Forumas: temos peržiūra
KAS YRA noras tikėti ir garbinti
KAS YRA NORAS TIKĖTI IR GARBINTI ?
Noras tikėti ir garbinti yra žmogaus proto struktūroje . Vieni žmonės šią proto sruktūrą turi harmoningai susiformavusią , kiti , taip pat , ją turi , bet kelis kartus mažesnę . Žmogus vien savo protu negali pakeisti savo proto struktūros , nes tai ne žmogaus proto galioje , tačiau žmogaus proto valioje yra formuoti norą turėti tokią harmoningą proto struktūrą . Žmogaus valingas noras tobulėti dvasioje ir valingai kreipti savo mintis Aukštųjų dievybių garbinimui yra žmogaus valioje ir galioje . Nuo čia reikėtų ir pradėti visi dvasinio pažinimo mokslai ir tikėjimai .
Noras ieškoti Dievo Tėvo dvasios ir jos veikimo į žmogų turi būti laisvas , tačiau valinis į savo mintis . Tavo , žmogau , laisva valia ieškoti Manęs turi būti laisva ir miela , tačiau valinga ir tvirta . Jūs turite mąstyti kuo dažniau apie Mane . Reikia pastoviai ir noriai ugdyti valią norėti , aukštesnių , dvasingesnių tikslų , reikia gyventi aukščiau gyvenimo realijų , reikia visą laiką žvelgti aukščiau kasdienybės problemų . Žemę reikia matyti , tačiau jūsų dvasinis žvilgsnis turi būti aukščiau žemės .
Reikia norėti žinoti daugiau negu , kad tu šiandiena žinai . Reikia norėti tikėti daugiau negu , kad tu šiandiena tiki . Visos dvasinės paslaptys yra tikėjime , be tikėjimo , visos durys uždarytos į dvasinius pasaulius . Tikėjimas ir kontaktas su dvasiniu pasauliu , leidžia žmogui džiaugtis esamu gyvenimu , leidžia žmogui suprasti gyvenimo pilnatvę ir prasmę .
Tegu tai bus dvasinės Įžvalgos nuo dieviškojo minčių Derintojo . Emilis - Petras .
Petras
2009-05-26 21:33:53
Komentarai
TĖVO TREJYBĖS ŠVENTOVĘ lankau jau geras pusmetis, nors į forumą rašau pirmą kartą. Rašau, kad padrasinčiau tuos kurie atidėlioja savo atvykimą į GYVAJĄ ŠVENTOVĘ ar turi abėjonių, o gal stinga ryžto žengti pirmą žingsnį link GYVOJO TĖVO.Dievo ieškojau jau ankstivoje jaunysteje(man 45-eri) tuometinėje mano galvelėja samprata apie Dievą, apsiribojo Kristumi. Nesupratau, kodėl Dievas yra geras ir mylintis, o Lietuvoje buvo brukamas kalaviju žudant kitus. Naturalu, kad ėmiau žavėtis pagonybę, veliau Visatos Protu, induizmu,vedomis,reinkarnacija. Labai daug klausimų kėlė musulmonų tikėjimo ir gyvenimo gyvi pavyzdžiai teko gyventi kelis metus Vokietijoje pastarūjų apsuptyje. Mačiau kaip engemos ir išnaudojamos ir be teisės jų moterys. Žinau ką kalbu,nes dalinausi bendra virtuve nuo ryto iki vakaro. Kas tai per Alahas? Metus laiko mane lankė Johovos liūdytojas vokietis-misionierius,kalbantis rusiškai. Nuostabios kantrybės ir nuoširdus žmogus. Jis pirmasis sužadino žingeidumą, tad perskaičiau naujajį ir senajį testamentus. Lietuvoje apsilankydavau per (metines šventes katalikiškoi bažnyčioje),bet taip ir nesuvokiau tų ritualų ir apeigų prasmės. Elgiausi kaip visi ir tiek. Galva buvo prikimšta visokio plauku skaitalų! Buvau kaip vaikas paragavo –neskanu-numetė.
Knygyne patraukė akį Valdovų laiškai.Isigijau ir pasinėriau visa galva,jaučiau,kad manyje kaškas keičiasi.Jutau nusiramionimą,lyg būčiau radus kašką kas veikia realiai. Visos moralinės nuostatos man tiko ir patiko stengiausi jomis gyventi.
Kartą,iš radijos imtuvo pasiekė sakinys,kad Urantijos knyga atskleidžia mūsų planetos susiformavimą ir tolesnę jos istoriją.Tariau sau:
-Man reikia šitos knygos !
Priešistorė tuomet irgi labai domėjausi ! Taip atsirado Urantija mano rankose. Skaičiau ir norėjau,kad nesibaigtu,o puslapiai tirpo,tirpo ir sutirpo....Atsiverė akys! Iki šiol kilę klausimai buvo atsakyti su kaupu, bet iškilo daugybė naujų. Neliko nei mažiausios abėjonės, kad visa tai TIESA! Taip-tiesa patiriama. „Mes iš Tėvo pasiimam tiek tiesos,kiek esame tam pasiruoše dvasiškai dėl to jokios tiesos įrodinėti nereikia,nes kitas vistiek to nesupras,nes bus jos „nepaskanavęs“ patyrimu „
Plojau nuoširdžiai delnu per stalą ir sušukau:
-Man reikia davsinio mokytojo!
Nors knyga buvo perskaityta,bet apie Algimantą dar tada nežinojau nieko,o iš „Valdovų laiškų“ žinojau,kad tik labai dvasingas žmogus gali išversti tokius apreiškimus tų pačių dvasių padedamas. Po mėnesio jau sedėjau TĖVO TREJYBĖS ŠVENTOVĖJE ir bandžiau atsiverti. Sekėsi sunkiai.Kiekvieną laivą valandėlę „tupėjau“ Urantijos svetainėje ir skaičiau,skaičiau. Kiek vieną šeštadienį važinėjau į Vilnių. Šeštadienis tapo visos savaitės ašimi. Taip atradau ne tik davsini mokytoją ir bendraminčius, o svarbiausia TĖVO TREJYBĖS GYVAJĄ ŠVENTOVĘ!
Mano nuoširdžios pastangos po pusantro mėnesio buvo tėvo trejybės apvainikuotos. Vieną vėlų vakarą, nuo pėdų aukštyn ėmė kilti almanti palaimos,džiaugsmo,meilės galinga banga ir srūvo per rankas į šalis. Supratau tada sau,kad štai kokia meile mus visus myli Tėvas! Dėkojau ir verkiau iš laimės ir palimos.... Ir tai,mielieji, ne viskas! Maždaug po mėnesio pabudau naktį ir pajutau nerimą, kuris čia pat persilaužė į nežemiškos ramybės,jaukumo,palaimos dievišką koktėilį ir ta banga ėmė plisti po visą kūną ir tokios bangos ėjo su intervalais tris kart po tris bangas!!! Apsiverkiau iš laimės ir ėmiau garbinti Trejybę.Nustebinau pati save, kad iš savo dėkingumo virpesių Trejybėi ”sudainavau visą gamą” virpesius dėjau vienus ant kitų vis aukštesnėm vibracijom kas ir šiandien man didelis klaustukas. Kaip tai pavyko ???
Visų Tėvas taip mane pastiprino savo meile ir uždegė dar didenį norą tvirtai žengti gyvuoju Rojaus Trejybės keliu.Esu neapsakomai laimynga, kad mano gyvenimas pasisuko tokia linkme dėka Urantijos knygos. Supratau, kad mano blaškymaisi ir “ekskursijos” po pasaulio religijas buvo tik laiko gaišimas “Jeigu situacijos vengi tai kaip gali ją patirti? Kaip gali augti nepatirdamas? Kaip gali išmokti kalbėti nekalbėdamas?”
Mielieji broliai ir sesės dvasioje. Su mūsu forumu ar prieš jį-mes jus mylim! Nes Visų Tėvas ištirpdo tas sienas ir grotas mūsu viduje per atsivėrimą. Man asmeniškai džiugu, kad jūs esat mūsų forume, nes tai rodo, kad jūsų tikrasis AŠ trokšta buti mūsų šviesos svetainėje,o gyvulinis aš vis dar valdo ranką, kuri rašo piktus žodžius mielieji negaiškit, neatidėliokit, nesigrežiokit atgal, kad nepavirstumėt druskos stulpais..
Patikėkit! Mes jus mylim! Ateikit į gyvajį Trejybės kelią!
Su meile Dalia G
DaliaG
2010-09-30 22:09:06
Mielai sutikčiau su tavimi,Petrai.Bet iškyla"menka"problemėlė..Aiškiau Audriui nepaaiškinsime,nes matosi ne jo ieškojimas,ką jis nuolat pabando parodyti,bet jo piktybiškumas,kol kas mandagia forma pateikiamas.Kitu atveju jis nešokinėtų temose vis keisdamas vardus.Tai taip vaikiška.Bet žvelgiant į jį,kaip į sielos brolį,nejaučiu jam jokio piktumo ar noro pamokyti,kad Urantijos Apreiškimas-tiesa.Ir tuo labiau,kad neskaitant mūsų Mokytojo aiškiai įvardijamų tiesų,kad suprastume GELMĘ-mes geriau neišaiškinsime.Taipogi ir mūsų sielos brolis Tomas iš Vilniaus jau jam atsakė kitoje temoje.Ir tikrai nuostabiai aiškiai,kad jei Audrius ir vėl atakuos ištisom ištraukom,teparodys,kad jam net neįdomu,ką jau kalbėtį apie gilinimąsi,Urantijos Knygoj sudėtas Epochinis Apreiškimas.Visdėlto,mūsų,kaip Tikros Tiesos skelbėjų užduotis turi būti vykdoma.Mes privalome kalbėti Tiesą,bet kad galėtume Ją dar ir argumentuoti teiginius,sutik,Petrai,mes dar turime ir norime patys mokytis.Ir visiškai yra suprantama tai,kad nedaug urantų forume aktyviai dalyvauja.Ne todėl,kad nežinotų,bet todėl,kad žino,jog kai kurių sielos brolių ir sesių Urantijos apreiškimas nepasieks.Nepasieks jų sielos gelmės,nes jie net nenori pamėginti nuristi akmenį nuo savo sielos bedugnio,bet ne kiauro indo.Jiems taip patogiau gyventi,kasdien atsikelti,sukalbėti užrašytus žmogaus ranka(ir dar iškreiptus)poterius,ar pakalbėti ne Tėvui,bet jų suprantamam dievui.Juk Dievas yra Trejybė.Ir Trejybėje nėra Jėzaus,nes Jėzus yra Tėvo ir Amžinojo Sūnaus Vaikas.O ką daro jie?Ką DARO,mielas,Petrai??..Tikrai skauda,nes neveikli siela yra mirštanti siela.Bet,kad ir kaip skausminga-jie yra mūsų sielos broliai ir sesės,kurie ATSISAKO GIRDĖTI..Ech,Petrai,kaip bebūtų,bet jiems aš dabar nejaučiu piktumo.Aišku,kad negaliu žinoti,kas bus toliau,bet kad garbinsiu TIKRĄJĄ ROJAUS TREJYBĘ IR PRAŠYSIU IŠMINTIES,tą žinau.Ir tebūnie Tėvo valia,nes ir mano tokia valia,kaip ir Tėvo,kurį myliu ir bandau suvokt..Eikit,mielieji,po šaltu dušu,gal neskystės mums smegenys ir geriau Tėvą suvoksime,o ir negaišime laiko..Ačiū,kad išklausėt
arunas
2009-07-16 20:16:22
Arūnai , na pabandykime tam Audriui kažkaip plačiau atsakyti . Pirmiausia , Audriau , tai man nekyla tokios maištingos mintys , kodėl taip , ne kitaip . Bet jeigu norima gilintis į to meto žmonių psichologiją , tai manau , kad mes nelabai toli pažengėme su savo kyšiais ir spekuliacijomis . Tu galvoji , kad tada žydų žemėje vien šventieji pranašai ir apaštalai gyveno ? Mielas žmogau , to žmoniškumo ir nežmoniškumo buvo lygiai tiek pat , kaip ir šiandiena . Vieni aukojosi ir buvo taurios sielos , kiti buvo tokie pat biurokratai arba banditai kaip ir šiandiena . Amink , Audriau , kad pasaulis po Jėzaus Kristaus atėjimo , labai mažai pasikeitė dvasiniu ir psichologiniu aspektu . Techninių - mokslinių išradimų lygmenyje , aišku , kad mes šimtus kartų esame aplenkę aną civilizaciją , bet moraliniame - dvasiniame lygmenyje esame ten pat , o kartais ir žemiau .
Kas liečia Piloto mielaširdystę , tai manau , kad žmogiškame lygmenyje jį graužė sąžinė už nekaltai paražudytą Žmogų - Jėzų Kristų , kurio jis kaip ir negynė , bet atidavė minios teismui .
Petras
2009-07-16 18:47:45
Negiluminis Urantijos Knygos studijavimas ir parodo,kodėl kyla(nors manau,kad tau nekyla,tik nori įtraukti mus į beviltiškus tavo išvedžiojimus.)panašūs klausimai.Ne,patikslinu-tu net neskaitai,o paimi ir interpretuoji atkarpą.Daryk tai kitur,čia nieko neapgausi,o tik eilinį kartą patvirtinsi urantų teisuma.Lik ramybėje..
arunas
2009-07-16 18:02:32
IŠTRAUKA IŠ URANTIJOS KNYGOS <4 dalis<DOKUMENTAS 188< LAIKAS KAPAVIETĖJE>
Žydų valdovai buvo suplanavę, kad Jėzaus kūnas būtų įmestas į Gehenos atviras laidojimo duobes, į pietus nuo miesto; toks buvo paprotys šitokiu būdu atsikratyti nukryžiavimo aukų. Jeigu šitas planas būtų pavykęs, tai Mokytojo kūną būtų suėdę laukiniai žvėrys.
Tuo metu, Juozapas iš Arimatėjos, lydimas Nikodemo, nuėjo pas Pilotą ir paprašė, kad Jėzaus kūnas būtų perduotas jiems tam, kad būtų deramai palaidotas. Neretai nukryžiuotųjų draugai romėnų valdžiai pasiūlydavo kyšių už leidimą tokius kūnus pasiimti. Juozapas nuėjo pas Pilotą su didžiule suma pinigų, jeigu iškiltų reikalas sumokėti už leidimą perkelti Jėzaus kūną į privačią kapavietę. Bet Pilotas už tai pinigų nepaėmė. Kada jis išklausė šį prašymą, tada jis greitai pasirašė tokį įsakymą, kuris leido Juozapui vykti į Golgotą ir tuoj pat ir visiškai pasiimti Mokytojo kūną. Tuo tarpu, smėlio audrai smarkiai aprimus, grupė žydų, atstovaujančių Sanhedrinui, buvo išėjusi į Golgotą turėdama tikslą įsitikinti, kad Jėzaus kūnas kartu su plėšikų kūnais būtų išmestas į atviras viešas laidojimo duobes.
KLAUSIMĖLIS-IŠ KUR PAS JUOZAPĄ DIDŽIULĖ PINIGŲ SUMA, JIS POGRNDINIS KONTRABANDISTAS (KIEK ŽINAU VERTĖSI STALIAUS DARBAIS, ŽEMDIRBYSTE)? PARAŠYTA LABAI JAU ŽMOGIŠKAI XX AMŽIAUS LOGIKA KAI KORUPCIJA IR KYŠIŲ DAVIMAS TAPO VISUOTINE NORMA, MAŽA TO PASIRODO PILOTAS BUVO LABAI SĄŽININGAS IR TOS TAIP VADINAMOS DIDŽIULĖS PINIGŲ SUMOS KAŽKODĖL NEPAĖMĖ, IR KAŽKODĖL STAIGA PASIRAŠĖ ĮSAKYMĄ KAD JĖZAUS KŪNĄ ATIDUOTŲ JUOZAPUI, NU TIESIOG ĮSIMYLĖJAU AŠ Į TĄ PILOTĄ IŠ URANTIJOS KNYGOS.
audrius/vilnius/
2009-07-16 08:15:19
Mielas Petrai,sunku būtų pateikti didesne tiesą.Ačiū už tai,kad patvirtinai,tą ką aš jau senokai suvokiau širdimi.Pamėgdžiojimas kitų nušvitusiūjų individualiai sielai nieko neduoda,o jeigu duoda tai laikinai.Teisingas yra Algimanto rąginimas atrasti TĖVĄ savo širdyje,nes toliau vyksta INDIVIDUALUS sielos vedimas.Ir tai yra nuostabu,nes man nereikia daugiau blaškytis,kažko naujo ieškoti,ir žinoma,nereikia kitiems savo tiesas piršti/šitoje vietoje labai stipriai buvau pamokyta/.Taip, dvasinių tiesų ieškantiems galiu rekomenduoti NAUJAJĮ,PENKTAJĮ, EPOCHINĮ APREIŠKIMĄ-UK KNYGĄ,patį NAUJAUSI JĖZAUS IŠ NAZARETO APREIŠKIMĄ:"KALBU JUMS VEL",tokių būdu pasitarnaudama savo sielos broliams ir sesėms,ir žinoma,galiu pasilikti sau teisę su naujokais pasidalinti žiniomis ir patirtimi,jeigu juos tai domins.Tokia būtų mano nuomonė.
Linkiu visiems geros dienos.
Su meile
IRENA/Šakiai/
2009-07-14 11:02:37
Labai įdomios čia vyksta diskusijos . Vis pasiskaitinėju ir šį tą pamąstau , kaip čia geriau , ką nors gero pasakyti dvasinio kilimo kelyje . Ir aš anksčiau maniau , kad galiu žinoti vienintelę tikrą tiesą . Tačiau ilgiau pagyvenus ir pasižvalgius į dvasinius šio forumo piligrimus matai , kad visi ieško to stebūklingo ,,paparčio žiedo‘‘ ir kiekvienas džiūgauja jį radęs , nors iš tiesų , tai tik vienas žiedas yra visame papartyne . Jeigu pražydėtų visi paparčiai tai ir jokio ,,stebūklo‘‘ nebebūtų . Lygiai tas pats vyksta ir dvasinio tobulėjimo gyvensenoje . Kai pradededi užčiuopti tuos ,,stebūklingus‘‘ jausmus ar būsenas , kurie tave aplanko , norisi šaukti ir kviesti visus - ateikite , aš jums papasakosiu ,,stebūklingą‘‘ jausmą , kurį ką tik patyriau . sėskite šalia ir aš jums pateiksiu visą metodiką . Žmonės noriai ir žingeidžiai susėdą , iškelia rankas ir laukia to ,,stebūklingo‘‘ jausmo ar būsenos , tačiau deja , deja , ji nepasirodo .
Kodėl ? Kas čia kaltas ? Ar tai neteisingas ir nekompetentingas pranašas ir mokytojas ? Ne , nieko panašaus . Viskas yra gerai ir žodžiai ir gestai , viskas gerai . Dėja , jausmus mes turime tik individualius , kurių negalime suvesti nei į vieną žodį , nei į vieną gestą . Tuos dvasinius virpesius , kuriuos pateikia mums pranašas ar mokytojas , mes priimame tik individualiai . Ir tos lauktos euforijos , kurią apsakė mums mokytojas , mes nepajautėme , nes tai buvo ne mūsų jausmas , bet jo , mūsų mokytojo . Ir kas svarbiausia , mes neužgirdome savo jausmo dvasinio virpesio , nes jis buvo toks nedrąsus , tik pirmą kartą gyvenime suvirpinta sielos dvasinė styga . Ji buvo tokia tyli ir nedrąsi , kad liko šešėlyje to laukiamo didelio dvasio euforinio jausmo . Ir vietoj laukto didelio dvasinio pakylėjimo , tik vos , vos kažkas tavo širdelėje suvirpėjo . Ir tada gimsta nepasitenkinimo ir neigimo jausmas . Štai čia nieko gero , tai tik dar viena religinė , meditacinė iliuzija , kuri nieko naujo ir ,, stebūklingo “ nepateikė ir nesukrėtė iki ,, kaulų smegenų „.
Tačiau ar jau taip iš tiesų viskas blogai , ir dvasinis atsivėrimas liko nepavykęs ? Patikėkite , kad iš tiesų viskas pavyko labai gerai , tik mes pamiršome save , savo individualybę , savo jausmų netyrinėtą skalę . Mes daug metų mokėmės gyventi ir net jausti taip , kaip kiti žmonės sako , kaip reikia mokėti jausti , o mūsų subtilusis individualusis jausmas ir dvasia likdavo mūsų sąmonės taktinių ir strateginių minčių šešėlyje . Juk ta mūsų dieviška dvasia , tas bekūnis Dievo tėvo kvapsnys yra tokio berybės meilės kuklumo subtilybė , kad užgirsti ir pajausti jį , bent jau pradžioje , pirmą kartą , iš tiesų , reikia įtempti ir ausis ir akis ir visus sąmonės minčių vos juntamus bangavimus , kad toje beorėje ir bekūnėje materijoje užgirstum žodį . Nors ir labai tylų ir nedrąsų , kad neišgąsdintų mūsų aktyviosios sąmonės , bet pakankamai aiškų , logišką ir švelniai tvirtą , kad suprastum žmogau , kad į tavo ausis , į tavo viso kūno sielą , į tavo širdies plakimą , kalba Dievo Tėvo dvasia . Kai visą tai užgirsti vieną kartą - supranti , kad Dievo žodis pas tave atėjo per tavo individualų pajautimą ir per tavo individualų žinojimą , kuris yra toks individualus ir su niekuo nepakartojamas , net ir su geriausių dvasinių , praktinių mokytojų rekomendacijomis . Dievo Tėvo dvasia mus kiekvieną pakviečia ir pažadina tik individualai . Yra tik bendras tikėjimo ir įtikėjimo kelias , tačiau šio įtikėjimo ir garbinimo jausmas , kiekvienam individualus ir subtiliai skirtingų dvasinių spalvų , jausmų ir žodžių .
Todėl brangieji , kaip mes beaiškintume savo draugams , bičiuliams ar priešams apie savo dvasines būsenas , apie savo dvasinius jausmus , jie jų nesupras tol , kol Dievo Tėvo dvasia nepažadins ir jų protų ir jausmų šioms dvasinėms būsenoms . Žinokite brangieji , daug pasaulyje yra Dievo Tėvo dvasios pažadintų vaikų , kurie turi savo sielose begalinius Dievo meilės virpesius ir jie yra taip pat pažadinti , lygiai taip pat , kaip ir Urantijos urantiečiai vaikai yra pažadinti ir toliau eina per sąmoningą įtikėjimą , per sąmoningą meilė Aukščiausioms Dievybėms . Dievas savo Meilę išlieja visiems , tačiau sąmoningą pažadinimą pajaučia tik tie žmonės , kurie ir jausmu ir protu ieško Dievo Tėvo ir prašo , meldžia JO vedimo visuose gyvenimo keliuose .
PETRAS
2009-07-13 22:20:31
Mane džiugina jūsų minčių šviesa ir gyvybingumas.
Taip, ne veltui Tėvas nuo pat mūsų svetainės sukūrimo pradžios mane stirprino, sakydams, jog ši svetainės bus pati nuostabiausia, nes iš jos sklis TĖVO meilė ir šviesa, kurios nuoširdžiai ieško daugybė Jo vaikų, mūsų sielos brolių ir sesių, ir iš mūsų gavęs paaiškinimus, KAIP GI ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, KAIP GI PAVERSTI TIKĖJIMĄ Į ĮTIKĖJIMĄ, KAIP GI PATIRTI TĖVO GYVĄ BUVIMĄ, IR NET GIMTI IŠ DVASIOS, JIE ŠITUO GYVUOJU KELIU EIS PATYS, O TADA SAVO PATYRIMAIS PALIUDYS IRGI MŪSŲ FORUME TĖVO TIESĄ IR TIKROVĘ.
Taip mes vis plėsime ir didinsime savo patyrimų aprašymųs, tuo pačiu ir mūsų sielos brolių ir sesių norą ĮTIKĖTI, o ne vien tik pasitenkinti TIKĖJIMU - bažnyčios lankymu ir kunigo perspėjimų išklausymu ir vis bijant Dievo, kad NUBAUS. TOKS GYVENIMAS YRA VAKARYKŠTĖ NAKTIS, O ŠIANDIEN JAU IŠAUŠO KITA - VIEN TIK MEILĖS IR ŠVIESOS TĖVO SAULĖTA DIENA, KURI REMIASI ĮTIKĖJIMŲ KIEKVIENO VIDUJE, O NE IŠORĖS RITUALAIS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-06-15 09:51:14
Nuostabios tavo mintys, Emili-Petrai, kurios eteina iš Tėvo dvasios mumyse - Minčių Derintojo.
Iš tikrųjų, įtikėjimas yra nuostabi dovana, kurią atradęs ir augindamas savyje žmogus patiria ir suvokia gyvenimo prasmę kartu su Trejybe ir Joje, patiria nuostabiausius kilniausius jausmus ir jų proveržius užfiksuoja kūryboje, nesvarbu kaip ji pasireiškia. Juk pirmiausia, kaip sakė Tėvas mokyme apie kūrybą, kad kuriame patys save, savo tikrąjį dieviškąjį Aš, sielą, turinčią išlikimo potencialą. Įtikėjimas išlaisviną žmogų iš jo paties susikurtų ir kitų primestų pančių, įtikėjimas suteikia begalinį laisvės pojūtį, amžinybės pojūtį, kada viduje štai imame jausti sielos veržimąsi dvasiniam skrydžiui amžinybės link, Rojaus Tėvų link, kasdien patiriant vis naujus ir naujus patyrimus. " Viduje gyvenantis Minties Derintojas būtinai žadina žmogaus sieloje tikrą ir ieškantį alkį tobulumui kartu su toli siekiančiu žingeidumu, kurį gali tinkamai patenkinti tiktai komunija su Dievu, to Derintojo dieviškuoju šaltiniu. Išalkusi žmogaus siela atsisako pasitenkinti kuo nors tokiu, kas būtų mažiau už gyvojo Dievo asmeninį suvokimą. Kad ir kas daugiau Dievas gali būti už aukštą ir tobulą moralią asmenybę, bet, pagal mūsų išalkusią ir ribinę sampratą, jis negali būti kas nors mažiau." Ir įtikėjimo gyvu keliu beeinantis asmuo niekada, manau nepasitenkins kuo nors mažesniu nei gyvas ryšys su Rojaus Tėvais, esančiais ir mumyse per Tėvo padovanotą fragmantą. Tik tokiu būdu ir atsiskliedžia ir dar atsisklies ateity mūsų Tėvo padovanota asmenybė, visu savo grožiu, talentais ir gebėjimais, ir per visą amžinybę, mūsų laisva valia.
Jurgita
2009-06-15 09:39:50
Molėtų forume buvo viena idomi diskusija ,,Tikėjimas ir įtikėjimas ‘’ Daug įdomių minčių užgirdau ir manau , kad kiekvienas savaip buvo įdomus savo pastebėjimais , nes asmeninis dvasinis patyrimas yra unikalus ir nepakartojamas . Buvo kilusi mintis kažką tai gero pasisakyti , tačiau tuoj pat suvokiau , kad nesu pasiruošęs pažvelgti giliau į šį reiškinį . Tai grįžęs į namus , ramioje aplinkoje , prisiminiau apie šią diskusiją ir nutariau , šiek tiek išplėstai pažvelgti į šį reiškinį , kuris dažnai , čia forume yra rašomas . Šios dvi , nors ir labiai panašios sąvokos, tolesnėje dvasinėje plotmėje lyg ir nutolsta viena nuo kitos . Tačiau šie du žodžiai labia gerai nusako mūsų egzistencialumą . Jeigu paimsime fragmentą iš Urantijos knygos , tai tikėjimą ir įtikėjimą galime suprasti sekančiai :
,,Tikėjimas yra pasiekęs įtikėjimo lygį tada, kada jis motyvuoja gyvenimą ir formuoja gyvenimo būdą. Mokymo pripažinimas teisingu nėra įtikėjimas; tiesiog tai yra tikėjimas. Taip pat nei tikrumas, nei įsitikinimas nėra įtikėjimas. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tiktai tada, kada ji realiai valdo gyvenimo būdą. Žmogus tiki tiesa, žavisi grožiu, ir rodo pagarbą gėriui, bet jų negarbina; toks išgelbstinčio įtikėjimo požiūris yra sutelkiamas tiktai į vieną vienintelį Dievą, kuris yra jų visų įasmeninimas ir be galo daug daugiau.
Tikėjimas visada riboja ir supančioja; įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina. Tikėjimas fiksuoja, įtikėjimas išvaduoja. Bet gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas; jis yra Dievo pažinimas ir tarnavimas žmogui. Tikėjimai gali tapti grupine nuosavybe, bet įtikėjimas turi būti asmeninis. Teologinius tikėjimus galima grupei įteigti, bet įtikėjimas gali gimti tiktai atskiro religininko širdyje.
Įtikėjimo įžvalga, arba dvasinė intuicija, yra kosminio proto apdovanojimas drauge su Minties Derintoju, kuris yra Tėvo dovana žmogui. Dvasinis protas, sielos intelektas, yra Šventosios Dvasios padovanojimas, Kuriančiosios Dvasios dovana žmogui. Dvasinė filosofija, dvasinių realybių išmintis yra Tiesos Dvasios padovanojimas, save padovanojančių Sūnų bendra dovana žmonių vaikams. Ir šitų dvasinių padovanojimų suderinimas ir tarpusavio suvienijimas sudaro žmogaus dvasinę asmenybę su jos potencialiu likimu.’’
Iš šių trumpų Urantijos apreiškimo fragmentų galime daryti išvadą , kad Įtikėjimas rodo , kaip žmogus pasiekęs įtikėjimą apie Dievo sukurtą pasaulį , įtiki ir į Dievo veikimą žmoguje , tuo tarpu tikėjimas būtų , lyg ir daugiau išorinių faktų ir dogmų priėmimas į save . Įtikėjimas reikalauja mūsų proto vidinio matymo į save .
Dar manyčiau , kad įtikėti žmogui į Dievo veikimą , tai reikštų atverti savo proto minčių gelmes ir patikėti , kaip šioje minčių gelmėje spindi Dievo Tėvo dvasia . Tai reikia pamatyti savo prote , arba bent jau žinoti , šviečiančią dvasinę saulę , kuri yra mūsų tikroji ir amžinoji būtis .
Įtikėti , tai priimti šios dvasinės saulės spindulius visu protu , visa širdimi ir visa savo siela , kaip realybę , kuri gali visapusiškai ir pilnai užpildyti visą mūsų gyvenimą . Visą gyvenimą - tai reiškia , kad čia ir dabar galime pasiekti pilnatvę jausmų ir minčių .
Įtikėjimas į Dievo Tėvo dvasios veikimą žmogaus prote , įtikėjimas į Dievo Tėvo padovanotą Meilę , kuri nutiesia mūsų sieloms tiltą į amžinybę , duoda nepakartojamą džiaugsmą šios dienos gyvenimu ir visų besivystančių įvykių raida , jų veikimu į mūsų būtį ir gyvenimą ir šių įvykių teisinga interpretacija mūsų žmogiškąjame likime .
Įtikėjimas , tai vidinė dvasinė gelmė , kurioje mes , kaip maži vaikeliai , galime plaukioti šviesoje ir ramybėje . Visą tai aš suvokdamas , kaip šios dieviškos kūrinijos individas , esu ramus ir laimingas galintis dirbti , mąstyti ir gyventi šioje dieviškoje vidinėje šviesoje ir savo proto mintimis , galintis prisidėti prie naujo žmogaus , mano vidinio ,,AŠ’’ sūkurimo , kuris turi išlikimo potencialą .
Įtikėjimas duoda kūrybinį džiaugsmą , kad tu žmogaus esi pakviestas paties Dievo Tėvo ir įasmenintas , ir pažymėtas , kaip potencialus Dievo kūrinijos pilietis , bendram kūrybiniam džiaugsmui , naujo žmogaus , sielos ir dvasios žmogaus sukūrimui , o tiksliau , tai savęs paties iš naujo atradimui ir sukūrimui .
Emilis - Petras
2009-06-14 17:21:02
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.