Forumas: temos peržiūra
Kodėl mes sakome, jog reikia Dievą pajausti širdimi, o ne protu? Tad nejaugi reikia atsisakyti proto ir tapti neprotingu?
Kodėl mes sakome, kad Dievą reikia pajausti širdimi, o ne protu? Tad nejaugi reikia atsisakyti proto ir tapti neprotingu? Kodėl širdis priešpastatoma protui?
Algimantas
2006-05-02 12:50:49
Komentarai
Pavadinimai yra visuose pasauliuose. Ir aukštesiuose negu mūsų taip pat. Jeigu nebūtų pavadinimų, tai nebūtų įmanoma užmegzti ryšio tarp asmenybių, nes niekas negalėtų bendrauti ir neegzistuotų nei Dievo Tėvystė, nei kūrinjo sbroplystė. Toks ryšys įmanomas tik per bendravimą.Jeigu jūs galėtumėte suvokti giliau, tuomet aš jusm ir pavartočiau ne žodį "širdis," bet "morontinis protas." Tačiau tada man reikėtų jums parašyti visą paskaitą, kas gi yra tas morontinis protas ir kodėl jis yra aukštesnis už žmogaus materialų protą. Dėl to vartoju jums suprantamesnį meilės simbolį, žodį "širdis," ir sakau, kad Dievą turite pajausti širdimi, o ne protu. Turėčiau sakyti: Dievą turite pajausti ne žmogiškuoju savo materialiu protu, bet morontiniu protu. TAčiau, kiek iš jūsų šitą pasakymą suvoktumėte?
Štai todėl ir turiu vartoti jums labiau įprastus simbolinius žodžius, tokius, kaip širdies kalba, no proto kalba, širdies pojūčiai, ne proto, ir t.t. Nors visur dalyvauja PROTAS - mūsų MĄSTYMAS.
Širdis, kaip konkretus organas čia nėra susietas, nebent tik tuo, kad savo nenuilstama viekla pumpuoja kraują ir deguonimi aprūpina smegenų ląsteles, kurios ir gali pasireikšti MŪSŲ INDIVIDUALIU MĄSTYMU, kuris vienų yra ŠIRDIES-MORONTINIO-SIELOS-PROTO lygio, tuo tarpu kitų - vien tik INTELEKTO-PROTO lygio.
Ir jeigu širdį atjungs, ar perasodins, dvasinis individo lygis nepasikeis, nes būtent jį užtikrina ne širdies veikla, bet SMEGENŲ VEIKLA - MĄSTYMAS.
Algimantas
2006-11-21 16:11:10
verta pridurti, kad nėra ant šio žemiško svieto nieko, kas nebūtų palaikoma kokios nors aukštesnės jėgos, o aukštesniųjų jėgų pasauliuose nėra pavadinimų, todėl labai svarbu, kad vartojamas konkretaus objekto vardas atitiktų jį palaikančią aukšesniąją jėgą. Taigi nepakankama vartoti "širdis" kokia nors simboline ar metaforine reikšme, nebent literatūros seminare
P.S
2006-11-21 14:53:56
Simbolis turi labiau tiesioginį ryšį su tuo, ką jis pažymi, o metafora yra perkeltinė reikšmė.
P.S.
2006-11-21 14:26:02
gali turėti daugiau ar mažiau teisingų žinių, bet neturėti teisingos metodologijos ir nemokėti jų perteikti,- tai pravalas
Sutkus
2006-11-21 14:18:21
simbolis turi atitikti reikšmę, o ne būti metafora:) neklaidinkit žmonių, kurie trokšta pažinimo, o ne mėgautis gražiomis metaforomis
Sutkus
2006-11-21 14:22:01
O kur sakinio pradžia, kurį tu pacitavai Sutkau.Kuriame yra aiškiai pasakyta, širdis vartojama kaip sustiprinantis simbolis.Tikiuosi klaidini žmones ne sąmoningai.
rimantas ( Kaunas )
2006-11-21 14:14:28
Šitą temą iškėliau į viršų iš Forumo ketvirto puslapio, kad galėtumėte vis tik suvokti, kurie iš jūsų, kurie dar nesuvokėte, kad proto mes neturime atsisakyti žengdami dvasiniu keliu. Tačiau turime jį nuspalvinti dvasiniu atspalviu, kad jis taptų imlesnis ir gilesnis, o taip pat ir išmintingesnis. O išmintis - tai jau bus Tėvo dvasios, Minties Derintojo, nuopelnas, kada mūsų protas taps daug skvarbesnis, bet jokiu būdu ne beprotiškas, nors jis matys ir jaus ir tokių dalykų, kokių nematys ir nejaus nedvasingas protas.
Būtent toks aukštesnio išsivystymo protas sugeba pajausti ir Tėvo meilės virpesius. Ir pats juos gali persiųsti kitiems.
Būtent toks protas sugeba geriau suvokti visus dėsnius, kurie supa jį tokiu pasireiškimo lygiu, kokį ir sugeba suvokti mūsų protas. Kuo labiau protą vystome dvasiniu pagrindu, tuo labiau pastebime ir tai, kaip tie dėsniai veikia, nors anksčiau tokio jų veikimo net nepastebėdavome. Taip pat toks protas daug geriau ima suvokti ir jį supančią materialią aplinką - visos kūrinijos mažytę dalelę.
Nėra nė vienos sielos, nė vienos dvasios, kuri neturėtų proto. Tačiau jų ryšys su Tėvu yra aukštesnio lygio negu mūsų. Ir kūrinijos fizinių reiškinių suvokimas yra toli pranokstantis mūsų suvokimą.
Dėl to, niekada nepriešpastatykite proto dvasingumui tikrąja šio žodžio prasme, bet protą ir širdį vartokite tik kaip sustiprinantį simbolį, kad svarbiau yra ne pragmatiškas intelekto vystymas, bet širdis, arba dvasinis protas, kuris ir remiasi į Tėvą ir jo vedimą iš vidaus.
Algimantas
2006-11-21 13:45:03
svarbiau yra ne pragmatiškas intelekto vystymas, bet širdis, arba dvasinis protas, kuris ir remiasi į Tėvą ir jo vedimą iš vidaus.
Algimantas
2006-11-21 13:45
---------------
širdis, kaip ir kiekviena kita kūno dalis hirurginiu būdu gali būti keičiama, taigi, gal klaidinga būtų šį organą tapatinti su įvardintu dvasiniu protu, kuris išliktų pakeitus kad ir visus organus. O gal kaip tik po širdies operacijos žmogus įgyja ir tos širdies buvusio šeimininko dvasinį protą? Abejotina...
Sutkus
2006-11-21 14:05:45
Mielieji, iš tikrųjų Dievą reikia pajusti širdimi, o ne protu yra sakoma tik dėl to, kad žmogui taptų suprantamiau, kad Dievas pajaučiamas širdies jausmu, o ne kaupiama informacija. Bet šis žodis "širdis" iš tikrųjų yra vartojamas tik kaip SIMBOLIS, NES IR MEILĘ JAUČIA NE ŠIRDIS, BET PROTAS. Tačiau mirtingojo-kūdikio protas yra kaip tuščias indas, ką į jį pilsi, tą kūdikis augdamas ir turės. Jeigu tik pilsi materiją, tai jo protas ir bus grynai savanaudiškas ir suvokiantis tik tai, kas yra naudinga jam. Bet Tėvas yra toks nmuostabus, kad šešiamečiui vaikui atsiunčia savo patie dalelę, dvasią, Minties Derintoją. Ir būtent Minties Derintojas su žmogaus protu drauge kuria sielą. O Minties Derintojo protas yra TOBULUMO ŠALTINIO - TĖVO PROTAS. Ir jis visą laiką veda kiekvieną iš mūsų iš vidaus, kad žmogiškasis, materialus protas vis labiau keistųsi į dieviškąjį protą, į Minties Derintojo protą, taip ugdydamas mūsų sielos MORONTINĮ PROTĄ. Ir Minties Derintojo perduodami Tėvo MEILĖS VIRPESIUS pajunta būten siela, besiskleidžianti žmogaus charakterio naujomis spalvomis. Žmogaus protas, pajutęs Tėvo vedimą iš vidaus ir atsidavęs šitam vedimui, ima vis subtiliau jausti Tėvo meilės virpesius, ir vis labiau jo protas ima reaguoti į Minties Derintojo protą, ir vis labiau priimti tokius sprendimus, kurie ima nustelbti žmogiškąjį pragmatinį protą. Tokiu būdu Jėzaus-Tėvo protas ima užvaldyti mirtingojo šaltai apskaičiuojantį protą tokiomis meilės vibracijomis, kad mirtingojo protas ima aiškiai suvokti ir jausti Tėvo valią, kurią persmelkia TIK MEILĖ. Dėl to ir atsirado simbolinis palyginimas, jog Dievą reikia pajausti širdimi, nes širdis žmonijos samprata yra siejama su meile. Bet tai nėra tikslu tiesiogine prasme. Jeigu žmogaus smegenų veikla sutrinka, ir jeigu jo protas nustoja normaliai veikti, bet galutinai, tuomet Minties Derintojas tokį protą iš karto palieka, nes nebėra tikslo gyventi tokiame prote, kuris nebegali ką nors daugiau suvokti už gyvulinį-motorinį lygį. O meilės subtilius virpesius, didžiulį troškimą tarnauti Tėvui ir kūrinijai iš meilės Jam ir kūrinijai ir ima suvokti žmogaus sielos morontinis protas, vis labiau ir labiau nustelbiantis žmogiškąjį materialų protą. Bet nustelbiantis jį ne prievarta ar valios pastangomis, bet vis didesniu Tėvo patyrimu savyje ir didesniu atsidavimu Jam. Sutrikęs protas šitokio dalyko jausti nebegali. O atsidavęs Tėvui protas ir toliau gali sėkmingai dirbti visus ankstesnius darbus, bet suteiktdamas tam darbui gilumines prasmes. Dėl to jis nustoja varginti, o jaučia nuolatinę palaimą iš Tėvo savyje. Ir būten šita reali palaima ir paverčia kasdienybę švente, ko ankstesniam žmogiškajam protui net ir didžiulių valios pastangų dėka pasiekti nepavykdavo.
Dėl to žinokite - širdis yra tik simbolis. Protas yra asmenybės sprendimų variklis. Ir tik užsimezgantis sielos morontinis protas sugeba užmegzti ryšį su Tėvo dvasia, Minties Derintoju, net viršsąmonės lygiu, ko žmogiškajam protui pasiekti nepavyksta. Dėl to Minties Derintojas ir nepavyksta surasti ryšio su žmogiškuoju protu kaip nors kitaip, kaip tik per mūsų pasąmonę, kada mes užmiegame, atjungę savo sąmonę. O kada mes vis labiau atsiveriame Tėvui, tada su Minties Derintoju mes galime bendrauti ir sąmoningoje būsenoje, bet per viršsąmonę. Ir bendraujame su juo ne širdimi, bet mūsų atsivėrusios sielos morontiniu protu. Mūsų ateities protu, nes tą protą mes naudosime po prisikėlimo. Tad jau šiandien mes, kiekvienas, dedame pagrindus savojo aš sielos morontiniam protui, taip, kaip vaikas deda pagrindus savo suaugusiojo protui, pradėmas mokslą pirmojoje klasėje. Tik tarp šitų dviejų palyginimų yra milžiniškas skirtumas - mūsų morontinio arba sielos proto pagrindą kloja pats Tėvas, tuo tarpu suaugusiojo vaiko proto pagrindus kloja skirtingi mokytojai. Vieni geresni, kiti blogesni. Ir nuo mokyklos mokytojų labai daug kas priklauso, koks bus to vaikelio protas, kada jis mokyklą baigs. Tuo tarpu mūso morontinio proto ugdytojas yra pats Tobulumo Šaltinis, ir jis mus moko tobulai, tad viskas priklauso nuo asmeninio kiekvieno iš mūsų ATSIVĖRIMO TAM PAČIAM ŠALTINIUI - TĖVUI.
Kada atsiversite Tėvui, tada ir pajusite, kad jūs kylate aukštyn ir tik aukštyn. Ir šitas skrydis vis labiau ir labiau jus džiugins, kad galiausiai jūsų morontinis protas priims apsisprendimą, "noriu ne tik skrieti aukštyn, bet ir tarnauti čia ir dabar savo broliams ir seserims, net ir taip iš milės, kaip mums tarnauja ir kaip mus myli Tėvas." Ir visa tai pajus, patirs, ir apsispręs ne jūsų širdis, bet jūsų sielos protas.
Tačiau, kol kas, mažai kas žino apie šitokią žmogiškojo proto transformaciją į sielos morontinį protą, o anksčiau to iš viso joks žmogus nežinojo, išskyrus atėjusius į mūsų planetą dieviškuosius sūnus ir jų pagalbininkus. Bet žmonija buvo dar perdaug tamsi, kad suvoktų tokius niuansus, dėl to ir buvo panaudotas širdies, kaip meilės simbolis tarsi ji galėtų pakeisti protą.
Mes galime tik savo protą pakeisti į dieviškąjį protą. Tokia yra galimybė mūsų dvasinei transformacijai. Ir būten dėl tokios dvasinės transformacijos, mes ir galime pajusti, patirti Dievą.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-05-07 20:24:18
"Dieviškoji dvasia ryšį su mirtinguoju žmogumi užmezga ne jausmų ar emocijų dėka, bet aukščiausio ir labiausiai sudvasinto mąstymo sferoje. Būtent jūsų mintys, o ne jausmai jus veda link Dievo. Dieviškąją prigimtį galima suvokti tiktai vaizduote. Bet tas protas, kuris iš tikrųjų suvokia Dievą, girdi viduje gyvenantį Derintoją, yra tyras protas. "Be šventumo nė vienas žmogus negali pamatyti Viešpaties." Visa tokia vidinė ir dvasinė komunija yra vadinama dvasine įžvalga. Tokie religiniai patyrimai atsiranda dėl to poveikio žmogaus protui, kurį daro Derintojo ir Tiesos Dvasios bendri veiksmai, kada jie veikia tarp besivystančių Dievo sūnų idėjų, idealų, įžvalgų, ir dvasinių siekių ir visam šitam turi įtakos." (UK).
Kadangi skaitau, kaip tik šį dokumentą, tai neatsispyriau pagundai pacituoti (:(:
Laima (Vilnius)
2006-05-06 17:56:46
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.