Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Vieną popietę, o tai buvo sekmadienis, prisiminiau, kad rytoj – pirmadienį, vyks kolektyvinė malda. Bet gi aš dar nepažiūrėjau kam skirta malda. Tuo metu dirbau darbe, bet radusi laisvesnę minutę, telefone atsidariau mūsų svetainę ir perskaičiau tai dėl ko rytoj – kolektyviai – melsimės.Šį kartą pasimelskime dėl paprastų ir eilinių žmonių, kad juos sustiprintume, o tuo pačiu sustiprintume ir Tautą – Lietuvą – nes tokie žmonės yra didžioji dauguma. – Kvietė Dvasinis Mokytojas kolektyvinei maldai, urantus.
Iš pradžių pagarbinkime ir pašlovinkime Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savais žodžiais. Kam stinga tokių žodžių, tie skaitykite, tik nuoširdžiai skaitykite, jums mano parašytas maldas. – Kreipiasi Dvasinis Mokytojas į mus.
Kaip tik tą vakarą man ir stigo savų žodžių, minčių, kurios lengvai tekėtų sava vaga, taip kaip būna, kada jautiesi ramus viduje. Siekimas šviesesnės būsenos ir padiktavo atsiversti Forumą, ir jau dabar, išvakarėse, susimąstyti ir apie rytojaus maldą. Perskaičiau dėl ko melsimės ir nė nekrustelėjus panirau į Kūrėjo garbinimo maldą, o po to ir maldą už mus, paprastus, eilinius žmones. Skaičiau ir jutau, kaip ašaros kaupiasi akyse. Ir tikrai jei nebūčiau buvusi darbe, būčiau davusi valią joms riedėti tiek, kiek joms to reikėjo.
Malda dėl paprastų ir dorų Kūrėjo vaikų, vaikų, kurie dirbdami įvairius darbus, gyvendami įvairiose vietose, niekam nė nekrenta į akis, bet viduje visomis išgalėmis stengiasi išlikti sąžiningi ir moralūs. Stengiasi auginti vaikus dorais žmonėmis. Malda dėl jų, kad jie aktyviau pradėtų gyventi savo kasdienį gyvenimą, praregėtų dvasioje su Kūrėju, visų Gerovei. Malda – kad Šėtoniška aplinka neįtrauktų jų į savąją – tokią apgaulingą – aplinką.
Perskaityta malda mane sustiprino – sustiprino, nes jutau virpesiais sklindančią begalinę meilę, t.y. aukšto energinio dažnio virpesius sklindančius iš tų parašytų žodžių. Tai – Gyva – malda. Ir joje ras nusiraminimą ir eilinis mirtingasis, ir aukštas pareigas užimantis mirtingasis. Nesvarbu kokio statuso Kūrėjo vaikas šiame pasaulyje bebūtų, Gyvasis Kelias apkabina savimi visus. Gyvasis Kelias skirtas visiems be išimties. Tiktai, kas nori – tas juo eina. Kas nori mokytis – mokosi. Kas nori išgirsti – išgirsta. Kas nori matyti – mato. Kas nori jausti – jaučia, dvasioje. Tai yra Gyva ir Tikra. Ir tikrai, nė akimirkos nesuvaidinta.
Šiandien TAUTĄ – LIETUVĄ – reikia iš naujo surinkti ir suburti, ir jau su Tavąja DVASIA ir DVASIOJE – pirmadienio maldoje buvo sakoma Dvasinio Mokytojo.
Bet, jis niekada nemoko – burkite minias. Jis moko – kad atgimimas bus, tuose, iš minios.
Telydi jums mielieji, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2025-04-07 21:07:52
Sveiki mieli urantai, sveikinlu jus visus su nuostabiu atėjusiu pavasariu į Lietuvos žemelę ! Pastatyti Rojaus Trejybės - AŠ ESU šventovę Rokiškio rajono pakraštyje niekaip neišeis, nes tai yra ne Lietuvos vidurys, bet pakraštys, todėl daugeliui urantų pasiekti šventovę būtų sunku, todėl šitą vietovę 49 arų sklypą pardaviau jaunai šeimai iš Vilniaus, ir dabar gyvenu netoli Raudondvario. Tikiuosi, kad Rojaus Trejybės - AŠ ESU šventovės pastatymas apie Lietuvos vidurį bus įgyvendintas !
Fredas
2025-03-29 13:25:29
Šių dienų patyrimai ir emocinis balansas paskatino pasidalinti tuo, ką tą akimirką suvokiau esant. Savaitę pas mane viešėjo draugė, su kuria retsykiais bendraujame dar nuo mokymosi laikų Šiaulių internate. Pastaruoju metu gyvename toli viena nuo kitos – aš gyvenu sostinėje, o ji – Mažeikių rajono mažame miestelyje miškų apsuptyje. Šios gyvenimo aplinkybės suprantama turėjo įtakos mūsų visapusiškam augimui ir transformacijai. Svečiuodamasi pas mane, ji kažkuria prasme, paįvairino mano kasdienybę. Tačiau labiau ją tenkino buvimas namuose prie televizijos laidų, kas man visiškai nepriimtina. Šiuo atžvilgiu aš kartais buvau nepakanti ir ne tolerantiška, primesdama jai savo nuomonę, kad verčiau pasivaikščiotume po Vilniaus Senamiestį, parodas, muziejų ir visa kitą. Šeštadienį, prisijungus man prie Rojaus Trejybės Aš Esu garbinimo maldos per kompiuterį, ji žinoma neprieštaravo, tačiau, kai nuolat skaitė informaciją telefone, aš supratau kaip mano Gyvojo Įtikėjimo ignoravimą. Tą dieną, kai mano viešnia nutarė vykti namo, manyje vyko kažkokia savi analizė ir atėjo elementari mintis, kad šis neprasmingas mūsų bendravimas su minėta sese man duotas suprasti, kokiame žemame dvasiniame lygyje aš dar esu pati asmeniškai. Žinau, kad mes atsakingi tik už savo stimulą augti ir keistis dvasine prasme santykyje su kitais žmonėmis, kad giliau suprasti tuos, kurie dar nenori keistis. Ši sesė intelektualiai save lavina siauresniu lygiu, be kosminio įžvalgumo – dvasinio įžvalgumo reali stoka yra kaip daugeliui. Kas jai svarbu, man jau nebeaktualu, nereikšminga ir nepriimtina, todėl mūsų bendravimas buvo ribotas, ne visad nuoširdus, kaip sakoma, nederėjo vibracijos - toli nuo dieviško supratimo ir pajautimo. Nežiūrint to, mane nuteikia viltingai, gal ji bent pamąstys apie Tikrovę reikiamu momentu, reikiamu laiku. Pabaigai, kaip man įprasta, teiginiai iš Urantijos Knygos Apreiškimo – Jėzaus religija reikalauja gyvo ir dvasinio patyrimo. Tikroji religija yra susijusi su pasiekimo likimu ir tikrove, o taip pat ir su tikrove ir idealizmu to, kas iš visos širdies yra priimama įtikėjimo dėka, Ir visa tai turi būti mums paversta asmeniniu Tiesos Dvasios apreiškimu.1782 – 03.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-03-26 21:56:03
Kaip sudėtinga be įkvėpimo kurti ar rašyti į forumą ir pasidalinti tuo, ką išgyvename šią akimirką kiekvienas urantas ar bent prijaučiantis jam. Šiandieną išjudino mane parašyti ir įkvėpė noras dar kartą pasidalinti Dvasinio Mokytojo Algimanto istorija apie Šventovės atsiradimą ir jos įkūrimo pradžią. Šie prisiminimai jaudina mane žmogiškąja prasme, nors buvo likę tolimoje praeityje ir tapę nebeaktualūs. Iš tikrųjų, kai pagalvoju, kaip tai svarbu! Dvasinio Mokytojo Algimanto nueitas kelias šia prasme ilgas, sunkus ir sudėtingas patirtinis kelias, kurio dėka šiandieną turime Gyvąją Rojaus Trejybės AŠ Esu Šventovę. Tai ilgas nežinomybės procesas, vedantis vien dvasios įkvėpimo dėka, nežinant, kur ir į ką remtis. Kai pamąstau, nepaprasta šiuo metu suvokti, kaip aš asmeniškai atėjau iki galo (tiesą sakant, iki šios akimirkos), turėdama savo kelyje įvairių sudėtingų, netgi skaudžių aplinkybių ir trukdžių. Nenoriu prisiminti sunkumus ir negatyvias patirtis, kurios manau tik sustiprino ir užgrūdino mane. Prie Tėvo Šventovės įkūrimo aktyviai prisidėjo ir Violeta iš Ukmergės. Buvo tokių akimirkų, kai mes trise garbindavome Dangiškuosius Tėvus – Mokytojas Algimantas, Violeta ir aš. Ką Mokytojui Algimantui teko patirti, vien jam ir Kūrėjui žinoma.... Kartą viena sesė iš artimos aplinkos, kuri kažkada dirbo su Algimanto buvusia žmona vienoje institucijoje, pradėjo žeminti ir niekinti mūsų Dvasinį Mokytoją Algimantą. Nenorėdama, tai girdėti, perėjau į kitą gatvės pusę, taip nutraukdama šį nemalonų pokalbį. Praėjo daug įvairių išbandymų metų, apie kuriuos ilgą istoriją galimą būtų parašyti. Šia prasme reiktų prisikviesti Violetą iš Ukmergės, kad aprašyti urantų ilgametį patirtinį kelią su Dvasiniu Mokytoju priešakyje. Aš rašau elementariai trumpai, norėdama išreikšti savo dėkingumą. Nuolat dėkoju ir dėkosiu Mokytojui Algimantui už pramintą takelį mums urantams, Minties Derintojui vedančiam pačiu tiesiausiu Realiausiu Tikrovės Keliu link Kūrėjo. Mokytojo Algimanto dėka urantai turi svetainę, forumą, kur dalinamės savo kūryba ir patyrimais. Turime išverstą į lietuvių kalbą Apreiškimą Urantijos Knygą ir visus kitus Apreiškimus. Pagaliau, svarbiausia tai, kad yra įkurta Rojaus Trejybės Aš Esu Šventovė, kur Kolektyvinėje Dvasinėje Komunijoje Garbiname Kūrėją, dėkodami Jam už viską - už teikiamą Gerovę, Palaimą, Išmintį ir kitas amžinąsias vertybes. O jas įsisaviname tiek, kiek gebame tą akimirką atsiverti dvasine gelme Kūrėjui. Džiaugiuosi būdama šiame nuostabiausiame Tikrovės Kelyje ir dar kartą nuoširdžiai dėkoju Dvasiniam Mokytojui Algimantui, aktyviems urantams palaikantiems Gyvąjį Įtikėjimą, Apvaizdai ir visoms Tarpinėms Būtybėms, kurios saugoja ir globoja mus nuo paklydimų, tamsos ir visokio blogio.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-03-03 18:35:59
Jėzus savo tikinčiuosius perspėjo. Jeigu religiniai troškimai yra tiktai materialūs, tai augančios žinios apie gamtą, vis didesniu laipsniu išstumdamos tariamai virš gamtinės kilmės dalykus, galiausiai iš jų atims ir tikėjimą į Dievą. Bet, jeigu jų religija būtų dvasinė, tuomet fizinio mokslo vystymasis jų įtikėjimo į amžinąsias realybes ir dieviškąsias vertybes negalėtų sugriauti niekada.(1727 – 06) Argi ne taip vyko lietuvių protėvių religinės pagonybės evoliucijos vystymosi procese? Ilgą laikotarpį iki krikšto, pagonys tikėjo gamta, sureikšmindami kiekvieną jos reiškinį – vandenį, saulę, mėnulį, griaustinį, miško deives ir visa kita. Mūsų protėviai pagonys neturėjo kosminės įžvalgos, dvasiškai nebuvo atsivėrę ir apie virš gamtinės dievybės buvimą jie neturėjo tokio suvokimo. Kiekvienam neįtikėjusiam sunku net įsivaizduoti dvasinės dievybės buvimą ir jos egzistavimą. Netgi šių laikų žmonijai reikalingi ritualai, šventųjų paveikslai, Dievo statulėlės ir kiti ritualiniai įrodymai, kad patikėtų dievybės buvimu. Ne kiekvienas mirtingasis gali suvokti, kad Kūrėjas yra dvasinis ir mums yra suteikęs savo dvasinį fragmentą Minties Derintoją, per kurį kiekvienas sveiko proto mirtingasis gali palaikyti dvasinį ryšį su dievybe, dėkodamas už kiekvieną dievišką pasireiškimą jo aplinkoje ir asmeniniame gyvenime, už teikiamą Išmintį, kuri išlaisvina žmogų iš tamsos. Trumpai pasidalinsiu savo šios dienos patyrimais ir apmąstymais. Šiandieną lankiausi Kaune vienoje slaugos ligoninėje. Lankiau vienišą dvasinę sesę, neturinčią artimųjų Lietuvoje, o jos vienintelė biologinė sesuo jau daug metų gyvena tolimoje Airijoje. Kai lankiausi slaugos ligoninėje, pajutau savyje vidinį emocinį skausmą matant senatvės ir kitokios negalios paveiktus žmones, kurie yra atsidūrę beviltiškoje padėtyje ir nebegebantys pasirūpinti savimi. Be galo sunku matyti kitų skausmą ir kančias. Išvykdama iš ligoninės visą kelią meldžiausi už ligonius ir medikus, prašydama Kūrėjo Malonės, Vidinės Ramybės, kad sumažintų jų visa apimančias kančias. Grįžtant autobusu iš Kauno, vienintelis mano noras buvo dėkoti Kūrėjui už suteiktą man dievišką suvokimą ir supratimą, už puikų gyvenimą, kad dar kažkam turiu galimybę padėti, pagelbėti ar galiu duoti nuoširdų sustiprinantį patarimą dvasine prasme. Mintimis vėl grįžtu prie Urantijos Knygos Apreiškimo teiginių. Visos religijos iki ir po Kristaus laikų, net ir krikščionybė kreipia didelį dėmesį į sąmoningą savianalizę. Bet visiškai ne taip yra su Jėzaus iš Nazareto religija. Jėzaus gyvenimo filosofija yra be religinės savistabos. Jis niekada nemokė charakterio formavimo; jis mokė charakterio augimo, pareikšdamas, jog dangaus karalystė yra kaip garstyčių sėkla. Jėzus norėjo išvystyti dvasinę įžvalgą į amžinąsias realybes ir skatinti iniciatyvą gyvenimo originalumui. Jis apreiškė tokį gėrį, kuris prilygsta Dievui. Mokytojas atėjo tam, kad sukurtų žmoguje naują dvasią, naują valią – kad įdiegtų naują sugebėjimą pažinti tiesą, patirti užuojautą, ir pasirinkti gėrį – tokią valią, kuri derintųsi su Dievo valia, kartu su amžinuoju troškimu tapti, tokiam tobulam, net koks tobulas yra Tėvas danguje. Šie man priimtini teiginiai yra Urantijos Knygos Apreiškime (1583 – 02) Nuoširdžiai įsisavinus šiuos teiginius, vienintelis troškimas visuomet yra, kad derintųsi mano valia su Kūrėjo valia. Be abejo ir noras nuolat dvasiškai augti bei tobulėti, kad būčiau nepriekaištingu pavyzdžiu savo aplinkoje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-02-15 21:51:15
Mielas Fredai, tavo mintis pastatyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę yra kupina Kūrėjo Šviesos. Toks projektas ateityje bus tikrai įgyvendintas. Šiandien jį vargu, ar būtų įmanoma įgyvendinti. Pirmiausia dėl to, kad tam būtinos nemažos lėšos, kai dabartiniu metu taip viskas brangsta, ir tokiais milžiniškais žingsniais. Kita vertus, urantų yra labai mažai, ir jų galimybės šiandien yra labai ribotos. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Gyvoji Šventovė turėtų būti apie Lietuvos vidurį. Būtent tokiu atstumu lengviau atvažiuoti iš įvairių Lietuvos vietų. Vilnius yra gana tolimame rytiniame pakraštyje, todėl į Šventovę atvažiuodavo labai nedaug iš kitų vietovių. Kada aš iš Vilniaus pervažiavau į Kauną, tai šį miestą patogiau pasiekti iš Lietuvos vakarinės pusės, nes atstumas sutrumpėja visu šimtu kilometrų palyginus su važiavimu į Vilnių. Net ir sostinei nėra tinkama vieta, nes paprastai sostinės yra centrinėje šalies dalyje. Tuo tarpu į Kauną atvažiuoja iš kitų miestų didesnė dalis urantų, kad dalyvautų Gyvosiose pamaldose akivaizdžiai.
Telydi tave Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2025-02-10 23:03:00
Sveiki mieli urantai, yra 49 arai žemės Rokiškio rajone, buvo atėjusi tokia mintis pastatyti šventovę Rojaus Trejybės garbei. Gal turite kokiû nors minčių tokiam projektui, parašykite.
Fredas
2025-02-10 21:43:59
Noriu pasidalinti vienu iš savo gyvenimo laikotarpiu, kaip aš isigijau, nusipirkau Urantijos Knygą. Tai buvo 2009 metai pavasarį Klaipėdoje, būdamas netoli studlendo prekybos centro staiga pajutau tokį, tarsi vidinį dvasinį proveržį , viskas aplinkui švytėjo ryškiomis spalvomis, atsirado toks džiaugsmingas vedimas iš vidaus kuriam paklusau ir jam pasidaviau, mano žvilgsnis pasisuko link prekybos centro į kurį ir nuėjau. Toliau jaučiau kaip mano žvilgsnį veda link knygų skyriaus, žvilgsnis pasisuko į lentinoje esanćias knygas kur sustojo ties vienintelia lentynoje esančia knyga kurią paėmiau į savo rankas, tai buvo Urantijos Knyga su kurią netrukus 2010 metais išykau pas brolį kuris tuo metu gyveno Čikagoje. Kol kas tiek, viską ką parašiau yra tikra tiesa.
Fredas
2025-02-04 15:44:36
Prieš du tūkstančius metų Jėzus mokė apaštalus: Visad gerbkite žmogaus asmenybę. Teisingo reikalo niekada nereikėtų siekti jėgos pagalba: dvasinės pergalės galima laimėti tiktai dvasinės galios jėga. – Teigiama Apreiškime Urantijos Knyga. (1765 – 02)
Rašant šią citatą, iškilo prisiminimai, kai prieš daugelį metų Šv. Rapolo bažnyčioje, kunigas išpažinties metu mane taip įžeidė, kad jo įskaudinta ilgai ašarojau bažnyčioje ir meldžiausi, kaip tuo metu mokėjau. Nuostabūs Jėzaus suteikti apaštalams teiginiai, kad teisingo reikalo nereiktų siekti jėgos pagalba arba įžeidinėjimo bei pažeminimo būdu. Mūsų visų patyrimai skirtingi, kiekvienam asmeninis, nežiūrint to, yra dvasinių brolių, kurie per jėgą siekia įpiršti savo nuomonę, teisia kitus, nors jų nuomonė dažniausia prasilenkia su realybe ir neatitinka dieviško požiūrio. Dievas, kuris yra dvasinis, galima jį pažinti tiktai kaip dvasinį patyrimą. Pastaruoju metu ypač klaidinamas jaunimas, kai puoselėjamos ne tos vertybės, kurios yra iš Kūrėjo. Jeigu mokytojai žvelgtų į pasaulį dieviškomis akimis ir širdies vedini, jeigu jų protas būtų sulietas su dieviškuoju, jie perteiktų jaunimui ne vien žinias, bet ir amžinąsias dvasines vertybes. Mokslas daro įvairius laboratorinius bandymus su gyvūnėliais, o paskui taiko žmonėms. Bet gi mes dvasiniai...Tad lieku prie retorinio klausimo? Mums giliau dvasiškai atsivėrusiems, manau kitoks laboratorinių bandymų poveikis, nes mus veikia Kūrėjo Dvasia. Kitaip manančiam, tai sudėtinga suprasti ir, matyt, ne kyla analogiški klausimai. Asmeniškai išmokau kantriai tylėti ir išklausyti kitaip manančio supratimo lygį politine ar dvasine prasme, vien iš pagarbos žmogui. Ypač sudėtinga atskleisi dieviškos Tikrovės Tiesas netgi savo artimiesiems, kad būtų jiems priimtina ir ne akinanti tiesa jų supratimo lygiu. Kaip teigiama Urantijos Knygos citatoje – Dvasinės pergalės, kuri svarbiausia gyvenime, galima laimėti tiktai dvasinės galios dėka. Žmogaus jėga su Kūrėju yra beribė. Suprantama, žmogus dvasiškai turi būti giliai išprusęs ir stiprus, kad galėtų padėti neįtikėjusiam žmogui. Besilankantiems ritualinėje bažnyčioje žmonėms, sunku suvokti, kad Kūrėjo Dvasios Dalelytė yra jų viduje, kad dvasinį ryšį galima užmesti ne tik bažnyčioje. Urantams pradėjusiems studijuoti Urantijos Knygą, pradžia buvo ne iš lengvųjų. Nežiūrint tuometinio seklaus įtikėjimo, savo lygmeniu aktyviai dalinomės šviesa tarpusavyje ir ją skleidėme kitiems. Šiuo metu, dvasinio mokytojo Algimanto dėka, urantai žino, kad Dvasinės Stiprybės ir Išminties reikiamu momentu įmanoma pasisemti iš Kūrėjo jam nuoširdžiai atsivėrus. Giluminiam atsivėrimui reikia laiko ir noro dvasiškai tobulėti. Būtinos Dvasinių Apreiškimo Šaltinių studijos, besąlyginis Dvasinio ryšio su Kūrėju palaikymas, kasdieninės pastangos harmoningai gyvenant ir veikiant visumos labui, kaip moko Tėvas bei Gyvojo Įtikėjimo Šventovės lankymas. Urantijos Knygoje teigiama – Mylintis Tėvas negąsdina savo vaikų tam, kad jie nusileistų ir paklustų jo teisingiems reikalavimams. Religijai įtikėjimas yra tai, kaip laivui yra burės; jis yra galios padidinimas, o ne sunkesnė gyvenimo našta. (1776 – 01) Ir dar pasakyta - Nesiūlykite paguodos tiems, kurie pasiduoda net ir nepamėginę su savo vargais susigrumti. Užuojautą rodykite drąsiems ir bebaimiams; tuo tarpu susilaikykite nuo to, kad reikštumėte užuojautą toms bailioms sieloms, kurios gyvenimo išbandymams priešinasi neryžtingai. Jėzus teigė – Kada kartą mano vaikai ima sąmoningai suvokti dieviško buvimo užtikrinimą, tada toks įtikėjimas išplės protą, sukilnins sielą, sustiprins asmenybę, padidins laimę, pagilins dvasinį suvokimą ir sustiprins galią mylėti ir būti mylimam.( 1766 - 08) Jeigu Urantijos gyventojų prote gyvenantys Derintojai būtų atšaukti; tai palaipsniui pasaulis sugrįžtų į pirmykščių žmonių gyvenimą ir papročius; dieviškieji Pagalbininkai yra vienas iš realiųjų besivystančios civilizacijos potencialų – teigiama Urantijos Knygos Apreiškime. Iš patirties žinau, kad nepastovios ir greitai besikeičiančios mūsų nuotaikos apsunkina Derintojo dieviškus planus ir pertraukia Jo darbą. Dalinai prarandame dvasinę ištikimybę ir netgi suklumpame, patys nesuvokdami, kodėl tai atsitiko. Labai svarbu nuolat bendradarbiauti su savo Minties Derintoju - dieviška dovana, kad mūsų protas būtų sulietas su dieviškuoju.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-02-01 19:13:51
Esu įsitikinusi, kad niekas už mus, išskyrus mus pačius, negali atverti mums akis dvasinei šviesai. Ir tai vyksta palaipsniui ir, žinoma, dedant asmenines pastangas. Tai rašau iš savo gyvenimiškos patirties, kadangi nedaugelis urantų yra išlikę nuo Urantijos Knygos Apreiškimo studijų pradžios. Štai Urantijos Knygos apreiškimo šaltinyje teigiama – Jėzaus prote dieviškumo sąmonė augo palaipsniui iki pat jo krikšto. 1787 - 03 – 01 Priimtinas man šis teiginys, kad dieviškumo sąmonė auga palaipsniui. Kai atsigręžiu atgal į praeitį, suprantu, kokiais mažais ir netvirtais žingsneliais ėjau iki dabartinio dieviškumo požiūrio ir suvokimo, tai yra, iki Gyvojo Įtikėjimo pasirinkimo. Per kolektyvinę maldą Asta pasakė maždaug tokį retorinį teiginį – argi reikia žmonijai kokio nors sukrėtimo, kad keistųsi jų požiūris dvasine prasme ar panašiai? Iš patirties žinau, kad ne visada - net žiauriausi sukrėtimai nepažadina mūsų brolių sesių dvasinei šviesai. Nežinia, ar tai baimės, ar riboto suvokimo pasekmė, kad daugelis nesiekia gilesnės šviesos ir nuoširdesnio įtikėjimo, o tenkinasi vien ritualiniu tikėjimu ir TV laidomis. Prisimenu dvasinę sesę iš artimos aplinkos, kuriai daug žinių suteikiau iš Urantijos Knygos ir Jėzaus Kristaus „Kalbu Jums Vėl“. Padovanojau netgi knygą Jėzaus Kristaus „Kalbu Jums Vėl“. Nežinia kodėl, bet vėliau ji man „Kalbu Jums Vėl“ grąžino, o vietoje to skaitė Valdo Adamkaus parašytą knygą. O apie šio autoriaus nusikalstamą veiklą manau žinome daugelis, bet ne apie tai.... Iš mūsų didelės giminės, iš kurių daugelis nukentėjo Sibiro tremtyse, aš vienintelė pasirinkau Gyvojo Įtikėjimo Kelią. Suprantu, tam buvo vedimas iš vidaus per įvairias patirtis, kaip dabar žinome – Minties Derintojo vedimas. Dvasinga ir nuoširdi buvo vienuolė teta Onutė, kuri žuvo karo metu. Labai ilgai biologinė sesė nepripažino mano Gyvojo Įtikėjimo pasirinkimo, netgi terorizuodavo sakydama, kad patirsiu Dievo bausmę, apskundė kunigui. Pastaruoju metu aš jai pajuokaudama sakau, kad Kūrėjas ją saugo ir dar ilgai saugos už tai, kad mane išgelbėjo skęstančia sraunioje Sibiro Obės upėje, kad esu viena urante daugiau. Rašydama savo patyrimus, atsakau Astai, kad ne visad sukrėtimai ar sunkios patirtys padeda žmogui atsiskleisti Dvasinei Šviesai - Tiesai, jeigu jis neieško to vienintelio Tikrovės Šaltinio. Per du dešimtmečius prisimenu, kiek daug žmonių tuomet lankė Urantijos Knygos Apreiškimo paskaitas ir studijas. Retorinis klausimas, kur tie žmonės, kodėl jų nėra Rojaus Trejybės AŠ ESU Šventovėje? Kalėdų dieną žavėdamasi senamiesčio architektūra, užėjau į pamėgtą Šv. Teresės bažnyčią, kurioje kažkada bažnytiniame chore giedojo urantas Vytautas. Dabar tikriausia jis gieda morontinio pasaulio kokiame nors chore.... Užėjau kunigo sakomo pamokslo metu. Mane nudžiugino kunigo pasakyti teiginiai tikintiesiems – Jūs kiekvienas būkite Žmogus, kaip Jėzus Kristus. Argi galima vadinti žmonėmis tuos, kurie gamina bombas, kurie skatina karą? Labai mane nudžiugino šie kunigo pasakyti žodžiai. Būdama bažnyčiose, visada stebiuosi ir žaviuosi praeitų amžių architektūra, ir dažnai atrodo, kad senovėje žmones buvo kūrybiškesni, protingesni, išmintingesni. Kokios dabar statomos bažnyčios! Apsilankykite Jurgio Matulaičio bažnyčioje Vilniuje, realiai pamatysite ir patys tai įvertinsite. Pritariu dvasiniam mokytojui Algimantui, kad kažkuria prasme vyksta žmonijos reali degradacija, ypač dvasiniame lygmenyje, o be dvasinio augimo ir tobulėjimo – dvasinė evoliucija bus uždelsta....
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-12-30 22:03:40
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.