Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Materialioji evoliucija jums suteikė gyvybės mechanizmą, jūsų kūną; pats Tėvas jus apdovanojo pačia tyriausia dvasine realybe, kokia tik yra žinoma visatoje, jūsų Minties Derintoju. Bet į jūsų rankas, pavaldus jūsų pačių sprendimams, buvo atiduotas protas, ir būtent proto dėka jūs gyvenate arba mirštate. Būtent šito proto viduje ir su šituo protu jūs priimate tuos moralinius sprendimus, kurie jus įgalina pasiekti panašumo į Derintoją, ir tai yra panašumas į Dievą. 1216 -01 – 04 Atrodo tuo viskas pasakyta. Įdomu, kaip supranta šią citatą tie, kurie neskaito Urantijos Knygos.. Iš patyrimų žinau, mūsų protas arba priima moralinius sprendimus, įgalinančius įsiklausyti į Minties Derintoją arba ne. Daugelis žmonių yra susireikšminę ir save iškėlę virš visko. Tokie nesidomi dvasinėmis vertybėmis bei nepripažįsta jokio Tikrovės Šaltinio ir Centro. Suprantama, mes kiekvienas turime asmeninį pasirinkimą ir laisvą valią suteikta Kūrėjo. Derintojai manipuliuoja, bet niekada žmogaus proto nevaldo prieš jo valią, Derintojams žmogiškoji valia yra aukščiausia. Protas yra laivas, Derintojas yra jūsų locmanas, žmogiškoji valia yra kapitonas. Jums sutikus šitas ištikimasis locmanas nugabens jus saugiai per laiko barjerus ir erdvės kliūtis į dieviškojo proto patį šaltinį ir dar toliau, net iki Derintojų Tėvo Rojuje, teigiama Urantijos Knygoje. 1217 – 01 Nieko panašaus nesu girdėjusi anksčiau, ypač kai lankiausi tradicinėje bažnyčioje. Kokie nuostabūs teiginiai ir mokymai apie mūsų kiekvieno vidinį vedlį Minties Derintoją! Kaip prisimenu, bažnyčioje man buvo nepriimtina tai, kad vis kaltinamas nuodėmingas žmogus, kad reikia atgailauti, atpirkti nuodėmes, bučiuoti kryžių ir panašiai... Mano supratimu, žmogiškos klaidos dėl nežinojimo ar nesupratimo nėra nuodėmes. Iš klaidų mes mokomės ir tobulėjame. Jeigu žmogus yra gyvai įtikėjęs ir nuoširdžiai garbina Kūrėją, savaime suprantama, kad jis mažiau klysta ir išmintingiau veikia savo bei kitų labui. Tikras garbinimas nėra tuščias savi apgaulės monologas. Garbinimas yra asmeninė Komunija su tuo, kas yra dieviškai tikras, su tuo, kas yra pats tas Tikrovės Šaltinis. Garbinimo dėka žmogus trokšta tapti geresniu, ir šito dėka galų gale pasiekia tai, kas yra geriausia. 2095 – 03 -05 Man teko girdėti, kad mokslas neįrodė, jog yra pomirtinis gyvenimas. Štai Urantijos Knygos teiginys: Jūs negalite po mikroskopu padėti dvasinio džiaugsmo; jūs negalite meilės pasverti svarstyklėmis; jūs negalite išmatuoti moralinių vertybių; taip pat jūs negalite ir įvertinti dvasinio garbinimo kokybės. 2099 – 02 Tėvas yra Gyvoji Meilė, Tėvo Dvasia yra Jo Sūnų sūnuose - mirtinguose žmonėse. Tikra Tėvo dvasia yra kiekviename iš mūsų. Jis nori, kad visi žmonės tikrai būtume broliai. Savęs tobulinimas yra ne tik vidinis, ir išorinis darbas. Žmogus negali tobulėti gyvendamas be Kūrėjo širdyje ir nevykdydamas Jo valios. Štai dvasinio mokytojo Algimanto viename iš jo mokymų priminimas urantams, kad svarbu būti savimi, tikru Kūrėjo sūnumi ar dukra. Kaip saulė šviečia natūraliai, mes turime būti natūralūs be kaukių kaip Minties Derintojas veda iš vidaus. Minties Derintojas visada stengiasi mūsų baimingas mintis keisti į pasitikėjimo Kūrėju ir Ramybės mintis, padėti išmokti gyventi su Juo, semtis išminties, dalyvauti Gyvojo Įtikėjimo kolektyvinėse garbinimo maldose ir atspindėti Jį Patį kasdieninėje savo veikloje.Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-10-01 22:55:46
Kadaise dirbau vienoje Vilniaus elektrotechnikos gamykloje. Per ataskaitinius-gamybinius susirinkimus mes – inžinierinis, techninis personalas eidavome, tiksliau buvom verčiami eiti į salę klausytis pranešimų, t. y. tuščių, nuobodžių, ilgų kalbų, skaitomų iš popieriaus. Salė kaip mat apsnūsdavo, o labiau pavargę ir užmigdavo. Baigdavosi susirinkimas balsavimu. Visi pakeldavom rankas ir tuo susirinkimas, t. y. visuotinis apsnūdimas, miegas baigdavosi.
Bet keitėsi gamyklos valdžia ir atėjo naujas, energingas vyriausias inžinierius. Ir aš jį iki šiol gerai atsimenu. O kodėl aš jį atsimenu. O todėl, kad jis kalbą susirinkimuose pradėdavo nuo anekdoto – taiklaus, tinkamo to susirinkimo dvasiai. Ir visa salė kaip mat atgydavo. Visi miegai išlakstydavo. Ir kokią kalbą jis besakydavo, visi įdėmiai ją išklausydavo. Ir jo kalba, pradėta su humoru, įstrigdavo mūsų protuose ilgam.
O dabar sugrįžkim į dabartį. Bendradarbė, retsykiais apsilankanti Bernardinų internetinėje svetainėje, surado ir atspausdino ten patalpintą straipsnį – Ar humoras ir krikščionybė suderinami? -. Ir pasikvietusi mane, sako – pasiskaityk, tau bus įdomu. Tu savo mokymuose, patalpintuose Forume, dažnai naudoji sarkazmą, ironiją pašiepdamas bažnytinių ritualų beprasmybę ir kvailumą. O ne per seniausiai leidai sau pasijuokti net iš pačios Senojo Testamento Pradžios knygos. Taigi, eik ir skaityk. Padėkojau, grįžau į savo darbo vietą ir įnikau skaityti. Ir iš tiesų, straipsnis mane sudomino, ir net labai.
Skaitau, kas parašyta – tam, kad būtum išgirstas, neužtenka vien pasakyti tai, ko nori. Reikia laimėti klausytojo ausį, o humoras – geras sąmojis, satyra, ironija ar sarkazmas – gali būti vieni veiksmingiausių metodų tai padaryti, o kartais net patys savaime veikti kaip argumentai.
Tame pačiame straipsnyje liuteronų pastorius Hansas Fieve teigia, jog sarkazmas, ironija ir satyra leistini, kai reikia apginti doktrinos tiesą tam , kad nebūtų suklaidinti tiesos ieškantieji. Klausytojas ar oponentas paprastai pateikiamų argumentų gali net nebandyti išgirsti, o humoras leidžia „pramušti sieną“ ir laimėti oponento ausį. Ir tai reikia daryti dėl aukštesnio tikslo, jokiu būdu nesiekiant kito asmens pažeminti ir išlaikant tyrą motyvaciją. Pastorius išskiria tris prielaidas, kurios tai leidžia daryti:
1. Oponentas sutinka su tavimi „kovoti“, t. y. polemizuoti.
2. Oponento širdis yra kieta, užverta šviesai.
3. Jo mokoma doktrina yra neteisinga arba jis piktybiškai bando užkirsti kelią šviesai.
Humoras, kaip komunikacinė priemonė, gali būti ypač naudingas atkreipti dėmesiui!!! Kaip rašo įžymus danų filosofas, teologas, vienas iš egzistencializmo pirmtakų S. Kiezkegaardas – Priversti žmogų įgyti nuomonę, įsitikinimą, tikėjimą – šito jis nepajėgus padaryti (net per visą amžinybę); tačiau, toliau tęsia autorius, galiu priversti jį atkreipti dėmesį. Priversdamas atkreipti dėmesį, priverčiu jį spręsti. Kai klausytojo, oponento dėmesys yra atkreiptas, jis jau atsiduria sprendimo priėmimo pozicijoje. Jis gali niršti, pykti ir niekinti tą, kuris privertė jį atsidurti tokioje situacijoje, tačiau iš jos lyg tarp kitko pasitraukti negali. Sprendimas nebūtinai bus toks, kokio nori skelbėjas, tačiau pirminis tikslas yra pasiektas – atkreiptas dėmesys.
Tad dar kartą prisiminkim, kas straipsnyje teigiama - tam, kad būtum išgirstas, neužtenka pasakyti tai, ko nori. Reikia laimėti klausytojo ausį. O humoras – geras sąmojis, satyra, ironija ar sarkazmas yra vienas iš veiksmingiausių metodų pritraukiant klausytojo dėmesį -
Baigiau skaityti šį straipsnį ir vėl, eilinį kartą prisiminiau Jėzaus priesaką Filadelfijos tikintiesiems... – ir visą laiką būkite išmintingi rinkdamiesi savo metodus, kaip pateikti tą gerąją naujieną žmonijos skirtingoms rasėms ir gentims - .
Tai va. Šis straipsnis dar kartą parodo, kaip rimtai į šį Jėzaus priesaką žiūri krikščionybės vedliai. Pasitelkę iškilius protus modeliuoja strategiją, taktiką, kaip užkariauti klausytojų protus. Renkasi metodus, kaip patraukti juos į savo pusę. Ir neša dabartiniai fariziejai į tolimiausius planetos kampelius savo šviesą – modifikuotą, išdarkytą, iškraipytą Jėzaus evangeliją, o tiksliau gerosios naujienos tik blankų šešėlį. Ir neša aktyviai, išradingai.
Šiuo metodu, skleidžiant tikrąją Šviesą, derėtų pasinaudoti ir mums, urantams, nes pats Jėzus savo mokymuose dažnai naudojo sarkazmą, ironiją, kad šokiruotų klausytojus, pritrauktų jų dėmesį.
Tokie jo taiklūs pastebėjimai, palyginimai, kaip – Ko galima tikėtis iš nacijos, kada aklas aklą veda? -
Arba – Jūs iš tiesų esate akli vedliai ir kvaili mokytojai; jūs išspjaunate uodą, o praryjate kupranugarį –
Arba – Pirmiausia išsiridenkite iš savo akies rastą, o tik po to imkitės traukti krislą iš kito akies.
Arba - Daugelis iš jūsų yra kaip tos išbaltintos kapavietės, kurios iš išorės atrodo gražios, bet viduje yra pilnos negyvų žmonių kaulų ir visokiausių nešvarumų - yra pilni išminties, sarkazmo ir ironijos, parodant fariziejų ir Rašto aiškintojų proto ribotumą ir veidmainiškumą.
+
Mylimas Jėzau, ačiū tau, kad rodei ir teberodai mums kelią, kaip paveikti klausytojų protus, kaip pritraukti jų dėmesį skelbiant tavąją gerąją žinią – neišdarkytą, nesuterštą, neiškraipytą – Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę, o dabar dar ir Algimanto išplėstą tavąją evangeliją – visos Kūrinijos dvasinės šeimos brolystę ir kad Kūrėją galima atrasti savo viduje.
Telydi jus Kūrėjo ramybė ir palaima
PetrasK
2019-08-20 12:30:36
Po susitikimo su dvasine sese, kuri anksčiau ilgą laiką lankė Rojaus Trejybės -AŠ ESU šventovę, nutariau pasidalinti patyrimais ir savo pamąstymais. Mums bendraujant, dvasinė sesė pasakė, kad širdis jos netraukia į kolektyvinį Kūrėjo garbinimą ir visuotinę maldą. Jos šis pasakymas mane sutrikdė, tad aš tylėjau ir tik po pauzės pasakiau: Tikiu, kad kažkada sugrįši į šventovę. Tą pačią akimurką suvokiau, jog tuo buvo viskas pasakyta….Gyvulinis žmogaus protas nepajėgus suprasti to, kas sakoma iš Dvasios. Neatskleidžiau jai ir savo žinojimo bei tvirtos sampratos, kad be Kūrėjo nebus sėkmingas bet koks darbas ar verslas ir sveikatą alins bet kokia veikla, kaip man buvo darbe, kol veikiau be Kūrėjo Meilės širdyje. Apgailestauju, kad minėtą dvasinę sesę nebetraukia širdis į Gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, ir kad neskaito prasmingus dvasinius mokymus Urantijos forume. Be Gyvojo Įtikėjimo jokie sumanymai ir sprendimai nebūna palaiminti Kūrėjo. Skaitydama Urantijos Knygą, nuolat prisimenu Jėzaus teiginį: Jog Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės tavyje tada, kada Dievą atrasi savo viduje, nes Tėvas kiekvienam tvariniui yra pasiuntęs savo Dvasią- Minties Derintoją, kuri fiksuoja visas mūsų mintis ir veiksmus, kad pradėtume vykdyti Tėvo valią iš meilės Jam, kad atsigręžtume širdimi į Gėrį, Teisingumą, Grožį, ir gyventume bei veiktume harmoningai su Kūrėju, darydami teisingus bei prasmingus sprendimus savo ir kitų atžvilgiu. Kiekvienas mano gyvenimo patyrimas, džiaugsmas ir Palaima gauta iš Kūrėjo per dvasinį ryšį su Juo ir per Jį. Aš esu prie tų, kurie papildo pagyvenusių žmonių gretas, tad seniai laikas buvo man pažvelgti į savo gyvenimą nauju žvilgsniu. Ir nuolat dėkoju Kūrėjui už vidinį vedlį ir Gyvąjį Įtikėjimą. Savo antrosios gyvenimo pusės neturime nugyventi taip, kaip gyveno praeito šimtmečio žmonės. Mes galime pakeisti savo gyvenimo būdą, pažindami ir atsivėrę Minties Derintojo pagalba Kūrėjui ir žengti gerovės keliu, pripažindami, kad viskas, kas mums nutinka skirta Kūrėjui ir mūsų dvasiniam augimui bei tobulėjimui. Dejavimas, kad neturiu laiko ir sveikatos, tik sendina ir trumpina gyvenimą. Būtina rasti laiko svarbiems ir prasmingiems darbams, tuomet atsiras sveikatos ir energijos. Privalome atsisakyti senų įsitikinimų ir atgyvenų, o išvystyti savigarbą ir savo vertės pajautimą. Nevisavertiškumo jausmą galima pakeisti kūryba ir veržlumu. Kad pakeisti savo įsitikinimus ir požiūrį, turime atsisakyti aukos mąstysenos. Su aukos nuostata pastarosiomis dienomis aš susidūriau, kai lankiausi pas biologinę sesę. Tą kartą su jos supratimu ir pasakymu dalinai nesutikau, kad mūsų biologiniai vaikai būtinai turi prižiūrėti bei slaugyti savo senus tėvus, ir jokių kitų alternatyvų būti negali…. Reikia suvokti, kad būna įvairių gyvenimo situacijų bei aplinkybių, tad geriau stengtis, kad netaptume aukomis vaikų atžvilgiu, ir daugiau pasitikėtume Kūrėju bei savimi. Bendraudama su sese supratau, kad jos požiūris dvasine prasme niekada nepasikeis, nes protauja praeities sampratomis. Atmeta visas galimybes bei norą dvasiškai augti ir tobulėti, o mano nuoširdžius ir šviesius teiginius apie Kūrėją dažniausiai ignoruoja. Neinant Gyvuoju Įtikėjimo keliu, kitiems sunku suvokti, kad mumyse yra neišsenkančios Išminties, Meilės ir Tiesos dieviškasis dvasinis fragmentas, kuris pripildo mus Meilės Energijos, kai nuoširdžiai atsiveriame Jam, kai yra vedami dvasiniai vaisiai visumos labui, o tuo pačiu stiprėja ir mūsų fizinė sveikata. Jėzus sakė: Tam kad būtų vedami dvasiniai vaisiai, jūs turite gimti iš dvasios. Jus turi mokyti dvasia ir vesti dvasia, jeigu tarp savo bičiulių norite gyventi užpildytą dvasia gyvenimą. Besivystantis sielos dvasinio sugebėjimo matas yra jūsų Įtikėjimo į Tiesą ir jūsų meilė žmogui (žinoma, ne vien savo šeimai ir artimiesiems...).
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-08-15 21:14:19
Stai radau savo uzrasuose si puiku Algimanto pamokyma ir ji ikeliu, jis aktualus ir siandien.
Mane vis labiau žavi gyvoji komunija ir urantų dvasinio atsivėrimo akimirkos išraiška, kada malda leijasi spontaniškai ir nuoširdžiai iš dvsios gelmės, ir tokių maldų aš išgirstu vis dažniau, nes iš DVASIOS sklindanti malda turi GYVASTIES, nes ji NĖRA INTELEKTUALIAI gražiai ir tvarkingai sudėliotų žodžių vėrinys, o betarpiško nuoširdumo IMPULSAIS sklindanti energinių virpesių banga, kurią ir galima PAJJAUSTI – TAI JAU DVASIOS TURINYS.
Aš urantus nuolat mokau ir MALDOS koncentravimo, nes visur dar malda yra perdaug ištęsiama. Kolektyvinė malda tuo ir skiriasi nuo jūsų komunijos ryšio, kad esate tik su Kūrėju, tuomet jūs turite LAISVĘ elgtis kaip jums patinka, tuo tarpu kolektyvinėje maldoje jūsų žodis turi būti SKALSUS – nepaverskite savo maldos jūsų gyvenimo situacijų atpasakojimo PASKAITOMIS. Branginkite ŽODŽIO TURINĮ, O PASKAITOMS YRA KITA VIETA IR LAIKAS – JŪSŲ DVASINIO MOKYTOJO ŽODIS, KADA JŪS IR TURITE GALIMYBĘ MOKYTIS TARTI SAVO MOKYMĄ KAIP TIK PO GYVŲJŲ PAMALDŲ, KAI JŪS DAR ESATE TOS AKIMIRKOS VIRPESIŲ LAUKE, NORS JAU IR SUMAŽĖJUSIO DAŽNIO, BET VIS TIEK PAČIAME JUMS PALANKIAUSIAME TARTI PAMOKOMĄJĮ ŽODĮ, KURIS TAIP PAT TURI BŪTI SKALSUS, O NE PALAIDAS KAIP VĖJAS.
Lai ramybe buna jumyse visada.
ValdasA
2019-08-09 12:40:55
Išmintingas žmogus yra užimtas tiesos ieškojimu, o ne vien tik ieško, kaip pragyventi. Žmogaus tikslas yra pasiekti Dangaus tobulumą. Labiau išsivystęs žmogus stengiasi suderinti savąjį aš, ir jis yra išsivadavęs iš nerimo ir baimės. Dievas yra su jumis: neabejokite savojoje širdyje. Už kiekvieną gerą poelgį yra atlygis. Labiau išsivystęs žmogus neburnoja prieš Dangų, taip pat nejaučia pykčio žmonėms. Ko nenorite, kad darytų jums, to nedarykite kitiems. Toks yra Didžio Dangaus kelias.1453 – 09 Šie teiginiai yra iš apreiškimo Urantijos Knyga atskleisti Makiventos Melkizedeko ir suformuluoti Jėzaus mokymų dėka. Kai pamąstau apie Gyvojo Įtikėjimo nueitą kelią, suprantama ne be asmeninių pastangų, labai daug dvasinių dalykų ir žinojimo suteikė Urantijos Knyga bei kiti mums perteikti apreiškimų šaltiniai. Urantijos Knygos dėka susiformavo manyje dvasinis supratimas, išmintis, meilė, vidinė ramybė, gailestingumas, nuoširdumas, teisingumas, kantrybė bei stiprybė ir kitos dvasinių vertybių sampratos. Visos šios vertybės yra iš Kūrėjo, kai gyveni ir veiki Jo Meile galvodamas apie kitus, o ne vien apie save. Kokie mes iš tikrųjų esame, pirmiausia atsiskleidžiame santykyje su kitais žmonėmis. Ištarti mūsų žodžiai yra sielos pasiuntiniai, kaip ir mes turi savo likimus – kartais sielos nebesusikalba. Taip atsitiko man bendraujant su sese (giminaite). Praeitą savaitę mes buvome vienoje gražioje Lietuvos poilsiavietėje. Pakankamai turėjome laiko pabendravimui ir pasidalinimui savo patyrimais. Kokia tema bediskutavome, aš dalinausi žiniomis ir dvasiniu suvokimu iš Urantijos Knygos bei kitų apreiškimų. Ši sesė man visad įdomi, intelektuali ir viskuo besidominti pašnekovė. Šį kartą ji mane nustebino, kai pokalbio metu pareiškė, kad aš pilna puikybės, kad vaidinu viską žinanti. Manau ji manęs nesuprato, todėl jos ši pasakymą priėmiau ramiai be susierzinimo. Jos klaidingam supratimui paprieštaravau sakydama, kad dvasinės vertybės yra visų svarbiausios, ir tai yra mano natūrali būsena, aš tuo gyvenu. Iš tikrųjų tobulu žmonių nėra, tobulas tik Kūrėjas. Jai pasakiau, jog studijuodama apreiškimų Šaltinius ir praktikuodama Gyvąjį Įtikėjimą, nuoširdžiai stengiuosi dvasiškai tobulėti, tad esu dvasiniame gal embriono lygyje... Puikybė, ši žmogiška yda seniai man nepriimtina, tad nesu viską žinanti, nei besipuikuojanti. Be galo sunku bendrauti su kitaip mąstančiais, o ypač apsiribojusiais tik bažnytinėmis dogmomis. Besikalbant su kita sese apie slaugos namus, ji pareiškė, kad nepakenčianti svetimų žmonių ir negalėtų ten gyventi. Tokie pareiškimai man nesuprantami ir nepriimtini. Mes žmonės esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų, tad kaip jų nemylėti. Privalome galvoti apie kitus. Mūsų kiekvieno meilės kupinos mintys pagimdo gerovę, baimingos, neapykantos prisodrintos mintys sukelia ligas. Nenorėdama konfliktuoti su sese, tą kartą aš jai neprieštaravau ir nepamokslavau, tik palinkėjau ramybės ir išminties. Kiek žinau, ji kiekvieną sekmadienį lanko ritualinę bažnyčia, bet kažkodėl neturi dieviškos Meilės pojūčio, nesuvokia, kad visi mes esame vienintelio Dievo vaikai. Esu jai sakiusi, kad Jėzaus Evangelijos mokymų pagrindas yra: Dievo Tėvystė ir žmonių Brolystė. Liūdna, kai žmonės nutolę nuo tikrosios dieviškosios Meilės, Šviesos ir Tikrovės Šaltinio. Trokšdama atskleisti dvasinį suvokimą ir Tėvo Dvasią, pacituosiu teiginį iš Urantijos Knygos: Viešpats mūsų Dievas yra vienas Viešpats, ir jūs turėtumėte jį mylėti visu savo protu ir iš visos širdies, tuo tarpu jūs turėtumėte daryti viską, kas tik įmanoma, kad visus Jo vaikus mylėtume taip, kai mylite save. Šitas vienas Dievas yra mūsų dangiškasis Tėvas, iš kurio susideda viskas, ir kuris gyvena, savo dvasia, kiekvienos nuoširdžios žmogiškosios sielos viduje. Su mūsų dangiškuoju Tėvu viskas įmanoma. Nors Dievo mes matyti negalime, bet galime jį pažinti. Ir gyvendami kasdien pagal Dievo Tėvo valią, mes Jį galime atskleisti savo bičiuliams žmonėms.1453 -10 Šie dvasiniai įsitikinimai palaiko mane ir padeda būti tokia, kokia galiu būti: mylinčia. Kuo daugiau myliu save, tuo daugiau myliu kitus. Esu įsitikinusi, jei įskaudinsime ir prislėgsime kitą žmogų, tai anksčiau ar vėliau atsilieps mums patiems. Maloniai besielgdami su kitais, gerai jausimės patys. Tai priežasties–veiksmo-pasekmės dėsnis Visatoje realus ir neišvengiamas. Svarbu jį nuolat prisiminti ir juo vadovautis savo gyvenime visur ir visada.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-07-14 22:08:57
Apreiškimo Urantijos Knygoje perskaičiau man labai reikšmingą Jėzaus teiginį tinkantį šių laikų žmonijai: „Eidami senuoju keliu jūs siekiate užgniaužti, paklusti, ir prisitaikyti prie gyvenimo taisyklių; einant naujuoju keliu pirmiausia jus transformuoja Tiesos Dvasia ir jūsų vidinę sielą sustiprina jūsų proto nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, ir šitaip jūs iš tikrųjų esate apdovanojami Dievo gailestingos, mielos ir tobulos valios tikro ir džiugaus veikimo galia. Nepamirškite – būtent jūsų asmeninis įtikėjimas į nepaprastai didingus ir brangius Dievo pažadus užtikrina, kad jūs tapsite tokie, kurie turi dieviškąją prigimtį. Šitokiu būdu savo įtikėjimo ir dvasinės transformacijos dėka, jūs tikrovėje tampate Dievo Šventyklomis, ir jo dvasia iš tikrųjų apsigyvena jūsų viduje. Jeigu, tuomet, ši dvasia apsigyvena jumyse, tai jūs daugiau nebesate materialaus kūno vergai, bet esate laisvi ir išvaduoti dvasios sūnūs“. Kokie gilūs ir vertingi Jėzaus teiginiai sutekti mums pamąstymui, jog savo Gyvojo Įtikėjimo ir Dvasinės transformacijos dėka, mes tikrovėje tampame Dievo Šventyklomis, ir Jo Dvasia iš tikrųjų apsigyvena mūsų viduje. Jeigu šie teiginiai būtų skaitomi intelektualiai, o ne atverta širdimi, tikiu jog nepajausčiau Jėzaus tikrąją šių teiginių prasmę. Neįsigilindami ar nesuprasdami šių teikiamų dvasinių vertybių prasmės, mes dažnai nuvertiname tai, kas mums suteikta Dievybės...Kai aš matau rūkančius žmones, ypač brandaus amžiaus moteris ir vyrus, mane pastaruoju metu tai stebina. Klausiu savęs, kaip galima teršti dūmais ir nikotinu savo materialius kūnus, savo Dvasios buveinę, kuri suteikta mums tarpusavio bendravimui nuo Kūrėjo. Aš pateisinu jaunimą, jie mažiau turi gyvenimiškos patirties bei supratimo. Be to, gal būt jie užaugo tokioje aplinkoje, kur rūkė tėvai, kur buvo toleruojami blogi įpročiai ir papročiai, pagaliau vienokią ar kitokią įtaką padaro draugai. Visi santykiai su žmonėmis yra gyvenimo patirtys. Daugelis žmonių net nieko nežino apie egzistencijos prasmę. Tad labai lengva ir paprasta paklysti gyvenimo labirintuose, nežinant tikrosios prasmės, neturint tikslo. Vieną karštą dieną norėjau prisėsti ir pasidžiaugti gražia parko aplinka, tačiau išėjau, nes nemalonu matyti ten nuolat toje pačioje vietoje sėdinčias moteris alkoholikes. Šios apgailėtinai atrodančios moterys, matyt savyje sunaikinusios viską, kas dora, šventa, gražu žmoguje ir pasirinkusios tamsos beviltišką gyvenimą. Pamąsčiau, kas joms ir kitiems beviltiškiems alkoholikams galėtų padėti? Niekas! Iš patyrimo ir gyvenimiškų istorijų žinau, tai jų pasirinkimas ir, jeigu pats žmogus nenori pakeisti gyvenimo būdo bei atsisakyti priklausomybės, niekas negali jo priversti kitaip gyventi... Jaunystėje aš pati kitaip suvokiau gyvenimo prasmę, juk nei namuose, nei mokykloje apie tai nebuvo kalbama. Tik Apreiškimo Urantijos Knygos studijos ir Rojaus Trejybės –AŠ ESU Šventovės lankymas pakeitė mano požiūrį ir padėjo suvokti tikrųjų dieviškųjų vertybių prasmę, kuri apšviečia mūsų protus ir suteikia išminties. Praeitą kartą parašiau Urantijos Knyga mažąja raide, tad ačiū mokytojui už pastabas. Po to pagalvojau, kaip aš galėjau, taip sumažinti šios išskirtinės Apreiškimo Knygos galią, parašydama mažąja raide? Iš tikrųjų Urantijos Knyga turi neapsakomą galią ir labai didelę vertę. Ji mano vienintelė Knyga, kurią skaitau ir visad skaitysiu. Skaitant širdimi, nuolat joje atrandu naujų minčių, naujų įžvalgų ir prisipildau dvasinės šviesos.. Apreiškimo Urantijos Knygą manau reikia ne skaityti, o studijuoti gilumine prasme ir atverta širdimi remiantis įgyta gyvenimiška patirtimi. Dar pasidalinsiu vienos dienos mano patirtimi. Eidama pro Katedrą, užėjau į vieną koplyčią, kad pagarbinti Kūrėją ir pailsėti nuo kaitrių saulės spindulių. Ten buvau daug kartų, tačiau tą dieną pirmą kartą pastebėjau kunigaikščio Aleksandro statuloje akivaizdų nesuderinamumą: vienoje rankoje kardas, kitoje rankoje – kryžius. Mano supratimu kardas ir kryžius labai nedera, nes kardas yra žudymo įrankis. Kur žudymas, nėra nieko švento ir prieštarauja Kūrėjo Meilės nuostatai. Tokioms dviprasmybėms ne vieta mene, o ypač bažnyčioje. Kūrėjas – vien Meilės, Tiesos, Gailestingumo, Išminties ir kitų Dvasinių Vertybių pasireiškimas. Šias vertybes privalome puoselėti ir jas įgyvendinti praktiškai prisidėdami savo darbais ir kūryba bei pasireikšdami dieviškomis charakterio savybėmis savo aplinkoje. Svarbu būti nuoširdžiu ir pakeisti savo mąstymą, remiantis Kūrėjo teikiama Išmintimi, kas padės surasti turtus savyje ir naudotis jais. Šie lobiai yra mūsų dvasinio ryšio dalis su Kūrėju ir yra gyvybiškai svarbūs mūsų gerovei. Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-06-26 15:59:25
Mylimieji, urantai, broliai ir sesės dvasioje - daug metų laukiu, kad jūs taptumėte atidesni skaitydami mano mokymus. Nejaugi jūs nematote, kaip yra parašytas 5-ojo Epochinio apreiškimo pavadinimas - Urantijos Knyga. Rašykite Urantijos Knygos neiškraipytą pavadinimą - visada. Jūs gi - urantai, turite mokyti kitus.
Žodis - deja - labai dažnai urantų vartojamas netinkamai. Jis reiškia apgailestavimą - Deja, egzamino neišlaikiau, nors ir tikėjausi išlaikyti. Atėjau į stotelę laiku, deja, autubusas atvažiavo anksčiau, ir nuvažiavo be manęs.
Ir jokiu būdu netinkama vartoti - deja - kuo nors džiaugiantis, kur apgailestavimo nėra, o yra viltis, žinojimas, ar pritarimas.
Tavo, Adolfina, sakinyje - Deja - pavartotas žodis netinkamai, nes tu gi neapgailestauji, kad Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės, todėl parašymas - Deja, Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės... - rodo tavo nepasitenkinimą,apgailestavimą, kad taip ir bus. Čia tinka žodžiai, kurie išreiškia pritarimą, ar teigiamą emociją - Džiaugiuosi, kad Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės... arba Laimei, Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės...
pyktis ir piktas - žodyje - piktas - i - trumpoji, o žodyje - pyktis - y- ilgoji.
Nepatenkintų visais laikais buvo ir bus, nes yra daug (pyktų - turi būti - piktų, nepatenkintų ir savanaudiškų žmonių, kartais be rimto pagrindo kritikai ir pykčiui.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Brolliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2019-06-11 19:56:51
Jau nekalbant apie apreiškimų šaltinius, kaip „Urantijos knyga“, kuri mums atskleidžia, kaip atrasti per patyrimus ir pajausti širdimi Kūrėją, net sena labai sena Persų išmintis sako: „Tavęs paklaus: kodėl pažįsti Dievą? Atsakyk: nes Jis yra mano širdyje. Jei tai būtų netiesa, žmonės būtų visiški bejėgiai. Žvelk į Aukščiausiąjį ne savo akimis, o širdimi. Kaip gali pažinti Dievą tas, kuris nepažįsta savęs? Tikrasis savęs suvokimas yra Dievo pažinimas.“ Šiandieną paskambinau senai bičiulei. Jos kalbos pobūdis dažniausiai būna apie ligas. Ji žino, kad ši tema man nepriimtina, tačiau visad nuoširdžiai aš išklausau ją, pasakydama savo nuomonę apie ligas ir pažadėdama pasimelsti. Žodį liga, aš geriau įvardinu ne – galia, nurodydama jos tikrą reikšmę ir tai, kas harmoningai nedera su ta sese ir jos aplinka. Aš tikiu, tai ką darome kitų atžvilgiu, sugrįžta mums patiems. Iš patyrimų spėju šios sesės dabartinės negalios priežastį. Žinodama minėtos sesės ir jos motinos tarpusavio problemą, aš ne kartą meldžiausi, kad mano bičiulė būtų pakantesnė senutės motinos atžvilgiu. Visi mes prisidedame ir esame atsakingi už nutikimus mūsų gyvenime – ir už gerus, ir už vadinamus blogais. Mane asmeniškai taip pat kankina slogūs prisiminimai iš praeities, kai dėl nežinojimo ar nesuvokimo klydau ar konfliktavau su kitaip mąstančiais. Tą pačią akimirką prašau ir meldžiu Minties Derintojo, kad negyvenčiau praeitimi, nes neverta susikoncentruoti į praeitį. Mums reikia energijos dabarčiai, reikia mąstyti apie dvasinį vystymąsi ir tobulėjimą ateityje. Šiandieną ėjau pro Tuskulėnų dvaro memorialą. Tuo metu vėl iškilo praeities liūdni prisiminimai. Pagalvojau, jog visais amžiais buvo žiaurumo ir neteisybės, kurie žiauriai palietė ir mano tėvų šeimą. Tebėra ta neteisybė bei žiaurumai ir šiandieną, tik kitu formatu. Vienintelė Tiesa ir Tikrovė yra Kūrėjas, bet argi kam ta Tiesa svarbi..?. Nebent saujelei urantų. Pamaniau, jog nežiūrint to, gyvename laimingoje ir ramioje šalyje, kur kol kas yra pakankamai gėlo vandens, kur vis dar galima užsiauginti neužteršto chemikalais maisto. Nepatenkintų visais laikais buvo ir bus, nes yra daug pyktų, nepatenkintų ir savanaudiškų žmonių, kartais be rimto pagrindo kritikai ir pykčiui. Negebėdami ar nenorėdami kurti sau ir kitiems gerovę, nepatenkintieji nori, kaip sakoma, kad viskas būtų „pateikta ant lėkštutės...“. Kai kuriems valdžios institucijos teikia pagalbą pašalpų forma, tačiau pašalpa asocialių asmenų dažniausia yra išleidžiama alkoholiui ar nikotinui (rašau, ką matau kaimynystės aplinkoje). Praeitą sekmadienį užėjau į Kazimiero bažnyčią, tikėdamasi po mišių paklausyti vargonų sakralinės muzikos. Tą kartą koncerto nebuvo, tačiau pamačiau po bažnyčią nešiojant kryžių. Staiga apsisukau ir išėjau, nenorėdama matyti man ne mielo šio ritualo, kuriame neįžvelgiu nei esmės, nei prasmės. Tą kartą mane persmelkė mintis, kaip yra, viskas aplinkui keičiasi, kyla žmonių intelektas, bet dvasinėje plotmėje niekas nesikeičia, ir šimtmečius matyt nesikeis. Mano biologinės sesės ne kartą yra pasakę: “Ką mūsų tėvai ir protėviai paliko, tą ir mes turime palikti..“ Turint tokį supratimą, reiškia nereikia jokios dvasinės pažangos. Labai gaila, bet vyresnių mūsų brolių ir sesių taip mąstančių dauguma. Reiškia, kad Kūrėjo sumanytas evoliucijos vystymosi planas, anot jų neturėtų vykti, kad planetos nušvitimas neturėtų vykti per kiekvieną Jo nušvitusį vaiką. Negi Kūrėjas norėtų, kad Jo tvariniai dvasiškai netobulėtų ir būtų dvasiškai akli bei kurti? Deja, Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės, ir kiekvienas pajutęs Jo Meilę iš vidaus, atsisuks į Gėrį, Teisingumą ir Grožį, ir ims vesti dvasinius vaisius bei materialius vaisius kasdieniniame gyvenime visumos labui. Aš tuo tikiu, nes tikiu Kūrėjo Galia.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-06-11 18:27:09
Mylimieji, vien nuo minties, o dabar jau ir pradedant rašyti-dalintis savuoju patyrimu su jumis, Širdis džiaugiasi, kad galiu ją atverti.
Tikrai gera ir lengva Širdyje, kai tu gali kažkuo pasidalinti. Ir mums, urantams, lengva tarpusavyje, nes mus vienija panašaus dažnio energinių virpesių laukas – Kūrėjo Meilė – kuri ištirpdo mūsų kiekvieno savitumą būtent tuose Meilės virpesiuose ir suvienija brolystėje.
Mane džiugina pastarųjų dviejų dienų patyrimai.
Jūs jau žinote, kad sekmadienį, Pakalniuose, turėjo vykti gyvosios pamaldos. Iš pradžių neturėjusi galimybės ten nuvykti, nė nesvarsčiau kitokio varianto. Tačiau, prieš pat šeštadienį pasikeitus aplinkybėms aš jau planavau savąją kelionę pas svetingąją Aldoną, namų, kuriuose vyksta gyvosios pamaldos, šeimininkę.
Aldona savo seserį Leonidą, mane ir mano dukras Kotryną bei Viktoriją taip šiltai priėmė nakvynei iš šeštadienio į sekmadienį. Tiesa, kiek vėliau nei mes atvykusias Janiną su dukra Kristina, pasitiko taip pat toks nuoširdus Aldonos svetingumas, kad negali ja nesigerėti.
Taigi, dar šeštadienį, į Pakalnius mūsų jau sugužėjo nemažas būrelis. Buvo apie aštunta valanda vakaro, kai vieni užsiėmė namų ruoša, kiti gi žiūrėk kur pasivaikščioti išėjo, vaikai bėgiojo čia pat, o aš gėrėjausi nuostabiais vaizdais, atsiveriančiais pro Aldonos namų verandos langus. Buvau neseniai sugrįžusi iš lauko į namus, bet vidų vis tiek traukė prie gamtos grožio, tad žvilgsnį taip pat. Staiga pajutau impulsą pagarbinti Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, bet – visiems drauge. Po kokio pusvalandžio, kai sugrįžo į namus jau ir Janina su dukra, Leonida pasiūlė tą pat, ir pasakė, kad ir jai jau kuris laikas vis ateina mintys, kad galima – visiems – kartu – pagarbinti Kūrėją.
Svetainėje susėdome mes keturios – Janina, Leonida, Aldona ir aš. Vos pradėjo pirmoji garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU Aldona, pajutau jos tokį nuoširdumą ir virpesius taip galingai tiesiog tekančius į mane, sulig pirmuoju garbinimo žodžiu jos ištartu. Antroji garbino Leonida, po to Janina arba aš, nepamenu kuri iš mūsų pirmoji. Tai ir nėra svarbu, svarbu, kokia būsena mūsų buvo tą akimirką, o pojūtis buvo toks sustiprinantis iš vidaus, tokia galia sklido iš mūsų garbinimo, o po to nuoširdžių maldų, kad aš buvau tiesiog taip iškelta tų aukšto dažnio virpesių, kaip seniai bent panašiai jaučiausi.
Tokia Ramybė ir Palaima, tokia Galia. Kūrėjo Meilės virpesių galia mes pajutome viena kitai artimumą, kokio nejautėme iki šios akimirkos, ir tai buvo tikrų tikriausias brolystės pojūtis, tik šįkart ne teorinis, o Širdimi pajaustas.
Tai aš ir mąsčiau, o po to ir pagarsinau savuosius pamąstymus – dar prieš akimirką mes visos buvome užsiėmę savo reikalais, tarsi kartu, bet tuo pačiu ir ne. Ir štai tas impulsas – pagarbinkime – kartu – Kūrėją – ir jo įgyvendinimas, mums jau leido viena į kitą pažvelgti kitokiu žvilgsniu, kad net ir skirstytis miegoti nenorėjome, nors jau buvo dešimta valanda vakaro, ir visos žinojome, kad reikia eiti ilsėtis ir ruoštis kitam rytmečiui, gyvųjų pamaldų rytmečiui.
Tai štai, kaip svarbu yra įsiklausyti į savo vidų – kaip veda Kūrėjas – o juk Jis tikrai nemoko skirstyti laiko Jam, darbams, pašnekesiams ar kitai veiklai. Tėvai moko – viską – daryti su Jais – ir dirbti, ir ilsėtis – viską.
Tai mes ir mokomės, ir žengiame tuos pirmuosius žingsnelius, kai ir mūsų vidus ateis gi akimirka nesegmentuos laiko dienoje ir viską atliks su Kūrėju, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto.
Mylimi urantai, šilta ir gera buvo su jumis visais.
Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2019-06-04 00:37:37
„Žmogiškieji Tėvo vaikai turi vienodą sugebėjimą priimti materialias gėrybes; dėl to jis iš tikrųjų fizinius dalykus žmonių vaikams dovanoja vienodai be jokio išskirtinumo. Kada tai yra susiję su dvasinių dovanų padovanojimu, tada čia Tėvą apriboja žmogaus sugebėjimas šias dieviškąsias dovanas priimti. Nors Tėvas nėra asmenų gerbėjas, bet dvasinių dovanų padovanojimo sferoje jį apriboja žmogaus įtikėjimas ir jo noras visada paklusti Tėvo valiai“.1831 – 02 Taip pat Jėzus teigė: „Jūsų Tėvas danguje yra toji priežastis, dėl kurios šviečia saulė tiek blogiems, tiek geriems žmonėms lygiai taip pat, jis siunčia lietų ant teisingųjų ir neteisingųjų“. Apreiškimo mokyme yra pasakyta, kad dieviškasis Tėvas nėra asmenų gerbėjas ir Jis neskirsto savo vaikus į gerus ir blogus, teisingus ir neteisingus. Kiek mes jam atsiveriame dvasioje, tiek pasiimame Jo Meilės aukšto dažnio energetinių virpesių išraiška. Materialia išraiška Jo galios dėka mes galime pasiimti viską, kas yra sukurta Kūrėjo, ką mums teikia maitintoja motina gamta. Suprantama, jog yra atskirtis tarp visų mūsų socialinės nelygybės prasme. Bet tą socialinę nelygybę sukūrė ne dangiškasis Tėvas, o per amžių amžius suformavo mūsų bičiuliai žmonės. Žinoma, tai lėmė intelektas, protiniai gebėjimai, protėvių palikimas ir turto paveldėjimas bei kitos žmogaus pajamų galimybės. Iš tikrųjų, be Kūrėjo suteiktos mums gerovės, materialią gerovę sukuria patys žmonės. Niekas nedaro žmogaus kilnesnio kaip darbas. Be darbo žmogus negali išsaugoti savo žmogiškojo orumo, be to, darbas visų labui atitinka Dievo Tėvo valią. Nedirbdamas žmogus arba gyvena kitų brolių sąskaita arba susitapatina su negalia ar auka. Nuodėmė nedirbti todėl, kad gali gyventi nedirbdamas. Patys didžiausi gabumai nužudomi dykinėjimo. Išmintingas žmogus visko reikalauja iš savęs, o niekingas visko reikalauja iš kitų, sakoma kinų patarlėje. Žmogaus vertybė matuojama ne tiesa, kurią jie žino, o tuo darbu, kurį įdėjo, kad jos pasiektų. Su pagarba ir meile žiūriu į nuoširdžiai dirbančius bičiulius žmones, kurie darbuojasi visumos labui, ir atvirkščiai, tinginystė man nesuprantama ir nepateisinama. Man atrodo, kad tokiam žmogaus neigiamam bruožui kaip tinginystė, iš esmės turi įtakos nepakankamai susiformavęs jo dvasinis lygis. Apreiškimo knygoje sakoma, jog mūsų dieviškąjį Tėvą dvasinių dovanų padovanojimo sferoje apriboja žmogaus įtikėjimo ir jo noras visada paklusti Tėvo valiai. Deja, kai kurie mūsų broliai sesės neturi noro ir siekiamybės įsisavinti jiems teikiamas dvasines dovanas, kurias nuolat skleidžia Kūrėjas visiems lygiai be išimties. Miela klausytis, kai Šventovėje mūsų dvasinė sesė Leonida, garbindama Kūrėją, nuolat meldžia, kad kuo daugiau mūsų brolių ir sesių atsigręžtų širdimi į Kūrėją, ir pasiimtų jiems teikiamas dieviškąsias dvasines dovanas, aukšto dažnio virpesių išraiška. Dar praeitame amžiuje Jėzaus yra pasakyta: „Dievo Karalystė yra jumyse. Todėl ieškokite jos savyje, o visa kita savaime susidėlios pačiu geriausiu būdu“. Šiuo teiginiu Jėzus primena, kad Dievas Tėvas mums kiekvienam suteikė savo dieviškąjį dvasios fragmentą - Minties Derintoją. Svarbu, tuo tikėti ar bent ne neigti to, kas yra nežinoma ir nepažįstama. Savęs tobulinimas yra ir vidinis, ir išorinis darbas. Žmogus negali tobulėti be bendravimo su žmonėmis, be jų poveikio ir savo poveikio jiems. Jeigu galite išmokyti žmogų gėrio ir nedarote to - prarandate brolį. Iš tikrųjų mes esame šioje planetoje tam, kad bendradarbiaudami dvasioje su Kūrėju, neštume šviesą ir tiesą kitiems bei gyventume veikdami Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės samprata.
Su Kūrėjo meile
adolfina
2019-06-02 17:35:19
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.