Forumas: temos peržiūra
Mirtingojo BŪSENA liudija jo dalyvavimo garbinimo ir prašymų kolektyvinėje komunijoje dvasinę gelmę,
Panašu, kad atėjo laikas jums giliau susipažinti su MIRTINGOJO BŪSENA NUOŠIRDŽIOS MALDOS METU.
Apie tokį mokymą jau seniai mąsčiau, jog reikėtų jį parašyti, tačiau vis kiti – svarbesni – mokymai įsiterpdavo, tad taip ir nepriėjau prie ŠITO mokymo, nors jis yra labai svarbus. Todėl dabar kaip tik atėjo tas metas IR ŠITAM MOKYMUI, KAD JŪS daugiau suprastumėte, kas yra malda.
MALDA – TAI YRA VIRŠSĄMONINĖ KOMUNIJA – INTYMUS-ARTIMAS NUOŠIRDUS BENDRAVIMAS – SU ROJAUS TREJYBĖS TRIMIS ASMENIMIS – TĖVU, AMŽINUOJU SŪNUMI-MOTINA-BROLIU, IR BEGALINE DVASIA-MOTINA-SESE.
Komunijos metu svarbiausia dalis yra ĮTIKĖJUSIOJO NUOŠIRDUS ATSIVĖRIMAS SAVO VIDUMI ROJAUS TRJEYBEI ir jo metu patiriama BŪSENA, bet jokiu būdu ne tariami žodžiai, ar vien tik mintyse išsakomi teiginai ar prašymai. Būtent gyvos komunijos metu įtikėjusiojo BŪSENA liudija tos akimirkos įtikėjusiojo DVASINIO AŠ TIKRĄJĮ DVASINĮ ŪGĮ IR TIKRĄJĄ BRANDĄ, ir būtent šis tikrasis dvasinis asmuo šitos būsenos įtakoje IR IŠSAKO MALDOS ŽODŽIUS-MINTIS.
Maldos-KOMUNIJOS METU ĮTIKĖJUSIOJO MIRTINGOJO GYVA IR PATIRIAMA BŪSENA ENERGETINIAIS VIRPESIAIS IR DIKTUOJA ŽODŽIUS IR MINTIS IŠ DVASIOS, TODĖL JIE IR LIEJASI IŠ VIDAUS BE JOKIŲ MALDAKNYGIŲ, BE JOKIŲ MECHANIŠKAI IŠMOKTŲ TEKSTŲ, LIEJASI IŠ TIROJO DVASINIO ASMENS GELMĖS.
Štai kodėl per katalikų ritualines pamaldas bažnyčioje dalinama KOMUNIJA – tas materialus paplotėlis – vadinamasis Kristaus kūnas – yra ne KOMUNIJA, bet materialus ir NEGYVAS – ritualas, ir neturi nė menkiausios užuominos apie NUOŠIRDŲ BENDRAVIMĄ SU JĖZUMI AR ROJAUS TREJYBE GYVO IR NUOŠIRDAUS ATSIVĖRIMO DĖKA.
Štai kodėl tarp ritualines bažnyčias lankančiųjų tikinčiųjų NĖRA ĮTIKĖJUSIŲJŲ, O TUO LABIAU NĖRA ATRADUSIŲ SAVO VIDUJE TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ, nors per kiekvienas tokias ritualines ir negyvas pamaldas išsirikuoja eilutė norinčiųjų – KURČIŲ IR AKLŲ DVASINE PRASME – gauti KOMUNIJĄ iš materialių kunigo rankų. Tokie AKLI IR KURTI tikintieji TIKI, kad jie – KAIP PATYS TAI VADINA – PRIĖJO KOMUNIJOS. Tai tik saviapgaulės ir tikrovės iškraipymo pasireiškimas.
KOKS TAI AKLUMAS IR VEIDMAINYSTĖ! Jie nori KOMUNIJOS ANT LIEŽUVIO, kai visos pamaldos ir turėjo būti skirtos būtrent GYVAI DVASINEI KOMUNIJAI SU TĮĖVU-ROJAUS TREJYBE, KAD JIE IR PASIMAITINTŲ TIKRU GYVUOJU MAISTU, ATVĖRUS ĮTIKĖJUSIOJO DVASIĄ. O tada jau nebereikia jokių vaflių ant liežuvio, kada yra [ATOE KŪRJĖO PAMAITINTA IR PAGIRDYTA MIRTINGOJO DVASIA – ASMENYBĖ.
Kadangi tokių gyvųjų pamaldų katalikų bažnyčioje nevyksta – jų nevyko, ir nevyks niekada – nes katalikų bažnyčioje nėra ĮTIKĖJUSIŲJŲ, nes pati katalikų sekta, jos VEDLIAI, ŠVENTIKAI, PATYS NEŽINO, NETURI NĖ MENKIAUSIO SUPRATIMO, KAS YRA GYVOSIOS PAMALDOS.
Tokios GYVOSIOS pamaldos vyksta vienintelėje pasaulyje urantų gyvojoje Rojaus Trejybės šventovėje. Todėl tik urantai ir patiria – TIESIOGINE PRASME PATIRIA – GYVĄ RYŠĮ SU ROJAUS TREJYBĖS TRIMIS ASMENIMIS, kad jiems jokių ritualinių materialių paplotėlių ant liežuvio ne tik nereikia, bet tokia PSEUDOKOMUNIJA SUKELIA TIK APGAILĖTINĄ NUSISTEBĖJIMĄ, KAD TIEK DAUG YRA KURČIŲ IR AKLŲ DVASIOJE IR KUNIGŲ, VEDANČIŲ AKLUS IR KURČIUS TIKINČIUOSIUS Į BEDUGNĘ, Į KURIĄ JIE TIKRAI JAU KRENTA.
Štai vienas mūsų broils dvasioje rašo:
”Štai aš buvau Vilniuje, garbinimo Šventovėje . Su džiaugsmu sekiau visų dalyvių garbinimo žodžius , tačiau tas žmonių murmėjimas savyje, savo asmeniškumus mane išblaškydavo, nes tai nesutapdavo su mano minčių malda . Tai viena, o antra , kiti žmonės taip tyliai kažką tai murma , kad aš sėdėdamas paskutinėje eilėje tikrai negalėjau suprasti ir dalyvauti, tavo Mantai , taip vadinamame sielų chore.”
Ką gi liudija šitokie teiginiai: “garbinimo Šventovėje,” “sekiau visų dalyvių garbinimo žodžius,” “tas žmonių murmėjimas savyje,” “mane išblaškydavo,” “nesutapdavo su mano minčių malda,” “negalėjau dalyvauti sielų chore?” O gi jie liudija tik VIENĄ VIENINTELĘ TIESĄ – ŠIS MŪSŲ BROLIS DVASIOJE SAVO BŪSENA DAR NUOŠIRDŽIAI NEATSIVĖRĖ TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI IR TUO LABIAU JOS DAR NEATRADO SAVYJE. DĖL TO dar jis BIJO parašyti, KOKIOJE šventovėje jis lankėsi, nors jos pavadinimą puikiai žino iš mūsų svetainės Forumo. Jis dalyvavo ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE garbinimo kolektyvinėje komunijoje. Deja, dalyvavo tik jo KŪNAS, tuo tarpu DVASIA JO DAR GILIAI MIEGA LETARGO MIEGU, todėl jis savo DVASIOS BŪSENA nejaučia kitų kolektyvinėje komunijoje dalyvavusiųjų skleidžiamų virpesių, nes jo intelektas STEBI KITUS, ir jis nori MELSTIS SAVĄJA MALDA MINTYSE, bet nėra atsivėręs savo dvasia, kad prisijungtų prie VISŲ MALDOS. Dar daugiau, tyliai besimeldžiantieji JĮ “IŠBLAŠKYDAVO,” o tai taip pat reiškia, kad nebuvo jo nuoširdaus ATSIVĖRIMO DVASIOJE IR NEBUVO BŪSENOS PATYRIMO, KOKIA YRA DVASINĖ VIENOVĖ, todėl intelekto nepasitenkinimas tuoj pat pasireiškė susierzinimu, kad jie “taip tyliai kažką tai murma.”
Aš atėjusiems pirmą kartą į mūsų GYVĄSIAS pamaldas paaiškinu, kad jie NESISTENGTŲ SEKTI KIEKVIENĄ TARIAMĄ MALDOS ŽODĮ, O ATSIVERTŲ SAVO DVASINIU IR TIKRUOJU AŠ, KAD PATIRTŲ VIRPESIUS IR JŲ SUKELIAMĄ DVASIOS BŪSENĄ. O ir pačioje maldoje aš taip pat akcentuoju, kreipdamasis į Rojaus Trejybę, kad būtent ne mintys, ne žodžiai, bet virpesiai išsako mūsų visus lūkesčius ir norus, mūsų gyvą garbinimą ir šlovinimą Rojaus Trejybei, nes materialūs žodžiai yra tokie nerangūs, tokie grubūs, tokie skurdūs, kad jokiu būdu nepajėgia išreikšti mūsų vidinių ir giluminių DVASINIŲ pojūčių ir patyrimų GARBINIMO IR PRAŠYMŲ MALDOS ATSIVĖRIMO METU..
Toliau mūsų brolis dvasioje rašo:
“Aš manau, kad tuose garbinimuose vyksta asmeniškas asmeniškumas , nes tie garbinimai vyksta tik superasmeniškume ir nieko nemačiau tokio apjungiančio broliškumo, tikrai nemačiau . Mačiau tik norą kažką tariamai reikšmingą pasakyti per savo asmeniškumą , per savo asmeninį požiūrį.”
Tai dar labiau paliudija mano anksčiau pateiktą teiginį, kad šis mūsų brolis dvasioje NEPATYRĖ DVASINIO ATSIVĖRIMO, TODĖL JIS IR NEGALĖJO PATIRTI APJUNGIANČIOS IR REALIOS BROLYSTĖS NE TIK TARPUSAVYJE SU GYVOSIOSE PAMALDOSE DAYVAVUSIAIS MŪSŲ DVASINIAIS BROLIAIS IR SESĖMIS, BET NET IR SU DVASINE ROJAUS TREJYBĖS ŠEIMA – KŪRINIJOS ŠEIMA.
Atsivėrimas yra BŪSENA, O NE STEBĖJIMAS KITŲ. Kada YRA NUOŠIRDUS IR GILUMINIS ATSIVĖRIMAS DVASIOJE, TADA YRA PATIRIAMA DVASINĖ BROLYSTĖS BŪSENA. O tam, kad tokią giluminę būseną pasiektumėte, BŪTINA įdėti daug ir nuoseklių ir nuoširdžių ASMENINIŲ pastangų gyvosios ir kolektyvinės komunijos su Rojaus Trejybe metu. O tai reiškia, jog vien tik asmeniškai garbinti Rojaus Trejybę ir melstis nepakanka, BŪTINA DAR IR DALYVAUTI KOLEKTYVINIAME ROJAUS TREJYBĖS GARBINIME ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE.
ROJAUS TREJYBĖS garbinimas – tai tokia gyva dvasios atsivėrimo BŪSENA, kada liejasi tik garbinimo ir šlovinimo žodžiai, nukreipti į ROJAUS TREJYBĘ, ir skirti tik Jai, kurie sukuria tokią aukščiausio dažnio virpesių VIRŠSĄMONĖS būseną, kada nėro nė menkiausio noro, ko nors Rojaus Trejybės dar ir prašyti.
Tačiau vos tik įsiterpia net ir mažiausias prašymas, garbinimas iškart pavirsta prašymų malda, ir tą pačią akimirką energetiniai virpesiai tampa DAUG žemesnio dažnio.
Garbinimas neturi net menkiausio savanaudiškumo šešėlio – ko nors paprašyti. Todėl energetiniai virpesiai ir išlieka paties aukščiausio dažnio, nes nėra jokio kito tikslo, kaip tik susilieti su Rojaus Trejybe. O kada atsiranda jau prašymas, net ir dėl kitų, dėl visumos, vis tiek jau yra kažkoks siekis, kad būtų kažkas įvykdyta, įgyvendinta, pagerinta, apsaugota, o ne vien tik likti gyvame susiliejimo ryšyje su Rojaus Trejybe, energetinių virpesių dažnis krenta žemyn, nes tarp Rojaus Trejybės ir to, kuris ką tik GARBINO Rojaus Trejybę ĮSITERPIA PRAŠYMAS. Sakykim, malda už nukentėjusius nuo cunamio bangos Japonijoje, ar už aukas, kurios patyrė kančių ir už jų gelbėtojus žudynėse Norvegijoje ar dabar Belgijoje, jau yra kažkoks pageidavimas ir jis įsiterpia tarp Rojaus Trejybės ir to, kuris prašo. Ir toks prašymas jau yra ego pasireiškimas, nors ir dieviškojo ego, bet vis tiek jis įsiterpia kaip barjeras tarp Kūrėjo ir Jo vaiko.
Štai kodėl visuomenei vis toliau žengiant evoliucijos keliu, malda kaip prašymų išraiška KŪRĖJUI, kažko siekiant GAUTI, TEGU IR VISŲ LABUI, išnyks, nes pats gyvenimas aplinkui jau bus išgyvendinęs visas tas neigiamas apraiškas – nusikaltimus, savanaudišką požiūrį į ekonomiką, politiką, švietimą, mokyklą, asmenybę, sveikatą, mitybą, darbą, kūrybą, tarpusavio santykius, ir pan. Todėl nebebus poreikio prašyti to, ko prašoma iš esmės dabar. Net audros, uraganai, viesulai, liūtys, potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, cunamiai, pūgos bus praeities epizodai žmonijos evoliucijos gyvajame kelyje. Išliks jos tik tokia prašymų forma, kada bus prašoma dar didesnio susiliejimo su Kūrėju, dar gilesnio atsivėrimo ir susiliejimo su Juo, o visas dvasinis koletyvinis ir asmeninis komunijos ryšys bus nukreiptas į Rojaus Trejybės garbinimą ir veikimą drauge su Rojaus Trejybe kasdieniame gyvenime.
Todėl tiktai apgailėtina, kada yra net ir tarp Urantijos Knygą skaitančiųjų ir turinčių tokias nuostatas, kurios jus veda į dar didenį tikrovės iškraipymą, kada tas pats mūsų brolis dvasioje rašo:
“O mano sielos virpesiai visur gali giedoti vidinį garbinimo chorą, bet kurioje bažnyčioje, jeigu tik aš turiu norą įsilieti į tą kolektyvinį garbinimo dvasinį srautą kartu su visais žmonėmis “
NĖ VIENOJE bažnyčioje be urantų ROJAUS TREJYBĖS gyvosios šventovės nevyksta joks GARBINIMAS, TUO LABIAU Rojaus Trejybės GARBINIMAS. Ir jis nevyksta ne dėl to, kad žmonės nenorėtų GARBINTI ROJAUS TREJYBĘ, bet dėl to, kad niekas jų NEMOKO PATIES GARBINIMO, KAIP IR NIEKAS NEPAAIŠKINA, KAS YRA GARBINIMAS, NES IR PATYS KUNIGAI ŠITO NEŽINO.
Štai kodėl nereikia PAINIOTI ritualinių pamaldų bažnyčioje su GARBINIMU, jau nekalbu apie GYVĄJĮ ROJAUS TREJYBĖS garbinimą.
Tačiau mūsų dvasinio brolio teiginys, kad jis gali įsilieti į garbinimą bet kurioje bažnyčioje irgi prasilenkia su tiesa, nes jis ką tik teigė, kad “murmėjimas” jį “išblaškydavo” ir jis “negalėjo dalyavuti sielų chore.” Būtent dėl to jis ir NESUGEBĖJO PAJAUSTI DVASINĖS BROLYSTĖS VIENOVĖS PATYRIMO. O be PATYRIMO, KOKS gali būti kalbėjimas apie KOLEKTYVINĘ KOMUNIJĄ.
Tai – vien tik IŠVEDŽIOJIMAI, FILOSOFAVIMAI, neturintys nieko bendro su TIKROVE. O šis mūsų dvasinis brolis tuo tik ir užsiėmė. Galbūt jis NENORĖJO garbinti Rojaus Trejybės, kadangi jis teigia, kad gali savo sielos virpesiais giedoti vidinį garbinimą bet kur su TOKIA išlyga – “jeigu tik aš turiu norą įsilieti į tą kolektyvinį garbinimo dvasinį srautą su visais žmonėmisj.” Tada BŪTŲ DAR BLOGIAU, nes jis pats sau prieštaravo iš viso ateidamas į Rojaus Trejybės GYVĄJĄ šventovę, KURIOJE VYKSTA GARBINIMAS TRIJŲ ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ TIK NUOŠIRDŽIAI ŠITO GARBINIMO NORINT IR NUOŠIRDŽIAI ATSIVERIANT ROJAUS TREJYBEI, IR SU JA SUSILIEJANT GYVOJOJE KOMUNIJOJE PER MIRTINGOJO VIRŠSĄMONĘ. O tokiu atveju AKYS – MATERIALIOS AKYS – pačios užsimerkia, ir tikrai nebegali matyti – O GYVULINIS PROTAS NEBEGALI SVARSTYTI – KAS VYKSTA APLINKUI, nes gyvasis komunijos ryšys iš SĄMONĖS, kuri lieka tik budravimo BŪSENOJE, PANAŠIAI kaip į tinklą įjungtas televizorius, bet su pulteliu neįjungtu kanalu, perkeliamas į VIRŠSĄMONĘ, nes pultelis DABAR yra įjungęs VIRŠSĄMONĘ. Ir būtent per VIRŠSĄMONĘ ir liejasi visi GYVOS IR NUOŠIRDŽIOS komunijos REALŪS ENERGETINIAI virpesiai, kuriuos mirtingasis paverčia išsakomais žodžiais. Tačiau net jeigu žodžių ir negali girdėti, nes jie tariami perdaug tyliai, būsena nuo to nesikeičia, nes energetiniai VIRPESIAI vis tiek net ir iš tyliai tariančiojo maldos žodžius pasiekia kiekvieną ATSIVĖRUSĮJĮ.
Ir tuoj pat mūsų dvasios brolis tik patvirtina mano prieš tai pareikštus teiginius, kad jis nėra nei atsivėręs, nei atradęs Tėvo-Rojaus Trejybės savyje, todėl jam ir kyla tokios mintys ir tokie teiginiai:
”Tačiau štai asmeniškas išmurmėjimas , gal ir labai tam žmogui dvasingas išsireiškimas, mane mažai žavi, nes aš savo minčių malda esu netapatus jo asmeniškumo problemoms, jo sugalvotų žodžių išmurmėjimams.”
TAI IŠPUIKUSIO IR SAVE IŠAUKŠTINUSIO, NENUOŠIRDAUS IR NENUSIŽEMINUSIO TIKRUOJU ATSIVĖRIMU ROJAUS TREJYBEI TAMSOS GYVULINIO PROTO TEIGINIAI, SAVE IŠKĖLUSIO AUKŠTAI VIRŠ TO DVASIOS BROLIO AR SESĖS NEGARSIAI – O DAŽNAI IR NEDRĄSIAI, BET VIS TIEK NUOŠIRDŽIAI – PALAIKANČIO GYVĄ KOMUNIJĄ SU KŪRĖJU, IR ŠITUO SUMENKINUSIO IR PAŽEMINUSIO TOKĮ NUOŠIRDŲ IR GYVĄ KOMUNIJOS RYŠĮ. Todėl jis ir užbaigia “aš savo minčių malda esu netapatus jo asmeniškumo problemoms, jo sugalvotų žodžių išmurmėjimui.” TAI NE KAS KITA, KAIP CINIZMO VIRŠŪNĖ ŠITAIP TEIGTI, NET NESUVOKIANT, KAD TAI ĖJIMAS PRIEŠ ROJAUS TREJYBĖS VALIĄ, KADA MES ESAME MOKOMI KOLEKTYVINIO GYVO GARBINIMO RYŠIO.
O juk dar taip neseniai ir pats šis mūsų dvasios brolis neturėjo nė menkiausio supratimo apie GYVĄSIAS PAMALDAS NET TEORIŠKAI, jau nekalbu apie tai, kad jis pats būtų garbinęs Tėvą, ar Rojaus Trejybę bent jau ASMENIŠKAI, o ne kolektyviai, o šiandien jis JAU IŠDRĮSO TARTI “ESU NETAPATUS JO ASMENIŠKUMO PROBLEMOMS, JO SUGALVOTŲ ŽODŽIŲ IŠMURMĖJIMUI.”
Štai kaip GREITAI tampama PROFESORIAIS, kad net nesusimąstoma, jog nuoširdūs įtikėjusieji JAU NEBIJO BALSIAI IŠTARTI MALDĄ, TEGU DAR NEGARSIAI, BET JAU IŠTARĖ. Ištarė, nes ATSIVĖRĘS DVASINIS AŠ NEBEGALĖJO VIDUJE SULAIKYTI TŲ VIRPESIŲ, KURIE IR PAVIRTO TEGU DAR TYLIAIS, BET JAU IŠTARIAMAIS IR KITIEMS GIRDIMAIS ŽODŽIAIS kolektyvinėje ir gyvoje komunijoje su Rojaus Trjyjbe, ir tarpusavyje.
TUO reikia tik DŽIAUGTIS, o ne priekaištauti.
Kada mirtingasis nepatiria gyvo ryšio su Rojaus Trejybe, kada nėra nuoširdaus atsivėrimo Rojaus Trejybei, kada nėra atrasta Rojaus Trejybė savyje, tada ir lieka tik gyvulinio proto šalti išvedžiojimai ir postringavimai net ir apie GARBINIMĄ, VISIŠKAI NET NESUVOKIANT, JOG VERČIAU BŪTŲ PATYLĖTA, NES TAI BŪTŲ DIDESNĖ NAUDA DVASINIAM ŽENGIMUI PIRMYN Į ATSIVĖRIMĄ IR KOSMINĘ ĮŽVALGĄ ir tam pačiam mirtingajam.
Maldos metu PATIRIAMOS BŪSENOS negalima sau įteigti.
Net ir meditacjos metu apraminus pasąmonę ir sąmonę jokiu būdu nė iš tolo nepasiekiama ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMO METU PATIRIAMA GYVA BŪSENA, PATIRIAMA MEILĖS IR PALAIMOS POTVYNIO BANGA, KURI DAR DAUGIAU ATVERIA MIRTINGOJO VIRŠSĄMONĖS KANALĄ VIS STIPRESNIAM IR GALINGESNIAM DVASINĖS KOMUNJOS PATYRIMUI SU ROJAUS TREJYBE, TARPUSAVYJE, IR NET SU KŪRINIJOS DVASINE ŠEIMA.
Urantai SAU meldžia dar didesnio įtikėjimo, dar gilesnio Rojaus Trejybės vedimo iš vidaus pajautimo, dar stipresnio pasitikėjimo Rojaus Trejybe, dar ryžtingesnio ir išmintingesnio žengimo gyvuoju keliu. Ir mūsų maldos yra nukreiptos KITŲ GEROVĖS LABUI, NET VISOS KŪRINIJOS GEROVĖS LABUI, NET ROJAUS TREJYBĖS GEROVĖS LABUI.
Ir visa tai diktuoja VIDINĖ URANTO DVASINIO REALAUS ASMENS – ASMENYBĖS AKTUALO – BŪSENA. Ir tai nėra “SUGALVOTŲ ŽODŽIŲ IŠMURMĖJIMAS” – TAI GYVENIMAS SAVO TIKRUOJU AŠ MALDOS ATSIVĖRIMO AKIMIRKĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-12-15 15:35:17
Komentarai
Šiandien Gyvoje Rojaus Trejybės Šventovėje Vilniuje, jau per urantų pamokomąjį žodį , išsirutuliojo diskusija apie maldą ir būseną maldos metu. Ar visada malda yra iš dvasios , ar joje yra ir intelektualus noras pasisakyti kuo gražesniais , poetiškais žodžiais ar tame nėra net tarpusavio lenktynių. Kad ji turėtų būti labiau koncentruota ir neištęsta. Kaip ir kas yra būsena , kad ji nėra patiriama, kodėl nepatiriama ar retai patiriama. Manau, kad atsakyti į klausimus, kurie yra svarbūs ir kitiems , toje diskusijoje nedalyvavusiems, dar kartą padės ši iškelta tema.rimantasKaunas
2012-03-03 18:29:47
Kodėl manai kad tikėjimas yra geriau nei pažinimas ir žinojimas? Juk taip lengva pasakyti tikiu kažkuo, nors nieko apie tai nesuprantu. Ir kiek reikia skirti laiko kad pažintum ir žinotum. Sakoma kad ilgesniu laiko požiūriu pasirinkus sunkesnį kelią žmogus visgi laimingesnis.
Žvelgiant paprasčiau jeigu žmogus ieško kažko gero, ir randa - jis pagal tai gyvena rodydamas dieviškumą savyje. Tada toliau randa kažką dar geresnio ir dar geresnio, vis auga. Kodėl tau nepasidalinus tuo ką geriausio esi radęs, ir kaip pvz tu gyveni ramybėje ir santarvėje su visais? Kaip tu priimi visa tikrovę tokią kokią ji yra, prisiimi savo paties atsakomybę už viską o nekaltini kitų? Kas tau padeda suprasti kitus žmones, patirti vienybę su jais? Kas tau padeda spinduliuoti aukščiausiomis vibracijomis ir energijomis ir jaustis vientisu? Galbūt tavo metodas šiuo metu yra protas kuris viskuo abejoja, ir tas abejojimas viskuo tau suteikia laimę ir ramybę?
Ar tu gerbi ir priimi kitų laisvą valią, leidi kitiems gyventi taip kaip jie nori pagal savo pasirinkimą? O gal nori kad kiti gyventu taip kaip tu norėtum kad jie gyventų?
Suprantu kad yra tik viena tiesa, nėra daug atskirų tiesų, jeigu kalbant apie absoliučias tiesas. Kuo su didesniu kontekstu susipažįstama, nebesvarbi yra ir terminologija, kas vienoje kultūroje vadinama vienu terminu, kitoje kultūroje pagal žinias matai kad tai turi atitikmenį kitu pavadinimu. NEATMETU nieko, kas yra pateikiama nuoširdžiame dvasinių vertybių stiliuje. Ta pati tiesa ir dėsniai galioja visiems, tai klausimas "kam plakti i kruva viska" tai tas pats kas klausti "kodel tiek daug skirtingu formų yra mūsų planetoje".
Labai panašu, kaip jau minėjau, kad tiesiog mažai dar esi su kuo susidūręs, ką skaitęs ar patyręs. Tavo teiginiai neatitinka nei šventraščių nei jokių dvasinių mokymų, išskyrus tam tikras šiuolaikines propagandas kurios skirtos jaukti žmonių protą.
Pacituosiu Urantijos Knygą, kur rašoma kad "gyvenant tuo kas yra tiesa patiriama laimė". Tai ar tu manydamas kad tu pats tesi iliuzija, neaišku kokia prasme tu aišku tai interpretuoji, ar tuo tu tampi laimingesnis? Ar nemanai kad yra kažkas kas nori valdyti kitus negerbiant kitų laisvos valios, ir lengviausias būdas valdyti žmones tai įpiršti jiems idėją kad jie yra nieko verti. Visada teigiu, jog vienintelė iliuzija yra nematyti kur nors meilės. Jeigu požiūris yra siauras ar supainiotas, žmogus nemato meilės kokiame nors reiškinyje. Kuo žmogus žvelgia plačiau, tuo jis mato kūrėjo meilę, ir kad kūrinija yra sutverta tobulai tam tikra prasme.
Skyriau kelias minutes rašyti minčių susijusių su savęs pažinimu, tai yra tik dalis to kas tas pažinimas yra. Atrodytų kad mano mintyse to pažinimo neidentifikavai. Bet tuo pačiu nepateiki jokių minčių kokios yra tavo sampratos apie savęs pažinimą. Manau dar tas tingėjimas kurį mini atsiranda iš to, kad tu motyvuoji save įdomumu, tu narplioji dvasinius dalykus todėl kad tau tai įdomu, kad nuobodu gyventi galbūt, o ne todėl kad turi kokias nors dvasines vertybes iš vidaus. Nes būtent protui tampa nuobodu, o jeigu žmogus yra vedamas iš vidaus, protas yra tik įrankis, kuris gali veikti nepaliaudamai tada.
Esu sutikęs žmonių kurie apie savęs pažinimą tikėtina žino daugiau nei aš, ar kaip sakoma žinių kurios yra kitoje medalio pusėje. Bet nė viename tokiame žmoguje visgi negalėtų atsispindėti kantrybės trūkumas ar tingėjimas, kaip ir neigimas kito supratimo, neteikiant savojo. Pagrindinė žinia kurią norėtųsi pagal auksinę taisyklę pasakyti, kad esant norui viduje atsiranda ir galimybės, ir tas ėjimas dvasiniu keliu gali pareikalauti vis didesnio nuoširdumo su savimi, vis didesnio tikrovės priėmimo tokios kokia ji yra, vis didesnio kitų laisvos valios gerbimo. Dabartiniais laikais kažkaip atrodo kad kiti gan lengvabūdiškai galvoja kad ac-bac ir viskas. Tik neprisirišęs prie nieko gali pamatyti kaip yra iš tikro. O dažnai žmonės vis laikosi ko įsikabinę. Ir kaip sakoma, galbūt gan praktiška atpažinti mokymus pagal duodamus vaisius. Jeigu tavosios žinios ir kelias tau atrodo kad duoda tiek pat kiek ir kiti, tai nebėra ko žvalgytis. Dalai Lama irgi išsako poziciją, kad kiekvienas gali prieiti prie dieviško elgesio, gerų vertybių pagal įvairias tikėjimo formas. Jis nesupriešina religijų. Bet kalba apie tai kas jose yra geriausia. Tai tiek minčių.
Šiame forume, ir apskritai derėtų nagrinėti dėsnius, tiesą, o ne aptarinėti žmones. Tu pradėjai nebekalbėti apie tiesą, o tai kad atseit aš kažką ne taip darau. Pats stengiuosi kalbėti pagrinde apie dėsnius, ir čia pateikiau kas susiję su tavo teiginiais labiau. Tokie komentarai tikiu bus IŠTRINTI. Jeigu norėsi ką dar rašyt kas netinka čia, gali paštu viduje@gmail.com
Vaidas
2011-12-17 08:04:13
Vaidai,arba turi "ananda" arba save apgaudineji.Be to,rytuose nera tikima i jokius rojaus tevus.Kam plaki i kruva viska? Taip pat Vaidai turetum zinoti,jog "anandos" pasiekimas is principo nuo zmogaus valios nepriklauso,nes zmogus tera iliuzija, o tu vel bandai suplakti i kruva rytu ir vakaru tikejimus.Zinok tingiu narplioti tavo maisalyne.Tikrai, net nezinai kas tas yra saves pazinimas,ne is tolo tai nera kazkokiu siekiu ar tipo noru isaiskinimas,NE IS TOLO NERA!
Rokas
2011-12-17 00:39:22
Daugybė dvasinių tekstų kalba kad žmogaus natūrali būsena yra ananda - palaima, ir tik žmogiškasis protas, prigrūstas nuostatų, teisimų ir taip toliau duoda pradžią jog žmogus nebūdamas vientisas ir neturėdamas ryšio su Rojaus Tėvais nesijaustų taip gerai kaip turėtų. Ir pabaiga tam yra tvarinių laisvoje valioje, jie gali pasirinkti arba nepasirinkti patirti ananda užbaigę savo proto viešpatavimą dvasios atžvilgiu.
Rojaus Tėvai niekur nedingsta, jie nuolat yra persmelkę visa kas yra, ir kiekvienoje akimirkoje žmogus gali sąmoningai atsiverti daugiau ar mažiau. Vėliau tai tiesiog tampa natūrali sąmonės išraiška kad jau yra gyvenama tuose virpesiuose. Pagal tavo logiką teisingas būtų posakis "Kam gyventi, jei vistiek mirsime, juk tai laikina tai mirkime".
Tu Rokai nesidomi ir tau nerūpi tie dalykai kurių klausi, bet pagalvojau parašyti tiems kuriems tai gali rūpėti. Jeigu iš esmės ir abstrakčiau, žmogus atsivėrimo metu pradeda geriau save suprasti ko jis iš tikro nori gyvenime, kokie jo siekiai ir vertybės.. kurie savaime žodžiais ateina iš vidaus, o vien proto mąstymo būtyje tai panašu tik kaip mąstančio roboto be sielos gyvenimas. Tai yra tarsi palipimas ant aukštesnio kalno, kada matai bendrą vaizdą daug geriau.
Sunku praktiškai dabar atskirti kur garbinimas, o kur tiesiog ryšys su Rojaus Tėvais. Tiesiog toje komunijoje žmogus tampa labiau vientisas, kaip minėjau. Nebėra taip kad žmogus daro vieną darbą o jo mintys klajoja kažkur kitur. Viskas labiau atsistoja į savo vietas.
Garbinant kadangi dėmesys yra skiriamas tobulam kūrinijos Dievui, tai kaip sakoma kur kreipi mintis į tą tampi panašesnis vis. Taip ir vis labiau atsivėri mylėti žmones taip kaip myli Rojaus Tėvai, žvelgti į juos taip kaip ir Jie žvelgia. Ir tai randama savyje, o ne jaučiama todėl "kad reikia". Manau kai kurie žmonės tiesiog nori vadovautis tuo ką reikia daryti, ir abejoja ar jie patys to ir nori savyje, bet kiekvienam tai yra įdėta vidiniai dvasiniai troškimai reikia tik atsiverti - nuoširdžiame ryšyje su savimi pačiu, su Kūrėju.
Pvz buvo kažkada kad tiesiog daug dėmesio skyriau galvoti apie kitus, ir pamiršau kad ir save dar reikėtų mylėt. Komunijoje su Rojaus Tėvais man tai buvo priminta. Ir tada jautiesi tarsi radai kažką ko tau tuo metų labiausiai reikėjo, nors atrodo buvo visai po nosiai ir to niekaip nepastebėjai iki tol.
Beje kūrinija neturi pradžios, ji yra virš laiko, kaip ir viskas kas joje yra. Taigi ji niekada nesibaigs. Atrodo kad dar tik pradėjai ne taip seniai kelionę dvasinių pažinimų keliu, gaudaisi sąvokose ir dėsniuose. Jeigu būtum daugiau atsivėręs ir pirmiausia susipažintum daugiau su įvairiom žiniom prieš darydamas greitesnes išvadas, manau rezultatai priartėtų prie esmės labiau. Bet tai irgi tavo pasirinkimo valioje. Kol kas tiek.
Vaidas
2011-12-16 16:39:24
Deja,garbinimas suteikia tik tam tikra busena,kuri kaip viskas,kas turi pradzia,kazkada pasibaigs.Nustok garbinti ir pamatysi,kaip greitai viskas gris atgal.Tai laikina busena o viskas,kas laikina,neturi vertes.Vaidai,rasai apie saves pazinima,ar gali konkreciais aprasyti,ka naujo garbinimo deka suzinojai apie save?
Rokas
2011-12-16 15:01:32
Vienas svarbiausių dalykų ir yra sąmonės būsena. Iš bendravimo su Tėvu dialogų, visada savotiškai tam yra teikiama pirmenybė. Turbūt daug kam standartinė situacija, kad jeigu žmogus sprendžia kokią nors problemą ar situaciją net neatkreipia kokioje sąmonės būsenoje jis tuo metu yra... o atsivėrus Rojaus Tėvams, pirmiausia nukreipiamas dėmesys į tai, kad žmogus taptų ramus, nebe abejojantis viskuo, vientisas.. o tada jau ir į situaciją kitaip galima pažvelgti. Todėl kad ir kokią veiklą darytume, atrodytų kad daug svarbiau yra būtent sąmonės būsena su kuria mes tą veiklą darytume, o ne kad darome ją.
Niekada negarbinusiems, norėtųsi šiek tiek užsiminti, kad garbinimo metu per savo paties atsivėrimą ateina ir savęs, savo vidinės dvasinės sąmonės, savo asmenybės didesnis pažinimas. O per daug daug mokymų, juk vienas didžiausių šūkių ir yra "pažink save", ir tai yra savotiškas dvasinio savęs pažinimas. Kada jau protas tampa kaip įrankiu, kaip vis panašėjanti kopija į dvasinę sąmonę. O ne gyvenimas vien protu, nejaučiant vientisai savęs, nepažįstant ir nežinant kas iš tikro jam svarbu. Kiek girdėjau labai daug kam panašios būsenos patiriamos, kada tiesiog kaista delnai, kūną užlieja tam tikra šiluma taip pat.
Keista buvo kur Algimanto cituojama žmogaus žodžiai apie tai kaip atrodytų visiškai nesistengiama suprasti kitų žmonių, ir teisingai Algimanto įvardinta kaip cinizmas. Manau tai natūralus sąryšis kada tu myli visus kūrinijos tvarinius ir ne tik tvarinius, tada tu nori juos labiau suprasti, pažinti.. ir jeigu kažkam skauda - tau irgi skauda tam tikra prasme, jeigu kažkas laimingas - tu irgi nuo to laimingesnis. Tik neišgyvenęs kokių nors sunkumų žmogus manau gali nesuprasti kito žmogaus irgi patiriančio panašius sunkumus.
Kas parašyta Algimanto galiu patvirtinti, tik dėl virpesių norėčiau papildyti. Kada yra garbinama, žmogus atsiveria dieviškoms Rojaus Tėvų savybėms, tiek charakteriui jų, tiek siunčiamoms energijoms ir virpesiams, tiek įvairiai gerovei kuri mums NUOLAT siunčiama. Žmonės paprastai gyvena susikaustę labiau, kaltindami ir teisdami save ar kitus, jie nemano kad tas ar anas vertas sveikatos ar dar kokios didelės laimės, ir savotiškai per garbinimą, per dėkojimą toks žmogus vis labiau atsiveria priimti tai kas jam siunčiama gero nuo visaapimančių kūrėjų Tėvų.
Prašymų malda, jeigu joje yra nuostata, kad Rojaus Tėvai kažko mums reikalingo neduoda ir kad jų reikia prašyti - griauna tą priėmimo atsivėrimą lyginant su garbinimo būsena. Nors tuo pačiu žmogus, jeigu malda yra nuoširdi ir kylanti iš vidaus - pažįsta save patį geriau, suvokia savo vidinį vedimą, suvokia ko jis pats turėtų siekti, suvokia savąsias vertybes. Jeigu malda yra protingai su protu sakomi žodžiai, tai tikrosios mintys klajoja kažkur kitur, galbūt apie tai kaip žmogus stengiasi viską atlikti pagal savo sugalvotas taisykles, kaip jis jaudinasi ir abejoja kad bus viskas gerai jeigu nesivadovaus protu, ir protingomis idėjomis kurios tarsi tą žmogų išgelbėtų.
Tačiau prašymų malda, kuri neturi nuostatos kad Rojaus Tėvai kažko mums neduoda, o nukreipta į SAVO PATIES pasikeitimą, savo paties atsivėrimą ir KEITIMĄSI, SAVO atsakomybės prisiėmimą, kad tai mes turime keistis kad priimtume tai kas mums jau duodama - tada atrodytų vibracijos nemažėja, bent jau tokiu dideliu laipsniu kaip anksčiau aprašytas atvejis tai tikrai. Ką mes galime keisti - tai save. Todėl jeigu kažko prašau, tai būna susiję su mano paties pasikeitimu, mano paties atsakomybe, nes iš Apvaizdos, iš Rojaus Tėvų viskas jau siunčiama, duodama, ir kviečiama iš jų pusės daryti dar daugiau eiti vis pirmyn.
Tokia garbinimo ir maldos praktika tikrai unikali, nes būtent atveria žmogaus vidų, žmogus pradeda išsakyti jo viduje dvasinėje sąmonėje jaučiamus virpesius, mintis.. Jokia kita praktika kur žmogus tiesiog su protu galvotų neleistų prieiti taip giliai prie savo vidaus. Tada mintis žodis veiksmas tampa vis labiau vientisa. Kol kas tiek.
Vaidas
2011-12-16 13:23:15
Jau seniai, pries gerus 7 metus, jausdavau tai, kad zodziai tikrai nėra būtini kai atsiveria siela. Ipatingai tada, kai diena būdavo apsiniaukus, tamsus metu laikas už lango, kai reikia dirbti kozkur statybose, ir kai aplinkui nėra žmogaus kurio jau vien buvimas suteiktų jaukumo ar kažkokio jausmo, tada staiga sustoji dirbęs, ir visiškai nurimsti, pradedi jausti kaip iš tavo vidaus pradeda verztis nenumaldomas ilgesys, akys uzsimerkia ir jauti kad pasaulis aplink staiga istirpo, akyse atsiranda šviesa, viskas aplink tarsi tampa šviesiau, ir taip be jokios minties issedi net nesuvokiamas laiko tekmes, samone tarsi pasidalina i dvi dalis, viena dalis pakyla aukstyn virs galvos o kita tarsi gilyn i vidu, kartai to gilaus ilgesio metu ilgesys pereidavo į vidinį džiaugsmą, viduje tarsi kazkas uzdega šviesa. Kai po tokiu atsiverimo momentu atsimerki jau lyg ir sugrįžęs į save, tai jausmas toks, kad tave įremino. Man tai vykdavo spontaniškai.
Dabar kai atradau ši, gyva kelia, jau garbinimo malda veržiasi iš vidaus kartais su žodžiais, o kartais viskas tarsi vėluoja ir vyksta labai letai, ir zodziai tarsi krinta i samone. Norisi vien tik lieti meile iš vidaus, iš džiaugsmo ir dekingumo, suvokiant koks nuostabus gyvenimas tampa, atsiveriant ir vis daugiau savo valia suliejant su Rojaus Trejybes valia.
Dabar viskas tarsi naujas popieriaus lapas, ir tai ką sakau viskas yra patyrimas. Patyrimas yra garbinimas. Rojaus Trejybes Asmenys taip pat yra patiriami-gerai jauciu kaip skiriasi Visuotinio Tėvo ir Begalines Dvasios energijos, komunijos su Amžinuoju Sunum taip gerai dar nepatariu.
Buna dienų kai norisi garbinti o vidines būsenos nėra, tada užtenka sau nuosirdziai pasakyti, kad šiandien atsiverti sunku, arba pripažinti sau kaip jaučiuosi, ir paprastas nuosirdumas iškart suteikia atsiverimo būsena. Ir tada garbinimo malda vėl liejasi...
Kai esi atsiveres, tai joks garsas negali sutrukdyti, viskas atsiranda tarsi išorėje nuo tavęs ir tu tarsi pakyli virš visko arba nusileidi į širdį, arba viskas kartu.
Man gerai ir aš suvokiau koks laimingas esu atradęs gyvaji kelia. Ramybes ir jums
valdasAirija1
2011-12-15 23:15:00
Viskas labai teisingai , kartais nematome akivaizdžios ŠVIESOS .
Garbinimas – tai nuolatinis buvimas prie mūsų Viešpaties kojų, įskaitant ir mūsų požiūrį bei santykius su Dievu. Garbinti turime 24 val. per parą. Tai gyvenimas tikėjimu, paklūstant ir atsiduodant Viešpačiui. Garbindami svarbiausią vietą skiriame Dievui, ką besakytume, bedarytume ar begalvotume. Garbinimas taip pat susijęs su tuo, kaip elgiamės su aplinkiniais, ir su tais, kuriuos mėgstame, ir su tais, kurių nemėgstame. Garbinimas yra susijęs su klusnumu įsakymams, su tarnavimu turintiems poreikių, su mirtimi sau ir Evangelijos skelbimu.
Garbinimui bus būdingas ir džiaugsmas, ir pagarbi baimė. Tai bus šventas džiaugsmas… Garbinimas turi būti gilus… ir vis dėlto džiaugsmingas.“ (Richard M. Davidson, Seminarijos Profesoriaus, Andrews universitetas, Worship in the Old Testament (panaudota autoriui leidus), 30 p.)
Galbūt vienas didžiausių Dievo didybės ir galios apreiškimų yra astronomija. Dauguma antikos gyventojų net nenutuokė apie visatos dydį ir kosmoso erdvę. Dvidešimto amžiaus požiūris į visatą, dėl itin pažangių teleskopų, daugumą antikos gyventojų būtų sugluminęs. Visata glumina net mus, savo dydžiu, atstumais, neįtikėtinu galaktikų ir žvaigždžių skaičiumi.
„Krikščionio gyvenimas ne visada sklandus. Ištikus pagundoms tenka patirti nuožmias kovas. ‘Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios ¬ kūnui.’ Artėjant žemės istorijos pabaigai priešo puolimai ir pinklės bus apgaulingesnės, nuožmesnės ir dažnesnės. Tie, kas priešinsis šviesai ir tiesai, vis labiau užkietins savo širdį ir jaus kartėlį tiems, kurie myli Dievą ir laikosi Jo įsakymų (MS 33, 1911).“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 1111 p.)
emilispetras
2011-12-15 20:38:17
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]