Forumas: temos peržiūra
ŽMOGAUS VEIDAS - SIELOS VEIDRODIS
Skaičiau tokią įdomią John O‘ Donohue knygą ,,anam čara‘‘ , kurioje labai idomiai yra aprašytas žmogaus dvasinio pasaulio išraiškos mentaliniame ir fiziniame kūne , tiksliau ne skelete ir ne raumenų mąsėje , bet toje nematomoje kūno kalboje , kurią moka skaityti tik tam pasišventę žmonės .
Perteiksiu trumpą savo minčių santrauką iš skaityto testo , tai kas man labiausiai įsiminė - apie sielos veidrodį , žmogaus veidą .
Žmogaus veidas yra kūrinijos atvaizdas . Tylioji visata , savo realybę nupiešia žmogaus veide. Žmoguje išsipildo nebylus materijos , visatos troškimas patirti artumą su gyvąja materija . Materialūs visatos elementai gauna galimybę per žmogų , per žmogaus veidą , per jo žvilgsnį , pamatyti save , žmogaus proto veidrodyje .
Žmogaus veide randasi visa visatos nebyliosios materijos meninė išraiška. Jūs tik pažiūrėkite gerai į žmogaus veidą , kai tokiame mažame gyvosios materijos paviršiuje , sutelpa įvairiausios veido mimikos būsenos , žmogaus vidinio pasaulio , sielos pasaulio , išraiškos ir būsenos . Kiekvienas sutiktas veidas mums biloja apie konkretaus žmogaus buvimą ir jo gyvenimą . Jeigu atidžiau pažiūrėsime į savo artimo žmogaus ar pašnekovo veidą , jame pamatysime visus intymiausius šio žmogaus gyvenimo pėdsakus . Todėl veidą , neklysdami galime laikyti ne tik viso kūno atvaizdu , bet ir šio kūno , vidinio gyvenimo atvaizdu . Žmogaus veidas , tai labai subtili , kiekvieno iš mūsų , autobiografija .
Kad ir koks paslaptingas būtų būtų matomasis žmogaus gyvenimas , bet kol turi veidą savo galvos paviršiuje , šių paslapčių , nuo pasaulio ir žmonių akių , nepavyks nuslėpti. Žmonės įvaldę veido skaitymo meną , gali jame iššifruoti visas gyvenimo paslaptis . Veidas visada atspindi žmogaus sielą . Žmogaus sieloje ir veide , visatos dieviškumas randa savo atgarsį ir atvaizdą , kadangi už kiekvieno veido slypi žmogaus vidinis pasaulis . Iš vienų veidų žvelgia į mus vidinių gelmių pažeidžiamumas , o iš kitų , veržiasi maištinga begalybė . Tokias akimirkas galime užčiuopti ir pamatyti pokalbyje su nepažystamu asmeniu , arba su savo geru bičiuliu . Žvilgsniu žvelgiame tik sekundę , bet ir to užtenka , kad pamatytume pirmapradės būties gelmes .
Ir tą akimirką , žvilgsnyje pamatai ne tik asmenį , bet ir begalybę visų jo gyvenimų , iki šiandienos , iki šiandienos jo evolucinio laiptelio , ant kurio stovėdamas jis kalba ir žvelgia į tave . Iš žmogaus veido gyvybė , gyvosios materijos apraiška , žvelgia į pasaulį , o tuo pačiu per pasaulio atvaizdus žvelgia į save . Tačiau pamatyti save , savo gyvenimo modelį savo veide , praktiškai neimanoma , šį atvaizdą geriausiai mato kitas žmogus , o dar geriau mato dailininkai , fotografai .
Žmogaus veidas ir jo kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė , bet krikščionybė labai ilgai to nevertino ir tik į dailininkų ir skulptorių meno kūrinius buvo žvelgiama palankiai , nors jie kaip tik būtent ir garsino ir šlovino žmogaus veido ir kūno grožį . Prisiminkime dailininko Berninio paveikslą šedevrą ,, Teresė ekstazėje‘‘ . Šventoji Terese dvasinėje ekstazėje , bet ši ekstazė šaukte šaukia per moterišką grožį ir dvasinį aktą . Todėl mes savo fizinį kūną turime visokeriopai prižiurėti ir net su meile palepinti , kad ši šventovė spiduliuotų vidinę šviesą , grožį ir šilumą . Gaila , kad tikrąjį žmogaus kūno grožį , mėes pradedame suprasti ir verinti tik brandžiame amžiuje , kai jaunystėje didelis grožis mažai pastebimas , arba pastebimas , tačiau yra suniveliuojamas pagal mados ir verslo standartinius modelius . Visos sielos pasaulyje karštai trokšta išreikšti save matomoje formoje ir būtent šiame sielos troškime , gimsta žmogaus vazduotės galios , kurios nutiesia tiltus , tarp matomo pasaulio ir nematomo pasaulio . Tačiau reikia atminti , kad žmogaus siela nėra pasislėpusi , vienoje ar kitoje žmogaus kūno vietoje . Atvirkščiai , pats visas kūnas gyvena sieloje , todėl ir ekstrasensiniu matymu , mūsų kūną supa labai graži šviesa . todėl ir tikrąjį žmogaus grožį , jo veido grožį , jo kūno grožį , turėtume rasti ir matyti žmogaus sielos švytėjime ir veido kalboje , kuriame atsispindi dieviška kurybinė erdvė ir tobulas Visatos atspindys .
Petras
2009-11-08 14:46:30
Komentarai
Eidama Vilniaus Senamiesčio gatvėmis, perskaičiau ant sienos lentelėse parašytus man priimtinus teiginius T.Kasciuškos: Tik nereikia mūsų gąsdinti, ir greta - špygų lipdiniai pagal J. Erlicką su užrašu: Valdžios požiūris į tautą. Tiesą sakant, valdžios atstovams didelis iššūkis: Pavyko sukelti tautos baimę ir valdyti vien karantiną, tarsi kitų reikalų nebūtų. Siauroje gatvėje prasilenkiau su jaunuoliais vedančiais šunis. Tada pagalvojau: štai pasikeitė rolėmis žmonės su šunims. Šunys vaikšto be antsnukių, o žmonės antsnukius užsimovę iki akių. Ypač skaudu matyti mažus vaikelius su kaukėmis. Man asmeniškai, kai užsidedu kaukę parduotuvėje, tiesiog dūstu, tai yra trūksta oro, nors lyg šiol neturėjau jokių kvėpavimo sutrikimo simptomų. Kai sutinku bent vieną žmogų be kaukės, pritardama jam dažniausiai nuoširdžiai nusišypsau. Šiandieną užėjusi į specializuotą bičių produktų parduotuvę, netyčia įsiterpiau į pardavėjos ir pirkėjos pokalbį. Kai pardavėja pareiškė pirkėjai, kad žiedadulkes geriau nevartoti vakare, nes tai gali sukelti nemigą. Aš paskiau: Negąsdinkite mūsų, nes poveikis kiekvienam gali būti skirtingas. Pagaliau, jei vieną naktį nemiegosime, kitą išsimiegosime. Tada pardavėja pasakė: Taip kiekvienas mes individualus. Aš ją papildžiau : Taip kiekvienas mes individualus, o visi be išimties nuolat nešiojame kaukes, kaip avių banda paklusdami nesąmoningiems vyresnybės įsakymams. Tegul sergantys nešioja kaukes, o ne sveikieji. Tuomet pardavėja su šypsena maloniai man pritarė. Džiugu, kad yra dar mąstančių žmonių ir nepritarančių šio režimo tvarkai. Šis chaosas ir sujaukti žmonių gyvenimai, tikrai ne Kūrėjo planas. Tai gyvulinio nemąstančio savanaudiško proto sumanymas. Be Kūrėjo, nematau tolimesnės savo ir kitų žmonių ateities šiame materialiame gyvenime. Vienintelis mano troškimas yra tvirčiau įtikėti į Jį ir daugiau pasitikėti savimi, atsisakant baimių ir nerimo ne dėl savęs, o pagrinde dėl mūsų jaunimo ateities. Nuolat meldžiuosi, kad Kūrėjo Meilės Galia padėtų susivienyti pasimetusiai ir sutrikusiai žmonijai, kad ji gyventų brolystėje, kaip kažkada mokė Jėzus.Vakar besilankant pas dukrą, ji pasakė man, kad pagaliau po eilės metų perskaitė mūsų šeimos Sibiro tremties prisiminimus ir patirtis. Ji pripažino, kad kitaip pradėjo vertinti tetas, kurios yra patyrusios be galo sunkius išgyvenimus ir patirtis. Dalinai nudžiugau, bet aš to nesureikšminu, nes praeitis te lieka praeityje. Džiugu, kad nors ir pavėluotai, aš gebėjau įgyvendinti savo sumanymą: brošiūros pavidalu atspausdinau savo tėvų ir artimųjų skaudžias patirtis. Praeityje daug mūsų tautiečių nukentėjo ar netgi prarado gyvybes dėl iškreiptų ir žiaurių politikų sprendimų. Pastaruoju metu, tik kitame kontekste, kartojasi baisi neteisybė, klaidingi sprendimai ir nepagrįsti draudimai. Iš dalies politikai yra tarsi „gelbėtojai“, iš kitos pusės – visiškai neapgalvotas žmonių žlugdymas. Kol „gelbėtojai“ neįsisavins dieviško supratimo ir širdimi nepajaus, kad ne vien draudimais ir vakcinomis galima gelbėti tautą, tol triumfuos melas, apgaulė, veidmainystė, egoizmas, ne meilė tautai ir visos kitos blogybės. Mums urantams beliko vienintelė Viltis ir Šviesa, tai Kūrėjo Garbinimas ir Šlovinimas už mums suteiktą gyvenimą, kurį švenčiame kiekvieną dieną. Kiekvienas mes esame Kūrėjo mylimas vaikas (ne visi tai suvokia), ir kiekvienas nuoširdžiai veikdami kitų labui bei kurdami bet kokį produktą ar nuoširdžiai atlikdami bet kokią paslaugą, gyvename prasmingai vykdydami Tėvo valią. Asmenybė neprisipildžiusi Kūrėjo Gyvybinės Energijos ir Meilės Galios negali veikti kryptingai ir prasmingai, negeba skleisti Šviesą, Meilę kitiems mirtingiesiems savo aplinkoje. Galiu tik apgailestauti, kad labai daug dar planetos mirtingųjų miegančių letargo miegu ir neieškančių ar nenorinčių pažinti Šviesos, Meilės ir Tikrovės Šaltinio ir Centro.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-02-19 20:04:01
Apreiškimų Knygoje „Meilės Galia“ Tėvo mokyme pasakyta: Kol jūs Manimi negyvenate, tol kalbėti apie jūsų žingsnio tvirtumą ir atsidavimą Man iš širdies yra nepamatuotas ir rizikingas dalykas, nes net nuo jūsų nuotaikos gali susvyruoti jūsų seklaus įtikėjimo pamatai, ir tada griūna jūsų iki tol kurti dvasinio rūmo statiniai, prasiveržia nepasitenkinimas, ir net pavydas dėl kitų ryžtingo ir nuoširdaus žingsnio Gyvajame Kelyje, todėl jūs patys pradedate ožiuotis, ir net maištauti prieš Mane, kad jūs galite ir vieni susitvarkyti su savo kasdieninio gyvenimo tėkme, kad jums nebereikia Gyvojo Kelio Dvasinio Mokytojo, nes jūs jau viską pasiekėte ir esate garantuoti, kad visą, ką įsisavinote, jums bus pakankama Šviesa ir Pagrindas žengiant tolimesnius žingsnius ir be Dvasinio Mokytojo. 2042 – 64 - 02
Iš patyrimų man tai girdėti ir nepriimtini vienos mylimos dvasinės sesės, kuri kažkada lankė Šventovę, pasakyti teiginiai, kad nebereikia Gyvojo Kelio, viskas jau pasiekta ir įsisavinta, kad tai praeitas etapas. Giliai širdyje ir ilgam man įstrigo šie pasakyti jos žodžiai dėl pasitraukimo iš Gyvojo Įtikėjimo Kelio. Iš savo gyvenimiškos patirties žinau, kad pasitraukimas, tai tarsi slinkimas nuo kalniuko žemyn, o ne kopimas į viršų. Tai pajutau, kai ilgesniam laikui buvau išvykusi į kitą miestą ir nelankiau Rojaus Trejybės – Aš Esu Šventovės bei kolektyvinės Garbinimo Komunijos. Kai po ilgo laiko sugrįžau į Šventovę, sunku buvo prisiversti garsiai garbinti Kūrėją ir viešai analizuoti Šviesos mokymus. Vėl jaučiau nepasitikėjimą savimi, su kuriuo teko kovoti savyje gan ilgą laiką.
Apreiškime „Meilės Galia“ yra Tėvo pasakyta: Įtikėjimas yra tas gyvas jūsų būsenos rodiklis ir matmuo, kad jūs einate teisinga kryptimi, kada jūs siekiate naujo iššūkio, kad suteiktumėte save Man, ir Mano visai šeimai, savo veikimu ir gyvenimu, pašvęstu Man, net ir taip, ką Aš savo veiklą esu pašventęs jums visiems....Aš jums numačiau visą laiką žengimą į viršų, ir vis į viršų ir vis aukštyn, ir tik aukštyn. Ir jeigu jūs sujaukiate savo vidų dėl savo asmens baimės ir ambicijų, dėl savo išgyvenimų ir nusivylimų, dėl savo nepasitenkinimų ir susierzinimų, tai jūsų įtikėjimui iškyla rimtas pavojus....242 – 15
Tenka tik apgailestauti ir pasimelsti už tuos, kurie pasitraukė iš Gyvojo Įtikėjimo Tikrovės Kelio, nes sprendimai yra tik jų ir niekieno daugiau. Žinoma, mes aplinkos esame nesuprasti, o kartais net ir savo vaikų ar artimųjų tarpe nesulaukiame pritarimo ir sustiprinimo, todėl išlieka ne maži iššūkiai ieškant kompromisų, kad nenutoltume ir išgyventume tokioje nepalankioje mums aplinkoje. Su Kūrėjo pagalba šias kliūtis aš dalinai įveikiau savo vaikų ir artimųjų aplinkoje. Tai ilgas procesas ir Išmintis, kurios semiuosi iš Jėzaus mokymų. Džiaugiuosi dukra, kuri man padovanojo mikrofoną, kad galėčiau be trukdžių dalyvauti Rojaus Trejybės –Aš Esu kolektyvinio Garbinimo Komunijoje. O mano žemiška sesuo (kunigo pamokyta) manęs net atsiprašė už prieštaravimus ir įžeidinėjimus dėl Gyvosios Šventovės lankymo. Maloniai buvau nustebinta, bet jai pasakiau, kad atsiprašymo man nereikia. Reikia tik suprasti, yra Gyvasis Įtikėjimo Kelias ir ritualizmas ne visiems priimtinas. Yra mirtingųjų, kurie mąsto giliau ir dievybę jaučia širdimi. Nuolat meldžiu Kūrėjo dar didesnio ryžto siekiant Tiesos, Teisingumo, Gailestingumo, Nuoširdumo, Meilės ir kitų Amžinųjų Dvasinių Vertybių vardan savo ir kitų Gerovės, vardan Dvasinio Mokytojo Šviesos ir Kosminės Įžvalgos gelmės bei Sustiprinimo Kūrėjo sumanytame Evoliuciniame Kelyje.
Tikrovės pasirinkimas yra kiekvieno viduje: tos Išminties, kurią suteikiu Aš, patirkite savyje, kad suvoktumėte – savo būsena – Dvasinio Mokytojo svarbą tiek sau, tiek aplinkai, kad Manoji Evoliucija išsiskleistų ir jūsų planetoje – sako Tėvas Apreiškimo Knygoje „Meilės Galia“. Skaitydama Tėvo mokymus, ne kartą pagalvojau savyje: Kas galėtų atsitikti, kad atsisakyčiau Šviesos Gyvojo Įtikėjimo Kelio, juk kito kelio nėra? Dvasinio Mokytojo, Apreiškimų Šaltinių ir Minties Derintojo dėka būsena bei širdimi jaučiu, kad tai yra vienintelis ir nepakartojamas Tikrovės Kelias!
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-01-14 16:16:37
Kiekvienas mes turime kūrybinį potencialą suteiktą Kūrėjo: vienų vienokios galimybės, kitų – kitokios. Tačiau įkvėpimą kūrybai kiekvienas mes patiriame individualiai. Aš dažniausiai pasisemiu jo būdama gamtos apsuptyje arba Senamiesčio senosios architektūros aplinkoje. Myliu Kūrėją ir vertinu kiekvieną Jo kūrinį, trokštu bent dalelyte tapti Jo bendrakūrėja. Žinoma, ne apie tai, kas žmonijos sumąstyta ir sukurta: tradicijos ir papročiai, kurie yra išlikę nuo gilios senovės iki šių dienų. Vienas iš senųjų žmonijos papročių yra kapų puoselėjimas; iki sureikšminimo. Ši mintis atgijo, kai biologinė sesė piktai ir nepagarbiai kalbėjo apie mirusios sesers sūnų šeimas, kurie jos supratimu nesirūpina savo motinos kapu. Ji man paskambino ir labai piktinosi, kad sesers kapas nesutvarkytas. Norėdama nuraminti, įtikinėjau ją, kad dabar žiema ir nėra reikalo vaikščioti į kapines, o pavasarį - sutvarkys. Tiesą sakant, man mažiausiai rūpi kapinės. Juk svarbiausia yra geri ir nuoširdūs žmonių tarpusavio santykiai bei vienų kitiems pagarba. Ne kartą esu kalbėjusi su sese, kad išėjusiems mirtingiesiems svarbiau yra malda ir vieta artimo širdyje, o ne žvakutė ar išpuošti kapai.
Apie praeities tiesas ir papročius Urantijos Knygoje Jėzaus yra pasakyta: Tą, kas yra sena, bet taip pat yra ir teisinga, privalu laikytis. Lygiai taip tą, kas nauja, bet melaginga, privalu atmesti. Bet tą, kas nauja ir taip pat teisinga, turėkite įtikėjimo ir drąsos priimti. 1656 – 02 Jeigu vien senais papročiais ir tradicijomis besivadovaujantys mirtingieji priimtų ir pripažintų Gyvąjį Įtikėjimą, tuomet nesisielotų ir nesipiktintų dėl nesutvarkytų kapų, o su didesne meile, supratimu ir gailestingumu atsižvelgtų į artimųjų esamą padėtį. Juk aplinkui ypač pastaruoju metu labai daug prislėgtų žmonių, neturinčių jokio pragyvenimo šaltinio. Dar prieš du tūkstančius metų Jėzus tikėjo, kad mirtingieji į priekį pažengs nepalyginamai toliau net už Isajo ir senųjų pranašų idealus. Materiali pažanga vyksta ypač sparčiai, o dvasinėje sferoje – jokios pažangos, vis tie patys nepajudinami ritualai ir atgyvenę papročiai.
Šiandieną į troleibusą įlipusi senolė atsisėdo būtent greta manęs ir paprašė centų batonui, tarsi būčiau išskirtinė. Pagalvojusi, jog kasdienybėje nieko nėra atsitiktinio, atidaviau jai visas savo monetas. Iš tikrųjų mes niekas nuo nieko neapsaugoti, kai aplinkui tiek daug bedarbių ir benamių. Jeigu prašo, vadinasi reikia duoti. Vis tik varguoliais turėtų labiau pasirūpinti mūsų valdžia, o ne įvairiais būdais ir priemonėm renkamos aukos iš vidutinės klasės ar šiaip mažas pajamas turinčių žmonių. Prisiminiau Jėzaus pasakymą: Būkite vis didesniu laipsniu maloningesni dėka gyvojo įtikėjimo, kuris suvokia tą faktą, kad jūs esate Dievo vaikai, ir tuo pačiu metu Jis kiekvieną žmogų suvokia, kaip brolį.1656-08-05 Tad kur tie tikrieji „broliai“, kurie iš tikrųjų lobsta kitų žmonių sąskaita ir panašiai?
Kitas mano patyrimas, priminęs mūsų mokytojo Algimanto žodžius: Visiškas žmonių susvetimėjimas ir degradacija! Realiai tai matome, ir kuo toliau, tuo „gražiau“...Vieną dieną su dvasine sese pasivaikščiojimo metu gamtoje, sesė humoro forma užkalbino nepažįstamos moters mažylę. Mums nuėjus prie upės ir belesinant laukinius paukščius, atėjo ir ši nepažįstamoji. Priartėjusi prie mūsų, ji pradėjo piktai netgi agresyviai priekaištauti, kokią teisę mes turėjome kalbinti ir bauginti jos vaiką! Taip pat pakeltu balsu mums buvo priekaištaujama, kodėl lesiname laukinius paukščius, kodėl mes nusižengiame įstatymui! Visą mamos išlietą pyktį ir priekaištus stebėjo jos maža mergaitė. Mes supratę, kad beprasmiška kalbėtis su šia pilna pykčio moterimi, netrukus pasišalinome. Tą pačią akimirką aš pagalvojau, kaip svarbu nejausti ir nerodyti analogišką pyktį bei nepakantumą kitam žmogui, kuris gyvena vien su baime, apmaudu ir nepasitenkinimu esama padėtimi. Man labai gaila buvo mažos mergaitės, kuri stebėjo negerą motinos pavyzdį. Tokius žmones reikia suprasti ir melstis už jų dvasinį nušvitimą, juk jie taip toli dar nuo tikrųjų dvasinių vertybių supratimo, ką parodė šios moters elgesys. Jėzus teigė: Kada kartą mano vaikai ima sąmoningai suvokti dieviškojo buvimo užtikrinimą, tada toks įtikėjimas išplės protą, sukilnins sielą, sustiprins asmenybę, padidins laimę, pagilins dvasinį suvokimą, ir sustiprins galią mylėti ir būti mylimam. 1766 – 08 Linkiu visiems Kūrėjo Begalinės Meilės ir Palaimos! Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-01-08 19:39:17
Malda skatina žmogiškąjį ego pagalbos ieškoti iš abiejų pusių: materialios paramos skatina ieškoti mirtingojo patyrimo pasąmoniniuose rezervuaruose, įkvėpimo ir vadovavimo skatina ieškoti viršsąmoninėse sferose, kuriose yra ryšys tarp materialaus ir dvasinio, ryšys su Paslaptinguoju Pagalbininku, gyvenančiu mirtingajame žmoguje Derintoju aktualiu buvimu taip, kad žmogus gali, tarsi akis į akį šnekėtis su realiu ir tikru ir dievišku antruoju aš, kuris gyvena jo viduje ir yra gyvojo Dievo, Visuotinio Tėvo, pats tas buvimas ir pati to esmė. 997 – 03 Daugelis apleido reguliarų meldimąsi, jie meldžiasi tiktai nepaprastai prispausti – ekstremaliose situacijose arba garbina vien mokslo pasiekimus (vakciną). Kiek prisimenu mano tėvai visad gyveno su malda ir meile. Pastaruoju metu ypač reikalinga visų mirtingųjų nuoširdi kasdieninė malda už visos žmonijos gerovę ir apsaugą nuo pandemijos, kuri apėmė visą pasaulį. Urantijos Knygoje sakoma: Malda buvo nepakeičiamas faktorius vystant ir saugant religinę civilizaciją, ir dabar ji vis dar turi įnešti galingą indėlį į tolimesnį visuomenės vystymąsi ir dvasingumą, jeigu tiktai tie, kurie meldžiasi, tą darys mokslinių faktų, filosofinės išminties, intelektualaus nuoširdumo ir dvasinio įtikėjimo šviesoje. Melskitės taip, kaip Jėzus mokė savo mokinius – nuoširdžiai, nesavanaudiškai, sąžiningai, ir be abejonių. 999 – 07 Malda yra pajėgiausias dvasinio augimo akstinas, Komunija su dieviškumu. Malda yra šiek tiek estetiškesnė tada, kada apima atleidimą ir siekia išminties savikontrolei. Kai kurie urantai grupinėje maldoje garbina ir meldžiasi jau virš dvidešimties metų išskirtinai gyvai, ir labai apgailestauju, kad dėl dabartinių sąlygų bei apribojimų galime melstis tik nuotoliniu būdu. Tradicinės bažnyčios taip pat uždarytos. Nežinau, kiek veiksminga individuali malda, ypač kai daugelis katalikų meldžiasi mechaniškai kartodami vienus ir tuos pačius teiginius. Nežinau, kiek tokios maldos veiksmingos, ar pasiekia tikslą? Kartą viename stende atsitiktinai perskaičiau puikius ir man priimtinus žodžius: Virusą nugalėsime tik protu ir širdimi. Dar papildyčiau: Nugalėsime: Dieviškuoju protu, pasitelkę Kūrėjo Išmintį ir atvėrę širdis Gyvajam Įtikėjimui, pasirinkdami vykdyti dieviškąją valią. Praeitą dieną išgirdau, kad Vatikane Popiežius Kardinolams Kalėdų proga dovanoja Paracetamolio vaistus. Negalėjau patikėti tokiu jo požiūriu.... Man asmeniškai atrodo, kad vaistai visai netinkama dovana, netgi kenksminga. Žinome, jog ne vieną žmogų žlugdo griežti draudimai ir visuotiniai apribojimai bei pastovūs gąsdinimai, kurie kol kas nesuteikia laukiamų rezultatų, o atvirkščiai tik pablogina žmonių gyvenimą šalyje. Taip pat žinome, kad visi mes skirtingi, kad sveikatą reikia užsidirbti ir žmonių sutapatinti neverta. Panašu, kad niekad nebebus įgyvendinta Jėzaus Evangelija paskelbta prieš du tūstančius metų: Dievo Tėvo Tėvystė ir visų žmonių brolystė. Dabar žmogus žmogui tapo tarsi baubas, kurio reikia bijoti ir šalintis. Turėjau tokį nemalonų patyrimą. Užėjau į kavinę su kauke nusipirkti kavos. Pardavėja man griežtai sako: Užsitraukite kaukę! Aš nemaloniai pasijutau ir pasitraukiau toliau nuo baro. Ji man sako: Nesitraukite, o užsismaukite kaukę! Aš sakau: Kodėl jūs manęs bijote, juk aš su kaukę, gal tik truputį nuslydo? Žodžiu, baisu, kai žmogus žmogaus bijo. Tokio laikmečio neprisimenu, nors turiu ilgą gyvenimišką patirtį. Argi galime kalbėti apie kokį nors gyvą socialinį bendravimą ar šviesos skleidimą? Net Jėzaus laikais buvo palankesnės sąlygos skleisti šviesą ir perteikti Tėvo mokymus. Vienintelis, ką šiuo metu turiu ir už ką dėkoju Kūrėjui bei mokytojui Algimantui, tai už Apreiškimo Šaltinius ir už Gyvojo Įtikėjimo Kelią. Be jų tiesiog neįsivaizduoju dabartinio gyvenimo izoliacijos. Man tai padeda jaustis daug geriau ir puikiau fizinės sveikatos požiūriu. Suprantu, jog gyvas pabendravimas su žmogumi geriau nei įdomi perskaityta knyga. Žinau, kad žmogaus sielai reikia dvasinės mankštos ir dvasinio maisto bei tarnavimo bičiuliams, tačiau pasirinkimo kol kas nėra.... O savo apmąstymus baigsiu retoriniu klausimu, kur ta laisvoji Lietuva, kur ta laisva valia suteikta kiekvienam mirtingajam nuo Kūrėjo? KUR??? Tikėkime, ir tai vienintelė paguoda!
Su Meile Adolfina
adolfina
2020-12-18 21:20:57
Religinis patyrimas būtinai duoda “dvasinių vaisių“ mirtingojo, kuriam vadovauja dvasia kasdieniniame gyvenime – sakoma Apreiškime Urantijos Knyga. 1091 – 05 Iš patirties jau žinau,todėl papildysiu: jeigu gyvename Gyvuoju Įtikėjimu ir dedame nuolatines pastangas dvasiškai tobulėti bei šviesinti kitus. Žinoma, tai nėra vien gražių ir skambių žodžių išraiška, svarbiausia yra vidinis noras prasmingai su meile nugyventi kiekvieną dieną ir pašvęsti ją mus supančių žmonių gerovės labui. Nebus tikrų ir prasmingų dvasinių vaisių, be nuoširdaus darbo iš Meilės, be Išminties Šaltinio. Štai nuostabi mums reikšminga mintis iš Urantujos Knygos, kurią turėtų skaityti kiekvienas mirtingasis: Žmogus niekada negali išmintingai išspręsti žemiškųjų klausimų arba įveikti asmeninių interesų savanaudiškumo, jeigu jis giliai nemąsto Dievo aukščiausios valdžios akivaizdoje ir nepažvelgia į dieviškųjų ir dvasinių vertybių realybes. 1093 – 02 Kol kas, tai tik gražūs teiginiai prasilenkiantys su mūsų dabartinio kasdieninio gyvenimo realybėmis. Iš tikrųjų, giliau pamąsčius ir įsigilinus, mes suprantame, kas vyksta mūsų pasaulyje ir kodėl, kai visi žemiškieji klausimai ir interesai sprendžiami nesiremiant į dvasinį pagrindą,bet priešingai, o bažnyčia irgi atsiribojusi ar susiskaldžius, kuri nemaitina mirtingųjų gyvuoju dvasiniu maistu, o apsiriboja vien ritualais bei dogmomis. Pokalbių ar diskusijų metu viešose vietose mirtingieji bijo net paminėti Kūrėjo vardą. Vakar atsitiktinai paklausiau televizijos laidą apie šeimyninius santykius, kur vyko psichologo ir dviejų pašnekovių kalba. Jie kalbėjo, kaip jie išsireiškė: apie apnuodytus kai kurių žmonių tarpusavio santykius, kur nė vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie Dievybę, kuri iš tikrųjų yra Išminties ir viso ko dvasinis pagrindas sprendžiant gyvenimiškas problemas. Besidomintiems Apreiškimu Urantijos Knyga, yra atskleisti gilūs dvasiniai klodai mirtingųjų šviesinimui ir giluminiam suvokimui, kur teigiama: Jėzus yra tas padidinamasis stiklas žmogiškuoju pavidalu, kuris materialiam tvariniui padaro matomą Tą, kuris yra nematomas. Jis yra mūsų vyresnysis brolis, kuris būdamas materialaus kūno pavidalu įgalino pažinti tokią begalinių savybių turinčią Būtybę, kurios iki galo suprasti negali net ir dangiškosios gausybės. Bet visa tai sudaro atskiro tikinčiojo asmeninį patyrimą. Dievas, kuris yra dvasia, galima Jį pažinti tiktai kaip dvasinį patyrimą. Dievą galima atskleisti materialių pasaulių ribiniams sūnums, dvasinių valdų dieviškųjų Sūnų dėka, tiktai kaip Tėvą. 1857 -03 Ribinis negali tikėtis to, kad galėtų suvokti Begalinįjį, bet gali pažinti Jį iš Jėzaus gyvenimo epizodų bendraujant su apaštalais. Mes galime suprasti Dievą žinodami, kad Jėzus buvo Dievo Apreiškimas. Jėzus Dievybę apibūdindavo tokiais išsireiškimais, kurie išreiškė jo paties ryšį su Rojaus Pirmuoju Šaltiniu ir Centru. Jis žodį Tėvas vartojo tam, kad įvardintų Dievo pažinimo patyrimą, o ne tam, kad įvardintų Dievybės idėją. Jis mokė, kad šitas visatų Dievas ir šitas visų žmonių Tėvas yra viena ir ta pati Rojaus Dievybė. Kai dėl kitų Rojaus Trejybės asmenų charakterio, tai mes turime pasitenkinti tuo mokymu, kad jie yra visiškai tokie, kaip Tėvas, kurį atskleidė Jo Įsikūnijęs sūnus, Jėzus iš Nazareto, savo asmeniniu gyvenimu. Jėzus niekada nesakė: Kas girdėjo mane, tas girdėjo Dievą. Girdėti Jėzaus mokymą nėra tas pats, kaip pažinti Dievą, bet matyti Jėzų yra toks patyrimas, kuris pats savaime yra Tėvo atskleidimas Sielai. Tėvas danguje pasiunčia savo dvasią tam, kad apsigyventų mūsų proto viduje, kad galėtume patirti dvasinį ryšį su Juo. Jėzus niekada nepateikė jokių kitokių pareiškimų apie Tėvą, išskyrus tai: Dievas yra dvasia. Mes esame Dievo vaikai dvasine prasme. Iš patyrimų žinau, kad daugelis mūsų brolių, sesių nesuvokia Jo kaip Dvasinės Asmenybės, todėl reikalingi jiems ritualai, šventųjų paveikslai ir dar daugiau. Šito niekas žmonių nemokė arba klaidino baudžiančiu Dievu, todėl daugelis neturi poreikio siekti didesnes šviesos bei dvasiškai tobulėti ir gyvena praeities nuostatomis. Vakar buvo minima Švento Huberto diena aistringo medžiotojo diena. Man nesuvokiama, kaip galima medžiotoją įvardinti šventu, net jei laikytųsi medžiotojo taisyklių ir įsipareigojimų. Jis mano supratimu ir visi kiti medžiotojai tiesiog žudikai. Tai tokie mano pamąstymai remiantis Apreiškimo Šaltiniu Urantijos Knyga ir asmeniniais patyrimais.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-11-12 20:59:18
Kiek gražių minčių pasakyta apie veidą. Ką gražaus galima pasakyti apie veidą šiandien!? Užmaskuoti veidai vaikšto gatvėmis dėl to, kad nėra orių žmonių, bet pilna parsidavėlių, kurie už pinigus įsuko žmonės į 'pandemiją'. Dabar visi gali žiūrėti į akis, kurios retai šviečia ramybe. Pats veidas - uždengtas mane visada varė į neviltį. Tokius veidus stebėjau daugybę metų pas musulmones moteris, kurios yra vyrų įrankiai naudojimui, pagal kiekvieno to vyro supratimą. Arba, net pačios ir neturėdamos jų, bet norėdamos kažkaip save išreikšti, būk tai, pasiremdamos Koranu iš savęs atima unikalumo - asmenybės, tapatybės grožį. Tas siaubas ir primityvumas yra ir šiandieninis veidų išnykimas iš visuomenės- pasaulio mastu. Pamanykit, mes jums veidus uždengiame, nes labai jus saugome. Į banką nueiti jau negali, nes ten jo jau ir nėra, paskambinus pasako, kad artimiausias esamas laikas tik už dviejų savaičių. Oi žmonės, žmonės - tie kurie dar miegat ir net nebegaunat deguonies, džiaugiatės anglies dvideginiu- budinkitės. Padėkit ir kitiems.
Rita
2020-10-28 11:18:25
Mielas Linai, taip, buvo ir suklydimų, ir nemažai, tačiau jie vis mažėjo ir mažėjo. Ir dabar tai dar nėra 100 procentų garantija, bet jau PAKLAIDA LABAI NEDIDELĖ. Ir tą PAKLAIDOS MAŽĖJIMĄ stebėti ir tikrinti man leido milžiniškas kiekis žmonių, kuriuos kalbinau galvėje, kada aš jau keletą metų su Urantijos Knyga, o dabar jau ir su Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL stoviu ten, kur būna daugiausia žmonių, ir ne tik Vilniuje, bet per važiavau daugiau kaip 70 Lietuvos miestų ir miestelių su Urantijos Knyga, o taip pat tą dariau ir JAV keliuose didmiesčiuose. Kalbėjausi su tūkstančiais žmonių.
Todėl ir darau išvadas PALAIPSNIUI, PALIKDAMAS VIETOS PAKLAIDAI, bet VISI ŠIE PATYRIMAI vis labiau mažino, ir tebemažina, mano paklaidą.
Būtent dėl to ir parašiau šioje temoje, jog tai yra GRYNA TIESA, PRAKTINĖ TIESA, O NE TEORINĖ.
Ir DĖL TO daug, labai daug informacijos turiu laikyti savyje, nes atvirai jos išsakyti NEGALIU, nes bus perdaug apnuogintas pats žmogus. O tam jis dar nėra pribrendęs. Negaliu parašyti viso šito NET apibendrintai, nes ir tai bus perdaug akinanti ir skausminga informacija. Todėl ŠIANDIEN VISA TAI TURIU LAIKYTI TIK SAVYJE.
Tačiau ir dabar atsiliepiau į Petro pateiktą temą, kad patvirtinčiau savo patyrimu, jog tai NĖRA TEORIJA, O GRYNA PRAKTINĖ KNYGĄ, TIK JĄ REIKIA MOKĖTI SKAITYTI IR JAUSTI SIELOS AKIMIS IR POJŪČIAIS.
O kad šitą galėtum daryti, TAM būtinas kruopštus ir nuoseklus, ir labai kantrus darbas - mokymasis to, ko moko ROJAUS TREJYBĖ - DIDESNĖS ŠVIESOS.
O labai dažnai žmogaus protas linkęs tenkintis tik tuo, ką jau įsisavino, ir kas jam tapo įprasta, nes tai jam leidžia jaustis patogiai ir santykinai saugiai. Tai kam čia vėl jam kažko dar siekti, kur vėl bus nežinia kas. Tačiau tai, kas nežinia DABAR, TĄ PASIEKUS TAMPA PO KIEK LAIKO SUPRANTAMU IR PAŽĮSTAMU LAIPTU NAUJOS NEŽINIOS ĮVEIKIMUI. Ir ateina akimirka, pats nustembi - tu skaitai iš veido kaip iš knygos, ir jauti tai, ko anksčiau net ir nemanei, kad iš viso tai gali egzistuoti, nes laikei TOKIUS DALYKUS nerelaiiais, tiesiog kažkieno teoriniais svaičiojimais. Arba mintis dar sukdavosi, yra tokių, kažkur toli toli, kurie kažką gal ir jaučia. Tačiau tik ne čia, tik ne tu, ten, kažkur tik TEN.
O viskas yra kiekvieno viduje. Tik šitą viską pasiimti - reikia DAUG PASTANGŲ ĮDĖTI SIEKIANT VIS NAUJOS IR NAUJOS ŠVIESOS VIRŠŪNĖS.
Tik pasakysiu tiek, kad VEIDAI MŪSŲ KEIČIASI PRIKLAUSOMAI NUO MŪSŲ MINČIŲ VIRPESIŲ, IR VIENAS GALI SUSENTI DAR LABAI JAUNAS, O KITAS JAU SENAS BŪDAMAS - PAJAUNĖTI. Ir ateities kartos turės visiškai kitokius veidus - jie bus atviri, savo išraiška, vedrodžiai visiems. Todėl vieni skaitys kitų veidus be jokių paslapčių. Ir tai stiprins net kitų kartų genus
.Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-11-09 14:21:31
Tėvo dvasia, Minties Derintojas, apie protą ir sielą
Mano mylimas Tėve, mes dažnai užsimename apie protą iš širdį, kada kalbame apie mūsų dvasinį vystymąsi. Gana dažnai teiginiai tų, kurie propaguoja žmogaus dvasiniame vystymesi širdį, yra klaidingai suprantami tarsi jie propaguotų širdį žmogaus proto sąskaita. Bet nepaisant šito, jausmus, kieno nors meilę, jaučia mūsų protas, o mes nuolat kartojame, jog šitas jausmas yra iš mūsų širdies. Dėl to, kaip gi mums reikėtų suderinti šiuos du dalykus, aiškinant žmogaus proto ir širdies veikimą žmogaus dvasiniame augime?
---------------------------------------------
Mano mylimas sūnau, protas yra tokia konstrukcija, kuri asmenybę išlaiko sąmoningame veikime ir ryšyje su aplinka. Ir kaip jūs gerai žinote, aplinka yra Mano pasireiškimas įvairiais aspektais.
Taigi, kad sužinotumėte, kaip veikti bet kokioje aplinkoje, kuri nuolat keičiasi, jums reikia blaivaus proto, giliai analizuojančio proto, ir giliai mąstančio proto.
Bet jūsų gyvas ryšys su Manimi per Mano fragmentą, esantį jūsų viduje, yra užmezgamas ir palaikomas per jūsų protą, kuris jaučia ir patiria ne aplinką, o vidinius virpesius, kuriuos nuolat jūsų protui siunčia jūsų Minties Derintojas. Ir kadangi šitų virpesių negalima suvokti, suprasti tokiu laipsniu, kaip yra suvokiama pati aplinka, kadangi šie virpesiai yra perdaug subtilūs, kad juos būtų galima palyginti su aplinka, tai žmonės yra linkę juos palyginti su jausmais, ir švelniais jausmais, pasireiškiančiais kokiems nors supančios aplinkos objektams. Ir šituos pojūčius jie ėmė priešpastatyti žmogaus proto suvokimui ir pradėjo šitą reiškinį vadinti žmogaus širdies jausmu.
Tačiau jūs gerai žinote, jeigu kas nors praranda normalų proto veikimą, tas nustoja jausti normalų meilės pojūtį, išskyrus tą, kurį žmogaus protui perduoda Pagalbinė Proto Dvasia ir gyvulinio reflekso lygyje.
Nors pačią giliausią meilę suvokia ir patiria žmogaus protas, bet žmonės yra linkę šį jausmą iškelti į aukštesnį lygį, priešpastatydami bet kokiam ryšiui su kokiu nors aplinkos objektu. Dėl to, jūs turite žinoti ir suprasti, jog protas yra reikalingas, bet žmogaus smegenų veiklą sudaro dvi skirtingos dalys – viena yra skirta žinių kaupimui ir saugojimui, o kita dalis yra numatyta šitų subtilių Manosios meilės kiekviename iš jūsų virpesių pajautimui.
Tačiau žmonės nėra, dar, pasirengę tokio pobūdžio savo proto veiklos analizei. Ir jiems yra daug lengviau tada, kada šita pati žmogaus proto veikla yra suskaidoma į dvi skirtingas fazes – grynojo ir dalykinio proto viena fazė ir kita fazė, pilna jausmų ir meilės širdis.
***
Mano mylimas Tėve, kas yra meilė, ar tai kažkokia žmogaus smegenų cheminės struktūros transformacija ar tai kažkas kita? Kaip mes galime meilės reiškinį patirti?
-------------------------------
Mano mylimas sūnau, jūs negalėtumėte patirti jokios meilės be Mano pagalbos, žmonėms, per Minties Derintoją, ir gyvūnams, per Pagalbines Proto Dvasias, kurios stengiasi kiek tik įmanoma perteikti šitą meilės energiją į tvarinių smegenis.
Ir kada tiktai jūs atsiveriate šitiems perteiktiems meilės virpesiams, dėl įvairių priežasčių: jūs pamatėte nuostabų peizažą, klausėtės puikaus koncerto, susitikote su geru žmogumi, nusipirkote trokštamą mažytį gyvūnėlį ar dar daugybė kitų priežasčių galėjo stimuliuoti jus iš išorės tam, kad atvertumėte savo protą, arba kaip jūs sakote, savo širdį, Maniesiems virpesiams. Ir akimirksniu jūs priverčiate šituos virpesius, jau esančius jūsų viduje, atsiliepti jums malonaus pojūčio gyvu jausmu. Ir šitas malonus pojūtis skatina įvairių hormonų gaminimąsi jūsų organizme. Ir priklausomai nuo žmogaus proto dvasinio lygio išsivystymo šitos paskatos šitiems maloniems patyrimams labai smarkiai skiriasi.
O Aš visada raginu jus visus atverti savąjį aš Mano dalelei, esančiai jūsų viduje, ir tuomet, tiktai tuomet, iš tiesų patirsite nuolatinę palaimą, kuri ir yra toks galingas paskatinimas kiekvienai nuoširdžiai sielai, kad ji nebenori jokių kitokių pojūčių, o tik šito vieno. Nors žmogus pereina per skirtingus patyrimus, bet jis gauna šitą patį palaimingą savo sielos pasitenkinimą.
Ir net šituo atveju, būtent jūsų protas patiria šitą pačią palaimą. Bet jūsų siela, jūsų asmeninis ateities aš morontinėje formoje išauga iš šitokių patyrimų. Ir kuo kartesnė aplinka žmogaus protui, tuo saldesnis vaisius žmogaus sielai vykdant Mano valią.
***
Mano mylimas Tėve, ar tai reiškia, kad mums būtinai reikia pereiti per kartų patyrimą, kad augtų mūsų siela?
--------------------------
Mano mylimas sūnau, žodis “kartus” yra vartojamas tuo tikslu, kad jūsų protas turi suprasti, jog aplinka neturi visada būti rami ir padrąsinanti jūsų protą veikti. Bet kai tik jūsų protas užleidžia savo paties žmogiškąjį ego Mano vedimui iš vidaus, tai tos pačios gąsdinančios jūsų protą sąlygos nebesukuria tokio grėsmingo efekto jūsų augančiam dieviškajam aš-sielai. Jūs tiesiog žvelgiate į jas kaip į natūralią aplinką, kurioje ištiestumėte pagalbos ranką bet kam, kam ji reikalinga, kaip į natūralią reakciją į aplinką, kadangi jūsų siela-protas šitoje situacijoje mato toliau už jūsų gryną protą. Ir tai, ką jūsų grynas protas palaikytų grėsminga aplinka jūsų pačių aš, tai jūsų siela tą priima kaip naują iššūkį, ir priedo priima labai natūraliai.
Štai kodėl Jėzus nuolat kartojo savo mokiniams, kad jie gimtų iš dvasios, nes šitas gimimas suteikia žmogaus sielai laisvę veikimui ir jos pasireiškimui su Mano meile kaip varomąja jėga iš vidaus. Ir jūs tikrai gerai žinote, kad Aš niekada nė vieno nevedu į tokią vietą, kad galėčiau jus sunaikinti. Priešingai, net jeigu kas atsiduria tokioje aplinkoje, kurioje to žmogaus protas atsisako veikti, tai Aš suteikiu papildomą varančiosios jėgos impulsą iš vidaus, kad tas žmogus padarytų viską, kas įmanoma, kad išliktų tomis aplinkybėmis. Ir nors aplinkybės gali įveikti žmogaus materialią egzistenciją, bet Aš tikrai jus užtikrinu, jog tai nėra jūsų pabaiga!
Atraskite Mane kiekvieno iš jūsų viduje. Net ir tie, kurie tikrai palaiko su Manimi ryšį ir gauna iš Manęs pranešimus, nėra garantuoti, kad tikrai dvasiškai augs, jeigu jie nesivadovaus kasdienėse situacijose Mano mokymais ir Mano vedimu iš vidaus. Gimimas iš dvasios negarantuoja, kad jums nebereikės nieko daryti savo augimui, o užteks vien tik džiaugtis Mano draugija. Nors tai tikrai yra milžiniškos svarbos dalykas iki jūsų gimimo iš dvasios, tačiau, kada esate gimę, dar kartą, šį kartą gimę iš dvasios, tada jūs turite augti kiekvieną dieną gyvendami taip, kaip gyveno Jėzus, gyvendami savo pačių unikalų gyvenimą. Šituo jūs vykdysite mano valią kasdienėse situacijose.
Ir jausdami Mane savyje, jūs tikrai tapsite ryžtingesni, kad veiktumėte, jūs iš naujo įvertinsite savo pačių veiksmus, jūs tikrai pradėsite šviesti Mano šviesa ir meile kiekvienam sutiktam savo kelyje.
Ir tai bus tiesiog natūrali Manosios meilės išraiška per jūsų veiklą bet kokioje jūsų gyvenimo sferoje. Ir šitoji veikla jau yra nuspalvinta jūsų sielos virpesiais, arba kaip jūs sakote, jūsų širdies virpesiais, kuriuos jūs nuolat gaunate iš Manęs per savo Minties Derintoją. Ir nors jūs vis labiau ir labiau tampate morontinio tipo savo siela-tapatybe, bet jūs vis tiek naudojate savo protą. Bet šis protas tampa vis daugiau ir daugiau sulietas su Jėzaus protu, su Visatos Motinos Dvasios protu, su jūsų Minties Derintojo protu, nes jūs imate jausti, kad esate viena.
Ir šitoji Vienovė padeda jūsų sielai-protui suprasti, jog iš viso nėra sunkių aplinkybių, nes su Manimi, jaučiant šitą pačią Vienovę dvasioje, viskas yra įmanoma. Bet dabar į šitą teiginį žvelgiate nebe kaip į teorinį teiginį, bet jūsų siela-protas tikrai tiki juo ir laiko jį kaip patį tikriausią iš visų tikriausių teiginių. Ir jūs pradedate veikti ir kalbėti kitiems, jog su Manimi viskas yra įmanoma, nes jūs pradedate patirti šitą pačią tiesą.
Tačiau šitą patyrimą taip pat suvokia jūsų protas, net ir jūsų žmogiškasis ego, kuris taip nepalenkiamai priešinosi tokios rūšies požiūriui į sunkią aplinką, bet dabar ima pasiduoti, nes ir jis gavo šitą įtikinantį įrodymą.
Ir tas atneša visuminę jūsų sielos-proto-širdies-dieviškojo-ego pergalę prieš jūsų žmogiškąjį-ego-protą-intelektą. Jūsų protą plečia ne tik gilesnės žinios, bet taip pat ir tas patyrimas Manosios meilės, kurią jūsų protas-siela jaučia ir patiria, kad pasidalintų ja su kitais.
Štai dėl ko kalbėdami apie žmogaus protą ir širdį jūs turite turėti galvoje tai, kad protas yra esminis asmenybės vystymuisi, o jūsų lygmenyje jūs iš Manęs turite naują ir ateities dalelę, kuri turi gimti iš dvasios – jūsų sielą. Ir kada ji kartą yra gimusi jau jos veikimo sąmoningame lygyje, tada jūsų žmogiškasis protas ima palaipsniui pasiduoti tam naujai gimusiam protui, jūsų ateities aš protui.
***
Mano mylimas Tėve, ačiū Tau už šitą mokymą. Jis buvo nuostabus. Dabar aš tikrai geriau suprantu, kaip mes galėtume pakeisti mūsų protą Jėzaus protu. Aš myliu Tave, Tėve!
-------
Mielieji,
tie, kurie studijuojate Urantijos Knygą atidžiai, tikrai galėsite geriau suprasti, kokia yra proto svarba mūsų augimui ir kaip jį susieti su širdimi ir siela.
Pamąstykime apie šį Derintojo mokymą atitrūkę nuo kasdienio šurmulio, pamąstykime apie tai savojo aš tyloje.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Arūnas
2010-01-27 12:39:12
Labai teisingai pastebėjai , Povilai , kad mes esame protėvių evoliucinis procesas .
Kiekvienas mes atstovaujame savo protėvių tobuliausią variantą , bet būna , kaip pats žinai , atstovaujame kartais ir blogiausią variantą . Mūsų visų proproprosenelių genetiniai kodai , užkoduoti DNR lastelių branduoliuose , yra ir fizinis ir dvasinis fizinių kūnų tęsinys , kuris ir atsispindi kiekvieno žmogaus šiandieninėje žemiškojoje egzistencijoje . Kiekvienas žmogus turėtų labai gerai atminti , kad tai kas tu dabar esi , esi paprasčiausiai fizinis žmogus su begaliniu prosenelių DNR kodu ir esi pratesėjas jų minčių ir svajonių . Tačiau žmogus yra ir dvasinė būtybė , o tiksliau , tai būtybė su labai perspektyviomis dvasinėmis sielos užuomazgomis , kurias gali nepaprastai išvystyti iki aukšto dvasinio intelekto , bet gali ir viską prarasti tiek fiziškai , tiek ir dvasiškai . Povilai , nors mes ir esame veidrodys visų prosenelių , bet Dieviškos dvasios apdovanoti , kuri yra žmoguje , mes turime visas galimybes eiti ir šviesti savo asmeniniu pavyzdžiu ir kurti savo asmeninį gyvenimo kelią , bet mūsų protų genetika , iš praeities , visvien vaidina labai svarbų vaidmenį tiek sąmonėje , tiek ir mūsų pasąmonėje . Tačiau savo valia ir savo norais ir troškimais , mes esame savo likimo kalviai .
Petras
2009-12-23 20:13:49
Petrai,
Ar nebūtų sunku pakomentuoti "pamatai ne tik asmenį , bet ir begalybę visų jo gyvenimų". Juk mano veide turi būti tik mano gyvenimas? Aš esu savo charakterio kūrėjas ir šeimininkas. Ar mano veide taip pat matosi mano protėvių evoliucinis procesas? Ko gero matosi. Tačiau mano valia ir pastangos ir mano atsivėrimas Kūrėjui formuoja manąjį charakterį, ne mano protėviai. Kokia būtų to sakinio mintis?
Povilas L.
2009-12-23 15:37:12
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.