Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU

Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,

Su meile,

Laima
2012-07-01 22:54:07

Komentarai

Miela Laura, ačiū už tavo pasidalintus patyrimus.
Būtent rašymas į Forumą ir dvasinių šaltinių giluminės studijos – ugdo Kantrybę – plečia Įžvalgą. Štai žingsnelis po žingsnelio dėdamas pastangas, tu ir supranti, kad negali skubinti kito, negali primesti savosios valios – noriu jus, urantus, išjudinti – noriu, kad jūs aktyviau pasireikštumėte Forume, gyvojoje šventovėje, kasdienoje, veikiant su Kūrėju, nešant aktyviau Gyvąją Šviesą, apšviečiant tuos, kurie dar nesusipažino su Šviesa, kokią štai jau pažinti pradėjau aš. Ne – ne toks tai kelias, neteisingas impulsas, kuris taip labai dažnai apima ką tik pradėjusius eiti Gyvuoju Keliu, ir jie staiga pradeda planuoti didžius darbus kitiems – bet greitai nusivilia. Ir silpnesnis, negalintis susitaikyti su Tikrove – palieka Gyvąjį Kelią. Tai labai subtili tema. Kuo ilgiau eini Gyvuoju Keliu, tuo aiškiau supranti, kad toji Tikrovė – tai ir yra kiekvieno palaipsnis žengimas, taip, kaip jis tą akimirką gali geriausiai žengti. Taip, parklupdamas ir vėl besikeliantis, bet reikia suprasti – pajausti – tai kiekvieno asmeninės pastangos ir tų pastangų vaisius, ir kaip jis pajėgus, taip jis tuo dalinasi su kitais. Ir čia nė krislelio negali būti na, sakykim, prievartos, nes tai dvasinio brolio ar sesės – tikrai neišjudins. Priešingai – nori padėti kitam? Tam yra subtilesnis būdas – klausimai – per kuriuos gauni atsakymą, ir tada pateiki savo mokymą, bei kiti, tik nuo tavo pačios atsivėrimo Kūrėjui, pajausti subtilūs būdai. Raginimas – darykit, darykit gi kažką – tai tas entuziazmas, kuris vėliau ar anksčiau atves į supratimą, kad Gyvajame Kelyje – nėra skubėjimo. Bet kaip ir sakiau, tą tikrai supranti ne iš karto – tai yra mokymasis, ir tik Kūrėjo Charakterio Savybė – Nuoširdumas – yra toji Charakterio Savybė, kuri ir leidžia mirtingajam, pažvelgti daug plačiau.
Kokia Kūrėjo Valia – tai vėl, kiekvieno asmeninis dvasinis laiptelis. Mes, urantai, ir patys suprantame, kad Kūrėjo Valia, tai nėra sėdėti rankas sudėjus ir mąstyti, kaip būtų nuostabu taika Ukrainoje, Rusijoje ar dar kažkur. Urantai juk kaskart – Gyvojoje Šventovėje – bei pirmadienio maldoje, individualiai, ir meldžiasi tiek už Gerovę, tiek atsivėrimą ir prašviesėjimą mūsų dvasinių brolių ir sesrų ir pan., tad aktyvinti uranto, kad melstis dar aktyviau – nereikia. Jis pajaus tą pats. Jo vidus, atsivėręs Kūrėjui jam ir pasako už ką, kada, kaip melstis. Kaip ir teigti, jog urantas nesiremia į Pagrindą, t.y. Kūrėją – lankydamas Gyvąją Šventovę, dalindamasis savaisiais patyrimais, rašydamas į Forumą, kasdienoje skleisdamas Šviesą, taip, kaip jis gali tą akimirką ją skleisti – vėl, tai nėra Tikrovę atskleidžiantis faktas, išreikštas uranto atžvilgiu. Ir, būtent smulkmenomis urantas ir neužsiiminėja, kita vertus – gilesnė Įžvalga, ir leidžia pamatyti tai, ko anksčiau nepastebėjai, ar ko nemato ir dar ilgai nematys, kiti.

Būtent Urantijos Knygos giluminės studijos, Rojaus Trejybės-AŠ ESU apreiškimų studijos, Jėzaus Kristaus apreiškimo Klabu Jums Vėl, bei Algimanto mokymų studijos, taip pat – Gyvosios Šventovės lankymas – dalinimasis savo patyrimais su visais – neužsisklendimas savyje, ir atveda pamažu prie to suvokimo – aš esu atsakingas tik už save patį, bet ne už kito aktyvesnį veikimą. Tada ir dingsta noras primesti savo valią kitam, tokiam pačiam mylimam Kūrėjo sūnui ar dukrai, koks esu aš pats, ar pati.

Tad, miela Laura, tavasis žingsnis – rašyti į Forumą – labai sveikintinas, teisingas žingsnis, kuris duos tau pačiai vaisius, jeigu ir toliau žengsi šiuo Keliu – Nuoširdžiai – kaip tą daro ir urantai – iš Meilės, kurią patiriame iš Meilės Šaltinio ir Centro – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, bet trokštame šį Jausmą savyje plėsti-gilinti, net ir taip, kaip dar nepatyrėme. Dėl to ir puoselėjame Gyvąją Šventovę – lankydami ją – nes taip trokšta mūsų atsivėręs Kūrėjui vidus, dėl to ir studijuojame, dėl to ir dalinamės patyrimais, ir trokšte trokštame pajausti giliau Kūrėjo Vedimą, mums kiekvienam, asmeniškai suplanuotą.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2023-01-20 15:50:08



Brangi Vita, perduodu tau atsakymą-laišką nuo Lauros iš Vilniaus:

"Miela Vita,
Dėkoju už tavo mintis, džiaugiuosi, kad Urantija.lt puslapis vis daugiau atgyja, nes atsiranda norinčių čia parašyti.
Aš, tikrai, garbinu ir šlovinu Rojaus Trejyję - AŠ ESU, tačiau pagrinde kalbuosi su Visuotiniu Tėvu ( aš į Jį kreipiuosi ir Jį vadinu Dangiškuoju Dievu Tėvu ). Aš manau, nėra taip svarbu kokiais žodžiais yra kreipiamasi, o svarbu, kad tai būtų nuoširdus ir gilus dvasinės asmenybės atsivėrimas. Tėvo globą aš jaučiau nuo vaikystės, net tai patyriau savo fizinio kūnu stebuklais. Kalbėdama jums visiems per Algimanto telefoną, aš norėjau trumpai papasakoti apie esminius iš jų, kad būtų aiškiau, kaip mane jau nuo pat vaikystės vedė ir dabar veda Tėvas.
Dauguma iš jūsų tikriausiai daug patyrėte su Rojaus Trejybės – AŠ ESU jau eidami Gyvuoju Keliu, būdami suaugę, o mano dvasinis vystymasis prasidėjo vaikystėje. Gyvuoju Keliu aš pradėjau eiti, kai į mano rankas dar prieš pandemiją pateko dvi Algimanto išleistos knygos – tai „Akimirkos Amžinybė“ ir „Gyvoji Tyla“, o vėliau, prasidėjus pandemijai, perskaičiau knygą „Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl“, na o knygą „Meilės Galia“ baigiau skaityti likus savaitei iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą.
Perskaičiusi knygą „Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl“, aš radau visus atsakymus, kurie man buvo iškilę dar nuo vaikystės. Ir mane nustebino tai, kad šioje knygoje dauguma perskaitytų atsakymų sutapo su mano mąstymu, kokie ir turėtų būti atsakymai. Vienintelis klausimas, kurį nuo vaikystės sau kėliau ir ilgai nežinojau atsakymo buvo toks: „Kokia yra Dievo valia, iš kur man ją sužinoti ir ką aš turiu konkrečiai padaryti?“ Man atrodė, kad kiekvienas žmogus turi savo konkrečią užduotį, kurią jam reikia šiame gyvenime įgyvendinti, bet niekaip nesupratau kaip tą užduotį sužinoti, kas man ją pasakys? Iš štai Algimanto išleistose Rojaus Trejybės – AŠ ESU knygose aš ir radau atsakymą (kai dabar pagalvoju, tai mano mąstymas apie žmogui duotą konkrečią užduotį buvo iš dalies teisingas, nes Kūrėjas savo Evoliucinį planą ir įgyvendina per savo vaikus). Radusi knygose konkretų atsakymą, kokia yra Tėvo valia, aš supratau, kad tai yra mano gyvenimo pagrindas ir prasmė, todėl labai stengiuosi Tėvo valią ir vykdyti. Aš pastebėjau, kad pas mane pradėjo atsirasti įžvalga, kitaip tariant tam tikrus dalykus pradėjau matyti „giliau ir skvarbiau“. Aš iš atsikartojančių skaičių, pamatytų vaizdų, išgirstų frazių, perskaitytų sakinių pradėjau matyti įvykius. Pastebėjau, kad mano įsimintini sapnai tam tikru periodišku pildosi, vieni labai greitai, kiti po ilgesnio laikotarpio. Tie, kurių išsipildymo laikotarpis ilgesnis, aš supratau, kad tai yra tarsi perspėjimas, tarsi savotiška užduotis. Kiekvieną kartą aš gaunu tarsi naują gyvenimo iššūkį, su kuriuo turiu susidoroti, o jį įveikus, gaunu dar sudėtingesnį. Stengdamasi vykdyti Tėvo valią, aš tiesiog savaime žinau ką, kaip ir kada turiu padaryti, Tėvas tiesiog veda mane iš vidaus.
Dabar kodėl būtent reikia melstis už Ukrainą ir Rusiją. Prieš 20 metų Rusijoje atgimė blogis, kurio tikslas – vėl atkurti žlugusią imperiją. Ir tada Tėvas, žinodamas mūsų kiekvieno gyvenimą ir mūsų pasaulio vystymąsi nuo pabaigos, irgi prieš 20 metų pakvietė Algimantą žengti Gyvuoju Keliu. Ir štai pernai Rusijos blogis visa savo karine jėga įsiveržė į Ukrainą, bet susidūrė su stiprios tautos stipriu pasipriešinimu. Sutikite, kad nei Lietuva, nei bet kokia kita šalis nebūtų atlaikiusi to, ką patiria ir išgyvena Ukraina. Todėl ir kviečiu melsti, kad Tėvo Apvaizda kiek galima labiau saugotų mūsų kenčiančius dvasios brolius ir seses Ukrainoje, kad kuo mažiau žūtų civilių ir kad jie nuolatos sulauktų visos jiems reikalingos pagalbos. O dėl Rusijos – tai ji yra viena didžiausių pasaulio valstybių, turinčių masinio naikinimo ginklą, kurio panaudojimas atneštų didelio mąsto katastrofą, kuri neaplenktų ir mūsų šalies. Todėl mes savo maldomis turime skleisti Šviesą ir Rusijai, tokiu būdu kiek įmanoma silpnindami jos blogio veiksmus ir siekdami, kad mūsų dvasios broliai ir seses Rusijoje nustotų paklusti ir tarnauti blogiui ir šalis pagaliau taptų taikia.
Blogis grasins ir mūsų šaliai, bet mes žinome, kad Kūrėjas saugoja Lietuvą, tačiau kiek stipriai, priklauso nuo mūsų pačių, nuo to, ar vykdome Jo valią ir ar visais įmanomais būdais rodome Gyvą Kelią tiems, kurie apie jį kol kas nežino. Mūsų kiekvienas veiksmas, kiekvienas priimtas sprendimas įtakoja tolimesnes pasekmes. Kūrėjas savo Evoliucinį planą įgyvendina per mus, savo vaikus.
Jūsų grupėje didelis sąstingis, net Urantija.lt sistema veikia dalinai, nes iki šiol negaliu prie jos prisijungti. Aš bandau jus išjudinti, bet jūs to nesuprantate. Jums atrodo, kad taip kaip dabar yra, tai yra gerai. Jūs didelį dėmesį kreipiate į smulkmenas, bet nesiremiate į pagrindą. O pagrindas yra toks – atradus Kūrėją savyje, kasdieniame savo gyvenime vykdyti ( bent jau stengtis vykdyti ) Jo valią, kuri yra visiems vienoda ir konkreti. Ir tuo pačiu rodyti Gyvą Kelią kitiems mūsų dvasios broliams ir sesėms. Kūrėjas yra judėjimas, ir mūsų gyvenimas turi būti judėjime kartu su Kūrėju.
Ir pabaigai dėl Urantijos knygos: aš knygos nesu perskaičiusi, dabar pradėjau skaityti tik jos antrą dalį „Vietinė visata“ ir prisipažinsiu, kad mane ji migdo.
Kai skaitydama randu keletą prasmingų teiginių, aš juos užsirašau. Tikiuosi, kad knygos ketvirta dalis „Jėzaus gyvenimas ir mokymai“ bus man įdomiausia.

Gražios, mielos dienos su Kūrėju
Laura"

Jurgita
2023-01-19 16:16:06



Miela Laura, ačiū tau už tavo pasidalintas mintimis-tavo kreipimąsi į mus, urantus.
Puikios tavo šviesos mintys, tačiau jose taip pat reikalingas didesnis skaidrumas, kuris labai pravestų išgirdus jį tiek tau, tiek kitiems, galbūt naujai susipažįstantiems su Gyvojo Kelio Šviesa.
Visų pirma, ir labai svarbu – urantai jau seniai į Kūrėją nesikreipia – Dievas. Dievas – tai yra idėja. Kūrėjas – Asmuo, į kurį ir kreipiesi kaip į Asmenį – kaip į savo patį Geriausią ir Artimiausią, Brangiausią Draugą. Dievas – tai labai abstraktu, tu negali pajausti komunijoje ryšio tokio, kokį tu pajaustum kreipdamasi į Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – tai visiškai kita kokybė. Rojaus Trejybė – tai Trys Lygiaverčiai Asmenys – Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina, ir – Visuminė Dievybė AŠ ESU.
Tačiau taip pat – skirtumą – kokybę – tu gali pajausti tik nuoširdžiai atverdamas savo Širdį, išsipasakodamas ir užmegzdamas gyvą ryšį su Kūrėju. Tai – procesas, būsenos formavimas per patyrimus, paremtus iššūkiais.
Antra – na kuo gi Ukraina skiriasi nuo kitų kontinentų, kuriuose vyksta karas? Ar Kūrėjas apleido Ukrainą, ir dėl to dabar ten – karas? O gal baisu – nes karas šalia pat? O kitur, kuo toliau nuo mūsų – tegu kariauja? Kūrėjas tikrai neapleido nei Ukrainos, nei kitų šalių, kur vyksta katastrofos, kur žūsta mūsų dvasiniai broliai ir seserys. Juk pati mums sakai – pabaigoje laiško, kad Kūrėjas myli visus vienodai.
Miela Laura, aš žinau, kad tu esi susipažinusi su Urantijos Knyga, o ir šventovėje su mumis dalindamasi savaisiais patyrimais per skype‘ą, kalbėjai ir apie kitus dvasinius šaltinius – Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Rojaus Trejybės apreiškimus Akimirkos Amžinybė bei Gyvoji Tyla. Tad tu žinai, kad visi karai ir chaosas, vis labiau įsivyraujantis tiek aplinkui, tiek mūsų šalyje – yra Liuciferio – Šėtono – Kaligastijos sukelto maišto prieš Tėvą, vykusio prieš du šimtus tūkstančių metų, dar ir šiandieninė, skaudi pasekmė. Ir maišto pasekmių neįmanoma niekaip kitaip sušvelninti, kaip tik Gyvosios Apreikštosios Religijos vis platesniu įsiviešpatavimu žmonių Širdyse, iki kol tai apims visą pasaulį.

Minties Derintojas niekada nesuteiks nė vienam savo globotiniui, gąsdinančios minties. Niekada nesuteiks impulso – bijoti, nes Minties Derintojas yra Kūrėjo Fragmentas – o Kūrėjas yra Meilės Šaltinis – kuris mus stiprina, šviesina mūsų mintis – bet jokiu būdu nesuteikia gąsdinančio impulso. O štai pasąmonė yra tokia gaji, kad būtent ji ir gali suteikti mirtingajam daugybę klaidinančių ir bauginančių minčių, pasąmoninių teršalų, kuriuos pravartu atskirti, t.y., jokiu būdu neskubėti kiekvienos minties priskirti Minties Derintojo vedimui.
Taip pat yra ir su sapnais. Iš tiesų, jie gali būti nuostabus vaizdinys, perduotas iš Minties Derintojo – kurį dar reikia ir išgvildenti. Ir tikrai ne vienas urantas tą patyrė. Ir kaip gera yra klausytis urantų patyrimų, kai jie pasidalina tokiais vaizdiniais. Tačiau tai – retas mūsų patyrimas, nes išvalyti pasąmonę, mes žinom, yra daugybės metų kantrus, nuoseklus, reikalaujantis nuoširdaus atsidavimo, darbas. O būtent sapnai ir rodo, kad pasąmonė yra viešpataujanti, ir taip trukdanti apsilankyti būtent – Minties Derintojo – kuo ryškesniems vaizdiniams, mūsų saldaus miego, metu.

Ir toliau, žvelgiant plačiau – mūsų šalies ramybė nepriklauso nuo šviesos Rusijoje, įsiviešpatavimo. Atvirkščiai – Šviesa jau yra – Lietuvoje – pati ryškiausia – ir tai mes – urantai. Tai Gyvasis Kelias, Gyvoji Apreikštoji Religija, Gyvoji šventovė – atsivėręs Širdimi urantas. Nuo mūsų, kiekvieno, Širdies atvėrimo Kūrėjui ir prasideda Šviesa – ji mūsų viduje, ir ji pasklis po pasaulį. Toks yra Kūrėjo sumanymas. Toks Evoliucinis Jo sumanytas procesas – Lietuvai – mums.
Baimė, įtampa, vyrauja kiekvieno mielo mūsų dvasinio brolio ar sesės viduje, visame pasaulyje. Bet dėl to ir yra Algimanto Evangelija, skelbianti – Kūrėjas yra Gyvas, Realus, Tikras, ir Jis atrandamas! Štai, kada šioji Evangelija bus pajausta Kūrėjo vaikų viduje, tada pasklis Jėzaus Evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – bet – ne anksčiau. Tada ir įsivyraus taip trokštama besimeldžiančiųjų taika, tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje ir visur kur dabar vyksta, ir dar vyks, karai.

Mylėti visus dvasinius brolius ir seses, Kūrėjo Meile – tai ne tik žodžiai. Už to slypi ne vienos dienos, patyrimų vingiai. Ir taip – su Kūrėju įmanoma viskas, bet tą tu turi pajausti – būsena. Taip, toks mūsų Kelias, ir jis Vienintelis toks – pats Šviesiausias ir Ryškiausias.

Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2023-01-17 02:40:07



Lauros iš Vilniaus laiškas urantams, kurį įkeliu jums visiems paskaityti, kol bus sutvarkyta galimybė jai pačiai prisijungti prie mūsų svetainės ir pasidalinti patyrimais savo vardu:

Sveiki,

Labai noriu visus pakviesti kiekvieną dieną skirti nors ir trumpą savo maldelę šiomis intencijomis:

Kad Dievas Tėvas saugotų ir globotų mūsų kenčiančius brolius ir seses Ukrainoje, kad jų šalis nuolatos sulauktų visos reikalingos pagalbos ir kuo greičiau į jų žemę ateitų Taika bei Ramybė. Ir taip pat kviečiu melsti Dievo, kad ir pati Rusija pasikeistų atsiverdama Šviesai, kad jos žmonės pabustų iš tamsos ir nustotų paklusti bei tarnauti blogiui ir kad Rusija pagaliau taptų taikia šalimi.
Gerokai anksčiau, dar prieš Rusijai užpuolant Ukrainą, man Minties Derintojas netikėtai užduodavo klausimą: „Kai staiga visiems reikės bėgti, ką tu pirmiausiai griebsi su savimi?“ Ir tokį klausimą užduodavo ne vieną kartą.

O truputį vėliau susapnavau tokius sapnus:
1. Aš, būdama ant kalvos, žvelgiu nuo jos į Vilnių ir matau virš miesto juodus grėsmingus debesis, kurie tiesiog apgaubę visą miestą, o aš su baime stebiu visa tai slėpdamasi už didžiulio akmens. Nuo tų debesų viskas aplinkui aptemę, bet aš apšviesta saulės ir kviečiu žmones būti šalia manęs, kad jiems nieko nenutiktų, o pati tuo metu meldžiuosi. Tada aš pasuku galvą į dešinę pusę ir pamanau televizijos bokštą, kuris, skildamas per pusę, griūna. Aš labai išsigąstu ir nubundu.
2. Kiek vėliau susapnavau, kad aš važiuoju su keletu žmonių senu sunkvežimiu, kurio atviroje priekaboje mes visi sėdime, žvalgomės aplinkui ir matome tarsi po didelio gaisro išdegusius medžius, o žemė visa nuklota pelenais.
Iškarto, kai tik Rusija užpuolė Ukrainą, aš susapnavau blogį, kuris valdo Rusiją. Jis buvo visas juodas, panašus į aštuonkojį ir dar bjauriai cypė – man taip pasidarė baisu - ir aš pabudau.

Todėl labai kviečiu melstis ne tik už Ukrainą, bet ir už Rusijos atsivertimą Šviesai. Žvelgiant plačiau, kol Rusija nepasikeis, tol tiek mūsų šalyje, tiek aplink mus visame regione vyraus įtampa, baimė, chaosas.
Dievas Tėvas mus visus myli ir mumis rūpinasi vienodai. Todėl ir mes, mylėdami vienodai mūsų visus dvasios brolius ir seses ( nesvarbu kokios tautybės jie būtų ir kur jie begyventų ) turime Dievo Meilės Šviesoje veikti VISŲ labui.
Todėl matant, kas vyksta netoli mūsų, prisidėkime savo maldomis skleisdami Šviesą, ypač ten, kur jos labiausiai trūksta. Juk Meilė ir Malda galingiausi ginklai žemėje, o su Dievu įmanoma viskas.

Gražios, palaimintos visiems dienos

Laura

Jurgita
2023-01-15 21:21:24



Dar praeito šeštadienio vakare, ir sekmadienio ryte savo bendravime su Kūrėju, išsakiau savo prašymą, kad galėčiau į visus autobusus lengvai suspėti, kad nuvažiuočiau į Kauną, į Šventovę, nes nuo namų stotelės iki autobusų stoties nuvykimui turiu tik penkiolika minučių. Tai trumpokas laikas, todėl kada jau buvo laikas atvažiuoti miesto autobusui, jis neatvažiavo, ir matau laikrodyje, kad net jau trys minutės praėjo kaip vėluoja. Pajutau jaudulį viduje ir įtempiau žvilgsnį į galinės stotelės pusę su klausimu – tai kur jis? Pagaliau pamatau autobuso siluetą iš už nedidelio kalnelio, visai neskubantį, bet bent jau atvažiuojantį, ir svarstau, tai ką daryti, nes jei vairuotojas taip visą kelią važiuos neskubėdamas, tai tada aš jau niekur nebespėsiu, nes šis autobusas turi per dešimt minučių mane nuvežti į centrą, o aš skubėdama turiu per penkias minutes suspėti į autobusą, stovintį autobusų stotyje. Kol šis miesto autobusas atvažiavo iki mano stotelės, pamačiau, kad jau net keturias minutes vėluoja. Atsižymėjusi bilietą iškart nueinu pas vairuotoją, ir per stiklinę lango sieną, skiriančią jį nuo keleivių, su juo pasisveikinus, paprašau, ar jis galėtų greičiau važiuoti, nes jis vėluoja, o aš turiu mažai laiko, kad suspėčiau į stotį. Jis tik pasitikslino, ar į autobusų stotį, jam atsakiau, kad taip, į autobusų stotį. Vairuotojas linktelėjo galvą ir paspaudė smarkiau greičio pedalą. Aš tik atsisėdusi ant priekinės sėdynės loštelėjau į atramą, ir stebėdama su dėkingumu vairuotoją, mintyse prašiau Apvaizdos apsaugos, kad tas skubėjimas būtų protingas ir saugus visiems. Kaip tyčia sankryžose beveik visi šviesoforai degė raudonai, ir galvoju – na, kas čia, kodėl taip, negi turiu nespėti į Šventovę? Iš penkių stotelių, kuriose turi sustoti autobusas, tik dvejose buvo įlipančių keleivių, tad kitos trejose stotelėse tik pristabdydavo greitį, bet nesustodavo. Pagaliau atvykom į centrą, į laikrodį net nebežiūriu, padėkoju tam nuoširdžiai pagelbėjusiam vairuotojui už pagalbą, palinkiu jam Gerovės, ir išskubu pro duris. Vairuotojas, matyt pavargęs nuo tokio įtempto vairavimo, stovėjo ir niekur nejudėjo, kol aš apsidairiusi perbėgau į kitą kelio pusę link stoties. Jaučiausi nelabai smagiai, kad taip priverčiau vairuotoją skubėti, bet taip pat ir didelį dėkingumą už jo pastangas, kad jis padarė viską, kad padėtų man. Visą kelią, gal apie šimtą metrų, bėgte bėgau, o stotyje iš tolo pamačiau, kad dar stovi manasis mikroautobusas į Kauną, praviromis durimis su keleiviais, bet dar be vairuotojo. Traukiu orą į savo plaučius, kad nurimtų širdis nuo skubėjimo, žvilgteliu į laikrodį, jis rodo, kad kaip tik laikas, kada autobusas turi išvažiuoti jau į Kauną. Viduje juntu ramybę ir dėkingumą visiems, kad suspėjau, ir tik reikia sulaukti vairuotojo, kuris ateina su dokumentais iš stoties dispečerinės. Stoviu, laukiu, vairuotojas nepasirodo. Jau viena minutė, antra, trečia, ketvirta, jau ir penkta tuoj bus, nėra jo – vėluoja, bet jau man nesvarbu šitai, žinau, kad vis tiek spėjau, ir dėl to ramu Širdy. Pagaliau ateina. Pasisveikiname, nusiperku bilietą ir išvykstame į Kauną su kitais trimis keleiviais tą Kalėdų rytą. Spėjau visur.
Laukdama ateinančio vairuotojo, ir važiuodama jau autobuse, vis galvoju - na, kaip keistai viskas išėjo, kad abu vairuotojai – ir miesto ir tarpmiestinio – kaip susitarę vėlavo, ir kad aš visai be reikalo skubinau pirmąjį vairuotoją, nes lygiai taip pat ir antrasis vėlavo – ir išeina taip, kad aš būčiau ir taip suspėjusi. Bet manyje buvo per didelis nepasitikėjimas, ir kad turiu kažką daryti tokioje situacijoje. Ir kaip suprantu, man buvo viskas pareguliuota Apvaizdos dėl tų vėlavimų, tik reikėjo stengtis nusiraminti, atsiverti Kūrėjui ir Juo pasitikėti, kad visur suspėsiu, be to ir raudoni šviesoforai man parodė, kad neturiu skubėti. Reiškia, pritrūkau pasitikėjimo šioje situacijoje ir ėmiausi klaidingo loginio sprendimo. Ir tik suvokiu vieną dalyką, kad aš dar turiu įdėti be galo daug pastangų, kad pasitikėčiau visur ir visada ir Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – ir savimi. Gražūs išsakyti žodžiai, tai dar ne viskas – mus ir moko mūsų Dvasinis Mokytojas – Algimantas. Dėkoju Algimantui ir mūsų Tikriesiems Tėvams – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Apvaizdai dėkoju už drauge mokymosi patyrimą.

DDaiva
2022-12-27 01:01:02



Miela Daiva, puikiai tu aprašei savąjį patyrimą. Diena, tapusi nemenku iššūkiu, jį įveikus drauge su Kūrėju – tapo nuostabiu mokymu. Giliu mokymu. Iš tiesų, būtent rupią duoną valgantis – turės išugdytą charakterį. Skalsia besimėgaujantis – charakterio neugdo, bet pataikauja savo norams, renkasi lengvesnį takelį, kur pastangų nereikia – tik plaukti pasroviui.
Vakar mums visiems diena buvo kupina iššūkių – tiems, kurie keliavo. Bet iš tikrųjų, kiek mūsų dvasios brolių ir sesių tą dieną praleido bent mintyse su Kūrėju, o kiek – savo pastangomis yrėsi per tos dienos pasiūlytas išdaigas, kurias patys savo virpesiais ir suformuojame.

Tos dienos orų prognozę buvau girdėjusi ir aš, tačiau niekada nesigilinu kokia ji, nes dažniausiai jos neatspėja. Vis tik, vos išėjusi į lauką, greitai prisiminiau kokį orą prognozavo – atspėjo mat. Savo planų keisti neketinau, nes jau pora dienų, kaip vėlavau grąžinti knygas į miesto centre esančią biblioteką. Knygas, pasiskolintas tiek sau, tiek Kotrynai. Noriu jas grąžinti – gal kažkas jų laukia – o man kai kurios iš jų, jau nebereikalingos, o Kotrynos – perskaitytos. Taigi, aš kaip tikra urantė, taip pat miela Daiva, mintyse maldą sukalbėjau ir paprašiau Apvaizdos apsaugos – baisu vis tik grynu ledu eiti. Koks ten ėjimas – mindžikavimas. Aplinkui, kai dairaisi – kaip sulėtintame filme. Kadangi mano tikslas tądien nebuvo vien tik į biblioteką nuvykti, dar man reikėjo patekti ir į visiškai kitą miesto rajoną – panirusi į savo mintis – pasiekiau tikslą. Kaip puiku, kai nuotaika gera šiandien. Gaila tik, kad diena greitai eina, nes – nepriskubėsi, kol nuvyksti nuo taško A iki taško B – laiko tai reikia dvigubai daugiau, jei ne daugiau, tokiomis sąlygomis keliaujant.
Jau vakarėjo, kai buvau begrįžtanti namo. Pagaliau. Na tiek nedaug liko – planai, planai mintyse. Visas gi vakaras prieš akis, o kiek darbų dar. Atsargiai žengdama žingsnius, ledu, kaip ir visi kažkur einu – ne kažkur – namo jau. Staiga pajuntu, kad krentu – ant užpakalio, ant to blizgaus ledo, kuris visą dieną buvo daug draugiškesnis, nė dabar, kai parkritusi rankomis bandau remtis į žemę, kad atsistoti. Netoliese ėjo vyresnio amžiaus pora, kurie pamatę mane parkritusią, kad išsigando. Moteris, kad sušuko – O Dieve, mano! – O aš, taip minkštai parkritusi, atrodo kaip kas man pagalvėlę būtų padėjęs ten, kur aš parkritau. Aš ėmiau juoktis, man šis kritimas buvo toks minkštas – smagus, kad aš negalėjau nesijuokti. Tuoj pat nuraminau ir moterį, kuri taip išsigando dėl manęs – Viskas gerai! Nesijaudinkit. – Ach, kokia šaunuolė. Susirenku savo nešulius. Gerai, kad vakaras – niekas daugiau nematė.. reikia greičiau eiti iš čia. Ir kodėl taip juokinga, kai kas nors parkrenta?

Tai štai jums ir dar vienas patyrimas, tos ypatingos visiems dienos. Tai štai jums ir mokymas, kaip mintys nukrypsta į savo interesus, savo norus ir siekius, o Kūrėjas ir jo vedimas truputį atidedamas – akimirkai į šonelį. Ir vis tiktai, kritimas minkštas – minkštas, nes aš niekada nesakiau, kad pastangų nedėsiu, aš tik akimirkai užsimiršau. Dėl to ir namo – taip – grįžau.

Telydi jus mylimieji urantai, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2022-12-22 01:57:30



Šiandien patyrėme tikrą gamtos iššūkį, tikrą ledynmetį – kieme, gatvėje, kelyje – ir ratuoti, ir pėsti. Aš jau anksti ryte girdėjau gramdomo ledo nuo automobilių stiklų garsus, o pažvelgus pro langus, ypač balkono langus, sunkiai matėsi kiemo vaizdas, nes buto langų stiklai vis labiau ir labiau ledėjo nuo krentančio lietaus, dėl minusinės temperatūros virstančiu glotniu ledu. Na, štai galvoju, kaip būtų gerai buvę, jeigu praeitą penktadienį būčiau gavusi nusipirkti specialių apkaustų ant batų, nes šiandien sąlygos kaip tik tokios, kad juos panaudočiau pagal paskirtį. Tądien buvau užėjusi į tokią vieną parduotuvę, kuri prekiavo jais, bet pardavėja pasakė, kad jau nebeturi tokių, kokių noriu, o yra kažkokie tai grubiai atrodantys ir su grandinėmis. Man jinai jų nepasiūlė pažiūrėti, o aš, pagalvojus, kad bus negražūs padėkojus išėjau iš parduotuvės. Tad šiandien galvoju, na būtų gerai ir bet kokie, kad ir negražūs tie apkaustai, bet yra, kaip yra – ir nusivalius su spiritu savo batų padus, užsiklijavau laiptams skirta neslystančia juostele. Nors ši priemonė vienkartinė, tik neilgą kelionę atlaiko, bet geriau negu nieko, tad ir su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – ir dviem autobusais, ir dar dalį kelio pėsčiomis, nukeliavau į darbą. Grįžtant, jau juostelės buvo atsiklijavusios ir jau turėjau pasikliauti tik Kūrėju, ir Apvaizda, ir savo atidumu. Keliavau labai iš lėto, bet taip užtikrintais, mažais žingsneliais, stebėdama be galo slidų prieš save taką, nors kai kur ir pabarstytą smėliu su druska, bet vis tiek slidų, nes tas smėlis su druska tiesiog sulindęs į ledą dėl be perstojo lijimo ir naujo užšalimo, ir dėl to vis tiek vienodai visur slidų. Ėjau mintyse garbindama Kūrėją, kartodama Jo vardą ir stengdamasi išlaikyti būseną su Juo, pamažu dėliodama kojas, stengdamasi nesidairyti į šalis, ir žinodama, kad daugiau neturiu kuo pasikliauti, tik Juo. Viena gatve keliaudama, jau link arčiau namų, šalutinėje gatvėje pastebėjau stovinčią policijos mašiną, paskui dar žvilgtelėjau į kitą gatvės pusę taip atgal, ir iškart iškilo man mintis – nesidairyk, žiūrėk tik į priekį, tik į priekį. Supratau, kad tikrai negalima šitaip rizikuoti ir blaškytis, ir turiu kantriai, kantriai, nors ir labai pamažu eiti taku. Kada atėjau iki daugiabučio savo namo durų, pajutau didžiulį palengvėjimą, kad įveikiau šią pavojingą kelionę kartu su Kūrėju, kad kartu tą padarėme, kartu grįžome namo. Paskui namie padėkojau mūsų Tėvams ir Apvaizdai už viską, paskui mąsčiau, lyginau mintyse šias dvi tokias man skirtingas pojūčiu keliones – vieną į darbą, kitą iš darbo – kada ėjau su lipdukais ant batų padų, jaučiau tvirtumą po kojomis ir pasitikėjimą Kūrėju, o kada grįžau namo, jutau slidumą po kojomis, bet artimesnį, tvirtesnį ryšį su Kūrėju ir pasitikėjimą Apvaizda, ir savo žingsniu nors ir lėtu.
Dėkoju Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir Jos Apvaizdai už saugią kelionę ir šiandien, ir kasdien, ir tuo pačiu suvokimą, kad ir savo gyvenime turiu eiti tik į priekį, nesidairydama į šalis ar atgal, kad galiu pasitikėti tik gyvuoju Kūrėju bendraujančiu su manimi, nelygindama savęs su kitais, ir eidama tegu ir labai lėtu savo žingsniu šiame Gyvajame Kelyje.
Linkiu visiems kuo giliausio atsivėrimo ir tvirčiausio ryšio su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU.

DDaiva
2022-12-20 23:59:09



Šį kartą pasidalinsiu mintimis ir savo sampratomis remiantis patyrimais ir mus supančia aplinka. Sekmadieniais kartais nueinu į Kazimiero bažnyčią po mišių paklausyti vargonų koncerto. Mišios man jau praeitas etapas, esu palypėjusi šiek tiek ant aukštesnio dvasinio laiptelio. Tiesa, ne kartą palaikydama draugiją biologinei sesei, teko stebėti man jau nepriimtinus bažnytinius ritualus. Tą kartą atsidūrusi arti kunigų klausyklos, netikėtai susimąsčiau apie žmogaus ir Kūrėjo Komunijos prasmę ir iškėliau sau klausimą, ar reikalingos šiais laikais klausyklos ir kunigai kaip tarpininkai tarp žmogaus ir Kūrėjo? Išeidama iš koncerto klausyklą nusifotografavau, tikslu užvesti šia tema pokalbį su savo vaikais. O mano atsakymas jiems būtų tai, ko mus moko Urantijos Knyga ir dvasinis mokytojas Algimantas, kad jokio tarpininko tarp žmogaus ir Kūrėjo ir būti negali. Mes turime Kūrėjo mums suteiktą dvasią, per kurią įmanoma dvasinė Komunija su Jėzumi ar su Kūrėju. Dvidešimtame amžiuje, kai dauguma žmonijos pasiekę civilizacijos aukštumas, moksliškai ir intelektualiai išprusę, vizualiai susipažinę su aplinkiniu pasauliu, argi jie norės savo klaidas ir paklydimus pasakoti kunigui? Urantams yra žinoma, kad iš žmogiškų klaidų ir suteiktų mums gyvenimo iššūkių mes mokomės bei tobulėjame dvasiškai kiekvienas asmeniškai. Taip pat mes žinome, kad tyčinis blogis ar nepripažinimas Kūrėjo yra nuodėmė. Maisto parduotuvėje stovint prie kasos, išgirdau moterį pasakojant kasininkei, kad narkomanai atneša kavą bei kitus produktus pavogtus iš parduotuvių ir pigiai parduoda žmonėms. Aš paklausiau, iš kokių parduotuvių, juk yra kameros? Ji nedvejodama atsakė - iš Lidl parduotuvių. Sutrikau vien nuo tos minties. Suprantu, kad vagystė tai tik viena iš mažesnių nūdienos blogybių, kurių begalė kitų. Išeidama iš parduotuvės gebėjau atsakyti tik trumpą frazę - Sulauks jie atpildo už blogus veiksmus. Tik išėjus, pirma mintis buvo - koks supuvęs pasaulis... Kiek jame nemąstančių ir degradavusių neveiksnių žmonių bei kitokio blogio! O degradavusiųjų, kaip ne keista,tik daugėja …. Net Jėzaus laikais, kuris gyveno prieš du tūkstantmečius mūsų pasaulyje, ko gero buvo mažiau tamsos ir kitokių negerovių. Iš tikrųjų Sūnus Kūrėjas niekada nekeldavo blogybių į paviršių, tik savo mokymais ir veiksmais skleisdavo Šviesą ir dvasinę Gerovę. Taigi, argi šio amžiaus paklydėliams svarbi ir reikalinga bažnyčia bei išpažintys su kunigais? Žinoma – ne! Jiems reikalingi šviesūs žemiškieji tėvai, šviesūs dvasingi mokytojai mokyklose ir, žinoma, nušvitę dvasine šviesa kunigai ar dvasiniai vedliai besivadovaujantys Gyvuoju Įtikėjimu gautu iš Kūrėjo. Tikiu, kad dievobaimingoms močiutėms dar reikalingos išpažintys per tarpininkus kunigus su Dievu, nes daugelis jų neturi dieviško suvokimo ir tikrojo supratimo apie Gyvąjį Įtikėjimą. Žinome, kad amžių amžiais bažnyčiose atliekami tik ritualai, ir niekas žmonių nemokė ir nemoko Amžinųjų Realybių Dvasinio Įtikėjimo Širdimi. Iš evoliucinės religijos žinome, kad tradicinėse bažnyčiose griežtai vadovaujamasi vien Vatikano įsakymais ir materialaus prigimtinio proto vedimu pagrįstu įvairiomis dogmomis bei ritualais, įvairių tradicijų puoselėjimu, tik ne Gyvu Kūrėjo pajautimu Širdimi.
Tuo tarpu, šiandieniniai žmonijai yra suteiktas plačiausias Tikrovės paaiškinimas Urantijos Knygoje. Tik dėka šios Apreiškimo Knygos analizės aš atradau tai, ko ilgai ieškojau - Gyvąjį Įtikėjimo Tikrovės Kelią, Gyvąją Šviesą, Gyvąją Tiesą ir Dvasinį Ryšį su Kūrėju per patyrimus.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2022-12-02 20:48:37



Miela Adolfina, labai labai tau ačiū už tavo atsiliepimą, jis buvo nuostabus!
Ačiū iš visos širdies!
Tikrai dar parašysiu nes... man tai LABAI patinka! Tikiuosi visi sveiki ir ateis į šventovę.
Jūs visi labai geri, nuoširdus ir nuostabus!!!
Labai jus visus myliu.
Žinau nedaug parašiau, bet stengiausi.

Su meile, Kotryna.

vvita
2022-10-05 21:01:44



Pasitelkdama Urantijos forumą, sumaniau mūsų uoliai urantei Kotrynai padėkoti už rašinį ir paskatinti nesustoti kalbėti širdimi su Kūrėju bei su mama užrašyti savo patyrimus urantijos forume. Man labai patiko Kotrynos rašinys parašytas rugsėjo dvyliktą dieną ir pažadas, kad dar parašys. Seniai norėjau atsakyti, Kotryna,i įtavo nuoširdų rašin, tik laikinai neturėjau galimybės tai padaryti. Kaip sako liaudies išmintis – Geriau vėliau, negu niekada. Žaviuosi tavimi, juk tu esi mūsų ilgametė urantė. Mane ypač stebindavo tai, kad su mama dažnai atvykdavai į Vilnių į Rojaus Trejybės Šventovę,o tuo tarpu, kai kurie vilniečiai nerasdavo laiko ar noro dalyvauti kolektyvinėse Kūrėjo Garbinimo maldose. Tu visada džiugini mus savo apsilankymu ir dar, kaip suprantu, stengiesi užmegsti dvasinį ryšį su Kūrėju per Minties Derintoją. Deja, vaikystėje, paauglystėje, o ir jaunystėje aš tokių galimybių neturėjau. Tik brandžiame amžiuje, sužinojusi apie Urantijos Knygos Apreiškimą, pradėjau puoselėti savo dvasinį kelią, kurio neatsisakau lyg šiol. Tuo tarpu, labai daug mūsų dvasinių brolių ir sesių pasitraukė iš šio vienintelio Tikrovės Gyvojo Kelio. Iš savo patyrimų noriu pasakyti, kad niekada nebuvo mano tikslas iš Aukščiau išgirsti paskatinimo eiti šiuo keliu. Paprasčiausiai džiaugiausi ir mėgavausi šiuo procesu, kad pagaliau atradau tai, ko ilgai ieškojau. Tik vėliau būdama gamtoje ar atlikdama kažkokią prasmingą veiklą, pradėjau gauti mintimis išmintingus ir prasmingus mokymus iš aukščiau. Tai man labai padėdavo darbe prasmingai ir be įtampos atlikti pareigą. Dabar net suvokiu, kurios mintys yra teršalai iš pasąmonės, kurios iš Minties Derintojo. Tikriausiai jau žinai, kad iš pasąmonės mintys dažniausiai būna savanaudiškos ir skirtos ne visumos labui. Ilgas šio kelio procesas, bet kiekvienam skirtingas, priklausomai nuo pastangų ir nuoširdumo. Tad nenusimink, jeigu neišgirsi - Labas ar kažką panašaus. Lankydama Rojaus Trejybės Šventovę, dažniau paklausyk Dvasinio Mokytojo Algimanto mokymų, ir ateityje būtinai parašyk savo patyrimus, kaip praeitą kartą. Gyvasis Įtikėjimas tau suteiks vidinę dvasinę ramybę, plėsis kūrybiškumas ir gilės dvasinės įžvalgos, dieviškas suvokimas. Tai tau garantuos užuojautą net skriaudikams, keisis tavo charakterio savybės kokybiškomis. Ateityje prieš tavo akis atsivers platesni ir gilesni vidiniai Tikrovės suvokimo horizontai, gilės tavo Išmintis palygint su bendraamžiais. Tu paprasčiau ir lengviau įveiksi įvairius iššūkius pasitaikančius savo kelyje. Tu visad būsi ori ir niekas nesiteiks tave įskaudinti, t.y. lengviau pakelsi dabartinės tamsos negatyvius pasireiškimus. Tavo suvokimas gilės dvasine prasme ir bus nuspalvintas šiltomis, švelniomis dieviškomis spalvomis, kas sustiprins tave kiekvieną akimirką visomis prasmėmis šiame chaotiškame pasaulyje.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2022-10-05 14:14:44




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal