II. Pastaba

II. Pastaba

 

 

Mielieji, turėjo praeiti nemažai laiko, kad atsirastų ši Rojaus Trejybės apreiškimų-mokymų knyga – Akimirkos Amžinybė. Aš jau seniai norėjau, kad tokia knyga būtų prieinama kiekvienam nuoširdžiai ieškančiam šviesos ir tiesos. Tačiau viskas yra Rojaus Trejybės rankose, o ne mūsų troškimų įgyvendinime. Todėl nepaprastai svarbu savo troškimus ­ištirpinti Rojaus Trejybės meilės gyvuose virpesiuose, ir tada – ir tik tada – mirtingojo valia ima vis labiau susilieti su Rojaus Trejybės valia. Ir tada dingsta deginantys ir pilni nekantrumo troškimai, kad tokia knyga, kupina meilės ir šviesos, kuo greičiau būtų prieinama, ir skaitoma, nes tada tu tiesiog plauki kaip milžiniškos upės galingos srovės nešamas laivelis, ir jautiesi saugus ir pilnas pasitikėjimo Rojaus Trejybe, kuri ir yra šitoji milžiniška upė, o tu esi tas jos srovės nešamas laivelis. Tada tu nesistengi jo nei vairuoti, nei irkluoti prieš srovę, ar skersai upės tai į vieną tau patinkantį krantą, ar į kitą, nes tu tikrai žinai, kad Rojaus Trejybė tave pati įplukdys į ramų užutėkį, kuriame būtent Ji ir yra parengusi tau naują iššūkį, tik būk ryžtingas, kad jį priimtum, koks jis tau yra jau pagal tavo pečius, ir kad veiktum aktyviai drauge su Rojaus Trejybe, o ne savų troškimų skatinamas.

Štai kodėl tikrai yra nuostabu visa savo dvasinės asmenybės savastimi atsiduoti šitam Rojaus Trejybės srovės nešimui ir vedmui iš vidaus, ir nekurti savo planų, kurių nepasisekus įgyvendinti būtų tik kartėlio prieskonis viduje ir energijos bei laiko didžiulis švaistymas išorinėje aplinkoje.

Štai kodėl vis mąstydamas apie Rojaus Trejybės mokymų knygą aš mėgavausi Rojaus Trejybės vedimu ir dalyvavimu pačiame procese, o pats nieko asmeniškai nei spartindamas, nei planuodamas. Reikia pajausti mėgavimąsi žengimu gyvuoju keliu –procesu – pajausti jo skonį – tikrovę. Juk tai ir yra kasdienis-šventinis gyvenimas palaimoje su Rojaus Trejybe.

Rojaus Trejybės apreiškimų-mokymų yra perduota daug daugiau negu sudėta į šitą knygą, nes ji būtų perdaug stora. Todėl su laiku bus ir kita knyga. Tai taip pat yra Rojaus Trejybės valioje. Tuo tarpu šitoje vietoje įdedu vieną mokymą, kuris yra labai svarbus, nors jo autorius yra ne Rojaus Trejybė, bet mūsų Vietinės Visatos Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, kuris mūsų pasaulyje buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu. O šis jo mokymas yra skirtas meditacijos paaiškinimui, kuo ji yra žemesnio lygio už maldą – dvasinę gyvą komuniją su Kūrėju – kadangi žmonės meditaciją labai dažnai painioja su malda. Todėl šis mokymas jums padės atskirti maldą nuo meditacijos, ir jeigu dabar medituojate, tuomet padės jums atsistoti ant aukštesnio dvasinio gyvo ryšio su Kūrėju – maldos – laiptelio.

 

Jėzaus Kristaus atsakymas-mokymas Povilui apie meditaciją,

2009 02 04   13 val. 15 min.

 

Algimantas: Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Broli, Begaline Dvasia-Kūrinijos Motina-Sese, aš garbinu tave, nes tik tavosios meilės virpesių dėka mano siela gali atsiverti tau ir patirti tave tokio nuoširdaus atsivėrimo akimirką. Aš garbinu tave, kad tu savo meile paverti visą kūriniją gyva. Aš garbinu tave, kad tu kiekvienam iš mūsų suteikei amžinybę, kurioje tavoji meilė mums suteikia vis naujų ir nepakartojamų patyrimų su tavimi, ir su mūsų sielos broliais ir sesėmis. Aš garbinu tave iš meilės ir laisva valia, gauta iš tavęs. Manoji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.

Mano mylimas sielos broli, mūsų gimtosios visatos Šeimininke Sūnau Kūrėjau, kurį mes žinome kaip Jėzų iš Nazareto, aš trokštu visa savo siela išgirsti tavo suteikiamą mokymą apie meditaciją, nes mano sielos brolis, Povilas, klausia apie ją, kadangi Urantijos Knygos apreiškime jis nieko nesurado apie meditaciją. Todėl dabar aš pateikiu šį klausimą tau ­tiesiogiai, kad paaiškintum tiek Povilui, tiek kitiems, apie meditaciją.

Jėzus: Mano mylimas sielos broli, kurį žmogiškuoju vardu vadina Algimantu, ačiū tau, kad pateikei šitą klausimą man, nes aš galėsiu ­paaiškinti mano, ir tavo, sielos broliui Povilui, kaip jis yra vadinamas žmogiškuoju vardu, ne tik, kas yra meditacija, bet ir kokia yra jos reikšmė jūsų gyvenime.

Meditacijos reikšmė yra milžiniška jūsų ieškojimuose pakeliui pas Tėvą. Šitaip jūs galite nuostabiai apraminti savo sunerimusį protą ir tuo pačiu šviesiau pažvelgti į pasaulį, kurio problemos prislegia jūsų kasdienio gyvenimo vingius, ir dėl to jūs be galo pergyvenate, kad jums kas nors nepasiseka, ko nors nepavyksta įgyvendinti, kas nors jus nuskriaudžia.

Ir tokios meditacijos akimirką jūsų protas ištirpsta kosmoso nepranokstamose jūsų protui erdvėse, jūs net patys pasimetate, nes ­nebegalite suvokti, kas jūs ir kur jūs, kas su jumis vyksta. Jūs tarsi ­skriejate pranokdami laiką ir erdvę, bet visiškai nesuvokdami šito ­skriejimo prigimties ir prasmės; ir vis tik patirdami nuostabų ramybės ir pasitenkinimo pojūtį, kuris jūsų protui yra realus ir kuris jus ­sustiprina, kad šitoks kelias yra labai gilus ir prasmingas, suteikiantis jums ­nuostabų patyrimą ir ­pasitikėjimą tokia akimirka.

Ir jūs iki šitos pačios akimirkos nieko neprašėte, nieko nesimeldėte, ir vis tik pasinėrėte į kosmoso skrydį su neaprašoma jūsų minties švara ir lengvumu.

Tokie patyrimai yra dėl to, kad jūsų sąmonė, kuri iki tol buvo žemų energetinių virpesių aplinkoje, nesvarbu, ar jūs buvote darbe, gatvėje, namuose, bet vis tiek jūs jautėte visos aplinkos žemus energetinius virpesius, nors apie juos jūs nežinojote nieko, net kad jie iš viso egzistuoja, tačiau jūsų sąmonė, per jūsų smegenų centrą, jautė ir reagavo į tokių žemų virpesių energijos foną, dabar pasinėrė į kitokius virpesius.

Tačiau kai tik jūs pasinėrėte į meditacijos būseną, visa aplinka, kuri jus taip betarpiškai iki tol veikė, jūsų pačių pakeliamų sąmonės ­energetinių virpesių dėka, atitolo nuo jūsų sąmonės dėl tos akimirkos betarpiško ir pasireiškiančio jūsų sąmonėje gyvo ryšio ir poveikio. Ir tos akimirkos metu jūsų sąmonės energetiniai virpesiai pakilo į daug ­aukštesnį dažnį, kuris ir yra visoje kosminėje erdvėje. Jūsų sąmonė, pakilusi į aukštesnį energetinį dažnį pati užblokavo ir atsiribojo nuo aplinkos žemų ­energetinių virpesių, kuriuos ji jautė iki pasinėrimo į meditacijos būseną. Todėl jūs ir pradėjote patirti tokį lengvumo pojūtį, kuris gali momentais pasiekti tokį aukštą energetinių virpesių dažnį, kad jūs galėsite patirti palaimos būseną, kuri jus pakylės į jūsų pačių protui nesuvokiamas kosmines aukštybes.

Būtent tokią būseną Sidharta Gautama – Buda – pavadino nirvana, arba giluminės palaimos būsena, kuri įmanoma tik susiliejus su Aukščiausiu Absoliutu.

Ir dabartiniai jūsų sielos broliai kai kuriose religijose būtent ir siekia tokio nirvanos būsenos patyrimo, kad joje galėtų patirti nuostabų išsilaisvinimo pojūtį.

Kada aš buvau tarp jūsų ir vienas iš jūsų materialiu pavidalu kaip Jėzus iš Nazareto, tada manoji tauta, kurioje aš gimiau fiziniu ir jums matomu pavidalu, pati laikėsi labai griežtų taisyklių, kokiu būdu ir kada galima bendrauti su Dievu. Ir tos taisyklės nenumatė jokios laisvės sielai. Jos buvo tokios griežtos, kad bet kuriam vaikui iš karto užkirsdavo kelią tolimesniam dvasinės laisvės ieškojimui ir jos atradimui. Todėl žydai meditacijos nebuvo patyrę, kad ją įtrauktų į savo religinę praktiką.

Tačiau man pačiam tokia griežtai apribota religinio mąstymo praktika labai anksti ėmė užkliūti, nes mano siela negalėjo pasitenkinti vien tik per kartų kartas perteikta nuostata, jog su Dievu galima bendrauti tik nustatytomis formomis. Ir dar ne šiaip nustatytomis, bet taip griežtai, kad nebuvo leidžiama nuo jų nukrypti nė per menkiausią kryptelėjimą į šalį.

Tačiau ir jūs turite patarlę – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kada žydus taip suvaržė griežti religiniai ir dogmatiniai ritualai ir prietarai, tai mano siela pati viena, nežinodama kaip tą daryti, ėmė ieškoti atsakymų į daugelį man neatsakytų klausimų. Mano žmogiškasis protas būtų iš karto paklusęs vien tik ritualiniam keliui ir jokių papildomų klausimų nebūtų kėlęs. Tačiau mano sielos aukštesnis protas, kuris buvo toks silpnas ir nežinantis tų atsakymų, ir nemokantis surasti kelią į tų atsakymų Šaltinį, vis tik nenurimo, o savyje mėgino surasti nors kokius patenkinančius atsakymus.

Ir mano aplinka buvo labai palanki, nes aš, dar būdamas vaikas, pamėgau žvalgytis į dangų, o miegodavome mes antrame aukšte. Mūsų klimatas buvo palankus, šiltas, dėl to tiek mūsų, tiek kitų namų, tiksliau nedidelių namelių antrasis aukštas neturėjo jokių stogų. Nuo lietaus buvo vienintelė apsauga sunkus ir storas audeklas, primenantis jūsų brezentą. O giedromis naktimis jo iš viso nenaudojo. Ir aš matydavau, atsigulęs miegoti, nuostabų dangų, daugybę žvaigždžių, kurios mane nuo pat vaikystės pakerėjo tiek, kad man labai rūpėjo išsiaiškinti, kaip gi jos pritvirtintos, kad laikosi net man virš galvos, ir niekada nenukrenta ant manęs. Ir tiek besigėrėdamas dangaus skliaute šviečiančiomis žvaigždėmis aš akimirkai užsimerkdavau ir prarasdavau suvokimą, kur aš esu ir kas aš esu. Aš ištirpdavau toje kosminėje žvaigždžių erdvėje. Ir man buvo malonu patirti tokias akimirkas.

Ir buvo net tokių akimirkų, kada tėvams kildavo nerimas dėl mano tokių žiūrėjimų į dangų. Jiems buvo baisu, nes žydų ritualai tokių laisvių nenumatė, o kas nenumatyta, jiems visada kėlė baimę. Todėl net ir žiūrėjimas naktį į dangų, į spindinčias žvaigždes mano tėvams atrodė, kad gali atvesti mane prie blogų pasekmių. Todėl mane nuo tokio žiūrėjimo atkalbinėdavo; ir vis tikrindavo, ar aš žiūriu ar ne į dangų, pašaukdami mano vardą tarsi patikrinti, ar aš dar nemiegu, nors iš tikrųjų jų tikroji priežastis buvo nerimas dėl manęs, kad aš per daug sau duodu laisvės pagal žydams nustatytus gyvenimo ritualus. Bet mano tėvai buvo nors ir eiliniai ir paprasti žydai, bet geranoriški ir pakankamai išmintingi, pagal anų laikų supratimą, todėl manęs neįspraudė į patį kampą, kad aš nebegalėčiau sau leisti tokio malonumo, kaip žiūrėjimo į dangų prieš užmiegant.

Tačiau tokių akimirkų, kurias dabar galiu pavadinti taip, kaip ir jūs jas vadinate, meditacinėmis, metu pajusdavau palengvėjimą savo viduje. Todėl mane ir traukė vakarais, prieš užmiegant, pasidairyti po dangų, o tada pasinerti mintimis į kosminę erdvę, kad palaipsniui ir pačios mintys išnykdavo.

O klausimai, į kuriuos atsakymų ieškojau vis tiek likdavo taip ir neatsakyti.

Tada pats ėmiau šituos pačius klausimus pateikti sau. Tarsi pats kalbėčiausi su savimi, su savo antruoju aš.

Ir po kurio laiko ėmiau patirti, kad mane apšviesdavo labai protinga mintis, kurios prieš tai tikrai neturėjau. Dar šiek tiek vėliau ėmiau, po truputį, suprasti, kad tokie apšviečiantys atsakymai ateina man, bet ne iš manęs. Ir pats sau ėmiau vis labiau ir labiau teigti, jog tie atsakymai man ateina iš Tėvo.

Ir savo kreipinius ir klausimus ėmiau nukreipti jau nebe savo antrajam aš, bet tiesiai Tėvui. Ir tokį savo bendravimą pats sau pavadinau – mano pasikalbėjimai su Tėvu.

Tai buvo mano paslaptis, apie kurią negalėjau nieko pasakyti nei savo tėvams, nei draugams, nes toks bendravimas vėl labai smarkiai pažeidė visas žydų nustatytas maldų Dievui – Jahvei ir Izraelio Tėvui – formas.

Ir tokiam mano bendravimui su Tėvu stiprėjant, aš ne tik gaudavau atsakymus iš Tėvo į Jam pateikiamus mano klausimus, bet pajutau ­nuostabų palaimos jausmą ir milžiniškos meilės antplūdį. Ir šitoji meilė vis augo ir gilėjo, kad mano siela ėmė trokšti dalintis viskuo, ko ji pati prisipildė iš Tėvo, su visais kitais.

O tai vėl neatitiko nustatytų žydams gyvenimo ritualų, ir aš turėjau savyje laikyti meilės virpesius, kurių mano siela tiek prisigerdavo ­atsivėrusi Tėvui, kad aš juos išliedavau verkdamas.

Ir tada, kada atradau Tėvą savo viduje, aš jokiu būdu nebenorėjau sugrįžti prie savo ankstesnio meditavimo būsenos, kurios metu jokios Tėvo meilės aš nejaučiau; ir nejutau jokio poreikio dalintis savo meile su kitais.

O atvėręs savo sielą Tėvui, kaip asmeniui, kaip pačiam nuostabiausiam Meilės Šaltiniui ir Centrui, ir pats Jo meile ėmiau gyventi visus pamilęs vienodai ir visiems ją dalindamas vienodai, kaip dalino ją man ir Tėvas, ir kaip ją man dalina dabar, kaip ir jums, visiems, ir kiekvienam.

Būtent dėl to ir Urantijos Knygos apreiškime nėra kalbama apie meditaciją, nes meditacija sutelpa į maldą, o malda į meditaciją netelpa.

Apie maldą aš mokiau labai daug ir savo apaštalus.

Ir Urantijos Knygoje apie ją yra parašyta, nes tik malda jums ­užtikrina gyvą meilės ryšį su asmeniu Meilės Šaltiniu ir Centru – visų Tėvu, kuris lieja savo meilę be perstojo.

Ir meditacijos metu Jis lieja meilę vienodai, tik jūs jos nepatirsite, nes neturėsite gyvo ryšio su pačiu Tėvu.

Taip ir Sidharta Gautama – Buda – patyrė nuostabių nirvanos akimirkų, bet Tėvo meilės savo sieloje taip ir nepatyrė, nes ieškojo kosmose Absoliuto, kai reikėjo atrasti Tėvą savyje. Todėl ir jo moralės siūlomas kelias nebuvo gyvybingas.

Visada siekite didesnio, ir mažesnis jame bus jau savaime. O siekdami mažesnio iki didesnio galite ir nebeiti, sustoti, ką ir padarė Buda.

Tad koks gi tikslas jums pasakoti apie meditaciją, kada jums mano apaštalas ir Rojaus Trejybės ambasadorius, jūsų sielos brolis Algimantas suteikia mokymus apie Tėvo atradimą savyje. Jau šituo savo veiksmu jūs pranoksite meditacinę būseną, nes jūs pamilsite visus ir bendrai su Tėvu kursite gėrį visų labui. Meditacija jūsų nepripildo Tėvo meile. Dėl to ir aš nekalbėjau apie meditaciją, o kalbėjau apie Tėvą, ir Jo dvasią, gyvenančią žmogaus prote.

Ir tą patį jums kalba jūsų sielos brolis Algimantas Rojaus Trejybės įgaliojimu, ir mano įgaliojimu. Jeigu jį mes būtume įgalioję kalbėti apie meditaciją, kaip apie ryšį su Tėvu, tai jis jums seniai visą laiką būtų apie tai kalbėjęs ir mokęs. Tačiau gyvas ryšys su Tėvu nėra pasiekiamas per meditaciją. Tai tik pirminis žingsnis nuraminti jūsų protą. Jeigu jūs dar nedrįstate iš karto pradėti kalbėtis savo atsivėrusia siela su Tėvu ar su manimi.

Vienintelis gyvasis kelias yra jūsų bendravimas su Tėvu nuoširdžiu sielos atsivėrimu. O tai su meditacija neturi nieko bendro.

Jūs atsiveriate, daugiausia, kada jums skauda, kada jūs nebežinote, ko griebtis, nebesurandate išeities, štai tada jūsų siela ir šaukiasi Tėvo gyvo ryšio ir pagalbos. Ir po tokio šaukimosi, jūsų protas ir nurimsta. Tačiau ne savaime, o Tėvas nuramina ir paglamonėja jūsų protą, taip, kaip mylintis tėvas nuramina savo mylimą ir verkiantį iš baimės mažylį. Juk kada tėvas glosto mažylio galvelę, jis ramina ne plaukus, nors ir meiliai braukia per plaukus, jis ramina mažylio sunerimusį protą.

Taip ir jūs, kada atsiveriate Tėvui, taip jis ir nuramina jūsų protą, kad jums ir problemos nebeatrodo tokios skaudžios, nors praėjo tik akimirka ir niekas nepasikeitė, bet jūsų ramybė iš vidaus pakeitė jūsų požiūrį į problemą.

O kada siela atsiveria Tėvui ir ne tik skausmo akimirką, bet ir džiaugsme, kada ji ima tą daryti nuolat, tada ji vis labiau ima pasitikėti šituo gyvu ryšiu su Tėvu, ir pradeda jausti Tėvo meilės gyvus virpesius. Ji pati pradeda mylėti visus.

Šito meditacijos būdu pasiekti žmogaus nuramintas protas negali. Jis nusiramina tik neilgam, o vėliau vėl jį apima abejonės, troškimai, ir skausmas kančioje.

Tuo tarpu sielai vis labiau atsiveriant Tėvui, vis toliau tęsiant nuoširdų ir gyvą bendravimą, žmogus gimsta iš dvasios. Ir tada sielos morontinis protas ima viešpatauti žmogaus sunerimusio proto atžvilgiu ir žmogaus palaimos ir ramybės būsena tęsiasi ne tik bendraujant su Tėvu, bet ir po bendravimo, nes toks žmogus žino, kad jis yra Tėvo sūnus ar dukra, nes tokį jausmą patiria savo atsivėrusia siela. O meditacija tokio jausmo suteikti negali.

Tik patyręs atsivėrimo akimirką ir gyvą meilės iš Tėvo tekėjimą savo paties sieloje žmogus gali pats sau tvirtai pasakyti – Noriu bendrauti su Tėvu, noriu atsiverti Jam nuolat. Tai ir yra mano malda.

Algimantas: Ačiū tau, mano mylimas sielos broli, mylimas Sūnau Kūrėjau, Jėzau, už tokį puikų mokymą, kuris suteiks dar gilesnį supratimą, kas yra meditacija ir koks yra skirtumas tarp atsivėrusios sielos maldos ir meditacijos.

Rojaus Trejybės apreiškimų knyga, Akimirkos Amžinybė, padės kiekvienam, kas tik šiais mokymais ims vadovautis savo kasdieniame gyvenime. Juk iš tikrųjų kiekvienas nori meilės, tiesos, teisingumo, gėrio, grožio, gailestingumo pasireiškimo savo atžvilgiu, nes šitos nuostabios vertybės pranoksta žmogiškojo proto lygį, ir kiek jis besivystytų, galima prie kiekvienos meilės, tiesos, teisingumo, gėrio, grožio, gailestingumo apraiškos pridėti dar vieną, prie jos – dar vieną, ir taip iki begalybės, kad šitos apraiškos ir pasiektų visus dabartinius septynis milijardus žmonių, gyvenančių šitame pasaulyje, o kur dar Tarpinės Būtybės, kurių mes nematome, o kur mūsų angelai sargai, o kur visa planetos dvasinė vyriausybė, ir Rojaus Trejybės mums suteikiama į pagalbą Apvaizda. Visos šitos vertybės mums – kiekvienam – yra perteikiamos iš Rojaus Trejybės Trijų Asmenų dėka Jų dvasios – Minties Derintojo – gyvenančio mūsų viduje – mūsų prote – aktyvaus veikimo. Todėl labai svarbu šituos mokymus įsisavinti – jais gyventi kasdien drauge su Rojaus Trejybe – o ne perskaitytus juos taip ir palikti šalia savęs, kaip dar vieną perskaitytą teoriją, ir toliau ieškoti naujų teorijų.

Mano gyvenimas yra pripildytas Rojaus Trejybės gyvasties. Todėl ir visi šie Rojaus Trejybės mokymai man yra gyvi. Būtina jais gyventi, o ne mąstyti apie juos, kad jie būtų įsisavinti. Jie yra būtini, kaip kvėpavimas plaučiams, nes be jo neįmanoma būtų gyventi materialiam kūnui, taip ir mano dvasinei asmenybei – tikrajam man – neįmanoma gyventi be Rojaus Trejybės gyvasties, esančios manyje, ir mano atrastos mano paties viduje.

Tačiau nevisada mano dvasinis kelias buvo toks, koks yra šiuo metu – gyvas.

Mano dvasiniai lūžiai kulminaciją pasiekė per 1991 metų sausio 13-osios tragiškus įvykius, kada karinė jėga buvo pavartota prieš Lietuvos Televiziją ir radiją, kur aš iki tol buvau dirbęs 16 metų. Aš pradėjau sau kelti klausimus, kodėl žmogus turi žudyti kitą žmogų, kodėl jis negali savęs suvaldyti, kodėl jis nevertina kito žmogaus gyvybės, siekdamas savanaudiškų interesų patenkinimo, ypač dar kažkokių pseudovalstybinių, kodėl mes taip pasidaliname į skirtingas stovyklas, kad vieni stojame prieš kitus, ką buvau patyręs ir savo darbe dar daug laiko likus iki tų tragiškų įvykių? Tačiau į šituos klausimus atsakymų aš nežinojau. Tuo metu. O man klausiant kitų mano kolegų labai greitai jie prieidavo ­aklavietę mėgindami toliau atsakinėti į mano iškeltus naujus klausimus, kad galų gale pavargę man atkirsdavo, Argi negali gyventi kaip visi, paprasčiau? O kaip paprasčiau, kaip visi? Taip, kaip mačiau savo materialiomis akimis – ir kaip supratau savo materialiu protu – aš gyventi nenorėjau. ­Nenorėjau gyventi melu, apgaule, karjeros, populiarumo siekimu, materialių turtų kaupimu, savanaudiškų interesų įgyvendinimu, savojo vaiko iškėlimu virš kitų vaikų, konfliktų šeimoje neišvengiamumu, jaunosios kartos degradacija, kurią mačiau jau tada taip akivaizdžiai, nors pats tuo metu jai irgi priklausiau – nenorėjau gyventi nesavimi. Aš jaučiau savo vidumi, kad tai, ką darau, ir taip, kaip gyvenu, tarsi darau ir gyvenu ne aš, o kažkas kitas, kuris pateko į jam visiškai nepriimtinas sąlygas. Todėl išeidavau į Vilniaus senamiestį pasivaikščioti vienas ir suradau tokią vietą, kur sekmadieniais būdavo net ir tokių trumpų akimirkų, kai nepamatysi nė vienos mašinos, nė vieno žmogaus, o medžių lapija užstoja visus namus, ir tik virš medžių viršūnių matau bažnyčių bokštus. Ir kur pasisuki, vis matai bažnyčią, jos bokštus, medžius, žalią statų šlaitą – ir daugiau nieko. Man sukildavo toks pojūtis, kad aš esu būtent aname amžiuje, kuriame ir buvo tos bažnyčios pastatytos. Ir sau pasakydavau, jog panašu, kad tai ir yra mano amžius. O juk dirbau tuo metu ideologinėje intstitucijoje, o save tarsi ir atradau tik tame Vilniaus senamiesčio šlaituotame lopinėlyje su bažnyčiomis, ir tik tuomet, kai nematydavau jokio žmogaus, jokios mašinos, jokio namo. Ieškojimai mano paties viduje jau buvo pradėti dar man mokantis Utenoje – vidurinėje mokykloje – kada aš savęs nuolat klausdavau, kas gi bus, kada numirsiu? Eis metai, dešimtys, šimtai, tūkstančiai, milijonai, šimtai milijonų metų, milijardai metų, o manęs niekada nebebus. Tai kam aš čia reikalingas tik tokiam trumpam gyvenimui, kas gi bus su manimi, kodėl manęs nebebus, kur aš būsiu? Aš neklausdavau, kas bus su mano kūnu, kuris man buvo aišku, kad supus užkastas, bet klausdavau, kas bus su manimi, kur būsiu aš? Jau tada, dar nieko nesuprasdamas, kodėl, aš sau labai natūraliai atskyriau kūną nuo savęs. Kam tas dangus? Tokia erdvė, tokia gausa žvaigždžių, o čia toks trumpas ­gyvenimas, kaip galima paaiškinti tokį proporcinį neatikimą? Ir tuoj pat mane nutvieksdavo mintis – AŠ NEMIRSIU NIEKADA. Ir ši mintis mane tiek nuramindavo, kad aš visa galva pasinerdavau į dviračių treniruotes ir varžybas. Iki kito karto, kada klausimų lavina vėl apipildavo mane visą iš vidaus. Ir vėl būdavo toks pat man kažkieno – tada nieko nežinojau apie Minties Derintoją žmogaus prote – tvirtas ir savo tikrumu nuraminantis teiginys – AŠ NEMIRSIU NIEKADA.

Dabar jau daug metų tuos atsakymus į anuo metu neatsakytus ­klausimus esu gavęs, dėl to ir pats mokau kitus dvasinio kelio ­pasirinkimo, kaip ir mane moko Tėvas-Rojaus Trejybė, o savo gyvenimu liudiju Rojaus Trejybės meilę ir šviesą visų labui. Tik Rojaus Trejybės vedimo iš vidaus – ir atsidavimo šiam vedimui – dėka ir galiu man suteikiamą šviesą skleisti kitiems, ir dalintis Rojaus Trejybės meile su visais, ir vienodai. Be jokių išskaičiavimų. Toks gyvenimas yra tikrovė, toks gyvenimas yra pats ­nuostabiausias, gyvybingiausias, ir prasmingiausias tikrovės gyvas ­paliudijimas ir atskleidimas.

Nebijokite nieko, taikykite šiuos Rojaus Trejybės mokymus savo gyvenime, kaip ir aš juos taikau. Tik šitokiu būdu pasikeis jūsų asmeninis kasdienis gyvenimas, nes jūs patys patirsite, kaip jums padeda Rojaus Trejybės Apvaizda. Todėl ir jūs labiau pasitikėsite tiek Rojaus Trejybe, tiek gyvuoju keliu, tiek ir savo paties asmeniu, kurį šiandien didele dalimi jūs nuvertinate, neleidžiate jam pasireikšti ta šviesa, kuri jūsų viduje jau yra, tik stinga ryžto ja gyventi savo aplinkoje kasdien. Todėl jus kankina fiziniai kūno negalavimai ir vidinis nerimas dėl ateities, nežinia ir neužtikrintumas dėl savo artimųjų rytojaus akimirkos.

Gyvenkite AKIMIRKOS AMŽINYBĖJE.

Nekurkite jokių planų savo, ir vaikų, ateičiai, kad netektų labai ­skaudžiai nusivilti, kada jie žlugs, o gyvenkite natūralų savojo aš atsiskleidimo meile ir gėriu procesą taip, kaip jus veda Rojaus Trejybė iš vidaus. Tik tada patirsite gyvenimo gyvą prasmę ir palaimą, kad gyvenate būtent tokį gyvenimą, ir tik tada patirsite sėkmę, kokį darbą bedirbtumėte savo materialiam pragyvenimui.

Evoliucija – nesustabdoma, nes ją sumanė Rojaus Trejybė visai ­kūrinijai, taip pat ir mūsų planetai. Evoliuciją gali tik uždelsti tie mūsų dvasios broliai ir sesės, kurie neina Rojaus Trejybės jiems numatytu keliu, ar net kelia maištą. Tačiau tai bus tik laikinas evoliucijos ­sulėtinimas, panašus į kelio apvažiavimą, kada pagrindiniame kelyje gali būti kokia nors atkarpa pažeista. Todėl mes ir turime dėti vis daugiau, ir didesnių, pastangų, kad aplink mus būtų vis daugiau šviesos ir tiesos, meilės ir doros, teisingumo ir gailestingumo pasireiškimų, nes be mūsų asmeninių pastangų ir indėlio nei tiesa, nei šviesa, nei meilė, nei dora, nei ­teisingumas, nei gailestingumas savaime nepasklis, ir neapims visos žmonijos.

Jausdamas kažkieno vedimą iš vidaus – tada dar sąmoningai nesuvokiau, kad tai ir buvo Minties Derintojo – Tėvo-Rojaus Trejybės dvasios – vedimas iš vidaus – 1993 metų rudenį tuometinio „Švyturio“ žurnalo vyriausiajam redaktoriui pasiūliau, jog parašysiu kelis ­straipsnius ­Urantijos Knygos pagrindu, nes šią knygą ­neseniai buvau perskaitęs anglų kalba, ir ji man atsakė į daugelį anksčiau ­neatsakytų klausimų, kurie domina visus žmones – kas yra Dievas, kas buvo Jėzus, kas yra žmogaus mirtis, kas yra po jos, kas yra tikrasis ­gyvenimas, ir kaip mes jį iškreipėme, ir kodėl dabar sulaukiame ­skaudžių ­pasekmių. Aš jam ­parodžaiu ir tą milžinišką Urantijos Knygą. Tačiau man buvo ­kategoriškai atsakyta, kad tokia tematika jo ­nedomina. Mane tai ­nustebino, kaip gali nedominti tokie giluminiai dalykai, kurių išvengti negali niekas, o jų nežinant ir nesuprantant valstybės politika ir ­ekonomika, šeima ir švietimas patenka – anksčiau ar vėliau – į ­aklavietę, tampa tiesiog pasmerkti.

Tada su Urantijos Knyga aplankiau kelių radijo ir televizijos kompanijų vadovus. Ir visur man buvo atsakyta neigiamai – vienur ­dogmatiškai, kad yra tam tikslui Biblija, ir joje visi atsakymai pateikti, kitur buvo baimės apraiškos – kaip mes galime kurti tokias laidas, jeigu Lietuvoje yra pagrindinis valstybės remiamas katalikų tikėjimas, dar kitur buvo tarsi mėginama pasiteisinti – kaip mes kursime tokias laidas, tada ir kiti pradės reikalauti laidų ir jiems, o dabar atsirado daug sektų.

Ir tada atėjo mintis, labai aiški, ryški – aš turiu eiti į žmones, net ir taip, kaip į žmones ėjo Jėzus prieš du tūkstančius metų. Jeigu man neleidžiama jų pasiekti šiuolaikinės informcijos priemonių dėka – nei per laikraščius, nei per žurnalus, nei per radiją, nei per televiziją, tai turiu pats ateiti pas žmones, turiu jiems šitą šviesą atskleisti, ir padėti jiems suvokti, kas yra žmogus, ir ko gi jis yra šitame pasaulyje.

1994 metų vasario 18 dieną Vilniaus Mokytojų namuose pats pradėjau žmonėms viešai aiškinti apie Dievą – Rojaus Trejybę, Jėzų, remdamasis Urantijos Knygos epochiniu apreiškimu, kurį ką tik buvau perskaitęs anglų kalba. Tai milžiniška 2097 puslapių knyga, ir dar net 60 papildomų puslapių turinio. Tada man buvo gimęs didžiulis noras, kad žmonės išgirstų ir pamatytų, kaip kalba garsiai apie Dievą, apie Rojaus Trejybę, apie Jėzų ne tik sutanas vilkintys kunigai, bet ir žmogus vilkintis paprastą pasaulietinį drabužį, ir kalba daug giliau negu kunigai, atsakinėja į bet kokius klausimus, ir nuosekliai jiems paaiškina daugybę dalykų, kurių negali paaiškinti nei kunigai, nei mokslininkai. Taip prasidėjo gyvojo kelio pradžia Lietuvoje, ir Urantijoje.

Toks Rojaus Trejybės vedimas iš vidaus mane tiek įtraukė į dvasinę sferą – ištisą dvasinį gyvenimo vandenyną – kad aš jau nemačiau jokių kitų krantų, kur galėčiau iš šio vandenyno išplaukti ir tvarkyti savo ­materialų gyvenimą dirbdamas konkretų materialų darbą savo ­pragyvenimui. Aš suvokiau, kokia milžiniška yra dvasinio darbo svarba ir prasmė, o dar ­tiksliau savo vidumi pajaučiau, ir todėl būtent jam ir atsidaviau. Teisingiau pasakyti, kad atsidaviau ne pačiam darbui, bet Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus. O jau Rojaus Trejybė man dėliojo darbus vieną po kito, kad aš net apsidairyti nebespėjau, tik spėjau suktis, kai vienas darbas vijo kitą – Urantijos Knygos paskaitos tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose; Urantijos Knygos vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, ir redagavimas; Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – dabar jau Rojaus Trejybės – gyvosios šventovės įkūrimas ir gyvųjų pamaldų vedimas Vilniuje ir Kaune, garbinant Tėvą, o dabar jau Rojaus Trejybę; Tėvo-Rojaus Trejybės gyvojo žodžio skelbimas Lietuvos ir Jungtinių Valstijų miestų gatvėse – dvi kelionės su Urantijos Knyga po Lietuvą, miegant palapinėje miškuose, o dieną skelbiant gyvąjį Tėvo žodį miestuose ir miesteliuose – iš viso daugiau kaip 70-tyje – o Vilniuje keletą metų einant į gatvę jau ne tik su Urantijos Knyga, bet ir su Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL; Jėzaus Kristaus apreiškmo knygos KALBU JUMS VĖL užrašymas, ir leidimas, šios knygos vertimas į anglų kalbą ir išleidimas, o taip pat šio Jėzaus apreiškimo vertimo į rusų kalbą redagavimas ir išleidimas; Rojaus Trejybės Asmenų mokymų-apreiškimų priėmimas ir jų dalies išleidimas Akimirkos Amžinybės knyga; žmonių mokymas gatvėje ar parduotuvėje, telefonu ar elektroninio ryšio priemonių dėka. Šitame mano gyvajame kelyje buvo daug ir tokių akimirkų, kada iš pradžių viskas klostėsi ne taip, kaip aš būčiau norėjęs, o kaip norėjo Rojaus Trejybė. Ir dabar džiaugiuosi, kad nesipriešinau šiam Rojaus Trejybės vedimui, o juk galėjau, tuo labiau, kad šito iš manęs reikalavo dalis mano aplinkos. Tačiau aš priėmiau sprendimą – sąmoningą, ir vardan ateinančių kartų geresnio gyvenimo – nešti dvasinę šviesą jos norintiems, ir ieškantiems, ir atsisakyti įprasto materialaus gyvenimo patogumo ir gerbūvio. Aš likau su Rojaus Trejybe, bet savo nuostatų niekada nepiršau, ir neperšu, niekam, nes kiekvieno laisva valia yra svarbiausia, visoje kūrinijoje. Todėl ir rikiavosi man tie darbai, kurie buvo sumanyti Rojaus Trejybės, o ne mano paties, kas šiaip jau žmogui sunkiai įsivaizduojama, kaip šitaip gali būti, kad pats nieko sau neplanuoji, o už tave turi planuoti kažkas kitas. Šiuo atveju tegaliu pasakyti, jog Planuotojas yra ne kažkas kitas, bet pats KŪRĖJAS. Tai kuris gi geriau žino planus – aš ar Kūrėjas? Aišku, kad Kūrėjas, tik svarbu tuos planus pajausti, ir įgyvendinti. Todėl taip ir klojosi mano gyvenimas, kad Rojaus Trejybės vedimo iš vidaus dėka, per dešimtį metų, iš anglų kalbos į lietuvių kalbą išverčiau Urantijos Knygą. Tai toks giluminis dvasinių būtybių perteiktas apreiškimas, kuris milžiniškai išplečia žmogaus ­suvokimą, kas yra Tėvas, kas yra kiti du Rojaus Trejybės Asmenys – Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis ir Begalinė Dvasia-Motina-Sesė; kas yra Rojaus Trejybė; kas yra Rojus; kas yra Supervisatos ir Vietinės Visatos, kokia yra milžiniška Rojaus Trejybės kūrinija, kurioje veikia miriadai Dievo Sūnų, kuriems priklauso ir Jėzus; kas yra saulės, kaip jos atsiranda iš ūkų, kas tuos ūkus sukuria, ir iš ko; kas yra apgyvendintos planetos ir kaip jos atsiranda evoliuciniu būdu iš saulių-žvaigždžių; kas yra žmogus, kaip jis išsivystė, daugybėje planetų, iš gyvybės plazmos, evoliucijos keliu, kai tuo tarpu pačią gyvybės plazmą sukuria dvasinės būtybės, kas yra tos dvasinės būtybės; kas yra žmonių vadinamas pomirtinis gyvenimas, kuo skiriasi siela nuo dvasios, kuri išsaugo mūsų tikrąjį vidinį aš, padovanotą Tėvo-Rojaus Trejybės, kaip asmenybę; kas yra Jėzus ne tik kaip buvęs mirtingasis žmogus materialiu pavidalu, bet kaip dvasia, kokiai dvasinių Sūnų kategorijai jis priklauso, koks jis buvo gyvendamas mūsų pasaulyje tik šiek tiek daugiau kaip tris dešimtmečius, ko jis mokė ir kodėl mokė būtent taip, kaip mokė, kur jis keliavo, kaip bendravo su žmonėmis, ką mėgo veikti būdamas vaikas. Urantijos Knyga – tai milžiniškos šviesos apreiškimas visai žmonijai, dabar skendinčiai gūdžioje tamsoje.

Per mano pirmąją kelionę po Lietuvą su Urantijos Knyga, prie Kretingos, miške, vidurnaktį, man apsireiškė Jėzus, ir su juo bendravau dvi valandas. Ir būtent tada Jėzus mane paskyrė savo apaštalu ir Tėvo ambasadoriumi. Šio gyvo ir nuostabaus susitikimo su Jėzumi metu jis man padėkojo, kad aš jo evangeliją taip drąsiai skelbiu, ir būtent tada jis man pasakė, kad jo evangeliją esu net išplėtęs nuo jo paties skelbtos – Dievo Tėvystės, žmonių brolystės – iki visos kūrinijos brolystės. Tik po šito Jėzaus apsireiškimo prisiminiau, jog per savo užsiėmimus jau daugiau kaip pusę metų visada pridurdavau, kad ne tik žmonės tarpusavyje yra sielos broliai ir sesės, bet ir visos dvasios, kad ir kokio jos būtų aukšto rango, vis tiek mums visiems yra broliai ir sesės dvasioje. Ir būtent tada Jėzus mane įgaliojo toliau skelbti tokią išplėstą jo evangeliją, mokyti, ir gydyti jo vardu. Ir šitą paskyrimą ir įgaliojimą man patvirtino taip pat ir Tėvas, kada bendravau ir su Juo, ir Jam daviau ištikimybės priesaiką. Kada po kelerių metų Tėvo paprašytas užmezgiau ryšį ir su Kitais Dviem Rojaus Trejybės Asmenimis, tada daviau ištikimybės Rojaus Trejybei priesaiką, ir tada mano dvasinis statusas buvo pakeistas į Rojaus Trejybės ambasadoriaus Urantijai dvasinį statusą. Apie šį savo patyrimą aš jau pasakojau ir šioje knygoje. Apie savo patyrimus su Urantijos Knyga, apie Jėzaus apsireiškimą, o taip pat man perduotus Rojaus Trejybės Asmenų mokymus, o taip pat ir Tėvo apsireiškimą 2006 metų rudenį, galite paskaityti Rojaus Trejybės svetainėje – www.urantija.lt

Einu ten, kur mane veda Rojaus Trejybė, darau tą, ką moko daryti Rojaus Trejybė, nes manoji valia susiliejo su Rojaus Trejybės valia iš meilės Jai.

 

Aš gyvenu tik iš jūsų, mano mylimieji broliai ir sesės dvasioje, ­paaukojimų, už kuriuos nuoširdžiai dėkoju Rojaus Trejybei, ir visiems jums, man aukojantiems. Tie, kurie taip pat norėtų paremti mane, bet nežino, kokiu būdu tą galėtų padaryti, parašau jums savo banko sąskaitos numerį:

 

Algimantas Jokubėnas;

Nr. LT607300010080104680,

banko kodas 73000;

SWIFT (arba BIC ) kodas: HABALT22;

Swedbank, Lietuva

 

Jeigu jūs mane remsite ne iš pareigos, bet iš širdies-sielos-dvasios-meilės, kad pati ryškiausia šviesa skleistųsi Lietuvoje – ir Urantijoje – stipriau ir ryžtingiau, tai jūsų parama ir bus toji, kurią būtent per jus man suteikia Rojaus Trejybė. O jums Rojaus Trejybė sugrąžins keleriopai didesnį pasitenkinimą. Taip jau Rojaus Trejybės yra sumanyta evoliucinė šviesėjimo kryptis – kas duodama su meile, tas sugrįžta su kaupu.

Jėzus mokė: „Kada jūs iš visos širdies pasišvenčiate karalystės ­evangelijos skelbimui, tada jums neturėtų kilti abejonių dėl paramos jums patiems ar jūsų šeimoms, kurias palikote. Jeigu jūs savo gyvenimą pašvęsite evangelijai, tada jūs tikrai pagal šitą evangeliją gyvensite. Jeigu jūs esate tiktai tikintieji mokiniai, tada jūs turite duoną užsidirbti sau patiems ir prisidėti prie išlaikymo visų tų, kurie moko, skelbia, ir gydo“.

Aš savo gyvenimą pašvenčiau evangelijai ir pagal šią evangeliją gyvenu. Ir tokį – kupiną meilės ir šviesos – gyvenimą atskleidžiu ir kitiems, kad ir jie pamatytų, koks yra nuostabus Rojaus Trejybės meilės, palaimos, ir šviesos gyvasis kelias kasdienėje aplinkoje.

 

 

Telydi jus ramybė.

Su broliška meile,

       Algimantas

 

 

 

 

Rojaus Trejybės – Visuotinio Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – mokymų-apreiškimų knyga – Akimirkos Amžinybė – suteikia unikalią galimybę susipažinti su Jos Gyvuoju Žodžiu, kad žmonės susimąstytų, jog Rojaus Trejybės Trys Asmenys – patys Didingiausi ir Galingiausi – yra prieinami kiekvienam iš mūsų šitų apreiškimų taikymu savo kasdieniame gyvenime. Rojaus Trejybė mums suteikia mokymus apie protą ir sielą; apie Naujųjų Metų šventimą; apie augimą ir didesnį pasitikėjimą Tėvu; apie antrąjį Jėzaus atėjimą; apie pasididžiavimą ir orumą; apie ­evoliuciją; apie atkaklumą ir užsispyrimą; apie mitybą; apie sportą; apie dvasingumą ir misticizmą; apie kataklizmus; apie savęs kankinimą, atsižadėjimą, ir ­pasninkavimą; apie mums skirtus išmėginimus ir išbandymus; apie religinius ritualus; apie Tėvo-Rojaus Trejybės dalyvavimą pačiame intymiausiame ryšyje tarp priešingos lyties mirtingųjų, kuriant su Juo naują gyvybę; apie mūsų ­intelektualius skirtumus ir dvasinę vienybę; apie gailestingumą; apie šventes; apie tai, kas dabar vyksta pasaulyje; apie dabartinį ­intelekto vystymą; apie sveikatą; apie ištikimybę Rojaus Trejybei; apie Rojaus Trejybės Visų Trijų Asmenų, valios vykdymą; apie maldą; apie atsivėrimą; apie įtikėjimą; apie ligų gydymą; apie išeitį iš dabartinės sunkios ekonominės padėties; apie gimimą iš dvasios; apie bažnyčią; apie Jėzaus gimtadienį, ir mūsų gimtadienius; apie gyvąjį kelią; apie ryžtą; apie sielos pardavimą; apie mūsų gyvą ryšį.