Forumas: temos peržiūra
Rojaus Trejybės gyvasis veikimas
Rojaus Trejybė veikia vos tik mums išreiškus bent menkiausią jos veikimo pasireiškimo norą. Net ir neįtikėjusio, ar, tiksliau, dar menkai tikinčio žmogaus noras veikti drauge su Rojaus Trejybe yra patenkinamas ir net su kaupu.
Rojaus Trejybe aš tikiu, bet mano tikėjimas dar seklus, aš nebendrauju su ja tiesiogiai, nepriimu tiesiogiai jos mokymų. Pripažįstu, kad per mažai pastangų tam dedu. Bet bendro veikimo su Rojaus Trejybe patyrimai labai stiprina mano tikėjimą ir gilina įtikėjimą. Kiekvieną dieną aš tikiu ir vis giliau ir giliau.
Ir kaip gi netikėti, jei vyksta tai, kas anksčiau negalėjo vykti. Negalėjo vykti žmogaus mąstymu.
Istorija, kurią noriu jums papasakoti prasidėjo seniai – prieš penkiolika metų, man besilaukiant pirmagimio. Mano nėštumą prižiūrinti gydytoja į mano pasąmonę įkalė keletą „nekaltų“ pastebėjimų, tokių kaip „šitą jūs pagimdysite, bet kaip su kitais bus, neaišku“, „šeimoms, turinčioms skirtingo rezuso kraujo grupes, sunku susilaukti daugiau vaikų, reikia daryti bent 5 metų pertraukas“ ir panašių. Šios žinutės, be abejo, neišnyko be pėdsakų – jos saugiai nugulė mano pasąmonės lentynose, laukdamos tinkamo momento pasireikšti.
Savo pirmagimį pagimdžiau labai jauna – dvidešimties, dar universiteto studente būdama, todėl apie kitus vaikus net negalvojau. Po aštuonerių metų pasijutau besilaukianti vėl. Labai apsidžiaugiau. Tik ši laimė truko 3 savaites. Ta pati gydytoja, po savaitės stebėjimo nustačiusi, kad nėštumas nesivysto, mestelėjusi frazę „nieko gero nebus su šituo jūsų nėštumu“, išsiuntė į Antakalnio klinikas. Ten mane „pradžiugino“ kad suspėta laiku, nes galėjau netekti gimdos. Nesigilinau kodėl, tiesiog žmogiškai apsidžiaugiau, kad liko bent teorinė galimybė susilaukti vaikų.
Prasidėjo antrasis istorijos etapas, kainavęs nemažai sveikatos, nervų, tačiau ir padėjęs daug ką suvokti.
Beveik penkerius metus mane valdė pastojimo manija. Buvo daryta įvairiausių tyrimų, gerta hormoninių vaistų, daug laukta ir nusivilta. Iš esmės tyrimai buvo geri, medicininių nevaisingumo priežasčių kaip ir nebuvo. Aš mintyse pradėjau kaltinti vyrą, kad jis mažai juda, nuolat sėdi prie kompiuterio, rūko ir todėl mes nesusilaukiam vaikų. Priekaištavimas vyko tik mintyse, nes jau buvau suvokusi, kad mes neturim auklėti kitų žmonių (neskaitant savo vaikų), kad kitų žmonių poelgiai yra tik jų reikalas ir, kad kitų žmonių poelgiai gali būti geri, net jei tau jie atrodo blogi. Tačiau, tai ne šios istorijos dalis.
Pradėjau mąstyti, kad gal man neskirta savęs realizuoti šeimoje, gal aš turiu atlikti kitokią funkciją. Susitaikymas su antriniu nevaisingumu (pasąmonės „perliukas“) atėjo drauge su Urantijos knyga. Atradusi Urantijos knygą, atradau save. Skaitydama ją kas kartą suvokdavau, kaip labai man jos reikėjo ir, kad tai, kas joje parašyta yra tikrų tikriausia tiesa.
Po metų skaitymo (2010 m. spalio mėn.) išdrįsau ateiti į Mokytojų namuose vykstančius Urantijos grupės užsiėmimus. Ir drąsiai galiu teigti, kad nuo tada prasidėjo tikrasis mano gyvenimas.
Rojaus Trejybė mus veda Gyvuoju patyrimų keliu. Tą aš greitai suvokiau ir priėmiau. Suvokiau, kad kiekviena diena, kiekviena akimirka turi būti gyvenama su Rojaus Trejybe.
Nuolatinį budrumą, nuolatinį ryšį su Rojaus Trejybe išlaikyti labai sunku. Ir dar dabar, nors daug kartų per dieną ją prisimenu, ryšys su Rojaus Trejybe nėra nuolatinis.
Nuostabiausia mano šiandieniniame gyvenime yra patyrimai su Rojaus Trejybe. Jie prasidėjo nuo skausmo malšinimo malda.
Rytą vakarą prašiau ir prašau Rojaus Trejybės būti su manim, kviečiau ir kviečiu veikti kartu visuose mano darbuose, kviečiau ir kviečiu gyventi mano gyvenimą, norėjau ir noriu būti įrankiu Rojaus Trejybės rankose.
Vieną vakarą aš meldžiausi Rojaus Trejybei, kad padėtų mums su vyru sukurti naują gyvybę, prašiau mums tapti bendrakūrėjais. Po tos maldos gavau nuostabiausią patyrimą savo gyvenime – manyje užsimezgė gyvybė, mes kartu su Rojaus Trejybe pradėjome naują gyvybę!
Pirmasis labai sunkus nėštumas, buvęs nesivystantis nėštumas nepraėjo be pėdsakų, nors buvau susitaikiusi su mintimi, kad daugiau vaikų neturėsiu. Mane pradėjo užvaldyti baimė, kad nesėkmė gali pasikartoti. Bet vos tik tokia mintis šmėsteldavo aš iš karto kreipdavausi į Rojaus Trejybę, prašydama auginti šitą vaikelį, kurį drauge pradėjome. Nuolat kartojau, tai tavo vaikas, mylima Rojaus Trejybe, aš prašau augink jį. Ar gi mylintys tėvai neatsiliepia į savo vaikų prašymus. Atsiliepia. Rojaus Trejybė ne tik, kad užaugino vaikelį, bet ir padėjo man jį nešioti – nėštumo nejaučiau visai. Jei ne akivaizdūs fiziniai pokyčiai, būčiau galvojusi, kad nėštumą įsivaizduoju.
Ne viskas vyko sklandžiai. Mano pasąmonė žėrė ir žėrė „išmintį“ sukeldama net ir fizinį diskomfortą.
Visi žino nėštumą lydinčius negalavimus – pykinimą, miego trūkumą, tynimą. O, jų yra ir daugiau. Panaršius internete jų galima aptikti daugybę. Tuomet ir prasidėjo – mane pradėjo pykinti, užgulė nosį, pradėjau beveik nuolat jausti nuovargį ir miego trūkumą, įsibaiminau, kad gal reikia gerti kokius nors vitaminus. Po poros savaičių atsikvošėjau ir pasakiau sau liautis galvoti nesąmones. Juk šis vaikelis pradėtas su Rojaus Trejybe, Rojaus Trejybė padės jį išnešioti. Šis vaikelis auginamas Rojaus Trejybės meile, kurios daug per tą vaikelį gaunu ir aš, todėl visi negalavimai yra ne iš Rojaus Trejybės, o pasąmonės sukurti barjerai. Vos tik ši mintis pasirodė, visus blogumus kaip ranka nuėmė. Viską, net ir kojų tynimą. Man beliko tik dėkoti ir dėkoti Rojaus Trejybei už jos liejamą meilę, už sveikatą, ramybę ir viską, ką ji man duoda.
Pasitikėjimas Rojaus Trejybė nebuvo toks gilus, kad vien tik jos globai atsiduočiau, todėl nėštumo laikotarpiu lankiausi poliklinikoje. Tik žinojau, kad nevartosiu jokios chemijos ir, kad visi tyrimai, kuriuos tik man atliks bus geri. Galiu tik pridurti, kad jie buvo ne geri, o idealūs. Kiek man ką liepė gerti (folinę rūgštį, geležį) negėriau. Tačiau ir nesėdėjau rankas sudėjusi, stengiausi valgyti tokį maistą, kuriame daug šitų medžiagų, kad gera savijauta nesumažėtų, sportavau iki pat 39 nėštumo savaitės.
Pasikartosiu dar kartą, mano savijauta nuostabi, galiu miegoti kokia tik noriu poza, manęs nedusina, nevargina vaikelio judesiai.
Manęs ir šio vaikelio dar laukia vienas patyrimas – gimimo su Rojaus Trejybe patyrimas. Tikrai žinau, kad jis bus ypatingas ir palankus mums abiems. Tikrai žinau, kad Kūrinija laukia naujojo jos nario atėjimo ir šį Rojaus Trejybės vaiką į savo tarpą priims su džiaugsmu ir meile.
Prašydama Rojaus Trejybės pagalbos aš visuomet pagalvoju, kad būtinai paliudysiu Rojaus Trejybės pasireiškimą. Todėl kas kartą, gavusi patyrimą jį papasakoju. O pasakojimas apie šį, kaip daugelis pavadintų „stebuklingo“ pastojimo patyrimą, dvasinio nubudimo kryptimi pakreipė mano vyrą, anksčiau gana aršiai kritikavusį mano susidomėjimą Urantijos knyga. Kai aš išgirdau jo pasakymą: „tai kuo tu tiki, gal man sunkiai priimtina, bet yra labai gerai“, supratau, kad Rojaus Trejybės veikimas yra nepaprastas, kad mes mokomi nuolat, kad mes nuolat kviečiami pasukti Gyvuoju Rojaus Trejybės keliu.
Su meile
2011-11-22 08:52:17
Komentarai
Kas dėl “pasirinkimo padarymo“ –labai skambūs žodžiai, bet vidinė prasmė teisinga. Pasirinkimą-apsisprendimą, tai yra -atlikti valinį veiksmą turėtume būti pasiruošę nuolat. Taupydamas dėmesį ir laiką šią temą nevystysiu, didžiausias naudingumo koeficientas būtų kalbantis veidas į veidą.“nurovimo“ jausena atsiranda dėl energetinės-psichologinė būsenos. Jomis reikia susirūpinti papildomai. Gali prireikti kai kurių gyvenimo momentų analizės, gali ir viso gyvenimo.
“Kai man pačiai kažkas "daeina"-džiaugsmui ribų nėra“. Džiaugies ne tik pati, džiaugiasi ir Minčių Valdovas, džiaugiasi žemė ir dangus, džiaugiasi materiali kilmė ir Dieviškas Buvimas. Jis dirba su tavo mintimis, ne su tavo ar netavo mokytojo. Mus turėtų džiuginti nuosavos mintys, įžvalgos.
Mokytojais vadiname tuos, su kuriais bendraujant patiriame sėkmingą savęs ir aplinkos papildomą pažinimą, patiriame galintys geriau atpažinti matomus, girdimus ir kt. reiškinius. Kai užlieja daugialypė būsena –informacinės, energetinės-jausminės materialiam plane, reikėtų visa tai nusodinti į sąmonę kaip neišdildomą patirtį. Informaciją reikėtų tuoj pat užrašyti, kad jau po minutės nereikėtų rankioti nutrupėjusius fragmentus. Rūtą galima kviestis po to.
... tobulumą turi pasiekti tais metodais, kurie yra nustatyti tų konkrečių pasaulių ir visatų vystymuisi. Ir Sūnų Kūrėjų atitinkamų vietinių visatų organizavimo, vystymo, mokymo, ir įtvirtinimo planams yra būdinga beveik begalinė įvairovė
0360*5*3
Kazimieras
2012-03-04 10:02:50
Sugrįžau iš parduotuvės su mažu gelių vazonėliu;tai mano sielos sesė man tą vazonėlį padovanojo;mačiau jos akyse: kokią dedelę, savo širdies šilumą jinai į šitą veiksmą įdėjo.
Šitai moterei,mano buvusiai kolegei,maždaug prieš porą metų,įteikiau Jėzaus knygą:"Kalbu jums vel";dvidešimt litų už tą knygą jinai paaukojo.
Jinai nebuvo tikinti į Dievą,jeigu kalbėti pagal seną sąmpratą.Atvirkščiai, tikintieji jai atrodė,kažkokie nevisai normalūs;na,o toks pasakymas,kad yra žmonių kurie girdį,ką jiems Dievo Tėvo Dvasia širdyje kalbą,jei atrodė,kad tas žmogus galutinai susipyko su protu.
Ta moteris yra labai daug iškentėjusi;nuo pat vaikystės kentėjo fizines kančias,o toliau, labai dideles dvasines kančias patyrė.
Daugiau negu dešimtmetį bandžiau aš jai padėtį,atkreipiant josios dėmesį į Dievą,o prieš, maždaug, ketverius metus-į Tėvo Dvasios fragmentą josios prote,sieloje,į tą DIDIJĮ ŠALTINĮ josios širdyje.Dėja,matyt ir aš pati nelabai buvau pasirengusi;padariau daug klaidų,tuo labiau,kad ir pagalbininkų šalią manęs nebuvo,nors atrodo,kad bendražygių lyg ir turėjau.Bendražygiai matė mano TIK IŠORINĘ pusę,o nematė mano VIDAUS mano širdies troškimo, MANO TOS TIKROS MEILĖS,kuri jau tris dešimtmečius neužgęsta mano širdyje.Taip norėjau gelbėti sielas.Mano dvasiniame kelyje pasipainiojo Mokytoja,kuri sakė ir pati tikėjo,kad pasaulio sielas galima išgelbėti per auka,panašia į Kristaus auką.Taip gimė sąmpratą apie ANTRĄ ATPIRKIMĄ.Iš visos širdies dilinau nuosavus kelius beveik visuose "šventose" vietose,bažnyčiose iki tol, kol "saugumiečiai" ir mielieji "bažnytininkai"apjungę savo jėgas,"neišbūgnino" mūsų visos grupės iš bažnyčių.Ir kaip gi aš galiu pykti ant mielųjų tikinčijų,ir "saugumiečių".Dabar,atsigręžusi atgal aš matau prąsmę tame patyrime.Iš visos grupės aš lengviausiai "persirgau" bažnyčios netektį.
Grįždama prie to,kad kokiu kampu mano bendrąžygiai žvelgė į manę ir kokią manę jų akys parodė,tokią jie manę kitiems ir pristatė.
Tik užvakar,per galingą energijos srautą gautas Mokymas man pačiai atvėrė akis.Kas yra tikroji MEILĖ.Urantijos Knyga sako,kad tai yra troškimas daryti gėrį kitiems.
Tą sako ir laikmečio patikrintą žmogiškoji išmintis.Nėra didesnės meilės už tą meilę,kuri už draugo gyvybę atiduodi savo gyvybę.Tai kaip galima smerkti tą,kuriam rūpį draugo AMŽINOJI GYVASTIS,kuri GYVOJOJE ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJOJE turi konkretų pavadinimą.Taip,vakar, Tėvas,manę ir Rūtą mokė,kad vertindami žmogų pirmiausiai pažvelkit į jo vidų;išorė savaime susitvarkys.
Žvelgti reikėtų į žmogaus motyvus;apie tai kalbą ir Dvasinės Būtybės per Urantijos Knygos Dokumentus.
Grįžtu prie šios dienos patirto džiaugsmo.
Kaip nuostabiai spindėjo mano buvusios kolegės akys;šį kartą tos akys su meilę žvelgė į manę.Kalbėjomės tik apie dvasinius patyrimus;jos JAU neerzino mano sakomi žodžiai apie TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ.
Kadangi esu pakankamai savikritiška,kai kada nebijau iš savęs pasijuokti,tai aš mielajai,naujai atgimusiai sielos sesėi pasakiau,kad jinai,kažkuria prasme yra pranašesnė už manę, nes jai neteko murgdytis tame bažnytiniame marmale,kurio raugas iš manęs,dar ir dabar garuoja.Todel ir mano asmeninė dvasinė evoliucija yra tokia lėta.
Mielieji mano sielos broliai ir sesės,urantai ir urantiečiai,koks yra tokio patyrimo džiaugsmas;prąsmę prarandą bet koks pripažinimas,bet koks postas.Didžiausias užmokesti yra šilumos kibirkštėlė naujai atgimusio dvasioje brolio-sesės akyse;na, o jeigu dar ir mažas vazonėlis gėlių...
Telydi jus visus Tėvo-Rojaus Trejybės palaima.
Su meile,
IRENA
2012-03-02 13:30:44
Čia,Šakiuose,ką tik baigėsi mano pokalbis su Rūta.Net kelias valandas truko 14 metų mudviejų dvasinės odisėjos aptarimas;tos odisėjos keliai ir klystkeliai.
Buvom labai atviros visais klausymais. Tam pokalbiui manę paskatino vakar patirtas galingas energijos srautas ir per visą popietę ir visą vakarą be sustojimo plaukiantys mokymai.Galingas energetinis srautas pasireiškė ir fiziniame lygmenyje:jaučiamai dilgčiojo abiejų rankų pirštų galiukai,pakaitomis su pirštų galiukų ir delnų vibracijomis. Tuos mokymus jaučiau atsibudus naktį;jie tęsėsi nuo labai ankstyvo rytmečio.Tai manę paskatino pasikviesti pas savę Rūtą.
Galvoju,kad tie galingi mokymai buvo išprovokuoti mano didžiulio noro sužinoti tiesą,nes beveik garsiai šaukiau Tėvui,Trejybei,kad noriu žinoti TIESĄ,antraip nematau prąsmės toliau gyventi,ir kažko dar ješkoti dvasiniame kelyje.Ant galo pradėjau senu įpročiu prašyti,kad Tėvas manęs pasigailėtų,kad padėtų mano sielai- dvasiai gyventi amžinai.
Didžiulė kaltės jausmo našta iš naujo užgulė mano dvasinius pečius.Pajutau,kad išoriškai neturiu į ką remtis;teoriškai žinau,kad remtis reikia visada į TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ,bet per emocijas aš negirdžiu,nejaučiu tos DIEVIŠKOS paramos.Po pietų atsiguliau ir užmigau.Atsibudusi atsikėliau ir įsijungiau kompiuterį;perskaičiau Algimanto aprašytą trijų valandų pokalbį su Raimondu.
Kaip,iškart pasidarė lengvą.Va,tuomet ir prasidėjo tas galingas , fiziškai jaučiamas, energijos tekėjimas.
O priešistorija buvo tokia.Būsiu atvira iki galo.Manau,kad Algimantas neįsižeis.Na,o jeigu kai kurie,mažiau pažengę urantai eilinį kartą puls kritikuoti-tai bus jų problemą,o oponentų kritika-man bus VISAI neproblema.
Pastarųjų,maždaug, dviejų savaičių bėgyje mano mintys sukosi apie Raimondo sūnaus žūtį,apie patį Raimondą.Meldžiausi už jį;nė kiek neabejoju,kad už jį meldėsi visi urantai,o labiausiai už jį meldėsi ir pats Algimantas.
Svarbiausias asmuo mano minčių maišyklėje atsidūrė Algimantas. Jo reakcija į Raimondo sūnaus žūtį;jo reakcija į mano SENTIMENTALŲ parašymą forume,kurį skyriau Raimondo/mano tuometiniu supratimu/dvasiniam palaikymui.
Čia, Šakiuose,savo bendražygei Rūtai /kaip Algimantas yra pasakęs/ SAVO LYGIU,buvau lyg ir kažkokia tai dvasinė mokytoja. Mes abi pasisemdavom stiprybės kalbėdamos apie Dievą Tėvą;abi klaidžiojom po izoteriką ir visokias kitokias dvasines džungles.Buvom skirtingos, del to kilo didžiulė trintis,kuri abiems sukėlė begalinį skausmą.Su urantijos knyga supažindinau Rūtą,po kiek laiko Astrą.Susipažinom su Algimantu, jo mokymais, su forumu ir taip toliau.Tapau pagrindine forumo dalyve.Ugnį taip pat nukreipiau į savę. Buvau apkaltinta arogancija,nejautrumu,kitų gyvenimų tvarkymu,šitas reiškinys mano atžvilgiu tęsesi iki šiol;sprendžių iš to kokios citatos yra parenkamos iš Urantijos Knygos,kuriomis esu vanojama.Šiandiena man visa tai yra VANDENĖLIS.Patikėkit,mielieji, nė kiek neperdedu ar pagrąžinu.Niekam neturiu jokių pretenzijų.Kaip bus rytoi nežinau.Gerai žinau,kad tai priklausys nuo mano bendradarbiavimo su MANO TĖVU-ROJAUS TREJYBE.
Tai štai,vakar gatvėje, susitikusios su Rūta,aš jos paklausiau apie Algimanto rašytus žodžius forume skirtus Raimondui jo didelio išbandymo valandą.
Rūta išsireiškė maždaug,kad net nežinantį nei ką galvoti.
Tuomet aš jai išsakiau ir savo nuomonę,kad šioje situacijoje gali būti du variantai;pirmą:Raimondas sunkią valandą kreipėsi į dvasinį mokytoją,kuriuo pasitikėjo ir ieškojo dvasinės paramos;ieškojo atsakymų.Algimantas,savo arogancija ir nejautrumu gali įstumti Raimondą į neviltį,į begalinį kaltės jausmą del sūnaus mirties,ko pasekoje gali "nusigerti" ir išeiti iš gyvenimo savo noru./šitokį įvykį man teko stebėti,vieno dvasinio mokytojo patyrime/.
Antrą: tai Algimanto labai kruopštus Trejybės valios vykdymas.Na ir kas,kad su Raimondu įvyks,vadinama, "tragedija".Žmogaus dvasia yra AMŽINA.Mūsų planetoje vyksta perkainavimas vertybių.Planetos dvasinio vystymosi kursas palaipsniui sukasi visai priešingu rakursu.Kas nesuspės į šitą laivą galės kaltinti tik pats savę.Mąstant žmogiškuoju protu-tai be galo negailestinga;žvelgiant dvasiniu protu -mątosi prasmė.Nes už planetos laivo vairo stovės STIPRIOS ASMENYBĖS/visai ne tokios "kniaukiančios"sentimentalios "bobiukės",kaip aš/.
Su Rūta išsiskyrėm su prislėgtom,abejojančiom,neturinčiom atsakymo,širdimis.
Apie tai,kokias aš grojančias "juodas plokšteles" klausiausi namuose-šiame tekste,aprašiau aukščiau.
Pakartosiu,koks buvo džiaugsmas,kai Algimantas paviešino forume Raimondo apsilankymą pas jį;džiaugiausi del to,kad suklydau savo vertinime del šių dviejų vyrų.
Tai AŠ,šioje,Angelų sumodeliuotoje situacijoje, vis dar esu egocentriška.
Raimondo pasielgimas tokią sunkia valandą/žiūrint dvasiniu protu/,man tapo sektinu pavyzdžiu.
Atrodo,kad pagaliau savo gyvenime sutikau TIKRĄJĮ DVASINĮ MOKYTOJĄ.Taip ilgai dvejoti manę skatino karti praeities patirtis,ieškant to tikrojo Dvasinio Mokytojo,tuo labiau,kad tas Mokytojas pamokė kur ir kaip reikia pasitikrinti jo teiginių tikrumą.
Kiekvienas ir visada gali surasti atsakymus;žinoma,tai priklauso nuo to, kokiu laipsniu išreiškį tą TIESOS pažinimo troškimą.
Tuose, man pateiktuose mokymuose, buvo paliesti ir tokie dalykai,kaip kito žmogaus vertinimo kriterijai.
Dabar tvirtai ir su visa atsakomybe galiu pasakyti,kad Algimantas tikrai myli žmones,antraip jis neužsiimtų tokiu nedėkingu darbu/žvelgiant į tai žemiškai/.Tai nėra mano "uodegytės vizginimas",ar ant "užpakalinių kojyčių" vaikščiojimas prieš Algimantą.Kaip jau pastebėjot esu pakankamai tiesmukiška /net nežinau,ar tai yra labai blogai,ar gerai?/
Gali būti,kad mudviejų nuomonės vel,ties kažkurią vieta susikirs.Bet jis kantrus;jis palauks,kol aš pati savo syvuose išrūgsiu.Kai man pačiai kažkas "daeina"-džiaugsmui ribų nėra.Šį rytą su Rūta ilgai diskutavom.Manę stebino tai,kai jinai iš pusės lūpų suprantą esmę,o kai kur pateikė ir man negirdėtas mintis.Tai štai,koks yra nuostabus tas dieviškas metodas,kuris skirtingus žmones sujungia TREJYBĖS DVASIA.
Ilgai kalbėjom,kas iš TIESŲ YRA MEILĖ.KAIP TĄ MEILĘ PAMATYTI KITAME ŽMOGUJE.
Štai sesė-urantė, vieną kartą man asmeniškai pareiškė,kad aš rašydama į forumą pradėjau daryti mažiau gramatinių klaidų, toliau, iškalbingai padarydama ilgą pauzę.Be jokios abejonės, tai yra labai vertinga pastaba.Nežinau,ar šiame gyvenime suspėsiu padaryti pažąngą šitoje teisingoje pastaboje;nekartą šiame forume esu paminėjusi,kad nuo pat pirmos klasės išsilavinimą gavau rusų kalba.
Gaila,kad sesė, mano rašytuose žodžiose, nematė mano širdies.
Tarpininką tarp savęs ir Trejybės /Dvasinį Mokytoją/ galima rinktis TIK vieną;kitaip "stogą nuraus"/atsiprašau už vulgarumą;kartais tas primityvumas manyje vis dar pasireiškia/.
"Devynios auklės-vaikas be galvos"-taip,kartais,pasako žmones;galvoju,kad tame pasakyme yra šiokios tokios racijos.
Aš savo pasirinkimą padariau.Dar atydžiau klausysiuos,ar skaitysiu dvasinius mokymus.Dar nesu garantuota ar pavyks visada gyventi pagal tuos mokymus.
Bet aš augu.
Visiems linkiu geros,likusios dienos ir Rojaus Trejybės palaimos.
Su meile,
IRENA
2012-03-01 16:42:03
Mielieji,ką tik perskaičiau kolektyvinės pirmadieninės maldos temą ir panorau parašyti tokias savo mintis; iš tiesų ši žiema nelepina, ypatingai benamius.Ir aš savo mieste pažystu ne vieną benamį. Beveik kiekvieną rytą vesdama prižiūrimą vaiką į darželį stebių vieną benamį,kurį kartais sutinku prie darželio valant sniegą.Supratau,kad jį kartais pasamdo nuvalyti sniegą.Kiekvieną kartą pamačiusį benamį Kęstą dirbant,padėkoju Rojaus Trejybei,kad jis yra gyvas,kad kovoja su savo gyvenimo negandomis,nors ir būdamas 50 metų.Prieš pora metų aš esu jo paklaususi,kaip jis išgyveną per šaltas žiemas,tuo labiau,kad nakvoja kažkokiame apleistame name,kuris yra be durų ir langų.
"Pats nežinau kaip nesušalu,matyt organizmas sugebėjo prisitaikyti"-taip man atsakė Kęstas.
Šią savaitę kiekvieną dieną meldžiuosiu už benamius.
Norėčiau keleta žodžių parašyti apie savo patyrimą.
Su sūnumi gyvename sename mediniame name.Tas namas priklauso sąvivaldybei.Iš viso gyvename trys šeimos.Pamatai suirę,sulindę į žemę.Krosnys blogos.Šaldytuvui per "šaltą",beveik, kiekvienais metais užšaldavo vanduo vamzdyne,nes kartais kaimynas kelias dienas "užgere" ir nepakuria krosnies savo bute /jo bute yra vandentiekio įvadas visam namui /.
Todel per šiuos šalčius labai prašiau Tėvo-Rojaus Trejybės,kad padėtų per speigus.
Miegu virtuvėje.Vieną vakarą apsirengiau drabužių kiek galėjau, apsimoviau keletą kojinių,apsiklojau keliomis antklodėmis,atsiguliau ir pradėjau kalbintį Tėvą.Na,pradėjau prašyti JO ,kad surastų būdą tą virtuvę prišildyti /krosnies virtuvėje nėra/.
Taip,Tėvas megsta prajuokinti.
Po mano prašymų ir svajonių, užkaito mano visas kūnas,o ypatingai ausys;maniau,kad sudegsiu.Teko rankas iškišti iš po apklotų.Nepajutau,kaip užmigau.
Tą naktį kelis kartus atsibudau;ir toliau visam kūnui buvo šiltą,o ausys kaito iki paryčių.
Todel ir sakau:labai norėtųsi,kad kuo daugiau benamių ne tik patikėtų,kad Dievas Tėvas-Kūrėjas yra gyvas,bet ir įtikėtų į tai,kad ir jie gali kreiptis pagalbos į TĄ TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ.Jie tikrai patirs JO MEILĖS GALIĄ net ir fizinėje plotmėje. Jie tikrai patirs JO meilę ir patys JĮ pamils.
Visiems linkiu Rojaus Trejybės palaimos.
Su meile,
IRENA
2012-02-04 22:08:29
DVASINĖMS tiesoms suprasti vien intelektinio sutikimo nepakanka. Mūsų sąmone , sąmoningai priimamas tiesas reikia patvirtinti dar ir emocijomis , ir jausti širdimi , ir visa savo esatimi , kad jos teisingos . Tik tada jos įsitvirtins pasąmonėje ir visada , bet kada , galės ateiti į mūsų sąmonę , kaip brandžiai sunokęs dvasinis vaisius .
Su meile , Emilis
emilispetras
2011-12-03 23:52:28
Šaunuolė esi Gitana , tik taip ir reikia gyventi , tik taip ir reikia tikėti ir net įtikėti tuo kas yra viso ko pradžia , kas yra viso ko energija , kas yra viso ko gyvybė ir viso ko meilė.
Taip , iš tiesų , tai yra kosminė Dievybių Trejybė , kuri skleidžiasi dvasiniu spinduliavimu į visą Kūriniją , kuri stiprina kiekvieną gyvybę , tiek dvasinę , tiek ir planetinę , o mūsų žemės vaikų atžvilgiu , stiprina ir gaivina kiekvieną Rojaus Trejybe įtikėjusią žmogišką gyvybę. .
Ir kaip pasakė mūsų Viešpats Jėzus Kristus :,, moterie , tikėjimas tave išgydė ir išgelbėjo''
emilispetras
2011-11-22 19:03:27
Ačiū, Gitana. Jūsų patyrimas, Jūsų liudijimas yra nuostabus. Ačiū, kad pasidalijote. Jūsų patyrimas man įkvepia pasitikėjimo Rojaus Trejybe, orientuoja į nuolatinį ryšį su Ja ir moko spręsti savo problemas paprašant Jos pagalbos.
Iš visos širdies linkiu Jums sveiko ir stipraus mažylio, o Jums pačiai sveikatos ir džiaugsmo jį auginant.
Balys3
2011-11-22 14:17:42
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]