Forumas: temos peržiūra
Naujas katalikų mišiolo vertimas į anglų kalbą liudija rituališkumą per katalikų pamaldas ir skaldo angliškai kalbančius tikinčiuosius katalikus, nes jie NĖRA ATSIVĖRĘ TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI IR NEATRADĘ TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS SAVYJE, KURI VIENINTELĖ VIENIJA VISUS DVASIOJE.
Tai, ką šiandien perskaičiau internete AP straipsnyje tik patvirtina mano teiginius, kuriuos jums nuolat kartoju, ir kuriuos ypač akcentavau savo knygoje KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS – ši knyga yra tik mūsų svetainėje, todėl skaitykite ją labai atidžiai, kad pamatytumėte šios dienos bažnyčios butaforiją.
O dabar aš jums pateikiu šio straipsnio kai kurių vietų mano vertimą į lietuvių kalbą.
Taigi, AP (Associated Press ) Informacinė agentūra pateikė tokius akcentus, iš kurių ir galite pamatyti katalikų rituališkumą pamaldų metu, kurių metų nėra laisvės dvasios skrydžiui, kur kunigai negali taip pat laisvai melstis, kaip jiems diktuotų atsivėrusi Tėvui-Rojaus Trejybei JŲ DVASIA, ir dar labiau jaustų laisvą polėkį ATRADUSI TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE DVASIA. Net ir PATYS katalikai nenori išsivaduoti iš maldų NUSTATYTŲ TEKSTŲ. Būtent dėl to Jėzus skatino savo apaštalus melstis savais žodžiais, būtent dėl to ir aš jus akinu melstis savais žodžiais tiek garbinant Rojaus Trejybę, tiek prašymų maldoje.
Taigi PAMĄSTYKITE, YPAČ URANTAI, IR PALYGINKITE MŪSŲ GYVĄSIAS PAMALDAS ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖJE – SKIRTUMAS KAIP DIENOS NUO NAKTIES, kada net kunigas maldų mokosi mintinai.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
---------------------------
Angliškai kalbantys katalikai, kurie reguliariai dalyvaudavo mišiose metų metais, sekmadienį (2011 11 27) atsidūrė jiems nežinomoje padėtyje, kada jiems prireikė atspausdintų kortelių ar lapelių tam, kad galėtų sekti tokį ritualą, kokį dauguma žinojo nuo pat vaikystės.
“Manau, kad vieną kartą tą pasakiau neteisingai,” paaiškino Matju Huveris, kuris lanko Šv.Onos Katalikų bažnyčią Kleitone, augančiame mieste, kuris ribojasi su Raleigh priemiesčiais. “Aš vis užmiršdavau, ir tardavau senus žodžius.”
Mišios nepasikeitė, tačiau pasikeitė po daugelį metų trukusio peržiūrėjimo ir derybų, po Antrojo Vatikano Susirinkimo 1960 metais, maldų ir instrukcijų Mišių aukojimui tekstas, kuris nuo pat pradžių buvo užrašytas lotynų kalba,
Taigi angliškai kalbančių šalių katalikai dabar turi ritualinio Mišiolo naują vertimą iš lotynų kalbos į anglų kalbą, kuris ir vartojamas per pamaldas nuo vakar dienos sekmadienio – 2011m. lapkričio 27 dienos.
Šitokio vertimo siekė angliškų kraštų katalikų vyskupai, kad vertimas į anglų kalbą būtų kuo artimesnis originalo, lotynų, kalbai.
Dabar per mišias vienoje Niujorko bažnyčioje tikintieji pasimetė, kada po kunigo ištartų žodžių: “Ramybė su jumis” reikėjo jiems garsiai atsakyti jau nebe “Ir su tavimi,” bet naujojo vertimo pateiktu tekstu – “Ir su tavo dvasia.”
Katlina MakKormak AP korespondentui aiškino, kad jai nepatinka naujasis vertimas, ir ji nesupranta, kodėl bažnyčiai reikėjo artimesnio lotynų kalbai vertimo.
Dabar vietoje ankstesnio aiškaus pasakymo, apibūdinant Jėzų kaip “vieną su Tėvu” yra vartojamas žodis “konsubstencinis.”
Didžioji dalis pakeitimų iš esmės yra susijusi su kunigo sakomomis maldomis, tačiau kai kurie pakeitimai palietė ir maldas, kurias kalba ar gieda tikintieji, ir tie pažįstami žodžiai, kuriuos kai kurie žmonės tardavo po daugelio metų bažnyčios lankymo beveik automatiškai, dabar yra peržiūrėti ir pakeisti.
Drauge su naujais atsakymais ir nepažįstamais žodžiais, patvirtinimas “Mes tikime” yra pakeistas į “Aš tikiu.” Kai kurios vietos tapo oficialesnėmis ar poetiškesnėmis: bendro vartojimo žodis “taurė” – “cup” tapo siauro bažnytinio, poetinio “taurės” vartojimo žodžiu “chalice.”
Kai kurie tikintieji, net ir kai kurie kunigai, nesutinka su Mišiolo naujo vertimo įvedimu bažnyčioje, laikydami jį perdaug gremėzdišku ar nutolusiu, o kai kur jau platinamos ir peticijos, kad šio naujojo mišiolo įvedimas būtų atidėtas.
Meribet Linč, 51-nerių metų leidėja, prisipažino, kad ji “ėjo iš proto” dėl šitų pakeitimų, ir ji atsisako “išmokti tas prakeiktas maldas.” “Tai juokinga. Katalike esu 50 metų, kodėl gi jiems prireikė tokių kvailų pakeitimų? Tai – žodžių pakeitimai. O jie jau sudaro semantinę prasmę.”
2001m. Vatikano tas skyrius, kuris prižiūri pamaldas, išleido direktyvą, reikalaujančią, kad mišiolo anglų kalba vertimas būtų artimesnis lotynų kalbai, o ne labiau suprantamai liaudiškai kalbai. Daugybė teksto peržiūrėjimų ir vyskupų susitikimų galiausiai atvedė į susitarimą dėl to vertimo, kuris ir būtų vartojamas.
Parapijos visoje šalyje per kelis mėnesius stengėsi paruošti katalikus šitiems pasikeitimams. Naujojo vertimo aprašymai buvo atspausdinti savaitiniuose biuleteniuose, buvo organizuoti seminarai, daug parapijų palaipsniui spausdino iš eilės visus pakeitimus, pradedant liturgijos tomis dalimis, kurios yra giedamos.
Visos šitos pastangos buvo nukreiptos vidutinių katalikų labui, tačiau būtent kunigai yra tie, kurie turi įsisavinti daug didesnę naujos medžiagos dalį.
“Naujasis mišiolas mano rankose dabar yra maždaug trys savaitės, ir aš tiesiogine žodžio prasme praktikavau tas jo maldas,” sakė monsinjoras Klėjus. “Tą aš darau dabar 31-erius metus, ir didelę dalį tų maldų iš esmės moku atmintinai. Aš turiu stebėti, kad mano smegenys nepralenktų mano lūpų.”
2011-11-28 16:36:41
Komentarai
Galvojau, štai kokį nuostabų dvasinį darbą darau - groju per mišias. Ir kada aš ėmiau justi, kad po kiekvienų mišių aš tik pavargstu ir netampu nuoširdesniu, tuomet pradėjauabejoti tuo, ką darau. Giedojimas ir grojimas, garbinimas giesmėmis, nesuteikė man jokio dvasinio polėkio. Jokio. O siela vistiek ieškojo Gyvosios Giesmės, ir ją rado - Rojaus Trejybės Šventovėje.
Tik po Rojaus Trejybės gyvųjų pamaldų giluminiai suvokiau bažnytinių ritualų ir maldų iš maldaknygių beprasmybę. Nieko nekeičia vieno ar kito žodžio pakeitimas maldoje ar giesmėje. Širdies atvėrimas Rojaus Trejybei tai nėra žodžių pakeitimas maldoje. Žodžiai, kaip priemonė, reikalingi budinti sielą Rojaus Trejybės meilės virpesių įsileidimui į save. Kada žmogus patiria gyvają komuniją, tuomet toje palaimoje jis pats užsimerkia ... – rašo Mantas apie savo dabartinį patyrimą, lygindamas jį su savo ankstesniu religiniu patyrimu, kada jis dar nebuvo atradęs Rojaus Trejybės ir to vienintelio gyvo dvasinio įtikėjimo kelio, nutiesto tiesiai iš Rojaus Trejybės į jo dvasinę gelmę.
Argumentas yra PATYRIMAS. Kol nėra patyrimo, jūs negalite pripažinti šito teiginio tiesos. ... Tiesa nėra sustingusi akimirkoje. Ji visą laiką atskleidžiama daugiau ir daugiau per patyrimą. – teigia Tėvas. (Iš Tėvo mokymo, KODĖL NET DAUGELĮ METŲ SKAITANTYS URANTIJOS KNYGĄ JOS NESUVOKIA DVASIOJE, NORS BŪTENT ŠITOKIO SUVOKIMO JI MOKO VISUS.)
Ir šitas pacituotas teiginys iš tikrųjų man yra gyva tiesa, gyva, nes ji yra atskleista gyva praktika per dvasios atsivėrimą, per nuoširdų susiliejimą su Tėvu, Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu, Begaline Dvasia-Motina-Sese per gyvą garbinimo komuniją.
Juk visas šitas laikinas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki fizinio kūno mirties, ir tiktai kūno, bet ne dvasios, yra didžiulis patyrimas, kuris yra kupinas įvairiausių kasdienių akimirkų patyrimų, ir būtent tie kasdieniai patyrimai leidžia žmogui įsisavintus patyrimus pritaikyti savo kasdieniame gyvenime šeimoje, visuomenėje, ir kasdienėje darbinėje veikloje. Ir kiekvieno žmogaus patyrimai, kurie dėl kiekvieno individualių charakterio savybių, dėl skirtingų gyvenimo sąlygų, dėl aplinkinių įtakojimo, dėl paveldėto proto galimybių, yra labai skirtingi. Jeigu nebūtų patyrimų, tai būtų sąstingis. Patyrimai tai yra kryptingas judėjimas ir tiktai dviem kryptimis. Viena kryptis – tai žmonijos tamsos, nuodėmės, piktybinio blogio kryptis, vedanti žmoniją į susinaikinimą savęs tenkinant nepasotinamo gyvulinės kilmės agresyviojo ego kaprizus, vedanti į asmenybės degradaciją per neapykantą vienų kitiems, žudant kitą, nesvarbu ar tai būtų artimas, ar tai būtų svetimas, žudant žodiu, žudant veiksmu, ir net absoliučiai daugumai žmonių nesusimąstant, kad šitame laikiname materialiame kūne yra ta TIKROJI dieviškosios kilmės amžina dvasinė gyvybė, kurios ego pasireiškia Rojaus Trejybės dieviškosiomis meilės, teisingumo, gailestingumo, gėrio savybėmis visumos, ir tik visumos, labui. Ir svarbiausia yra išsaugoti ją, nes šitą nuostabią dvasinės asmenybės dovaną kiekvienas mirtingasis gauna iš visos kūrinijos Kūrėjų-Trijų Šaltinių ir Centrų, kuri yra sugrąžinama Rojaus Trejybei su nuolat atskleidžiamu, per kaupiamus patyrimus, dvasios aktualu, žengiant dvasinio įtikėjimo keliu iš segmento į segmentą, artėjant į Rojaus Trejybės Krūtinę, kai materialus mirtingasis sąmoningai, laisva valia, savo dvasiniu pabudimu atradęs Tris Rojaus Trejybės Asmenis savo viduje, pasirenka priešingą tamsai kryptį, pasirenka evoliucinę kryptį į Meilės Šviesą-Tiesą, kad gyventų Rojaus Trejybės tikrove per vis daugiau ir daugiau įsisavinamą tiesą savo atsiskleidžiančios dvasios gelme, nes –
Tiesa nėra sustingusi akimirkoje. Ji visą laiką atskleidžiama daugiau ir daugiau per patyrimą.
Aš neturiu DVIEJŲ tiesų. Tačiau šita tiesa galioja VISAI kūrinijai, ir ji yra PATIRIAMA. Ji auga kiekvieno jūsų – asmeniškai – augimo metu. Tiesa, nors yra viena, bet ji NETURI PABAIGOS. Ji visą laiką atsiskleidžia JUMS, ją atskleidžiant NAUJU atspalviu. – moko mus Tėvas, Rojaus Trejybės Pirmasis Asmuo. (Iš Tėvo mokymo, KODĖL NET DAUGELĮ METŲ SKAITANTYS URANTIJOS KNYGĄ JOS NESUVOKIA DVASIOJE, NORS BŪTENT ŠITOKIO SUVOKIMO JI MOKO VISUS.)
Būtent todėl dvasiškai pabudusio žmogaus pareikštas teiginys, paremtas gyvuoju patyrimu su Rojaus Trejybe, yra nesuvokiamas ir nėra argumentas tam dvasios broliui ar dvasios sesei, kurie dar nėra išlaisvinę savo sielų-dvasių ar iš intelekto gniaužtų, ar iš savo pasąmonės klystkelių raizgalynės, nors jie patys apie save galvoja, kad jie yra itin dvasingi žmonės, nes labai daug skaito įvairiausių taip vadinamų dvasinių šaltinių, ir tuose šaltiniuose parašytus teiginius jie ir kitiems siūlo kaip argumentus. Kai yra einama skirtingomis kryptimis, tai būtent dėl to ir yra labai ir net labai skirtingi patyrimai savo kokybe. Ir būtent dėl tos priežasties yra tokia praraja tarp tų, nors ir labai intelektualių, sukaupusių daugybę žinių, dvasios brolių ir sesių, bet dvasiškai kol kas dar nepabudusių, ir tų, kurie yra atradę Rojaus Trejybės šviesos kelią ir savo asmeniniais patyrimais liudija šito gyvo dvasinio kelio tikrovę, patirdami realų Rojaus Trejybės vedimą iš vidaus, patirdami realų Trijų Šaltinių ir Centrų veikimą gyvais meilės virpesiais per jų gyvą dvasios dalelę, esančią kiekvieno mirtingojo viduje. Ir tai, ką mums rašo mūsų dvasinis brolis Mantas apie savo asmeninius patyrimus, apšviestus Rojaus Trejybės meilės šviesa iš vidaus, jam tai yra gyvai patirtas argumentas. Ir mums, urantams, jo argumentas yra puikiai suvokiamas, nes kaip moko Tėvas – Patyrimas ateina tiktai per ATSIVĖRIMĄ MUMS, ir tų TEGINIŲ TAIKYMĄ savo KASDIENIAME GYVENIME. Kol teiginys nėra pritaikytas praktikoje, tol jis yra TEORINIS, o teoriniai teiginiai nėra PATIRTI. Tik PATIRTI teiginiai tampa ARGUMENTAIS.
Ir tai kas mums yra argumentas, tai kitas to, gyvai patirto, argumento nepriima kaip argumento ir nuolat perša mums savo grynai materialų, nepatirtą, intelektualų argumentą kaip teisingiausią.
Ir tai, ką mums siūlo emilispetras – „Jeigu Dievo Dvasia duoda žodį , tai manau duotų ir labai gražias melodijas. Ir iš viso , reikėtų keisti tą kalbėjimą užsimerkus . Reikia giedoti džiaugsmą atviromis akimis.“ – kad mes būtent taip ir turime mūsų Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje garbinti Tris Rojaus Trejybės Asmenis, tai mums jo emocionalus patarimas tikrai nėra argumentas. Tai jo asmeninis religinis patyrimas kaip ir absoliučios daugumos žmonių, kurie pažįsta Dievą papuoštą gražiais išoriniais ritualais, sustingdytomis dogmomis, ir giesmėmis, pritariant taip slegiančiai skambantiems vargonams.
Mielas Emili, viename komentare tu rašei, kad tu „ ... braidau po gražesnes ir spalvingesnes pievas.“ Nors šitie žodžiai nesusiję su šia tema, bet jie šitoje vietoje labai tinka. Taigi, jeigu tau tavo pasirinkta pieva yra gražiausia ir tu nematai, kad šalia tao pievos yra dar gražesnė pieva, kuri neturi horizonto į kurią pusę bepažvelgtum, tai tu drauge su savo bendraminčiais ir ganykis toje savo pievoje plačiai plačiai atsimerkęs ir garsiai garsiai giedodamas gražius žodžius, bet mums daugiau nebesiūlyk savo pievos ir savo ganymosi metodų, ir savo ganytojų. Tu beprasmiškai švaistai energiją. Ne tu mūsų ganytojas, ne tu.
Mes, urantai, jau pasirinkome kiekvienas savo laisva valia ir sąmoningu sprendimu nuostabiausio grožio Rojaus Trejybės dvasinę pievą, kuri švyti vaivorykštės spalvų gražiausiais atspalviais, kviečiančiais į begalinius dvasinius tolius pažinti tuos tolius kiekvieno asmeninio dvasinės asmenybės palaipsnio atsiskleidimo patyrimu. Į tuos tolius švelniai, maloniai mus kviečia Trys Šaltiniai ir Centrai, kviečia į susiliejimą su Meilės, Gėrio, Grožio, Tobulumo Šaltiniu; maloniai ir švelniai kviečia kiekvieną. Šita begalinė dvasinė pieva yra atvira visiems. Ji yra atvira ir tau, mano mielas dvasini broli, Emili. Bet tu turi, kaip ir visi kiti mūsų broliai ir sesės dvasioje, laisvą valią iš Rojaus Trejybės. Jums rinktis kryptį.
Telydi jus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile,
Violeta
2011-12-13 00:03:13
Mielas Mantai , parašei tiesiai į dešimtuką. Tikrai aš tuo klausimu uždarau klausimą , nes tavo nuoširdumas mane tikrai įtikino .
Tik yra vienas mažytis bet . Štai aš buvau Vilniuje , garbinimo Šventovėje . Su džiaugsmu sekiau visų dalyvių garbinimo žodžius , tačiau tas žmonių murmėjimas savyje , savo asmeniškumus mane išblaškydavo , nes tai nesutapdavo su mano minčių malda . Tai viena , o antra , kiti žmonės taip tyliai kažką tai murma , kad aš sėdėdamas paskutinėje eilėje tikrai negalėjau suprasti ir dalyvauti , tavo Mantai , taip vadinamame sielų chore .
Aš manau , kad tuose garbinimuose vyksta asmeniškas asmeniškumas , nes tie garbinimai vyksta tik superasmeniškume ir nieko nemačiau tokio apjungiančio broliškumo , tikrai nemačiau . Mačiau tik norą kažką tariamai reikšmingą pasakyti per savo asmeniškumą , per savo asmeninį požiūrį .
Mielas MANTAI , yra labai gražus posakis - durnių ir bažnyčioje muša . Tai matomai gal aš ir buvau tas durnius , kad mažai ką girdėjau ir mažai ką supratau , nors pav. Algimanto kalba man patiko , nes buvo aiški .
Tačiau normaliose bažnyčiose durnių niekas nemuša . Jie yra įtraukiami į kolektyvinį garbinimą ir į kolektyvinę maldos ekstazę ir jie jaučiasi kaip lygūs tarp lygių . Štai čia ir yra visa bažnyčių traukos paslaptis , kad žmonės jose jaučiasi lygūs tarp lygių . O mano sielos virpesiai visur gali giedoti vidinį garbinimo chorą , bet kurioje bažnyčioje , jeigu tik aš turiu norą įsilieti į tą kolektyvinį garbinimo dvasinį srautą kartu su visais žmonėmis .
Tačiau štai asmeniškas išmurmėjimas , gal ir labai tam žmogui dvasingas išsireiškimas , mane mažai žavi , nes aš savo minčių malda esu netapatus jo asmeniškumo problemoms , jo sugalvotų žodžių išmurmėjimams .
emilispetras
2011-12-09 09:26:19
Tikroji giesmė yra Rojaus Trejybės virpesiai, patiriami viduje. Atsivėrusi siela Rojaus Trejybei pajunta tokią dvasinę giesmę, kad bet kokia žmogaus balsu išreikšta giesmė arba muzikiniu instrumentu išreikšta melodija tampa per grubi tam, ką jaučia žmogus, kada jis gieda Gyvąją dvasinę giesmę kartu su Rojaus Trejybe. Ir tai tampa abipuse giesme-Rojaus Trejybės giesmė mums kiekvienam ir mūsų kiekvieno giesmė Rojaus Trejybei. Tai tokia dvasinė komunija, kada gyvi
Rojaus Trejybės virpesiai gieda viduje.
Anksčiau lankydamas įprastas bažnytines mišias vienoje bažnytėlėje radau parašyta - "kas gieda-dvigubai meldžiasi". Ir tai mane paskatino tam, jog aš pasiryžčiau ne tik giedoti kartu su choru, bet ir groti gitara per mišias.
Ir tai dariau ne trumpą laiko tarpą. Ir šitie perskaityti žodžiai mane taip paveikė, kai aš galvojau, kad dabar tai jau tikrai patirsiu dvasinę gerovę, nes chore dalyvaujančius žmones laikiau dvasingais. Aš taip troškau dvasinės laisvės, kad dariau viską, ką tuo metu suvokiau esant geriausia dvasiai. Giedojome ir garbininome giesmėmis ir aš galvojau, va kaip norėčiau, kad šitie žmonės patirtų kažkokį dvasinį antplūdį ir bent šiek tiek pailsėtų nuo vargonų baubimo ar bent jau praskaidrintų jų duslų skambesį gitaros stygų melodijomis. Galvojau, štai kokį nuostabų dvasinį darbą darau - groju per mišias. Ir kada aš ėmiau justi, kad po kiekvienų mišių aš tik pavargstu ir netampu nuoširdesniu, tuomet pradėjau
abejoti tuo, ką darau. Giedojimas ir grojimas, garbinimas giesmėmis, nesuteikė man jokio dvasinio polėkio. Jokio. O siela vistiek ieškojo Gyvosios Giesmės. ir ją rado - Rojaus Trejybės Šventovėje.
Iš tikrųjų, daugelis žmogaus dvasingumą vertina pagal jo pareigas, specialybę, tačiau net muzikantas arba chorvedys gali nejusti dvasinio atsivėrimo Gyvosios giesmės, nors jį visi laikys labai dvasingu, "štai jis kiek giesmių atmintinai pagieda". Ir tokios giedamos giesmės, be dvasinio atsivėrimo Rojaus Trejybei, tampa tiktais darbu, bet taip ir nepasiekia žmonių širdžių. Ir net iki šiol nesuprantu, kodėl bažnyčioje žmonės garbina Švenčiausiąjį Sakramentą giesmėmis, kada reikia garbinti Rojaus Trejybę! Ir iš tikrųjų, dabar tuos bažnyčioje perskaitytus žodžius perrašyčiau -"kas atsiveria Rojaus Trejybei, tas gieda meilės giesmes".
Kada per Rojaus Trejybės pamaldas žmogus atsiveria ,tuomet jis dainuoja tokias gilumines dainas, kad taip ir norisi likti toje būsenoje kuo ilgiau ir kuo tyliau. Giesmės Rojaus Trejybės Šventovėje yra tylos giesmės, bet gyvų
virpesių - ryšyje su Rojaus Trejybe. Aš girdėdavau daug giedančių žmonių, kada aš tikrai norėdavau atsitraukti kuo toliau, kad tik negirdėti to giedojimo. Tačiau dvasinės komunijos giesmėje, giesmėje su Rojaus Trejybe taip ir norisi prisiglausti prie kitų ir giedoti, giedoti dvasinio susiliejimo su Rojaus Trejybe giesmę. Po tokios gyvosios susiliejimo giesmės, žmogus jaučia ir džiaugsmą ir meilę, ir ramybę, ir palaimą. Ir tokia siela net ir po gyvųjų pamaldų ir toliau gieda dvasinio gerumo giesmes, siela dainuoja meilės virpėjimo dainas. Štai kur yra giesmė. Ir vis labiau suvokiu, kiek daug reikia melstis už tuos žmonės ir net juos atvesti į Rojaus Trejybės Šventovę, kad tiktais pajustų bent
akimirksnį dvasinio susiliejimo giesmę. Ir tokios giesmės patyrimas pranoks betkokius fizinio pavidalo skleidžiamas giesmes. Reikia giedoti džiaugsmą dvasinio atsivėrimo Rojaus Trejybei akimis.
Kai buvau ieškojimo kelyje aš lankiausi protestantų maldų namuose. Ir kada pastorius sakydavo pamokslą, tai kai kurios moteriškės išgirdusios pamokslo tam tikrus žodžius per visą salę garsiai sušukdavo - "Aleliuja!". Ir tai
kartodavosi kelis kartus, kol tęsdavosi pamokslas. Tuomet daugumos žvilgsnis nukrypdavo į jas ir vėl reikdavo susikoncentruoti į tai, apie ką kalba pastorius. Ir kaip man tai pasirodė nerimta, kaip mažų vaikų paviršutiniški šūkaliojimai, kurie iškarto mane atstūmė kaip nerimtumo požymį, kaip dvasinės gelmės pojūčio patyrimo stoką. Todėl kai Rojaus Trejybės Šventovėje aš pajutau pamokomojo žodžio gelmę, patyriau kokia tai yra gelmė tuose žodžiuose, tuomet aš pajutau, kad radau tai, ko ieškojau. Net ir tuomet, kai aš per bažnytinę giesmę bandžiau atsiverti- iš tikrųjų aš ieškojau šitų žodžių gelmės.
Tik po Rojaus Trejybės gyvųjų pamaldų giluminiai suvokiau bažnytinių ritualų ir maldų iš maldaknygių beprasmybę. Nieko nekeičia vieno ar kito žodžio pakeitimas maldoje ar giesmėje. Širdies atvėrimas Rojaus Trejybei tai nėra žodžių pakeitimas maldoje. Žodžiai, kaip priemonė, reikalingi budinti sielą Rojaus Trejybės meilės virpesių įsileidimui į save. Kada žmogus patiria gyvają komuniją, tuomet toje palaimoje jis pats užsimerkia ir jam nebereikia sakyti, ar tu užsimerk, ar tu pasidairyk į kitus. Komunijoje siela trokšta tik gerti šitą gyvąjį vandenį iš Rojaus Trejybės, todėl atsimerkus tai tik sumažina šito ryšio gelmę.
Rojaus Trejybės Šventovėje giesmės yra patiriamos.
Mantas (buvęs mntmnt)
Mantas
2011-12-09 00:50:09
Ta pačia dvasia dar norėčiau pasakyti , kad visas Dievybių garbinimas turi vykti tik džiaugsme . Jeigu Dievas yra meilė , jeigu Rojaus Trejybė yra meilė , tai ir žmonių maldos ir garbinimai turi būti meilės ir džiaugsmo būsenos .
Negalima garbinti meilės Šaltinio susirūpinusiais veidais .
Štai šia tema yra kritikuojama anglikonų bažnyčia , kuri keičia ritualines maldas . O kas čia blogo , viskas bus gerai ir maldos ir žodžiai skambės dar gražiau . Matote kaip senieji priešinasi , nes pagyvenę žmonės visada labai įnertiški naujovėms .
Jūs taip pat labai įnertiški savo netradicine tradicija , nenorite garbinimo metu įsileisti džiaugsmo , nenorite , kad jūsų sielos dainuotų .
emilispetras
2011-12-08 21:53:39
Miela Jurgita , labai teisingai ir labai gražiai viską aprašai .
O kaip bus su maldos žodžio giedojimu ?
Ar aš galu savo dvasines būsenas garbinimo metu išgiedoti ? Kodėl jūs savo Šventovėje nepraktikuojate labai jausmingo sielos ir proto atsivėrimo , kaip aukščiausios sielos fazės išliejimo , garbinimo , per žodžio giedojimą ? Ar tai jau yra sekta?
Jeigu Dievo Dvasia duoda žodį , tai manau duotų ir labai gražias melodijas .
Ir iš viso , reikėtų keisti tą kalbėjimą užsimerkus . Reikia giedoti džiaugsmą atviromis akimis .
emilispetras
2011-12-08 20:45:24
Krikščionybės religija remiasi į Šventąjį raštą, o tai yra knyga. Kai aš anksčiau nueidavau į mišias, matydavau, kaip kunigas kiekvieną kartą jas veda skaitydamas iš Šventojo rašto, kad nepraleistų nė žodelio ir neiškreiptų nustatytos rašytinės tiesos. Atrodo, mintinai galima išmokti kartojant tas pačias maldų formas, bet reikalavimas yra paklūsti nustatytoms ir nusistovėjusioms krikščionybės bažnytinėms formoms ir ritualams. Štai kodėl ši Algimanto pateikta santrauka iš laikraščio yra tik dar vienas įrodymas to, kad bažnyčioje nėra gyvos tiesos, ir tai, atsimenu jausdavau kas kartą ten būdama. Po pamaldų man nė kiek nepalengvėdavo, nejausdavau jokio įkvėpimo, nes neatsiverdavo mano dvasia. O kaip galėtų, kai kaskart nugrimzdus savo mintimis į vidų būdavau priversta tai atsistoti, tai atsiklaupti, tai klausytis kunigo pamokslo. Man norėjosi dvasinio pakylėjimo, o bažnyčia tai nesuteikė. Tik kai aš pati savo mintis išliedavau Dievui, kaip Jį tuo metu suvokiau, ir patirdavau nuraminimą. Po truputį imdavau patirti vis daugiau, bet ne bažnyčioje, o vienumoje su savo vidumi. Todėl noriu tik pasakyti, kad gyvos šventovės, dabar jau vadinamos Rojaus Trejybės vardu, atradimas yra didžiausias atradimas gyvenime ir manau, ne mano vienos. Ji gyva ir joje nėra jokių maldų tekstų, nes kai atsiveria per Rojaus Trejybės garbinimą ir maldą dvasia, jai nereikia jokių tekstų, žodžiai ima lietis su meile ir nuoširdžiai. Tai ką patiriu su savo dvasios broliais ir sesėmis gyvojoje šventovėje kaip diena nuo nakties skiriasi tai, ką patirdavau bažnyčioje per mišias. Aš tik džiaugiuosi, kad nebuvau uoli jos lankytoja ir dogmos neaptraukė mano dvasinės asmenybės painiu voratinkliu. Atrasta ir patiriama Rojaus Trejybės meilė yra gyva, ir kas kartą atsivėrus užlieja palaima, džiaugsmas, stiprybė, ramybė ir energija. Ji ramina žmogaus protą ir gydo bei stiprina kiekvieną kūno ląstelę, todėl jei kūnas ir patiria tam tikrus negalavimus, dėl kasdienio ir nuoširdaus atsivėrimo Kūrėjui jie palaipsniui ištirpsta. Juk mūsų vidus kaip indas, kurį galima užpildyti gyvais energetiniais meilės virpesiais. Taip mes ir tampame gyvi Rojaus Trejybės vaikai, pasireikšdami savojoje aplinkoje su meile, kad šviesintume ją vardan visų gerovės, kad ir kiti mūsų dvasios broliai ir sesės panorėtų patirti šią gerovę savyje.
Štai toks ir yra gyvasis kelias, kurį nutiesė mums, šios planetos mirtingiesiems Rojaus Tėvai.
Jurgita
2011-12-04 20:46:30
Iš esmės tai parodo šiokį tokį absurdą, kaip dvasinių dalykų jie mokosi kaip iš vadovėlių.. o ne iš gyvo šaltinio, ne gyvu atsivėrimu ir ne per atsivėrimą.
Kita vertus galbūt bent kai kurios vietos kažkam padės atrasti naujų minčių, idėjų, naują požiūrį į senus dalykus. Kaip ir čia: <<...> atsakyti jau nebe “Ir su tavimi,” bet naujojo vertimo pateiktu tekstu – “Ir su tavo dvasia.” > Vienas žodis, ir jau kreipiamasi nebe į žmogaus asmenį, bet į dvasią esančią žmoguje. Iškart dėmesys koncentruojamas į aukštesnius dalykus atrodytų, ir tai jau pažanga. Bet bendrai tai yra kaip vadinu trupiniai, su tomis žiniomis kas yra prieinama žmonijai šiais amžiais.
Vaidas
2011-11-29 21:51:54
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]