsiminta, kiek įstengė manęs klausytis, kol užkando, o toliau liko tik materialus bendravimas besiremiantis prisiminimų nuotrupomis. Aišku, jiems tai yra brangu ir svarbu, o man traukte traukia juos visus kilstelėti nuo materialių prisiminimų į dvasinius pamąstymus ir nukreipiant į patyrimus. Tačiau ne iš karto viskas pasiekiama. Net ir tai, kad šįkart nebuvo man svaidoma pašaipėlių, jau buvo didelis žingsnis į priekį, o dar labiau mane nustebino VISŲ noras turėti Jėzaus Kristaus apreiškimą – KALBU JUMS VĖL – IR NET SU KOKIU NORS ĮRAŠU PAČIOJE KNYGOJE. Po kitų penkerių metų pažanga turėtų būti dar akivaizdesnė. Juk net skaitydami šią knygą, ir daugiau nieko nedarydami, jie informaciją nusodins į savo pasąmonę, ir tam tikru laipsniu raminsis, tai savo ruožtu padės Minties Derintojui pasiekti jų realų vidinį dvasinį asmenį, jų TIKRĄJĮ aš – AMŽINĄJĄ DVASIĄ. O tada jau kai kurie pateiks man ir klausimų, norėdami sužinoti didesnę šviesą.

Aš atsisveikindamas vėl apsikabinau su kiekvienu, jausdamas visiems MEILĘ, ir trokšdamas visiems DVASINĖS GEROVĖS, Į KURIĄ SUTELPA IR MATERIALI GEROVĖ, O NE ATVIRKŠČIAI.        

 

Ir mane labai nustebino, kad Zita ir Rūta man dar įdėjo didelį gabalą šakočio ir kitą gabalą vadinamojo šimtalapio pyrago. 

 

Į Vilnių važiavau drauge su Gražina, su ta Gražina, kuri panoro turėti Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL ir anglų kalba. Ji man labai nuoširdžiai prisipažino, jog dvasiniais dalykais domisi ir daug ką supranta. Ji tikrai tą paliudijo savo atvirumu, kada pasakė, kad manęs šiandien niekas nesuprato, ką aš kalbėjau, nors tai, ką aš sakiau jai pačiai padarė gilų įspūdį, ir ne tiek del pačių žodžių, kuriuos ji girdėjo, kiek tuo, kokia buvo tų žodžių gelmė, ir net ne vien tik gelmė, o kažkas tokio, kam ji nesuranda net konkretaus apibūdinimo, kažkokia jėga, kaip tie žodžiai buvo sudėlioti, nuoseklūs, kaip buvo ištarti.

 

Gražinai aš paaiškinau, kad kalbėjau tai, ką tuo metu, ir tiems žmonėms, norėjo mano lūpomis pasakyti Rojaus Trejybė, todėl tie žodžiai ir turi atitinkamą galią ir poveikį. Aš jai pasakiau, jog mūsų Forume, kur vedu DVASINIUS MOKYMUS, irgi atkreipiu Forumo dalyvių dėmesį į tai, kad jie labai atidžiai skaitytų mano mokymų KIEKVIENĄ ŽODĮ, nes labai svarbu suprasti ne tik žodžių tam tikras reikšmes, kurias šiaip žmonės supranta savo intelektu, bet ir tuose žodžiuose esantį TURINĮ, kurį būtina PATIRTI ATSIVĖRIMU KŪRĖJUI. Žmogus, kuris niekada nemylėjo, negali patyrimu paliudyti žodžio MEILĖ turinio, nors patį žodį savo protu ir supranta. Todėl žodžio vidinis užpildas, turinys, yra labai daugialypis, ir jo skurdžiais materialios kalbos žodžiais neįmanoma išreikšti, apibūdinti, todėl ir būtinas PATYRIMAS. Būtent dėl to visiškai natūralu, kad manęs nesuprato mano klasė – tai dviejų skirtingų sąmonės lygių supratimas – aš juos puikiai suprantu, o manęs jie suprasti dar negali, nes nėra atsivėrę Kūrėjui, nėra Jo atradę savyje, todėl jie mano žodžius supranta tik intelekto lygiu – teoriškai – be DVASINIO PATYRIMO. Jų supratimas yra tik mano žodžių, jiems girdimo išorinio apvalkalo, supratimas pagal tų žodžių reikšmes, o JUOSE ESAMO VIDINIO TURINIO jie patvirtinti dar negali, nes neturi tokio patyrimo.

 

Būtend dėl to ir Aldonai natūraliai kilo mintis apie fotomontažą, nes jai sunku patikėti, kad galima gyventi NUOŠIRDŽIAI, kada mintys, žodžiai, ir veiksmai visada susilieja į dvasinę harmoniją ir vienovę su Kūrėju. Ir toks gyvenimas yra KŪRĖJO ŠVIESOS IR MEILĖS PATYRIMAS, O JAME FOTOMONTAŽO APGAULĖS BŪTI NEGALI.

 

Gražina sakė, kad ji stengiasi gyventi teisingai. Ji niekam neduoda, ir neduos, jokio kyšio.

 

Taip mums besišnekant suskambo jos telefonas. Iš jos pokalbio man atrodė, kad ji kalba su savo suaugusiu vaiku. Neužilgo jai vėl paskambino. Tik dabar skambino kitas žmogus. Iš tų pokalbių supratau, kad jos vyras yra ligoninėje. Aš pradėjau mintyse melstis Rojaus Trejybei, kad ši panaudotų Savo Apvaizdą, ir suteiktų tinkamą pagalbą ligos ištiktam Gražinos vyrui. Man buvo pasakyta, kad gydymas jau prasidėjo šią pačią akimirką, ir jis nustebins ne tik Gražiną, bet ir jos vyrą gydančius daktarus.

 

Aš Gražinai paaiškinau, kad jos vyro gydymas ką tik prasidėjo, ir jis nustebins ne tik ją, bet ir pačius gydytojus. Ji nustebusi paklausė, iš kur aš žinau, kad tai jos vyras. Atsakiau, kad supratau iš jos pokalbio, ir paaiškinau, jog iš karto pradėjau melstis Rojaus Trejybei, kad panaudotų Apvaizdą jos vyro gydymui.

 

Gražina man pasakė, kad jos vyrą ištiko liga, jis nebekalba, daktarai nežino kaip gydyti. Aš dabar neprisimenu viso Gražinos aiškinimo, tačiau ji sakė, kad jos vyras nebekalba lietuviškai, o kada jis dar mokėsi mokykloje, tai mokėsi vokiečių kalbos, dabar ėmė tarti angliškus žodžius, angliškas frazes, nors pačios kalbos niekada nesimokė, tik domėdamasis šachmatais mėgindavo anglų kalba, versdamas kiekvieną žodį su žodynu, skaityti įvairius šachmatų partijų analizavimus, kur gramatikos žinių trūkumą jam kompensuodavo šachmatų partijų žinios

 

Aš Gražinai paaiškinau, jog dabartinė jos vyro padėtis yra jo patirto nuolatinio nerimo ir įtampos pasekmė, kada jo smegenų veikla sutriko, o pasąmonė iškėlė tuos angliškų žodžių klodus į paviršių. Todėl ji turi su NUOŠIRDŽIA MALDA atstatyti jo sutrikusią smegenų funkciją, ko daktarai padaryti nepajėgūs, nes jie net ir nežino ką ir kaip daryti. Gražina sakė, kad ji kasdien meldžiasi. Aš jai patariau viską daryti DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE IR JOS APVAIZDA. Ir jai ypač pabrėžiau, kad jokiu būdu ji neturi duoti jokio kyšio daktarams, nes jeigu tik ji nuneš kyšį, Apvaizda tą pačią akimirką nutrauks gydymą, kurį ji suteikia atsiliepdama į Kūrėjo valią ir žmogaus NUOŠIRDŽIĄ MALDĄ, jeigu tokia yra Kūrėjo valia. Ir jeigu tik ji nuspręs duoti kyšį, reiškia ji nori gydymą nupirkti, tuomet reikia gydymui vyrą vežti į privačią ligoninę, kur gydoma už pinigus, nes Apvaizda negydo už pinigus, ji vykdo Kūrėjo valią iš meilės ir suteikia mums pagalbą taip pat tuo atveju, jeigu ir mes nuoširdžiai trokštame vykdyti, ir vykdome, Kūrėjo – Rojaus Trejybės – valią. Tuo tarpu kyšis pažeidžia Rojaus Trejybės valią, todėl ir Apvaizda negali eiti PRIEŠ Rojaus Trejybės valią ir suteikti gydymą tiems, kurie patys pažeidžia Rojaus Trejybės valią.

Aš Gražiną mokiau, kad ji melstųsi dar ir drauge su savo vyru, paėmusi jį už rankos, ir garsiai, kad ir vyras girdėtų, ir jos nuoširdžios maldos žodžiai jį ramins ir jo smegenys nustos jausti įtampą, ir palaipsniui grįš į normalią būseną. Šis patyrimas yra reikalngas jos pačios dvasiniam augimui, kada ji kantriai ir ryžtingai dalyvaus šitame gyvame patyrime – PROCESE, O NE VIENKARTINIO PATIRTINIO EPIZODO AKIMIRKOJE. Pagijimas per akimirką taip pat įmamnomas, bet jis neturėtų jokios prasmės asmenybės charakterio patirtiniam ugdymui, jo tvirtėjimui. Pasveikimas per akimirką niekada nėbūtų deramai įvertinamas, nes jis būtų priimamas kaip savaime suprantamas dalykas, neįdėjus jokių asmens pastangų. Todėl ir toliau būtų gyvenamas toks pat gyvenimas kaip ir iki susirgimo.            

Gražina man pasakė, kad ji tikrai jokio kyšio niekam neduos, nors jai nuolat kažkokias užuominas daktarai daro, tačiau ji laikosi tvirtai. Ji dabar pamatė, kokia yra žvėriška gydymo sistema, kada net tiesioginių savo pareigų iki galo neatlieka nei seselės, nei sanitarės, nei daktarai. Ir ji jau ėmė kovoti dėl kitų liginių, kurie patys apsiginti negali.

 

Aš pakviečiau Gražiną ateiti į mūsų gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, nes ji tikrai yra labai arti urantų gyvojo kelio.

 

Ir aš tikiu, kad ji ateis; kaip ir Virginija. Aš jas ABI pakviečiau, tačiau jas ATVES IŠ VIDAUS TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS DVASIA – MINTIES DERINTOJAS – ESANTIS JŲ PROTE – KADA TIK JOS DAUGIAU ATSIVERS SAVO TIKRUOJU DVASINIU AŠ, KURIS IR PAJAUS TĄ VEDIMĄ IR JAM ATSIDUOS.

 

Tokia yra Kūrėjo sumanyta evoliucija – jokios prievartos, tik meilės ir dvasios gyvas ryšys ir jo stiprinimas, kad šviesa apimtų visą planetą. Tuo tarpu iš pradžių ji apims LIETUVĄ, kur esame MES – URANTAI, JAU EINANTYS ROJAUS TREJYBĖS GYVUOJU IR PRASMINGU KELIU IR GARBINANTYS ROJAUS TREJYBĘ GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE – ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖJE, KOKIOS NĖRA JOKIOJE KITOJE PASAULIO VALSTYBĖJE.

 

Rojaus Trejybės gyvoji ir apreikštoji religija iš mūsų – urantų – pasklis po visą pasaulį GYVAIS MEILĖS VIRPESIAIS IR NAUJAIS KIEKVIENO ASMENINIAIS DVASINIAIS PATYRIMAIS SU KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE. Tokia yra Kūrėjo valia, kad evoliucijos šviesa apimtų ir šitą, kol kas, tamsoje skendinčią planetą – URANTIJĄ – MŪSŲ – URANTŲ – PIRMOJO GYVO DVASINO ŽINGSNIO DĖKA MUMS GARBINANT KŪRĖJĄ IŠ MEILĖS IR LAISVA VALIA ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE.

 

Telydi jus ramybė.

Su broliška meile,

Algimantas