68. Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio mokymas apie palaimos būseną garbinant 2009 03 21 11 val. 44 min.

Algimantas: Kada mes garbiname Jus, Rojaus Trejybę, kada atsiveriame siela Jums, tada jaučiame viduje tokią visaapimančią palaimą, kad norisi ją kuo ilgiau pratęsti, norisi joje likti visą laiką. Mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, kaip ji atsiranda? Iš kur ta giluminė ramybė kad joje, atrodo, tarsi ištirptum ir liktum joje visą laiką drauge su Tavimi?

Amžinasis Sūnus: Mano mylimi vaikai, ir Mano jaunesnieji broliai ir sesės, Aš esu sužavėtas jūsų nuostabiomis šlovinimo ir garbinimo maldomis. Aš jums dėkoju už tą jūsų sielų nuoširdų atsivėrimą.

Per šitą gyvą ryšį Mes jaučiame jūsų tą nuostabų augimą, ­brendimą iš vidaus. Ir Mes suvokiame jūsų, jums dabar atrodančias, milžiniškas problemas, neįveikiamas viršukalnes, kurios iš Mūsų nuostabios ­kūrinijos Viršukalnės atrodo tokios švelnios, užapvalintos, nekeliančios jums skausmo.

Bet skausmas jums iškyla per baimę; per baimę savajam jūsų ­vidiniam ego, tam ego, kurį jūs gaunate iš savo gimdytojų, kuriuos jūs pavadinate žemiškaisiais tėvais, kada jūs gimstate kaip materialus pavidalas. Ir šitoji baimė, kuri eina per kartų kartas, per neišvalytą kartų pasąmonę, jinai perduodama tais gyvais informaciniais virpesiais iš kartos į kartą, ir jinai jums suteikia skausmo akimirkas.

Tada jūs sugalvojate, kad yra džiugesio akimirkos; tada jūs šokinėjate kaip maži vaikai, kai jums ką nors pavyksta padaryti ar jūs įsigyjate kokį nors, labai prieš tai pageidautiną, daiktą. Kuo vyresnis ir didesnę įtaką turintis jūsų sielos brolis, tuo didesnius troškimus jis puoselėja, tuo didesnio troškimo įgyvendinimas jam ir suteikia tą pasitenkinimą. Mažesni jūsų sielos broliai ir sesės, kurie nėra įtakingi, nėra turtingi, jie taip pat džiaugiasi ir pasitenkina mažesnėm viršukalnėm, mažesniais pasiektais turtais, pergalėm. Tačiau tai nesuteikia jums tos palaimingos būsenos. Jūs ir patys dažnai tariate, kad džiaugsmas yra aukščiausia akimirka tarp skausmo žemesnių akimirkų.

Tačiau šita viršukalnė yra labai trumpalaikė, dėl to negali ji išsilaikyti ilgą laiką, nes jūs priprantate prie tos, džiaugsmą suteikusios, akimirkos, kada ją suteikia materialus siekis, kuris buvo įgyvendintas. Ir tas įprotis tampa vėl kasdienybe, pilkuma, ir dėl to jūs siekiate naujų materialių viršūnių, kad įprasmintumėte savo gyvenimą naujų interesų tenkinimu.

Jūs sugalvojate daug idėjų, kurias įgyvendindami taip pat jaučiate milžinišką pasitenkinimą, jaučiate džiaugsmą, kada pavyksta jas įgyvendinti, o kada ištinka nesėkmė, jūs pajuntate kaip smunka jūsų nuotaika, jūs jaučiate liūdesį. Liūdesys pavirsta į dar didesnį skausmą, jeigu jūs netenkate artimo žmogaus, jeigu jūs netenkate pragyvenimo šaltinio.

Tada jus užvaldo tie žemi baimės virpesiai, kurie jus pasiekia iš ­pasąmonės; pasiekė per daugybę prieš tai gyvenusių kartų perteiktus taip pat tuos pačius informacinius baimės virpesius, nes jūs gyvenate jų perteiktais ritualais, dogmomis. Jūs gyvenate jų skausmais, jų ­tradicijomis.

Jūs gerbiate ir puoselėjate įvairias šventes, ir laikote tai labai ­reikšmingu dalyku, net nesuvokdami, kad šitie patys, kad ir labai ­puoselėjami, ­kultūriniai, šviesūs jūsų tuo metu širdžiai interesų ­patenkinimai ir išraiškos jus pačius tempia atgal, į praeitį; tempia į tai, kas tokiu skausmu buvo sukurta, per skausmus buvo išmąstyta, per skausmus buvo įgyvendinta. Ir dabar jūs matote tai, kaip galutinį rezultatą, kuris atsispindi daina, šokiu ar kokiu nors kitokiu kultūriniu renginiu, bet jūs nematote to skausmo, kuris buvo patirtas per daugybę kartų, žvelgiant atgal, kol buvo išrutuliota būtent tokia šventės išraiška, kurioje jūs šiandien galite dalyvauti ir patys materialiu savo pavidalu.

Ir kada jūsų gyvenimas yra apimtas šitokios materialios išraiškos, kada kasdieniai žingsniai jūsų žymimi ir matuojami materialiais masteliais, tada jūs ir gyvenate, net nejausdami, įtampoje, pasąmonės baimės įtampoje, kuri atinkamomis aplinkybėmis gali pasireikšti jau sąmonės lygiu, ir tada jūs išsigąstate. Išsigąstate.

Jūs dabar nežinote, ką reiškia netekti darbo kol jį turite. Tačiau yra įtampa viduje, pasąmonėje: O kas, jeigu aš neteksiu pragyvenimo šaltinio? Kas man padės tada? Ir viena – netekti darbo, kada aplinkui yra siūloma daugybė darbo vietų, o kita – kai netenki pragyvenimo šaltinio tuo pačiu metu, kai netenka jo ir milijonai jūsų sielos brolių įvairiose šalyse. Tada ta pati pasąmoninė baimės būsena, įsiveržusi į sąmonės lygį, jinai užvaldo daug stipriau jūsų sąmonę ir paralyžiuoja jūsų veiksmus; paralyžiuoja jūsų tą patį žmogiškąjį ego, kurį jūs ir gavote iš savo gimdytojų, kuriuos jūs vadinate žemiškaisiais tėvais, kada gimė jūsų žemiškasis pavidalas.

O jums Aš suteikiu savo asmenybės amžinąją dovaną. Aš jums suteikiu, kiekvienam, individualią, nepakartojamą, ir unikalią asmenybę. Aš suteikiu jūsų tikrąjį aš, kuris neužgęsta niekada, jeigu jūs patys nenorite atsitraukti nuo šito Amžinojo Šaltinio, kuriuo esu Aš drauge su savo Lygiaverčiais Partneriais Rojaus Trejybėje. Ir kada jūs atsiveriate savo tikruoju aš, koks jis bebūtų silpnas, koks jis bebūtų gležnas, nuoširdžiai atsiveriate bet kuriam iš Mūsų Trijų ar Mūsų sukurtiems tvariniams – vieną dabar visi žinote Jėzaus Kristaus vardu, kuris buvo žemiškuoju pavidalu atėjęs tarp jūsų prieš du tūkstančius metų – kada jūs atsiveriate savo tikruoju aš nuoširdžiai, tada jūsų, iš gimdytojų suteiktas, gyvulinis ego turi užleisti vietą tikrajam, šviesiajam aš, kuriam nėra suprantama baimė.

Kūrinijoje baimės neegzistuoja.

Todėl jūsų tikrasis aš ir jaučia tą palaimingą būseną, kurioje jis nori pasilikti, nes jis jaučia tą gyvybingumą savyje. Jis jaučia tą, kas nėra įprasta, gyvenant kasdieniame gyvenime, jeigu jis nepalaiko nuolatinio, nuoširdaus, giluminio ryšio su Mumis.

Štai šitoji palaima nėra džiaugsmas, nėra skausmas. Yra ramybės būsena, kuri suteikia nuskaistinimą sielai. Ir būtent šitoje ramybės ­būsenoje, palaimoje, siela gali patirti išmintį, išminties pasireiškimą. Ji nesiblaško. Ji neieško. Ji mėgaujasi šita būsena. Dėl to ji gali matyti daug išmintingiau, ko negali pamatyti jūsų sunerimęs ir besiblaškantis ­žemiškasis ego, kurį ir valdo jūsų žmogiškasis protas, o jūsų tikrasis ego, kurį padovanojome Mes iš Rojaus Trejybės, jisai yra dar gležnas ir ­nestiprus, bet jis jau pradeda patirti, kad jis gyvens visiškai kitokį ­gyvenimą, negu gyvena aplinka. Jis gyvens tą palaimingą gyvenimą, ­padėdamas aplinkai taip pat patirti šitą gyvąjį atsivėrimą ir ryšį.

Ir kada jūsų nušvitusios sielos, gyvai bendraudamos, nuoširdžiu dvasiniu ryšiu su Mumis vis daugiau prisipildys Mūsų palaimos ir meilės, ir savo gėrio darbais atsiskleis kasdienybės veiksmais ­kasdieninėje ­aplinkoje, kada vis daugiau jūsų sielos brolių ir sesių nušvis, kada vis daugiau jie jaus kaip šviesėja ir materiali aplinka tarp jų, jūs vis labiau patirsite, kad iš jūsų dingsta ir sąmoningoje būsenoje grėsmė, pavojai iš išorės, iš kitų savo sielos brolių, kurie dar gyvena tamsoje. Tada jūsų baimės virpesiai net ir pasąmonėje nekankins jūsų; nekankins, kaip gali dabar kai kuriuos iš jūsų dar kankinti; ir kankina.

Dėl to Aš į jus kreipiuosi dėkodamas jums už šitą gyvojo kelio ­platinimą tarp savo sielos brolių. Ir kreipiuosi į jus kviesdamas nebijoti žengti šituo keliu.

Žinokite, kad jūs, taip mylintys savo vaikus, taip sunerimę dėl savo vaikų gerbūvio, taip pat turite pagalvoti, kad jie taip pat turės savo vaikus, o jų vaikai turės savus vaikus, ir taip per ateinančius šimtmečius bus kitos kartos, bet tai jie taip pat jūsų, susieti su jumis, vaikai – Mūsų vaikai.

Ir jūs dabar jiems klojate, gyvuoju atsivėrimu Mums, tikrąjį kelią, kad šitoje planetoje būtų šviesa, kad šitoje planetoje vyrautų meilė ir ­tarpusavio sutarimas kasdienybėje. Dėl to jūsų atsivėrimas yra labai brangus, nes jūs kursite, dabar atsivėrę Mums, Rojaus Trejybei, naujas tradicijas šviesos pagrindu, meilės virpesių vedini; tradicijas, kurios neturės skausmo ir tamsos, kurios nesirems į dogmas ir negyvus ritualus, kuriose viešpataus Mūsų palaima, nes jūs būtent palaimos būsenoje jausite išmintį, ateinančią iš Mūsų, kokias gi tradicijas jums vertėtų pradėti kurti, kokias šventes jums pradėti reikėtų organizuoti, kad jos galėtų žadinti jūsų būsimuosius vaikus, anūkus, anūkų anūkus, ir taip per kartų kartas, gyvajam bendravimui su Mumis; pradėtų žadinti juos gyvai tarpusavio komunijai per visą planetą ir visoje kūrinijoje, kad kiekvienam būtų aišku, nuo pat gimimo, kas yra palaima; kad jų nereikėtų mokyti, jog buvo tokia senolių karta, kuri turėjo pilną nerimo ir baimės pasąmonę, kad jie net nesuvokė, kas yra palaima, o jiems palaima taptų tokia natūrali būsena, kaip jums dabar yra pasąmoninio nerimo būsena.

Ir ateis toji karta, kuri gyvens toje aplinkoje, o jūs būsite šitos aplinkos bendrakūrėjai su Mumis.

Jau esate. Nes jūs jau esate Mūsų gyvieji vaikai, o ne Mūsų vaikų šešėliai.

Algimantas: Ačiū Tau, mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli už šitą atsakymą-mokymą. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.