Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU

Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,

Su meile,

Laima
2012-07-01 22:54:07

Komentarai

Sveiki, čia - Kotryna, šiandien rašysiu apie tai, kaip aš seniau kalbėjau su Kūrėju.
Aš buvau gal penkerių metų, ir aš bandžiau kalbėti su Kūrėju, man tai tapo įpročiu. Ir taip nuo to laiko bandžiau kalbėti su Kūrėju.
Aš vis bandžiau ir bandžiau, bet Jis taip ir neatsakė.
Taigi aš labai susikaupiau ir kai jau ėjome miegoti, aš laikiausi tyliai, ir tada aš vėl bandžiau kalbėti su Kūrėju - ir žinot, ką? Man pavyko, aš pagaliau išgirdau, kaip Jis man sakė - Labas!
Tikiuosi jums patiko, ką aš parašiau. Aš tikrai dar kada nors jums parašysiu. Viso gero.
Kotryna.

vvita
2022-09-12 21:22:53



Dieviškųjų dovanų padovanojimo dėka Tėvas tiek, kiek tik įmanoma arčiausiai priartėja prie nuodėmės ir blogio, kadangi tai yra tiesiogine prasme tiesa, jog Derintojas mirtingojo prote turi egzistuoti net ir esant pačiam didžiausiam žmogiškajam neteisumui. Viduje gyvenančiam Derintojui ypač kankina tokios mintys, kurios yra grynai žemos ir savanaudiškos; juos skaudina nepagarba tam, kas yra gražu ir dieviška, o jų sėkmingam darbui tikrai užkerta kelią daugybė žmonių kvailų gyvenimiškų baimių ir vaikiškas nerimas. – sakoma Urantijos Apreiškimo Knygoje, kuri mus praturtina dvasine prasme, praplečia suvokimą, giluminį aplinkinių pajautimą. 1193 – 01
Kiek realių ir prasmingų minčių pasakyta šioje citatoje. Iš tikrųjų, dar daug kvailų baimių yra mumyse, tai patvirtinu savo aplinkoje sutiktų žmonių ir savo asmeniniu patyrimu. Kartais nerimauju ne dėl savęs, o dėl savo suaugusių vaikų ar artimųjų, vietoje to, kad patikėčiau savo rūpestį ir apsaugą Kūrėjui. Tuo labiau, urantai jau žinome, kad kiekvienas mirtingasis pereis per įvairiausius patyrimus ir iššūkius, kuriuos kartais gebėsime įveikti tik pasitelkę Kūrėjo Išmintį ar Apvaizdos pagalbą. Ne pagarbą gamtos sukurtam dieviškam grožiui ir savanaudiškus bei negailestingus mirtingųjų pasireiškimus patiriame vis dažniau. Suprantama, tai yra žmonių degradaciją, kai pažeidžiama Kūrėjo valia. Pasidalinsiu vienu man nepriimtinu pastebėjimu. Vakar eidama pro šiukšlių konteinerius, pamačiau primėtyta daug riestainių. Pažvelgusi supratau, kad jie sudžiuvę ir kieti, todėl aplink vaikščiojantys balandžiai niekaip negali jų įveikti. Paėmusi kelis riestainius, pasmulkinau juos paukščiams. Tikrai kieti, tad sunku buvo nesumirkytus sutrupinti. Nueidama pagalvojau – juk tai rodo žmonių netaupumą ir maisto nuvertinimą, kai pasaulyje yra daug badaujančių žmonių. Mane skaudina, toks neatsakingas ir savanaudiškas žmonių elgesys. Dažnai mintyse keliu klausimą - kada žmonės pradės realiai mąstyti? Kada pradės viską branginti ir vertinti, kas duota nuo Kūrėjo, kada nustos šiukšlinti miškus, ežerų pakrantes, skriausti gyvūnus? Kada nustos beprasmiškai vegetuoti, eidami prieš Kūrėjo valią ir gyvendami kitų sąskaita? Iš Apreiškimų mokymų žinau, kad Jėzus niekada nekėlė blogį į paviršių, o aš vis keliu.... Taip, Jis Dievo Tėvo Sūnus, bet mes taip pat Kūrėjo vaikai dvasioje. Visi turėtų suprasti, kad mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas tobulėti dvasiškai bei atspindėti Kūrėją savo mąstymu, supratimu ir veiksmais. Kūrėjas mus moko gyventi nesavanaudiškai, gyventi vardan kitų gerovės. Dažnai tenka girdėti, kaip žmonės keikia politikus už sukeltą karą Ukrainoje, tarsi vienintelis karas būtų pasaulyje. Taip, tai labai žiauru ir jokiu būdu nepateisinami veiksmai. Pagaliau supraskime, kol žmonija nenušvis dvasine Kūrėjo Šviesa, tol bus poreikis ginkluotis, kaip ginklavosi pirmykščių bendruomenių barbarai. Iki Kristaus atėjimo į šį pasaulį, tik dalis mirtingųjų turėjo Minties Derintoją. Nesutrikusio proto mirtingieji dabar turi visi. Vis meldžiu ir tikiu, kad nugalės Šviesa tamsą, kad Kūrėjas patrauks mirtingųjų širdis Jo Šviesai, Tiesai, Meilei,Išminčiai. Juk svarbiausia neprarasti žmogiškumo, nors dabartiniu laiku sunku kalbėti apie tai, kai dominuoja nužmogėjimas, kai amžinosios dvasinės vertybės liko paskutinėje vietoje. Kūrėjo mums sumanytas Gyvasis Kelias, yra Tikras, Gyvas – alternatyvos nėra ir nebus. Prisiminkime, kad Derintojas yra žmogaus patikimas kosminis kompasas, visada ir neklystamai nukreipiantis sielą link Dievo. Tik kiekvienas mes pakėlę aukšto dažnio virpesius savyje, tikėkime įveiksime tamsos ir blogio apraiškas bei gamtos stichijas, kurios pastaruoju metu žmonijai kelia nerimą ir neviltį. Gal kartais tai privers susimąstyti, kur link einama....
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2022-05-28 20:33:57



Didžiausia laimė yra neatsiejamai susieta su dvasiniu žengimu į priekį. Dvasinis augimas atneša tvirtą džiaugsmą, ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą. 1098 – 01 Pasaulis yra pilnas prarastų sielų, prarastų ne teologine prasme, bet prarastų krypties prasme. Esmė yra tokia, kad dvasioje visi žmonės lygūs, tačiau jie yra susiskirstę rasiniu,ekonominiu, politiniu, religiniu, evoliucinių kultų pagrindu ir taip toliau. Žodžiu, Dievo samprata yra mišinys. Urantijos ateitį apibūdina vienintelė religinė tiesa – Dievo Tėvystės ir visų tvarinių brolystės Evangelija, suteikta Jėzaus prieš du tūkstantmečius. Dalis Jėzaus pasekėjų ir urantų, studijuojančių Urantijos Knygą, remiasi Jėzaus mokymais ir nuoširdžiai puoselėja Gyvąjį Įtikėjimą siekdami realybės. Net ir kylančios oro srovės nepadės nė vienam paukščiui kilti, jeigu jis neišskleis savųjų sparnų - pasakyta Urantijos Knygoje. Be nuoširdaus dvasinio atsivėrimo pastangų, liksime kaip paukščiai neišskleistais sparnais. Puikiai suprantu, kodėl urantai važiuoja kelias dešimtis kilometrų į Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovės gyvąsias maldas. Tikrai jie vyksta ne pramogų vedini, o širdies traukos vedami, kad kolektyviai pagarbinti Kūrėją, stengdamiesi išlikti Tikrovės kelyje. Mano žemiška sesuo ir kiti mūsų artimieji daug meldžiasi individualiai. Manau mano ir jų maldos labai skiriasi, nes jie pripažįsta tik ritualinės bažnyčios maldas. Urantijos Knygoje yra toks teiginys – Yra tam tikras pavojus, susijęs su per dideliu individualiu meldimusi, kurį ištaiso ir kuriam kelią užkerta grupės malda, meldimasis bendruomenėje. 1001 - 02
Antrą kartą atvykusi į Gyvąją Rojaus Trejybės –AŠ ESU šventovę Kaune, būsena pajutau didelį skirtumą, tarp garbinimo skaipu ir kolektyvinio Kūrėjo garbinimo grupėje. Tai palyginau su mokinių mokymu ir ugdymu mokyklose nuotoliniu būdu bei mokymu klasėse gyvai, kai mokiniai bendrauja tarpusavyje kartu su mokytoju. Suprantu, kai kito pasirinkimo nėra, tai ačiū, Kūrėjui, ir už tai, kad turime galimybę apsijungti skaipu ir garbinti, melstis, bendrauti tarpusavyje, nenutoldami nuo Rojaus Trejybės- AŠ ESU šventovės. Po apsilankymo Kaune, dabar suprantu Vitą, kuri širdies traukos vedina su mažais vaikais dažnai atvykdavo iš Kauno į Gyvąsias Rojaus Trejybės – AŠ ESU maldas Vilniuje. Šį kartą Kaune buvau sužavėta dvasinio mokytojo Algimanto elementariai paprastu ir nuoširdžiu mokymu apie tvarką. Apsidairius savo aplinkoje, ypač didmiestyje, kur pažvelgsi, tikrai nėra tvarkos. Jeigu kiekvienas dvasinis brolis ar sesė mąstytų adekvačiai širdimi, tai tvarkytųsi savo aplinkoje, nelaukdami, kol kiemsargiai sutvarkys jų aplinką. Minties Derintojo vedini ir vykdydami Kūrėjo valią, keistųsi žmonės gerąja prasme, ir nebūtų pilni kiemai šiukšlių bei kita netvarka. Nemalonu matyti, kai šiltą dieną žmonės ištisas valandas sėdi kieme ant suoliuko nieko neveikdami, o rūkantys dar šiukšlina aplinką nuorūkomis. Žinau iš patirties, kad darbštumas ir kitų moralinių bei dvasinių vertybių ugdymas pradedamas nuo mažens. Aš visad prisimenu mokytojo Algimanto pasakymą – niekada nešvaistykite veltui laiką. Kūrėjas mus moko būti bendra kūrėjais ir gyventi bei veikti meilės motyvu visumos labui. Šie mano pastebėjimai apie žmonių aplaidumą yra ne vien miestuose, o kiek šalyje yra apleistų ir netvarkingų sodybų! Senelių ir prosenelių laikais tikrai šito nebuvo - gal vieno kito aplaidaus ar alkoholio priklausomybės paveikto šeimininko.
Šis mokytojo Algimanto mokymas apie elementarią tvarką ne be reikalo yra pasakytas. Tai mums urantams priminimas, kad viskas prasideda nuo smulkmenų. Pirmiausia privalome keisti save ir būti šviesiu pavyzdžiu kitiems. Prisiminkime Jėzaus teiginį skirtą apaštalams prieš du tūkstantmečius - Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gaubtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegul ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir, kad jie imtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje. 1570 – 03 Mes urantai, lankantys Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovę, meldžiame Kūrėjo visų mirtingųjų dvasioje nušvitimo dangiška Šviesa, kad ištirpintų dabartinę tvyrančią tamsą. Meldžiame, kad nebūtų pažeidžiama mums Kūrėjo suteikta laisva valia, kad tarp brolių sesių dvasioje išnyktų šis nežmoniškas susipriešinimas. Juk mes esame visi lygūs dvasioje Mylimi Kūrėjo vaikai. Be Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovėje puoselėjamo Gyvojo Įtikėjimo dangiškoji Šviesa dar ilgai bus uždelsta arba užges, kaip žvakė pastatyta po gaubtu, jeigu neauginsime ir nestiprinsime savo dvasinius sparnus.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2022-04-07 17:19:18



Matyti Dievą – įtikėjimu – reiškia įgauti tikrą dvasinę įžvalgą. O dvasinė įžvalga sustiprina Derintojo vadovavimą, ir visa tai galiausiai padidina Dievo sąmonę. 1574 – 04
Iš patyrimo žinome, kad maža grupelė mūsų dvasinių brolių sesių žino apie Minties Derintoją. Bažnytiniai Dievo tarnai manau dar ilgai nepripažins, šios Kūrėjo dovanos kiekvienam mirtingajam. Tikra skriauda žmogui, kai jis nežino, kad jam yra suteiktas dieviškasis dvasinis fragmentas, kad kiekvienas mirtingasis turi galimybę užmegzti dvasinį ryšį su Kūrėju. Todėl daugelis mirtingųjų gyvena iliuzinį gyvenimą, atsiriboję nuo Kūrėjo dvasinės Šviesos, Išminties, Meilės ir kitų amžinųjų dvasinių vertybių. Ne vieną pavyzdį turiu savo aplinkoje, kai materialios vertybės statomos aukščiau už amžinąsias dvasines vertybes. Kas vyksta pasaulyje šiuo metu, tokia šių dienų realybė yra nusigręžimo nuo dieviškos Tikrovės pasekmė.
Ne paslaptis, Bet retkarčiais aš mėgstu lankytis vienoje ar kitoje Vilniaus bažnyčioje ir vienumoje pagarbinti Kūrėją. Vedina vidinio silpnumo akimirkos, vakar užėjau į Teresės bažnyčią. Pagarbinusi Kūrėją, išeidama uždegiau žvakelę mintimis ir maldos prašymu, kad pagaliau Ukrainoje baigtųsi brolžudiškas karas. Suprantu, jog žvakės uždegimas, tai yra vienas iš ritualų. Negaliu paaiškinti kodėl, bet šis ritualas man dar priimtinas, ir nieko blogo tame nematau.
Išeidama iš bažnyčios vėl atkreipiau dėmesį į nukryžiuotąjį Jėzų Kristų. Tą akimirką pagalvojau, kada pagaliau Jį nukabins nuo kryžiaus, juk Jis yra prisikėlęs. Kada pagaliau suvoks ir pagarsins Jo paskelbtą Evangeliją – vienintelio visos žmonijos Dievo Tėvo Tėvystę ir visų žmonių brolystę. Meldžiu, kad tai gyvai paliestų visų mirtingųjų širdis ir baigtųsi tarpusavio susipriešinimas. Šiuo metu ypač yra susipriešinę tarpusavyje Lietuvos žmonės, netgi patys artimiausi žmonės. Mes jau neturime teisės atvirai reikšti savo nuomonės ir supratimo. Man asmeniškai ypač nepriimtinas veidmainiavimas. Kaip niekad aplinkui tiek daug melo ir apgaulės. Vardan to, kad ne susipriešinčiau su artimiausiais žmonėmis, išmokau nutylėti. Tiesą sakant,labai nelengva pritarti ar apsimetinėti. Turėjau tokį nemalonų patyrimą, kai artimas žmogus pasakė, kad susirgo covidu. Tą kartą apsimestinai paklausiau, kaip galėjote susirgti? Juk pasiskiepijote trečia sustiprinančia vakcina? Negalėjau atvirai pasakyti, ką tuomet jaučiau širdyje. Iš tikrųjų labai gaila apkvailintų žmonių, kurie nesuvokia, kad save žaloja ir nežinia, kokia bus jiems šių skiepų pasekmė....
Mokytojas nepasiūlė jokių kelių, kaip spręsti savo amžiaus ir bet kurio vėlesniojo amžiaus nereligines problemas. Jėzus norėjo išvystyti dvasinę įžvalgą į amžinąsias realybes ir skatinti iniciatyvą gyvenimo originalumui; jis rūpinosi žmogiškosios rasės išimtinai esminėmis ir nuolatinėmis dvasinėmis reikmėmis. Jis apreiškė tokį gėrį, kuris prilygsta Dievui. Jis išaukštino meilę, tiesą, grožį, ir gėrį – kaip dieviškąjį idealą ir amžinąją realybę. 1583 – 05
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2022-03-11 20:06:06



Šviesos apmąstymus pradėsiu rašyti nuo Jėzaus teiginio – Visada jūs turite suvokti bet kokio mirtingojo elgesio du požiūrius – žmogiškąjį ir dieviškąjį; materialaus kūno kelią ir dvasios kelią; laiko įvertinimą ir amžinybės požiūrį. 1577 – 01
Iš patyrimo žinau, kad šią žinią mirtingieji supranta tiesiogine prasme. Daugelis nesupranta, kad gyvenant šį materialų gyvenimą, būtina remtis dieviškąja Išmintimi ir būtina vykdyti dieviškąją valią.Bendraujant su artima dvasine sese, kaip suprantu, ji iš geros valios ir bažnytinio mokymo, man vis primena, kad reikia melstis tik už savo artimuosius žmones, nereikia melstis už svetimus. Tuomet aš jai primenu, kad nėra svetimų žmonių. Kas kartą bandau praplėsti jos supratimą, jog mes visi esame vienodai mylimi Kūrėjo vaikai, todėl negalime būti abejingi nė vieno žmogaus atžvilgiu. Būtina melstis už visos žmonijos dvasinį nušvitimą bei jų gerovę. Pavyzdžiui, kuo kaltos ukrainiečių šeimos, kai dėl politikų tamsos yra vykdomi baisūs ir nusikalstami karo veiksmai. Jau aštuoneri metai, kai kurie žmonės gyvena nerime, baimėje, šaltyje ir maisto nepritekliuje. Ką patiria jų mažyliai vaikai, vien nuo šios minties skauda širdį. Dabar, tai yra, dvidešimt pirmame amžiuje Ukrainoje realiai vyksta nusikalstamo karo baisumai ir beprasmiškos mūsų brolių sesių dvasioje žūtys, tiesiog nesuvokiama, ir nuolat kyla retorinis klausimas, kodėl? Ne toks mūsų būties tikslas šioje planetoje….Mes mirtingieji tokie laikini čia, tikslu, kad augtume ir tobulėtume dvasioje.
Ne kartą teko girdėti, kai yra pareiškiama didžiausia neapykanta žmonėms, turintiems rūkimo, alkoholizmo ir kitas priklausomybes, kurie žinoma teršia aplinką, kenčia jų artimieji, keikiamasi viešose vietose bei skleidžiamas kitoks blogis.Tokiu nepalankiu laikmečiu, manau visi mes skirtingai įveikiame baimes ir kitus sunkumus. Nesmerkiu jokias žmonių silpnybes ir niekada nesipiktinu jais. Mes nežinome žmonių įgytų priklausomybių tikrųjų motyvų.Tik viena žinau, kad daugelis jų nusigręžę nuo Kūrėjo. Todėl manau, jog svarbu pasimelsti už žmones, turinčius įvairias priklausomybes,nes esu įsitikinusi, kad jie asmeniškai nesimeldžia.. Mūsų požiūris į juos turi būti nulemtas gailestingumu, supratingumu, meile, o ne pasmerkimu. Juk jie tokie pat Kūrėjo mylimi vaikai. Šie apmąstymai kilo iš praeities prisiminimų, nes pačiai teko susidurti su šia negatyvia problema. Štai Jėzaus mokymas iš Urantijos Knygos Apreiškimo - Perteikdamas mokymą, Jėzus atkakliai vengė negatyvaus metodo; jis atsisakė reklamuoti blogį. Jis net nebuvo moralus reformatorius. Jis gerai žinojo, ir mokė savo apaštalus, kad žmonijos juslinių potraukių negalima nuslopinti nei religiniais prieštaravimais, nei įstatymų draudimais. Tas negausus jo pasmerkimų buvo didesne dalimi nukreiptas prieš pasididžiavimą, žiaurumą, priespaudą ir veidmainystę. 1582 – 03 O šių dienų realijoje negatyvaus blogio ko gero yra daugiau nei Jėzaus gyvenimo laikais mūsų planetoje. Pateiksiu Jėzaus mokymą apaštalams,o tuo pačiu mums, kaip reiktų melstis – Nevartokite tuščių kartojimų ir beprasmių frazių. Visada prisiminkite, jog Tėvas žino, ko jums reikia, net prieš tai, kada jūs paprašote jo. 1577 – 03 Dabar suprantu, kodėl man tapo nepriimtinos katalikų maldos, nes jose nuolat kartojamos tos pačios frazės ar tie patys žodžiai. Dar vienas pamokantis Jėzaus teiginys, priimtinas šių dienų žmonijai – Mano sielos broliai, jūs esate žemės indai; jums geriausia eiti poilsio, kad būtumėte pasirengę rytojaus darbui. 1578 – 01 Tai kreipinys skirtas apaštalams, o tuo pačiu patikina mus, kaip svarbu tinkamai rūpintis savo fiziniu kūnu, kaip svarbu gerai pailsėti prieš pasirengiant rytdienos darbams. Tai pamokymas dėl mūsų pačių gerovės, nes dangiškajam Tėvui nereikalingos jokios žemiškos aukos. Jam svarbiausia yra mūsų atsivėrimas, nuoširdžios maldos, skleidžiama šviesa ir vykdoma Jo valia. Urantijos Knygos Apreiškime teigiama, kad Jėzaus mokymus, kuriais išplėtė ir apšvietė žmonių protus, kad įrašytume mes savo širdyse. Apie savo bičiulius Jėzus liepė spręsti pagal jų darbus, o Tėvas danguje sprendžia pagal jų ketinimą. Tėvas žvelgia į savo vaikų širdis, ir juos teisia gailestingai sutinkamai su jų tikraisiais troškimais. Mokykimės iš Kūrėjo Gailestingumo, Supratingumo, Meilės, remdamiesi Jo Išmintimi, ir nebūkime griežtais, negailestingais ir žiauriais teisėjais, kas yra būdinga dabartinės žmonijos kai kuriems “veikėjams”.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2022-02-25 22:26:33



Yra trys spąstai, kurie vagia mūsų džiaugsmą ir ramybę; praeities gailėjimasis, nerimas dėl ateities ir nedėkingumas už dabartį – man priimtina ši Ošo išmintis. Šias tiesas supratau ir įsisavinau per savo patyrimus. Buvo laikas, kai labai grauždavausi dėl praeities savo klaidingų sprendimų ir nesėkmių. Tuomet nesupratau, kad tai vyko dėl mano nebrandaus suvokimo ir Tikrovės Kelio nepažinimo. Žinoma, skaudžių pasekmių neišvengta. Tada dar nesupratau gyvenimo teikiamų iššūkių svarbą, kurie atvedė mane į Gyvojo Įtikėjimo atradimą. Tik studijuojant Apreiškimo šaltinius, kolektyviai ar individualiai garbinant Rojaus Trejybę AŠ ESU ir per įvairius patyrimus supratau, kad gyvenimas be iššūkių nei grūdina, nei stiprina dvasinį stuburą, kad tik plauki gyvenimo pasroviui. Arba gyveni nuolatinėje baimėje ir nerime bei tenkiniesi esama padėtimi. Apreiškime Gyvoji Tyla sakoma – Mes dovanojame iššūkius – nebijokite jų. Būkite ryžtingi ir drąsūs, juos įveikdami. Jūs augate per iššūkius. Jūs esate dvasiniais kalnais – nebijokite šito kelio, ženkite juo ryžtingai, šviesėdami Manąja dvasine Šviesa savais materialiais darbais visų labui.158 - 03 Ryžtingai siekite tos Šviesos, kuri yra jūsų viduje. Susiliekite su ja, ir patys ja nušvisite – ir kitus apšviesite mano Šviesos Išmintimi. 159 – 02
Tik pasisėmę Išminties iš Kūrėjo, mes mažiau klystame, tampame pakantesni kitų atžvilgiu, supratingesni, kantresni, nuoširdesni ir mylintys. Prisimenu, jog ne kartą mums yra priminęs mokytojas Algimantas – Klystkeliai irgi turi savo kainą, tai yra degradavimas ir ėjimas prieš Kūrėją.
Pastaruoju metu buvau Birštone. Gyvenau neįprastomis aplinkybėmis, nepažįstamų žmonių aplinkoje. Bendravau su nuostabiais ir nuoširdžiais žmonėmis. Tarp daugelio sutikau ir vieną kitą bendramintį, kuriems galėjau paskleisti įgytą Šviesą iš Kūrėjo. Bendraudama su žmonėmis, stebėjau ir gilinausi, kokia jų nuostata, kuo jie gyvena, kaip jie elgiasi su kitais žmonėmis. Tarp daugelio žmonių pastebėjau, jog dalis jų apimti puikybės ir savanaudiško supratimo. Tuo pačiu turėjau galimybę įsitikinti, kiek aš esu pajėgi ir drąsi nešti Kūrėjo Šviesą bei Išmintį aplinkiniams. Supratau ir įvertinau savyje, kas man jau tampa nepriimtina – tai savanaudiškumas, netaupumas, atsainus požiūris į vertybes, tai yra - nedėkingumas Kūrėjui už visas teikiamas mums malones. Apie dvasines vertybes, manau,daugelis netgi nemąsto... Trumpam atsiribojus nuo Rojaus trejybės AŠ ESU pamaldų, tik porą žmonių sutikau, su kuriais galima buvo pakalbėti apie dievybę ir amžinąsias dvasines vertybes. Man tai buvo tarsi gryno oro gūsis, laikinai atsiribojus nuo urantų. Turiu daug naujų patyrimų, tačiau ne visi jie aktualūs, kad galėčiau dalintis forume. Džiaugiuosi ir esu dėkinga Kūrėjui už man suteiktą galimybę pabūti tarp žmonių kitoje aplinkoje, pastiprinti nualintą savo fizinio kūno būklę. Dėkoju už aptarnaujančio personalo kiekvieną sutiktą nuoširdų brolį sesę. Tiesa, nepamiršau stiprinti ir dvasinę būseną, kuri yra nemažiau svarbi už mūsų fizinį kūną. Visos permainos, kurios vyksta mūsų gyvenime, kaip suprantu, jos turi vykti. Su Kūrėju širdyje visos kliūtys ir nepasitikėjimas savimi įveikiami išmintingiau ir lengviau. Nežiūrint visų šio materialaus gyvenimo sunkumų ir negandų, mes privalome augti, stiprėti ir tobulėti dvasiškai bei nuolat vadovautis Jėzaus mokymais. Visa ši patirtis ir noras būti Jėzaus pasekėja yra tik vardan kitų mūsų brolių sesių nušvitimo. Džiaugiuosi, kad mano troškimas stiprėja gyventi Jo Meilėje, Ramybėje, Išmintyje, Šviesoje ir šias Amžinąsias Vertybes skleisti kitiems.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2022-02-18 22:13:54



Mielieji.

Niekada negalvojau, kad rasyti ar ne rasyti i foruma didelis gi cia dalykas. Nesvarbu, kad girdi mokymuose ir is tisai primenama- rasykite, rasykite i forumas, tai jusu augimas.
Viska suprantu ir pritariu tuo savo protu, bet padaryti tikrai nelengva. Kaip ir daugybe kitu dalyku. Pripazysti, supranti o patyrimu negali paliudyti.
Tad visiems kam idomu visuomet dalinuosi ziniomis, kurias pati jau pritaikiau ir patyriu. Pokalbis tampa toks tikras, nuosirdus ir besiklausanciam nenusibosta.

Ir si vaizdini brandinau ir nesiau, kaip ta paty sunkiausia nesuli. Gerai, kad tik nubudus ryte irasiau i diktofona.
Rasyti ir destyti mintis tikrai labai sunku.
Bet noriu pasakyti, kai tai padariau uzliejo toks pasitykejimas savimi ir Kureju.
KUREJAS PRIPILDE MANE TOKIA GYVIBINGA ENERGIJA IR PUIKIA NUOTAIKA, KAD VISA DIENA TIESIOG SVYCIU!
Stai ka reiskia tos idetos pastangos!
Dziugu gauti vel ta puiku sustiprinima.
Kuo daugiau stipreju, tuo daugiau esu naudinga visumos labui.

Aciu tau Vita uz palaikyma, aciu jums visiema Urantams, kur jus be butumete, visus jauciu, girdziu ir jauciuosi, kad visus ir pazystu.
Aciu uz geru virpesiu jura gaunama is jusu ir
ROJAUS TREJYBES AS ESU!

Su meile Laima.

LaimaJAV
2022-02-11 02:04:22



Miela Laima, ačiū tau labai, kad pasidalinai savo įspūdingu, matytu vaizdiniu. Tau suteiktas vaizdinys aiškiai atskleidžia Tikrovę – kaip rūpestingai Kūrėjas pasirūpina vaikais, kurie eina Gyvuoju Keliu, kad būtų apsaugoti nuo tokių milžiniškų, aplinkos griuvimo pasekmių, kad nebūtų prarasta tai, iš kur dabar ir sklinda šviesa – iš urantų. O ir koks tavo pačios indėlis, parodytas vaizdinyje – kreipimusi į Kūrėją, sustabdyti tą laviną chaoso.. Niekas nevyksta šiaip sau – tai ir tavo matytas ir su mumis pasidalintas vaizdinys, turi gilią Prasmę. Dar kartą tau ačiū.

Telydi tave Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2022-02-10 22:25:14



GAVAU DOVANU- VIZIJA IS KUREJO

Einu gyvuoju keliu.
Suklumpu- Kurejas pakelia!
Palinkstu- Kurejas istiesina!
Pasijuntu blogiau-Kurejas gydo!
Jis mano Gydytojas ir gyvybes Draudejas!
Jokio, gyvybes ar sveikatos draudimo nereikia.
Taip svelniai, svelniai kviecia pas save susildydamas susalusia, ramindamas ir myledamas Visa Sirdimi, kaip MYLI VISA KURINIJA!
Kai sustoju del savo vaikisko neismanymo, siuncia sustiprinimus. Stiprina ir kalba per mokymus tokia suprantama kalba, kad kartais net kvapa uzgniauzia. Ne viena karta net ir vaizdiniais stiprino.
Vienu is ju noriu pasidalinti.
Kai gaunu vaizdinius daznai sugryztu vel ir vel i ta pacia vieta. Pries daug metu nusipirkome buta mieste. Tuo metu buvo statomi daugiaauksciai namai ir kuriamas naujas miesto rajonas.

Si vaizdini maciau visiskai pries atsikeldama ryte. Busena tokia, kai jau pradedi busti, bet dar lyg ir miegi, bet junti aplinka kurioje esi.
Ateinu pas draugus i svecius, kuriu visiskai nepazystu. I einu i duagiaaukscio namo laiptine. Ji tokia visa isdazyta tamsiomis spalvomis, aptrinta, aprasyneta, isbraizyta, niuri. Laiptai iskreiptos statybos su iskraipytais laiptu pasisukimais. Ten kur reikia laiptu nera, turi perlipti tik per laiptu tureklus. Vaizdas tikrai nemalonus, slegiantis.
Kambaryje daug zmoniu, visi juda, kazka veikia. Aplanko mintis- tai kokie zmones gyvena tokiame name, kad patys nesusitvarko to iejimo i nama ir pacios laiptines. Tai kokie jie patys? Sirdyje zinojimas-kokioje aplinkoje gyvena, tokie ir zmones.
Tame kambaryje likome as ir anukas. Pradejau valyti viena savo apleista stalciu. Stalciuje sudeta daugybe siulu, siuleliu, kaspineliu, siuvamu adatu, adatu ismeigtu i siulus. Daugybe visokiu saguciu, smeigtuku. Visas toks apjauktas stalcius. Abu su mano anukeliu pradejome valyti, viska graziai delioti. Beveik viska sutvarkeme. Prisiminiau, kad turiu eiti i kazkoki susitikima. Vel iseinu is buto i ta sunkia spalvomis slegiancia laiptine.
Stoviu kazkur dideliame mieste. Didziuliai naujos statybos labai auksti namai sustatyti vienas prie kito ir dar vis statomi. Dairausi aplink ir matau namai pastatyti tik dar neirengti iki galo. Kai kur stovi tik namo plytinis karkasas.

Manes niekada nezavejo daugiaauksciu namu statybos ir visa ta nesvari rutina.

Ruosiuosi eiti kazkur, bet kartu esu stabdoma.
Ziuriu pradejo visi tie namai griuti, krypti i sonus, byreti, smigti i zeme, nes nekokybiskai pastatyti. Pakrypus labai aukstiems namams matau ta klaidinga statyba, kad net pamatu nera. Namai tarsi priklijuoti prie zemes, vejui paputus gali net nugriuti.
Aplinkui matau zmones, kuriu nebuvo labai daug, bet visi bando issigelbeti, bega kazkur, eina.
Atsirado daug sniego.
Viduryje tu griuvanciu namu atsirado erdve ir tokia apvali iduba. Visi zmones pradejo eiti link tos erdves su iduba, kad nesuzeistu tie griuvantys namai, kad issigelbetu. Nebuvo daug zmoniu.
Staiga ta pati iduba pradejo kilnotis is apacios, subuoti, tarsi drebeti.
O as stebiu viska.
Pasuku galva i desine puse ir ziuriu- tokio nuostabaus grozio nauji namai sustatyti. Atsistoju visu ugiu, istiesiu rankas i abi pusias ir sakau- Stai musu naujas gyvenimas! Pasisukau eiti i ta nauju namu puse. Su manimi ejo zmoniu. Einu ir matau kaip ir tie nauji namai pradejo griuti.
Manyje nebuvo jokios baimes.
Einu drasiai saugodamasi ir kitus bandau apsaugoti. Prasidejo tokia didele vandes tekme, kaip potvinis visur apsemdamas aplinka. O as uzlipau ant aukstos vietos, tarsi kalnas butu. Gal net nekalnas, o toks zemes pakylejimas ten ir namas buvo. Su manimi kartu buvo mano sunus, anukas ir dar keliata man nezinomu zmoniu.
Gyliai ikvepiau ir galvoju va cia tai tikrai mes busime saugus.
Ir staiga eme plusti didziule, didziule skaidraus vandes banga. Tokia didele, kaip cunami. Neispasakyto aukscio, net nesugebu pasakyti to dydzio, nezemiskas vaizdas. Zinau, kad si banga viska uzlies, sunaikins aplinkui. Issigelbejimo nera.
As atsistojau taip tiesiai i ta vandens bangos griuti, zinau uz names stovi nemaza zmoniu grupe, istiesiau savo rankas delnais i isore isskleisdama ranku pirstus taip kaip stabdyciau ta vandeni.
Rankomis iskeltomis bandau kreiptis i Kureja!
Ir vel kreipuosi i Kureja, bet tas triuksmas to vandens, tos visos griuties neleidzia kreiptis tais iprastais kasdieniais kreipiniais.
Bet tas gyvas zinojimas, kad as esu su Kureju, kad Jis manyje taip stiprino, uzpilde tokia be jokios baimes drasa. Zinau, kad esu apsaugota ir visi kas su manimi yra apsaugoti.
Buvo toks tikras ir tvirtas vidinis pasitykejimas Kureju!
As ziuriu atsimerkusi i ta didziule potvinio banga. Ji gal net aukstesne nei dvylikos austu namo pastatas. Vanduo toks kunkuliuojantis, virstantis i baltus purslus, viska tuoj tuoj panardins po vandeniu ir paskandins viska nuplaudamas ir sumaisydamas su griuvesiais.
Ir vel bandau kreiptis i Kureja!
Staiga eme darytis aplik mane ir ta griupele zmoniu toks vakumas, kaip permatomas gaubtas tarsi stiklo kupulas. Visi mes likome po tuo gaubtu.
As vis stoviu rankas iskelusi ir jauciu is ranku einancia apsaugos energija . Pro to gaubto stikla matau ta viska naikinati ir griaunati potvini.
Garsiai pagaliau pavyko istarti-
KUREJAU! KUREJAU! TIK SU KUREJU!
Pro ta apsaugos gaubta matau, kad viskas aprimo.
Pasijutau labai isekusi. Jauciu kaip atidaviau visa energija stabdydama ta vandens lavina. Atidaviau energija ir tai musu visu apsaugai po tuo gaubtu.
Pasijutau, kad guliu issekusi ant zeme. Neturiu jegu net ranku ar koju pakelti. Kazkas nori man padeti, klausia kazko. O as tik galiu pasakyti, kad veliau, veliau duokite laiko tuoj atsigausiu.
Pasuku galva ir matau suletinta veiksma.
Tame apsaugos kupule liko tik keliatas zmoniu. Vyru, moteru vaikstanciu kaip suletintame filme. Vaiku nemaciau. Jie visi tokie mieguisti, pasimete vaiksto, dairosi
O as guledama matau uz to kupulo tokie diziuliai visi sugriauti pastatai. Tokie dideli zmones visi guli iskraipyti, sumaigyti, vienas ant kito be gyvybes zenku. Tokia diziule gausa to haoso.
O as garsiai sakau- Kokie dideli zmones! Kokie dideli pastatai! Kokie dideli zmones!
Tuo paciu metu mintis uzlieja-
VA TA ZMONIU DIDYBE VISKA IR SUGRIOVE!!!

Tie islike keliatas broliu ir sesiu vaikstome, dairomes. Zeme nelygi su daubomis ir pelketomis vietomi. Tapo labai tylu, tylu.
Einu, dairausi, o kojos pradeda grimsti i kazkokia slapia, purvina maza pelke.
Gyvu vidiniu zinojimu vel kartoju ir keliu rankas i KUREJA ir tik i KUREJA! Tuoj pat iskelia mane virs tu nesvarumu ir nelygumu.
Ir vel ir vel garsiai ne be sakau, o jau saukiu-
TIK SU KUREJU! TIK SU KUREJU! TIK SU KUREJU!

Prie manes prieina keliata pagyvenusiu motereliu. Ziuri i mane, matau nesupranta kas tas KUREJAS.
Pradejau joms visoms sakyti jau prisipildziusi tos gyvibingos energijo, kad jums yra is senu laiku zinomas tik DIEVAS.
Dievas tai siauras apibudinimas. Jis neapima visumos.

O KUREJAS YRA VISA KA APIMANTIS!
KUREJAS YRA VISA KA SUKURIAS IR TEBEKURIANTIS!
KUREJAS YRA PLACIAJA PRASME KUREJAS! JIS KURIANTIS VISA KURINIJA! TIK SU KUREJU IMANOMA ISLIKTI, ISGYVENTI BET KOKIOJE APLINKOJE, ISTVERTI VISUS ISBANDYMUS!
Tiems islikusiems daugiau nieko tokio nebesakiau, nes pamaciau ju pasimetusius zvilgsnius. Sirdyje uzpludo tok diziulis troskimas jiems visiems padeti, pagelbeti, apkabinti, apsaugoti.
Nebuvo jokios baimes manyje.
Tu metu nemaciau savo artimuju, sunaus ir anuko, po tuo apsaugos gaubtu, bet zinau jie yra. Jie kreipiasi i KUREJA!
O as mintyse vis kartojau ta viena vieninteli kreipini -KUREJAS!
Su garsu lupose- KUREJAS -buvau pazadinta.

Kaip svarbu mums visiems islikti gyvame rysyje su KUREJU, kad galetume mes patys augti ir kartu mazeti issilaisvinat is tos puikybes, kad taptume puikiais mokytojais ir vedliais.
Labai sunku deti pastangas. Atsiranda visokiu pasiteisinimu, bet kaip smagu ir dziugu prisipildyti tos palaimos, kai uz pastangas uzlieja gyvibinga energija ir meile is KUREJO!
Kai pajunti nors akimirkai vel ir vel ta
ROJAUS TREJYBES AS ESU APKABINIMA!

Su diziulia meile is sirdies, Laima.

LaimaJAV
2022-02-10 10:05:47



Manau kartojuosi ir labai apgailestauju, kad komunikavimo, bendravimo ir kiti socialiniai ryšiai dabar dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra labai apriboti. Todėl kiekviena išvyka ar bet koks susitikimas įgavo visai kitą prasmę ir labiau yra vertinamas.
Praeitą šeštadienį su urantais ir dvasiniu mokytoju Algimantu buvome susitikę Žasliuose. Šiuo susitikimu ir prasmingai praleistu laiku esu labai patenkinta. Buvo malonu vėl matyti urantus bendraminčius – Violetą, Liną, Vitą su Karoliną, Leonidą, Gražiną ir dvasinį mokytoją Algimantą bei kolektyviai pagarbinti Kūrėją su urantais prisijungusiais per skaipą. Čia lankėmės pirmą kartą. Tad tuo pačiu pasivaikščiojome po Žaslių miestelį, kurį supa du ežerai. Pasak Lino, Žasliai dar vadinami antraisiais Trakais. Po ilgesnio laiko gyvai pabendrauti su urantais buvo tikra atgaiva, nes kitų galimybių nebėra, tik ryšio priemonių pagalba. Labai dažnai pasigendu gyvo bendravimo, nes artimieji ar pažįstamieji taip pat arba labai užsiėmę, arba iš baimės yra atsiriboję nuo visko. Lankantis mieste ar važiuojant visuomeniniu transportu, matau vien susirūpinusius ar liūdnus žmonių veidus. Per TV reikalauja demonstruoti šypseną, kai yra reklamuojama dantų pasta. Kokios šypsenos! Jokių šypsenų nematyti, kai žmonės kaukes užsimovę ant veidų. Tiesa, valdantieji dar reikalauja nešioti respiratorius, vietoje to, kad galutinai panaikintų tas įkyrėjusias kaukes, kurios jokios apsauginės funkcijos neatlieka, tik apsunkina kvėpavimą. Didžioje Britanijoje kaukės jau yra tik rekomendacinio pobūdžio, jokios prievartos nebėra. Šiandieną apsilankius batų remonto ateljė, man meistras pasiguodė, kad nebėra darbo, o ištekliai – elektra pabrango, ryšium su tuo jie sutrumpino darbo valandas. Žaliavos taip pat nebegauna, nes anksčiau ją gaudavo iš Kinijos. Žodžiu, daugeliui žmonių vien sunkumai, nepriteklius ir problemos. Tiesą pasakius, visiems atsibodo tie nepamatuoti iššūkiai, kurie jau tampa nepakeliami. Nežinia, kiek dar bus bandoma žmonių kantrybė? Tik atsidavus visa savo dvasine asmenybe, įmanoma bus įveikti visus nepalankius iššūkius bei nesąmoningai valdančiųjų priimtus įsakymus – teigiu tai remdamasi Urantijos Knyga. Žemo dažnio virpesių pasireiškimas žlugdo mus kasdieną, žlugdo ypač jaunus nebrandžius žmones, vaikus. Taigi, grįžkime prie įtikėjimo. Tikiu, kad Kūrėjo Šviesa nugalės tvyrančią tamsą, ir tik nuo žmonijos gyvojo dvasinio pabudimo tai priklausys.
Urantijos Knygoje pasakyta – Tikėjimas gali nesugebėti pasipriešinti abejonei ir atsispirti baimei, bet įtikėjimas yra tiek teigiamas, tiek ir gyvas. 1125 – 02 Vakar vienai dvasinei sesei stengiausi paaiškinti, kuo tikėjimas skiriasi nuo Gyvojo Įtikėjimo. Tiesą sakant, jai per sunku dar tai suprasti, bet pradžia yra. Manau ji žino mano tvirtą Gyvojo Įtikėjimo pasirinkimą, kurį pasirinkau niekieno neįpareigota ir laisva valia.
Urantijos Knygoje yra šis įtikinantis teiginys – Tikrųjų vertybių standarto reikia ieškoti dvasiniame pasaulyje ir amžinosios tikrovės dieviškuose lygiuose. Kylantysis mirtingasis visas žemesnes ir materialias normas turi suvokti kaip laikinas, dalines ir menkesnio lygio. 1457 - 01. Ir tai tikra tiesa, teigiu iš savo giluminio suvokimo ir ilgamečio patyrimo.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2022-01-19 21:34:56




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal