Forumas: temos peržiūra
TRYS Rojaus Trejybės kolektyviniai pagarbinimai per vieną dieną šiandien - 2012 04 21
Mielieji, šiandien buvo nuostabi diena ne tik šiltų saulės spindulių gausa, bet ir dvasiniu Rojaus Trejybės KOLEKTYVINIU pagarbinimu.
Šiandien, kaip ir kiekvieną šeštadienį, mes – urantai – rinkomės į mūsų gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje. Po mūsų gyvųjų pamaldų mes dar trumpam likome visi, kada savo dvasinus mokymus pateikė tie, kurie juos norėjo pateikti, kaip ir kiekvieną šeštadienį. O tada susėdome prie bendro stalo. Po mūsų dvasinių diskusijų nedidelė urantų grupelė nuvykome į Vilniuje Olandų gatvėje esančius šarvojimo namus, kur buvo pašarvotas vienos urantės žemiškosios motinos kūnas. Ji man vakar paskambino ir pasakė, kad nenorėtų kviesti jokio kunigo ir norėtų, kad kapinėse aš pagarbinčiau Rojaus Trejybę taip, kaip ir mūsų gyvojoje Rojaus Trejybės šventovėje. Aš sutikau ir pasiūliau tą padaryti ne tik kapinėse, bet ir prie pašarvoto kūno.
Urantų yra kitoks vidinis žvilgsnis į laidotuves, į gulintį be gyvybinės energijos kūną negu visų kitų žmonių. Todėl iš mūsų sklido ne liūdesio ir gedulo žemo dažnio virpesiai, bet meilės ir šviesos aukšto dažnio virpesiai, kurie ir nušvietė visą salę iš vidaus. Tai buvo GYVYBĖS VIRPESIAI IŠ KŪRĖJO.
Kada aš garbinau Kūrėją – Rojaus Trejybės Tris Asmenis – viduje jutau tokią pakylėjančią dvasinę bangą. Ji mane kėlė vis aukštyn, ir nešė tolyn iš šitos uždaros salės, viduje buvo toks pilnatvės pojūtis, tarsi mano visas kūnas – kiekviena fizinio pavidalo kertelė – buvo pripildyta Rojaus Trejybės gyvų virpesių, kurie turi juntamą SVORĮ. Neurantams tai buvo visiškai netikėtas ir naujas patyrimas, todėl kiekvienas reagavo savo viduje savaip. Kada sakiau savo pamokymo žodį, žvelgiau susirinkusiems į akis, ir mačiau jų įdėmų žvilgsnį, kuris rodė, kad jie stengėsi sekti mano mintis, jas suvokti. Aš juos raminau, kad šis kūnas – tai nėra tikrasis gyventojas, kuris nemiršta, o yra pažadinamas, jeigu jis turi įtikėjimą, kurio neįmanoma nusipirkti už jokius materialius turtus, jis įgyjamas per kasdienes pastangas atsiveriant Tėvui-Rojaus Trejybei, kalbant jai kaip TRIMS ASMENIMS, O NE DIEVUI-IDĖJAI. O materialus kūnas yra skirtas mūsų tarpusavio bendravimui, kad matytume vieni kitus ir darytume gėrio darbus drauge su Kūrėju – Rojaus Trejybe – visų labui, ir jausdami Kūrėjo meilę savo viduje. Ir mūsų materialus kūnas turi savo gyvybinės energijos resursą, ir jį išnaudojęs, turi likti čia, kada įtikėjęs to kūno – be gyvybės – gyventojas yra pažadinamas trečią dieną, arba kada skelbiama nauja dieviškoji tvarka planetoje, jeigu žmogus tik atliko išorinį ritualą bažnyčioje, bet taip ir nepajuto gyvo ryšio su Kūrėju savo vidine būsena ir įtikėjimo nepavertė savo gyvenimu.
Prašymų maldoje meldžiausi už mūsų dvasios sesę, jau palikusią šitą be gyvybės gulintį kūną. Malda liejosi iš dvasios, kas urantams jau seniai įprasta, tuo tarpu gyvo atsivėrimo nepatyrusiems, tai buvo naujas patyrimas, kuris galėjo jiems pasirodyti kaip šoko terapija, kurios jie suvokti negali, o virpesius jaučia, nors jų nemato, todėl apie juos nežino nieko. Pora moterų pabaigoje maldos jau ėmė tarpusavyje šnibždėtis, kas urantams yra nesuvokiamas dalykas. Tačiau jos nebegalėjo ištverti tokių aukšto dažnio virpesių lavinos, ir jos jau griebėsi sau įprastos veiklos – ŠNIBŽDĖJIMO MALDOS METU. Štai tokia yra bažnyčios išmokyta ritualinė meldimosi forma – be jokio atsivėrimo Rojaus Trejybei – todėl tie virpesiai yra žemo dažnio, ir tokius žmones aukšto dažnio virpesiai veikia taip, kaip narkomaną veikia ilgesnį intervalą negavus narkotikų dozės – prasideda kūno laužymas, ir reikalavimas nuodų dozės.
Taip ir šitos moterys nebegalėjo ištverti ir griebėsi “nuodų“ dozės – šnibždėjimo tarpusavyje, kada jų tikrasis dvasinis aš dar miega giliu miegu, o intelektualus paviršius negali suprasti, kodėl tokia nekantri reagavimo būsena, kad net tyloje pasėdėti nebegali, kada gyvai meldžiasi kiti. Štai kaip yra užvertas dvasinis vidus, kad dvasinė šviesa tokioms moterims yra kaip “nuodų“ dozė. Kada vienas iš urantų paklausė, ką jos jautė maldos metu, tai viena iš jų atsakė, kad jai pradėjo skaudėti galvą. Tai natūrali reakcija neįpratusiems prie aukšto dažnio virpesių, kai gali ne tik galvą skaudėti, bet pykinti, erzinti, pradėti judėti kūnas, visiškai nevalingai, ir kitokie šalutiniai pasireiškimai.
Kapinėse taip pat buvo Rojaus Trejybės pagarbinimas, pamokomasis žodis, ir prašymų malda. Tik visa tai sutrumpinau, nes jutau tokiai GYVAI KOMUNIJAI SU KŪRĖJŲ NEPASIRUOŠUSIŲJŲ NEKANTRUMĄ. Tačiau tokių laidotuvių – be išorinių ritualų, be liūdesio proveržio – sėkla jiems buvo pasėta į jų pasąmonę, kad ne kartą jie prisimins šios akimirkos patyrimą, kuris jiems suteiks didesnį apšvietimą, kad ir tokios laidotuvės jiems nėra nepriimtinos, nors po mano prašymų maldos jauna motina su sūnumi jaunuoliu dar sukalbėjo savo įprastinę maldą – dėl “DIDESNIO PATIKIMUMO.“
Kada susėdome prie GEDULINGŲ PIETŲ – koks pavadinimas – GEDULINGŲ – stalo, tada viena iš dalyvavusiųjų tarė: “Aš siūlau SENOVIŠKAI – pagerbti velionės atminimą tylos minute.“ Visi atsistojome, ir patylėjome NEMIRUSIOS – GYVOSIOS, tik dar esančios – atjungtos sąmonės būsenoje – angelo serafimo globoje – ATMINIMUI. Gyvosios, nes tas dvasinis gyventojas niekada nemiršta, jis tik pakeičia materialų pavidalą į geresnį – aukštesnio dažnio energetinį pavidalą – sielos tapatybės energetinį pavidalą, kuris nebeturi jokių ligų ir kančių, būdingų tik paties žemiausio dažnio materialiam kūnui. Tačiau net ir materialus kūnas išsivaduoja iš ligų, kada jo vidinis DVASINIS gyventojas gyvena su Kūrėju, atrastu savo viduje aukšto dažnio virpesių lauke.
Prieš pradedant valgyti Violeta pasiūlė pasimelsti, KAD MAISTAS BŪTŲ ROJAUS TREJYBĖS PALAIMINTAS ATSTATANT VISĄ ATOMO STRUKTŪRĄ, KURIĄ SULAUŽO CHEMIKALŲ VARTOJIMAS IR ŽMONIŲ GOBŠUMAS, SIEKIANT KUO DIDESNIO PELNO. Todėl maistas tas pats, bet po maldos jis tampa KITOKS – GYVAS. Ir ji pradėjo garsiai melstis. Jos malda liejosi iš atsivėrusios dvasios ir pripildė urantų dvasią iš vidaus tokių nuostabių Rojaus Trejybės gyvų virpesių, kurie nepateko į tų, kurie NEATSIVĖRĖ ROJAUS TREJYBEI, vidų, kad ir jie patirtų GYVĄ meilės nektarą iš Kūrėjo savo viduje.
Trys kolektyviniai Rojaus Trejybės pagarbinimai per vieną dieną, ir kokie jie buvo skirtingi – urantams, ir tiems, kurie nieko nežino nei apie urantus, nei apie tokias palaimos laidotuves.
Pradžia – nedideliais žingsneliais. Pirmosios laidotuvės, kuriose garbinau Tėvą, buvo prieš keletą metų, kada buvo laidojamas mūsų – uranto – Aleksandro – materialus kūnas. Po poros metų buvo palaidotas kito išėjusio uranto – Juozo – materialus kūnas. Ir bus toji diena, kada tik tokios materialaus kūno laidotuvės bus įprastas dalykas, kada nebereikės “senoviškai“ tylos minute pagerbti GYVO, nes pabudusi dvasia trokš GYVO garbinimo ryšio su Kūrėju – Rojaus Trejybe – ir džiaugtis dar vienu išėjusiu iš šito pasaulio urantu, kad jis augtų ryškesnės šviesos pasaulyje įsisavindamas naujus iššūkius.
Evoliucija Urantijoje nesustabdoma, todėl niekas urantams nesutrukdys skleisti didesnę šviesą ir per laidotuves, visų labui, kad nubustų ir tie, kurie gyvena tamsoje, KOL KAS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2012-04-21 22:12:55
Komentarai
Atydžiai perskaičiau Algimanto patyrimus.Be jokios veidmainystės sakau:iki sielos gelmių jaudina ir žavi nuoširdžių urantų-švieskleidžių drąsa.Ta drąsa vis labiau ir dažniau pasireiškia darbais.Žavi sesės ryžtingas veiksmas laidoti savo mamą priešingai nusistovėjusiai tradicijai.Negalima nesutikti ir su Algimanto akyvaizdžiu pastebėjimu,kad pati dogmatinė,ritualinė Bažnyčia D-E-G-R-A-D-U-O-J-A.To reiškinio tempai didėja.O tiesa čia slypi labai paprasta-susinaikinimo mechanizmas slypi pačios Bažnyčios viduje.
Nepykit mielieji dvasiškiai;jūs tikrai skaitote šio forumo komentarus.Savo žodžius galiu argumentuoti nuosava patirtimi įvykusia, maždaug,12-14 dienų bėgyje.
Jau keletas metų svajoju,kad mano numirusį kūną sudegintų. Turiu tik vieną brolį aštuoniais metais už manę jaunesnį.Praeitos vasaros pabaigoje,būdama pas jo šeimą svečiuose,užsiminiau,kad po mano išėjimo iš šios "ašarų pakalnės",norėčiau,kad mano kūnas būtų sudegintas.Žinodama,kad mano brolis ir brolienė,o taip pat ir jų vienintelis sūnus yra "karšti" katalikai-laukiau atitinkamos reakcijos.Keista.Brolienė labai garsiai pasakė:"Taupyk pinigus šitam reikalui,nuo dabar pradėk taupyti".Be jokios abejonės mano mirtis juos išvaduotų nuo daugybe metų patiriamos gėdos.
Tai va.Po velykų, rajoninio laikraščio direktorė padovanojo man priešvelykinį laikraščio numerį.Tame numeryje buvo paskelbti Rajono mero sveikinimai su artėjančiomis šventėmis,pasirašydamas sveikinimo gale panaudojo žodį:SU MEILE.
Taip pat buvo ir miesto seniūno sveikinimai ir jo pažadas,kad Šakių senose kapinėse planuojama įrengti kolumbariumą.
Tame laikraštyje pasisakė aukščiau mano paminėtu klausymu ir Šakių Šv.Jono Krikštytojo katalikų bažnyčios klebonas Sigitas Matusevičius;jis pareiškė,kad katalikų bažnyčia mirusiūjų kūnų deginimui neprieštarauja,bet laidojimo ritualai išlieką tie patys.
Todel vieną dieną išėjusi pasivaikščioti eilinį kartą buvau užkalbinta dviejų "pamaldžių moterėlių-katalikių".Sakė,kad aš vis jaunėju,kad esu pasipuošusi,na, tikra ponia.Paprašė kad atsisėsčiau ant suoliuko šalia jų pasiplepėti.
Na,aš joms ir papasakojau ką laikraštis rašo, ir dar pridėjau,jog ir aš noriu,kad mano mirusį kūną degintų.Man pasirode,kad į tam tikrą vietą būčiau dagį pakišusį.
-Irena,tai didžiausia nuodėmė-buvo man pareikšta.
-Bet palaukit -sakau aš,ir kunigai neprieštarauja.
-Iškrypėliai dabar tie kunigai.
-Bet juk siela yra amžina-mėginau gelbėti savo pozicijas-Katalikų kunigai taip auklėjo mano tėvus ir manę pačią;jau ir žilo plauko sulaukusi aš neabejoju,kad siela yra amžinai gyva.
-Durna tu,Irena kad tokiais dalykais tiki;kai numirsi gausi krūvą žemių ant kupros ir viskas.Aš visai supykstu ant tokių žmonių,kurie galvoja,kad po mirties,dar yra kažkoks gyvenimas.
Laike tos tirados aš vis po truputį,negarsiai kikenau,o pabaigai- nusijuokiau visu garsu.
Atsistojusi patapšnojau per petį mielajai sesei ir juokdamasi paprašiau,kad taip baisiai ant manęs nepyktų.Palinkėjau geros dienos ir linksmai nuėjau,mintyse sakydama Tėvui-Rojaus Trejybei,kad negaliu patikėti,ant kiek yra degradavusi bažnyčia,
Pati buvau uoli katalikė.Prisimenu ugningus senos kartos kunigų pamokslus.Kai kurie iš jų dar ir dabar yra gyvi.Prisimenu kai manę dvasiškai vedė kunigas aiškęregis-pranašas,nežinau,ar jis dar yra gyvas.
Mielieji šiuolaikiniai dvasiškiai,ar galite atsakyti:kokiam tikslui renkasi į vadinamus dievo namus jūsų ganomos avelės.Ir ką JŪS ten veikiate?Ar jums jūsų darbas tapo amatu?
Tiek to.Be abejo jūs ir patys matote rezultatus;savo jėgomis viso to apsurdo jums ištaisyti nepavyks.
Mano geranoriškas,nesuvaidintas patarimas būtų toks:kol dar jums patiems ir jūsų ganomom AVELĖMS tapo ne per vėlu atsigręžkit kiekvienas į savo vidų;atraskit TĖVĄ-KŪRĖJĄ-ROJAUS TREJYBĘ,tai yra JO DVASIĄ jūmyse,ir kantriai prašykit JO pagalbos.Pradėkit garbinti GYVAJĮ TĖVĄ -ROJAUS TREJYBĘ.
Nesuprantu,kodel žmonija visai nebijo materialaus progreso,o DVASINIO PROGRESO bijo, kaip nelabasis kryžiaus?
Visiems linkiu DVASINIO PRAREGĖJIMO.
Su meile,
IRENA
2012-04-23 16:33:03
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį labai prastai miegojau, jaučiau gerklės skausmą ir užkimimą. Kada nubusdavau, mėginau bent pusbalsiu garbinti Rojaus Trejybę, tačiau jaučiau, kad balsas vis labiau "išgaruoja," nebeturiu jo. Vėl nusnaudžių pusvalandį, ir vėl mėginu garbinti Rojaus Trejybę, o balso nėra. Ryte vedu šunį - tai jis negali suprasti, kas man atsitiko, ką aš jam noriu pasakyti, sakau, o balso nėra, tik šnibždėjimas.
Tai trijų vestų gyvųjų pamaldų pasekmė, kada balso stygos buvo tiek išvargintos, kad Apvaizda sumanė atimti galimybę man toliau kalbėti balsu, kad nors keik pailsėčiau. Tačiau ką daryti su Kaunu, ten juk vienuoliktą valandą pamaldos.
Savijauta labai prasta, ir jėgų nėra. Kaip būtų gera, jeigu niekur nereikėtų važiuoti, vėl eičiau miegoti ir nors keik pailsėti.
Važiuodamas troleibusu į stoti girdžiu kaip du vyrai kalbasi tarpusavyje - vienam apie 65 metus, kitas jau arti 80 bus. Abu gieda bažnyčios chore, tad dabar važiuoja į pamaldas. Jaunesnis sako, kad dabar jam sunku atvažiuoti į choro repeticijas, mat dar turi šiokių tokių darbų. Nuvažiuoja į žmonos tėviškę kaime, o ten žmonės be darbo, jaunimo nėra, vyrai geria, viskas taip nyksta. Vyresnis, sako, kad dabar jau ateina ir jų eilė išnykti. Jaunesnis sutinka, tik tarsi pats ramindamasis ir taria - nieko nepadarysi, amžino nėra nieko.
Kaip nėra nieko amžino, o mes, kaip asmenybės, šitą dovaną gavę iš Rojaus Trejybės, o Jėzus, o Rojaus Trejybė? NA IR NESĄMONĘ PASAKĖ. Ir tai sako lankantys bažnyčią choristai. Kur jų tikėjimas, jeigu jau neturi ĮTIKĖJIMO? Reiškia, jie net NETIKI tuo, ką kaskart girdi bažnyčioje apie Dievo amžinybę, o gal jau bažnyčioje apie tai nebekalba, o gal jie net nebesiklauso ką ten kunigai kalba, tiesiog vieni mechaniškai bubena, o kiti automatiškai pro ausis praleidžia. Labai panašu į tai. Tai iš kur jie turės ĮTIKĖJIMĄ?
Aš tuoj pat nusiimu kuprinę ir išiimu Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL Ir jį rodydamas jaunesniajam sakau - geras žodis SAKAU - ŠNIBŽDU, O NE SAKAU - štai kas amžina.
Ištiesiu jam šią knygą. Jis paima į rankas, pasižiūri į pavadinimą, į autorių, ir vėl sugrąžina. Aš jam toliau ŠNIBŽDU -jeigu skaitys NUOŠIRDŽIAI tai ją dovanoju, kad sužinotų, jog tai ir yra amžina. Jis padėkoja ir paima knygą. Ir tuoj pat priduria - Mes bažnyčioje giedame, dabar irgi važiuojame giedoti, tai bažnyčioje ir paskaitysiu. Aš jam šnibždu - šitą knygą reikia ne bažnyčioje skaityti, o ten, kur yra ramybė, Bažnyčioje ramybės NĖRA. Ir reikia ją skaityti labai nuoširdžia,i atverta širdimi. Jis nusišypso ir sako, kad tikrai ją skaitys. Ir išlipa iš troleibuso abu vyrai, jau netoli jų bažnyčia.
Aš važiuoju tolau ir mąstau, ko gero ši knyga sujauks bažnytinio choro ramybę, nes vieni puls jį, kam jis tokią knygą priėmė, nes pagal juos, tai Šėtono knyga, nes jiems tik Biblija yra tikroji Dievo knyga. Kiti gal ir užtars, bet kad VIENYBĖ chore dings, tai tikrai taip bus, nes šviesa apšvietus visus kampus, ji ir parodys, kur jie yra suteršti. Aš ir siekiau, kad ši knyga patektų į kokį nors bažnyčios chorą, nes dabar VISI IKI VIENO bažnyčių chorai yra paskendę ritualinėje ir dogmatinėje tamsybių tamsybėje, be jokio gaivaus gyvasties spindulėlio, baisios melodijos ir slegiančios jų dainos ar giesmės. O juk tikrai bus sukurta NAUJOJI MUZIKA - TIK JAU NEBE BAŽNYTINĖ, BET URANTŲ. JĄ KURS GIMĘ IŠ DVASIOS URANTAI KOMPOZITORIAI, TEKSTUS PARAŠYS IŠ DVASIOS GIMĘ URANTAI, IR CHORISTAI BUS GIMĘ IŠ DVASIOS URANTAI - IR VISI ATRADĘ ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE ĮGIJĘ KOSMINĘ ĮŽVALGĄ, TODĖL IR KITOS BUS MELODIJOS, KITI TEKSTAI, KITOKS ATLIKIMAS, JIS PAKELS O NE SMUKDYS DVASIĄ IR PADĖS ATSTATYTI DABAR PRARASTĄ ŽMOGAUS ORUMĄ, IŠKELDAMAS DABARTINĮ BAŽNYČIOS ENGIAMĄ IR TARIAMAI NUODĖMINGĄ ŽMOGŲ Į ROJAUS TREJYBĖS SUMANYTĄ JOS SŪNUI AR DUKRAI NATŪRALŲ GYVENIMO MEILĖJE IR ŠVIESOJE LYGĮ, KOKIO ŽMONIJA IKI ŠIOL NEREGĖJO.
Traukinyje pilna vokietukų, gal 25-30, moksleiviai ar jaunesniųjų kursų studentai su mokytojais važiuoja į Kauną. Šiaip jau, jeigu normaliau jausčiausi, galbūt net ir užkalbinčiau juos, tuo labiau, kad turiu vieną knygą Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL anglų kalba. Tačiau vos tik pamėginu ką nors pusbalsiu ištarti, jokio garso neištariu, balso kaip nėra, taip nėra. Toliau važiuodamas meldžiu, kad nors kiek atgaučiau balsą per gyvąsias pamaldas.
Aišku ir man keista, o kitiems dar labiau, kad mano galingas balsas tapo toks šnibždantis. Pasąmonėje dar buvo kartą kitą šmėkštelėjusi mintis, kad jis bent jau toks išliktų iki pamaldų pabaigos, kad visiškai neprapultų net ir šnibždėjimas.
Rojaus Trejybės garbinimo metu ėmiau jausti, kad fizinė savijauta ėmė stiprėti. O kai sakiau savo pamokomąjį žodį, tada momentais ir balsas tarsi sustiprėdavo, lyg būtų šiek tiek išsivadavęs iš kažkieno nematomų gniaužtų. Man atrodė keista, kad kuo tolau kalbėjau, tuo balso stygos turėjo silpti, ir labiau turėjau jausti nuovargį, o išėjo atvirkščiai, balso stygos ėmė stiprėti. Būtent dėl to aš ir priėjau išvados, kad tai buvo man Apvaizdos parodyta, jog turiu atkreipti savo dėmesį, kaip svarbu tausoti energiją. Todėl mane ir nustebino, ir sujaudino, Vytauto malda Kaune, kad aš labiau tausočiau savo energiją. Tai buvo nuoširdi ir MAN PRASMINGA jo malda, kuri man apšvietė protą, kad į energijos tausojimą pažvelgčiau atidžiau. Taip man buvo perduotas pranešimas iš Vytauto Minties Derintojo, O NE VIEN TIK MALDOS METU PAGARSINTA MINTIS.
Parvažiavus atgal į Vilnių, vėl balso stygos buvo tarsi atjungtos. Tuo tarpu šiandien jos jau vėl įjungtos beveik į normalų režimą.
Taigi sekmadienio diena buvo daugeliu MANE PAMOKANČIŲ niuansų gyva sąsaja sujungta su MANO VESTOMIS TRIMIS GYVOSIOMIS PAMALDOMIS šeštadienį, ir mano balso praradimu ir jo atgavimu.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2012-04-23 11:29:33
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]