Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU

Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,

Su meile,

Laima
2012-07-01 22:54:07

Komentarai

Mielas Fredai, tavo mintis pastatyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę yra kupina Kūrėjo Šviesos. Toks projektas ateityje bus tikrai įgyvendintas. Šiandien jį vargu, ar būtų įmanoma įgyvendinti. Pirmiausia dėl to, kad tam būtinos nemažos lėšos, kai dabartiniu metu taip viskas brangsta, ir tokiais milžiniškais žingsniais. Kita vertus, urantų yra labai mažai, ir jų galimybės šiandien yra labai ribotos. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Gyvoji Šventovė turėtų būti apie Lietuvos vidurį. Būtent tokiu atstumu lengviau atvažiuoti iš įvairių Lietuvos vietų. Vilnius yra gana tolimame rytiniame pakraštyje, todėl į Šventovę atvažiuodavo labai nedaug iš kitų vietovių. Kada aš iš Vilniaus pervažiavau į Kauną, tai šį miestą patogiau pasiekti iš Lietuvos vakarinės pusės, nes atstumas sutrumpėja visu šimtu kilometrų palyginus su važiavimu į Vilnių. Net ir sostinei nėra tinkama vieta, nes paprastai sostinės yra centrinėje šalies dalyje. Tuo tarpu į Kauną atvažiuoja iš kitų miestų didesnė dalis urantų, kad dalyvautų Gyvosiose pamaldose akivaizdžiai.
Telydi tave Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2025-02-10 23:03:00



Sveiki mieli urantai, yra 49 arai žemės Rokiškio rajone, buvo atėjusi tokia mintis pastatyti šventovę Rojaus Trejybės garbei. Gal turite kokiû nors minčių tokiam projektui, parašykite.

Fredas
2025-02-10 21:43:59



Noriu pasidalinti vienu iš savo gyvenimo laikotarpiu, kaip aš isigijau, nusipirkau Urantijos Knygą. Tai buvo 2009 metai pavasarį Klaipėdoje, būdamas netoli studlendo prekybos centro staiga pajutau tokį, tarsi vidinį dvasinį proveržį , viskas aplinkui švytėjo ryškiomis spalvomis, atsirado toks džiaugsmingas vedimas iš vidaus kuriam paklusau ir jam pasidaviau, mano žvilgsnis pasisuko link prekybos centro į kurį ir nuėjau. Toliau jaučiau kaip mano žvilgsnį veda link knygų skyriaus, žvilgsnis pasisuko į lentinoje esanćias knygas kur sustojo ties vienintelia lentynoje esančia knyga kurią paėmiau į savo rankas, tai buvo Urantijos Knyga su kurią netrukus 2010 metais išykau pas brolį kuris tuo metu gyveno Čikagoje. Kol kas tiek, viską ką parašiau yra tikra tiesa.

Fredas
2025-02-04 15:44:36



Prieš du tūkstančius metų Jėzus mokė apaštalus: Visad gerbkite žmogaus asmenybę. Teisingo reikalo niekada nereikėtų siekti jėgos pagalba: dvasinės pergalės galima laimėti tiktai dvasinės galios jėga. – Teigiama Apreiškime Urantijos Knyga. (1765 – 02)
Rašant šią citatą, iškilo prisiminimai, kai prieš daugelį metų Šv. Rapolo bažnyčioje, kunigas išpažinties metu mane taip įžeidė, kad jo įskaudinta ilgai ašarojau bažnyčioje ir meldžiausi, kaip tuo metu mokėjau. Nuostabūs Jėzaus suteikti apaštalams teiginiai, kad teisingo reikalo nereiktų siekti jėgos pagalba arba įžeidinėjimo bei pažeminimo būdu. Mūsų visų patyrimai skirtingi, kiekvienam asmeninis, nežiūrint to, yra dvasinių brolių, kurie per jėgą siekia įpiršti savo nuomonę, teisia kitus, nors jų nuomonė dažniausia prasilenkia su realybe ir neatitinka dieviško požiūrio. Dievas, kuris yra dvasinis, galima jį pažinti tiktai kaip dvasinį patyrimą. Pastaruoju metu ypač klaidinamas jaunimas, kai puoselėjamos ne tos vertybės, kurios yra iš Kūrėjo. Jeigu mokytojai žvelgtų į pasaulį dieviškomis akimis ir širdies vedini, jeigu jų protas būtų sulietas su dieviškuoju, jie perteiktų jaunimui ne vien žinias, bet ir amžinąsias dvasines vertybes. Mokslas daro įvairius laboratorinius bandymus su gyvūnėliais, o paskui taiko žmonėms. Bet gi mes dvasiniai...Tad lieku prie retorinio klausimo? Mums giliau dvasiškai atsivėrusiems, manau kitoks laboratorinių bandymų poveikis, nes mus veikia Kūrėjo Dvasia. Kitaip manančiam, tai sudėtinga suprasti ir, matyt, ne kyla analogiški klausimai. Asmeniškai išmokau kantriai tylėti ir išklausyti kitaip manančio supratimo lygį politine ar dvasine prasme, vien iš pagarbos žmogui. Ypač sudėtinga atskleisi dieviškos Tikrovės Tiesas netgi savo artimiesiems, kad būtų jiems priimtina ir ne akinanti tiesa jų supratimo lygiu. Kaip teigiama Urantijos Knygos citatoje – Dvasinės pergalės, kuri svarbiausia gyvenime, galima laimėti tiktai dvasinės galios dėka. Žmogaus jėga su Kūrėju yra beribė. Suprantama, žmogus dvasiškai turi būti giliai išprusęs ir stiprus, kad galėtų padėti neįtikėjusiam žmogui. Besilankantiems ritualinėje bažnyčioje žmonėms, sunku suvokti, kad Kūrėjo Dvasios Dalelytė yra jų viduje, kad dvasinį ryšį galima užmesti ne tik bažnyčioje. Urantams pradėjusiems studijuoti Urantijos Knygą, pradžia buvo ne iš lengvųjų. Nežiūrint tuometinio seklaus įtikėjimo, savo lygmeniu aktyviai dalinomės šviesa tarpusavyje ir ją skleidėme kitiems. Šiuo metu, dvasinio mokytojo Algimanto dėka, urantai žino, kad Dvasinės Stiprybės ir Išminties reikiamu momentu įmanoma pasisemti iš Kūrėjo jam nuoširdžiai atsivėrus. Giluminiam atsivėrimui reikia laiko ir noro dvasiškai tobulėti. Būtinos Dvasinių Apreiškimo Šaltinių studijos, besąlyginis Dvasinio ryšio su Kūrėju palaikymas, kasdieninės pastangos harmoningai gyvenant ir veikiant visumos labui, kaip moko Tėvas bei Gyvojo Įtikėjimo Šventovės lankymas. Urantijos Knygoje teigiama – Mylintis Tėvas negąsdina savo vaikų tam, kad jie nusileistų ir paklustų jo teisingiems reikalavimams. Religijai įtikėjimas yra tai, kaip laivui yra burės; jis yra galios padidinimas, o ne sunkesnė gyvenimo našta. (1776 – 01) Ir dar pasakyta - Nesiūlykite paguodos tiems, kurie pasiduoda net ir nepamėginę su savo vargais susigrumti. Užuojautą rodykite drąsiems ir bebaimiams; tuo tarpu susilaikykite nuo to, kad reikštumėte užuojautą toms bailioms sieloms, kurios gyvenimo išbandymams priešinasi neryžtingai. Jėzus teigė – Kada kartą mano vaikai ima sąmoningai suvokti dieviško buvimo užtikrinimą, tada toks įtikėjimas išplės protą, sukilnins sielą, sustiprins asmenybę, padidins laimę, pagilins dvasinį suvokimą ir sustiprins galią mylėti ir būti mylimam.( 1766 - 08) Jeigu Urantijos gyventojų prote gyvenantys Derintojai būtų atšaukti; tai palaipsniui pasaulis sugrįžtų į pirmykščių žmonių gyvenimą ir papročius; dieviškieji Pagalbininkai yra vienas iš realiųjų besivystančios civilizacijos potencialų – teigiama Urantijos Knygos Apreiškime. Iš patirties žinau, kad nepastovios ir greitai besikeičiančios mūsų nuotaikos apsunkina Derintojo dieviškus planus ir pertraukia Jo darbą. Dalinai prarandame dvasinę ištikimybę ir netgi suklumpame, patys nesuvokdami, kodėl tai atsitiko. Labai svarbu nuolat bendradarbiauti su savo Minties Derintoju - dieviška dovana, kad mūsų protas būtų sulietas su dieviškuoju.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2025-02-01 19:13:51



Esu įsitikinusi, kad niekas už mus, išskyrus mus pačius, negali atverti mums akis dvasinei šviesai. Ir tai vyksta palaipsniui ir, žinoma, dedant asmenines pastangas. Tai rašau iš savo gyvenimiškos patirties, kadangi nedaugelis urantų yra išlikę nuo Urantijos Knygos Apreiškimo studijų pradžios. Štai Urantijos Knygos apreiškimo šaltinyje teigiama – Jėzaus prote dieviškumo sąmonė augo palaipsniui iki pat jo krikšto. 1787 - 03 – 01 Priimtinas man šis teiginys, kad dieviškumo sąmonė auga palaipsniui. Kai atsigręžiu atgal į praeitį, suprantu, kokiais mažais ir netvirtais žingsneliais ėjau iki dabartinio dieviškumo požiūrio ir suvokimo, tai yra, iki Gyvojo Įtikėjimo pasirinkimo. Per kolektyvinę maldą Asta pasakė maždaug tokį retorinį teiginį – argi reikia žmonijai kokio nors sukrėtimo, kad keistųsi jų požiūris dvasine prasme ar panašiai? Iš patirties žinau, kad ne visada - net žiauriausi sukrėtimai nepažadina mūsų brolių sesių dvasinei šviesai. Nežinia, ar tai baimės, ar riboto suvokimo pasekmė, kad daugelis nesiekia gilesnės šviesos ir nuoširdesnio įtikėjimo, o tenkinasi vien ritualiniu tikėjimu ir TV laidomis. Prisimenu dvasinę sesę iš artimos aplinkos, kuriai daug žinių suteikiau iš Urantijos Knygos ir Jėzaus Kristaus „Kalbu Jums Vėl“. Padovanojau netgi knygą Jėzaus Kristaus „Kalbu Jums Vėl“. Nežinia kodėl, bet vėliau ji man „Kalbu Jums Vėl“ grąžino, o vietoje to skaitė Valdo Adamkaus parašytą knygą. O apie šio autoriaus nusikalstamą veiklą manau žinome daugelis, bet ne apie tai.... Iš mūsų didelės giminės, iš kurių daugelis nukentėjo Sibiro tremtyse, aš vienintelė pasirinkau Gyvojo Įtikėjimo Kelią. Suprantu, tam buvo vedimas iš vidaus per įvairias patirtis, kaip dabar žinome – Minties Derintojo vedimas. Dvasinga ir nuoširdi buvo vienuolė teta Onutė, kuri žuvo karo metu. Labai ilgai biologinė sesė nepripažino mano Gyvojo Įtikėjimo pasirinkimo, netgi terorizuodavo sakydama, kad patirsiu Dievo bausmę, apskundė kunigui. Pastaruoju metu aš jai pajuokaudama sakau, kad Kūrėjas ją saugo ir dar ilgai saugos už tai, kad mane išgelbėjo skęstančia sraunioje Sibiro Obės upėje, kad esu viena urante daugiau. Rašydama savo patyrimus, atsakau Astai, kad ne visad sukrėtimai ar sunkios patirtys padeda žmogui atsiskleisti Dvasinei Šviesai - Tiesai, jeigu jis neieško to vienintelio Tikrovės Šaltinio. Per du dešimtmečius prisimenu, kiek daug žmonių tuomet lankė Urantijos Knygos Apreiškimo paskaitas ir studijas. Retorinis klausimas, kur tie žmonės, kodėl jų nėra Rojaus Trejybės AŠ ESU Šventovėje? Kalėdų dieną žavėdamasi senamiesčio architektūra, užėjau į pamėgtą Šv. Teresės bažnyčią, kurioje kažkada bažnytiniame chore giedojo urantas Vytautas. Dabar tikriausia jis gieda morontinio pasaulio kokiame nors chore.... Užėjau kunigo sakomo pamokslo metu. Mane nudžiugino kunigo pasakyti teiginiai tikintiesiems – Jūs kiekvienas būkite Žmogus, kaip Jėzus Kristus. Argi galima vadinti žmonėmis tuos, kurie gamina bombas, kurie skatina karą? Labai mane nudžiugino šie kunigo pasakyti žodžiai. Būdama bažnyčiose, visada stebiuosi ir žaviuosi praeitų amžių architektūra, ir dažnai atrodo, kad senovėje žmones buvo kūrybiškesni, protingesni, išmintingesni. Kokios dabar statomos bažnyčios! Apsilankykite Jurgio Matulaičio bažnyčioje Vilniuje, realiai pamatysite ir patys tai įvertinsite. Pritariu dvasiniam mokytojui Algimantui, kad kažkuria prasme vyksta žmonijos reali degradacija, ypač dvasiniame lygmenyje, o be dvasinio augimo ir tobulėjimo – dvasinė evoliucija bus uždelsta....
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2024-12-30 22:03:40



Mielieji, noriu su jumis pasidalinti nuostabiu patyrimu:)

Vakar po pietų man kilo mintis pasivaikščioti netoliese esančio miškelio takeliu. Nors jau gruodžio pabaiga, tačiau orai šiuo metu daugiau primena kovo pabaigą.
Ir štai, einant miško takeliu, mano žvilgsnį patraukė kiek toliau nuo tako ryškiai mėlyna spalva, kuri labai aiškiai išsiskyrė pilkoje miško paklotėje. Aš priėjau arčiau ir nustebau – tai buvo pražydusios mėlynakės žibuoklės. Tikriausiai, šiuo metų laiku tai pavadinti gamtos „stebuklu“ net negalime, nes, kai tokie orai, augmenija taip pat linkusi atitinkamai reaguoti.
Tačiau mane labiausiai nustebino tai, kaip atrodė pražydusių žibuoklių krūmelis: mėlynų žiedų viduryje buvo išlindęs žibuoklių lapas, bet ne žalios, o rausvos spalvos. O lapo forma – tarsi trys apskritimai, susilieję apatine dalimi į vieną. Todėl ši nuostabi žydinčių žibuoklių kompozicija man iš karto priminė Rojaus Trejybės – Aš ESU vėliavą:)
Tai išvydusi, aš nusišypsojau ir nuoširdžiai mūsų Tėvams padėkojau:)

Gražių akimirkų su Kūrėju:)

Su meile
Laura

Vilniete
2024-12-30 09:34:10



Sekmadienį su Salomėja važiuoju automobiliu į Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę, į Pakalnius, ir netikėtai atkreipiu dėmesį į savo dvasinę būseną – tokia maloni šildanti energija užliejo visą krūtinę ir tokia maloni ramybė, taip lengva buvo vairuoti automobilį! Ir atkreipiau dėmesį į nuostabią savo būseną vien dėl to, kad visas tas prieššventinis laikotarpis sukėlė gan daug rūpesčių, skubėjimo dėl įvairių kasdienių aplinkybių, ir tas didelis automobilių eismas kasdien vedant Salomėją į mokyklą, kada žmonės skuba, pypsena, nekantrauja ir nervinasi – labai jaučiais žemesni energiniai virpesiai.
Po to pravažiuoju pro Alantos miestelį ir atkreipiu Salomėjos dėmesį į tai, kad žmonės renkasi į rytines pamaldas Šv. Jokūbo bažnyčioje, o mes štai važiuojam į Gyvąją Šventovę, kurioje savais žodžiais bendrausim su Kūrėju, o ne išmokta malda. Ir galvoju, kad žmonės ten renkasi iš pareigos jausmo – kad štai reikia nueiti į bažnyčią, atlikti savo pareigą kaip uoliam katalikui, bet viduje nejaučia to šildančio pakylėjimo jausmo, kaip kad aš šį sekmadienio rytą, kai žinau - manęs laukia gyvas pabendravimas su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir nuoširdžiais urantais.

Kiekvienas susitikimas su urantais Pakalniuose visada būna kupinas nuoširdumo, šiltų apsikabinimų, džiaugsmo ir pakylėjimo, kad vėl galime susitikti gyvai ir kartu garbinti mūsų visų Tėvą ir Motiną – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, dalintis savo aukšto dažnio energiniais virpesiais, stiprindami vienas kitą. Ir tos mūsų garbinimo maldos, dvasinio mokytojo Algimanto pamokomasis žodis, ir prašymų maldos – kupinos kiekvieno iš mūsų nuoširdaus atsivėrimo, dvasinio pakylėjimo būsenos, ramybės ir stiprybės galios, kuri užlieja mus visus aukšto dažnio energiniais virpesiais. Tikrai labai gera susirinkti gyvai į Šventovę ir kartu garbinti mūsų visų Kūrėją, patirti Jį Gyvą savyje, prisipildyti Jo Šviesos, patirti dvasinę brolystę. Tai tikras Gyvasis Vanduo ir Gyvoji Duona, kaip maldoje ištarė Kęstutis, Kuris pagirdo ir pamaitina mus – dvasines asmenybes, gyvenančias dabar šitame žmogaus kūne, Urantijoje. Šitas dvasinis patyrimas daugybę kartų pranoksta bet kokią materialią pramogą, kuri labai laikinai suteikia atsipalaidavimo jausmą mūsų materialiam kūnui, bet nesuteikia peno mums – dvasinėms asmenybėms. O gyvoji malda suteikia tą unikalų jausmą, kad esu mylima, esu svarbi ir reikalinga čia ir dabar šitame pasaulyje ir šitam pasauliui – Urantijai, ir visai kūrinijai – kaip ir kiekvienas iš mūsų – kad atradusi Gyvą Kūrėją savyje, praturtinčiau aplinką savuoju dvasiniu spindėjimu, kurio nuolatos semiuosi iš paties Šaltinio. Būtent šitas Gyvais Vanduo – gyvoji Kūrėjo energija leidžia pajausti įkvėpimą, stiprybę, tvirtumą, pasitikėjimą, gurkšnis po gurkšnio vis geriant jį kasdien ir nuolatos, ir šitaip stiprėjant, šitaip atsiskleidžiant tikrąja savimi, kokią mane, kaip ir kiekvieną iš mūsų, sukūrė Kūrėjas. Kai pagalvoju, ar gali materialios dovanos artėjančių švenčių proga pranokti tą jausmą, kad aš ir kiti urantai esame dovana šiai planetai? Dovana ta prasme, kad realiai dovanojame aplinkai šviesą, meilę ir kitas amžinąsias vertybes, aukšto dažnio energiniais virpesiais, gaudami jas patys nuolatos iš Kūrėjo!

Pakalniuose po gyvųjų pamaldų mes nuoširdžiai ir urantiškai atšventėme artėjančias šventes. Aldona mums iškepė skanų kūgelį su moliūgais, kiekvienas atsivežėme skanių vaišių ir ragaudami jas bei nuoširdžiai bendraudami, mes labai smagiai praleidome laiką. Koks geras buvo jausmas, kai niekur nereikia skubėti, viduje ramybė, meilė ir nuoširdumas, ir didelis noras dalintis tarpusavyje savo patyrimais. Šitokiu būdu mes labiau pažįstame vienas kitą, mes patiriame brolišką meilę, kuri labai svarbi mums urantams. Tai visiškai naujas ir labai vertingas patyrimas, kurį dovanoja mus Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Jis apjungia mus tarpusavyje broliškai ir šiltai bendrauti, pažinti vienas kitą kaip Kūrėjo vaiką ir dvasios brolį ar sesę, sustiprinti vienas kitą ištikus sunkumams, per gyvąją maldą su Kūrėju.

Taigi nė nepajutome, kaip pralėkė laikas mums smagiai bendraujant, kad tik apie 15 val išsiskirstėme visi namo. Pabendravome iš širdies, kaip tikri urantai!


Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2024-12-24 12:54:20



Miela Adolfina, puikūs tavo apmąstymai ir pastebėjimai. Didžiausia ir urantų problema, kad ir jie dar nėra iki galo atsidavę Rojaus Trejybei-AŠ ESU visa savastimi, tada atsiranda įtrūkimai ir mūsų tarpusavio bendravime ir to bendravimo supratime. Bet kokie nesupratimai ir nesusipratimai yra pašalinami ne mėginant aiškinti vienas kitam, bet per asmeninį ir kolektyvinį -- ypač kolektyvinį -- kiekvieno gyvąją komuniiją su KŪRĖJU, kuris mūsų patiriamais energinais virpesiais iš Kūrėjo ir užglaisto tarpusavio nesupratimo ir nesusipratimo įskylimus. Tik čia turi būti atsižvelgiama į vieną sąlygą -- komunija turi būti iš širdies ir nesiekiant tų nesutarimų ir nesusipratimų pašalinimo, nes toks tikslas jau savaime žemina mūsų energinius virpesius, nes mes siekiame savanaudiško noro patenkinimo, kai turėtume siekti tik dar gilesnio pasinėrimo į Kūrėją -- Rojaus Trejybę-AŠ ESU. -- O tai pati giliausia motyvacija yra tada, kada tu nori dar gilesnio apšvietimo ir virpesių iš Kūrėjo patyrimo savyje visų Šviesos ir Gerovės labui.
Tuo tarpu ne urantų sampratomis gyvenanti visa žmonija per savo pastarųjų dviejų šimtų tūkstančių metų Liuciferio-Šėtono-Kaligastijos maišto prieš Tėvą istoriją patiria, o ateityje patirs dar daugiau -- ir skausmingiau -- daugybę intelektualių ir fizinių sukrėtimų ir, savaime suprantama, fizinių, intelektualių, ir dvasinių kančių. Tačiau žmonijos mes pakeisti negalime. O tai reiškia, kad mūsų visų ir Lietuvoje gyvenimas bus blogesnis, agresyvesnis, ir pilnas nesusikalbėjimo ir net nusikalbėjimo, o tai pavirs ir į labai aršius kofliktus visose gyvenimo sferose, pradedant šeima, vaikų darželiais, mokyklomis, darbais, politika, ekonomika. Audra mūsų vandenyne tik siprėja, nes ji specialiai kurstoma neišmanėliškos valdžios, todėl degradacija tiek mąstymo, tiek veikimo nesustabdomai stiprės, ir papildomai kas bus dar blogiau, kad artėja naktis tamsoje, kai dabar toji tamsa yra dar blyškios dienos šviesoje. Kada tatuiruotieji, nosiažiedžiai, vienalytininkai išplis tiek, kad liks tik pavieniai jauni ir baikštūs dar šitaip neišsitepę, bet jie bus pasimetę ir neturintys jokios moralinės, jau nekalbu apie dvasinę, atramos, o vyresnieji bus jau iškeliavę, tada pasikeis dabarties netvarka į chaosą, ir, aišku, į atitinkamas Lietuvos žmonių smukusias sampratas apie save ir Kūrėją.

Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2024-12-04 10:41:00



Ąpreiškime Urantijos Knyga yra teigiama – Nuolat kintančiame pasaulyje besivystančioje visuomeninėje tvarkoje neįmanoma palaikyti likimo nusistovėjusių ir nustatytų tikslų. Asmenybės stabilumą gali patirti tiktai tie, kurie atranda ir apkabina gyvąjį Dievą, kaip begalinio pasiekimo amžinąjį tikslą. 1774 – 06 Šis teiginys tikiu realiau suprantamas urantams, kurie nuolat garbina Gyvąjį Kūrėją, o terminas – Dievas, mums jau asocijuojasi su idėjos terminu. Kūrėjas – daugelio mūsų supratimu, tai visos kūrinijos priežastis ir pasekmė, begalinio pasiekimo amžinasis tikslas. Štai prasmingas ir vertas dėmesio teiginys iš Urantijos Knygos – Ir šitokiu būdu tam, kad žmogaus tikslas būtų perkeltas iš laiko į amžinybę, iš žemės į Rojų, iš to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, būtina, kad žmogus iš tiesų atsinaujintų, atsivertų, atgimtų, vėl; kad jis tikrai taptų tuo iš naujo sukurtu dieviškosios dvasios vaiku; kad jis tikrai laimėtų patekimą į dangaus karalystės broliją. Visos filosofijos ir religijos, kurios tokių idealų neturi, yra nesubrendusios – teigiama Jėzaus. Ta filosofija, kurios mokau aš, sujungta su ta evangelija, kurią skelbiate jūs, išreiškia naują brandos religiją, visų ateities kartų idealą. Ir tai yra tiesa, nes mūsų idealas yra galutinis, neklystantis, amžinas, visuotinis, absoliutus ir begalinis – teigia Jėzus. 1775 – 01 Žmonija nuolat vystosi, tobulėja intelektualia ir kitokiomis prasmėmis, kažkodėl - tik ne dvasine. Mano ir urantų supratimu, religijos, kurios atlieka tik ritualus ir nuoširdžiai nepraktikuoja Gyvojo Įtikėjimo, kai neatveria savojo vidinio Aš, jai nepakanka gyvybingumo, tuomet nėra nuoširdaus dvasinio atsivėrimo. Pakartosiu priimtiną ir ne kartą girdėtą pasakymą - be įtikėjimo supuvęs pasaulis, ir tikrai sunku matyti degraduojančius artimuosius ir nepažįstamus žmones, kurie negilina įtikėjimo, tenkinasi vien praeities palikimu. Graudu girdėti, kai nuolat skatinama ginklų gamyba (net Lietuvoje), kai skatinamas ir nuolat paremiamas karas. Prisiminus Jėzaus pasakytus teiginius, jie mane asmeniškai sustiprina ir nuramina :“Nebūkite nuolat per daug susirūpinę dėl savo kasdieninių poreikių. Nesibaiminkite dėl žmogiškosios egzistencijos problemų, bet visuose šituose reikaluose malda ir nuoširdžiu prašymu, su nuoširdžios padėkos dvasia, tegu jūsų poreikiai bus pateikiami prieš Tėvą, kuris yra danguje“. Tada jis pacitavo iš Raštų: “Aš tikrai garbinsiu Dievo vardą giesme ir tikrai jį aukštinsiu padėka. Ir Viešpačiui tai patiks labiau, negu jaučio ar veršiuko su ragais ir kanopomis aukojimas. 1640 – 05 Šiame Jėzaus teiginyje, kaip suprantu, niekada nebūna per daug padėkos Kūrėjui už mums teikiama Gerovę ir Palaimą, už Apvaizdos apsaugą. Garbinimas, kaip mokė Jėzus apaštalus, kiekvieną žmogų paverčia vis panašesniu į tą būtybę, kuri yra garbinama. Ir tai tiesa. Dažnas iš mūsų tikrai dar nemoka vertinti, branginti, taupyti ar dėkoti už tai, ką turime, už nuostabaus patyrimus šiame gyvenime. Tik gyvendami ir vadovaudamiesi dieviškosiomis dvasinėmis vertybėmis, Minties Derintojo vedini mes keičiamės. Tuomet keičiasi ir mūsų požiūris bei supratimas į mus supančią aplinką, į kitus dvasinius brolius ir seses, kurie vis dar yra nusigręžę nuo Kūrėjo. Šiandieną pastebėjau mano protu nesuvokiamą vaizdą - kai jauna mama su mažyliu vežimėlyje rūkė elektroninę cigaretę.... Ir tai ne vienintelis anomalus reiškinys matomas degraduojančioje žmonijoje. Žinoma,daug mieliau matyti ar sutikti nuoširdžius dvasinius brolius seses, besidarbuojančius vardan kitų žmonių labo, vardan visos kūrinijos gerovės, ko moko Kūrėjo Dvasia iš vidaus, jeigu vykdome Jo Valią.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2024-12-03 21:30:28



Mielieji, nuoširdžiai jūsų prašau - neterškite šios svetainės, kuri yra skirta Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - Šviesą ir Tiesą skleisti, savo pasąmoniniais teršalais, pasiduodami į mistinių sapnų atpasakojimus. Tą galite daryti savo virtuvėje. Šių sapnų atpasakojimų netalpinkite šioje Šviesos svetainėje! Lygiai taip nustokite minėti mano vardą kur reikia ir kur nereikia!
Rašykite prasmingus savo pamąstymus, ir rašykite taip, kad asmeniniai vardai neblaškytų ir nekeltų jokių emocijų, kurios tik trukdo mirtingojo dvasinei - vis ryškiau nušvintančiai ar dar tik bundančiai - asmenybei.

Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2024-10-23 15:08:33




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal