Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Vanduo yra nuostabus Kūrėjo Energijos kasdienis šaltinis mūsų kūnams. Vandenį vartojame per daug nesusimąstydami, kad jis yra vienas iš svarbiausių mūsų planetos sudėtinių dalių, kad planetoje klestėtų Kūrėjo sukurta gyvybė. Mes juo prausiame savo kūnus, jį geriame ištroškę, naudojame maistui ruošti, juo tvarkome savo buitį, laistome augalus, žodžiu, be jo pasaulis būtų sausas ir negyvas. Ir kada skaitome Urantijos Knygos apreiškimo trečiojoje dalyje – Urantijos istorija – tai ten rašoma, kad mūsų planeta yra kilusi iš Andronoverio ūko, iš kurios po daugybės milijardų metų susidarė Manmatijos Saulės Sistema, paskui ir mūsų dabartinė saulė, o jos pagalba atsirado ir mūsų planeta. Skaitydami galime tik įsivaizduoti, kas vyko mūsų planetos formavimosi metu, kada visa planeta buvo virimo būsenoje – nuolat atskriedavo iš kosmoso įvairūs meteoritai, nešantys su savimi metalus, įvairias chemines medžiagas, veržėsi gausybė vulkanų, tekėjo iš jų karšta lava, tai yra, viskas lydėsi, virė ir degė, kol ėmė formuotis žemės pluta ir planetos atmosfera, ir kur radosi ir vandens garų, kurie iškrisdavo ant planetos paviršiaus. Turėjo praeiti gausybė metų, kad atsirastų tiek planetoje vandens, kiek jo turime dabar.Kovo 22 dieną buvo minima vandens diena, ir tądien žinių laidoje išgirdau, kad upėse, ežeruose senka vanduo – jo mažėja – kad vandens niekas nevertina, jo nesaugo, jį teršia, ir kad vandens ištekliai nebespėja atsinaujinti, kaip anksčiau atsinaujindavo. Paskui parodė video įrašą iš užsienio, kur teka upė ir savo vandenais neša tonas plastmasinių atliekų – butelių nuo įvairiausių gėrimų – tai ne upė, o tiesiog judantis plastmasinis savartynas. Tąkart mintys buvo užimtos savais patyrimais, bet už keletos dienų virtuvėje plaunant indus vėl prisiminiau, ką mačiau ir girdėjau, ir sakau vyrui – dingsta vanduo, jis neatsinaujina, keista, kur jis gali dingti, tai tiesiog neįmanoma, juk žemė apvali, išgaravusio nuo žemės paviršiaus vandens debesys planetos palikti negali, į kosmosą jie nepakyla, tad vanduo yra planetoje. Ir tada pradėjau mąstyt, kad ta dalis vandens, kuri atseit nebeatsinaujina yra užrakinta plastmasiniuose, stikliniuose, metaliniuose buteliuose, buteliukuose, įvairiausiose cisternose, baseinuose – vanduo yra paverstas įvairiais dirbtiniais kūno teršalais, vadinamais gaiviaisiais gėrimais, vaistais, alkoholiu, įvairiais skalbikliais, ir jisai tonomis yra užkonservuotas įvairiais chemikalais didžiuliuose sandėliuose su ilgiausiu garantiniu galiojimu. Tai yra vadinamasis verslas – maisto, farmacijos, įvairios chemijos. Poreikis vandeniui iš tikrųjų yra didesnis, nes planetos gyventojų skaičius yra didelis – beveik aštuoni milijardai – bet tai nereiškia, kad planetoje trūksta vandens, tiesiog jis užrakintas dėl gobšumo, nes vos ne kiekvienas gėlo vandens lašas įvertintas pinigine išraiška. Paprastas pavyzdys, ko anksčiau negalėjau nė pagalvot – prieš pat Velykas, tą vadinamą didįjį penktadienį per žinias parodė, kad kažkurioje Lietuvos bažnyčioje toks nesiskutusia barzda ir dar su antsnukiu, jaunas savo išvaizda klebonas pardavinėja, na, ne pardavinėja pagal jį, bet siūlo savo parapijos žmonėms vandens, kuris jau kažkur, pasak jo, saugiai supilstytas į pusės litro talpos plastmasinius buteliukus, kur ant kiekvieno užklijuota ir etiketė su užrašu – švęstas vanduo – ir už jį prašoma auka – 1 euras. Klebonas sakė, tai yra paprastas vanduo, kaip ir visas vanduo, bet jo išskirtinumas, kad yra pašventintas. Bet kažin kiek žmonių susimąsto, kam reikia tokio vadinamai pašventinto vandens, jeigu pats klebonas duoda interviu užsimovęs ant veido antsnukį. Reiškia, tas vanduo neturi jokių išskirtinių galių, kad apsaugotų nuo ko nors, reiškia, jis tinkamas tik troškuliui numalšinti. O žmonės, jausdami baimę, pyktį, įtarumą, nepasitikėjimą patys kiekvienas asmeniškai skleidžia žemo dažnio virpesius, kurie ir sutrikdo tą sklandų oro srovių sklidimą planetos erdve, dėl to vienur iš debesų pila kaip iš kibiro, o kitur tvyro sausra. Bet gi net ir tokio paprasto dalyko neišgirsim bažnyčioje, prekiaujančioje vandeniu ir apgaule.
Gyvoji Šventovė – tai yra tas kiekvienos mūsų atvertos Kūrėjui Širdies traukos Centras, kurioje Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Ambasadorius Algimantas mums perduoda Kūrėjo Gyvus Mokymus-Apreiškimus, į kuriuos tik reikia gilintis ir studijuoti atverta Širdimi, kur nėra jokių ritualų ir jokios prekybos vandeniu, ir kur visą Tiesą išgirstame tik dykai. Tad studijuokime visus jau gautus Mokymus-Apreiškimus nuoširdžiu troškimu žinoti ir gyventi Tikrąja Gyvo Kūrėjo, atrasto savo viduje, Tiesa.
Apkabinu visus su Kūrėjo Meile.
DDaiva
2021-04-11 22:05:46
Apreiškime „Meilės Galia‘ sakoma – Įtikėjimas yra tas gyvasis jūsų būsenos rodiklis ir matmuo, kad jūs einate teisinga kryptimi, kada vis siekiate naujo iššūkio, kad suteiktumėte save Man.... 242 – 4 Stebint aplinką dažniausiai matau liūdnus žmones. Natūralu, kad dauguma mūsų brolių, sesių yra susirūpinę dėl savo ateities, todėl man nuolat kyla klausimas, kur nueisime prasilenkdami su Kūrėjo Valia...? Kasdieną mūsų aplinkoje daugėja negatyvo – melo, apgaulės, susipriešinimo, šantažo, prievartos ir kitokio blogio. Tai paliečia beveik kiekvieno Kūrėjo besąlygiškai mylimo mirtingojo gyvenimą – nuo mažo iki seno. Tai, kas vyksta skaudina ne vien mano širdį. O virusų atmainos kaip keitėsi, keisis ir toliau. Apimta pastarųjų dienų nepastovios nuotaikos, noriu su bendraminčiais urantais pasidalinti savo pastebėjimais ir mintimis. Neseniai atsitiktinai tokią žinutę perskaičiau apie Hare Krišną. Eidama Vilniaus Raugyklos gatve pro Hare Krišna centrą, jų stende perskaičiau žinią – Kodėl dainuojame gatvėse? Vedų šventraščiuose sakoma, kad mantros garsinė vibracija teigiamai veikia aplinką ir yra naudinga ją girdintiems, padeda tobulėti, laikoma geriausiu darbu visuomenei. Dėl vibracijų dalinai sutinku, nes bet kokie malonūs muzikos garsai gerai nuteikia žmogų. Tačiau, kad padeda tobulėti ir laikoma geriausiu darbu visuomenei, abejoju. Mane atvirkščiai - Hare Krišnos eisenos ir mantros garsai niekad nenuteikė gerai ir netgi kyla klausimas – kam tas spektaklis? Visuomenei tobulėti ir kad nuveikti gerus darbus, pirmiausia svarbu suvokti tikrąją gyvenimo prasmę. Pagal Kūrėjo Evoliucinį Planą tikroji esmė yra ta, kad kiekvienas mirtingasis nušvistų Dvasine Šviesa. Dvasinio pabudimo procesas yra - tai nuoširdus vidinis troškimas ieškoti ir siekti dieviško tobulumo, palaipsniui atsisakant gyvulinio paveldo ydų. Rojaus Trejybės – Aš Esu Šventovėje Kūrėjo Garbinimo metu, yra ta vieta, kur pajuntamas urantų maldų nuoširdumas ir aukšto dažnio vibracijos. Kiekvieną dalyvaujantį Gyvojoje Šventovėje nuoširdi malda atpalaiduoja, nuramina, pripildo meilės. Klausydama urantų maldų ir Urantijos Knygos analizuojamų reikšmingų pastraipų, jų dėka aš jaučiu dvasinį pakylėjimą, jaučiu, kaip tai padeda man stiprėti bei tobulėti dvasiškai ir šviesėti Minties Derintojo dėka prisipildant iš Kūrėjo aušto dažnio virpesių. Pasirinkusi Gyvojo Įtikėjimo Kelią, turiu vienintelį tikslą, kad tą įsisavintą Šviesą, Meilę, Išmintį ir kitas dvasines vertybes gebėčiau perteikti kitiems, kaip mums kiekvienam yra numatęs Kūrėjas. Tokiu nepalankiu visai žmonijai laiku, labai svarbu, kad jie daugiau rūpintųsi savo Dvasine Asmenybe per atsivėrimą Kūrėjui. Gražią saulėtą sekmadienio dieną bevaikščiodama Neries pakrante, nutariau atsisėsti ant suoliuko ir paskambinti biologinei sesei. Atsiklaususi nepažįstamosios, prisėdau greta jos (toje aplinkoje šis suoliukas buvo vienintelis). Netrukus tarp mūsų užsimezgė pokalbis, tik apgailestauju ne toks, kokio aš tikėjausi. Ši sesė kalbėjo vien apie materialius nepriteklius, kas tikrai aktualu dabar daugeliui žmonių. Visomis išgalėmis stengiausi mūsų pokalbį pakreipti kita – dvasine linkme, tačiau supratusi, kad šiai sesei tai neįdomu, atsisveikinusi nuėjau savo keliu. Po pokalbio su biologine sese sužinojau, kad ši pasiskiepijo skubos tvarka. Ji tai pranešė su džiaugsmu pati nesuvokdama, kaip skaudžiai tai sujaudino mane ir sukėlė šoką. Saulė šildė, tačiau ji nebedžiugino manęs, bet namo neskubėjau. Man būtinai reikėjo kažkur nukreipti savo mintis, kad negalvočiau apie seserį ir šią man nepriimtiną naujieną. Paskambinusi vienai bendramintei urantei ir pabendravusi su ja, kažkiek atsiribojau nuo tos slogios minties. Biologinė sesė man yra labai artima. Neseniai ji patyrė dukros ir sutuoktinio netektis, o vaikystėje patyrė tragišką Sibiro tremtį. Tada, kai mes dar buvome vaikai, mus žlugdė ir kankino tremtis, dabar visomis prasmėmis žlugdo, vargina karantinas, testavimas bei vakcinavimas. Esu sesei atskleidusi savo nuomonę ir supratimą apie vakcinas, bet kadangi aš ne medikė, tai natūralu, kad ji nepaklausė manęs. Dar vieną nemalonią žinią išgirdau iš Amerikos, kuri mane labai šokiravo - ten pradedami nuo viruso skiepijimo bandymai su kūdikiais. Įsivaizduoju, kaip turi jaustis šių kūdikių tėvai ... Iš patirties žinome, jog yra įvairių mirtingųjų – netgi tokių, kurie atsisako savo vaikų. Ir žinau, kad galvijų ūkyje yra lyderiai ir vienodai nuolankūs galvijai.. Taip ir su žmonėmis. Nuolankieji – eina skiepytis nesusimąstydami apie pasekmes, anot jų mokslas yra viskas. Tai toks paviršutinis supratimas yra be Kūrėjo Išminties. Juk mes kiekvienas esame individualūs, išskirtiniai ir nepakartojami Dievo Tėvo vaikai, o apie tai negalvojama. Kai aš save palyginu su biologinėmis sesėmis, suprantu, kokios mes visos skirtingos, kaip sakoma, skiriamės kaip diena ir naktis. Patyrimus baigsiu Jėzaus pasakytais mokymais – Nors žmogiškosios būtybės skiriasi daugeliu būdų, viena nuo kitos, bet prieš Dievą ir dvasiniame pasaulyje visi mirtingieji stovi ant vieno pagrindo. Dievo akyse yra tik dvi grupės mirtingųjų: tie, kurie trokšta vykdyti Jo valią, ir tie, kurie šito daryti nenori. 1468 – 03 Dievo valios vykdymas yra toks augantis patyrimas, kada yra tampama vis labiau panašiu į Dievą, o Dievas yra šaltinis ir likimas viso to, kas yra gera, ir gražu, ir teisinga. 1431 - 02 Vėl retorinis klausimas valdantiems, argi teisinga suvaržyti žmones ir pažeisti jų Laisvą Valią...? Panašu, kad ne vien urantai žino daugelį atsakymų į nūdienos klausimus....
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-04-01 19:16:36
Miela Adolfina, ačiū tau, už tavo pasidalintas, tikrai nuoširdžias mintis.
Būtent klausydama savosios Širdies balso aš ir rašau.
Na, o be Dvasinio Mokytojo mokymų, be Kūrėjo mokymų, pagarsinamų mums per jį, žinoma, kad vyktų dar didesnė degradacija, nes dabar aplinką šviesiname savaisiais aukšto energinio dažnio virpesiais, patiriamais per atsivėrimą Kūrėjui, tik mes, urantai.
Tas siauras ir savanaudiškas visos aplinkos atžvilgiu supratimas, vyrauja visuose be išimties mirtinguosiuose. Godumas neišpasakytas. O kaip gali būti kitaip, kai būtent Dvasinio Mokytojo, kaip Vedlio, niekas nenori pripažinti, bet mes, urantai, suprantame – kol kas. Tikrai ateis tas laikas, kai Dvasinio Mokytojo mokymų visi trokšte trokš ir dėkos Kūrėjui jų klausydami, tik gaila, kad nenori klausyti dabar, kai tam yra puikiai prieinamos sąlygos mokytis ir šviesėti, palyginti ramiomis sąlygomis.
Kada aš einu miesto gatve, tai žvelgiu į apmirusį Kauną, žmones, pavargusius nuo įvairiausių draudimų ir nežinios dėl ateities, ir tiesiog jaučiu, kad nepagerės šalies situacija, nepagerės mūsų gimtinės Urantijos nei politinė, nei ekonominė padėtys ir taip yra, nes niekam be Dvasinio Mokytojo ir jo mokinių nerūpi – dvasinis – Tikrovės – gyvenimas, kokį mes gyvename.
Mes negalime kitiems perduoti savųjų patyrimų patirties, kai toji, jau ne vienerių metų einant Gyvuoju Keliu patirtis, keitė mus diena iš dienos, priimat Šviesos sprendimus, kiekvienam savuoju lygiu. O visos žmonijos patirtis buvo grįsta vien tik savanaudiškumu, žemo energinio dažnio patyrimais.
Betgi eidami Gyvuoju Tikrovės Keliu, visus tuos metus – o tu Adolfina netgi ir nuo pat pirmųjų Gyvosios šventovės įkūrimo dienų, o gal net ir nuo pat Algimanto dėstomų paskaitų Mokytojų Namuose, pradžios – mes stiprinome savąjį dvasinį stuburą šiai dienai, rytojui – ateičiai. O dabartiniai patyrimai, tai dar kitas laiptelis, kuris bus reikalingas kitomis, vėlesnėmis aplinkybėms.
Tačiau žinau viena – ir tada, ir dabar – Kūrėjas mūsų nė akimirkai neapleido – bet būdamas Nekintantis Meilės Šaltinis, Jis mus vien tik Myli, Saugo ir Globoja, toks Švelnus ir Rūpestingas mūsų Mylimas Tėvas ir Motina.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita.
vvita
2021-03-23 23:17:01
Miela Vita, ačiū už pasidalinimą nuoširdžiais patyrimais. Visad man įdomu skaityti ir visad jaudini savo nuoširdumu bei Kūrėjo Šviesoje atskleistais savo kasdieniniais išgyvenimais ir patyrimais. Ypač įdomu buvo, kai tu pamatei rožinę Kūrėjo Meilės Spalvą ir tavo pasakytas teiginys – visada klausyk savosios Širdies balso. Tu vienintelė iš nedaugelio prisimeni ir dėkoji už Dvasinį Mokytoją mūsų vedlį, kurio dėka mes tiek daug pažinome ir atsiskleidėme dvasine prasme, ko nemato ir nepajaučia tie, kurie apleido Gyvąjį Tikrovės Kelią. Dažnai pagalvoju – aš matyt būčiau tik pilka intelektuali pelė, apsiribojusi siauru savanaudišku supratimu, be Dvasinio Mokytojo. Jis vienintelis mums nušvietė ir suteikė žinių apie Urantijos Knygos Apreiškimą ir kitas Dvasinės Tikrovės kosmines žinias. Dvasinis Mokytojas ir urantai paminimi mano kiekvienoje kasdieninėje prašymo maldoje Kūrėjui. Miela Vita, kiekvienas tavo teiginys be galo vertingas ir įsimintinas – Jūs vedate mus taip, kad veiktume pagal Jūsų valią ir nesižvalgytume į šonus, į kitus, bet eitume savuoju keliu, kurį nutiesėte kiekvienam asmeniškai, remdamiesi į Kūrėją ir be baimės veikdami. Tiesą sakant, labai lengva išslysti iš Tikrovės Kelio, ypač kai būna priešiškas poveikis iš greta esančių, kai tvirtai nepasitikima Kūrėjo Meilės Galia. Dar kartą nuoširdžiai dėkoju, Tau Vita, už pasidalinimą savo patyrimais ir linkiu, kad Kūrėjas pripildytų tave ir tavo artimuosius Ramybės, Malonės, Šviesos, Meilės. Žodžiu, te suteikia jums tai, ko labiausia reikia, nes Jis tai tikrai žino. Mano nuoširdus apkabinimas.
adolfina
2021-03-21 20:47:04
Pastaruoju metu besikartojantis patyrimas, mane paskatino apmąstyti mūsų kasdienių priimamų sprendimų pasekmes.
Tarsi mažučiai, atrodytų nereikšmingi, mūsų vienokie ar kitokie akimirkos sprendimai, įtakoja mūsų būseną kitai dienai, o gal ir visai savaitei, o gal ir tolimesniam laikotarpiui. Tikrai ne visada būname teisūs savo poelgiais, bet mes puikiai suprantame, kad graužatis taipogi ne išeitis, ir vienintelis kelias atstatyti savo prastą būseną yra kreipimasis į savo Mylimus Tėvus, nes Jie niekada mūsų neteisia, bet visada Mylinčiai sustiprina, kad įsiklausant į Jų subtilų Balsą, mums nuolat kalbantį, klystume mažiau.
O apie mūsų sprendimų pasekmes pamąstyti paskatino atsitiktiniai patyrimai, susiję su pinigais. Jeigu jie nebūtų pasikartoję, nebūčiau atkreipusi dėmesio, bet gi niekas šiaip sau nevyksta.
Prieš kokia pora savaičių, gal trejetą, su Kotryna ėjome link autobusų stotelės – važiuosime į parduotuvę nusipirkti maisto. Šaligatviu žingsniuodama, akimirkai nuleidusi akis, pamačiau ant grindinio pamestą vizitinę kažkieno kortelę, šalia – sulankstyta per pusę, ir dar per pusę – penkiasdešimties eurų kupiūra.
Pamačiusi taip sulankstytus pinigus – o tokie jie ir darbe dažnai man pateikiami, visada prisimenu Algimanto kažkada suteiktą mokymą – kad ir piniginėje turi būti tvarka. Negali pinigai būti bet kaip sumesti, sulamdyti ir panašiai.. Juk tai irgi daug ką pasako apie žmogaus charakterį.
Pakėliau kortelę ir pinigus, dairausi aplink – nė vieno žmogaus, net nueinančio. – Hm.. – akimirką suabejoju, kad tai gera mintis juos pasiimti. Dirsteliu šalia, stovi mašina – kamazas. Čia, prie pat parduotuvės. Ateina mintis – gal žmogus nuėjo į parduotuvę apsipirkti, ir čia jo pamesti pinigai, lipdamas iš jos ir galbūt kažką traukdamas iš kišenės, pametė juos. Nors jau autobusas tuoj, tuoj atvažiuos, bet mums iki stotelės netoli – vos perėjus gatvę. Stabtelim su Kotryna – palauksim, gal ateis? Bet gi, tai nebūtinai jo pinigai, spėju pagalvoti. Atsisuku parduotuvės link, ateina gal kokia penkiasdešimties amžiaus vyriškis, nešinas kažkuo rankose, lyg batoną nusipirkęs ir kažką gerti. Sparčiu žingsniu žengia link šios didelės mašinos. – Laba diena, gal jūs čia pametėte? – parodau iš kišenės išsiimtą vizitinę kortelę – auto prekės ar auto remontas – kažkas panašaus buvo užrašyta. – Pavarto kortelę, žiūri kiek nustebęs. – A, turbūt lipant iškrito, taip, taip, mano.. – Tada ir šitas jūsų – išimu iš kišenės pinigus, paduodu jam tokius pat sulankstytus, kaip ir radau, nusišypsau. – Vyriškis kiek sumišo, žiūri nustebęs, vis tik ne euras, o penkiasdešimt. Jis padėkoja, matau iš veido, koks dėkingas, bet tuo pačiu nuostabą, kad atidaviau jam jo pamestus pinigus. Dar kartą žvilgteli į mane ir kiek ilgiau užlaiko žvilgsnį žvelgdamas į šalia stovinčią Kotryną, kuri žinoma viską stebi-tyrinėja, kas gi čia vyksta.
Apsisukome su Kotryna eiti link autobusų stotelės, o mano vidų užliejo tokia šilumos ir lengvumo banga, kad nusišypsojau sau viduje – kaip gerai, kad atėjo ta mintis palaukti to žmogaus, nors nežinojau pati ko laukiu.
Praėjo keletas savaičių. Iš miesto, autobusu, važiuoju namo. Priešais mane sėdi jaunas vaikinukas, žinoma su kauke, klausosi per ausinukus muzikos, ant šalia jo esančios sėdynės pasidėjęs savo kuprinę. Štai ir privažiavome stotelę, kurioje jau lipsiu, atsistoja ir jis, jis pirmasis. Pakylu ir aš nuo savosios sėdynės, esančios priešais jo, ir vos jis pakelia savo kuprinę ir jau žengia link autobuso durų, žiūriu – penki eurai guli ant sėdynės. Ranka švelniai paliečiu vaikinuko petį ir kreipiuosi į jį – Ar ne tu pametei? – rodau į ant sėdynės vis dar gulinčius pinigus. – Jis nustemba ir atsako – Ne, nemanau.. – tada greitai paima pinigus, kažką mąsto ir iš lėto įsideda pinigus į kišenę.
Jis išlipa pirmasis, aš paskui jį, tačiau namo einame ta pačia kryptimi ir aš jį aplenkiu, dar keletą šimtų metrų jausdama kaip dabar jau jis žingsniuoja paskui mane.
Mintyse pagalvoju, kad įdomi situacija – prieš atsisėsdamas ir dėdamas savąją kuprinę ant šalia esančios sėdynės, vargei nepamatysi paliktų kažkieno pinigų, savų – prieš dėdamas kuprinę ant sėdynės taip pat juk nemėtysi kur papuola.. Įdomu.. Tačiau mano motyvas ne pasisavinti, o atiduoti tam kam priklauso.
Šitie epizodai, kadangi pasikartoję kone vienas po kito, atkreipė mano dėmesį daugiau nė kad būtų atsitikę, sakykim, tik vienas iš jų ir būtų nugrimzdęs pasąmonėn bei užmirštas. Štai aš ir mąstau, kad mažuose epizoduose mes esame išbandomi, kaip mes pasirinksime pasielgti, koks bus tas pirminis impulsas, koks bus galutinis sprendimas. Aš tikiu, kad niekas nevyksta šiaip sau.
Tačiau mano dar šiltesnis patyrimas, susijęs su pinigais, tik šiuo atveju – aukojimu – mane taip pat aplankęs visai neseniai ir tik dabar, rašant, prisimintas, manau turi būti ir su jumis pasidalintas.
Aš visada sakau, kad mums patyrimai suteikiami ne tam, kad juos laikytume savyje, bet tam – kad jais dalintumėmės vieni su kitais. Kada mes prakalbame, mes padedame vieni kitiems, nes darome atitinkamas išvadas iš to ką išgirdome ar patys pasakėme – vieni kitus papildome, ir taip vyksta mokymasis.
Taigi, grįžtant prie patyrimų. Mes, urantai, puikiai žinome – Širdimi jaučiame – Dvasinio Mokytojo neįkainojamą svarbą žmonijai. Dvasinis Mokytojas – Vedlys – išimtinai rūpinasi Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojo Žodžio perteikimu visiems nuoširdiems Tiesos ir Šviesos ieškotojams, tačiau materialia akimi jo darbo vaisiai yra matomi tik kai kurie, nes Vedlio svarbą žmonijai pajausti reikia – Širdimi.
Mes, urantai, puikiai žinome, kad Dvasinis Mokytojas gyvena iš aukų, ir kad dirbantysis tiesiog privalo paremti tą, kuris visą savo gyvenimą yra pašventęs mūsų visų Gerovės Vardan, net ir taip, kaip jį veda Pats Kūrėjas.
Vieną popietę, elektroninės bankininkystės pagalba, persiunčiau-paaukojau Algimantui tam tikrą pinigų sumą. Tačiau vidumi pajutau, kad ji per maža. Tuo metu dirbau, bet nors ir dirbant vis mąsčiau, kad reikia papildyti pervestos aukos sumą, nes tiesiog vidus taip diktuoja. Tą pačią popietę pasipildžiusi savo sąskaitą, Algimantui pervedžiau likusią pinigų sumą – tiek kiek Širdis padiktavo – ir kaip aš nustebau, kai telefono ekrane pamačiau – švelniai švelniai rožinę spalvą.
Tai buvo akimirka, sekundė, bet aš mačiau tą spalvą, ji buvo – rožinė – Kūrėjo Meilės Spalva. – Taip, visada klausyk savosios Širdies balso, jis tau pasako teisingai – pagalvojau.
Tokie mano patyrimai, apie kuriuos norėjau jums papasakoti šiandien.
Kokius mes priimame sprendimus – Visų Gerovės vardan, ar savo naudai, savo šeimos tiktai – tokia mūsų ir būsena bus. Ir ji tikrai kintanti, pati tai patiriu – bet argi tai ne ženklas, kad reikia pasistengti dar labiau? Kad reikia atsiduoti Kūrėjui dar giliau, kad netaptum nejučiomis tas, kuris išduodi Gyvąjį Kelią – Kūrėją, o žengi juo net ir taip, kaip veda mūsų Mylimas Tėvas ir Motina.
Ir aš garbinu ir šlovinu mūsų Mylimus Tėvus, kad Jie yra, kad mums nuklojo nuostabių ir stiprinančių patyrimų Gyvąjį Kelią, kuriame mes kiekvienas priimame, asmeniškai, įvairiausius sprendimus, bet remdamiesi į Tėvus ir trokšdami veikti su Jais dar daugiau atsiduodant, dar daugiau Mylint ir Pasitikint. Niekada net minties neturint gėdytis mūsų Mylimų Tėvų, Gyvojo Kelio, niekada Jų neišduodant, neišsižadant, bet savo viduje jaučiant vis didesnį pasitikėjimą Kūrėju, jaučiant, kad aš esu Kūrėjo sūnus ar dukra, kuriuo ar kuria Jis rūpinasi su tokia Begaline Meile, kokia ir gali sklisti tik iš Meilės Šaltinio. Būtent iš Begalinio Meilės Rūpestingumo, Tu mums padovanojai Dvasinį Mokytoją, mūsų Vedlį, ir jo dėka mes galėjome tiek daug pažinti, nes jis, vedamas Tavęs, paaukojo savo gyvenimą Žmonijos Gerovės Vardan ir mums atskleidė ir atskleidžia, tokius nematytus povandeninius giluminius vandenis, kurių niekas kitas taip nemato ir nepažįsta, ir šitų patyrimų dėka mes galime žengti ten, kur niekas kitas dar nežengė ir nežengia. Galime matyti tiek, kiek niekas kitas nemato ir nematys jeigu nenorės žengti ten, kur mes jau žengiame – Gyvuoju Keliu, Tikrovės Keliu – ir taip yra, nes tokia Tavoji Valia.
Aš garbinu ir šlovinu mūsų Mylimą Kūrėją, Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad viskas yra Gyva, kad man, kaip ir kiekvienam norinčiam tai yra atskleidžiama su tokia Meilė, ir Gailestingumu, kad čia nėra nė šešėlio priespaudos, nė šešėlio prievartos, bet suteikta laisva valia, be kurios asmenybė negalėtų egzistuoti, pasireikšti savąja tapatybe, pasireikšti taip, kaip veda Mylimas Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina ir Visuminė Dievybė AŠ ESU, Kuriuos aš Myliu ir trokštu Mylėti dar giliau. Pajusti Jus dar giliau, veikti taip, kaip Jūs vedate mane veikti, nebijoti ir nesižvalgyti į šonus, į kitus, bet eiti savuoju keliu, kurį Jūs man Mylimieji nutiesėte, kaip ir kiekvienam – iš Meilės ir tokios, kuri tiesiog kunkuliuoja atsivėrusiojo viduje ir veda ten, veda ten, kur dar nepažinta, bet nebijant, o remiantis į Tave ir be baimės veikiant.
Aš garbinu ir šlovinu Tave mano Mylimas Tėve ir Motina, nes trokštu Tavimi gyventi, Tavimi pulsuoti, pajausti Vienovę su Tavimi, kad tas patyrimas gilėtų – kas akimirką, kas minutę, kas sekundę. Visada su Tavimi, ir Tavyje.
Aš garbinu ir šlovinu Tave, nes myliu Tave, ir noriu mylėti dar daugiau, dar stipriau, dar giliau nė kad mylėjau iki šiandien. Garbinu ir šlovinu Tave iš Meilės ir laisva valia, kurią gavau iš Tavęs, ir meldžiu te manoji valia susilieja su Tavąja, mano mylimas Tėve, Amžinoji Motina, Begaline Motina-AŠ ESU. Amen.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-03-20 23:46:32
Šiandien taip skaisčiai švietė saulė, tad iškart po gyvųjų pamaldų, išvažiavau į miestą. Pamaniau pasivaikščiosiu, saulės spinduliais pasidžiaugsiu.
Paprastai, įvairūs buitiniai reikalai užima didžiąją dalį minčių, nes reikia juos nuolat spręsti, tad ir mąstai kaip, ką, kur, padaryti ir panašiai. Tačiau šiandien po gyvųjų pamaldų, jaučiausi iškilusi virš aplinkos – būsena buvo pakylėta, buitiniai reikalai nutolę kažkur, tad tiesiog mėgavausi tokiu pojūčiu, nes ne kasdien taip jaučiuosi.
Miestas primigęs, žmonės tokie, kaip apduję. Visi pavargę nuo ribojimų visokių, tad nori nenori, nuo tokios atmosferos ir atitinkamos veido išraiškos – bet ne tai vidus norėjo tyrinėti. Važiuodama autobusu, žvilgtelėjau pro langą į dangų – gražus koks – toks švelniai melsvas šviesulys su baltais debesėliais – Kūrėjo Meilės Simboliu – taip žaismingai, gyvai jis atrodė – ir dar toji skaisčiai taip šviečianti saulė – šildo savimi mus, šildo mūsų vidų, gal net ir priverčia nusišypsoti.
Panirau mintimis į šiandienius patyrimus, pamaldų metu patirtus. Prisimindama apmąsčiau jūsų pasakotus patyrimus, kas leidžia Širdyje pasidžiaugti – jie Gyvi, Tikrovę atspindintys. Vieni su kitais jais pasidalindami, mes laimime dvigubai, nes mūsų samprata dargi išplečiama Algimanto, taip šitie mokymai tampa neįkainojamos vertės – praplečiantys mūsų žvilgsnį ten ir taip, kur aštuoni milijardai nė nesugalvotų žvelgti išviso.
Taigi, bevaikščiodama prisiminiau, mums, Algimanto pasiūlytą praplėsti, mūsų iki šiol vartotą vieną teiginį. O Algimantas mums sakė – Ir kada mes sakom, kad mes esame ne iš šito pasaulio, nors esame šitame pasaulyje – aš šitą teiginį siūlau pakeist kitaip – Mes esam iš šito pasaulio, kai aštuoni milijardai yra – ne iš šito pasaulio – nes jie yra ne tokie, kokie esam mes – o mes esam būtent tokie, kokius mus numatė Kūrėjas, ir būtent tokius – atradusius Kūrėją savo viduje.
Tai štai, šitas toks pasaulis yra – ir tai yra Kristaus pasaulis, tai yra Sūnaus Kūrėjo, įsikūnijusio žmogiškuoju pavidalu, vienintelėje planetoje per visą amžinybę ir per visą vietinę visatą, antro tokio pasaulio nėra.
Tai, mes esam iš šito pasaulio, bet mes turim savo namus – Rojų, Rojaus Tėvus.
Mes išėję iš savojo pasaulio, kitaip pasakius – iš gimtinės – mes šitą planetą visuomet laikysime gimtine – mes žengiam į savo tikruosius namus, į amžinuosius namus – Rojų, o aštuoni milijardai yra ne iš šito pasaulio, jie čia kažkur klaidžioja – džiunglėse, miškuose, Sibire pasiklydę – ir jie tada taps iš šito pasaulio – kai atras Kūrėją savo viduje, o iki to – jie kariaus, jie sieks gobšių savanaudiškų tikslų, jie niekada nepažabos savo apetito, net ir valdžia – pasityčiojimais, kurie yra bet kokiose dabar erdvėse – pradedant patyčias namuose, mokykloje, arba darbuose, o tada jau yra politika...
Kada aš išgirdau šitą mokymą, Algimanto mums naujai suteiktą – vidumi pajutau koks jis man artimas. Man labai patiko tai ką Algimantas praplėtė. Taip, čia mūsų gimtinė, mes čia žengiame pirmuosius žingsnelius, mes čia gimėme, net ir kaip prieš du tūkstančius metų, iš moters įsčių, šioje planetoje gimė ir Kristus, mūsų vietinės visatos Sukūrėjas. Turiu pasakyti nedažnai apie tai esu pagalvojusi – gimiau toje pačioje planetoje, kurioje savąją misiją vykdė Sūnus Kūrėjas. O juk save jis padovanojo vieną vienintelį kartą, vienintelėje planetoje visoje vietinėje visatoje. Štai mes kaupiame patyrimus, net ir taip kaip Kristus kaupė – atrado Tėvą savyje, užmezgė gyvą ryšį su Juo, gyveno Juo, kvėpavo juo.
O štai aštuoni milijardai mūsų dvasinių brolių ir seserų – jie nerealūs Kūrėjui, nes jie nenori Jo pažinti. Užsiėmę savaisiais darbais, kurie toli prasilenkia su Kūrėjo Valia, tad ir būdami našlaičiais, jie neturi namų, neturi gimtinės, nes jie tarsi dar ir negimę. Ir jeigu taip neišmintingai jų bus čia nugyventa, iki kol jie vis tiek turės palikti šią planetą, tai greičiausiai ir morontiniame lygyje jie nenorės siekti Šviesos, ir jų asmenybė bus sunaikinta.
Mes gi, jau kaupiame savo ilgos kelionės į Tikruosius Namus – Rojų – kupiną iššūkių amžiną patyrimą, kuriame, būtent Urantijos planetoje – mūsų gimtinėje, mes jau šiandieną savąjį charakterį, per atsivėrimą Kūrėjui, gludiname į tokį, kad jame atsispindėtų būtent mūsų Mylimų Tėvų Charakterio savybės. Ir tik nuoširdžių pastangų dėka mes tampame labiau Mylintys, Pasiaukojantys, Gailestingi, Supratingi, Išmintingi.
Nenorintis atrasti Kūrėjo, Jo vaikas – tie milijardai – niekada netaps mylinčiais, gailestingais ir išmintingais, nes tai – Tikrovėje gyvenančio Kūrėjo sūnaus ar dukros charakterio savybės – iliuzija tuo negyvena, Meilė ir Šviesa jai svetima.
Žingsniavau saulutės apšviestomis miesto gatvėmis, ir mėgavausi Ramybe, patiriama viduje. Mąsčiau apie tai, kuo ką tik su jumis pasidalinau – žvilgtelėjau į nenudažytą suolelį, esantį šalia parduotuvės, kuris atrodė taip liūdnai ir staiga atėjo mintis – noriu rūpintis gimtine, puoselėti ir prižiūrėti ją – šviesesne nei vakar, savimi.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-02-28 01:14:48
Miela Daiva, nepasisekė tau ir tavo kaimynams iš tiesų, kai pats saldžiausias miegas, paryčiais, pusė penkių fejerverkų triukšmas jus pažadino. Taip ir yra, kai niekas negalvoja apie kito gerovę, tik savo savanaudišku protu vadovaudamasis gyvena, tai ir gali tada sau leisti tokią pramogą, paryčiais trikdyti kito poilsį. Toks tas protas, paskendęs materijoje ir dėl to nesugebantis matyti toliau savo aš.
Tu žinai, o man sausio pirmosios rytas irgi buvo nemaloniai nuspalvintas vieno begėdžio, dvasios brolio, kuris man dirbant, darbe, apsivogė. Užsipylė kuro už didesnę nei šimtą eurų sumą, ir.... nuvažiavo. Pabėgo. Taip siela ir laidojama po materialios civilizacijos griuvėsiais.
Tačiau šiandien, jau po gyvųjų pamaldų, klausydama Giedrės samprotavimų, apie tai, kaip ji dalinosi su mumis savo mintimis apie savanorystę, gerų darbų darymą, netgi išreiškė savo troškimą išgirsti mūsų patyrimus, o kaip gi mes daliname Šviesą, aš prisiminiau vieną epizodą, patirtą prieš kokia savaitę.
Kai daryti gera turėtų būti mums taip įprasta, kai padėti kitam – iš Širdies – atrodo turėtų būti natūralu, deja tai nėra įprasta aplinka mūsų visuomenėje. Ir vis tik nėra geresnio Širdžiai pojūčio, kaip – padėti. Ir nebūtinai grandioziniuose kažkokiuose darbuose.
Su Viktorija važiavome autobusu į miestą. Šnekučiavausi su ja, ir šoniniu matymu pamačiau-pajaučiau, kaip ką tik į autobusą įlipusi keleivė, atsisėdo į už mūsų nugarų esančią vieną iš sėdynių. Staiga kita keleivė pakilo iš savo vietos, atsistojo. – Atsiprašau, noriu praeiti. – tarė grubokai. Visas šitas epizodas pasirodė kiek nenatūralus. Atsistojusi moteris liko stovėti. Tačiau mano galvą tarsi kas pasuko į tą naujai įlipusią keleivę. Atsisukau aš į ją, ir žiūriu, tiesiai į akis. Paprastai aš taip niekada na, nesmalsauju, nesidairinėju atgal, bet dabar žiūriu štai į šią pagyvenusią moterį, kuri tokia netvarkinga, maža to, nuo jos sklinda nemalonus kvapas. Staiga kažką ji man sako. Aš negaliu suprasti ką, tesupratau – Mergaite... – kažko ji manęs prašo. Žiūriu jai į lūpas, kad suprasti, bet net ir jai pakartojus nesuprantu. Tada man ateina supratimas, kad ji prašo užkabinti jai už ausies...kaukę, kuri kabo tik ant jos vienos ausies, kita pusė gi nukrito, matyt belipant į autobusą. Akimirką žiūriu į šią moterį, kai viduje pajuntu stiprų impulsą – nė nemirktelėjus paduodu šalia sėdinčiai Viktorijai savo rankinę. – Palaikyk, Viktorija – paprašau. Tada mane kaip kas pakelia nuo tos sėdynės, kone pašoku, atsistoju, o tada ant kelių priklaupiu ant jos, ir persisveriu link tos moters. Paimu kabančios kaukės raištelį, pakeliu jos kepurės kraštelį ir suradusi pro plaukus kur gi jos ausis, užkabinu kaukę. Tvarkingai grąžinu kepurę į vietą, pataisau, taip kaip buvo, kad uždengtų ausį. Nusišypsau jai ir atsisėdu į savo sėdynę.
Štai taip aš buvau tiesiog kone pašokdinta nuo tos sėdynės pati, kad padėti tai moteriai. Kai žvelgiu atgal – aš nė nespėjau susigaudyti, kai jau vykdžiau tos moters prašymą. Švari, nešvari, kvepianti ar nelabai, malonaus ar gan rūstokos veido išraiškos – paprašė ir padėjau – tiesą sakant, nebuvo kada apie tai nė pagalvoti. Moteris, kuri tuoj pat pasišalino nuo šios, vienos sėdėti likusios, keleivės, stovėdama dar važiavo ne vieną stotelę. Šoniniu matymu mačiau, kaip visą kelią kol važiavome dar toliau su Viktorija, kažkoks žmogus visą laiką žiūrėjo į mus.
Tai va aš ir prisiminiau šį epizodą, kai išklausiau Giedrės mintis – daryti gerus darbus. O jie patys paprasčiausi, kad ir tokie kaip užkabinti tą kaukę, bet toks buvo mano patyrimas. Kitą dieną jis bus dar kitoks. Mano vektorius vis tiek išlieka tas pats – valyti savo viduje tūnančius voratinklius, per dar gilesnio gyvojo ryšio užmezgimą su Kūrėju, kad Gėrio darbai man paruošti atlikti, niekada nebūtų atstumti, bet ryžtingai atliekami dėl kitų Gerovės. O tam, kad juos pajausti – vedimą, tai jau pastangos, pastangos ir dar kartą, nuolatinės pastangos.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-01-02 22:28:54
Sausio pirmos dienos vakare perskaičiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymų knygoje – Meilės Galia – labai gilų AŠ ESU mokymą apie mūsų civilizaciją, perduotą 2014 06 02, ir labiau įstrigo mintyje štai tokie sakiniai –
Tuo tarpu visa dabartinė vartotojiška materiali civilizacija jus pačius tiek išvargins ligomis, problemomis, tarpusavio įtampa, ir net karais, kad jūs nebenorėsite jokių iki tol taip trokštamų pramogų ir patogumų savo materialiam kūnui, kad ir net niekada nesimeldę pradės melsti Mane ramybės ir taikos. Aš esu Ramybės ir Taikos Šaltinis ir Centras. 108 psl., 03-08 eilutės.
Šie sakiniai man sukėlė tokių minčių apie praėjusią naktį, kuriai beveik visi ruošėsi jau gal nuo praeitų metų lapkričio pabaigos – pirkosi fejerverkų sprogmenis, rungtyniavo, kokio miesto gražiausios eglės, nors kurių, naujametę naktį, buvo užgesintos lemputės, matyt, tikėjosi mūsų vyriausybė, kad patamsy virusai išnyks kokiu nors stebuklingu būdu. Be to, Naujų Metų išvakarėse, per žinių laidą išgirdau, kad yra problema, kada šaudant fejerverkus visi naminiai gyvūnai patiria milžinišką stresą, ir kad po Naujųjų Metų šaudynių, gyvūnų šeimininkai užplūsta veterinarines gydyklas, kad gydytojai cheminiais vaistais padėtų nusiraminti jų gyvūnams – ir dalina patarimus, kaip elgtis tokią naktį, kad būtų jiems mažiau streso. Pagalvojus, juk reikia tik sveiku, mąstančiu protu nustoti pirkti tuos fejerverkus ir juos šaudyti į orą, ir bus problema išspręsta iškart – paklausos nebėra, tada nebėra ir poreikio juos pardavinėt ir gamint.
Man pasirodė juokingai kvailas vaizdas-patyrimas, kada prieš pusę penkių ryto pažadino įkyrūs fejerverko garsai. Atsikėliau uždaryti lango, kad nors kiek mažiau girdėtųsi, ir štai pamačiau mūsų daugiabučių kieme, prie kaimyninio namo vienos laiptinės kelių žmonių siluetus. Tai buvo, kiek mačiau, vienas vyras ir trys moterys, kurie atrodė pagyvenusia jau išvaizda, ir kurie ir kėlė šį garsų ir visus pažadinantį triukšmą. Viena tokia apkūnesnė moteris iš už namo kampo atsistojus ir ištiesus ranką į dar kito namo pusę, pro šalia mašinų sustatytą eilę, pyškina sau tuos baisų garsą sukeliančius sprogmenis, o likusieji taip atsitraukę atgal, o viena lyg iš šono tai šaudančiai stovi. Dūmai sunkiai sklaidėsi, nes oras buvo ramus, ir tai truko gal keletą minučių. Paskui suėjo visi į krūvą, kažkuo švysčiojo, supratau, kad matyt viena iš jų filmavo visą šį kvailą procesą, ir dabar visi jau žiūrėjo per telefoną, kaip viskas atrodė. Po to greit tylomis visi išsiskirstė – vyras su viena moterimi krypuodami nuėjo vienu taku, o kitos dvi pasuko kitu taku.
Kas mane nustebino, kad tai net ne jaunimas šitaip elgėsi, o pagyvenę, gal net pensininkai. Juk atrodo tos vyresnės kartos žmonės turėtų būti išmintingesni už jaunimą, bet akivaizdžiai pamačiau, kad ne – vyresnieji lygiai taip pat degraduoja į tą jau prasidėjusio chaoso dugną. Taigi tikrai, dabar dar yra mūsų vartotojiška civilizacija, kurios nariai dar trokšta pramogų, geria nuskausminančius vaistus, vartoja alkoholį, narkotikus, o apie Kūrėją, ką ten Kūrėją, net apie tai, kas yra Dievas, mažai dar suvokia, ir net nenori gilintis į tai.
DDaiva
2021-01-02 00:43:52
Urantas Vytautas atsiuntė aktualią šioms dienoms ištrauką iš K.S.Ljuiso knygos „Balamuto laiškai“ (Atsiprašau, nesu tikra dėl pavadinimo vertimo). Iš patirties žinau, kad daugelis jaunimo nesupranta rusiškai, nutariau išversti šią ištrauką ir trumpai pasidalinti savo patyrimais. Taigi ištrauka tokia: Jaunas velnias sako senam velniui: Kaip tu sugebėjai per trumpą laiką tiek daug sielų pasiųsti į pragarą? Senas velnias : Per baimę! Jaunas velnias: Ir ko jie bijojo? Senas velnias : Ligų! Jaunas velnias: Aš nesuprantu.... Senas velnias: Atsitiktinai, jie nusprendė, kad vienintelis, ką reikia saugoti bet kokia kaina, tai savo gyvenimą (gyvybę)!!! Jie niekad nebeapsikabino. Nebesisveikino vienas su kitu. Jie nutraukė bet kokius žmogiškuosius santykius (kontaktus). Jie paliko viską, kas žmogiška! Jie liko be pinigų. Jie neteko darbų. Bet jie nutarė išsaugoti save, netgi jeigu neturės duonos kąsnio. Jie klausė vien žinių, skaitė laikraščių pranešimus, aklai tikėjo visa teikiama informacija. Jie atsisakė laisvės, niekad neišeidavo iš namų. Jie niekur nėjo: nelankė draugų ir giminaičių. Visas pasaulis tapo didžiuliu kalėjimu su nuteistaisiais - savanoriais. Jie viskam pakluso!!! Viskam, kad išgyventi dar vieną apgailėtiną dieną…. Jie negyveno, merdėjo kiekvieną dieną! Paimti jų apgailėtinas sielas buvo labai lengva - pasakė senas velnias.
Ši ištrauka tikrai atspindi šių dienų realiją. Mums kiekvienam asmeniškai nuolat tenka susidurti su šia beprotybe, bet ne visų žmonių požiūris ir supratimas adekvatus. Pastaruoju metu man gyvenant kitoje aplinkoje, mano artimieji didelės baimės vedini vis įspėdavo mane, kad saugočiau save ir kitus,nors jokių ligos simptomų neturiu. Nuolat buvau auklėjama, kad esu ne tokia kaip visi. Žmonių baimė iš tiesų apgailėtina. Štai sesė iš artimos aplinkos net neleidžia man aplankyti senyvo amžiaus vienintelio pusbrolio, kad neatneščiau jiems viruso. O tos kaukės, kurias aš vadinu antsnukiu, mums tikrai trukdo normaliai kvėpuoti. Iš tikrųjų, mes visi esame be galo skirtingi, tų skirtumų nevardinsiu, mes juos tikrai žinome. Ir ne paslaptis, kad visad gyvenome ir tebegyvename su melu, apgaule ir neteisybe. Baigusi mokslus, dirbau su lengvo laipsnio sutrikimą turinčiais ir socialiai apleistais vaikais. Tuo metu vaikai su didele ir kompleksine negalia mokyklose nebuvo ugdomi. Prisimenu, kaip aktyvesnius vaikus, tai yra hiperaktyvius mokinius, su kuriais nesusitvarkydavo mokytojai, gydytojas psichiatras jiems ( neįvardinsiu,nes jo nėra gyvųjų tarpe) išrašydavo slopinančius vaistus, kuriais maitindavo nedrausmingus vaikus bei paauglius. Iš patirties žinau, kas tinka mano biologines sesei, kuri saujomis maitinasi cheminiais vaistais, tas man netinka ir nepriimtina. Jau vien tuo mes skiriamės. Suprantama, kad žmonės daug vartojantys vaistų, mažiau yra atsparūs bet kokiems virusams, nes jų organizmas yra nualintas vaistų ir pats savaime nebekovoja. Tad kodėl visi mirtingieji yra įkalinami vienodai, kai mes tokie skirtingi ? Tai retorinis mano klausimas. Man visa tai nesuprantama, nors turiu įvairiausių net ir liūdnų patirčių: kūdikiu būdama su tėvais esu patyrusi baisią Sibiro tremtį. Šių dienų patirtis man tikra tragedija, o kas dar bus, apie tai negalvoju. Kai gyvenu su Kūrėju širdyje, man nėra jokio skirtumo, kokiu būdu paliksiu šį materialų gyvenimą: nuo viruso ar nuo kitos ligos. Tad baimė, tas gyvulinis paveldas man svetimas ir nepriimtinas. Skaudu matyti ir apgailėtinai atrodo pikti bei nedraugiški žmonės, kurie gyvena baimės apimti, kurie nuolat yra gąsdinami mirtimi ir didelėmis piniginėmis baudomis. Tik urantams yra žinoma, kad ši tamsa bujoja dėl mirtingųjų neatsivėrimo Gyvajam Įtikėjimui ir, mayt, ilgai dar tai tęsis, kol žmonija nepabus Dvasinei Šviesai ir Dvasinei Tiesai.
Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-12-04 22:56:13
Su Urantas Vytautas atsiuntė aktualią šioms dienoms ištrauką iš K.S.Ljuiso knygos „Balamuto laiškai“ (Atsiprašau, nesu tikra dėl pavadinimo vertimo). Iš patirties žinau, kad daugelis jaunimo nesupranta rusiškai, nutariau išversti šią ištrauką ir trumpai pasidalinti savo patyrimais. Taigi ištrauka tokia: Jaunas velnias sako senam velniui: Kaip tu sugebėjai per trumpą laiką tiek daug sielų pasiųsti į pragarą? Senas velnias : Per baimę! Jaunas velnias: Ir ko jie bijojo? Senas velnias : Ligų! Jaunas velnias: Aš nesuprantu.... Senas velnias: Atsitiktinai, jie nusprendė, kad vienintelis, ką reikia saugoti bet kokia kaina, tai savo gyvenimą (gyvybę)!!! Jie niekad nebeapsikabino. Nebesisveikino vienas su kitu. Jie nutraukė bet kokius žmogiškuosius santykius (kontaktus). Jie paliko viską, kas žmogiška! Jie liko be pinigų. Jie neteko darbų. Bet jie nutarė išsaugoti save, netgi jeigu neturės duonos kąsnio. Jie klausė vien žinių, skaitė laikraščių pranešimus, aklai tikėjo visa teikiama informacija. Jie atsisakė laisvės, niekad neišeidavo iš namų. Jie niekur nėjo: nelankė draugų ir giminaičių. Visas pasaulis tapo didžiuliu kalėjimu su nuteistaisiais - savanoriais. Jie viskam pakluso!!! Viskam, kad išgyventi dar vieną apgailėtiną dieną…. Jie negyveno, merdėjo kiekvieną dieną! Paimti jų apgailėtinas sielas buvo labai lengva - pasakė senas velnias.
Ši ištrauka tikrai atspindi šių dienų realiją. Mums kiekvienam asmeniškai nuolat tenka susidurti su šia beprotybe, bet ne visų žmonių požiūris ir supratimas adekvatus. Pastaruoju metu man gyvenant kitoje aplinkoje, mano artimieji didelės baimės vedini vis įspėdavo mane, kad saugočiau save ir kitus,nors jokių ligos simptomų neturiu. Nuolat buvau auklėjama, kad esu ne tokia kaip visi. Žmonių baimė iš tiesų apgailėtina. Štai sesė iš artimos aplinkos net neleidžia man aplankyti senyvo amžiaus vienintelio pusbrolio, kad neatneščiau jiems viruso. O tos kaukės, kurias aš vadinu antsnukiu, mums tikrai trukdo normaliai kvėpuoti. Iš tikrųjų, mes visi esame be galo skirtingi, tų skirtumų nevardinsiu, mes juos tikrai žinome. Ir ne paslaptis, kad visad gyvenome ir tebegyvename su melu, apgaule ir neteisybe. Baigusi mokslus, dirbau su lengvo laipsnio sutrikimą turinčiais ir socialiai apleistais vaikais. Tuo metu vaikai su didele ir kompleksine negalia mokyklose nebuvo ugdomi. Prisimenu, kaip aktyvesnius vaikus, tai yra hiperaktyvius mokinius, su kuriais nesusitvarkydavo mokytojai, gydytojas psichiatras jiems ( neįvardinsiu,nes jo nėra gyvųjų tarpe) išrašydavo slopinančius vaistus, kuriais maitindavo nedrausmingus vaikus bei paauglius. Iš patirties žinau, kas tinka mano biologines sesei, kuri saujomis maitinasi cheminiais vaistais, tas man netinka ir nepriimtina. Jau vien tuo mes skiriamės. Suprantama, kad žmonės daug vartojantys vaistų, mažiau yra atsparūs bet kokiems virusams, nes jų organizmas yra nualintas vaistų ir pats savaime nebekovoja. Tad kodėl visi mirtingieji yra įkalinami vienodai, kai mes tokie skirtingi ? Tai retorinis mano klausimas. Man visa tai nesuprantama, nors turiu įvairiausių net ir liūdnų patirčių: kūdikiu būdama su tėvais esu patyrusi baisią Sibiro tremtį. Šių dienų patirtis man tikra tragedija, o kas dar bus, apie tai negalvoju. Kai gyvenu su Kūrėju širdyje, man nėra jokio skirtumo, kokiu būdu paliksiu šį materialų gyvenimą: nuo viruso ar nuo kitos ligos. Tad baimė, tas gyvulinis paveldas man svetimas ir nepriimtinas. Skaudu matyti ir apgailėtinai atrodo pikti bei nedraugiški žmonės, kurie gyvena baimės apimti, kurie nuolat yra gąsdinami mirtimi ir didelėmis piniginėmis baudomis. Tik urantams yra žinoma, kad ši tamsa bujoja dėl mirtingųjų neatsivėrimo Gyvajam Įtikėjimui ir, mayt, ilgai dar tai tęsis, kol žmonija nepabus Dvasinei Šviesai ir Dvasinei Tiesai.
Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-12-04 22:55:19
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.