Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU

Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,

Su meile,

Laima
2012-07-01 22:54:07

Komentarai

Įsivaizduokite mokyklą, kur mokytojas moko ką tik atėjusius vaikus pažinti raides, jas užrašyti. Liepia rašyti nuo linijos iki linijos, gražiai pasvirusias. Vaikas stengiasi, gal ir gavosi kažkas panašaus į 'a', tik kad per pusę puslapio. Ateina mokytojas ir vaiką bara, kad ne taip parašė, neklausė mokymų. Bet rankutė vaiko dar neįgudusi, o mokytojas, norėdamas tobulo ir greito rezutato, vaiko mokymosi kelią tik pailgino...
Dabar įsivaizduokite kitą mokyklą, kur moko Mokytojas. Kuris pastebi kiekvieną pastangą, pagiria ir džiūgauja kartu su vaiku. Per didelė raidė gavosi? Bet jau raidė! Jau vaikas pasistengė! Ir taip Mokytojas sustiprina vaiko norą mokytis, stengtis, tobulėti. Pastebėdamas šviesos grūdą ir pasirinkdamas neakcentuoti nė vieno dalyko, kuris kol kas nepavyko. Pasitikėdamas, kad pajutęs džiaugsmą, vaikas savo noru bandys tobulėti pats.

Tokia buvo mano anksčiau aprašyto patyrimo esmė. Kūrėjo meilė yra Mokytojas, o aš esu tas mokinys, kuriam vienas raideles parašyti jau pavyksta pusėtinai, o kitoms išmokti reikia laiko. Aš mokausi su meile ir atlaidumu sau, tokią pat meilę ir atlaidumą stengdamasi skleisti visiems aplinkiniams.

Vita, mano pasidalinimas šviesos patyrimais jūsų buvo neišjaustas ir nesuprastas. Jūs pasirinkote man parodyti, kokia kreiva mano 'a', o aš jus raginu žvelgti giliau. Geriausias mokytojas yra tas, kuris visą gyvenimą mokosi iš savo mokinių.

Testiprina Kūrėjas šią šventovę, tegul tampa ji Gyvenimo Mokykla, į kurią žmonės plūs su džiaugsmu, žinodami, kad kiekvienas jų netvirtas žingsnelis čia bus pastebėtas ir sustiprintas, o jis pats bus tuo pačiu ir mokinys, ir mokytojas. Tegul apjungia mūsų širdis bendrystė ir nuolankumas.
Su Kūrėjo meile,
Inga

Inga
2020-10-29 10:02:42



Miela Inga, tu visiškai teisi – niekas mūsų, urantų, niekada neskubino rinktis Gyvąjį Kelią. Kiekvienas atėjome savo laisva valia ir niekieno neverčiami. Toks kiekvieno kelias – laisva valia rinktis kaip jis nori gyventi – su Kūrėju ar be Jo.
Tačiau – kaip gi žmogus, neskirdamas dėmesio Šviesos Šaltiniui ir Centrui, gali būti Šviesos skleidėjas?! Kaip tu gali mylėti, nežinodamas kas yra Meilės Šaltinis?! Kaip tu gali gyventi išmintingai – nepažinodamas Išminties Šaltinio?!

Tu rašai – Ir aš kuo toliau, tuo labiau pradėjau pastebėti, koks nuostabus jausmas apima, kai sąmoningai sustiprini tokį pastebėtą šviesos pasireiškimą - tereikia kartu su žmogumi pasidžiaugti, kaip nuostabiai jam sekasi vienoje ar kitoje sferoje. – Šviesos pasireiškimas yra tada, kada tu gyveni – Visumos Labui. Gyventi sau ar savo biologinės šeimos labui ir džiaugtis, kad tau sekasi tai ne tas pats kaip savąjį žvilgsnį kreipti – visų labui. Ir tu niekada to nebūsi pajėgus padaryti be atrasto Kūrėjo savo viduje, nes paprasčiausiai – nepajėgsi. Tai – Dvasinis Kelias, ne materialus. Tai – Tikrovės Kelias ir jis tikras iššūkis gyvuliniam protui, kuris taip, džiūgauja. Bet džiugesys – tai yra emocija – laikina emocija, po kurios seks liūdesys, nes emocija tai nėra tas – Gyvas Turinys – o štai Ramybę ir Palaimą tu tegali gauti tik iš Ramybės ir Palaimos Šaltinio.
Taip, kiekvienas mes esame asmenybė, bet ne šiaip asmenybė, o – dieviškoji dvasinė asmenybė. Kūrėjas mums padovanojo tą nuostabią dovaną, bet ne pramogavimui, o Prasmingam gyvenimui gyventi drauge su Juo. Ir būtent šitokios Šviesos atskleidimas dvasios broliui ar seseriai yra gailestingumo parodymas, priešingai nei džiūgavimas drauge su juo – tai yra gailestis, ne daugiau.
Ir kaip gi tu gali nematyti ydų aplinkoje, kai jos vešėte veši tiesiog visose sferose, ir būtent dėl to, kad asmenybės tapatybės pasireiškimas nėra gailestingumo kupinas, nes nėra atrastas Kūrėjas savo viduje. Pagalba kurią tu gali suteikti savo dvasios broliui ar seseriai yra viena – padėti jam ar jai atrasti Tikruosius Tėvus, bet pirma tu pats turi Juos atrasti.
Todėl ir Šviesos negali būti tol, kol neatras mirtingasis Kūrėjo. Tiesiog negali. Ir tai nėra tušti žodžiai.

Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2020-10-26 22:28:58



Noriu pasidalinti nuostabiais savo pastarojo laikotarpio patyrimais, kuriuos ėmiau labai aiškiai matyti ir suvokti.
Dažnai net ir šioje svetainėje akcentas nukreipiamas į tai, kokie mes nutolę nuo Kūrėjo, kokioj gilioj duobėj esame, kiek daug žmonių pasaulyje ne gyvena, o egzistuoja neatradę Kūrėjo savo viduje.
O aš šiuo metu išgyvenu labai priešingą tam patyrimą. Kiekviename žingsnyje pradėjau pastebėti dieviškumo apraiškas žmonėse. Kiek daug žmonių bunda, kokią didžiulę šviesą jie neša savyje. Kiekvienas! Kiekvienas turi savyje didžiulės šviesos, kuri randa būdą, vietą ir laiką pasireikšti. Net jei žmogus niekada negirdėjo apie Urantiją, net jei nesimeldžia, net jei sąmoningai neskiria savo dėmesio Šaltiniu ir Centrui. Net ir tokiomis aplinkybėmis jų gyvenimuose yra tokių sferų, kuriose jie šviečia dieviška šviesa - va kokia stipri ta šviesa yra. Ir aš kuo toliau, tuo labiau pradėjau pastebėti, koks nuostabus jausmas apima, kai sąmoningai sustiprini tokį pastebėtą šviesos pasireiškimą - tereikia kartu su žmogumi pasidžiaugti, kaip nuostabiai jam sekasi vienoje ar kitoje sferoje.
Mes visada galime rinktis. Galime rinktis pastebėti, kad 99 sferose iš šimto žmogus klaidžioja, nes neatrado Kūrėjo savo viduje. O galime pastebėti, kaip nuostabiai jam sekasi toje vienoje srityje, kartu su juo džiaugtis ir auginti šitą šviesą. Kūrėją atras kiekvienas. Savo laiku. Kaip ir mes, esantys šiame forume, kiekvienas jį atradome tada, kada tam pribrendome. Ir niekas mūsų neskubino. Kūrėjas visada kantriai buvo šalia.

Taip ir mes kiekvienas būkime kantrūs kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pastebėkime ne ydas, o šviesos grūdus. Puoselėkime juos ir laistykime savo dėmesiu, pasitikėdami, kad jie sudygs savo laiku.

Inga
2020-10-25 08:43:20



Prasidėjus šitam, dirbtinai sukurtam, karantinui ant vieno žemės ploto mieste, kuris jau buvo pradėtas ruošti statybai, atsirado tvora, kuri buvo sukalta iš spaustos medienos ir nudažyta tamsia spalva. Atrodė kaip mokyklinė lenta, o kažkas ją ir panaudojo tam užrašydamas ant jos savo mintį, pagal savo protą. Užrašas skelbė: '' Jėzus saviizoliacijoje '' Man tuoj mintyse pradėjo rašytis užrašas, kuris būtų labai tikęs
: tai tu, žmogau, esi izoliavęs save nuo Jėzaus, kaip ir nuo pačio Kūrėjo, kurį Jėzus mums atnešė mylinčio Tėvo vardu. Pradėjo knibždėti mintis, kad reikia susirasti kreidos gabalėlį ir parašyti šalia. TAI TU IZOLIAVAIS NUO JĖZAUS! Nors toks kreivazojimas ant miesto sienų, manau, yra priskiriamas prie smulkaus chuliganizmo. To nepadariau, bet kartą per savaitę važiuodama pro šalį vis mačiau tą užrašą ir galvojau, kiek žmonių pamąstė taip kaip aš. Juk daug jaunų ir labai jaunų žmonių suprato tik kaip lėkštą juokelį. Visatos Kūrėjas slepiasi nuo žmogaus - kokia kvailystė turėjo būti to žmogaus viduje. Daug žmonių per organizuotos religijos mokymus ir turi tokį supratimą arba neturi jokio. Tada eina pas kunigą, kuris nieko nežino, visiškai nieko savo patyrimu, tik sauso supratimo iš gerai atidirbo ir melagingo mokymo per klaidingas knygas, skelbia savo vidumi nepatirtas, jų supratimu, tiesas - jos kreivos, sausos ir labai skausmingos visiems. Virusas ir griebs tuos, kurie saviizoliuojasi ir bijo. Virusas labai mėgsta tik tuos, kurie bijo, yra pikti, pavydus - šita 'puokštė' turi pavadinimą - žemi virpesiai. Karūna labai protinga ir suras visus, kurie liks toje sąmonėje - pamažu valydama planetą. Kūno išsaugoti mes negalime vis tiek, bet daug iškeliaus per anksti.

Rita
2020-10-25 07:59:59



Mano biologinei dukrai Viktorijai labai trokštant turėti namuose draugą, mūsų namuose apsigyveno papūgėlė – banguotoji papūgėlė – Kivis. Tokį vardą jam davė Viktorija ir tai dabar jos numylėtas paukštelis, kuris dar jaunutis, apie pusės metų amžiaus. Tas paukštelis ramus, manėme, kad savuoju čiulbesiu mums čiulbės kone ištisai, bet jis gi čiulbėti vos pabudęs neskuba, apie save primena tik tada, kai jau pajaučia-pamato, kad Viktorija pabudo, mat jis gyvena jos kambaryje. Kartu pasidžiaugiame, kad protingas ir labai supratingas mūsų naujasis šeimos narys.
Kaip mane pralinksmino jis vieną rytą. Pas Viktoriją kambaryje tvarkiausi, garsiai įjungiau diktofoną, klausiausi gyvųjų pamaldų įrašo. Papūgėlė atsiliepė į virpesius sklindančius iš įrašo, skleisdama labai malonius garsus. Tai nebuvo čiulbėjimas, bet malonus toks kaip burkavimas. Jis taip melodingai, švelniai leisdamas tuos garsus tarsi susiliejo su garbinimu. Tada aš išjungiau diktofoną ir papūgėlė iškart nutilo, įjungiau – ji vėl atsiliepė tuo švelniu burkavimu. Buvo taip malonu klausyti ir žinoti, kad tai virpesių poveikis, kad šita papūgėlė jausdama meilės virpesius į juos atitinkamai ir reaguoja. O štai kada mes įjungiame muziką, ir nors tai nėra kažkokia tranki muzika, bet vis tiek, be Kūrėjo kurta muzika, Kivis taip pat atsiliepia čiulbėjimu ir tuojau pat, bet tai būna skardus čiulbėjimas, kitoks, ne toks švelnus.
Kada mes pirkome papūgėlę, pardavėja mus įspėjo – Jam reikia bendravimo, jis negali būti ilgai vienas, nes susirgs depresija, o kada būna namuose vis tik vienas, nes juk vis tiek išeinat į darbus, vaikai į mokyklą, jam pakabinkite veidrodėlį – yra specialūs pakabinami, kad jis matytų atvaizde draugą ir su juo jis bendraudamas nesijaus vienišas.
Štai, negerai ilgam palikti paukštelį vieną, liūdna jam – o kam gerai? Kas nori būti atskirtas, pamirštas ir vienišas? Niekas nenori. Ir žmogus nėra skurtas gyventi vienumoje.

Sunkumai, sielvartas, nusivylimas, ir pralaimėjimas yra skausmingesni ir labiau nuliūdina, kada patiriami vienatvėje. Bendravimas nepaverčia blogio teisumu, bet jis tikrai dideliu laipsniu padeda tą maudulį sumažinti. Jūsų Mokytojas pasakė, “Laimingi yra tie, kurie gedi” – jeigu šalia yra draugas, kad paguostų. Tikrai suteikia jėgų žinojimas, kad tu gyveni kitų gerovei, ir kad lygiai taip ir kiti gyvena tavo gerovei ir vystymuisi. Žmogus izoliacijoje suglemba. 1776-04-03

Jėgų suteikia žinojimas, kad tu gyveni kitų gerovei, kad kiti gyvena tavo gerovei – argi čia ne atsakymas kodėl mes turim karantiną vėl artėjantį, kodėl saviizoliacija tapo tarsi savaime suprantamas veiksmas, kodėl kiekvieno taip besiblaškantis vidus vis nerandantis į ką atsiremti – džiaugsmu pasidalinti, skausmu pasiguosti – vis labiau ir labiau savyje užsidaro. Juk tai yra jau pasekmė to, kad dar vaikystėje nebuvo sukaupta imlumo Tiesai ir Meilei, Šviesai ir Gėriui, nebuvo mokoma atrasti Meilės Šaltinį savajame viduje. Tai ir užaugama liūdnu savanaudžiu, kuris kuo toliau tuo labiau Šviesą pamina net neateinant tokiai minčiai išviso, kad galiu gi aš gyventi kitų gerovei.
Būti nuoširdžiu nebemadinga, nenaudinga, maža to – per sunku. Štai dar ir todėl gyvam tarpusavio bendravimui kelias uždarytas, taip žmonių niekas nebevienija tik kalbos apie materialų gyvenimą, kuris išsunkia ir atbukina protą, kaip gerai kai nereikia nieko daryti tik spaudyti mygtukus.


Mano biologinės dukros Kotrynos, pirmos klasės mokytoja, ypač daug dėmesio skiria – dailyraščiui. Taip, taip, dailyraščiui – negaliu atsigrožėti kaip vaikai sąsiuviniuose raito raideles ir vos menkiausiam nukrypimui – raidė mokytojos ištaisoma ir vėl rašyti prašoma taip, kaip turi būti parašyta. Nuostabi pamoka, kuria sėjamas pamatas tolimesniam vaiko augimui. Kaip tu pamilsi knygą, skaitymą, rašymą nesimokydamas dailaus rašymo? Manau nesimokyti dailyraščio pirmoko suole, tai atimti iš vaiko galimybę augti. O juk tai mano pirma sutikta mokytoja, kuri pasakė, kad pas ją rašymas nebus praleistas pro akis, kitos gi mokytojos nebekreipia dėmesio kaip rašo mokinys – svarbu be klaidų, sako. Dabar viskas kompiuterizuota. Tačiau būtent iš tos pirmosios grandies – dailyraščio, seks kita grandis – noras rašyti be klaidų, gerai skaityti ir t.t., o ne atvirkščiai.
Kaip to jauno medelio, kurio vaikystėje nulaužus šakelę, jis jau niekada neužaugs toks, kad pavirstų į dailų, tvirtą, sveiką medį. Medį tokį, kuris savosiomis galingomis šakomis užstos silpnesnį medelį, nes jis bus stiprus ir nesužalotas, dėl to galintis padėti kitam.
Štai, koks pamatas, toks ir tolimesnis vystymasis. Vaikystė tik skamba – nerūpestinga vaikystė – bet tai tik skambesys, nes jos šaknys daug gilesnės nei kad manoma jas esant.

Kiek dar prireiks laiko, kol žmogus supras – tai aš save izoliavau nuo Kūrėjo, tai mano širdis uždara Gyvai Šviesai ir Meilei – tai aš, nesantis atskira kūrinijos dalelė, bet sudarydamas visumą, savaisiais veiksmais sukūriau izoliaciją kurią dabar jau ne tik viduje, bet net ir materialiai patiria kiekvienas pasaulio mirtingasis.

Bet kokia draugystė, bet koks bendravimas, bendradarbiavimas – brolystė, ji savo tyrumu įmanoma tik tada, kada gimsta iš Tyrumos Šaltinio. Tik tokia draugystė bus iš savęs užpildanti, nes mylinti, Kūrėjo Meile, to Gyvo Pamato.

Todėl nėra jokio kito kelio Gyventi Gyvą Gyvenimą, gyventi Visumos labui brolystėje, jaustis Visumos dalimi, gyventi Prasmingai, kol nebus realiai patirta Algimanto Evangelijos Gyvoji Šviesa kiekvieno Širdyje – Kūrėjas yra Gyvas, kiekvieno viduje ir Jį gali atrasti kiekvienas.

Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2020-10-24 01:09:04



Tai, kas nežinoma - puikiausia dirva apgaulei. Tereikia išgirsti pasakojimą apie kokį nors keistą reiškinį, ir mes juo patikime; tokie pasakojimai griauna įprastą logiką, ir mes negalime jų paneigti. Mirtingieji niekuo taip tvirtai netiki, kaip tuo, ką jie mažiausiai žino. Visa, kas mūsų protu nesuvokiama, mums atrodo siaubinga ir chaotiška. O kad tai mes sujaukiame patys dėl neišmanymo ar savanaudiškumo, šito nesuprantame ar nenorime suprasti. Yra pasakyta: šiaip žmogus labai neprotingas, jis nesugeba sukurti net mažiausio vabalėlio, o dievų sukuria dešimtis ir kiekvienas dievas turi savo kraštą: vienam meldžiasi rytuose, kitam – vakaruose. Vienas Išminčius yra pasakęs: kad melas - vergo dalia, o laisviems žmonėms dera kalbėti gryną tiesą. Ypač pastaruoju metu labai dažnai mes susiduriame su melu ir apgaule. Man asmeniškai melas visai nepriimtinas ir mano supratimu, yra viena bjauriausių žmogaus charakterio ydų. Kieno sąžinė nejautri tiesai, to sąžinė nejautri ir melui. Kaukės taip pat turi daug netikrumo bei apgaulės atspalvių: vidinė kaukė - tai veidmainystė, vagys ir teroristai taip pat maskuojasi kaukėmis, šventinės kaukės skirtos pramogai, kad neatpažintų, o dabartinės kaukės – vargu ar atlieka apsauginę funkciją, kuri daugeliui kelia abejonę, tačiau, kad apsunkina mums bendravimą, visiems suprantama. Tuo asmeniškai įsitikinau pati, nes patyrimas yra pats didžiausias mokytojas visur ir mūsų pasaulyje taip pat. Paveldėto proto vedini, jeigu buvome auklėjami be Kūrėjo širdyje, dėl tamsos ar nesupratimo, mes pridarome begalę apgailėtinų klaidų pakenkdami sau ir kitiems. To net nesuvokdami ir nesuprasdami, kad kasame duobę sau ir kitiems, iš kurios ateityje kažkaip turėsime išsikapstyti, o kai kurie gali ir neišsikapstyti. Kai atsigręžiu į praeitį, prisimenu ir mano kelyje taip pat būta “slidžių takelių”. Tik dabar suprantu, kad visada turėjau pagalbą bei apsaugą iš aukščiau. Galbūt todėl taip ilgai ir kantriai ieškojau kažko tikro, kažko dar neatrasto, tiksliau: Epochinio Apreiškimo Urantijos Knyga. Žinoma dairytis į praeitį neverta. Tai mano biologinė sesė mėgsta gyventi praeitimi, kartais įskaudindama save ir mane. Aš nesistengiu primesti jai ir kitiems pažįstamiems savo pažiūrų bei įpročių, ir žiūriu į juos tokius, kokie jie yra, visai nelygindama su savimi, nesprausdama jų, kaip sakant, į savo rėmus. Ir nors ne kartą buvau įskaudinta artimųjų dėl Gyvojo Įtikėjimo, aš myliu bei gerbiu kitus žmones tuo labiau, kuo mažiau jie panašūs į mane. Niekas nėra tobulas, todėl nereikia per daug reikalauti iš kitų. Gebėjimas nesistebėti kitu ar jį neteisti ateina tik su patirtimi. Jėzus savo mokymuose kiekvienai sielai stengėsi leisti vystytis savo keliu, tobulėjančiu ir atskiru individualiu prieš Dievą. 1592 -02. Sakoma, kad didelė dalis sėkmės džiaugsmo yra būtent grumtynėse su sunkumais. Tikrovė tokia, kad gyvenimas žmogų verčia klupinėti, tačiau kaip visuomet, labiausiai vertinami sugebantys atsistoti. Be vertingo tikslo, gyvenimas tampa beprasmiškas ir nenaudingas, ir dėl to atsiranda didelis nepasitenkinimas. Tai būdinga man, o kaip kitiems – nežinau.... Pažvelkime aplinkui, kiek mūsų brolių, sesių beprasmiškai švaisto brangų laiką, o kiti iš viso nenori jokios veiklos ir gyvena iš pašalpų. Gyvenimas pernelyg brangus, todėl tuščiai nešvaistykime nė akimirkos. Juk tai turi būti ugdoma ir pratinama nuo mažų dienų. Ypač aktualu alhogolio priklausomybę turinčių tėvų vaikams, kurie mato nedirbančius ir vegetuojančius savo tėvus. Iš tiesų jų vaikai neturi gero pavyzdžio bei supratimo. Taip buvo ir bus, kol nenušvis žmonija dieviška šviesa. Nėra nieko stebėtino, kad padaromos tokios klaidos evoliucinių visatų reikaluose. Mes esame gigantiško kūrinio dalis, ir todėl nėra nieko keisto, kad viskas, kas vyksta nėra tobula; mūsų visata nebuvo sukurta tobula. Tobulumas yra mūsų amžinasis tikslas, o ne mūsų kilmė, - sakoma Epochiniame Apreiškime Urantijos Knyga. 846 – 05 Taip ir norisi akcentuoti dar kartą ir dar kartą, kad mūsų žmonijos pagrindinis tikslas yra dvasinis tobulėjimas, kas yra viso ko pagrindas visuotine prasme. Dievas Tėvas palaiko ryšį su žmogumi, savo vaiku, remdamasis ne realia dorybe arba vertingumu, bet suvokdamas vaiko motyvaciją – tvarinio tikslą ir ketinimą. Kaip sakoma, jog Kūrėjas apie mus kiekvieną žino nuo pradžios iki pabaigos. Šis ryšys yra toks, kaip tėvo - vaiko bendravimas, ir jį skatina dieviškoji meilė. 1133 – 05 Savo samprotavimus užbaigsiu Laimos iš JAV nuostabiais ir įsimintinais žodžiais: Gyvenkime visi Kūrėjo Meile, nors priverstinai uždengti veidai kaukėmis, neškime Meilės Virpesius Širdimi ir tikėkime, kad ateis ta akimirka, kai nebereikalinga bus dengti veidus ir savo šypsenas jokiomis kaukėmis. Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-09-29 16:34:56



Mano pastebejimai.

Esame ne karta girdeje, kad musu mintys materelizuojasi. Ka svajojame, galvojame, issivaizduojame ir tai darome nuosirdziai is pacio savo vidaus net su vaizdiniais, ziurek ir tai ivyksta, o kai kam ivyksta tiesiog akimirksniu.
Labai smagu jei galvojome apie sviesius dalykus, su geriu, su meile netik sau bet ir visumos labui.
Oi kaip daznai musu mintys laksto, selsta pasimetusios, pasiklydusios, kaip nutrukes sunelis nuo lenciugo, bega sian bega ten, nesvarbu kur, bet bega. Bega su baime, net ir meile pametes, o daznas net ne atrades, i nezinia.
Ka galvojame, kuo gyvename savo mintyse ta ir turime. Nusigrezimas nuo Kurejo, nuo Meiles Saltinio, tai ir rodo musu visos planetos dabartine padetis. Gaisrai, zemes debejimai, audros, protestai, karas, badas, ligos, skausmas. Ivairiais virusais apimta visa planeta, kad net degreduojantis, veidmainis zmoniu protas sugalvojo taip iskreipti tarp pusavio santykius uzdarant, izoliuojant vienus nuo kitu. Neliko vietos brolystei ir seserystei, meilei, nuosirdziam apsikabinumui, bendravimui. Ypac kenkia vaikams, juk tai ateities kartos.

Vienas is pastebejimu musu veido uzsidengimas visokiu spalvu skiautelemis. Atsiribojimas nuo aplinkos. Uzsidengus dalinai veida vidus jaucia ta vidini atsiribojima nuo aplinkos, nuo kitu broliu ir sesiu-nelieskite manes! Visu zmoniu pasikeitima labai ryskiau matau savo aplinkoje, vis zemyn ir zemyn. Liudna, bet tai tiesa.
Netikiu, kad tas veido uzdengimas apsaugoja nuo susirgimu. Ir vel apgaule valdyti mus. Musu visu Kurejas, Rojaus Trejybe AS ESU yra tikrasis sveikatos ir gyvybes draudejas! Tik klojant po kojomis Kurejo Meiles pagrinda galima zengti pilnaverti gyvibinga zingsni. O apie tai niekas nenori girdeti.
Kai vienas dvasios brolis paskambines paklause manes kas gero girdeti vaiduokliu pasaulyje-as jam ir sakau; ka nori isgirsti- dvasinius dalykus ar materialius. Net susuko- tik jau ne dvasinius!!! Belsk ne beldes...vistiek beldziu kiek galiu.

Kai klausau musu urantu maldu Rojaus Trejybes AS ESU gyvoje sventoveje nuolat girdziu meldima issilaisvinti is kaukiu, is to vidinio veidmainiavimo. Nuostabus musu visu troskimas.
Visa dauguma gyvena su kaukemis. Veidmainiauja, meluoja, vaidina geresniais pries kitus, rodo kokie protingi pries kitus apsimestinai. Su vienais kalba vienaip su kitais dar kitaip, vaidmainiauja kaip palankiau pagal aplinkybes- tai uzsideta ta tariama veido kaukia. O daznai jau sulipe, niekada ir nenusiima tos kaukes. Labai ilgai zmonija taip vaidino, nuo neatmenamu laiku ir prisivaidino. Ka vaidino, galvojo, dare ta ir turime dabar. Priezasties- veiksmo- pasekmes desnis.
Ir tai atsitiko materialiai, uzdengeme visi savo veidus tuo tikru raisciu. Uzdengeme puse veido liko tik akys. Ir po tuo veido uzdangalu galime jau ir fiziskai kraipyti veido mimika, rodyti vieni kitiems daugeli dalyku, kuriu be uzdengimo dar ne visi parodytu. Keiciasi veido israiska priverstinai.
Kaip man ir sako viena sese sededama pries mane tarsi juokais;
tu taip jau viska gerai zinai, kad neturiu ka tau ir pasakyti-gerai kad kauke esu uzsidejusi dabar as tau parodziau liezuvi. Pasake su tokia palaima ir dziaugsmu tarsi naujo pasaulio atradima padare. Liudna.

Materializavosi musu visu kaukes per ilgus gyvenimo apgauleje metus. Prašau- imkite rezultata. Visa planeta jau su tikromis kaukemis. Visi nesioja, kas is baimes, kas savo noru, kas priverstinai. Vaiksciojome ilgus metus ir tebevaikstome su tomis is vidaus pasireiskianciomis kaukemis, kai visu valstybiu valdzia meluoja, vaidina lyg teatro scenoje aktoriai be dvasios, be meiles turedami pacias diziausias kaukes ir mums uzdejo, kad budamas atsibudes sieloje esi priverstas uzdengti atvira meile, nuosirdzia sypsena. Taip ir keiciasi dar labiau veido israiska. Veidas rusteja, raukslejasi, lupu kampuciai vis labiau svyra zemyn. Priezasties-veiksmo-pasekmes desnis. Materializavosi.
Kuo gyvenome, ka masteme, kaip pasireiskeme darbais ta ir turime.
Mano gylus troskimas, ka ir stengiuosi is visu jegu daryti, nors ne visada pavyksta, svyteti kiek pajegiu savo mintimis i aplinka ir nesti ta svytejima esanti is Kurejo mano viduje savu gyvenimu, darbais, zodziais, mimtimis, kad issilaisvintume per pastangas is tos tamsios uzdangos. Nors ir per syda dabartiniu metu akys svytetu ta neispasakyta gyvasties sviesa. Neblestu, o rysketu Kurejo sypsena viduje is paciu akiu gelmes, nes ten esi TU! TU, TAS TIKRAS TEVAS IR MOTINA! ROJAUS TREJYBE AS ESU ATRASTAS KIEKVIENO MUSU VIDUJE!
Kas iesko, tas ir atranda! Tik su Kurejo Meile is Jo saltinio galime nusiprausti veidus!
Sutikau viena savo bendradarbe ilgai nematyta, kuri mane nustebino. Neziurint visu draudimu apsikabinome. Ji man ir sako, kaip nuostabu matyti tavo tokias svytincias akis ir jausti ta silta apkabinima, norisi net tavo silta meile ir sirdi isideti i savo kisene ir visuomet jausti. Tikrai zinau tai buvo sustiprinimas is Kurejo ta ryta, kurio taip man reikejo.
Svytekime visi, kiek jegos leidzia, nors ir priverstinai uzdengtais veidais. Kurejo Meiles virpesiai tokie galingi! Neskime juos sirdimi ir akimis ir ateis ta akimirka kai atidengsime veidus, issilaisvine su meile sirdyse vaiksciosime po zydinti Kurejo soda!

Su meile visus apkabinu, Laima.

LaimaJAV
2020-09-23 21:23:17



Ačiū, Vita, už komentarą ir gerus žodžius, malonu, kad mano indėlis matomas ir prasmingas. Va ir Tavo komentarą beskaitant apvaizda pasirodė, taip lyg sakydama "bendraukit urantai, palaikykit ir stiprinkit vieni kitus".

Galbūt sakau, kad tai neypatinga situacija dėl to, kad kaip ir Tau tai vyksta nuolat. Pradžioje stebindavo netikėtai pamatyti sutapę skaičiai, o dabar tai atrodo tiesiog palaikymas, toks buvimo šali ajausmas, po kurio padėkoju ir pasidžiaugiu. Mane jis nuramina, aš jaučiuosi saugiau. Prisiminus kai prieš 15 metų pradėjau vis dažniau matyti įvairius sutapimus, tai tuomet dar nesuvokiau kas vyksta, pradėjau ieškoti paaiškinimų ir viską mistifikuodavau, mane kartais net gąsdindavo tai ko prisiskaitydavau. Ir tik kai atradau gyvąjį kelią, pradėjau nuosekliai studijuoti šaltinius, pradėjo ir galvoje šviesėti bei visai kitom akim pamačiau tuos pačius dalykus, kad niekas čia manęs negąsdino, o kaip tik mėgino palaikyti ir stiprinti. Suprantu kokia žalinga yra iškreipta iliuzinė informacija apie reiškinius ir kaip svarbu pažinti Kūrėją kuo ankščiau, dar geriau visuomet gyventi jo meilėje pasireiškiančioje per žemiškuosius tėvus, brolius, seses. Bet tai dar yra siekiamybė, dar kartais sukauptų skaudžių patyrimų įtakoti laisvos valios pasirinkimai atveda į aklavietę iš kurios kelias yra tik įsiklausius į vedimą iš vidaus ir nuolatinis įžvalgos gilinimas, atsivėrimas, nuoširdumas.

Ačiū, Tau , Vita, už pasidalinimą. Tikrai šiais laikais trūksta jautrumo ir atjautos žmonėms. Pastebiu kaip kartais mane panaudoja apvaizda kaip įrankį, o aš tik pasidžiaugiu, kad pajutau, galėjau būti naudingas, kad išgirdau. Nes mums visiems labai svarbu ir visi norim būti išgirsti, bet turim išmokti ir patys išgirsti.

EvaldasV
2020-05-28 15:11:22



Mielas Evaldai, ačiū tau, kad tu pasidalinai su mumis savo tokiu gražiu patyrimu. Man jis kaip tik skamba kaip – ypatingas, ir kiekvieną nuoširdų, kuris perskaitė tavo patyrimą, jis tikrai sustiprino. Ir tave jis sustiprino, dėl to ir pasidalinai su mumis. Bet į ką aš atkreipiau dėmesį labiausiai tavo patyrimo aprašyme, tai, kad būtent – tyloje – ramybės būsenoje, būtent atliekant Šviesos darbą – kai protas nurimo – tu ir pamatei tą šviesuliuką bėgiojantį tavo kambaryje. Manau tai labai sustiprinantis patyrimas, parodantis, kad štai – mes su tavimi, tu nesi pamirštas, ir mes tave palaikome.
Žmonės gyvena šiais laikais – triukšme. Ar tai televizorius, ar muzika – iš tikrųjų žemų energinių virpesių skambesys-ūžesys, ar tai galų gale dviejų žmonių ar grupelės, pokalbis – viskas chaose. Nėra muzikos, kuri pakylėtų, nėra prasmingų pokalbių tarp žmonių, nėra televizijos laidų, kuriose dominuotų bent kiek išminties, ir kurią pažiūrėjus galėtum jausti lengvumą širdyje. Deja, nėra.
Bet yra tokie patyrimai, kaip kad tu Evaldai pasidalinai. Ir juos paskaičius Širdyje atslūgsta, ir džiugu viduje, kad taip Apvaizda su mumis žaidžia, kad taip mus stiprina tokioj tamsioj aplinkoj, kuri nesikeis – bet keičiamės mes. Ir mums reikalingas sustiprinimas, taip. Bet gyvenime vyksta pokyčiai, jis kinta, ir mes nuolat turime priimti vienokius ar kitokius sprendimus, o jie įtakoja mūsų kitos dienos, savaitės, mėnesio būseną. Bet nesikeičia pats Kūrėjas – Jis yra Meilės Šaltinis, ir iš Jo mes atsigeriame Gyvosios Meilės, kurią mums padalina kiekvienam pagal poreikį. Paprastai dažniau į Jį mes kreipiamės kai mums sunku, bet dažnas ir džiaugsmu pasidaliname, nusišypsome ir padėkojame. Tai vis toji būsena.
Aš viena žinau – už pastangas yra atlygis, kai kad ir kaip tau būtų sunku, tu vis tiek Širdimi kreipi save link Kūrėjo ir darai tai, ką gali geriausiai tą akimirką padaryti visumos labui, bet, taip, nori būti geresnis, nuoširdesnis, tikresnis nei buvai vakar, nei buvai prieš minutę. Vis tik, tik atsiverdamas Tėvams tu galėsi padėti kitam. O urantai būtent ir yra tie, kurie stengiasi ir mes iš tikrųjų matome tai, ko kiti nė nepastebi.
Štai prieš kelias dienas, važiavau ryte autobusu į darbą. Tai buvo šeštadienio rytas, prisiminiau dabar. Autobusas atvažiavo trumpasis, žmonių prilipo gal kokia jau dvidešimt iš viso, ir visi jie pakankamai vienas šalia kito susėdo, kas stovėjo. Aš atsisėdau į galą, sėdynėje taip, kad matau viską autobusą. Paprastai aš nestebiu kas vyksta autobuse, o dažnai būnu su ausinukais, ir beveik visada kažkur toli savo mintyse. Kaip ir visada stebiu vaizdus pro langą. Tačiau šįryt dar nespėjau panirti į savo mintis ir kažkur užsižiūrėti, pažvelgiau į žmones esančius autobuse, kai mano žvilgsnis užkliuvo už vienos vyresnio amžiaus moters – na gerai, labiau norisi sakyti – močiutės – ji sėdėjo priekyje, sėdynėje taip, kad matė – visą autobusą – būtent iš priekio, skirtingai nei aš – iš galo. Kitaip sakant – nusisukusi nuo vairuotojo, dėl to ir matė mus visus. Tačiau matė ji – bet niekas nematė jos.
Pirmiausia mano žvilgsnį tarsi kas sustingdė ties tos močiutės ranka, o ji joje laikė nuolatinį keleivio pažymėjimą, bet laikė ne sau užgniaužusi kaip nors, bet pakankamai aiškiai matyti, kad atkišusi ranką į priekį, taip, kad nesunku iškart suprasti, kad ji nori jį atsižymėti. Matau, kad moteris stambaus sudėjimo, dar gi su ramentu ar lazdele kažkokia, nepamenu, akivaizdu, kad jai sunku nuo tos ant pakylos esančios kėdės nulipti, o po to vėl užlipti – tai pareikalaus iš jos daug papildomų pastangų, norint dabar pasižymėti nuolatinį. Tačiau dar labiau atsikreipė dėmesys, kad močiutė – akimis – ieško kontakto – su bet kuo – dairosi tai į vieną, tai į kitą – niekas nereaguoja. Visa tai ką parašiau buvo akimirka kita, aš spėjau pagalvoti, kad tuoj, tuoj kas nors pastebės ją taip kūno kalba ieškančią, kad kas padėtų – matyt nedrįso balsu ko nors pasiprašyti, nežinau – bet žiūriu, kad niekas jai nepadeda. Dar pagalvoju, va atsistosiu ir tikrai kažkas pribėgs, bet nebegalėjau ilgiau žiūrėti, kaip ji taip sėdi tarsi visų užmiršta ir iš galo autobuso atėjau prie jos į priekį, ištiesiau ranką link jos, siekdama jos pažymėjimo klausiu – Ar norite pažymėti? – šypsausi, kažkaip intuityviai priėjusi prie jos nusiimu kaukę – negaliu su žmogumi kalbėti su ja. Matau kaip močiutės akys pagyvėja, ji net kiek nustemba ir taria dabar jau energingai tiesdama nuolatinį – Oi, aaačiu, vaikeli. – Aš priliečiu kortelę prie komposterio, kuris yra maždaug vidurio autobuso, ir sugrįžusi atiduodu ją – Prašau. – Ir vėl nueinu į savo vietą, kur ir sėdėjau.
Važiuodama galvojau, kaip taip nepastebėti šalia sėdintiems? – juk akimis ji ieškojo kas jai padėtų. Tačiau šitą patyrimą priėmiau ir sau kaip mokymą, kad su ausinukais ar žvelgdama kažkur, kažkur – galiu ir pati dažnai nepastebėti kam štai kažkam reikalinga pagalba gali būti. O dabar dar ir Evaldo patyrimas, kuriame būtent man atsikreipė dėmesys labiausiai į tą Tylos ir Ramybės jo aplinką kambaryje, ir jo viduje.
Ramybe mes kiekvienas norime gyventi, nuolat būti ramios būsenos. Mes žinome, kad tą Ramybę galime pasiimti tik iš Ramybės Šaltinio. Ir, kad ji būtų nuolatinė, mūsų tokia būsena, tam ir turime gimti iš naujo. O tam ir žengiame kiekvienas savo vingiais, tik mums vieniems įveikiamais, tik mums asmeniškai esamais. Kad nepasimestume ir nepasiduotume ir stiprina mus Kūrėjo Apvaizda.

Anksčiau aš esu turėjusi tokių patyrimų, kaip kad pažvelgiu į laikrodį, o ten jis rodo tą akimirką tiek minučių, kokia yra tą akimirką ir valanda. Tarkim – septyniolikta valanda, tai ir septyniolika minučių ir pan., Dabar gi, šis žaidimas kartojasi po daug kartų kasdieną, ir net naktį, jei pabundu, tai būtinai bus sakykim – trys valandos ir trisdešimt trys minutės. Man tai jau net kelia šypseną. Tačiau aš puikiai suprantu, ir Širdyje dėkoju Kūrėjo Apvaizdai už šitą manęs akivaizdų stiprinimą. Ir mane tai stiprina. Ir man tai reiškia daug.
Taip pat pastaruoju metu, ar tai klausyčiau Urantijos grupės įrašus patalpintus mūsų Forume, ar Algimanto video įrašus, lietuvių ar anglų kalba – beje, Evaldai, kiek peržiūriu anglų kalbos video įrašus, mane žavi kaip tu juos nufilmuoji. Man iš tiesų gera juos visada žiūrėti, ir aš tikrai taip dažnai pagalvoju – koks puikus tavasis indėlis už kurį tau nuoširdus Ačiū.
Taigi, pastarąją savaitę man studijuojant mokymus, jie visi pasitaiko, kad akcentuoja būtent tą mūsų, pažinusiųjų Gyvąją Šviesą išlikimą Gyvajame Kelyje – įveikiant sunkumus, kurie mūsų viduje iškyla, kai aplinka iš tikrųjų nėra tokia kokia buvo dar vakar. Ji jau rytoj bus vėl kitokia, bet tie iššūkiai mus turi stiprinti, bet tik tada, jei bus tas giluminis gyvasis ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Mes patys klysime mažiau.
Tačiau ir tų mokymų, atrodytų lyg atsitiktinai surikiuotų ta pačia tema, tau tą akimirką ypač reikalinga ir tave sustiprinančia – vis tik nėra atsitiktinumas, o taip pat Apvaizdos nuostabi pagalba, o tuo pačiu ir mokymas – būtent dedant pastangas, studijuojant, tau ateis ir atsakymai, sustiprinimas, kiekvienam vėl, pagal poreikį. Čia jau Apvaizda žino geriau..

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2020-05-28 01:48:56



Noriu pasidalinti trumpu patyrimu.

Jis nėra niekuo ypatingas, manau mes visi kasdien patiriame nuostabių dalykų kartu su Kūrėju, tiesiog manau, kad atkreipdami dėmesį į juos galime sustiprindami vieni kitus šiais mažais akimirkos džiaugsmais.

Šiandien redaguojant Algimanto mokymų anglų kalba įrašą pajutau stiprų būsenos pokytį. Gerokai nurimo protas, klausant minčių galvoje lengvai dėliojosi šviesios mintys. Trumpam susimąstęs nefokusuotu žvilgsnių pažvelgiau į tolį ir tą susimąstymo akimirką išvydau apvaizdos šviesos kamuoliuką mano kambaryje. Ji man kartas nuo karto pasirodo, taip leisdama suprasti, kad mane palaiko tam tikruose gyvenimo įvykiuose. Trumpai išsakiau savo mintis ir padėkojau už stiprią pagalbą ir palaikymą pastarosiomis dienomis ir sugrįžau toliau tęsti darbą.

Kodėl sakau, kad šis patyrimas niekuo neypatingas? Nes tokie patyrimai lanko beveik kasdien, tik, jei neatkreipiamas dėmesys į juos, jie tai pir lieka šešėlyke arba yra traktuojami kaip stabuklai ar "ai, tiesiog pasisekė". Nesuprantu kaip veikia tos būtybės, bet labai noriu giliau atsiverti, kad sustiprinčiau bendradarbiavimą ir atlikčiau daugiau prasmingų darbų bei skleisčiau meilę, kurią kartais taip nuoširdžiai pajuntu ir noriu tame būti nuolatos, bet viskas dar procese.

EvaldasV
2020-05-27 20:01:40




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal