Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Kūrėjas yra Gyvas, Tikras, Realus ir Jį galima atrasti savyje ir atsivėrus Jam prisipildyti Jo virpesių - tai žino kiekvienas urantas. Gyvųjų pamaldų metu galima pajausti Dvasinės vienovės Būseną su Kūrėju Būseną ir keistis. Vakar po gyvųjų pamaldų, manau mes daugelis tai ir pajutome. Buvo tokia nuostabi, džiugi nuotaika, visi staiga pasidarė linksmi, niekas neskubėjo skirstytis, visi norėjo dar pabūti, pabendrauti – tiesiog buvo nuostabi Bičiulystė.Visas vakardienos vakaras taip pat buvo kažkoks ypatingai džiaugsmingas, linksmas, ir šiandien taip pat dar vis prisimenu vakardieną. Tai buvo tikra, nuostabi Dvasios šventė.
Visą rytą mąstant apie Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, apie Palaimą, kurią galima patirti bendraujant su Juo, prisiminiau tokį mokymą apie žmonijos švenčiamas šventes ir kodėl jos mūsų nepakilėja ir joms pasibaigus, mes dar labiau susmunkame, mintys tampa sunkios, vėl grįžtame į problematišką kasdienybę. Švenčių metu virpesiai kažkiek pakyla, bet joms pasibaigus vėl užgriūna tos pačios mintys, sunkumai, problemos.
Tame mokyme ir sakoma – Šventes jūs turite įprasminti savo sielos atvėrimu Tėvui, Amžinajam Sūnui, ir Man. Tik tada patirsite, kad jos turi giluminę reikšmę jūsų kasdieniam prasmingam darbui, kuris ir pradės atitikti jūsų šventines nuotaikas, kurios buvo tokios pakylėtos, nes suteikė jums išsilaisvinimą iš išorinės kasdienybės. Atsivėrę mums savo siela, patys patirsite, kad išorinė kasdienybė, kuri iki tol atrodė monotoniška ir varginanti, buvo netikėtai nuspalvinta įvairiomis šventinėmis spalvomis sielos viduje. Jūsų protas pradėjo matyti savojo kasdienio gyvenimo ir veiksmų prasmingumą tik ten, kur veiksmai atneša gėrį ir naudą visumai, o ne tik išimtinai asmeniškai jums. (Akimirkos Amžinybė 212-05)
Ir tik tada jūsų gyva siela pradėjo pastebėti, kad vis labiau ir labiau kasdienis darbas tampa prasmingas, kada atitinka mūsų valią – Tėvo, Amžinojo Sūnaus, ir Mano – ir tada siela pajunta, kad ji tikrai jaučia šventę savyje, kada daro gėrį kitiems, kitų labui. Tai gyvas pojūtis, nesusigalvotas. Juk net ir jūsų daina yra tokia, „…džiaukis sese, mano sieloj šiandien šventė…“
(Akimirkos Amžinybė 213-01)
Ir kaip čia nepriminsi ir neparašysi Algimanto nuolat kartojamų žodžių reikalingi dvasiniai mokytojai, nes tik jie gali paaiškinti visai kenčiančiai žmonijai, kaip patirti Harmoniją, Ramybę, Teisingumo ir Gailestingumo jausmą. Mes gi visi trokštam viso to, ir visa tai gali ateiti tik iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Jeigu ir įvyks koks nors teisingumas, ar pajusime ramybę, tai netruks ilgai, nes juos tuoj nustelbs žemi virpesiai, ta agresija, tas purvas, kuris yra aplinkoje. Kol žmonija neatsigręš į Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, tol vyks karai, pykčiai, savanaudiškumo pasireiškimas ir t.t.
Mes urantai, suprasdami tai garbiname ir šloviname Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, trokšdami tos dvasinės vienovės su Juo, gilesnio atsivėrimo ir prisipildymo tomis Amžinosiomis Kūrėjo Dvasinėmis Vertybėmis.
Mielieji, linkiu visiems patirti Kūrėjo Gerovę ir Tikrovę!
Violeta (Žasliai)
VioletaP
2025-06-23 16:01:11
Prieš keletą valandų pasibaigė Gyvosios pamaldos, kurios vyko pasitelkiant informacines technologijas į pagalbą, o tai reiškia, kad mes bendravome vieni su kitais per nuotolį, t.y, nematydami vieni kitų materialiu žvilgsniu, bet jausdami vieni kitus virpesiais. Tai yra Gyvas bendravimas taip pat, nes virpesiai skvarbiai sklinda į aplinką, sklinda aukšto energinio dažnio virpesiai iš mūsų, kada mes garbiname Kūrėją, meldžiamės ir dalinamės savo dvasiniais mokymais, pamąstymais ar patyrimais.
Dalintis savimi Gyvojoje Šventovėje yra gerai, bet taip pat gerai savo patyrimus ir aprašyti. Forumas yra ta miela, prasminga erdvė, kurioje mes galime taip pat save išlieti. Ir tai bus mūsų įneštas prasmingas indėlis Visumos Gerovei, nes šviesios mintys-patyrimai turi sklisti į aplinką, jie neturi būti užspausti, paslėpti, užrakinti baimėje. Jie turi judėti, judėti gyvai, net ir taip, kaip viskas kūrinijoje yra prasmingame judėjime.
Vakar vakare užsistačiau žadintuvą, kad šiandien ryte jis suskambėtų penkiolika minučių po aštuntos valandos. Taigi, man dar liks keturiasdešimt penkios minutės iki gyvųjų pamaldų pradžios, per kurias galėsiu neskubėdama pabusti ir pasiruošti pamaldoms, kreipdamasi į Kūrėją, o gal kiek pastudijuodama. Šešių valandų miegas nebuvo pats giliausias, bet nė numanyti negalėjau, kokį rytas patyrimą man padovanos, kurio virpesiuose gyvenu dar ir dabar, jau pietums prasidėjus.
Prieš suskambant žadintuvui, susapnavau sapną, o tikslingiau būtų pasakyti – pamačiau vaizdinį. Matau vykstantį šeimos gyvenimą, galbūt keturių asmenų. Matau kažką veikiančius vaikus, tėvus, bet visas veiksmas – tai yra jų tarpusavio bendravimas. Tas bendravimas ir kažkokia tarpusavio veikla vyksta tokia natūralia eiga, tokia nepaprastai lengvo bendravimo forma, pagarba, supratingumu, brolystės jausmu tarpusavyje, kad jokio kito, kažkokio neigiamo jausmo nė krislelio nejusti. Jie gyvena tokioje palaimingoje aplinkoje, kur viskas teka savo vaga. Jie kiekvienas pasireiškia savimi, be jokios konkurencijos ar vienas kito iškėlimu, ne, to tikrai ten nėra. Yra – brolystė. Nepaprastas lengvumas ir tarpusavio harmoningas veikimas Kūrėjo sumanytame gyvenime jiems – tai būtų du teiginiai, jeigu jais reikėtų apibūdinti vaizdinį.
Aštunta valanda, penkiolika minučių – mano žadintuvas suskambo ir aš pabudau. Per akimirką pajutau, kaip mano krūtinę užpildė nepaprastai sunkus jausmas. Tiesiog slėgte prislėgė. Akimirksniu pajutau koks nepaprastai sunkus materialus, fizinis kūnas. Koks sunkus yra net ir ištartas kiekvienas žodis, kuriuos išgirdau jau prisijungusi prie gyvųjų pamaldų. Taip – net ir žodis, jis turi milžinišką svorį, palyginti su tuo, kokie vyravo virpesiai sapne-vaizdinyje. Pabudusi aš pajutau koks sunkus, sunkus, yra gyvenimas čia, ir koks jis nepaprastai lengvas buvo ten, su Kūrėju, Šviesoje ir tiesiog Harmonijoje. Čia, mūsų mylimoje Urantijoje, mirtingajam taip trukdo gyvulinis protas, jis taip supančiojęs mirtingąjį, kad jis negali atskirti kur yra Šviesa, jis gi negali patirti tokio gyvenimo, kokį tikrai sumanė mums gyventi Kūrėjas, jeigu Jo nė nesistengia atrasti! Jis ir nepatirs, tai neįmanoma! Niekas negali peršokti Kūrėjo, ir Algimanto, Jo ambasadoriaus, mokymų, kurie skirti tam, kad šviesėtų pasąmonė, kuri nepaprastai sujaukta, ir tampa milžinišku kliuviniu tam, kad įsiviešpatautų viduje būtent toks harmoningas gyvenimas, kokį sumanė gyventi mums Harmonijos Šaltinis – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Būtinos, būtinos yra ir studijos, ir Gyvosios šventovės lankymas, ir dalinimasis savo patyrimais – mokymasis dėstyti savo mintis, išgirsti savo mintis, priimti, pakoreguoti, pasidalinti. Be šitų pastangų, harmoningas šeimų gyvenimas taps dar tolimesnis laiptelis Urantijoje.
Neteisingas kelias yra tas, kada užsiklojama uždanga nuo Kūrėjo. Ir koks tikslingas apibūdinimas – uždanga – ką aš ir pajutau, kada pabudau iš vaizdinio ir sugrįžau į Urantijos mirtingųjų gyvenimą. Mane tas jausmas nepaprastai sukrėtė. Kad taip gyvename? Su tokiu sunkumu? Tokia našta materialaus kūno, ir apskritai gyvenimo čia, šituose virpesiuose. Ten buvo kitaip.
Gyvųjų pamaldų metu Dvasinis Mokytojas garbino – Visa kūrinija orientuota į Kūrėją. O kaip gera išgirsti tai buvo po tokio vaizdinio! O gera, nes tai Tiesa, tai Tikrovė, tai Realybė! Dvasinis Mokytojas mums tai nuolat kalba, pasakoja mums apie Tikrovės gyvenimą su Kūrėju, bet negali mirtingojo gyvulinis protas to suprasti, negali to pajausti. Dėl to ir suteikia Minties Derintojas vaizdinius, kad pagelbėtų mums, kad žadintų mus keltis ryškesnėje šviesoje. Kad sustiprintų mus. Ir aš tikrai sakau, kad nesinori grįžti į šitą jausmą, čia patiriamą kūno sunkumo jausmą, bet mes gi čia dabar gyvename. Čia mokomės, augame, šviesėjame, kaupiame patyrimus, klumpame ir keliamės vėl.
Ir vis tik, nors ir sukrečiantis patyrimas, bet tuo pačiu ir nepaprastai sustiprinantis – o kaip kitaip tu patirsi skirtumą tarp to kas yra iliuzinis gyvenimas, ir kas yra Tikrovė? Tarp to, koks yra gyvenimas be Kūrėjo, ir koks – su Kūrėju. Gyvenkime harmoningame gyvenime su Harmonijos Šaltiniu, jau šiandien, visų Gerovės vardan – per savo asmeninį šviesėjimą ir švytėjimą.
Telydi jums mielieji, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2025-06-21 15:32:20
Ribiniam žmogui tiesa, grožis, ir gėris sudaro dieviškosios tikrovės visą atskleidimą. 0648-03-01
Tai yra Urantijos Knygos epochinio apreiškimo svarbus teiginys, kuris paskatino parašyti keletą minčių ir kuris pasako svarbią mintį mums visiems šiame pasaulyje gyvenantiems mirtingiesiems. Bet taip pat jis yra galiojantis nurodymas ir visos kūrinijos asmenybėms ir tvariniams. Visas penkiasdešimt šeštas Dokumentas yra skirtas Visuotinės Vienybės visoje kūrinijoje aiškinimui, kuris apima Paties Kūrėjo – Kūrinijos Šaltinių ir Centrų – Tarpusavio Vienovę. Taip pat jis apima įvairių kategorijų asmenybių, tiesiogiai kilusių iš Kūrėjo, ir netiesiogiai, o taip pat apima ir mūsų, mirtingųjų tarpusavio vienovę – Brolystę – ir tuo pačiu ir mūsų vienovę su Kūrėju – tai yra Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Šitą visų Vienovę įmanoma pasiekti per kiekvieno asmeninį ryšį su Gyvu Kūrėju.
Mes turime didžiulį mums suteiktą palengvinimą, gyvą Kūrėjo Dvasios – Minties Derintojo padovanojimą į mūsų protą nuo pirmojo mūsų moralinio sprendimo, kuris ir nulėmė tos Dvasios padovanojimą mūsų prote. Ir tai yra Jėzaus Kristaus sėkmingai atliktos misijos mūsų pasaulyje dėka užtarnauta Kūrėjo Dovana. Ir šito Minties Derintojo dėka mes turime didžiulį palengvinimą dabar, ir per visą amžinybę, kad kuo daugiau suprastume, suvoktume, įžvelgtume, išgirstume, patys išreikštume – Tiesą, Grožį ir Gėrį – savo aplinkoje jau dabar ir toliau keliaujant per patyrimų pasaulius link Rojaus. Šitie trys Tikrovės elementai yra begaliniai atsiskleidime, nes Pats Kūrėjas ir yra paskleidęs iš Paties Savęs šitą Tikrovę, kurią kiekviena sukurta dvasinė asmenybė turi taip pat galimybę atskleisti per savo pasireiškimą – minčių, sprendimų ir jau konkrečių veiksmų atlikimą. Todėl šiame Dokumente ir aiškinama, kad pasauliai pasiekę Šviesos ir Gyvenimo etapą, jų gyventojai ir yra mokomi šitų Kūrėjo Tikrovės atskleidimo savybių. Nuostabiausia, kad mes tokią Tikrovę pradėjome jau dabar studijuoti ir gilintis į ją, ir ją jau patirti dar gyvenant šiame pradiniame pasaulyje. Todėl suvokiu, kad pats teisingiausias žmogus yra bendraujantis su Kūrėju ir priimantis sprendimus su Juo. Pats gražiausias žmogus yra patiriantis gyvą būseną Jo buvimo viduje, ir besidalinantis ta būsena su kitais, dar to nepatiriančiais. O daug įdedantis savo pastangų į savo darbų kruopščiausią atlikimą visų Gerovės labui yra Kūrėjo Gėrio nešėjas ir skleidėjas. Tokie yra nuoširdūs urantai, jaučiantys Vienybę su Kūrėju savo Širdyse ir pasidalinantys tokiu gyvu patyrimu, kaip dabar pasidalino Vita ir Jurgita.
Linkiu visiems Kūrėjo Gerovės.
DDaiva
2025-06-13 23:58:10
Vakar su malonumu perskaičiau Vitos patyrimą, kaip ji eidama po darbo namo gyvai bendravo su Kūrėju, kaip klausėsi Jo mokymo, ir kaip tai ją sustiprino. Tikrai puikiai suprantu jos patyrimą iš savo asmeninės patirties, nes kai imi girdėti Kūrėjo mokymus, jie be galo nudžiugina ir sustiprina, nes pats Tėvas ir Motina kalba tai, ką reikia Jų vaikui tuo metu išgirsti – tiesiog tobula! Tik Kūrėjas moka taip bendrauti su savo sūnumi ar dukra, kurį supranta dar šiam nepratarus nė žodžio.
Aš visą šią savaitę, ir dar prieš tai, dirbau ties vienu dideliu užsakymu – kaligrafiškai rašiau laiškus turtingiems UAE žmonėms. Ačiū Kūrėjui, kuris atvedė pas mane moterį, kuri ieškodama kaligrafo savo šiam dideliam užsakymui, pamatė mano svetainę internete pavadinimu „Kaligrafijos harmonija“. Jai taip artimas ir šviesus pasirodė šis pavadinimas, kad ji ir pasirinko mane savo užsakymui įgyvendinti. Štai kaip Kūrėjas vedė mane iš vidaus dar prieš 6 metus, kada kilo galvoje aiškus pavadinimas savo veiklai – kaligrafijai apibūdinti. O šis užsakymas tikrai didelis ir patiriu, kaip dažnai sunku kokias 5-6 valandas išsėdėti prie stalo, nors ir su pertraukomis, bet tiesiai ir neiškreipiant stuburo – kad imu jausti poreikį tiesiog atsipalaiduoti ir pramankštinti sustingusį kūną išeinant į lauką pasivaikščioti. O šią savaitę tokie orai, kad vien lyja ir oras nedžiugina kažkur eiti. Tačiau šį rytą nušvito saulė, ir man iš karto kilo mintis iš pat ryto išeiti ratą intensyviai pasivaikščioti aplinkui Vilniaus žirgyną, o po to ramiai kibti į savo darbus – toliau sėsti rašyti, bet jau su atgaiva ir gera nuotaika viduje. O po vakar perskaityto Vitos patyrimo kilo mintis ir man beeinant pabendrauti su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Taip ir padariau. Gerą kelio gabalą eidama mėgavausi smagiu ėjimu, grožėjausi vešlia smaragdine gamta, laukų gėlėmis, ir vis bendravau su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Vienu metu tiesiog aiškiai išgirdau mintį „Nuramink protą ir išgirsi mane“. Tai buvo aiški mintis iš Kūrėjo. Kaip dažnai aš kasdienybėje vis galvoju apie darbą, apie rašymą, apie visokius nebaigtus darbus, kurių nespėju atlikti, ir šie velkasi, kad per tą minčių gausą nebeišgirstu paties Kūrėjo. O šį kartą sąmoningai nusprendžiau apraminti protą ir Jo klausytis. Po tos minties tiesiog nukreipiau akis į gamtą, protas dar labiau atsipalaidavo nuo gražių gamtos vaizdų, ir aš išgirdau Kūrėjo mokymą. Koks buvo vidinis pakylėjimas ir palaima vėl išgirsti savo mylimą Tėvą ir Motiną! Mintys lengvai ir sklandžiai liejosi mano galvoje. Išgirdau, kaip Kūrėjas patenkintas, kad aš einu Jo Gyvuoju Keliu, kuris numatytas visai žmonijai. Ir jis patenkintas kiekvienu urantu, kuris žengia Jo Gyvuoju Keliu, nepaisant mūsų skirtingų pastangų ir indėlio, Jis patenkintas mūsų ištikimybe šiam Gyvajam Keliui. Po to nuostabiai Kūrėjas suteikė vaizdingą palyginimą - Gyvąjį Kelią palygino su tuo žvyruotu keliu, kuriuo žengiau. Kad štai žengiu žingsnį po žingsnio, žingsnį po žingsnio – lygiai taip ir Gyvajame Kelyje kiekvienas mūsų žingsnis yra tarsi bet koks veiksmas, darbas, kurį mes atliekame. Jis pripildytas pasitenkinimo, palaimos, yra lengvas, kai žengiame – veikiame kartu su Kūrėju. Toliau neatsimenu tų šviesių besiliejančių minčių srauto per Minties Derintoją iš Kūrėjo, tik pajutau, kaip nuo tų šviesių minčių man susikaupė ašaros ir išsiliejo. Pajutau tiek tyros meilės ir palaimos iš Kūrėjo, kad su ašaromis akyse klausiausi besiliejančių minčių ir toliau žengiau žvyruotu keliu. Kaip Rojaus Trejybė-AŠ ESU be galo myli kiekvieną iš mūsų! Kaip JIS be galo sustiprina mus, apdovanodamas savo Dvasinėmis Dovanomis (Minties Derintojas, Apvaizda, Šventoji Dvasia, Tiesos Dvasia), kad mums tereikia jomis naudotis šiame gyvenime, nuolatos. Tik nuo mūsų kiekvieno priklauso, kiek mes nuoširdžiai naudojamės šiomis Amžinosiomis Dovanomis savo gyvenime skirtingose situacijose, kiek mes nuoširdžiai bendrausime su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir šitaip žingsnis po žingsnio auginsime pasitikėjimą JUO ir savimi, kaip JO tikruoju sūnumi ar dukra.
Po to sekė toliau šviesios mintys, kaip bendradarbiauti su Kūrėju savo kūrybinėje veikloje, kad šviesūs virpesiai sklistų suaugusiems, vaikams, kuriuos teks mokyti kaligrafijos. Sunku išreikšti žodžiais tą jausmą, kaip yra svarbu toji šviesi būsena iš Kūrėjo, kuri lemia darbo kokybę, bendravimo kokybę, apskritai šviesos virpesių prasmę ir svarbą visai žmonijai. Tai labai gilus ir šviesus jausmas, būsena, kurią pajutau savyje iš Kūrėjo, besiklausydama Jo šviesių lengvų minčių.
Namo grįžau visai kitokios būsenos – šviesios, nei buvau prieš išeidama į lauką, kai mintys vis sukosi apie darbus, troškimus ir pan. O besidarydama maistingą rytinį kokteilį ir dėkodama už jį Kūrėjui, bent 3 kartus išgirdau aiškiai mintis, kad pasidalinčiau šiuo patyrimu su jumis forume! Ką gi, na kaip nepaklausyti Kūrėjo?
O dabar einu prie rašymo darbų su palaima viduje, su Kūrėju ir linkiu jums visiems šviesios dienos su Rojaus Trejybe-AŠ ESU!
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2025-06-13 10:18:13
Birželio septintąją išgirdusi pamokomąjį žodį, kuriame Dvasinis Mokytojas kalbėjo apie Jėzaus pakilimą ant Transfigūracijos Kalno, drauge su savo apaštalais, kurie tuo metu buvo artimiausiai jo aplinkoje, bet kurie dar nebuvo pasiruošę patyrimams, kuriuos taip norėjo Jėzus atskleisti-parodyti, ir juos sustiprinti, visus. Išgirdusi šitą mokymą, ir jo pabaigą, kurioje mes, urantai, esame raginami dalintis savimi, ir gyvai, ir Forume – visų labui, viduje susimąstydama nusistebėjau savo pasyvumu – o kodėl aš nesidalinu savo patyrimais? Kodėl pasilieku sau? Juk dėl tokio stabdymo – šviesos esančios viduje, kuria turi būti dalinamasi – tada pats ir užkerti kelią ryškesniam savo paties nušvitimui, kai Kūrėjas sumanęs kiekvienam augimą ir vis ryškesnį stiebimąsi aukštyn. Juk pati visada sakydavau, patyrimai ir suteikti tam, kad jais dalintumeisi su kitais.
Šio mėnesio septintosios ir aštuntosios dienų pamokomieji žodžiai, tikrai verčia susimąstyti. O jie gi ir naujausiai pasakyti, tad vis dar spurda viduje, nori būti giliau suprasti. Tame Kristaus gyvenimo epizode, kada kopdamas ant Hermono Kalno jis nuo savo trijų apaštalų – Petro, Jokūbo ir Jono – kelioms valandoms pasišalino, kad pasikalbėtų su savo Tėvu, ir kai grįžęs rado apaštalus nerimaujančius, jo klausimas jiems buvo – Ko gi jūs pergyvenate? Argi aš nesakiau, kad einu rūpintis Tėvo reikalais? Pats klausimas parodo – argi gali būti kas nors svarbiau, nė kad Tėvo reikalai? Jie yra Aukščiausia Valia, ir jais aš rūpinuosi. Iš tiesų, vėl ir vėl mes esame Dvasinio Mokytojo mokomi to paties, ką ir Jėzus demonstravo savo apaštalams – Tėvo Valia turi būti svarbiausias reikalas, kiekvienam.
Savo darbą kai kuriomis dienomis aš baigiu gan vėlai, pora valandų prieš vidurnaktį. Dažnai man tai būna malonus laikas, nes tai laikas, kai eidama iki autobuso stotelės – kuri už poros kilometrų atstumo – galiu pasimėgauti santykine ramybe, kai aplink jau neblaško daugybė pravažiuojančių automobilių, nėra daug pėsčiųjų, lieku su savo mintimis, beveik visada skirtomis Kūrėjui. Tai priklauso nuo būsenos viduje, ar iš inercijos vis dar būnu darbe, ar skubu kuo giliau panirti į Kūrėją.
Gegužės tryliktosios vakaras kaip tik buvo tas ramusis vakaras, kai oras buvo maloniai šiltas, tad iš darbo išėjau gerai nusiteikusi, o ir nebuvo viduje skubėjimo. Nors jau vėlus metas, bet aš sau godžiai smaguriavau ledą, be cukraus, bet vis tiek saldų. Atsikandau kąsnį, kitą, kai staiga mano vidų tiesiog perskrodė mintis – neteršk, o valyk. Kaip tik tuo metu aš jau kuris laikas buvau stipriai pakoregavusi savo mitybą, sumažinusi bet kokio saldaus maisto vartojimą. Tai ir ši mintis buvo skirta – neteršk, o valyk organizmą. Kadangi aš dažnai kalbu Kūrėjui, tai ir į šią pastabą aš atsakiau savo mintimis, ir nė neturėjau kada ar tai stebėtis, ar tai džiūgauti, kai aš tiesiog pajutau, kad be perstojo klausausi kas man sakoma. Tai nebuvo ištisinis mokymas, tai yra tos mintys vienos užkloja kitas, jas taip tarsi reikia sugaudyti. Jeigu vieną pametu, pavadinkim, įsipainioja mano mintis – tą jaučiu pasikeitusiu virpesių dažniu – tuoj pat vėl teka Minties Derintojo mokymas, kuris atsako į tavo pateiktą klausimą, nors daugiausia tai aš klausiau, tiesiog sekiau-gaudžiau tas mintis. Visas bendravimas panardino mane į tam tikrą virpesių lauką, kai aš eidama matau einančius žmones, matau pravažiuojančią mašiną, bet tuo pačiu esu iškelta virš aplinkos, ji tarsi susispaudžia-sumažėja. O pats nuostabiausias jausmas, kad jaučiu, kaip niekas man neegzistuoja, niekas nesvarbu tik Kūrėjas esantis mano viduje. Niekas nėra tiek svarbu, kiek mano ryšys Kūrėju. Ne tai, kad ne tiek svarbu ar nesvarbu, bet tau tiesiog neegzistuoja tą akimirką niekas aukščiau kaip Kūrėjas – Rojaus Trejybė AŠ ESU ir tu trokšte trokšti išlikti šiame gyvame ryšyje su Kūrėju. Gyventi Jam, su Juo ir Jame. Tiesiog tu ir Kūrėjas neatskiriami, tą akimirką tu ir negalvoji, kažkaip kitaip, tiesiog esi ryšyje su Kūrėju, ir tai nepaprastai pakylėjantis jausmas viduje. Tave tiesiog traukia prie Kūrėjo, prie to Jausmo, prie tų Aukšto Dažnio Virpesių. Taip aš bendravau su Minties Derintoju iki pat kol grįžau namo, tai yra kiek ilgiau nė valandą. Grįžusi dar užsirašiau keletą minčių į sąsiuvinį, kiek atsiminiau, ir tiesiog užmigau. Kadangi per visą tą gyvo bendravimo laiką buvo daug man pasakyta minčių, jas ne visas pamenu, bet labai Minties Derintojas man akcentavo – bendrauk su Manimi dažniau.
Šitas patyrimas mane labai sustiprino. Mano viduje atsirado dar didesnė Trauka prie Kūrėjo. Ir ryškesnis jausmas, kad Kūrėjui tiesiog turiu savo gyvenimu pašvęsti save, ne dalelę savęs, bet visą save – Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2025-06-09 21:19:43
Vieną popietę, o tai buvo sekmadienis, prisiminiau, kad rytoj – pirmadienį, vyks kolektyvinė malda. Bet gi aš dar nepažiūrėjau kam skirta malda. Tuo metu dirbau darbe, bet radusi laisvesnę minutę, telefone atsidariau mūsų svetainę ir perskaičiau tai dėl ko rytoj – kolektyviai – melsimės.
Šį kartą pasimelskime dėl paprastų ir eilinių žmonių, kad juos sustiprintume, o tuo pačiu sustiprintume ir Tautą – Lietuvą – nes tokie žmonės yra didžioji dauguma. – Kvietė Dvasinis Mokytojas kolektyvinei maldai, urantus.
Iš pradžių pagarbinkime ir pašlovinkime Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savais žodžiais. Kam stinga tokių žodžių, tie skaitykite, tik nuoširdžiai skaitykite, jums mano parašytas maldas. – Kreipiasi Dvasinis Mokytojas į mus.
Kaip tik tą vakarą man ir stigo savų žodžių, minčių, kurios lengvai tekėtų sava vaga, taip kaip būna, kada jautiesi ramus viduje. Siekimas šviesesnės būsenos ir padiktavo atsiversti Forumą, ir jau dabar, išvakarėse, susimąstyti ir apie rytojaus maldą. Perskaičiau dėl ko melsimės ir nė nekrustelėjus panirau į Kūrėjo garbinimo maldą, o po to ir maldą už mus, paprastus, eilinius žmones. Skaičiau ir jutau, kaip ašaros kaupiasi akyse. Ir tikrai jei nebūčiau buvusi darbe, būčiau davusi valią joms riedėti tiek, kiek joms to reikėjo.
Malda dėl paprastų ir dorų Kūrėjo vaikų, vaikų, kurie dirbdami įvairius darbus, gyvendami įvairiose vietose, niekam nė nekrenta į akis, bet viduje visomis išgalėmis stengiasi išlikti sąžiningi ir moralūs. Stengiasi auginti vaikus dorais žmonėmis. Malda dėl jų, kad jie aktyviau pradėtų gyventi savo kasdienį gyvenimą, praregėtų dvasioje su Kūrėju, visų Gerovei. Malda – kad Šėtoniška aplinka neįtrauktų jų į savąją – tokią apgaulingą – aplinką.
Perskaityta malda mane sustiprino – sustiprino, nes jutau virpesiais sklindančią begalinę meilę, t.y. aukšto energinio dažnio virpesius sklindančius iš tų parašytų žodžių. Tai – Gyva – malda. Ir joje ras nusiraminimą ir eilinis mirtingasis, ir aukštas pareigas užimantis mirtingasis. Nesvarbu kokio statuso Kūrėjo vaikas šiame pasaulyje bebūtų, Gyvasis Kelias apkabina savimi visus. Gyvasis Kelias skirtas visiems be išimties. Tiktai, kas nori – tas juo eina. Kas nori mokytis – mokosi. Kas nori išgirsti – išgirsta. Kas nori matyti – mato. Kas nori jausti – jaučia, dvasioje. Tai yra Gyva ir Tikra. Ir tikrai, nė akimirkos nesuvaidinta.
Šiandien TAUTĄ – LIETUVĄ – reikia iš naujo surinkti ir suburti, ir jau su Tavąja DVASIA ir DVASIOJE – pirmadienio maldoje buvo sakoma Dvasinio Mokytojo.
Bet, jis niekada nemoko – burkite minias. Jis moko – kad atgimimas bus, tuose, iš minios.
Telydi jums mielieji, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2025-04-07 21:07:52
Sveiki mieli urantai, sveikinlu jus visus su nuostabiu atėjusiu pavasariu į Lietuvos žemelę ! Pastatyti Rojaus Trejybės - AŠ ESU šventovę Rokiškio rajono pakraštyje niekaip neišeis, nes tai yra ne Lietuvos vidurys, bet pakraštys, todėl daugeliui urantų pasiekti šventovę būtų sunku, todėl šitą vietovę 49 arų sklypą pardaviau jaunai šeimai iš Vilniaus, ir dabar gyvenu netoli Raudondvario. Tikiuosi, kad Rojaus Trejybės - AŠ ESU šventovės pastatymas apie Lietuvos vidurį bus įgyvendintas !
Fredas
2025-03-29 13:25:29
Šių dienų patyrimai ir emocinis balansas paskatino pasidalinti tuo, ką tą akimirką suvokiau esant. Savaitę pas mane viešėjo draugė, su kuria retsykiais bendraujame dar nuo mokymosi laikų Šiaulių internate. Pastaruoju metu gyvename toli viena nuo kitos – aš gyvenu sostinėje, o ji – Mažeikių rajono mažame miestelyje miškų apsuptyje. Šios gyvenimo aplinkybės suprantama turėjo įtakos mūsų visapusiškam augimui ir transformacijai. Svečiuodamasi pas mane, ji kažkuria prasme, paįvairino mano kasdienybę. Tačiau labiau ją tenkino buvimas namuose prie televizijos laidų, kas man visiškai nepriimtina. Šiuo atžvilgiu aš kartais buvau nepakanti ir ne tolerantiška, primesdama jai savo nuomonę, kad verčiau pasivaikščiotume po Vilniaus Senamiestį, parodas, muziejų ir visa kitą. Šeštadienį, prisijungus man prie Rojaus Trejybės Aš Esu garbinimo maldos per kompiuterį, ji žinoma neprieštaravo, tačiau, kai nuolat skaitė informaciją telefone, aš supratau kaip mano Gyvojo Įtikėjimo ignoravimą. Tą dieną, kai mano viešnia nutarė vykti namo, manyje vyko kažkokia savi analizė ir atėjo elementari mintis, kad šis neprasmingas mūsų bendravimas su minėta sese man duotas suprasti, kokiame žemame dvasiniame lygyje aš dar esu pati asmeniškai. Žinau, kad mes atsakingi tik už savo stimulą augti ir keistis dvasine prasme santykyje su kitais žmonėmis, kad giliau suprasti tuos, kurie dar nenori keistis. Ši sesė intelektualiai save lavina siauresniu lygiu, be kosminio įžvalgumo – dvasinio įžvalgumo reali stoka yra kaip daugeliui. Kas jai svarbu, man jau nebeaktualu, nereikšminga ir nepriimtina, todėl mūsų bendravimas buvo ribotas, ne visad nuoširdus, kaip sakoma, nederėjo vibracijos - toli nuo dieviško supratimo ir pajautimo. Nežiūrint to, mane nuteikia viltingai, gal ji bent pamąstys apie Tikrovę reikiamu momentu, reikiamu laiku. Pabaigai, kaip man įprasta, teiginiai iš Urantijos Knygos Apreiškimo – Jėzaus religija reikalauja gyvo ir dvasinio patyrimo. Tikroji religija yra susijusi su pasiekimo likimu ir tikrove, o taip pat ir su tikrove ir idealizmu to, kas iš visos širdies yra priimama įtikėjimo dėka, Ir visa tai turi būti mums paversta asmeniniu Tiesos Dvasios apreiškimu.1782 – 03.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-03-26 21:56:03
Kaip sudėtinga be įkvėpimo kurti ar rašyti į forumą ir pasidalinti tuo, ką išgyvename šią akimirką kiekvienas urantas ar bent prijaučiantis jam. Šiandieną išjudino mane parašyti ir įkvėpė noras dar kartą pasidalinti Dvasinio Mokytojo Algimanto istorija apie Šventovės atsiradimą ir jos įkūrimo pradžią. Šie prisiminimai jaudina mane žmogiškąja prasme, nors buvo likę tolimoje praeityje ir tapę nebeaktualūs. Iš tikrųjų, kai pagalvoju, kaip tai svarbu! Dvasinio Mokytojo Algimanto nueitas kelias šia prasme ilgas, sunkus ir sudėtingas patirtinis kelias, kurio dėka šiandieną turime Gyvąją Rojaus Trejybės AŠ Esu Šventovę. Tai ilgas nežinomybės procesas, vedantis vien dvasios įkvėpimo dėka, nežinant, kur ir į ką remtis. Kai pamąstau, nepaprasta šiuo metu suvokti, kaip aš asmeniškai atėjau iki galo (tiesą sakant, iki šios akimirkos), turėdama savo kelyje įvairių sudėtingų, netgi skaudžių aplinkybių ir trukdžių. Nenoriu prisiminti sunkumus ir negatyvias patirtis, kurios manau tik sustiprino ir užgrūdino mane. Prie Tėvo Šventovės įkūrimo aktyviai prisidėjo ir Violeta iš Ukmergės. Buvo tokių akimirkų, kai mes trise garbindavome Dangiškuosius Tėvus – Mokytojas Algimantas, Violeta ir aš. Ką Mokytojui Algimantui teko patirti, vien jam ir Kūrėjui žinoma.... Kartą viena sesė iš artimos aplinkos, kuri kažkada dirbo su Algimanto buvusia žmona vienoje institucijoje, pradėjo žeminti ir niekinti mūsų Dvasinį Mokytoją Algimantą. Nenorėdama, tai girdėti, perėjau į kitą gatvės pusę, taip nutraukdama šį nemalonų pokalbį. Praėjo daug įvairių išbandymų metų, apie kuriuos ilgą istoriją galimą būtų parašyti. Šia prasme reiktų prisikviesti Violetą iš Ukmergės, kad aprašyti urantų ilgametį patirtinį kelią su Dvasiniu Mokytoju priešakyje. Aš rašau elementariai trumpai, norėdama išreikšti savo dėkingumą. Nuolat dėkoju ir dėkosiu Mokytojui Algimantui už pramintą takelį mums urantams, Minties Derintojui vedančiam pačiu tiesiausiu Realiausiu Tikrovės Keliu link Kūrėjo. Mokytojo Algimanto dėka urantai turi svetainę, forumą, kur dalinamės savo kūryba ir patyrimais. Turime išverstą į lietuvių kalbą Apreiškimą Urantijos Knygą ir visus kitus Apreiškimus. Pagaliau, svarbiausia tai, kad yra įkurta Rojaus Trejybės Aš Esu Šventovė, kur Kolektyvinėje Dvasinėje Komunijoje Garbiname Kūrėją, dėkodami Jam už viską - už teikiamą Gerovę, Palaimą, Išmintį ir kitas amžinąsias vertybes. O jas įsisaviname tiek, kiek gebame tą akimirką atsiverti dvasine gelme Kūrėjui. Džiaugiuosi būdama šiame nuostabiausiame Tikrovės Kelyje ir dar kartą nuoširdžiai dėkoju Dvasiniam Mokytojui Algimantui, aktyviems urantams palaikantiems Gyvąjį Įtikėjimą, Apvaizdai ir visoms Tarpinėms Būtybėms, kurios saugoja ir globoja mus nuo paklydimų, tamsos ir visokio blogio.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-03-03 18:35:59
Jėzus savo tikinčiuosius perspėjo. Jeigu religiniai troškimai yra tiktai materialūs, tai augančios žinios apie gamtą, vis didesniu laipsniu išstumdamos tariamai virš gamtinės kilmės dalykus, galiausiai iš jų atims ir tikėjimą į Dievą. Bet, jeigu jų religija būtų dvasinė, tuomet fizinio mokslo vystymasis jų įtikėjimo į amžinąsias realybes ir dieviškąsias vertybes negalėtų sugriauti niekada.(1727 – 06) Argi ne taip vyko lietuvių protėvių religinės pagonybės evoliucijos vystymosi procese? Ilgą laikotarpį iki krikšto, pagonys tikėjo gamta, sureikšmindami kiekvieną jos reiškinį – vandenį, saulę, mėnulį, griaustinį, miško deives ir visa kita. Mūsų protėviai pagonys neturėjo kosminės įžvalgos, dvasiškai nebuvo atsivėrę ir apie virš gamtinės dievybės buvimą jie neturėjo tokio suvokimo. Kiekvienam neįtikėjusiam sunku net įsivaizduoti dvasinės dievybės buvimą ir jos egzistavimą. Netgi šių laikų žmonijai reikalingi ritualai, šventųjų paveikslai, Dievo statulėlės ir kiti ritualiniai įrodymai, kad patikėtų dievybės buvimu. Ne kiekvienas mirtingasis gali suvokti, kad Kūrėjas yra dvasinis ir mums yra suteikęs savo dvasinį fragmentą Minties Derintoją, per kurį kiekvienas sveiko proto mirtingasis gali palaikyti dvasinį ryšį su dievybe, dėkodamas už kiekvieną dievišką pasireiškimą jo aplinkoje ir asmeniniame gyvenime, už teikiamą Išmintį, kuri išlaisvina žmogų iš tamsos. Trumpai pasidalinsiu savo šios dienos patyrimais ir apmąstymais. Šiandieną lankiausi Kaune vienoje slaugos ligoninėje. Lankiau vienišą dvasinę sesę, neturinčią artimųjų Lietuvoje, o jos vienintelė biologinė sesuo jau daug metų gyvena tolimoje Airijoje. Kai lankiausi slaugos ligoninėje, pajutau savyje vidinį emocinį skausmą matant senatvės ir kitokios negalios paveiktus žmones, kurie yra atsidūrę beviltiškoje padėtyje ir nebegebantys pasirūpinti savimi. Be galo sunku matyti kitų skausmą ir kančias. Išvykdama iš ligoninės visą kelią meldžiausi už ligonius ir medikus, prašydama Kūrėjo Malonės, Vidinės Ramybės, kad sumažintų jų visa apimančias kančias. Grįžtant autobusu iš Kauno, vienintelis mano noras buvo dėkoti Kūrėjui už suteiktą man dievišką suvokimą ir supratimą, už puikų gyvenimą, kad dar kažkam turiu galimybę padėti, pagelbėti ar galiu duoti nuoširdų sustiprinantį patarimą dvasine prasme. Mintimis vėl grįžtu prie Urantijos Knygos Apreiškimo teiginių. Visos religijos iki ir po Kristaus laikų, net ir krikščionybė kreipia didelį dėmesį į sąmoningą savianalizę. Bet visiškai ne taip yra su Jėzaus iš Nazareto religija. Jėzaus gyvenimo filosofija yra be religinės savistabos. Jis niekada nemokė charakterio formavimo; jis mokė charakterio augimo, pareikšdamas, jog dangaus karalystė yra kaip garstyčių sėkla. Jėzus norėjo išvystyti dvasinę įžvalgą į amžinąsias realybes ir skatinti iniciatyvą gyvenimo originalumui. Jis apreiškė tokį gėrį, kuris prilygsta Dievui. Mokytojas atėjo tam, kad sukurtų žmoguje naują dvasią, naują valią – kad įdiegtų naują sugebėjimą pažinti tiesą, patirti užuojautą, ir pasirinkti gėrį – tokią valią, kuri derintųsi su Dievo valia, kartu su amžinuoju troškimu tapti, tokiam tobulam, net koks tobulas yra Tėvas danguje. Šie man priimtini teiginiai yra Urantijos Knygos Apreiškime (1583 – 02) Nuoširdžiai įsisavinus šiuos teiginius, vienintelis troškimas visuomet yra, kad derintųsi mano valia su Kūrėjo valia. Be abejo ir noras nuolat dvasiškai augti bei tobulėti, kad būčiau nepriekaištingu pavyzdžiu savo aplinkoje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-02-15 21:51:15
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.