Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Pasidalinsiu samprotavimu remdamasi J.M.Templeton teiginiu – Tikrąjį žmonijos turtą sudaro ne gamtos ištekliai, bet tai, kas glūdi žmonių širdyse ir protuose. Mano supratimu tai svarbi mintis. Gilesniam pamąstymui ir palyginimui pasidalinsiu Jėzaus teiginiu – Bet tas žemynas, kuris turi turtingiausius gamtinius išteklius ir labiausiai išvystytą mechaninę įrangą, nepasieks didelės pažangos, jeigu jo tautos intelektas smuks. Žinias galima įgyti išsilavinimu, bet išmintį, be kurios negali apseiti tikroji kultūra, gali užtikrinti tiktai patyrimas ir tie vyrai ir moterys, kurie yra protingi iš prigimties. Tokios tautos žmonės sugeba mokytis iš patyrimo, jie gali tapti iš tiesų išmintingais. 908 – 02 Šios mintys ir teiginiai patvirtina, kad be visų kitų amžinųjų vertybių, mums svarbi - Išmintis. Juk Išmintį suteikia Kūrėjas,kai atsiveriame Jam ir tampame bendra kūrėjais visumos labui. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kūrėjas. Jūs spindėsite ir šviesite tuomet, kai tapsite dieviškos meilės atspindžiais. Dažnai vadovaujuosi man priimtinomis svetimomis mintimis ir teiginiais, kurie mane paakina ir sustiprina silpnumo akimirkomis, kai aplinkui tiek daug negatyvo, o dar slegiantys sunkūs bei skausmingi prisiminimai iš praeities. Tuomet ypač tinka L. Tolstojaus mintis – Jei gyvenimas tau nėra didžiausias džiaugsmas, tai tik todėl, kad tavo protas eina klaidingu keliu. Prisiminkime dar ir Jėzaus teiginį – Savęs įvaldymas yra žmogaus moralinės prigimties matas ir jo dvasinio vystymosi indikatorius. Jūsų vidinę sielą sustiprina jūsų proto nuolatinis dvasinis atnaujinimas. 1629 -01 Kiekvieno mūsų asmeninis pasirinkimas: augti ir tobulėti dvasioje ar likti senų atgyvenusių dvidešimt pirmame amžiuje jau nepriimtinų tradicijų ir ritualų garbinimo lygmenyje. Jokiu būdu nepaneigiu ir nekritikuoju tai, kuo gyveno ir tikėjo mano biologiniai tėvai ir artimieji. Jų tuometinis dvasinis lygis mane net žavi, kad jie nepalūžo sunkiausiomis gyvenimo ir artimųjų netekties akimirkomis, o savo vaikams įskiepijo paprasčiausias elementariausias žmogiškąsias dorybes ar net jų lygmeniu suvokiamas dieviškąsias vertybes. Malda Sibire jiems tuomet atrodė vienintelė išsigelbėjimo galimybė, todėl tvirtai tikėjo jos galia, kas padėjo jiems galutinai nepalūžti ir išgyventi. Urantams žinoma, kad tik stiprios dvasios žmonės įveikia materialius sunkumus, kurie slegia ir šių dienų žmoniją. Šiandieną dvasinis mokytojas Algimantas po Garbinimo ir Prašymo maldos prašė pasidalinti mintimis ar prasmingais patyrimais. Be Jėzaus mokymų ar Apreiškimo knygų citatų galiu pasidalinti vien negatyvu, kurį stebiu kasdien aplinkoje. Nenoriu net apie tai kalbėti, kuo gyvena šiuolaikinis jaunimas, kuris žaloja ir nuodija save įvairiomis negatyviomis priklausomybėmis. Pagaliau tai lemia įvairios aplinkybės ir galimybės, kai miestuose stinga darbinio užimtumo, o ypač dvasinio ugdymo stygius nuo mažumės. Suprantama, kad ir kunigai dar nepakeis savo nuostatų, nes bažnyčios taip pat valdomos ir yra kol kas nepajudinamos globalios politikos įtakoje. Bet tai tik mano pasiteisinimas, kad nekalbu Šventovėje vien dėl negatyvaus pasireiškimo mūsų aplinkoje. Jeigu rimtai, urantams ir tuo pačiu sau, meldžiu ir prašau Kūrėjo sustiprinimo ir gilesnio įtikėjimo einant vieninteliu Tikrovės Gyvojo Įtikėjimo Keliu.Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2026-05-02 19:46:11
Jurgitos paskatintas sumaniau aprasyti savo patyrimus.
Į mano terapijos seansą atėjo užsienietė.
Dažnai ateina prancūzų, afrikiečių, amerikiečių, turkų, čekų, rusų ir kitų tautybių atstovų, ir su jais bendrauju, padėdamas spręsti jų problemas. Bet ši užsienietė atėjo ir šiatsu terapijos nepanoro, bet norėjo, kad per dvi valandas, kurios išsitęsė iki trijų su puse valandų, jai papasakočiau viską, ką žinau apie dvasinį kelią, ir kaip, mano supratimu, aš galėčiau padėti jai išspręsti jos prisirišimą prie savo vyro, kuris iškeliavo jau prieš du metus, o jos ašaros vis dar nesibaigia ir ji įpuola į tokias duobes, kai verkia ir negali sustoti.
Na, trumpai išdėstysiu esminius dalykus, kuriuos aptarėme, ir gal kam bus toks mano požiūris įdomus.
Ši užsienietė buvo iš Lietuvos, ji gyvena Estijoje jau 30 metų ir buvo ištekėjusi už vyro esto.
Buvau ją matęs lietuvių bendruomenės susitikime, bet mes nekalbėjome.
Šiandien, kai kalbėjome, beveik visą pokalbio laiką mano atsakymus ji priėmė asmeniškai, visada stengdavosi pritaikyti sau, pertraukdama ir vis pasakydama: „Bet aš… Taip, šitą jau žinau, suprantu… kas dar… ar dar yra ką man galėtum pasakyti, ko aš nežinau?“
Sakau ar turiu tokių žinių ar ne spręsti tau, todel tik klausyk ir įvertink sau.
Pasakiau jai apie jos ašaras ir gyvenimo tikrovę, ne tik žinias, kad mes čia ne amžinai, bet, kad tai, taptų kūnu taptų tavo realybės dalimi. Pasakiau apie pasąmonę ir NLP (neuro-lingvistinį programavimą) – tai tokia technika, kai vaizdų, iškylančių viduje, pagalba padedi žmogui sušvelninti jo emocines reakcijas. Praeina skrydžio baimė, senų pokalbių padaryta žala ir t. t., ta technika puikiai veikia tokiose situacijose, ir tuos vaizdus neutralizuojant ir keičiant asociacijas galima padėti žmogui nurimti nuo panikos, baimių ir sunkių emocinių išgyvenimų, kurių žmonėse apstu.
Kalbėjome daug ir apie jos padėtį, padėjau jai išspręsti kažkokias susidariusias problemas.
O tada nuskambėjo svarbiausias klausimas: „O kodėl tu manai, kad tai, ką tu sakai, ir yra tiesa? Kodėl turėčiau tavo atsakymus priimti?“ “Juk ir aš galiu tau kažką pasakyti ir pamokyti”. Gerai, sakau, žinoma su malonumu paklausysiu, bet kadangi tu atejai pas mane todel pirma paklausyk ką galėčiau paskayti ir patarti tau, tai tavo, o ne mano laikas.
Taigi, prieš tai, kai parašysiu savo atsakymą, paminesiu: ji lankėsi Indijoje ir mokėsi daug pažengusių jogų seminaruose, visą savo gyvenimą mokėsi ir mokė jogos, keliavo po pasaulį ir mokėsi iš įvairų mokytoju. O šis paprastas klausimas viską ir pasakė apie šios puikios moters lygį. Ir man tai reiškė, kad savo patirtimi ji nesivadovavo niekada, vadovavosi kitų žmonių mokymais, visada stengdamasi įrodyti savo teisumą, reikia to ar nereikia, ir už tų pastangų įrodyti slypi paprasta baimė, kad manęs per mažai, manęs, tokios, kokia esu šiandien ir buvau visą savo gyvenimą, tiesiog nepakanka, aš turiu vėl ir vėl įrodyti, kad kažką dar reiškiu. Toks jos viduje įsitikinimas, kuris trukdo jai priimti tai, kas yra sakoma, ir savo pačios patirtimi tai patikrinti.
Galiausiai mane paklausė: „Na gerai, pasakyk man, ką tu matai, ką aš turėčiau savyje keisti ir kur nukreipti savo dėmesį?“ Truputį palaukiau ir giliau pajaučiau jos energiją, kad mano atsakymas būtų ne intelektualus ar nuomonė, kurią galbūt galėjau susidaryti, kol su ja bendravome. Aš neturiu nuomonių apie žmones, nes nuomonė visada gali keistis nuo žmogaus poelgių, šiandien vienokių, rytoj kitokių. Žvelgiu į esmę, į žmogaus vidų, ir man parodomi vaizdiniai, kaip šis žmogus žiūri į save, į savo kūną, rūpinasi juo ar nekreipia dėmesio, koks jis yra, kai jis vienas pats su savimi, kokia iš jo sklinda energija, kokios jo veido išraiškos, kaip jis žiūri į kitus – su pasitikėjimu ar su baime.
Na, pasakiau apie jos nepilnavertiškumo įsitikinimus, kad reikėtų juos peržiūrėti, bet svarbiausia, sakau, yra vienas paprastas dalykas, kurį išmokau dar būdamas 22 metų. Stebėjau vaikus ir supratau, kad visada turiu būti tuščias, kap vaikas, pasiruošęs pripilti į savo vidų dar daugiau gyvenimo patyrimo. Juk kiek bebandytum iš savęs ištuštinti viską, kas viduje yra, tu niekaip negali ištuštinti tų tikrų, vertingų dvasinių patyrimų, jie yra tavo tapatybės dalis. Todėl ir šiai moteriai patariau ištuštėti ir būti pasiruošusiai priimti daugiau, nes į pilną stiklinę vandens neįpilsi, o į besiblaškančią ir neramią stiklinę jo taip pat neįpilsi, o jei įpilsi, tai viskas labai greit išsilaistys. O tikrai žinių ir išminties bei patyrimų trokštantis žmogus turėtų pats ieškoti to tyro vandens ir ramiai save tuo vandeniu pripildyti. Ir dažniausiai, kai ta vidinė stiklinė prisipildo ir skausmo, ir visokio nereikalingo šlamšto, tai žmogus ir nori viską iškrauti iš savęs išmesti ir tampa tuštesniu, nes trokšta tikro vandens versmės ir jos pats ieško, nurimęs, susikaupęs ir pasitikintis Kūrėjo vedimu iš vidaus (kartais sakau – pasitikint gyvenimo upės tėkme, taip žmonėms priimtiniau, kartais jie geriau tai supranta).
Taigi, patariau nesiblaškyti, nurimti, netaikyti visko sau tiesiog asmeniškai iš nerimo ir baimės pozicijų, kad kažkas nuteis arba pasmerks, kad per mažai darbo padaryta ar dar kažko viduje trūksta, bet nurimti ir tapti viena iš žmonių o ne pasaulio centras, apie kurį sukasi visi kiti pasaulyje gyvenantys žmonės.
Ir vėl paklausė, kodėl turėčiau tavęs klausyti. Sakau: na gi juk pas mane atėjai patyrimo, reiškia tau jis reikalingas, tai kodėl nenori priimti to, ką sakau, ir patikrinti? Išklausyk ir patikrink, ir jeigu tai, ką sakau, melas, tai ir neprigis jis tavo viduje, o tai, kas tikra, būtinai išsiskleis ir duos vaisių. Taip jau sutvarkytas tas žmogaus patyrimų kaupimo mechanizmas.
Pasakiau, kad lietuviškus mokymus į rusų kalbą verčiau, Algimantą paminėjau, Gyvąjį Kelią, Urantijos Knygos dokumentus. Buvo paskaitinėjusi estišką Urantijos Knygos variantą, kuris nepilnas, ir jau nepamenu, ką ji apie tai pasakė, bet reakcija buvo: „Aha, supratau, kodėl tu vadini Urantijos Knygos Dokumentais“. Na, sakau, jeigu skaitei, tai turbūt supranti, kad sugalvoti visa tai ir prifantazuoti tokį tekstą nelabai kam pavyks. Viskas susiveda, nėra jokios detalės, kurią galima būtų išimti kaip nesusivedančią. Viskas nuoseklu, paprasta, be mistikos, aišku, be “stebuklų, todėl ir Dokumentai.
Toliau nesigilino, tik paprašė, ar galėčiau tą knygą, kurią į rusų kalbą verčiau, jai gauti. Sakau, žinoma, tik ji yra ir lietuvių kalba, tik aš su savimi jos dabar neturiu. Sako: „Na gerai, tai kai turėsi, parašyk, tikiuosi nereikės tau to priminti.“ Nuskambėjo arogantiškai. Sakau: „Ne, priminti nereikės, atsiųsiu žinutę, kai būsiu mieste, ir knygą perduosiu. Tik rusiškai ji neišleista, yra tik elektroniniame formate, todėl atnešiu lietuviškai. Galima bus skaityti lietuviškai, kad visai kalbos neužmiršti.“
Akimirkos Amžinybės knygos neturiu, turiu tik tą kopiją, iš kurios verčiau į rusų kalbą, ir šios knygos aš neatiduosiu, duosiu jai kitą mokymų knygą, juk nėra skirtumo – mokymai visose knygose lygiaverčiai.
Išsiskyrėme, palydėjau ją laiptais žemyn. Palinkėjo man sėkmės ir išsiskyrėme.
Estai paprastesni – išklauso, priima, apmąsto, įvertina. O gal tik tokie pas mane ateina, nežinau.
Na, išvados tokios. Kai per daug save sureikšmini, sureikšmini savo žinias ir jomis mojuoji, kad atrodytum tvirtas ir stiprus, tai tokios žinios bevertės, o viduje glūdinti išmintis, kai viduje atrastas Šaltinio Fragmentas, skatina ir kviečia tarnauti, sėti sėklas nemąstant ir nesirūpinant, kur jos nukris.
Pokalbio su Jurgita metu šiandien po gyvųjų pamaldų ta išmintis taip pat nuskambėjo, nes dauguma ir urantų nenori atverti burnos ir kažką pasakyti, nes ką kiti pagalvos – jeigu suklysiu, pasakysiu kokią nesąmonę, reiškia dar svarbu, kur ir kaip tas pasėtas grūdas nukris, ar išdigs, ar ne, ar duos vaisių, ar ne. O tas išmintingas Jėzaus pasakojimas apie sėjėją ir yra būtent apie tai. O dar jaunystėje, kai Bhagavadgitą skaičiau, ir ten parašyta: „Tu tik dirbk ir savo darbo vaisiais visai nesirūpink.“ Tai labai svarbi išmintis, skatinanti ir kviečianti kreipti savo dėmesį į patyrimą ir ramiai gyventi gyvenimą kiekvieną jo akimirką – sąmoningai.
Ne mūsų rūpestis, kur ir kaip ta išmintis nukris, mūsų rūpestis – sėti, daryti klaidas, taisytis ir toliau sėti, o vaisiai tegul būna Kūrėjo. Mes tedarykime savo darbą, o toliau leiskime ir angelams, ir Minties Derintojams dirbti su žmogumi toliau. Tai jau ne mūsų dalykas, kaip ir kur ta išmintis sužydės ar supus, ar sukurs dar daugiau arogancijos ir savęs kėlimo į viršūnes tik tam, kad pridengtų savo įsivaizduojamą nepilnavertiškumą.
Tik įtikėjimas leidžia drąsiai gyventi ir drąsiai kalbėti, nes nėra ko prarasti, nes jau viską praradai ir savanoriškai atidavei – aroganciją, išdidumą, savęs aukštinimą – tam, kad įvyktų transformacija ir su kaupu iš Kūrėjo atgautum sukaupu, tik jau ne kaip iliuziją bet kaip vertybę, kaip tikrą gyvą įkvėpimą, kuris atsiskleidžia viduje, kai viskas atiduota Kūrėjui ir esi bendrakūrėjas su Kūrėju – Jo sūnus ar dukra, dirbanti savo Tėvo pasaulių gerovei ir Jo vaikų labui, o tuo pačiu ir savo labui.
Telydi jus ramybė, ir neužmikim :)
Valdas
ValdasA
2026-04-11 22:32:54
Urantai, kurie gyvena Gyvuoju Įtikėjimu, tvirtai žino, jog materialus gyvenimas mums suteiktas Kūrėjo tam, kad rinktume patyrimus ir augtume bei tobulėtume dvasioje. Dvasios apšviesti ir vedini, mes įgauname visiškai kitą gyvenimo kokybę - pagrįsta dieviška įžvalga, nušviesta Jo Išmintimi. Dieviškumu nuspalvintas ir pagrįstas gyvenimas, mums yra tikra dovana. Dalis mirtingųjų apsiriboja materialia dabartimi ir neturi poreikio siekti kažko daugiau, tai yra tobulėti dvasiškai – atsisako galimybės paklusti Minties Derintojui, kuris suteiktas kiekvienam mirtingajam. Priešingai nusiteikę mirtingieji, tai įvardina paprasčiausiu kliedesiu. Nesiekiama keistis kokybiškai dvasine prasme, net atsižvelgus į besikeičiančias pasaulio ir asmenybės dinamiką. Mūsų gyvenimo šiame pasaulyje sąlyga - leisti sau judėti norima linkme, suteikta Kūrėjo laisva valia, ką diktuoja išmintis. Žmonės už savo darbus visuomet sulaukia tinkamo atlygio. Svarbu suvokti, kokia tikroji mūsų prigimtis, kokia yra šio gyvenimo prasmė. Kad ir kas nutiktų, mes galime būti kiek įmanoma geresni, kurti tokią aplinką, kurioje galėtume nuolat augti, šviesėti ir tobulėti vardan savo ir kitų gerovės. Tokia yra dieviška valia, kurią privalu vykdyti. Praeities klaidos ir ribotas visuminis supratimas bei giluminio dvasinio požiūrio nebuvimas, dažnai skaudina mane liūdnais prisiminimais. Pastaruoju metu stengiuosi visomis išgalėmis keistis dvasine prasme, kaip veda Minties Derintojas iš vidaus. Remdamasi Urantijos Knygos Apreiškimo nuostabiais teiginiais atskleisiu tai, kas keičia mūsų supratimą ir požiūrį platesne prasme. „ Garbinimas – apmąstymas apie tai, kas yra dvasinis – turi kaitaliotis su tarnyste, turėti ryšį su materialia tikrove. Darbas turėtų kaitaliotis su poilsiu; religiją turėtų subalansuoti humoras. Gilią filosofiją turėtų palengvinti ritminė poezija. Gyvenimo įtampą, kylančia laike asmenybės įtampą – turėtų palengvinti garbinimo gaiva. Nesaugumo jausmams kylantiems iš baimės, jog visatoje asmenybė yra izoliuota, turėtų būti priešpastatomi įtikėjimo dėka apmąstymai apie Tėvą ir mėginimas suvokti Aukščiausiąjį. 1616 -07 -03
Šie teiginiai mums aktualūs dabartiniu metu, kai žmonija yra susipriešinusi, kai vienur ar kitur vyksta įvairūs neramumai, veikia nepagrįsti vyriausybių sprendimai, priešiškai nuteikiantys mirtinguosius. Gyvename ir nežinome, kokia mūsų ateitis. Nežinia, ar įveiksime materialius sunkumus ir negandas vystančias globaliu mastu. Vienintelis kelias yra gylus Gyvas Įtikėjimas ir Pasitikėjimas Kūrėju, norint pajausti vidinę ramybę, svarbu priimti išmintingus sprendimus ir savo prigimtinį supratimą keisti dieviškuoju, remiantis Minties Derintoju – Gyvuoju tiltu su Dievybe.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2026-02-01 18:58:55
Pasidalinsiu išskirtiniu praeitos dienos patyrimu. Dukra paprašė, kad palaikyčiau jai kompaniją su mažyle nuvykti į lėlės teatrą, kadangi jų tėtis dirbo. Suprantama, aš visada stengiuosi padėti dukrai kuo galiu. Be to, pasiūlymas man buvo priimtinas ir tuo, kadangi įdomu buvo pamatyti, kokio lygio spektakliai dabartiniu metu kuriami mažiesiems vaikams. Labai seniai buvau lėlių teatre, nes mano vaikai suaugę ar net jau brandūs. Užėjusi į teatro patalpas su dukra ir jos maža dukrele, pirmiausia grožėjausi teatro patalpų interjeru, kadangi mane visad žavi senovinė architektūra. Spektaklyje mažiesiems žiūrovams vaidino du aktoriai. Jie stengėsi perteikti ir įvardinti metų laikų kaitą mažiesiems suprantama kalba. Mano dukros mažylei tik penkiolika mėnesių, tačiau ji mėgėja tokių renginių ir noriai bendraujanti. Stebėdama spektaklį ir aplinkinių reakciją, bandžiau vertinti visa tai brandžiu ir giluminiu savo supratimu. Mane stebino tai, kad du jauni aktoriai taip nuoširdžiai atsidavę savo pasirinktai profesijai ir puikiai bendraujantys su mažais žiūrovais bei jų tėvais. Stebėjau, kokiu laipsniu ir kaip mažiems vaikams perteikiami elementarūs gamtos metų laikų pokyčiai. Įdomu buvo paklausyti, kokiu būdu turtinamas vaikų kalbos žodynas, kokiomis vaizdinėmis priemonėmis remiamasi. Tiesą sakant, nepatiko man ne estetiški žaislai ir neefektingas scenos apipavidalinimas. Grįžtant iš šio renginio, dar ilgai mąsčiau, kokiu būdu būtų geriau kūdikiams perteikiami gamtos reiškiniai bei jų pasireiškimas, neprasilenkiant su estetiniu skoniu ir natūralumu.. Suprantu, tam reikalingas ypatingas išradingumas ir meninė išraiška, kuri būtų artimesnė ir realesnė gamtos grožiui. Tikram gamtos grožiui, kuris mus žmones nuolat kiekvienais metų laikais žavi ir dvasiškai pakylėja. Tą kartą, man pasirodė, kad dabartinis menas paprasčiausia prasilenkia su Amžinosiomis Vertybėmis, pasitelkiant įvairias įmantrybes ir chaosą, nors gamtoje Kūrėjas nepateikia mums, kaip sakoma, jovalo, nebent patys žmonės tai sukelia. Nepatiko man scenos apipavidalinimas. Kai paklausiau dukros, kodėl ant scenos buvo primėtyta įvairių audinių atraižų, pasiūtų žaislų, kurie nepanašūs į žaislus, tai ji atsakė, jog tai žemė...Manau, bet kuris menas privalo atspindėti tą grožį ir estetiką, ką mums pateikia Kūrėjas. Neverta ypatingai nutolti nuo to, kas mus žavi kas dieną. Svarbu nenutolti nuo nuostabaus aplinkos grožio ir amžinųjų vertybių. O baigsiu savo rašinį remdamasi dvasinio mokytojo Algimanto mokymo žodžiais, pasakytais Rojaus Trejybės Aš ESU šventovėje sausio 25 dieną. Kūrėjas yra Dvasios Šaltinis, o mes kiekvienas esame dvasinė asmenybė, dėl to dvasinė asmenybė ir jaučia – jaučia kas yra teisingumas, kas yra meilė, kas yra gailestingumas, kas yra grožis, kas yra ryžtas, kas yra išmintis, kas yra kosminė įžvalga, kas Yra Kūrėjas, kas yra pats tas Asmuo. Tą pajunta tiktai atradęs Kūrėją savo viduje, nes visos šios savybės yra Kūrėjo charakterio savybės potencialiai jau ir suteiktos dvasines asmenybei. Jums kiekvienam jos yra patalpintos į jūsų vidų – teigiama dvasinio mokytojo Algimanto mokyme. Remiantis šio mokymo pasakytais teiginiais, papildysiu, kad šia Dvasine Šviesa ir Dvasine Įžvalga bei Išmintimi būtina vadovautis perteikiant bet kokį meną žiūrovams, o ypač mažiesiems imliausiems žiūrovams.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2026-01-15 14:21:31
Nėra blogų, nėra gerų gyvenimo kelių, yra vienintelis kelias, kurį turi praeiti išbandydamas įvairius įvairiausius patyrimus. Gyvenimo mes ne vienas esame sužeistas vienaip ar kitaip, todėl išmokstame kitą žmogų ne teisti, o pagalvojus apie save, priimti kitokį, gal būt, jam palankesnį sprendimą. Gyvenime už supratingumą ir meilę nėra nieko svarbiau. Pasaulis myli ramiuosius, Ramybės niekas iš mūsų negali atimti, tai viena iš dieviškų savybių. Išmintis myli ramiuosius. Jėzaus Kristaus “Kalbu jums vėl“ Apreiškime teigiama – Nepažadinta siela negali atpažinti Tėvo tylaus kalbėjimo per žmogaus aukštesnįjį aš. Tik sielos įtikėjimas yra gyvas. Tik jis gali sielai patvirtinti, kad ji neklysta; be jokių išorinių ženklų, be jokių minios susižavėjimą sukeliančių nepaprastų darbų. 311 – 01 Neįtikėtina šiame amžiuje, kad daugelis žmonių vis dar tiki astrologija, o ne Kūrėju. Mane nustebino pastarųjų dienų patyrimas. Kai dvasinės sesės pasiteiravau apie jos sutuoktinio savijautą, ji pasakė man, kad jo būseną ir savijautą veikia mėnulio fazės ir panašiai. Man tai visai nepriimtina, todėl brandaus žmogaus mąstymas pribloškė mane, tuo labiau, kad minėtai sesei kažkada stangiausi pateiki dvasinę šviesą, kurią atmetė.
Visi Jėzaus Kristaus „ Kalbu jums vėl“ Apreiškime pateikti teiginiai nuostabūs. Nesuprantu, kodėl biologinė sesė, deja, jau išėjusi į morontinius pasaulius, kažkada atmetė šią svarbią mano manymu knygą, o vietoj to mačiau skaitė V. Adamkaus patyrimus. Kitai biologinei sesei šiuo metu gyvenančiai Kaune, taip pat padovanojau Jėzaus Kristaus „Kalbu jums vėl“. Iš pokalbio supratau, kad jai visiškai neįdomi ši Apreiškimo knyga, todėl esant progai ją atsiimsiu ir padovanosiu tam, kas ją skaitys. Apreiškime pasidalinsiu dar man priimtinu teiginiu: - Mes turime Naujuosius Metus matuoti ne kiek padarėme, bet kiek tapome geresni ir gailestingesni, labiau mylintys ir tarnaujantys. Ir jokie ryškiausi įvairiaspalviai išoriniai fejerverkai neatstos to, ką jūs patiriate savo viduje augdami su Tėvu, ir jausdami Tėvą savo viduje. 277 – 139 Visa kita laikina, kaip ir mes patys laikini materialia išraiška, ir tiek visa tai ne reikšminga, o dar fejerverkai labai teršia orą ir sujaukia puikią nuotaika, šventinę Ramybę.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2026-01-08 20:46:49
Miela Violeta, ačiū už tavuosius gilius pamąstymus, kupinus Kūrėjo Šviesos - kaip ji atsispindi šiuose gyvuose teiginiuose - kuriais tu ir pasidalinai su visais urantais, ir ne tik su jais, tik persiritus per tą simbolinį ir mistinį naujametinį slenkstį fejerverkų margumyne ir trinksinčiame mirgėjime, kuris ir atskleidžia, jog viskas, kas yra materialu, kad ir kaip gali kitiems ryškiai suspindėti - pagal jų supratimą - yra labai laikina, ir užgęsta. Galima sakyti, kad naujametinių fejerverkų materiali šviesa parodo, ir iki tam tikro laipsnio atspindi, mūsų gyvenimo materialią kiekybę be dvasinės kokybės. Dėl to tiek daug pastangų ir sudedama sproginėjančių, suspindinčių, ir sužaižaruojančių akimirkų patyrimui, kad tam negailima nei pinigų, nei pastangų. Ir tai yra gražu akims. Tik mintyse vis kyla klausimas - ar verta taip triukšmauti ir džiūgauti dėl trumpalaikio akių pamaloninimo, kai po jo - vėl tamsa ir problemos iki kito karto tokia pačia proga? Argi nebūtų daug prasmingiau patirti vidinį džiaugsmą ir šilumą iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU - Kūrėjo - savo Širdyje, kada iki kitos tokios pačios progos gyveni gyvojoje ir patiriamoje savo viduje Kūrėjo Meilės Šviesoje, o per gyvąjį ryšį su Kūrėju, ir bendradarbiaujant su Kūrėjo apvaizda, demonstruoji savo asmeninius šviesos fejerverkus, ir parodai juos kitiems išorinės nakties tamsoje nuostabiais savo sukuriamais tos akimirkos šviesos ir spalvų matomais ornamentais, ir dar šokančiais dangaus tamsos fone, ir palydi juos atitinkamais širdį maloninančiais muzikos garsais, be jokių sproginėjimų, be jokių gąsdinančių daugybę ramybės trokštančių žmonių ir gyvūnų, ir dėl tokių garsų patiriančių stresą. Manau, visi norėtų mano siūlomo šviesų šokio patyrimo, o ne dabartinio šurmulio.
Ir taip kūrybiškai galės pasireikšti tas, kuris bus pasiekęs tokią darnos ir harmonijos būseną su Kūrėju. Bet visa tai - labai dar tolima ateitis. Tačiau norint tą pasiekti, vis tik būtina jau dabar pradėti gyventi su savyje atrastu Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Taigi, pirmiausia ir būtina išgirsti mano Evangeliją - Kūrėjas yra tikras, realus, ir gyvas, ir yra kiekvieno viduje, dėl to ir galima Jį atrasti savyje.
Su Naujaisiais Metais, ir Naujuosiuose Metuose su Kūrėju jus visus - urantus ir ne vien tik urantus, visus Urantijos gyventojus, įskaitant ir tuos, kurie jau paliko šį pasauliį, o dabar žengia morontijoje, sveikinu ir Jėzų ir Nebadoniją, mūsų vyresnįjį dvasinį Brolį ir vyresniąją dvasinę Sesę - mūsų gimtosios Vietinės Visatos, Nebadono, Sukūrėjus ir Vadovus, ir linkiu visiems Kūrėjo Meilės ir Šviesos viduje dar gausesnio patyrimo ir veikimo išorėje visų Gerovei!
Algimantas
2026-01-01 10:47:36
Štai ir nutilo fejerverkai. Kaimynai sutiko Naujuosius. Kokios trumpalaikės pastangos paleisti fejerverkus, kad patirtų trumpalaikį džiugesį!
**********************
Kūrėjo Meile Mylimi urantai – su Naujais Metais, su 2026-aisiais! Nugyvenkime kiekvieną naujai išaušusią dieną drauge su Kūrėju, kad Jis būtų kiekvienoje mintyje, žodyje, žingsnyje, veiksme, dėl kitų Gerovės, dėl visumos Gerovės, dėl Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Gerovės, nors Pats Kūrėjas yra Gerovės Šaltinis ir Centras ir lieja mums Gerovę iš Savęs taip dosniai ir be atlygio, ir ne tik urantams, bet ir visiems Urantijos mirtingiesiems. Kūrėjo dėka mes esame dvasios, esame asmenybės. Kūrėjo Gerovė yra mūsų Gerovė. Mūsų Gerovė yra Kūrėjo Gerovė. Ji grįžta iš mūsų, pabudusių dvasioje, atradusių Kūrėją savo viduje dvasinių asmenybių, atgal į Šaltinį su kiekvienos asmenybės asmeniniu patyrimu. Tai yra abipusė Kūrėjo amžinos ir nekintančios energinės srovės tėkmė. Tegu mūsų nuoširdžios pastangos, bendraujant su Kūrėju, nenuilstamai puoselėja ją. Tenenutrūksta ji niekada!
Su Meile, Violeta (Ukmergė)
Violeta
2026-01-01 00:27:19
Elkis nuoširdžiai! Elkis natūraliai! Tiesiog būk savimi! Su šiuolaikinio pasaulio šūkiais skatina mus atsigręžti į savo vidų. Deja, ieškoti savęs mums sekasi sunkiai. Sprendžiu vien iš tai, kiek urantų neišlaikė šio nepaprasto gyvenimiško patirtinio egzamino ir pasitraukė iš Gyvojo Įtikėjimo Kelio – Kūrėjo nutiesto kelio, padovanojus kiekvienam vidinį dvasinį vedlį – Minties Derintoją patalpintą mūsų protuose. Rašau tai, norėdama pagarsinti, kad jau trečią sekmadienį Valdo iniciatyva Vilniuje buvo organizuotas kolektyvinis pagarbinimas Rojaus Trejybės AŠ ESU. Suprantama, kad tokio dvasinio mokytojo lyderio, kaip Algimantas Vilniuje dar neturime, tačiau esu dėkinga urantui Valdui ir Leonidai už pastangas ir drąsą bei ryžtą, kad Vilniuje kolektyvinėje maldoje yra šlovinamas ir garbinamas Kūrėjas. Tikime, kad Šventovė pasipildys tais, kurie nuoširdžiai trokšta atsivėrimo Gyvajam Įtikėjimui, tikslu šviesėti dvasioje asmeniškai ir melstis už tuos, kurie dar yra vienintelės Tikrovės ieškojimo kelyje. „Dievas laukia savo gėlių, kaip dovanų grąžinimo iš žmogaus rankų“ - teigė Indų filosofas R. Tagorė. Kūrėjas suteikė mums savo dvasios fragmentą, kad atsigręžtume į Dvasinę Šviesą ir savo gyvenime skleistume Amžinąsias Dvasines Vertybes suteiktas Kūrėjo. Kinų filosofo Konfucijaus požiūriu - Ilgainiui jūs išmoksite į pasaulį žvelgti daug kūrybiškiau, nei aklai vadovaudamiesi atsitiktinėmis emocijomis. Ir taip žingsnis po žingsnio jūs išsiugdote savybes, kurių nė nenumatėte turį. Ir būtent tai padeda jums tapti geresniu žmogumi. Iš patirties papildysiu, kad atsivėrę Kūrėjo Dvasinei Šviesai ir Išminčiai gilumine prasme, šis procesas įsisavinamas greičiau dieviško požiūrio ir suvokimo dėka, atsisakius gyvulinio paveldo savybių. Pasak filosofo Konfucijaus, gerumo neįmanoma apibrėžti abstrakčiomis sąvokomis. Gerumas yra gebėjimas tinkamai reaguoti į kitus; gerumas yra jautrumas, kuris mums padeda tinkamai elgtis su žmonėmis ir atskleisti gerąsias jų savybes ugdymas. Žodžiu – gerumas dar viena svarbi dieviška savybė žmoguje. Tiesa, lapkričio 13 dieną buvo pasaulinė Gerumo Diena. Mano požiūriu, tai nėra reikšminga diena. Urantams, kurie vadovaujasi Dieviškomis Amžinosiomis Vertybėmis ir garbina Kūrėją, gerumas - neatsiejama vertybė, gerumas tampa savastimi.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-11-14 21:05:52
Šiandieną po kolektyvinės Garbinimo Maldos Kaune Gyvoje Šventovėje, dar ilgai likau savo apmąstymuose, ryšium su analizuojama urantų Apreiškimo Urantijos Knygos citata „ morontinės motos“, kuri man sukėlė dviprasmiškas mintis ar netgi nepaaiškinamą prieštaravimą. Taip tiesa, verta žinoti, kas ta morontinė mota, kokia jos reikšmė ir prasmė. Ne manau, kad gilesnė morontinės motos analizė reikalinga šiuo metu urantams gyvenantiems patirtinį materialų gyvenimą ir dvasinio augimo tobulėjimo metu. Patirtinio mokymo gyvenimo mokyklą turime praeiti Urantijoje pritaikydami visas įmanomas savišvietos priemones ir būdus, kad nors kiek pasiekti žmogiškosios filosofijos aukščiausius lygius ir žinoti, ko galime tikėtis šiame konfliktų draskomame pasaulyje? Kaip gyventi prasmingą gyvenimą ir nuraminti ne tik savo, bet ir artimo žmogaus širdį ar padėti kitaip - visomis prasmėmis. Jau neklausiu, ko gyvenimas nori iš manęs. Tik suprantu, kad svarbiau man ne apie morontines motas kalbėtis, o kažkiek bent elementariai susipažinti su kinų filosofų, Konfucijaus, Senekos,R. Tagorės, Montenio, Vidūno ir kitų filosofų mintimis. Suprantama, kodėl urantai nedrąsiai reiškiasi, kai reikia analizuoti Urantijos Knygos citatą ar savo patyrimą. Iš savo asmeninio patyrimo žinau, jog dažnai nesiryžtų kalbėti dėl komunikacijos ar kitų žinių ribotų galimybių, kurios yra formuojamos per visą patirtinį gyvenimą ir priklausomai nuo susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių. Jokiu būdu nenoriu save pateisinti ir panašiai. Žinau, ir kad man nepakanka vien Dvasinio atsivėrimo širdimi į Kūrėją. Kiekvienas urantas, tuo pačiu pareiškiu sau, kad būtina stiebtis į Šviesą, kaip ta našlaitė pro laiptų cementų tarpsnį į saulės šviesą( tai vienos urantės pasakojimo mintis). Mums žmonėms nepakanka vien saulės šviesos, labai svarbu čia ir dabar siekti Dvasinės Šviesos visomis išgalėmis ir jomis vadovautis gyvenime vykdant Kūrėjo valią, o morontinės motos savo ruožtu vėliau. Ir pabaigai Indų poeto, prozininko, filosofo R. Tagorės teiginys - Dievo tyla brandina žmogaus mintis kalbai. Būdamas doras, žmogus laisvas nuo nerimo. Būdamas išmintingas, žmogus laisvas nuo nežinojimo. Būdamas drąsus, žmogus laisvas nuo baimės – teigė Konfucijus.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2025-10-21 21:24:16
Sveiki mieli urantai, bičiuliai, draugai ir tie kurie užsuka į šitą forumą smalsumo vedami. Po gana ilgos pertraukos użsukau í forumą paklausti, ar kartais koks nors turtingas žmogus nesikreipė į Algimantą dėl Rojaus Trejybės Šventovės statybos ties Lietuvos viduriu? Jeigu dar iki šiol nesikreipė, tai tegul kreipiasi ir tariasi su Algimantu dėl Rojaus Trejybės - AŠ ESU Šventovės statybos ties Lietuvos viduriu , nes Rojaus Trejybės Šventovės statybai tikrai pribrendo reikalas, ir tai būtų pirmoji tokio pobūdžio Šventovė Lietuvoje ir visoje Urantijos planetoje !
Kas liečia morontinę transporto priemonę, tai tikrai ji egzistuoja. Man pavyko išeiti iš šito materealaus kūno ir nueiti iki atsiradusios šalia namo Klaipėdoje morontinės trasporto priemonės, kurią gali valdyti savo mintimis. Šita morontinė transporto priemonė yra rutulio formos, apie 2 metrus aukščio kurioje yra dvi sėdimos vietos. Kai priėjau prie šito rutulio formos objekto, durys atsidarė apačios į viršų, aš iėjau į vidų ir atsisėdau iš dviejų esančių sėdynių. Per vidurį buvo toks permatomas stovas ant kurio buvo uždėtas permatomas rutulys ir kai į jį žiūrėjau jo viduje pradėjo judėti tokia, panšiai kaip tiršta gyvsidabrio masė į kurią žiūrint atėjo supratimas, kad tu gali valdyti šitą morontinę transporto priemonę savo mintimis. Kai tik pagalvovojau apie Mėnulį, kad būtų įdomu nuskristi iki jo, staiga jis pakilo į viršų, skrendant pasigirdo toks tylus švilpimas ir netrukus aš atsidūriau virš Urantijos planetos kurią galėjau stebėti lkosminėje erdvėje, kurioje patyriau nuostabų jausmą pamatęs nuostabiai gražią Urantiją. Pasukęs akis įkairę pusę pamačiau Urantijos palydovą Mėnulį, vaizdas buvo nuostabus. Būdamas virš Urantijos planetos galvojau ką toliau reikia daryti, tačiau jokių minčių nebuvo. Ir tada šita morontinė transporto priemonė nuskraidino atgal į tapačią vietą. Aš atsidūriau savam kūne su iš turgaus nupirktomis daržovėmis. Kiek laiko stovėjau prie namo tiksliai negaliu pasakyti. Parėjęs namo šitą įvykį užrašiau ir nupiešiau kaip atrodė morontinė transporto priemonė. Tai ką parašiau yra tiesa, ką pagalvos apie mano pasakojimą užsukę smalsuoliai skaitytojai man nesvabu.
Visiems urantams linkiu gražaus, ramaus vakaro su Rojaus Trejybę - AŠ ESU.
Fredas
2025-09-18 20:25:43
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.