Forumas: temos peržiūra

Rytiniame traukinyje iš Vilniaus į Kauną, į pamaldas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, 2011 10 09

Mielieji, jūsų dėmesiui siūlau mano patyrimą traukinyje važiuojant į gyvąsias pamaldas Kaune praėjusį sekmadienį – 2011 10 09.

Važiuoju anksti ryte, traukinys iš Vilniaus išvažiuoja 7.30 - geras dviaukštis, labai jaukus ir tylus traukinys, kuris per 1val 15 min. atveža į Kauną.

Aš visada lipu į antrą aukštą, nes ten beveik nesigirdi ratų bildėjimo. Kadangi ankstus rytas, sekmadienis, tai žmonių važiuoja labai mažai. Šalia laiptų į antrą aukštą yra dar kelios vietos tarp I ir II aukštų.

Traukinyje tylu. Netikėtai tame pusiniame aukšte vienas vaikinas pradeda kalbinti jauną moterį - sprendžiant iš balsų, nes nė vieno iš jų nematau. Jis dar nevisai išsiblaivęs po šeštadienio nakties Vilniuje. Moteris nelinkusi su juo bendrauti, tik atskiromis frazėmis reaguoja į jo monologus, ir ypač su intonacija ir geru tarimu jau angliškai jo išmoktą COME ON.

Moteris išlipo anksčiau, gal Kaišiadoryse, tad jis vienas likęs užmigo. Kaip reikiant įmigo, net užknarkė.

Atvažiavom į Kauną, o jis toliau sau knarksi. Matau, kad jis tikrai neatsibus PATS, tai pateks į kokią nors nemalonią istoriją, nes traukinys važiuos vėl atgal į Vilnių, gal jis dar miegos, kol jį prikels bilietų konduktorius, tada pradės aiškintis, kad jis važiuoja į Kauną, o kas ten juo patikės, kada jis pakeliui IŠ KAUNO Į VILNIŲ.

Aš prieinu prie jo ir imu žadinti. Jokios reakcijos, tik pasimuisto. O jis - stambus, raumeningas, gal trisdešimt dar neturintis. Pradedu abiem rankom suėmęs už pečių purtyti jau nebe švelniai, bet stipriai. Jokios reakcijos, tik mosteli viena ranka, galinga ranka, ir vėl toliau miega. Aš vėl jį purtau, klausiu, ar jis i Kauną važiuoja? "Taip, į KAUNĄ." - "Tai kelkis, mes jau Kaune, tuoj traukinys važiuos atgal į Vilnių.?" - "Aha..." Ir miega toliau.

Aš jau suimu už veido ir pasukinėju jį; vėl purtau suėmęs už pečių, tačiau jis nė nemano pabusti. Aš jam sakau, "Aš tave žadinu, tu pats nesikeli, nori, tai važiuok atgal į Vilnių, tavo reikalas."

Išlipu iš traukinio. Įeinu į stoti. O mintyse vis sukasi, "Tikrai įsivels jis į istorija, bilieto neturės i Vilnių, jis aiškins, kad važiuoja į Kauną, kai traukinys važiuoja jau į kitą pusę..." Nueinu į tualetą, kuris yra rūsyje. Laikas eina, tuoj traukinys vėl važiuos atgal. Vis tik nutariu grįžti į traukinį ir patikrinti, ar pabudo, ar ne tas jaunas vyras.

Iš pradžių mėginu per langus nustatyti, KURIS VAGONAS, GAL PAMATYSIU JĮ SĖDINTĮ PRIE LANGO. Niekur nematau jokio žmogaus, sėdinčio prie lango pirmame aukšte. Tada man topteli mintis, kad jis gi sėdi prie laiptų, o tos vietos yra aukščiau negu pirmasis aukštas, todėl jo pamatyti iš lauko gal ir negaliu, langai yra per aukštai. Tad įlipu vėl į traukinį, ir jau pats dairausi į laikrodį, kad manęs drauge su tuo vyru nenuvežtų, juk ne autobusas, nepaprašysi šalia sėdinčio vairuotojo, gal sustotų, kur už posūkio, nes tokia, mat, istorija išėjo. Dar šmėkšteli mintis, ar šitas vagonas, gal dar reikės ir jo ieškoti, o tai vėl užims laiko.
Pasisuku už laiptu sienelės, ir matau kampe - taip, miega ir toliau.
Kitoje tako pusėje sėdi naujas keleivis, jau įlipęs Kaune. Jam ir ne motais, kad tas vyras, kuris jau miegojo jam įlipus, pramiegos savo atvažiavimą į Kauną, ir vėl važiuos į Vilnių drauge su juo.

Aš prieinu prie šio naujo keleivio - irgi vaikino - ir paaiškinu, kad jam nekiltų kokių įtarinėjimų, ko aš čia kabinėjuosi prie to miegančio vyro, ir paprašau jo pagalbos pažadinti miegantįjį. Tačiau dabar tik lengvai papurtęs, iš karto pamatau, kaip jis atsimerkia. Aš jam sakau, kad traukinys jau Kaune, tuoj vėl važiuos i Vilnių, greičiau tegu lipa laukan. Jis negali tuo patikėti, ima dėkoti, kad aš jį pažadinau.

Išlipame abu.. Aš jam sakau, kad noriu padovanoti viena knyga.

Mat man atrodė, kad jam vis kalbinusiam tą moterį traukinyje, vis aiškinusiam, kad lietuviai yra labai užsidarę, NENORI bendrauti, jiems geriau vis po vieną sėdėti ir su niekuo nekalbėti, kai yra visa valanda kelio iki Kauno, kada galima pabendrauti. Girdint jo tokias mintis man parūpo su juo pasikalbėti, nes šituo atžvilgiu jis tikrai buvo teisus, kad lietuviai yra tyleniai. Ir aš pamaniau, kad jam reikalinga tokia knyga, kaip Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, kad jis suprastų, O KODĖL GI LIETUVIAI YRA BŪTENT TOKIE.

Tačiau tuo metu šitą mintį nustūmiau šalin, nes pamaniau, ką gi jis galės suprasti, kai dar nėra iki galo išsiblaivęs. Taip ir liko ši mintis neįgyvendinta, kada jis užmigo.

Ir jeigu jis būtų pabudęs pats, tai ir nebūčiau atkreipęs į jį dėmesio, taip knyga ir nebūtų patekusi į jo rankas, nes dabar jis dar ir dovanų gavo Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL.

Ir šitokiu apdovanojimu jis ir pats negalėjo patikėti, ir man vis kartojo, kad dabar tokių žmonių NĖRA, KAD TAIP TAVIMI PASIRŪPINTŲ, ŽADINTŲ, NET IR KAI NEATSIBUNDI, IR DAR KNYGĄ PADOVANOTŲ.

Ir jis visiškai teisus, kad niekas šitaip TIKRAI NEBŪTŲ BĖGIOJĘS, nes ir aš tą dariau tik dėl to, kad TOKIA buvo Rojaus Trejybės valia; ir Apvaizdos veikimas, kad Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL vis tik į jo rankas PATEKTŲ.

ŽIŪRĖKITE, KAD IR JŪS NEPRAMIEGOTUMĖTE GYVENIMO GILUMINĖS PRASMĖS - NEŠTI ŠVIESĄ VISIEMS IŠ MEILĖS IR DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE BŪTI GĖRIO BENDRAKŪRĖJAIS.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas

Komentarai