Forumas: temos peržiūra
Lietuvos urantų 9-asis sambūris
Šiemet liepos 28 - 29 d. numatomas Lietuvos urantų 9-asis sambūris.
Tikslas:
- pasisemti ROJAUS TREJYBĖS dvasinės šviesos;
- pagilinti supratimą, kaip taikyti apreiškimų išmintį, gyvosios maldos galią ir bendradarbiavimą su APVAIZDA - dvasiniam augimui ir visų gerovei;
- pasidalinti reikšmingais patyrimais apie gyvybingus meilės, atsivėrimo, įtikėjimo ir kitus pasireiškimus, einant gyvuoju keliu - su ROJAUS TREJYBE.
Sambūrio programa ir nagrinėjamos temos bus paskelbtos vėliau.
Sambūriui numatyta vieta - "RŪTOS" poilsio bazė, esanti prie Bebrusų ežero, netoli nuo Molėtų (žiūr. schemą prie informacijos apie 7-ąjį Lietuvos urantų sambūrį skiltyje - "Naujienos"). Apsistosime 10-viečiuose vasarnamiuose, nakvynė juose kiekvienam kainuos apie 25 lt. Maitinsimės pačių atsivežtu maistu.
Prašome artimiausiu metu pranešti apie tavo ir kitų aplinkos asmenų, apsisprendusių dalyvauti sambūryje, skaičių!
Vytautas - 861190835; 8 52475519 ; vytautasmickevicius@yandex.ru
Valdas - 868345060; 8 52443083
2012-05-29 18:59:01
Komentarai
Brangieji, forume jau patalpinti urantų 9-ojo sambūrio, vykusio Molėtuose, sakytų pranešimų garso įrašai. Visi norintys jų pasiklausyti gali rasti temoje – Patyrimai su Urantijos Knyga. Ten įėję paspaudžiate ant kitos temos – Urantų IX sambūris Molėtuose – 2012 07 28-29, kur atsidariusio puslapio pradžioje rasite nuorodą skliausteliuose (garso įrašai http://www.urantija.lt/lt/books/media/11). Ant jos paspaudus atsivers naujas puslapis su garso įrašais, kurie įrašyti pirmąją ir antrąją urantų sambūrio dieną.Taip pat pranešu, kad forume pastoviai atnaujinami Urantijos grupės užsiėmimų ir gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje garso įrašai. Tie, kurie neturite galimybės dalyvauti Urantijos Knygos gyvose studijose Vilniuje bei Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje kolektyviniame garbinime, galite klausytis šių įrašų ir semtis iš jų gyvos dvasinės šviesos ir išminties.
Su meile,
Jurgita
2012-11-12 19:33:31
Gyvasis dvasinio atsivėrimo mechanizmas
Mano pranešimas 9-me urantų sambūryje 2012 m. liepos 28-29 d. molėtų rajone, prie Bebrusų ež. „Rūtos“ poilsiavietėje
„Pakelkite akis į dangų ir žiūrėkite, kas sutvėrė visus šiuos dalykus, kas atskleidžia jų pasaulius pagal numerį ir vadina juos vardais; ir šitokiu būdu tai yra tiesa, kad Dievo nematomi dalykai
iš dalies yra suprantami pagal tuos dalykus, kurie yra sutverti. Šiandien ir tokie, kokie esate, jūs turite pamatyti nematomąjį Sutvėrėją per jo daugialypę ir įvairia kūriniją, o taip pat per jo Sūnų ir jo daugelio pavaldinių apreiškimą ir veikimą.[Urantijos Knyga 7psl.]
Dievas Tėvas yra dvasia- dvasinė Asmenybė; žmogus taip pat yra dvasia- potenciali dvasinė asmenybė. Jėzus iš Nazareto pasiekė šito dvasinės asmenybės potencialo visišką įgyvendinimą žmoniškajame patyrime; dėl to jo gyvenimas pašvęstas Tėvo valios vykdymui, tampa realiausiu ir idealiausiu Dievo Asmenybės apreiškimu. Tėvo ir Sūnaus bičiulystės ryšio, kaip tarp Dievo ir žmogaus, būtų negalima patirti, jeigu abu nebūtų asmenys. Tiktai Asmenybės gali bendrauti viena su kita, nors šitą asmeninę Komuniją gali palengvinti kaip tik tokios neasmenės esybės, kaip Minties Derintojo buvimas. Amžinasis Sūnus neateina pas žmogų kaip dieviškoji valia, kaip Minties Derintojas, gyvenantis žmogaus prote, bet Amžinasis Sūnus iš tiesų atėjo pas mirtingąjį žmogų Urantijoje, kada jo sūnaus , Nebadono Mykolo, Dieviškoji Asmenybė įsikūnijo Jėzaus iš Nazareto žmogiškoje prigimtyje. Kaip Dievo Sūnūs yra įsitraukę į užduotį, apreikšdami Tėvo meilės Asmenybę Visatai, taip iš tikrųjų Begalinė dvasia yra atsidavusi tarnavimui, apreikšdama Tėvo ir Sūnaus sujungtą meilę visų vaikų individualiam protui. Begalinė Dvasia nenusileidžia žemyn pas materialias rases mirtingojo kūno pavidalu, kaip nusileidžia kai kurie Dievo Sūnūs, bet Begalinė dvasia ir jos lygiavertės Dvasios iš tiesų nusileidžia pačios, tiktai džiaugsmingai patiria stebinančią dieviškumo sumažinimo seką tol, kol jos pasirodo kaip Angelai, kad stovėtų greta jūsų ir vestų jus žemiškosios egzistencijos takais. Šita mažėjimo seka Begalinė Dvasia iš tikrųjų realiai, ir kaip Asmuo, priartėja prie gyvulinės kilmės sferų kiekvienos būtybės.
Tėvo , Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios absoliuti vienybė – Rojaus Trejybė trokšta bendravimo su kitais asmeniais tvariniais, su savo Visatos vaikais. Garbinimas ir malda yra vienintelės pagalbinės priemonės palaikyti pastovų ir gyvą ryšį su mūsų visų Kūrėju-Rojaus Trejybe.-tikraisiais Dvasiniais Tėvais. -Malda sklinda ne žodžiais ar mintimis, bet energetiniais virpesiais, kurie yra aukštesnio ar žemesnio dažnio. Kiekvienas maldos žodis, kiekviena mintis turi savo energetinį dažnį, kuris priklauso nuo besimeldžiančio nuoširdumo ir meilės vidinės būsenos. Kiekvienos nuoširdžios maldos virpesys keliauja per Rojaus Trejybės Antrojo asmens Amžinojo Sūnaus dvasingumo grandinę, kuriai nėra jokių kliūčių veikti, net maišto prieš Tėvą-Rojaus Trejybę metu Planetoje ar Vietinėje sistemoje, kaip , sakykime, Liuciferio maišto metu Satanijoje, ir prie jo prisijungus Urantijos buvusiam Planetos Princui Kaligastijai. Maišto metu nutraukiamos ryšių grandinės su aukštesniais už Vietinę Sistemą dariniais, todėl nebeįmanoma gauti išmintingų patarimų, kaip tvarkytis išmintingai Vietinėje sistemoje ar Planetoje, įgyvendinant evoliucijos planą. Tačiau visos grandinės, kurios pasiekia individą iš Rojaus Trejybės- Asmenybės, dvasingumo, proto - nėra nutraukiamos, nes jos nepavaldžios, niekam kitam, kaip tik Rojaus Trejybei, kuri visada prieinama individui, kad ir kokios jo aplinkoje būtų nepalankios ar pavojingos sąlygos.-[ iš Algimanto mokymų].
Maldos virpesiai, kaip minties virpesiai , turi savo energetinį dažnį, kuris atitinka tų, kurie meldžiasi nuoširdumo ir meilės vidinę būseną. Kuo vidinė būsena labiau susieta su Rojaus Trejybe, tuo aukštesnio dažnio virpesiai sklinda iš besimeldžiančiojo, tuo didesnis tokios maldos poveikis. Mechaninė malda, kai mintis neatitinka tariamų maldos žodžių, kai žodžiai atkartojami automatiškai, tokio žemo dažnio virpesiai nepajėgūs pasiekti bei susilieti su Kūrėju-Rojaus Trejybe. Tokioje maldoje nėra dvasinio ir nuoširdaus atsivėrimo ryšio su Kūrėju. Ir kuo aukštesnio dažnio iš mūsų pasklinda energetiniai virpesiai į aplinką, tuo didesnį poveikį jie turi aplinkos nuraminimui. Dar didesnis poveikis yra kolektyvinės maldos, kada meldžiamasi už ką nors konkrečiai, koncentruotai. O užkeikimai ar užkalbėjimai neturi nieko bendro su malda, todėl gyvajame ryšyje su Rojaus Trejybe tokie virpesiai nedalyvauja. Kad stiprėtų gyvo ryšio su Rojaus Trejybe individo vidinė aukščiausio dažnio būsena, reikalingas su meile ir nuoširdus besimeldžiančio atsivėrimas. Tik tada malda bus tikra, aktyvi, veiksminga, nes atitiks Rojaus Trejybės valią ir sumanymą, kad jos meilė viešpatautų visur ir visada. Kasdieninio bendravimo ir bendradarbiavimo su Rojaus Trejybe dėka, ima stiprėti kūnas, tirpti ligos ir kiti negalavimai. Gilėja dvasinis suvokimas ir įžvalga, kokybiškai keičiasi charakteris, žmogiškasis protas ir jo savybės keičiamas dieviškuoju. Kiekviena gyva Komunija nelieka be atsako .Žmogus prisipildo vidinės ramybės, meilės, drąsos, ryžto, stiprybės, kantrybės, pasitikėjimo, veiklumo, troškimo vykdyti Kūrėjo valią, gyventi visumos labui.
Aš asmeniškai šia prasme turiu ne mažą patirtį; žinau, ką reiškia gyventi be Rojaus Trejybės, ką reiškia dvasinė atsivėrimo būsena, ką reiškia pasitikėti Kūrėju ir pasikliauti Jo vedimu iš vidaus ir atvirkščiai...Atsivėrimo kelias man buvo ilgas procesas, kuris pareikalavo daug metų studijuoti Urantijos Knygą ir kitus apreiškimus atkaklumo, užsispyrimo, kantrybės bei pastangų. Buvo visko: vidinio prieštaravimo, aplinkinių įžeidinėjimų , nepasitikėjimo savimi ir kitais. Tik didelis ir nuoširdus noras augti dvasioje ,troškimas vykdyti Rojaus trejybės valią, prisipildyti šviesos ir meilės vardan kitų, sąlygojo mane to vienintelio ir tikrojo gyvojo kelio pasirinkimą.. Manau prigimtinis nuoširdumas, neužteršta pasąmonė dogmomis ir ritualais ir meilė iš Kūrėjo man padėjo patirti atsivėrimo būseną, pranokstančią absoliučiai viską...Praeityje, matyt, neatsitiktinai ,mane visada žavėjo K Čiurlionio aukšto lygio meniškumas, didelė meilė žmonėms , gamtai...Kai įsisavinau apreiškimų mokymus ir praregėjau dvasiškai, aš į K. Čiurlionį ir jo kūrybą pažvelgiau dvasiniu žvilgsniu, gilumine samprata, mane jis žavi kaip Asmenybė, pranokstant to laikmečio žmones, kurių daugelis jo nesuprato. Pranešimą baigsiu A. Bloko žodžiais “Menininkas tik tas, kuriam pasaulis perregimas, kuris turi kūdikio žvilgsnį, o tame žvilgsnyje šviečia suaugusio sąmonė; tas, ką prigimtis apdovanojo, kam likimo lemta ne tik tai, kas vyksta regimoje tikrovėje, bet ir tai, kas slepiasi už jos, matyti tas nežinomas tolumas, kurios paprastam žvilgsniui užstoja naivi tikrovė, pagaliau tas, kas klausosi pasaulio orkestro ir pritaria jam neklysdamas“. Aš linkiu visiems: atsiverkime mes Kūrėjo orkestrui ir pritarkime Jam padėdami atsiverti aplinkiniams, kurie nuoširdžiai ieško to tikrojo vienintelio gyvojo kelio...
Su meile.
adolfina
2012-09-22 15:11:16
Mielieji, Marijos prašymu, įkeliu jos parašytą. pranešimą.
Mūsų kelias- Šaltinio dovanotas sąmoningumas
Marijos iš Elektrėnų pranešimas 9-e urantų sambūryje 2012 m. liepos 28-29 d.d. Molėtų rajone, prie Bebrusų ež., „Rūtos“ poilsiavietėje
Amžinas Šaltini, Tavo Virpesių neįmanoma išreikšti žodžiais, jausmais, skatinimais, nusistatymais ar dar kitaip... Atsiverdama Asmenybė juos atranda, patiria, atpažįsta, susilieja, o vedimas iš vidaus skatina juos vėl patirti, nes jie pranoksta viską... Patyrimas veda į gilesnį, platesnį, sąmojingesnį atsivėrimą-atsidavimą-suvokimą-supratimą, kad tas Liudytojas, kurio tu taip ieškojai, yra ir buvo tavyje, tai aukščiausia siekiamybių viršūnė, nuo kurios pasiekiama visa Kūrinija... Supranti, kad apsukęs gyvenimo ratą, grįžti į namus iš kurių buvai išvykęs studijuoti Tiesos ir Išminties į šią nuostabią Urantijos Visatą...
Dėkoju, kad atsiuntei Mokytojus, kurie perspėja ir palaiko, kurie žadina iš gilaus miego ir padeda atskleisti Tiesą, - Vieną ir Amžiną...
Mokytojas, kaip geras sodininkas, kuris prižiūri ir padeda sparčiau augti gležnam tik išlindusiam daigeliui tamsos suplūktoje dirvoje..., daigas laistomas kylančio asmenybės sąmoningumo išauga į Dvasinį subrendusį Medį savo pavyzdžiu užkrėsdamas kitus, kuriuose pabudusi Amžinos Tiesos Dvasia atveda į sąmoningą Tobulėjimo kelią...
Širdies kertelėje turi tik vieną vietą ir į ją pasodini Amžinojo Šaltinio dovanotą sąmoningumą, kuris atveda į Bendrą Kūrinijos Šeimą.
Dėkoju už kasdienį patirtinį vedimą, kartais sunkų ir skaudų, bet kartu su Tavimi įveikiamą, neieškant kaltės kituose, o vien tik gyvenant Tava meile, su meile, patiriant vedimo palaimą veiksmuose kitų labui.
Dėkoju už Tavo atsiųstus Mokytojus –Vedlius, o balta, tyra, gyva visų Trijų Šaltinių ir Centrų simbolio jungtis primena, kad esame viena Kūrinijos Šeima...
Dėkoju už šios akimirkos Vedimą.
Tavasis sąmoningumas, sužadina ilgai miegojusį potencialą ir paverčia jį aktualu, užtikrina ramybę, vidinį džiaugsmą, pastovumą, begalinę veikimo erdvę ir skatina pasikliauti vedimu... kol ateini į Ramybės salą...
Sąmoningumas pabudina siekiamybę ištikimai atsiduoti, tobulėti, suvokti būties egzis-ten-ci-a-lu-mą, atsiduodant Laisva valia. Toks patyrimas gali pulsuoti kiekvieno širdyje...
Vesk, širdie, vesk į vis didesnį sąmoningumą, tai Tiesos kelias-- jis vienintelis...nėra lengvas, bet jame niekada nepasiklysi.
Dėkoju, kad esame susaistyti tarpusavyje dvasioje, dėkoju, kad turime kalbą, nors žodžiai tokie nelankstūs, sunkūs, abstraktūs.
Mėginsiu išdėstyti savąjį dabarties sąmoningumą, kiek jis bus priimtinas ar nepriimtinas nebe tiek svarbu...nes tai jau bus kita akimirka.
!!!!!!!
Kai buvo paklausta: „Kodėl pasaulyje tiek daug vaikų žūsta ar miršta nuo ligų, karų, katastrofų, bado, tėvų netekties, nusižudant? ...
Į klausimą galima atsakyti tik kausimu : „O kodėl tik vaikai? Ar vaikai yra išskirtinė būtis, juk jie tokie patys žmonės, tik dar maži, jauni, nepatyrę?
Visi žinome, kiek žmonių žūsta nuo vykstančių savanaudiškų karų, kenčia nuo išnaudojimo, religinių nesutarimų, politikų savininkiškos savivalės, veidmainiškos žmonijos egzistencijos, gamtos, gyvūnų niokojimo ir daugelio kitų priežasčių... Kenčia visa gamta, žmonija, gyvūnija. Kodėl sugriauta Šaltinio sukurta harmonija? Kas yra atsakingas už tai?
Daugelį žmonių užplūsta labai delikatus jausmas: ne tokia lengva žmogaus transcendencija, aš gyvenu dorai, net daugelis atsako, kad tai visai nepasiekiama...., bet Gyvoji Religija, kuri apims visą visatą, kūriniją, moko suvokti, kad tai tik laikinai, nes tik plačiau ir giliau suvokiančiam žmogui yra žinoma, kad mes esame Žmonijos Sąmonė, o visos žmonijos skausmas ir sielvartas tik sąmonės žaismas. Žmogaus ego išaugo į begalinį visko ignoravimą, o žmogaus arogancija tapo milžiniška griaunamaji jėga.
Nevėluokime suprasti šią Tiesą. Juk tam yra atsiųsti Vedliai !
Žmonės sako, kad tiesų yra daug ir kiekvienas yra teisus, tačiau Amžina Tiesa yra tik viena- Nebadono Mykolo Tiesa -atsiųsta mums kiekvienam.
Ar daug reikia, kad galėtume iš tikrųjų kupinai mėgautis gyvenimo džiaugsmu, skleidžiant Amžinos Tiesos dovaną?
Mes visi gerai žinome, kad maistas įgautų gerą skonį, būtina įdėti pakankamai druskos. Bet ar jos pakanka sužinome tik tada, kai paragaujame, padėję šlakelį maisto ant liežuvio.
Dvasiniame kelyje taip pat, jeigu įsijungi į Visos Kūrinijos moralinio dorumo bendrininkavimo kelionę be gyvenimo druskos--- išminties----nepatirsi gero skonio, tačiau tas žiupsnelis druskos -- išmanymas--- kad tu nesi kūnas, nesivadovauji kūno protu, o esi tas vidinis gyventojas - tas Liudytojas-- prigimtinė panorama, kuri leidžia žmogui gyventi ramiai, taikiai ir laimingai, veda žmogų per gyvenimą pagal Amžinojo Šaltinio plane numatytą ir mums dovanotą sąmoningumą.
Kai žmogus atsiduoda iš tikrųjų, ištisai, tada kiekviena diena, kiekvienas veiksmas tampa Šaltinio ir Centro dovana.
Amžinos Tiesos negalima apibrėžti žodžiais, ją galima apibrėžti tiktai gyvenimu, kai supranti, jog ne gyveni šį gyvenimą, o esi šis gyvenimas, juk Amžinojo Šaltinio produktas - visa KŪRINIJA.
Pasiekimais dvasinėje kelionėje, žmogus mėgausis, kai atsiduos prigimtiniam vedimui visa širdimi, ištikimybe, visu savo meistriškumu kasdieninėje veikloje visų labui, dvasiškai tobulėdamas pats ir dalindamasis vidinio tobulėjimo vaisiais su kitais.
Pasitikėjimas savimi šioje kelionėje atves iki pasitikėjimo kitais ir veikimas kartu su Augančiu Sąmoningumu ištirpdys vangumą, abejonių užmačias, kurios veda į pavojų ir leis pasiekti Ramybės salą.
Kai dirva deramai išpurenta, dvasinės kelionės pasitenkinimo derlius garantuotas.
Visa Kūrinija tai mums dovanotas Sąmoningumas ir privalome rūpintis viskuo, kas gražu, didinga, skelbdami Dieviškąją Jėgą ir Šlovę.
Kaip svarbu gyvenimo kelyje išlaikyti Dvasinę Jėgą, nes Dėmesys atspindi ir registruoja visus patyrimus ir nusėda mūsų sąmonėje, todėl išlaikyti tikėjimą nesusitapatinant, kad neprarastum Dvasinės jėgos nėra lengva.
Minčių - idėjų srautai, kurie nieko nereiškia, mus verčia abejoti. O kas yra abejonės?- tai mintys susitapatinant, kur abejonė siekia kito pasireiškimo ir taip šimtai abejonių, šimtai nereikšmingų išorinių siekių nuo ko žmogus pavargsta, netenka vidinės ramybės.
Mintis (po ko seka žodžiai ir veiksmai) kokia ji greita, veržli, galinga, materiali, dažnai pasmerkianti žmogų visai be priežasties taip negailestingai, skaudžiai, dėl savininkiškų tikslų, nenoro suprasti, užjausti, įrodinėdama savas tiesas, prisidengdama religijų, partijų, politinių organizacijų skraiste.
Tačiau suvokti, jog Mintys ir Įtikėjimas veikdami kartu, yra didelė Jėga, kuri garantuoja išmintį tamsiame kovos lauke. Nukreipkim Sąmoningos Mnties energiją į viršų su gera intencija.
Tai Šaltinio sąmoningumas, pasireiškiantis visumos labui...
Tam yra atsiųsti Mokytojai-išminčiai, kurie kaip reguliuotojai, pakreipia kelio ženklą tinkamu laiku, tinkama kryptimi. Ramybės saloje kelio ženklai ištirps...susiliejime.
Tiesa derinasi su išmintimi ir visada yra daugiau, negu žinojimas. Tą galime paliudyti akivaizdžiai veikdami minčių dėka, sukūrę kanalą, per kurį viesulo, audros energetinę iškrovą mes patys ir be apvaizdos galime nukreipti į viršų. Tai pats veiksmingiausias kelias apsaugoti mus nuo didelių nuostolių ir aukų, tai išaugusios sąmonės stiprybė pasireiškianti visų labui. Tai pradinis mokymas mums, kad valdytume energiją. Tad siekime tos pagalbos, pasinaudodami Šaltinio dovanotu augančiu sąmoningumu. Kaip sakė Tėvas per mūsų Vedlį Algimantą, tai namų darbai mums.
Kai žmogaus mintimis teka Dieviškoji energija, -žmogus jaučiasi pakylėtas, nes ji veikia tobulai, atitikdama mūsų sugebėjimą patirti gėrį, suvokti tiesą, pasireikšti grožiu, gailestingumu aplinkoje.
Kartais Žmogui taip sunku atsilaikyti išoriniame idėjų ir koncepcijų mūšyje, iškilę klausimai veja vienas kitą.,. protas įgauna tokį pagreitį, kad kūnas pavargsta nuo bėgimo ir užgaidų įgyvendinimo... O tai tik siaurai suvokiančios sąmonės žaidimas, proto užmačios, emocijos- tai niekas!
Didžioji dauguma iš gyvenimo tikisi vis daugiau ir gausiau, o kas nori nieko? O kaip nuostabu suvokti, kad Praeitis, net po šios akimirkos jau yra patyrimas , Dabartis- tai gyvenimas- Tėvo valios vykdymas, Ateitis- Amžino Šaltinio planai...
Tad atsiduok sąmoningam vedimui iš vidaus, laisva valia.
Nuostabiausia, kai tvarinio sąmonė suvokia, jog nesi nei praeitis, nei ateitis, nei dabartis, o esi vien tik Šaltinio sąmonės vedimas, kol tampame susiliejimu...
Kodėl asmenybė nesugeba patirti džiaugsmo ir palaimos? Juk gamta Kūrėjo sutvarkyta taip, kad visur būtų harmonija. Tarkim, Medis dovanoja aromatingus žiedus, kurie ateityje subrandina saldžiausius vaisius. Patirtis žino, jei medžio lapai nudžiūs, žiedai nuvys, tai vaisiai nustos nokti. Geras šeimininkas visada ieškos priežasčių šaknyse ir išsiaiškins ar nėra kenkėjų.
Gyvenime taip pat, jei nėra dorybės žiedų, gerų minčių derliaus nelauk, nes Dieviškumo šaknys gali būti pakenktos ar sužalotos.
Pyktis, pavydas, godumas, pagieža ir visa, kas tamsu, yra kenkėjai, kurie greitai sužaloja dvasiškumo šaknis. Pavydas ir neapykanta daro daugiau žalos tiems, kurie vaišina tų jausmus, kurie tuos jausmus išreiškia.
Žmogaus sąmonei esant siauruose rėmuose, tamsioji jėga tiesiog išspiria žmogų iš gyvenimo žaidimo, o žmogus, užkluptas netikėto spyrio, nebesugeba išsitiesti, jis tiesiog merdėja sužeistas ir užmirštas....brolių ir sesių dvasioje.
Tuo tarpu, tamsos mašina kaip jaukas pasiglemžia, susiviliodamas siaurą žmogaus sąmonę savo užmačiom.... Tik stipri , labai stipri asmenybė išsinarplioja žmonių sugalvotuose įstatymuose, kur vyksta mūšis tarp žemesniojo Aš, išorinio pasaulio vyksmo ir aukštesniojo Aš...ir sugrįžta pavargęs ir išsekęs į Tėvo glėbį...
Kai bet kokie prisirišimai tirpsta, suvoki, kad nebūtinai turi būti kitų mylimas, per tvarinio dvasinį atsivėrimą, pastovų kasdieninį atsivėrimo ūgtelėjimą Gyvieji Šaltinio Meilės virpesiai sklinda per tave į aplinką, o kas toliau, mūsų nebeturi jaudinti.
Tiktai tyros mintys puoselėja taiką- gyvą ryšį - ir taikingoje aplinkoje įsivyrauja dangaus karalystė- žmonių brolystė, broliška meilė, kur nėra prievartos.
Juk mes ir esame tas supratimas.
Viskas žmoguje yra Dieviška taip artima ir brangu, tiktai pats žmogus turi ištikimai ir ryžtingai, aiškiai ir visiškai suprasti Dieviškumą savyje, drąsiai sutikdamas sunkius išmėginimus, išbandymus ir kančias, apsigyvendamas kartu su Dieviškumu savyje.
Garbink ir šlovink, tokį brangų ir mielą tau Amžiną Šaltinį, ištirpink viską viduje, kas užgožė Džiaugsmo-Šaltinio ištakas.
Amžinos tikrovės dieviškieji lygiai neišmatuojami, o toji žmogaus dalis, Aukštesnysis AŠ - valia, kilnadvasiškumas, taurumas, kūrybiškumas, pastovumas, tyrumas yra dvasinė jėga, ap-jung-ta Šaltinio Meilės, mato tiesą ir suvokia dvasią, kuri amžiams iškelia žmogišką būtybę virš gyvulinio pasaulio lygio.
„Sielos išgelbėjimas arba praradimas yra susijęs su tuo, ar morali sąmonė pasiekia išlikimo statusą, dėka to, kad amžinai susijungtų su nemirtinga dvasine dovana, kuri yra su ja susieta, ar šito statuso nepasiekia“.
Paprastasis mirtingasis turi suprasti, kad Gyvasis „Aš esu“ ir yra Toji šviea, tiesa ir tas kelias, kur išsivadavimo aromatinis dvelksmas leidžia žinoti, jog tampi šio išorinio pasaulio gyvu stebėtoju.
Amžinojo Šaltinio Meilė - nepaliaujamas Dieviškojo Spindėjimo gyvas tekėjimas, kurią išminčiai pavadino Dieviškaja Buveine, yra raktas į Amžinybę.
Dėkoju Amžinam Šaltiniui ir Centrui.
Amen
Telydi jus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile
Violeta
2012-08-26 09:37:16
Devintame urantų sambūryje, nors dalyvavau jame antrą kartą, dar kartą įsitikinau - urantai neša ryškiausią šviesą. Ne krikščionybės įvairių religinių pakraipų dvasininkai, bet urantai. Tai Rojaus Trejybės meilės-gyvybinės energijos šviesa. Meilės energija tai kartu ir gyvybinė energija. Kiek žmogus pajėgus priimti į save meilės energijos iš Rojaus Trejybės tiek jis yra gyvybingas gyvenime. Kiek esi mylintis Rojaus Trejybės meile, tiek esi pilnas gyvybingumo.
Ypatingai stiprūs patyrimai buvo per koletyvinį garbinimą. Tiek Algimanto, tiek Violetos vedami Rojaus Trejybės garbinimai suteikė tokį energijos pritekėjimą į vidų, kad norėjosi kurį laiką pagulėti-priprasti prie dvasinės šviesos naujos kokybinės būsenos. Ir tuomet iš tikrųjų supranti, kokia dar tamsa viduje, kokį kelią dar reikia nueiti, kad Rojaus Trejybės meilės energijos įsisavinimas ne keltų nuovargį, bet pakylėtų tą patį akimirksnį. Garbinimas pakylėja, tačiau vėliau vykstanti dvasinė transformacija, kada iš tiesų viduje vyksta sielos harmonizavimo procesas, sukelia laikiną nuovargio pasekmę. Ir kokį kelią dar reikės nueiti, kad tas tikrasis dvasinis Aš-tikroji
dvasinės asmenybės dovana nebūtų nulenkiama stipresniam vėjui papūtus.
Po sambūrio mąsčiau ir galbūt net lyginau Jėzaus siūlytą dvasinį kelią, kada jis mokė žmonės įtikėjimo į Tėvą prieš du tūkstančius metų ir dabartinį urantų gyvąjį kelią. "Jėzus ragino savo pasekėjus naudoti patirtinį įtikėjimą",(1572-9-3). Urantų kelias yra Rojaus Trejybės gyvasis kelias taip pat per įtikėjimo patyrimą, susiliejant ne tik su Tėvu, bet su visa Rojaus Trejybe. Jėzus atnešė žinią apie "dangaus karalystę", prisitaikydamas prie to laikmečio žmonių sampratos, o juk ta "dangaus karalystė" yra gyvas ryšys su Rojaus Trejybe, per kurį ir suteikiama palaima ir ramybė žmogui. Įtikėjimas į Rojaus Trejybę - šitas įtikėjimo kelias yra iššūkis žmogui, nes kada žmogus sėdi tamsoje tuomet jam atrodo, kad tai yra kažkas nepasiekiama arba labai sunkiai pasiekiama šviesa. Todėl iš tikrųjų Jėzau mokymus daug kas atmetė, o iš urantų kelio daugelis pasitraukia taip pat vien dėl to, kad reikia juo žengti. Tačiau galiu pasakyti,
kad "nuostabus ir transformuojantis yra toks patyrimas, kada tampama dvasinės šviesos gyvuoju kanalu tokiam mirtingajam, kuris sėdi dvasinėje tamsoje", (1430-3-9).
"Religijos šaknys visada yra asmeniniame patyrime ir ji remiasi asmeniniu patyrimu",(1128-3-4). Iš tiesų, kada žmogus patiria susiliejimą su Rojaus Trejybe, tą gyvą komuniją, tai tas jo asmeninis patyrimas yra toks stiprus, kad jokie kitų žmonių įtarinėjimai, jog tai yra pavojingas arba įtartinas kelias, nebeturi galios. Ir kada sambūrio metu aš jaučiau tą energetinę transformuojančią galią-dvasinį turinį viduje per sielos atsivėrimą Rojaus Trejybei tuomet mąsčiau, štai koks buvo tikrasis Jėzaus gyvasis mokymas - įtikėk ir turėsi "dangaus karalystę" - ramybę, savo viduje. Per atsivėrimą - sielos išsiskleidimą žmogui atsiveria galimybės - tiek dvasinės, tiek sveikatos, tiek veiklumo galimybės. Viskas dvasiniame lygmenyje juk yra suteikta žmogui, bet nuo jo dvasinių pečių stiprumo - tiek kiek jis gali semti tos dvasinės gerovės iš Rojaus Trejybės - ir priklauso tiek žmogaus sveikata, tiek jo asmenybės pasireiškimas visa savo dvasine gelme išorėje. Aš supratau, kad žmogus be gyvo ryšio su Rojaus Trejybe yra praktiškai tik gyvulinės prigimties fizinis kūnas, tuščias indas - be dvasinio turinio, tai yra kaip dvasinis našlaitis, neturintis ryšio su asmenybės Šaltiniu. Ir kai supranti kokia yra šito gyvojo kelio svarba, kokia yra giluminė reikšmė ne tik tam individui, kuris eina šiuo keliu, bet tiek Urantijos planetai bei visai Kūrinijai, tai tuomet pajunti kad negali juo neiti.
Taip pat kilo daug minčių dėl žmogaus pasąmonės. Iš vienos pusės pasąmonė juk yra žmogui reikalinga ir suteikta kaip to žmogaus sukauptos informacijos talpykla. Tačiau kada žmogaus dvasinis ryšys - meilės gyvas kanalas užsidaro nuo Šaltinio, tuomet pasąmonė taip išbujoja, kad žmogus jau nebėra tas tikrasis nuoširdus dvasinis Aš. Todėl per gyvus patyrimus su urantais aš supratau, apie kokį gyvąjį vandenį Jėzus aiškino samarietei prie Jokūbo šulinio, nes iki gyvojo kelio aš nesuvokdavau, kas tas gyvasis vanduo ir kad jį dar galima gerti dvasiniu būdu - per atsivėrimą. Juk tas gyvasis dvasinis vanduo žmogų valo - jo asmenybė tampa palaipsniui švari per įtikėjimą ir tuomet jis naudojasi savo
pasąmone ne kaip užteršta talpykla , bet kaip reikalingos informacijos saugykla. Štai kodėl svarbus gyvas ryšys su Rojaus Trejybe - kad dvasinis gyvasis vanduo tekėtų nuolatos, laisvu tekėjimu-tuomet žmogus gyvena savo tikrojo dvasinio Aš gyvenimą.
Prisimenant sambūrį, žvelgiant grynai materialiu žvilgsniu, atrodo atėjo grupė žmonių, pasėdėjo tarp pušų, pakalbėjo ir išsiskirstė. Tačiau dvasine prasme kiek buvo paskleista meilės energijos į planetą, į Kūriniją, į tas vietas, ir žmones už kuriuos buvo meldžiamasi, o taip pat ir ten dalyvavusieji ir siekiantys šviesos žengė vieną žingsnį į priekį savo asmeninio įtikėjimo link. Juk įtikėjimo gilinimas yra tiesioginis žengimas link sveikatos ir pasveikimo iš ligų.
"Mirtingojo egzistencijoje nėra jokio kito labiau pavergiančio ir jaudinančio patyrimo už tą džiugesį, kada materialioji gyvybė tampa dvasinės energijos ir dieviškosios tiesos partneriu vienoje jų trimfuojančių kovų prieš
suklydimą ir blogį", (1430-3-8).
Mantas
2012-08-15 23:20:25
Aš taip pat noriu pasidalinti savo patyrimais iš 9-ojo urantų sambūrio, vykusio Molėtuose. Tai man trečiasis sambūris, kuriame dalyvavau. Pirmasis man, tai 7-asis urantų sambūris, taip pat vykęs čia Molėtuose, iš jo man likę gražūs prisiminimai ir patyrimai. Kada po šitų metų sambūrio išvykau pailsėti į sodybą, vis mąsčiau ką jame patyriau, ką išgyvenau, ką jis man suteikė. O jis man suteikė labai daug.
Taigi pirmoji urantų sambūrio diena prasidėjo Rojaus Trejybės garbinimu, po to sekė Algimanto pamokslas, labai prasmingas ir sustiprinantis, ir prašymų malda, kur visi norintieji galėjo atverti savo vidų. Visą šį laiką nuo pat pradžių jutau, kaip užliejo galinga Rojaus Trejybės gyva energija lyg banga, tokia galinga, tokia kupina meilės ir šviesos, kad viduje buvo nuostabiai gera ir ramu, ir džiaugsminga. Tai ir buvo vienovės pajautimas su Rojaus Trejybe ir su dvasios broliais ir sesėmis dvasioje. Įdomūs ir prasmingi buvo dvasios brolių ir sesių pasisakymai, kurių metu pastebėjau jų dvasinį sustiprėjimą, augimą, nuoširdumą ir norą dalintis savo patirtimis su visais. Mąsčiau, kaip ši dar visai neseniai atrasta Rojaus Trejybė keičia kiekvieną iš vidaus, kaip stiprina ir drąsina priimti iššūkius savo viduje, kurių dėka dvasiškai išaugame dar daugiau. Jutau, koks prasmingas ir svarbus Rojaus Trejybės šventovės atsiradimas ir jos pastovus lankymas kiekvieną mūsų keičia iš vidaus, taip pat gyvos Urantijos Knygos, Jėzaus Kristaus apreiškimo „Kalbu jums vėl“ ir Rojaus Trejybės mokymų studijos brandina mus ir plečia dvasinį žvilgsnį, kuris ima pamatyti tikrąją Kūrėjo sukurtą tikrovę, o ne iliuziją. Vakare nudžiugino dvasios sesės Violetos garbinimo malda, kupina meilės ir nuoširdumo mūsų Dvasiniams Tėvams. Ji vėl padėjo panirti į tą nuostabią meilės būseną. Kvapnioje gamtos apsuptyje buvo gera žvelgti į juodą nakties dangų, nusėtą galybės žvaigždžių. Jų gausybė gniaužė kvapą, o kiek daug skriejančių žvaigždžių ir šviesulių teko pamatyti! Įstrigo vienas matytas skriejantis šviesulys, kuris, pastebėjau, buvo labai ryškus, po to jo ryškumas prigeso, o netrukus vėl stipriai suspindo, ir taip du kartus pakartojo savo manevrą. Štai kokia nuostabi įvairovė kūrinijoje yra Kūrėjo sukurta, o kiek daug ko nemato mūsų akys!
Antrąją sambūrio dieną taip pat vyko pamaldos, kaip jau įprasta mums tiems, kurie lankome gyvąją Rojaus Trejybės šventovę. Gilus buvo Algimanto pamokslas apie Rojaus Trejybės gydymą, nuoseklų ir drąsų žengimą Jos gyvuoju keliu. Po prašymų maldos buvo suteiktas nuostabus Amžinojo Sūnaus Motinos-Brolio mokymas, atsakant į Ritos klausimą. Man labai įstrigo paskutinis sakinys: „AŠ ESU JŪSŲ ILGESYJE, NORS PATS NIEKADA NETURIU ILGESIO IR NESIUNČIU NIEKAM”. Tai man padėjo suprasti tą nepaaiškinamą jausmą – ilgesį, kurį jausdavau dar gerokai prieš atrandant šį gyvąjį kelią. O tai buvo Kūrėjo ilgesys, dabar jau suprantama – Rojaus Trejybės ilgesys. Nes tik per nuoširdų atsivėrimą vidus užpildomas dvasine pilnatve. Kada atėjo laikas pranešimų pasisakymui, aš jutau jaudulį ir pergyvenau, ar pavyks man tiek atsiverti Rojaus Trejybei, kaip norėjau, kad galėčiau kalbėti laisvai be jokio pasiruošto teksto, kurio visai neturėjau. Ir vis kreipdavausi mintimis į Rojaus Tėvus sustiprinimo ir pagalbos, kad nuramintų iš vidaus ir padėtų man aiškiai sudėlioti mintis kai kalbėsiu. Ir visą tą laiką jutau didžiulį Rojaus Tėvų palaikymą viduje, raminimą tiek meilės būsena, tiek realiais išgirstais pamokymais. Kada pradėjau kalbėti, jutau, kaip mane užlieja stipri meilės ir galios banga, kad ėmiau jausti iš vidaus vedimą, ką turiu toliau kalbėti, ką pasakyti dvasios broliams ir sesėms kuo pati gyvenu ir ko moko Rojaus Trejybė kiekvieną mūsų iš vidaus. Atsimenu, dar penktadienio vakarą prieš urantų sambūrį Rojaus Tėvų paklausiau, ką man reiktų pasakyti pranešimo metu? Vienas iš Jų man atsakė, kad pasakyčiau, jog Rojaus Trejybė yra gyvenimas. Ir tik su Ja yra prasmingas ir turiningas gyvenimas visų labui. Ir tik po šio mokymo suvokiau, kokią gelmę man norėjo perteikti, o gi tai, kad toks gyvenimas yra būsena, dvasinė būsena kasdieną veikiant kartu su Rojaus Trejybe visų gerovei. Taigi nenuostabu, kai po savo pranešimo aš pajutau didelį pakylėjimą viduje, kad įveikiau dar vieną iššūkį, man labai svarbų. O juk tai tik antrasis sambūris, kuriame aš jau be teksto pasitikėdama Rojaus Tėvų pagalba galėjau kalbėti, pasakyti mokymą apie gyvąją maldą ir Apvaizdos globą. Todėl galiu paliudyti, kad pokyčiai kartu su mūsų visų Dvasiniais Tėvais vyksta kardinalūs ir įveikiami visiems, išdrįstantiems juos priimti. Jie labai stiprina charakterį ir didina pasitikėjimą savimi ir Rojaus Trejybe.
Į dienos pabaigą po visų įspūdžių ir pasibendravimų su atvykusiais dvasios broliais ir sesėmis jutau pilnatvę ir dvasinį pasitenkinimą viduje. Šios dvi dienos prabėgo greit bet labai prasmingai. Ir manau šiltos saulėtos dienos džiugino visus Apvaizdos pagalbos dėka.
Su meile,
Jurgita
2012-08-10 17:24:55
Mielieji, mano pamąstymus po urantų IX-ojo sambūrio Molėtuose aš nusiunčiau Sauliui, kad jis įdėtų ir nuotraukas į tekstą, kaip jis vakar man pasakė, kad gali padaryti, kaip kažkada padarė man aprašius mūsų kelionę po JAV, pailiustruodamas vaizdais. Saulius taip ir padarė, tad dabar, jeigu atsiversite puslapį PATYRIMAI SU URANTIJOS KNYGA, kuris yra kairėje mūsų svetainės pirmojo lango puslapių stulpelyje, jūs tą patį tekstą skaitysite, matydami ir tas nuotraukas. Tai bus tarsi vaizdinis jūsų sugrįžimas į urantų sambūrį.
Dar daugiau nuotraukų - 39 - jūs pamatysite atsivertę ALBUMO puslapį, kuris parašytas horizontalioje puslapių eilutėje.
Atsivertę ŠIO SAMBŪRIO visų nuotraukų išklotinę, TUOMET užvedę rodyklę ant BET KURIOS nuotraukos, pamatysite tik tą nuotrauką, tuo tarpu kaskart pajudinę rodyklėlę ant PAČIOS nuotraukos, pamatysite baltame rėmelyje KITĄ rodyklę - dešinėje nuotraukos pusėje pajudinę, pamatysite tą ženklą, nukreiptą į dešinę-priekį, o kairėje nuotraukos pusėje pajudinę valdymo rodyklėlę, pamatysite atsirandantį rodyklės ženklą, rodantį atgal, ir priklausomai nuo to, kurią rodyklę paspausite, pamatysite arba naują nuotrauką iš tų 39, arba sugrįšite į ankstesnę nuotrauką.
Linkiu jums visiems malonių akimirkų prisimenant urantų IX sambūrį pailiustruotą ir nuotraukomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2012-08-03 19:48:21
URANTŲ IX SAMBŪRIS MOLĖTUOSE – 2012 07 28-29
Taip greitai lekia materialus laikas, kad apsidairyti nespėji, o jau devintas kartas kai urantai susirinko praėjusį savaitgalį į savo sambūrį. O juk prieš tai dar devynerius metus mes tik Vilniuje – Urantijos grupėje – užbaigdavome savo studijų metus – paskutinį gegužės penktadienį. Taigi jau prieš aštuoniolika metų, kada šitaip mes pirmą kartą užbaigėme savo mokslo metus. Tačiau tuomet niekas ir minties neturėjo, kad ateis tokia akimirka, kada šalia Urantijos Knygos bus dar ir Jėzaus Kristaus mokymų knyga KALBU JUMS VĖL, o taip pat ir Rojaus Trejybės apreiškimai-mokymai, papildantys Urantijos Knygą, ir bus toks mūsų sambūris, kuriame dalyvaus iš įvairių Lietuvos vietų, ir ne tik Lietuvos, suvažiavę urantai. Tada dar ir tokio žodžio – urantai – nebuvo lietuvių kalboje. O štai dabar būtent šis naujas žodis mums yra toks suprantamas ir priimtinas, kad be jo išsiversti nebegalime. O kas galėjo pagalvoti, kad atsiras naujas Rojaus Trejybės simbolis-ženklas, kuris toli pranoks Urantijos Knygos apreiškime pateiktą mūsų Vietinėje Visatoje, Nebadone, vartojamą trijų koncentrinių žiedų simbolį, ir kuris būtent šį simbolį taip pat pakeis, kaip ir visus kitus dabar mūsų planetoje egzistuojančius kryžius, pusmėnulius, ar dar kitokius religinius ženklus. Tad šįkart tai buvo pirmasis naujojo Rojaus Trejybės simbolio debiutas urantų sambūryje, nes būtent jis puošė mūsų aplinką. Turiu už tai padėkoti Vytautui, nes būtent jo dėka jis buvo mūsų sambūryje, kad jį pamatytų visi, kurie jį jau ir buvo matę, ir kurie dar nieko nežinojo apie jo egzistavimą iš viso, nes čia atvyko pirmą kartą, o mūsų svetainėje nesilanko, nes neturi kompiuterio.
Šįkart ir aš pirmą kartą atvažiavau į urantų sambūrį drauge su savo šunimi – beveik penkerių metų šokolado spalvos Labradorų veislės šunele – Hola. Tai buvo išmėginimas ir jai, ir man, kaip gi mes sutarsime tokioje didelėje žmonių gausoje, nes Hola dar nebuvo tokiame būryje, kur būtų apie septyniasdešimt žmonių. Tiesa, du kartus Kaune ji jau dalyvavo Rojaus Trejybės garbinimo gyvosiose pamaldose, tad ji, tam tikra prasme, jau yra patyrusi tokių aukšto dažnio virpesių poveikį. Ir vis tik aš tikėjausi, kad jai nebus perdaug didelis energetinių aukšto dažnio virpesių poveikis per gyvąją Rojaus Trejybės garbinimo komuniją, kad jos visiškai nebesuvaldyčiau. Virpesiai – tai gyva energija, sklindanti iš Rojaus Trejybės, ir iš mūsų, ir gyvūnai taip pat į ją reaguoja, sakyčiau net subtiliau negu žmonės, nes jie yra jautresni aplinkai. Kitaip tariant, gyvūnai yra arčiau aplinkos, o žmogus save turi pritaikyti prie aplinkos savo proto ir laisvos valios sprendimais, todėl savo protu žmogus labiau supranta aplinką, ir taip pat labiau intelektualiai, o ne savo pojūčių dėka, derinasi pats prie aplinkos, nors labai dažnai ją laužydamas, ir nesulaužydamas.
Atvažiavome į Molėtus, o tiksliau į apie 4 kilometrus nuo Molėtų esančią Rūtos poilsiavietę nuostabiame pušyne, iš įvairių Lietuvos vietų – Klaipėdos, Plungės, Darsūniškio, kur prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, Šakių, Druskininkų, Elektrėnų, Utenos, Kauno, Panevėžio, Kėdainių ir, aišku, Vilniaus. betgi buvo ir iš toliau – Rita – iš Londono, Jonas – iš Šiaurės Airijos, Žygimantas darbuojasi Norvegijoje, o dabar atvažiavo... motoroleriu, kuris vaikams tapo puikiu... žaislu, Aldona su šeima atvažiavo iš Utenos, ir atsivežė savo anūką, jau paauglį, kuris dabar atostogauja pas senelius, atskridęs irgi iš Londono, o šis, kad būtų linksmiau, pasikvietė ir savo uteniškį draugą. Vienu metu mėginau suskaičiuoti, kiek gi mūsų buvo, bet kada suskaičiavau jau daugiau kaip šešiasdešimt, pradėjau maišytis, nes visi sėdėjome pušyne, tarp medžių, tai ar šiuos urantus skaičiavau, ar ne ėmiau abejoti, tad ir palikau nebetikslinęs, kad iš naujo perskaičiuočiau.
Mūsų buvo daugiau kaip šešiasdešimt. Tai ir daug, ir mažai. Daug, nes vis tik norinčiųjų eiti Rojaus Trejybės mums suteiktu gyvuoju keliu nėra minios, ir prieš dešimtį metų per pirmąsias gyvąsias pamaldas mūsų iš viso buvo tik aštuoni, o nuo to laiko iki dabar gyvąją Rojaus Trejybės šventovę tebelanko iš TŲ AŠTUONIŲ tik TRYS – Adolfina, Violeta, ir aš. Aš joms abiems ir padovanojau marškinėlius su naujuoju Rojaus Trejybės simboliu, nes jos abi tikrai šito nusipelnė savo ištikimybe Rojaus Trejybei ir atkaklių pastangų dėjimu dar didesniam atsivėrimui. Dar vienus marškinėlius padovanojau Ritai, kuri taip nuoširdžiai platina Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL anglų ir lietuvių kalbomis Londone, ir kuri jau praėjusią vasarą, kada buvo Lietuvoje, du kartus dalyvavo gyvosiose pamaldose, o štai dabar atvažiavo ir į sambūrį. O tai rodo, kad Ritos dvasinis vidus yra atvertas Rojaus Trejybei ir junta tą dvasinę trauką tiek, kad net ir iš Londono atskrido būtent tokiu metu, kad galėtų dalyvauti mūsų sambūryje, ir tik po jo išvyko į savo gimtinę Žemaitijoje.
Deja – o gal net daugiau laimei, kadangi mes realiai pamatėme, jog yra labai daug, ir daug daugiau, tokių dvasiškai aklų ir kurčių mūsų dvasios brolių ir sesių, nors ir skaitančių dvasinius šaltinius, bet bijančių atsiverti Rojaus Trejybei ir lankyti gyvąsias mūsų pamaldas, nes jie pilni savanaudiškų minčių, kaltinimų mums – urantams – pilni išvedžiojimais ir painiojimais grindžiamų teiginių mums, ir nenori drauge su mumis siekti ryškesnės šviesos visų labui – per Rojaus Trejybės gyvąją šventovę perėjo ir daug prašaliečių, kai po kartą ar du pabuvę gyvosiose pamaldose, o kai kurie net ir pusmetį ar net metus lankę, taip ir nepanoro atverti savo dvasios. O kadangi gyvosiose pamaldose jokių išorinių ritualų, kuriuos reikėtų atlikti taip, kaip juos būtina atlikti ritualinėje ir dogmatinėje bažnyčioje, nėra, tai jie ir nežinojo, ką gi čia jiems veikti per tokias jiems neįprastas ir nesuprantamas, o dažną neatsivėrusį Rojaus Trejybei net ir erzinančias, gyvąsias pamaldas, o dar ir mūsų aukšto dažnio sklindantys virpesiai juos veikė neigiamai, tiesiog erzino, nors jų dauguma – bet nevisi – nieko ir nežinojo apie šių virpesių egzistavimą, tačiau savo būsena jautė susierzinimą, nesuprantamą nuotaikos pasikeitimą, dirglumą. Jeigu jie būtų ir toliau lankę mūsų gyvąsias pamaldas, palaipsniui ir patys būtų pakėlę savo energetinius virpesius į daug aukštesnį dažnį ir juos būtų nustoję erzinti iš mūsų sklindantys ir jiems virpesiai. Tačiau toks kelias jiems buvo per sunkus, ir jie jo atsisakė – bent kol kas – savo laisva valia, ir, deja, savo nenaudai. Taigi, jie buvo prašaliečiai.
Urantas – tai ne vien tik skaitantis Urantijos Knygą, bet jis dar studijuoja ir kitus mums suteiktus apreiškimus – Jėzaus Kristaus knygą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės suteikiamus mokymus, o taip pat ir mano pateikiamus mokymus, garbina ir šlovina Rojaus Trejybę tiek asmeniškai, tiek ir kolektyviai, ir ypač kolektyviai Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, ir veikia drauge su Rojaus Trejybe visų šviesos labui kaip GĖRIO BENDRAKŪRĖJAS. Todėl natūralu, kad tokių atsidavusių Rojaus Trejybės vaikų – sūnų ir dukrų – yra tikrai nedaug, nes labai daug kas atsisijoja iš gyvojo kelio – nustoja lankyti Rojaus Trejybės gyvąją šventovę, nustoja studijuoti mano minėtus dvasinius šaltinius, o tada buitis, savų interesų siekis, na dar ir ligos, pradeda imti viršų, ir jau vien tik savo valios pastangų dėka sunku likti gyvajame kelyje, o tada ir surandamas ramesnis takelis, kuriame mažiau aktyvumo, daugiau pasyvaus stebėjimo, ar išvis vien tik sau skirta kasdienė veikla, o kitiems - tai jau kaip išeis.
Uranto kelias – tai gyvo patyrimo kelias drauge su Rojaus Trejybe, patiriant Rojaus Trejybę savyje, ir būnant Rojaus Trejybėje. Tuo tarpu iš pačių pirmųjų, kurie klausėsi mano paskaitų apie Urantijos Knygą Vilniaus Mokytojų namuose prieš aštuoniolika metų šiandien neliko nė vieno. O juk buvo beveik pilna didžioji salė, kurioje telpa apie 600 žmonių. Vėliau panašus skaičius eidavo į mano paskaitas Kaune. Panevėžyje Garso kinoteatro salė taip pat kelis kartus buvo pilnutėlė. Tačiau ir anų neliko nė vieno tuose miestuose. Jie visi atsisijojo, vietoje jų atėjo kiti, kurie atėjo ne smalsumo vedami, kaip anie, o siekiantys pažinti kūriniją, ir patirti Kūrėją – Rojaus Trejybę, ir dvasinę brolystę su visa kūrinijos dvasine šeima, ir su jos labai mažyte dalele – mūsų planetos žmonija, ir, aišku, tarpusavyje. Tad šitie kiti jau yra nebe vien tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, ar kaimeliuose.
Nevisi galėjo atvykti į Molėtus. Tačiau tai nereiškia, kad jie ne urantai. Urantai, tik jie atvyks gal kitais metais, kada bus didesnis vidinis savo Minties Derintojo vedimo pajautimas, o jis tikrai pavirs didesniu NORU dalyvauti urantų sambūryje. Urantų skaičius augs, kol jais taps visa žmonija. Tokia yra Rojaus Trejybės sumanyta evoliucija mūsų planetai – Urantijai. Tačiau dirbtinai siekti, kad sambūryje dalyvautų kuo daugiau, tikrai nereikia. Vietoje šito, reikia raginti juos daugiau atsiverti, kad jie pajaustų Minties Derintojo trauką, ir savo vidinį troškimą atvažiuoti į urantų sambūrį patenkintų.
O dabar atvyko tie, kurie galbūt labiau norėjo, galbūt kuriuos prikalbino aktyvusis Vytautas, pagrindinis šio sambūrio organizatorius, ir šių dviejų dienų renginio vedėjas.
Jeigu ne Vytautas, tai urantų sambūrio nebūtų buvę, nes aš jų nebeorganizuoju, dėl to jo ir nebuvo praėjusią vasarą, nes neatsirado vietoje manęs kito organizatoriaus. O aš palaipsniui urantus rengiu tam, kad jie taptų savarankiškesni ir tuo pačiu veiklesni patys, kaip organizatoriai, ir dalyviai, ne vien tik liktų pasyviais klausytojais ir stebėtojais, kad jie patirtų naujų patyrimų organizuodami ir vesdami šitokius sambūrius, rengdami jų programas, ir jas įgyvendindami. Todėl Vytauto noras ir aktyvumas ir lėmė, kad vėl susirinko urantai prie Molėtų po vienerių metų pertraukos savo tradicinėje sambūrių vietoje. Beje, Vytauto dėka įvyko ir praėjusį gruodį vienos dienos urantų sambūris Vilniuje.
Didžiulį entuziazmą abu pastaruosius kartus parodė ir Valdas, prisijungęs prie Vytauto organizatorinės veiklos, tačiau šis pradinis entuziazmas dėl iškilusių asmeninių kliūčių jam neleido iki galo paversti jį kryptinga veikla visų labui taip, kaip tą yra sumaniusi Rojaus Trejybė – ramybės ir pasitikėjimo veikla.
Kokį man suteikė patyrimą būtent šis sambūris?
Pirmiausia tai buvo ROJAUS TREJYBĖS sūnų ir dukrų sambūris, o ne tiesiog urantų. Ir pirmą kartą aš pradėjau sambūrį ne trumpomis gyvosiomis pamaldomis, kaip būdavo ankstesniuose sambūriuose, bet normalios trukmės gyvosiomis pamaldomis, kaip jas vedu ir Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje. Tai buvo įvadas į sambūrį. Mano pamokomasis žodis taip pat buvo skirtas urantų sustiprinimui kaip Rojaus Trejybės sūnų ir dukrų nešančių Rojaus Trejybės šviesą gyvajame kelyje visumos labui.
Pats nuostabiausias patyrimas buvo toks, kai aš mačiau, kaip vis tik subrendo dvasioje kai kurie urantai, palyginus su net dar visiškai nesenais sambūriais. Jie jau patys gali pateikti savo apibendrinimus, savo mintis ir teiginius mokymo lygiu, o ne vien tik skaitydami namie parengtus pranešimus, pacituodami teiginius iš dvasinių šaltinių, o po jų vis tiek nedrįsdami patikėti, kad yra pajėgūs atitraukti akis nuo savo rašto, taip ir nedrįstantys jas pakelti. Taigi, šįkart aš mačiau Violetos, Jurgitos milžinišką ūgtelėjimą. Tačiau dar nuostabiau buvo girdėti mano dvasios brolių ir sesių dvasinius samprotavimus, kada jie kalba apie ROJAUS TREJYBĖS TRIS ASMENIS KAIP APIE SAVO DVASINIUS TĖVUS, kalba apie GYVĄJĮ kelią. O juk dar taip neseniai tokie teiginiai jiems buvo ne tik teoriniai, bet ir mažai ką reiškiantys, DAŽNIAU NET IŠ VISO NIEKO NEREIŠKIANTYS PRAKTINIU LYGIU, kasdieniame gyvenime tiesiogine prasme. O štai dabar jie kalba taip su meile, vadindami Visų Tėvą – Tėvu, o ne Dievu Tėvu, Rojaus Trejybę atskleidžia kaip Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį, ir Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę. Tai liudija jų artimą ir kupiną meilės gyvą ryšį su Tėvu, ir ne tik su Juo, bet ir su Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu ir Begaline Dvasia-Motina-Sese. Bet dar nedaugelis išdrįsta kalbėti būtent šitaip, dar daugumai stinga gyvo meilės pajautimo ir patyrimo, todėl dar daugumai Dievas turi būti papildomas žodis – kaip sustiprinantys turėklai ar pastoliai ir jiems patiems, kad jaustųsi ramiau, ir žodžiui Tėvas, kad iš viso išdrįstų jį ištarti, o ne pasitenkintų vien tik abstrakčiu žodžiu-idėja Dievas. Todėl tikrai palaima užliejo mane girdint kaip urantai Rojaus Trejybę vadina savo TĖVAIS, kokie jie yra kupini dvasinio turinio, gyvo ryšio su savo dvasiniais Tėvais, ir kalba apie Juos su meile, kaip apie mylinčius ir jų mylimus Tėvus. Tokias mintis, teiginius, sakomus jų lūpomis tegalima pajausti savo paties dvasiniu imlumu tokiems virpesiams. Ir tada galima pajausti, kokį milžinišką kokybinį šuolį yra padarę urantai, kurie savo teiginius pripildo savo Rojaus Tėvams meilės gyvais virpesiais. Rojaus Trejybė jiems nustojo būti tiesiog nieko praktiškai nereiškiančiu kasdieniame jų gyvenime teoriniu teiginiu, kada Rojaus Trejybė jau yra tapusi jų gyvenimo neatsiejama GYVA dalimi. Ar gali norėti ko nors dar daugiau, kada pati Rojaus Trejybė jų yra atrasta viduje? Tada gali daugiau tik norėti dar daugiau susilieti su Rojaus Trejybe, kaip intakas įteka į vandenyną ir tampa vandenyno vandeniu, ir jo gelme, kad niekas nebegali atskirti buvusio intako vandens. O ĮTIKĖJIMO ir PASITIKĖJIMO ROJAUS TREJYBE gelmė tame Rojaus Trejybės gyvajame vandenyne mums yra bedugnė, neišmatuojama, ir niekada nepasiekiama, kad nebebūtų galima dar daugiau įtikėti ir pasitikėti.
Aš klausiausi tokių įtikėjusių urantų teiginių ir savo vidumi jaučiau, kad jų virpesiai sutampa su mano jau seniai sakomais teiginiais, nes jie yra to paties dažnio energijos virpesiai.
Ir kaip skiriasi tų urantų mąstymas ir virpesiai, kurie dar nėra savyje atradę Rojaus Trejybės, kada jie dar nedrįsta Rojaus Trejybei atsiverti tiek, kad ją atrastų kaip savo TĖVUS. Tada tokių urantų viduje viešpatauja dar intelektas be dvasinio PATIRIAMO gyvo turinio. Todėl tokie urantai dar negali suvokti savo vidumi, kokia gi iš tiesų yra Rojaus Trejybė. Tačiau jeigu jie ir toliau eis gyvuoju keliu, ateis ir jiems toji akimirka, kada jie savo patyrimu – savo vidine BŪSENA – paliudys Rojaus Trejybės kaip savo TĖVŲ atradimą savyje. O tai nuostabi vidinė DVASINĖ TRANSFORMACIJA.
Iš mūsų visų didžiausią iššūkį šiame sambūryje priėmė Violeta, nes ji pati priėmė savarankišką sprendimą ir jį įgyvendino – vakare pasiūlė pagarbinti Rojaus Trejybę, ir vedė Rojaus Trejybės garbinimo ir šlovinimo gyvąją komuniją. Tai milžiniškos šviesos ir meilės sprendimas, kuriam reikėjo daugybės metų atsidavimo Rojaus Trejybei sistemingų ir nuoseklių pastangų. Su kuo tokį iššūkį galima būtų palyginti žmogiškąja prasme. Manau, kad artimiausias palyginimas su žmogaus skrydžiu į kosmosą. Ir tai tai būtų menkas palyginimas, nes į kosmosą skenda materialus kūnas, o štai čia – su Kūrėju – ROJAUS TREJYBE – KOSMOSO IR DVASIOS ŠALTINIU IR CENTRU – SUSILIEJA ATSIVĖRUSI DVASIA.
Kaip ir pirmąją sambūrio dieną, taip ir antrąją dieną mes pradėjome gyvosiomis pamaldomis, garbindami ir šlovindami Rojaus Trejybę. O prašymų maldoje aš meldžiausi ne tik už mūsų – urantų – didesnį atsivėrimą, kaip meldėsi ir daugelis kitų, bet ir už ryžtingesnį veikimą ir šviesos skleidimą savo gyvenimu, kaip ir už Lietuvos prezidentę, Lietuvos premjerą, viso pasaulio valstybių prezidentus, premjerus, karalius ir karalienes, nes dabar visas pasaulis atsidūrė akligatvyje ir niekas – be urantų – nežino iš jo išėjimo į normalų kelią. Dabartinė politika, ekonomika, šeima, mokykla byra kaip smėlis tarp pirštų, ir viskas nyksta tiesiog akyse – šeimų santarvė, mokyklų santarvė, visuomenės santarvė, valstybių santarvė, viskas tiesiog beprotišku greičiu lekia į bedugnę, ir be urantų nėra NĖ VIENO, kas žinotų, ką gi daryti. Ir nebus tokių žinančiųjų be urantų. O tai reiškia, kad žmonijos, tuo pačiu ir Lietuvos, laukia skaudžios pasekmės, nors Lietuvos – mažesnės negu kitų valstybių, nes čia esame mes – urantai – veikiantys drauge su Rojaus Trejybės Apvaizda visų labui – KŪRINIJOS labui.
Džiugu, kad urantai kalbėjo ir apie Apvaizdą kaip apie jiems jau realų dalyką, o ne vien tik kaip apie kažkokį vien tik skaitytą. Tai liudija, kad mezgasi bendradarbiavimo su Apvaizda daigai, tai liudija, kad atsiranda gilesnė įžvalga, kaipgi veikti atitinkamomis aplinkybėmis, arba kas gi atsitiko, ir kieno dėka, kad viena ar kita situacija suteikė būtent tokias pasekmes, kokių gal net negalėjai tikėtis, arba priešingai, būtent jų ir siekei drauge su Apvaizda. Taigi, urantams atsiveria dar viena sfera, apie kurią anksčiau jie negalėjo ko nors konkretaus pasakyti, o dabar jau gali dalintis savo sampratomis ir patyrimais.
Tačiau ir tarp urantų yra skirtingų nuomonių, nors vyrauja DVASINĖ VIENOVĖ, PER ATSIVĖRIMĄ ROJAUS TREJYBEI. Kuo didesnis atsivėrimas, tuo stipresnė dvasinė vienovė, ir atvirkščiai. Todėl man teko asmeniškai ne su vienu urantu padiskutuoti ir energijos veikimo, ir pasąmonės poveikio mirtingojo asmenybei, ir Rojaus Trejybės dvasios, Minties Derintojo, veikimo žmogaus pasąmonėje klausimais. Ir aš kategoriškai nepritariau, kaip juos supranta ir klaidina save patys tie urantai. Tačiau mano samprotavimų jie niekaip negalėjo suprasti, arba tiksliau pasakius, pajausti savo dvasine asmenybe, o ne protu. Todėl tokie žmonės daug ką klaidins, juos supainios taip, kad žmonėms bus tik sunkiau gyvajame kelyje atsitiesti be jokių išvedžiojimų, o dvasiniu gyvu ryšiu su Rojaus Trejybe.
Štai kodėl taip svarbu gyvųjų pamaldų NUOLATINIS lankymas, nes būtent per jas Rojaus Trejybė labai didele dalimi gali jau per mūsų atvertą VIRŠSĄMONĘ suteikti daug harmonijos ir nuostabią palaimos būseną, kurios metu mes ŠVIESĖJAME, ir pasąmonė taip pat labai stipriai yra apvaloma. O tai reiškia mūsų proto įžvalgos gilinimą ir gyvo ryšio su Rojaus Trejybe stiprinimą. Ir mūsų sambūriai taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį valant mūsų pasąmonę, kai mes nuoširdžiai dalyvaujame visoje jų veikloje.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
SauliusPP
2012-08-03 15:14:30
Mieli broliai ir seses dvasioje, noriu pasidalinti savo asmenininiais patyrimais ir pamastymais urantu 9-ajame sambūryje.Tai buvo antrasis urantu sambūris kuriame dalyvavau,bet pirmasis Moletuose,kas kitiems urantams jau tape net ir iprasta vieta.Siame sambūryje mano patyrimai ivairus,bet apie viska nuo pradziu.Pirmaja diena kada ryte vyko Rojaus Trejybes garbinimas as jauciau stipria energija,tai buvo man nepazistamas naujas jausmas,kad tiesa sakant as net jauciausi keistai.Tai buvo kaip stipri trauka prie zemes ar kažkoks kaip laukas kuris taip traukiančiai veike.As pirmaja diena nespėjau tik pajausti brolystes tarp broliu ir sesiu.To vientisumo.Jau po gyvuju pamaldu,is kai kuriu situaciju arba tiesiog mano asmeniniu pastebėjimu kilo man klausimas apie kuri mastau sau(o dabar ir su jumis) ir šiandien ,o kas yra TIKRASIS urantas?Ar tikrasis urantas atvaziavo i sambūri vedamas vidaus, to troškimo susivienijus su broliais ir sesėmis dvasioje is meiles ,ne is pareigos garbinti Rojaus Trejybe,ar nusimaudyti ezere?Ar tikrajam urantui kils bent mintis po sambūrio kalbeti apie kitokius gydymo budus negu Rojaus Trejybes gydyma meiles virpesiais?Ar tikrasis urantas vis labiau ir labiau atsiverdamas jaus meile visiems broliams ir sesems,o ne skirstys ir teis,kad ir viduje.Ir tai tik keletas mano minciu apsistojant ties siuo klausimu.Bet dabar as noriu pakalbeti apie antraja urantu sambūrio diena.Po Rojaus Trejybes garbinimo buvo Algimanto pamokomasis zodis.Labai pramingas.Kas klause atverta dvasia galėjo išgirsti labai daug.As taip pat noriu pastebėti kaip svarbu yra dalyvauti Rojaus Trejybes gyvojoje sventoveje.Kurioje mes igauname išminties is musu Tikruju Tevu,kuri yra tam,kad palengvintu musu atsiverima,kuri yra atgaiva dvasiai ir kuri moko tvarkos gyvuju pamaldu metu.Rojaus Trejybes gyvoji šventove padeda mums keistis is vidaus,o tada daug ka pamatome kitomis akimis ir stai tada pradeda labai skirtis poziuriai su kitu dvasiniu broliu ir sesiu išmastymais.Mielieji,tuo paciu noriu pasidalinti ir dar vienu savo patyrimu.Siame sambūryje taip pat dalyvavo ir Asta,kuri 30 metu serga issetine skleroze.Ji jau 14 metu guli patale.Nuskambes keistai,as ir pati nezinau kodel ,bet mane jau nuo ,kiek atsimenu,paauglystes tiesiog traukia prie tokiu zmoniu,ar gatvėje sutiktu invalidu.Sia antra diena as net nejauciau kaip atsiradau prie Astos lovos.As nedrasiai priejau prie jos lovos ir akimirka ziurejau i ja,ji buvo nusisukusi,as jai jauciau tokia meile,ir norėjau dar ilgai prie jos pabuti,bet ji netiketai pabande atsisukti, nors as jai nieko nesakiau,ir mane tai labai sujaudino ir deja ,bet as nuejau,kad nepamatytu kiti mano asaru ,kuriu as negalėjau sulaikyti.Kada as grizau i nameli apsiašarojus ir kiti manes paklause ko as apsiverkiau ir as pabandžiau paaiskinti,man pasake ka as ir pati zinau-turi būti gailestingumas ,o ne gailestis,taciau as negalėjau paaiskinti,kad mano buvo troškimas ja apsikabinti ar paliesti ir taip tiesiog pajausti ja,susipažinti su ja,bet as tiesiog išsigandau.Dabar as kiekviena diena meldžiu jai ir jos tevams gilesnio itikejimo Rojaus Trejybei.Sia antaja diena as jauciau stiprius meiles virpesius gyvuju pamaldu metu ir po ju.Kada jau Algimantas sake baigiamaji zodi,as viduje pajutau palaima ir buvo taip gera ir ramu ,ramu.As jauciausi viduje ypac prisipildžiusi Tevo meiles virpesiu.Siandien, jau trecia diena po sambūrio,ir as pastebėjau,kad esu ramesne viduje negu pries suvaziavima.As ypac tai galiu pasitikrinti su savo mazameciais vaikais ,su kuriais bendrauju daug kantriau.Juk Tevo-Rojaus Trejybes meiles virpesiai yra realus,jie ramina mus ,taip per vis gilesni atsiverima mes pamazu ir atsikratome savo ydu.Mielieji,telydi jus ramybe.Su meile,Vita
vvita
2012-08-02 00:40:26
Broliai dvasioje-Kauno urantai,vykstantys į sambūrį,gal jūsų automobilyje atsirastų vieta ir man?Tel.nr861042440.Iš anksto ačiū.
Astra
2012-07-23 20:50:13
Būsimo sambūrio dalyviams, kurie dar nepranešė, kad norės apsistoti ir pernakvoti vasarnamiuose, apie tai reikalinga iki 2012-07-03 pranešti - 861190835; 852475519 arba vytautasmickevicius@yandex.ru.
vytautas
2012-06-29 16:44:32
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.