Forumas: temos peržiūra
Tėvo dvasios - Minties Derintojo - suteikta projekcija į kūriniją
Mielieji, noriu jums pateikti man parodytą Tėvo dvasios – Minties Derintojo – vaizdinį į kūriniją.
Kiekvieną rytą, pagarbinęs Rojaus Trejybę ir pasimeldęs, aš pabendrauju su Rojaus Trejybės kuriuo nors Asmeniu, atsiduodamas jų mokymams.
Praėjusios savaitės pradžioje visa tai atlikęs, paprašiau Tėvo, kad jis suteiktų mano protui savo dvasios projekciją, kokią mano protas pajėgus priimti vaizdiniu.
Kadangi tokių vaizdinių esu gavęs nemažai, tai nežinau, koks bus pateiktas dar. Tačiau nevisada tokios projekcijos sulaukiu, nes tai yra daug sunkiau negu išgirsti Tėvo mokymus. Kol kas. Mano sąmonė prie tokių aukšto dažnio energetinių virpesių nėra dar įpratusi. Todėl projekcijos išvysti kiekvieną kartą, kada šito siekiu, dar negaliu.
Tą rytą netikėtai išvydau projekciją į kūriniją, į kosmosą.
Turiu iš pat pradžių paaiškinti, kad pati projekcija visada būna tokia, kad į ją žvelgi ne taip, kaip į vaizdą iš šalies, kaip į ekraną, kaip į paveikslą, kaip į vaizdą per langą, bet aiškiai PATS TIESIOGIAI BŪDAMAS TOJE APLINKOJE IR PATIRDAMAS REALIUS POJŪČIUS.
Dar daugau, kada kartą man buvo parodyta kažkokio kalno projekcija, tada ji perėjo į tokią formą, kai aš pradėjau labai greitai artėti prie paties kalno, o tada – jau prie pačios kalno uolos, o toliau projekcija artino dar ir prie konkrečios vietos toje uoloje, o toje vietoje – prie atskirų uolos reljefą sudarančių spalvotų smiltelių, jog matai kiekvieną menkiausią išlikimą ir įdubimą, kiekvieną, net menkiausią, įbrėžimą, tarsi pats jį liestum iš labai arti prisilenkęs, ir matai taip ryškiai, kaip to negali pamatyti jokioje dienos šviesoje.
Ir visada projekcijos vaizdinys tiesiog užburia, kad net labai dažnai stengiuosi save paklausti, ar gali būti taip, kad savo fiziniu kūnu būdamas kambaryje galiu šitaip DALYVAUTI TOKIOS TIKROVĖS ATSKLEIDIME PATS. Kartais paklausiu Tėvo, kad paaiškintų KĄ ČIA JIS MAN RODO, KUR AŠ ESU.
Taigi šį kartą mane nustebino tai, kad žvelgiau į kūriniją, į kosmosą. Ir ne tik žvelgiau, bet buvau pačiame kosmose pats. Tačiau vaizdas buvo toks ryškus, kada skriejau tarp saulių, niekur nesustodomas. Be šviesulių nemačiau nieko, tik juodą erdvę, kažkokias milžiniškos apimties kietas planetas, bet tokias dideles, kurios milijonus kartų savo dydžių turėjo pranokti mūsų planetos dydį. Aš pamaniau, jog tai turėtų būti išdegusių saulių jau sukietėjusios gigantiškos masės sankaupos, tarp kurių reikėjo skrieti keičiant judėjimo kryptį. Tačiau aš vis tiek judėjau milžinišku greičiu, ir ryškiai mačiau žvaigždes – tiek arti, tiek toli. Tos, kurios buvo arčiau, aiškai mačiau, kaip jos visos savo liepsnas suko aplink savo nematomą vidinę ašį.
Man buvo malonu tai matyti, tiesiogine prasme savyje jaučiau tokį realų susižavėjimą visu tuo, ką mačiau. O patį keliavimą laikiau savaime suprantamu dalyku, kaip labai natūralų dalyką. Todėl keliavau kosmine erdve ir mėgavausi tokios kelionės vaizdiniais žvalgydamasis į visas puses. Bet mačiau viską ne kaip iš kosminio laivo iliuminatoriaus, bet kaip pats būdamas realiai atvirame kosmose, tačiau jausdamas, kad kažkas mane PATIKIMAI LAIKO.
Taip pat žinojau, kad aš ne miegu, nes savęs paklausdavau, ar tai ne sapnas? O kad sau pačiam galėčiau taip pat tai patvirtinti, specialiai pakeIsdavau savo fizinio kūno padėtį taip, kaip pats noriu ją pakeisti. Tada vaizdinys nueidavo į antrą planą, tarsi vaizdinys buvo tik fonas, bet labai realus.
Neužilgo pamačiau spindinčią nepaprasto ryškumo šviesą, ir pasukau link jos. Vis artėjau į šitą vis ryškėjančio spindėjimo milžinišką šviesulį.
Tačiau kas reguliavo skriejimo kryptį ir greitį, negalvojau. Man buvo įdomu pats DALYVAVIMO PROCESAS, NET NESUPRANTANT, KOKS TAI PROCESAS IR DĖL KO JIS VYKSTA, nes jokio paaiškinimo nebuvo.
Tačiau prie pat akinančio ryškumo šviesos mes nepriskriejome. Aš patyriau tokį pojūtį, kad į tą šviesą nebegalėjau švelgti tiesiai, nes ji AKINO, todėl žvelgiau tarsi periferiniu matymu, panašiai kaip žvelgiame į saulę. Vis tik skriedamas iki šio šviesos šaltinio aš mačiau daugybę saulių-žvaigždžių, kurios buvo visiškai arti, bet atrodė tokios blausios, tokios neryškios, palyginus su tuo ryškiai akinančios šviesos šaltiniu, nors jos pulsavo ir spjaudėsi karščiausia ugnimi. Tuo tarpu juodame kosmose buvo tokia galinga TOJI viena GALINGA šviesa, kuri buvo dar toli, bet jau nebeturėjau galios žvelgti į ją tiesiogiai. Kas ji, neturėjau jokio supratimo. Ir niekas nieko man neaiškino.
Vis labiau artinantis prie šito akinančio ryškumo šviesos, mano judėjimo greitis vis lėtėjo ir lėtėjo, o mano žvilgsnis, tarsi nematomos rankos, buvo sukamas vis labiau ir labiau nuo šitos ryškios šviesos į šalį. Iki pat šviesos šaltinio nepriartėjęs, aš jau buvau visiškai nusisukęs nuo jos.
Tokios ryškios šviesos man gyvenime niekada neteko iki tos akimirkos matyti, nes mano regėjimas negalėjo atlaikyti jos net ir periferiniu matymu. Tačiau jutau, kad net ir kreipiant periferinį mano matymą, šviesa mane vis tiek akina. Palaipsniui mano žvilgnis, kažkieno galia, bet labai šveniai, buvo nusuktas į priešingą nuo švytėjimo šaltinio pusę.
Ir tada pamačiau APŠVIESTĄ KOSMOSĄ.
Vaizdas užėmė kvapą. Kokia galia šviesos sklinda iš ŠITO ŠALTINIO, nuo kurio aš jau buvau nusisukęs, nors buvau dar toli nuo jo.
Ir tada išgirdau man suteikiamą mokymą:
“Tu esi kūrinijos centro prieigose. Dabar tu pasižiūrėk į Mano kūriniją iš vidaus, kaip į ją žvelgiu Aš.“
Ir toji šviesa ėmė apšviesti kosminę erdvę tarsi gyva ir reaguojanti į kažkieno duodamą, bet man negirdimą, nurodymą, apšviesti tai, ką norima apšviesti specialiai.
Ir aš mačiau tai, ką man AIŠKINO TĖVAS.
O šviesa ne tik sukosi horizontaliai, rodydama vis platesnę panoramą,, apimdama milžinišką kosmoso tūrį su saulėmis ir planetomis, bet ji taip pat pailgėdavo ir nuskriedavo gilyn ir tuo pačiu tolyn nuo manęs, išskirdama iš kosmoso tas vietas, kurias man aiškino Tėvas:
“Tu matai visatas, matai žvaigždymnus ir sistemas, matai saules ir žvaigždes. Tu matai planetas, kuriose pilna gyvybės ir veiklos. Ir visur yra manoji meilės tvarka, kiek ją sukuria Mano sūnūs ir dukros, atsidavę Man ir mylintys Mane, todėl jie ir gali sukurti tokį grožį, kokį matai dabar tu. To nematė niekas iš tavo sielos brolių ir sesių, esančių tavo pasaulyje. O dabar pažvelk į šį savo pasaulį.“
Gyvoji šviesa skriejo ten, kur vedė Tėvo mintis. Aš žiūrėjau ir laukiau, kur gi bus man parodyta mūsų Urantija. Tačiau šviesa vis smelkėsi gilyn ir tolyn, skriejo pro mano akis visatos, žvaigždynai, saulės, planetos, bet vis nebuvo tos, kurios laukiau išvysti Tėvo šviesoje. Man atrodė, kad nepaprastai toli mūsų Urantija. Tačiau kada galų gale šviesa nustojo skriejusi, iš kitų planetų išskirdama mūsų pasaulį. Aš pajutau milžinišką meilės prasiveržimą ir pradėjau iš tos meilės verkti.
Urantija atrodė mažytė, kaip žirnelis, kai kosmose sukosi daugybė visatų su savo planetomis ir architektūrinėmis sferomis, su saulėmis-žvaigždėmis. Ir visur visoje kūrinijoje jaučiau gyvus ir sklindančius meilės virpesius. Tuo tarpu mūsų Uratija buvo besisukantis aplink savo ašį ir skriejantis aplink savo saulę JUODAS ŽIRNELIS, kai kitus pasaulius mačiau SPALVOTUS.
Mano siela ėmė patirti tokį vidinį skausmą, kad mūsų tokia mažytė planeta, kuri turi savyje tiek daug juodos kančios ir skausmo, mano mylimi sielos broliai ir sesės kovoja vieni prieš kitus, net nesuvokdami, KOKIA šviesa yra KŪRINIJOJE, už šito mažyčio žirnelio ribų, kuris yra pats toks trapus, toks nepaprastai mažytis, bet taip su meile saugomas ir globojamas, kad ir jis iš dabartinio juodo taip pat pavirstų į ateities spalvotą pasaulį, kaip ir visoje kūrinijoje su Tėvo-Rojaus Trejybės meile gyvneantys pasauliai.
Buvo man KEISTA žiūrėti į mūsų mažyti pasaulėlį, stebėtis, kad jame taip pat vyksta veikla, yra gyvenimas, nors jis atrodo toks nesuvokiamai mažytis. O jame dar ir kariaujama, žudoma, ir apgaudinėjama.
Mūsų pasaulis, aiškai matėsi, kad gyvena visiškai pasimetęs, nesuvokdamas savo gyvenimo krypties, plaukia nežinia kur, be jokios prasmės, tarsi laivas be kapitono, juda savyje taip tarsi VISOS kūrinijos, kurioje apsilankiau, iš viso NĖRA. YRA TIK JŲ – GALINGŲJŲ JĖGA IR PINIGAIS – PRIVATI PLANETA.
Ir buvo keista jausti, kad turiu sugrįžti į tokį savo JUODĄ žirnelį, kai aplinkui mačiau tokią milžinišką šviesą ir erdvę.
Tačiau Urantiją reikia apšviesti TAIP PAT IR MUMS, KAIP KITUS PASAULIUS APŠVIEČIA JŲ GYVENTOJAI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009 11 29
Algimantas
2009-11-29 21:28:38
Komentarai
Aš tikrai manau , kad tai labai nuostabu ir įspūdinga , kai parodoma kosminė panorama . Štai tau Algimantai teko išskirtinė vizija , kurią reikėtų dažniau pakartoti , jeigu būtų tokia Dievo Tėvo valia .
Kodėl aš taip manau ir rašau ? Manau , kad tokios vizijos , praplėstų daugelio šio forumo lankytojų sąmonę ir užburtų norui labiau pažinti ir pamilti Dievo Tėvo ir Trejybės veikimą žmogaus prote . Jau ši , tokia įspūdinga vizija , gal būt , daugeliui leis realiau pažvelgti į Urantijos knygos apreiškimus , kurie visi , iki vieno , kalba apie žmogaus sielos piligrimystę per kosminius pasaulius ir visatas , kol pasiekia Šventenybių Šventenybę - Rojaus Salą . Gal šis pasakymas ir prieštarauja kai kurių urantų savokai ; kosminei ir visos Kūrinijos sąrangai , bet aš šio žodžio nenoriu išmesti iš savo leksikono . Šventumo sąvoka randanti vietą žmogaus prote , man asmeniškai , šiek tiek sušvelnina sąvoką apie šaltą ir bekraštį kosmosą ir geriau parodo Tėvo meilės išliejimą ribiniame tvarinyje .
Manau , kad labai svarbų , visiems urantiečiams , garbinantiems Rojaus Trejybę , turėti aiškią ir neišskydusią nuomonę apie kosminės panoramos grožį ir tikrą realybę Dieviškos Havonos visatos , kuri taip įspūdingai spinduliuoja visai Kūrinijai . O kodėl mūsų Žemė tokia tamsi bendroje panoramoje , tai visų žmonių ir daugelio angelų ir dvasių bendra kaltė ir problema . Juk ne vien gyvuliniai žmonių protai tamsino šią planetą . Tačiau žmonėms duota absoliuti laisvė ant savo kiemo . Mes galime žaisti savo individualius egoistinius žaidimus ir tariamai nematyti atpildo . Tačiau mes visi , galime augti ir būti visai kitais žmonėmis . Mes visi ir kiekvienas atskirai , galime būti ta aktyviąja , sąmoninga energija , kuri gali pritraukti ir angelus ir dvasias ir kitas Dieviško pasaulio energijas . Žmonėms duota būti savo likimo kalviais . Kokią laimės pasagą nusikalsime , tokį ir likimą patirsime . Matomai visi esame šiokie tokie kalviukai , bet štai tikrai grąžią laimės pasagą nusikalti , deja , ne kiekvienas sugebame . Tai va , iš tokių grandiozinių panoramų , tikrai turėtume susidaryti realistinį Kūrinijos vaizdą ir turėtume savyje ugdyti norą , būti pačiais profesionaliausiais savo likimo kalviais .
Tai nuo ko pradėjau , tuo ir užbaigsiu . Manau , Algimantai , kad tokių panoraminių vizijų galėtų būti ir daugiau , gal tai labiau sutelktų žmones , geresniams mąstymui ir supratimui jausmo , garbinimo ir maldų valandėlėse , o tai dar labiau išplėstų supratimą , kas tai yra Dievo Tėvo Kūrinija .
Petras
2009-12-11 19:46:36
Pūstelėjo vėjelis.
Susvyruoja šventovė, nukrinta kupolas žemyn.
Įkalina broliuką.
Atbėga gelbėtojai su kaukėmis, per ertmę kupolo viršuje įmeta kopijavimo popieriaus ir pasišalina – darbo daug, juk susidvejinę.
Broliukai/sesytės susispiečia prie šventovės durų.
Kas šildosi širdžių šiluma, kas mindžioja ant kito nuospaudų.
Ištikimieji grįžta vidun – ne pirmas ir ne paskutinis kartas – atlaikysim.
Kiti dairosi laukan.
Tik kaip bėgti, juk sniegas, balta balta, pėdos kryptį išduos.
...
Tuo metu Mokytojas klaidžioja tamsoje tarp kažkokių garažų, kažkokių katilinių, kažkokių sandėliukų.
-Betvarkė, nugriauti visą tą klaidų šlamštą reikia – taikliai įvertina Mokytojas.
-Taip betvarkė, bet Mokytojau, ne viskas yra taip, kaip atrodo.
Ar tik nebus kokiam biednam pastatėlyje prisiglaudusi Duženų labdaros misija,
šiltą viralą maišanti varguoliui? Alkano žmogelio urzgiantis pilvas trukdo išgirsti aukštesnius virpesius...
...
Taigi sugrįžk Mokytojau, ištiesk broliui kupole ranką
Ne giluminį gelbėjimosi ratą, o ranką...širdį...
Broliukas gi vienas kepa blynus, mažumėlę persūdo, kartais prisvildo – gal miltai ne tie.
Ateina pavasaris. Ruoškit daigų grūdą.
Sėkit ne dekoratyvinę žalią žolytę, pjaunamą kelis kartus per savaitę.
Sėkit -grūdą -javą -duoną.
Maistą sotų, kad nekankintų dvasinis alkis.
Kad tai, ką dideliu kiekiu geidžia praryti „dvasinės akys“,
spėtų suvirškinti „dvasinis skrandis“.
Mažais, skalsiais kąsneliais....
....
Arūnas
2010-02-02 02:30:55
Mielieji,prašau skaityti mano sukurtoje temoje,jei tokia bus jūsų valia,viską nuo 11-o puslapio apatinio komentaro.Ir taip į viršų.Tai sakau vien todėl,kad jūs norite jau paruošto patiekalo ir paprasčiausia,tingite NET MOKYMUS PERSKAITYTI..Akivaizdu,kad neturite net supratimo apie ką kalbate.Juk lengviausia plepėti..Jei mano sukurta tema yra nereikalinga,tikrai sutinku,kad ji būtų pašalinta.Ačiū ir iki
Arūnas
2010-02-02 03:10:28
Tikrovė yra visa erdvė ir visas laikas, kurį šiandien tvarinys nepajėgus nei pamatyti, nei pajausti, nei suvokti. Erdvė ir laikas sudaro judėjimą, nes iš vieno erdvės taško pasiekiamas kitas per tam tikrą laiką. Jeigu yra erdvė ir laikas, tai tokia tikrovė turi turėti judėjimą. Kitaip ji egzistuoti negali.. Ten, kur yra erdvė ir laikas, egzistavimas gali būti tik judėjime. Ir priešingai, Tas, kas laiką ir erdvę sukuria, Tas laiką ir erdvę pats turi pranokti, nes ir šitoje Tikrovės dalyje negali Kūrėjas būti tik toks, ką jis sukuria, visada jis turi pranokti tai, ką sukuria, nes tik pranokstantis gali kurti tai, ką kuria.
Tai reiškia, kad pats Kūrėjas, Pirmasis Šaltinis ir Centras, turi pranokti ir erdvę, ir laiką. O tai negali būti niekaip kitaip, kad Kūrėjas pats turi neturėti jokio judėjimo. Judėjimas reiškia keitimąsi. Reiškia Kūrėjas negali keistis Pats. Jis turi būti nesikeičiantis ir nejudantis. Dėl to jis turi būti toks, kad aprėptų visus judėjimus ir keitimusis visoje kūrinijoje, pats išlikdamas nesikeičiantis ir nejudantis. Tai lygiai taip reiškia, kad ir Jo veikimo vieta, toji vieta iš kurios Jis paskleidžia savo virpesius, kad formuotų visą tikrovę, toji vieta, kurią pavadinau jums Rojumi, taip pat turi atitikti nesikeičiančio ir nejudančio Šaltinio ir Centro lygį. Dėl to, ir pats Rojus turi būti nesikeičiantis ir nejudantis. Tai taip pat reiškia, kad šita vieta turi būti viena vienintelė vieta visoje kūrinijoje, kurioje nebūtų judėjimo, kuri būtų statiška.
Lygiai taip ir su erdve. Pirmasis Šaltinis ir Centras, pajėgdamas sukurti erdvę, pats turi pranokti erdvę, pats turi būti daugiau negu erdvė. Tuo pačiu ir Jo buveinė, Rojus, turi būti prilygstanti tokiam Kūrėjui, Šaltiniui ir Centrui. Tai reiškia, kad ir Rojus turi pranokti erdvę, taip kaip jis pranoksta ir laiką. Tai taip pat reiškia, kad Rojus irgi neturi erdvės. Jis yra beerdvis ir belaikis. Tačiau pats paskleidžia ir erdvę, ir laiką. Ir visas sukurtos kūrinijos judėjimas vyksta aplink Rojų ir Rojaus atžvilgiu.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras paskleidžia savo energetinius virpesius visai kūrinijai, kad iš tų virpesių atsirastų tikrovė, tai reiškia, kad Jis turi pats būti pirmesnis už tikrovę. O tai reiškia, kad tikrovę Jis pranoksta. Pirmasis Šaltinis ir Centras turi būti pranokstantis tikrovę, didesnis už tikrovę, ankstesnis už tikrovę, galingesnis už tikrovę, išmintingesnis už tikrovę, lankstesnis už tikrovę, ir būtinai turi būti gyvas, nes kuria tokią tikrovę, kurioje taip pat yra gyvybė.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras pranoksta ir laiką ir erdvę, yra gyvas ir kuria gyvą tikrovę, tai jis turi būti visaapimantis, kad Jame galėtų egzistuoti tokia įvairovė gyvybės ir rūšių ir formų.
Ir kadangi jis yra Pirmasis Šaltinis ir Centras, tai Jo paties sukurti negalėjo niekas. Tai reiškia, kad jis buvo visada, net ir tada, kada sukurtos tikrovės dar nebuvo iš viso. Tai reiškia, kad Jis yra amžinas, žvelgiant į visą praeities amžinybę.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras yra tikrovės Kūrėjas, tai reiškia, kad Jis tikrovę kuria ją vis plėsdamas ir plėsdamas, kaip tą daryti pradėjo praeities amžinybėje. Ir kaip tą daro dabar. Ir kaip tą darys ateities amžinybėje. O tai reiškia, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras, Kūrėjas, yra ne tik amžinas, bet Jis pats yra net ir amžinybės Šaltinis ir Centras, nes aprėpia visą amžinybę į praeitį ir į ateitį. Dėl to jis yra Absoliutus, kuriame sutelpa viskas, kas buvo, yra, ir bus. O tai reiškia, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visą laiką esantis dabartyje, nes jam nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja, nes jis apglėbia viską ir vienu ir tuo pačiu metu, ir viskas juda ir vystosi, keičiasi ir auga Jo vieninteliame visaapimančiame glėbyje. Jis mus visus laiko taip, kaip mylintis tėvas su meile paėmęs ant rankų savo mylimą vaikelį – vieną ir tą pačią laikymo akimirką. Tik žemiškajam tėvui vaikelio laikymo akimirka sudaro visą tą laiko atkarpą, kada jis laiko savo vaikelį ant rankų, o Pirmajam Šaltiniui ir Centrui tokia akimirka trunka nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik Jis paėmė ant savo Kūrėjo mylinčių rankų kūriniją, ir ją laikys per visą ateities amžinybę, ir visą laiką kūriniją laikys ir puoselės, kaip savo mylimą vaikelį laiko paėmęs ant rankų mylintis žemiškasis tėvas.
Lygiai taip pat ir Pirmojo Šaltinio ir Centro gyvenamoji buveinė, iš kurios Jis paskleidžia savo kūrybinius virpesius, turi būti amžina ir absoliuti, nes iš jos, iš Rojaus, veikia Pirmasis Šaltinis ir Centras.
Pirmasis Šaltinis ir Centras, arba Visuotinis Tėvas, negali būti mažesnis kaip asmuo ar asmenybė, nes kitaip Jis nepajėgtų bendrauti su daugybe kitų asmenybių, esančių visoje kūrinijoje. Aš būdamas sukurtas šito Pirmojo Šaltinio ir Centro, mano ir visų Tėvo, galiu su Juo bendrauti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Jeigu Jis pats nebūtų asmenybė, tai aš su Juo niekaip negalėčiau bendrauti, nes tas, kas yra žemesnio lygio už asmenybę, tas niekada negali suvokti to, kas yra asmenybė. Todėl jo bendravimas su asmenybe nebūtų toks, kad galėtų suteikti abipusį supratimą ir bendradarbiavimą kaip tarp lygių asmenų.
Kad jums būtų lengviau tą suprasti, įsivaizduokite bet kokį, net ir patį labiausiai išsivysčiusį gyvūną jūsų planetoje, ir pamąstykite, kiek toks gyvūnas gali bendradarbiauti lygiu pagrindu su žmogumi, kuris turi asmenybės statusą. Asmenybė – tai tokia gyvybės kategorija, kada jos protas yra pajėgus pasiekti tokį išsivystymo lygį, kad suvoktų tokias kategorijas, kaip gėris, meilė, gailestingumas, dora, vertybė, Dievas, pomirtinis gyvenimas, tarnavimas, atidumas, rūpestingumas, ir panašiai. Tokias kategorijas gali suvokti tik žmogus, jūsų pasaulyje. Joks gyvūnas, kad ir kiek jį treniruotumėte, tokių išvystytų smegenų neturi. Dėl to, lygiu pagrindu tarpusavyje gali bendrauti tik žmogus su žmogumi. Gyvūno bendravimas su žmogumi nėra lygiaverčiu pagrindu. Gyvūnas visada liks žemesnio lygio už žmogų, net ir paties menkiausio intelekto žmogų.
Asmenybė gali suvokti vertybių tam tikrą gradavimą ir gali šitų vertybių siekti ir numatyti šito siekimo pasekmes kitiems. Net ir visai žmonijai, jeigu tokia žmogiškoji asmenybė turi labai gerai išvystytą kosminę įžvalgą. Tuo tarpu gyvūnas gyvena vien tik instinktų lygyje.
Štai kodėl Pirmasis Šaltinis ir Centras niekaip negali būti mažesnis už asmenybę, nes Jis ne tik sugeba bendrauti su kitomis asmenybėmis, bet ir pats sukuria pačią pirmą asmenybę ir tuo tampa Asmenybės Šaltiniu kitoms asmenybėms. Ir Jo sukurta pirmoji asmenybė turi būti irgi tokia pat amžina ir begalinė, kaip ir Jis, nes Pirmasis Šaltinis ir Centras, pats būdamas amžinas ir begalinis niekaip negali sukurti ko nors kito, kaip tik amžiną ir begalinį. Tas, kas yra pats amžinas ir begalinis, tas ir pats kuria tokį, kuris irgi yra amžinas ir begalinis.
Jums labai sunku suvokti, kad tas, kas yra amžinas ir begalinis, irgi sukuria amžiną ir begalinį kitą asmenį, nes toks asmuo, jeigu jis yra sukurtas negali būti turintis kokią nors pradžią. Jeigu jis turi kokią nors pradžią, jeigu jis yra sukurtas, tai jis nebebus jau nei amžinas, nei begalinis. Tas tikrai yra tiesa. Tačiau net ir tai, kad žmogaus protas yra asmenybės kategorijos, kad jis vis daugiau ir daugiau gali būti vystomas, bet jis tikrai nėra pajėgus suvokti, kas yra amžinybė ir begalybė. Jis taip pat nepajėgus suvokti, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras yra pats visada veikiantis per visą amžinybę be pradžios ir pabaigos, kad Jo nesukūrė niekas. Tai iš kur Jis galėjo atsirasti, kaip Jis galėjo pradėti veikti, jeigu Jo nesukūrė niekas, kaip gali būti, kad Jis sukūrė kitą tokią pačią amžiną ir begalinę asmenybę, kada tik ėmė kurti, ir kaip toji kita sukurta asmenybė yra lygiai taip pat amžina ir begalinė, jeigu ji buvo sukurta?
Tikrovė yra daugybę milijardų kartų sudėtingesnė negu jūsų dabartinis protas gali ją suvokti. Dėl to nesistenkite įsivaizduoti to, ko jūs dabar vis tiek nesuvoksite. Tačiau mintyje visada turėkite tokią nuostatą, kad ateis laikas, kad jūs patys stovėsite šito Pirmojo Šaltinio ir Centro, Visuotinio Tėvo, akivaizdoje. Štai tada ir atsakysite, labai išsamiai, kaip gi galėjo būti, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras galėjo pradėti egzistuoti ir veikti be pradžių pradžios, nes Jis visada buvo ir veikė ir niekada nebuvo tokios praeities amžinybės, kada Jis nebūtų buvęs ir veikęs.
O dabar pateikdamas jums tokį pasakojimą apie Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, aš darau tokį milžinišką supaprastinimą jūsų protui, kad galėtumėte suvokti Pirmojo Šaltinio ir Centro ne tik savybes ir veikimą, bet ir ryšius su savo tikrove, su kūrinija ir joje esančia gyvybe.
Arūnas
2010-02-02 22:49:54
Tikrovė yra visa erdvė ir visas laikas, kurį šiandien tvarinys nepajėgus nei pamatyti, nei pajausti, nei suvokti. Erdvė ir laikas sudaro judėjimą, nes iš vieno erdvės taško pasiekiamas kitas per tam tikrą laiką. Jeigu yra erdvė ir laikas, tai tokia tikrovė turi turėti judėjimą. Kitaip ji egzistuoti negali.. Ten, kur yra erdvė ir laikas, egzistavimas gali būti tik judėjime. Ir priešingai, Tas, kas laiką ir erdvę sukuria, Tas laiką ir erdvę pats turi pranokti, nes ir šitoje Tikrovės dalyje negali Kūrėjas būti tik toks, ką jis sukuria, visada jis turi pranokti tai, ką sukuria, nes tik pranokstantis gali kurti tai, ką kuria.
Tai reiškia, kad pats Kūrėjas, Pirmasis Šaltinis ir Centras, turi pranokti ir erdvę, ir laiką. O tai negali būti niekaip kitaip, kad Kūrėjas pats turi neturėti jokio judėjimo. Judėjimas reiškia keitimąsi. Reiškia Kūrėjas negali keistis Pats. Jis turi būti nesikeičiantis ir nejudantis. Dėl to jis turi būti toks, kad aprėptų visus judėjimus ir keitimusis visoje kūrinijoje, pats išlikdamas nesikeičiantis ir nejudantis. Tai lygiai taip reiškia, kad ir Jo veikimo vieta, toji vieta iš kurios Jis paskleidžia savo virpesius, kad formuotų visą tikrovę, toji vieta, kurią pavadinau jums Rojumi, taip pat turi atitikti nesikeičiančio ir nejudančio Šaltinio ir Centro lygį. Dėl to, ir pats Rojus turi būti nesikeičiantis ir nejudantis. Tai taip pat reiškia, kad šita vieta turi būti viena vienintelė vieta visoje kūrinijoje, kurioje nebūtų judėjimo, kuri būtų statiška.
Lygiai taip ir su erdve. Pirmasis Šaltinis ir Centras, pajėgdamas sukurti erdvę, pats turi pranokti erdvę, pats turi būti daugiau negu erdvė. Tuo pačiu ir Jo buveinė, Rojus, turi būti prilygstanti tokiam Kūrėjui, Šaltiniui ir Centrui. Tai reiškia, kad ir Rojus turi pranokti erdvę, taip kaip jis pranoksta ir laiką. Tai taip pat reiškia, kad Rojus irgi neturi erdvės. Jis yra beerdvis ir belaikis. Tačiau pats paskleidžia ir erdvę, ir laiką. Ir visas sukurtos kūrinijos judėjimas vyksta aplink Rojų ir Rojaus atžvilgiu.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras paskleidžia savo energetinius virpesius visai kūrinijai, kad iš tų virpesių atsirastų tikrovė, tai reiškia, kad Jis turi pats būti pirmesnis už tikrovę. O tai reiškia, kad tikrovę Jis pranoksta. Pirmasis Šaltinis ir Centras turi būti pranokstantis tikrovę, didesnis už tikrovę, ankstesnis už tikrovę, galingesnis už tikrovę, išmintingesnis už tikrovę, lankstesnis už tikrovę, ir būtinai turi būti gyvas, nes kuria tokią tikrovę, kurioje taip pat yra gyvybė.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras pranoksta ir laiką ir erdvę, yra gyvas ir kuria gyvą tikrovę, tai jis turi būti visaapimantis, kad Jame galėtų egzistuoti tokia įvairovė gyvybės ir rūšių ir formų.
Ir kadangi jis yra Pirmasis Šaltinis ir Centras, tai Jo paties sukurti negalėjo niekas. Tai reiškia, kad jis buvo visada, net ir tada, kada sukurtos tikrovės dar nebuvo iš viso. Tai reiškia, kad Jis yra amžinas, žvelgiant į visą praeities amžinybę.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras yra tikrovės Kūrėjas, tai reiškia, kad Jis tikrovę kuria ją vis plėsdamas ir plėsdamas, kaip tą daryti pradėjo praeities amžinybėje. Ir kaip tą daro dabar. Ir kaip tą darys ateities amžinybėje. O tai reiškia, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras, Kūrėjas, yra ne tik amžinas, bet Jis pats yra net ir amžinybės Šaltinis ir Centras, nes aprėpia visą amžinybę į praeitį ir į ateitį. Dėl to jis yra Absoliutus, kuriame sutelpa viskas, kas buvo, yra, ir bus. O tai reiškia, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visą laiką esantis dabartyje, nes jam nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja, nes jis apglėbia viską ir vienu ir tuo pačiu metu, ir viskas juda ir vystosi, keičiasi ir auga Jo vieninteliame visaapimančiame glėbyje. Jis mus visus laiko taip, kaip mylintis tėvas su meile paėmęs ant rankų savo mylimą vaikelį – vieną ir tą pačią laikymo akimirką. Tik žemiškajam tėvui vaikelio laikymo akimirka sudaro visą tą laiko atkarpą, kada jis laiko savo vaikelį ant rankų, o Pirmajam Šaltiniui ir Centrui tokia akimirka trunka nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik Jis paėmė ant savo Kūrėjo mylinčių rankų kūriniją, ir ją laikys per visą ateities amžinybę, ir visą laiką kūriniją laikys ir puoselės, kaip savo mylimą vaikelį laiko paėmęs ant rankų mylintis žemiškasis tėvas.
Lygiai taip pat ir Pirmojo Šaltinio ir Centro gyvenamoji buveinė, iš kurios Jis paskleidžia savo kūrybinius virpesius, turi būti amžina ir absoliuti, nes iš jos, iš Rojaus, veikia Pirmasis Šaltinis ir Centras.
Pirmasis Šaltinis ir Centras, arba Visuotinis Tėvas, negali būti mažesnis kaip asmuo ar asmenybė, nes kitaip Jis nepajėgtų bendrauti su daugybe kitų asmenybių, esančių visoje kūrinijoje. Aš būdamas sukurtas šito Pirmojo Šaltinio ir Centro, mano ir visų Tėvo, galiu su Juo bendrauti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Jeigu Jis pats nebūtų asmenybė, tai aš su Juo niekaip negalėčiau bendrauti, nes tas, kas yra žemesnio lygio už asmenybę, tas niekada negali suvokti to, kas yra asmenybė. Todėl jo bendravimas su asmenybe nebūtų toks, kad galėtų suteikti abipusį supratimą ir bendradarbiavimą kaip tarp lygių asmenų.
Kad jums būtų lengviau tą suprasti, įsivaizduokite bet kokį, net ir patį labiausiai išsivysčiusį gyvūną jūsų planetoje, ir pamąstykite, kiek toks gyvūnas gali bendradarbiauti lygiu pagrindu su žmogumi, kuris turi asmenybės statusą. Asmenybė – tai tokia gyvybės kategorija, kada jos protas yra pajėgus pasiekti tokį išsivystymo lygį, kad suvoktų tokias kategorijas, kaip gėris, meilė, gailestingumas, dora, vertybė, Dievas, pomirtinis gyvenimas, tarnavimas, atidumas, rūpestingumas, ir panašiai. Tokias kategorijas gali suvokti tik žmogus, jūsų pasaulyje. Joks gyvūnas, kad ir kiek jį treniruotumėte, tokių išvystytų smegenų neturi. Dėl to, lygiu pagrindu tarpusavyje gali bendrauti tik žmogus su žmogumi. Gyvūno bendravimas su žmogumi nėra lygiaverčiu pagrindu. Gyvūnas visada liks žemesnio lygio už žmogų, net ir paties menkiausio intelekto žmogų.
Asmenybė gali suvokti vertybių tam tikrą gradavimą ir gali šitų vertybių siekti ir numatyti šito siekimo pasekmes kitiems. Net ir visai žmonijai, jeigu tokia žmogiškoji asmenybė turi labai gerai išvystytą kosminę įžvalgą. Tuo tarpu gyvūnas gyvena vien tik instinktų lygyje.
Štai kodėl Pirmasis Šaltinis ir Centras niekaip negali būti mažesnis už asmenybę, nes Jis ne tik sugeba bendrauti su kitomis asmenybėmis, bet ir pats sukuria pačią pirmą asmenybę ir tuo tampa Asmenybės Šaltiniu kitoms asmenybėms. Ir Jo sukurta pirmoji asmenybė turi būti irgi tokia pat amžina ir begalinė, kaip ir Jis, nes Pirmasis Šaltinis ir Centras, pats būdamas amžinas ir begalinis niekaip negali sukurti ko nors kito, kaip tik amžiną ir begalinį. Tas, kas yra pats amžinas ir begalinis, tas ir pats kuria tokį, kuris irgi yra amžinas ir begalinis.
Jums labai sunku suvokti, kad tas, kas yra amžinas ir begalinis, irgi sukuria amžiną ir begalinį kitą asmenį, nes toks asmuo, jeigu jis yra sukurtas negali būti turintis kokią nors pradžią. Jeigu jis turi kokią nors pradžią, jeigu jis yra sukurtas, tai jis nebebus jau nei amžinas, nei begalinis. Tas tikrai yra tiesa. Tačiau net ir tai, kad žmogaus protas yra asmenybės kategorijos, kad jis vis daugiau ir daugiau gali būti vystomas, bet jis tikrai nėra pajėgus suvokti, kas yra amžinybė ir begalybė. Jis taip pat nepajėgus suvokti, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras yra pats visada veikiantis per visą amžinybę be pradžios ir pabaigos, kad Jo nesukūrė niekas. Tai iš kur Jis galėjo atsirasti, kaip Jis galėjo pradėti veikti, jeigu Jo nesukūrė niekas, kaip gali būti, kad Jis sukūrė kitą tokią pačią amžiną ir begalinę asmenybę, kada tik ėmė kurti, ir kaip toji kita sukurta asmenybė yra lygiai taip pat amžina ir begalinė, jeigu ji buvo sukurta?
Tikrovė yra daugybę milijardų kartų sudėtingesnė negu jūsų dabartinis protas gali ją suvokti. Dėl to nesistenkite įsivaizduoti to, ko jūs dabar vis tiek nesuvoksite. Tačiau mintyje visada turėkite tokią nuostatą, kad ateis laikas, kad jūs patys stovėsite šito Pirmojo Šaltinio ir Centro, Visuotinio Tėvo, akivaizdoje. Štai tada ir atsakysite, labai išsamiai, kaip gi galėjo būti, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras galėjo pradėti egzistuoti ir veikti be pradžių pradžios, nes Jis visada buvo ir veikė ir niekada nebuvo tokios praeities amžinybės, kada Jis nebūtų buvęs ir veikęs.
O dabar pateikdamas jums tokį pasakojimą apie Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, aš darau tokį milžinišką supaprastinimą jūsų protui, kad galėtumėte suvokti Pirmojo Šaltinio ir Centro ne tik savybes ir veikimą, bet ir ryšius su savo tikrove, su kūrinija ir joje esančia gyvybe.
Arūnas
2010-01-31 21:20:55
Tikrovė yra visa erdvė ir visas laikas, kurį šiandien tvarinys nepajėgus nei pamatyti, nei pajausti, nei suvokti. Erdvė ir laikas sudaro judėjimą, nes iš vieno erdvės taško pasiekiamas kitas per tam tikrą laiką. Jeigu yra erdvė ir laikas, tai tokia tikrovė turi turėti judėjimą. Kitaip ji egzistuoti negali.. Ten, kur yra erdvė ir laikas, egzistavimas gali būti tik judėjime. Ir priešingai, Tas, kas laiką ir erdvę sukuria, Tas laiką ir erdvę pats turi pranokti, nes ir šitoje Tikrovės dalyje negali Kūrėjas būti tik toks, ką jis sukuria, visada jis turi pranokti tai, ką sukuria, nes tik pranokstantis gali kurti tai, ką kuria.
Tai reiškia, kad pats Kūrėjas, Pirmasis Šaltinis ir Centras, turi pranokti ir erdvę, ir laiką. O tai negali būti niekaip kitaip, kad Kūrėjas pats turi neturėti jokio judėjimo. Judėjimas reiškia keitimąsi. Reiškia Kūrėjas negali keistis Pats. Jis turi būti nesikeičiantis ir nejudantis. Dėl to jis turi būti toks, kad aprėptų visus judėjimus ir keitimusis visoje kūrinijoje, pats išlikdamas nesikeičiantis ir nejudantis. Tai lygiai taip reiškia, kad ir Jo veikimo vieta, toji vieta iš kurios Jis paskleidžia savo virpesius, kad formuotų visą tikrovę, toji vieta, kurią pavadinau jums Rojumi, taip pat turi atitikti nesikeičiančio ir nejudančio Šaltinio ir Centro lygį. Dėl to, ir pats Rojus turi būti nesikeičiantis ir nejudantis. Tai taip pat reiškia, kad šita vieta turi būti viena vienintelė vieta visoje kūrinijoje, kurioje nebūtų judėjimo, kuri būtų statiška.
Lygiai taip ir su erdve. Pirmasis Šaltinis ir Centras, pajėgdamas sukurti erdvę, pats turi pranokti erdvę, pats turi būti daugiau negu erdvė. Tuo pačiu ir Jo buveinė, Rojus, turi būti prilygstanti tokiam Kūrėjui, Šaltiniui ir Centrui. Tai reiškia, kad ir Rojus turi pranokti erdvę, taip kaip jis pranoksta ir laiką. Tai taip pat reiškia, kad Rojus irgi neturi erdvės. Jis yra beerdvis ir belaikis. Tačiau pats paskleidžia ir erdvę, ir laiką. Ir visas sukurtos kūrinijos judėjimas vyksta aplink Rojų ir Rojaus atžvilgiu.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras paskleidžia savo energetinius virpesius visai kūrinijai, kad iš tų virpesių atsirastų tikrovė, tai reiškia, kad Jis turi pats būti pirmesnis už tikrovę. O tai reiškia, kad tikrovę Jis pranoksta. Pirmasis Šaltinis ir Centras turi būti pranokstantis tikrovę, didesnis už tikrovę, ankstesnis už tikrovę, galingesnis už tikrovę, išmintingesnis už tikrovę, lankstesnis už tikrovę, ir būtinai turi būti gyvas, nes kuria tokią tikrovę, kurioje taip pat yra gyvybė.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras pranoksta ir laiką ir erdvę, yra gyvas ir kuria gyvą tikrovę, tai jis turi būti visaapimantis, kad Jame galėtų egzistuoti tokia įvairovė gyvybės ir rūšių ir formų.
Ir kadangi jis yra Pirmasis Šaltinis ir Centras, tai Jo paties sukurti negalėjo niekas. Tai reiškia, kad jis buvo visada, net ir tada, kada sukurtos tikrovės dar nebuvo iš viso. Tai reiškia, kad Jis yra amžinas, žvelgiant į visą praeities amžinybę.
Kadangi Pirmasis Šaltinis ir Centras yra tikrovės Kūrėjas, tai reiškia, kad Jis tikrovę kuria ją vis plėsdamas ir plėsdamas, kaip tą daryti pradėjo praeities amžinybėje. Ir kaip tą daro dabar. Ir kaip tą darys ateities amžinybėje. O tai reiškia, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras, Kūrėjas, yra ne tik amžinas, bet Jis pats yra net ir amžinybės Šaltinis ir Centras, nes aprėpia visą amžinybę į praeitį ir į ateitį. Dėl to jis yra Absoliutus, kuriame sutelpa viskas, kas buvo, yra, ir bus. O tai reiškia, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visą laiką esantis dabartyje, nes jam nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja, nes jis apglėbia viską ir vienu ir tuo pačiu metu, ir viskas juda ir vystosi, keičiasi ir auga Jo vieninteliame visaapimančiame glėbyje. Jis mus visus laiko taip, kaip mylintis tėvas su meile paėmęs ant rankų savo mylimą vaikelį – vieną ir tą pačią laikymo akimirką. Tik žemiškajam tėvui vaikelio laikymo akimirka sudaro visą tą laiko atkarpą, kada jis laiko savo vaikelį ant rankų, o Pirmajam Šaltiniui ir Centrui tokia akimirka trunka nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik Jis paėmė ant savo Kūrėjo mylinčių rankų kūriniją, ir ją laikys per visą ateities amžinybę, ir visą laiką kūriniją laikys ir puoselės, kaip savo mylimą vaikelį laiko paėmęs ant rankų mylintis žemiškasis tėvas.
Lygiai taip pat ir Pirmojo Šaltinio ir Centro gyvenamoji buveinė, iš kurios Jis paskleidžia savo kūrybinius virpesius, turi būti amžina ir absoliuti, nes iš jos, iš Rojaus, veikia Pirmasis Šaltinis ir Centras.
Pirmasis Šaltinis ir Centras, arba Visuotinis Tėvas, negali būti mažesnis kaip asmuo ar asmenybė, nes kitaip Jis nepajėgtų bendrauti su daugybe kitų asmenybių, esančių visoje kūrinijoje. Aš būdamas sukurtas šito Pirmojo Šaltinio ir Centro, mano ir visų Tėvo, galiu su Juo bendrauti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Jeigu Jis pats nebūtų asmenybė, tai aš su Juo niekaip negalėčiau bendrauti, nes tas, kas yra žemesnio lygio už asmenybę, tas niekada negali suvokti to, kas yra asmenybė. Todėl jo bendravimas su asmenybe nebūtų toks, kad galėtų suteikti abipusį supratimą ir bendradarbiavimą kaip tarp lygių asmenų.
Kad jums būtų lengviau tą suprasti, įsivaizduokite bet kokį, net ir patį labiausiai išsivysčiusį gyvūną jūsų planetoje, ir pamąstykite, kiek toks gyvūnas gali bendradarbiauti lygiu pagrindu su žmogumi, kuris turi asmenybės statusą. Asmenybė – tai tokia gyvybės kategorija, kada jos protas yra pajėgus pasiekti tokį išsivystymo lygį, kad suvoktų tokias kategorijas, kaip gėris, meilė, gailestingumas, dora, vertybė, Dievas, pomirtinis gyvenimas, tarnavimas, atidumas, rūpestingumas, ir panašiai. Tokias kategorijas gali suvokti tik žmogus, jūsų pasaulyje. Joks gyvūnas, kad ir kiek jį treniruotumėte, tokių išvystytų smegenų neturi. Dėl to, lygiu pagrindu tarpusavyje gali bendrauti tik žmogus su žmogumi. Gyvūno bendravimas su žmogumi nėra lygiaverčiu pagrindu. Gyvūnas visada liks žemesnio lygio už žmogų, net ir paties menkiausio intelekto žmogų.
Asmenybė gali suvokti vertybių tam tikrą gradavimą ir gali šitų vertybių siekti ir numatyti šito siekimo pasekmes kitiems. Net ir visai žmonijai, jeigu tokia žmogiškoji asmenybė turi labai gerai išvystytą kosminę įžvalgą. Tuo tarpu gyvūnas gyvena vien tik instinktų lygyje.
Štai kodėl Pirmasis Šaltinis ir Centras niekaip negali būti mažesnis už asmenybę, nes Jis ne tik sugeba bendrauti su kitomis asmenybėmis, bet ir pats sukuria pačią pirmą asmenybę ir tuo tampa Asmenybės Šaltiniu kitoms asmenybėms. Ir Jo sukurta pirmoji asmenybė turi būti irgi tokia pat amžina ir begalinė, kaip ir Jis, nes Pirmasis Šaltinis ir Centras, pats būdamas amžinas ir begalinis niekaip negali sukurti ko nors kito, kaip tik amžiną ir begalinį. Tas, kas yra pats amžinas ir begalinis, tas ir pats kuria tokį, kuris irgi yra amžinas ir begalinis.
Jums labai sunku suvokti, kad tas, kas yra amžinas ir begalinis, irgi sukuria amžiną ir begalinį kitą asmenį, nes toks asmuo, jeigu jis yra sukurtas negali būti turintis kokią nors pradžią. Jeigu jis turi kokią nors pradžią, jeigu jis yra sukurtas, tai jis nebebus jau nei amžinas, nei begalinis. Tas tikrai yra tiesa. Tačiau net ir tai, kad žmogaus protas yra asmenybės kategorijos, kad jis vis daugiau ir daugiau gali būti vystomas, bet jis tikrai nėra pajėgus suvokti, kas yra amžinybė ir begalybė. Jis taip pat nepajėgus suvokti, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras yra pats visada veikiantis per visą amžinybę be pradžios ir pabaigos, kad Jo nesukūrė niekas. Tai iš kur Jis galėjo atsirasti, kaip Jis galėjo pradėti veikti, jeigu Jo nesukūrė niekas, kaip gali būti, kad Jis sukūrė kitą tokią pačią amžiną ir begalinę asmenybę, kada tik ėmė kurti, ir kaip toji kita sukurta asmenybė yra lygiai taip pat amžina ir begalinė, jeigu ji buvo sukurta?
Tikrovė yra daugybę milijardų kartų sudėtingesnė negu jūsų dabartinis protas gali ją suvokti. Dėl to nesistenkite įsivaizduoti to, ko jūs dabar vis tiek nesuvoksite. Tačiau mintyje visada turėkite tokią nuostatą, kad ateis laikas, kad jūs patys stovėsite šito Pirmojo Šaltinio ir Centro, Visuotinio Tėvo, akivaizdoje. Štai tada ir atsakysite, labai išsamiai, kaip gi galėjo būti, kad Pirmasis Šaltinis ir Centras galėjo pradėti egzistuoti ir veikti be pradžių pradžios, nes Jis visada buvo ir veikė ir niekada nebuvo tokios praeities amžinybės, kada Jis nebūtų buvęs ir veikęs.
O dabar pateikdamas jums tokį pasakojimą apie Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, aš darau tokį milžinišką supaprastinimą jūsų protui, kad galėtumėte suvokti Pirmojo Šaltinio ir Centro ne tik savybes ir veikimą, bet ir ryšius su savo tikrove, su kūrinija ir joje esančia gyvybe.
Arūnas
2010-01-31 21:21:00
Pats žemės reljefas yra tikrai gražus.O visa kita?Ar šiandieninis mūsų elgesys,darbai,mintys daro ją dar gražesne?-Tikrai ne.Apsidairai aplinkui ir gali pamatyti tik vieną kitą besišypsantį veidą,o šypsenos,meilės spinduliuojančios iš žmogaus vidaus dar mažiau.Dejuojam,kad sunkmetis-taip,bet pirmiausia dvasinis.Pinigai pasidarė varomoji jėga,net žemės gelmių turtus naudojam tik mažos grupelės interesų patenkinimui.Kiek visokio smurto,pažeminimo,išniekinimo...Ir dar nuo praeities besivelkantis Adominės pražangos ir Liuciperio maišto šleifas.Tai tikrai nedaro nei mūsų ,nei mūsų Žemės gražesniais.
Juk, manau, visi norime,kad ta mūsų Žemė šviestų kosminėj erdvėj,tai ir dėkime visas pastangas gėrio ir grožio kūrimui visų labui;mylėkime kiekvieną tarsi tai būtų vienintelis sutiktas žmogus ir neieškokim krislų kitų akyse,kad nepasijustume gulintys po rąstų krūva.
Rojaus Trejybės meilės ir palaimos visiems
Astra
2009-12-03 06:43:21
o man vistik gaila Algimanto, kuris taip ir nesugeba pamatyti, kokia spalvota ir graži ta mūsų Žemė - žydroji gyva planeta. Koks vargšas ir nelaimingas turi būti žmogus, kuris grožį, gėrį ir šviesą tegali pamatyti tik kažkur toli rojuje, o ne šalia savęs, mylimame žmoguje ar gėlės žiede. Laimingi, kurie gali tai įžvelgti čia ir dabar, kiekviename žmoguje, kiekviename kūrinyje, savo aplinkoje. Deja, Algimanto vaizdinyje visa nuostabioji žemė yra tik juodas žirnis.
Tokie vaizdiniai kaip Algimanto, man liudija tuštumą ir tamsą paties žmogaus, sukelia užuojautą ir gailestį, nes kas yra pats šviesus, to ir žvilgsnis yra šviesus. Žiūrėdamas į tą patį objektą, vienas gali matyti gėrį ir grožį, kitas - netobulumą, tamsą ir blogį.
Algi, tai nėra kritika, neįsiskaudink ir netrink tokių pasisakymų, tai yra į temą ir man tikrai dėl tavęs gaila. Jei nori atsakyti, atsakyk, jei nenori, nereikia.
Jonas
2009-12-02 22:49:36
Sveikinu , pabuvojus taip toli , kur nei vienas is musu dar nebuvo .
Donis
2009-11-30 11:13:12
Esama realybę priimkime, kaip neesama. Tai mus atpalaiduos, suminkštins (labiau būsim nuoširdūs), labiau aktyvins kūrybiškumą.
Už mūsų visatų jaudulys ir intriguojantis patyrimas.
Įserafimuoti, APDOVANOTI visa -Mykolo –Jėzaus –Jošuės –Nazarėno –staliaus
–paauglio atvertomis akimis ant namo, atvirame kambaryje,
paslapčiomis nuo tėvų, žvelgiančio į veidą žvaigždėtam skliautui,
su nuojauta –TĖVAS ten –TĖVAS manyje...,
ŠILUMA.
Štai ir keliaujame į Havoną, BET atgreškime žvilgsnį atgal
Urantija kunkuliuoja, konfliktuoja, konfrontuoja, dėl ko?
Siaurinam matymo lauką.
Kažkoks miražas akyse
Apgirtusi iliuzija širdyje
Stotelėje, Urantija_Lietuva apmaudžiai skausmingai maža keliauninkų
Traukinys nė tai juda, nė tai stovi
Vedantysis.....tik mokytojus
Algirdas
2009-11-29 21:52:50
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]