Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Miela Laura. Taip, iš savo patyrimų žinau, kad suvokimas, supratimas, požiūris ir įžvalgos tampa daug išmintingesnės ir gilesnės visomis prasmėmis, kai gyveni bei veiki vadovaudamasi mums suteiktu Kūrėjo Minties Derintoju. Suprantu ir tai, kad nelengva gyventi pasirinktuoju Gyvuoju Įtikėjimu, kai tave nesupranta net patys artimiausieji ir įvardina ar kaltina nežinia kuo. Nežiūrint to, džiaugiuosi turėdama šią patirtį, kai turiu į ką remtis, žinodama, kad visad būsiu atsargi ir supratinga, svarbiausia, kad neįskaudinčiau kitų. Beje, ir aplinkinį pasaulį suvokiu kitu matymu ir suvokimu, ko anksčiau nematydavau, nevertindavau, negebėjau džiaugtis mažiausiais dalykais.adolfina
2024-07-03 23:21:55
Dėkoju:)
Gyvasis kelias tuo ir yra žavus, kad Kūrėją mes galime patirti ne tik savo viduje, bet ir mus supančioje aplinkoje:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-06-28 08:32:30
Ačiū mylima Laura už nuoširdžius pasidalinimus.
Apkabinu Kūrėjo virpesiais.
VJANINA
2024-06-28 08:06:24
Mylima Laura ačiū Tau už tuos nuostabius patyrimus.
Apkabinu Kūrėjo energiniais virpesiais.
Vanda.
stovan
2024-06-27 14:04:09
Mieli urantai, noriu jums papasakoti apie mano matytą labai neįprastą vienos žuvytės ežere elgesį, kuris mane labai nustebino ir sukėlė šypseną:)
Aš vakar po pietų nutariau pasivažinėti dviračiu. Labai mėgstu važiuoti dviračių taku, kuris veda link Žaliųjų ežerų, nes didžioji tako dalis yra miške, kur visada jaučiu atgaivą:) Tik įvažiavus į mišką yra ežeras, kurio krantai labai užžėlę nendrėm. Tačiau, yra porą vietų, kur ežero krantas yra pakankamai švarus ir net poilsiui pastatyta keletas medinių stalų su suolais. Ir štai vakar, važiuodama pro šį ežerą, nutariau sustoti pailsėti. Žmonių beveik nebuvo - tik trys moterys kiek toliau deginasi prieš saulutę:) Aš priėjau prie pat ežero kranto ir pastebėjau, kad maždaug 1,5 metro nuo kranto ežero dugnas yra šviesus ir gerai matomas, o toliau - labai tamsus, tiesiog juodas - todėl pagalvojau, kad toje vietoje tikriausiai yra pakankamai gilu (nors ir prie kranto, kur gerai matėsi dugnas – nebuvo seklu).
Taip stovint ir žiūrint į ežero krantą, man kilo noras mintimis pagarbinti Kūrėją:) Kūrėją garbinau neatitraukdama akių nuo ežero kranto ir, kai baigiau - staiga, keletą sekundžių, pasidarė aplinkui be galo tylu. Ir aš matau, kaip link ežero kranto iš visų pusių pradėjo plaukti žuvytės įvairiausių dydžių – nuo mailių, kurių atplaukė nemažas pulkelis iki pakankamai didelių, kokių 20 cm ilgio:) Jos plaukiojo prieš mano akis tarsi akvariume:) Aš žiūrėjau į jas ir tiesiog mėgavausi tuo, ką matau:) Apie metrą nuo kranto, ant ežero dugno gulėjo maždaug 2 cm skersmens ir apie 30 cm ilgio medžio šakelė, virš kurios „be vargo“ praplaukdavo ir didesnės žuvys. Bet mano žvilgsnį patraukė viena žuvytė, kokių 10 cm ilgio, kuri, plaukdama virš šios šakelės, pavirto ant šono (net saulėje suspindėjo jos žvynai) ir kai virš jos perplaukė, tarsi „peršokdama per kliūtį“, žuvytė vėl grįžo į įprastą padėtį, tada staigiai apsisuko ir pavirtusi ant kito šono, vėl tarsi „peršoko“ atgal tą pačią šakelę, tada vėl grįžo į įprastą padėtį, apsisuko ir vėl pakartojo tą patį „šuolį“ pirmyn ir atgal 5 kartus:)
Net nežinau ką pasakyti – aš žiūrėjau, stebėjausi tuo, ką matau ir tiesiog šypsojausi:) Gal žuvytė taip žaidė, o gal tiesiog tokiu būdu išreiškė savo džiaugsmą – na, sunku pasakyti, bet tokį reginį aš mačiau pirmą kartą:)
Kokia nuostabi yra mūsų Rojaus Tėvų kūrinija, o juk mes esame neatsiejama jos dalis:) Todėl kuo dažniau būkime gamtoje, stebėkime ją, susiliekime su ja ir tikrai pamatysime tai, ko dar niekada neteko matyti:)
Mielų visiems akimirkų su Kūrėju:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-06-27 10:46:57
Rašau remdamasi savo eiliniu patyrimu iš kasdienybės. Būdama kavinėje, stebėjau dvi jaunas moteris bendraujančias gestų kalba. Tą rytą iš namų išėjau slogia nuotaika, kas man nebūdinga. Suprantama, kiekvienas mes turime vienokių ar kitokių rūpesčių ir skirtingai į tai reaguojame. Tą kartą, kai stebėjau šias neįgalias moteris, mano rūpesčiai ir nepasitenkinimas esama padėtimi, iš karto tarsi ištirpo. Tai man ne pirmas kartas. Kai esu dėl ko nors susikrimtusi, visad prieš akis iškyla kažkas tokio, kad tą pačią akimirką suvokiu, jog būna dar blogiau, ir esu palygint laiminga, o dar turiu Gyvąjį Įtikėjimą savyje. Tuokart pasiremsiu Jėzaus teiginiais iš Urantijos Knygos Apreiškimo – “Tėvas danguje nesuteikia kančias žmonių vaikams su noru. Žmogus kenčia, pirma, dėl laiko atsitiktinumų ir dėl blogio netobulumų, būdingų nesubrendusiai fizinei egzistencijai. Tada jis kenčia dėl nuodėmės – gyvenimo ir šviesos dėsnio pažeidimo – negailestingų pasekmių. 1664 – 03 Šie teiginiai man giliai suprantami ir priimtini. Tai akivaizdžiai susiję su mano kažkada netobulo gyvenimo būdingo nesubrendusiai fizinei egzistencijai pasekmė. Gerai, kad bent suprantu pasekmių esmę, ir niekada nekaltinu kitų dėl savo būtų ar esamų nesėkmių. Daugelis šito net nesuvokia ir dažniausiai kaltina kitus. Pakito mano požiūris ir į įprastą žmogiškosios kančios šaltinį, prigimtį, ir tikslą. Pasirinkusi Gyvąjį Įtikėjimą, dabar žinau, kaip savo žmogiškas kančias sumažinti. Suradusi širdyje paguodos ir išgelbstintį Kūrėją, pasitikiu ir žinau - Jis yra gydantis gailestingumas ir amžinai trunkantis teisumas.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-06-21 21:51:26
Nuostabus pirmadienio rytas su Kūrėju :)
Mieli urantai, labai noriu su jumis pasidalinti nuostabiu šios dienos rytu:)
Aš šiandien pabudau apie 4.30 val. ir kadangi tokiu laiku jau yra pakankamai šviesu, miegas tarsi „išgaravo kaip rūkas“ ir nutariau atsikelti. Nuėjusi į kambarį, iš kurio yra išėjimas į balkoną rytinėje namo pusėje (o aš gyvenu daugiabučio namo trečiame aukšte), atvėriau balkono duris ir išėjau įkvėpti gryno oro. Aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus, nesigirdėjo jokio mašinų triukšmo, o tik garsiai skambėjo nuostabi paukščių muzika – atrodė, kad aš esu ne daugiabučių namų rajone, bet miške:) Tas paukščių čiulbėjimas mane tarsi „užbūrė“ ir norėjosi jo klausytis kuo ilgiau. Kadangi jau greitai turėjo patekėti saulė, aš nusprendžiau pasėdėti balkone ir pasimėgauti tokiu nerealiu rytu, todėl atsinešiau į balkoną kėdę. Kadangi buvo giedra - nebuvo labai šilta. Todėl aš nusprendžiau greitai užsiplikyti kmynų arbatos, kurią ketinau išgerti balkone. Ir kai arbata jau buvo paruošta, aš su šaukšteliu ją pamaišiau ir kmynų vaisiai ant puodelio dugno suformavo taisyklingos formos širdelę:) Tada su puodeliu arbatos, išėjau į balkoną, atsisėdau ant kėdės ir, gerdama arbatą, mėgavausi paukščių muzika ir saulėtekiu:) Kai puodelis jau buvo tuščias, aš pakėliau akis į giedrą žydrą dangų ir pamačiau šviesų mažą debesėlį taip pat taisyklingos širdelės formos:) Tai išvydusi, aš labai apsidžiaugiau ir, pajutusi pakylėjimą iš vidaus, panorau pagarbinti Kūrėją:) Aš užsimerkiau ir mintimis pradėjau garbinti. Po keleto minučių išgirdau visai arti savęs paukštelio čiulbėjimą ir atsimerkusi išvydau ant balkono turėklo krašto tupinčią zylutę, kuri pašokinėdama čiulbėjo. Aš, sulaikiusi kvapą, iš susižavėjimo žiūrėjau į ją ir buvau tarsi „sustingusi“. Taip, pastriksėjusi balkono turėklo kraštu, zylutė greitai nuskrido.
Dar kurį laiką pasėdėjau balkone ir mintimis dėkojau Kūrėjui už nuostabų šios dienos rytą, kuris buvo tiesiog fantastiškas, pradedant naują dieną ir naują savaitę:)
Mielos visiems naujos savaitės
Su meile
Laura
Vilniete
2024-06-10 12:59:35
Sveika Miela Laura. Seniai ketinu tau padėkoti už rašinį ir nuoširdų pasidalinimą vykusį Rigoje. Tai man priminė senus gerus laikus, kai patyrimais dalinomės Vilniaus mokytojų namuose Urantijos Knygos studijų paskaitose, kurias kartą savaitėje daug metų organizavo Algimantas. Prieš Urantijos Knygos studijas, visad pasidalindavome praeitos savaitės prasmingais patyrimais, nes daugelis mūsų turėjome norą skleisti gerąją naujieną sukauptą studijuojant Urantijos Knygą, Jėzaus Kristaus Apreiškimą - Kalbų Jums Vėl ir kitus. Mano biologinė sesuo tuomet gyveno Šiauliuose, kadangi tarp mūsų buvo artimas ryšys, todėl dažnai vykdavau traukiniu į Šiaulius, o čia pasitaikydavo galimybė pabendrauti su vienu ar kitu bendrakeleiviu ir pasidalinti žiniomis apie Urantijos Knygos vertę. Tuomet dar nebuvo mada išmaniųjų telefonų, į kuriuos pastaruoju metu visi įlindę; ir nebandyk kalbinti, nes nekorektiška. Nebeliko gyvo bendravimo tarp žmonių, nebeliko nuoširdumo, atvirumo ir kitų amžinųjų vertybių, kurias dažnai prisimename savo maldose. Nežiūrint to, aš irgi labai džiaugiuosi, kai sutinku pašnekovą ir galiu bent informaciją ar skrajutę patekti apie Urantijos Knygą. Praeitą savaitę lankydamasi pas stomatologę, iš pokalbio sužinojau, kad jos dvylikametis sūnus mokykloje diskriminuojamas stipresnių bendraamžių, todėl su gydytoja pasidalinau savo patyrimais ir palikau jai informaciją apie Urantijos Knygą. Mums urantams suprantama, kas vyksta visuomenėje tarp suaugusiųjų, tas pats vyksta ir tarp vaikų.... Ši problema bus, kol žmonės neatsivers Gyvajam Įtikėjimui, kol neieškos Kūrėjo Tikrosios Šviesos, Meilės Šaltinio ir Centro. Dar kartą nuoširdžiai dėkoju tau, Laura, už pasidalinimą savo patyrimu ir linkiu tolimesnės sėkmės šiame nuostabiame bei prasmingame patirtiniame kelyje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-05-22 18:49:13
Mieli urantai, noriu su jumis pasidalinti džiugiu patyrimu. Visai nesenai grįžau iš Rygos, kur buvau išvykusi porai dienų. Su savimi turėjau knygą „Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl“ lietuvių kalba, nes labai stipriai savo vidumi jaučiau, kad būtinai turiu ją paimti. Vaikščiodama senamiesčiu, pamačiau nedidelę kavinę, į kurią nutariau užeiti. Nusipirkusi kavos puodelį, aš atsisėdau prie vienintelio laisvo staliuko. Po kelių minučių į kavinę užėjo vaikinas su mergina, kokių 25 metų ir, nusipirkę kavos, prisėdo prie mano staliuko. Ir kai jie pradėjo tarpusavyje kalbėti – taip nustebau, nes išgirdau lietuvių kalbą :) Taip susipažinome, įsikalbėjome ir pamažu kalba pakrypo apie Kūrėją ir aš pajutau, kad būtent šiai jaunai porelei aš ir turiu pasiūlyti knygą „Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl“, kurią visada su savimi Rygoje ir nešiojau. Ir vaikinas, ir mergina labai susidomėję skaitė knygos turinį ir mačiau, kaip jų abiejų akys tiesiog spindėjo. Be jokios abejonės, aš knygą jiems padovanojau, o jie labai apsidžiaugė ir ilgai dėkojo. Aš taip pat likau labai patenkinta, kad mano nuojauta pasiimti Jėzaus Apreiškimo knygą su savimi į Rygą pasiteisino ir atrado savo skaitytojus, lietuvius, net kaimyninėje šalyje :)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-05-15 19:33:22
Žinant, kad Sūnus Kūrėjas norėjo, kad žmogus būtų planetinio kūrimo šedevras, kad būtų visos žemės valdovas, tai tas vaizdas, kad jį valdo jo paties žemos aistros, tas reginys, kaip jis lankstosi prieš medžio, akmens, aukso, ir savanaudiškų ambicijų stabus – šitos niekingos scenos sukelia Dievo ir jo Sūnų rūpestį dėl žmogaus. 57 – 03 – 01 Teiginys pasakytas Uversos Dieviškojo Patarėjo Urantijos Knygoje. Žmogaus apibūdinimas šioje citatoje bendrąja prasme dalinai tinka charakterizuoti ir dvidešimt pirmojo amžiaus eilinį žmogų ar intelektualą. Vietinės visatos Sūnus Kūrėjas norėjo ir tikėjo, kad žmogus bus bendra kūrėjas, žemės valdovas, o ne griovėjai, kas būdinga daugumai nūdienos žmonių. Daugelį žmonių valdo žemos aistros, puikybė, savanaudiški tikslai, negailestingumas, žiaurumas, godumas, nusigręžimas ar nutolimas nuo amžinųjų dvasinių vertybių, tad sunku patikėti, kad kai kurie jų taps tikrais Žmonėmis, koks buvo Dievo Sūnus Jėzus iš Nazareto. Iki šių dienų žmonės tebegarbina gamtos reiškinius, lankstosi prieš stabus, sukelia brolžudiškus karus, griauna, kas jau sukurta praeitų kartų žmonijos, darko savo kūnus vėriniais ir tatuiruotėmis, teršia savo organizmą narkotikais, cheminiais vaistais, nikotinu, nesveiku maistu ir visa kita. Šių dienų realijoje mažai kas pasikeitė ir bažnytiniuose religiniuose ritualuose, prisiminus viduramžių laikus – kaip garbino nukryžiuotąjį, taip ir tebegarbina - kiekvieną pavasarį prikeldami jį vėl iš naujo. Žinome - Kūrėjo žmogui yra duota laisva valia, todėl kiekvieno mirtingojo materialių ar dvasinių vertybių pasirinkimas yra individualus. Amžinasis Dievas negali supykti ant tokių primityvių žmogaus pasireiškimų ir reakcijų. Menkas ir apgailėtinas žmogus, kuris nesivadovauja amžinosiomis dieviškosiomis dvasinėmis vertybėmis, kurios esmė – Meilė. Žmogus lieka menkas ir niekingas, net nevertas vadintis Žmogumi, ir šiuo požiūriu mirtingieji visiškai svetimi Visuotinio Tėvo tobulai prigimčiai, kadangi netrokšta ir neieško Tobulumo Tikrovės Šaltinio, o eina vien savo prigimtinio charakterio vedini, nesusimąstydami apie mums sutekto tikrąją šio laikino materialaus gyvenimo prasmę ir paskirtį. Nors Tėvas nepadaro nei klaidų, nei gailisi, nei patiria liūdesio, vis tiek jis yra tokia būtybė, kuri turi tėviškąją meilę; ir jo širdis neabejotinai sielvartauja, kad jo vaikai nepasiekia tokių dvasinių lygių, kuriuos jie gali pasiekti su ta pagalba, kurią taip dosniai suteikia visatų dvasinio pasiekimo planai ir mirtingųjų kilimo strategija – teigiama Urantijos Knygoje. 58 – 03 Be vertingiausių tikslų – Įtikėjimo ir Meilės, gyvenimas tampa beprasmis ir nenaudingas. Pažadinti žmonės – išgelbėti žmonės! Kas kartą Rojaus Trejybės AŠ ESU Šventovėje urantai kolektyvinėje maldoje ir kiekvienas individualiai meldžiame Kūrėjo, kad visa žmonija nušvistų Dvasine Šviesa, kad baigtųsi brolžudiški karai ir įsiviešpatautų Ramybė ir Taika mūsų planetoje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-03-06 20:15:25
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.