Forumas: temos peržiūra
Tėvo mokymas-atsakymas apie gyvąjį dvasinio atsivėrimo mechanizmą, suteiktas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2012 05 12
Violeta:
Mylima Rojaus Trejybe, mūsų dvasinis mokytojas Algimantas suteikė mums nuostabų mokymą – Nematomas maldos mechanizmas – o dabar aš prašau mokymo iš kurio nors Vieno iš Jūsų – Nematomas gyvo dvasinio atsivėrimo mechanizmas – kuris, manau, taip pat, kaip parašė Algimantas tame mokyme – ... yra tiesiogiai Rojaus Trejybės rankose, todėl jo veikimo negali sutrikdyti niekas, nė vienas tvarinys visoje kūrinijoje.
Mylima Rojaus Trejybe, Jūsų mokymai mums yra labai reikalingi, visai žmonijai yra reikalingi; reikalingi tam, kad vis labiau ir labiau išstumtų iš žmonijos sąmonės ir pasąmonės to žmogiškojo intelektualaus proto sukurtas interpretacijas įvairiausiomis temomis, net ir šia tema – apie dvasios atsivėrimą.
Tėvas:
Mano mylimiausias sūnau, ir Mano visi mylimiausi sūnūs ir dukros, Aš esu Pirmasis Šaltinis ir Centras, jūsų taip meiliai pavadintas Tėvu. Aš jus myliu – kaip ir kiti Mano Lygiaverčiai Rojaus Trejybės Partneriai – ta visuotine gilumine meile.
Jūs juntate tą gyvą meilės pasireiškimą savo viduje, kada jūs būnate vienatvėje, ypač, kada jus prispaudžia jūsų pačių sugalvota intelektuali ar materiali problema. Tada jūs patiriate tą neapsakomą problemos spaudimą ir, nesurasdami išeitis iš tos problemos, jūs kreipiatės į Mane, nes nežinote į ką daugiau kreiptis. Iki tol panaudoti visi veiksmai, priemonės neišsprendė tos problemos, ir jums atrodo nebeliko į nieką daugiau atsiremti – tiktai į Mane. Reiškia, šituo patyrimu jūs buvote nuoširdūs; nuoširdūs, nes kreipėtės į Mane – Nuoširdumo Šaltinį ir Centrą; kreipėtės negalvodami, KAIP jums reikia atsiverti, KĄ jums reikia sakyti, nemąstydami, ar tinkamas žodis, ar netinkamas, bet jūs pačiu rupiausiu žodžiu galėjote kreiptis į Mane. Taip ir kreipiasi Mano vaikai, kada juos ištinka nelaimės, žmogiškąja prasme, žmogiškuoju žvilgsniu vertinant – kada skęsta laivas ir nebėra kaip viduryje vandenyno sulaukti pagalbos iš kur nors, tuomet žmogus ir prabyla visu savo nuoširdumu, prašydamas pagalbos.
Šitai ir yra ATSIVĖRIMAS. NIEKAS NEBEGALI ĮSITERPTI TARP TO PRAŠANČIO PAGALBOS IR MANĘS.
Juk Aš jums ir sakau, Aš panaudoju visą Savo Apvaizdą, kad padėčiau jums, kad stiprinčiau jus gyvajame kelyje, kad KURSTYČIAU JŪSŲ VIDUJE MANO JAU PASKLEISTĄ KIBIRKŠTĮ, kad iš jos jumyse suliepsnotų MILŽINIŠKAS LAUŽAS gyvosios meilės ir Manosios šviesos.
Tačiau jūsų aplinka yra sukurta intelektualiu lygiu, be Manojo DVASINIO PAGRINDO. Todėl jūsų protas niekada nebuvo pratinamas atsiverti, atsiverti visu savo nuoširdumu. O ką reiškia atsiverti? Tiesiog pasikalbėti, pasišnekėti su geriausiu draugu, kuris PRANOKSTA draugo sampratą, draugo sąvoką. Aš esu VISŲ draugų ir draugių Šaltinis ir Centras. Kiek jūs beturėtumėte nuostabiausių draugų, kuriems galite atsiverti daugiau negu savo, žmogiškąja prasme, materialiems giminaičiams, žmogiškiesiems tėvams, motinoms, seserims, broliams. Jūs galite atsiverti artimiausiam draugui DAUGIAU, nes jis nėra iškilęs virš jūsų giminystės ryšiu; tarp jūsų yra gyvybingesnis, nuoširdesnis ryšys. Tačiau Aš PRANOKSTU visus jūsų geriausius draugus sudėjus bendrai į vieną asmenį arba asmenų grupę.
Štai, kada jūs išsisakote Man, nesvarbu kokia būtų aplinka, jūs galite neišsakyti žodžiu, mintimi irgi jos galite neužbaigti iki galo, nes per daug gali būti skausminga jums problema, neleidžianti jums išdėstyti savo minčių nuosekliai, net ir jums suprantamu būdu, bet kad jūs kreiptumėte tiktai kreipinį į Mane ir pasakytumėte – Tėve. Jau tas kreipinys yra jūsų atsivėrimas.
NIEKAS NEGALI ĮSITERPTI TARP JŪSŲ IR MANĘS.
Jūs pasakėte tiktai kreipinį – Tėve – ar pagalvojote kreipdamiesi į Mane – Tėve – o Aš jau žinau, jūsų viduje tų virpesių, neužbaigtų virpesių, kuriais jūs norite išsisakyti, VISUMĄ. Tai yra jūsų atsivėrimo kryptis, ir šita kryptis yra gyva, nes jūs, kreipdamiesi į Mane, esate gyvieji Mano sūnūs ir dukros. Aš esu jūsų gyvasis Šaltinis ir Centras, jūsų taip meiliai pavadintas Tėvu.
Todėl, argi mylintis tėvas neišklausys į jį besikreipiančio ir iš skausmo kūkčiojančio mažylio nusiskundimų, net jeigu ir tas mažylis – per kūkčiojimus – negali išsakyti to, kas jam skauda? Bet tėvas kreipiasi į mažylį, ramindamas jį, ir mažylis nurimsta. Bet žemiškasis tėvas mano, kad ramina savo žemiškąjį vaikelį tiktai glostydamas jį ir žodžiu ištardamas – nurimk, aš tau padėsiu. NE, juk iš jo sklinda tie virpesiai, kurie atitinka jo ištariamus žodžius, mintimis, ir tie virpesiai pranoksta net ir mintis, savo aukštu dažniu, ir tie virpesiai taip pat patenka į to mažylio vidų, ir jie apramina – tie virpesiai. Žodžiai – ar paglostymas – tai tiktai IŠORINIS poveikis, bet RAMYBĘ suteikia būtent tie VIRPESIAI.
Todėl Aš žinau, KAIP JUMS SUNKU KREIPTIS Į MANE, kai stinga – pasimetimo akimirką – ir žodžių, ir minčių, ir net ryžto kreiptis į Mane. Jūs dar neužbaigėte to kreipinio, bet yra mintyse – taip, nebegaliu ir melstis, nebegaliu atsiverti tą akimirką – o Aš JAU VIDUJE JUS RAMINU.
Todėl atsivėrimo mechanizmas yra jūsų viduje patalpintas, kad padėtų jums, suteikiant jums postūmį iš vidaus. Tai – Manoji dvasia, jūsų pavadinta, taip pat labai nuostabiai, Minties Derintojo vardu; jinai padeda jums suderinti jūsų mąstymą, jūsų mintis, ir tai, ko jūs negalite sudėlioti, jinai supranta net iš jūsų fragmentuotų minčių, supranta, KĄ jūs norite išsakyti virpesiais. Tačiau, kaip kiekvienas mechanizmas, taip ir gyvasis mechanizmas, turi būti puoselėjamas; jis turi būti prižiūrimas, kad ilgai veiktų. Materialus mechanizmas – jūs atitinkamai jį prižiūrite, suteikiate jam atitinkamą energiją, energijos įkrovimą, netgi jis yra nuvalomas nuo dulkių, nuo purvo, nuo įvairių apnašų. Tai TUO SUBTILIAU jūs turite prižiūrėti GYVĄJĮ SAVO MECHANIZMĄ, nes atsivėrimo mechanizmas nėra iš tikrųjų vien tik jūsų. Jeigu tai būtų vien tik jūsų, jūs niekada nepažvelgtumėte į Mane. Aš jums duodu to mechanizmo atskiras detales – gyvas detales. Vieną jau suminėjau – Savąją dvasią – Minties Derintoją. Bet jūs turite septynias Pagalbines Proto Dvasias, kurios taip pat veikia jus iš vidaus. Jūs turite Šventąją Dvasią, kuri veikia ir iš išorės, ir iš vidaus. Jūs turite Tiesos Dvasią, kuri taip pat veikia jus iš išorės. Turite savo serafimus, kurie jus taip pat paveikia iš išorės. Tas mechanizmas iš Mano pusės yra sustyguotas labai darniai, kad jūs jaustumėte šitos veikiančios SISTEMOS poveikį jums. Jūs turite, kaip to mechanizmo naudotojas, nukreipti savo žvilgsnį į save, į savo vidų, kad susimąstytumėte, KAS GI jus esate? KAS yra TAS TIKRASIS GYVENTOJAS šituo materialiu pavidalu išvydęs šį pasaulį? Kodėl šitas pavidalas turi tiek daug kančių, kodėl tiek daug jis serga, kodėl jis atlieka tiek daug tamsos darbų, kodėl jis skriaudžia kitus, tokiu pat pavidalu esančius gyvus mechanizmus? Kodėl jisai turi sudilti, susidėvėti ir, kaip jūs klaidingai pavadinate, numiršta žmogus?
Tokie apmąstymai, nukreipti į jūsų vidų, jau yra laiptelis link atsivėrimo. Kol jūs gyvenate tiktai iliuziniame pramogų pasaulyje, kur jūsų akys laksto nuo vieno objekto prie kito, kol jūs stengiatės kuo daugiau savo pastangų – energijos – išlieti, kad atrodytumėte išskirtinis, palyginus su kitais, kol jūs manote, kad apie jus turi kiti šnekėti, kol jūs siekiate lenktyniauti su kitais, savo proto sugebėjimais siekdami postų, įtakos, valdžios, populiarumo, kol siekiate turtų, nenusileisdami vieni kitiems savo būstų įrengimu, tol jūs turite tą mechanizmą, kuris yra aptrauktas apnašomis, nusėtas dulkių, ir net purvo. Tai – jūsų netinkami darbai prieš Mano valią. Ir jums tada ypač sunku valyti šitą milžinišką dulkių sluoksnį, kad susimąstytumėte, net ir nukreipiant žvilgsnį į savo vidų, atsakant į klausimą – KAS GI gi esu aš? Ar tas materialus matomas pavidalas, ar kažkas daugiau? Kodėl gi jis turi palikti šitą pasaulį?
Pakelkite į dangų akis, į kosminę erdvę, pažiūrėkite, kokia yra nuostabi, žvaigždėta, vaiski naktis, kiek joje yra kosmoso! Tai argi jūs galite patikėti, kad esate tik šito pasaulio gyventojas ir užbaigiate šitą gyvenimą šitame mažyčiame pasaulio kampelyje?
Tada – koks jūsų gyvenimo tikslas? Kokia prasmė šitam kūnui būti šitame pasaulyje? Lieka neatsakyta daug klausimų. Tačiau jūs jų net neišdrįstate klausti, klausti SAVĘS. O kada jūs imate jau šituos klausimus gvildenti, štai tada prasideda jūsų gilesni ieškojimai. Tai ir yra jau Mūsų paleisto vidinio mechanizmo impulsas jums, kad jūs pradedate šituos nuoširdžius ieškojimus.
Todėl NIEKAS TARP JŪSŲ IR MANĘS ĮSITERPTI NEGALI, IR NIEKADA NEGALĖS, NES UŽ JUS NIEKAS NEGALI SUIEŠKOTI MANĘS JUMS, KAD ATRASTUMĖTE MANE SAVO VIDUJE.
Jūs galite skaityti įvairiausių samprotavimų, koks Aš esu, ir koks Aš nesu, tačiau jūs galite PATIRTI Mane tiktai ĮDĖDAMI ASMENINIŲ pastangų. O kad lengvesnis jums būtų kelias, tai Aš jums ir suteikiu tokius terminus, kaip ATSIVĖRIMAS. Anksčiau jums taip pat buvo sunku suprasti, ką reiškia atsiverti. Dabar, kada jūs turite patyrimą – per gyvą bendravimą su Manimi – ypač tokios kolektyvinės dvasinės komunijos metu, tada jūs suprantate, kad ir ne iki galo sugebėdami šitą supratimą išreikšti savo žodžiais, kada mėginate tai paaiškinti kitiems, kurie tokio patyrimo nėra sukaupę, ir jiems sunku suprasti, apie ką jūs kalbate, ir jūs patys pajuntate, kad pasakote NE IKI GALO TAI, KĄ PATIRIATE.
Atsivėrimas tai nėra durų atrakinimas ir atidarymas.
Kaip ir dažnai jūs girdite iš Algimanto pasakymą – pakelkite savo vožtuvą, kad įleistumėte daugiau iš Manęs gyvojo vandens, gyvųjų meilės virpesių. Vėl, vožtuvas nėra tai, ką jūs patiriate atsivėrimu, atsivėrimas tai yra JŪSŲ TIKRASIS AŠ, kada jūs PRANOKSTATE tą materialią aplinką, kuri jus įtraukia kaip sūkurys, kaip verpetas į savo gyvenseną, tada jūs netenkate savo tikrojo aš. O kada jūsų tikrasis aš ima lukštentis, kaip viščiukas iš kiaušinio, štai tai ir yra tas atsivėrimas – tai yra JŪSŲ PAČIŲ TAPIMAS, KAIP AŠ JUS IR SUMANIAU, DVASIA – TAPIMAS TIKRUOJU AŠ, kuris ir pajunta tą palaimos būsenos pasireiškimą savyje.
Juk jūs nesate tie materialūs apvalkalai. Jūs gi jaučiate, kas yra meilė, kas yra gailestingumas, grožis, kas yra širdgėla, kas yra liūdesys. Tai jaučia ne tas materialus apvalkalas, tai jaučia jūsų vidus. Bet jis jaučia tuos poveikius TIEK, KIEK YRA GYVAME KOMUNIJOS RYŠYJE SU MANIMI; kiek jis yra iš tikrųjų išsilukštenęs iš to kiaušinio prakirsto lukšto, kiek jau yra iškišęs tą viščiuko snapą ir galvelę, kad susilietų su Manimi.
Todėl atsivėrimo mechanizmas kiekvienam gali būti apibūdinamas individualiai.
Bet, žinokite, atsivėrimas tai yra jūsų tikrasis aš, jūsų dvasia, susitapatinusi, susiliejusi su Manimi. Jūs galite tai pavadinti atsivėrimu, galite pavadinti komunija, bendravimu su Manimi, galite pavadinti tai intako įtekėjimu į vandenyną. Visi žodžiai vis tiek neišreiškia to, kas iš tikrųjų yra jūsų patiriama būsenos išraiška, jūsų tikruoju vidumi, tikrąja jūsų dvasine būsena, kuri pranoksta šitą jūsų materialų pavidalą, kad toje palaimos būsenoje jūs užmirštate, kad turite materialų apvalkalą. Tai tas buvo atsivėrimo akimirką, kada kūnas jums jau nebebuvo toji atrama, su kuria jūs save buvote klaidingai sutapatinę, kad jūs esate tas žmogus, matomas materialiu pavidalu. Reiškia, toji būsena ir buvo tikrasis jūsų susiliejimas su Manimi. Tai ir yra tas atsivėrimas.
Tai ir yra tas mechanizmas, kada Mes panaudojame visas Savo priemones, ir jūs netrukdote joms, nepriešgyniaujate joms. Tada tikroji būsena jums ir paliudija gyvojo kelio tikrumą; gyvenimo su Manimi tikrovę, ir tuo pačiu prasmę.
Štai kodėl dažnai jūs savo maldose trokštate, kad giliau įtikėtumėte, giliau pajaustumėte tą būseną, kad galėtumėte kitiems nešti šitą šviesą, kad kiti pajaustų, ir kuo jaunesniame amžiuje, KOKIA TAI YRA PALAIMINGA BŪSENA. Tai ir yra tikrojo dvasinio aš būsena, kokią jūs galite šią akimirką patirti per to atsivėrimo mechanizmo veikimą iš vidaus, ir jūsų pačių nesispyriojimą to mechanizmo veikimui, netrukdymą jo veikimui. Kitaip tariant, atsivėrimas tai yra jūsų DVASIOS GIMIMAS, IR VIS STIPRĖJIMAS MANOJO CHARAKTERIO ATVAIZDU, VEIKIANT DRAUGE SU MANIMI VISŲ ŠVIESOS LABUI, IR VEIKIANT VIEN TIKTAI IŠ MEILĖS.
TAI KAS GALI TADA ATSISTOTI TARP JŪSŲ IR MANĘS, KADA MES TAMPAME KAIP VANDENYNO PRIIMTAS INTAKAS VIENU VANDENYNU DVASIOJE?
Ar jūs galite pakeisti šitą kelią kuo nors kitu? Jeigu galite, PASAKYKITE IR MAN! Aš norėčiau išgirsti jūsų tą pakaitalą. Apie jį Aš nieko negirdėjau.
Aš jums TIKROVĘ suteikiu, kad JOJE gyventumėte TIKROVĖS gyvenimą, nes Aš esu Tikrovės Šaltinis ir Centras. Manęs PAKEISTI NIEKUO NEGALIMA. Mane galima tik PATIRTI. Mėginkite Mane sufalsifikuoti, NEIŠEIS NIEKO, nes jūs negalite kitam nunešti Manęs, jūs tik galite PRIIMTI MANE, nes Aš jau esu jūsų viduje, tapdami savo tikruoju dvasiniu aš, kokį taip pat ir jums Aš padovanojau, kaip asmenybės dovaną, ir nemokamai Aš jums padovanojau, net ir jums šito neprašant; Aš jums padovanojau iš anksto ir žinodamas, kad jūs atrasite Mane savyje, ir paliudysite – atsivėrimas tai yra tas mechanizmas, kuris pradeda veikti taip, kaip Aš sumaniau – meilės pulsavimu ir šviesos ritmu visų labui. Ir tai yra vienintelis Mano motyvas žaisti kūrinijos evoliucijos ir šviesinimo žaidimą drauge su jumis.
Man šviesos užtenka. Jeigu jūs manote, kad Aš žaidžiu žaidimą dėl Savo šviesos – klystate. Aš žaidžiu tai dėl JŪSŲ ŠVIESOS, ir žaidžiu DRAUGE SU JUMIS. Jūs Man nieko negalite suteikti daugiau: nei šviesos, nei meilės, nes viską iš Manęs semiatės patys.
Bet Man iš tikrųjų yra palaima, kada Mano SUMANYMAS YRA JŪSŲ BŪSENA PATVIRTINAMAS, ką reiškia – AŠ NEAPSIRIKAU JUMYSE.
Reiškia, ir Aš ŠIO TO to esu vertas. O gi Aš žinau, net ir visumine prasme, kad ESU VERTAS.
BET JŪS TIKTAI TADA PATIKĖSITE ŠITAIS MANO ŽODŽIAIS, KADA JŪS PANIRSITE – SAVO BŪSENA – Į MANE – PER ATSIVĖRIMĄ.
Nelabai koks žodis. Sugalvokite gražesnį ir geresnį. Sėkmės kuriant naują žodį.
MANO MEILĖ IR RAMYBĖ JUMYSE PER VISĄ AMŽINYBĘ IR VISOJE KŪRINIJOJE.
Algimantas:
Ačiū Tau, Tėve, už šitą nuostabų mokymą. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
Ačiū Violetai už šito mokymo įrašymą ir išrašymą, kad ir mes jį studijuodami, galėtume geriau suprasti, kas gi yra tas nematomas atsivėrimo mechanizmas. Telydi jus ramybė. Su broliška meile,
Algimantas
2012-05-18 12:44:47
Komentarai
Brangieji,noriu pasitikrinti, ar teisingai suvokiu Atsiverima. Manau, kad žmogaus Atsiverima ir zengima gyvuoju keliu galima apibūdinti. Nežinau kiek tai yra surišta su Urantijos Knygoje paminėtais apskritimais,ir kaip tai siejasi apskritai su Gyvuoju keliu, bet jaigu tai surišta, tebunie.Einant Gyvuoju keliu, viskas turi būti gyva. Tai jau sako ir patys zodziai- Gyvasis Kelias. Tai reiškia, kad viskas kas yra sustabdyta, arba stabdoma, su gyvuoju keliu prasilenkia, o viskas kas randasi tekmeje, judejime ir atsiverime, ir yra gyvasis kelias su gyvomis patirtimis. Pavyzdziui nuomone, apie žmones ar daiktus, ar įvykius, o taip pat isankstinis nusistatymas, kazkieno atzvilgiu. Nuomone yra sustabdyta mintis, kuri, ilgainiui, neatitikdama besikeičiančią aplinką, zlunga, klaidindama tą, kas nuomone turi. Dažniausiai nuomone žmogus susidaro neatsizvelgdamas į tam tikru veiksmų ar padarinių priežastis, o tam kad tikrai pamatyti visuma, jau reikalinga įžvalga.
Kuomet yra įtikima, ir atsiduodama Rojaus Trejybes valiai, visur-pasitikint Rojaus Trejybe ligi smulkmenų, savo kasdienybėje- bet kokiam darbe ir bet kurioje situacijoje. Kai šitaip viskas Rojaus Trejybei yra atiduodama, tada žmogus rimsta, nes nuo jo peciu nukrinta planavimas. zmogus atsirisa nuo rezultatu, turedamas tiktai krypti. Kuo labiau rimsta, tuo daugiau, Palaipsniui, priklausomai nuo atsiverimo lygio, gileja zmogaus izvalga, ir zmogus pradeda kitus zmones matyti iš vidaus. Taip kaip tai mato Rojaus Trejybes asmenys ir kitos dvasios.
Toks žmogus nustoja apkalbineti kitus, nes kituose mato savo brolius ir seses; juos myl. O kaip galima apkalbineti mylint? Mylint galima tik užjausti ir jaigu zmogui reikia pagalbos, ją suteikti. Zmogus pradeda melstis ir trokšti visiems tik gerovės, nes visumoje mato, ir save. Niekada nekonkuruoja su kitais ir nesivarzo nes tiki ir žino, kad jo vieta ir
"kėdė" yra visada laisva.
Toks žmogus, nesiteisina dėl nieko, bet dar pries teisninant save, savo minti nukreipia ta linkme, kad nurimus ir isiklausius į Minties Derintojo vedima, atliktų visus savo veiksmus taip, kad teisintis nereiketu. O jaigu visgi padaro klaidą, tai laisvai ir nuosirdziai pripažįsta ją padarius ir taip, per patirtis, išmoksta pamokas
Ir tai jau rodo pakankamai gilu,sprendžiant Urantijos mastais žmogaus Atsiverima.
Toks žmogus niekada neieško kaltu ir nieko nekaltina ir neteisia dėl nieko, ir yra visiškai atsakingas už tai kas su juo vyksta, nes suvokia savo rysi su klystanciu savo broliu ar sese, o taip pat suvokdamas priežasties veiksmo pasekmes dėsnio veikimą, neskirsto dalyku į gerus ir blogus, o mato viska visumoje, nesegmentuodamas atskiru įvykiu ar reiškiniu.
Toks žmogus nebijo priežasties-veiksmo-pasekmes dėsnio, kaip atpildo už savo veiksmus, bet juo naudojasi kaip "laivu" plaukianciu, ir ieskanciu susiliejimo su Kūrėju, patirdamas ir atsijodamas savo veiksmu pasekmes, tvirtindamas ir grūdindamas savo charakterį,kad taptų vis geresniu instrumentu, per kuri reiškiasi Rojaus Trejybes asmenys. Kaip sodininkas kuris per laiką patiria ir atsirenka vaisius savo sode vienus augindamas ir puoseledamas, kitus su šaknimis israudamas, palaipsniui veikiant priežasties veiksmo pasekmes dėsniui, susilieja su Kūrėju.
Kai žmogus atsisako visu viršuje išvardintų dalyku: nuomones teisimo, išankstiniu nusistatymu, didybės, manymo, kad jis ar ji žino viska- Tada jame vis gileja įžvalga ir kaip Kūrėjas, iš vieno žmogaus minties virptelejimo gali suprasti visa tos minties turinį. Jam nereikia spėlioti, nes jis regi. Visi žmones ir visos dvasios, jam tampa vienodai mylimi broliai ir seses, nes visoje kurinijoje, mato kūrėjo pasireiskima.
Toks žmogus, sugeba įžvelgti net ir dvasiniu butybiu problemas, sunkumus, o sprendimus, kiekvienoje atskiroje situacijoje jam diktuoja, Rojaus Trejybes Dvasia Minties Derintojas.
Žmogus vis labiau ir labiau susilieja su savo minties Derintoju, jau nebeatskirdamas savo minčių ir veiksmu nuo Rojaus Trejybes Dvasios vedimo.
Toks žmogus jaučiasi saugus visur, dėl nieko nesijaudina ir nesirupina, gyvena čia ir dabar, neplanuoja, nes žino, kad viskuom bus pasirupinta tol kol dedamos pastangos išlaikyti kryptį ir dar giliau atsiverti Rojaus Trejybei.
Aš tikiu, kad yra ir gilesni atsiverimo klodai, nes destant šias mintis, jaučiu Minties Derintojo praskleidziama uždanga, pro kuria švelniai veržiasi gaivi, šilta, švelni, šviesa.
Pagaliau noriu nuraminti tuos kurie galvoja kad atsisakius savęs ar nuomones ar įsitikinimu, tampama beveidziu ir save praradusiu žmogumi, tai netiesa nes vakuumo visatoje nėra, Rojaus Trejybe, visas tustumas užpildo savo buvimu, o užpildyti Kūrėjas gali tik tobulu ir amzinu turiniu.
Zmogus eidamas gyvuoju keiliu, vis labiau atsiduodamas Rojaus Trejybei, tylos praktika taiko jau ne tik po savo pokalbių Rojaus Trejybei, kad išgirstu Rojaus Trejybes mokymus bet nuraminta ir isskaistinta protą laiko per visa diena, kad visur aiškiau galetu girdeti Minties Derintojo vedima.
Parasiau tai, ką patiriu esant kaip gaires ar nuorodas, einant Gyvuoju Keliu, jaigu kas nors patiria dar kazka daugiau, ispleskit, kad kuo daugiau einančių galetu pasitikrinti savo kelio atkarpas.
Telydi jus Ramybė
valdasAirija1
2012-05-26 12:39:12
Visa kunkuliuoju iš jaudulio ir pajautimo. Dėkoju Violetai, Algimantui ir Tėvui:"MANO MEILĖ IR RAMYBĖ JUMYSE ".
Nėra nieko tarp manes ir Jo (viskas kitas yra iliuzija, sugalvoti nešvarūs stabai). Bet kokių gi reikia milžiniškų pastangų tam, kad išlaikyti šventą mechanizmą ŠVAROJE.
Linkiu visiems kuo ilgesnės ir kuo aukštesnės palaimingos būsenos. Galime ją pavadinti "atsivėrimas". Tėvas paprašė ir aš nuolankiai stengiuosi susirasti tai būsenai kitų atsitikmenų: "susiliejimas", "ištirpimas", "nušvitimas".
zanna
2012-05-18 22:18:19
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]