Forumas: temos peržiūra
Rojaus Trejybės gyvasis veikimas
Rojaus Trejybė veikia vos tik mums išreiškus bent menkiausią jos veikimo pasireiškimo norą. Net ir neįtikėjusio, ar, tiksliau, dar menkai tikinčio žmogaus noras veikti drauge su Rojaus Trejybe yra patenkinamas ir net su kaupu.
Rojaus Trejybe aš tikiu, bet mano tikėjimas dar seklus, aš nebendrauju su ja tiesiogiai, nepriimu tiesiogiai jos mokymų. Pripažįstu, kad per mažai pastangų tam dedu. Bet bendro veikimo su Rojaus Trejybe patyrimai labai stiprina mano tikėjimą ir gilina įtikėjimą. Kiekvieną dieną aš tikiu ir vis giliau ir giliau.
Ir kaip gi netikėti, jei vyksta tai, kas anksčiau negalėjo vykti. Negalėjo vykti žmogaus mąstymu.
Istorija, kurią noriu jums papasakoti prasidėjo seniai – prieš penkiolika metų, man besilaukiant pirmagimio. Mano nėštumą prižiūrinti gydytoja į mano pasąmonę įkalė keletą „nekaltų“ pastebėjimų, tokių kaip „šitą jūs pagimdysite, bet kaip su kitais bus, neaišku“, „šeimoms, turinčioms skirtingo rezuso kraujo grupes, sunku susilaukti daugiau vaikų, reikia daryti bent 5 metų pertraukas“ ir panašių. Šios žinutės, be abejo, neišnyko be pėdsakų – jos saugiai nugulė mano pasąmonės lentynose, laukdamos tinkamo momento pasireikšti.
Savo pirmagimį pagimdžiau labai jauna – dvidešimties, dar universiteto studente būdama, todėl apie kitus vaikus net negalvojau. Po aštuonerių metų pasijutau besilaukianti vėl. Labai apsidžiaugiau. Tik ši laimė truko 3 savaites. Ta pati gydytoja, po savaitės stebėjimo nustačiusi, kad nėštumas nesivysto, mestelėjusi frazę „nieko gero nebus su šituo jūsų nėštumu“, išsiuntė į Antakalnio klinikas. Ten mane „pradžiugino“ kad suspėta laiku, nes galėjau netekti gimdos. Nesigilinau kodėl, tiesiog žmogiškai apsidžiaugiau, kad liko bent teorinė galimybė susilaukti vaikų.
Prasidėjo antrasis istorijos etapas, kainavęs nemažai sveikatos, nervų, tačiau ir padėjęs daug ką suvokti.
Beveik penkerius metus mane valdė pastojimo manija. Buvo daryta įvairiausių tyrimų, gerta hormoninių vaistų, daug laukta ir nusivilta. Iš esmės tyrimai buvo geri, medicininių nevaisingumo priežasčių kaip ir nebuvo. Aš mintyse pradėjau kaltinti vyrą, kad jis mažai juda, nuolat sėdi prie kompiuterio, rūko ir todėl mes nesusilaukiam vaikų. Priekaištavimas vyko tik mintyse, nes jau buvau suvokusi, kad mes neturim auklėti kitų žmonių (neskaitant savo vaikų), kad kitų žmonių poelgiai yra tik jų reikalas ir, kad kitų žmonių poelgiai gali būti geri, net jei tau jie atrodo blogi. Tačiau, tai ne šios istorijos dalis.
Pradėjau mąstyti, kad gal man neskirta savęs realizuoti šeimoje, gal aš turiu atlikti kitokią funkciją. Susitaikymas su antriniu nevaisingumu (pasąmonės „perliukas“) atėjo drauge su Urantijos knyga. Atradusi Urantijos knygą, atradau save. Skaitydama ją kas kartą suvokdavau, kaip labai man jos reikėjo ir, kad tai, kas joje parašyta yra tikrų tikriausia tiesa.
Po metų skaitymo (2010 m. spalio mėn.) išdrįsau ateiti į Mokytojų namuose vykstančius Urantijos grupės užsiėmimus. Ir drąsiai galiu teigti, kad nuo tada prasidėjo tikrasis mano gyvenimas.
Rojaus Trejybė mus veda Gyvuoju patyrimų keliu. Tą aš greitai suvokiau ir priėmiau. Suvokiau, kad kiekviena diena, kiekviena akimirka turi būti gyvenama su Rojaus Trejybe.
Nuolatinį budrumą, nuolatinį ryšį su Rojaus Trejybe išlaikyti labai sunku. Ir dar dabar, nors daug kartų per dieną ją prisimenu, ryšys su Rojaus Trejybe nėra nuolatinis.
Nuostabiausia mano šiandieniniame gyvenime yra patyrimai su Rojaus Trejybe. Jie prasidėjo nuo skausmo malšinimo malda.
Rytą vakarą prašiau ir prašau Rojaus Trejybės būti su manim, kviečiau ir kviečiu veikti kartu visuose mano darbuose, kviečiau ir kviečiu gyventi mano gyvenimą, norėjau ir noriu būti įrankiu Rojaus Trejybės rankose.
Vieną vakarą aš meldžiausi Rojaus Trejybei, kad padėtų mums su vyru sukurti naują gyvybę, prašiau mums tapti bendrakūrėjais. Po tos maldos gavau nuostabiausią patyrimą savo gyvenime – manyje užsimezgė gyvybė, mes kartu su Rojaus Trejybe pradėjome naują gyvybę!
Pirmasis labai sunkus nėštumas, buvęs nesivystantis nėštumas nepraėjo be pėdsakų, nors buvau susitaikiusi su mintimi, kad daugiau vaikų neturėsiu. Mane pradėjo užvaldyti baimė, kad nesėkmė gali pasikartoti. Bet vos tik tokia mintis šmėsteldavo aš iš karto kreipdavausi į Rojaus Trejybę, prašydama auginti šitą vaikelį, kurį drauge pradėjome. Nuolat kartojau, tai tavo vaikas, mylima Rojaus Trejybe, aš prašau augink jį. Ar gi mylintys tėvai neatsiliepia į savo vaikų prašymus. Atsiliepia. Rojaus Trejybė ne tik, kad užaugino vaikelį, bet ir padėjo man jį nešioti – nėštumo nejaučiau visai. Jei ne akivaizdūs fiziniai pokyčiai, būčiau galvojusi, kad nėštumą įsivaizduoju.
Ne viskas vyko sklandžiai. Mano pasąmonė žėrė ir žėrė „išmintį“ sukeldama net ir fizinį diskomfortą.
Visi žino nėštumą lydinčius negalavimus – pykinimą, miego trūkumą, tynimą. O, jų yra ir daugiau. Panaršius internete jų galima aptikti daugybę. Tuomet ir prasidėjo – mane pradėjo pykinti, užgulė nosį, pradėjau beveik nuolat jausti nuovargį ir miego trūkumą, įsibaiminau, kad gal reikia gerti kokius nors vitaminus. Po poros savaičių atsikvošėjau ir pasakiau sau liautis galvoti nesąmones. Juk šis vaikelis pradėtas su Rojaus Trejybe, Rojaus Trejybė padės jį išnešioti. Šis vaikelis auginamas Rojaus Trejybės meile, kurios daug per tą vaikelį gaunu ir aš, todėl visi negalavimai yra ne iš Rojaus Trejybės, o pasąmonės sukurti barjerai. Vos tik ši mintis pasirodė, visus blogumus kaip ranka nuėmė. Viską, net ir kojų tynimą. Man beliko tik dėkoti ir dėkoti Rojaus Trejybei už jos liejamą meilę, už sveikatą, ramybę ir viską, ką ji man duoda.
Pasitikėjimas Rojaus Trejybė nebuvo toks gilus, kad vien tik jos globai atsiduočiau, todėl nėštumo laikotarpiu lankiausi poliklinikoje. Tik žinojau, kad nevartosiu jokios chemijos ir, kad visi tyrimai, kuriuos tik man atliks bus geri. Galiu tik pridurti, kad jie buvo ne geri, o idealūs. Kiek man ką liepė gerti (folinę rūgštį, geležį) negėriau. Tačiau ir nesėdėjau rankas sudėjusi, stengiausi valgyti tokį maistą, kuriame daug šitų medžiagų, kad gera savijauta nesumažėtų, sportavau iki pat 39 nėštumo savaitės.
Pasikartosiu dar kartą, mano savijauta nuostabi, galiu miegoti kokia tik noriu poza, manęs nedusina, nevargina vaikelio judesiai.
Manęs ir šio vaikelio dar laukia vienas patyrimas – gimimo su Rojaus Trejybe patyrimas. Tikrai žinau, kad jis bus ypatingas ir palankus mums abiems. Tikrai žinau, kad Kūrinija laukia naujojo jos nario atėjimo ir šį Rojaus Trejybės vaiką į savo tarpą priims su džiaugsmu ir meile.
Prašydama Rojaus Trejybės pagalbos aš visuomet pagalvoju, kad būtinai paliudysiu Rojaus Trejybės pasireiškimą. Todėl kas kartą, gavusi patyrimą jį papasakoju. O pasakojimas apie šį, kaip daugelis pavadintų „stebuklingo“ pastojimo patyrimą, dvasinio nubudimo kryptimi pakreipė mano vyrą, anksčiau gana aršiai kritikavusį mano susidomėjimą Urantijos knyga. Kai aš išgirdau jo pasakymą: „tai kuo tu tiki, gal man sunkiai priimtina, bet yra labai gerai“, supratau, kad Rojaus Trejybės veikimas yra nepaprastas, kad mes mokomi nuolat, kad mes nuolat kviečiami pasukti Gyvuoju Rojaus Trejybės keliu.
Su meile
2011-11-22 08:52:17
Komentarai
Noriu su jumis pasidalinti nuostabia ir vaizdinga mintimi, kurią man mokyme perdavė Tėvas:„AŠ ESU kaip ĄŽUOLAS, vis giliau ir giliau įleidžiantis šaknis į kiekvieną tavo mintį, žodį ir veiksmą, per tavo nuoširdų atsivėrimą MAN.“
Kada aš išgirdau šią mintį, neužilgo man prieš akis iškilo galingas ąžuolas, žalia vešlia lapija, su daugybe stambių gilių, jau subrandintų vaisių. Net galėjau matyti atskirus dailios formos žalius lapus. Šis vaizdas kėlė žavesį, pakylėjimą, stiprybę, kad kilo mintis nupiešti jį. Man Rojaus Trejybė mokymuose buvo sakiusi, kad Jos perteikiamos mintys aukšto dažnio energetinių virpesių išraiška, įvairūs vaizdiniai yra vaizdinga mokomoji priemonė, praplečianti kūrinijos tikrovę per mums suprantamus daiktus, objektus, reiškinius. Ir tuo pačiu tai paskatinimas, priverčiantis mūsų protą giliau susimąstyti, ieškoti atsakymo kreipiantis į Rojaus Trejybę. O kada esame nuoširdūs ir atkaklūs, atsakymą būtinai atrandame.
Išplėsiu šią Tėvo perteiktą mintį.
Rojaus Trejybės atradimas ir pajautimas savyje yra kaip gilės sėklos sudygimas derlingoje žemėje. Kiek turėjo praeiti laiko, kol subrandinta gilė pateks į tinkamą dirvą, kad galėtų subrandinti savo daigą, tiek ir žmogus, klaidžiojęs daugybėje takelių, patyręs daugybę sunkumų, perėjęs daugybę sankryžų galiausiai atranda patį tiesiausią kelią – GYVĄJĮ ROJAUS TREJYBĖS KELIĄ, nutiestą Rojaus Tėvų visai kūrinijai, ne tik mūsų planetai, nors pati šio gyvojo kelio pradžia prasideda mūsų planetoje Urantijoje. Ir šio kelio pirmeiviai esame mes urantai, pirmieji praminantys jį savuoju realiu patyrimu kartu su atrasta ir patiriama Rojaus Trejybe savo viduje.
Kaip mažas gilės daigelis išleidžia savo liauną stiebelį į šviesą, kaip jis trokšta saulės ir lietaus, kad tvirtėtų, taip ir kiekvieno iš mūsų dvasinė asmenybė yra iš tikrųjų ištroškusi GYVOJO ROJAUS TREJYBĖS VANDENS. Tik jis suteikia gyvybingumą ir reikalingą energiją, mus pamaitinančią, sustiprinančią, saugančią, globojančią, myluojančią. Kada mes esame dar maži savo dvasiniu ūgiu, mums kaip tam mažam daigeliui reikalinga nuolatinė gyva dvasinė šviesa, kurią geriame tiek, kiek atsiveriame visu savo nuoširdumu Rojaus Tėvams. Ir kuo nuoširdžiau ir giliau atsiveriame, bendraudami ir bendradarbiaudami su Jais, tuo daugiau ragaujame gyvojo vandens, tuo labiau stiprėjame dvasiniu ūgiu, o tai neabejotinai turi įtakos mūsų fizinio kūno sveikatai. Tačiau Rojaus Trejybė paskleidžia gyvąją energiją iš Savęs visai kūrinijai, nes ji absoliučiai vienodai reikalinga visiems ir kiekvienam. Nėra nė menkiausio tarpo, kurio nebūtų užpildžiusi Jos gyvybinga meilės energija.
Kaip mažas ąžuoliukas, iki kol užauga dideliu ąžuolu, yra plakamas vėtrų, alinamas saulės kaitros, šaldomas sniego ir šalčio pūgų, taip ir žmogus – Rojaus Trejybės sūnus ar dukra šiame gyvame kelyje patiria daugybe kliūčių, įvairių sunkumų ir iššūkių, kurie arba palaužia jį, arba dar labiau sutvirtina, priklausomai nuo gyvo ryšio tvirtumo.
Pagrindinė kliūtis, kurią aš patiriu, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra pasąmonės tarša. Juk joje talpinama tiek daug šiukšlių, prikauptų per kartų kartas, o dar ir šiame gyvenime patirtų įvairių skaudžių patyrimų, nuoskaudų, padarytų klaidų pasekmės. Iš jų neįmanoma išsilaisvinti per akimirksnį, tai ilgas ir nuoseklių pastangų reikalaujantis procesas. O pastangos pasireiškia Rojaus Trejybės garbinimu ir malda Gyvojoje Rojaus Trejybės Šventovėje, ir individualiai, Urantijos Knygos, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, AKIMIRKOS AMŽINYBĖS ir Rojaus Tėvų perteiktų mokymų studijomis, bei veikimu kartu su Rojaus Trejybe visų gerovės labui.
Kol nebuvau atradusi šio gyvojo kelio, tol ir supratimo visai neturėjau kas ta pasąmonė, sąmonė, kas yra Kūrėjas, kas esu aš, ir kitų daugybė nesuprantamų dalykų kirbėjo galvoje, kurie dabar jau suvokiami daug aiškiau ir plačiau, kad nebeklaidžioju tamsoje ir nežinioje kaip anksčiau, jau patiriu tvirtėjantį dvasinį pagrindą po kojomis – Rojaus Trejybę, savo tikruosius Dvasinius Tėvus. Tačiau neišvengiamai būna tokių pabangavimų, kad netikėtai dar iškyla baimė, nerimas, neryžtingumas, tada nusimenu ir susikremtu, kad štai dedu pastangas, bendrauju su Rojaus Trejybe, bet pasąmonė vis sukelia ir sukelia kliūtis. O tada prisimenu ką skaičiau Urantijos Knygoje, kokioje nuolatinėje baimėje ir nerime gyveno ištisos kartos, net iki šios dienos tebegyvena, kiek daug sukaupė ir perdavė mums tamsos per pasąmonę, o aš dabar vis daugiau patiriu ramybės, stiprybės, drąsos ir didėjančio ryžto veikti, taigi Rojaus Trejybės meilės galingą poveikį per gilėjantį atsivėrimą vis stipriau jaučiu savyje. Vien pažvelgusi atgal į kelerių metų praeitį matau nuostabius pokyčius savyje, ir tai mane džiugina, stiprina. O kada visgi apninka pasimetimo akimirką abejonės, nepasitikėjimas, aš greitai nuoširdžiai kreipiuosi į Rojaus Trejybę, o Ji užlieja meilės energijos banga ir suteikia atitinkamą mokymą, paaiškinantį man nesuprantamus dalykus, situacijas, ir nuolat paragina BŪTINAI IR TOLIAU DĖTI NUOSEKLIAS PASTANGAS einant gyvuoju keliu, dar DAUGIAU ATSIVERTI, nes kito gyvo kelio nėra, kaip tapti vis labiau mylinčia, stipria, drąsia, veiklia, ramia, kantria, teisinga, išmintinga. Ir tada pajuntu tokių JOS perteiktų minčių gelmę ir prasmę, kad atsitiesiu ir vėl toliau imu kantriai dėti pastangas, vėl daugiau bendrauju su Rojaus Trejybe, ir pajaučiu begalinę meilę ir dėkingumą Jai, stipresnį artumą Jai. Per gilesnį atsivėrimą ir pajuntamas stipresnis dvasinis impulsas, jis sukelia norą veikti, o veikiant ima tirpti baimė. Šitokiu būdu valosi užteršta pasąmonė, šviesėja sąmonė, rimsta žmogiškasis protas ir palaipsniui įsiviešpatauja dvasinis protas, gilėja kosminė įžvalga, skvarbėja dvasinis žvilgsnis.
Štai toks šis gyvasis kelias – kupinas iššūkių ir kliūčių, kuriuo einu ir negaliu sustoti, nes nenoriu, ir jau iš patyrimo žinau, kokios pasekmės būna sustojus, ir kaip po to būna dar sunkiau pakilti ir išsitiesti visu dvasiniu ūgiu, jaučiant dieviškąjį orumą savyje. O tai patiriama būsena, ne šiaip žodžiai. Urantai negyvena tik žodžiais, jie GYVENA dvasine būsena, kurią išreiškia meilė, nuoširdumas, ramybė, teisingumas, pilnatvė, pakylėjimas, tvirtumas, drąsa, pasitikėjimas, ryžtas, palaima, sveikata. Tik per nuolat gilėjantį atsivėrimą patiriame savyje šių žodžių tikrąją vertę ir naują kokybę, iki šiol dar niekada nepatirtą, nesuprastą. Nes dabartinė žmonija iškreipia visas vertybes ir jų tikrąsias prasmes, nes niekas iki šiol jos nemokino, kad amžinosios vertybės, tikroji dvasinė kokybė pasklinda iš visos kūrinijos Tobulumo Šaltinio – Rojaus Trejybės.
Galime įsivaizduoti arba prisiminti, jei esame patyrę, kaip galingai atrodo didelis ąžuolas, savo šaknimis tvirtai įsišaknijęs žemėje, savo plačiomis šakomis sudarantis malonų pavėsį karštą vasaros dieną bei apsaugantis nuo audrų ir vėtrų po juo besislepiančius. Tai argi mūsų gyvas įtikėjimas nėra panašus į šitokį ąžuolą? Kuo mes giliau ir nuoširdžiau atsiveriame Rojaus Trejybei, tuo daugiau Ji mus užpildo SAVIMI, tuo labiau mes tvirtėjame ir atsiskleidžiame kaip nuostabios dvasinės asmenybės, suteikdami pagalbą jos ieškantiems, paskleisdami gyvąją šviesą jos ištroškusiems. Mūsų gyvas įtikėjimas yra mūsų STIPRYBĖ. Mūsų gyvas įtikėjimas yra atgaiva pasimetusiems ir nusiminusiems. Mūsų gyvas įtikėjimas yra brangiausias turtas iš Rojaus Trejybės, kuris niekada neišseks, o tik didės, priklausomai nuo jo gelmės.
Štai kokia Tėvo man perteiktos vaizdingos minties esmė – tik per nuoširdų ir gilėjantį atsivėrimą patiriame Rojaus Trejybės gyvą buvimą mumyse, ir tai ima atsispindėti mūsų mintyse, žodžiuose ir atliekamuose veiksmuose visų gerovės labui, ir iš meilės.
Su meile,
Jurgita
2013-11-19 22:18:23
Mielieji, šiandien šiandien grįždamas iš Kauno traukiniu po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje patyriau nuostabų epizodą.
Kai įlipau į traukinį jis buvo beveik tuščias, ir tuoj pat nustebau, kad to dar neteko matyti vykstant į Vilnių, nes tokiu metu sekmadienį į Vilnių važiuoja labai daug studentų. Kai iki išvykimo teliko vos kelios minutės netikėtai priplūdo į vagoną jaunimo, tarsi būtų kas pakėlęs vožtuvą, ir vandens lavina užtvindė rezervuarą. Kai mat visos vietos buvo užimtos, pasklido juokavimo garsai, iki tol vyravusi tylą tuoj pat dingo.
Šalia manęs atsisėdo viena grupė vaikinų ir merginų. Jų buvo šeši ar septyni. Jie gyvai aptarinėjo užuominomis praėjusios nakties patyrimus, buvo aišku, kad jie visi praleido naktį drauge, pilną linksmybių, kaip jas supranta dabartinis žmogaus materialus protas. Buvo AKIVAIZDU, KAD KAI KURIEMS ALUS NEVISIŠKAI DAR BUVO IŠGARAVĘS.
Priekyje manęs sėdėjo penkių merginų grupelė, dar jaunesnių negu aplink manę atsisėdusieji.
AŠ UŽSIMERKĘS GARBINAU ROJAUS TREJYBĘ, MELDŽIAUSI. Po kurio laiko ėmiau melsti, kad Rojaus Trejybė mane aktyviau panaudotų pagal mano šviesos lygį ir kvalifikaciją, kad šviesa kuo daugiau pasiektų mano kitų dvasios brolių ir sesių vidų, kad man šitos šviesos nereikėtų laikyti vien tik savyje, kad aš stipriau pajausčiau Rojaus Trejybės vedimą iš vidaus.
Alaus tema vienoje grupėje vis stipriau ėmė rėžti mano dvasinę klausą, kaip ir kitoje grupėje tuščių pokalbių nuotrupos.
Ir man perskrodė galinga mintis - APŠVIESK ŠIUOS JAUNUS ŽMONES RYŠKESNE ŠVIESA, KURIOS JIE NEPAŽĮSTA, NIEKO NEŽINO APIE JOS BUVIMĄ JŲ PAČIŲ VIDUJE.
Aš žvilgtelėjau į šiuos jaunus vyrukus ir merginas, ir save nuraminau, kad jie perdaug užsiėmę savo patyrimų aptarinėjimu, jie tiek įsitraukę į tai, kas jiems labai gyva, nes neseniai patirta, ir jų protas nebus toks imlus tokiai šviesos informacijai.
Aš toliau meldžiausi, kad stipriau įsisavinčiau Rojaus Trejybės suteikiamus mokymus. Ir vėl toji galinga mintis - prakalbink šiuos jaunus žmones.
Žvilgtelėjau į vieną grupę, į kitą, jie visi gyvai šnekėjosi, turėjo savo užsiėmimus.
Jau privažiavome ir Pravieniškes. Ir vėl mintis - perteik jiems šviesą. Ir tą pat akimirką jau žinojau, KĄ TURIU DARYTI.
Iš kuprinės išsiėmiau Pagrindinės Visatos paveikslėlį, kur pavaizduotos septynios Supervisatos, skriejančios apie Kūrinijos geografinį Centrą - Rojų - ir dar keturi išorinės erdvės žiedai, kuriuose vyksta šiuo metu energijos viesulai, ir kur bus organizuojamos naujos Visatos.
Savo galingu balsu paklausiau - Ar matėte tokį paveikslą? Visi tuoj pat nuščiuvo, nebuvo nė vieno, kuris būtų nepanoręs pamatyti, ką rodau. O kas čia? - išgirdau vieno klausimą. Ir aš garsiai ėmiau jiems aiškinti ir apie mūsų planetą, ir apie apgyvendintas kitas planetas, ir apie Kūrėją, kurį sudaro ROJAUS TREJYBĖS TRYS ASMENYS, IR APIE PATĮ ROJŲ, ir apie mūsų gyvenimo prasmę, ir apie mūsų prisikėlimą, ir apie Jėzaus evangeliją. Rodžiau šį paveiksliuką ir jaunesnių merginų grupei, kad ir jos pamatytų, ir kalbėjau labai garsiai, kad visame vagone būtų girdėti. Buvo ir tų jaunuolių tokia nuoširdi reakcija, kad jie susibūrė aplink mane, jog net konduktoriui buvo sunku pro mus praeiti. Jie nuoširdžiai manęs klausė daug įvairių klausimų, tarp kurių buvo ir toks - iš kur tai žinau. Dalį iš apreiškimų, dalį iš savo asmeninio patyrimo su Rojaus Trejybe, Kurios Asmenis galima atrasti savyje, ir Kuriuos aš atradau, todėl tai ką sakau YRA TIESA, ir ją kiekvienas gali patyrimu asmeniškai patikrinti.. Aš aiškinau i apie Rojaus Trejybės atradimą, Minties Derintojo veikimą mirtingojo prote, apie sudvasinto dieviškojo proto veikimą žmoguje, apie gimimą iš dvasios, ir meilės būseną. Manęs klausė, KODĖL AŠ TUO SUSIDOMĖJAU IR KUO AŠ DABAR DIRBU. Aš AIŠKINAU, APIE TELEVIZIJOS UŽGROBIMO AKIMIRKAS, NES TEN AŠ DIRBAU TUO METU, IR MAN KILUSĮ KLAUSIMĄ - AR YRA KOKIA NORS PATEISINANTI PRIEŽASTIS KITO ŽMOGAUS FIZINĮO KŪNO NUŽUDYMĄ, ir nesugebėjimą atsakyti į tokį klausimą taip, kad atsakymas mane būtų PATENKINĘS, ir tokiomis dvasinio lūžio akimirkomis ir ėmiau sąmoningai žengti DVASINIU keliu. Aš jiems aiškinau ir apie Rojaus Trejybės GYVĄJĄ religiją, ir jos skirtumą nuo visų dabar pasaulyje egzistuojančių RITUALINIŲ religijų, apie Rojaus Trejybės GYVĄJĄ šventovę, ir apie ALAUS ŽALĄ. Manęs paklausė, o ką aš dabar dirbu - Rengiu dvasinius mokytojus. - Ar kunigus? - Ne ne kunigus, tai daug daugiau negu kunigai, nors aš irgi vedu gyvąsias pamaldas, ir dabar grįžtu iš Kauno, kur atvažiuoju kas antrą sekmadienį, o Vilniuje gyvosios pamaldos vyksta kas šeštadienį, ir nėra jokių ritualų. - Tikrai įdomu, O kur vyksta pamaldos Kaune. - Pasakiau adresą, ir Vilniuje paaiškinau, kur vyksta mūsų gyvosios pamaldos. Ir buvo toks susidomėjimas, kad net išsprūdo vienai merginai, kad tikrai būtų įdomu nueiti grupelei į tokias pamaldas.
Jų domėjimasis buvo toks NUOŠIRDUS, jų veidai rodė ne nuovargį ar įtampą, bet spinduliavimą.
Mes net nepastebėjome, kad jau ir Vilnius. Aš paklausiau, ką jei veikė Kaune? - Buvome atvažiavę su klase į savo vieno draugo gimtadienį. - O kur mokotės - Licėjuje, dvyliktoje klasėje. Šalia manęs sėdėjęs vaikinas pasakė, kad jis vienuoliktoje klasėje. Aš taip pat pasakiau, kad žinau šį licėjų, nes jame mokėsi mano sūnus. - Ar jį ir baigė? - tuoj sekė klausimas - Ne, sugrįžo ir baigė Salomėjos Nėries mokyklą.
Vakar Marija man šventovėje davė didelę dėžę Danijoje keptų sausainių, kad pasidalinčiau su savo Labradore Hola. Kai po pamaldų Vilniuje dar užėjau į Norfos parduotuvę nusipirkti sojos miltelių pieno, tai vis niekaip negalėjau surasti, kur jie padėti, tad beieškodamas, nugirdau dvi moteris bedejuojančias, kad nieko nepadarysi, toks jau jos likimas... Anksčiau buvo jumoro žurnalas Šluota, ir toks skyrelis - Čia priėjo Kindziulis - kur jis prie dviejų besišnekančių prieina ir paleidžia frazę su savo išmintimi - Tai ir aš kaip mat tariau joms TIESIAI ŠVIESIAI, BE JOKIŲ ĮŽANGŲ - MŪSŲ VISŲ LIKIMAS - PATEKTI Į ROJŲ. IR TOKĮ LIKIMĄ MES GAVOME IŠ ROJAUS DVASINIŲ MŪSŲ TĖVŲ - ROJAUS TREJYBĖS - O TAI, KAD ŽMOGUI KAS NORS NEPASISEKĖ, NET KAŽKAS TRAGIŠKO ĮVYKO, KĄ ŽMOGUS IR PAVADINA TOKIU SUNKIU LIKIMU - TAI TIESIOG PASEKMĖ TO ŽMOGAUS GYVENIME PADARYTŲ SPRENDIMŲ IR ŽINGSNIŲ JUOS ĮGYVENDINANT, O ROJAUS TREJYBĖ NIEKO NEBAUDŽIA, KAD MŪSŲ GYVENIMĄ APSUNKINTŲ, AR NET NAIKINTŲ MIRTIMI, NES ROJAUS TREJYBĖ SKLEIDŽIA VISAI KŪRINIJAI VIEN TIK REALIUS MEILĖS VIRPESIUS TIK MYLI. Aš joms apie penkiolika minučių aiškinau platesnę tikrovę, negu jos ją suprato iki tol, kol man vis tik reikėjo EITI TOLIAU IEŠKOTI SOJOS MILTELIŲ PIENO IR VAŽIUOTI NAMO IŠVESTI MANO LABRADORĘ LAUKAN. Galų gale suradau ko ieškojau, grįžau namo, išėmiau iš kuprinės visus pirkinius, o štai tuos sausainius, buvusius kurpinės kitame skyriuje visiškai užmiršau išsiimti. Ir juos atradau tik traukinyje, važiuodamas į Kauną. Pamaniau kad juos padėsiu ant bendro stalo po gyvųjų pamaldų. Tačiau tuo pačiu nusprendžiau, kad pusę jų paliksiu savo Labradorei, nes Marija juos duodama man ir pasakė, kad pasidalinčiau ir su savo šuneliu. Tad atidariau traukinyje dėžutę ir tvarkingai - popieriukuose - sudėtus sausainius padalinau perpus. Tad vieną pusę padėjau ant bendro stalo, o kitą pusę vežiausi atgal į Vilnių. Ir dabar jau beveik privažiavus Vilnių prisiminiau šiuos sausainius, ir išėmęs iš kuprinės atidariau dėžę ir pasiūliau VISIEMS PASIVAIŠINTI. Buvo malonu, kad visi, kurie atidžiai klausėsi mano aiškinimų paragavo ir sausainių. Tuo tarpu toji kita grupelė jaunesnių merginu, kurioms maždaug po šešiolika metų nelabai domėjosi mano aiškinimu, ir jos visos sausainių atsisakė, nors ir joms asmeniškai pasiūliau visoms. TAČIAU JŲ VIDUJE BUVO DAUGIAU BAIMĖS.
Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL atidaviau Kauna, nors dabar būtų labai pravertęs. Tačiau turėjau Rojaus Trejybės apreiškimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ. Ją pasiūliau dovanų. Ir tuoj pat vienas vaikinas panoro ją paimti. Jam ir padovanojau. PASAKIAU, KAD MŪSŲ SVETAINĖJE YRA VISOS KNYGOS, IR ŠVIESA, O FORUME MANO MOKYMAI - MANO VARDAS ALGIMANTAS. Ir dar surasite vieną mano parašytą knygą - KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS, nes jiems aš kalbėjau ir apie krikščionybės susiskaidymą į ritualines sektas, tarp jų ir katalikų sektą.
Tas, kuris paėmė AKIMIRKOS AMŽINYBĘ, tuoj ėmė vartyti. Viena mergina pastebėjo, kad jų šiandien laukia dar vienas gimtadienis, tad, kai jie pasieks tam tikrą lygį, tada šią knygą skaitys garsiai.
DVASIOS SĖKLA SURAS DIRVĄ NUOŠIRDŽIOJE ŠIRDYJE NET IR GIMTADIENIO BALIUJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,.
Algimantas
2013-11-17 23:01:05
Mieli broliai ir sesės dvasioje, noriu su jumis pasidalinti savo patyrimais ir pamąstymais, gal ir jūs prisidėsite po to?
Mes visi vis pasakojame kaip atsiveriame ir kokius nuostabius patyrimus patiriame gyvendami su Rojaus Trejybe, tarp ju ir as. Bet paskutines keletą dienų aš turėjau kiek kitokį patyrimą. Aš kaip sakome įkritau į duobę,į dvasinę duobę čia turiu omeny. Tai tikrai ne koks jausmas kada tu tiesiog pajunti jog viskas aplink tave griūva ir tai tu pats esi tas kuris skleidi žemo dažnio energetinius virpesius į aplinką, tuo pakenkdamas kitiems dvasios broliams ir sesėms, kurie natūralu reaguoja į tavo tokią buseną. Pavyzdžiui tavo pačio vaikai, jie juk dar labiau pažeidžiami žemų virpesių negu suaugusieji. Tai štai, paskutines dienas aš buvau tame nuopolyje ir kas gi man beliko? Mes puikiai žinome ką turime daryti ir aš žinoma kabinausi į Rojaus Trejybę kaip skęstantis šiaudo –yra toks pasakymas, ar ne? Aš kreipiausi į Rojaus Trejybę ir vakar vakare man mokymą suteikė Begaline Dvasia –Motina -Sesė. Ir žinote,ka? Ji mane pagyrė, pasidžiaugė manimi, kad aš sunkias man akimirkas, kada jos kartais būna, kreipiuosi būtent į juos, Tris Šaltinius ir Centrus , kad man būtų suteikta pagalba per mano pačios atsiverimą jiems, kuris yra tuo metu ženkliai susilpnejęs. O aš sėdžiu ir mąstau, dabar kada aš jaučiuosi tokia nepasitikinti savo jėgomis ir tuo ką darau ir kokius virpesius skleidžiu į aplinką dėl tokios prastos savo būsenos, Begaline Dvasia mane giria! Ir man sako, kaip labia mane myli. Įsivaizduojate kaip gera tai pajusti tokią akimirką ir kokia begalinė meilė sklinda iš mūsų TIKRŪJŲ TĖVŲ, visiems, visokiems ir nuolatos.. Aš nusiraminu ir toliau su malonumu klausausi mokymo, kuriame esu sustiprinama ir dar man Begalinė Dvasia-Motina -Sesė pasako, kad nuo dabar mano būsena pasitaisys ir kad tai yra mano pačios pastangų dėka užsidirbtas nuopelnas. Kada aš anksčiau buvau gilioje dvasineje duobeje, tai truko žymiai ilgiau ir aš tikrai jutau skirtuma tarp to, kaip aš jaučiuosi dabar būdama toje pelkėje ir tada prieš kokius pusantru metu. Mano pasitikėjimas Rojaus Trejybe nors ir būnant tokioje nekokioje padėtyje vistiek giliai viduje BUVO. Aš tai tikrai jutau ir dėl to žinojau, kad pagerėjimas tikrai ateis be skaudesniu pasekmiu. Aš džiaugiuosi savo gilėjanciu pasitikėjimu Rojaus Trejybe, nors ir suklupus. Tada aš dar labiau į JĄ kabinuosi, o ji pagalbą visada mums suteikia.
Kada aš baigiau bendrauti su Begaline Dvasia atsitiko taip kaip ji man ir pasakė. Aš pajutau akivaizdų pagerėjimą savo būsenos , kuris įvyko per akimirką. Aš sėdžiu ir galvoju, taip staigiai, tai bent? Žinoma pajutau didžiulę padėką, nes buvimas duobėje yra tikrai skaudus dalykas. Ir kas liūdniausia tai veikia ir aplinkinius.
Man šis patyrimas yra labia svarbus , kaip iš sunkios padėties į kuria įpuoli dėl savo pačio neišmintingų sprendimų-nors prieš kiek tai laiko man Rojaus Trejybe sakė: ”leisk man už tave spręsti ka daryti” -galima greitai pakilti, jeigu yra pasitikėjimas Rojaus Trejybe ir nuoširdžios pastangos kreipiantis į ją kaip į asmenį, geriausią draugą, kaip į šalia esantį ir pati brangiausią. Tokia man yra Rojaus Trejybė. O kas daugiau mane supras taip kaip supranta JI? Kas daugiau man padės jeigu ne JI? Kas mane pažįsta geriausiai ir žino ko man reikia būtent šią akimirka? Tai tik ir TIK ROAUS TREJYBE. Aš tuo patikėjau dar kartą. Ir kaip nuostabiai, žinokit ji mane atvedė prie šio kompiuterio dabar, kad parasyčiau šį savo patyrimą ir jums, metusi visus savo darbus, tiesiog aš spausdinu tai, ką ji nori, kad aš jums parasyčiau. Tai tas nuostabus jausmas, kai tau pačiam neeikvojant energijos giliems ir ilgiems apmąstymams , o ka gi dabar čia man parašius? Tai atlieka Rojaus Trejybė ,o aš tik jos įrankis.
Aš vėl jaučiuosi pakylėta dvasioje. Mane be galo džiugina, kada aš galiu pasidalinti savo patirtimi su jumis, mielieji. Tai nuostabus jausmas ir telydi jis ir jus mylimi broliai ir seses dvasioje.
Su meile,Vita
vvita
2013-10-04 12:00:18
Prisimenu, kažkurioje pradinės mokyklos klasėje, mokėmės skaityti sudėtingesnius, rimtesnius apsakymus. Gaila, kad neprisimenu to apsakymo autoriaus. Šiuo momentu tie apsakymai man asocijuojasi su Levo Tolstojaus mažais veikalais, skirtais mokyklinukams. Taigi, tai buvo skaitinys apie stebuklinga žodį.
Vis gilesnis atsivėrimas Rojaus Trejybei per garbinimą - per dažnesnius vidinius pokalbius su dieviškųjų Tėvų dvasios fragmentu mūmyse, ateina ir toks suvokimas: mes ir dabar, sulaukę garbaus amžiaus, taip pat, žinome tą STEBUKLINGA ŽODĮ; mes žinome daug STEBUKLINGŲ ŽODŽIŲ, tokių žodžių, kurie mus suvienija, o ne skiria.
Be galo malonu girdėti, kai tavo sielos brolis ar sesė apie tave atsiliepę šiltai, įterpdamas STEBUKLINGA ŽODĮ. Na, o jeigu įterpe, dar, ir savo širdies meilės impulsus - tuos pačius Trejybės paskleistus, širdimi savąją, sugertus - efektas neišpasakytas.
Pajunti, kad į užmarštį nueina nesusipratimai, užsimiršta tai, kas nebuvo dievišką; tokiems, broliui ar sesei, norisi pasakyti daug, daug STEBUKLINGŲ ŽODŽIŲ; atsiranda troškimas pasiųsti galinga Trejybės meilės srautą.
Ne visi išgirstam širdimi, dauguma iš mūsų, vis dar girdim ausimis. Nepagailėkim STEBUKLINGŲ ŽODŽIŲ, nuspalvintų Trejybės meilės virpesiais.
Gero vakaro visiems ir Rojaus Trejybės palaimos.
Su meile,
IRENA
2013-09-20 19:26:34
Mieli broliai ir seses dvasioje,noriu su jumis pasidalinti dar vienu patyrimu,patirtu šiandiena.Kokia musu dvasine busena -priklauso nuo daugelio aplinkybių,bet svarbiausia nuo to,kiek mes esame atsivere Rojaus Trejybei.Kiek mes esame nuoširdus ir atkaklūs gyvąjame kelyje.As visa sia savaite jauciau kad viskas yra lyg ir gerai-bet...vis tas „bet“.As cia kalbu apie dvasinį savo vidų.Juk mes kiekvienas,jeigu esame nuoširdus su savimi,tai neapgaudinėdamas saves galime kažkiek matyti savo dvasini augimą arba,kad yra tas „bet“.Tas neapleidžiantis jausmas,kad turi įdeti daugiau pastangu dvasiniam gyvam rysiui su Rojaus Trejybe labiau sutvirtinti.Taigi,taip jauciuosi -jauciausi ir aš .Busiu sąžininga su savimi ir jumis jeigu parasysiu,kad vis tik toks jausmas apie kuri rašau mane lydėjo jau kuri laika,maždaug nuo praeitu metu rudenio,kada buvau nescia ir del koju nuolatinio tempimo buvo metas ,kad net negarbinau Rojaus Trejybes nes paprasčiausiai neišeidavo.Fizinio kuno negalavimas vis tik buvo didelis trukdis.Toks didelis,kas po šio trukdžio sugrįžti į ten kur buvau man prireike kažkur pusės metų.Kada as tik pradėjau eiti siuo keliu ir dar turėjau tik du vaikus ,jiems užmigus pietu as daug bendraudavau su Rojaus Trejybe,mane lydėjo daugybe nuostabiu patyrimų butent tų pokalbių metu.Bet gimus trečiam vaikui,tu pietų kada buvo kaip as vadinau „mano su Rojaus Trejybe laikas“neliko.O man to trūko.As visa sį laika tai prisimindavau ir troškau patirti tai ka patirdavau, tą dar tvirtesnį su Rojaus Trejybe rysį.Sią savaitę as kasdieną kažkaip ypatingai daznai garbinau Rojaus Trejybe individualiai.Jauciau-man to labai reikia.As trokštu gilesnio,tvirto ir nuolatinio rysio su Rojaus Trejybe,tam ir dedu pastangas ,viską Jai išsipasakodama ir aptardama man rūpimus klausimus su Ja. Šiandien ,kaip ir visą savaitę as vel daug kartu garbinau musu Tikruosius Tevus.Bet mane viduje jau nuo vakar trauke įsijunkti foruma ir atsiversti kažkuria ankstesnę temą.Kurią as nezinau,nes as tiesiog atsiverciu tą temą kurią mane veda is vidaus ir as randu joje tai ko man ta akimirka labiausiai reikia.Taip buvo ir šiandieną.As perskaičiau temą“musu gyvasis kelias-tai musu pradziu pradžia į musu amžinosios ateities neatskleista-kol kas-misiją ateities visatos amžiuje“.Ir randu joje nusiraminima.Ir dar tiek informacijos,kad visiskai neatsimenu jog as buciau sia tema kada is viso skaičiusi,o as juk visas skaičiau temas forume,nuo tada kai einu gyvuoju keliu.Dar labiau nustembu kai sios temos apačioje randu savo parasytą komentarą,kaip Tevas man sake,kad Jo suteikiami mokymai man yra pradziu pradžia,o pati Algimanto parasyta tema yra atsakymas i si Tevo man suteikta mokymą.Tai mane labai sustiprino,kaip ir visada radau tai ko man reikėjo tą akimirką.As vel pagarbinau Rojaus Trejybę ir padėkojau uz tokį manes sustiprinima,kad Ji vis mane kelia ,kelia ,kad tik as nenuleisčiau rankų.Taip ir dabar po mano maldos ir padekos Tėvas man pasake,kad as eičiau drąsiau ir ryžtingiau gyvuoju keliu ir dar daugiau.As buvau beeinanti i kita kambarį,nes išgirdau,kad Kotryna kuri miegojo,jau pabudo.Bet apsigalvojau,nes buvo dar taip gera po komunijos su Tevu,kad as likau sedeti sofoje ir toliau megavausi ta busena kuria jauti pabendravus su Tėvu.Taip as pajutau,kad tai buvo tik pradžia,as pajauciau tai,ko taip ilgėjausi visa ta pusmetį kaip rasiau pradžioje.As dar galingiau jauciau Tėvo meiles virpesius savyje,tai buvo is tų akimirkų kaip as jausdavausi kada dazniau bendraudavau su Tėvu.As maciau sviesą priešais akis.Tai buvo taip galinga,as labai apsidžiaugiau viduje ir paklausiau Tėvo:“Mylimas Tėve,ar tu man leidi patirti tai,ką as patyriau anksčiau?“ir Tėvas man atsake:“Taip,bet NEUŽSISTOVĖK,EIK Į DIDESNĘ ŠVIESĄ“.Man toks Tėvo raginimas labai patiko.Aš žinau,kad patyrimai nesikartoja,jie ir negali kartotis,nes mes vis keiciames eidami gyvuoju keliu,kaip ir as per si pusmetį turėjau kitokiu daug patyrimu dvasinio augimo prasme,bet man tiesiog reikėjo to ka as patyriau ir aprasau jums dabar.Tokio artumo su Tėvu.As dar ilgai sėdėjau po sio pokalbio su Tėvu,buvo taip gera ir lengva,kad veliau man rinkosi asaros akyse.Tai toks pakylėjimas viduje.As pasijutau tarsi kažkokia išlaisvinta,vel prikelta.Tai yra nuostabu patirti tą dvasinį gyvą rysį su Tėvu.Ką as dar noriu būtinai parasyti,kad Kotryna ,kuri buvo pabudusi, kuo ramiausiai zaidė kambaryje ant lovos su žaisliuku kurį pasiėkė apsivertusi ant pilvuko.Kiti du didesni vaikai zaide mano bendravimo su Tevu metu,lauke.As girdėjau melsdamasi,kad Matas šaukė „mama“, kaip buna daznai kai nepasidalina žaislu su sese.Girdejau kaip lyg ir norėjo eiti laiptais namo,bet greitai nurimo,mamos nereikejo ir jau girdėjau ju tik šūkaliojimus lauke.Dar daugiau,iš karto po mano patyrimo,sulaukiau svečių.As rasau tai,nes noriu pasakyti,kad jeigu mes dedame nuoširdžias pastangas ,kada tik trokštame, atsisėdame pakalbėti su Rojaus Trejybe negalvodami,kad vaikai sutrukdys(o labai dažnai ir būnu dėl to priversta nutraukti bendravima su Tėvu,bet jau seniai dėl to nesierzinu kaip būdavo anksčiau)ar kad pavyzdžiui laukia daugybė nepadarytų dar darbų ir panašiai,apvaizda tikrai pasistengia,kad reikiamu metu mums nesutrukdytų nei tie vaikučiai,ar dar kazkas.Viskas priklauso nuo mūsų paciu noro ir atkaklumo.Tėvas mokyme apie atkakluma ir užsispyrimą sako:“Atkaklumas turi nuostabią savybę,dar daugiau gręžtis į Mane,kad dar labiau būtų atkaklus charakteris ,darant gerus darbus Man“.Stai,as darau gerą darbą-dalinuosi su jumis patyrimu,ir su didžiausiu malonumu,kurį patyriau atkaklias ,kasdienines pastangas dėdama.Linkiu ir jums, mieli dvasiniai broliai ir sesės ,atkaklių pastangų vis labiau ir labiau patiriant Rojaus Trejybės meilę savyje.Telydi jus ramybe,su meile,Vita
vvita
2013-06-27 23:20:41
Miela Vita, ačiū tau už nuostabius patyrimus, kuriais tu pasidalinai.
Man buvo nuostabu tavo visą šeimą pamatyti praėjusį sekmadienį mūsų - urantų - gyvojoje Rojaus Trejybės šventovėje - ir Kotryną taip pat mes pamatėme ir pasveikinome per KOLEKTYVINES ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMO IR ŠLOVINIMO GYVĄSIAS PAMALDAS. O juk ji fiziniu pavidalu pasaulį buvo išvydusi prieš nepilnas dvi savaites, nors DVASINIU ASMENYBĖS AMŽIUMI JAU BUVO NUO PAT SAVO MYLINČIŲ ŽEMIŠKŲJŲ TĖVŲ - TAVO IR TAVO VYRO, IR DVASINIŲ TĖVŲ - ROJAUS TREJYBĖS - BENDRO KŪRYBINIO MEILĖS GALIA MOTYVUOTO NAUJOS GYVYBĖS - NAUJOS ROJAUS TREJYBĖS DUKROS - KŪRIMO PIRMOSIOS AKIMIRKOS.
Taigi, DVASINE prasme, Kotrynos AMŽIUS skiriasi nuo fizinio amžiaus, nes DVASINE prasme ji yra beveik dešimčia mėnesių VYRESNĖ už savo fizinį amžių.
Tavo žemiškasis sūnus jau seniai puikiai jaučiasi per gyvąsias pamaldas, nes jį jūs ėmėte atsinešti į gyvąsias pamaldas dar lopšyje, vos šešių menesių sulaukusį. Tačiau jo dvasinė pradžia ir prasidėjo nuo šventovės lankymo, kur jis patyrė pirmuosius aukšto dažnio mūsų visų virpesius taip stipriai, kad man pradėjus garsiai garbinti Rojaus Trejybę, jis tokiu garsiu verksmu sureagavo, kad atrodė jo niekas nesustabdys. Tai buvo ir man iššūkis, ar nutraukti garbinimą, ir leisti apsiraminti tavo sūneliui, ar vis tik tęsti, ir tikėti, kad Rojaus Trejybė jį ruramins iš vidaus. O jis dar stipriau paleido dūdas, tad man jau reikėjo dar garsiau garbinti, ir tapo aišku, kas ką įveiks, ar mane mano NEPASITIKĖJIMAS ROJAUS TREJYBE IR VIDINĖ BAIMĖ, AR ROJAUS TREJYBĖS MEILĖS VIRPESIAI IR TOLIAU IŠ MŪSŲ SKLIS GARBINANT ROJAUS TREJYBĘ, IR JIS NURIMS. Aš pasirinkau vis tik ir tokiomis sąlygomis TĘSTI garbinimą. Ir verksmas ėmė silpti, kol perejo jau tik į kūkčiojimą, su vis ilgesnėmis pauzėmis, kol jis visai nustojo verkti, o po kurio laiko net ėmė ir krykštauti savo lygiu nusijuokdamas.
Ir jau daug vėliau jūs atsivedėte ir savo dukrelę, kuriai buvo gal arti trejų metukų. Tad jai apsiprasti per gyvąsias pamaldas buvo daug sunkiau negu jos mažesniam broliukui. Tačiau ir ji vis labiau ėmė rimti, ir įprasti prie aukšto dažnio virpesių, sklindančių iš mūsų garbinant Rojaus Trejybę.
Mane taip pat džiugina, kad į gyvąsias pamaldas ateina ir daugiau urantų, kurie atsiveda savo vaikus ar anūkus.
Miela Vita, dabar jūsų šeima, turėdama tokį patyrimą SU SAVO SŪNELIU, jau su didesniu PASITIKĖJIMU TREJYBE atsinešė lopšyje ir net dviejų savaičių fiziniu pavidalu dar nesulaukusią dukrelę. Tuo tarpu tuo metu daug didesnė abejonė ir nepasitikėjimas jus buvo apėmęs, kai jūs pirmą kartą nešėte lopšį su daug "SENESNIU" fizine prasme sūneliu.
Vilniuje Gitana irgi maždaug dviejų savaičių savo sūnelį pirmą kartą atsinešė į mūsų gyvąsias pamaldas, o jis dabar jau pats žingsniuoja.
Ir aš puikiai suprantu, kokią vidinę abejonę patiria tėvai, tokio jauno amžiaus vaikus atsinešdami į mūsų gyvąsias pamaldas pirmą kartą, nors iki tol patys ne tik lankė gyvąsias pamaldas patys, bet ir patyrė gyvųjų pamaldų poveikį sau. Tačiau tuo metu jie dar nėra tikri dėl savo vaikelio, kaip bus jam. Labai greitai jie ima patirti, kad Rojaus Trejybės gyvasis KOLEKTYVINIS garbinimas TIK STIPRINA JŲ FIZINĮ AUGIMĄ IR APSAUGO NUO FIZINIŲ SUSIRGIMŲ DAUG LABIAU NEGU BET KAS KITA.
Todėl gyvoji ROJAUS TREJYBĖS šventovė jiems suteiks naujų patyrimų ir stiprybės kasdieniame gyvenime, nes jų bendravimas su Rojaus Trejybe - savo AMŽINAISIAIS TĖVAIS - bus daug natūralesnis negu mūsų, kurie jau suaugę atradome Rojaus Trejybę savyje. Ir dvasinę BROLYSTĘ jie patirs taip pat daug natūraliau.
TODĖL NENUSTEBKITE NĖ VIENAS, KADA JIE PRADĖS GARSIAI SAKYTI TOKIUS ŠVIESOS IR IŠMINTIES TEIGINIUS, KOKIŲ NESAKO NET SUAUGĘ IR MATYTI TOKIUS DALYKUS, KOKIŲ NEMATO TIE PATYS SUAUGĘ. Jų APLINKOS suvokimo ir matymo diapazonas bus daug platesnis. Jie yra ATEITIES vaikai.
Tačiau tam reikia laikytis vienos GYVOS sąlygos - LANKYTIS ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, KAD MŪSŲ AUKŠTO DAŽNIO ENERGETINIAI VIRPESIAI LIETŲSI Į JŲ VIDŲ.
Rojaus Trejybės GYVASIS veikimas yra ypač galingas per kolektyvinį garbinimą - dalyvių gyvosiose pamaldose skaičius pakeltas kvadratu - tai kolektyvinės komunijos galios pasireiškimas į aplinką. O dar dvasios ir Tarpinės Būtybės įneša savo indėlį taip pat, kaip mūsų dvasiniai broliai ir sesės. O Kaune buvo mūsų susirinkę daugiau trisdešimties, Vilniuje - daugiau dvidešimties.
Tad ir pamąstykite apie MŪSŲ virpesių KOLEKTYVINIO SKLIDIMO GALIĄ Į VISĄ MIESTĄ, Į VISĄ ŠALĮ, Į VISĄ PASAULĮ, Į VISĄ KŪRINIJĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-02-03 12:33:24
Mielieji,pries daugiau kaip dvi savaites musu,Urantijos pasauli isvydo mano,trečiasis zemiskasis vaikas,o is tikruju Rojaus Trejybes vaikas-vardu Kotryna.As noriu su jumis pasidalinti savo patyrimais viso nestumo metu iki jos gimimo. Visa tai ka parasysiu as norėjau papasakoti Rojaus Trejybes gyvojoje sventoveje pries keleta dienu,bet ten mes mokomes tarti savo dvasini zodi,o ne pasakoti patyrimus,taigi as nusprendžiau rasyti i foruma,o ir daugiau musu ji išgirs.Taigi,kadangi Kotryna buvo pradeta su Rojaus Trejybe,tai ir patyrimai nestumo metu mane lydejo labai ivairus.Vienas is nuostabiuju jausmu nesiojant vaikeli,buvo toks,kad kazkas uz mane ji nesioja.Tai labai idomus jausmas ,kurio as toli grazu nejauciau (netgi nieko panasaus)nesiodama pirmus du savo zemiskus vaikus.Budavo netgi taip,kad as pavyzdziui lipdama laiptais jausdavau kojose lengvuma,vel-lyg kazkas man padeda lipti,jokio sunkumo nuo priaugtu kilogramu.Ir tas jausmas buvo realus ir lydintis mane beveik visa laika.As apskritai jauciausi labai gerai ir kada as apsilankydavau pas savo gydytoja kuri seke vaiko augima ir ji vis klausdavo ar neturiu kokiu problemu,o as atsakydavau ,kad viskas gerai ir neturedavau kuo nusiskųsti ji i nesciosios kortelę vis tiek įrasydavo ,kad mano būklė tik vidutine ir prirasydavo kokį,kad ir nezįmų negalavimą,kad apsidrausti,kaip suprantu,nes as negalėjau meluoti ir jai is karto prisipažinau ,kad as negersiu jos israsomų įvairių vitaminų ir folio rūgsties.Vieno apsilankymo pas ja metu man si gydytoja pasakė,kad nuo manęs sklinda ramybe ir kad man labai tinka būti nescia. Taciau,kada kito apsilankymo metu as jai užsiminiau apie Rojaus Trejybes gyvają religiją ir kas tai per religija(ji pati paklause),nuo tada liko tik gydytojiškas mandagumas ir formalumai.Tai tiek to nuoširdumo sužinoti apie didesnę šviesą... Toliau,pabaigoje nestumo as turėjau priimti ir iššūkius.Pora menesiu buvo periodas kada naktimis,o veliau ir dienos metu man traukdavo kojas.Ištisomis naktimis as tiesiog pravaikščiodavau pirmyn,atgal po namus nes negalėjau miegoti.Tai buvo sunkus laikas kada aš net garbinti Rojaus Trejybes negalejau,nes tas kojų traukimas buvo pastovus, vos tik aš atsisesdavau, ir tai mane is karto suerzindavo.Man gydytoja padidino magnio dozes .Pazadejusi jai,kad nusipirksiu as nusipirkau pora maiselių(trims kartams išgerti-as juk jai nesakiau kad nusipirksiu kiek ji man išrase) ir isgeriau,bet kaip tik po to,eilinę pasivaikščiojimo naktį man buvo Minties Derintojo perduota labai aiški mintis,kad skausmas mažės ir nuo tos akimirkos taip ir buvo.Po tiek bemiegiu naktu koju tempimas mazejo ir visiskai išnyko.Be jokių cheminių vaistų!O kiek aš iš savo dvasinių brolių ir sesių girdėjau patarimų ,kad reikia gerti vitaminus ir ka valgyti ir ko nevalgyti kaip tie cheminiai vitaminai reikalingi vaikui ir taip toliau..Bet as kaip tik del vaiko ir buvau rami,as visa laika jaučiau,kad juo yra labai rūpinamasi,bet aplinkos spaudimas yra labai didelis ir turi palaikyti gyva rysį su Rojaus Trejybe,kad nepalūžtum ir nepasiduotum aplinkinių įtakai.Ir jei tik gyvasis ryšys su Rojaus Trejybe nors kiek suseklėja kaip kad buvo man tuos du menesius,tada abejones vel ima virsu.Bet stai,atejo paskutiniai pora menesiu nestumo ir as vel jauciausi nuostabiai,lengvai,ir svarbiausia as vel buvau gyvame rysyje su Rojaus Trejybe,nors po tokiu nuopolimų ,kad grįztum ten kur buvai turi praeiti laiko. Mielieji,kurie lankote Rojaus Trejybes gyvają šventovę Kaune,arba kurie nuolat sekate kas rasoma musų forume tada turbūt skaitėte ir mano patyrimą kurį aprasiau temoje „Nematomas maldos mechanizmas“ pries dvi savaites.Kaip as gyvojoje sventoveje gyvųjų pamaldų metu pajauciau savo viduje Rojaus Trejybes meilę.Tai štai,grįžusi namo is gyvosios šventoves as parasiau vakare i foruma si savo patyrima ir po sesiu valandu vaikelis pradėjo belstis į šį pasaulį.Tokia buvo Rojaus Trejybes valia,kad as gauciau sitoki sustiprinima ir tuo paciu ir nuraminima,ir tik tada gimtu vaikelis.Manes netrauke gimdyti namuose,aš tiesiog jauciau kad tai ne man.As pasirinkau klinikas.I kurias vaziuojant as kai tik budavo sąrėmiai garbinau Rojaus Trejybę.Ir su nuostaba vyrui pasakiau,kad kai tik garbinu skausmas realiai sumazeja.O jau pačiose klinikose,gimdymo palatoje,kada as ir toliau be perstojo garbinau Rojaus Tėvus (o kartais man paprasius ir vyras)as pradėjau patirti ,kad mano materialus kūnas tarp sąrėmių yra iškeliamas i virsu.Na,kaip ir garbinimo-maldos metu.Ir taip as jauciausi visas tris valandas.Ir siuose tarpuose as spėdavau pailsėti kada man laikas prailgdavo,nors tai tebudavo pora minuciu,o man atrode kaip dešimt.O kada mane kalbindavo akušere as nieko jai negalėjau-nenorejau atsakyti,as tiesiog buvau na,sakykim ne ten.Is tikruju tik taip moku paaiskinti ta savo potyrį.Na,o likus jau tik porai minuciu iki vaiko atėjimo as pajauciau kaip į mane pritekėjo energijos,man net akyse prasviesejo ir as nustebusi apsidairiau aplinkui,kad įsitikinti ar tai is tikrųjų taip gali būti.Tokia tad reali man buvo pagalba iš Rojaus Trejybes.O gimus Kotrynai mane užliejo neapsakoma ramybe,pamenu as garsiai padekojau Tevui ir man visai nesvarbu buvo,kad apstojusieji girdi.Dar pamenu kaip apsikabinau kažkokia gydytoja is kurios pamaciau nuosirdzią šypseną ir pavadinkime palaikyma dar gimdymo metu.Aš apskritai po Rojaus Trejybes meiles savyje patyrimo,pastebėjau kad ne vieną apsikabinu zmogu ir to visai nesigediju.Apsikabinau as ir ten ne vieną,o kaip kitaip as išreikšiu savo dekingumą?Tiesa, dar akušerei as padovanojau knyga“Akimirkos amžinybe“.Ji maloniai nustebo , pavarte knygą ir pasake:“cia matau jau reikes paskaityti namie“.Mes su vyru trumpai pasakem kad einam dvasiniu keliu ir dar kažką,aš net nepamenu.Na,kaip gavosi,pagal aplinkybes. Veliau,kada as buvau perkelta su vaiku i palata,salia gulėjo moteris kuri pasake ,kad neturi pieno savo naujagimiui maitinti ir kuris visa naktį praverke nevalgęs.Mano viduje atsirado didžiulis noras jai padeti ir as paklausiau,o ar tu meldiesi?Ir nuo to as jai ilgai pasakojau apie gyvąjį kelią,apie Rojaus Trejybę,kaip as pradėjau eiti šiuo keliu.As kalbėjau daug,o ji idemiai klausesi,sake ,kad ją tikrai sudomino ir ,kad ji tikrai skaitys mano padovanota „Akimirkos amžinybe“knygą.Na,o as tyliai pasidžiaugiau nauju patirtu jausmu,kad apie Rojaus Trejybę as kalbėjau be jokios baimes ka apie mane pagalvos,zodziai tiesiog patys liejosi is mano burnos.As jutau malonumą kalbedama apie savo Tikruosius Tevus ir tą dvasinę sesę supažindindama su didesne šviesa. Ir dar daugybe maloniu patyrimu mane lydėjo,bet as nenoriu per daug smulkintis. Taigi,mielieji,as nepamirsau Rojaus Trejybes nei akimirkai Kotrynos atėjimo į sį pasauli metu ir uztai man buvo suteikta didele pagalba ir ramybe.As tiesiog buvau su Rojaus Trejybe ir tai mane stiprino.Linkiu ir jums gilesnio gyvo rysio su Rojaus Trejybe.Su meile,Vita.
vvita
2013-01-29 22:45:03
Mieli broliai ir sesės dvasioje, Rojaus Trejybės Gyvojoje šventovėje esu kelis kartus pasakojus savo patyrimus apie Rojaus Trejybės veikimą auginant vaikus. Dviejų savaičių prieš ir po mano vaiko gimimo laikotarpiu mano pažįstamoms šeimoms gimė dar 3 kūdikiai. Ir visų jų gimimo bei kelių mėnesių gyvenimo istorijos yra labai skirtingos. Su Rojaus Trejybe gyvenu aš viena. Vienai mamytei darė Cezario pjūvį, nes jos vaikelis sėdėjo. Mergytei netinkamai išsivystęs klubas, yra kitokių sveikatos sutrikimų. Kita mamytė pagimdė lengvai ir greitai, tačiau atėjus laikui užgimti placentai, paaiškėjo, jog ši įaugusi į gimdą; prireikė operacijos, kurios metu medikai pradūrė stambią kraujagyslę, jaunoji mamytė stipriai nukraujavo. Trečioji buvau aš. Gimdymas praėjo gana lengvai, tik sąrėmius buvo sunkoka ištverti. Jei būčiau besąlygiškai pasitikėjusi Rojaus Trejybe, tai būčiau visai nejautusi nieko skausmingo. Ketvirtosios mamytės gimdymo veikla buvo nutrūkusi, medikai jau ruošėsi operacijai, tačiau kūdikis šiaip taip gimė. Tai akivaizdžiausiais įrodymas to, kad SU ROJAUS TREJYBE ĮMANOMA VISKAS, TIK REIKIA TIKĖTI IR PASITIKĖTI. O neatsirėmus į Rojaus Trejybę užklumpa ligos, įvairios problemos, įtampa.
Ketvirtoji mamytė yra uoli katalikė ir už savo vaikelį daug meldžiasi nors ir propaguoja negyvąją religiją. Su antrąja mamyte mes esame kaimynės, mes daug bendraujame ir apie ją ir jos mažylę aš žinau daugiausia. Mažajai mūsų kaimynei jau teko paragauti antibiotikų... ir į akytes lašintas ne vienas antibiotikų kursas. O vaikas niekuo rimtu, oficialiosios medicinos požiūriu, nesirgo.
Vasario pabaigoje ant mano sūnaus veiduko atsirado raudona dėmelė, lyg būtų šlapias žandukas patrintas kažkuo šiurkščiu. Kovo mėnesį dėmelė pamažu pradėjo plisti, mažylis pradėjo gana intensyviai kasytis, kakta atrodė kaip po peštynių su katinu. Pradėjau įtarti, jog mažyliui pasireiškė alergija medžių žiedadulkėms, nes kovą jau pradeda žydėti medžiai. Mano vyresnysis sūnus buvo alergiškas žiedadulkėms, kai kuriems maisto produktams. Kelis metus beveik nuolat slogavo, buvo išbertas, nenaudojant vaistų dusdavo. Per tuos kelis metus vaikas daug chemijos suvartojo. Ačiū Rojaus Trejybei, jog ji, net ir neprašyta, vaiką išgydė. Tikrai tai ne medikų nuopelnas. Tuo metu (tai buvo apytiksliai prieš dešimt metų) aš buvau tradiciškai tikinti, į bažnyčią eidavau per didžiąsias šventes. Aš maniau, kad meldžiausi už savo vaiko pasveikimą – sukalbėdavau poterius ir paprašydavau Dievo, kad vaikas pasveiktų.
Kai mano mažajam sūneliui pasireiškė alergijos požymiai (ne tik bėrimas, bet ir sloga), iš karto pamaniau, kad gali būti taip pat kaip vyresniajam. Šiandien svarstydama šių kelių pastarųjų savaičių patyrimus, susijusius su mano mažylio odos bėrimu, savo veiksmų motyvą drąsiai vadinu pasąmonės „pastangomis atvesti mane į protą“. O aš laiku neįžvelgiau pražūtingo pasąmonės pagalbos mosto.
Dienos ėjo, aš vis meldžiau ir meldžiau Rojaus Trejybę ir jos Apvaizdą išgydyti mažylį, pašalinti bet kokį kenksmingą poveikį ir suvartojamo maisto, ir įkvepiamo oro. Tačiau pagerėjimo nebuvo. Čia aš gavau pirmąją pamoką. Galėjau sustoti ir suabejoti Rojaus Trejybės veikimu, o galėjau sutelkti kantrybę ir stengtis dar labiau atsiverti. Aš pasirinkau antrąjį variantą ir beveik iš karto man kilo mintis pasinaudoti brolio Algimanto patarimu duotu sesei Jurgitai. Kuomet Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje sesė Jurgita papasakojo, kad Tėvas jai parodė gražų vaizdinį, bet ji nesuprato ką tai reiškia ir kodėl toks vaizdinys buvo parodytas, brolis Algimantas jai patarė pačiai pasiklausti Tėvo. Aš paklausiau Rojaus Trejybės kodėl mano sūnelis, Josios vaikas nepasveiksta ir dar paprašiau, kad man paaiškintų, kad suvokčiau. Atsakymą aš gavau gana greitai. Tėvo aš dar negirdžiu, atsakymas atėjo atskiromis mintimis/įžvalgomis, kartu su suvokimu, tuo pačiu atsakymas buvo įvairiapusis ir išsamus.
Jums pateiksiu tik esminius suvokimus. Pirmiausia aš suvokiau, kad suveikė priežasties-veiksmo- pasekmės dėsnis. Gimus vaikeliui, susikoncentravau vien tik į jo materialių poreikių patenkinimą, o Rojaus Trejybės garbinimas, asmeninė komunija beveik nevyko, net forumo beveik neskaičiau. Dėl to susilpnėjo ryšys su Rojaus Trejybe, dėl to atsirado nepasitikėjimas Rojaus Trejybe. Deja, taip. Iki šio suvokimo man buvo labai sunku realiai patikėti, kad alergija, įvairūs ir stiprūs bėrimai, sunkus miegas gali praeiti vien tik Rojaus Trejybės ir jos Apvaizdos veikimu be jokių vaistų. Dabar negaliu patikėti, kad taip galvojau, bet deja taip, prieš savaitę aš abejojau Rojaus Trejybe.
Grįžtant prie suvokimų įdomu buvo stebėti pasąmonės apvalymą. Kai suvokiau, kad baimė užkirto kelią Rojaus Trejybės veikimui, pradėjau galvoti, kad su Rojaus Trejybe vaikai daug mažiau serga, o jei serga, tai daug greičiau pasveiksta. Ir staiga šovė mintis (būtent – šovė), o kodėl jie turi sirgt... SU ROJAUS TREJYBE VAIKAI NESERGA VISAI. ROJAUS TREJYBĖ NIEKAM NENUMATĖ JOKIOS LIGOS. O kai reikėjo šį suvokimą priderinti savo vaikui, baimė ar pasąmonė vėl pabandė kelti savo slibino galvą – atsiuntė man mintį, kad vaikui dar reikėtų vaistų duoti, tik ne 10 dienų, o 2. Dabar ši mintis man kelia juoką, tačiau dar šeštadienį, eidama į Rojaus Trejybės Gyvąją Šventovę aš taip galvojau... Ir tik garbinimo metu aš tvirtai sau pasakiau, kad vaiko jokiais vaistai nenuodysiu, ir kad ROJAUS TREJYBĖ GYDO. Nepažįstantiems Rojaus Trejybės veikimo, turbūt, sunku bus patikėti, tačiau ne tik bet koks bėrimas, bet ir gana didelė šlapiuojanti žaizda ant žando išnyko per porą dienų visai be pėdsako.
Aleliuja. Ausyse man skamba „aleliuja“ ir užplūsta dėkingumas kai tik prisimenu, kad Rojaus Trejybė sugrąžino mano tikėjimą ir pasitikėjimą.
Kitas suvokimų aspektas yra susijęs su mityba. Vėl gi, turiu pasakyti, deja, vis dar esu mėsėdė (žiauriai skamba) ir vis dar esu tik pakeliui į vegetarizmą. Net mintis, kad aš nuodiju mažylį valgydama maistą tik iš dalies mane veikia. Na, bent jau pasižiūrėjusi į mėsą, pagalvoju, kad nenoriu nuodyti vaiko. Visa laimė, kad mano šeima nėra prisiekę mėsėdžiai ir puikiausiai apsieina be mėsos. Kol kas manęs dar niekas negundė mėsa (parduotuvėje į ją net nežiūriu), svečiuose nebuvau, bet labai trokštu, kad burna taip ir liktų užsičiaupusi gavus lėkštę su mėsa; tikiuosi ir meldžiu Rojaus Trejybės, kad įeičiau į tokią būseną.
Išgyvendama savo vaiko „ligos“ periodą aš nepamiršau, kad malda apramina, padeda išgyti, bet pamiršau svarbiausia, be ko malda tapo negyva – pamiršau atsivėrimą Rojaus Trejybei. Nuoširdų atsivėrimą, tokį kaip brangiausiam draugui, patikimiausiam paslapčių saugotojui, mylinčiam tėvui – su jaudinančiu virpuliu. Gyvą.
Šis Rojaus Trejybės veikimo paliudijimas man buvo sunkiausias iš visų, kiek esu pateikusi forume – labai daug neigiamų dalykų teko prisipažinti, bet esu Rojaus Trejybei pažadėjusi paliudyti jos veikimą. Tad negalėjau nutylėti.
Mieli broliai ir sesės dvasioje, linkiu jums niekada neprarasti budrumo ir išlaikyti gyvą ryšį su Rojaus Trejybe.
Telydi jus Rojaus Trejybė.
Su meile
Gitana
2012-04-23 22:54:01
Prieš porą savaičių, būdama namuose ir mąstydama apie visas artėjančias šventes – Velykas, apie dvasinės šviesos paskleidimą jų metu pajutau, kaip užliejo suvokimas, kad negaliu savo žemiškųjų tėvų ir kitų artimųjų iškelti aukščiau kitų žmonių, tokių pat dvasios brolių ir sesių, kuriems gyva Rojaus Trejybės šviesa būtų mažiau reikalinga nei mano artimiesiems. Tai buvo dvasinė būsena, nes šį suvokimą iki šiol jaučiu gyvai savyje. O jį paaiškinti galiu tik tuo, kad giliau pajutau vidumi nei iki šiol, jog visi mes esame vienodi Rojaus Tėvų vaikai, ir visiems ši dvasinė šviesa reikalinga vienodai, nesuteikiant jokios pirmenybės niekam. Kūrėjo šviesa gyva ir patiriama atsivėrusiu vidumi, kada dvasia jaučia džiugesį ir norą dalintis ja, dalintis patiriama meile ir ramybe su tais, kurie nuoširdžiai šito ieško ir trokšta. Mes negalime atsiverti už tuos, nors ir pačius artimiausius žemiškąja prasme, kurie nenori patirti gyvo nuraminimo, mes negalime jiems suteikti šio noro, nes esame bejėgiai prieš kito laisvą valią, kaip ir Rojaus Tėvai yra bejėgiai. Bet Jie visą laiką ragina iš vidaus dar giliau atsiverti, kad nejaustume nuoskaudos ir liūdesio dėl kitų pasirinkimo, o kad patys pulsuotume Jų meile ir šviesa. Tačiau kada dvasia prisipildo šių galingų meilės virpesių, stiprėjantis dvasinis protas ima plačiau žvelgti į supančią aplinką ir matyti tas pasekmes, kurios neišvengiamai laukia gyvenančių dvasinėje tamsoje. Juk mūsų pasąmonė pilna baimių, įtampos, nerimo, nepasitikėjimo, savigraužos ir kitokių nuoskaudų, kurias patiriame per gyvenimą bei paveldėjame per kartų kartas, taigi savaime suprantama, kad vienokiu ar kitokiu momentu tai prasiveržia kaip lavina, žmogus pratrūksta pykčiu, nevilties ir baimės virpesiais apnuodydamas aplinką, pats šito sąmoningai nesuvokdamas. O juk Rojaus Trejybė visada ištiesusi kiekvienam iš mūsų pagalbos ranką, tik mes vis blaškomės nedrįsdami jos įsitverti, tačiau po to kenčiame, kada užklumpa liga ar kokia nesėkmė. Viskas susieta tarpusavyje. Galiu tik paliudyti, kad visas praeities nuoskaudas ir kitokias baimes pamažu bet labai aktyviai tirpina gyvi meilės virpesiai, kuriems reikia atsiverti, reikia nuoširdžiai priimti kaip pačią brangiausią dovaną – gyvą ryšį su Rojaus Trejybe.
Po tokio mano gilesnio dvasinio suvokimo visos šventinės dienos praėjo nuostabiai ramiai, kada jutau vidumi ramybės būseną, kartais kaip skraiste apgaubiančią mane, kad nepatyriau jokio pergyvenimo dėl tų mano artimųjų, kurie savo charakteriu demonstravo nepastovumą ir kitokias žmogiškąsias silpnybes. Aš tik džiaugiuosi, kad įsiklausymas į suteikiamus man Rojaus Tėvų mokymus duoda gerus rezultatus, kada patiriu, jog tik pati atsiverdama galiu išlikti rami ir stipri, mylinti, tuo pačiu raminti aplinką.
Kokia yra galinga Rojaus Trejybės šviesa, kuri skinasi kelią į mūsų atvertą dvasią. Mums tik tereikia labiau pasitikėti Ja, o tada palaipsniui pajusime, kaip keičiasi mūsų gyvenimas, nušvisdamas ryškesnėmis spalvomis, nors aplinkui gūduma. Pajusime, kad tvirtėjame savo dvasiniu Aš ir tampame pajėgūs suteikti pagalbą ir sustiprinimą kitiems savo dvasios broliams ir sesėms.
Su meile,
Jurgita
2012-04-17 17:14:23
Tikrai svarbi yra ir kito brolio ar sesės nuomonė,kuri yra pateikta ramia formą,argumentuotai,be sarkazmo. Ačių.Mes iš tiesų esame spalvingi,ir į GYVAJĮ KELIĄ atėjome skirtigu laiku,su įvairia dvasine patirtimi,ir skirtingu greičiu kopiame dvasiniais laiptais.Skirtingas proto imlumas dvasinėms dalykams.
Kartais aplanko tokia, ne visai dieviška mintis,kad geriau yra tiems,kurie jau eilę metų nieko nerašo į forumą, nieko nekalba GYVOJOJE ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖJE.Jie neatsiskleidžia. Tokie yra labiau gerbiami,mažiau kritikuojami.
Tai tik mano subjektyvi nuomonė.
Čia yra dvasinių mokytoju ruošimo forumas ateities laikams evoliuciniuose pasauliuose.
Galvoju taip,kad tuose pasauliuose tie,kuriuos reikės mokyti tikrai nebus gimę su "kareiviškais čiabatais"/dvasinę prasme/.
Urantijos Knygoje rašoma,kad Jėzus gerai pažinojo žmones;del to prieš pradėdamas viešają veiklą Jis daug keliavo,atydžiai ir rimtai išklausydavo kalbanti brolį.
Pašaipos ir kritiką naujoką priverčia užsisklęsti savyje.Jam iš tiesų trokštančiam Šviesos liks tik vienas kelias;vienam,individualiai ieškoti TIKROS TIESOS.O čia slypi daug pavojų;DAR neatradus TĖVO savo širdyje-pavojus pasiklysti.
Kai rašau į forumą vadovaujuos daugiau širdimi.
Te lydi jus visus Rojaus Trejybės palaima.
Su meile,
IRENA
2012-03-04 11:24:41
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.