Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Žinant, kad Sūnus Kūrėjas norėjo, kad žmogus būtų planetinio kūrimo šedevras, kad būtų visos žemės valdovas, tai tas vaizdas, kad jį valdo jo paties žemos aistros, tas reginys, kaip jis lankstosi prieš medžio, akmens, aukso, ir savanaudiškų ambicijų stabus – šitos niekingos scenos sukelia Dievo ir jo Sūnų rūpestį dėl žmogaus. 57 – 03 – 01 Teiginys pasakytas Uversos Dieviškojo Patarėjo Urantijos Knygoje. Žmogaus apibūdinimas šioje citatoje bendrąja prasme dalinai tinka charakterizuoti ir dvidešimt pirmojo amžiaus eilinį žmogų ar intelektualą. Vietinės visatos Sūnus Kūrėjas norėjo ir tikėjo, kad žmogus bus bendra kūrėjas, žemės valdovas, o ne griovėjai, kas būdinga daugumai nūdienos žmonių. Daugelį žmonių valdo žemos aistros, puikybė, savanaudiški tikslai, negailestingumas, žiaurumas, godumas, nusigręžimas ar nutolimas nuo amžinųjų dvasinių vertybių, tad sunku patikėti, kad kai kurie jų taps tikrais Žmonėmis, koks buvo Dievo Sūnus Jėzus iš Nazareto. Iki šių dienų žmonės tebegarbina gamtos reiškinius, lankstosi prieš stabus, sukelia brolžudiškus karus, griauna, kas jau sukurta praeitų kartų žmonijos, darko savo kūnus vėriniais ir tatuiruotėmis, teršia savo organizmą narkotikais, cheminiais vaistais, nikotinu, nesveiku maistu ir visa kita. Šių dienų realijoje mažai kas pasikeitė ir bažnytiniuose religiniuose ritualuose, prisiminus viduramžių laikus – kaip garbino nukryžiuotąjį, taip ir tebegarbina - kiekvieną pavasarį prikeldami jį vėl iš naujo. Žinome - Kūrėjo žmogui yra duota laisva valia, todėl kiekvieno mirtingojo materialių ar dvasinių vertybių pasirinkimas yra individualus. Amžinasis Dievas negali supykti ant tokių primityvių žmogaus pasireiškimų ir reakcijų. Menkas ir apgailėtinas žmogus, kuris nesivadovauja amžinosiomis dieviškosiomis dvasinėmis vertybėmis, kurios esmė – Meilė. Žmogus lieka menkas ir niekingas, net nevertas vadintis Žmogumi, ir šiuo požiūriu mirtingieji visiškai svetimi Visuotinio Tėvo tobulai prigimčiai, kadangi netrokšta ir neieško Tobulumo Tikrovės Šaltinio, o eina vien savo prigimtinio charakterio vedini, nesusimąstydami apie mums sutekto tikrąją šio laikino materialaus gyvenimo prasmę ir paskirtį. Nors Tėvas nepadaro nei klaidų, nei gailisi, nei patiria liūdesio, vis tiek jis yra tokia būtybė, kuri turi tėviškąją meilę; ir jo širdis neabejotinai sielvartauja, kad jo vaikai nepasiekia tokių dvasinių lygių, kuriuos jie gali pasiekti su ta pagalba, kurią taip dosniai suteikia visatų dvasinio pasiekimo planai ir mirtingųjų kilimo strategija – teigiama Urantijos Knygoje. 58 – 03 Be vertingiausių tikslų – Įtikėjimo ir Meilės, gyvenimas tampa beprasmis ir nenaudingas. Pažadinti žmonės – išgelbėti žmonės! Kas kartą Rojaus Trejybės AŠ ESU Šventovėje urantai kolektyvinėje maldoje ir kiekvienas individualiai meldžiame Kūrėjo, kad visa žmonija nušvistų Dvasine Šviesa, kad baigtųsi brolžudiški karai ir įsiviešpatautų Ramybė ir Taika mūsų planetoje.Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-03-06 20:15:25
Muzikos instrumentus galite girdėti. Bet širdį – jausti. Jei manote, kad jaučiate instrumentą, tai yra tik todėl, kad jo garsai palietė jūsų širdį. Jūsų širdis – tai iš nepaprastai subtilios energijos sudarytas instrumentas, kurį deramai įvertina tik nedaugelis žmonių – teigia Michael A. Singer JAV publicistas. Teigiama, kad kiekvieno mirtingojo širdis, tai subtilios energijos instrumentas. Man kyla klausimas, o persodinta donoro širdis kitam žmogui, ar ji tokį pat poveikį turi kitam mirtingajam? Ji juk patenką visiškai į kitokią energetinę terpę, kuri gali būti jai visiškai nepriimtina. Tiesa, ją ilgą laiką vaistais bando pritaikyti svetimame organizme.... Mano klausimas lieka retorinis, nors kyla ir daugiau gretutinių klausimų, į kuriuos atsakytų tik dvasinis mokytojas Algimantas. Tą kartą Urantijos Knygos Apreiškime ieškosiu atsakymo. Taigi - Kiekviena Tėvo dalis gyvena vaike. Tėvas turi supratimo prioritetą ir viršenybę visuose reikaluose, susijusiuose su vaiko – Tėvo santykiais. Vaiko nesubrendimą Tėvas sugeba pamatyti labiau išsivysčiusios tėviškos brandos brandesniu vyresniojo partnerio patyrimo šviesoje. Santykiuose tarp žemiškojo vaiko ir dangiškojo Tėvo, dieviškasis gimdytojas turi užuojautos begalumą, dieviškumą ir sugebėjimą kupinam meilės supratimui. Dieviškasis atleidimas yra neišvengiamas, jis yra neatskiriamas ir neatsiejamas nuo Dievo begalinio supratimo, nuo jo tobulo žinojimo apie viską, kas siejasi su vaiko neteisingu mąstymu ir klaidingu pasirinkimu. Dieviškasis teisingumas yra toks amžinai teisingas, kad jis būtinai įkūnija kupiną supratimo gailestingumą - teigia Jėzus Urantijos Knygoje. 1898 - 03. Kiekvieno sakinio teiginyje randu priimtinas sau mintis, kurias stengiuosi pritaikyti savo aplinkoje. Visi nesutarimai mūsų aplinkoje dažniausiai kyla dėl kito nesupratimo jo lygiu, kadangi kiekvieno mirtingojo supratingumas ir požiūris dėl susiklosčiusių priežasčių bei aplinkybių labai skirtingas, ypač kai neparemtas dvasia ar širdimi, kaip įvardinta citatoje – tuo subtiliu energijos instrumentu. Šiomis mintimis pastarąjį kartą grįžau iš Kauno iš Rojaus Trejybės - AŠ ESU šventovės, klausdama savęs, kodėl kartais taip sunku bendrauti su artimaisiais ar net urantais....? Eilinį kartą perskaičius Jėzaus teiginius, pagaliau paaiškėjo, kad pirmiausia visos nesupratimo ir seklios brandos priežastys glūdi mumyse, ir kad kiekvieną atsakymą į analogiškai iškylančius klausimus, pirmiausia reikia ieškoti savyje vadovaujantis širdimi. Tai labai sunku, tai procesas, bet tikiu - su Kūrėjo pagalba viskas įmanoma. Mums suteiktas trumpalaikis gyvenimas šioje planetoje kai yra nuvertinamas, kai einame prieš Kūrėjo valią, patys savo gyvenimą paverčiame vadinamu ‚pragaru‘ žemėje – tai ligos, melas, nesutarimai, įvairios narkotinės priklausomybės, gamtos stichijos, karai, dvasinė tamsa ir visoks kitoks blogis. Iš tikrųjų sugebėjimas gyventi taip, kaip dera žmogui, jo prigimčiai yra vos ne dieviška ypatybė. Mes stengiamės būti kuo nors kitu, nesistengdami pažinti savęs ( neįsiklausydami į savo vidų ) ir veržiamės iš prigimties nustatytų ribų – teigė A. Montenis dar 16 amžiuje. Dvasingumas – tai apsisprendimas, tai begalinė kelionė, kuri reiškia, kad eiti teks kiekvieną akimirką – visą likusį gyvenimą. Pokyčiai yra gyvenimo esmė. Vienas esminių tikrojo dvasinio augimo ir vidinių pokyčių sąlygų – gebėjimas susitaikyti su skausmu – teigia Michael Singer. Remiantis gyvenimo patyrimais ir supratimu, aš pritariu šiai sampratai ir idėjai.... Nusprendusi, kad noriu mėgautis gyvenimu, trokštu manyti, kad nėra pagrindo jausti įtampą, vidinį skausmą ar baimę – palieku tai Kūrėjo valiai.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-02-20 19:52:27
Sveiki, mieli urantai
Noriu su jumis pasidalinti viena gražia L. Tolstojaus citata apie Meilę, kurią visai atsitiktinai pamačiau ir perskaičiau tiesiog internete:
„Jėzus mums liepė ne tik Dievą mylėti, bet ir į šią Meilę sudėti visą save, savo protą, širdį ir sielą. Kur pasireiškia tokia Meilė Dievui, nubunda ir visos kitos Meilės rūšys“
Po citata buvo parašyta, kad ji yra iš L. Tolstojaus knygos „Slaptasis dienoraštis“
Tuo pačiu noriu su jumis pasidalinti kita, labai paprasta, bet prasminga citata, kuri man be galo patinka:
„Svarbiausi dalykai akimis nematomi. Tai kas svarbiausia - matoma širdimi“ Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas“
Mielų akimirkų su Kūrėju :)
Laura
Vilniete
2024-02-14 12:27:06
Anksti ryte prabudau ir maciau savo viduje tokia vizija.
Maciau kaip atsibunda protas ir is jo pradeda atsirasti mintys, taip atsibunda manyje gyvenimo energija, visada pasiruosusi gyvenit judeti ir visiskai save isreiksti.
Tokia vidine ramybe buvo viduje kai stebejau stai taip atsibundanti prota.
O tada pradejau suvokti kaip zodziais ir mintimis mes save apribojame, kaip neleidziame Kurejui par mus pasireiksti.
Musu baimes, ir ribojantis isitikinimai suformuoti ir uzprogramuoti dar vaikysteje stipriai laiko musu sirdies voztuva uzdaryta.
Atejo toks mokymas. Neribok ir negalvok kiek ir ko tu gyvenime nori, kokiu namu, kiek pinigu, kokios sveikatos, Viskas tau yra suteikta ir pasirink tureti VISKA ir buti atsiverres Man. Tada As per tave tekesiu ir viskas ko tau reikia bus prideta su kaupu. Tik leisk gyvybinei energijai pilnai teketi per savo prota ir tiesiog gyvenk.
Tegul tavo mintys prisipildo Manosios energijos kuri tau suteiks vizijas ir mintis to ka tu gali patirti ir kaip tu gali pasireiksti. Tiesiog atsiduok Man ir gyvenimo tekjimui per savo prota, kol tavo senu ir ribojanciu isistikinimu nebeliks ir bus tik Mano gyvybine energija, sruvanti per tavo vidu ir paisreiskianti taip, kaip yra numatyta tau geriausiai tuo metu ir toje vietoje.
Tu visada keitiesi viskas visada Manojoje kurinijoje kinta ir teka, viskas yra energija ir visa yra judejime. Visada vienodas pastovus ir nekintantis esu As, AS ESU.
Esu siuo metu Bali saloje Indonezijoje ir 5 valanda ryte isejau i terasa ir stebejau kaip bunda gamta, kaip is tylos atsiranda svirpliu svirpimas, kaip pradeda giedoti ir ryta zadinti gaidziai. kaip ciulba pauksciai ir lengvas siltas tropiku vejas paliecia mano oda. Viskas nubunda gyvnimui.
Nusprendziau ir as leisti viskam buti, leisti manyje pasireksti Kurejo energijai ir pasireksti taip, kaip Kurejas yra sumanes.
Ramybes jums visiems ir geroves ir gyvo atsiverimo Kurejams Saltiniams ir Centrams
ValdasA
2024-01-24 07:45:14
Dydis dalykas bet kokiame žmogiškajame patyrime yra suvokimas, jog pažįsti tą Dievą, kurio dvasia gyvena tavo viduje ir stengiasi tave vesti pirmyn į tą ilgą ir beveik begalinę kelionę, kad pasiektumei mūsų bendro Tėvo, visos kurinijos Dievo, visatų Viešpaties asmeninį buvimą – teigia Jėzus Apreiškime Urantijos Knyga. 1474 04 – 05 Kiekvieno žmogaus patyrime suvokimas yra skirtingas, netgi brandaus amžiaus mirtingojo, jau nekalbant apie jaunus žmones - skirtingas dėl daugelio faktorių. Be suvokimo žmogaus vidinę būseną dar nulemia prigimtinio charakterio savybės, nulemia ir įgyti socialinio gyvenimo faktoriai iš aplinkos. Bendraujant su žmogumi, iš jo patirtinio suvokimo suprantame, ta yra jaučiame, kokiomis nuostatomis jis vadovaujasi savo gyvenime. Šiuolaikinio jaunimo dalis, anaiptol tolsta nuo Tikrovės sampratų – tolsta nuo dieviškųjų tiesų ir grožio pajautimo. Jų požiūris nukreiptas į kitas „vertybes“, o ne į tai, kas geriausia ir gražiausia žmogaus sieloje – nutolstama nuo tikrosios Tiesos, Grožio ir Gėrio, kas yra suvienyta Dieve, kuris yra Meilė. Realybė yra ribinė žmogiškajame lygyje, begalinė ir amžina, aukščiausiuose ir dieviškuose lygiuose – teigiama Urantijos knygoje. 43 – 05 Bendraudama su žmonėmis iš artimos aplinkos, jaučiu, kad daugelis jų gyvena gilios praeities tikėjimo nuostatomis ir prisiminimais. Jokiu būdu jie nenori keistis iš vidaus ir išplėsti savo supratimą, sakydami - ką tėvai paliko, tuo ir gyvensime. Manau dar ilgas procesas vyks, kol tęsis tarp žmonijos proto klaidžiojimo ar paklydimo ir jų nušvitimo Kūrėjo Šviesa. Netgi gerąja prasme neįmanoma mano biologinei sesei pakeisti patirtinį suvokimą dvasine bei kita prasme, kai ji taip giliai tiki Marijos ar Šventojo Antano galia... Belieka jai pritarti – na, tikėk. Svarbu, kad tiki, nes pažįstu tokius žmones, kurie visai niekuo netiki, nebent marksizmo ideologija. Jiems dar toliau, negu mano sesei, iki dieviškojo suvokimo.. Prieš daugelį metu pažinojau kaimynę, kuri visiškai buvo nusigręžusi nuo dievybės. Ilgainiui stebėjau ją beskęstančią alkoholio priklausomybėje ir degraduojančią. Su buvusia kaimyne mes buvome kolegės pagal profesiją. Vėliau ji su šeima pakeitė gyvenamą vietą, todėl šiuo metu apie ją nieko nežinau. Įdomu būtų sužinoti, kokia minėtos sesės iliuzinio gyvenimo pasekmė....
Kada žmogus ieško tiesos, tada jis siekia to, kas yra dieviškai realu. Ši nuostabi ir man priimtina citata iš Urantijos Knygos. 42 – 07- 09 Mintis artima tuo, kad visos manojo gyvenimo patirtys susideda vien iš ieškojimų ir pažinimo gyvenimo dėsnių. Gyvenimas – vienokios ar kitokios patirtys, brandos procesas, sąmoninga kūryba. Gyvenimas vienaip ar kitaip kintantis, kaip nuolat besikeičiantys metų laikai. Nepritariu tiems dvasiniams broliams sesėms, kurie nenori keistis nei visuotine, nei dvasine prasme, kurie nesiteikia keisti savo požiūrį į dieviškąjį ir gilinti įtikėjimą. Juk tai prieštaraujama Kūrėjo Valiai. Pasirodo netgi amžiaus branda bejėgė kažką bepakeisti žmoguje, įsitikinau tai, bendraudama su vyresnio amžiaus žmonėmis. Mano supratimu dalinai, tai bažnyčios negyvų ritualų nuopelnas. Tikiu ateis laikas, įvyks pokyčiai tikėjime, kuris ateityje išsivystys į giluminį nuoširdų Gyvąjį Įtikėjimą. Nepavyks vyresnybei nukreipti mūsų mintis ir suvokimą nuo Kūrėjo Galios ir suversti visas negeroves planetoje į negatyvius klimato pokyčius. Pirmiausia visa žmonija tekeičia savo gyvulinio paveldo charakterio savybes į dieviškąjį suvokimą ir vykdo Kūrėjo valią, tuomet savaime ne bus niokojama ir teršiama planeta. Gamta su sąmoningų Žmonių pagalba atgims tokia, kokią žmonijai yra suteikęs Kūrėjas. Nuo amžių amžinųjų mirtingiesiems yra suteikta neapsakomo grožio ir gėrio kurinija, kurioje augdami ir tobulėdami bei vykdydami Kūrėjo Valią, dvasia panašėjame į Jį. Kol dar ne vėlu, puoselėkime gamtą ir jos grožį, neterškime bei saugokime ateinančioms kartoms, o tuo pačiu dalinkimės dieviškomis įžvalgomis ir patyrimais.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2023-07-06 17:18:14
Laiškas nuo Lauros iš Vilniaus urantams:
"Sveiki, mieli urantai :)
Labai džiaugiuosi už jus, kad stengiatės vykdyti Kūrėjo valią ir ypač, kad ieškote būdų kaip savo asmeninėmis pastangomis prisidėti prie Kūrėjo Gyvojo Kelio rodymo kitiems mūsų dvasios broliams ir sesėms, kurie kol kas apie Jį nežino.
Kiekvienas iš mūsų esame skirtingi ir stovime ant skirtingų dvasinių laiptelių. Todėl noriu su jumis pasidalinti keletu citatų iš Urantijos knygos ir kitų Algimanto išleistų Kūrėjo apreiškimų – mokymų knygų.
Galbūt kam nors iš jūsų kuri nors citata padės tvirčiau žengti Gyvuoju Keliu savo kasdieniame gyvenime :)
Pradžioje dar noriu trumpai parašyti keletą sakinių apie Kūrėjo valią. Ji susideda iš dviejų dalių, ir jos abi yra vienodai reikšmingos ir viena nuo kitos neatsiejamos:
Pirma dalis parodo kokie mes turime stengtis būti:
„Vykdyti Dievo valią – tai pažinti Dievą ir būti tokiems kaip Jis“ (citata iš Urantijos knygos)
Vykdant Kūrėjo valios šią dalį, labai siūlau perskaityti Urantijos knygos 100 dokumento 7 dalį „Religinio gyvenimo viršūnė“ (1101 puslapis), kur aprašyta, kokius nepaprastai ištobulintus ir unikalius asmenybės bruožus turėjo Jėzus Kristus, kuomet gyveno tarp mūsų materialiame kūne. Jėzaus Asmenybė yra tobulas pavyzdys mums, kuris parodo, kokie mes turime stengtis būti - atsikratydami savo ydų, vystydami ir tobulindami savo charakterį, savo asmenybę.
Antra dalis parodo kur link turi būti nukreipti mūsų darbai ir veiksmai:
„Tėvo valia – Meilės Šviesoje veikti visų labui“ ( citata iš Rojaus Trejybės – AŠ ESU knygos „Gyvoji Tyla“ )
Na o čia keletas citatų iš Urantijos knygos:
1. „Gailestingumas yra dvasinio augimo savybė“
Čia noriu truputį pakomentuoti: mes žinome, kad turime be išimties visus savo sielos brolius ir seses mylėti vienoda Meile, net ir tuos, kurie veikia blogyje, net vykdydami žiaurius veiksmus tiek mūsų, tiek kitų žmonių atžvilgiu. Tai yra labai žmogiška prasme sudėtinga, tačiau tai nėra neįmanoma, jeigu į tokius tamsoje veikiančius mūsų brolius ir seses mes žvelgsime gailestingumo žvilgsniu. Tai labai gerai mums parodo citata iš Rojaus Trejybės – AŠ ESU knygos „Akimirkos Amžinybė“ : „Būkite gailestingi vieni kitiems, niekada neteiskite vieni kitų, kad ir koks būtų jums žmogiškuoju žvilgsniu, žiaurus, net ir prieš jus įvykdytas veiksmas. Tai jums parodė Jėzus Kristus savo gyvenimu: net kada kankinosi ant kryžiaus – Jis išliko gailestingas“
2. „Tėvo Meilė mirtingajam žmogui gali tapti reali tiktai pereidama per to žmogaus asmenybę, kai šitą Meilę savo ruožtu jis dovanoja kitiems žmonėms“
3. „Mes Dievą garbiname, pirmiausia, kad Jis yra, tada, kad Jis yra mumyse, ir pagaliau, kad mes esame Jame“
4. „Įvairovė atgaivina, monotonija yra tai, kas alina ir sekina“
5. Gal kas nors iš jūsų turi nedidelių vaikų arba anūkų, tai noriu pasidalinti pora citatų apie vaikus:
„Kada vaikai turi savo idealus, negriaukite jų, leiskite jiems augti. Ir nors jūs mokotės mąstyti kaip suaugusieji, bet taip pat turėtumėte mokytis melstis kaip vaikai“
„Kiekvienam besivystančiam vaikui suteikite galimybę augti su savo paties religiniu patyrimu; neužkraukite jam parengto suaugusiojo patyrimo“
6. Man labai patinka humoras, dažnai mėgstu pajuokauti ir pašmaigžtauti, tame tarpe ir iš savęs :) Todėl pabaigai noriu pasidalinti keletu citatų ir apie humorą :)
„Viena iš humoro funkcijų yra padėti mums visiems pažvelgti į save ne taip rimtai“
„Nors Urantijos humoras yra nepaprastai primityvus ir visiškai nemeniškas, bet jis tikrai atlieka vertingą vaidmenį tiek saugodamas sveikatą, tiek išlaisvindamas iš emocinio spaudimo, tokiu būdu užkirsdamas kelią žalingai nervų įtampai ir per daug rimtam mąstymui apie savąjį aš“
„Mirtingojo asmenybė, niekada nebūdama tikra dėl to, su kuo gali susidurti netrukus, per humorą greitai suvokia netikėtą situacijos pobūdį, nesvarbu, ar tai būtų faktas, ar tai būtų tiesa“
Mieli urantai, įsileiskite į savo gyvenimą ir humorą. Kai aplink tiek daug negatyvo, tamsos ir blogio - humoras tikrai kartais būna puikus pagalbininkas :)
7. Na o pabaigsiu optimistine citatas, kuri man labai patinka ir siūlau ja vadovautis visiems :)
„Jėzaus nuolatinis raginimo žodis buvo: „BŪK GEROS NUOTAIKOS“
Gražių, prasmingų akimirkų su Kūrėju :)
Ir iki susitikimo mieli urantai šį šeštadienį Vilniuje :)
Laura"
Jurgita
2023-06-08 12:49:57
Kada protas ima suvokti, kas yra gėris ir blogis, tada jis demonstruoja išmintį; kada išmintis apsisprendžia tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir suklydimo, tada jis parodo, kad jai vadovauja dvasia. – Teigiama Urantijos Apreiškimo Knygoje. 11442 – 01 Mirtingojo protui sudėtinga, tai yra, negalima pademonstruoti Minties Derintojo buvimo išoriniam pasauliui, jį galima pademonstruoti tik tam, kuris patiria tokiu būdu savo viduje gyvenantį Kūrėją, kai mirtingasis suvokia tiesą, nors ir intelektualiai, gėrį suvokia jį išaukštindamas, nuolat garbindamas bei jausdamas dėkingumą Kūrėjui, ir asmenybė tuomet pajaučia begalinę meilę. Ne paslaptis, kad dalis mirtingųjų ne visada realiai suvokia ir neskiria blogį nuo gėrio. Elementariai teigiant, mano supratimu, kai kurios priklausomybės taip pat yra blogis žmogui netgi tampa degradacija.... Bet apie tai kiek vėliau.... Be abejo, Amžinųjų Vertybių suvokimas kiekvieno mirtingojo yra skirtingas. Tai apsprendžia daugelis faktorių, suvokimas ateina skirtingomis aplinkybėmis, skirtingame amžiaus tarpsnyje. Ypač nepageidautini skirtumai kai atsiranda dvasinėje žmonių brolystėje, kas prieštarauja Kūrėjo valiai. Mano esminis gėris ir dabartinė gyvenimo Palaima šuo metu yra Gyvasis Įtikėjimas, Gyvoji Rojaus Trejybės – AŠ ESU Šventovė, kuri sustiprina gilumine dvasine prasme. Kartą pasidomėjau vieno kito uranto, kas padėjo jam atrasti Apreiškimą Urantijos Knygą ir kas paskatino pasirinkti Gyvąjį Įtikėjimo kelią bei Rojaus Trejybės – AŠ ESU Šventovę. Tuo pačiu prisiminiau, koks ilgas ir neįtikėtinas, kaip sakoma - akmenimis grįstas, buvo manasis kelias link Kūrėjo.
Be Gyvojo Įtikėjimo kelio tiesą sakant kitokia būtų mano gyvenimo kokybė. O ji dabartiniu metu yra svarbiausia, kai vyksta vis aršesnis susipriešinimas ne tik tarp kitaip manančiųjų mirtingųjų, bet ir tarp artimųjų ar šeimos narių.
Vakar buvo įprasta diena. Bet įvyko vienas išskirtinis patyrimas, kas ne dažnai nutinka. Įvyko nenumatytas dialogas su nepažįstamuoju. Tą kartą ėjau iš prekybos centro Maxima Mindaugo gatvėje. Staiga pastebėjau, kad prieš mane eina inteligentiška moteris basomis kojomis. Eidama iš paskos mąsčiau: kaimo sąlygomis tikrai norėčiau pavaikščioti basomis kojomis, bet mieste – juk nesaugu. Nusileisdama į pakalnę link Pylimo gatvės, netikėtai nusičiaudėjau. Ant suoliuko sėdintis rūkantis vyriškis man pasakė – Į sveikatą! Stebėdama moterį basomis kojomis, ( aš tuo tarpu avėjau su auliniais batais) jam atsakiau – Jeigu taip grūdinčiausi, kaip ši basomis kojomis moteris, gal nečiaudyčiau, bet – Ačiū! Jis pasakė - ji durnė (kitaip sakant kvailė)… Tada minėtam vyriškiui nuoširdžiai atsakiau – Kas kaip supranta! Aš manau, kad rūkantys žmonės taip pat nėra protingi.… Iš karto nuskubėjau, kad nereikėtų klausyti kitų jo komentarų. Tiesą sakant, pasakiau tai, ką norėjau pasakyti. Netgi norėčiau išrėkti garsiai visiems rūkaliams, kad traukdami dūmus jie teršia aplinką, teršia savo organizmą – Dvasinę Šventovę. Apgailėtina, kad tai jie nesupranta, o kai pradeda suprasti – būna per vėlu. Kai savo aplnkoje matau rūkančius tėvus mažų vaikų akivaizdoje, man labai gaila jų vaikų.
Savo apmąstymus baigsiu iš Urantijos Knygos Jėzaus žodžiais, skirtais Ganidui apie Indijos kastų sistemą, tinkančiais ir mūsų kartai: Nors žmogiškosios būtybės skiriasi daugeliu būdų viena nuo kitos, bet prieš Dievą ir dvasiniame pasaulyje visi mirtingieji stovi ant vieno pagrindo. Dievo akyse yra tiktai dvi grupės mirtingųjų: tie, kurie trokšta vykdyti jo valią, ir tie, kurie šito daryti nenori. 1468 – 03 Viskas tuo pasakyta – tuo mes iš esmės ir skiriamės….
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2023-04-21 14:44:36
Apreiškime Urantijos Knyga teigiama – Būdas, kurio dėka Visuotinis Tėvas gyvena su laiko tvariniais, yra pati giliausia iš visos paslapčių; šis dieviškas buvimas žmogaus prote yra paslapčių paslaptis. 26-04 Mirtingųjų kūnai yra „Dievo Šventovės“. Kada mūsų išmėginimų kelionė materialiame kūne bus užbaigta, tada, kaip teigiama Apreiškime Urantijos Knygoje, toji viduje gyvenanti Dvasia tikrai sugrįš pas Tėvą, kuris ją suteikė. Dvasiškasis Dieviškasis Fragmentas, už kurį vis dėkojame Kūrėjui, kaip žinome, yra dieviškumo neatskiriama dalis, tai - Begalinio Gėrio, Išminties, Tiesos, Gailestingumo, Šviesos ir kitų Amžinųjų Vertybių atskleidimas, kai tik atsigręžiame į Jį. Tą dieviškumą, kurį mes turime, svarbiausia priimti nuoširdžiai ir pamatyti dvasinėmis akimis viršmaterialias dvasines realybes. Tiktai Dievą pažįstančiųjų mirtingųjų įtikėjimas – suvokimas gali ribiniam protui padėti atpažinti Kūrėją – amžinąjį Dievą – teigiama Urantijos Knygoje 27 – 03 Iš tikrųjų, kad pamatyti nematomą Sutvėrėją, kaip mes suprantame, galime tik per Jo daugialypę ir įvairią kūriniją ir per Jo Sūnų bei daugelio Jo pavaldinių suteiktą apreiškimą ir dvasios veikimą mumyse. Neseniai turėjau išskirtinį patyrimą, kai nesibaigiančio fizinio skausmo metu, po nuoširdžios maldos, realiai pajutau dvasinę pagalbą. Ilgą laiką buvau gilioje miego būsenoje, kas man padėjo apraminti nepakenčiamą fizinį skausmą. Tuomet vaistų neturėjau, šiaip jų nevartoju. Prisipažinsiu vartojau tik kraštutiniu momentu, kai buvo dvipusis plaučių uždegimas. Nuvykus pasikonsultuoti pas šeimos daktarę, aš jai papasakojau, kaip porą parų kovojau su skausmu. Ji patarė man prašyti, kad Kūrėjas atsiųstų žmogų, kuris padėtų reikiamu momentu. Šito taip pat paneigti negaliu. Įsitikinus esu, kad ilgametė šeimos daktarė yra skaičiusi mano jai suteiktą Jėzaus Kristaus ‚Kalbu Jums Vėl‘ Apreiškimą. Nors retai pas ją lankausi, visada jaučiu jos išskirtinai nuoširdų dėmesį žmogui. Ji tikrai savo darbą dirba, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Suprantu, nieko naujo, tai tik Urantijos Knygos teiginių apmąstymai nuspalvinti mano išgyventais patyrimais. Minties Derintojo vedimo dėka Gyvojo Įtikėjimo kryptimi, permąsčiusi savo kelią, jaučiu savyje charakterio savybių tvirtėjimą ir pasikeitimą. Mano sesuo, kuri keičiasi gerąja dvasine prasme, man su džiaugsmu pasakojo, kad per Verbų sekmadienį labai daug tikinčiųjų lankėsi Kauno Katedroje. Ji nustebinta, kad kaip niekad daug tėvų buvo su mažais vaikais, ir tai susiejo su karu Ukrainoje. Pokalbio metu aš patylėjau, bet nei džiugesio, nei nusivylimo širdyje nepajutau. Pamaniau – gerai, kad tiki. Be to dar pagalvojau, kai žmonija atsidurs, kaip sakoma, ant bedugnės krašto, gal būt tada pajus savyje Minties Derintojo vedimą, ir juos nebetenkins vien ritualai, šimtmečius besikartojančios tradicijos bei mechaninės maldos bažnyčiose. Tuomet prireiks Gyvos ir Tikros Komunijos su Kūrėju, kaip aš dabar tai suprantu. Juk žmonija šimtmečiais vystosi materialia tėkme - atrado didelius pasiekimus įvairių technologijų srityse, bet ne dvasiniame lygmenyje... Jei visa tai būtų statoma ant dvasinio pagrindo, kaip teigia mokytojas Algimantas, Daug daugiau kosminių įžvalgų įgautų visose gyvenimo sferose. Kaip tikime Kūrėju, šventai tikime tuo, kad žmonija kažkada nušvis Dvasine Šviesa, kad Gyvai Įtikės ir pasitikės Kūrėju, tikiu nereikės tų kraštutinių aplinkybių, kaip minėjau - atsidurti ties bedugnės kraštu...
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2023-04-07 16:17:18
Tiktai valios tobulumo, harmonijos, ir vienovės dėka iš tiesų tvarinys su Kūrėju gali susivienyti, ir tokia dieviškumo būsena yra pasiekiama tiktai tada, kada tvarinys toliau gyvena laike ir amžinybėje taip, kad ribinė asmenybė nuolat paklusta Kūrėjo dieviškajai valiai. 1424 – 02 Dar Urantijos Knygoje teigiama – Pripažinti, mylėti ir savo noru garbinti Jį žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Kūrėjui. 21 – 01 – 02 Šia samprata kai kurie urantai vadovaujasi eilę metų – gyvena žmogiškosios meilės atsidavimu ir pripažinimu bei savo noru garbina Kūrėją. Jie sistemingai lanko Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovę ir dalyvauja kolektyvinėje Kūrėjo Gyvo Garbinimo Komunijoje. Savo lygiu įsisavinę Kūrėjo Šviesą ir Išmintį, dalinasi savo aplinkoje su tais, kurie ieško Gyvosios Šviesos, ko kažkada aktyviai ieškojau pati asmeniškai. Lankomės Rojaus Trejybės AŠ ESU šventovėje savo laisva valia, žinodami, kad Kūrėjas savo tvarinius neverčia prievarta ar įsakymu atsisakyti dvasinės laisvos valios. Visuotinis Tėvas niekada neprimeta nė viena forma savavališko pripažinimo formalaus garbinimo, vergiškos tarnystės iš baimės. Laiko ir erdvės evoliuciniai tvariniai turi patys pripažinti, mylėti, ir savo noru garbinti Kūrėją. Nuoširdaus Kūrėjo garbinimo metu Rojaus Trejybės- AŠ ESU šventovėje ne vienas urantas akcentuoja mintį apie nuoširdaus Dvasinio Atsivėrimo Kūrėjui ir Jo valios vykdymo svarbą. Iš ilgos gyvenimiškos patirties galiu patvirtinti, kad pastovus Gyvosios Šventovės lankymas ir kolektyvinė malda joje, man labai palengvindavo įveikti sunkumus ir iššūkius gana nelengvame buvusiame darbe. Po Šventovėje lankomų gyvųjų pamaldu visada jausdavausi pasikrovusi vidinės ramybės ir sustiprėjusi, po to darbas vykdavo kokybiškai sklandesnis ir prasmingesnis. Dvasinis atsivėrimas ne tik suteikia vidinę ramybę, kuri nesudrumsčiama, garantuoja užuojautą ir supratimą kitų, suteikia giluminės įžvalgos, pripildo gyvos Kūrėjo Meilės, prieš akis atsiveria platesni vidiniai Tikrovės horizontai, jaučiamas vis gilesnis šio pasaulio ir kurinijos suvokimas, keičiasi požiūris nuspalvintas gilesniu pajautimu ir supratingumu. Pagaliau Minties Derintojo Išmintis įsiliedama į atvertą vidų nudažo asmenybės charakterį šiltomis švelniomis dieviškomis spalvomis ir jį sutvirtina. Kūrėjo sutekta Išmintis padeda ne taip skausmingai įveikti sunkumus ir problemas, sumažina egzistencijos įtampą nepuolant į neviltį ir kraštutinumus. Tai skatina dvasinį gyvybingumą ir užtikrinimą, kad su Kūrėju dvasinėje vienovėje viskas įmanoma, jeigu mes vienodai mylėsime visus Jo liejama Meile. Mano rašinyje ir apmąstymuose suprantama nieko naujo, pasikartojau, tikslu sustiprinti save dvasiškai, o gal kažką kitą.....
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2023-03-16 19:45:23
Mokykite visus tikinčiuosius, jog tie, kurie įeina į dangaus karalystę, šituo neįgauna imuniteto nuo laiko nelaimingų atsitikimų arba nuo įprastų gamtos katastrofų. Tikėjimas evangelija neužkirs kelio tam, kad nepatektumėte į bėdą, bet jis užtikrins, kad jūs tikrai neišsigąsite, kada iš tiesų bėda užklups jus. Jeigu jūs drįstate tikėti į mane ir iš visos širdies toliau eiti su manimi, tai šitaip elgdamiesi jūs kuo tikriausiai žengiate tuo keliu, kuris tikrai veda į nemalonumus. Aš neprižadu to, kad jus išvesiu iš priešiškumo vandenų, bet aš tikrai prižadu, kad aš eisiu su jumis per visus šituos vargus. – (Taip mokė Jėzus apaštalus, kai buvo įsikūnijęs mūsų planetoje). 1767 – 01 Aš asmeniškai remiuosi Urantijos Knygos Apreiškimo nuostatomis, kurios realiai mus moko išminties. Man priimtinas teiginys iš Jėzaus mokymų, kad tikėjimas neužkirs mums kelio, kad nepatektume į bėdą, bet užtikrins, kad neišsigąstume, kad nepanikuotume ir nedarytume neišmintingus sprendimus. Iš asmeninės patirties žinau, kad gyvenime esant įvairioms problemoms ar iššūkiams, asmeniškai visada rasdavau pačius racionaliausius sprendimus ir išeitis, Užvakar turėjau tokį skaudų patyrimą, kad lyg šiol stebiuosi, jog aš dar vaikštau šioje planetoje. Sunkiomis akimirkomis visada jaučiu, kad kažkas teikia man pagalbą iš šalies. Ne kartą esu apsaugota nuo nelaimingo atsitikimo ir nesutinku su pasakymu, kad būna atsitiktinumų mūsų gyvenime. Aš taip nemanau. Pasidalinsiu patyrimais ir apmąstymais iš kelionės į pajūrį. Tiesą sakant, tą kartą pasigedau tų laikų, kai viešose vietose, na, sakykime traukinyje, vykdavo gyvas bendravimas tarp nepažįstamųjų. Tą kartą, kai važiavau pas biologinę sesę į Kretingą, dauguma žmonių buvę užsiėmę savo telefonais ar dirbo kompiuterio pagalba. Tik nebandyk užkalbinti, pamaniau - gali įsižeisti.... Dabar ypač labai jaučiamas susvetimėjimas ir abejotinas žmonių nuoširdumas. Tą kartą važiavau su tikslu, vykau pasveikinti vyriausiąją seserį su dideliu jos jubiliejumi. Kelionė ne trumpa, tad kurį laiką stebėjau aplinkinius žmones. Kelionės patirtį ir pamąstymus nutariau pasidalinti su jumis forume. Vykdama traukiniu, atkreipiau dėmesį į kitoje pusėje sėdinčią jauną mamą su maždaug penkerių metų sūneliu. Kažkodėl jie man priminė tolimą praeitį, kai mane vos ketverių metų su tėvais ir trimis mažomis seserimis trėmė į Sibirą. Pamaniau, koks didelis kontrastas tarp tuometinių tėvų ir dabartinių tėvų socialinio bendravimo su vaikais atžvilgi. Man minima mama vietoje to, kad prasmingai bendrautų ir užimtų savo sūnelį kokia nors veikla, mačiau, kaip nuolat tenkino įvairius jo norus. Trumpai tariant, labai pataikavo ir lepino savo sūnų. Kai mes augome, tėvai neturėjo galimybių lepint savo vaikų. Dažniausiai vyresni vaikai rūpindavosi mažesniais. Tėvai sunkiai dirbo žemės ūkio ir kitus darbus, o vaikai nuo mažų dienų buvo pratinami dirbti pagalbinius darbus. Šešerių metų man būdavo nurodyta, kur ir kiek nuravėti lysvių darže ar duodavo kitas lengvesnes užduotis. Iš tikrųjų dabartiniai vaikai Lietuvoje tapo mažuma, suprantama ir kitas požiūris į juos– kartais klaidingas. Ne retai matau permaitintus, nesveikai storus vaikus. Sibire man neteko matyti nesveikai storų žmonių. Po minėto sesers Jubiliejaus, apsilankiau pajūryje, kas mane visad žavi, nes labai myliu jūrą, Grįžtant Palangos miestelio gatvėmis, grožėjausi nedidelių išpuoselėtų namų architektūra ir jos aplinka. Praeidama pro ne vieną įspūdingą statinį, pamaniau, kas tie laimingieji, materialia prasme, gyvenantys šiuose gražiuose apartamentuose ir tokioje nuostabioje vietoje infrastruktūros prasme? Kita vertus, pagalvojau, bet juk visa tai laikina, ir man jau nebeaktualūs šie troškimai. Prisipažinsiu, kažkada labai troškau turėti nekilnojamą turtą Palangoje, nes buvo svajonė gyventi pajūryje. Dabartiniu supratimu didesnė vertybė yra dvasinė, nei materiali. Kokia laimė, kai tai supranti ir kai atkrenta dar neįgyvendinti tavo materialūs norai. Tai supratau tik, kai atradau Gyvąjį Įtikėjimą, kai suvokiau, kad esmė yra gyventi su Kūrėju širdyje ir, kad svarbiausias tikslas - vykdyti Jo valią. Materialių vertybių, be abejo, kiekvienas trokštame savo lygiu, tik dabar žinome - jos laikinos. Kaip aš laikina šiame nuostabiame pasaulyje, taip ir materialios vertybės laikinos. Verčiau, kaip moko Jėzus Apreiškime Urantijos Knyga, pasirūpinkime tuo, kas yra amžina. Turiu savo aplinkoje, labai nemalonių pavyzdžių, kai dėl materialių turtų vaikai su tėvais, brolis su broliu yra susipykę, kai sakoma, amžinai. Džiaugiuosi, kad mano požiūris po truputį keičiasi ir nesu, kaip visi, ką mėgsta sakyti mano biologinė sesė: Būk kaip visi žmonės.... Mane džiugina viskas, kas nuo Kūrėjo, kas dar nesugriauta ir nesunaikinta žmonijos iš godumo ar ne supratimo. Matau gėrį bei prasmę mažuose dalykuose ir už tai esu dėkinga Kūrėjui.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2023-03-05 14:07:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.