Urantų IX sambūris Molėtuose – 2012 07 28-29

URANTŲ IX SAMBŪRIS MOLĖTUOSE – 2012 07 28-29

(garso įrašai http://www.urantija.lt/lt/books/media/11)

Taip greitai lekia materialus laikas, kad apsidairyti nespėji, o jau devintas kartas kai urantai susirinko praėjusį savaitgalį į savo sambūrį. O juk prieš tai dar devynerius metus mes tik Vilniuje – Urantijos grupėje – užbaigdavome savo studijų metus – paskutinį gegužės penktadienį. Taigi jau prieš aštuoniolika metų, kada šitaip mes pirmą kartą užbaigėme savo mokslo metus. Tačiau tuomet niekas ir minties neturėjo, kad ateis tokia akmirka, kada šalia Urantijos Knygos bus dar ir Jėzaus Kristaus mokymų knyga KALBU JUMS VĖL, o taip pat ir Rojaus Trejybės apreiškimai-mokymai, papildantys Urantijos Knygą, ir bus toks mūsų sambūris, kuriame dalyvaus iš įvairių Lietuvos vietų, ir ne tik Lietuvos, suvažiavę urantai. Tada dar ir tokio žodžio – urantai – nebuvo lietuvių kalboje. O štai dabar būtent šis naujas žodis mums yra toks suprantamas ir priimtinas, kad be jo išsiversti nebegalime. O kas galėjo pagalvoti, kad atsiras naujas Rojaus Trejybės simbolis-ženklas, kuris toli pranoks Urantijos Knygos apreiškime pateiktą mūsų Vietinėje Visatoje, Nebadone, vartojamą trijų koncentrinių žiedų simbolį, ir kuris būtent šį simbolį taip pat pakeis, kaip ir visus kitus dabar mūsų planetoje egzistuojančius kryžius, pusmėnulius, ar dar kitokius religinius ženklus. Tad šįkart tai buvo pirmasis naujojo Rojaus Trejybės simbolio debiutas urantų sambūryje, nes būtent jis puošė mūsų aplinką.

Turiu už tai padėkoti Vytautui,

nes būtent jo dėka jis buvo mūsų sambūryje, kad jį pamatytų visi, kurie jį jau ir buvo matę, ir kurie dar nieko nežinojo apie jo egzistavimą iš viso, nes čia atvyko pirmą kartą, o mūsų svetainėje nesilanko, nes neturi kompiuterio.

Šįkart ir aš pirmą kartą atvažiavau į urantų sambūrį drauge su savo šunimi – beveik penkerių metų šokolado spalvos Labradorų veislės šunele – Hola. Tai buvo išmėginimas ir jai, ir man, kaip gi mes sutarsime tokioje didelėje žmonių gausoje, nes Hola dar nebuvo tokiame būryje, kur būtų apie septyniasdešimt žmonių.

Tiesa, du kartus Kaune ji jau dalyvavo Rojaus Trejybės garbinimo gyvosiose pamaldose, tad ji, tam tikra prasme, jau yra patyrusi tokių aukšto dažnio virpesių poveikį. Ir vis tik aš tikėjausi, kad jai nebus perdaug didelis energetinių aukšto dažnio virpesių poveikis per gyvąją Rojaus Trejybės garbinimo komuniją, kad jos visiškai nebesuvaldyčiau. Virpesiai – tai gyva energija, sklindanti iš Rojaus Trejybės, ir iš mūsų, ir gyvūnai taip pat į ją reaguoja, sakyčiau net subtiliau negu žmonės, nes jie yra jautresni aplinkai

Kitaip tariant, gyvūnai yra arčiau aplinkos, o žmogus save turi pritaikyti prie aplinkos savo proto ir laisvos valios sprendimais, todėl savo protu žmogus labiau supranta aplinką, ir taip pat labiau intelektualiai, o ne savo pojūčių dėka, derinasi pats prie aplinkos, nors labai dažnai ją laužydamas, ir nesulaužydamas.

Atvažiavome į Molėtus, o tiksliau į apie 4 kilometrus nuo Molėtų esančią Rūtos poilsiavietę nuostabiame pušyne, iš įvairių Lietuvos vietų

Klaipedos

Plungės

Šakių

Darsūniškio, kur prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės

Šakių, Druskininkų

Elektrėnų

Utenos

Kauno

Panevėžio

Kėdainių

ir, aišku, Vilniaus. Bet gi buvo ir iš toliau – Rita – iš Londono

Jonas – iš Šiaurės Airijos

Žygimantas darbuojasi Norvegijoje

o dabar atvažiavo...motoroleriu, kuris vaikams tapo puikiu... žaislu,

Aldona su šeima atvažiavo iš Utenos

ir atsivežė savo anūką, jau paauglį, kuris dabar atostogauja pas senelius, atskridęs irgi iš Londono, o šis, kad būtų linksmiau, pasikvietė ir savo uteniškį draugą. Vienu metu mėginau suskaičiuoti, kiek gi mūsų buvo, bet kada suskaičiavau jau daugiau kaip šešiasdešimt, pradėjau maišytis, nes visi sėdejome pušyne, tarp medžių, tai ar šiuos urantus skaičiavau, ar ne ėmiau abejoti, tad ir palikau nebetikslinęs, kad iš naujo perskaičiuočiau.

Mūsų buvo daugiau kaip šešiasdešimt. Tai ir daug, ir mažai. Daug, nes vis tik norinčiųjų eiti Rojaus Trejybės mums suteiktu gyvuoju keliu nėra minios, ir prieš dešimtį metų per pirmąsias gyvąsias pamaldas mūsų iš viso buvo tik aštuoni, o nuo to laiko iki dabar gyvąją Rojaus Trejybės šventovę tebelanko iš TŲ AŠTUONIŲ tik TRYS – Adolfina, Violeta, ir aš. Aš joms abiems ir padovanojau marškinėlius su naujuoju Rojaus Trejybės simboliu,

nes jos abi tikrai šito nusipelnė savo ištikimybe Rojaus Trejybei ir atkaklių pastangų dėjimu dar didesniam atsivėrimui. Dar vienus marškinėlius padovanojau Ritai,

kuri taip nuoširdžiai platina Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL anglų ir lituvių kalbomis Londone, ir kuri jau praėjusią vasarą, kada buvo Lietuvoje, du kartus dalyvavo gyvosiose pamaldose, o štai dabar atvažiavo ir į sambūrį. O tai rodo, kad Ritos dvasinis vidus yra atvertas Rojaus Trejybei ir junta tą dvasinę trauką tiek, kad net ir iš Londono atskrido būtent tokiu metu, kad galėtų dalyvauti mūsų sambūryje, ir tik po jo išvyko į savo gimtinę Žemaitijoje.

Deja – o gal net daugiau laimei, kadangi mes realiai pamatėme, jog yra labai daug, ir daug daugiau, tokių dvasiškai aklų ir kurčių mūsų dvasios brolių ir sesių, nors ir skaitančių dvasinius šaltinius, bet bijančių atsiverti Rojaus Trejybei ir lankyti gyvąsias mūsų pamaldas, nes jie pilni savanaudiškų minčių, kaltinimų mums – urantams – pilni išvedžiojimais ir painiojimais grindžiamų teiginių mums, ir nenori drauge su mumis siekti ryškesnės šviesos visų labui – per Rojaus Trejybės gyvąją šventovę perėjo ir daug prašaliečių, kai po kartą ar du pabuvę gyvosiose pamaldose, o kai kurie net ir pusmetį ar net metus lankę, taip ir nepanoro atverti savo dvasios. O kadangi gyvosiose pamaldose jokių išorinių ritualų, kuriuos reikėtų atlikti taip, kaip juos būtina atlikti ritualinėje ir dogmatinėje bažnyčioje, nėra, tai jie ir nežinojo, ką gi čia jiems veikti per tokias jiems neįprastas ir nesuprantamas, o dažną neatsivėrusį Rojaus Trejybei net ir erzinančias, gyvąsias pamaldas, o dar ir mūsų aukšto dažnio sklindantys virpesiai juos veikė neigiamai, tiesiog erzino, nors jų dauguma – bet nevisi – nieko ir nežinojo apie šių virpesių egzistavimą, tačiau savo būsena jautė susierzinimą, nesuprantamą nuotaikos pasikeitimą, dirglumą. Jeigu jie būtų ir toliau lankę mūsų gyvąsias pamaldas, palaipsniui ir patys būtų pakėlę savo energetinius virpesius į daug aukštesnį dažnį ir juos būtų nustoję erzinti iš mūsų sklindantys ir jiems virpesiai. Tačiau toks kelias jiems buvo per sunkus, ir jie jo atsisakė – bent kol kas – savo laisva valia, ir, deja, savo nenaudai. Taigi, jie buvo prašaliečiai.

Urantas – tai ne vien tik skaitantis Urantijos Knygą, bet jis dar studijuoja ir kitus mums suteiktus apreiškimus – Jėzaus Kristaus knygą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės suteikiamus mokymus, o taip pat ir mano pateikiamus mokymus, garbina ir šlovina Rojaus Trejybę tiek asmeniškai, tiek ir kolektyviai, ir ypač kolektyviai Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, ir veikia drauge su Rojaus Trejybe visų šviesos labui kaip GĖRIO BENDRAKŪRĖJAS. Todėl natūralu, kad tokių atsidavusių Rojaus Trejybės vaikų – sūnų ir dukrų – yra tikrai nedaug, nes labai daug kas atsisijoja iš gyvojo kelio – nustoja lankyti Rojaus Trejybės gyvąją šventovę, nustoja studijuoti mano minėtus dvasinius šaltinius, o tada buitis, savų interesų siekis, na dar ir ligos, pradeda imti viršų, ir jau vien tik savo valios pastangų dėka sunku likti gyvajame kelyje, o tada ir surandamas ramesnis takelis, kuriame mažiau aktyvumo, daugiau pasyvaus stebėjimo, ar išvis vien tik sau skirta kasdienė veikla, o kitiems - tai jau kaip išeis.

Uranto kelias – tai gyvo patyrimo kelias drauge su Rojaus Trejybe, patiriant Rojaus Trejybę savyje, ir būnant Rojaus Trejybėje. Tuo tarpu iš pačių pirmųjų, kurie klausėsi mano paskaitų apie Urantijos Knygą Vilniaus Mokytojų namuose prieš aštuoniolika metų šiadien neliko nė vieno. O juk buvo beveik pilna didžioji salė, kurioje telpa apie 600 žmonių. Vėliau panašus skaičius eidavo į mano paskaitas Kaune. Panevėžyje Garso kinoteatro salė taip pat kelis kartus buvo pilnutėlė. Tačiau ir anų neliko nė vieno tuose miestuose. Jie visi atsisijojo, vietoje jų atėjo kiti, kurie atėjo ne smalsumo vedami, kaip anie, o siekiantys pažinti kūriniją, ir patirti Kūrėją – Rojaus Trejybę, ir dvasinę brolystę su visa kūrinijos dvasine šeima, ir su jos labai mažyte dalele – mūsų planetos žmonija, ir, aišku, tarpusavyje. Tad šitie kiti jau yra nebe vien tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, ar kaimeliuose.

Nevisi galėjo atvykti į Molėtus. Tačiau tai nereiškia, kad jie ne urantai. Urantai, tik jie atvyks gal kitais metais, kada bus didesnis vidinis savo Minties Derintojo vedimo pajautimas, o jis tikrai pavirs didesniu NORU dalyvauti urantų sambūryje. Urantų skaičius augs, kol jais taps visa žmonija. Tokia yra Rojaus Trejybės sumanyta evoliucija mūsų planetai – Urantijai. Tačiau dirbtinai siekti, kad sambūryje dalyvautų kuo daugiau, tikrai nereikia. Vietoje šito, reikia raginti juos daugiau atsiverti, kad jie pajaustų Minties Derintojo trauką, ir savo vidinį troškimą atvažiuoti į urantų sambūrį patenkintų.

O dabar atvyko tie, kurie galbūt labiau norėjo, galbūt kuriuos prikalbino aktyvusis Vytautas, pagrindinis šio sambūrio organizatorius, ir šių dviejų dienų renginio vedėjas.

Jeigu ne Vytautas, tai urantų sambūrio nebūtų buvę, nes aš jų nebeorganizuoju, dėl to jo ir nebuvo praėjusią vasarą, nes neatsirado vietoje manęs kito organizatoriaus. O aš  palaipsniui urantus rengiu tam, kad jie tapų savarankiškesni ir tuo pačiu veiklesni patys, kaip organizatoriai, ir dalyviai, ne vien tik liktų pasyviais klausytojais.ir stebėtojais, kad jie patirtų naujų patyrimų organizuodami ir vesdami šitokius sambūrius, rengdami jų programas, ir jas įgyvendindami. Todėl Vytauto

noras ir aktyvumas ir lėmė, kad vėl susirinko urantai prie Molėtų po vienerių metų pertraukos savo tradicinėje sambūrių vietoje. Beje, Vytauto dėka įvyko ir praėjusį gruodį vienos dienos urantų sambūris Vilniuje.

Didžiulį entuziazmą abu pastaruosius kartus parodė ir Valdas

prisijungęs prie Vytauto organizatorinės veiklos, tačiau šis pradinis entuziazmas dėl iškilusių asmeninių kliūčių jam neleisdo iki galo paversti jį kryptinga veikla visų labui taip, kaip tą yra sumaniusi Rojaus Trejybė – ramybės ir pasitikėjimo veikla. 

Kokį man suteikė patyrimą būtent šis sambūris?

Pirmiausia tai buvo ROJAUS TREJYBĖS sūnų

ir dukrų

sambūris, o ne tiesiog urantų. Ir pirmą kartą aš pradėjau sambūrį ne trumpomis gyvosiomis pamaldomis, kaip būdavo ankstesniuose sambūriuose, bet normalios trukmės gyvosiomis pamaldomis, kaip jas vedu ir Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje. Tai buvo įvadas į sambūrį. Mano pamokomasis žodis taip pat buvo skirtas urantų sustiprinimui kaip Rojaus Trejybės sūnų ir dukrų nešančių Rojaus Trejybės šviesą gyvajame kelyje visumos labui.

Pats nuostabiausias patyrimas buvo toks, kai aš mačiau, kaip vis tik subrendo dvasioje kai kurie urantai, palyginus su net dar visiškai nesenais sambūriais. Jie jau patys gali pateikti savo apibendrinimus, savo mintis ir teiginius mokymo lygiu, o ne vien tik skaitydami namie parengtus pranešimus, pacituodami teiginius iš dvasinių šaltinių, o po jų vis tiek nedrįsdami patikėti, kad yra pajėgūs atitraukti akis nuo savo rašto, taip ir nedrįstantys jas pakelti. Taigi, šįkart aš mačiau  Violetos, Jurgitos milžinišką ugtelėjimą. Tačiau dar nuostabiau buvo girdėti mano dvasios brolių ir sesių dvasinius samprotavimus, kada jie kalba apie ROJAUS TREJYBĖS TRIS ASMENIS KAIP APIE SAVO DVASINIUS TĖVUS, kalba apie GYVĄJĮ kelią. O juk dar taip neseniai tokie teiginiai jiems buvo ne tik teoriniai, bet ir mažai ką reiškiantys, DAŽNIAU NET IŠ VISO NIEKO NEREIŠKIANTYS PRAKTINIU LYGIU, kasdieniame gyvenime tiesiogine prasme. O štai dabar jie kalba taip su meile, vadindami Visų Tėvą – Tėvu, o ne Dievu Tėvu, Rojaus Trejybę atskleidžia kaip Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį, ir Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę.  Tai liudija jų artimą ir kupiną meilės gyvą ryšį su Tėvu, ir ne tik su Juo, bet ir su Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu ir Begaline Dvasia-Motina-Sese. Bet dar nedaugelis išdrįsta kalbėti būtent šitaip, dar daugumai stinga gyvo meilės pajautimo ir patyrimo, todėl dar daugumai Dievas turi būti papildomas žodis – kaip sustiprinantys turėklai ar pastoliai ir jiems patiems, kad jaustųsi ramiau, ir žodžiui Tėvas, kad iš viso išdrįstų jį ištarti, o ne pasitenkintų vien tik abstrakčiu žodžiu-idėja Dievas. Todėl tikrai palaima užliejo mane girdint kaip urantai Rojaus Trejybę vadina savo TĖVAIS, kokie jie yra kupini dvasinio turinio, gyvo ryšio su savo dvasiniais Tėvais, ir kalba apie Juos su meile, kaip apie mylinčius ir jų mylimus Tėvus. Tokias mintis, teiginius, sakomus jų lūpomis tegalima pajausti savo paties dvasiniu imlumu tokiems virpesiams. Ir tada galima pajausti, kokį milžinišką kokybinį šuolį yra padarę urantai, kurie savo teiginius pripildo savo Rojaus Tėvams meilės gyvais virpesiais. Rojaus Trejybė jiems nustojo būti tiesiog nieko praktiškai nereiškiančiu kasdieniame jų gyvenime teoriniu teiginiu, kada Rojaus Trejybė jau yra tapusi jų gyvenimo neatsiejama GYVA dalimi.

Ar gali norėti ko nors dar daugiau, kada pati Rojaus Trejybė jų yra atrasta viduje? Tada gali daugiau tik norėti dar daugiau susilieti su Rojaus Trejybe, kaip intakas įteka į vandenyną ir tampa vandenyno vandeniu, ir jo gelme, kad niekas nebegali atskirti buvusio intako vandens. O ĮTIKĖJIMO ir PASITIKĖJIMO ROJAUS TREJYBE gelmė tame Rojaus Trejybės gyvajame vandenyne mums yra bedugnė, neišmatuojama, ir niekada nepasiekiama, kad nebebūtų galima dar daugiau įtikėti ir pasitikėti.

Aš klausiausi tokių įtikėjusių urantų teiginių ir savo vidumi jaučiau, kad jų virpesiai sutampa su mano jau seniai sakomais teiginiias, nes jie yra to paties dažnio energijos virpesiai.

Ir kaip skiriasi tų urantų mąstymas ir virpesiai, kurie dar nėra savyje atradę Rojaus Trejybės, kada jie dar nedrįsta Rojaus Trejybei atsiverti tiek, kad ją atrastų kaip savo TĖVUS. Tada tokių urantų viduje viešpatauja dar intelektas be dvasinio PATIRIAMO gyvo turinio. Todėl tokie urantai dar negali suvokti savo vidumi, kokia gi iš tiesų yra Rojaus Trejybė. Tačiau jeigu jie ir toliau eis gyvuoju keliu, ateis ir jiems toji akimirka, kada jie savo patyrimu – savo vidine BŪSENA – paliudys Rojaus Trejybės kaip savo TĖVŲ atradimą savyje. O tai nuostabi vidinė DVASINĖ TRANSFORMACIJA.

Iš mūsų visų didžiausią iššūkį šiame sambūryje priėmė Violeta, nes ji pati priėmė savarankišką sprendimą ir jį įgyvendino – vakare pasiūlė pagarbinti Rojaus Trejybę, ir vedė Rojaus Trejybės garbinimo ir šlovinimo gyvąją komuniją.

Tai milžiniškos šviesos ir meilės sprendimas, kuriam reikėjo daugybės metų atsidavimo Rojaus Trejybei sistemingų ir nuoseklių pastangų. Su kuo tokį iššūkį galima būtų palygiūnti žmogiškąja prasme. Manau, kad artimiausias palyginimas su žmogaus skrydžiu į kosmosą. Ir tai tai būtų menkas palyginimas, nes į kosmosą skenda materilus kūnas, o štai čia – su Kūrėju – ROJAUS TREJYBE – KOSMOSO IR DVASIOS ŠALTINIU IR CENTRU –  SUSILIEJA ATSIVĖRUSI DVASIA.

Kaip ir primąją sambūrio dieną, taip ir antrąją dieną mes pradėjome gyvosiomis pamaldomis, garbindami ir šlovindami Rojaus Trejybę. O prašymų maldoje aš meldžiausi ne tik už mūsų – urantų – didesnį atsivėrimą, kaip meldėsi ir daugelis kitų, bet ir už ryžtingesnį veikimą ir šviesos skleidimą savo gyvenimu, kaip ir už Lietuvos prezidentę, Lietuvos premjerą, viso pasaulio valstybių prezidentus, premjerus, karalius ir karalienes, nes dabar visas pasaulis atsidūrė akligatvyje ir niekas – be urantų – nežino iš jo išėjimo į normalų kelią. Dabartinė politika, ekonomika, šeima, mokykla byra kaip smėlis tarp pirštų, ir viskas nyksta tiesiog akyse – šeimų santarvė, mokyklų santarvė, visuomenės santarvė, valstybių santarvė, viskas tiesiog beprotišku greičiu leiia į bedugnę, ir be urantų nėra NĖ VIENO, kas žinmotų, ką gi daryti. Ir nebus tokių žinančiųjų be urantų. O tai reiškia, kad žmonijos, tuo pačiu ir Lietuvos, laukia skaudžios pasekmės, nors Lietuvos – mažesnės negu kitų valstybių, nes čia esame mes – urantai – veikiantys drauge su Rojaus Trejybės Apvaizda visų labui – KŪRINIJOS labui.

Džiugu, kad urantai kalbėjo ir apie Apvaizdą kaip apie jiems jau realų dalyką, o ne vien tik kaip apie kažkokį vien tik skaitytą. Tai liudija, kad mezgasi bendradarbiavimo su Apvaizda daigai, tai liudija, kad atsiranda gilesnė įžvalga, kaip gi veikti atitinkamomis aplinkybėmis, arba kas gi atsitiko, ir kieno dėka, kad viena ar kita situacija suteikė būtent tokias pasekmes, kokių gal net negalėjai tikėtis, arba priešingai, būtent jų ir siekei drauge su Apvaizda. Taigi, urantams atsiveria dar viena sfera, apie kurią anksčiau jie negalėjo ko nors konkretaus pasakyti, o dabar jau gali dalintis savo sampratomis ir patyrimais.

Tačiau ir tarp urantų yra skirtingų nuomonių, nors vyrauja DVASINĖ VIENOVĖ, PER ATSIVĖRIMĄ ROJAUS TREJYBEI. Kuo didesnis atsivėrimas, tuo stipresnė dvasinė vienovė, ir atvirkščiai. Todėl man teko asmeniškai ne su vienu urantu padiskutuoti ir energijos veikimo, ir pasąmonės poveikio mirtingojo asmenybei, ir Rojaus Trejybės dvasios, Minties Derintojo, veikimo žmogaus pasąmonėje klausimais. Ir aš kategoriškai nepritariau, kaip juos supranta ir klaidna save patys tie urantai. Tačiau mano samprotavimų jie niekaip negalėjo suprasti, arba tiksliau pasakius, pajausti savo dvasine asmenybe, o ne protu. Todėl tokie žmonės daug ką klaidins, juos supainios taip, kad žmonėms bus tik sunkiau gyvajame kelyje atsitiesti be jokių išvedžiojimų, o dvssiniu gyvu ryšiu su Rojaus Trejybe.

Štai kodėl taip svarbu gyvųjų pamaldų NUOLATINIS lankymas, nes būtent per jas Rojaus Trejybė labai didele dalimi gali jau per mūsų atvertą VIRŠSĄMONĘ suteikti daug harmonijos ir nuostabią palaimos būseną, kurios metu mes ŠVIESĖJAME, ir pasąmonė taip pat labai stipriai yra apvaloma. O tai reiškia mūsų proto įžvelgos gilinimą ir gyvo ryšio su Rojaus Trejybe stiprinimą.  Ir mūsų sambūriai taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį valant mūsų pasąmonę, kai mes nuoširdžiai dalyvaujame visoje jų veikloje.

Telydi jus ramybė.

Su broliška meile,

Algimantas