Forumas: temos peržiūra
Minties Derintojo projekcija į ateitį
Šįryt po Tėvo ir Rojaus Trejybės pagarbinimo per prašymo maldą kreipiausi su prašymu padrąsinti vilniečių grupėje rengiamus dvasinius mokytojus. Akimirksniu priešais mane iškilo kuo ryškiausia panorama; suaižyta, apniokota žemė ir... apsidairau. Į kokią dykynę patekau? Ką aš čia veikiu? O! - nustembu ir džiaugsmingai pamoju man iš toli šypsantiems sielos broliams ir sesėms. Neklausiu, kas jie, jų kelios dešimtys. Nematau ribų tarp kontinentų, visi esame per didelius nuotolius žemės matavimais, tačiau jaučiu kiekvieną glaudžiai surištą su manimi. Atpažįstu Rimanto kuklią šypseną, Violeta pamojo man ranka, ir spėjau pasidžiaugti, kad visai sveika, jokio sutinimo. Nėra kada ieškoti pažįstamų veidų. Visi be galo brangūs ir mylimi. Dabar jie nustojo man būti tik žmonėmis, nes kiekvieną išvydau tarsi atskiroje saloje, tarsi granitinės statulos tvirtai įsirėmę kojomis į žemę. Iš jų bangomis sklido šviesa, nusidažanti vis besimainančiomis spalvomis. Ji gyva. Giliai suvokiu, jog tai iš Tėvo gauti meilės virpesiai per atsivėrusias Jam sielas sklinda į aplinką. Dar noriu tuo reginiu gėrėtis, bet tiesiai link manęs artėja lyg avių genama banda, įtūžę, baimės stumiami, ligoti, su ramentais ir invalidų vežimėliais... Sustojo kaip įbesti priešais mane, paskui pažvelgė į dangų ir išvydę grėsmingus ženklus, suklupo žegnodamiesi ir melsdami. Pasigirdo burnojimai ir raudos. Aš ištiesiau ranką ir paprašiau visus atsistoti. Teištariau: Ramybės, mylimi mano sielos broliai ir sesės. Tik dabar pajutau, kad ir iš manęs sklido galinga meilės energija, kokią mačiau pas dvasinius mokytojus. Tapo aišku, kad šie pavargę keleiviai, iškankinti ligų, skurdo ir nežinios, bėgo iš tamsos į tolumoje spingsintį žiburį. ir patys nustebo išvydę tokį patį žmogų, kaip ir jie, tik visiškai ramų, nesutrikusį ir nesužeistą.
Man teko išklausyti visų skundų, dejonių, kažkam grasinimų... Kažkas šaukė, kur Dievas, kodėl Jis apleido žmones, kodėl leidžia žudyti, kodėl užleido badą, kur Jis slepiasi??? Aš vėl pakėliau ranką, ir minia nutilo. Kurį laiką tik šviečiau jiems sava meile, kuri iš Tėvo sklidinai mane buvo pripildžiusi. Kai prakalbau apie visų mūsų Tėvą gyvenantį kiekvieno viduje, žmonės klausėsi sulaikę kvapą. Man nereikėjo rinkti žodžių, mano lūpomis kalbėjo Tėvo išmintis. Pasakojau apie šviesą kiekvieno viduje kaip apie buitinę elektros lemputę, kuri negali šviesti uždengta įvairiausiais dangalais, tai ir baimės, ir pykčiai, negyvi ritualai, apeigos, tradicijos... visą eilę suminėjau trukdžių. Žmonės linksėjo galvomis, pritarė.
Per šią akimirką patyriau tiek daug, kad nesutilptų į knygą.
To ir noriu palinkėti visiems forumo skaitytojams.
Su meile.
Gailė
2009-11-20 09:44:56
Komentarai
Ačiū Gaile už pasidalinimą nuostabiu patyrimu. Skaičiau ir džiaugiausi,o sieloje taip gera,kad net sunku rasti tinkamus žodžius apėmusiam jausmui išsakyti.ROJAUS TĖVAI taip mus myli,kad jau veikia netik per asmeninį Minties Derintoją, kai kurie girdi ir fizine klausa, o dabar dar ir vaizdu parodo savo gyvumą ir tikrumą.Tik sielos atvėrimas ir įtikėjimas skatina iš besiblaškančioje minioje individo tapti granitine statula,skleidžiančia TĖVO meilę.Astra
2009-11-24 00:24:38
Dar truputį noriu sugrįžti:
Gailė rašo: "Šioje vizijoje buvau pakylėta virš fizinių emocijų. Buvau užlieta meilės visai gyvasčiai ir, žinoma žmonėms. Toji meilė susilydė su gailestingumu, todėl ir pranoko žemiškus jausmus."
Šiam emocionaliam teiginiui paaiškinti, reikia tokių dalykų:
-manau kad žodžių junginys "fizinės emocijos" yra netikslus ir jo nereikėtų vartoti apskritai, nes kitaip turėtume aiškinti, kokios, be "fizinių" dar būna emocijos - psichinės, dvasinės, ...? Geriau vartoti bendrą terminą "žmogiškosios emocijos" arba kitaip - jausmai. Tai yra visos emocijos/jausmai, kuriuos jaučia ar gali jausti žmogus.
-žinoti, kas priskiriama žmogiškoms emocijoms ir kas yra "virš" jų. "Virš" žmogiškų emocijų turi būti tai, kas nebūdinga žmogui, tačiau būdinga kažkam kitam, ne žmogui. Kaip gali žmogus, PATS jausdamas kažką tokio, teigti, kad tai būdinga ne jam o kažkam KITAM, ko jis net nepažįsta?
-meilė ir gailestingumas irgi yra malonūs žmogiški jausmai/emocijos;
-žmogus, būdamas žmogus, nežino savo galimybių ribų ir tuo pačiu savo žmogiškumo ribų. Kol gyvename ir nemirštame, tos ribos neperžengiame. Ribos peržengimas reiškia mirtį. Emocijos, pranokstančios "žemiškus" jausmus, nepranoksta "žmogiškųjų". Ir viena, ir kita, priklauso žmogiškajai prigimčiai, o tarpusavyje skiriasi maždaug tuo, kuo šventė arba didelis siurprizas skiriasi nuo kasdienybės. Taigi "viršžmogiškas meilės pojūtis" taip pat yra žmogiškas, tačiau sustiprintas, nekasdienis, neįprastas.
*
Tiek dėl pojūčių žmogiškumo. O dėl paties vizijos turinio ir ką jis atskleidžia, tai būtų kita analizė, gal jos ir nereikia :)
Jonas
2009-11-23 17:45:39
Jonai, o gal kartais esi patyręs mirtį, tai yra esi peržengęs ribą, jeigu sakai ,kol nemirštame tol savo galimybių nežinome ir negalime pažinti ir tik šitokiu būdu tas galimybes ir esi sužinojęs. Turbūt nemanai , kad esi miręs. Tai iš kur žinai, kad kol gyvename tol savo galimybių ribų nežinome.Kur čia taip esi radęs parašyta ,matyt biblijoje ar katalikų katekizme o gal tavo taip mylimoje vikipedijoje. O jeigu pats nesi to radęs, patyręs , pažinęs ,ar tai reiškia, kad ir kiti tų galimybių nėra radę.
rimantas ( Kaunas )
2009-11-23 21:12:22
Jonai,
išvedžiojimai, kurių tikras meistras esi, vis tiek nepaslepia galutinio rezultato. Juk ir pats dažnai nori trumpesnių ir aiškesnių komentarų. Tai ir tavo išvedžiojimai, kai jie tau naudingi, turi būti taikomi ir kitiems, kai jie tau nenaudingi, jie neturi būti taikomi. Didžiausia išmintis glūdi paprastume. Ar savo veiksmus darome su meile, tokia, kokios iš mūsų norėtų Tėvas, ar su savanaudiška meile sau, kokios norėtų savanaudiškas ego.
Jonai neprotingos baimės aš tikrai neturiu ir aš jau tau asmeniškai esu apie tai pasakojęs. Tačiau joks žmogus negali būti visiškai bebaimis. Aš tik vieną pavyzdėlį. Kažkada šokau į jūrą gelbėti skęstančių ir mane patį vos nenuskandino. Baigėsi viskas gerai, tačiau tikrai nežinau, ar antrą kartą elgčiausi visiškai taip pat...
Vaidas (VDS)
2009-11-20 12:05:35
Atsakant trumpai į Jono klausimą.
šiaip gyvenime kartais į graudulio sujaudina įvairios meilės, didingumo ir gėrio apraiškos.
Šioje vizijoje buvau pakylėta virš fizinių emocijų. Buvau užlieta meilės visai gyvasčiai ir, žinoma žmonėms. Toji meilė susilydė su gailestingumu, todėl ir pranoko žemiškus jausmus. Jokio graudulio, jaudulio. Žinojau, kam esu paruošta. Visų nuostabiausia, kad jaučiau Tėvą savyje, visoje aplinkoje ir kiekviename žmoguje. Baigėsi vizija, ir tas viršžmogiškas meilės pojūtis dingo, palikęs tik malonaus išgyvenimo prisiminimą.
Gailė
2009-11-20 12:33:48
čia ne išvedžiojimai, aš nieko nenoriu įrodyti. Jei su kažkuo nesutinki, sakyk. Tai, ką rašau, yra žinomi dalykai, tik ne visi jais naudojasi :)
Jonas
2009-11-20 12:08:37
... Saunuole Gaile , saunuole ... Bent pabandei savo TIKRUS JAUSMUS perteikti zodziais , kas ir taip aisku neimanoma . O kad cia juos NARSHO kai kurei jau neesme :))))))
Cia kaip tam klausime - "krokodilas labiau zalias ar labiau ilgas " :))))))))
Jonai , negi manai , kad gali "paaiskinti" Gaile ar kitiems ka ji JAUTE ar ISGYVENO ? Tave laikiau LOGIKOS genijum ir stai - Tu emeisi apsurdo :)))))))). Papasakok man , Jonai , koks vandens skonis ?
Donis
2009-11-24 11:25:17
Labas , Gailute , suprantu tave ir tavo vizijas priimu kaip realų pasaulio vaizdą , sugauta trumpame momentiniame tavo proto dvasios blyksnyje . Daugiau komentuoti neturiu kompetencijos , bet šiek tiek pakomentuosiu per Urantijos apreiškimą ( 1099 pusl.2 - 7 pastraipos ) MIELA GAILE , tu pati esi savo vizijos šeimininkė ir tai tavo asmeninė , dvasinė patirtis , tačiau :
,,Didžioji dalis įspūdingų reiškinių, susijusių su vadinamaisiais religiniais atsivertimais, yra visiškai psichologinės prigimties, bet kartas nuo karto iš tikrųjų įvyksta tokie patyrimai, kurie yra taip pat ir dvasinės kilmės. Kada protinis mobilizavimas yra absoliučiai visuminis bet kuriame psichinio siekio aukštyn į dvasinio laimėjimo lygį, kada egzistuoja atsidavimo dieviškajai idėjai žmogiškojo motyvavimo tobulumas, tada labai dažnai viduje gyvenanti dvasia staiga užvaldo žemiau esantį protą tam, jog sinchronizuotųsi su tikinčiojo mirtingojo viršsąmoninio proto sutelkta ir pašventinta valia. Ir būtent tokie suvienytų intelektualių ir dvasinių reiškinių patyrimai sudaro tą atsivertimą, kuris susideda iš faktorių, esančių aukščiau už ir pranokstančių grynai psichologinį lygį.
Bet vien tiktai emocijos yra netikras atsivertimas; žmogus turi turėti įtikėjimą, o taip pat ir jausmą. Tokiu laipsniu, kokiu toks psichinis mobilizavimas yra dalinis, ir tiek, kiek tokia žmogaus ištikimybės motyvacija yra ne iki galo, tokiu laipsniu to atsivertimo patyrimas bus intelektualios, emocinės, ir dvasinės tikrovės derinys.
Jeigu žmogus yra linkęs pripažinti teorinį ikisąmoninį protą kaip praktinę darbinę hipotezę šiaip jau suvienytoje intelektualioje gyvybėje, tada, kad būtų išlaikytas nuoseklumas, tas žmogus turėtų postuluoti kylančios intelektualios veiklos panašią ir atitinkamą sferą kaip viršsąmoninį lygį, betarpiško kontakto su viduje gyvenančia dvasios esybe, Minties Derintoju, zoną. Visose šitose psichinėse spekuliacijose yra didžiulis pavojus dėl to, kad vizijos ir kitokie vadinamieji mistiniai patyrimai, drauge su neįprastais sapnais, gali būti palaikyti dieviškaisiais pranešimais žmogiškajam protui. Praeityje, dieviškosios būtybės buvo apsireiškusios kai kuriems Dievą pažįstantiems asmenims, ne dėl jų mistinių transų arba sutrikusio proto vizijų, bet nežiūrint visų šitų reiškinių.
Priešingai negu stengimasis atsiversti, geresnis prisiartinimas prie galimo ryšio su Minties Derintoju morontinės zonos būtų gyvo įtikėjimo ir nuoširdaus garbinimo, atsidavusios ir nesavanaudiškos maldos, dėka. Iš viso perdaug dažnai žmogaus proto nesąmoningų lygių prisiminimų skrydis buvo painiojamas su dieviškaisiais apreiškimais ir dvasios vedimais.
Didžiulis pavojus yra susijęs su įprasta religinio svajojimo praktika; misticizmas gali tapti tikrovės vengimo metodu, nors kartais jis yra buvęs tikrosios dvasinės komunijos priemonė. Trumpi periodai, kada pasišalinama iš gyvenimo sumaišties, negali kelti rimto pavojaus, bet užsitęsusi asmenybės izoliacija yra didžiausiu laipsniu nepageidautina. Kad ir kokios būtų aplinkybės, bet panaši į transą vizinės sąmonės būsena neturi būti praktikuojama kaip religinis patyrimas. ''
Petras
2009-11-21 19:26:18
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]