Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kodėl žmogus labiausiai bijo nežinios ir keistis?

Kodėl žmogus labiausiai bijo nežinios ir keistis? Kodėl jis bijo dėl rytojaus, dėl šeimos gerovės, dėl savo asmeninio gyvenimo gerovės, dėl savo vaikų, tėvų, anūkų, senelių, kodėl jis bijo, kad tik neprarastų pragyvenimo šaltinio, kodėl jis bijo keisti save, savo gyenseną, savo mąstyseną, kodėl jis bijo išsilaisvinti iš šitų pačių baimių ir pajusti LAISVĄ KVĖPAVIMĄ SU TĖVU SAVYJE?
Klausimą suformulavau pagal Urantijos Knygos teiginį. Tuo tarpu jį šiek tiek pasmulkinau, arba pateikiau tam tikrą minties kryptį, kad turėtumėte už ko užsikabinti, jau remdamasis savuoju patyrimu, kada bendrauju su daugybe žmonių įvairių miestų gatvėse, kada einu su Urantjos Knyga ir rodos jiems siūlau ramybę, bet su kokia baime jie žvelgia ir į knygą, ir į mane. Bijo net stabtelti, nedrįsta net į akis pažvelgti, praeina kai sustingę robotai. Tai vis baimės poveikis smegenims, centrinei nervų sistemai, o ji diktuoja kūno judesius ir reakcijas. Protas yra tiek apimtas baimės, kad žmogus net nesuvokia, jog gali būti kitokia NORMALI būsena BE BAIMĖS.
Ir šį klausimą pateikiu ne teoriniam pasvarstymui, bet tam, kad pasidalintumėte savo asmenine patirtimi, kodėl jūs bijojote, o gal ir dar tebebijote, ir nežinios, ir keistis.


Algimantas
2006-06-22 14:30:08

Komentarai

Vienas mano draugelis yra pasakojęs, kad vis jautė nuolat per gyvenimą besitęsiantį kažkokį ilgesį - lyg būtų artimai sielai - Jai. Vis rašinėdavo eilėraščius, kai pasidarydavo nemiela gyventi. Po to dar ir sapnuoti ėmė lyg būtų čia pat ta Ji, tik per vis tokį erdviai šiltą atstumą.

Mindaugas
2006-06-28 20:43:20



Štai baigiasi penktoji para, kai jos nebėra. Radau jos laišką "niekam", datuotą 1993 09 18.Tuomet jai buvo 22-eji. Jis taip ir vadinasi: Niekam
Nežinau, kaip tave vadinti. Nieko nepaisydama visgi artėju prie tavęs. Tai nieko bendro neturi su mano kasdienybe. Tačiau dar bandysiu atrasti tave. Nujausdama tavo amžinumą, mintyse šalia tavęs tūkstančius kartų prisikeliu. Ir šiandien stebuklu prisikėliau. Tu vienas žinai, kokia yra tikroji realybė ir ką ji man reiškia. Tik man vienai tavęs ir reikia.Privalai tai žinoti. Prisišauksiu tave bet kuriuo atveju. Mirtis būtų dar viena pastanga šauktis tavęs. Tai turi būti išgirsta. Kitaip galaktikos ims sproginėti nuo mano nebylios raudos. Kartais apima siaubas pagalvojus, kad jeigu nustosiu šaukti, tai dings visam laikui. Pati iš lėto tampu ugnine materijos gėle. Daug ko nesuprantu ir jaučiuosi tikra kaline. Ir tik tavo artumas gali būti išganingas. Visaip mėginu pramušti tradicinius tikrovės supratimo rėmus. Iki pamišimo po to kliedžiu naktiniais sapnais. Tarsi žinočiau, kad manęs nebus pagailėta. Ir netrokštu gailesčio. Geriau tuomet jau visiškas žlugimas. Trokštu taip paprastai, taip konkrečiai ir kasdieniškai. Pasirodo tikrasis gyvenimas slypi gilai giliai, taip gilai, kad žmogus tepajėgia susikurti kažkokias kasdienybės šmėklas ir jau baigia prapulti jose. O aš tavęs ieškau beatsiveriančioje kasdienybėje, kuri pripildo mane negailestingos ugnies, sumišimo, kurioje tarsi veidrodyje matau savo veidą- suskilusį ir besimainantį. Pakelk jį.Vistiek pakelsi. Ir laimink. Sviedžiu pasauliui jo susikurtą religinį apsiaustą ir stoviu nuoga priešais tikrovę, kurią įsimylėjau ir jau niekada nenustosiu kliedėjusi ja. Pakelk mano suskilusį veidą, kaip ir aš tavąjį pakėliau. Kviečiu tave ištikimybei ir amžinai kelionei. Myliu tave.

Nebijoklė
2006-06-27 22:00:42



Mielieji, žmogus bijo nežinios ir keistis, dėl to, kad jis jau du šimtus tūkstančių metų, per kartų kartas, dėl Satanijos vadovų - Liuciferio ir Šėtono - sukelto maišto, nebeturėjo ne tik savo sistemos dvasinių vadovų, bet ir savo planetos dvasinio vadovo, Kaligastijos, kuris taip pat prisijungė prie Liuciferio maišto. O kada dvasiniai vadovai, kurie turi vesti ir Satanijos sistemą į Tėvo šviesą, kada Planetos Princas, Kaligastija, deda visas pastangas, kad žmonės jokiu būdu negautų dvasinės šviesos ir pats dar ją iškreipdamas naudoja savanaudiškai tikslais, dėl to visai natūralu, kad žmonės iš kartos į kartą nebegalėjo perduoti tikrojo dvasinio mokymo, kuris būtų neiškraipomas. O kada šviesa pavirsta tik šešėliu, tada savaime suoprantama, kad žmogus jį pradeda laikyti tąja šviesa. Ir nepaisant to, kad prieš du tūkstančius metų atėjo Jėzus i ružbaigė Liuciferio maištą, vis tiek žmonės jo dvasinį mokymą iškraipė. O iškraipytas mokymas negali suteikti tikrosios šviesos, negali jos pamatyti visi tie, kurie jos siekia. O kadangi tikrosios šviesos stigo po Jėzaus išėjimo iki Urantijos Knygos apreiškimo pasirodymo 1955 metais, tai tik pavieniai žmonės sugebėdavo pajausti Tėvo dvasios vedimą iš vidaus sąmoningai ir jam atsiduoti. Ir tik tokie žmonės stengėsi palaikyti dvasinę šviesą, ją skeisdami savuoju gyvenimu. Be tjais irgi mažai kas tikėjo. Dėl to toji dvasinė naktis tebewtrunka iki šiol. O kol vyrauja naktis, tol žmogus jaučia baimę. Ją ištirpdo tik Tėvo meilė, kada žmogus atranda Tėvą savyje ir ima jausti mielę REALIAI. Ne skaitydamas iš Urantijos Knygos ar Biblijos, Korano ar Bhagavatgitos, Sai Babos ar Budos mokymų, bet savyje ima jausti ir patirti GYVĄ TĖVO MEILĘ. Štai šitoji Tėvo DVASINĖ meilė ir užgožia GYVULINĘ BAIMĘ, kuri ne padeda, bet paralyžuoja žmogų, kad jis galėtų laisvai ir palaimoje gyventi kasdienį gyvenimą su Tėvu, atrastu savyje.
Savisauga - tai nėra baimė. Jeigu saugaisi, kad nenusidegintum piršto, kai degi ugnį, ar mašinos, kad neužvažiuotų, tai dė, to nejauti baimės, tiesiog žinai galimas pasekmės, ir esi atidus. Be tik jokiu būdu ne iš baimės.
Žmogus bijo to, ko dar nepažino. Jis bijo kur nors toliau išvažiuoti vienas, kad kas jam ten neatsitiktų, gal tuomet jam niekas nepadės. Kad nuo šitotios baimės nors kiek išsivaduotų, tada sugalvoja įvairias draudimo sistemas, kurios iš to daro biznį. Nežinia žmogaus nervų sistemą labiausiai veikia. Kodėl žmogų labiausiai slegia laukimas kokio nors atsakymo, sakykim dėl ligos ar egzamino? Todėl, kad jis nėra tvritas dėl atsakymo. O kaip palengvėja, kada sulaukia teigiamo atsakymo. Kaip akmuo nukrenta nuo dušios. O jeigu žmogus per šituos du šimtus tūkstančių metų nebūtų buvęs izoliuotas dėl Satanijos maišto, jeigu jis būtų gavęs nuoseklų dvasinį švietimą, tada jis seniai būtų ĮSISAVINĘS VIENĄ TIESĄ - TĖVAS VEDA Į AMŽINYBĘ TIK MEILĖS DĖKA. Ir jokie pavojai ir negandos žmogaus materialiam apvalkalui ir jo gyvenimui nebekeltų baimės. Dėl to, jis nebepatirtų baimės dėl nežios, kas su juo bus rytoj, ar su jo šeimos nariais, nes jis puikiai suprastų, kad jo niekas niekada nenuskriaus, nes taip, kaip jis myli visą kūriniją ir kiekiveną jos narį atskirai, taip ir visa kūrinija ir kiekvienas jos narys myli jį. Dėl to jam nebekiltų ir minties, kad reikia dėl ko nors bijoti, kada visa visata yra jam DRAUGIŠKA, NET MYLINTI. Tad koks skirtumas kur jam reikėtų važiuoti ir kokiu metu, jis tą darytų palaimos būsenoje ir kupinas meilės ir tiems, kuriuos sutiks kelionės metu. Nors kelionė būtų į kitą pasaulio kraštą.
O pažindamas kūriniją, jis imtų ne tik daugiau suprasti, kad joje pastovaus nėra nieko, joje viskas juda ir keičiasi. Vienintelis pastovus ir nesikeičiantis yra ROJUS IR TRYS ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS - DIEVAS TĖVAS, DIEVAS SŪNUS, IR DIEVAS DVASIA. Ir jis pats norėtų keistis - AUGTI, IR LABIAU PANAŠĖTI Į TĖVĄ, KAD DAR DAUGIAU DALINTŲ MEILĘ IR GĖRĮ VISIEMS, KUR BEBŪTŲ IR KADA BEBŪTŲ.
Prieš savaitę, kada nuvažiavau pakviestas į Panevėžio sveikuolių klubą ir jiems skelbiau Tėvo gyvą žodį, jie tiek buvo paveikti, kad prašė mane vėl atvažiuoti. Prašė, nes juos tai, ką jiems kalbėjau jaudino ir ramino, stiprino ir plėtė jų požiūrį. Tai jau keitimasis. Bet patiems, staiga taip imti ir keistis, yra perdaug baugu. O kada kažkas jiems atskleidžia didesnį ir gilesnį paveikslą, tada jie pamato daugiau šviesos, ir šešėliai ima trauktis, ir mažėja baimė. O jeigu šitaip šešėliai iš viso nebūtų atsiradę pireš du šimtus tūkstančių metų, tai mūsų nežinios baimė, kaip ir baimė keistis seniai būtų pašalinta. Pašalinta Tėvo patiriamos savyje meilės ir didesnio kūrinijos pažinimo dėka.
Kodėl labiau išsivysčiusiuose pasauliuose žmogaus gyvenimo trukmė pasiekia penkis šimtus metų, kodėl jie nebijo mirties, o priešingai, DŽIAUGIASI, kada miršta žmogus. O gi todėl, kad jų dvasinis ryšys su Tėvu yra giluminis ir jau niekam nekyla ir minties,kad turėtų būti pasaulyje daug relligijų, kai visi jie yra atradę gyvajį Tėvą savyje. Tėvas juos suvienija dvasioje. O tokia vienybė niekada negali padaryti nieko kito, kaip tik dalinti meilę. Tad ir bijoti nebėra ko.
Bijo gyvūnai, nes toks, kol kas, jų egzistavimas, kad vieni kitų sąskaita tegali išgyventi. Žmogaus paskirits ne tokia, kaip gyvūno. Jo paskirtis - mylėti vieni kitus ir daryti gerus darbus vieni kitiems. O tas įmanoma tik atradus Tėvą savyje ir gimus iš dvasios. Tik tada pajunti poreikį KEISTIS - DARYTIS GERESNIU, NET JEIGU IR ESI JAU GERAS. GERUMUI RIBŲ NĖRA. IR JAUSDAMAS TĖVO MEILĘ, IMI JĄ TAIP PAT DALINTI KITIEMS, NES JI TAVE IŠVADUOJA IŠ BAIMĖS DĖL NEŽINIOS. Ir tuomet trokšti kad ir kitas nebegyventų baimėje dėl nežinios savo ar vaikų, ir visą laiką kad keistųsi į gera, nes taip gera būti geram ir nerėti būti dar geresniam augimo dėka.
Šito pasiekti savo valios pastangų dėka negalima, nes savo gyvuliniais polinkiais žmogus anksčiau ar vėliau nustelbs savo valią. Tam Tėvas ir davė savo paties dvasią ir patalpino mūsų viduje, kad savo valią pašvestume Tėvo valios vykdymui, kada imame Tėvo nebebijoti, kad mus nubaus, bet imame jį mylėti REALIAI PAJUTĘ KAIP JIS MUS MYLI. KIEKVIENĄ. Štai tuomet jau mūsų, kiekvieno, valia susilieja su Tėvo valia, ir savosios valios nebereikia prievartauti, kad ji būtų užspausta, o pirmenybę atiduotume tėvo valiai. Dabar mūsų abiejų valia tapo VIENA. Ir būtent Tėvas viską žino nuo pabaigos ir yra MEILĖS ŠALTINIS, NEPAŽĮSTANTIS BAIMĖS. Ir savo valią sulieję su Tėvo valia, mes irgi imame patiri Jo savybes. O Jis visą laiką sako kiekvienam i rnuolat: "Nebijok, Aš esu su tavimi." Tik įtikėjimo stoka ir ryšio su Tėvu stygius ir palaiko žmogaus baimę dėl nežinios ir keistis. Tad ir vėl vienintleis kelias yra Tėvas.
O laisvė nuo baimės yra tokia svaiginanti, kad kviečiu ją PATIRTI PER TĖVĄ SAVYJE.

Algimantas
2006-06-27 16:01:17



Atleiskit žodį man šiurkštoką, nes iškalbos gudrybių aš neišmanau, o jei kalbu- tik tiesą gryną tesakau. Kalne Parnaso aš nesu miegoti gavęs, nai Cicerono išminties nesu ragavęs. Jokių šešėlių ir spalvų aš nepažįstu, tik tas, kur gausiai pievose pražysta; Tikiu spalvom aš tik dažų ir skysčių, man svečios spalvos gražbylysčių.(KP,V 718-727)


Franklinas
2006-06-27 13:36:54



"Šventos Elenos kryžiumi prisiekčiau,
Kad jei kiaušius tavus dabar pasiekčiau,
Skutais paleisčiau apeigoms dabinti."
(KP,VI, 951-953)

Nu jo
2006-06-27 13:22:48



"Tu plepi ir plepi- tai viskas, ką sugebi daryti." Papūga iš Raymondo Queneau Zazi metro


Jo
2006-06-27 12:15:02



oponente, nepergyvenk, pinigelius tevelis Algis greiciausiai gauna ish uzjurio, kiek cia tu nabageliu ufo-evangelistu Lietuvoje berasi, gal kokiu 10-15, nedaugiau :)

Sysas
2006-06-27 12:00:25



Betgi pats ir parašyk, kodėl bijai likti be skatiko kišenėje (prašai paramos, ir nuolatinės), jautiesi nesaugus dėl rytdienos, antraip ar prašydamas paramos nepamirštumei priminti, jog esi socialiai neapdraustas? Jei jau toks drąsus - spjauk visiems į barzdą ir išdidžiai pasakyk "pasitikiu savo Tėvu, iš jūsų nieko man nereikia". Betgi ne. Kiekviena proga primenama apie paramos būtinumą. O tai jau baimė. Kam klausinėti absurdiškų dalykų, taip aiškių visiems. Tuščias oro virpinimas.

oponentas
2006-06-27 11:30:20



As seip gal nepripazystu kad konors apskritai bijau, bet kodel as bijau del rytojaus tarkim? del seimos geroves? del savo asmeninio gyvenimo geroves?
todel kad veikia priezasties pasekmes desnis - jei as nesirupinsiu ritojumi, tai dievas man atseikes pagal tai kiek busiu vertas, ir cia gal vadinama "dievas zino ko tau reikia"? Nezinau kaip viskas suderinta, bet kazin kaip cia gali jaustis saugus, nezinai kaip dievas ivertins tavo poelgius, jei kiekviena dieva valai dantis o jie vistiek geltoni, skauda, skilineja ir tt tai kur cia teisingumas? gal as nevertas gailestingumo ar kas? nematau pagrindo jaustis saugiai, nuo patiriamo skausmo nuo kurio net galvoje jauciamas samoningumo mazejimas, cia reik labai jau but dvasiskai pazengus, kad nebejausti skausmo. tai kur tas pasitikejimas kad dievas pasirupins manimi. gal jam rupi tik dvasiskai tobulejimas zmoguje, o jo materialios problemos, jam atrodo kaip pamokancios. Aisku galiu eiti zmoniu ieskot kurie stebuklingai pagydytu, tai realu, bet kokia filosofija remtis, mastant kad yra ir kiti kurie visgi neisgijo tokiu budu ir kankinasi?
Antras dalykas butu, tvariniam suteikta valios laisve, jei eini gatve velai nakti, gali aisku tiketi dievu kad jis tave apsaugos ir nieko blogo tau nenutiks, bet ar ne tvariniams suteikta laisva valia gali reiksti kad tu nesi saugus?
Cia mazdaug kai isilieji i dievo xebra, tada tampi saugus, o iki tol..
Tai del keliu klausimu manau atsakiau. Ir dar, kodel bijo prarasti pragyvenimo saltini? Todel kad zmogus nuolat siekia issilaikyti, o netekti visko galima greitai, ir taip kad visai nusiristi i destrukcija.
{{{Neatsakiau dar tik i Kodėl žmogus labiausiai bijo nežinios ir keistis? kodėl jis bijo keisti save, savo gyenseną, savo mąstyseną, kodėl jis bijo išsilaisvinti iš šitų pačių baimių ir pajusti LAISVĄ KVĖPAVIMĄ SU TĖVU SAVYJE?}}}

Vaidas
2006-06-27 08:29:37



Šiek tiek apie nežinios baimę. Ne visi ja serga. Bet yra tokių žmonių, jaučiančių nežinios baimę. Jie bijo ko nors nežinoti. Jei ko nors nežino, jaučiasi nesaugūs. Kokių jie griebiasi vaistų - ieško tokio šaltinio, kuris užpildytų jų nežinojimo spragas.
Urantijos knyga - vienas iš tokių šaltinių, neabejoju. Perskaityk ją - ir atseit viską žinosi, ir nekankins tavęs jokia nežinios baimė... Bet tik pabandyk atskleisti ir paviešinti Urantijos knygos klaidas ir paneigti jų "žinojimą" - ir vėl išlenda jų nežinios baimė. Tos baimės jie nenori parodyti, bet ji kartais tiesiog išplaukia iš pasąmonės įvairiais pavidalais. Na, kad ir sukuriant šitą temą...

Jonas
2006-06-26 19:03:02




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal