Forumas: temos peržiūra
8-oji LIETUVOS URANTŲ SUEIGA 2011-12-18 Vilnius, (sekmadienis)
Tema – ROJAUS TREJYBĖ IR GYVASIS ĮTIKĖJIMO KELIAS
SUEIGOS TISLAS:
- susitikti siekiantiems URANTIJOS KNYGOS mokymų giluminio supratimo;
- pasidalinti patyrimais - kaip stiprinti įtikėjimą į ROJAUS TREJYBĖS meilę, vedimą ir APVAIZDOS veikimą; ir kaip skleisti didesnę dvasinę šviesą ir pagalbą kitiems.
NUMATOMA VEIKLA:
- 9-00 iki 9-30 - dalyvių atvykimas, pranešimų ir pasisakymų patikslinimas;
- 9-30 iki 10 -00 - ROJAUS TREJYBĖS pagarbinimas.
-10-00 iki 12-00 - pranešimai (iki 15 min.) - apie ROJAUS TREJYBĘ ir gyvąjį įtikėjimo kelią - URANTIJOS KNYGOS, Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL ir ROJAUS TREJYBĖS asmenų perduotų mokymų dvasioje.
Pranešėjai: Violeta ( Vilnius )
Laima ( Klaipėda )
Valdas ( Vilnlus )
Dalia ( Kaunas )
Jurgita (Vilnius )
Arnoldas ( Kaunas )
Povilas ( Vilnius )
Emilis Petras ( Panevėžys )
???
- 12-00 iki 13-30 - pietų pertrauka.
- 13-30 iki 16-30 - pasisakymai (iki 7 min.) - apie prasmingus savo patyrimaus, einant iįtikėjimo į ROJAUS TREJYBĘ gyvuoju keliu - dvasinės būsenos pokyčius, išgijimus su ROJAUS TĖVŲ ir APVAIZDOS pagalba, teisingos gyvensenos bei sveikos mitybos poreikio atsiradimą, o taip pat - apie šviesos skleidimą visų labui - informacijos apie URANTIJOS KNYGĄ, JĖZAUS KRISTAUS apreiškimą KALBU JUMS VĖL, URANTIJOS svetainę, kolektyvinę komuniją su ROJAUS TREJYBE šventovėse bei pirmadieinėse maldose, URANTIJOS KNYGOS studijų ratelius, ir kaip tikslingiau pateikti vienijančią šviesos informaciją, bendraujant įvairiose situacijose bei su įvairaus supratimo asmenimis.
-16-30 iki 17-00 - ROJAUS TREJYBĖS pagarbinimas ir padėka.
Sueigos vieta - Vilniaus Statybininkų Rengimo Centras, Ateities 28 (miesto autobusų: 10, 33, 40, 48, 53, 55, 56 ir 75 sustojimas - L.Giros g.).
Numatome pasivaišinti - pačių patiektu maistu.
Prašome iš anksto pranešti apie apsisprendimą dalyvauti ir ketinimą pasidalinti patyrimais.
kontaktams: vytautasmickevicius@yandex.ru; 852475519; 861190835
2011-11-07 10:51:26
Komentarai
Įkeliu savąjį pranešimą, kurį buvau parengęs 8-ajai Urantų sueigai. Šį pranešimą buvau pasirašęs, tačiau jį pristačiau kalbėdamas ir nesiremdamas paruoštu tekstu. Natūralu, jog paruoštas variantas ir gyvai pristatytas skiriasi. Kadangi neturiu įrašo, kuriuo galėčiau remtis, įkeliu tekstinį. Pranešimai buvo ribojami laiko, todėl sakydamas savąjį pranešimą iš tikrųjų jį apkarpiau. Dabar turiu galimybę jums pateikti jį šiek tiek išplėstą. Iš kitos pusės, koreguojant šį tekstinį variantą nesigavo tinkamai perteikti pranešimo pabaigos – Adomo ir Ievos istorijos patyrimų. Kadangi jie šiek tiek rezonuoja su bendra pranešimo tema, nutariau tos dalies nedėti. Stengiausi, jog likusios dalys, kiek įmanoma nenutoltų labai nuo pristatyto pranešimo varianto.„ĮTIKĖJIMO Į ROJAUS TĖVUS ASMENINĖ PATIRTIS“
Mano vardas Povilas. Mano tema – „Įtikėjimo į Rojaus Tėvus asmeninė patirtis“. Ko gero turėčiau būti priskirtas prie naujokų, kadangi dalyvauju tokioje sueigoje pirmą kartą. Pirmiausia norėčiau pradėti nuo to – kodėl čia esu? Vienaip ar kitaip, mes esame paliečiami šviesos. Ir paliesti šviesos mes norime, jog tos šviesos mūsų aplinkoje būtų daugiau. Todėl esu čia, kad paliudyčiau gyvąjį kelią.
Patirtis. Iš tikrųjų patirtis yra vienintelis mūsų argumentas. Todėl mano šis pranešimas taip pat yra sutelktas į patirtį, į tą patirtį kuri liudija gyvojo kelio realumą ir to kelio prasmę. Dalinuosi patirtimi ne dėl to, jog ji yra kažkokia išskirtinė. Tiesiog siekiu nuoširdžiai dalintis tuo, ką esu patyręs, tikėdamasis, jog ta patirtis galbūt kažką sustiprins ir padrąsins žengti gyvuoju keliu.
Mano įtikėjimo užuomazgos prasideda nuo pirmosios Komunijos. Taip tikiu, jog pirmosios Komunijos buvau privestas maždaug 10-ies metų. Tai buvo Alytuje, Angelų Sargų parapijoje. Vėliau įsiliejau į parapijinę veiklą, dalyvavau ateitininkų renginiuose, vaidinimuose, kelionėse. Alytuje yra mašinų gamykla, kuriai anksčiau priklausė karinės įgulos bažnyčios pastatas. Tą pastatą grąžinus, ten buvo formuojama Kazimiero parapija. Aš įsiliejau į Kazimiero parapijos bendruomenę (naujai formuojamos parapijos bendruomenę). Tas laikmetis buvo turtingas įvairiais patyrimais. Teko visokeriopai prisidėti atstatant bažnyčią. Prisimenu bažnyčioje po šventoriumi kasėme didelė duobę ir ten buvo įrenginėjama zakristija. Teko nešioti plytas parapijos namų statybai, nešioti lentas ir padėti atlikti įvairius kitus paprastus statybinius darbus. Aš dažnai patarnaudavau mišioms. Šiek tiek vyresnis būdamas ragavau zakristijono padėjėjo darbo. Teko aktyviai dalyvauti jaunimo choro veikloje. Taip pat dalyvavau katalikiško jaunimo stovyklose, kelis kartus ten teko būti būrelio vadovu.
Visa tai pasakoju tam, kad suprastumėte, jog iš tikrųjų turėjau visas sąlygas pažinti krikščionišką-katalikišką kelią tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus. Man teko matyti, kaip kunigai jaučiasi prieš mišias, kaip jie jaučiasi po išpažinčių klausymo, kokios jų vidinės nuotaikos per didžiąsias šventes, t.y. Velykas ir Kalėdas. Groteskiška ir šiek tiek liūdna, tačiau būtent dar labai jaunas aš pradėjau vartoti alkoholį ir pradėjau rūkyti kartu su kunigais. Na tai buvo toks laikmetis, kuomet visas rimtas bendravimas prasidėdavo nuo butelio ir cigarečių. Supraskit teisingai, aš nieko nekaltinu. Iš vienos pusės aš buvau labai jaunas, tačiau iš kitos pusės, aš nežinau, ar kas nors galėjo mane sulaikyti nuo tokių patirčių. Daugelį tų patirčių aš rinkausi sąmoningai. Stiprūs išgyvenimai, stiprūs jausmai, tvirta tarpusavio draugystė, alkoholis, cigaretės, vidiniai dvasiniai ieškojimai – visa tai buvo susimaišę. Atrodė, jog tų dalykų išskirti negalima.
Kazimiero bendruomenė galima sakyti buvo novatoriška ir iš tikrųjų skyrėsi nuo įprastų aplinkinių bažnyčių. Taip atsitiko, jog į tą parapiją buvo paskirtas labai hamletiškas vikaras. Atrodė, jog kiekvieną dieną jis kėlė klausimą „būti ar nebūti“. Jis kalbėjo labai neįprastai apie tokius tradicinius ir įprastus bažnytinius dalykus. Jis nebijodavo pasakyti, jog mišios tai yra spektaklis, o iš kitos pusės atrodydavo, jog jis atiduoda visą save, jog tos mišios nebūtu spektakliu.
Būtent tas kunigas dar prieš 20 metų mane įkvėpė ieškoti gyvo tikėjimo. Ir tai buvo mano gyvo kelio pradžia. Būdamas ritualinėje katalikų bažnyčioje aš nuolat ieškojau kažko daugiau, negu galima rasti tuose ritualuose, dogmose ir tradicijose. Jau prieš 20 metų aš girdėjau tokius iššūkius, jog mišioms nereikalingas mišiolas.
Mano mama pergyveno dėl mano ne visai normalios situacijos ir aplinkos. Jos dėka aš išvažiavau mokytis į Kauno Jėzuitų gimnaziją. Tai buvo intensyvaus mokymosi, o taip pat ir intensyvaus augimo laikotarpis. Išvažiuoti mokytis į kitą miestą baigus tik 9 klases buvo didelis iššūkis. Giminaičiai tokį žingsnį laikė beprotišku.
Gimnazija man davė tikrai daug. Kuomet lyginu, kiek aš išaugau gimnazijoje ir kiek universitete – iš esmės tai nesulyginami dalykai. Po gimnazijos universitetas atrodė blankus ir nušiuręs.
Universiteto studijų laikotarpis nebuvo labai įdomus nei žiniomis nei savo aplinka. Teko gyventi viename iš liūdniausiai pagarsėjusių KTU bendrabučių. Kaip iliustraciją galima būtų pateikti tokį nutikimą, kuomet reikėjo šokti iš bendrabučio kambario per langą (iš antro aukšto, tačiau ten aukštai senoviški, t.y. aukštesni), nes kiti, aišku girti, studentai spardė ir laužė duris tam, kad įsiveržtų į kambarį ir tiesiog be priežasties sumuštų „fuksus“. Iššokus per langą teko kviesti pagalbą, kad likusio kambario draugo nesumuštų.
Dar studijuodamas sukūriau šeimą. Dėl šeimos ir gimusio sūnaus teko pasiimti vienų metų akademines atostogas. Vėliau gimė ir antras sūnus. Teko derinti studijas, šeimą ir darbą. Po universiteto laikotarpio įsiliejau į darbinę veiklą. Jau paskutiniais universiteto metais teko gyventi dažniau Vilniuje (nes žmona mokėsi Vilniuje). Natūraliai tolesnė gyvenamoji vieta buvo Vilnius.
Mano pirminis krikščioniškas-katalikiškas užtaisas buvo labai stiprus. Žavėjausi teologija ir viskuo, kas susiję su katalikų bažnyčia. Tačiau užaugęs modernios liturgijos ir modernios teologijos aplinkoje pradėjau jausti vidinį norą nuo viso to pasitraukti. Jeigu pradžioje mane trikdydavo „prasta“ liturgija, tai vėliau pradėjau jausti, jog mane vis labiau erzina per daug sureikšminta liturgija. Pamažu formavosi vidinis jausmas, jog dažnai bažnyčiai trūksta gelmės, vis labiau norėjosi išvengti kai kurioms parapijoms būdingo apeiginio ir liturginio patoso. Viso to pasėkoje augo savotiškas abejingumas. Pradėjau suprasti, jog visi tie nugludinti ir patetiškai subtilūs evangelijų komentarai, moderniai sukurbtos homilijos ir liturginių indų blizgesys gyvenime nesukuria vertės.
Nusistovėjo įprotis lankytis Bernardinų parapijoje, Vilniuje. Augo supratimas, jog nėra vieningo Švento Rašto aiškinimo. Teologai pasidalinę į skirtingas mokyklas, daug skirtingų požiūrių ir dar daugiau įvairių interpretacijų ir išvedžiojimų. Visa tai galų gale nebuvo taip svarbu, nes gyvenimas ėjo savo atskira vaga.
Tuo metu, kada visi teologiniai dalykai buvo aprimę ir aš visas buvau pasinėręs į darbinę ir verslo veiklą, man į rankas pateko Urantijos knyga. Kaip ir dera katalikui, pirmuosius skyrius skaičiau labai atsargiai, galvodamas, kad knyga gali būti nuo velnio (na čia labai katalikiškas bruožas būti prigąsdintam vengti netikrų pranašų). Iš kitos pusės, knygą skaičiau drąsiai ir nuoširdžiai trokšdamas savo vidumi pajausti, ar perskaityti tekstai galėtų būti tiesa. Skaitydamas Jėzaus gyvenimo aprašymą (IV dalį) žavėjausi minties nuoseklumu ir perteikiamos žinios paprastumu. Dar aiškiau pradėjau suvokti, kaip anksčiau girdėti evangeliniai tekstai ir komentarai yra supainioti palyginus su Urantijos apreiškime perteikiamais dalykais. Natūraliai savo viduje jaučiau labai aiškius patvirtinimus, jog tikrai skaitomi tekstai yra visu ūgiu kokybiškesni už viską, ką man teko anksčiau girdėti ar skaityti.
Aš buvau matęs kaip kunigai ir teologai kankinasi stengdamiesi tinkamu raktu „atrakinti“ užkoduotus evangelinius tekstus ir simbolius. Tam dažnai būdavo pasitelkiamos originalo kalbos paaiškinant, ką reiškia vienas ar kitas žodis originalo kalba, kokias jis turi papildomas prasmes ir pan. Buvau susidaręs įspūdį, jog suprasti tikrąsias evangelinių tekstų prasmes yra labai sudėtinga, jog tam reikia baigti mokslus ir mokėti originalo kalbas, suprasti simbolius ir to meto kultūrą. Ir staiga visa ta užkoduota ir devyniais raktais užrakinta informacija tampa prieinama. Visi šydai nuimami, viskas atrakinta, prieinama, paaiškinta. Buvo labai keistas jausmas, tarsi įeitum į dviejų tūkstančių metų senumo salę, kurioje per tą laiką niekas nebuvo paliesta ir pakeista. Tarsi ilgus metus būtum žiūrėjęs pro drumzlinus akinius ir negali atsistebėti turėdamas galimybę žvelgti pro nuvalytus stiklus.
Tai buvo maždaug dviejų metų laikotarpis – periodinių ir nuoseklių skaitymų laikotarpis. Pamažu augo poreikis perskaitytas ir suvoktas dvasines nuostatas perkelti į savo gyvenimą. Ėmė ryškėti ir gyvojo kelio tikrieji bruožai ir prasmė.
Įtikėjimo kelyje aš norėčiau išskirti keletą pagrindinių akcentų, kuriuos aš vadinu dvasiniais sukrėtimais. Kada žvelgiu į savo asmeninę patirtį, įvairių dvasinių laiptelių galima atrasti daug, tačiau pabandžiau išrinkti pačius svarbiausius.
VISI ŽMONĖS YRA DIEVO SŪNŪS – tai buvo pirmas rimtas dvasinis sukrėtimas. Aš išgirdau ir priėmiau šitą Jėzaus mums perteiktą žinią. Aš suvokiau, jog tai yra tikroji geroji naujiena. Iš tikrųjų aš buvau girdėjęs begalę įvairių taip vadinamų homilijų, evangelijos aiškinimų. Aš supratau, jog 15 metų aš klausiausi gerosios naujienos teologinių komentarų, tačiau tikrosios naujienos man taip niekas ir nepasakė. Šiek tiek vėliau aš supratau, jog teologija yra nereikalingas mokslas. Aš ilgus metus žavėjausi teologija. Stiprūs teologai man buvo didžiuliai autoritetai. Viskas sugriuvo. Aš suvokiau, jog gyvajame kelyje teologija yra nereikalinga. Gyvojo kelio patirtis yra tikroji teologija.
BŪKITE TOKIE TOBULI, NET KOKS TOBULAS ESU AŠ – tai buvo antrasis dvasinis sukrėtimas. Buvo toks jausmas, jog atrodytų ilgų metų ieškojimai būtų atsakyti vienu sakiniu. Katalikiška teologija iš dalies užvesdavo ant kelio ieškančius egzistencinės prasmės. Tačiau tokios drąsios nuostatos aš nebuvau niekur girdėjęs. Ir vėlgi, tiktai mūsų vidinis dvasinis patyrimas ir mumyse esantis minties derintojas ir paliudija, jog tai yra tiesa. Tai tikrai yra tiesa. Ir tokioje šviesoje iškyla ribotumas to katalikiškojo „amžinojo atilsio“. Kaip aš galiu linkėti amžinojo atilsio, jeigu to žmogaus laukia begalinė tobulėjimo kelionė jau aukštesniu pavidalu? Ir ne bet kokia kelionė, o iki Rojaus Tėvų!
BENDRAKŪRĖJO BŪSENA – tai dar vienas labai rimtas įtikėjimo žingsnis. Pradėti save suvokti kaip bendrakūrėją. Vėlgi šitoje vietoje aš turiu galimybę palyginti krikščionišką - katalikišką dvasinę būseną ir Bendrakūrėjo dvasinę būsena. Tai yra skirtingi dalykai. Vienoje rankoje mes turime žmogų, sakantį „esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“ ir kitoje rankoje turime dvasinę asmenybę, kuri kartu su Tėvu (arba Rojaus Tėvais) kuria gerovę, atlieka veiksmus visų labui. Aš esu įvedęs tokį terminą – dvasiniai baudžiauninkai. Būtent suvokdamas tuos skirtumus aš matau, jog aš buvau dvasinis baudžiauninkas. Ir nuo dvasinio baudžiauninko pereinu į Bendrakūrėjo būseną. Koks tai yra jaudinantis patyrimas. Koks tai yra visai kitoks požiūris į aplinką.
Kokia sunki mūsų dabartinė aplinka bebūtų, Bendrakūrėjo būsenos visa tai paverčia iššūkiais. Tamsi aplinka tai mūsų galimybės pasireikšti savo šviesos veiksmais pagal kiekvieno individualią situaciją ir pagal kiekvieno dvasinį ūgį.
Mano patirtis liudija, jog gyvasis kelias yra tikras ir jis yra patiriamas. Visiem jums linkiu drąsos, ryžto ir palankių situacijų jūsų gyvenime žengiant šiuo gyvuoju patirtiniu keliu, kuris yra nutiestas kiekvienam.
Povilas
povilasL
2012-01-06 01:01:33
KAS YRA DIEVIŠASIS IR ŽMOGIŠKASIS PROTAS,
Kosminio proto protėvis yra Begalinė Dvasia , mes Ją įvardysime, kaip Motina- sesė Rojaus Trejybės Trečesis asmuo. Jos protas yra absoliutus, dėl to yra per daug galingas, kad toks protas pasklystų į kūriniją kosmose.Todėl jis paskleidžiamas per kosminį protą, kurį sudaro 7-ios Pagrindinės Dvasios, bet jos savo protą skleidžia tik savo supervisatai. Bet netiesiogiai per Vietinių Visatų Motinas Dvasias,todėl mes turime Vietinės Visatos kosminio proto ( mūsų vietinė visata turi Nebadono vardą), Motinos Dvasios proto variantą.
Mes, Urantijos žmonės, turime materialų protą,nes jis pasireiškia tik materialiomis smegenimis. Tačiau pasiekia aukštą žmogiškojo proto išsivystimo lygį, kuris yra mokomas, tai yra, jį galima apmokyti,jį veikia Pagalbinių Proto Dvusių pasireiškimai. Tuo tarpu žemesnių lygių materialus protas yra neapmokomas.Jį globoja fiziniai kontrolieriai. Tokiam protui priklauso vabždžai, vabalai, bakterijos ir panašiai.
Todėl,kad esame aukščiau už nemokomą materialųjį protą mūsų žmogiškasis protas yra gyvulinio
lygio, kuriam priklauso tiek žvėrys, tiek gyvuliai. Tad ir turime panašių savybių, bet ne
tapačių. Žmogus priklauso asmenybės gyvybės kategorijai , žvėrys ir gyvuliai nėra asmenybės. Todėl mes nuo pat gimimo turime ne fizinių kontrolierių globą, bet Pagalbinių Proto Dvasių, jas taip pat turi ir žvėrys, ir gyvulai , bet tik pirmąsias penkias.
Jos yra tokios:
1.INTUICIJOS
2.SUPRATIMO
3.DRĄSOS
4.ŽINOJIMO
5.PATARIMO
Šitos penkios dvasios veikia ne vienu metu, priklausomai nuo individualaus proto vystymosi.
Tuo tarpu žmogus prie šitų 5-kių dar gauna dvi papildomas dvasias:
1.GARBINIMO
2.IŠMINTIES
Dar papildomai su šiomis dvasiomis gauname:
1.SŪNAUS KŪRĖJO- JĖZAUS TIESOS DVASIĄ.
2.TĖVO DVASIĄ MINTIES DERINTOJĄ.
3.VIETINĖS VISATOS MOTINOS DVASIĄ – ŠVENTOSIOS DVASIOS VĘIKIMĄ.
Mums suteiktas materialus gyvulinis protas, gali pavirsti sielos morontiniu protu, kada atrandamas Tėvas viduje, per gyvą įtikėjimą iregavimą įTėvo vidinį vedimą iš vidaus, jis tada vis labiau tolsta nuo gyvulinių savybių ir nuo grynai materialaus proto pasireiškimo. Šis procesas vyksta žmogaus laisvos valios dėka primant sprendimus ir juos įgyvedinant pasirinkime ir tada pradedamas justi Tėvo dvasios poveikis išvidaus.
Todėl kada žmogus žiauriai elgiasi su kitais nesvarbu ar su žmonėmis ar su gyvūnais, tada veikia gyvulinis protas. Tokiu atveju jis ne tik nejaučia Tėvo vedimo iš vidaus, bet dar gali iš Jo ir išsityčioti sakydamas, kad tai Dievo valia. Bet jis vis tiek lieka žmogus, nors veikia ne žmogiškasis protas, bet gyvulinis. Lygiai taip pat elgiasi žmogus siekdamas karjeros tik subtiliai užsideda brangius rūbus, išsipusto, o karjeros siekia per kyšius, per kenkimą vienas kitam, savanaudiškumą ir pan., ir vėl tai yra gyvulinio proto savybių pasireiškimas.
Kada žmogus pradeda suvokti doros ir tiesos savybes, prasmingai reaguoja įvertybes reaguoja ne tik į savo interesus, bet ir į visų žmonių, tarsi jau rodo, kad į jo gyvulinį protą vis labiau prisiskverbia Tėvo Dvasia žmogus susimąsto, kaip jis gyvena. Net nežinodamas, kodėl susimąsto. Tačiau tai dar nėra tikrasis žmogiškasis protas.
Kai ateina akirmirka, kada žmogus apsisprendžia gyventi tiesos ir teisingumo principais, bet pastebi, kad taip gyventi jam nelabai pavyksta,jis patiria gyvenimo smūgius ir dažnai atsitraukia nuo jų.
Tai dar reiškia, kad jį veikia gyvulinio proto baimė ir reguliavimas, bet jau vis ma pasireiškti ir žmogiškojo proto daigai, nors tai dar nėra tikrasis žmogiškasis protas. Kada protas pradeda mąstyti apie Dievo gyvą ryšį su Juo, kas tai yra, jau užuomazga tikrojo Dieviškojo proto ir tai užuomina apie SIELOS MORONTINIO PROTO BUVIMĄ.
Tačiau dar vis žmogui vadovauja gyvilinis protas. Todėl dar jisai bijo, pyksta, pavydi, siekia naudos sau arba tik savo šeimai,bet beveik nieko nedaro visumos labui.
Bet ateina akimirka, kada norisi skaityti apie Dievą, norisi Jį pažinti, tai reiškia, kad tada pradeda veikti tikrasis žmogiškasis, tikrasis DIEVIŠKASIS protas.
Tada įvyksta kita akimirka, kada jis pašvenčia savo laisvą valią Dievo valios vykdymui ir tai padaro savo noru. Tai jau yra SIELOS MORONTINIO- DIEVIŠKOJO PROTO SPRENDIMAS.
Ir tik nuo dabar, momentais pasireiškia tikrasis žmogus. DIEVO ATVAIZDAS, MEILĖS GYVENIMO VEIKSMAS. Jame gyvulinis protas nustoja vadovauti, o jame vadovauja Tėvo vedimą, juntantis, išmintingos sielos morontinis protas. Šis protas jau ima (iš sielos gelmės) drąsiai ir išmintingai veikti, garbinti Tėvą ir melstis be jokių tarpininkų. Neužilgo jis patiria įtikėjimą į Dievą Tėvą, o po šito ir gimimas iš Dvasios. Ir nuo šios akimirkosjo morontinis protas jau visiškai šeimininkauja. Ir troškimas garbinti Dievą Tėvą veržiasi kaip okeano bangos. Šis protas jau viską daro iš MEILĖS ir VISŲ LABUI. Tai ir yra TIKRASIS DIEVIŠKASIS MORONTINIS PROTAS, nors visa tai vyksta dar materialių smegenų dėka, materialiame kūne. Tai yra DVASIOS PROTO APRAIŠKOS ypač ROJAUS TREjYBĖS GARBINIMO METU. Tai yra įmanoma dėl Dievo Tėvo dvasios veikimo. Tvirto, gyvo žmogaus ryšio su ROJAUS TREJYBE atsiliepiant , DERINTOJO GYVŲ VIRPESIŲ ĮTIKĖJIMO, PATYRIMO DĖKA.
Remiantis Urantijos knygos apreiškimu bei Rojaus Trejybės Asmenų mokymais.
P.S. DVASIA IR TĖVAS- DIEVAS- TAI TIESA.
ĮSIKŪNIJUSI IR ATPAŽINTA TIESA , TAI ŠVARUS GYVENIMAS,
ŽMOGAUS NAMAS IŠMINTIS,NES JAME RANDASI IR DŽIAUGSMAS,IR RAMYBĖ ,IR TIESA.
DVASIA , SIELA, KŪNAS-
TRYS BUVIMO TVIRTOVĖS.
PIRMA BUVIMO TIRTOVĖ - TIESA,
ANTRA BUVIMO TVIRTOVĖ – MEILĖ,
TREČIA BUVIMO TVIRTOVĖ- ŠVARUS GYVENIMAS.
VISUS TRIS APJUNGUS VYRAS IR MOTERIS
TIE KURIE PRIĖMĖ VIDUJE GYVENANTĮ DIEVĄ , TIE UŽGIMĖ IŠ DVASIOS.
Te lydi Jus ramybė. Su meile Valdas J.
2012.01.02
Valdas
2012-01-03 12:24:47
Mielieji, įkeliu 8-toje Lietuvos urantų sueigoje pasakytą pranešimą:
„MES – ROJAUS TREJYBĖS VAIKAI, BENDRAKŪRĖJAI IR KŪRINIJOS PILIEČIAI“
Rojaus Trejybė mums, šios planetos Urantijos mirtingiesiems, nutiesė patį tikriausią gyvąjį kelią, kad galėtume juo žengti kartu su Ja ir veikti kartu kaip bendrakūrėjai visų labui ir gerovei. Jo tikroji dvasinė gelmė atsiskleidžia mums tik per kasdienį gyvą ryšį su Rojaus Trejybe, kada atsiverdami vis labiau ir labiau pajuntame, jog tikrai esame gyvieji Rojaus Trejybės vaikai, gyvieji Rojaus Trejybės Sūnūs ir Dukros, netgi Kūrinijos piliečiai, pajuntame, kad jau nebesame našlaičiai, vieniši ir apleisti šiame tamsos ir skausmo kupiname pasaulyje. Pajuntame atvertu vidumi, jog tampame- pajėgūs įveikti visus gyvenimo iššūkius, kurie vis labiau atskleidžia mūsų dvasinę asmenybę aktualiu lygiu. Šie patyrimai atsispindi meilės būsena mūsų viduje, kada pabudusi dvasia mato supančią aplinką skvarbesniu dvasiniu žvilgsniu, o dvasinis protas išmintingai ir gailestingai ima žvelgti į kitus mūsų dvasinius brolius ir seses, gyvenančius dvasinėje tamsoje. Tik gyvas atsivėrimas ir Rojaus Tėvų patyrimas viduje mums leidžia pajausti, jog tampame daug drąsesni ir veiklesni, daug ryžtingesni ir išmintingesni priimamuose sprendimuose, nukreiptuose visų gerovei. Nes gyvi energetiniai virpesiai, pasiekiantys mus tiesiai iš Kūrėjo, apramina žmogiškąjį protą ir apvalo pasąmonę, tuo suteikdami dvasinės laisvės pojūtį, kada ima nevaržomai pasireikšti pabudusi dvasia. O svarbiausia yra viduje patiriama meilės būsena, kuri vis gilėja ir plečiasi, kuomet viduje pajuntamas meilės spaudimas ima išsiveržti meilės ir šviesos darbais, veikiant kartu su Rojaus Trejybe. Ji mums padovanojo savo fragmentą Minties Derintoją, kuris kaip kelrodė žvaigždė rodo kryptį į patį tiesiausią – gyvąjį meilės kelią. Tik juo eidami mes patirsime vis daugiau tokių patyrimų, kurie atskleis Kūrėjo pasireiškimą realioje tikrovėje, kokią jis yra numatęs. O ją taip pat kuria per mus – savo gyvuosius vaikus, kada mes pasitikėdami vedimu iš vidaus imame vis drąsiau žengti į dvasinę šviesą.
Aš taip pat pastebėjau, kuo daugiau bendrauju su Rojaus Trejybe garbindama ir melsdamasi, tuo labiau patiriu savo viduje realų Jos buvimą, gyvą meilės ir ramybės būseną, kuomet norisi kuo ilgiau likti joje. Juk taip malonu jausti paties Kūrėjo meilės apkabinimą, tada kyla noras dalintis šia patiriama meilės būsena savo viduje su kitais dvasios broliais ir sesėmis, aiškinti jiems, kad visiems įmanomas toks ryšys. Bet reikia įdėti nuoširdžių savo pastangų. Ir dėdama jas kasdien, patiriu, kaip Rojaus Tėvai mokina mane man perteikiamais mokymais, kurie labai sustiprina ir padeda išspręsti daugybę iškylančių klausimų. Juk mūsų aplinkoje daug baimės ir nerimo, kuris apsupa lyg migla, taigi tik Rojaus Trejybės gyvi virpesiai ją išsklaido.
Gėrio bendrakūrimas su Rojaus Trejybe, tai nėra didelių žygdarbių atlikimas, kaip dažnai manome. Kartais tiesiog tereikia surinkti stiklo šukes, paliktas gatvėje. Ir jei tokį darbą atliekame su meile, kad kiti nesusižeistų ir suvoktų, jog aplinkos šviesinimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, tai jau veikiame kartu su Rojaus Trejybe kaip bendrakūrėjai. Aš taip pat esu rinkusi stiklo šukes nuo šaligatvio, ir atsimenu, kaip apimdavo pasitenkinimo savimi jausmas, kad tikrai tai atlikdavau su meile. O gi nevisada būna drąsu, todėl pasitikėdavau gyvu vedimu iš vidaus, nes Rojaus Tėvai visada pagiria ir dar paskatina nepabūgti jokios tamsios aplinkos pasireiškimo, o veikti pirmiausia prisispildžius Jų meilės. Juk mūsų kiekvieno dvasinis vidus yra kaip indas, kurį turime pripildyti tik gyva meile, kad galiausiai pajustume meilės spaudimą iš vidaus, kuris išsilies mintimis, žodžiais ir veiksmais aplinkoje. Prieš kelias savaites turėjau tokį patyrimą, kada į pagalbą pasitelkiau Rojaus Trejybės mums suteiktą Apvaizdą, kada besėdint darbe per pietus užėjo pūga, kuri vis stiprėjo. Aš vis pažvelgdavau pro langą, ir kilo mintis pasimelsti, paprašant stichijos nuraminimo, kad kuo mažiau sukeltų chaoso ir nerimo žmonėms. Kai paprašiau Rojaus Trejybės pagalbos, Apvaizda tikrai neužilgo nuramino siautusią pūgą, lyg jos ir nebūtų buvę. Tai man pačiai buvo paliudijimas, kaip mano nuoširdus noras ir motyvas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su Rojaus Trejybe visų labui.
Viename mokyme Tėvas mums yra pasakęs: „Svarbu, kad JŪS šitame kelyje PULSUOTUMĖTE Manaja MEILE IR ŠVIESA, ir GILINTUMĖTE šitą DVASINĮ IR GILUMINĮ MANOSIOS DVASIOS UPĖS DUGNĄ, GILINTUMĖTE SAVUOJU ĮTIKĖJIMU, ir šituo bendru su Manimi kūrimo veiksmu augtumėte, KADA SAVO APLINKAI MATERIALIAIS DARBAIS SKLEISITE MANĄJĮ PASIREIŠKIMĄ.“ Mes gi esame pirmeiviai šiame gyvajame kelyje, todėl nenuostabu, kad apninka įvairios abejonės ir nerimas, nepasitikėjimas savimi ir Rojaus Tėvais. Bet Jie savo mokymuose mums sako:
„Gyvenkite Mumis. Būkite Mumis. Mes esame jūsų, bet ir jūs esate Mūsų. Mes negalime vienas be kito.“
„Mes jums suteikiame palaimą ir ramybę“.
„Dėl nieko nesijaudinkite, bet būkite veiklūs“.
„Atsiverkite Mums giliau! Palaikykite su Mumis dvasinę gyvąją komuniją ir jūs prisipildysite tos nuostabios meilės energijos, kada jūs pulsuosite savo nuostabaus grožio žiedu, kurį pastebės jūsų aplinka...“
„Pasitikėkite Mumis ir veikite drauge su Mumis“.
Šie teiginiai tampa tikrove mūsų gyvenime, kada savo laisvą valią, gautą iš Kūrėjo, pašvenčiame gėrio ir grožio bendrakūrimui, nuspalvindami aplinką nuostabiomis meilės spalvomis, kurios pasklinda po visą kūriniją, pasiekdamos tikruosius mūsų dvasinius Tėvus – Rojaus Trejybę. Taigi mes esame ne tik šios planetos, bet ir Kūrinijos piliečiai.
Jurgita
2011-12-19 21:45:53
Be jokios šalutinės minties,su didžiulių džiaugsmu ir palankumu sielos sesei Marijai, galiu pasakyti:
gražus ir giliai prąsmingas tas jos,GYVASIS PATIRTINIS ĮTIKĖJIMO KELIAS.
Be galo malonu buvo skaityti jos vidinius išgyvenimus,kuriuos patyrė kartu su Tėvu- Rojaus Trejybe,su tuo Amžinuoju Šaltiniu ir Centru.
Pirmą kartą buvo pasidalinta patirtimi apie tą VIDINĘ TRANSFORMACIJĄ.Patirtimi APIE KOKYBĘ.Buvo pažvelgta į SAVO NUOSAVĄ GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ.Ten,kur gyvena VISA TREJYBĖS DVASIA.
GARBĖ IR ŠLOVĖ JUMS, MYLIMIEJI MŪSŲ ROJAUS TĖVAI.
Nuoširdžiai ir ilgai JUS ieškantį,klaidžiojantį savo vaiką JŪS apvelkat jį NAUJUOJŲ DRABUŽIU.
Ačių už dvasinį pakylėjimą,miela sese.
Geros dienos visiems.
Su meile,
IRENA
2011-12-19 13:54:01
Mielieji, neaiškindama priežasties, aš įkeliu mūsų sesės dvasioje Marijos 8-toje Lietuvos urantų sueigoje pasakytą kalbą.
Gyvasis patirtinis įtikėjimo kelias
Mielieji broliai ir sesės dvasioje, mes, kaip tie obuoliai, nepriklausomai nuo subrendimo: paveikus audroms, kenkėjams, ar labiau sunokę prisigėrę saulės spindulių, esame Vieno ir to paties Medžio Vaisiai, mintame to paties medžio syvais tik ant šakų kabame vienas aukščiau, kitas žemiau, todėl svarbiausia, kad kasmet prinoktume vis tobulesni, tiek savo forma, tiek turiniu, to besąlygiškai trokšta ir pats Medis... Tą liudija ir mūsų 8-asis Lietuvos urantų sambūris, mes patys laimingiausi, kad Lietuvoje turime suteiktus žinių šalinius, net pačio tėvo pasirinktą ambasadorių ir Jėzaus apaštalą....Algimantą, laisva valia pašventusiam savo žemiškąjį gyvenimą visumos labui, kurio balso stygų dėka girdime Amžinojo Šaltinio ir Centro gyvus mokymus... Viskas vyksta čia--- gyvai ---girdint ------ ir tuo pačiu metu----- patiriant,------ kad tai tikra...
Mylimas Amžinasis Šaltini ir Centre, dėkoju , už visus patyrimus iki šios akimirkos ir už šią akimirką, dėkoju, kad atradau TAVE savyje ir šiandien esu tokia, kokia esu...kad Dievo tiesos gyvasis ptirtinis dvasinis kelias toks realus ir „suteikdamas racionalią viltį, įgalina žmogų išsivaduoti...“
Pasaulyje gausu išalkusių sielų , kurios badauja, kada gyvenimo duona yra šalia; žmonės miršta ieškodami to paties Dievo, kuris gyvena jų viduje. Žmonės ieško karalystės lobių ilgesingomis širdimis ir pavargusiomis kojomis, kada juos visus galima pasiekti gyvuoju įtikėjimu.“
Yra manoma, kad gyvenimo kaita ---- kas septyneri metai teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorius Virgilijus Skirkevičius.
Iki 7-nerių svarbiausia mama.
Nuo 7-14 metų, vystosi širdis ir plaučiai,----- visa ritminė organizmo sistema.
Nuo 14-21 išsiskyrimo su tėvais ir namais laikas. Nuo tėvo ir mamos atsiskiria dvasiškai. Žmogus suvokia savojo AŠ unikalumą. Intensyviai vystantis ne tik žmogaus fiziniam kūnui, bet ir Dvasiai, svarbiau mato ne materialųjį, bet idealųjį pasaulį.
Nuo 21-28 metų žmogus augina savo sielą. Šis laikas, vadinamas „jaučiančios sielos“ raidos periodu. Tai labai svarbus periodas kurti šeimą.
Vėliau ateina „mąstančios sielos įsigalėjimo metas. Tai pats materialiausias žmogaus egzistencijos metas. Šiuo laikotarpiu nuo 28-35 metų žmonės dažnai skiriasi sąmoningai priėmę sprendimus, kai santykiai šeimoje nebetenkina ir net kenkia sveikatai.
Iki 42 metų žmogus turėtų susikurti materialią gerovę. Daug dirbęs, kaupęs, kūręs žmogus ima savęs klausti dėl ko ir kam visa tai daro, koks yra jo gyvenimas, ar kartais ne iliuzijomis grįstas. Kas bus toliau?
Todėl jei nuo 42-49-rių, penktą dešimtį gyvenantis žmogus, nesieks dvasios tobulėjimo- sirgs, taps vienišas ir piktas. Pyks ant politikų, kaimynų ir visų aplinkinių. Dėl nenusisekusio gyvenimo, pašlijusios sveikatos kaltins kitus, bet ne save ---- sako filosofijos žinovas. Taip pat šiam laikotarpiui būdingas panašumas į 14-21 metų tarpsnį, kai išgyvenama antroji jaunystė, todėl vyrai, vejami baimių, įsimyli jaunas moteris, ieško jauno kūno.... Moteris ---priešingai nori sudėlioti ir sutvarkyti tai, kas jau sukurta... nori jausti pagrindą...po kojomis, o jis ----slysta....todėl kitu
49-56 metų laikotarpiu domimasi naujais dalykais, per daug nebedirbama, vilioja mokslai, ieškoma kažko naujo, gero, nuoširdaus ir gražaus.... Tačiau šiuo laikotarpiu pasireiškia plaučių ir širdies ligos...
Niekas neatsiranda netikėtai, viskas priklauso, nuo to, kaip žmogus gyveno anksčiau, ar jis turėjo pasiklojęs dvasinį pamatą, kad dabar jo gyvenimo pastatas būtų tvirtas?......
56-63 metų laikotarpis, kai organizmo ląstelės dar atsinaujina.
Nuo 63 prasideda senatvė, kūnas nebeatsinaujina....
Gal būt, kažkuriuo iš šių laikotarpių ne vienas iš mūsų, tame tarpe ir aš suvokiau, kad yra neužpildytų gyvenimo nišų, kurios neleidžia pajusti gyvenimo pilnatvės...., kad visada yra prasmė keisti požiūrį, auginti ir kaupti prasmes ieškoti kelio gyvenimo vertybių suvokimui, juk...laikas tik mūsų nenaudai, kuo anksčiau, tuo greičiau patirsi dieviškąją palaimą, dar gyvenant šioje Visatoje, fiziniame pavidale...
Prisimenu tą būseną, kad būdama sveika, gyvendama pritekliuje, sportuodama, viskam jausdama pareigą, būdama atsakinga, rūpestinga mama, žmona, tačiau, kaip dabar suvokiu, nepažindama Dieviškosios Amžinojo Šaltinio ir Centro Meilės virpesių, o vien tik jausdama pareigą, atsakomybę jaučiau nerimą ir stokojau gyvenimo pilnatvės džiaugsmo, todėl puoselėjau troškimu, ilgai brandintą širdies skausmą nuraminti...
Tai buvo suvytusios, bedžiūstančios sielos šauksmas ir skausmas...kaip dabar suvokiu, kad pasitenkinimas, malonumas visada būna tarp dviejų skausmų, todėl pakantumas turi būti ir širdgėlai ir pasitenkinimui. Aš pati sunkumus pribrendinau, tik nebuvau pasiruošusi tų sunkumų išspręsti...tai buvo vidinis šauksmas, nepaprastai garsiai skambantis tyloje..., todėl dėkoju toms aplinkybėms, kurių pagalba sprendimas buvo priimtas palaipsniui, kaip pribrendusi būtinybė, laisva valia, lyg savaime suprantamas dalykas, nes suvokiau, kad kažkas yra aukščiau už
mums suvokiamus dalykus, tada, tarsi natūraliai, atsirado galimybės, kurios mane augino ir vedė: tai žmonės, mano broliai ir sesės dvasioje, situacijos, tinkamas laikas ir vieta, žinios, vėliau Avataro Sai Babos mokymai suteikė stiprybės, gilesnio suvokimo...dvasios augimui. Klajojau labirintais ieškodama, kas visada buvo ir yra manyje...
Taip, tai buvo vedimas, numatytas sklandumo ieškojimas, tarsi Gyvenimo Harmonija būtų kažkur paslėpta, o aš trokšte troškau vis labiau ir labiau pažinti tą nepažįstamą pasaulį,.... o kas ieško, tas randa, pasitikėjimas vedė...stiprėjo drąsa, ryžtas, valia, kantrybė, kurie sutikę pasipriešinimą, pasireikšdavo dar ryžtingiau,.. ir, kaip vėliau vis tobulėjančiu protu suvokiau, kad niekas kitas negalėjo išgydyti, pašalinti to dvasinio skausmo, kad bet koks bėgimas buvo bėgimas į niekur, juk pats nuo savęs nepabėgsi, kad turi pripažinti, susitaikyti, jog tiesos kelias yra vienas, kad turi padėti sau... išreikšdamas laisvą valią ... pasitikėdamas, atsiduodamas, kaip dabar suvokiu, vedliui minties DERINTOJUI mumyse......laisva valia
Aišku, pradžioje vedimo suvokimas buvo miglotas, netgi paslaptingas, bet žingeidus, vėliau augantis, tobulėjantis, kuris ne tik pažadino, jis veržėsi greičiau priimti sprendimą, nes vėl ir vėl norėjosi pasimėgauti tuo atsiradusiu patyrimu, kai širdimi, tarsi pabudus vidiniam gyventojui, kai proto siekis ir jausmas susilieja į patyrimą, kai įsikūnijimo paslaptis tampa akivaizdi,--- juk anksčiau to nepatyrei, ir ji suvokiama tik tau pačiam ...verčia mėgautis ir pasitikėti, nes po kiek laiko pradedi suvoki, kad ateina atsakymai į klausimus, patiri būseną, jog būdamas triukšme jauti tylą, vidinę ramybę...tampi visko stebėtoju...priimi pasaulį tokį, koks jis yra, suvoki, kad tu jau „stovėjai ant to laiptelio“, „tu jau čia pabuvojai“, kad tu jau gali padėti savo broliui dvasioje , nes tu jau nebe vienas, kartu su tavimi pabudusi tavoji Dvasia liudija, kad per tave, kaip per instrumentą“, sklinda Dieviškieji meilės virpesiai..., o jie sklinda garbinant Rojaus Trejybę ir Centrą, vis labiu atsivėrus, per aukščiausias pastangas, -------nesavanaudišką darbą ----- visumos labui.
Taip, patyrimas man atėjo anksčiau, negu aš brendau žiniomis, nes, kaip dabar suprantu, kad vien tik intelektualus augimas įgyjant žinių, be gyvo realaus patyrimo savyje, apsunkina nuoširdų atsivėrimą ir realų Dieviško įtikėjimo suvokimą...
Todėl pastangos, davė vaisių: sutikau bendraminčių, įgijau žinių, daugkartinis asmeninis patyrimas, gyvenant šventykloje, Indijoje, dvasinio Mokytojo mokymai padrąsino sielą augimui, didesniam atsivėrimui ir suvokimui, kad padariau atradimą – patyrimą...
Suradau Dievą pati sau, savo viduje, pasitelkdama savo pačios nuoširdų pripažinimą-norą vėl ir vėl jį suvokti savo asmeniniame patyrime... Tirpo baimės...ėmiau stiprėti ir džiaugtis kiekvienu seminaru...susitikimais su bendraminčiais, gautomis žiniomis, augau vis gilesniu dvasiniu atsivėrimu... vis labiau pasitikėdama vedimu iš vidaus...atsijodama grūdus nuo pelų...
O dabar jau patiriu ir nuostabią pagalbą iš išorės...
Nebuvau prisirišusi religiškai, todėl niekas manęs nesaistė. Taip palaipsniui pastangų dėka patyriau tą realų patirtinį Dieviškumą ... Šis nektaras mane traukė ir traukia vis stipriau ir stipriau. Realus patyrimas auga ir tvirtėja...išlaisvindamas išmintį iš gyvulinio proto gniaužtų...Pradėjau suprasti, kad “(1739psl.) dvasinis likimas priklauso nuo įtikėjimo, meilės, ir atsidavimo tiesai----alkio ir troškulio teisumui-----iš visos širdies troškimo surasti Dievą ir būti tokiam, kaip ir jis“
Šiandien, gyvasis patirtinis dvasinis kelias daug aiškesnis. Kai „...imi sąmoningai suvokti dieviškojo buvimo užtikrinimą, tada toks įtikėjimas išplečia protą, sukilnina sielą, sustiprina asmenybę, padidina laimę, pagilina dvasinį suvokimą ir sustiprina galią mylėti ir būti mylimam.“ Tiesiog gyveni tuo ėjimu, nes turi instrumentus, ir veikimo lauką, o visa kita stiprėjančio įtikėjimo gylis...
Visada pirmiau yra priežastis, po to seka veiksmas, pastangos, po kurių akivaizdžios pasekmės... Tai ir yra gyvenimo kelias kuris ir lengvas ir sunkus.
Esu dėkinga, kad gyvenu čia ir dabar Laiko ir Erdvės pasaulyje, Nebadono Mykolo ir Visatos Motinos Nebadonijos Vietinėje Visatoje, kur yra nuostabieji Gyvosios Apreikštosios religijos didieji Mokytojai, atsiųsti net iš pačio Šaltinio ir Centro, gausėjančios brolių ir sesių gretos, suvokiančių įtikėjimo šviesą, jog, garbinant Amžinąjį Šaltinį ir Centrą, atsiduodant Minties Derintojo vedimui mumyse, studijuojant „Urantijos“ apreiškimą, „Kalbu Jums Vėl“, kolektyvine- asmenine gyvąja dvasine Komunija bei gailestingu darbu visumos labui, įtikėjimas auga ir stiprėja... Dėkoju, už vedimą ir viską, kas jau yra sukaupta, tai Dieviškojo Šaltinio ir Centro mūsų asmeninės dvasinės evangelijos evoliucijos kelias...Kada potencialas virsta aktualu...
Tėvo Meilės dvasia, Tėvo ir Jėzaus Tiesos Dvasia mumyse veda iš vidaus, Amžinojo Šaltinio ir Centro reali pagalba apsireiškianti iš išorės per Tarpines Būtybes ir Dieviškąją Apvaizdą...,didina gyvojo kelio neišsenkančią įtikėjimo gelmę.
Veikdamas, kaip Amžinojo Šaltinio ir Centro instrumentas, įveiki , kartais, pačius skaudžiausius sunkumus, šmeižtus bei patyčias net iš pačių artimiausių žmonių, bet pasitelkdamas augantį pasitikėjimą, sodini sėklą, trumpam sustodamas tarpinėje stotelėje ir vėl judi pirmyn, mėgaudamasis pačiu ėjimu... bei dėkoji, dėkoji patirdamas Šaltinio malonę...O „besivystančios sielos dvasinio sugebėjimo matas ir yra mūsų įtikėjimas į tiesą ir mūsų meilė žmogui“
„Tvariniui gyvasis patirtinis dvasinis kelias amžiams suteikia laisvę, kad eitume paskui tiesą, patiriant Dievo pažinimą, per asmeninį įtikėjimą, kuris yra pasiekiamas realiu patyrimu ir tobulėja į tikrąją dvasinę religiją, kuri yra sukurta mūsų sielose kaip amžinoji dovana. Realus patyrimas įmanomas tik gyvojo įtikėjimo dėka , kuris gali suvokti Dievo realybę ir visa, kas yra susiję su Rojaus Trejybės dieviškąja dvasia“. Amen.
Telydi jus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile,
Violeta
2011-12-19 11:51:53
Mieli Organizatoriai,
Gal galetumete mane itraukti tarp 10-12 val., nes noreciau pasakyti pranesima nu suprantama iki 15 min. laiko?
Dekui is anksto.
Linasj
2011-11-22 01:34:28
SauliusPP
2011-11-13 14:50:51
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.